Laikina versija
GENERALINIO ADVOKATO
ANTHONY MICHAEL COLLINS IŠVADA,
pateikta 2023 m. rugsėjo 28 d.(1)
Byla C‑509/22
Agenzia delle Dogane e dei Monopoli
prieš
Girelli Alcool Srl
(Corte suprema di cassazione (Kasacinis Teismas, Italija) prašymas priimti prejudicinį sprendimą)
„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Apmokestinimas – Akcizai – Direktyva 2008/118/EB – 7 straipsnio 4 dalis – Prievolės apskaičiuoti akcizus atsiradimas – Prekių išleidimas vartoti – Atleidimas nuo akcizų jais apmokestinamų prekių, kurioms taikomas akcizų mokėjimo laikino atidėjimo režimas, visiško sunaikinimo arba negrįžtamo praradimo atveju – Nenumatytos aplinkybės – Valstybės narės kompetentingų institucijų leidimas – Negrįžtamas prekių praradimas dėl įgaliotojo sandėlio savininko darbuotojo nedidelio aplaidumo“
Įvadas
1. Šis Corte suprema di cassazione (Kasacinis Teismas, Italija) prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl Agenzia delle Dogane e dei Monopoli (Muitinės ir monopolijų agentūra, Italija) (toliau – Muitinės agentūra) atsisakymo atleisti Italijos bendrovę Girelli Alcool Srl (toliau – Girelli), turinčią etilo alkoholio sandėlį, kuriam išduotas leidimas, ir denatūravimo bei pakavimo gamyklą, nuo akcizo už gryno etilo alkoholio kiekį, kuris buvo negrįžtamai prarastas dėl vieno iš Girelli darbuotojų klaidos.
2. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas prašo išaiškinti Direktyvos 2008/118/EB(2) 7 straipsnio 4 dalį. Jis klausia, ar sąvoka „nenumatytos aplinkybės“ turėtų būti aiškinama taip pat, kaip ir „force majeure“, ir ar ji apima situaciją, kai akcizais apmokestinamos prekės negrįžtamai prarandamos dėl įgaliotojo sandėlio savininko darbuotojo neatsargumo arba nedidelio aplaidumo. Be to, jam kyla klausimų dėl nacionalinės teisės nuostatų, pagal kurias, kiek tai susiję su atleidimu nuo akcizų, nedidelis aplaidumas prilyginamas nenumatytoms aplinkybėms ir force majeure, suderinamumo su ta nuostata. Galiausiai prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, kokia yra leidimo, kurį valstybių narių kompetentingos institucijos gali suteikti pagal šią nuostatą, apimtis.
Teisinis pagrindas
Europos Sąjungos teisė
3. Direktyvos 2008/118 8 ir 9 konstatuojamosiose dalyse nurodyta:
„8) Kadangi siekiant užtikrinti tinkamą vidaus rinkos veikimą, vis dar svarbu, kad akcizų sąvoka ir prievolės juos apskaičiuoti sąlygos būtų vienodos visose valstybėse narėse; [Sąjungos] lygiu reikia paaiškinti, kada akcizais apmokestinamos prekės yra išleidžiamos vartoti ir kas yra tas asmuo, kuriam tenka prievolė mokėti akcizus.
9) Kadangi akcizas yra tam tikrų prekių vartojimui nustatomas mokestis, neturėtų atsirasti prievolė apskaičiuoti mokestį už akcizais apmokestinamas prekes, kurios tam tikromis aplinkybėmis buvo sunaikintos arba negrįžtamai prarastos.“
4. Šios direktyvos 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta:
„Šia direktyva nustatomos bendrosios nuostatos dėl akcizų, kuriais tiesiogiai ar netiesiogiai yra apmokestinamas toliau nurodytų prekių (toliau – akcizais apmokestinamos prekės) vartojimas:
<...>
b) alkoholio ir alkoholinių gėrimų, kuriuos apima [1992 m. spalio 19 d. Tarybos direktyva 92/83/EEB dėl akcizų už alkoholį ir alkoholinius gėrimus struktūrų suderinimo (OL L 316, 1992, p. 21; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 9 sk., 1 t., p. 206] ir [1992 m. spalio 19 d. Tarybos direktyva 92/84/EEB dėl alkoholiui ir alkoholiniams gėrimams taikomų akcizo tarifų suderinimo (OL L 316, 1992, p. 29; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 9 sk., 1 t., p. 213];
<...>“
5. Direktyvos 2008/118 2 straipsnyje nustatyta:
„Akcizais apmokestinamos prekės yra apmokestinamos:
a) jų gamybos <...> [Europos Sąjungos] teritorijoje metu;
b) jų importo į [Europos Sąjungos] teritoriją metu.“
6. Šios direktyvos II skyriuje „Prievolės apskaičiuoti akcizus atsiradimas, akcizų grąžinimas ir atleidimas nuo akcizų“ 1 skirsnio „Prievolės apskaičiuoti akcizus atsiradimo laikas ir vieta“ 7 straipsnyje įtvirtinta:
„1. Prievolė apskaičiuoti akcizus atsiranda išleidimo vartoti metu ir išleidimo vartoti valstybėje narėje.
2. Šios direktyvos tikslais, „išleidimas vartoti“ – bet kuris iš toliau nurodytų atvejų:
a) akcizais apmokestinamų prekių išleidimas, įskaitant neteisėtą išleidimą, iš akcizų mokėjimo laikino atidėjimo režimo;
b) akcizais apmokestinamų prekių laikymas joms netaikant akcizų mokėjimo laikino atidėjimo režimo, jei tos prekės nebuvo apmokestintos akcizais pagal taikomas [Sąjungos] teisės ir nacionalinės teisės aktų nuostatas;
c) akcizais apmokestinamų prekių gamyba, įskaitant neteisėtą gamybą, netaikant joms akcizų mokėjimo laikino atidėjimo režimo;
d) akcizais apmokestinamų prekių importas, įskaitant neteisėtą importą, išskyrus atvejus, kai akcizais apmokestinamoms prekėms jas importavus nedelsiant pritaikytas akcizų mokėjimo laikino atidėjimo režimas.
<...>
4. Visiškas akcizais apmokestinamų prekių, kurioms taikomas akcizų mokėjimo laikino atidėjimo režimas, sunaikinimas arba negrįžtamas praradimas dėl paties tų prekių pobūdžio, nenumatytų aplinkybių ar force majeure, arba gavus valstybės narės kompetentingų institucijų leidimą, nelaikomas išleidimu vartoti.
Šios direktyvos tikslais prekės laikomos visiškai sunaikintomis arba negrįžtamai prarastomis, jei jų negalima panaudoti kaip akcizais apmokestinamų prekių.
Atitinkamų akcizais apmokestinamų prekių visiško sunaikinimo arba negrįžtamo praradimo faktas turi būti įrodytas kompetentingoms institucijoms tos valstybės narės, kurioje prekės buvo visiškai sunaikintos arba negrįžtamai prarastos arba, jei neįmanoma nustatyti, kurioje valstybėje narėje prekės buvo prarastos, valstybės narės, kurioje tai buvo nustatyta, kompetentingoms institucijoms.
5. Kiekviena valstybė narė turi nustatyti savo taisykles ir sąlygas, kuriomis nustatomi 4 dalyje nurodyti praradimai.“
Nacionalinė teisė
7. Pagal 1995 m. spalio 26 d. decreto legislativo n. 504 – Testo unico delle disposizioni legislative concernenti le imposte sulla produzione e sui consumi e relative sanzioni penali e amministrative (Įstatyminis dekretas Nr. 504 dėl suvestinio teisės aktų nuostatų dėl gamybos ir vartojimo mokesčių ir susijusių baudžiamųjų ir administracinių sankcijų teksto)(3), iš dalies pakeisto 2010 m. kovo 29 d. decreto legislativo n. 48 – Attuazione della direttiva 2008/118/CE relativa al regime generale delle accise e che abroga la direttiva 92/12/CEE (Įstatyminis dekretas Nr. 48, įgyvendinantis Direktyvą 2008/118/EB dėl bendros akcizų tvarkos, panaikinančią Direktyvą 92/12/EEB)(4), 2 straipsnio 2 dalį „prievolė apskaičiuoti akcizus atsiranda tuo metu, kai produktas išleidžiamas vartoti valstybės teritorijoje“.
8. Dekreto Nr. 504/1995 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta:
„Prekių, kurioms taikomas akcizų mokėjimo laikino atidėjimo režimas, negrįžtamo praradimo arba visiško sunaikinimo atveju atleidžiama nuo akcizų, jeigu prievolę mokėti akcizą turintis asmuo mokesčių administratoriui šiam priimtinu būdu įrodo, kad prekės buvo prarastos arba sunaikintos dėl nenumatytų aplinkybių arba force majeure. Išskyrus apdoroto tabako atvejus, įvykiai, kurie įvyko dėl trečiųjų asmenų arba paties apmokestinamojo asmens nedidelio aplaidumo, prilyginami nenumatytoms aplinkybėms ir force majeure“.
9. Dekreto Nr. 504/1995 4 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad „prekės laikomos visiškai sunaikintomis arba negrįžtamai prarastomis, jeigu jų nebegalima panaudoti kaip akcizais apmokestinamų prekių“.
Pagrindinės bylos faktinės aplinkybės, prejudiciniai klausimai ir procesas Teisingumo Teisme
10. 2014 m. kovo 26 d., atliekant etilo alkoholio denatūravimo gamyklos Girelli talpyklos užpildymo darbus, per kuriuos dalyvavo Muitinės agentūros pareigūnas, Girelli darbuotojas netyčia paliko atidarytą talpyklos vožtuvą ir grynas etilo alkoholis išsiliejo ant patalpos grindų. Dalis produkto buvo surinkta ir išsaugota, tačiau kita dalis negrįžtamai prarasta.
11. 2014 m. kovo 31 d. Girelli kreipėsi į Muitinės agentūrą pagal Dekreto Nr. 504/1995 4 straipsnio 1 dalį su prašymu atleisti nuo akcizo už atsitiktinai prarastą gryno etilo alkoholio kiekį.
12. 2014 m. birželio 5 d. Muitinės agentūra atmetė šį prašymą, motyvuodama tuo, kad etilo alkoholis buvo prarastas ne dėl nenumatytų aplinkybių arba force majeure, o dėl Girelli darbuotojo neatsargumo ir aplaidumo.
13. 2014 m. liepos 25 d. Girelli pateikė Muitinės agentūrai pastabas, jose ginčijo prarasto gryno etilo alkoholio kiekio apmokestinimą akcizu.
14. 2014 m. spalio 3 d. Muitinės agentūra šias pastabas atmetė. Ji parengė pranešimą apie 17 476,24 EUR sumos mokėjimą, jį Girelli apskundė Commissione tributaria provinciale di Milano (Milano provincijos mokestinių ginčų komisija, Italija). Girelli, be kita ko, nurodė, kad nebuvo prievolės apskaičiuoti akcizus atsiradimo momento, nes grynas etilo alkoholis buvo negrįžtamai prarastas, taigi jis nebuvo išleistas vartoti. Be to, ji tvirtino, kad žalą sukėlęs įvykis laikytinas nenumatytomis aplinkybėmis arba „nedideliu aplaidumu“, nes įvyko dėl darbuotojo neatidumo.
15. Commissione tributaria provinciale di Milano (Milano provincijos mokestinių ginčų komisija) patenkino Girelli skundą. Jos nuomone, prekė buvo prarasta dėl „neabejotino atsainumo, kurio vis dėlto negalima apibūdinti kaip „didelio“.
16. Muitinės agentūra apskundė šį sprendimą Commissione tributaria regionale della Lombardia (Lombardijos regiono mokestinių ginčų komisija, Italija), o ši nusprendė, kad grynas etilo alkoholis turi būti atleistas nuo akcizo, nes jo praradimas buvo negrįžtamas ir jį lėmė nenumatytos aplinkybės.
17. Muitinės agentūra pateikė kasacinį skundą dėl šio sprendimo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme ir iš esmės nurodė, kad konstatavusi, jog Girelli darbuotojo neatsargus elgesys patenka į sąvoką „nenumatytos aplinkybės“ ir jog bet kuriuo atveju šio darbuotojo aplaidumas buvo „nedidelis“, Commissione tributaria regionale della Lombardia (Lombardijos regiono mokestinių ginčų komisija) pažeidė Dekreto Nr. 504/1995 4 straipsnį.
18. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad jo jurisprudencijoje laikomasi dviejų skirtingų požiūrių į sąvoką „nenumatytos aplinkybės“. Pagal pirmąjį požiūrį, kuris yra subjektyvus, prievolę turintis vykdyti asmuo privalo įrodyti, kad nepadarė jokio pažeidimo ir kad žala atsirado taip, kad jos nebuvo galima numatyti arba išvengti taikant atsargumo priemones, atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes. Pagal antrąjį požiūrį, kuris yra objektyvus, nesvarbu, ar tas asmuo elgėsi rūpestingai, ar aplaidžiai.
19. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas teigia, kad iš Teisingumo Teismo sprendimų Société Pipeline Méditerranée et Rhône(5) ir Latvijas Dzelzceļš(6) galima daryti išvadą, kad akcizų srityje sąvokos „force majeure“ ir „nenumatytos aplinkybės“ apima objektyvųjį elementą, susijusį su neįprastomis ir nuo veiklos vykdytojo nepriklausančiomis aplinkybėmis, taip pat subjektyvųjį elementą, susijusį su to asmens pareiga apsisaugoti nuo neįprasto įvykio pasekmių imantis tinkamų priemonių, nesukeliančių pernelyg didelių nuostolių. Atrodo, kad šioms dviem sąvokoms būdingi tie patys požymiai. Net ir nenumatytų aplinkybių atveju turi būti „su įgaliotuoju sandėlio savininku nesusijusios, neįprastos ir nenumatomos aplinkybės, kurių pasekmių jis nebūtų galėjęs išvengti, net imdamasis visų atsargumo priemonių“, o „[s]ąlyga, jog aplinkybės turi būti nesusijusios su įgaliotuoju sandėlio savininku, apima ne tik nuo jo materialine ir fizine prasme nepriklausančias aplinkybes, bet ir aplinkybes, kurių, objektyviai vertinant, įgaliotasis sandėlio savininkas nekontroliuoja arba jos nepriklauso jo atsakomybės sričiai“(7).
20. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, ar Direktyvos 2008/118 7 straipsnio 4 dalyje numatytas atleidimas nuo akcizų gali būti taikomas, kai įvykis, dėl kurio akcizais apmokestinamos prekės negrįžtamai prarastos, įvyko dėl sandėlio savininko arba jo darbuotojo neatsargumo, neapdairumo arba nepakankamos kompetencijos. Atsižvelgiant į sąvokų „force majeure“ ir „nenumatytos aplinkybės“ objektyviuosius ir subjektyviuosius elementus, šios sąvokos netaikomos elgesiui, kuriam būdingas aplaidumas, visų pirma dėl neatsargumo padarytai klaidai, kurią iš esmės galima numatyti ir išvengti.
21. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas taip pat klausia, ar sąvoka „nenumatytos aplinkybės“ skiriasi nuo sąvokos „force majeure“, kiek tai susiję su rūpestingumo lygiu, kurį turi užtikrinti atitinkamas asmuo, imdamasis atsargumo priemonių tam, kad išvengtų žalą sukeliančio įvykio.
22. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad Dekreto Nr. 504/1995 4 straipsnio 1 dalyje nedidelį aplaidumą prilyginant „force majeure“ ir „nenumatytoms aplinkybėms“ tarsi numatytas papildomas atleidimo nuo akcizų pagrindas, atsižvelgiant į subjektyvų suinteresuotojo asmens rūpestingumo kriterijų.
23. Galiausiai prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, ar Direktyvos 2008/118 7 straipsnio 4 dalies pirmos pastraipos nuostata „gavus valstybės narės kompetentingų institucijų leidimą“ gali būti aiškinama taip, kad valstybėms narėms leidžiama apibrėžti kitas bendrąsias kategorijas, dėl kurių galima atleisti nuo akcizų. Jis mano, kad šios nuostatos, kurioje paeiliui nurodytas „pats tų prekių pobūdis“, „nenumatytos aplinkybės“ ir „force majeure“, struktūra gali reikšti, jog ši formuluotė turi ribojamąją ir likutinę reikšmę. Taigi ji turi būti siejama su kitais konkrečiais įvykiais, kurie negali būti a priori nustatyti, bet yra susiję su konkrečiais faktais, dėl kurių, kompetentingoms institucijoms iš anksto atlikus konkretų vertinimą, gali būti pateisinamas sprendimas sunaikinti produktą. Šią nuomonę patvirtina tai, kad atleidimo nuo mokesčių pagrindai, kuriais nukrypstama nuo įprastos apmokestinimo tvarkos, turi būti aiškinami griežtai, ir tai, kad Direktyvos 2008/118 9 konstatuojamojoje dalyje vartojamas žodis „aplinkybės“.
24. Taigi Corte suprema di cassazione (Kasacinis Teismas) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:
„1. Pirma, ar nenumatytų aplinkybių, dėl kurių prarastos prekės, kurioms taikomas akcizų mokėjimo laikino atidėjimo režimas, sąvoka pagal [Direktyvos 2008/118] 7 straipsnio 4 dalį turi būti suprantama, kaip ir force majeure atveju, taip, kad jomis laikomos su įgaliotuoju sandėlio savininku nesusijusios, neįprastos ir nenumatytos aplinkybės, [kurių nebuvo galima išvengti ir] kurių, objektyviai vertinant, sandėlio savininkas nekontroliavo, nepaisant visų būtinų atsargumo priemonių, kurių ėmėsi?
2. Taip pat, ar siekiant atleidimo nuo atsakomybės nenumatytų aplinkybių atveju yra svarbus rūpestingumas imantis būtinų atsargumo priemonių, siekiant išvengti žalą sukėlusio įvykio, ir, jei taip, tai kiek?
3. Atsižvelgiant į pirmuosius du klausimus – ar nuostata, kaip antai [Dekreto Nr. 504/1995] 4 straipsnio 1 dalis, pagal kurią nedidelis (to paties asmens arba trečiųjų asmenų) aplaidumas prilyginamas nenumatytoms aplinkybėms ir force majeure, yra suderinama su [Direktyvos 2008/118] 7 straipsnio 4 dalimi, kurioje nenurodytos kitos sąlygos, ypač susijusios su įvykį sukėlusio asmens ar atitinkamoje srityje veikiančio asmens „kalte“?
4. Galiausiai, ar 7 straipsnio 4 dalies nuostata „arba gavus valstybės narės kompetentingų institucijų leidimą“ gali būti suprantama kaip galimybė valstybei narei nustatyti kitą bendrąją kategoriją (nedidelis neatsargumas), kuri galėtų turėti įtakos apibrėžiant išleidimą vartoti prekės sunaikinimo arba praradimo atveju, ar, atvirkščiai, minėta formuluotė negali apimti tokio pobūdžio sąlygos, nes turi būti suvokiama kaip susijusi su konkrečiais atvejais, dėl kurių individualiai gaunamas leidimas arba kurie nustatomi susiklosčius kitoms aplinkybėms, apibrėžtoms objektyviais elementais?“
25. Girelli, Italijos vyriausybė ir Europos Komisija pateikė rašytines pastabas. Teisingumo Teismas paprašė Europos Parlamento, Tarybos ir Komisijos raštu pateikti atsakymus į klausimus. Šios institucijos atsakė per nustatytą terminą. Per 2023 m. birželio 7 d. posėdį Girelli ir Komisija pateikė žodinius argumentus ir atsakė į Teisingumo Teismo klausimus.
Teisinis vertinimas
Priimtinumas
26. Girelli formaliai neteigia, kad prašymas priimti prejudicinį sprendimą yra nepriimtinas, bet tvirtina, kad pateikti klausimai nepatenka į pagrindinėje byloje nagrinėjamo ginčo sritį. Pagal Direktyvos 2008/118 7 straipsnio 1 dalį ir Dekreto Nr. 504/1995 2 straipsnio 2 dalį prievolė apskaičiuoti akcizus atsiranda išleidimo vartoti momentu. Išsiliejusio ant denatūravimo gamyklos grindų gryno etilo alkoholio „negalima panaudoti“ kaip akcizais apmokestinamų prekių, todėl jis buvo negrįžtamai prarastas(8), taigi jokiomis aplinkybėmis negalima teigti, kad jis buvo išleistas vartoti.
27. Pagal suformuotą jurisprudenciją tik bylą nagrinėjantis nacionalinis teismas, atsakingas už sprendimo priėmimą, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes turi įvertinti tai, ar jo sprendimui priimti būtinas prejudicinis sprendimas, ir pateikiamų klausimų svarbą. Vadinasi, iš principo Teisingumo Teismas turi priimti sprendimą tuo atveju, kai pateikiami klausimai susiję su Sąjungos teisės išaiškinimu. Šiems klausimams taikoma svarbos prezumpcija. Teisingumo Teismas gali atsisakyti priimti sprendimą dėl nacionalinio teismo pateikto prejudicinio klausimo, tik jeigu akivaizdu, kad prašomas Sąjungos teisės išaiškinimas visiškai nesusijęs su pagrindinėje byloje nagrinėjamo ginčo aplinkybėmis ar dalyku, jeigu problema hipotetinė arba Teisingumo Teismas neturi informacijos apie faktines ir teisines aplinkybes, būtinas tam, kad naudingai atsakytų į jam pateiktus klausimus(9).
28. Prašyme priimti prejudicinį sprendimą prašoma nustatyti, ar jame nurodytomis aplinkybėmis akcizais apmokestinamų prekių negrįžtamas praradimas gali būti laikomas išleidimu vartoti, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2008/118 7 straipsnio 2 dalį. Priešingai, nei tvirtina Girelli, tai, kad akcizais apmokestinamos prekės buvo visiškai sunaikintos arba negrįžtamai prarastos, nebūtinai prieštarauja jų išleidimui vartoti. Kaip matyti iš Direktyvos 2008/118 9 konstatuojamosios dalies, tik „tam tikromis aplinkybėmis“, apibrėžtomis jos 7 straipsnio 4 dalyje, kai tokios prekės yra visiškai sunaikintos arba negrįžtamai prarastos, neturėtų atsirasti prievolė apskaičiuoti už jas mokestį. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas prašo Teisingumo Teismo padėti išsiaiškinti, ar šios aplinkybės apima tokią situaciją, kokia susiklostė pagrindinėje byloje.
29. Darytina išvada, kad prejudiciniai klausimai yra naudingi ir svarbūs prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamo ginčo baigčiai. Taigi siūlau Teisingumo Teismui į juos atsakyti.
Ginčo esmė
Pirmasis klausimas
30. Užduodamas pirmąjį klausimą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2008/118 7 straipsnio 4 dalyje vartojama sąvoka „nenumatytos aplinkybės“, kaip ir sąvoka „force majeure“, turi būti suprantama kaip reiškianti neįprastas ir nenumatytas aplinkybes, nesusijusias su įgaliotuoju sandėlio savininku, kurių pasekmių, nepaisant visų būtinų atsargumo priemonių, nebuvo galima išvengti ir kurių, objektyviai vertinant, sandėlio savininkas nekontroliuoja ir jos nepriklauso jo atsakomybės sričiai(10).
31. Direktyvoje 2008/118 neapibrėžtos sąvokos „nenumatytos aplinkybės“ ir „force majeure“, taip pat šiuo tikslu nepateikta nuorodos į valstybių narių teisę(11).
32. Atrodo, kad Girelli rašytinėse pastabose remdamasi Direktyvos 2008/118 7 straipsnio 5 dalimi teigia, jog valstybės narės, atleisdamos nuo akcizų, turi tam tikrą diskreciją. Italijos vyriausybė ir Komisija, mano nuomone, teisingai pažymi, kad šioje nuostatoje daroma nuoroda į nacionalines taisykles ir sąlygas nekeičia Direktyvos 2008/118 7 straipsnio 4 dalyje esančių sąvokų „nenumatytos aplinkybės“ ir „force majeure“ reikšmės(12). Kaip Komisija paaiškino per posėdį, Direktyvos 2008/118 7 straipsnio 5 dalyje valstybėms narėms palikta diskrecija spręsti tik papildomus klausimus. Jie apima formalumus, kuriuos reikia atlikti, ir terminus, per kuriuos reikia deklaruoti akcizais apmokestinamų prekių sunaikinimą arba praradimą arba prašyti kompetentingų institucijų leidimo sunaikinti tokias prekes, arba pateikti įrodymus, patvirtinančius, kad tokios prekės buvo sunaikintos arba prarastos, arba kad susiklostė nenumatytos aplinkybės ar force majeure.
33. Direktyvos 2008/118 8 konstatuojamoji dalis, kurioje nurodyta, kad siekiant užtikrinti tinkamą vidaus rinkos veikimą svarbu, kad akcizų sąvoka ir prievolės juos apskaičiuoti sąlygos būtų vienodos visose valstybėse narėse, patvirtina požiūrį, kuriam pritaria Italijos vyriausybė ir Komisija. Šioje konstatuojamojoje dalyje taip pat paaiškinta, kodėl Direktyvos 2008/118 7 straipsnio 2 dalyje tiksliai apibrėžta, kada akcizais apmokestinamos prekės turi būti laikomos išleistomis vartoti, taigi, kada pagal šios direktyvos 7 straipsnio 1 dalį atsiranda prievolė apskaičiuoti akcizus už šias prekes. Kadangi sąvokų „nenumatytos aplinkybės“ ir „force majeure“ reikšmė ir taikymo sritis yra svarbūs veiksniai nustatant prievolę apskaičiuoti akcizus(13), jos būtinai turi būti autonomiškos ir vienodai taikomos visoje Europos Sąjungoje(14).
34. Taigi tiek, kiek Direktyvos 2008/118 7 straipsnio 5 dalyje valstybėms narėms suteikiama diskrecija atleisti nuo akcizų, ši diskrecija neturi jokios įtakos jos 7 straipsnio 4 dalyje vartojamų sąvokų „nenumatytos aplinkybės“ ir „force majeure“ apibrėžtims.
35. Teisingumo Teismas dar neišaiškino Direktyvos 2008/118 7 straipsnio 4 dalyje vartojamų sąvokų „nenumatytos aplinkybės“ ir „force majeure“. Sprendime SPMR, kuriame aiškinamas Direktyvos 92/12, kuri buvo Direktyvos 2008/118 pirmtakė, 14 straipsnio 1 dalies pirmas sakinys, Teisingumo Teismas išnagrinėjo sąvoką „force majeure“, kiek tai susiję su akcizais(15). Jis konstatavo, kad dėl Direktyvos 92/12 bendros struktūros ir tikslo „force majeure“ sudarančių elementų, kurie nurodyti kitų Sąjungos teisės sričių jurisprudencijoje(16), nereikia aiškinti ir taikyti tam tikru būdu(17). Taigi Teisingumo Teismas nusprendė, kad sąvokos „force majeure“ apibrėžtis, kurią jis nustatė šiose kitose Sąjungos teisės srityse, taip pat taikytina Direktyvos 92/12 14 straipsnio 1 dalies pirmam sakiniui(18). Pagal šią apibrėžtį, kurią galima apibūdinti kaip „įprastą“, sąvoka „force majeure“ nereiškia absoliutaus negalėjimo, bet turi būti suvokiama kaip susidedanti iš su subjektu nesusijusių neįprastų ir nenumatomų aplinkybių, kurių pasekmių nebuvo įmanoma išvengti, nepaisant visų atsargumo priemonių, kurių buvo imtasi(19). Taigi sąvoka „force majeure“ apima du elementus: objektyvų elementą, susijusį su neįprastų ir su subjektu nesusijusių aplinkybių pobūdžiu, ir subjektyvų elementą, susijusį su to subjekto pareiga apsisaugoti nuo neįprasto įvykio padarinių, imantis tinkamų priemonių, vis dėlto nesukeliančių jam pernelyg didelių nuostolių(20).
36. Taigi Teisingumo Teismas nusprendė, kad pasinaudoti Direktyvos 92/12 14 straipsnio 1 dalies pirmame sakinyje numatytu atleidimu nuo mokesčio įgaliotasis sandėlio savininkas gali „tik įrodęs, kad egzistuoja su juo nesusijusios, neįprastos ir nenumatomos aplinkybės, kurių pasekmių nebuvo įmanoma išvengti, nepaisant visų atsargumo priemonių, kurių buvo imtasi“. Taikant šias sąlygas, tos nuostatos atveju neturi būti nustatyta absoliuti įgaliotojo sandėlio savininko atsakomybė už produktų, kuriems taikomas mokėjimo laikino atidėjimo režimas, praradimą. Sąlyga, kad aplinkybės turi būti nesusijusios su įgaliotuoju sandėlio savininku, yra ne tik nuo jo materialine ir fizine prasme nepriklausančios aplinkybės, o tokios, „kurių, objektyviai vertinant, įgaliotasis sandėlio savininkas nekontroliuoja arba jos nepriklauso jo atsakomybės sričiai“(21).
37. Mano nuomone, argumentacijos, kurią Teisingumo Teismas taikė šioms išvadoms, etapus galima perkelti į sąvokos „force majeure“ apibrėžtį, kiek tai susiję su Direktyvos 2008/118 7 straipsnio 4 dalies pirma pastraipa.
38. Pirma, iš Direktyvos 2008/118 2 ir 8 konstatuojamųjų dalių, siejamų su 1 straipsnio 1 dalimi, matyti, kad šia direktyva siekiama užtikrinti tinkamą akcizais apmokestinamų prekių vidaus rinkos veikimą. Šiuo tikslu joje nustatyta bendroji tvarka, pagal kurią akcizų sąvoka ir prievolės juos apskaičiuoti atsiradimo sąlygos visose valstybėse narėse turi būti vienodos(22).
39. Be to, pagal Direktyvos 2008/118 2 straipsnį akcizais apmokestinamos prekės(23) yra apmokestinamos jų gamybos Europos Sąjungos teritorijoje arba jų importo į šią teritoriją metu. Direktyvos 2008/118 7 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prievolė apskaičiuoti šį mokestį atsiranda tik prekių išleidimo vartoti metu. Pagal jos 7 straipsnio 2 dalies a punktą išleidimas vartoti apima akcizais apmokestinamų prekių išleidimą, įskaitant neteisėtą išleidimą, iš akcizų mokėjimo laikino atidėjimo režimo(24).
40. Galiausiai iš Direktyvos 2008/118 7 straipsnio 4 dalies pirmos pastraipos a contrario matyti, kad akcizais apmokestinamų prekių, kurioms taikomas akcizų mokėjimo laikino atidėjimo režimas, visiškas sunaikinimas arba negrįžtamas praradimas turi būti laikomas išleidimu vartoti, išskyrus šioje nuostatoje išsamiai nurodytus atvejus, įskaitant nenumatytas aplinkybes arba force majeure(25).
41. Darytina išvada, kad pagal Direktyvą 2008/118 akcizai paprastai apskaičiuojami ir už visiškai sunaikintas arba negrįžtamai prarastas akcizais apmokestinamas prekes, kurioms taikomas akcizų mokėjimo laikino atidėjimo režimas. Kaip teisingai nurodo Komisija rašytinėse pastabose ir atsakyme į vieną iš Teisingumo Teismo raštu užduotų klausimų, Direktyvos 2008/118 7 straipsnio 4 dalyje numatyta išimtis akcizais apmokestinamų prekių sunaikinimo ar praradimo atvejais, kuriuos, be kita ko, lėmė nenumatytos aplinkybės arba force majeure, yra nukrypti nuo šios bendrosios taisyklės leidžianti nuostata, vadinasi, ji turi būti aiškinama griežtai(26).
42. Taigi siūlau „įprastą“ sąvokos „force majeure“ apibrėžtį, kurią Teisingumo Teismas taikė Sprendime SPMR, kiek tai susiję su Direktyvos 92/12 14 straipsnio 1 dalies pirmu sakiniu, įskaitant to sprendimo 32 ir 33 punktuose pateiktus paaiškinimus(27), taip pat taikyti ir dėl Direktyvos 2008/118 7 straipsnio 4 dalies pirmos pastraipos. Atrodo, kad šią nuomonę patvirtina Teisingumo Teismo sprendime IMPERIAL TOBACCO BULGARIA pateiktas teiginys: kadangi atitinkamos Direktyvos 92/12 nuostatos savo taikymo sritimi iš esmės sutampa su Direktyvos 2008/118 nuostatomis, su pirmąja direktyva susijusi jo jurisprudencija taikoma ir antrajai direktyvai(28).
43. Dėl Direktyvos 2008/118 7 straipsnio 4 dalies pirmoje pastraipoje pateiktos sąvokos „nenumatytos aplinkybės“ reikšmės ir taikymo srities pažymėtina, kad atrodo, jog prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo, Italijos vyriausybės ir Komisijos daromos nuorodos į Sprendimą Latvijas Dzelzceļš yra ypač tinkamos. Toje byloje buvo sprendžiamas klausimas, ar tirpiklio nuotėkis iš cisternos, įvykęs dėl to, kad vagono apatinis išpylimo įtaisas buvo neteisingai uždarytas arba sugadintas, gali būti laikomas nenumatyta aplinkybe ar force majeure, kaip tai suprantama pagal Reglamento (EEB) Nr. 2913/92 206 straipsnio 1 dalį(29). Sprendime Teisingumo Teismas konstatavo, kad, atsižvelgiant į muitų teisės aktus, abi sąvokos „force majeure“ ir „nenumatyta aplinkybė“ apima objektyvųjį ir subjektyvųjį elementus, aprašytus šios išvados 35 punkte(30). Taigi Teisingumo Teismas abiem sąvokoms priskyrė tą patį turinį ir pakartojo savo „įprastą“ sąvokos „force majeure“ apibrėžtį(31). Atrodo, kad nėra jokios priežasties, kodėl sąvokų „force majeure“ ir „nenumatytos aplinkybės“ tapatinimas Sprendime Latvijas Dzelzceļš, kiek tai susiję su Muitinės kodekso 206 straipsnio 1 dalimi, neturėtų būti lygiai taip pat taikomas ir dėl Direktyvos 2008/118 7 straipsnio 4 dalies pirmos pastraipos(32).
44. Grįsdamas šią išvadą pirmiausia pažymiu, kad abi nuostatos yra panašaus turinio.
45. Antra, Sprendime Latvijas Dzelzceļš Teisingumo Teismas nurodė: kadangi Muitinės kodekso 206 straipsnio 1 dalis yra nuo šio kodekso 204 straipsnio 1 dalies a punkte įtvirtintos taisyklės, kurioje apibrėžtos importo skolos muitinei atsiradimo aplinkybės, nukrypti leidžianti nuostata, sąvokos „force majeure“ ir „nenumatyta aplinkybė“, kaip jos suprantamos pagal pirmąją iš šių nuostatų, turi būti aiškinamos griežtai(33). Abi šios sąvokos gali turėti įtakos prievolei apskaičiuoti akcizus, kai taikomas atleidimas nuo akcizų, numatytas Direktyvos 2008/118 7 straipsnio 4 dalyje. Taigi, kaip nuo bendrosios taisyklės nukrypti leidžiančios nuostatos, jos taip pat turi būti aiškinamos griežtai(34).
46. Kaip rašytinėse pastabose nurodo Italijos vyriausybė, Sprendime Dansk Transport og Logistik(35) Teisingumo Teismas atkreipė dėmesį į „muito mokesčių ir akcizų panašumus dėl to, kad jie atsiranda importavus prekes į [Europos Sąjungos] teritoriją ir paskui jas išleidus į valstybių narių rinką“. Atsižvelgdamas į šiuos panašumus ir siekdamas pateikti nuoseklų taikytinų Sąjungos teisės nuostatų išaiškinimą, Teisingumo Teismas nusprendė, kad reikia pripažinti, jog akcizo mokesčiai išnyksta tokiomis pačiomis aplinkybėmis kaip ir muito mokesčiai.
47. Galiausiai iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos kitose Sąjungos teisės srityse matyti, kad jis aiškiai neatskiria sąvokų „nenumatytos aplinkybės“ ir „force majeure“, o iš esmės jas vertina kaip tapačias(36). Kaip pažymėjo generalinė advokatė J. Kokott išvadoje byloje SPMR(37), Teisingumo Teismas dažnai šias sąvokas nagrinėja bendrai, pagal tuos pačius kriterijus papildomai neaiškindamas jų skirtumų. Pavyzdžiui, Sprendime RF / Komisija(38), susijusiame su Teisingumo Teismo statuto 45 straipsnyje nustatytomis procedūrinių terminų taisyklėmis, Teisingumo Teismas konstatavo, kad „aplinkybės, kurių nebuvo galima numatyti“ ir „force majeure“ sąvokos apima tuos pačius elementus ir turi tokias pačias teisines pasekmes“. Be to, galima pažymėti, kad labai retais atvejais atskirai apibrėždamas sąvoką „nenumatytos aplinkybės“ Teisingumo Teismas rinkosi lygiai tuos pačius žodžius, kuriuos vartojo sąvokai „force majeure“ apibrėžti(39).
48. Kalbant apie pirmojo klausimo pabaigoje daromą nuorodą į tai, kad aplinkybių, „objektyviai vertinant, įgaliotasis sandėlio savininkas [turi] nekontroliuo[ti]“, pažymėtina, kad ji susijusi su sąvokos „nenumatytos aplinkybės“ objektyviuoju elementu ir turi būti aiškinama atsižvelgiant į Sprendimo SPMR 32 ir 33 punktus, kaip paaiškinta šios išvados 36 punkte. Be to, nematau priežasčių, kodėl šiuose punktuose padarytos išvados, susijusios su sąvoka „force majeure“, neturėtų būti taikomos sąvokai „nenumatytos aplinkybės“.
49. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, sutinku su Italijos vyriausybe ir Komisija, kad Direktyvos 2008/118 7 straipsnio 4 dalyje vartojama sąvoka „nenumatytos aplinkybės“, kaip ir toje pačioje nuostatoje vartojama sąvoka „force majeure“, turi būti aiškinama kaip reiškianti neįprastas ir nenumatytas aplinkybes, nesusijusias su įgaliotuoju sandėlio savininku, kurių pasekmių jis nebūtų galėjęs išvengti, nepaisant visų atsargumo priemonių, kurių buvo imtasi(40). Reikalavimas, kad aplinkybės turi nepriklausyti nuo įgaliotojo sandėlio savininko, apima ne tik tas aplinkybes, kurios nuo jo nepriklauso materialine arba fizine prasme, bet ir tas, kurių, objektyviai vertinant, jis nekontroliuoja arba jos nepriklauso jo atsakomybės sričiai.
Antrasis klausimas
50. Antruoju klausimu iš esmės siekiama išsiaiškinti, ar, pripažinus nenumatytas aplinkybes, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2008/118 7 straipsnio 4 dalį, reikalaujama, kad įgaliotasis sandėlio savininkas būtų ėmęsis visų būtinų atsargumo priemonių, kad išvengtų žalą sukėlusio įvykio.
51. Italijos vyriausybė ir Komisija šį klausimą aiškina kaip susijusį su subjektyviuoju sąvokos „nenumatytos aplinkybės“ elementu. Taigi Komisija mano, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti, ar būtinos atsargumo priemonės gali būti svarbios, kiek tai susiję su įgaliotojo sandėlio savininko pareiga apsisaugoti nuo neįprasto įvykio pasekmių, imantis tinkamų priemonių, nesukeliančių pernelyg didelių nuostolių.
52. Šiuo požiūriu pritariu Komisijos nuomonei, kad Teisingumo Teismo išvados, padarytos Sprendime SPMR(41), gali būti taikomos pagal analogiją siekiant nustatyti, ar nagrinėjamos bylos aplinkybėmis buvo subjektyvusis elementas. Iš šio sprendimo 37 punkto matyti, kad nors techninių reikalavimų, susijusių su vykdoma operacija, laikymasis gali būti sąlyga, būtina siekiant pagrįsti išvadą, jog buvo elgiamasi atsargiai, pakankamam atsargumui dar reikia, kad aktyviais ir tęstiniais veiksmais būtų siekiama nustatyti ir įvertinti galimą riziką ir kad būtų galima imtis tinkamų ir veiksmingų priemonių, kad šios rizikos pasekmių būtų išvengta.
53. Remdamasis šiomis išvadomis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi patikrinti, ar pagrindinėje byloje aptariamu atveju įgaliotasis sandėlio savininkas ne tik laikėsi techninių reikalavimų, susijusių cisternos užpildymo etilo alkoholiu operacija, bet ir nustatė bei įvertino galimą nuotėkio riziką, atsižvelgdamas į cisternai užpildyti naudojamus mechaninius prietaisus, taip pat ėmėsi visų būtinų priemonių šiai rizikai išvengti. Dėl antrojo aspekto pažymėtina, kad, kaip nurodo pats prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, jis galėtų patikrinti, ar įgaliotasis sandėlio savininkas buvo įrengęs apsaugos priemones, kad būtų užblokuotas vožtuvų atidarymas pildant cisterną. Sutinku su Italijos vyriausybe, kad tokia prevencinė priemonė nebūtų sukėlusi nepagrįstų nuostolių.
54. Vis dėlto iš antrojo prejudicinio klausimo teksto ir iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą motyvų matyti, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas Teisingumo Teismo klausia apie rūpestingumo lygį, kurį turi užtikrinti įgaliotasis sandėlio savininkas ne tiek siekdamas apsisaugoti nuo neįprasto įvykio pasekmių, kiek visų pirma norėdamas išvengti jo paties.
55. Taip suprantant, antrasis klausimas apima ir subjektyviuosius, ir objektyviuosius elementus, kurie kartu sudaro nenumatytas aplinkybes.
56. Šiuo požiūriu galima daryti analogiją su faktinėmis aplinkybėmis, dėl kurių buvo priimtas Sprendimas Latvijas Dzelzceļš, kuriame, be kita ko, buvo išnagrinėtas klausimas, ar tirpiklio nuotėkis iš cisternos laikytinas nenumatyta aplinkybe arba force majeure. Remdamasis prielaida, kad nuotėkį lėmė neteisingas išpylimo įtaiso uždarymas, Teisingumo Teismas nusprendė, kad tai buvo ne neįprasta nuo skystų medžiagų gabenimo srityje veikiančio subjekto nepriklausanti aplinkybė, bet veikiau rūpestingumo, įprastai reikalaujamo vykdant šio subjekto veiklą, nebuvimo padarinys. Taigi jis konstatavo, kad nėra nei objektyviojo, nei subjektyviojo elementų, kurie būdingi sąvokoms „force majeure“ ir „nenumatyta aplinkybė“(42).
57. Nagrinėjamu atveju, mano nuomone, jeigu negrįžtamas akcizais apmokestinamų prekių praradimas būtų susijęs su įgaliotojo sandėlio savininko darbuotojo aplaidžiu elgesiu vykdant savo pareigas (tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas), objektyviojo nenumatytų aplinkybių elemento nebūtų. Tokio pobūdžio elgesys nėra neįprasta su subjektu nesusijusi aplinkybė ir aiškiai patenka į jo kontrolės arba atsakomybės sritį.
58. Dėl subjektyviojo elemento, kuris apima atitinkamo asmens elgesio vertinimą, manau, kad aplaidumo nebuvimas, nesvarbu, ar būtų laikomas „nedideliu“, ar „netyčiniu“ elgesiu, yra esminė nenumatytų aplinkybių buvimo sąlyga. Tokių aplinkybių nėra tada, kai šalis nesiima atsargumo priemonių, kurių paprastai reikalaujama iš verslu užsiimančių asmenų.
59. Atsižvelgdamas į šias pastabas siūlau Teisingumo Teismui į antrąjį klausimą atsakyti, kad Direktyvos 2008/118 7 straipsnio 4 dalį reikia aiškinti taip, jog norint pripažinti susiklosčius nenumatytas aplinkybes būtina, kad įgaliotasis sandėlio savininkas būtų ėmęsis visų būtinų atsargumo priemonių, siekdamas išvengti žalą sukėlusio įvykio.
Trečiasis klausimas
60. Trečiuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2008/118 7 straipsnio 4 dalis turi būti aiškinama taip, kad jai prieštarauja nacionalinės teisės aktai, pagal kuriuos įvykiai, atsitikę dėl asmens, kuriam tenka prievolė mokėti akcizą, arba trečiosios šalies nedidelio aplaidumo, turi būti prilyginti nenumatytoms aplinkybėms ir force majeure.
61. Iš mano atliktos pirmojo ir antrojo klausimų analizės matyti, kad neatsargus elgesys arba aplaidumas, kuriuos galima vertinti kaip „nedidelius“ ir kuriuos galima priskirti atitinkamam subjektui arba vienam iš jo darbuotojų, nėra nenumatytos aplinkybės arba force majeure, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2008/118 7 straipsnio 4 dalį. Trečiojo asmens, o ne asmens, kuriam tenka prievolė mokėti akcizus, arba vieno iš jo darbuotojų nedidelis aplaidumas galėtų būti laikomas nenumatytomis aplinkybėmis arba force majeure, kiek tai susiję su šia nuostata, tik tuo atveju, jeigu būtų šias dvi sąvokas apibūdinantys objektyvieji ir subjektyvieji elementai.
62. Direktyvos 2008/118 7 straipsnio 4 dalyje pateikiamas išsamus aplinkybių, kai akcizais apmokestinamų prekių, kurioms taikomas akcizų mokėjimo laikino atidėjimo režimas, visiškas sunaikinimas arba negrįžtamas praradimas nelaikomas jų išleidimu vartoti ir dėl to nesukelia prievolės apskaičiuoti akcizus, sąrašas, ir šioje nuostatoje neminimas nedidelis aplaidumas. Kaip atsakyme į Teisingumo Teismo raštu užduotą klausimą nurodo Komisija, atleidimo nuo akcizų taikymas tik susiklosčius trims joje nurodytoms aplinkybėms paaiškinamas tuo, kad Direktyva 2008/118, be kita ko, siekiama užkirsti kelią sukčiavimui ir piktnaudžiavimui. Sąjungos teisės aktų leidėjas manė, kad šioje nuostatoje nurodytos aplinkybės grindžiamos prielaida, kuri pašalina bet kokią sukčiavimo arba piktnaudžiavimo riziką. Ši prielaida negali būti taikoma nedidelio aplaidumo atveju, nepaisant to, ar jis priskiriamas asmeniui, kuriam tenka prievolė mokėti akcizus, ar trečiajam asmeniui.
63. Kadangi Direktyvos 2008/118 7 straipsnio 4 dalimi nukrypstama nuo bendrosios taisyklės, kad akcizai apskaičiuojami ir už visiškai sunaikintas arba negrįžtamai prarastas akcizais apmokestinamas prekes, kurioms taikomas akcizų mokėjimo laikino atidėjimo režimas(43), ji turi būti aiškinama griežtai. Darytina išvada, kad valstybės narės negali įtraukti šioje nuostatoje nenumatytų atleidimo nuo akcizų pagrindų. Atrodo, kad Italijos vyriausybė rašytinėse pastabose pripažįsta, kad jeigu valstybėms narėms būtų leista taip elgtis, būtų pažeistas Direktyvos 2008/118 8 konstatuojamosios dalies tikslas, pagal kurį siekiant užtikrinti tinkamą vidaus rinkos veikimą svarbu, kad akcizų sąvoka ir prievolės juos apskaičiuoti sąlygos būtų vienodos visose valstybėse narėse.
64. Taigi siūlau Teisingumo Teismui į trečiąjį klausimą atsakyti, kad Direktyvos 2008/118 7 straipsnio 4 dalį reikia aiškinti taip, kad jai prieštarauja nacionalinės teisės aktai, pagal kuriuos įvykiai, atsitikę dėl nedidelio aplaidumo, prilyginami nenumatytoms aplinkybėms ir force majeure.
Ketvirtasis klausimas
65. Ketvirtuoju klausimu siekiama išsiaiškinti, ar Direktyvos 2008/118 7 straipsnio 4 dalies nuostata „gavus valstybės narės kompetentingų institucijų leidimą“ turi būti suprantama taip, kad valstybėms narėms leidžiama prie šioje nuostatoje nurodytų aplinkybių, kurioms esant akcizais apmokestinamų prekių visiškas sunaikinimas arba negrįžtamas praradimas nelaikomas išleidimu vartoti, pridėti bendrąją aplinkybę, grindžiamą nedideliu aplaidumu.
66. Pritariu Italijos vyriausybės ir Komisijos nuomonei, kad nagrinėjama nuostata turi būti suprantama kaip nuoroda į galimybę kompetentingoms nacionalinėms institucijoms leisti sunaikinti akcizais apmokestinamas prekes kiekvienu konkrečiu atveju, kai konkrečios sąlygos arba reikalavimai pateisina atleidimą nuo akcizų. Konkrečiai kalbant, žodis „leidimas“, atsižvelgiant į kontekstą, reiškia šių institucijų teisę išduoti leidimus atskirais atvejais. Jis nesuteikia valstybėms narėms galimybės teisės aktuose nustatyti papildomų aplinkybių šalia tų, kurios nurodytos Direktyvos 2008/118 7 straipsnio 4 dalyje.
67. Tai, kad nagrinėjama formuluotė prasideda žodžiais „gavus“, taip pat aiškiai rodo, jog, kaip teisingai tvirtina Komisija, leidimas turi būti išduotas prieš įvykį, kuris pagal jį leidžiamas. Dėl paties nenumatomų įvykių, kaip antai negrįžtamo akcizais apmokestinamų prekių praradimo, pobūdžio dėl jų negali būti išduodami išankstiniai leidimai.
68. Kaip paaiškinta šios išvados 63 punkte, jeigu valstybėms narėms būtų leista išduoti leidimus pagal Direktyvos 2008/118 7 straipsnio 4 dalį ir taip sudaryti galimybę lengviau remtis papildomomis aplinkybėmis, kurioms esant visiškas akcizais apmokestinamų prekių sunaikinimas arba negrįžtamas praradimas nelaikomas jų išleidimu vartoti, jos galėtų savarankiškai nustatyti prievolės apskaičiuoti akcizus sąlygas, ir taip būtų pažeistas Direktyvos 2008/118 8 konstatuojamojoje dalyje nustatytas suderinimo tikslas. Be to, toks palengvinimas prieštarautų principui, pagal kurį nukrypti leidžianti nuostata, kaip antai Direktyvos 2008/118 7 straipsnio 4 dalis, turi būti aiškinama griežtai.
69. Iš išdėstytų argumentų matyti, kad Direktyvos 2008/118 7 straipsnio 4 dalis turi būti aiškinama taip, kad pagal nuostatą „gavus valstybės narės kompetentingų institucijų leidimą“ valstybėms narėms neleidžiama prie aplinkybių, kurioms esant akcizais apmokestinamų prekių visiškas sunaikinimas arba negrįžtamas praradimas nelaikomas jų išleidimu vartoti, pridėti bendrosios aplinkybės, grindžiamos nedideliu aplaidumu.
Baigiamosios pastabos
70. Rašytinėse pastabose Girelli pažymi, kad šiuo atveju neginčijama, jog etilo alkoholis, išsiliejęs ant jos denatūravimo gamyklos grindų dėl vieno iš darbuotojų klaidos, buvo negrįžtamai prarastas ir nebegalėjo būti išleistas vartoti. Kadangi šio įvykio liudininku tapo Muitinės agentūros pareigūnas, kuris užregistravo incidentą ataskaitoje, nebuvo jokios sukčiavimo arba piktnaudžiavimo rizikos.
71. Gali kilti pagunda paklausti, ar tai, kad susiklosčius tokiai situacijai Direktyvoje 2008/118 nenumatyta jokios nukrypti nuo prievolės apskaičiuoti akcizą leidžiančios nuostatos, kaip matyti iš mano pasiūlytų atsakymų į keturis prejudicinius klausimus, atitinka proporcingumo principą.
72. Mano nuomone, šis klausimas nepateiktas Teisingumo Teismui.
73. Prašyme priimti prejudicinį sprendimą Teisingumo Teismo prašoma nurodyti, kaip reikia aiškinti Direktyvos 2008/118 7 straipsnio 4 dalį, o ne tai, ar ji galioja. Pagal SESV 267 straipsnyje numatytą užduočių paskirstymą tarp nacionalinių teismų ir Teisingumo Teismo nacionaliniai teismai turi įvertinti jų teikiamų prejudicinių klausimų svarbą. Vis dėlto Teisingumo Teismas gali iš visos nacionalinio teismo pateiktos informacijos išrinkti tuos Sąjungos teisės elementus, kuriuos, atsižvelgiant į ginčo dalyką, reikia išaiškinti arba kurių galiojimą būtina įvertinti(44). Bet kokios prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui galinčios kilti abejonės dėl Sąjungos teisės akto galiojimo ar tai, kad toks klausimas buvo iškeltas pagrindinėje byloje, yra aplinkybės, į kurias Teisingumo Teismas gali atsižvelgti vertindamas, ar reikėjo ex officio iškelti klausimą dėl teisės akto, kurį prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas paprašė išaiškinti, galiojimo(45).
74. Iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą nematyti, kad pagrindinės bylos šalys siekia užginčyti Direktyvos 2008/118 galiojimą. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas taip pat neišreiškė jokios nuomonės šiuo klausimu. Šiomis aplinkybėmis manau, kad Teisingumo Teismas neturi nagrinėti šio klausimo.
75. Bet kuriuo atveju sutinku su Komisija, kad tai, jog Direktyvoje 2008/118 nenumatyta jokių nukrypti leidžiančių nuostatų dėl prievolės apskaičiuoti akcizą susiklosčius tokiai situacijai, kokia aprašyta šios išvados 70 punkte, neprieštarauja proporcingumo principui.
76. Manau, kad akcizais apmokestinamų prekių, kurioms taikomas akcizų mokėjimo laikino atidėjimo režimas, negrįžtamo praradimo dėl įgaliotojo sandėlio savininko arba vieno iš jo darbuotojų aplaidaus elgesio vertinimas kaip išleidimo vartoti yra visais atvejais pateisinamas remiantis teisėtu tikslu Sąjungos lygmeniu nustatyti visas prievolės apskaičiuoti akcizus sąlygas, kad būtų užtikrintas tinkamas vidaus rinkos veikimas. Be to, manau, kad toks vertinimas neviršija to, kas yra tinkama ir būtina šiam tikslui pasiekti. Kaip Komisija nurodė atsakyme į Teisingumo Teismo raštu užduotą klausimą ir per posėdį, akcizų neapskaičiavimas tokiomis aplinkybėmis gali pakenkti visai apmokestinimo ir akcizų surinkimo sistemai, nes būtų leidžiama išvengti šių mokesčių mokėjimo.
77. Reikia atsižvelgti į tai, kad Direktyvos 2008/118 7 straipsnio 4 dalyje taip pat nustatyta aiški riba tarp negrįžtamo praradimo, kuriam įvykus atsiranda prievolė apskaičiuoti akcizus, ir to, kuris išimtiniais atvejais lemia atleidimą nuo akcizų. Taip joje apibrėžta rizika, kurią savanoriškai prisiima subjektai, atsakingi už akcizų mokėjimo laikino atidėjimo režimo taikymą. Manau, kad teisės nuostatos yra pakankamai aiškios tam, kad įgaliotieji sandėlių savininkai galėtų nustatyti, kokio pobūdžio ir masto riziką, įskaitant dėl aplaidaus elgesio patiriamus nuostolius, jie prisiima pagal specialią tvarką, kuria naudojasi, kad galėtų nuo jų apsidrausti(46).
78. Galiausiai atsakydama į vieną iš Teisingumo Teismo raštu užduotų klausimų ir per posėdį Komisija nurodė, kad susiklosčius labai specifinei situacijai, pavyzdžiui, tokiai, kokia aprašyta šios išvados 70 punkte, t. y. negrįžtamai praradus prekes, kompetentingos nacionalinės institucijos galėtų priimti administracinį sprendimą atleisti nuo akcizo. Mano nuomone, tokiam atleidimui nuo akcizo nėra teisinio pagrindo. Per posėdį uždavus šį klausimą, Komisija negalėjo nurodyti teisinio pagrindo, kuriuo grindžia savo požiūrį(47). Bet kuriuo atveju tokia galimybė akivaizdžiai prieštarautų suderinimo tikslui, kurio siekiama Direktyva 2008/118, ir iš to išplaukiančiam reikalavimui jos 7 straipsnio 4 dalį aiškinti siaurai.
Išvada
79. Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į Corte suprema di cassazione (Kasacinis Teismas, Italija) pateiktus klausimus:
1. 2008 m. gruodžio 16 d. Tarybos direktyvos 2008/118/EB dėl bendros akcizų tvarkos, panaikinančios Direktyvą 92/12/EEB, 7 straipsnio 4 dalis
turi būti aiškinama taip, kad šioje nuostatoje vartojama sąvoka „nenumatytos aplinkybės“, kaip ir sąvoka „force majeure“, reiškia neįprastas ir nenumatytas aplinkybes, nesusijusias su įgaliotuoju sandėlio savininku, kurių pasekmių, nepaisant visų atsargumo priemonių, kurių ėmėsi, nebuvo galima išvengti. Sąlyga, kad aplinkybės turi būti nesusijusios su įgaliotuoju sandėlio savininku, apima ne tik nuo jo materialine arba fizine prasme nepriklausančias aplinkybes, bet ir tokias, kurių, objektyviai vertinant, jis nekontroliuoja arba jos nepriklauso jo atsakomybės sričiai.
2. Direktyvos 2008/118 7 straipsnio 4 dalis
turi būti aiškinama taip, kad norint pripažinti susiklosčius nenumatytas aplinkybes būtina, kad įgaliotasis sandėlio savininkas būtų ėmęsis visų būtinų atsargumo priemonių, siekdamas išvengti žalą sukėlusio įvykio.
3. Direktyvos 2008/118 7 straipsnio 4 dalis
turi būti aiškinama taip, kad jai prieštarauja nacionalinės teisės aktai, pagal kuriuos įvykiai, atsitikę dėl nedidelio aplaidumo, prilyginami nenumatytoms aplinkybėms ir force majeure.
4. Direktyvos 2008/118 7 straipsnio 4 dalis
turi būti aiškinama taip, kad pagal joje esančią nuostatą „gavus valstybės narės kompetentingų institucijų leidimą“ valstybėms narėms neleidžiama prie aplinkybių, kurioms esant akcizais apmokestinamų prekių visiškas sunaikinimas arba negrįžtamas praradimas nelaikomas jų išleidimu vartoti, pridėti bendrosios aplinkybės, grindžiamos nedideliu aplaidumu.