GENERALINIO ADVOKATO
NIILO JÄÄSKINEN IŠVADA,
pateikta 2012 m. rugsėjo 6 d.(1)
Byla C‑332/11
ProRail NV
prieš
Xpedys NV,
FAG Kugelfischer GmbH,
DB Schenker Rail Nederland NV,
Nationale Maatschappij der Belgische Spoorwegen NV
(Hof van Cassatie (Belgija) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)
„Teismų bendradarbiavimas civilinėse ir komercinėse bylose – Įrodymų rikimas – Reglamentas (EB) Nr. 1206/2001 – 1 straipsnis – Materialinė taikymo sritis – 17 straipsnis – Prašančiojo teismo tiesioginis įrodymų rinkimas – Valstybės narės teismo eksperto skyrimas ir jam pavedama užduotis, kuri iš dalies turi būti vykdoma kitos valstybės narės teritorijoje – Minėto reglamento 17 straipsnyje numatytas savitarpio teisinės pagalbos mechanizmo privalomas arba neprivalomas taikymas“
I – Įžanga
1. Hof van Cassatie (Belgijos kasacinio teismo) pateiktame prašyme priimti prejudicinį sprendimą prašoma išaiškinti 2001 m. gegužės 28 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1206/2001 dėl valstybių narių teismų tarpusavio bendradarbiavimo renkant įrodymus civilinėse ar komercinėse bylose(2) 1 ir 17 straipsnius.
Reikia nustatyti, ar šioje byloje vienos valstybės narės teismo pavestą atlikti ekspertizę(3), kuri turi būti vykdoma iš dalies jo valstybės narėje teritorijoje ir iš dalies kitos valstybės narės teritorijoje, kai antrosios dalies tiesioginis vykdymas patikėtas atlikti nacionaliniam ekspertui, privaloma įvykdyti pagal Reglamento Nr. 1206/2001 17 straipsnyje numatytą teismų bendradarbiavimo mechanizmą.
2. Šis klausimas kilo nagrinėjant pagal Belgijos, Vokietijos ir Nyderlandų teisę įsteigtų bendrovių ginčą dėl traukinio, vykstančio iš Belgijos į Nyderlandus, netoli Amsterdamo patirtos avarijos, dėl kurio buvo kreiptasi į Belgijos teismą. Belgijos teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą ir taikydamas nacionalinės proceso teisės normas, paskyrė belgų ekspertą, kuriam pavedė užduotį atlikti tyrimą ne tik Belgijoje, bet ir Nyderlanduose, ir būtent šią tyrimo dalį užginčijo viena suinteresuota Nyderlandų bendrovė.
3. Taigi Teisingumo Teismas turi nuspręsti dėl Reglamento Nr. 1206/2001 materialinės taikymo srities ir šio reglamento taikymo privalomumo ypač tuo atveju, kai teismas ketina rinkti įrodymus kitoje valstybėje narėje tiesiogiai, o ne per tos valstybės prašomąjį teismą.
4. Vis dėlto prejudicinis klausimas susijęs su 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo(4) 33 straipsnio 1 dalyje nustatytu kitose valstybėse narėse priimtų sprendimų pripažinimo principu, į kurį atsižvelgiant Teisingumo Teismui gali tekti aiškinti Reglamento Nr. 1206/2001 1 ir 17 straipsnius.
II – Teisinis pagrindas
A – Reglamentas Nr. 1206/2001
5. Reglamento Nr. 1206/2001 preambulėje nurodyta:
„(2) Kad vidaus rinka veiktų tinkamai, teismų tarpusavio bendradarbiavimas renkant įrodymus turėtų pagerėti, o svarbiausia turėtų tapti paprastesnis ir spartesnis.
<…>
(7) Kadangi dažnai prieš priimant sprendimą civilinėje ar komercinėje byloje iki teismo vienoje valstybėje narėje būna labai svarbu surinkti įrodymus kitoje valstybėje narėje <...>, dėl to būtina toliau gerinti valstybių narių teismų tarpusavio bendradarbiavimą įrodymų rinkimo srityje.
(8) Veiksminga civilinių ar komercinių bylų nagrinėjimo tvarka reikalauja, kad prašymų dėl įrodymų rinkimo perdavimas ir vykdymas tarp valstybių narių teismų turi būti atliekamas tiesiogiai ir greičiausiomis priemonėmis.
<…>
(15) Kad būtų lengviau rinkti įrodymus, teismui valstybėje narėje pagal jo valstybės narės teisę turėtų būti sudaryta galimybė rinkti įrodymus tiesiogiai kitoje valstybėje narėje, jeigu jai priimtina tai, ir prašomosios valstybės narės centrinės įstaigos arba kompetentingos institucijos nustatytomis sąlygomis.
<…>
(17) Šis reglamentas turėtų turėti viršenybę, palyginti su nuostatomis, kurios taikomos jo taikymo srityje, išdėstytomis valstybių narių sudarytose tarptautinėse konvencijose. Valstybės narės turėtų turėti galimybę nevaržomai sudaryti sutartis ar susitarimus, kad būtų lengviau bendradarbiauti renkant įrodymus.“
6. Reglamento Nr. 1206/2001 1 straipsnio „Taikymo sritis“ 1 ir 2 dalyse nustatyta:
„1. Šis reglamentas taikomas civilinėms ar komercinėms byloms, kai valstybės narės teismas pagal tos valstybės teisės nuostatas prašo:
a) kitos valstybės narės kompetentingo teismo surinkti įrodymus; arba
b) tiesiogiai surinkti įrodymus kitoje valstybėje narėje.
2. Prašymas negali būti rengiamas siekiant gauti įrodymų, kurie nėra skirti naudoti jau prasidėjusiame ar numatomame teismo procese.“
7. To paties reglamento 3 skirsnio 10–16 straipsniuose nustatyta tvarka, pagal kurią kitos valstybės narės prašomasis teismas renka įrodymus (vadinamasis „netiesioginis“ bendradarbiavimo metodas).
8. Reglamento Nr. 1206/2001 10 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad „prašomasis teismas prašymą vykdo pagal savo valstybės narės teisę“.
9. Minėto reglamento 17 straipsnyje, reglamentuojančiame prašančiojo teismo tiesioginį įrodymų rinkimą (vadinamasis „tiesioginio“ bendradarbiavimo metodas), numatyta:
„1. Jeigu teismas prašo, kad įrodymai būtų tiesiogiai renkami kitoje valstybėje narėje, jis prašymą paduoda <...> tos valstybės centrinei įstaigai arba kompetentingai institucijai <...>.
2. Tiesiogiai įrodymai gali būti renkami tik savanorišku pagrindu, nesiimant prievartinių priemonių.
Jeigu tiesioginis įrodymų rinkimas reiškia, kad asmuo turi būti apklaustas, prašantysis teismas informuoja tą asmenį, kad apklausa vyks savanorišku pagrindu.
3. Įrodymus renka teisėjas arba bet kuris kitas asmuo, toks kaip ekspertas, kuris bus paskirtas pagal prašančiojo teismo valstybės narės teisę.
<…>
5. Centrinė įstaiga arba kompetentinga institucija gali atsisakyti tiesiogiai rinkti įrodymus tik tuo atveju, jeigu:
a) prašymas nepriklauso šio reglamento taikymo sričiai, kuri nurodyta šio reglamento 1 straipsnyje;
b) prašyme nėra visos reikalingos informacijos pagal šio reglamento 4 straipsnį; arba
c) tiesioginis įrodymų rinkimas prieštarauja jo [jų] valstybės narės pagrindiniams teisės principams.
6. Nepažeisdamas šio straipsnio 4 dalyje nustatytų sąlygų, prašantysis teismas prašymą vykdo pagal savo valstybės narės teisę.“
B – Reglamentas Nr. 44/2001
10. Reglamento Nr. 44/2001 31 straipsnyje nustatyta, kad „prašymas dėl laikinųjų, įskaitant ir apsaugos, priemonių, kurias numato tos valstybės įstatymas, taikymo gali būti paduotas šios valstybės narės teismui, net jeigu pagal šį Reglamentą kitos valstybės narės teismai turi jurisdikciją nagrinėti bylą iš esmės“.
11. Minėto reglamento III skyriaus „Teismo sprendimų pripažinimas ir vykdymas“ 32 straipsnyje nurodyta, kad „šiame reglamente „teismo sprendimas“ reiškia bet kokį valstybės narės teismo sprendimą, nepaisant to, kaip jis yra įvardijamas, įskaitant dekretą, įsakymą, nutartį ar teismo įsakymą, taip pat ir teismo pareigūno nurodymą dėl sumokėtino žyminio mokesčio bei išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu“.
12. Reglamento Nr. 44/2001 33 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad „vienoje valstybėje narėje priimtas teismo sprendimas turi būti pripažintas kitoje valstybėje narėje nereikalaujant pradėti kokio nors specialaus proceso“.
III – Ginčas pagrindinėje byloje, prejudicinis klausimas ir procesas Teisingumo Teisme
13. 2008 m. lapkričio 22 d. prekinis traukinys, vykstantis iš Belgijos į Beverwijk (Nyderlandai), prie Amsterdamo nuvažiavo nuo bėgių.
14. Dėl šio įvykio teismo procesai buvo pradėti Belgijos ir Nyderlandų teismuose.
15. Ginčas pagrindinėje byloje, dėl kurio buvo kreiptasi į Belgijos teismus dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, kilo tarp bendrovės ProRail NV (toliau – ProRail) ir kitų keturių su minėta avarija susijusių bendrovių, t. y. Xpedys NV (toliau – Xpedys), FAG Kugelfischer GmbH (toliau – FAG), DB Schenker Rail Nederland NV (toliau – DB Schenker) ir Nationale Maatschappij der Belgische Spoorwegen NV (Nacionalinė Belgijos geležinkelių bendrovė, toliau – SNCB).
16. ProRail, turinti buveinę Utrechte (Nyderlandai), valdo pagrindinius Nyderlandų geležinkelius ir, turėdama šį statusą, ji sudaro prieigos susitarimus su geležinkelių bendrovėmis, kaip antai DB Schenker.
17. DB Schenker, taip pat turinti buveinę Utrechte, yra privati geležinkelių transporto paslaugų įmonė, kurios vagonų parką sudaro vagonai; juos iš pradžių ji buvo išsinuomojusi iš SNCB, Briuselyje (Belgija) įsikūrusios viešosios teisės reglamentuojamos ribotos atsakomybės bendrovės.
18. Pasak DB Schenker ir SNCB, Xpedys, kurios buveinė yra vienoje Briuselio savivaldybėje, t. y. Anderlechte (Belgija), 2008 m. gegužės 1 d. perėmė DB Schenker turimų vagonų nuomotojos statusą.
19. FAG, turinti buveinę Schweinfurt (Vokietija), yra vagonų dalių gamintoja.
20. 2009 m. vasario 11 d. transporto paslaugų įmonė DB Schenker įteikė bendrovėms Xpedys ir SNCB, kaip dalies vagonų, susijusių su minėta avarija, nuomotojoms, šaukimą atvykti pas Rechtbank van koophandel te Brussel (Briuselio komercinio teismo) pirmininką į bylą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, kad būtų paskirtas ekspertas. ProRail ir FAG įstojo į šią bylą. Per procedūrą ProRail minėto teismo paprašė reikalavimą paskirti ekspertą pripažinti nepagrįstu arba tuo atveju, jei ekspertas būtų paskirtas, apriboti jo užduotį, įpareigojant tik nustatyti vagonams padarytą žalą, nenurodyti atlikti tyrimo, susijusio su visu Nyderlandų geležinkelių tinklu, ir nurodyti, kad jis užduotį atliktų pagal Reglamento Nr. 1206/2001 nuostatas.
21. 2009 m. kovo 26 d. Nyderlandų teismas, t. y. Rechtbank Utrecht, pradėjo iš esmės nagrinėti bylą dėl ProRail ieškinio, pareikšto DB Schenker ir Xpedys, kuriuo prašoma pripažinti, kad ši geležinkelių transporto paslaugų įmonė ir žalą patyrusių vagonų savininkė bei nuomotoja būtų pripažintos atsakingomis už žalą, padarytą jos geležinkelių tinklui, ir kad šiuo pagrindu jos tą žalą atlygintų.
22. 2009 m. gegužės 5 d. nutartimi Rechtbank van koophandel te Brussel pirmininkas DB Schenker prašymą pripažino pagrįstu ir paskyrė ekspertą bei apibrėžė jo užduoties, kurios didžioji dalis turėjo būti atlikta Nyderlanduose, apimtį. Pagal šią nutartį ekspertas, pakvietęs šalis dalyvauti jo veikloje, turėjo nuvykti į avarijos vietą Nyderlanduose ir į visas kitas vietas, kur jis galėjo surinkti naudingą informaciją išvadai duoti. Be to, jam buvo pavesta nustatyti gamintoją ir kai kurių vagonų techninių dalių būklę. Taip pat ekspertui buvo nurodyta pateikti savo nuomonę apie vagonams padarytą žalą ir nuostolių dydį. Galiausiai jis privalėjo ištirti ProRail eksploatuojamą geležinkelių tinklą bei infrastruktūrą ir pateikti nuomonę, ar ši infrastruktūra galėjo lemti avariją ir kiek.
23. Hof van beroep te Brussel (Briuselio apeliaciniame teisme) ProRail pareiškė apeliacinį skundą dėl minėtos nutarties, kurio paprašė visų pirma eksperto skyrimą pripažinti nepragrįstu arba, jei šis prašymas nebūtų patenkintas, apriboti Belgijos eksperto užduotį, įpareigojant jį tik nustatyti vagonams padarytą žalą tiek, kiek šį tyrimą galima atlikti Belgijoje, ir bent jau nurodyti, kad ekspertas užduotį Nyderlanduose vykdytų tik pagal Reglamente Nr. 1206/2001 numatytą procedūrą.
24. 2010 m. sausio 20 d. Hof van beroep te Brussel šį skundą atmetė motyvuodamas tuo, kad Reglamentas Nr. 1206/2001 netaikytinas, nes, pirma, byloje nėra nė vieno šio reglamento 1 straipsnyje nurodyto atvejo, ir, antra, ProRail tvirtinimas, jog ekspertas gali būti paskirtas atlikti tyrimą Nyderlanduose tik taikant minėtą reglamentą, neturi pagrindo.
25. ProRail prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui pateikė kasacinį skundą dėl šio Hof van beroep te Brussel sprendimo, remdamasi Sąjungos teisės nuostatų, konkrečiai kalbant, Reglamento Nr. 1206/2001 1 ir 17 straipsnių bei Reglamento Nr. 44/2001 31 straipsnio, pažeidimu.
26. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas atkreipia dėmesį į tai, kad iš Reglamento Nr. 1206/2001 1 ir 17 straipsnių matyti, jog, kai valstybės narės teismas prašo surinkti įrodymus, pavyzdžiui, eksperto atliekamas tyrimas, tiesiogiai kitoje valstybėje narėje, jis privalo iš anksto paprašyti šios valstybės narės leidimo. Jis pažymi, kad ProRail pateikti apeliacinio skundo pagrindai taip pat paremti Reglamento Nr. 44/2001 31 straipsnio aiškinimu a contrario, iš kurio išplaukia, kad šis tyrimas negali būti vykdomas už nacionalinės teritorijos ribų, jei valstybė, kurioje šis veiksmas turi būti įvykdytas, nėra išdavusi leidimo. Galiausiai, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia dėl Reglamento Nr. 44/2001 33 straipsnio 1 dalies, pagal kurią vienoje valstybėje narėje priimti teismo sprendimai yra pripažįstami kitoje valstybėje narėje nereikalaujant pradėti kokio nors specialaus proceso, įtakos šioje byloje.
27. Tokiomis aplinkybėmis 2011 m. birželio 30 d. sprendimu Hof van Cassatie nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:
„Ar Reglamento [Nr. 1206/2001] 1 ir 17 straipsnius, atsižvelgiant, be kita ko, į Europos teisės aktą dėl teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo bei į Reglamento [Nr. 44/2001] 33 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą principą, nustatantį, kad vienoje valstybėje narėje priimtas teismo sprendimas turi būti pripažintas kitoje valstybėje narėje, nereikalaujant pradėti kokio nors specialaus proceso, reikia aiškinti taip, kad teismas, kuris paveda teismo ekspertui atlikti tyrimą, kai pavedimas turi būti vykdomas iš dalies valstybėje narėje, kurios teritorijoje yra teismas, o iš dalies taip pat kitoje valstybėje narėje, prieš tiesiogiai atlikdamas pastarojo pavedimo dalį privalo naudoti tik minėto reglamento 17 straipsnyje nustatytus metodus, ar vis dėlto taip, kad toje šalyje paskirtam teismo ekspertui taip pat gali būti pavesta atlikti iš dalies kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje atliktiną tyrimą, neatsižvelgiant į Reglamento Nr. 1206/2001 nuostatas?“
28. Rašytines pastabas Teisingumo Teismui kartu pateikė ProRail, Xpedys, DB Schenker ir SNCB (toliau – Xpedys ir kt.), Belgijos, Čekijos, Vokietijos ir Portugalijos vyriausybės, Šveicarijos Konfederacija bei Europos Komisija. Posėdis nebuvo surengtas.
IV – Analizė
A – Dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą priimtinumo
29. Xpedys ir kt. ginčija prašymo priimti prejudicinį sprendimą priimtinumą ir teigia, kad jis yra visiškai hipotetinio pobūdžio ir nėra aktualus priimant sprendimą pagrindinėje byloje todėl, kad šioje byloje Reglamentas Nr. 1206/2001 nėra taikytinas.
30. Grįsdamos savo tvirtinimą, Xpedys ir kt. pateikia keturis argumentus. Pirmas argumentas grindžiamas tuo, kad tarpvalstybinės ekspertizės iniciatyvos ėmėsi ne teisėjas, bet viena iš ginčo šalių, o Reglamento Nr. 1206/2001 1 ir 17 straipsnių formuluotė nustato, kad tokia iniciatyva priklauso prašančiosios valstybės narės „teismui“. Antrasis argumentas susijęs su tuo, kad prašyme dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo teismo buvo prašoma tik paskirti ekspertą, o minėto reglamento 1 ir 17 straipsniuose ir 7 konstatuojamojoje dalyje nurodoma, kad tyrimo veiksmas turi būti būtinas, kad teismas galėtų priimti sprendimą dėl esmės. Trečiasis argumentas pagrįstas prielaida, kad šis reglamentas netaikytinas, kai, kaip ir šioje byloje, nekeliamas klausimas dėl viešosios valdžios įgyvendinimo kitos valstybės narės teritorijoje, taigi šios valstybės narės leidimas nėra būtinas eksperto užduočiai įvykdyti. Ketvirtasis argumentas grindžiamas teiginiu, kad Reglamento Nr. 1206/2001 taikymas sprendžiant ginčą pagrindinėje byloje prailgintų proceso trukmę ir tai visiškai prieštarautų minėto reglamento 2 konstatuojamojoje dalyje nurodytiems tikslams, t. y. įrodymų rinkimo supaprastinimui bei pagreitinimui.
31. Manau, kad šie du pastarieji argumentai nesusiję su galimo prašymo priimti prejudicinį sprendimą nepriimtinumo klausimu ir veikiau yra susiję su šios bylos esme.
32. Dėl pirmų dviejų Xpedys ir kt. argumentų primenu, jog nusistovėjusioje teismų praktikoje(5) nustatyta, kad, kiek tai susiję su prašymo priimti prejudicinį sprendimą procedūra ir atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes, nacionalinis teismas geriausiai gali įvertinti tiek reikalingumą pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą, kad galėtų priimti savo sprendimą, tiek ketinamo pateikti klausimo reikšmingumą. Kadangi prašoma išaiškinti Sąjungos teisę, Teisingumo Teismas iš principo turi priimti sprendimą, nebent būtų akivaizdu, kad prašomas Sąjungos teisės išaiškinimas neturi jokio ryšio su pagrindinės bylos faktais arba dalyku arba jeigu problema yra hipotetinė.
33. Manau, kad nagrinėjamu atveju taip nėra. Iš tiesų prašyme priimti prejudicinį sprendimą pakankamai išdėstyta, kuo Reglamento Nr. 1206/2001 1 ir 17 straipsnių išaiškinimas bus naudingas sprendimui dėl ginčo pagrindinėje byloje priimti, nes būsimas Teisingumo Teismo sprendimas prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui padėtų atsakyti į klausimą, ar ekspertizės dalis, kurios imtasi Nyderlanduose tam, kad būtų nustatyta pagrindinėje byloje nagrinėjamos avarijos priežastis ir dėl to susidariusios žalos dydis, turi būti vykdoma pagal Belgijos procesines normas, ar pagal Reglamentą Nr. 1206/2001.
34. Pridursiu, jog man atrodo, kad Reglamento Nr. 1209/2001 1 ir 17 straipsniuose niekaip nereikalaujama, kad sprendimą tiesiogiai surinkti įrodymus kitoje valstybėje narėje ex officio turi priimti tai nurodantis prašančios valstybės teismas. Juose neatmetama, kad ginče dalyvaujančios šalys galėjo tokio veiksmo iš pradžių prašyti, nes paprastai būna, kad viena iš šalių yra suinteresuota nustatyti faktus, kuriuos ginčija kita šalis, kad įrodytų savo reikalavimų pagrįstumą.
35. Be to, manau, kad nėra svarbu, jog dėl įrodymų rinkimo buvo nuspręsta ne nagrinėjant bylą iš esmės, o per laikinųjų apsaugos priemonių taikymo procedūrą, kurios vienintelis tikslas buvo paskirti ekspertą. Reglamento Nr. 1206/2001 1 straipsnio 2 dalyje tik reikalaujama, kad įrodymai, kuriuos siekiama gauti, būtų „skirti naudoti jau prasidėjusiame ar numatomame teismo procese“. Kaip teisingai nurodė Komisija praktiniame vadove, šis pasakymas gali apimti išankstinį įrodymų rinkimą prieš galimą teismo proceso, kuriame jie bus iš tiesų panaudoti, pradžią, ypač tais atvejais, kai reikia surinkti tuos įrodymus, kurie vėliau gali būti neprieinami(6). Kadangi įrodymams rinkti užsienyje in futurum, kaip tai yra aptariamoje byloje(7), taikomas Reglamentas Nr. 1206/2001, prašymas priimti prejudicinį sprendimą nėra nepriimtinas.
B – Dėl esmės
1. Dėl Reglamento Nr. 44/2001 nuostatų įtakos nebuvimo
36. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas prašo išaiškinti Reglamento Nr. 1206/2001 1 ir 17 straipsnius. Tačiau jis taip pat nurodo Reglamento Nr. 44/2001 nuostatas, ypač šio reglamento 33 straipsnio 1 dalyje nustatytą įvairių valstybių narių teismų civilinėse ir komercinėse bylose priimtų sprendimų savitarpio pripažinimo ir vykdymo principą(8). Taigi, jis Teisingumo Teismo klausia, ar abu pirmieji straipsniai turi būti aiškinami atsižvelgiant „be kita ko“ į Reglamento Nr. 44/2001 nuostatas ir į minėtą principą.
37. Iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad Reglamento Nr. 1206/2011 ir Reglamento Nr. 44/2001 sugretinimą inicijavo ProRail, kuri apeliaciniame skunde, pasak Hof van Cassatie, teigia, kad buvo pažeisti ne tik Reglamento Nr. 1206/2001 1 ir 17 straipsniai, bet ir Reglamento Nr. 44/2001 31 straipsnis, kuriame numatyta, kad prašymas dėl laikinųjų, įskaitant ir apsaugos, priemonių gali būti paduotas valstybės narės teismui, net jeigu kitos valstybės narės teismai turi jurisdikciją nagrinėti bylą iš esmės. Paaiškėjo, kad ProRail ketino remdamasi šiuo straipsniu daryti išvadą, jog tik tos vietos, kur turi būti įvykdyta ekspertizė, teismas gali paskirti šią ekspertizę ir, a contrario, kad toks veiksmas negalioja užsienyje, jei negautas valstybės narės, kurioje tyrimo veiksmas turi būti atliktas, leidimas.
38. Šveicarijos Konfederacija, susidomėjusi galimu Teisingumo Teismo pateiksimu Reglamento Nr. 44/2001 išaiškinimu dėl šio reglamento ir vadinamosios Lugano konvencijos(9) nuostatų panašumo, išsakė savo poziciją tik šiuo klausimu. Ji mano, kad priemonė, kuria teismas paveda ekspertui atlikti tyrimą kitos valstybės narės teritorijoje, pagal Reglamento Nr. 44/2001 31 straipsnį nėra nei laikinoji, įskaitant ir apsaugos, priemonė, nes negali turėti pasekmių užsienyje, nei sprendimas, kuris galėtų būti pripažinimo ir vykdymo objektas pagal to paties reglamento 32 straipsnį(10).
39. Vis dėlto manau, kad pagal nusistovėjusią teismo praktiką(11) Teisingumo Teismui nereikia pareikšti savo nuomonės šiais klausimais, nes pateiktame prejudiciniame klausime ir jį pagrindžiančiuose motyvuose prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas aiškiai nenurodė nė vieno iš šių straipsnių.
40. Kadangi prejudiciniame klausime paminėta tik Reglamento Nr. 44/2001 33 straipsnio 1 dalies nuostata, kaip ir pagrindinės bylos šalys ir valstybių narių vyriausybės, Teisingumo Teismui pateikusios pastabas, aš manau, kad šia nuostata negalima remtis šioje byloje aiškinant Reglamento Nr. 1206/2001 1 ir 17 straipsnius.
41. Iš tiesų šioje byloje keliamas klausimas susijęs tik su Reglamento Nr. 1206/2001, o ne Reglamento Nr. 44/2001 taikymo sritimi ir taisyklėmis. Kadangi pirmasis iš šių dokumentų antrojo dokumento atžvilgiu yra lex posterior(12), o teismų savitarpio pagalbos specifinėje įrodymų rinkimo srityje – lex specialis, manau, kad nėra pagrindo Reglamentą Nr. 1206/2001 aiškinti pagal Reglamentą Nr. 44/2001(13).
2. Dėl Reglamento Nr. 1206/2001 1 ir 17 straipsnių aiškinimo
42. Iš karto norėčiau atkreipti dėmesį, kad teismo ekspertizė, kaip įrodymų rinkimo veiksmas neabejotinai patenka į materialinę Reglamento Nr. 1206/2001 taikymo sritį, nors įrodymų, kuriuos galima surinkti pagal šį reglamentą(14), sąvokos apibrėžimo šiame reglamente nėra(15). Tai aiškiai matyti iš minėto reglamento 17 straipsnio 3 dalies, kuria remiantis įrodymus kitoje valstybėje narėje gali tiesiogiai surinkti prašantysis teismas, kuriam gali atstovauti bet kuris asmuo, „pavyzdžiui, ekspertas“(16), paskirtas pagal valstybės narės, kurios jurisdikcijoje yra šis teismas, teisę.
43. Šioje byloje kyla klausimas, ar kartu skaitant Reglamento Nr. 1206/2001 1 ir 17 straipsnius galima daryti išvadą, kad kai valstybės narės teismas ketina rinkti įrodymus, pavyzdžiui, pavesti ekspertui atlikti tyrimą tiesiogiai kitos valstybės narės teritorijoje, jis būtinai privalo pagal minėtą 17 straipsnį iš anksto prašyti tos kitos valstybės narės leidimo, ar gali nurodyti atlikti tokį tyrimą remdamasis to teismo nacionalinėmis proceso normomis(17).
44. Šiuo klausimu išsakiusių savo poziciją stebėtojų nuomonės išsiskyrė. ProRail ir į bylą Teisingumo Teisme įstojusios valstybių narių vyriausybės teigia, kad reikia taikyti tik Reglamento Nr. 1206/2001 17 straipsnį, o Xpedys ir kt. ir Komisija pabrėžia, kad tam tikrais atvejais turėtų būti galimi ir kiti tokio tiesioginio įrodymų rinkimo metodai.
45. Pažymiu, kad ši problema ir Teisingumo Teismui pateikta problema byloje Lippens ir kt.(18), kurioje taip pat pateikiau išvadą, yra artimos, tačiau ne identiškos. Nors minėta byla taip pat susijusi su Reglamento Nr. 1203/2001 nuostatų aiškinimu, būtent su šiame reglamente numatytų tiesioginio ir netiesioginio bendradarbiavimo mechanizmų privalomu ar neprivalomu taikymu, problemos šiek tiek skiriasi. Iš tiesų minėtoje byloje Lippens ir kt. ginčas pagrindinėje byloje susijęs su valstybės narės teismo nurodyta liudytojų, gyvenančių kitoje valstybėje narėje ir iškviestų atvykti, apklausa. Ekspertizė, kuri aptariamoje byloje turi būti atlikta kitoje valstybėje narėje, priešingai, gali pareikalauti didesnės skverbties į šią teritoriją. Vis dėlto, kad ir koks būtų aptariamas įrodymų rinkimo būdas, manau, kad samprotavimas dėl Reglamento Nr. 12006/2001 sistemingo ar nesistemingo taikymo turi būti tas pats.
46. Kaip nurodžiau išvadoje minėtoje byloje Lippens ir kt.(19), pamatinis principas šioje srityje yra valstybių narių teritorinis suverenitetas. Tradiciškai, viešosios valdžios įgyvendinimas yra teritorinio pobūdžio. Iš principo negalima juo naudotis už valstybės narės, kuriai priklauso teismas ar kita nacionalinė valdžios institucija, ribų, nebent vietos „valdžia“ būtų davusi sutikimą, t. y. būtų gautas kitos valstybės narės, kurios teritorijoje ta viešąja valdžia turi būti pasinaudota, leidimas.
47. Reglamentu Nr. 1206/2001 siekiama kovoti su kompetencijų padalijimu Sąjungoje palengvinant asmenų, privalančių dalyvauti renkant įrodymus, judėjimą ir įrodymų perdavimą iš vienos valstybės narės į kitą abipusiu pasitikėjimo pagrindu. Konkrečiai kalbant, paaiškėjo, kad kitoje valstybėje narėje kitomis aplinkybėmis prašančiojo teismo narys ar atstovas gali susidurti su kai kuriais nacionalinių valdžios institucijų apribojimais aktyviai vykdyti ekspertizę(20).
48. Remdamasis dviem pagrindiniais šio reglamento tikslais, t. y. pirma, supaprastinti valstybių narių bendradarbiavimą ir, antra, pagreitinti įrodymų rinkimą(21), manau, kad kai teismui, kuris nurodo rinkti įrodymus, nėra konkrečiai būtina pasinaudoti teismine valdžia kitoje valstybėje narėje, kad surinktų įrodymus, jis neprivalo pasinaudoti vienu iš dviejų minėtame reglamente numatytų supaprastintos savitarpio teisinės pagalbos mechanizmų(22).
49. Dabartinė abiejų Reglamento Nr. 1206/2001 straipsnių, kuriuos prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas prašo išaiškinti, formuluotė, manau, neprieštarauja šiam požiūriui. Minėto reglamento 1 straipsnio 1 dalies b punkte nurodyta, kad tik „kai kitos valstybės narės teismas <...> prašo <...> tiesiogiai surinkti įrodymus kitoje valstybėje narėje“(23), turi būti taikomos tam tikros šio reglamento, t. y. 17 straipsnio, nuostatos(24). Šiame straipsnyje numatyta, kad tokiu atveju prašantysis teismas prieš pradėdamas tiesiogiai vykdyti šį veiksmą turi pateikti prašymą valstybės narės, kurioje turi būti surinkti įrodymai, centrinei įstaigai ar kompetentingai valdžios institucijai(25). Priešingai, jei teismas neketina pasinaudoti šiuo teismų bendradarbiavimo metodu, nes mano, kad vietos valdžios institucijų pagalba nebūtina jo tyrimui atlikti, jis neprivalo laikytis Reglamento Nr. 1206/2001 17 straipsnyje numatytų formalumų.
50. Iš Reglamento Nr. 1206/2001 parengiamųjų darbų matyti, kad Vokietijos Federacinės Respublikos parengtame pasiūlyme iš pradžių buvo numatyta(26), kad tiesiogiai kitoje valstybėje narėje atliekama ekspertizė yra specialaus statuso objektas. Iš tiesų minėto pasiūlymo 1 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad teismas, nusprendęs pavesti atlikti ekspertizę, gali taip rinkti įrodymus kitos valstybės narės teritorijoje be šios valstybės narės leidimo ir net be išankstinio pranešimo(27). Nepaisant Europos Parlamento atitinkamo pranešimo(28), taip pat atitinkamų Ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonės(29) ir vėlesnės Parlamento nuomonės(30), ši nuostata buvo išbraukta iš 2001 m. gegužės 28 d. Tarybos priimtos galutinės redakcijos(31).
51. Priešingai, nei tvirtina kai kurie stebėtojai, šie su Reglamento Nr. 1206/2001 geneze susiję aspektai nepaneigia mano analizės, kurią Teisingumo Teismui siūlau taikyti. Nors galiausiai Sąjungos teisės aktų leidėjas laikėsi ne pradinės pozicijos, nėra neįmanoma, kad vis dėlto Reglamentas Nr. 1206/2001 nebūtų taikomas atliekant kai kurias ekspertizes kitoje valstybėje narėje, t. y. tas, kuriose, jas atlikti pavedus ekspertams, vietos teisminėms institucijoms nebūtina dalyvauti, kad tas ekspertizes būtų galima visapusiškai atlikti.
52. Ankstesnė Teisingumo Teismo praktika taip pat nepaneigia mano analizės. Pažymiu, kad ProRail remiasi Sprendimu St. Paul Dairy(32) ir mano, kad šiuo sprendimu nustatomas Reglamento Nr. 1206/2001 privalomas taikymas „įrodymams surinkti (šioje byloje apklausiant liudytoją ir atliekant įvykio vietos apžiūrą)“. Vis dėlto, kaip tai jau įrodžiau pateiktoje išvadoje byloje Lippens ir kt.(33), manau, kad toks minėto sprendimo aiškinimas yra klaidingas.
53. Iš tikrųjų Reglamento Nr. 1206/2001 17 straipsnyje numatyta tiesioginio įrodymų rinkimo procedūra gali būti įgyvendinta tik savanoriškai(34), priešingai, nei netiesioginio įrodymų rinkimo procedūra, kai taikant šio reglamento 13 straipsnį yra galimos prievartos priemonės. Nepaisant to, su ekspertize susiję asmenys gali sutikti savanoriškai vykdyti šią priemonę ir bendradarbiauti su ekspertu, nors, kiek tai susiję su ProRail, pagrindinėje byloje taip nėra.
54. Manau, kad esminis kriterijus nustatyti, kuriais atvejais valstybės narės teismas būtinai privalo taikyti Reglamentą Nr. 1206/2001, yra tai, kad teismas turi pasiekti, kad bendradarbiautų ne ginče dalyvaujančios šalys, o kitos valstybės narės, kurioje turi būti atlikta ekspertizė, viešosios valdžios institucijos.
55. Taigi manau, kad, atsižvelgiant į teismo atliekamą konkretų vertinimą, reikia atskirti atvejus, kai valstybės narės teismo paskirtas ekspertas privalo pasinaudoti kitos valstybės narės viešosios valdžios prerogatyvomis, nuo atvejų, kaip jis neprivalo to daryti.
56. Jeigu ekspertui pavesta atlikti patikrinimo užduotis ir padaryti technines išvadas visiems prieinamomis sąlygomis, nes tos užduotys yra susijusios su viešai prieinamais daiktais, duomenimis ar vietomis, man atrodo, kad nėra būtina, jog tokie tyrimo veiksmai būtų atliekami pagal Reglamento Nr. 1206/2001 17 straipsnyje numatytą procedūrą. Iš tikrųjų veiksmai, kurie nesusiję su valstybės narės, kurioje turi būti surinkti įrodymai, suverenitetu ir kuriems atlikti nereikia vietos teisminių institucijų pagalbos, gali nepriklausyti Reglamento Nr. 1206/2001 taikymo sričiai. Manau, kad šiuo atveju yra paprasta galimybė įgyvendinti 17 straipsnyje nustatytą bendradarbiavimo mechanizmą. Jeigu ekspertizę atlikti nurodantis teismas mano, kad labiau vertėtų taikyti tą straipsnį, o ne pasinaudoti nacionalinėmis proceso teisės normomis, jis gali, bet neprivalo, pasinaudoti šiuo mechanizmu ir gali jo atsisakyti, jei su valstybe nare, kurioje turi būti įvykdyta jam paskirta užduotis, jam nereikia bendradarbiauti ar pasinaudoti tos valstybės taikomomis prievartos priemonėmis.
57. Komisija Teisingumo Teismui pateiktose pastabose taip pat aiškiai mano, kad Reglamento Nr. 1206/2001 tikslas nėra neleisti taikyti ar a priori nustatyti tam tikras įrodymų rinkimo formas ar metodus. Ji teisingai daro išvadą, kad valstybės narės teismas privalo turėti galimybę nurodyti ekspertizę atlikti kitoje valstybėje narėje nesinaudojant minėto reglamento 17 straipsnyje numatyta procedūra, vadinasi, neprašant kitos valstybės narės valdžios institucijų pagalbos, „jei“ atliekant šią ekspertizės dalį nereikia bendradarbiauti su valstybės narės, kurioje ji turi būti atlikta, valdžios institucijomis.
58. Tačiau jei tam, kad atliktų užduotį, ekspertui reikia gauti viešai neprieinamus daiktus, informaciją ar apsilankyti neviešose vietose, jis turi gauti kitos valstybės narės valdžios institucijų pagalbą. Tuo atveju, kai teisminė valdžia turi būti vykdoma už šalies ribų, t. y. kitos valstybės narės teritorijoje, būtinai turi būti taikoma Reglamento Nr. 1206/2001 17 straipsnyje numatyta tiesioginio įrodymų rinkimo procedūra(35), kad būtų bendradarbiaujama su prašoma valstybe nare ir būtų galima pasinaudoti visais iš to išplaukiančiais valdžios atributais(36).
59. Man atrodo, kad ginčo pagrindinėje byloje aplinkybėmis ir yra toks atvejis. Iš tikrųjų prieiga prie geležinkelių tinklo įrenginių, kuri, žinoma, dėl eismo reguliavimo ir ypač dėl saugumo priežasčių ribojama įstatymais ir kitais teisės aktais, priklauso viešosios valdžios prerogatyvoms. Nors bendrovė ProRail naudojasi šiuo tinklu kaip aptariamos infrastruktūros valdytoja, atsižvelgiant į pavedimui atlikti reikalingų veiksmų viešą pobūdį, šios privačios bendrovės galimo sutikimo(37) nepakanka. Kadangi Belgijos teismams reikėjo Nyderlandų teisminių institucijų pagalbos, kad ekspertui pavesta užduotis galėtų būti tiesiogiai atlikta Nyderlandų Karalystės teritorijoje, manau, kad šiuo atveju buvo privaloma taikyti Reglamento Nr. 1206/2001 17 straipsnyje numatytą bendradarbiavimo mechanizmą(38).
60. Jeigu Teisingumo Teismas pasinaudos mano siūlomu aiškinimu, Reglamento Nr. 1206/2001 17 straipsnio veiksmingumo praradimui grėsmės negalės būti. Pažymiu, kad ProRail tvirtina, jog nebūtų intereso taikyti minėto reglamento, jeigu valstybėms narėms jis nebūtų privalomas. Tačiau manau, kad šitaip suprantant problemą, ji iškreipiama. Reglamentas Nr. 1206/2001 iš tiesų turi privalomąją galią, tačiau tik atitinkamoje jo taikymo srityje, t. y., manau, kad jis taikomas tik tais atvejais, kai konkrečiai būtinas kitos valstybės narės valdžios institucijų bendradarbiavimas, kad būtų galima surinkti įrodymus arba pagerinti jų surinkimą, ir kai tokio bendradarbiavimo prašo valstybės narės teismas.
61. Manau, kad būtų klaidinga ir prieštaringa manyti, jog, kaip teigia ProRail, įsigaliojus Reglamentui Nr. 1206/2001 nebegalima ekspertams skirti pavedimų atlikti tyrimus užsienyje, sistemingai netaikant minėtame reglamente numatytų mechanizmų. Iš tikrųjų Reglamento Nr. 1206/2001 tikslas yra ne susiaurinti nacionalinių teismų įrodymų rinkimo veiksmų galimybes ir panaikinti kitus tyrimo metodus, o priešingai, sustiprinti šias galimybes ir sukurti alternatyvą, kuria būtų sudarytos palankesnės sąlygos šiems teismams bendradarbiauti, kai to reikia, t. y. kai bylą nagrinėjantis teismas nusprendžia, kad šiuo reglamentu suteiktos galimybės yra veiksmingiausios.
62. Šitokia galimybė išplaukia būtent iš to, kad pagal Reglamento Nr. 1206/2001 21 straipsnio 2 dalį(39) tarptautinės konvencijos taikomos valstybėse narėse, jeigu pagal tas konvencijas galima atlikti veiksmingesnius tyrimo veiksmus, nei šiame reglamente numatyti mechanizmai, su sąlyga, kad tos konvencijos neprieštarauja minėto reglamento nuostatoms, kaip jau nurodžiau minėtoje išvadoje byloje Lippens ir kt.
63. Priduriu, kad šis funkcinis Reglamento Nr. 1206/2001 1 ir 17 straipsnių aiškinimo metodas atitinka koncepciją, pritaikytą vėlesniame dokumente, t. y. Reglamente (EB) Nr. 861/2007, nustatančiame Europos ieškinių dėl nedidelių sumų nagrinėjimo procedūrą(40), kurio 9 straipsnyje numatyta, kad bylą nagrinėjantis teismas nustato įrodymų rinkimo priemones ir įrodymų, reikalingų sprendimui priimti, apimtį, laikydamasis taisyklių, taikomų įrodymų leistinumui, ir šiuo požiūriu privalo pasirinkti paprasčiausią ir mažiausiai ribojantį įrodymų rinkimo mechanizmą. Manau, kad šitaip turi būti ir Reglamento Nr. 1206/2001 įgyvendinimo tvarkos atveju.
V – Išvada
64. Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, siūlau Teisingumo Teismui į Hof van Cassatie pateiktą prejudicinį klausimą atsakyti taip:
2001 m. gegužės 28 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1206/2001 dėl valstybių narių teismų tarpusavio bendradarbiavimo renkant įrodymus civilinėse ar komercinėse bylose 1 ir 17 straipsnius reikia aiškinti taip, kad, kai valstybės narės teismas paveda ekspertui surinkti įrodymus ir šią užduotį tas ekspertas turi įvykdyti iš dalies to teismo valstybės narės teritorijoje ir iš dalies kitoje valstybėje narėje, šis teismas gali nuspręsti paskirti ekspertą tiesiogiai atlikti pastarąją užduoties dalį arba pasinaudodamas minėtame 17 straipsnyje numatyta prašančiojo teismo tiesioginio įrodymų rinkimo procedūra, arba netaikydamas šio reglamento nuostatų, jeigu šiai ekspertizės daliai atlikti nėra būtina bendradarbiauti su valstybės narės, kurioje turi būti atliekama ekspertizė, valdžios institucijomis.