Language of document : ECLI:EU:T:2019:526

BENDROJO TEISMO (pirmoji kolegija) SPRENDIMAS

2019 m. liepos 12 d.(*)

„Valstybės pagalba – Nuo 1994 m. iki 2008 m. Prancūzijos įgyvendinta pagalbos schema – STIF-IDF teikiamos investicinės subsidijos – Sprendimas, kuriuo pagalbos schema skelbiama suderinama su vidaus rinka – Pranašumas – Su viešosios paslaugos įsipareigojimų vykdymu susijusių sąnaudų kompensavimas – SESV 107 straipsnio 1 dalis – Pareiga motyvuoti“

Byloje T‑738/17

Syndicat Transport Île de France (STIF-IDF), įsteigta Paryžiuje (Prancūzija), atstovaujama advokatų B. Le Bret ir C. Rydzynski,

ieškovė,

prieš

Europos Komisiją, atstovaujamą L. Armati, C. Georgieva-Kecsmar ir M. T. Maxian Rusche,

atsakovę,

dėl SESV 263 straipsniu grindžiamo prašymo iš dalies panaikinti 2017 m. vasario 2 d. Komisijos sprendimą (ES) 2017/1470 dėl pagalbos schemų SA.26763 2014/C (ex 2012/NN), kurias Prancūzija taikė autobusų transporto įmonėms Il de Franso regione (OL L 209, 2017, p. 24),

BENDRASIS TEISMAS (pirmoji kolegija),

kurį sudaro pirmininkė I. Pelikánová, teisėjai V. Valančius ir U. Öberg (pranešėjas),

kancleris E. Coulon,

priima šį

Sprendimą

 Ginčo aplinkybės

1        Ieškovė Syndicat Transport Île de France (Il de Franso transporto profesinė sąjunga) (STIF-IDF) yra administracinė valstybės įstaiga, įsteigta 1959 m. sausio 7 d. Įsakymu Nr. 59-151 dėl keleivių vežimo organizavimo Paryžiaus regione (JORF, 1959 m. sausio 10 d., p. 696) su pakeitimais.

2        Kaip valdžios institucija, organizuojanti reguliaraus visuomeninio keleivinio transporto paslaugas Il de Franso regiono (Prancūzija) teritorijoje, ieškovė koordinuoja ir finansuoja Régie autonome des transports parisiens (Autonominė Paryžiaus transporto valstybės įmonė) (RATP), Société nationale des chemins de fer français (Valstybinė Prancūzijos geležinkelių bendrovė) (SNCF) ir privačių įmonių, priklausančių organisation professionnelle des transports d’Île-de-France (profesinė Il de Franso transporto organizacija) (Optile) tinklui, teikiamas visuomeninio transporto paslaugas.

3        2006 m. gruodžio 13 d. Nutarimu 2006/1161 ieškovė patvirtino dviejų rūšių peiliui sudaromas sutartis, kuriose apibrėžta nauja sutartimis grindžiama visų reguliaraus kolektyvinio transporto linijų organizavimo tvarka Il de Franso regiono teritorijoje. 1 tipo sutartys buvo sudaromos ne ilgesniam kaip ketverių metų laikotarpiui nuo 2007 m. iki 2010 m. arba 2011 m., o 2 tipo sutartys (toliau – CT 2) – likusiam laikotarpiui iki 2016 m. gruodžio 31 d.

4        Dėl CT 2 buvo vedamos dvišalės ieškovės ir privačių įmonių, vykdančių reguliaraus visuomeninio transporto veiklą Il de Franso regiono teritorijoje (toliau – galutiniai gavėjai), derybos. Ieškovė ir ta pati įmonė galėjo sudaryti kelias CT 2. Kiekvienos CT 2 53‑3 straipsnyje numatytas ieškovės finansinio įnašo mokėjimas sutartį pasirašiusiai įmonei, kuris yra kompensacija už su viešąja paslauga susijusių įsipareigojimų, kurie tai įmonei nustatyti pagal CT 2 5‑2 straipsnį, vykdymą.

5        Pagal CT 2 galutiniams gavėjams ieškovės mokamų finansinių įnašų C2 dalis buvo skirta padengti visas tų gavėjų išlaidas investicijoms vykdant iš anksto ieškovės patvirtintą investicijų planą.

6        2008 m. spalio 17 d. Europos Komisijai buvo pateiktas skundas dėl, kaip įtariama, neteisėtos valstybės pagalbos schemų, kurias sudarė paramos priemonės, kurias 1994 m.–2008 m. Il de Franso regionas savo teritorijoje, o nuo 2008 m. – ieškovė toje pačioje teritorijoje būtent pagal CT 2 skiriamų C2 įnašų forma skyrė tam tikroms autobusų transporto įmonėms.

7        2014 m. kovo 11 d. raštu Komisija pranešė Prancūzijos Respublikai apie sprendimą pradėti formalią tyrimo procedūrą, nustatytą SESV 108 straipsnio 2 dalyje. Paskelbusi šį sprendimą Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje (OL C 141, 2014, p. 38), Komisija paragino suinteresuotąsias šalis pateikti pastabas dėl aptariamų pagalbos priemonių.

8        2014 m. balandžio 30 d. pastabas Komisijai pateikė Prancūzijos Respublika. Visos suinteresuotųjų šalių, taip pat ieškovės, pateiktos pastabos buvo perduotos Prancūzijos Respublikai, o ji nepateikė jokių komentarų.

9        2016 m. birželio 21 d. Komisija gavo keturių iš septynių suinteresuotųjų šalių bendrą pranešimą, kuriame išdėstyta jų pozicija po 2015 m. spalio 6 d. Sprendimo Komisija / Andersen (C‑303/13 P, EU:C:2015:647) priėmimo. 2016 m. lapkričio 9 d. Il de Franso regionas papildė pastabas.

10      2017 m. vasario 2 d. Komisija baigė SESV 108 straipsnio 2 dalyje numatytą formalią tyrimo procedūrą ir priėmė Sprendimą (ES) 2017/1470 dėl pagalbos schemų SA.26763 2014/C (ex 2012/NN), kurias Prancūzija taikė autobusų transporto įmonėms Il de Franso regione (OL L 209, 2017, p. 24, toliau – ginčijamas sprendimas).

11      Ginčijamame sprendime Komisija, be kita ko, nusprendė, kad iš C2 įnašų, kuriuos ieškovė, vykdydama CT 2, teikia galutiniams gavėjams, kad padengtų jų išlaidas investicijoms, sudaryta pagalbos schema (toliau – ginčijama pagalbos schema) yra suderinama su vidaus rinka. Kita vertus, ji nusprendė, jog dėl to, kad apie pagalbą, suteiktą pagal ginčijamą pagalbos schemą, nebuvo pranešta, ir dėl to, kad ji turi būti kvalifikuojama kaip „nauja pagalba“, ta schema buvo įgyvendinama neteisėtai ir pažeidžiant SESV 108 straipsnio 3 dalį.

12      Ginčijamo sprendimo rezoliucinės dalies 3 ir 4 straipsniuose nustatyta:

„3 straipsnis

Prancūzijos [Respublikos] neteisėtai vykdyta pagalbos schema kaip STIF mokami C2 įnašai pagal CT2 sutartį yra suderinama su vidaus rinka.

4 straipsnis

Šis sprendimas skirtas Prancūzijos Respublikai.“

 Procesas ir šalių reikalavimai

13      2017 m. lapkričio 3 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo pagal SESV 263 straipsnį pateiktą ieškovės ieškinį dėl ginčijamo sprendimo panaikinimo iš dalies.

14      Ieškovė Bendrojo Teismo prašo:

–        panaikinti ginčijamą sprendimą tik tiek, kiek Komisija pagal CT 2 skirtus C2 įnašus kvalifikavo kaip „neteisėtai vykdytą pagalbos schemą“,

–        priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.

15      Komisija Bendrojo Teismo prašo:

–        visų pirma, pripažinti ieškinį nepriimtinu,

–        nepatenkinus šio prašymo, atmesti ieškinį ir

–        priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.

 Dėl teisės

 Dėl priimtinumo

16      Atskiru aktu nepateikusi nepriimtinumu grindžiamo prieštaravimo pagal Bendrojo Teismo procedūros reglamento 130 straipsnio 1 dalį, Komisija teigia, kad ieškinys nepriimtinas dėl to, kad ieškovė neturi locus standi ir suinteresuotumo pareikšti ieškinį.

17      Ieškovė ginčija Komisijos argumentus. Ji teigia, kad nors ji nėra ginčijamo sprendimo adresatė, ji gali pareikšti šį ieškinį.

18      Šiuo klausimu reikia priminti, kad Sąjungos teismas turi teisę, atsižvelgdamas į kiekvienos bylos aplinkybes, įvertinti, ar gero teisingumo vykdymo sumetimai gali pateisinti ieškinio atmetimą dėl su esme susijusių priežasčių prieš tai neišnagrinėjus jo priimtinumo klausimo (2002 m. vasario 26 d. Sprendimo Taryba / Boehringer, C‑23/00 P, EU:C:2002:118, 51 ir 52 punktus ir 2015 m. rugsėjo 14 d. Sprendimo Brouillard / Teisingumo Teismas, T‑420/13, nepaskelbtas Rink., EU:T:2015:633, 18 punktą).

19      Šios bylos aplinkybėmis Bendrasis Teismas mano, kad siekiant proceso ekonomijos pradžioje reikia išnagrinėti ieškinio pagrįstumą prieš tai nepriėmus sprendimo dėl jo priimtinumo.

 Dėl esmės

20      Grįsdama ieškinį ieškovė iš esmės nurodo du pagrindus. Pirmasis pagrindas pateiktas dėl SESV 107 straipsnio 1 dalies pažeidimo, nes ginčijamame sprendime Komisija klaidingai nusprendė, kad ginčijama pagalbos schema netenkina ketvirtojo kriterijaus iš nustatytųjų 2003 m. liepos 24 d. Sprendimo Altmark Trans ir Regierungspräsidium Magdeburg (C‑280/00, EU:C:2003:415) (toliau – Altmark kriterijai) 88–93 punktuose, todėl jai taikoma ši nuostata. Antrasis pagrindas pateiktas dėl pareigos motyvuoti pažeidimo ir grindžiamas teiginiu, kad Komisija nepakankamai išsamiai nurodė priežastis, dėl kurių ginčijamame sprendime nusprendė, kad ginčijama pagalbos schema netenkina ketvirtojo Altmark kriterijaus.

21      Šiuo klausimu reikia priminti, kad pagrindu dėl nemotyvavimo ar motyvų nepakankamumo siekiama įrodyti esminių procedūrinių reikalavimų pažeidimą, todėl būtina atskirai išnagrinėti ginčijamo sprendimo motyvų netikslumo vertinimą, kurio kontrolė susijusi su to sprendimo pagrįstumo tyrimu (šiuo klausimu žr. 1998 m. balandžio 2 d. Sprendimo Komisija / Sytraval ir Brink's France, C‑367/95 P, EU:C:1998:154, 67 punktą ir 2005 m. gruodžio 15 d. Sprendimo Italija / Komisija, C‑66/02, EU:C:2005:768, 26 punktą).

22      Tuo remiantis darytina išvada, kad antrasis pagrindas, kiek juo siekiama konstatuoti pareigos motyvuoti pažeidimą, turi būti išnagrinėtas pirmiau nei pirmasis pagrindas, kuriame kalbama apie ginčijamo sprendimo teisėtumą iš esmės.

 Dėl pareigos motyvuoti pažeidimo

23      Antrajame pagrinde ieškovė iš esmės teigia, kad ginčijamame sprendime Komisija nepakankamai išsamiai nurodė priežastis, dėl kurių nusprendė, jog ginčijama pagalbos schema netenkina ketvirtojo Altmark kriterijaus.

24      Konkrečiai kalbant, ieškovė teigia, kad Komisijos pateikta ketvirtojo Altmark kriterijaus analizė nedera su pernelyg didelės kompensacijos nebuvimo konstatavimu, kurį Komisija pateikė išnagrinėjusi trečiąjį Altmark kriterijų. Ieškovė teigia, kad pernelyg didelės kompensacijos nebuvimas neišvengiamai reiškia, kad C2 įnašai reiškia mažesnes sąnaudas savivaldos institucijai ir kad ketvirtasis Altmark kriterijus yra tenkinamas.

25      Beje, ieškovė teigia, kad Komisija nepaaiškino, kodėl įmonių imtis, pasirinkta lyginamajai sąnaudų analizei atlikti, nereprezentuoja tinkamai valdomų įmonių, kaip tai suprantama pagal 2003 m. liepos 24 d. Sprendime Altmark Trans ir Regierungspräsidium Magdeburg (C‑280/00, EU:C:2003:415) suformuotą jurisprudenciją. Ginčijamo sprendimo 220 konstatuojamojoje dalyje Komisija, neatsižvelgdama į jai pateiktus duomenis, tvirtino, kad „nėra jokių požymių, kad STIF taikyta imtis reprezentuoja tinkamai valdomas įmones“.

26      Komisija ginčija ieškovo argumentus. Ji primena, kad visi keturi Altmark kriterijai skiriasi vienas nuo kito. Be to, ji teigia, kad ginčijamas sprendimas ir ypač ketvirtojo Altmark kriterijaus analizė yra pakankamai motyvuoti.

27      Reikia priminti, kad pagal SESV 296 straipsnio antrą pastraipą teisės aktuose nurodomi juos priimti paskatinę motyvai. Be to, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 41 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teisė į gerą administravimą apima administracijos pareigą pagrįsti savo sprendimus.

28      Beje, kvalifikavimas kaip „valstybės pagalbos“ reikalauja, kad būtų tenkinamos visos SESV 107 straipsnio 1 dalyje nurodytos sąlygos. Taigi tam, kad būtų galima kvalifikuoti kaip valstybės pagalbą, šioje nuostatoje nurodyta, be kita ko, kad turi egzistuoti įmonei suteiktas pranašumas (šiuo klausimu žr. 2015 m. spalio 22 d. Sprendimo EasyPay ir Finance Engineering, C‑185/14, EU:C:2015:716, 35 ir 36 punktus ir nurodytą jurisprudenciją).

29      Šiuo atveju, remiantis suformuota jurisprudencija, SESV 107 straipsnio 1 dalis netaikoma valstybės intervencijai, laikomai kompensacija už paslaugas, kurias teikia šią kompensaciją gaunančios įmonės, vykdydamos su viešąja paslauga susijusius įsipareigojimus, nes šios įmonės realiai negauna jokios finansinės naudos ir dėl minėtos intervencijos neatsiduria palankesnėje konkurencinėje padėtyje, palyginti su kitomis konkuruojančiomis įmonėmis (žr. 2015 m. spalio 22 d. Sprendimo EasyPay ir Finance Engineering, C‑185/14, EU:C:2015:716, 45 punktą ir nurodytą jurisprudenciją).

30      Tačiau tam, kad konkrečiu atveju tokia kompensacija nebūtų kvalifikuota kaip valstybės pagalba, turi būti tenkinami Altmark kriterijai.

31      Pirma, įmonei gavėjai turi būti faktiškai pavesta vykdyti su viešąja paslauga susijusius įsipareigojimus, o šie įsipareigojimai turi būti aiškiai apibrėžti. Antra, kriterijai, kurių pagrindu apskaičiuojama kompensacija, turi būti iš anksto nustatyti objektyviai ir skaidriai. Trečia, kompensacija negali viršyti to, kas būtina visoms ar daliai sąnaudų, kurių patiriama vykdant su viešąja paslauga susijusius įpareigojimus, padengti. Ketvirta, reikalingos kompensacijos dydis turi būti nustatytas remiantis sąnaudų, kurių gerai valdoma ir pakankamai priemonių įpareigojimams teikti viešąją paslaugą vykdyti turinti tipinė įmonė būtų patyrusi vykdydama šiuos įpareigojimus, analize.

32      Tuo remiantis darytina išvada, kad vieno ar kelių šio sprendimo 31 punkte išvardytų kriterijų neatitinkanti valstybės intervencija gali būti laikoma valstybės pagalba pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį (šiuo klausimu žr. 2003 m. liepos 24 d. Sprendimo Altmark Trans ir Regierungspräsidium Magdeburg, C‑280/00, EU:C:2003:415, 94 punktą).

33      Dėl šio aspekto reikia konstatuoti, kad, priešingai, nei teigia ieškovė, ginčijamame sprendime Komisija pakankamai išsamiai nurodė priežastis, dėl kurių nusprendė, jog ginčijamos pagalbos schema neatitinka ketvirtojo Altmark kriterijaus. Konkrečiai kalbant, ginčijamo sprendimo 220 konstatuojamojoje dalyje Komisija nurodė, kad nors lyginamoji ieškovo patirtų sąnaudų prieš sudarant CT 2 analizė grindžiama tiksliais matematiniais duomenimis ir atspindi išsamias žinias apie keleivinio transporto rinką, toje analizėje siekta patikslinti derybose dėl eksploatacijos sąnaudų naudingus kintamuosius, o ne įsitikinti, kad C2 įnašu dengiamos išlaidos atitinka gerai valdomos ir pakankamai priemonių turinčios tipinės įmonės išlaidas, kaip tai suprantama pagal 2003 m. liepos 24 d. Sprendime Altmark Trans ir Regierungspräsidium Magdeburg (C‑280/00, EU:C:2003:415) suformuotą jurisprudenciją.

34      Priešingai, nei teigia ieškovė, šie Komisijos argumentai aiškiai atskleidžia motyvus, kuriais grindžiama jos išvada, jog ginčijama pagalbos schema neatitinka ketvirtojo Altmark kriterijaus.

35      Beje, ieškovės argumentą, kad Komisija nepaaiškino, kodėl pasirinkta įmonių imtis lyginamajai sąnaudų analizei atlikti nereprezentuoja tinkamai valdomų įmonių, kaip tai suprantama pagal 2003 m. liepos 24 d. Sprendime Altmark Trans ir Regierungspräsidium Magdeburg (C‑280/00, EU:C:2003:415) suformuotą jurisprudenciją, reikia atmesti, nes ginčijamo sprendimo 220 konstatuojamojoje dalyje Komisija iš esmės konstatavo, kad byloje nėra jokių duomenų, kuriais remdamasi ji galėtų padaryti išvadą, jog ta imtis atitinka šį kriterijų, o ieškovė nepatikslino duomenų, kuriuos pateikė per administracinę procedūrą.

36      Iš tiesų, pastabose dėl Komisijos sprendimo pradėti formalią ginčijamos pagalbos schemos tyrimo procedūrą ieškovė tik tvirtino, kad lyginamoji sąnaudų analizė buvo atlikta atliekant palyginimą su „provincijos įmonėmis, su kuriomis sutartis buvo sudaryta po konkurso procedūros“, o paskui tas įmones kvalifikavo kaip „tipiškas, gerai valdomas ir turinčias pakankamai priemonių“, tačiau nepateikė jokių įrodymų, kuriais remiantis būtų galima daryti tokią išvadą.

37      Tokiomis aplinkybėmis negalima Komisijos kaltinti tuo, jog ši nepaaiškino, dėl kokių priežasčių atliko tik glaustą klausimo, ar įmonių imtis, ieškovės pasirinkta lyginamajai sąnaudų analizei atlikti, nereprezentuoja tinkamai valdomų įmonių, kaip tai suprantama pagal 2003 m. liepos 24 d. Sprendime Altmark Trans ir Regierungspräsidium Magdeburg (C‑280/00, EU:C:2003:415) suformuotą jurisprudenciją, analizę.

38      Dėl ieškovės argumentų, kad ginčijamame sprendime Komisijos pateikti argumentai tariamai yra nenuoseklūs, reikia priminti, kad trečiasis ir ketvirtasis Altmark kriterijai iš tiesų glaudžiai susiję, nes kiekvienu iš jų reikalaujama nustatyti sąnaudas, pajamas ir pelną, gautą vykdant su viešąja paslauga susijusius įsipareigojimus (šiuo klausimu žr. 2008 m. vasario 12 d. Sprendimo BUPA ir kt. / Komisija, T‑289/03, EU:T:2008:29, 246 punktą).

39      Tačiau toks glaudus ryšys nepaneigia to, kad visi keturi Altmark kriterijai vienas nuo kito skiriasi ir turi būti tenkinami kumuliatyviai, kad kompensacija nebūtų kvalifikuota kaip valstybės pagalba (šiuo klausimu žr. 2016 m. gruodžio 15 d. Sprendimo Abertis Telecom Terrestre ir Telecom Castilla-La Mancha / Komisija, T‑37/15 ir T‑38/15, nepaskelbta Rink., EU:T:2016:743, 76 punktas).

40      Šiuo klausimu bet kuriuo atveju reikia konstatuoti, kad ginčijamame sprendime Komisija neišanalizavo ginčijamos pagalbos schemos atsižvelgdama į trečiąjį Altmark kriterijų. Ginčijamo sprendimo 218 konstatuojamojoje dalyje Komisija tik nurodė, kad dėl to, jog C2 įnašų suderinamumas su pirmuoju Altmark kriterijumi yra įrodytas, jai belieka įvertinti jų suderinamumą su antruoju, trečiuoju ir ketvirtuoju Altmark kriterijais ir kad dėl to, jog turi būti vertinami visi kriterijai, jai pakanka įrodyti, jog ketvirtasis kriterijus netenkinamas, kad būtų galima daryti išvadą, jog šiais įnašais suteikiamas ekonominis pranašumas, o paskui ginčijamo sprendimo 221 konstatuojamojoje dalyje faktiškai prieiti prie tokios išvados.

41      Atsižvelgiant į šiuos duomenis reikia konstatuoti, kad ieškovės argumentai dėl tariamai prieštaringo Komisijos atlikto, viena vertus, trečiojo ir, kita vertus, ketvirtojo Altmark kriterijų vertinimo  grindžiami klaidingu ginčijamo sprendimo aiškinimu, todėl jiems negalima pritarti.

42      Todėl reikia daryti išvadą, kad Komisija nepažeidė SESV 296 straipsnyje nustatytos pareigos motyvuoti.

43      Antrasis pagrindas turi būti atmestas.

 Dėl ginčijamos pagalbos schemos vertinimo pagal ketvirtąjį „Altmark“ kriterijų

44      Pirmajame pagrinde ieškovė teigia, kad ginčijamame sprendime Komisija padarė kelias teisės ir vertinimo klaidas, kai ginčijamą pagalbos schemą nagrinėjo pagal ketvirtąjį Altmark kriterijų.

45      Komisija ginčija ieškovės argumentus.

46      Reikia priminti, kad, remiantis ketvirtuoju Altmark kriterijumi, kai įmonė, kuri turi būti įpareigota vykdyti su viešąja paslauga susijusius įsipareigojimus, konkrečiu atveju atrenkama netaikant viešųjų pirkimų procedūros, kuri leistų atrinkti kandidatą, pajėgų teikti šias paslaugas mažiausiomis visuomenei sąnaudomis, reikalingos kompensacijos dydis turi būti nustatytas remiantis lyginamąja sąnaudų, kurių gerai valdoma ir pakankamai priemonių įpareigojimams teikti viešąją paslaugą vykdyti turinti tipinė įmonė būtų patyrusi vykdydama šiuos įpareigojimus, analize, atsižvelgiant į gaunamas su ta veikla susijusias pajamas ir protingą pelną už šių įsipareigojimų vykdymą (2003 m. liepos 24 d. Sprendimo Altmark Trans ir Regierungspräsidium Magdeburg, C‑280/00, EU:C:2003:415, 93 punktas).

47      Šiuo atveju Komisija nusprendė, kad ketvirtasis Altmark kriterijus netenkinamas. Konkrečiai kalbant, ginčijamame sprendime ji nusprendė, kad pagal ginčijamą pagalbos schemą išmokėtų C2 įnašų dydis nebuvo apskaičiuotas remiantis lyginamąja sąnaudų, kurių gerai valdoma įmonė, kaip ji suprantama pagal 2003 m. liepos 24 d. Sprendimą Altmark Trans ir Regierungspräsidium Magdeburg (C‑280/00, EU:C:2003:415), patirtų teikdama identiškas paslaugas, analize.

48      Pirma, ieškovė teigia, kad, priešingai, nei ginčijamame sprendime nusprendė Komisija, lyginamajai sąnaudų analizei atlikti ieškovės pasirinkta įmonių imtis reprezentuoja tinkamai valdomas įmones, kaip tai suprantama pagal 2003 m. liepos 24 d. Sprendimą Altmark Trans ir Regierungspräsidium Magdeburg (C‑280/00, EU:C:2003:415). Jos teigimu, į šią imtį pateko ne tik transporto operatoriai, su kuriais ji buvo sudariusi 1 tipo sutartis, bet ir visuomeninio transporto įmonės, už Il de Franso teritorijos ribų atlikti panašias užduotis įpareigotos pagal atvirą, skaidrią ir nediskriminacinę konkurso procedūrą.

49      Antra, ieškovė teigia, jog Komisija turėjo nuspręsti, kad jos atlikta lyginamoji sąnaudų analizė leido užtikrinti, jog galutinių gavėjų patirtos išlaidos investicijoms atitinka tipinės, gerai valdomos ir pakankamai pajėgumų turinčios įmonės sąnaudas, kaip tai suprantama pagal 2003 m. liepos 24 d. Sprendimą Altmark Trans ir Regierungspräsidium Magdeburg (C‑280/00, EU:C:2003:415).

50      Trečia, ieškovė teigia, kad Komisija neatsižvelgė į priemones ir metodus, kuriuos ji naudojo prieš nustatydama C2 įnašų dydį, kad patikrintų, ar šis dydis neviršija išlaidų, kurių patiria tipinė, gerai valdoma ir pakankamai priemonių turinti įmonė, kaip ji suprantama pagal 2003 m. liepos 24 d. Sprendimą Altmark Trans ir Regierungspräsidium Magdeburg (C‑280/00, EU:C:2003:415), dydžio.

51      Ketvirta, ieškovė teigia, kad Komisija neteikė pakankamai svarbos jos atliktai galutinių gavėjų ex post kontrolei. Šiuo klausimu ji nurodo, kad CT 2 buvo numatyta nuolatinė galutinių gavėjų patiriamų išlaidų kontrolės sistema, leidžianti patikrinti transporto priemonių, kurių pirkimas buvo finansuotas iš C2 įnašų pagal CT 2, egzistavimą, gamą ir atitiktį reikalavimams.

52      Penkta, ieškovė kaltina Komisiją, kad ši neatsižvelgė į rinkos tyrimą, atliktą per administracinę procedūrą (ieškinio A 7 priedas), kuriuo remiantis darytina išvada, jog galutinių gavėjų patiriamos vidutinės sąnaudos vienam kilometrui yra panašios į įmonių, veiklą vykdančių ne Il de Franso teritorijoje, sąnaudas.

53      Komisija tvirtina, kad tinkamai atsižvelgė į lyginamąją sąnaudų analizę, kurią ieškovė atliko prieš sudarydama CT 2. Tačiau ji teigia, kad byloje nėra jokių duomenų, leidžiančių daryti išvadą, jog ieškovės pasirinkta imtis reprezentuoja tipines, gerai valdomas ir pakankamai priemonių turinčias įmones, kaip jos suprantamos pagal 2003 m. liepos 24 d. Sprendimą Altmark Trans ir Regierungspräsidium Magdeburg (C‑280/00, EU:C:2003:415). Be to, ji teigia, kad šioje analizėje naudojamos vidutinės našumo vertės neleido atskirti įrangos eksploatacijos išlaidų nuo investicijoms į tą įrangą skirtų išlaidų.

54      Šiuo klausimu, pirma, reikia pažymėti, kad ieškovės naudotos metodinės priemonės prieš nustatant C2 įnašų dydį ir siekiant užbaigti derybas dėl CT 2, taip pat įvairios jos atliktos ex post kontrolės siekiant patikrinti galutinių gavėjų įvykdytas investicijas neturi reikšmės ar bent yra nepakankamos siekiant nustatyti, remiantis ketvirtuoju Altmark kriterijumi, ar kompensacijos dydis nustatytas remiantis sąnaudomis, kurių tipinė, gerai valdoma ir pakankamai priemonių, kad galėtų įvykdyti su viešąja paslauga susijusius reikalavimus, turinti įmonė būtų patyrusi.

55      Iš tiesų, ieškovės naudotomis metodinėmis priemonėmis buvo siekta tik užtikrinti tinkamas derybas dėl CT 2 ir kontroliuoti galutinių gavėjų realiai patiriamas sąnaudas. Konkrečiau kalbant, procesiniuose dokumentuose ieškovė pažymi, kad metodinės priemonės, naudotos prieš nustatant mokamų įnašų C2 dalies dydį, leido atlikti kiekvieno subsidijuojamo tinklo sąnaudų analizę per vykusias derybas dėl CT 2. Vis dėlto ji neįrodė, kad tos priemonės leido jai užtikrinti, jog tiems gavėjams išmokėtų kompensacijų dydis atitinka pagal ketvirtąjį Altmark kriterijų nustatytus reikalavimus. Dėl ieškovės sukurtos ex post kontrolės sistemos siekiant įsitikinti galutinių gavėjų teikiamos paslaugos našumu ir kokybe reikia konstatuoti, kad ta sistema neturi reikšmės tikrinant, ar prieš atliekant tą kontrolę sumokėtų įnašų C2 dalies dydis buvo nustatytas remiantis sąnaudomis, kurių tipinė, gerai valdoma ir pakankamai priemonių, kad galėtų įvykdyti su viešąja paslauga susijusius reikalavimus, turinti įmonė būtų patyrusi.

56      Antra, reikia konstatuoti, kad ieškovė nepateikia jokių kitų pakankamai tikslių įrodymų, kad ji atliko reikiamus patikrinimus, kad užtikrintų, jog referencinės įmonės, kurių duomenimis buvo remiamasi atliekant lyginamąją sąnaudų analizę, galėjo būti laikomos gerai valdomomis ir turinčiomis pakankamai priemonių, kaip tai suprantama pagal 2003 m. liepos 24 d. Sprendimą Altmark Trans ir Regierungspräsidium Magdeburg (C‑280/00, EU:C:2003:415).

57      Kaip Komisija teisingai nurodo, ieškovė iš esmės mano, kad dėl to, jog už Il de Franso regiono teritorijos ribų įsteigtos įmonės, kurias ji atrinko atlikdama lyginamąją sąnaudų analizę, dalyvavo konkurse pagal 1993 m. sausio 29 d. Įstatymo Nr. 93‑122 dėl korupcijos prevencijos ir ekonominės veiklos ir viešųjų procedūrų skaidrumo (JORF, 1993 m. sausio 30 d., p. 1588, toliau – Sapin įstatymas) reikalavimus, jos savaime turi būt laikomos gerai valdomomis, kaip tai suprantama pagal 2003 m. liepos 24 d. Sprendimą Altmark Trans ir Regierungspräsidium Magdeburg (C‑280/00, EU:C:2003:415).

58      Tačiau jurisprudencijoje nustatyta, kad, išskyrus atvejį, kai įmonė gavėja pasirenkama organizuojant viešojo pirkimo konkursą, pagal ketvirtąjį Altmark kriterijų reikalaujama, kad kriterijai, į kuriuos atsižvelgiama apskaičiuojant kompensacijos dydį, būtų grindžiami gerai valdomos ir pakankamai priemonių su viešąja paslauga susijusiems įsipareigojimams vykdyti turinčios tipinės įmonės pavyzdžiu (šiuo klausimu žr. 2015 m. rugsėjo 24 d. Sprendimo Viasat Broadcasting UK / Komisija, T‑125/12, EU:T:2015:687, 82 punktą).

59      Šiuo klausimu reikia priminti, kad tokios įmonės paieška siekiama optimizuoti kompensacijos, kuri laikoma būtina priskirtai su viešąja paslauga susijusiai užduočiai atlikti, dydį ir išvengti situacijos, kad neveiksmingai dirbančios įmonės patiriamos didelės sąnaudos būtų laikomos atskaitos tašku apskaičiuojant šios kompensacijos dydį.

60      Kiek tai susiję su nagrinėjamu atveju reikia pažymėti, kad nors ieškovė nurodo, kad lyginamąją sąnaudų analizę grindė įmonių, kurios ne tik paprasčiausiai dalyvavo Sapin įstatyme numatytoje konkurso procedūroje, bet ir pasirašė sutartis po tokių procedūrų, vidutinėmis vertėmis ar koeficientais, ji nenurodo konkrečios informacijos apie tos procedūros tvarką ir tik nurodo, jog ta procedūra pasekmėmis ir tikslu panaši ir viešojo pirkimo sutarties sudarymo procedūrą.

61      Konkrečiau kalbant, ieškovė teigia, kad Sapin įstatyme nustatyta konkurso procedūra darė „įrodytą teigiamą poveikį kainų mažėjimui ir [viešosios paslaugos delegavimo] sąnaudų valdymui atitinkamuose sektoriuose“. Tačiau ji konkrečiai nenurodo, kaip ta procedūra ir būtent šiame kontekste taikyti kriterijai leidžia pasiekti tokį konkurso procedūros lygį, kuris būtų panašus į konkurso procedūrų dėl viešojo pirkimo sutarčių sudarymo lygį. Be to, ieškovė nepateikia jokių konkrečių duomenų dėl teiginio apie kainų mažėjimą ir nepaaiškina, kaip toks mažėjimas jai būtų leidęs užtikrinti, kad po Sapin įstatyme nustatytos konkurso procedūros sudarytas sutartis vykdo įmonės, laimėjusios konkursą tokioms sutartims sudaryti mažiausiomis sąnaudomis savivaldos institucijai.

62      Prie to reikia pridurti aplinkybę, kad duomenys, į kuriuos atsižvelgė ieškovė, t. y. susiję, be kita ko, su vidutinėmis sąnaudomis vienam kilometrui (ieškinio A 7 priedas), neleidžia atskirti išlaidų investicijoms, kurios vienintelės yra reikšmingos atliekant palyginimą su C2 įnašais padengta suma, nuo kitų išlaidų, kurių patiria įmonės, atrinktos lyginamajai sąnaudų analizei atlikti. Beje, šiuo klausimu ieškovė pažymi, kad į jos analizuotų įmonių, veiklą vykdančių ne Il de Franso teritorijoje, sutartis, „be abejo“, neįtrauktos visos išlaidos investicijoms ir būtent riedmenims įsigyti.

63      Tokiomis aplinkybėmis ginčijamo sprendimo 220 konstatuojamojoje dalyje Komisija teisingai nusprendė, kad ieškovės lyginamoji sąnaudų analizė daugiausia buvo susijusi su eksploataciniais kintamaisiais, pavyzdžiui, komerciniu autobusų greičiu arba kelių transporto priemonių vairavimo valandų skaičiumi, kurie, žinoma, naudingi derantis dėl eksploatacijos sąnaudų ir nustatant C1 įnašą (kuris taip pat suteikiamas pagal CT 2 ir kuriuo kompensuojamos būtent patirtos eksploatacijos išlaidos), tačiau tie kintamieji neleidžia užtikrinti, kad išlaidos investicijoms, dengiamos C2 įnašu, atitinka tipinės, gerai valdomos ir pakankamai priemonių turinčios įmonės, kaip tai suprantama pagal 2003 m. liepos 24 d. Sprendimą Altmark Trans ir Regierungspräsidium Magdeburg (C‑280/00, EU:C:2003:415), išlaidas.

64      Todėl reikia daryti išvadą, kad ieškovės pateikti įrodymai neleidžia įrodyti, kad ginčijamame sprendime Komisijos atliktame ginčijamos pagalbos schemos vertinime pagal ketvirtąjį Altmark kriterijų yra teisės arba vertinimo klaida.

65      Kadangi 2003 m. liepos 24 d. Sprendime Altmark Trans ir Regierungspräsidium Magdeburg (C‑280/00, EU:C:2003:415) nustatyti kriterijai yra kumuliaciniai, Komisijai pakako įrodyti, kad bent vienas iš tų kriterijų netenkinamas, kad galėtų padaryti išvadą, jog ginčijama pagalbos schema galutiniams gavėjams suteikiamas ekonominis pranašumas, taigi ta schema yra valstybės pagalba, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį.

66      Todėl reikia atmesti pirmąjį pagrindą ir visą šį ieškinį.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

67      Pagal Procedūros reglamento 134 straipsnio 1 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jei laimėjusi šalis to prašė.

68      Kadangi ieškovė šiuo atveju pralaimėjo bylą, ji privalo padengti ne tik savo, bet ir Komisijos bylinėjimosi išlaidas pagal jos pateiktus reikalavimus.

Remdamasis šiais motyvais,

BENDRASIS TEISMAS (pirmoji kolegija)

nusprendžia:

1.      Atmesti ieškinį.

2.      Syndicat Transport Île de France (STIF-IDF) padengia ne tik savo, bet ir Europos Komisija patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Pelikánová

Valančius

Öberg

Paskelbtas 2019 m. liepos 12 d. viešame teismo posėdyje Liuksemburge.

Parašai


Turinys


Ginčo aplinkybės

Procesas ir šalių reikalavimai

Dėl teisės

Dėl priimtinumo

Dėl esmės

Dėl pareigos motyvuoti pažeidimo

Dėl ginčijamos pagalbos schemos vertinimo pagal ketvirtąjį „Altmark“ kriterijų

Dėl bylinėjimosi išlaidų


*      Proceso kalba: prancūzų.