Byla T‑389/21
Landesbank Baden-Württemberg
prieš
Bendrą pertvarkymo valdybą
2023 m. gruodžio 20 d. Bendrojo Teismo (aštuntoji išplėstinė kolegija) sprendimas
„Ekonominė ir pinigų sąjunga – Bankų sąjunga – Kredito įstaigų ir tam tikrų investicinių įmonių bendras pertvarkymo mechanizmas (BPeM) – Bendras pertvarkymo fondas (BPF) – BPV sprendimas dėl ex ante įnašų už 2021 m. apskaičiavimo – Pareiga motyvuoti – Veiksminga teisminė gynyba – Vienodas požiūris – Proporcingumo principas – BPV diskrecija – Neteisėtumu grindžiamas prieštaravimas – Komisijos diskrecija – Teismo sprendimo padarinių apribojimas laiko atžvilgiu“
1. Europos Sąjungos teisė – Principai – Teisė į gynybą – Teisė į veiksmingą teisminę gynybą – Apimtis – Bendros pertvarkymo valdybos (BPV) sprendimas, kuriuo nustatyti „ex ante“ įnašai į Bendrą pertvarkymo fondą (BPF) – Rungimosi principas – Išimtys – Bendrasis komercinės paslapties apsaugos principas – Pusiausvyros nustatymas – Leistinumas
(Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnis; Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas Nr. 806/2014; Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2014/59; Komisijos reglamento 2015/63 4–7 ir 9 straipsniai bei I priedas)
(žr. 37–42, 45–49 punktus)
2. Europos Sąjungos teisė – Principai – Teisinis saugumas – Sąjungos teisės normos – Aiškumo ir tikslumo reikalavimai – Ribos
(žr. 64–67 punktus)
3. Europos Sąjungos teisė – Principai – Teisinis saugumas – Sąjungos teisės normos – Aiškumo ir nuspėjamumo reikalavimas – Deleguotasis reglamentas 2015/63, kuriuo papildomos Direktyvos 2014/59 nuostatos dėl „ex ante“ įnašų, skirtų pertvarkymo finansavimo struktūroms – Diskrecijos dėl „ex ante“ įnašų apskaičiavimo metodo suteikimas Bendrai pertvarkymo valdybai (BPV) – Sąlygos – Pakankamai aiškus naudojimosi tokia diskrecija apimties ir sąlygų apibrėžimas
(Komisijos reglamento 2015/63 6 straipsnio 5–7 dalys ir 7 straipsnio 4 dalis)
(žr. 87–90, 92 punktus)
4. Europos Sąjungos institucijos – Įgaliojimų įgyvendinimas – Komisijai suteikti įgaliojimai priimti deleguotuosius aktus – Apimtis – Sudėtingi vertinimai – Didelė diskrecija – Direktyva 2014/59, kuria nustatoma kredito įstaigų ir investicinių įmonių gaivinimo ir pertvarkymo sistema – „Ex ante“ įnašų koregavimo kriterijų nustatymas – Teisminė kontrolė – Ribos
(SESV 290 straipsnis; Europos Parlamento ir Tarybos reglamento Nr. 806/2014 41 konstatuojamoji dalis; Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2014/59)
(žr. 105, 107, 112, 162 punktus)
5. Institucijų aktai – Motyvavimas – Pareiga – Apimtis – Bendros pertvarkymo valdybos (BPV) sprendimas, kuriuo nustatyti „ex ante“ įnašai į Bendrą pertvarkymo fondą (BPF) – Būtinybės šiame sprendime nurodyti visą informaciją, leidžiančią patikrinti įnašų apskaičiavimo tikslumą, nebuvimas – Pareigos motyvuoti derinimas su bendruoju atitinkamų įmonių komercinės paslapties apsaugos principu – Reglamento 2015/63 nuostatų, susijusių su „ex ante“ įnašų į BPF apskaičiavimo metodu, teisėtumas – Komercinės paslapties apsaugos principas – BPV pareiga paskelbti ir perduoti atitinkamoms įstaigoms agreguotą ir anonimintą informaciją, susijusią su įstaigomis, naudotą apskaičiuojant „ex ante“ įnašą
(SESV 296 straipsnio antra pastraipa; Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas Nr. 806/2014; Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2014/59; Komisijos reglamento 2015/63 4–7 ir 9 straipsniai bei I priedas)
(žr. 261–272, 292, 294 punktus)
6. Institucijų aktai – Motyvavimas – Pareiga – Apimtis – Rengėjo per procesą Sąjungos teisme pateikiami akto motyvų paaiškinimai – Sąlygos – Prieštaravimų nebuvimas ir pareiga suderinti paaiškinimus su minėtais motyvais
(SESV 296 straipsnio antra pastraipa)
(žr. 329, 330 punktus)
7. Institucijų aktai – Motyvavimas – Pareiga – Apimtis – Bendros pertvarkymo valdybos (BPV) sprendimas, kuriuo nustatyti „ex ante“ įnašai į Bendrą pertvarkymo fondą (BPF) – BPV pareiga pranešti atitinkamoms įstaigoms apie šių įnašų apskaičiavimo metodą ir metinio tikslinio lygio sumos nustatymo metodą
(SESV 296 straipsnio antra pastraipa; Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas Nr. 806/2014; Tarybos reglamento 2015/81 4 straipsnis; Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2014/59; Komisijos reglamento 2015/63 4–7 ir 9 straipsniai bei I priedas)
(žr. 332, 333 punktus)
8. Institucijų aktai – Motyvavimas – Pareiga – Apimtis – Bendros pertvarkymo valdybos (BPV) sprendimas, kuriuo nustatyti „ex ante“ įnašai į Bendrą pertvarkymo fondą (BPF) – Motyvai, grindžiami tik kitais teisės aktais, kaip antai tarpiniais sprendimais, kurie patikslina ir papildo tam tikrus tų įnašų nustatymo aspektus – Šių kitų aktų nepaskelbimas arba nepranešimas apie juos įstaigoms – Neteisėtumas
(SESV 296 straipsnio antra pastraipa)
(žr. 442, 447 punktus)
Santrauka
Landesbank Baden-Württemberg (toliau – ieškovė) yra pagal viešąją teisę Vokietijoje įsteigta kredito įstaiga. Ji priklauso Sparkassen-Finanzgruppe (Taupomųjų kasų finansų grupė, Vokietija) institucinei užtikrinimo sistemai (toliau – IUS).
2021 m. balandžio 14 d. Bendra pertvarkymo valdyba (BPV) priėmė sprendimą, jame nustatė(1) bankų įstaigų, įskaitant ieškovę, ex ante įnašus į Bendrą pertvarkymo fondą (toliau – BPF) už 2021 m. (toliau – ginčijamas sprendimas)(2).
Gavęs ieškinį dėl ginčijamo sprendimo panaikinimo Bendrasis Teismas priėmė sprendimą dėl kelių naujų klausimų, susijusių su ex ante įnašų į BPF apskaičiavimu, ir dėl įvairių Deleguotojo reglamento 2015/63(3) neteisėtumu grindžiamų prieštaravimų, kuriuos visus atmetė.
Visas sprendimas yra novatoriškas. Bendrasis Teismas nusprendė panaikinti ginčijamą sprendimą dėl BPV tenkančios pareigos motyvuoti pažeidimo.
Bendrojo Teismo vertinimas
Iš pradžių Bendrasis Teismas atmetė visus ieškovės pateiktus neteisėtumu grindžiamus prieštaravimus.
Konkrečiai kalbant, pirma, jis atmetė prieštaravimą, susijusį su teisinio saugumo principo pažeidimu dėl rizikos ramsčio „papildomi rizikos rodikliai, kuriuos nustato [BPV]“.
Primintina, kad pagal Deleguotojo reglamento 2015/63 6 ir 7 straipsnius BPV turi koreguoti įstaigų bazinį metinį įnašą, atsižvelgdama į keturis rizikos ramsčius, kurių kiekvieną sudaro rizikos rodikliai, o juos savo ruožtu gali sudaryti rizikos subrodikliai.
Pirmuoju straipsniu BPV suteikiama diskrecija, kiek tai susiję su tuo, kaip ji, nustatydama minėtus rizikos rodiklius, turi „atsižvelg[ti]“ į „tikimybę, kad atitinkama įstaiga gali būti pertvarkoma, ir [į] paskesn[ę] pertvarkymo finansavimo struktūros panaudojimo tikimybę, jeigu įstaiga būtų pertvarkyta“.
Taigi, kiek tai susiję su pirmuoju rizikos rodikliu, priskiriamu prie rizikos ramsčio „papildomi rizikos rodikliai, kuriuos nustato [BPV]“ ir susijusiu su įstaigos prekybos veikla, nebalansinėmis pozicijomis, išvestinėmis priemonėmis, sudėtingumu ir sėkmingu pertvarkymu, BPV, nustatydama šį rodiklį, turi atsižvelgti į kelis subrodiklius, iš kurių vieni gali padidinti atitinkamos įstaigos rizikingumą, o kiti – jį sumažinti. Tačiau šie rizikos subrodikliai nepaaiškina konkretaus jais nustatomo palyginimo įgyvendinimo.
Kalbant apie IUS rizikos rodiklius, BPV turi diskreciją vertinti, ar laikomasi sąlygų, susijusių su IUS turimų lėšų adekvatumu lėšoms, kurių reikia atitinkamai įstaigai finansuoti, ir su teisinio ar sutartinio saugumo lygiu, kiek tai susiję su šiomis lėšomis. Tas pats pasakytina apie įvairių IV rizikos ramsčio rizikos rodiklių santykinius svorius(4), siekiant nustatyti įvairių šiuos rizikos rodiklius sudarančių rizikos subrodiklių, į kuriuos reikia atsižvelgti(5), santykinį svorį.
Taigi Bendrasis Teismas nagrinėjo, ar Deleguotojo reglamento 2015/63 6 straipsnio 5–7 dalys ir 7 straipsnio 4 dalis gali būti laikomos nuostatomis, kuriose, atsižvelgiant į atitinkamą teisėtą tikslą, pakankamai aiškiai apibrėžiama BPV suteiktos diskrecijos įgyvendinimo apimtis ir sąlygos, kad jomis būtų užtikrinta tinkama apsauga nuo savivalės ir teisės subjektai galėtų pakankamai užtikrintai išsklaidyti galimas abejones dėl šių nuostatų apimties ar prasmės.
Nagrinėjamu atveju Bendrasis Teismas pažymėjo, kad taikytinose normose yra numatytas siektinas rezultatas, pagal kurį BPF turimi finansiniai ištekliai turi pasiekti galutinį tikslinį lygį pradinio aštuonerių metų laikotarpio, prasidedančio 2016 m. sausio 1 d. (toliau – pradinis laikotarpis), pabaigoje, ir metodika šiam rezultatui pasiekti, o tai sumažina diskrecijos, kurią BPV turi nustatydama ex ante įnašus, poveikį. Viena vertus, kiekvienos įstaigos ex ante įnašo suma priklauso nuo metinio tikslinio lygio sumos, kurią nustato BPV, remdamasi savo nustatytu sumos įverčiu, kuris 2023 m. gruodžio 31 d. atitinka bent 1 % apdraustųjų indėlių visose bendrame pertvarkymo mechanizme (BPeM) dalyvaujančiose valstybėse narėse(6). Kita vertus, kiekvienos įstaigos ex ante įnašas nustatomas, be kita ko, remiantis baziniu metiniu įnašu, apskaičiuojamu pagal atitinkamų įstaigų grynųjų įsipareigojimų sumas. Tačiau BPV neturi jokios diskrecijos dėl šių sumų nustatymo. Be to, atitinkama įstaiga žino savo grynųjų įsipareigojimų sumą ir gali susipažinti su bendra kitų įstaigų grynųjų įsipareigojimų suma.
Taip pat rizikos rodiklių, kurių aiškumo stoką ginčija ieškovė ir dėl kurių BPV turi tam tikrą diskreciją, įtaka įstaigos rizikos profiliui yra mažesnė nei 20 %. Šių rodiklių poveikį galutinei ex ante įnašo sumai dar labiau sumažina tai, kad BPV neturi jokios diskrecijos nustatyti bazinio metinio įnašo sumos ir kad šio įnašo koregavimas atsižvelgiant į įstaigos rizikos profilį yra aiškiai apribotas iš anksto nustatyta skale nuo 0,8 iki 1,5(7).
Tuo remdamasis Bendrasis Teismas padarė išvadą, kad diskrecijos, kuri suteikta BPV(8), įgyvendinimo apimtis ir būdai negali būti laikomi nepakankamai apibrėžtais ar nepakankamai aiškiai nustatytais, atsižvelgiant į susijusį teisėtą tikslą, todėl negali būti laikomi neužtikrinančiais tinkamos apsaugos nuo savivalės. Juo labiau kad ieškovė yra apdairi veiklos vykdytoja, kuri, prireikus pasinaudodama teisės ir ekonomikos konsultantų paslaugomis, gali pakankamai tiksliai numatyti savo ex ante įnašo apskaičiavimo metodiką ir dydį.
Antra, Bendrasis Teismas atmetė neteisėtumu grindžiamą prieštaravimą, susijusį su tuo, kad tai pačiai IUS priklausančių įstaigų diferencijavimas remiantis rizikos rodikliu „prekybos veikla, nebalansinės pozicijos, išvestinės finansinės priemonės, sudėtingumas ir sėkmingo pertvarkymo galimybė“ prieštarautų vienodam ir nuosekliam visų tokios IUS narių vertinimui, nustatytam Direktyvoje 2014/59(9) ir Reglamente Nr. 575/2013(10). Jis konstatavo, kad, kai tai pačiai IUS priklauso kelios įstaigos, įstaigoms, kurioms nustatomas geresnis rizikos rodiklio „prekybos veikla ir nebalansinės pozicijos, išvestinės finansinės priemonės, sudėtingumas ir sėkmingo pertvarkymo galimybė“ santykinis svoris, palyginti su kitomis šios IUS narėmis, gali būti nustatytas palankesnis svoris, kiek tai susiję su IUS rizikos rodikliu, palyginti su kitomis narėmis, ir toliau pažymėjo, kad, kiek tai susiję su Direktyva 2014/59, nenumatyta, kad priimdama Deleguotąjį reglamentą 2015/63 Komisija turėjo nustatyti vienodą santykinį svorį visoms tai pačiai IUS priklausančioms įstaigoms. Be to, Komisija turi didelę diskreciją, kiek tai susiję su bazinių metinių įnašų koregavimo metodika. Komisija ir BPV paaiškino, o ieškovė nepateikė įrodymų jų teiginiams nuginčyti, kad IUS nariai neturi besąlyginės teisės iš tokios IUS gauti besąlyginės paramos, kad įstaigos, kurios balansas yra didelės apimties ir sudėtingas, žlugimas galėtų visiškai išnaudoti tokios IUS lėšas ir kad rizikos rodiklis „prekybos veikla ir nebalansinės pozicijos, išvestinės finansinės priemonės, sudėtingumas ir sėkmingo pertvarkymo galimybė“ leidžia įvertinti, ar įstaigos balansas yra didelės apimties ir sudėtingas. Kiek tai susiję su Reglamentu Nr. 575/2013, jo 113 straipsnio 7 dalyje yra nustatytos IUS leidimo išdavimo sąlygos, o ne ex ante įnašų apskaičiavimas, ir joje nedraudžiama diferencijuoti įstaigų, kurios yra tos pačios IUS narės, apskaičiuojant ex ante įnašus. Be to, šia nuostata nereikalaujama, kad IUS turėtų pakankamai išteklių, kad išvengtų visų savo narių, įskaitant visas dideles įstaigas, pertvarkymo.
Trečia, Bendrasis Teismas atmetė neteisėtumu grindžiamą prieštaravimą, susijusį su vienodo požiūrio principo pažeidimu. Jis priminė, kad ex ante įnašų specifinis pobūdis reiškia, kad jais, laikantis draudimo principais pagrįstos logikos, siekiama užtikrinti, kad finansų sektorius skirtų pakankamai finansinių išteklių BPeM, kad šis galėtų atlikti savo funkcijas, ir kartu paskatinti atitinkamas įstaigas nustatyti mažiau rizikingus veikimo būdus. Todėl ne visos IUS priklausančios įstaigos neišvengiamai ir vien dėl šios narystės yra panašioje padėtyje. Visų pirma IUS nariai neturi besąlyginės teisės gauti IUS paramos, kuri padengtų visus jų įsipareigojimus. Be to, įstaigos, kurios balansas didelis ir sudėtingas, žlugimas galėtų visiškai išnaudoti IUS lėšas, kitaip nei įstaigų, kurių balansai mažesni ir paprastesni, atveju. Galiausiai rizikos rodiklis „prekybos veikla ir nebalansinės pozicijos, išvestinės finansinės priemonės, sudėtingumas ir sėkmingo pertvarkymo galimybė“ yra objektyvus kriterijus siekiant įvertinti, kurių įstaigų, kiek tai susiję su tokia rizika, padėtis yra panaši.
Ketvirta, Bendrasis Teismas atmetė neteisėtumu grindžiamą prieštaravimą, susijusį su įvairių aukštesnės galios normų pažeidimu. Šiuo klausimu jis pažymėjo: kadangi reikia atsižvelgti į BPeM tikslus, tarp jų – skatinti įstaigas taikyti mažiau rizikingus veikimo būdus, skirstymo į intervalus metodas, pagal kurį įstaigos priskiriamos prie to paties intervalo, nors turi labai skirtingas to paties rizikos rodiklio vertes, nepažeidžia proporcingumo principo, nes šios įstaigos turi skirtingas charakteristikas, kiek tai susiję su rizikos laipsniu, kuris matuojamas šiuo rodikliu. Nors šios įstaigos vertinamos vienodai, toks vertinimas yra tinkamai pagrįstas, nes, viena vertus, yra susijęs su priimtinu teisėtai siekiamu tikslu nustatyti bendras taisykles, kurias kompetentingos institucijos galėtų lengvai taikyti ir kontroliuoti, ir, kita vertus, atsižvelgiant į didelę Komisijos diskreciją, nagrinėjamas skirstymo į intervalus metodas leidžia pasiekti siekiamą tikslą, neviršija to, kas būtina jam pasiekti, ir negali būti laikomas sukeliančiu neproporcingų nepatogumų.
Penkta, Bendrasis Teismas atmetė neteisėtumu grindžiamą prieštaravimą, susijusį su „įnašų apskaičiavimo atsižvelgiant į riziką principo“ pažeidimu, kiek Deleguotojo reglamento 2015/63 20 straipsnio 1 dalyje padaryta akivaizdi vertinimo klaida, nes pagal šią nuostatą BPV negali tinkamai pritaikyti bazinių metinių įnašų pagal faktinį įstaigų rizikos profilį. Remiantis šia straipsnio, pavadinto „Pereinamojo laikotarpio nuostatos“, nuostata, rizikos rodiklis netaikomas, jeigu informacija, kurios reikalaujama pagal šio deleguotojo reglamento II priede nurodytą konkretų rizikos rodiklį, nepatenka į minėto deleguotojo reglamento 14 straipsnyje nurodytus priežiūros ataskaitų teikimo reikalavimus. Deleguotasis reglamentas 2015/63 buvo priimtas remiantis Direktyvos 2014/59 103 straipsnio 7 dalimi, pagal kurią Komisija, siekdama patikslinti „įnašų koregavimo pagal įstaigų rizikos pobūdį“ sąvoką, privalo atsižvelgti į visas šios nuostatos a–h punktuose išvardytas aplinkybes.
Vis dėlto atsižvelgiant į didelę Komisijos diskreciją įgyvendinant šią nuostatą tai gali reikšti, kad būtina numatyti pereinamuosius laikotarpius. Deleguotojo reglamento 2015/63 20 straipsnio 1 dalyje numatytas toks laikotarpis, nes BPV suteikiami įgaliojimai pereinamuoju laikotarpiu neatsižvelgti į kai kurias iš šių aplinkybių, kurias atspindi šiame deleguotajame reglamente numatyti rizikos rodikliai.
Be to, šioje nuostatoje numatyto pereinamojo laikotarpio pateisinimas yra glaudžiai susijęs su rizikos ribojimu pagrįstų reikalavimų ir atitinkamų informavimo reikalavimų nustatymo proceso laipsnišku pobūdžiu. Šiomis aplinkybėmis pagal Deleguotojo reglamento 2015/63 20 straipsnio 1 dalį siekiama išvengti neproporcingos ar diskriminacinės naštos, kuri gali būti nustatyta įstaigoms, kai apskaičiuojami ex ante įnašai, būtent dėl šio laipsniško rizikos ribojimu pagrįstų reikalavimų ir su jais susijusių informavimo reikalavimų įgyvendinimo.
Galiausiai, nors dėl šios išimties gali susidaryti situacija, kai tam tikri rizikos rodikliai netaikomi per visą pradinį laikotarpį, viena vertus, tokia pasekmė yra laipsniško rizikos ribojimu pagrįstų reikalavimų įgyvendinimo pasekmė ir, kita vertus, minėti rizikos rodikliai gali būti taikomi ir pasibaigus pradiniam laikotarpiui.
Toliau Bendrasis Teismas išnagrinėjo ieškinio pagrindus, susijusius su ginčijamo sprendimo teisėtumu, ir pritarė pagrindui, susijusiam su ginčijamo sprendimo motyvavimo trūkumais nustatant metinį tikslinį lygį.
Dėl šio pagrindo, kuris yra susijęs su viešąja tvarka, Bendrasis Teismas visų pirma priminė, kad pagal taikytinus aktus BPF turimi finansiniai ištekliai pradinio laikotarpio pabaigoje turi pasiekti galutinį tikslinį lygį, atitinkantį bent 1 % visų įstaigų, gavusių veiklos leidimą visose BPeM dalyvaujančiose valstybėse narėse, apdraustųjų indėlių sumos. Pradiniu laikotarpiu ex ante įnašai turi būti laiko atžvilgiu paskirstyti kuo vienodžiau, kol bus pasiektas galutinis tikslinis lygis. Kiekvienais metais visų įstaigų, gavusių veiklos leidimą visų BPeM dalyvaujančių valstybių narių teritorijose, mokėtini įnašai neviršija 12,5 % galutinio tikslinio lygio. Be to, kiek tai susiję su ex ante įnašų apskaičiavimo būdu, BPV nustato jų sumą remdamasi metiniu tiksliniu lygiu, atsižvelgdama į galutinį tikslinį lygį ir pagal visų įstaigų, gavusių veiklos leidimą BPeM dalyvaujančių valstybių narių teritorijoje, vidutinę ankstesnių metų apdraustųjų indėlių sumą, apskaičiuotą kas ketvirtį. Galiausiai BPV apskaičiuoja ex ante įnašą kiekvienai įstaigai remdamasi metiniu tiksliniu lygiu, kuris turi būti nustatytas atsižvelgiant į galutinį tikslinį lygį ir pagal Deleguotajame reglamente 2015/63 nustatytą metodiką.
Nagrinėjamu atveju, kaip matyti iš ginčijamo sprendimo, BPV nustatė, kad 2021 m. įnašų laikotarpiu metinio tikslinio lygio suma yra 11 287 677 212,56 EUR. Tame sprendime ji iš esmės paaiškino, kad metinis tikslinis lygis turi būti nustatytas remiantis analize, susijusia su apdraustųjų indėlių raida ankstesniais metais ir visais reikšmingais ekonominės situacijos pokyčiais, taip pat analize, susijusia su veiklos ciklo etapo rodikliais ir prociklinių įnašų poveikiu įstaigų finansinei padėčiai. BPV nusprendė, kad tikslinga nustatyti koeficientą, grindžiamą šia analize ir BPF turimais finansiniais ištekliais, ir, siekdama apskaičiuoti metinį tikslinį lygį, taikė šį koeficientą vienai aštuntajai vidutinės apdraustųjų indėlių sumos 2020 m. Vėliau ji išdėstė veiksmus, kuriuos atliko nustatydama koeficientą. Atsižvelgdama į šias aplinkybes BPV nustatė 1,35 % koeficientą. Tada ji apskaičiavo metinio tikslinio lygio sumą, 2020 m. vidutinę apdraustųjų indėlių sumą padauginusi iš šio koeficiento ir šią sandaugą padalijusi iš aštuonių.
Pažymėtina, kad nors BPV ginčijamame sprendime turi pateikti įstaigoms paaiškinimus dėl metinio tikslinio lygio nustatymo metodo, šie paaiškinimai turi būti suderinami su per teismo procesą BPV pateiktais paaiškinimais dėl faktiškai taikyto metodo. Tačiau šiuo atveju taip nėra.
Per posėdį BPV nurodė, kad nustatė 2021 m. įnašų laikotarpio metinį tikslinį lygį, taikydama keturių etapų metodą; du paskutiniai iš jų buvo atimti BPF turimus finansinius išteklius iš galutinio tikslinio lygio, kad būtų galima apskaičiuoti sumą, liekančią surinkti iki pradinio laikotarpio pabaigos, ir padalyti ją iš trijų.
Vis dėlto Bendrasis Teismas pažymėjo, kad du paskutiniai šio skaičiavimo etapai niekaip neparodyti matematinėje formulėje, kuri ginčijamame sprendime nurodyta kaip pagrindas metinio tikslinio lygio sumai nustatyti.
Žinoma, ieškovė susipažino su faktų suvestine, kurią BPV paskelbė po to, kai buvo priimtas ginčijamas sprendimas, bet prieš pareiškiant šį ieškinį, kurioje buvo nurodyta numatoma galutinio tikslinio lygio suma. Vis dėlto darant prielaidą, kad ji žinojo ir BPF turimų finansinių išteklių sumą, vien šios aplinkybės neleido jai suprasti, kad BPV faktiškai taikė du paskutinius etapus, be to, ginčijamame sprendime numatytoje matematinėje formulėje jie taip pat nepaminėti.
Panašūs neatitikimai taip pat turi įtakos tam, kaip buvo nustatytas 1,35 % koeficientas, o jis šioje matematinėje formulėje yra itin svarbus. Iš tiesų, kaip per teismo posėdį pripažino BPV, šis koeficientas buvo nustatytas taip, kad būtų galima pagrįsti metinio tikslinio lygio sumos apskaičiavimo rezultatą, t. y. po to, kai BPV apskaičiavo šią sumą keturiais faktiškai taikyto metodo etapais. Tačiau tokių veiksmų visiškai nematyti iš ginčijamo sprendimo.
Be to, remiantis faktų suvestine, numatoma galutinio tikslinio lygio sumos skalė neatitinka ginčijamame sprendime nurodytos apdraustųjų indėlių augimo tempo skalės – nuo 4 % iki 7 %. Šiomis aplinkybėmis ieškovė negalėjo nustatyti, kaip BPV naudojo skalę, susijusią su šių indėlių raidos rodikliu, numatomam galutiniam tiksliniam lygiui apskaičiuoti.
Bendrasis Teismas padarė išvadą, kad, kiek tai susiję su metinio tikslinio lygio nustatymu, BPV faktiškai taikytas metodas, paaiškintas per teismo posėdį, neatitinka ginčijamame sprendime aprašyto metodo, taigi nei įstaigos, nei Bendrasis Teismas negalėjo iš ginčijamo sprendimo nustatyti tikrųjų motyvų, dėl kurių buvo nustatytas šis tikslinis lygis. Vadinasi, ginčijamas sprendimas turi motyvavimo trūkumų, kiek tai susiję su metinio tikslinio lygio nustatymu.
Atmetęs kitus pagrindus dėl esmės, išnagrinėtus tinkamo teisingumo vykdymo sumetimais, Bendrasis Teismas padarė išvadą, kad vien ginčijamo sprendimo motyvų stoka gali pagrįsti jo panaikinimą, kiek jis susijęs su ieškove.
Vis dėlto atsižvelgdamas į bylos aplinkybes Bendrasis Teismas nusprendė palikti galioti ginčijamo sprendimo padarinius, kiek jis susijęs su ieškove, kol per protingą terminą, kuris negali viršyti šešių mėnesių nuo šio Bendrojo Teismo sprendimo paskelbimo dienos, įsigalios naujas BPV sprendimas, kuriuo nustatomas ieškovės ex ante įnašas į BPF už 2021 m. įnašų mokėjimo laikotarpį.