EUROPOS SĄJUNGOS
TARNAUTOJŲ TEISMO (trečioji kolegija) NUTARTIS

2014 m. rugsėjo 10 d.

Byla F‑122/13

Maria José Carneiro

prieš

Europos policijos biurą (Europolą)

„Viešoji tarnyba – Europolo personalas – Terminuotos sutarties nepratęsimas – Terminuotos sutarties pakeitimas į neterminuotą sutartį – Iš dalies akivaizdžiai nepriimtinas ir iš dalies akivaizdžiai teisiškai nepagrįstas ieškinys“

Dalykas:      Pagal SESV 270 straipsnį M. J. Carneiro pareikštas ieškinys dėl sprendimų, kuriais Europos policijos biuras (Europolas) atsisakė pripažinti, kad jos laikinosios tarnautojos sutartis buvo sudaryta neterminuotam laikotarpiui, ir pratęsti šią sutartį, kuri pasibaigė 2013 m. spalio 31 d., neterminuotam laikotarpiui, panaikinimo.

Sprendimas:      Atmesti ieškinį kaip iš dalies akivaizdžiai nepriimtiną ir iš dalies akivaizdžiai teisiškai nepagrįstą. M. J. Carneiro padengia savo ir Europos policijos biuro patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Santrauka

1.      Pareigūnų ieškiniai – Išankstinis administracinis skundas – Terminai – Eigos pradžia – Laikinojo tarnautojo sutarties pasirašymo diena

(Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 straipsnio 2 dalis)

2.      Pareigūnų ieškiniai – Išankstinis administracinis skundas – Skundo ir ieškinio suderinamumas – Tas pats dalykas ir pagrindas – Pagrindai ir argumentai, nenurodyti skunde, bet glaudžiai su juo susiję – Priimtinumas

(Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 ir 91 straipsniai)

3.      Pareigūnai – Principai – Teisėtų lūkesčių apsauga – Sąlygos – Administracijos pateiktos aiškios garantijos

4.      Pareigūnai – Laikinieji tarnautojai – Įdarbinimas – Terminuotos sutarties pratęsimas – Administracijos diskrecija – Administracijos rūpestingumo pareiga – Atsižvelgimas į atitinkamo tarnautojo interesus – Teisminė kontrolė – Ribos

(Europolo tarnautojų tarnybos nuostatų 6 straipsnis ir 57 straipsnio 3 dalis; Kitų tarnautojų įdarbinimo sąlygų 88 straipsnis)

1.      Kalbant apie akto asmens nenaudai priėmimo momento nustatymą, t. y. dieną, nuo kurios turi būti pradėtas skaičiuoti skundo padavimo terminas, reikia pažymėti, kad sutarties pasekmės kyla nuo jos pasirašymo, taigi – nuo tada ji gali būti nenaudinga atitinkamam laikinajam tarnautojui, todėl iš principo nuo šio pasirašymo reikia pradėti skaičiuoti savalaikio skundo padavimo terminą pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 straipsnio 2 dalį.

(žr. 36 punktą)

Nuoroda:

Tarnautojų teismo praktika: Sprendimo Scheefer / Parlamentas, F‑105/09, EU:F:2011:41, 48 punktas ir jame nurodyta teismo praktika ir Sprendimo Davids / Komisija, F‑105/11, EU:F:2012:84, 54 punktas.

2.      Pareigūnų ieškiniuose Sąjungos teisme pateikti reikalavimai gali apimti tik prieštaravimus, paremtus tais pačiais pagrindais, kuriais paremti skunde nurodyti prieštaravimai, tačiau šie prieštaravimai Sąjungos teisme gali būti išdėstyti išsamiau, pateikiant pagrindus ir argumentus, kurie nebūtinai buvo nurodyti skunde, tačiau yra glaudžiai su juo susiję. Šiuo klausimu svarbu pažymėti, kad, pirma, kadangi ikiteisminė procedūra yra neformalaus pobūdžio ir suinteresuotieji asmenys šiame etape paprastai nesinaudoja advokato pagalba, administracija neturi skundų aiškinti siaurai, priešingai, ji turi juos nagrinėti vadovaudamasi plačiu požiūriu, ir, antra, Pareigūnų tarnybos nuostatų 91 straipsniu nesiekiama griežtai ir galutinai apriboti galimo bylos nagrinėjimo teisme etapo, jei teisme pareikštu ieškiniu nekeičiamas nei skundo pagrindas, nei dalykas. Tačiau negalima neatsižvelgti į tai, jog tam, kad būtų galima pasiekti Pareigūnų tarnybos nuostatų 91 straipsnyje numatytos ikiteisminės procedūros tikslą, paskyrimų tarnyba arba sudaryti tarnybos sutartis įgaliota tarnyba turi pakankamai tiksliai žinoti prieštaravimus, kuriuos suinteresuotieji asmenys pateikia dėl ginčijamo sprendimo.

(žr. 41 ir 42 punktus)

Nuoroda:

Europos Sąjungos Bendrojo Teismo praktika: Sprendimo Komisija / Moschonaki, T‑476/11 P, EU:T:2013:557, 73, 76 ir 77 punktai ir juose nurodyta teismo praktika.

3.      Teisė remtis teisėtų lūkesčių apsauga užtikrinama kiekvienam asmeniui, kurio situacija tokia, kai matyti, jog Sąjungos administracija tikslios, besąlyginės ir nuoseklios informacijos iš leistinų ir patikimų šaltinių forma suteikė jam konkrečias garantijas ir suteikė pagrįstų vilčių.

Tarnautojas negali teisėtai kaltinti administracijos atsižvelgus į biudžetinius suvaržymus, nes jie yra vieni veiksnių, į kuriuos administracija turi atsižvelgti įgyvendindama personalo politiką.

(žr. 48 ir 56 punktus)

Nuoroda:

Tarnautojų teismo praktika: Sprendimo Bellantone / Audito Rūmai, F‑85/06, EU:F:2007:171, 64 punktas ir Sprendimo Mendes / Komisija, F‑125/11, EU:F:2013:35, 62 punktas.

4.      Administracija naudojasi didele diskrecija pratęsti sutartis ir šiomis aplinkybėmis Sąjungos teismo kontrolė turi apsiriboti klausimu, ar atsižvelgiant į būdus ir priemones, kuriomis remdamasi administracija galėjo atlikti savo vertinimą, ji netinkamai neviršijo įgaliojimų ir nesinaudojo savo diskrecija akivaizdžiai klaidingai.

Šiuo klausimu Tarnautojų teismui gali prireikti patikrinti, ar administracija savo sprendimo negrindė netiksliomis ar neišsamiomis faktinėmis aplinkybėmis. Šiuo atveju jis turi patikrinti, ar administracija vykdė savo kompetenciją veiksmingai, kad nustatytų faktus, kuriais remiantis priimtas sprendimas, t. y. ar atsižvelgė į visus svarbius veiksnius. Šiam teismui taip pat gali prireikti ištirti, ar administracija detaliai ar konkrečiai išnagrinėjo visas svarbias nagrinėjamo atvejo aplinkybes, t. y. kad nagrinėjimas buvo kruopštus ir nešališkas.

Be to, rūpestingumo pareiga reikalauja, kad, priimdama sprendimą dėl tarnautojo padėties, net ir tuo atveju, kai naudojasi didele diskrecija, kompetentinga tarnyba įvertintų visus veiksnius, kurie gali lemti jos sprendimą; tai darydama jį turi atsižvelgti ne tik į tarnybos, bet ir į atitinkamo pareigūno ar tarnautojo interesus. Būtent atsižvelgiant į institucijų diskrecijos vertinti tarnybos interesą apimtį, Sąjungos teismo kontrolė turi apsiriboti klausimu, ar atitinkama tarnyba veikė tinkamai ir savo diskrecija nesinaudojo akivaizdžiai klaidingai.

(žr. 50, 51 ir 60 punktus)

Nuoroda:

Teisingumo Teismo praktika: Sprendimo Komisija / Tetra Laval, C‑12/03 P, EU:C:2005:87, 39 punktas.

Pirmosios instancijos teismo praktika: Sprendimo Caravelis / Parlamentas, T‑182/99, EU:T:2001:131, 32 punktas; Sprendimo Brendel / Komisija, T‑55/03, EU:T:2004:316, 60 punktas ir Sprendimo BUPA ir kt./ Komisija, T‑289/03, EU:T:2008:29, 221 punktas.

Tarnautojų teismo praktika: Sprendimo Gheysens / Taryba, F‑8/10, EU:F:2010:151, 75 punktas.