BENDROJO TEISMO (aštuntoji kolegija) SPRENDIMAS
2019 m. birželio 13 d.(*)
„Bendrijos dizainas – Registracijos pripažinimo negaliojančia procedūra – Registruotas Bendrijos dizainas, vaizduojantis automobilių informacinius stovelius – Ankstesnis dizainas – Atskleidimo įrodymas – Reglamento Nr. 6/2002 7 straipsnis – Registracijos pripažinimo negaliojančia pagrindas – Individualių savybių nebuvimas – Informuotas vartotojas – Dizainerio laisvės mastas – Skirtingo bendro įspūdžio nebuvimas – Reglamento Nr. 6/2002 6 straipsnis ir 25 straipsnio 1 dalies b punktas“
Byloje T‑74/18
Visi / one GmbH, įsteigta Remšaide (Vokietija), atstovaujama advokatų H. Bourree ir M. Bartz,
ieškovė,
prieš
Europos Sąjungos intelektinės nuosavybės tarnybą (EUIPO), atstovaujamą S. Hanne ir D. Walicka,
atsakovę,
kita procedūros EUIPO apeliacinėje taryboje šalis:
EasyFix GmbH, įsteigta Vienoje (Austrija),
dėl ieškinio, pareikšto dėl 2017 m. gruodžio 4 d. EUIPO trečiosios apeliacinės tarybos sprendimo (byla R 1424/2016-3), susijusio su registracijos pripažinimo negaliojančia procedūra tarp EasyFix ir Visi / one,
BENDRASIS TEISMAS (aštuntoji kolegija)
kurį sudaro pirmininkas A. M. Collins, teisėjai M. Kancheva (pranešėja) ir G. De Baere,
posėdžio sekretorius E. Hendrix, administratorius,
susipažinęs su ieškiniu, kurį Bendrojo Teismo kanceliarija gavo 2018 m. vasario 6 d.,
susipažinęs su atsakymu į ieškinį, kurį Bendrojo Teismo kanceliarija gavo 2018 m. balandžio 25 d.,
atsižvelgęs į Bendrojo Teismo rašytinį klausimą ieškovei ir susipažinęs su jos atsakymu į jį, kurį Bendrojo Teismo kanceliarija gavo 2019 m. sausio 4 d.,
įvykus 2019 m. vasario 7 d. posėdžiui,
priima šį
Sprendimą
Ginčo aplinkybės
1 2013 m. lapkričio 28 d. ieškovė Visi / one GmbH, remdamasi 2001 m. gruodžio 12 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 6/2002 dėl Bendrijos dizaino (OL L 3, 2002, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 13 sk., 27 t., p. 142), paprašė Europos Sąjungos intelektinės nuosavybės tarnybos (EUIPO) įregistruoti toliau nurodomą Bendrijos dizainą Nr. 1391114‑0001, ir jos prašymas buvo patenkintas:
2 Ginčijamas dizainas skirtas inkorporuoti į „informacinius stovelius, automobilių iškabas“, priskirtus prie iš dalies pakeistos 1968 m. spalio 8 d. Lokarno sutarties dėl tarptautinės pramoninio dizaino klasifikacijos 20-03 klasės. Apie jo registraciją buvo paskelbta 2014 m. vasario 10 d. Bendrijos dizainų biuletenyje Nr. 2014/026.
3 2015 m. liepos 27 d., remdamasi Reglamento Nr. 6/2002 25 straipsnio 1 dalies b punktu, atsižvelgiant į šio reglamento 5 ir 6 straipsnius, EasyFix padavė prašymą dėl ginčijamo dizaino registracijos pripažinimo negaliojančia dėl to, kad šis dizainas nėra naujas ir neturi individualių savybių.
4 Prašymo pripažinti registraciją negaliojančia A–E prieduose EasyFix, be kita ko, pateikė dokumentus, kuriuos EUIPO apibūdino taip:
5 2016 m. birželio 3 d. Anuliavimo skyrius tenkino prašymą pripažinti ginčijamą dizainą negaliojančiu dėl to, kad jis neturi individualių savybių.
6 2016 m. rugpjūčio 3 d. ieškovė, remdamasi Reglamento Nr. 6/2002 55–60 straipsniais, pateikė apeliaciją EUIPO dėl Anuliavimo skyriaus sprendimo.
7 2017 m. gruodžio 4 d. sprendimu (toliau – ginčijamas sprendimas) EUIPO trečioji apeliacinė taryba atmetė apeliaciją. Ji iš esmės manė, kad ginčijamas dizainas neturi individualių savybių. Pirma, ji konstatavo, kad prašymo pripažinti registraciją negaliojančia A–E prieduose pateikti dokumentai yra tinkami įrodyti ankstesnio dizaino atskleidimą. Antra, ji pažymėjo, kad informuoti ginčijamo dizaino vartotojai yra verslininkai, kurie nori ženklinti savo gaminius, ir už pirkimus atsakingi asmenys įmonėse, kurie perka tokias kainų rodymo lenteles. Trečia, ji manė, kad dizaineris turi didelę laisvę kurdamas „informacinius stovelius, automobilių iškabas“ tiek formos, tiek naudojamos medžiagos prasme. Ketvirta, ji pažymėjo, kad šių dizainų skirtumai yra minimalūs ir nekeičia to paties jų sukelto bendro įspūdžio.
Šalių reikalavimai
8 Patikslinusi savo reikalavimus, nurodytus posėdžio protokole, ieškovė Bendrojo Teismo prašo:
– panaikinti ginčijamą sprendimą,
– priteisti iš EUIPO bylinėjimosi išlaidas, įskaitant patirtas per procedūrą Apeliacinėje taryboje.
9 EUIPO Bendrojo Teismo prašo:
– atmesti ieškinį,
– priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.
Dėl teisės
10 Savo ieškiniui pagrįsti ieškovė nurodo keturis pagrindus, iš kurių pirmasis grindžiamas klaidingu įrodymų, susijusių su „ankstesnio dizaino“ atskleidimu pažeidžiant Reglamento Nr. 6/2002 7 straipsnio 1 dalį, vertinimu, antrasis grindžiamas teisės būti išklausytam pagal šio reglamento 62 straipsnio antrą sakinį pažeidimu, trečiasis – pareigos motyvuoti pagal šio reglamento 62 straipsnio pirmą sakinį pažeidimu ir ketvirtasis – klaidingu ginčijamo dizaino individualių savybių vertinimu pažeidžiant šio reglamento 6 straipsnį ir 25 straipsnio 1 dalies b punktą.
Dėl ieškinio pirmojo pagrindo, grindžiamo klaidingu įrodymų, susijusių su „ankstesnio dizaino“ atskleidimu pažeidžiant Reglamento Nr. 6/2002 7 straipsnio 1 dalį, vertinimu
11 Pirmajame ieškinio pagrinde ieškovė kritikuoja Apeliacinės tarybos teiginį, jog prašymo pripažinti registraciją negaliojančia A–E prieduose pateikti dokumentai yra tinkami įrodyti „ankstesnio dizaino“ atskleidimą, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 6/2002 7 straipsnio 1 dalį. Šiam pagrindui pagrįsti ji pateikia septynis kaltinimus.
12 Pateikdama pirmąjį kaltinimą ieškovė tvirtina, kad prašymo pripažinti registraciją negaliojančia A ir D prieduose pateikti dokumentai neįrodo, kad „ankstesnis dizainas“ buvo atskleistas, nes šie dokumentai buvo atspausdinti tik 2015 m. liepos 20 d., t. y. po to, kai buvo pateikta ginčijamo dizaino registracijos paraiška.
13 Pateikdama antrąjį kaltinimą ieškovė kaltina Apeliacinę tarybą dėl to, kad ginčijamo sprendimo 17 punkte kalbėdama apie prašymo pripažinti registraciją negaliojančia B priede pateiktą katalogą ji teigė, kad tai, ar viršelis yra iš tikrųjų susijęs su kitais šio priedo lapais, neturi reikšmės. Ji tvirtina priešingai, kad, kilus abejonių dėl to, ar šį viršelio lapą reikia priskirti visam katalogui, nereikėjo atsižvelgti į visą B priedą. Šio katalogo dalys, kurios jai buvo perduotos, yra tik surinktos iš atskirų lapų. To, kad numeracija nėra ištisinė, du kartus naudojamas tas pats puslapis 2, 31 puslapis įdėtas tarp du kartus besikartojančio 2 puslapio, pakanka įrodyti, kad B priede nurodyti elementai nėra vientisas katalogas ir kad jis toks niekada nebuvo paskelbtas. Be to, tai, kad tame pačiame kataloge yra nurodyti du skirtingi domenai ir elektroninio pašto adresai (domenas www.easyfix.co.at bei elektroninio pašto adresas info@easyfix.co.at ir domenas www.easyfix.at bei elektroninio pašto adresas info@easyfix.at), aiškiai prieštarauja įprastai praktikai. Maža to, iš Austrijos domenų pavadinimų registro (nic.at GmbH) matyti, kad domenas www.easyfix.co.at nėra įregistruotas. Taigi ieškovė ginčija, kad lapas, pavadintas „Preisauszeichnung“ (Kainų nurodymas), pažymėtas antru to katalogo puslapiu, buvo iš tikrųjų paskelbtas prieš paduodant prašymą pripažinti ginčijamo dizaino registraciją negaliojančia.
14 Pateikdama trečiąjį kaltinimą ieškovė kaltina Apeliacinę tarybą dėl to, kad ginčijamo sprendimo 18 punkte ji nusprendė, jog prašymo pripažinti registraciją negaliojančia B priede nurodytas katalogas buvo paskelbtas 2010 m. dėl to, kad puslapyje „Redakcijos žodis“ parašyta, jog šis katalogas „išleistas specialiam 2010 m. Automechanikos salonui“. Pasak jos, tai negali įrodyti, kad šis reklaminis dokumentas buvo paskelbtas, ir juo labiau, kaip jis atrodė ir kada buvo paskelbtas. Ji priduria, kad net jei tai buvo įrištas katalogas, kurio netvarkingą kopiją jai atsiuntė EUIPO, tai neįrodo, kad jis buvo paskelbtas tokio turinio kaip nurodyta.
15 Pateikdama ketvirtąjį kaltinimą ieškovė tvirtina, kad ginčijamo sprendimo 19 punkte Apeliacinė taryba klaidingai laikė įrodytu faktu tai, kad prašymo pripažinti registraciją negaliojančia C priede nurodytas dokumentas anksčiau buvo paskelbtas, nors į jį pagrįstai neatsižvelgė Anuliavimo skyrius; šis dokumentas esą galėtų būti su EasyFix susijusiai bendrovei skirtas, bet visuomenei nepaskelbtas katalogo projektas.
16 Pateikdama penktąjį kaltinimą ieškovė tvirtina, kad ginčijamo sprendimo 21 punkte Apeliacinė taryba klaidingai teigė, kad prašymo pripažinti registraciją negaliojančia A–D prieduose nurodytuose dokumentuose esančiose visose iliustracijose buvo tas pats BMW 520i informacinis lapas, ir, remdamasi tuo padarė klaidingą išvadą, kad dėl to visi ginčijamo sprendimo 4 punkte nurodyti automobilių informaciniai stoveliai yra susiję su tuo pačiu dizainu. Pasak jos, tai, kad naudojamas identiškas tekstas (modelis), neleidžia žinoti, ar reklaminiai dokumentai buvo paskelbti su tomis iliustracijomis, ar jie buvo paskelbti tokie, kokie nurodyti, ir kada jie buvo paskelbti. Ji mano, kad tai yra fiktyvaus pasiūlymo tekstas, kurį naudojo ir kitos įmonės, ir kaip pavyzdį pateikė to paties pasiūlymo teksto dabartinę kopiją, kurią naudoja kitas informacinių stovelių tiekėjas kitos markės automobiliams.
17 Pateikdama šeštąjį kaltinimą ieškovė teigia, kad ginčijamo sprendimo 22 ir 31–35 punktuose Apeliacinė taryba rėmėsi klaidinga prielaida, jog visuose prašymo pripažinti registraciją negaliojančia A–E prieduose pateiktuose dokumentuose rodomas vienas ir tas pats „ankstesnis dizainas“. Pasak jos, priedas E skiriasi nuo priedų B ir C, be kita ko, tuo, kad pavaizduotame dizaine tarp liežuvėlio dalies ir rodymo lentelės dalies yra gerai matoma lipni juostelė, kuris sujungia liežuvėlį ir rodymo lentelę.
18 Septintajame pagrinde ieškovė kaltina Apeliacinę tarybą tuo, kad ginčijamo sprendimo 33 punkte ji nusprendė, jog ginčijamų dizainų paviršius yra skaidrus. Nors ji pripažįsta, kad prašymo pripažinti registraciją negaliojančia A–D prieduose nurodytas „ankstesnis dizainas“ yra visiškai skaidrus ne tik toje vietoje, kuri skirta duomenų lapui, bet ir ten, kur yra liežuvėlis, kuris sudaro jo apačią, ji mano, kad ginčijamas dizainas kaip tik nėra skaidrus, kaip matyti 1 paveikslėlyje, nes naudojamas brūkšniavimas.
19 EUIPO ginčija ieškovės argumentus.
20 Pagal Reglamento Nr. 6/2002 7 straipsnio 1 dalies pirmą sakinį „taikant [šio reglamento] 5 ir 6 straipsnius, [ankstesnis] dizainas laikomas tapęs prieinamu visuomenei, jeigu jis buvo paskelbtas po registracijos ar kitaip, arba eksponuotas, naudotas versle ar kitaip atskleistas, išskyrus tuos atvejus, kai šie įvykiai atitinkamai iki [paraiškos įregistruoti ginčijamą dizainą padavimo datos] arba [prašant prioriteto – iki prioriteto datos] negalėjo pagrįstai tapti įprastu būdu žinomi [Sąjungoje] veikiantiems atitinkamos srities specialistams“.
21 Be to, nei Reglamente Nr. 6/2002, nei 2002 m. spalio 21 d. Komisijos reglamente (EB) Nr. 2245/2002, įgyvendinančiame Reglamentą Nr. 6/2002 (OL L 341, 2002, p. 28; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 13 sk., 31 t., p. 14) nenurodyta, kokia privaloma forma įrodymus turi pateikti prašymą pripažinti registraciją negaliojančia pateikęs asmuo, kad įrodytų, jog dizainas pasidarė prieinamas visuomenei iki paraiškos įregistruoti ginčijamą dizainą pateikimo dienos. Vadinasi, prašymą pripažinti registraciją negaliojančia padavęs asmuo gali laisvai pasirinkti, kokius įrodymus pateikti EUIPO savo prašymui pagrįsti, o EUIPO turi išnagrinėti visus pateiktus įrodymus, kad išsiaiškintų, ar jais iš tikrųjų patvirtintas ankstesnio dizaino atskleidimas (šiuo klausimu žr. 2012 m. kovo 9 d. Sprendimo Coverpla / VRDT – Heinz-Glas (Flakonas), T‑450/08, nepaskelbtas Rink., EU:T:2012:117, 22 ir 23 punktus ir jame nurodytą jurisprudenciją; 2016 m. liepos 14 d. Sprendimo Thun 1794 / EUIPO – Adekor (Dekoratyviniai grafiniai simboliai), T‑420/15, nepaskelbtas Rink., EU:T:2016:410, 26 punktą ir 2018 m. balandžio 25 d. Sprendimo euro Castor Green / EUIPO – Netlon France (Nepermatomas treliažas), T‑756/16, nepaskelbtas Rink., EU:T:2018:224, 32 punktą).
22 Be to, norint įrodyti, jog ankstesnis dizainas tapo prieinamas visuomenei, negalima remtis tikimybėmis ar prielaidomis, o turi būti remiamasi konkrečiais ir objektyviais įrodymais, patvirtinančiais, kad rinkoje ankstesnis dizainas buvo iš tikrųjų prieinamas. Be to, įrodymai, kuriuos pateikė prašymą pripažinti registraciją negaliojančia pateikęs asmuo, turi būti vertinami lyginant vienus su kitais. Iš tiesų, nors kai kurie iš šių įrodymų patys savaime gali būti nepakankami, kad įrodytų ankstesnio dizaino prieinamumą, vis dėlto susieti ar aiškinami kartu su kitais dokumentais ar informacija jie gali padėti sudaryti prieinamumo įrodymą. Galiausiai, vertinant dokumento įrodomąją galią, reikia patikrinti jame nurodytos informacijos įtikimumą ir tikrumą. Reikia atsižvelgti, be kita ko, į dokumento kilmę, jo parengimo aplinkybes, adresatą ir atsakyti į klausimą, ar tokio dokumento turinys atrodo pagrįstas ir patikimas (žr. 2012 m. kovo 9 d. Sprendimo Flakonas, T‑450/08, nepaskelbtas Rink., EU:T:2012:117, 24–26 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją; 2016 m. liepos 14 d. Sprendimo Dekoratyviniai grafiniai simboliai, T‑420/15, nepaskelbtas Rink., EU:T:2016:410, 27 punktą ir 2018 m. balandžio 25 d. Sprendimo Nepermatomas treliažas, T‑756/16, nepaskelbtas Rink., EU:T:2018:224, 33 punktas)
23 Dizainas laikomas atskleistu, kai šalis, tvirtinanti, kad jis buvo atskleistas, įrodo tokio atskleidimo faktą. Tačiau tam, kad ši prezumpcija būtų paneigta, atskleidimą ginčijanti šalis turi pakankamai teisiškai įrodyti, kad dėl konkrečios bylos aplinkybių šis faktas įprastu būdu negalėjo pagrįstai tapti žinomas Sąjungoje veikiantiems atitinkamos srities specialistams (2015 m. gegužės 21 d. Sprendimo Senz Technologies / VRDT – Impliva(Skėčiai), T‑22/13 ir T‑23/13, EU:T:2015:310, 26 punktas; 2015 m. spalio 15 d. Sprendimo Promarc Technics / VRDT – PIS (Durų dalis), T‑251/14, nepaskelbtas Rink., EU:T:2015:780, 26 punktas ir 2018 m. vasario 27, Gramberg / EUIPO – Mahdavi Sabet (Mobiliojo telefono dėklas), T‑166/15, EU:T:2018:100, 22 punktas).
24 Siekiant įrodyti, kad ankstesnis dizainas buvo atskleistas, reikia atlikti dviejų stadijų analizę: pirma, išnagrinėti, ar prašyme pripažinti registraciją negaliojančia nurodyta informacija įrodo dizaino atskleidimą sudarančius faktus ir ar dizainas atskleistas anksčiau nei pateikta dizaino paraiška arba atskleidimas yra ankstesnis nei ginčijamo dizaino prioriteto data, ir, antra, jei ginčijamo dizaino savininkas teigia priešingai, išnagrinėti, ar šie faktai įprastu būdu negalėjo pagrįstai tapti žinomi Sąjungoje veikiantiems atitinkamos srities specialistams, priešingu atveju atskleidimas būtų laikomas nesukeliančiu pasekmių ir į jį nebūtų atsižvelgta.
25 Atsižvelgiant būtent į šiuos svarstymus reikia išnagrinėti, ar šioje byloje Apeliacinė taryba pagrįstai manė, kad EasyFix prašyme pripažinti registraciją negaliojančia pateikta informacija yra tinkama įrodyti dizaino atskleidimą sudarančius faktus ir tai, kad jis atskleistas anksčiau.
26 Pirmiausia reikia pažymėti, kad šios bylos aplinkybėmis data, į kurią reikia atsižvelgti vertinant atskleidimo pirmumą, yra ginčijamo dizaino registracijos paraiškos pateikimo data, t. y. 2013 m. lapkričio 28 d., kaip nurodyta šio sprendimo 1 punkte (toliau – reikšminga data).
27 Ginčijamo sprendimo 17–22 punktuose Apeliacinė taryba manė, kad prašymo pripažinti registraciją negaliojančia B priede pateiktas dokumentas yra pardavimo katalogo originalas ir kad klausimas, ar jo viršelis tikrai susietas su kitais jo lapais, neturi reikšmės vertinant faktines aplinkybes. Ji pažymėjo, kad šio katalogo 2 puslapyje buvo palyginimui naudojamas dizainas, pavaizduotas šio sprendimo 4 punkte, ir kad šio katalogo redakcijos žodyje, esančiame 1 puslapyje, t. y. tame pačiame puslapyje kaip ir iliustracija, buvo paaiškinta, kad šis katalogas „išleistas specialiam 2010 m. Automechanikos salonui“. Remdamasi tuo Apeliacinė taryba padarė išvadą, kad šis katalogas išleistas 2010 m., ir nurodė, kad nebūtina nustatyti tikslios datos, nes ginčijamo dizaino registracijos paraiška pateikta 2013 m. lapkričio mėn. Be to, ji pažymėjo, kad redakcijos žodyje teigiama, kad „internete patalpinta nauja perdaryta www.EasyFix.at svetainė“ ir kad tai paaiškina, kodėl viršelyje panaudotas domeno pavadinimas neatitinka 2 puslapyje esančio pavadinimo. Beje, Apeliacinė taryba pridūrė, kad jai taip pat nekyla abejonių, kad prašymo pripažinti registraciją negaliojančia C priede pateiktas dokumentas – dalinė katalogo kopija – yra iš 2011 m., kad šio prašymo E priede pateiktame dokumente esantis gaminio brėžinys buvo paskelbtas Vokietijos patentų biuletenyje 2012 m. vasario mėn., t. y. atskleistas visuomenei vėliausiai tuo metu, kad šio sprendimo 4 punkte pavaizduoti automobilių informaciniai stoveliai buvo susiję su tuo pačiu dizainu ir kad šio prašymo A–D prieduose esančiose iliustracijose buvo pavaizduota ta pati informacija apie BMW 520i Touring. Remdamasi tuo, ji padarė išvadą, kad prašymo pripažinti registraciją negaliojančia A–E prieduose pateikti dokumentai yra tinkami įrodyti, kad ankstesnis dizainas, kuriuo remiamasi, buvo atskleistas, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 6/2002 7 straipsnio 1 dalį.
28 Bendrasis Teismas mano esant tikslinga iš karto išnagrinėti antrąjį– ketvirtąjį kaltinimus, susijusius su prašymo pripažinti registraciją negaliojančia B ir C prieduose pateiktų dokumentų įrodomąja galia.
29 Nagrinėjant antrąjį kaltinimą, kuriuo ieškovė ginčija prašymo pripažinti registraciją negaliojančia B priede pateikto dokumento įrodomąją vertę, reikia pateikti toliau nurodomas pastabas dėl šio priedo, su kurio originalia popierine versija Bendrasis Teismas galėjo susipažinti Apeliacinės tarybos byloje. Joje matyti, kad B priedą sudaro ne vienas, o du katalogai: EasyFix „2010–2011 m. katalogas“, kuris yra 128 puslapių, kietais viršeliais ir EasyFix katalogas „News 2010“, kuriame yra 31 sunumeruotas ir paskutinis nenumeruotas puslapis. Ieškovė prie ieškinio pridėjo šių dviejų katalogų ištraukas.
30 Iš byloje esančių dokumentų matyti, kad prašyme pripažinti registraciją negaliojančia EasyFix nurodė du katalogus „EasyFix 2010–11“ ir „EasyFix News 2010“, kuriuos ji apibūdino, kaip savo katalogus („unseren Katalogen“), ir kad prie šio prašymo ji pridėjo šių dviejų katalogų originalus. EUIPO perdavė šį prašymą ieškovei registruotu laišku kartu su skanuota priedų, kuriuos sudaro 210 lapų, kopija.
31 Žinoma, pritariant EUIPO atsiliepimo į ieškinį 26 punkte pareikštai nuomonei, reikia konstatuoti, kad ieškovei perduotoje Apeliacinės tarybos skanuotoje elektroninėje byloje abiejų katalogų, minėtų šio sprendimo 29 ir 30 punktuose, puslapiai dėl nežinomų priežasčių nėra sudėti iš eilės.
32 Vis dėlto reikia pažymėti, kad ieškovei skanuotoje kopijoje buvo perduoti visi šių dviejų katalogų puslapiai. Be to, pareiškime, kuriame nurodyti apeliacijos Apeliacinėje taryboje pagrindai, ieškovė citavo EasyFix nuorodą į prašymo pripažinti registraciją negaliojančia B priede pateiktus katalogus kaip „savo katalogus“ „EasyFix 2010–11“ ir „EasyFix News 2010“, todėl ji negali pagrįstai teigti, kad nežinojo, jog B priede yra pateikti du katalogai, o ne vienas.
33 Be šio paaiškinimo, dar reikia pažymėti, kad EasyFix „2010–2011 m. katalogo“ 2 puslapyje (ir Apeliacinės tarybos elektroninės bylos 212 puslapyje), pavadintame „Preisauszeichnung“ (Kainų nurodymas), yra ginčijamo sprendimo 4 punkte ir šio sprendimo 4 punkte esantis vaizdas, kuris pristatomas kaip ankstesnio dizaino atskleidimas.
34 Šiuo klausimu, pirmiausia kalbant apie atskleidimą įrodančias faktines aplinkybes, pakanka konstatuoti, kad „2010–2011 m. katalogo“ 2 puslapis, kuriame pavaizduotas automobilių informacinis stovelis, nurodytas šio sprendimo 4 punkte ir siejamas su prašymo pripažinti registraciją negaliojančia B priedu, leido Apeliacinei tarybai konstatuoti, kad dizainas yra atskleistas. Toliau kalbant apie šio atskleidimo pirmumą, pažymėtina, kad šio katalogo 1 puslapyje, 2 puslapio kitoje pusėje, kur yra redakcijos žodis ir nurodytos datos, t. y. „Zum Start der Automechanika 2010“ (Automechanikos pradžia 2010 m.) ir „Ab 2011 werden in Deutschland“ (nuo 2011 m. Vokietijoje) leido Apeliacinei tarybai, nepadarant įrodymų vertinimo klaidos, padaryti išvadą, kad šis dizainas buvo atskleistas 2010 m. arba vėliausiai 2011 m., tačiau bet kuriuo atveju iki reikšmingos datos – 2013 m. lapkričio 28 d. Taip yra dar ir dėl to, kad šio atskleidimo pirmumą įrodančias faktines aplinkybes patvirtina ir katalogo „News 2010“, pateikto prašymo pripažinti registraciją negaliojančia B priede, 3 puslapis ir C priede esančio AHB 2011 m. katalogo ištrauka.
35 Be to, pritariant EUIPO atsiliepimo į ieškinį 29 punkte pareikštai nuomonei, manytina, kad nereikia pateikti kiekvieno katalogo puslapio kaip įrodymo, o gali būti pateiktos tokio katalogo ištraukos ir dėl to nesumažėja pateiktų puslapių įrodomoji vertė. Taigi, atsižvelgiant į visus pateiktus įrodymus, be kita ko, „2010–2011 m. katalogo“ 1 ir 2 puslapius, Apeliacinė taryba neprivalėjo atskirai vertinti šio katalogo viršelio.
36 Maža to, reikia pažymėti, kad skirtingų puslapių dizainas, spalva ir turinys sutampa ir tai leidžia daryti išvadą, kaip teigė EasyFix, kad jie buvo sudėti į įrištus katalogus, pavadintus „2010–2011 m. katalogas“ ir „News 2010“. Nepaisant to, kokia būtų skirtingų domenų pavadinimų „www.easyfix.at“ ir „www.easyfix.co.at“, nurodytų atitinkamai katalogo 1 puslapyje, kuriame yra redakcijos žodis, ir 2 puslapyje, kuriame pavaizduotas ankstesnis dizainas, priežastis, tai nereiškia, kad abu šie puslapiai nėra iš to paties „2010–2011 m. katalogo“ (iš tikrųjų jie yra to paties lapo skirtingose pusėse). Taigi, prie ieškinio pridėtas Austrijos domenų pavadinimų registro išrašas nėra reikšmingas.
37 Dėl ieškovės per posėdį išreikštų abejonių dėl paties EasyFix nurodytų katalogų egzistavimo fakto ir jų autentiškumo reikia konstatuoti, kad šių abejonių nepakanka norint paneigti nuoseklius įrodymus, būtent EasyFix katalogus ir AHB katalogą, kuriuos pateikė EasyFix ir į kuriuos atsižvelgė Apeliacinė taryba, nuspręsdama, kad atskleidimą rodantys faktai yra įrodyti, juo labiau, kad ieškovės tvirtinimai dėl galimo EasyFix pateiktų katalogų falsifikavimo nėra įrodyti ir jos argumentas dėl priesaika patvirtinto pareiškimo nebuvimo prieštarauja prašymą pripažinti registraciją negaliojančia pateikusio asmens laisvo įrodymų rinkimo principui (šiuo klausimu žr. 2018 m. gegužės 17 d. Sprendimo Basil / EUIPO – Artex (Specialūs dviračių krepšeliai), T‑760/16, EU:T:2018:277, 47–49 ir 53 punktus).
38 Bet kuriuo atveju Bendrasis Teismas, kuris turi Apeliacinės tarybos bylos popierinę versiją, konstatuoja, kad abiejų prašymo pripažinti registraciją negaliojančia B priede pateiktų EasyFix originalių katalogų numeracija yra nuosekli. Be to, per posėdį ieškovė galėjo susipažinti su šių dviejų katalogų originalais. Bendrojo Teismo prašymu, ji patvirtino, kad originalaus „2010–2011 m. katalogo“ 2 puslapyje yra EasyFix minimo gaminio nuotraukos, o priekinėje to lapo dalyje, t. y. 1 puslapyje, yra nuorodos į 2010 ir 2011 metus, taip pat, kad to lapo vienoje ir kitoje pusėje yra nurodyti domenų pavadinimai www.easyfix.at ir „www.easyfix.co.at“. Ji taip pat patvirtino, kad kito EasyFix katalogo originalo „News 2010“ 3 puslapyje yra pavaizduotas EasyFix nurodytas gaminys, o puslapio apačioje data – 2010 m. rugpjūčio 31 d. Tai buvo užfiksuota posėdžio protokole.
39 Galiausiai, nors galima apgailestauti, kad EUIPO administracinės tarnybos perdavė ieškovei prašymo pripažinti registraciją negaliojančia B priede nurodytus du katalogus su nenuoseklia puslapių numeracija, kuri neatitiko originalių katalogų puslapių numeracijos, tai tikrai negali būti pagrindas kvestionuoti ginčijamo sprendimo teisėtumą, kiek tai susiję su ginčijamo sprendimo 4 punkte pavaizduotų automobilių informacinių stovelių atskleidimą ir jo pirmumą rodančių faktų įrodymu, atsižvelgiant į šį B priedą ir ypač šių dokumentų įrodomąją vertę, siekiant įrodyti ankstesnio dizaino atskleidimą.
40 Taigi, antrąjį kaltinimą reikia atmesti.
41 Dėl trečiojo kaltinimo, kuriuo ieškovė kaltina Apeliacinę tarybą tuo, kad ji, remdamasi tarptautinės parodos „Automechanika 2010“ paminėjimu „2010–2011 m. katalogo“, pateikto prašymo pripažinti registraciją negaliojančia B priede, redakcijos žodyje padarė tam tikrą išvadą, reikia manyti, kad tai, jog šioje skiltyje minima ši tarptautinė paroda ir kad ji yra to katalogo 1 puslapyje, jo 2 puslapio, kuriame pavaizduoti automobilių informaciniai stoveliai, nurodyti ginčijamo sprendimo 4 punkte, kur kalbama apie šį B priedą, kitoje pusėje, leidžia atskleidimą datuoti 2010 arba vėliausiai 2011 m. Be to, reikia pažymėti, kad, remiantis šio sprendimo 22 punkte nurodyta jurisprudencija, kiekvienas iš šių tame B priede pateiktų katalogų turi būti vertinamas kaip visuma ir atsižvelgiant į visus pateiktus įrodymus, ir taip gali būti užtikrintai datuotas iki reikšmingos datos. Maža to, ieškovė nepateikia jokios informacijos, leidžiančios abejoti, kad tie katalogai iš tikrųjų buvo išplatinti 2010 m. dėl vykstančios minėtos tarptautinės parodos (antrojo katalogo atveju) arba vėliausiai 2011 m.
42 Dėl ketvirtojo kaltinimo, kuriuo ieškovė, be kita ko, teigia, kad Anuliavimo skyrius pagrįstai neatsižvelgė į prašymo pripažinti registraciją negaliojančia C priede pateiktą dokumentą, pirmiausia reikia pažymėti, kad savo 2016 m. birželio 3 d. sprendime Anuliavimo skyrius nepareiškė nuomonės, kad šis dokumentas negali paremti įrodymo dėl bendrai vertinamo nagrinėjamo automobilių informacinio stovelio atskleidimo, o tiesiog manė, kad atskleidimą ir jo pirmumą reikšmingos datos atžvilgiu rodantys faktai buvo įrodyti remiantis kita informacija. Be to, reikia pažymėti, kad, bendrai vertinant įrodymus, šis dokumentas taip pat yra reikšmingas įrodymas. Šioje AHB katalogo ištraukoje tame pačiame viršelio puslapyje pavaizduotas automobilių informacinis stovelis ir 2011 metai. Be to, niekas nepatvirtinta ieškovės teiginio, kad įmonių grupės, kuriai priklausė EasyFix, viduje yra įprasta keistis nepaskelbtais katalogais.
43 Atsižvelgiant į visa tai, kas pažymėta, darytina išvada, kad automobilių informacinio stovelio atskleidimą sudarantys faktai, nurodyti EasyFix „katalogo 2010/11“ 2 puslapyje ir pateikti ginčijamo sprendimo 4 punkte kalbant apie prašymo pripažinti registraciją negaliojančia B priedą (žr. šio sprendimo 4 punktą), ir atskleidimo pirmumas buvo pakankamai įrodyti šiame kataloge. Šiuos įrodymus patvirtina ir papildomi elementai, kaip antai taip pat B priede pavaizduotas EasyFix katalogas „News 2010“ ir prašymo pripažinti registraciją negaliojančia C priede pateikta katalogo AHB ištrauka. Todėl Apeliacinė taryba pagrįstai nusprendė, kad dizaino atskleidimą rodantys faktai ir šio atskleidimo pirmumas buvo įrodyti atsižvelgiant į šiuos B ir C priedus, kuriuose nurodytos katalogų datos.
44 Vadinasi, pirmąjį, penktąjį, šeštąjį ir septintąjį kaltinimus, susijusius su prašymo pripažinti registraciją negaliojančia A, D ir E prieduose pateiktais dokumentais arba su ginčijamo dizaino 1 paveikslėliu, reikia atmesti kaip neveiksmingus.
45 Taigi ieškovės kaltinimai neleidžia kvestionuoti ginčijamo sprendimo teisėtumo, kiek tai susiję su įrodymų dėl dizaino atskleidimą rodančių faktų ir dėl šio atskleidimo iki reikšmingos datos vertinimu. Be to, ieškovė neįrodė, ir net netvirtino, kad bylos aplinkybės gali pagrįstai užkirsti kelią tam, kad šie faktai įprastu būdu taptų žinomi Sąjungoje veikiantiems atitinkamos srities specialistams. Kadangi nėra priešingų įrodymų, kurie leistų manyti, kad minėti katalogai nebuvo išplatinti atitinkamiems specialistams, Apeliacinė taryba, nepadarydama klaidos galėjo nuspręsti, kad ankstesnis dizainas yra atskleistas.
46 Vadinasi, pirmąjį pagrindą reikia atmesti kaip nepagrįstą.
Dėl antrojo pagrindo, grindžiamo teisės būti išklausytam pagal Reglamento Nr. 6/2002 62 straipsnio antrąjį sakinį pažeidimu
47 Ieškovė tvirtina, kad Apeliacinė taryba pažeidė jos teisę būti išklausytai, nes prieš pasiremdama ginčijamame sprendime (31–35 punktuose) prašymo pripažinti registraciją negaliojančia A ir D prieduose nurodytais dokumentais nesuteikė jai galimybės pareikšti dėl jų nuomonės, nors Anuliavimo skyrius neatsižvelgė į juos, kaip į „fotografijas be datos“, nes jų atspausdinimo data buvo vėlesnė nei ginčijamo dizaino paraiškos pateikimo data. Ieškovė tvirtina, kad jei Apeliacinė taryba būtų jai suteikusi galimybę pareikšti savo nuomonę, būtų galėjusi nurodyti, kad faktiškai nebuvo ankstesnio leidinio ir, be to, būtų galėjusi „apsiginti taip pat dėl [šių priedų]“.
48 EUIPO ginčija ieškovės argumentus.
49 Pagal Reglamento Nr. 6/2002 62 straipsnio antrą sakinį EUIPO sprendimai grindžiami tiktai tokiais motyvais ar įrodymais, dėl kurių šalys galėjo pateikti atsiliepimus. Šia nuostata Sąjungos dizaino teisėje įtvirtinamas bendrasis teisės į gynybą paisymo principas. Remiantis šiuo bendruoju Sąjungos teisės principu, asmenims, kuriems skirti valdžios institucijų sprendimai, galintys turėti didelį poveikį jų interesams, turi būti suteikta galimybė veiksmingai išreikšti savo nuomonę. Teisė būti išklausytam yra taikoma visoms faktinėms ar teisinėms aplinkybėms, kuriomis remiantis priimamas aktas, tačiau ne galutiniam sprendimui, kurį ketina priimti administracinė institucija (žr. 2013 m. birželio 27 d. Sprendimo Beifa Group / VRDT – Schwan-Stabilo Schwanhäußer (Rašymo priemonės), T‑608/11, nepaskelbtas Rink., EU:T:2013:334, 42 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją; 2017 m. vasario 9 d. Sprendimo Mast-Jägermeister / EUIPO (Puodeliai), T‑16/16, EU:T:2017:68, 57 punktą ir 2018 m. birželio 21 d. Sprendimo Haverkamp IP / EUIPO – Sissel (Kilimas), T‑227/16, nepaskelbtas Rink., EU:T:2018:370, 67 punktą).
50 Šiuo atveju pirmiausia reikia pažymėti, kad Anuliavimo skyrius prašymo pripažinti registraciją negaliojančia A ir D prieduose pateiktų dokumentų nepripažino nereikšmingais kaip „fotografijų be datos“. Priešingai, Anuliavimo skyrius konstatavo, kad ankstesnis dizainas buvo atskleistas, remdamasi kitais įrodymais, todėl nebuvo būtina atskirai vertinti šių priedų (žr. šio sprendimo 43 punktą).
51 Pirmiausia reikia pažymėti, kad Apeliacinė taryba turėjo teisę ginčijamą sprendimą grįsti ginčijamo dizaino ir prašymo pripažinti registraciją negaliojančia A ir D prieduose esančiuose dokumentuose nurodyto dizaino palyginimu. Iš Reglamento Nr. 6/2002 60 straipsnio 1 dalies matyti, kad tuo atveju, kai Apeliacinei tarybai pateikiama apeliacija, ji turi iš naujo iš esmės išnagrinėti prašymą pripažinti registraciją negaliojančia tiek teisiniu, tiek faktiniu požiūriais. Tai reiškia, kad Apeliacinė taryba gali remtis bet kuriuo iš ankstesnių dizainų, kuriais remiasi prašymą pripažinti dizainą negaliojančiu pateikęs asmuo, jos nesaisto Anuliavimo skyriaus sprendimo tekstas ir ji šiuo klausimu neprivalo pateikti konkrečių motyvų (šiuo klausimu žr. 2011 m. birželio 14 d. Sprendimo Sphere Time / VRDT – Punch (Prie dirželio pritvirtintas laikrodis), T‑68/10, EU:T:2011:269, 13 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Šiuo atveju neginčijama, kad EasyFix rėmėsi A ir D prieduose nurodytais dokumentais, grįsdama savo prašymą pripažinti registraciją negaliojančia.
52 Tokiomis aplinkybėmis, gerbdama ieškovės teisę būti išklausytai, Apeliacinė taryba turėjo suteikti jai galimybę pateikti pastabas dėl visų reikšmingų bylos faktinių ir teisinių aplinkybių. Ieškovė turėjo daug galimybių tai padaryti vykstant procedūrai, įskaitant ir dėl prašymo pripažinti registraciją negaliojančia A ir D prieduose nurodytų dokumentų.
53 Vis dėlto, remiantis šio sprendimo 49 punkte nurodyta jurisprudencija, prieš priimdama ginčijamą sprendimą Apeliacinė taryba neturėjo išklausyti ieškovės dėl galutinio sprendimo, kurį ji ketina priimti, o prašymo pripažinti registraciją negaliojančia A ir D prieduose nurodytų dokumentų vertinimas yra sudėtinė to sprendimo dalis.
54 Vadinasi, antrąjį pagrindą reikia atmesti kaip nepagrįstą.
Dėl trečiojo pagrindo, grindžiamo pareigos motyvuoti pagal Reglamento Nr. 6/2002 62 straipsnio pirmą sakinį pažeidimu
55 Ieškovė tvirtina, kad Apeliacinė taryba pažeidė savo pareigą motyvuoti, kai ginčijamo sprendimo 19 punkte be jokio pagrindimo pareiškė, jog neabejoja, kad prašymo pripažinti registraciją negaliojančia C priede nurodytas dokumentas yra iš 2011 m., nors prieš tai ji ginčijo ankstesnį šio prašymo A–C prieduose nurodytų dokumentų išleidimą, taip pat pateikė duomenų, paneigiančių tokį ankstesnį išleidimą. Turint omenyje tai, kad Apeliacinė taryba ginčijamą sprendimą taip pat grindė (be kita ko, 22, 31, 32 ir 35 punktuose) C priede esančia iliustracija, ji turėjo paaiškinti, kodėl, priešingai nei savo pastabose nurodė ieškovė, mano, kad šiame priede nurodytas dokumentas buvo išleistas anksčiau ir yra pirmesnio atskleidimo įrodymas.
56 EUIPO ginčija ieškovės argumentus.
57 Pagal Reglamento Nr. 6/2002 62 straipsnio pirmą sakinį EUIPO sprendimuose nurodomi juos pagrindžiantys motyvai. Ši pareiga motyvuoti yra tokios pačios apimties, kaip numatyta SESV 296 straipsnyje, kuri reiškia, kad akto autoriaus argumentai turi būti aiškūs ir nedviprasmiški. Tokia pareiga turi dvejopą tikslą: leisti suinteresuotiesiems asmenims sužinoti priemonės priėmimą pagrindžiančias priežastis siekiant apginti savo teises ir suteikti Sąjungos teismui galimybę vykdyti sprendimo teisėtumo kontrolę (žr. 2013 m. balandžio 25 d. Sprendimo Bell & Ross / VRDT – KIN (Rankinio laikrodžio korpusas), T‑80/10, nepaskelbtas Rink., EU:T:2013:214, 37 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Klausimas, ar sprendimo motyvavimas atitinka šiuos reikalavimus, turi būti vertinamas atsižvelgiant ne tik į jo tekstą, bet ir į kontekstą ir atitinkamą sritį reglamentuojančių teisės normų visumą (2017 m. vasario 9 d. Sprendimo Puodeliai, T‑16/16, EU:T:2017:68, 58 punktas ir 2018 m. kovo 14 d. Sprendimo Gifi Diffusion / EUIPO – Crocs (Batai), T‑424/16, nepaskelbtas Rink., EU:T:2018:136, 29 punktas).
58 Vis dėlto negalima reikalauti, kad apeliacinės tarybos pateiktų išsamų atsakymą į kiekvieną joms šalių nurodytą argumentą. Motyvavimas gali būti numanomas su sąlyga, kad jis leidžia suinteresuotiesiems asmenims suprasti Apeliacinės tarybos sprendimo priėmimo priežastis ir suteikia kompetentingam teismui pakankamai informacijos, kad šis galėtų vykdyti jam priklausančią kontrolę (2013 m. balandžio 25 d. Sprendimo Bell & Ross / VRDT – KIN (Rankinio laikrodžio korpusas), T‑80/10, nepaskelbtas Rink., EU:T:2013: 214, 37 punktas; 2017 m. liepos 4 d. Sprendimo Murphy / EUIPO – Nike Innovate (Elektroninio laikrodžio apyrankė), T‑90/16, nepaskelbtas Rink., EU:T:2017:464, 19 punktas ir 2018 m. lapkričio 29 d. Sprendimo Sata / EUIPO – Zhejiang Auarita Pneumatic Tools (Dažų purkštuvas), T‑651/17, nepaskelbtas Rink., EU:T:2018:855, 21 punktas). Taigi, į nepaaiškintus motyvus galima atsižvelgti tuo atveju, jeigu jie yra akivaizdūs ir suinteresuotiesiems asmenims, ir kompetentingam teismui (žr. 2018 m. kovo 14 d. Sprendimo Batai, T‑424/16, nepaskelbtas Rink., EU:T:2018:136, 35 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
59 Šiuo atveju reikia pažymėti, kad prašymo pripažinti registraciją negaliojančia C priede yra 2011 m. AHB katalogo viršelio, ant kurio pavaizduotas ankstesnis dizainas ir pavadinimas „Katalog 2011“ (2011 m. katalogas), kopija. Dėl to ginčijamo sprendimo 4 punkte Apeliacinė taryba tame priede pateiktą dokumentą apibūdino kaip „2011 m. trečiosios įmonės katalogo kopija (ištraukos)“; tai žino ieškovė ir to neginčija. Todėl ginčijamo sprendimo 19 punkte Apeliacinė taryba galėjo konstatuoti, kad jai „taip pat nekyla abejonių, kad C priede [nurodytas dokumentas], katalogo dalies kopija, yra iš 2011 m.“ Tokia išvada yra akivaizdi pažvelgus į šį dokumentą, ant kurio parašyta „2011 m. katalogas“ ir kuris perduotas ieškovei. Tokiomis aplinkybėmis nereikėjo jokio papildomo motyvavimo. Be to, remiantis šio sprendimo 58 punkte nurodyta jurisprudencija, į nepaaiškintus motyvus galima atsižvelgti tuo atveju, jeigu jie yra akivaizdūs ir suinteresuotiesiems asmenims, ir kompetentingam teismui. Taip aiškiai yra šiuo atveju, kalbant apie ant C priede nurodyto dokumento užrašytą 2011 m. datą.
60 Maža to, taip pat reikia priminti, kad Apeliacinė taryba nepagrindė savo išvados dėl atskleidimo pirmumo, remdamasi vien tik prašymo pripažinti registraciją negaliojančia C priede esančiu dokumentu; jis yra tik vienas iš elementų vertinant visus pateiktus įrodymus, kurie yra reikšmingi nustatant atskleidimo momentą. Iš tikrųjų pagrindinis atskleidimo įrodymas yra prašymo pripažinti registraciją negaliojančia B priede pateiktas dokumentas (žr. šio sprendimo 42 ir 43 punktus).
61 Vadinasi, trečiąjį pagrindą reikia atmesti kaip nepagrįstą.
Dėl ketvirtojo ieškinio pagrindo, grindžiamo klaidingu ginčijamo dizaino individualių savybių vertinimu pažeidžiant Reglamento Nr. 6/2002 6 straipsnį ir 25 straipsnio 1 dalies b punktą
62 Ketvirtajame pagrinde ieškovė kaltina Apeliacinę tarybą tuo, kad ji klaidingai įvertino ginčijamo dizaino individualias savybes. Šį pagrindą sudaro du kaltinimai, iš kurių pirmasis susijęs su dizainerio laisvės mastu kuriant dizainą, o antrasis – su dizainų, dėl kurių kilo ginčas, palyginimu, atsižvelgiant į jų skirtumus, kuriuos pastebi informuotas vartotojas.
63 EUIPO ginčija ieškovės argumentus.
64 Pagal Reglamento Nr. 6/2002 25 straipsnio 1 dalies b punktą Bendrijos dizaino registracija gali būti pripažinta negaliojančia tik šioje nuostatoje išvardytais atvejais, be kita ko, jeigu jis neatitinka šio reglamento 4–9 straipsniuose nustatytų sąlygų. Reikia pažymėti, kad, kitaip nei šio reglamento 25 straipsnio 1 dalies c–g punktuose nurodytų registracijos pripažinimo negaliojančia pagrindų atveju, a ir b punktuose įtvirtintais pagrindais iš esmės gali remtis visi asmenys.
65 Remiantis Reglamento Nr. 6/2002 4 straipsnio 1 dalimi, dizainas pagal Bendrijos dizainą saugomas atsižvelgiant į tai, ar jis yra naujas ir ar turi individualių savybių. Pagal šio reglamento 6 straipsnio 1 dalies b punktą dizainas laikomas turinčiu individualių savybių, jeigu jo bendras įspūdis informuotam vartotojui skiriasi nuo bendro įspūdžio, kurį tokiam vartotojui daro bet koks kitas dizainas, tapęs prieinamas visuomenei iki registravimo paraiškos padavimo datos, o prašant prioriteto – iki prioriteto datos. Reglamento Nr. 6/2002 6 straipsnio 2 dalyje pridurta, kad, vertinant individualias savybes, atsižvelgiama į dizainerio laisvės mastą kuriant tą dizainą. Reglamento Nr. 6/2002 14 konstatuojamoje dalyje pažymėta, kad vertinant, ar dizainas turi individualių savybių, reikia atsižvelgti į gaminio, kuris turi tą dizainą, pobūdį ir ypač į pramonės šaką, kuriai gaminys priklauso.
66 Remiantis jurisprudencija, iš šių nuostatų matyti, kad Bendrijos dizaino individualios savybės iš esmės vertinamos keturiais etapais. Pirmiausia nustatomas gaminių, kuriuose numatyta pritaikyti dizainą arba kuriuose numatyta tą dizainą panaudoti, sektorius, paskui – informuotas apie šiuos gaminius pagal jų paskirtį vartotojas ir, atsižvelgiant į šį informuotą vartotoją, – ankstesnio dizaino žinomumo lygis ir pastabumo lyginant dizainų panašumus ir skirtumus lygis, trečia, – dizainerio laisvės kuriant dizainą mastas, kurio įtaka individualumui yra atvirkščiai proporcinga, ir, ketvirta, atsižvelgiant į jį, – informuotam vartotojui ginčijamo dizaino ir ankstesnio visuomenei atskleisto dizaino daromo bendro įspūdžio palyginimo (jei įmanoma – tiesioginio) rezultatas (šiuo klausimu žr. 2013 m. lapkričio 7 d. Sprendimo Budziewska / VRDT – Puma (Šokantis kačių šeimos gyvūnas), T‑666/11, EU:T:2013:584, 21 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką; 2015 m. rugsėjo 10 d. Sprendimo H&M Hennes & Mauritz / VRDT – Yves Saint Laurent (Rankinės), T‑525/13, EU:T:2015:617, 32 punktą ir 2018 m. birželio 21 d. Sprendimo Kilimas, T‑227/16, nepaskelbtas Rink., EU:T:2018:370, 22 punktą).
67 Šiuo atveju akivaizdu, kad sektorius, kuris susijęs su dizainais, dėl kurių kilo ginčas, yra „informaciniai stoveliai, automobilių iškabos“. Reikia išnagrinėti iš eilės, kas yra informuotas vartotojas, koks dizainerio laisvės mastas, ir palyginti šiais dizainais daromus bendrus įspūdžius.
Dėl informuoto vartotojo
68 Ieškovė nenurodo specialaus kaltinimo dėl informuoto vartotojo, kaip jį apibrėžė Apeliacinė taryba. Vis dėlto ieškinio 49 ir 55 punktuose ji ginčija Apeliacinės tarybos teiginį, jog informuotas vartotojas neatkreiptų „ypatingo dėmesio“ į kai kuriuos skirtumus, o taip būtų neatsižvelgta į to vartotojo „žinių lygį“. Taigi, reikia nustatyti informuoto vartotojo žinių ir dėmesio lygius, nuo kurių priklauso jo gebėjimas pastebėti dizainų, dėl kurių kilo ginčas, skirtumus.
69 Remiantis jurisprudencija dėl sąvokos „informuotas vartotojas“, pirma, buvimas „vartotoju“ reiškia, kad atitinkamas asmuo, nesvarbu, ar jis būtų galutinis vartotojas, ar profesionalus pirkėjas, naudoja gaminį, kuriame tas dizainas pritaikytas ar panaudotas, pagal šio gaminio paskirtį. Kita vertus, apibūdinimas „informuotas“ leidžia manyti, kad vartotojas, kuris nėra dizaineris ar techninis ekspertas, žino apie įvairius atitinkamame sektoriuje esančius dizainus, turi tam tikrų žinių apie tokių dizainų įprastai turimus elementus, o tai, kad jis domisi atitinkamais gaminiais, įrodo santykinai didelį dėmesingumo laipsnį jais naudojantis. Tačiau tai nereiškia, kad informuotas vartotojas gali atskirti gaminio išorės aspektus, kuriuos lemia techninė šio gaminio funkcija, nuo laisvai sukurtų aspektų, nebent naudodamas tokį gaminį būtų įgijęs patirties (šiuo klausimu žr. 2011 m. spalio 20 d. Sprendimo PepsiCo / Grupo Promer Mon Graphic, C‑281/10 P, EU:C:2011:679, 59 punktą; taip pat žr. 2010 m. birželio 22 d. Sprendimo Shenzhen Taiden / VRDT – Bosch Security Systems (Ryšio įranga), T‑153/08, EU:T:2010:248, 46– 48 punktus ir 2018 m. birželio 21 d. Sprendimo Kilimas, T‑227/16, nepaskelbtas Rink., EU:T:2018:370, 37 punktą).
70 Taigi sąvoką „informuotas vartotojas“ reikia suprasti kaip tarpinę sąvoką tarp prekių ženklų srityje taikomos paprasto vartotojo, iš kurio nereikalaujama, kad jis turėtų kokių nors specialiųjų žinių, ir kuris paprastai dėl savo netobulos atminties tiesiogiai nelygina prekių ženklų, dėl kurių kyla ginčas, sąvokos ir tam tikros srities specialisto, turinčio išsamių techninių žinių, sąvokos. Taigi informuoto vartotojo sąvoką galima suprasti kaip apibrėžiančią ne vidutiniškai dėmesingą, bet dėl turimos asmeninės patirties arba dėl gerų tam tikro sektoriaus žinių ypač pastabų vartotoją (2011 m. spalio 20 d. Sprendimo PepsiCo / Grupo Promer Mon Graphic, C‑281/10 P, EU:C:2011:679, 59 punktas; C‑281/10 P, EU:C:2011:679, 53 punktas; 2018 m. birželio 21 d. Sprendimo Kilimas, T‑227/16, nepaskelbtas Rink., EU:T:2018:370, 36 punktas ir 2018 m. lapkričio 29 d. Sprendimo Dažų purkštuvas, T‑651/17, nepaskelbtas Rink., EU:T:2018:855, 20 punktas). Kalbant apie informuoto vartotojo dėmesingumo lygį, pažymėtina, kad nors informuotas vartotojas nėra vidutinis pakankamai informuotas ir protingai pastabus bei nuovokus vartotojas, kuris dažniausiai dizainą suvokia kaip visumą ir nenagrinėja įvairių jo detalių, jis nėra ir ekspertas ar tam tikros srities specialistas, galintis detaliai pastebėti galimus minimalius dizainų, dėl kurių kilo ginčas, skirtumus (šiuo klausimu žr. 2011 m. spalio 20 d. Sprendimo PepsiCo / Grupo Promer Mon Graphic, C‑281/10 P, EU:C:2011:679, 59 punktą).
71 Šiuo atveju ginčijamo sprendimo 26 punkte Apeliacinė taryba apibrėžė dizainų, dėl kurių kilo ginčas, informuotus vartotojus kaip verslininkus, kurie nori apibūdinti savo gaminius, ir kaip įmonių darbuotojus, atsakingus už prekių užsakymus, kurie perka tokias kainų rodymo lenteles, t. y. automobilių informacinius stovelius. Reikia konstatuoti, kad toks apibrėžimas, kurio, beje, neginčijo ieškovė, yra visiškai teisingas.
72 Dėl informuoto vartojo žinių ir pastabumo lygių pažymėtina, kad ypač iš šio sprendimo 69 ir 70 punktuose ir ginčijamo sprendimo 25 punkte nurodytos jurisprudencijos matyti, kad nors šis referencinis asmuo turi tam tikrų žinių apie įvairius tame sektoriuje egzistuojančius dizainus ir pasižymi santykinai dideliu dėmesingumo ir pastabumo lygiu juos naudodamas, jis nėra ir ekspertas ar tam tikros srities specialistas, galintis pastebėti galimus minimalius dizainų, dėl kurių kilo ginčas, skirtumus.
Dėl dizainerio laisvės masto
73 Pateikdama pirmąjį kaltinimą ieškovė kaltina Apeliacinę tarybą dėl to, kad ginčijamo sprendimo 27 punkte ji dizainerio laisvės mastą kuriant „informacijos rodymo lenteles [arba stovelius], automobilių iškabas“ laikė „dideliu“ tiek formos, tiek naudojamos medžiagos požiūriu. Pasak jos, šis laisvės mastas yra labai mažas ir ribojamas formos ir dydžio požiūriu. Turint omenyje tai, kad į jį įdedamame popieriaus lape yra su automobiliu ir jo kaina susijusi informacija, bazinė stačiakampio forma yra būtina. Taip pat, kalbant apie dydį ir matmenis, pažymėtina, kad stoveliai būtinai turi būti nuo mažiausio A 4 dydžio, kad būtų matomi, iki didžiausio dydžio, kuris priklauso nuo to, kokio dydžio yra automobilio stiklai, kurių vidinėje pusėje dedamas informacinis stovelis. Taigi, dizainerio laisvės mastą labai riboja, viena vertus, numatytas stovelio naudojimas (tai, kad į jį dedamas mažiausiai A 4 dydžio popieriaus lapas, kuriame yra informacija apie automobilį ir kainą) ir, kita vertus, automobilio stiklo dydis.
74 Pagal jurisprudenciją dizainerio laisvės mastą kuriant dizainą apibrėžia, be kita ko, suvaržymai, susiję su gaminio arba gaminio sudėtinės dalies techninės paskirties charakteristikoms ar netgi gaminiui taikomomis teisės aktų nuostatomis. Dėl šių suvaržymų nustatomi tam tikrų charakteristikų standartai, kurie tampa bendrai taikomi aptariamam gaminiui naudojamiems dizainams (2010 m. kovo 18 d. Sprendimo Grupo Promer Mon Graphic / VRDT – PepsiCo (Apskritimo formos reklaminio įtaiso vaizdas), T‑9/07, EU:T:2010:96, 67 punktas; 2011 m. rugsėjo 9 d. Sprendimo Kwang Yang Motor / VRDT – Honda Giken Kogyo (Vidaus degimo variklis), T‑10/08, EU:T:2011:446, 32 punktas ir 2018 m. birželio 21 d. Sprendimo Kilimas, T‑227/16, nepaskelbtas Rink., EU:T:2018:370, 54 punktas).
75 Vis dėlto bendra tendencija dizaino srityje negali būti laikoma dizainerio laisvę ribojančiu veiksniu, nes būtent dėl šios laisvės dizaineris gali atrasti naujų formų, naujų tendencijų arba pasiūlyti jau esančių tendencijų naujovių (2012 m. lapkričio 13 d. Sprendimo Antrax It / VRDT – THC (Šildymo radiatoriai), T‑83/11 ir T‑84/11, EU:T:2012:592, 95 punktas). Klausimas, ar kuriant dizainą vadovaujamasi bendrąja tendencija dizainų srityje, yra svarbus viso labo tiek, kiek tai susiję su atitinkamo dizaino estetiniu suvokimu, ir galbūt jis gali daryti įtaką gaminio, kuriame šis dizainas panaudotas, komercinei sėkmei. Tačiau šis klausimas nesvarbus nagrinėjant atitinkamo dizaino individualias savybes, t. y. tikrinant, ar šio dizaino sukeliamas bendras įspūdis skiriasi nuo bendrų anksčiau paviešintų dizainų sukeliamų įspūdžių, neatsižvelgiant į estetinius ar komercinius sumetimus (2010 m. birželio 22 d. Sprendimo Ryšio įranga, T‑153/08, EU:T:2010:248, 58 punktas; 2014 m. vasario 4 d. Sprendimo Sachi Premium-Outdoor Furniture / VRDT – Gandia Blasco (Fotelis), T‑357/12, nepaskelbtas Rink., EU:T:2014:55, 24 punktas ir 2017 m. lapkričio 17 d. Sprendimo Ciarko / EUIPO – Maan (Garų rinktuvas), T‑684/16, nepaskelbtas Rink., EU:T:2017:819, 58 punktas).
76 Vien veiksnys, susijęs su dizainerio laisvės mastu kuriant ginčijamą dizainą, neturėtų nulemti jo individualių savybių vertinimo, jis tik leidžia atitinkamai koreguoti šį vertinimą (šiuo klausimu žr. 2015 m. rugsėjo 10 d. Sprendimo Rankinės, T‑525/13, EU:T:2015:617, 35 punktą ir 2017 m. liepos 4 d. Sprendimo Elektroninio laikrodžio apyrankė, T‑90/16, nepaskelbtas Rink, EU:T:2017:464, 38 punktą). Jo įtaka individualumui kinta pagal atvirkštinio proporcingumo taisyklę. Todėl kuo didesnė dizainerio laisvė, tuo rečiau nedidelių lyginamų dizainų, dėl kurių kilo ginčas, skirtumų pakaks, kad informuotam vartotojui būtų sudarytas skirtingas bendras įspūdis. Ir, priešingai – kuo labiau suvaržyta dizainerio laisvė, tuo dažniau nedidelių lyginamų dizainų skirtumų pakaks, kad informuotam vartotojui būtų sudarytas skirtingas bendras įspūdis. Kitaip tariant, didelis dizainerio laisvės mastas sustiprina išvadą, jog reikšmingų skirtumų neturintys dizainai informuotam vartotojui sukelia tokį patį bendrą įspūdį, todėl ginčijamas dizainas neturi individualių savybių. Ir atvirkščiai, mažas dizainerio laisvės mastas lemia išvadą, kad pakankamai ryškūs dizainų skirtumai sukelia informuotam vartotojui skirtingą bendrą įspūdį, todėl ginčijamas dizainas turi individualių savybių (šiuo klausimu žr. 2011 m. rugsėjo 9 d. Sprendimo Vidaus degimo variklis, T‑10/08, EU:T:2011:446, 33 punktą; 2012 m. lapkričio 13 d. Sprendimo Šildymo radiatoriai, T‑83/11 ir T‑84/11, EU:T:2012:592, 45 punktą ir 2018 m. birželio 21 d. Sprendimo Kilimas, T‑227/16, nepaskelbtas Rink., EU:T:2018:370, 54 punktą).
77 Šiuo atveju ginčijamo sprendimo 27–29 punktuose Apeliacinė taryba nusprendė, kad dizainerio laisvė kuriant „informacinius stovelius, automobilių iškabas“ yra didelė tiek formos, tiek naudojamos medžiagos prasme. Pasak jos, automobilių informacinis stovelis gali būti bet kokios geometrinės formos, jei tik ši leidžia patalpinti informaciją: jis gali būti ne tik bazinės stačiakampio formos, bet ir kvadratinis, apvalus ar elipsės formos, o stačiakampio forma priklauso nuo dizainerio pasirinkimo laisvės, kurios neriboja nei rinka, nei kiti motyvai ar suvaržymai. Ji manė, kad tas pats pasakytina ir apie medžiagos pasirinkimą, o tai, kad panaudotas plastikas, yra dizainerio pasirinkimo laisvė, kurios neriboja nei rinka, nei kiti motyvai ar suvaržymai; be to, ji pažymėjo, kad šalys nepateikė argumentų, paneigiančių šį vertinimą.
78 Šiuo klausimu reikia konstatuoti, kad priešingi ieškovės argumentai visai nėra įtikinami. Dėl automobilių informacinių stovelių dydžio ir matmenų pažymėtina, kad jie šiuo atveju negali riboti dizainerio laisvės masto. Konkrečiai kalbant, jokia bylos informacija neįrodo, kad tokiuose stoveliuose esantys lapai su techniniais duomenimis būtinai turi būti A 4 formato. Net jei šis formatas yra įprastas rinkoje, tai reikšmingai neriboja dizainerio laisvės. Remiantis šio sprendimo 75 punkte nurodyta jurisprudencija, bendra tendencija naudoti A 4 formato lapus su techniniais duomenimis ir kurti būtent tokius gaminius neturi reikšmės nagrinėjant dizaino individualumą. Be to, ieškovė neįrodė ir net netvirtino, kad yra kažkokių suvaržymų, susijusių su gaminio ar jo dalies techninės funkcijos nulemtomis charakteristikomis, ar gaminiui taikomų teisinių reikalavimų.
79 Be to, reikia priminti, kad Sąjungos teismas dizainerio laisvės mastą laiko dideliu arba labai dideliu, kai galima įsivaizduoti įvairias to paties gaminio konfigūracijas (šiuo klausimu žr. 2012 m. lapkričio 13 d. Sprendimo Šildymo radiatoriai, T‑83/11 ir T‑84/11, EU:T:2012:592, 46–52 punktus), kai gaminys gali būti pagamintas įvairiausios formos, spalvų ir medžiagų (šiuo klausimu žr. 2017 m. liepos 5 d. Sprendimo Gamet / EUIPO – „Metal-Bud II“ Robert Gubała (Durų rankena), T‑306/16, nepaskelbtas Rink., EU:T:2017:466, 45–47 punktus), kai gaminio apibūdinimas yra labai platus, neapimantis jokios informacijos apie jo rūšį ar funkcines savybes (šiuo klausimu žr. 2015 spalio 15 d. Sprendimo Promarc Technics / VRDT – PIS (Durų dalis), T‑251/14, nepaskelbtas Rink., EU:T:2015:780, 55 punktą), ar kai funkcinio pobūdžio suvaržymai, susiję su tam tikrų esminių sudėtinių dalių buvimu, negali turėti reikšmingos įtakos gaminio formai ir bendrai išvaizdai, nes jis gali būti įvairių formų ir konstrukcijų (šiuo klausimu žr. 2011 m. birželio 14 d. Sprendimo Prie dirželio pritvirtintas laikrodis, T‑68/10, EU:T:2011:269, 68 ir 69 punktus; 2013 m. lapkričio 21 d. Sprendimo El Hogar Perfecto del Siglo XXI / VRDT – Wenf International Advisers (Kamščiatraukis), T‑337/12, EU:T:2013:601, 36–39 punktus ir 2015 m. spalio 29 d. Sprendimo Roca Sanitario / VRDT – Villeroy & Boch (Vienos svirties vandens maišytuvas), T‑334/14, nepaskelbtas Rink., EU:T:2015:817, 45–52 punktus). Taip yra šiuo atveju, kiek tai susiję, be kita ko, su formomis ir naudojamomis medžiagomis.
80 Vadinasi, dizainerio laisvės mastas kuriant „informacinius stovelius, automobilių iškabas“ yra didelis, kiek tai susiję tiek su gaminio forma ir dydžiu, tiek su naudojamomis medžiagomis, kaip ginčijamo sprendimo 27–29 punktuose teisingai konstatavo Apeliacinė taryba.
81 Taigi pirmajam kaltinimui negalima pritarti.
Dėl bendrų įspūdžių palyginimo
82 Pateikdama antrąjį kaltinimą ieškovė kaltina Apeliacinę tarybą dėl to, kad ginčijamo sprendimo 33 ir 34 punktuose ji konstatavo, jog informuotas vartotojas neatkreipia ypatingo dėmesio į ilgio ir pločio santykį (šiuo atveju jis yra 2:1 arba 2,2:1, vietoje A 4 formato) ir į skirtingą liežuvėlio formą, kuris yra ginčijamo dizaino ir dizaino, kuriuo ji remiasi, apatinėje dalyje. Pasak ieškovės, ginčijamas dizainas „yra pailgas ir sukuria beveik santūrios elegancijos įspūdį“, „atrodo geros kokybės, atsižvelgiant į dizaineriui paliktą nedidelę kūrybinę laisvę“ ir sukuria „elegantiško pailgo stačiakampio įspūdį“ taip pat „delikatumo, subtilumo, neagresyvumo įspūdį, kitaip negu E priede nurodytas dizainas“, kuris sukuria „sunkumo ir grubumo įspūdį“, ir kad visi A–E prieduose nurodyti dizainai „yra grubūs ir labai neharmoningi“, kalbant apie liežuvėlio ir lentelės dalies derinį, kuris suteikia formą visumai ir sukuria „grubumo ir amatininkiškumo įspūdį“ „be jokio subtilumo ir elegancijos“.
83 Remiantis suformuota jurisprudencija, vertinant informuoto vartotojo požiūriu, dizaino individualios savybės išplaukia iš bendro įspūdžio, kurį sukuria skirtumai arba „déjà vu“ nebuvimas atsižvelgiant į visus ankstesnius dizainus, nekreipiant dėmesio į skirtumus, kurie nepakankamai ryškūs, kad darytų įtaką minėtam bendram įspūdžiui, nors ir su daug nereikšmingų detalių, tačiau atsižvelgiant į skirtumus, kurie pakankamai ryškūs, kad sukurtų skirtingą visumos įspūdį (žr. 2013 m. lapkričio 7 d. Sprendimo Šokantis kačių šeimos gyvūnas, T‑666/11, EU:T:2013:584, 29 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką; 2018 m. birželio 21 d. Sprendimo Kilimas, T‑227/16, nepaskelbtas Rink., EU:T:2018:370, 72 punktą ir 2018 m. lapkričio 29 d. Sprendimo Dažų purkštuvas, T‑651/17, nepaskelbtas Rink., EU:T:2018:855, 39 punktą).
84 Dizaino individualumas turi būti vertinamas jį lyginant atskirai su vienu ar daugiau ankstesnių dizainų iš visų dizainų, kurie anksčiau tapo prieinami visuomenei, o ne lyginant su kelių ankstesnių dizainų atskirų charakteristikų deriniu (šiuo klausimu žr. 2014 m. birželio 19 d. Sprendimo Karen Millen Fashions, C‑345/13, EU:C:2014:2013, 25 ir 35 punktus ir 2017 m. rugsėjo 21 d. Sprendimo Easy Sanitary Solutions ir EUIPO / Group Nivelles, C‑361/15 P ir C‑405/15 P, EU:C:2017:720, 61 punktą). Dizainų, dėl kurių kilo ginčas, sukuriamų bendrų įspūdžių palyginimas turi būti apibendrinantis ir apimti ne tik išvardytų panašumų ir skirtumų analitinį palyginimą. Palyginimas turi remtis ginčijamo dizaino atskleistomis savybėmis ir apimti tik saugomas charakteristikas, neatsižvelgiant į charakteristikas, kurios, kaip antai techninės, nėra saugomos. Lyginamas turi būti tik toks dizainas, koks jis buvo įregistruotas, ir negalima iš prašymą pripažinti registraciją negaliojančia pateikusio asmens reikalauti pateikti nurodomo dizaino grafinį vaizdą, panašų į ginčijamo dizaino registracijos paraiškoje nurodytąjį (šiuo klausimu žr. 2013 m. lapkričio 7 d. Sprendimo Šokantis kačių šeimos gyvūnas, T‑666/11, EU:T:2013:584, 30 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją; 2017 m. birželio 13 d. Sprendimo Ball Beverage Packaging Europe / EUIPO – Crown Hellas Can (Skardinės), T‑9/15, EU:T:2017:386, 79 punktą ir 2017 m. lapkričio 17 d. Sprendimo Garų rinktuvas, T‑684/16, nepaskelbtas Rink., EU:T:2017:819, 43 punktą).
85 Šiuo atveju Apeliacinė taryba palygino šiuos dizainus:
86 Ginčijamo sprendimo 32 punkte Apeliacinė taryba neatsižvelgė į informacinį lapą, kuris buvo nurodytas dokumentuose, pateiktuose prašymo pripažinti registraciją negaliojančia A–D prieduose, nes informuotam vartotojui yra aišku, kad automobilių informaciniai stoveliai naudojami atskirai nurodyti kainoms, nors vertindamas bendrą įspūdį jis nekreiptų dėmesio į konkretų tekstą. Ginčijamo sprendimo 33 punkte ji nusprendė, kad ir ginčijamą, ir ankstesnį dizainą sudaro permatomas paviršius, po kuriuo galima padėti lapą, kad jų bazinė forma yra stačiakampis, tačiau kažkiek skiriasi ilgio ir pločio santykis, kad abiejų dizainų apatinėje dalyje yra paraboloido formos liežuvėlis ir kad ankstesniame dizaine paraboloidas kerta stačiakampį prie kraštų, o ginčijamame dizaine paraboloidas liečia stačiakampį ir yra truputį centruotas pagal ilgį. Ginčijamo sprendimo 34 punkte Apeliacinė taryba vis dėlto manė, kad šie skirtumai yra minimalūs ir negali keisti abiejų dizainų keliamo bendro įspūdžio. Pasak jos, informuotas vartotojas neatkreiptų ypatingo dėmesio į santykio tarp stačiakampio ilgio ir pločio skirtumą, be kita ko, dėl to, kad liežuvėlio forma yra beveik identiška ir tai, kad jis ankstesniame dizaine, kitaip nei ginčijamame dizaine tęsiasi per visą apatinę dalį, liktų visai nepastebėta.
87 Šiuo klausimu Bendrasis Teismas mano, kad pakanka įvertinti ankstesnį dizainą, nurodytą prašymo pripažinti registraciją negaliojančia B ir C prieduose pateiktuose dokumentuose.
88 Visų pirma reikia pažymėti, kad vertindamas dizainų, dėl kurių kilo ginčas, sukeltą bendrą įspūdį informuotas vartotojas mato dominuojančią permatomo paviršiaus stačiakampio formą ir apačioje esantį trikampį liežuvėlį. Šių trijų pagrindinių charakteristikų sinergija sukelia panašų bendrą įspūdį.
89 Toliau reikia konstatuoti, kad dizainų, dėl kurių kilo ginčas, skirtumai dėl viršutinės stačiakampio dalies truputį didesnio ilgio ir pločio santykio, taip pat ginčijamo dizaino apačioje esančio trikampio liežuvėlio labiau lenktos ar paraboloidinės formos ir jo truputį labiau centruotos pagal ilgį padėties yra santykinai nedideli.
90 Taigi, reikia konstatuoti, kad, nepaisant santykinai aukšto informuoto vartotojo dėmesingumo lygio, jis detaliai nestebi galimų minimalių dizainų, dėl kurių kilo ginčas, skirtumų (žr. šio sprendimo 72 punktą).
91 Šie skirtumai negali pašalinti „déjà vu“ įspūdžio, sukelto dizainų, dėl kurių kilo ginčas, atsižvelgiant į jų bendrus elementus, kurie yra labiausiai matomi ir svarbiausi (šiuo klausimu žr. 2015 m. spalio 29 d. Sprendimo Vienos svirties vandens maišytuvas, T‑334/14, nepaskelbtas Rink., EU:T:2015:817, 74 punktą ir 2017 m. rugsėjo 28 d. Sprendimo Rühland / EUIPO – 8 seasons design (Žvaigždės formos lempa), T‑779/16, nepaskelbtas Rink., EU:T:2017:674, 43 punktą).
92 Darytina išvada, kad tokie skirtumai nėra pakankamai ryškūs, kad vien jie galėtų sukelti informuotam vartotojui bendrą įspūdį, kuris skirtųsi nuo ankstesnio dizaino sukeliamo įspūdžio, atsižvelgiant į didelį dizainerio laisvės mastą kuriant dizainą. Taigi, jie negali suteikti ginčijamam dizainui individualių savybių.
93 Todėl Apeliacinė taryba nepadarė klaidos, kai savo vertinime, atsižvelgusi į ieškovės nurodytus skirtumus, nusprendė, kad dizainai, dėl kurių kilo ginčas, informuotam vartotojui sukelia tokį patį bendrą įspūdį ir kad ginčijamas dizainas neturi individualių savybių.
94 Taigi, antrajam kaltinimui negalima pritarti.
95 Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, ketvirtąjį pagrindą reikia atmesti kaip nepagrįstą, todėl turi būti atmestas ir visas ieškinys.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
96 Pagal Bendrojo Teismo procedūros reglamento 134 straipsnio 1 dalį iš pralaimėjusios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos, jei laimėjusi šalis to reikalavo. Vis dėlto pagal Procedūros reglamento 135 straipsnio 1 dalį, kai to reikalauja teisingumas, išimties tvarka Bendrasis Teismas gali nuspręsti, kad pralaimėjusi šalis, be savo bylinėjimosi išlaidų, padengia tik dalį kitos šalies bylinėjimosi išlaidų arba kad iš pralaimėjusios šalies jos visai neturi būti priteistos.
97 Šiuo atveju ieškovė yra šalis, kuri pralaimėjo bylą, o EUIPO aiškiai reikalavo priteisti iš jos bylinėjimosi išlaidas. Vis dėlto, atsižvelgiant į šios bylos aplinkybes, ypač į tai, kad EUIPO perdavė ieškovei du katalogus, kurių puslapiai nebuvo sudėti iš eilės (žr. šio sprendimo 28–39 punktus), pagal Procedūros reglamento 135 straipsnio 1 dalį teisingumas reikalauja, kad kiekviena šalis padengtų savo bylinėjimosi išlaidas.
Remdamasis šiais motyvais,
BENDRASIS TEISMAS (aštuntoji kolegija)
nusprendžia:
1. Atmesti ieškinį.
2. Visi / one GmbH ir Europos Sąjungos intelektinės nuosavybės tarnybą (EUIPO) padengia savo bylinėjimosi išlaidas.
Paskelbtas 2019 m. birželio 13 d. viešame teismo posėdyje Liuksemburge.
Parašai.
Turinys