GENERALINIO ADVOKATO
MELCHIOR WATHELET IŠVADA,
pateikta 2016 m. balandžio 14 d.(1)
Byla C‑115/15
Secretary of State for the Home Department
prieš
NA
(Court of Appeal (England & Wales) (Civil Division) (Apeliacinis teismas (Anglija ir Velsas) (Civilinių bylų skyrius), Jungtinė Karalystė) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)
„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – SESV 20 ir 21 straipsniai – Direktyvos 2004/38 13 straipsnio 2 dalies pirmos pastraipos c punktas – Santuokos nutraukimas – Trečiosios šalies piliečio, globojančio nepilnamečius vaikus, turinčius kitos Europos Sąjungos valstybės narės pilietybę, teisės gyventi šalyje išlaikymas – Reglamento Nr. 1612/68 12 straipsnio pirma pastraipa“
I – Įžanga
1. Pagrindinis šios bylos klausimas yra tas, ar trečiosios šalies pilietis, kuris gyveno valstybėje narėje kartu su Europos Sąjungos piliečiu kaip jo sutuoktinis, turi teisę toliau pats gyvent šioje valstybėje, nors Sąjungos pilietis galutinai išvyko iš atitinkamos valstybės, o santuokos nutraukimo procedūra pradėta po jo išvykimo.
2. Teisingumo Teismas jau turėjo galimybę nagrinėti šį klausimą byloje, kurioje buvo priimtas Sprendimas Singh ir kt. (C‑218/14, EU:C:2015:476). Tačiau, skirtingai nei toje byloje, sutuoktinio išvykimas ir paskesnis santuokos nutraukimas įvyko šeiminio smurto aplinkybėmis. Nors 2004 m. balandžio 24 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/38/EB dėl Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisės laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje, iš dalies keičiančios Reglamentą (EEB) Nr. 1612/68 ir panaikinančios direktyvas 64/221/EEB, 68/360/EEB, 72/194/EEB, 73/148/EEB, 75/34/EEB, 75/35/EEB, 90/364/EEB, 90/365/EEB ir 93/96/EEB(2), 13 straipsnio 2 dalis apima šį atvejį, Teisingumo Teismui dar nėra tekę jos aiškinti.
3. Tai, kad priimančiosios šalies teritorijoje yra du vaikai, gimę Sąjungos piliečio ir trečiosios šalies pilietės sąjungoje, Teisingumo Teismui taip pat suteikia progą patikslinti teismo praktikoje, kuri pirmiausia buvo suformuluota Sprendime Ruiz Zambrano (C‑34/09, EU:C:2011:124), nustatyto atimtos galimybės naudotis tuo, kas sudaro teisių esmę, kriterijaus vertinimo veiksnius.
II – Teisinis pagrindas
A – ESV sutartis
4. SESV 20 straipsniu nustatyta ir Sąjungos pilietybė, ir tai, kad kiekvienas asmuo, turintis valstybės narės pilietybę, yra Sąjungos pilietis. Šio straipsnio 2 dalyje numatyta, kad Sąjungos piliečiai visų pirma turi „teisę laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje“. Pagal SESV 20 straipsnio 2 dalies antrą pastraipą naudojimosi šiomis teisėmis „sąlygas ir ribas nustato Sutartys ir joms įgyvendinti skirtos priemonės“.
5. SESV 21 straipsnyje vis dėlto patikslinta, kad, nors kiekvienas Sąjungos pilietis turi teisę laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje, ši teisė įgyvendinama laikantis „Sutartyse ir joms įgyvendinti priimtose nuostatose nustatytų apribojimų bei sąlygų“.
B – Direktyva 2004/38
6. Pagal Direktyvos 2004/38 15 konstatuojamąją dalį „šeimos nariai turėtų būti teisiškai apsaugoti Sąjungos piliečio mirties, skyrybų, santuokos anuliavimo ar registruotos partnerystės nutraukimo atvejais. Tinkamai atsižvelgiant į šeimos gyvenimą ir žmogaus orumą bei tam tikrus reikalavimus, saugančius nuo piktnaudžiavimo, turėtų būti imamasi priemonių užtikrinti, kad tokiomis aplinkybėmis priimančiosios valstybės narės teritorijoje jau gyvenantys šeimos nariai išsaugotų savo teisę gyventi joje išskirtinai asmeniniu pagrindu“.
7. Direktyvos 2004/38 7 straipsnyje teisė gyventi šalyje ilgiau nei tris mėnesius reglamentuojama taip:
„1. Visi Sąjungos piliečiai turi teisę gyventi kitos valstybės narės šalyje ilgiau kaip tris mėnesius, jei jie:
a) yra darbuotojai ar savarankiškai dirbantieji priimančiojoje valstybėje narėje arba
b) turi pakankamai išteklių sau ir savo šeimos nariams, kad per savo gyvenimo šalyje laikotarpį netaptų našta priimančiosios valstybės narės socialinės paramos sistemai, ir turi visavertį sveikatos draudimą priimančiojoje valstybėje narėje <...>
<...>
2. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyta gyvenimo šalyje teisė taikoma šeimos nariams, kurie nėra valstybės narės piliečiai, lydintiems ar vykstantiems kartu su Sąjungos piliečiu priimančiojoje valstybėje narėje, jei toks Sąjungos pilietis atitinka 1 dalies a, b arba c punkto reikalavimus.
<...>“
8. Pagal Direktyvos 2004/38 13 straipsnio 2 dalį:
„Nepažeidžiant antros pastraipos, Sąjungos piliečio išsiskyrimas, santuokos panaikinimas ar jo registruotos partnerystės pagal 2 straipsnio 2 dalies b punktą nutraukimas neturi įtakos jo šeimos narių, kurie nėra valstybės narės piliečiai, [teisei gyventi šalyje,] jei:
a) iki skyrybų, santuokos panaikinimo ar registruotos partnerystės pagal 2 straipsnio 2 dalies b punktą nutraukimo proceso pradžios santuoka ar registruota partnerystė truko ne trumpiau kaip trejus metus, įskaitant vienerius metus priimančiojoje valstybėje narėje; arba
b) sutuoktinių arba partnerių pagal 2 straipsnio 2 dalies b punktą sutarimu arba teismo nutarimu sutuoktinis arba partneris, kuris nėra valstybės narės pilietis, globoja Sąjungos piliečio vaikus, arba
c) tai [lėmė] ypač sunkios aplinkybės, pvz., smurtas šeimoje, išlaikant santuoką arba registruotą partnerystę, arba
d) sutuoktinių arba partnerių pagal 2 straipsnio 2 dalies b punktą sutarimu arba teismo nutarimu sutuoktinis arba partneris, kuris nėra valstybės narės pilietis, turi globoti nepilnametį vaiką, jei teismas nusprendė, kad tai turi būti atliekama priimančiojoje valstybėje narėje, ir tiek ilgai, kiek reikia.
Prieš įgydami nuolatinio gyvenimo teisę atitinkami asmenys turi įrodyti, kad yra darbuotojai arba savarankiškai dirbantieji arba kad jie turi pakankamai išteklių sau ir savo šeimos nariams, kad per savo gyvenimo šalyje laikotarpį netaptų našta priimančiosios valstybės narės socialinės paramos sistemai ir priimančioje valstybėje narėje turi visavertį sveikatos draudimą arba kad jie yra priimančiojoje valstybėje narėje jau sukurtos šiuos reikalavimus atitinkančio asmens šeimos nariai. „Pakankami ištekliai“ – tai 8 straipsnio 4 dalyje apibrėžti ištekliai.
Tokie šeimos nariai išlaiko savo teisę gyventi šalyje išskirtinai asmeniškai.“
9. Direktyvos 2004/38 16 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad Sąjungos piliečiai, kurie priimančiojoje valstybėje narėje legaliai gyveno ištisinį penkerių metų laikotarpį, turi nuolatinio gyvenimo joje teisę. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad „šio straipsnio 1 dalis taip pat taikoma šeimos nariams, kurie nėra valstybės narės piliečiai ir legaliai gyveno priimančiojoje valstybėje narėje su Sąjungos piliečiu ištisinį penkerių metų laikotarpį“.
C – Reglamentas (EEB) Nr. 1612/68
10. Pagal 1968 m. spalio 15 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 1612/68 dėl laisvo darbuotojų judėjimo Bendrijoje(3) 12 straipsnį „valstybės narės piliečio, dirbančio arba dirbusio kitos valstybės narės teritorijoje, vaikai turi būti priimti į tos šalies bendrojo lavinimo, amatų ir profesines mokyklas tomis pačiomis sąlygomis kaip ir tos šalies piliečiai, jeigu vaikai gyvena toje šalyje“.
III – Pagrindinės bylos faktinės aplinkybės
11. NA yra Pakistano pilietė. 2003 m. rugsėjo mėn. ji susituokė su KA iš Karačio (Pakistanas). KA buvo išvykęs į Vokietiją, ten gyveno ir gavo Vokietijos pilietybę.
12. 2004 m. kovo mėn. sutuoktiniai persikėlė į Jungtinę Karalystę ir 2005 m. lapkričio 7 d. NA gavo leidimą gyventi šalyje iki 2009 m. rugsėjo 21 d.
13. Tačiau sutuoktinių santykiai pablogėjo tiek, kad NA ne vieną kartą kentėjo nuo šeiminio smurto. Panaudojęs fizinį smurtą prieš NA (tuo metu, kai ji ilgiau kaip penkis mėnesius laukėsi kūdikio), KA 2006 m. spalio mėn. paliko bendrus namus. 2006 m. gruodžio mėn. jis galutinai išvyko iš Jungtinės Karalystės ir grįžo į Pakistaną.
14. Gyvendamas Jungtinėje Karalystėje KA buvo ir samdomasis darbuotojas, ir savarankiškai dirbantis darbuotojas. 2006 m. gruodžio 5 d. jis paprašė Didžiosios Britanijos valdžios institucijų panaikinti NA leidimą gyventi šalyje, motyvuodamas tuo, kad jis persikėlė nuolat gyventi į Pakistaną. KA paprašė jį informuoti, kai leidimas bus panaikintas.
15. Jis teigė nutraukęs santuoką su NA taikant talaq(4), apie tai buvo paskelbta 2007 m. kovo 13 d. Karačyje. 2008 m. rugsėjo mėn. NA Jungtinėje Karalystėje pradėjo santuokos nutraukimo procesą. 2009 m. rugpjūčio 4 d. buvo priimtas galutinis sprendimas dėl santuokos nutraukimo ir NA buvo paskirta dviejų dukterų globa.
16. MA gimė 2005 m. lapkričio 14 d., o IA – 2007 m. vasario 3 d. Jos abi yra Vokietijos pilietės ir atitinkamai nuo 2009 m. sausio mėn. ir 2010 m. rugsėjo mėn. mokosi Jungtinėje Karalystėje.
17. NA pateikė prašymą išduoti jai leidimą nuolat gyventi Jungtinėje Karalystėje, tačiau jai buvo atsisakyta išduoti šį leidimą.
18. NA apskundė tokį sprendimą. Pirmosios instancijos teismas atmetė jos ieškinį. Tačiau 2013 m. vasario 22 d. antrosios instancijos teismas Upper Tribunal (Immigration and Asylum Chamber) (Aukštesnysis teismas, Imigracijos ir prieglobsčio bylų skyrius) pakeitė pirmąjį teismo sprendimą.
19. Minėtas teismas visų pirma patvirtino, kad NA neišlaiko teisės gyventi šalyje pagal Direktyvos 2004/38 13 straipsnio 2 dalį, nes santuokos nutraukimo dieną KA minėtoje valstybėje narėje nebesinaudojo iš Sutarčių kylančiomis savo teisėmis.
20. Vis dėlto minėtas teismas laikėsi nuomonės, kad NA turi teisę gyventi šalyje pagal, pirma, SESV 20 straipsnį, taikant Sprendime Ruiz Zambrano (C‑34/09, EU:C:2011:124) įtvirtintus principus ir, antra, pagal Reglamento Nr.°1612/68 12 straipsnį.
21. Galiausiai atsižvelgiant į tai, jog nebuvo ginčijama, kad atsisakymas suteikti NA teisę gyventi šalyje priverstų jos vaikus MA ir IA išvykti iš šios valstybės narės kartu su ja, nes ji yra vienintelė jų globėja, Upper Tribunal (Immigration and Asylum Chamber) (Aukštesnysis teismas, Imigracijos ir prieglobsčio bylų skyrius), laikydamasis nuomonės, kad numatomas MA ir IA išsiuntimas iš Jungtinės Karalystės pažeistų jų teises, kylančias iš 1950 m. lapkričio 4 d. Romoje pasirašytos Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – EŽTK) 8 straipsnio, patenkino NA pagal šią nuostatą pareikštą ieškinį.
22. NA apskundė šį teismo sprendimą, kiek jis susijęs su atsisakymu suteikti teisę gyventi šalyje remiantis Direktyvos 2004/38 13 straipsnio 2 dalimi. Didžiosios Britanijos valdžios institucijos taip pat apskundė teismo sprendimą, kiek jis susijęs su NA teise gyventi šalyje, grindžiama, pirma, SESV 20 straipsniu ir, antra, Reglamento Nr.°1612/68 12 straipsniu. Tačiau teismo sprendimo aspektai, susiję su EŽTK 8 straipsniu, nebuvo ginčijami.
23. Šiomis aplinkybėmis dviem sprendimais, atitinkamai priimtais 2014 m. liepos 17 d. ir 2015 m. vasario 25 d., Court of Appeal (England & Wales) (Civil Division) (Apeliacinis teismas (Anglija ir Velsas) (Civilinių bylų skyrius) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui keturis prejudicinius klausimus.
IV – Prašymas priimti prejudicinį sprendimą ir procesas Teisingumo Teisme
24. 2015 m. vasario 25 d. sprendimu, kurį Teisingumo Teismas gavo 2015 m. kovo 6 d., Court of Appeal (England & Wales) (Civil Division) (Apeliacinis teismas (Anglija ir Velsas) (Civilinių bylų skyrius) pateikė Teisingumo Teismui tokius prejudicinius klausimus:
„1. Ar trečiosios šalies pilietė, buvusi Sąjungos piliečio sutuoktinė, privalo įrodyti, kad buvęs sutuoktinis naudojosi Sutartyje įtvirtintomis teisėmis priimančiojoje valstybėje narėje santraukos nutraukimo momentu, kad ji galėtų toliau gyventi toje valstybėje narėje pagal Direktyvos 2004/38 13 straipsnio 2 dalį?
2. Ar ES pilietis turi ES teisėje įtvirtintą teisę gyventi priimančiojoje valstybėje narėje pagal SESV 20 ir 21 straipsnius, jeigu vienintelė ES valstybė, kurioje pilietis turi teisę gyventi, yra jo pilietybės valstybė, bet kompetentingas teismas nustatė, kad išsiuntus pilietį iš priimančiosios valstybės narės į jo pilietybės valstybę būtų pažeistos jo teisės pagal EŽTK 8 straipsnį arba pagal Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 7 straipsnį?
3. Jeigu antrajame klausime minimas ES pilietis yra vaikas, ar vienintelis tą vaiką globojantis vienas iš tėvų yra įgijęs išvestinę teisę gyventi priimančiojoje valstybėje narėje, jei išsiuntus tą vieną iš tėvų iš priimančiosios valstybės narės kartu turėtų išvykti ir vaikas?
4. Ar vaikas turi teisę gyventi priimančiojoje valstybėje narėje pagal Reglamento Nr. 1612/68 12 straipsnį (dabar 2011 m. balandžio 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento Nr. 492/2011 dėl laisvo darbuotojų judėjimo Sąjungoje (OL L 141, p. 1) 10 straipsnis), jeigu vienas iš vaiko tėvų, Sąjungos pilietis, dirbęs priimančiojoje valstybėje narėje, išvyksta iš priimančiosios valstybės narės, kai vaikas dar nepradėjęs mokytis toje valstybėje narėje?“
25. Pastabas raštu pateikė NA, Aire Centre, Jungtinės Karalystės, Danijos, Nyderlandų ir Lenkijos vyriausybės, taip pat Europos Komisija. Be to, NA, Aire Centre, Jungtinės Karalystės vyriausybė ir Komisija pateikė žodines pastabas 2016 m. vasario 18 d. įvykusiame posėdyje.
V – Analizė
A – Dėl tariamai hipotetinio prejudicinių klausimų pobūdžio
26. Jungtinės Karalystės vyriausybės teigimu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo antrasis ir trečiasis klausimai yra hipotetinio pobūdžio ir neturi reikšmės bylai, nes NA ir jos vaikams jau buvo pripažinta teisė gyventi Jungtinėje Karalystėje remiantis EŽTK 8 straipsniu. Kaip nurodo Nyderlandų vyriausybė, tai konstatavus, visi pateikti klausimai tampa hipotetiniai.
27. Kaip matyti iš nusistovėjusios teismo praktikos, Teisingumo Teismui ir nacionaliniams teismams bendradarbiaujant pagal SESV 267 straipsnį, tik nacionalinis teismas, nagrinėjantis bylą ir turintis priimti sprendimą, atsižvelgdamas į konkrečias aplinkybes, turi įvertinti tiek prejudicinio sprendimo reikalingumą, kad būtų priimtas sprendimas, tiek Teisingumo Teismui pateikiamų klausimų svarbą(5).
28. Remiantis minėta teismo praktika, „nacionalinio teismo pateiktiems klausimams dėl Sąjungos teisės išaiškinimo, atsižvelgiant į jo paties nurodytas faktines aplinkybes ir teisinius pagrindus, kurių tikslumo Teisingumo Teismas neprivalo tikrinti, taikoma reikšmingumo prezumpcija“(6).
29. Tačiau šioje byloje nėra akivaizdžiai aišku, kad pateiktais klausimais iškelta problema yra visiškai hipotetinė.
30. Iš tiesų negalima tikėtis, kad atsakymai, kuriuos Teisingumo Teismas pateiks į įvairius jam pateiktus klausimus, nulems, ar NA turi teisę gauti tam tikras socialinės apsaugos išmokas ir neįmokines išmokas, kurias jai dabar atsisakoma skirti dėl teisių, suteikiamų remiantis teise gyventi šalyje pagal EŽTK 8 straipsnį, ribojimo(7). Teisė gyventi šalyje, tiesiogiai grindžiama Sąjungos teise, galėtų suteikti NA bent didesnį teisinio saugumo lygį(8).
31. Šiomis aplinkybėmis siūlau Teisingumo Teismui laikyti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimus priimtinais.
B – Pirminės pastabos dėl Direktyvos 2004/38 16 straipsnio
32. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas savo klausimus dėl išaiškinimo apribojo SESV 20 ir 21 straipsniais, Direktyvos 2004/38 13 straipsnio 2 dalimi ir Reglamento Nr.°1612/68 12 straipsniu.
33. Teisingumo Teismas jau turėjo galimybę patikslinti, visų pirma byloje, susijusioje su trečiosios šalies piliečio, Sąjungos piliečių tiesiosios aukštutinės linijos nepilnamečio giminaičio, teise gyventi šalyje, jog ši aplinkybė nekliudė Teisingumo Teismui pateikti išsamaus Sąjungos teisės išaiškinimo, kuris galėtų būti naudingas sprendimui šio teismo nagrinėjamoje byloje priimti, neatsižvelgiant į tai, ar jis apie tai užsiminė savo pateiktuose klausimuose(9).
34. Šioje byloje Komisija raštu pateiktose pastabose kėlė klausimą dėl galimybės pripažinti NA teisę nuolat gyventi šalyje remiantis Direktyvos 2004/38 16 straipsnio 2 dalimi po 2009 m. kovo mėn.
35. Iš tiesų pagal Direktyvos 2004/38 7 straipsnio 2 dalį Sąjungos piliečio šeimos nariui, kuris neturi valstybės narės pilietybės, pripažįstama teisė gyventi šalyje ilgiau nei tris mėnesius, jeigu jis lydi šį Sąjungos pilietį ar vyksta kartu su juo į priimančiąją valstybę narę, jeigu tik toks šeimos narys atitinka Direktyvos 2004/38 7 straipsnio 1 dalies a–c punktuose nurodytas sąlygas(10).
36. Be to, pagal Direktyvos 2004/38 16 straipsnio 2 dalį, jeigu minėto Sąjungos piliečio šeimos narys, kuris neturi valstybės narės pilietybės, teisėtai gyvena „priimančiojoje valstybėje narėje su Sąjungos piliečiu ištisinį penkerių metų laikotarpį“, jis įgyja teisę nuolat gyventi šios šalies teritorijoje.
37. Šioje byloje iš Teisingumo Teismo turimos bylos medžiagos matyti, kad NA atvyko į Jungtinės Karalystės teritoriją su KA, savo sutuoktiniu Sąjungos piliečiu, 2004 m. kovo mėn. Taip pat neginčijama, kad iki išvykimo 2006 m. gruodžio mėn. KA buvo samdomasis arba savarankiškai dirbantis darbuotojas. Taigi iki tos datos NA galėjo pretenduoti į teisę gyventi šalyje remiantis Direktyvos 2004/38 7 straipsnio 2 dalimi.
38. Taip pat yra aišku, kad abiejų vaikų, kurie yra Sąjungos piliečiai, nes yra Vokietijos piliečiai (vienas iš jų gimė dar prieš KA išvykstant iš bendrų namų), globa buvo suteikta tik NA.
39. Taigi, remiantis principais, kuriuos Teisingumo Teismas nustatė Sprendime Zhu ir Chen (C‑200/02, EU:C:2004:639), NA nepertraukiamai turėjo išvestinę teisę gyventi šalyje dėl savo vaikų(11). Iš tiesų, kaip nurodė Teisingumo Teismas, Direktyvoje 2004/38 numatytos sąlygos, kad vaikas, Sąjungos pilietis, gautų teisę gyventi valstybės narės, kurios pilietis jis nėra, teritorijoje, yra įvykdytos tik jeigu kas nors (nebūtinai pats vaikas, bet šioje byloje – vienas iš jo tėvų) gali garantuoti, kad jis įvykdys finansinius ir kitus reikalavimus, būtinus tam, kad veiklos nevykdantis Sąjungos pilietis galėtų pasinaudoti teise gyventi kitoje valstybėje narėje(12).
40. Kaip nurodė Teisingumo Teismas, tokiomis aplinkybėmis SESV 20 straipsnis ir Direktyva 2004/38 „suteikia nepilnamečiam valstybės narės piliečiui, kuris turi tinkamą sveikatos draudimą ir yra išlaikomas vieno iš tėvų, trečiosios valstybės piliečio, kurio lėšų pakanka, kad vaikas netaptų našta priimančiajai valstybei narei, teisę apsigyventi toje priimančiojoje valstybėje neribotam laikui. Šiuo atveju tos pačios nuostatos leidžia vienam iš tėvų, realiai globojančiam vaiką, apsigyventi kartu su juo priimančioje valstybėje narėje“(13).
41. Iš NA atstovo per 2016 m. vasario 18 d. posėdį pateiktų paaiškinimų lyg ir matyti, kad šioje byloje „pakankamų išteklių“ sąlygos nėra įvykdytos. Tačiau nacionalinis teismas turi patikrinti, ar šios sąlygos buvo įvykdytos nuo tada, kai sutuoktinis išvyko iš Jungtinės Karalystės, iki 2009 m. kovo mėn., kai NA jau penkerius metus gyveno Jungtinėje Karalystėje. Jeigu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas konstatuotų, kad NA nepertraukiamai „legaliai gyveno“ šalyje ištisinį penkerių metų laikotarpį, ji nuo to momento įgytų teisę nuolat gyventi šalyje pagal Direktyvos 2004/38 16 straipsnį.
42. Žinoma, skirtingai nuo faktinių aplinkybių, susiklosčiusių bylose, kuriose buvo priimti sprendimai Zhu ir Chen (C‑200/02, EU:C:2004:639) ir Alokpa ir Moudoulou (C‑86/12, EU:C:2013:645), NA išvestinė teisė gyventi šalyje nebuvo galimai susijusi su vieno ir to paties Sąjungos piliečio (jos vaiko) teise gyventi šalyje. Iš pradžių ji įgijo šią teisę gyventi šalyje dėl savo sutuoktinio, o vėliau turėjo ją dėl vaikų turimos teisės gyventi šalyje.
43. Šiuo aspektu tikrai Direktyvos 2004/38 16 straipsnio 2 dalis taikoma „šeimos nariams, kurie nėra valstybės narės piliečiai ir legaliai gyveno <...> su Sąjungos piliečiu“(14), o tai galėtų reikšti, kad išvestinė teisė, kuria remiamasi, turi būti įgyjama dėl to paties asmens.
44. Vis dėlto nemanau, kad vien tik įvairių sąsajos su Sąjungos pilietybe veiksnių pasiskirstymas pagal laiką, juo labiau tame pačiame šeiminiame vienete, galėtų leisti suabejoti teisėto gyvenimo šalyje tikrumu ištisinį penkerių metų laikotarpį. Tai yra esminė 16 straipsnio sąlyga siekiant įgyti teisę nuolat gyventi šalyje.
45. Iš tiesų, ar neatrodo paradoksalu nereikalauti, kad trečiosios šalies pilietis gyventų kartu(15) arba net „faktiškai gyventų bendrą santuokinį gyvenimą“(16) su Sąjungos piliečiu, ir neleisti, kad ryšys su Sąjungos pilietybe, kuriuo remiantis atsiranda teisė gyventi šalyje, nepertraukiamai tęstųsi per kitą asmenį, šiuo atveju – jo arba jų vaikus?
46. Man atrodo, kad dėl to aiškinti Direktyvos 2004/38 16 straipsnio 2 dalį pažodžiui būtų pernelyg siaura, juo labiau kad, kaip nurodė Teisingumo Teismas, pagal Direktyvos 2004/38 kontekstą ir siekiamus tikslus jos nuostatų negalima aiškinti siaurai(17).
47. Išsamumo sumetimais dar norėčiau pridurti, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamu atveju, jeigu NA turi pakankamai išteklių, kad jos vyriausioji dukra netaptų našta priimančiosios valstybės narės viešiesiems finansams, penkerių metų laikotarpio sąlyga taip pat atrodo įvykdyta nuo 2010 m. lapkričio mėn., nes MA gimė 2005 m. lapkričio 14 d.
C – Dėl pirmojo prejudicinio klausimo
48. Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti, ar trečiosios šalies pilietis, buvęs Sąjungos piliečio sutuoktinis, kad galėtų išlaikyti teisę gyventi šalyje pagal Direktyvos 2004/38 13 straipsnio 2 dalį, turi galėti įrodyti, kad jo buvęs sutuoktinis santuokos nutraukimo momentu priimančiojoje valstybėje narėje naudojosi savo iš sutarčių kylančiomis teisėmis.
49. Direktyvos 2004/38 13 straipsnyje reglamentuojamas šeimos narių teisės gyventi šalyje išlikimas santuokos nutraukimo, santuokos anuliavimo ar registruotos partnerystės nutraukimo atvejais (toliau – santuokos nutraukimo atveju).
50. Iki šiol dėl šios nuostatos buvo pateiktas tik vienas prašymas priimti prejudicinį sprendimą(18). Buvo nagrinėjamas Direktyvos 2004/38 13 straipsnio 2 dalies pirmos pastraipos a punkte numatytas atvejis. Iš tiesų reikėjo nustatyti, ar trečiosios valstybės pilietis, nutraukęs santuoką su Sąjungos piliečiu, kai santuoka iki santuokos nutraukimo proceso pradžios truko ne trumpiau kaip trejus metus, įskaitant bent vienus metus priimančiojoje valstybėje narėje, galėjo išlaikyti teisę gyventi šioje valstybėje narėje, nors sutuoktinis, Sąjungos pilietis, prieš nutraukiant santuoką išvyko iš šios valstybės.
51. Tame sprendime Teisingumo Teismas laikėsi nuomonės, kad „Sąjungos piliečio sutuoktinio, turinčio trečiosios šalies pilietybę, teisė gyventi valstybėje narėje santuokos nutraukimo proceso pradžioje, remiantis Direktyvos 2004/38 13 straipsnio 2 dalies pirmos pastraipos a punktu, gali būti išsaugota, tik jeigu valstybė narė, kurioje gyvena Sąjungos pilietis, yra „priimančioji valstybė narė“, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 2004/38 2 straipsnio 3 punktą“(19).
52. Pagrindinėje byloje Teisingumo Teismui šį kartą reikės analizuoti Direktyvos 2004/38 13 straipsnio 2 dalies pirmos pastraipos c punkte numatytą atvejį, t. y. Sąjungos piliečio šeimos narių, kurie neturi valstybės narės pilietybės, galimybę išsaugoti teisę gyventi šalyje santuokos nutraukimo atveju, jeigu „tai nulėmė ypač sunkios aplinkybės, pvz., smurtas šeimoje“.
53. Ar tokiu atveju trečiosios valstybės piliečio sutuoktinis, Sąjungos pilietis, turi būti gyvenęs priimančiojoje valstybėje narėje iki teismo sprendimo nutraukti santuoką, kad trečiosios valstybės pilietis galėtų remtis savo teisės gyventi šalyje išlikimu?
1. Aiškinimas priėmus Sprendimą Singh ir kt.
54. Sprendime Singh ir kt. (C‑218/14, EU:C:2015:476) Teisingumo Teismas nutarė, kad prašymas nutraukti santuoką, pateiktas jau išvykus sutuoktiniui, kuris yra Sąjungos pilietis, negali atkurti sutuoktinio, trečiosios valstybės piliečio, teisės gyventi šalyje, „nes Direktyvos 2004/38 13 straipsnyje nurodytas tik esamos teisės gyventi „išlikimas“(20).
55. Aiškindamas Direktyvos 2004/38 12 ir 13 straipsnius kartu, jis laikėsi nuomonės, kad trečiosios šalies piliečio išvestinė teisė gyventi šalyje pasibaigia, kai jo sutuoktinis, Sąjungos pilietis, išvyksta iš valstybės narės, kurioje abu sutuoktiniai gyveno, kad įsikurtų kitoje valstybėje narėje arba trečiojoje šalyje(21).
56. Vis dėlto Teisingumo Teismas pareiškė, kad Sąjungos piliečio sutuoktinio, trečiosios šalies piliečio, teisė gyventi šalyje gali būti išlaikyta remiantis Direktyvos 2004/38 13 straipsnio 2 dalies pirmos pastraipos a punktu, jeigu valstybė narė, kurioje gyvena šis pilietis, santuokos nutraukimo proceso pradžioje yra „priimančioji valstybė narė“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2004/38 2 straipsnio 3 punktą(22).
57. Šie trys Sprendimo Singh ir kt. (C‑218/14, EU:C:2015:476) punktai leidžia suprasti logiką, kuria grindžiamas Direktyvos 2004/38 13 straipsnio aiškinimas.
58. Principas toks, kad Sąjungos piliečio šeimos narių, kurie neturi valstybės narės pilietybės, teisė gyventi šalyje išnyksta, jeigu Sąjungos pilietis, su kuriuo siejama teisė gyventi šalyje, palieka priimančiosios valstybės narės teritoriją. Vis dėlto kai kurie įvykiai, galintys susiklostyti vykstant santuokos nutraukimo, panaikinimo arba registruotos partnerystės nutraukimo procedūrai, leidžia šeimos nariams išsaugoti teisę gyventi šalyje.
59. Iš tiesų, kaip rodo Sprendimas Singh ir kt. (C‑218/14, EU:C:2015:476), šeimos narių teisė gyventi šalyje išlieka ne dėl paties santuokos nutraukimo, panaikinimo ar registruotos partnerystės nutraukimo, o dėl konkrečių atvejų, išsamiau apibūdintų Direktyvos 2004/38 13 straipsnio 2 dalies pirmoje pastraipoje.
60. Šiuo klausimu pažymiu, kad Komisija savo pastabose dėl pasiūlymo 13 straipsnio – pagal šį pasiūlymą buvo priimta Direktyva 2004/38, – jau buvo nurodžiusi įvairius atvejus, vadinamąsias alternatyviąsias sąlygas(23), t. y. kad vienos iš jų pakanka tam, kad būtų išsaugota teisė gyventi šalyje.
61. Todėl Direktyvos 2004/38 13 straipsnio 2 dalies pirmoje pastraipoje numatytus atvejus reikia suprasti kaip aplinkybes, dėl kurių trečiosios valstybės pilietis, Sąjungos piliečio sutuoktinis, išsaugo teisę gyventi šalyje.
62. Jeigu minėtas sutuoktinis išvyksta iš priimančiosios valstybės narės prieš susiklostant kuriai nors iš šių aplinkybių, 13 straipsnis negali suteikti pagrindo „išsaugoti“ teisę gyventi šalyje, nes iš tikrųjų ji jau būna išnykusi. Tik tais atvejais, kai, kaip ir 12 straipsnio 3 dalyje numatytu atveju, išvykstama jau po to, kai susiklosto kuri nors iš aplinkybių (o ne po paskelbimo apie santuokos nutraukimą sensu stricto), dėl kurios teisė gyventi šalyje išsaugoma pagal 13 straipsnio 2 dalies pirmą pastraipą, paskesnis Sąjungos piliečio išvykimas neturi jokio poveikio.
2. Direktyvos 2004/38 13 straipsnio 2 dalies pirmos pastraipos c punkte numatytas „ypač sunkių aplinkybių“ atvejis
63. Pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką aiškinant Sąjungos teisės nuostatą reikia atsižvelgti ne tik į jos tekstą, bet ir į kontekstą ir teisės akto, kuriame ji įtvirtinta, tikslus(24).
64. Vien Direktyvos 2004/38 13 straipsnio 2 dalies pirmos pastraipos c punkto tekstas neleidžia pateikti naudingo atsakymo į pirmąjį prejudicinį klausimą.
65. Vis dėlto pažymiu, kad, priešingai, negu minėtoje pirmoje pastraipoje nurodyti kiti atvejai, faktinei padėčiai, dėl kurios išsaugoma teisė gyventi šalyje, apibūdinti vartojamas būtasis laikas.
66. Iš tiesų Direktyvos 2004/38 13 straipsnio 2 dalies antros pastraipos c punktas taikomas esant šeiminiam smurtui „išlaikant santuoką arba registruotą partnerystę“. Taigi tarp šeiminio smurto, dėl kurio taikoma ši nuostata, ir santuokos nutraukimo turi būti būtinai praėjęs tam tikras laikas.
67. Be to, kelios aplinkybės leidžia apibrėžti Sąjungos teisės aktų leidėjo siekiamą tikslą.
68. Pirma, Direktyvos 2004/38 15 konstatuojamojoje dalyje aiškiai nurodyta, kad „šeimos nariai turėtų būti apsaugoti Sąjungos piliečio <...> skyrybų, santuokos anuliavimo ar registruotos partnerystės nutraukimo atvejais“.
69. Antra, Komisijos paaiškinimuose, susijusiuose su pasiūlymu, kurį pateikus buvo priimtas Direktyvos 2004/38 13 straipsnis, patikslinta, kad „šia nuostata siekiama suteikti tam tikrą teisinę apsaugą tiems asmenims, kurių teisė gyventi šalyje siejama su santuokos sukurtu šeiminiu ryšiu ir kurie dėl to gali būti šantažuojami grasinant santuokos nutraukimu“(25).
70. Tokia „šantažo santuokos nutraukimu“ arba atsisakymo skirtis rizika, man atrodo, labai galima esant šeiminiam smurtui. Iš tiesų sutuoktinio, kuris yra trečiosios valstybės pilietis, išvestinės teisės gyventi šalyje praradimu Sąjungos piliečio išvykimo atveju galėtų būti naudojamasi kaip spaudimo priemone siekiant pasipriešinti santuokos nutraukimui, nors jau vien tokios aplinkybės gali psichologiškai susilpninti nukentėjusįjį ir bet kuriuo atveju priversti jį bijoti smurtautojo.
71. Reikalavimas, kad sutuoktinis, kuris yra Sąjungos pilietis, iki santuokos nutraukimo arba bent jau iki teisminio santuokos nutraukimo proceso faktiškai būtų priimančiosios valstybės narės teritorijoje, taip pat galėtų pakenkti Direktyvos 2004/38 13 straipsnio 2 dalies pirmos pastraipos c punkto taikymui, atsižvelgiant į tai, kad už tokį elgesį kaip šeiminis smurtas gali būti taikoma baudžiamoji sankcija.
72. Iš tiesų negalima atmesti tikimybės, kad taip besielgiantis asmuo siekia išvykti iš teritorijos, kur jis taip pasielgė, kad išvengtų galimo nuteisimo, taip de facto atimdamas iš trečiosios valstybės piliečio išvestinę teisę gyventi šalyje. Tačiau pradėjus santuokos nutraukimo procesą dėl šeiminio smurto teisminėse institucijose kartu toks elgesys galėtų būti paneigtas.
73. Todėl Direktyvos 2004/38 13 straipsnio 2 dalies pirmos pastraipos c punkto aiškinimas, pagal kurį, norėdamas išlaikyti teisę gyventi šalyje, trečiosios valstybės pilietis turėtų įrodyti, kad buvęs jo sutuoktinis santuokos nutraukimo momentu priimančiojoje valstybėje narėje naudojosi iš sutarčių kylančiomis teisėmis, akivaizdžiai prieštarautų šia nuostata siekiamam teisinės apsaugos tikslui.
74. Galiausiai, kaip jau priminiau pirmiau, „atsižvelgiant į Direktyvos 2004/38 kontekstą ir ja siekiamus tikslus, jos nuostatų negalima aiškinti griežtai ir bet kuriuo atveju negalima panaikinti jų veiksmingumo“(26).
75. Aiškinimas, kuriuo remiantis būtų reikalaujama, kad sutuoktinis, Sąjungos pilietis, būtų priimančiosios valstybės narės teritorijoje iki santuokos nutraukimo proceso pradžios, būtų ne tik siauras, bet ir padarytų nuostatą neveiksmingą, nes pagal ją Sąjungos piliečio šeimos nario išvestinė teisė gyventi šalyje paverčiama asmenine teise gyventi šalyje ypatingomis aplinkybėmis, kurioms turi būti taikoma apsauga.
76. Iš tiesų, nors Sąjungos teisės aktų leidėjas nukentėjimą nuo šeiminio smurto laikė pagrindu, pateisinančiu išvestinės teisės pavertimą asmenine teise, tokios teisės pripažinimas negali priklausyti vien nuo smurtautojo noro pasilikti priimančiosios valstybės narės teritorijoje.
3. Tarpinė išvada
77. Net ir aiškinant Direktyvos 2004/38 12 ir 13 straipsnius kartu, pagal juos paties santuokos nutraukimo, panaikinimo ar partnerystės nutraukimo negalima laikyti aplinkybėmis, dėl kurių išsaugoma teisė gyventi šalyje.
78. Šios konkrečios situacijos, nurodytos Direktyvos 2004/38 13 straipsnio pavadinime, tėra tik pagrindas, kuriam esant gali susiklostyti viena iš šio straipsnio 2 dalyje nurodytų aplinkybių, todėl sutuoktinis, trečiosios valstybės pilietis, išsaugo teisę gyventi šalyje tik jeigu Sąjungos pilietis tuo metu vis dar yra priimančiosios valstybės narės teritorijoje.
79. Kalbant konkrečiau apie Direktyvos 2004/38 13 straipsnio 2 dalies pirmos pastraipos c punkte numatytą šeiminio smurto atvejį, paremtą teleologiniu šios nuostatos aiškinimu, šeiminio smurto naudojimas laikytinas aplinkybe, dėl kurios trečiosios valstybės pilietis, Sąjungos piliečio sutuoktinis, išlaiko teisę gyventi šalyje.
80. Jeigu Direktyvos 2004/38 13 straipsnio 2 dalies pirmos pastraipos c punktas būtų aiškinamas kaip nors kitaip, jis taptų visiškai neveiksmingas, t. y. juo nebūtų galima užtikrinti nuo smurto nukentėjusio asmens teisinės apsaugos, nors siūlomu aiškinimu ir paisoma, be kita ko, ginčijamos nuostatos teksto.
81. Galiausiai Direktyvos 2004/38 15 konstatuojamojoje dalyje nurodyta piktnaudžiavimo rizika atmestina dėl 13 straipsnio 2 dalies antroje pastraipoje nustatyto įpareigojimo, pagal kurį pirmoje pastraipoje nurodytų asmenų teisei gyventi šalyje taikoma pareiga „įrodyti, kad [jie] yra darbuotojai arba savarankiškai dirbantieji arba kad jie turi pakankamai išteklių sau ir savo šeimos nariams, kad per savo gyvenimo šalyje laikotarpį netaptų našta priimančiosios valstybės narės socialinės paramos sistemai ir priimančioje valstybėje narėje turi visavertį sveikatos draudimą arba kad jie yra priimančiojoje valstybėje narėje jau sukurtos šiuos reikalavimus atitinkančio asmens šeimos nariai“.
82. Taigi baigdamas šią analizę siūlau į pirmąjį prejudicinį klausimą atsakyti taip, kad, jeigu santuoka nutraukiama dėl šeiminio smurto, Direktyvos 2004/38 13 straipsnio 2 dalies pirmos pastraipos c punkte nereikalaujama, kad Sąjungos pilietis, trečiosios valstybės piliečio sutuoktinis, santuokos nutraukimo momentu pats gyventų priimančiosios valstybės narės teritorijoje pagal šios direktyvos 7 straipsnio 1 dalį, kad šis trečiosios valstybės pilietis pagal šią nuostatą galėtų išsaugoti asmeninę teisę gyventi šalyje.
D – Dėl antrojo ir trečiojo prejudicinių klausimų
83. Antruoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nori sužinoti, ar SESV 20 ir (arba) 21 straipsnį reikia aiškinti taip, kad jais valstybei narei draudžiama nesuteikti Sąjungos piliečiui teisės gyventi jos teritorijoje, jeigu kompetentingas teismas konstatavo, kad išsiuntus jį į valstybę narę, kurios pilietis jis yra, būtų pažeistas EŽTK 8 straipsnis ir Chartijos 7 straipsnis.
84. Trečiuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas numato tą pačią situaciją, tačiau kalba apie trečiosios šalies pilietį, kuriam vieninteliam paskirta Sąjungos piliečio globa.
85. Visos pastabas raštu pateikusios šalys, išskyrus Jungtinės Karalystės vyriausybę, šiuos klausimus nagrinėjo kartu. Atsižvelgdamas į Sprendimą Alokpa ir Moudoulou (C‑86/12, EU:C:2013:645) taip pat manau, kad šiuos klausimus galima nagrinėti kartu.
86. Iš tiesų byloje, kurioje buvo priimtas minėtas sprendimas, buvo nagrinėjama panaši situacija, nes ji buvo susijusi su vaikais, Sąjungos piliečiais, gimusiais ne savo pilietybės valstybėje narėje tėvui, Sąjungos piliečiui, ir motinai, trečiosios valstybės pilietei. Tik savo sprendime Teisingumo Teismas pirmiausia nutarė nagrinėti klausimą pagal SESV 21 straipsnį, nors prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas buvo nurodęs tik SESV 20 straipsnį(27).
1. Sprendime Alokpa ir Moudoulou suformuluota teismo praktika, susijusi su SESV 21 straipsniu
87. Sprendime Alokpa ir Moudoulou (C‑86/12, EU:C:2013:645) Teisingumo Teismas priminė, kad tuo atveju, kai Sąjungos pilietis gimė priimančiojoje valstybėje narėje ir nebuvo pasinaudojęs teise laisvai judėti, formuluotė „turi pakankamai išteklių“, nurodyta Direktyvos 2004/38 7 straipsnio 1 dalies b punkte, lemianti gyvenimo ilgau kaip tris mėnesius teisėtumą, „turi būti aiškinama taip, kad pakanka, jog Sąjungos piliečiai disponuotų tokiais ištekliais, kuriais juos gali aprūpinti, be kita ko, trečiosios valstybės pilietis, vienas iš atitinkamų mažamečių piliečių tėvų, ir šioje nuostatoje nenumatyta jokių jų kilmės reikalavimų“(28).
88. Ši išvada patvirtina nusistovėjusią teismo praktiką, pagal kurią, „jeigu teisė gyventi priimančiojoje valstybėje narėje SESV 21 straipsniu ir Direktyva 2004/38 suteikiama kitos valstybės narės mažamečiam piliečiui, atitinkančiam sąlygas, nustatytas šios direktyvos 7 straipsnio 1 dalies b punkte, pagal šias nuostatas leidžiama vienam iš tėvų, faktiškai išlaikančiam šį pilietį, gyventi kartu su juo priimančiojoje valstybėje narėje“(29).
89. Iš tiesų „sprendimas vienam iš vaiko tėvų, valstybės narės ar trečiosios valstybės piliečiui, realiai globojančiam Sąjungos nepilnametį pilietį, neleisti apsigyventi kartu su šiuo vaiku priimančioje valstybėje narėje reikštų, kad vaiko teisė gyventi šalyje prarastų prasmę, nes tam, kad mažametis vaikas galėtų pasinaudoti teise gyventi šalyje, jis privalėtų turėti teisę būti lydimas savo globėjo, kuris dėl šios priežasties turi turėti teisę gyventi kartu su vaiku visą laiką“(30).
90. Kadangi pagrindinėje byloje nagrinėjama panaši faktinė situacija, nematau priežasčių nukrypti nuo šios nusistovėjusios teismo praktikos ir nuo pasekmės, pagal kurią prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi patikrinti, ar NA vaikai atitinka Direktyvos 2004/38 7 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas ir todėl turi teisę gyventi priimančiojoje valstybėje narėje pagal SESV 21 straipsnį(31).
91. Taigi „konkrečiai šis teismas turi patikrinti, ar minėti vaikai patys arba savo motinos dėka turi pakankamai išteklių ir visą sveikatos draudimą, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2004/38 7 straipsnio 1 dalies b punktą“(32).
92. Priešingu atveju Teisingumo Teismas yra nusprendęs, jog pagal SESV 21 straipsnį nedraudžiama, kad trečiosios valstybės piliečiui teisė gyventi šalyje nebūtų suteikta, nors jis ir yra vienintelis nepilnamečių vaikų, gyvenančių su juo valstybėje narėje, kurios piliečiai jie nėra, globėjas(33).
93. Nemanau, kad galimas Chartijos 7 straipsnio ir (arba) EŽTK 8 straipsnio taikymas gali turėti poveikį šiems argumentams, nes jis konkrečiai susijęs su laisvo judėjimo teise, užtikrinama SESV 21 straipsniu, „[laikantis] Sutartyse ir joms įgyvendinti priimtose nuostatose[, kaip antai Direktyvos 2004/38 7 straipsnyje,] nustatytų apribojimų bei sąlygų“(34).
2. Sprendime Alokpa ir Moudoulou suformuluota teismo praktika, susijusi su SESV 20 straipsniu
94. Nors SESV 21 straipsnyje neleidžiama be išlygų grįsti trečiosios šalies piliečio, kuriam priklauso išimtinė nepilnamečių Sąjungos piliečių globa, teisės gyventi šalyje, Teisingumo Teismas yra pripažinęs SESV 20 straipsnio savarankišką taikymo sritį.
95. Iš tiesų Sprendime Alokpa ir Moudoulou (C‑86/12, EU:C:2013:645) Teisingumo Teismas aiškiai nurodė, kad nacionalinis teismas, remdamasis SESV 20 straipsniu, „dar turi patikrinti, ar ši teisė gyventi šalyje neturėtų jai būti suteikta išimties tvarka, nes priešingu atveju, jei dėl tokio atsisakymo šie [trečiosios valstybės pilietės, kuriai vienintelei priklauso globa,] vaikai faktiškai privalėtų išvykti apskritai iš Sąjungos teritorijos ir iš jų būtų atimtos galimybės naudotis svarbiausiomis dėl tokio piliečio statuso suteikiamomis teisėmis, būtų paneigtas suinteresuotojo asmens vaikų turimos Sąjungos pilietybės veiksmingumas“(35).
96. Iš tiesų taip buvo įtvirtinta Sprendime Ruiz Zambrano (C‑34/09, EU:C:2011:124) suformuluota teismo praktika, patvirtinta ir patikslinta keliais paskesniais sprendimais(36).
97. Iš šios teismo praktikos darytina išvada, kad teisė gyventi šalyje turi būti suteikiama remiantis SESV 20 straipsniu trečiosios valstybės piliečiui, vienam iš Sąjungos piliečio tėvų, jeigu atsisakius suteikti šią teisę gyventi šalyje šis pilietis netektų galimybės veiksmingai naudotis dėl jo kaip Sąjungos piliečio statuso suteikiamomis svarbiausiomis teisėmis ir apskritai būtų priverstas išvykti iš Sąjungos teritorijos.
98. Nuo tada, kai buvo priimtas Sprendimas Dereci ir kt. (C‑256/11, EU:C:2011:734), aiškiai nustatytas „svarbiausių teisių atėmimo“ vertinimo kriterijus(37). Kyla šio kriterijaus vertinimo klausimas: ar įpareigojimą palikti Sąjungos teritoriją reikia vertinti teisiškai, ar in concreto, atsižvelgiant į faktines aplinkybes?
3. Įpareigojimo apskritai palikti Sąjungos teritoriją vertinimo kriterijai
99. Akivaizdu, kad abu NA vaikai kaip Vokietijos piliečiai turi teisę gyventi Vokietijoje. Todėl, jeigu jie išvyktų iš Jungtinės Karalystės teritorijos į Vokietiją, jų motinai galiotų išvestinė teisė gyventi pastarojoje valstybėje remiantis Sprendime Ruiz Zambrano (C‑34/09, EU:C:2011:124)(38) įtvirtintais principais.
100. Iš tiesų kitaip MA ir IA būtų priversti palikti Sąjungos teritoriją kartu su savo motina ir vykti veikiausiai į Pakistaną, taip jie netektų galimybės veiksmingai naudotis svarbiausiomis teisėmis, kurias jiems suteikia jų kaip Sąjungos piliečių statusas.
101. Panašus atvejis buvo nagrinėjamas byloje, kurioje buvo priimtas Sprendimas Alokpa ir Moudoulou (C‑86/12, EU:C:2013:645).
102. Toje byloje A. D. Alokpa teigė, kad jeigu Liuksemburgo valdžios institucijos nesuteiktų jai teisės gyventi šalyje, nors ji gyvena šios valstybės narės teritorijoje su savo vaikais, Prancūzijos piliečiais, ji negalėtų išvykti į Prancūziją ir gyventi ten su jais, todėl privalėtų grįžti į Togą.
103. Kaip nurodė generalinis advokatas P. Mengozzi, reikėtų „patikrinti, ar, atsižvelgiant į minėtus sprendimus Ruiz Zambrano ir Dereci ir kt., vykdant tokį sprendimą, Sąjungos piliečiai iš tiesų galėtų būti įpareigoti išvykti iš Sąjungos teritorijos apskritai, taip atimant iš jų galimybę veiksmingai naudotis tuo, kas sudaro jų statuso suteikiamų teisių esmę“(39).
104. Paskesniame sprendime Teisingumo Teismas, pritardamas generalinio advokato P. Mengozzi pateiktam vertinimui, konstatavo, kad „A. D. Alokpa, kaip Jarel ir Eja Moudoulou motina ir kaip asmuo, kuris faktiškai vienintelis juos globoja nuo gimimo, galėtų pasinaudoti išvestine teise juos lydėti ir apsigyventi su jais Prancūzijos teritorijoje“(40).
105. Taigi tuo remdamasis Teisingumo Teismas konstatavo, kad „iš principo dėl Liuksemburgo valdžios institucijų sprendimo nesuteikti A. D. Alokpa teisės gyventi šalyje jos vaikai neprivalėtų išvykti apskritai iš Sąjungos teritorijos“(41). Vis dėlto tame pat punkte jis patikslino, kad tai prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, „<...> atsižvelgdamas į visas pagrindinės bylos aplinkybes, turi įvertinti, ar taip iš tikrųjų yra“(42).
106. Man atrodo, pastarasis patikslinimas yra esminis. Jis turi prasmę tik tuo atveju, jeigu atimtos galimybės naudotis tuo, kas sudaro teisių esmę, kriterijaus vertinimas yra vien teisinis klausimas.
107. Iš tiesų teisinę, t. y. teorinę, vaikų, Sąjungos piliečių, ir vieno iš tėvų, kuris yra trečiosios valstybės pilietis ir kuriam vienam priklauso jų globa, galimybę gyventi vaikų pilietybės valstybės narės teritorijoje yra pripažinęs Teisingumo Teismas.
108. Teisingumo Teismas aiškiai paveda nacionaliniam teismui patikrinti, ar, „atsižvelg[iant] į visas pagrindinės bylos aplinkybes“(43), priimančiosios valstybės narės atsisakymas suteikti vienam iš tėvų, kuris yra trečiosios valstybės pilietis, teisę gyventi šalyje, nereikštų įpareigojimo jo vaikams apskritai palikti teritoriją.
109. Atsižvelgiant į šį patikslinimą, darytina išvada, kad, pirma, aplinkybės, į kurias reikia atsižvelgti, neabejotinai yra faktinės(44) ir, antra, dėl jų gali išnykti teorinė galimybė neprivalėti apskritai išvykti iš Sąjungos teritorijos. Kitaip tariant, Sprendime Ruiz Zambrano (C‑34/09, EU:C:2011:124) suformuluotas principas galėtų būti taikomas atsižvelgiant į valstybę, kurios pilietybę turi vaikai(45).
110. Šis faktinis atimtos galimybės naudotis tuo, kas sudaro teisių esmę, kriterijaus nagrinėjimas atitinka logiką, kuria grindžiama Sąjungos pilietybės samprata.
111. Iš tiesų Sąjungos piliečio statusas, kaip nuolat pabrėžia Teisingumo Teismas, yra pagrindinis valstybių narių piliečių statusas(46). Taigi tai negali būti tik tuščia sąvoka. Kaip neseniai pažymėjo generalinis advokatas M. Szpunar, „teigiant valstybių narių piliečiams, kad jie yra Sąjungos piliečiai, sukuriami tam tikri lūkesčiai ir kartu apibrėžiamos teisės bei pareigos“(47).
112. Nors teisė judėti ir įsisteigti yra aiškiai nurodoma SESV 20 ir 21 straipsniuose bei Chartijos 45 straipsnyje kaip Sąjungos piliečio teisė, negalima paneigti, kad galbūt šis pilietis kitoje valstybėje narėje sukūrė reikšmingesnius arba svarbesnius faktinius ir nuolatinius ryšius nei savo pilietybės valstybėje narėje.
113. Sąjungos teisė gali suteikti praktinę išraišką Sąjungos pilietybei tik jeigu jos apsauga turi sąsają su vieta, su įsikūrimu teritorijoje ir integracija ne tik į administracinį ir ekonominį priimančiosios šalies gyvenimą, bet ir į socialinį bei kultūrinį jos gyvenimą(48).
114. Kitaip tariant, trečiosios valstybės piliečio ir jo vaikų, Sąjungos piliečių, galimybe išvykti į šių vaikų pilietybės valstybę narę negali būti remiamasi tik abstrakčiai(49).
115. Šioje byloje atrodo aišku, kad, nors NA vaikai ir yra Vokietijos piliečiai, jie neturi jokio ryšio su šia valstybe nare, nes jos teritorijoje jie niekada negyveno ir jos kalbos nemoka. Kadangi jie gimė ir mokosi Jungtinėje Karalystėje, jie savo pilietybę kuria būtent šioje valstybėje narėje.
116. Pati Komisija rašytinėse pastabose nurodo, kad, nors NA dukterys „kaip Vokietijos pilietės turi besąlyginę teisę gyventi Vokietijoje, taip pat neginčijama, jog nei iš jų, nei iš jų motinos negalima pagrįstai tikėtis, kad jos gyvens šioje valstybėje, ir tuo remdamiesi nacionaliniai teismai laikėsi nuomonės, kad jos negali būti išsiųstos iš Jungtinės Karalystės į Vokietiją nepažeidžiant EŽTK“(50).
117. Taigi manau, jeigu šią informaciją patvirtins prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, jam reikėtų pripažinti MA ir IA teisę gyventi Jungtinėje Karalystėje remiantis SESV 20 straipsniu, o NA atitinkamai įgytų išvestinę teisę gyventi šioje šalyje. Iš tiesų, jeigu ši teisė NA vaikams nebūtų suteikta, jie negalėtų veiksmingai naudotis svarbiausiomis dėl Sąjungos piliečio statuso suteikiamomis teisėmis. Remiantis Sprendimu Alokpa ir Moudoulou (C‑86/12, EU:C:2013:645), pagal SESV 20 straipsnį tokia pasekmė negalima(51).
4. Dėl Chartijos 7 straipsnio ir EŽTK 8 straipsnio poveikio
118. Antruoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas primena, jog teismo konstatuota, kad Sąjungos piliečių, šiuo atveju vaikų, išsiuntimas iš priimančiosios valstybės narės į jų pilietybės valstybę narę pažeistų teises, kurių jiems kyla iš EŽTK 8 straipsnio ir Chartijos 7 straipsnio.
119. Ar tokia išvada gali turėti poveikį atsakymui į šį klausimą?
120. Teisingumo Teismo jau buvo prašoma išnagrinėti Chartijos 7 straipsnio ir EŽTK 8 straipsnio poveikio SESV 20 straipsnio taikymui klausimą. Sprendime Dereci ir kt. (C‑256/11, EU:C:2011:734) jis atsakė į šį klausimą taip, kad, „jei nagrinėjamu atveju prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, įvertinęs pagrindinių bylų aplinkybes, mano, kad ieškovų pagrindinėse bylose situacija patenka į Sąjungos teisės taikymo sritį, jis turėtų nagrinėti, ar atsisakymas jiems suteikti leidimą gyventi šalyje pažeidžia Chartijos 7 straipsnyje numatytą teisę į privatų ir šeimos gyvenimą. O jeigu jis mano, kad ši situacija nepatenka į Sąjungos teisės taikymo sritį, šį klausimą jis turėtų nagrinėti pagal EŽTK 8 straipsnio 1 dalį“(52).
121. Ši išvada yra įdomi. Iš tiesų Sprendime Alokpa ir Moudoulou (C‑86/12, EU:C:2013:645) Teisingumo Teismas nedvejodamas nutarė, jog „SESV 20 ir 21 straipsniai turi būti aiškinami taip, kad jais valstybei narei nedraudžiama atsisakyti leisti trečiosios valstybės piliečiui gyventi jos teritorijoje, nors šis pilietis vienas išlaiko mažamečius vaikus, Sąjungos piliečius, kurie gyvena kartu su juo šioje valstybėje narėje nuo pat gimimo, tačiau neturi jos pilietybės ir niekada nepasinaudojo savo teise laisvai judėti, jeigu šie Sąjungos piliečiai neatitinka sąlygų, nustatytų Direktyvoje 2004/38, arba jeigu dėl tokio atsisakymo iš minėtų piliečių nebūtų atimtos galimybės veiksmingai naudotis svarbiausiomis dėl Sąjungos piliečio statuso suteikiamomis teisėmis“(53).
122. Nors pagal minėtą Sutarties nuostatą valstybei narei nedraudžiama atsisakyti suteikti teisę gyventi šalyje, jeigu laikomasi tam tikrų sąlygų, ir tai patenka į šios nuostatos taikymo sritį(54). Priešingu atveju Teisingumo Teismui reikėtų pripažinti, kad jis neturi jurisdikcijos atsakyti į pateiktą klausimą.
123. Taigi atrodo aišku, kad klausimai, susiję su SESV 20 straipsnio taikymu ir Sąjungos pilietybės poveikiu teisei gyventi šalyje, patenka į Sąjungos teisės taikymo sritį(55).
124. Todėl, jeigu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas manė, kad Sąjungos piliečio išsiuntimas pažeistų Chartijos 7 straipsnį (arba EŽTK 8 straipsnio 1 dalį, nes jų turinys lygiavertis), į šį vertinimą reikia atsižvelgti taikant SESV 20 straipsnį ir vertinant atimtos galimybės naudotis tuo, kas sudaro teisių esmę, kriterijų.
125. Be to, nemanau, kad atsižvelgimas į Chartijos 7 straipsnį nacionaliniam teismui atliekant su SESV 20 straipsniu susijusį vertinimą galėtų išplėsti Sąjungos teisės taikymo sritį, pažeidžiant Chartijos 51 straipsnio 2 dalį.
126. Iš tiesų būtent SESV 20 straipsnyje įtvirtinta Sąjungos pilietybė, konkrečiau šioje byloje – Chartijos 7 straipsnis lemia pagrindinių teisių apsaugą, o ne atvirkščiai(56).
5. Tarpinė išvada
127. Atsižvelgdamas į pateiktus argumentus, siūlau į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo antrąjį ir trečiąjį klausimus atsakyti taip, kad SESV 20 ir 21 straipsnius reikia aiškinti taip, kad jais valstybei narei draudžiama nesuteikti trečiosios šalies piliečiui teisės gyventi jos teritorijoje, jeigu šiam piliečiui paskirta išimtinė jo vaikų, Sąjungos piliečių, gyvenančių su juo šioje valstybėje narėje nuo gimimo, globa, nors jie neturi šios valstybės pilietybės ir pasinaudojo savo teise laisvai judėti, jeigu tik šie Sąjungos piliečiai atitinka Direktyvoje 2004/38 nustatytas sąlygas arba jeigu dėl tokio atsisakymo minėti piliečiai netektų galimybės veiksmingai naudotis tuo, kas sudaro Sąjungos piliečio statuso teisių esmę, o tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, atsižvelgdamas į visas bylos aplinkybes. Jeigu teismas pripažino, kad atitinkamų Sąjungos piliečių išsiuntimas pažeistų Chartijos 7 straipsnį arba EŽTK 8 straipsnio 1 dalį, nacionalinis teismas turi į tai atsižvelgti.
E – Dėl ketvirtojo prejudicinio klausimo
128. Ketvirtuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia sužinoti, ar Reglamento Nr. 1612/68 12 straipsnį reikia aiškinti taip, kad vaikas, taigi ir jo globėjas vienas iš tėvų turi teisę gyventi priimančiojoje valstybėje narėje, jeigu vienas iš tėvų, kuris yra Sąjungos pilietis ir kuris dirbo šioje valstybėje narėje, išvyko iš jos prieš vaikui pradedant mokytis joje.
129. Remiantis Teisingumo Teismo praktika, į šį klausimą galima atsakyti teigiamai.
130. Iš tiesų, Teisingumo Teismo teigimu, „Reglamento Nr. 1612/68 12 straipsnyje įtvirtinta darbuotojo migranto vaiko teisė kuo geresnėmis sąlygomis mokytis priimančiojoje valstybėje narėje apima ir šio vaiko teisę būti lydymam faktiškai jį prižiūrinčio asmens, taigi ir pastarojo galimybę gyventi šioje valstybėje narėje kartu su vaiku, kol šis mokosi. Atsisakymas išduoti leidimą gyventi vienam iš tėvų, prižiūrinčiam vaiką, besinaudojantį teise mokytis priimančiojoje valstybėje narėje, tokią teisę pažeistų“(57).
131. Taigi valstybės narės piliečio, kuris dirba arba dirbo priimančiojoje valstybėje narėje, vaikai ir vienas iš tėvų, kuris faktiškai globoja vaikus, gali šioje valstybėje remtis teise gyventi joje vien pagal Reglamento Nr.°1612/68 12 straipsnio pirmą pastraipą(58).
132. Sprendime Teixeira (C‑480/08, EU:C:2010:83) Teisingumo Teismas priminė, kad „Reglamento Nr. 1612/68 12 straipsniu ypač siekiama užtikrinti, jog darbuotojo, kuris yra valstybės narės pilietis, vaikai, net jeigu darbuotojas nebedirba pagal darbo sutartį priimančiojoje valstybėje narėje, galėtų mokytis ir prireikus baigti mokslus šioje valstybėje“(59).
133. Jis taip pat patikslino, kad „pagal nusistovėjusią teismo praktiką Reglamento Nr. 1612/68 12 straipsnyje tik reikalaujama, kad vaikas būtų gyvenęs su tėvais arba vienu iš jų valstybėje narėje tuo metu, kai bent vienas iš tėvų gyvena joje kaip darbuotojas ([Sprendimo Brown (197/86, EU:C:1988:323], 30 punktas ir Sprendimo Gaal [(C‑7/94, EU:C:1995:118)] 27 punktas)“(60).
134. Teisingumo Teismas dar aiškiau nurodė, kad „vaiko teisė gyventi šioje valstybėje, kad joje galėtų mokytis, pagal Reglamento Nr. 1612/68 12 straipsnį ir ja pagrįsta vieno iš tėvų, kuris jį faktiškai prižiūri, teisė gyventi šalyje negali būti siejamos su sąlyga, kad vienas iš tėvų tuo metu, kai vaikas pradėjo mokslus, turėjo vykdyti priimančiojoje valstybėje narėje profesinę veiklą kaip darbuotojas migrantas“(61).
135. Sprendime Ibrahim ir Secretary of State for the Home Department Teisingumo Teismas, nagrinėdamas atvejį, kai vienas iš vaikų pradėjo mokytis po to, kai vienas iš tėvų, buvęs darbuotojas migrantas, išvyko iš priimančiosios valstybės narės, dar nurodė, kad „teisę į vienodą požiūrį, kiek tai susiję su teise lankyti švietimo įstaigą, turi ne tik darbuotojų migrantų vaikai. Ji taip pat taikoma buvusių darbuotojų migrantų vaikams“(62).
136. Taigi iš minėtos teismo praktikos darytina neabejotina išvada, jog Reglamento Nr. 1612/68 12 straipsnį reikia aiškinti taip, kad vaikas ir jį globojantis vienas iš tėvų turi teisę gyventi priimančiojoje valstybėje narėje, jeigu vienas iš tėvų, kuris yra Sąjungos pilietis ir kuris dirbo šioje valstybėje narėje, išvyko iš šios valstybės prieš pradedant vaikui ten mokytis.
137. Be to, toks Reglamento Nr. 1612/68 12 straipsnio aiškinimas atitinka principą, pagal kurį ši nuostata „negali būti aiškinama siaurai <...> ir bet kuriuo atveju negali tapti neveiksminga“(63).
138. Išsamumo sumetimais pridurčiau, jog iš faktinių aplinkybių, kuriomis remiantis buvo priimtas Sprendimas Alarape ir Tijani (C‑529/11, EU:C:2013:290), matyti, kad pirmiau nurodyti principai taikomi ir trečiųjų valstybių piliečiams, Sąjungos piliečių tiesiosios aukštutinės linijos giminaičiams.
VI – Išvada
139. Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, Teisingumo Teismui siūlau į Court of Appeal (England & Wales) (Civil Division) (Apeliacinis teismas, (Anglija ir Velsas) (Civilinių bylų skyrius) pateiktus prejudicinius klausimus atsakyti taip:
1. Jeigu santuoka nutraukta dėl šeiminio smurto, 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/38/EB dėl Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisės laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje, iš dalies keičiančios Reglamentą (EEB) Nr. 1612/68 ir panaikinančios direktyvas 64/221/EEB, 68/360/EEB, 72/194/EEB, 73/148/EEB, 75/34/EEB, 75/35/EEB, 90/364/EEB, 90/365/EEB ir 93/96/EEB, 13 straipsnio 2 dalies pirmos pastraipos c punkte nereikalaujama, kad Europos Sąjungos pilietis, trečiosios valstybės piliečio sutuoktinis, santuokos nutraukimo metu pats gyventų priimančiosios valstybės narės teritorijoje pagal šios direktyvos 7 straipsnio 1 dalį, kad šis trečiosios valstybės pilietis pagal šią nuostatą galėtų išlaikyti asmeninę teisę gyventi šalyje.
2. SESV 20 ir 21 straipsnius reikia aiškinti taip, kad jais valstybei narei draudžiama nesuteikti trečiosios šalies piliečiui teisės gyventi jos teritorijoje, jeigu šiam piliečiui paskirta išimtinė jo vaikų, Sąjungos piliečių, gyvenančių su juo šioje valstybėje narėje nuo gimimo, globa, nors jie neturi šios valstybės pilietybės ir pasinaudojo savo teise laisvai judėti, jeigu tik šie Sąjungos piliečiai atitinka Direktyvoje 2004/38 nustatytas sąlygas arba jeigu dėl tokio atsisakymo minėti piliečiai netektų galimybės veiksmingai naudotis tuo, kas sudaro Sąjungos piliečio statuso teisių esmę, o tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, atsižvelgdamas į visas bylos aplinkybes. Jeigu teismas pripažino, kad atitinkamų Sąjungos piliečių išsiuntimas pažeistų Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 7 straipsnį arba 1950 m. lapkričio 4 d. Romoje pasirašytos Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnio 1 dalį, nacionalinis teismas turi į tai atsižvelgti.
3. 1968 m. spalio 15 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 1612/68 dėl laisvo darbuotojų judėjimo Bendrijoje 12 straipsnį reikia aiškinti taip, kad vaikas ir jį globojantis vienas iš tėvų turi teisę gyventi priimančiojoje valstybėje narėje, jeigu vienas iš tėvų, kuris yra Sąjungos pilietis ir kuris dirbo šioje valstybėje narėje, išvyko iš šios valstybės prieš pradedant vaikui ten mokytis.