PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMO PIRMININKO NUTARTIS  

2004 m. liepos 7 d.(*)

„Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo procedūra – Žvejyba – Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1954/2003 – Prašymas iš dalies sustabdyti vykdymą ir taikyti kitas laikinąsias apsaugos priemones – Priimtinumas – Skuba – Įstojimas į bylą“

Byloje T‑37/04 R,

Região autónoma dos Açores, atstovaujama solicitors M. Renouf, S. Crosby ir C. Bryant bei  barrister H. Mercer,

ieškovė,

prieš

Europos Sąjungos Tarybą, atstovaujamą J. Monteiro ir F. Florindo Gijón,

atsakovė,

palaikomą

Europos Bendrijų Komisijos, atstovaujamos  T. van Rijn ir B. Doherty, nurodžiusių adresą dokumentams įteikti  Liuksemburge,

ir

Ispanijos Karalystės, atstovaujamos  N. Díaz Abad ir  E. Braquehais Conesa, nurodžiusių adresą dokumentams įteikti  Liuksemburge,

įstojusios į bylą šalys,

dėl prašymo iš dalies sustabdyti 2003 m. lapkričio 4 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1954/2003 dėl su tam tikromis Bendrijos žvejybos vietomis ir ištekliais susijusios žvejybinės pastangos valdymo ir pakeičiančio Reglamentą (EB) Nr. 2847/93 bei panaikinančio Reglamentus (EB) Nr. 685/95 bei (EB) Nr. 2027/95 (OL L 289, p. 1), ypač jo 3 straipsnio, 5 straipsnio 1 dalies, 11 straipsnio, 13 straipsnio b punkto, 15 straipsnio ir priedo vykdymą tiek, kiek jis susijęs su Azorų vandenimis ir (arba) taikyti kitas tinkamas laikinąsias apsaugos priemones,

EUROPOS BENDRIJŲ PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMO PIRMININKAS  

priima šią

Nutartį

 Teisinis pagrindas

1       Prašymui taikyti laikinąsias apsaugos priemones taikytinos teisės normos yra apie Bendrijų bendrąja žuvininkystės politiką (BŽP), ypač kiek jos susijusios su Portugalijos jurisdikcijai priklausančia 200 jūrmylių zona nuo Azorų bazinės linijos (toliau − Azorų vandenys), tai yra išimtine Azorų ekonomine zona. Taikytinos teisės normos yra gausios ir nurodytos daugelyje antrinės teisės aktų, reglamentuojančių žvejybos veiklą šioje zonoje.

 A – Taisyklės, ribojančios patekimą į Portugalijos jurisdikcijai priklausančius vandenis, ypač į Azorų vandenis

2       1986 m. sausio 1 d. Ispanijos Karalystei ir Portugalijos Respublikai įstojus į Bendriją, užsienio laivų patekimą į Portugalijos Respublikos jurisdikcijai priklausančius vandenis, kuriems priskiriami Azorų vandenys, reglamentuoja, pirma, Sutartis dėl Ispanijos Karalystės ir Portugalijos Respublikos stojimo į Europos ekonominę bendriją ir Europos atominės energijos bendriją (OL 1985 L 203, p. 9, toliau − stojimo aktas) ir, antra, vėliau priimti antrinės teisės aktai.

3       Būtent stojimo akto 154–166 ir 346–363 straipsniuose įtvirtintos pereinamojo laikotarpio nuostatos dėl žvejybos Ispanijoje ir Portugalijoje. Pagal stojimo akto 162 ir 350 straipsnius bei EB sutarties 43 straipsnį (po pakeitimo – EB 37 straipsnis) Taryba 1994 m. gegužės 30 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 1275/94 dėl Ispanijos ir Portugalijos stojimo akto žuvininkystės skyrių pritaikomųjų pataisų (OL L 140, p. 1) priėmė pereinamojo laikotarpio priemones. Šis reglamentas nustatė naują institucinę sistemą, leidžiančią Tarybai priimti naujas priemones. Stojimo akto 353 straipsnis nurodė, kad pereinamojo laikotarpio priemonės turi galioti iki 2002 m. gruodžio 31 d.

4       Pagal Reglamentą Nr. 1275/94 Taryba priėmė du reglamentus: 1995 m. kovo 27 d. Tarybos reglamentą (EB) Nr. 685/95 dėl žvejybinės pastangos, susijusios su tam tikrais Bendrijos žūklės rajonais ir ištekliais, valdymo (OL L 71, p. 5) ir 1995 m. birželio 15 d. Tarybos reglamentą (EB) Nr. 2027/95, nustatantį žvejybinės pastangos, susijusios su tam tikromis Bendrijos žūklės zonomis ir ištekliais, valdymo sistemą (OL L 199, p. 1). (Toliau kartu − 1995 m. reglamentai.)

5       1995 m. reglamentai reglamentuoja patekimą į Portugalijos jurisdikcijai priklausančius vandenis, kuriems priskiriami Azorų vandenys. Jie nustato žvejybinės pastangos apribojimo sistemą, kuri aiškiai draudžia užsienio laivų patekimą į Azorų vandenis.

6       Reglamente Nr. 685/95 įtvirtintos nuostatos, neleidžiančios tunus gaudantiems Ispanijos laivams patekti į Azorų vandenis (8 straipsnis ir III priedo 3 punktas).

7       Reglamento Nr. 2027/95 I priede atskirai valstybei narei nustatyta kiekvienai žvejybos rūšiai didžiausia metinė žvejybinė pastanga. Pagal šiame priede nurodytus apribojimus Portugalija yra vienintelė valstybė narė, turinti teisę į giliavandenių žuvų žvejybą Azorų vandenyse. Be to, priedas nenustato kvotų tokių žuvų žvejybai naudojant velkamuosius įrankius Azorų vandenyse, taigi iš esmės šiuose vandenyse draudžiama naudoti velkamuosius žvejybos įrankius.

 B – Kiti atitinkami reglamentai, taikomi Azorų vandenims

8       Kai kurie kiti reglamentai, taikomi būtent Azorų vandenims, reglamentuoja bendrus leistinus sugavimus (toliau − TAC), žvejybinę pastangą giliavandenių rūšių žvejybai ir leistinų žvejybos įrankių naudojimą.

 1. Pagrindinis reglamentas

9       2002 m. gruodžio 20 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 2371/2002 dėl žuvų išteklių apsaugos ir tausojančio naudojimo pagal bendrąją žuvininkystės politiką (OL L 358, p. 59) yra „pagrindinis reglamentas“ taikomas šioje procedūroje.

10     Pagrindinio reglamento 1 ir 2 straipsniai atitinkamai nurodo, kad bendroji žuvininkystės politika turi „apimti gyvųjų vandens išteklių apsaugą, valdymą ir naudojimą <...>“ bei „garantuoti, kad gyvieji vandens ištekliai būtų naudojami, užtikrinant tausojančias ekonomines, aplinkos ir socialines sąlygas“. Tam, jog būtų pasiekti paminėti tikslai, pagrindinio reglamento 4 straipsnis nurodo, kad „Taryba turi nustatyti naudojimosi vandenimis bei ištekliais ir tausojančios žvejybos valdymo Bendrijos priemones <...>“ ir kad nurodytos priemonės „turi būti nustatytos atsižvelgiant į turimas mokslinę, techninę ir ekonominę rekomendacijas <...>“. Nustatytos priemonės gali nurodyti išteklių rūšis ar išteklių grupes ir apimti priemones, kaip antai „tikslų nustatymas“, „sugavimų ribojimas“, „žvejybos pastangų ribojimas“ ir „techninių priemonių nustatymas“ (pvz., žvejybos įrankių konstrukcija), arba specialias priemones, „skirtas sumažinti žvejybos poveikį jūros ekosistemoms ir ne pagrindinėms rūšims“.

11     Pagrindinio reglamento 7 ir 8 straipsniai atitinkamai suteikia teisę Komisijai ir valstybėms narėms rimtos grėsmės žuvų ištekliams arba jūros ekosistemai atveju imtis nepaprastųjų priemonių.  Pagal 7 ir 8 straipsnius:

„7 straipsnis

Komisijos nepaprastosios priemonės

1. Jei dėl žvejybos atsiranda rimtos grėsmės požymių gyvųjų vandens išteklių arba jūros ekosistemos apsaugai ir reikia nedelsiant veikti, Komisija pagrįstu valstybės narės prašymu arba savo iniciatyva gali nuspręsti imtis nepaprastųjų priemonių, kurios gali trukti ne ilgiau kaip šešis mėnesius. Komisija gali priimti naują sprendimą nepaprastosioms priemonėms pratęsti dar ne ilgiau kaip šešiems mėnesiams.

<...>

8 straipsnis

Valstybės narės nepaprastosios priemonės

1. Jei dėl žvejybos atsiranda rimtos ir nenumatytos grėsmės požymių gyvųjų vandens išteklių arba jūros ekosistemos apsaugai valstybės narės suvereniuose arba jos jurisdikcijai priklausančiuose vandenyse, o dėl bet kokio nereikalingo delsimo būtų padaryta sunkiai atitaisoma žala, valstybė narė gali imtis nepaprastųjų priemonių, kurios gali trukti ne ilgiau kaip tris mėnesius.

<...>“

 2. 2002 m. reglamentai dėl giliavandenių žuvų

12     Kai kurie reglamentai numato TAC ir giliavandenių žuvų žvejybinės pastangos apribojimą.

13     2002 m. gruodžio 16 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 2340/2002, nustatantis giliavandenių žuvų išteklių žvejybos galimybes 2003 ir 2004 metais (OL L 356, p. 1), nurodo papildomas TAC ir kvotas giliavandenių žuvų ištekliams. Dėl Azorų vandenų minėto reglamento I priedas nustato ypatingus apribojimus dviem giliavandenėms rūšims: juodajai kardžuvei ir raudonpelekiui pagelui.

14     2002 m. gruodžio 16 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 2347/2002, nustatantis konkrečius prieinamumo reikalavimus ir susijusias sąlygas, taikomas giliavandenių žuvų išteklių žvejybai (OL L 351, p. 6, toliau kartu su Reglamentu Nr. 2340/2002 − 2002 m. reglamentai), nustato taisykles, ribojančias kai kurių giliavandenių žuvų, išvardytų šio reglamento I priede (svarbių Azorų rūšių, kaip antai atlantinis pjūklapilvis ir beriksas) žvejybinę pastangą. Žvejybinė pastanga ribojama tam, kad nebūtų viršyti bendri 1998, 1999 ir 2000 metų galia ir dydis. Reglamento II priedas taikomas kitoms giliavandenėms žuvims (amerikiniam rudajam ešeriui, melsvažiočiui ešeriui, gelminei menkei ir Atlanto jūrų unguriui), apie kurias laivai turi išsaugoti detalią informaciją, leidžiančią stebėti šių rūšių situaciją.

 3. Reglamentas Nr. 850/98, reglamentuojantis žvejybos įrankių naudojimą

15     Bendroji žuvininkystės politika apima priemones, nurodančias reikalavimus dėl tam tikrų žvejybos įrankių naudojimo ir (arba) juos draudžiančias. 1998 m. kovo 30 d. Tarybos Reglamentas (EB) Nr. 850/98 dėl žuvininkystės išteklių apsaugos, taikant technines priemones jūrų gyvūnų jaunikliams apsaugoti (OL L 125, p. 1), nurodo mažiausią traukiamųjų tinklų akių dydį ir yra taikomas būtent Azorų vandenims.

16     Komisija pateikė Tarybai pasiūlymą priimti Reglamentą Nr. 850/98, keičiantį Tarybos reglamentą dėl gelminių koralinių rifų apsaugos nuo tralavimo pasekmių kai kuriose Atlanto vandenyno teritorijose (COM(2004) 58, toliau − pasiūlymas dėl tralavimo).

17     Tralavimo pasiūlymu siūloma uždrausti naudoti Azorų vandenyse dugninius tralus arba panašius velkamuosius žvejybos įrankius. Pakeistas Reglamento Nr. 850/98 30 straipsnis nurodo:

„(Būtent Azorų vandenyse) draudžiama naudoti dugninius tralus arba panašius velkamuosius žvejybos įrankius, kuriuos naudojant liečiamas jūros dugnas“.

 4. Reglamentas Nr. 2847/93 dėl kontrolės sistemų (LSS ir signalizacijos sistema)

18     1993 m. spalio 12 d. Tarybos reglamentas (EEB) Nr. 2847/93, nustatantis bendros žuvininkystės politikos kontrolės sistemą (OL L 261, p. 1), paskutinį kartą keistas 2003 m. balandžio 14 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 806/2003, suderinančiu su Sprendimu 1999/468/EB nuostatas, susijusias su komitetais, padedančiais Komisijai naudotis savo įgyvendinimo įgaliojimais, nustatytais Tarybos dokumentuose, priimtuose vadovaujantis konsultavimosi procedūra (kvalifikuotąja balsų dauguma) (OL L 122, p. 1, toliau − Reglamentas Nr. 2847/93), įtvirtina laivų stebėjimo sistemą (Vessel Monitoring System, toliau − LSS), pagal kurią laivuose turi būti įrengta tokia veikianti sistema, kuri leistų tą laivą aptikti bei atpažinti nuotolinio stebėjimo sistemomis.

19     Reglamento Nr. 2847/93 II a antraštinė dalis buvo įterpta 1995 m. gruodžio 8 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 2870/95, iš dalies keičiančiu Reglamentą Nr. 2847/93 (OL L 301, p. 1). Reglamento Nr. 2847/93 II a antraštinė dalis nustato žvejybos laivams, kuriems suteiktas leidimas žvejoti dugnines rūšis, papildomus deklaravimo įpareigojimus, vadinamus „signalizacijos sistema“ (hailing system).

20     Kai kurie kiti reglamentai nustato papildomas taisykles dėl LSS naudojimo. Reglamentas Nr. 2347/2002 paskelbia LSS naudojimo taisykles gelminės žvejybos veikla užsiimantiems laivams. Reglamentas Nr. 2371/2002 nurodo, kad LSS yra privalomas ilgesniems kaip 18 metrų bendro ilgio laivams, o nuo 2005 m. – ilgesniems kaip 15 metrų bendro ilgio laivams. 2003 m. gruodžio 18 d. Komisijos reglamentas (EB) Nr. 2244/2003, nustatantis išsamias nuostatas dėl palydovinio ryšio laivų stebėjimo sistemų (OL L 333, p. 17), pateikia kitas technines LSS naudojimo taisykles.

 C – Reglamentas Nr. 1954/2003 — Skundžiamas reglamentas

21     Iš minėtų aktų trumpo pristatymo aiškiai matyti, kad 2003 m. lapkričio 4 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1954/2003 dėl su tam tikromis Bendrijos žvejybos vietomis ir ištekliais susijusios žvejybinės pastangos valdymo ir pakeičiantis Reglamentą (EB) Nr. 2847/93 bei panaikinantis Reglamentus (EB) Nr. 685/95 bei (EB) Nr. 2027/95 (OL L 289, p. 1, toliau − skundžiamas reglamentas) nėra vienintelis Bendrijos teisės aktas, atitinkamai reglamentuojantis žvejybos veiklą, ypač gelminę žvejybą Azorų vandenyse. Galiausiai skundžiamas reglamentas yra vienas iš daugelio bendrosios žuvininkystės politikos teisės aktų.

22     Skundžiamas reglamentas yra priimtas remiantis EB 37 straipsniu ir EB 299 straipsnio 2 dalimi. Jis įtvirtina žvejybinės pastangos režimą didelėje Šiaurės Atlanto teritorijoje (ICES rajonuose V, VI, VII, VIII, IX ir X bei CECAF kvadratuose 34.1.1, 34.1.2 ir 34.2.0), vadinamoje „vakariniais vandenimis“. Kaip nurodyta skundžiamo reglamento 2 straipsnyje, ICES ir CECAF teritorijos nustatytos 1991 m. gruodžio 17 d. Tarybos reglamentu (EEB) Nr. 3880/91 dėl valstybių narių, žvejojančių Šiaurės Rytų Atlante, nominalių sugavimų statistinių duomenų pateikimo (OL L 365, p. 1), kurį pakeitė 2001 m. liepos 23 d. Komisijos reglamentas (EB) Nr. 1637/2001 (OL L 222, p. 20). Būtina pažymėti, kad Azorų vandenys priklauso ICES X ir CECAF 34.2.0. teritorijoms.

23     Pagal skundžiamo reglamento antrą konstatuojamąją dalį, 2002 m. gruodžio 31 d. nustojo galioti stojimo akto apibrėžtas naudojimosi tam tikromis vietomis ir tam tikrais ištekliais režimas, dėl to 1995 m. reglamentų tam tikros nuostatos turi būti suderintos su nauja teisine baze.

24     Pagal skundžiamo reglamento 3 straipsnį valstybės narės turi įvertinti ir nustatyti visuose Tarptautinės jūrų tyrinėjimo tarybos (ICES) rajonuose ir Žvejybos rytų centriniame Atlante komiteto (CECAF) kvadratuose žvejybos laivų, kurių didžiausias ilgis yra 15 metrų arba kurie viršija šį ilgį, žvejybinės pastangos ribas giliavandenių žuvų žvejybos vietose, remdamosi metiniais 1998–2002 m. vidurkiais, išskyrus giliavandenes žuvis, kurioms taikomas 2002 m. gruodžio 16 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 2347/2002.

25     Pagal skundžiamo reglamento 7 ir 8 straipsnius, valstybės narės turi sudaryti su jų vėliava plaukiojančių laivų, kuriems leidžiama užsiimti žvejybos veikla atitinkamose žvejybos vietose, sąrašą ir imtis būtinų priemonių žvejybinei pastangai reguliuoti kontroliuojant savo laivyno veiklą. Pagal skundžiamo reglamento 10 straipsnį valstybės narės privalo pranešti Komisijai žvejybinės pastangos įvertinimą, kaip nurodyta 3 straipsnyje, ir laivų sąrašą bei priemones, nurodytas 7 ir 8 straipsniuose.

26     Skundžiamo reglamento 11 straipsnis įtvirtina procedūrą, pagal kurią Taryba arba subsidiarini – Komisija gali priimti reglamentą, kiekvienai valstybei narei nustatantį didžiausią metinę žvejybinę pastangą visuose atitinkamuose rajonuose ir žvejybos vietose (toliau − įgyvendinantis reglamentas). Pagal 11 straipsnį:

„Sprendimų priėmimas

1. Komisija, remdamasi 10 straipsnyje nurodyta informacija ir tinkamai pasikonsultavusi su atitinkamomis valstybėmis narėmis, iki 2004 m. vasario 29 d. Tarybai pateikia pasiūlymą dėl reglamento, kiekvienai valstybei narei nustatančio didžiausią metinę žvejybinę pastangą visuose 3 ir 6 straipsniuose nurodytuose rajonuose ir žvejybos vietose.

2. Taryba, remdamasi Komisijos pasiūlymu, kvalifikuotąja balsų dauguma iki 2004 m. gegužės 31 d. nusprendžia dėl šio straipsnio 1 dalyje nurodytos didžiausios metinės žvejybinės pastangos.

<...>

3. Jeigu Taryba nepriimtų sprendimo iki 2004 m. gegužės 31 d., Komisija iki 2004 m. liepos 31 d., remdamasi šio straipsnio 1 dalyje nurodytu pasiūlymu, Reglamento (EB) Nr. 2371/2002 30 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka priima reglamentą, kiekvienai valstybei narei visuose 3 ir 6 straipsniuose nurodytuose rajonuose ir žvejybos vietose nustatantį didžiausią metinę žvejybinę pastangą“.

27     Skundžiamo reglamento 14 straipsnis keičia kai kurias Reglamento Nr. 2847/93 nuostatas dėl LSS ir signalizacijos sistemos naudojimo. 13 straipsnis iš esmės taikomas LSS ir signalizacijos sistemai, numatytoms Reglamentu Nr. 2847/93, skundžiamo reglamento 6 straipsnyje nurodytoje biologiškai pažeidžiamoje Airijos pakrantės teritorijoje. 13 straipsnio b punktas, nurodantis visus kitus rajonus, įskaitant Azorų vandenis, taikomas tik LSS ir panaikina šiuose rajonuose signalizacijos sistemą.

28     Skundžiamo reglamento 15 straipsnis numato 1995 m. reglamentų panaikinimą nuo įgyvendinančio reglamento įsigaliojimo dienos arba nuo 2004 m. rugpjūčio 1 d. (taikoma ankstesnė data).

29     Skundžiamo reglamento 5 straipsnis nustato taisyklę, ribojančią patekimą į Azorų, Madeiros ir Kanarų salas. Jis nurodo:

„1. Atitinkamos valstybės narės vandenyse ne didesniu kaip 100 jūrmylių atstumu nuo Azorų, Madeiros ir Kanarų salų bazinės linijos gali apriboti žvejybą tų salų uostuose registruotais laivais, išskyrus tuose vandenyse tradiciškai žvejojančius Bendrijos laivus, jeigu šie neviršija tradicinės žvejybinės pastangos.

<...>“

 Faktinės bylos aplinkybės

 A – Ieškovas

30     Ieškovas, Região autónoma dos Açores (Autonominis Azorų regionas), yra vienas iš Portugalijos Respublikos autonominių regionų. Portugalijos teisė jam suteikia juridinio asmens statusą ir pagal Portugalijos konstituciją jam suteikti svarbūs autonominiai įgaliojimai, tarp kurių ir įgaliojimas leisti teisės aktus žvejybos srityje (Portugalijos konstitucijos 227 ir 228 straipsniai).

 B – Skundžiamo reglamento genezė ir vėlesni pasiūlymai dėl taikymo taisyklių

31     2002 m. gruodžio 16 d. Komisija priėmė pasiūlymą, lėmusį skundžiamo reglamento priėmimą (pasiūlymas dėl Tarybos reglamento dėl su tam tikromis Bendrijos žvejybos vietomis ir ištekliais susijusios žvejybinės pastangos valdymo ir pakeičiančio Reglamentą Nr. 2847/93 – COM(2002) 739 final).

32     2003 m. gegužės 19 d. ir 2003 m. gegužės 28 d. Taryba atitinkamai paskelbė svarstymų dokumentą ir darbinį dokumentą, kuriuose svarstomas Komisijos pasiūlymas ir jo siūlomi pakeitimai. Taryba ypač siūlė aplink Azorus be 200 jūrmylių zonos tunui, kuri nurodyta Komisijos pasiūlyme, įsteigti 50 jūrmylių zoną giliavandenėms žuvims pagal EB 299 straipsnio 2 dalį.

33     2003 m. birželio 4 d. Europos Parlamentas priėmė rezoliuciją (P5_TA(2003)0250) dėl Komisijos pasiūlymo, kuria buvo pritarta minėtam pasiūlymui su tam tikrais pakeitimais, būtent dėl Reglamente Nr. 685/95 numatytų priemonių išsaugojimo papildomam 10 metų laikotarpiui.

34     2003 m. rugsėjo 5 d. Tarybos pirmininkas, esant Komisijos sutikimui, pateikė kompromisinį projektą, kuriame skundžiamo reglamento teisiniu pagrindu nurodytas ne tik EB sutarties 37 straipsnis, bet EB sutarties 299 2 dalis. Kompromisinio projekto 6 straipsnio 1 dalis numato 100 jūrmylių zonos aplink Azorų, Madeiros ir Kanarų salas apribojimą visoms žuvų rūšims, tai yra ne tik tunams, kaip buvo numatyta pirminiame Komisijos pasiūlyme.

35     Remiantis 2003 m. rugsėjo 5 d. kompromisiniu projektu, 2003 m. spalio 13 d. Taryboje buvo pasiektas politinis susitarimas. Tą pačią dieną Komisija pateikė pareiškimą, prijungtą prie Tarybos protokolo:

„Siekiant papildyti patekimo į Azorų salas apribojimus ir pašalinti jautrioms ekosistemoms keliamą žalą bent iki 200 jūrmylių vandenyse aplink Azorų, Madeiros ir Kanarų salas, Komisija pasiūlys Reglamentą Nr. 850/98 pakeičiantį reglamentą, draudžiantį žvejybą velkamaisiais įrankiais“.

36     2003 m. lapkričio 4 d. Taryba priėmė skundžiamą reglamentą.

37     2004 m. vasario 3 d. Komisija pateikė pasiūlymą dėl Tarybos reglamento, pakeičiančio Reglamentą Nr. 850/98 dėl gelminių koralinių rifų apsaugos nuo tralavimo pasekmių kai kuriose Atlanto vandenyno zonose (COM(2004) 58 final).

38     2004 m. kovo 12 d. Komisija priėmė pasiūlymą dėl įgyvendinimo reglamento pagal skundžiamo reglamento 11 straipsnį, nustatantį didžiausią metinę žvejybinę pastangą kai kuriuose rajonuose ir žvejybos vietose (COM(2004) 166 final).

 Procesas

39     2003 m. gruodžio 12 d. ieškovas, atstovaujamas teisės konsultantų, laiškais, adresuotais Tarybos generaliniam sekretoriui ir Komisijos Žuvininkystės generalinio direktorato (GD) vadovui pagal 2001 m. gegužės 30 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 1049/2001 dėl galimybės visuomenei susipažinti su Europos Parlamento, Tarybos ir Komisijos dokumentais (OL L 145, p. 43) pateikė pirmąjį prašymą dėl galimybės susipažinti su kai kuriais dokumentais, susijusiais su skundžiamo reglamento priėmimu.

40     2004 m. sausio 7 d. laišku Tarybos generalinis sekretoriatas informavo ieškovą, kad buvo nustatyti 24 dokumentai ir nuspręsta juos visus išsiųsti. 2004 m. sausio 13 d. ieškovas pateikė patvirtinantį prašymą nurodydamas, kad generalinio sekretoriato atsakymas pakankamai neapima visų jo pirminio prašymo aspektų. 2004 m. sausio 15 d. Komisijos Žuvininkystės GD Ryšių ir informacijos skyrius nusiuntė ieškovo teisės konsultantui elektroninį laišką, atsakydamas į jo prašymą dėl galimybės susipažinti su dokumentais. 2004 m. vasario 10 d. Taryba priėmė atsakymą į patvirtinantį prašymą ir paskelbė kai kuriuos papildomus dokumentus, išvardytus atsakymo 4 punkte.

41     2004 m. vasario 2 d. Pirmosios instancijos teismo sekretoriatas gavo ieškovo ieškinį, pateiktą pagal EB 230 ir 231 straipsnius, kuriuo siekiama panaikinti skundžiamą reglamentą tiek, kiek jis susijęs su Azorų vandenimis, būtent skundžiamo reglamento 3 straipsnį, 5 straipsnio 1 dalį, 11 straipsnį, 13 straipsnio b punktą ir 15 straipsnį bei šio reglamento priedą.

42     2004 m. kovo 9 d. Pirmosios instancijos teismo sekretoriatui pateiktu atskiru dokumentu ieškovas, remdamasis EB 242 ir 243 straipsniais bei Pirmosios instancijos teismo darbo reglamento 104 straipsniu, pateikė šį ieškinį, kuriuo siekiama iš dalies sustabdyti skundžiamo reglamento vykdymą ir (arba) taikyti tinkamas laikinąsias apsaugos priemones. Ieškovas Pirmosios instancijos teismo pirmininko prašo:

–       „sustabdyti (skundžiamo reglamento) 3 ir 11 straipsnių bei priedo įgyvendinimą, kol Pirmosios instancijos teismas priims sprendimą pagrindinėje byloje arba kol bus nuspręsta kitaip ta dalimi, kuria jie:

–       numato, kad žvejybinė pastanga pagal reglamentą nustatoma nurodant jautrias rūšis ir ICES/CECAF teritorijas, bet ne naudojamų žvejybos įrankių, statomųjų ar velkamųjų, rūšį,

–       į 3 ir 11 straipsnių taikymo sritį neįtraukia į Reglamento (Nr.) 2347/2002 taikymo sritį patenkančių giliavandenių žuvų;

–       sustabdyti (skundžiamo reglamento) 15 straipsnio įgyvendinimą, kol Pirmosios instancijos teismas priims sprendimą pagrindinėje byloje arba kol bus nuspręsta kitaip ta dalimi, kuria (1995 m. reglamentų) panaikinimas:

–       panaikina Bendrijos kompetenciją nustatyti žvejybinę pastangą nurodant ne tik jautrias rūšis ir ICES/CECAF teritorijas, bet ir naudojamus žvejybos įrankius (Reglamento (Nr.) 685/95 3 straipsnio 1 dalis, 6 straipsnis ir 1 priedas bei Reglamento (Nr.) 2027/95 2 straipsnis ir priedas) ir panaikina Reglamentu (Nr.) 2027/95 numatytą pastangų nustatymą,

–       panaikina įgaliojimą nustatyti didžiausią metinę žvejybinę pastangą teritorijai dėl giliavandenių žuvų, patenkančių į Reglamento (Nr.) 2347/2002 taikymo sritį, bei Reglamentu (Nr.) 2027/95 numatytą šios pastangos nustatymą,

–       panaikiną draudimą Ispanijos laivams patekti į Portugalijos suverenitetui arba jurisdikcijai priklausančius salų vandenis ICES X teritorijoje ir CECAF (34.2.0) (kvadrate) gaudyti tunus (Reglamento (Nr.) 685/95 III priedo 3 punktas),

–       gali įsigalioti 2004 m. rugpjūčio 1 d., neatsižvelgiant į tai, ar reglamentas pagal (skundžiamo reglamento) 11 straipsnio 2 arba 3 dalį būtų įsigaliojęs, ar ne;

–       sustabdyti skundžiamo reglamento 5 straipsnio 1 dalies įgyvendinimą, kol Pirmosios instancijos teismas priims sprendimą pagrindinėje byloje arba kol bus nuspręsta kitaip ta dalimi, kuria jis nenurodo draudimo Ispanijos laivams patekti į Portugalijos suverenitetui arba jurisdikcijai priklausančius salų vandenis ICES X teritorijoje ir Cecaf (34.2.0) (kvadrate) gaudyti tunus,

–       sustabdyti (skundžiamo reglamento) 13 straipsnio b punkto įgyvendinimą, kol Pirmosios instancijos teismas priims sprendimą pagrindinėje byloje arba kol bus nuspręsta kitaip ta dalimi, kuria jis panaikina Reglamento Nr. 2847/93 19a straipsnio 3 dalies, 19b, 19c, 19d, ir 19e straipsnių taikymą Portugalijos suverenitetui arba jurisdikcijai priklausančiuose vandenyse aplink Azorus,

–       subsidiariai priimti išankstinę nutartį, galiojančią, kol bus priimtas sprendimas byloje T‑37/04 arba kol bus nuspręsta kitaip, draudžiančią Ispanijos laivams gaudyti Azorų vandenyse tunus, ir kitų, ne Portugalijos, valstybių narių laivams gaudyti kitas giliavandenes žuvis,

–       priimti nutartį ar taikyti priemones, kurios yra teisingos ir tinkamos tokiomis bylos aplinkybėmis,

–       priteisti iš Tarybos bylinėjimosi išlaidas“.

43     2004 m. kovo 31 d. Taryba pateikė paaiškinimus dėl prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Savo paaiškinimuose Taryba Pirmosios instancijos teismo pirmininko prašo:

–       atmesti prašymą kaip nepriimtiną,

–       subsidiariai, atmesti prašymą kaip nepagrįstą,

–       priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.

44     Atitinkamai 2004 m. kovo 30 d. ir balandžio 1 d. Pirmosios instancijos teismo sekretoriatui pateiktais ieškiniais Komisija ir Ispanijos Karalystė prašė leisti įstoti į procedūrą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo Tarybos pusėje.

45     Prašymas leisti įstoti buvo įteiktas šalims pagal Darbo reglamento 116 straipsnio 1 dalį.

46     2004 m. balandžio 6 d. laiškais ir ieškovas, ir Taryba patvirtino, kad neprieštarauja Komisijos ir Ispanijos Karalystės prašymams leisti įstoti į šią procedūrą.

47     2004 m. balandžio 20 d. nutartimi Pirmosios instancijos teismo pirmininkas leido Komisijai ir Ispanijos Karalystei įstoti į šią procedūrą Tarybos pusėje.

48     2004 m. balandžio 21 d. Komisija ir Ispanijos Karalystė pateikė savo paaiškinimus dėl prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Savo paaiškinimuose Komisija ir Ispanijos Karalystė Pirmosios instancijos teismo pirmininko prašo:

–       atmesti prašymą kaip nepriimtiną,

–       subsidiariai, atmesti prašymą kaip nepagrįstą,

–       priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas.

49     2004 m. balandžio 22 d. Pirmosios instancijos teismo sekretoriatui pateiktu atskiru dokumentu Taryba pagal Darbo reglamento 114 straipsnio 1 dalį iškėlė klausimą dėl pagrindinio ieškinio nepriimtinumo, kuria Pirmosios instancijos teismo prašo atmesti ieškinį dėl skundžiamo reglamento panaikinimo iš dalies kaip aiškiai nepriimtiną ir priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.

50     2004 m. balandžio 27 d. ieškovės ir Komisijos buvo paprašyta iki 2004 m. balandžio 28 d. atitinkamai pateikti, pirma, visus dokumentus, gautus atsakant į 2003 m. gruodžio 12 d. ieškovės pateiktą prašymą dėl galimybės susipažinti su dokumentais bei į vėlesnius patvirtinančius prašymus, ir, antra, Komisijos pasiūlymo dėl įgyvendinimo reglamento pagal skundžiamo reglamento 11 straipsnį fotokopijas. Komisija prašomus dokumentus pateikė 2004 m. balandžio 27 d. Ieškovė prašomus dokumentus pateikė 2004 m. balandžio 29 d. ir 2004 m. balandžio 30 d. sprendimu jie buvo prijungti prie bylos medžiagos.

51     2004 m. balandžio 30 d. Pirmosios instancijos teismo sekretoriatui pateiktu atskiru dokumentu Taryba paprašė, kad iš šios bylos medžiagos būtų išimti du dokumentai, prijungti prie 2003 m. balandžio 21 d. Ispanijos Karalystės pateiktų paaiškinimų, kuriuos sudaro Tarybos teisės skyriaus nuomonė, ir kad į juos nebūtų atsižvelgiama. Ispanijos Karalystė buvo paprašyta pateikti savo paaiškinimus dėl Tarybos prašymo 2004 m. gegužės 5 d. numatytame posėdyje.

52     2004 m. balandžio 29 ir 30 d. Pirmosios instancijos teismo sekretoriatui pateiktais ieškiniais keturios organizacijos Seas at Risk, WWF – World Wide for Nature (toliau − WWF), atstovaujamos solicitor R. Buxton ir barrister D. Owen, Portode Abrigo – Organização de Produtores da Pesca CRL (toliau − Porto de Abrigo) ir GÊ-Questa – Associação de Defesa do Ambiente (toliau − GÊ-Questa), atstovaujamos advokato P. Linhares Dias, prašė leisti įstoti į procedūrą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ieškovės pusėje.

53     Prašymus leisti įstoti pateikusios keturios organizacijos buvo pakviestos dalyvauti 2004 m. gegužės 5 d. numatytame posėdyje ir pateikti savo argumentus, nepažeidžiant jų prašymų rezultatų.

54     2004 m. gegužės 5 d. ieškovė, Taryba, Komisija, Ispanijos Karalystė ir prašymus leisti įstoti pateikusios organizacijos (WWF, Seas at Risk, Porto de Abrigo ir GÊ-Questa) posėdyje pateikė savo argumentus ir atsakė į Pirmosios instancijos teismo pirmininko pateiktus klausimus. Nors visoms keturioms prašymus įstoti pateikusioms organizacijoms pirmininkas leido pateikti argumentus dėl jų prašymo bei dėl prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones pagrįstumo, galutinis sprendimas dėl jų prašymų leisti įstoti dar nebuvo priimtas.

55     Kadangi posėdyje Ispanijos Karalystė neprieštaravo Tarybos prašymui išimti iš bylos medžiagos ir neatsižvelgti į du dokumentus, prijungtus prie 2004 m. balandžio 21 d. Ispanijos Karalystės paaiškinimų, pirmininkas posėdžio metu nusprendė nurodyti išimti iš bylos medžiagos šiuos du dokumentus.

56     2004 m. birželio 18 d. ieškovė pateikė prašymą, kad Pirmosios instancijos teismas iš naujo pradėtų rašytinę proceso dalį ir priimtų Tarptautinės jūrų tyrinėjimo tarybos (ICES) patariamojo komiteto dėl žvejybos valdymo (CCGP) 2004 m. birželio ataskaitos susijusią dalį. Pirmininkas nusprendė priimti minėtą ataskaitą, ir 2004 m. birželio 30 d. Pirmosios instancijos teismo sekretorius persiuntė vieną šios ataskaitos egzempliorių  kitoms šalims, kad šios galėtų pateikti savo galimus paaiškinimus. 2004 m. liepos 6 d. Taryba, Komisija ir Ispanijos Karalystė pateikė savo paaiškinimus.

 Dėl teisės

 A – Dėl WWF, Seas at Risk, Porto de Abrigo ir GÊ-Questa prašymų leisti įstoti

57     Kaip buvo minėta, WWF, Seas at Risk, Porto de Abrigo ir GÊ-Questa pagal Teisingumo Teismo statuto 40 straipsnio antrąją pastraipą pateikė prašymus leisti įstoti į bylą. Posėdyje kitos šalys nepateikė jokių paaiškinimų dėl to, kad prašymus įstoti pateikusios organizacijos prašo leisti įstoti į šią procedūrą.

58     Pagal Teisingumo Teismo statuto 40 straipsnio antrąją pastraipą, kuri taikoma Pirmosios instancijos teismui pagal minėto statuto 53 straipsnio pirmąją pastraipą, į Pirmosios instancijos teismo nagrinėjamą bylą gali įstoti asmenys, suinteresuoti nagrinėjamos bylos baigtimi.

59     Pagal nusistovėjusią teismų praktiką suinteresuotumas nagrinėjamos bylos baigtimi turi būti suprantamas kaip tiesioginis ir aktualus suinteresuotumas reikalavimų baigtimi. Būtina ypač patikrinti, ar prašymą dėl įstojimo pateikusįjį skundžiamas aktas liečia tiesiogiai, ir ar jo suinteresuotumas nagrinėjamos bylos baigtimi yra neabejotinas (žr. 1999 m. birželio 3 d. Pirmosios instancijos teismo pirmosios kolegijos pirmininko nutarties ACAV ir kt. prieš Tarybą, T‑138/98, Rink. p. II‑1797, 14 punktą ir 2000 m. liepos 10 d. Pirmosios instancijos tesimo pirmininko nutarties Federación de Cofradas de Pescadores de Guipúzcoa ir kt. prieš Tarybą, T‑54/00 R, Rink. p. II‑2875, 15 punktą bei minėtą teismų praktiką). Asociacijoms gali būti leista įstoti siekiant apginti savo narių interesus bylose, kuriose keliami principiniai klausimai, galintys paveikti šiuos interesus (žr. 1998 m. rugsėjo 28 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutarties Pharos prieš Komisiją, C‑151/98 P, Rink. p. I‑5441, 6 punktą ir minėtą teismų praktiką).

60     Porto de Abrigo yra ribotos atsakomybės kooperatinė bendrovė, sudaranti gamintojų organizaciją. Pagal įstatus pagrindinis jos tikslas yra narių, daugiausia Azoruose veiklą vykdančių žvejų, interesų apsauga.

61     Akivaizdu, kad skundžiamas reglamentas, reglamentuojantis žvejybos veiklą būtent Azorų vandenyse, ir bet kokia nutartis, sustabdanti jo taikymą, arba kitos laikinosios apsaugos priemonės daro esminį ir tiesioginį poveikį Porto de Abrigo nariams, kurių gyvavimas priklauso nuo šios žvejybos veiklos. Reikia manyti, kad Porto de Abrigo turi tiesioginį ir tikrą suinteresuotumą šios procedūros baigtimi.

62     Taigi Porto de Abrigo turi būti leista, kaip ji ir prašė, įstoti į šią procedūrą ieškovės pusėje.

63     GÊ-Questa yra ne pelno asociacija, pasisakanti už aplinkos apsaugą, kurios pagrindinis tikslas yra aplinkos apsauga bei jos gerinimas ir Azorų salyno nacionalinio bei kultūrinio paveldo tyrinėjimas ir apsauga. Jos įstatai aiškiai įpareigoja saugoti Azorų salyno natūralų paveldą, kurio dalis yra žuvų populiacija ir šio salyno jūros ekosistemos.

64     Skundžiamo reglamento vykdymo sustabdymas turėtų tiesioginį poveikį žvejybos veiklai Azorų vandenyse, įskaitant žvejybos įrankių, galinčių turėti didelę įtaką Azorų vandenų ekosistemoms, naudojimą, tai yra teritorijoje, kuri yra pagrindinė GÊ-Questa veiklos vieta. Reikia manyti, kad GÊ-Questa tiesiogiai ir tikrai suinteresuota šios procedūros baigtimi.

65     Taigi GÊ-Questa turi būti leista, kaip ji ir prašė, įstoti į šią procedūrą ieškovės pusėje.

66     Seas at Risk yra nepriklausoma ne pelno siekianti tarptautinė aplinkos apsaugos organizacija; jos pagrindinė buveinė yra Nyderlanduose. Organizacijos tikslas yra saugoti ir atkurti jūrų aplinką. Turinti šešiolika organizacijų narių, esančių aštuoniose valstybėse narėse ir Norvegijoje, Seas At Risk yra didžiausia Europos federacija, jungianti nevyriausybines ekologines organizacijas, kurioms ji atstovauja Europos mastu OSPAR Komisijoje (Šiaurės rytų Atlanto jūrų aplinkos apsaugos konvencija), Žvejybos Šiaurės rytų Atlante komisijoje (NEAFC), Tarptautinėje jūrų organizacijoje ir Šiaurės jūros apsaugos konferencijos procedūrose. Jos veikla apima tik klausimus, susijusius su jūrų aplinka, bei aprėpia visą Šiaurės rytų Atlantą.

67     WWF tikslai yra dar platesni nei Seas at Risk. Prašyme nurodyta, kad WWF yra viena didžiausių aplinkos apsaugos organizacijų pasaulyje, turinti beveik penkis milijonus rėmėjų, ir aprėpianti daugiau nei 100 valstybių. Ji siekia užkirsti kelią planetos natūralios aplinkos griovimui. Ji dalyvauja programoje „Jūros pavojuje“, kuri apima visus pasaulio vandenynus. WWF taip pat dalyvauja programoje Šiaurės rytų Atlante, kuria skatinama tausojanti žvejyba bei saugomų jūrinių teritorijų tinklo įkūrimas OSPAR Komisijos ir jos valstybių narių viduje.

68     Bendrame prašyme leisti įstoti Seas at Risk ir WWF remiasi tuo, kad jos tiesiogiai ir konkrečiai suinteresuotos šios procedūros baigtimi. Jos tvirtina, kad jų veikla yra susijusi su gelmine žvejyba, jūrų aplinkos bei jūrų buveinės apsauga, įskaitant povandeninius kalnus, ir kad pastaraisiais metais didelius išteklius jos paskyrė tam, kad būtų skatinama žuvų išteklių bei buveinių apsauga, kuriems taikomas skundžiamu reglamentu įtvirtintas reglamentavimas. Seas at Risk ir WWF tvirtina, kad jie dalyvavo lobistinėje veikloje ir bendravo su vyriausybėmis bei Bendrijos institucijomis prieš skundžiamo reglamento priėmimo procedūrą ir per ją. Galiausiai, Seas at Risk ir WWF nurodo, kad joms turi būti leista įstoti todėl, jog prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones iškelia svarbius klausimus, kuriais jos turi tiesiogiai ir konkrečiai suinteresuotos, kiek tai susiję su Europos Bendrijos aplinkos apsaugos politikos ir BŽP sąveika. Abiejų organizacijų nariai, jų nuomone, gali teisėtai tikėtis, kad tokiomis aplinkybėmis, kaip šiuo atveju, jie bus išklausyti Bendrijos teismuose.

69     Šie argumentai nepriimtini. Kitaip nei dviejų Azorų organizacijų atveju Seas at Risk ir WWF interesai per platūs ir per daug bendro pobūdžio, kad jas iš esmės paveiktų pastarosios procedūros rezultatas, ir todėl laikinąsias apsaugos priemones taikantis teisėjas negali leisti WWF ir Seas at Risk įstoti į šią procedūrą.

70     Galiausiai, nepaisant jų įvertinimo bei rūpinimosi aplinkos apsaugos klausimais, šių dviejų organizacijų tikslai ir veikla aprėpia dideles teritorijas ir nėra išimtinai ar daugiausia susiję su Azorų vandenimis. Ieškovė prašo iš dalies sustabdyti skundžiamo reglamento vykdymą tik šių vandenų atžvilgiu. Be to, būtina pastebėti, kad skundžiamas reglamentas reglamentuoja žvejybos veiklą Azorų vandenyse, ir jo taikymas neturi aiškios įtakos WWF arba de Seas at Risk veiklai, kuri apima mokslinius aplinkos apsaugos tyrimus ir lobistinę veiklą aplinkos apsaugos srityje platesniu kontekstu. Seas at Risk ir WWF narių bei rėmėjų yra visame pasaulyje, ir jų interesai saugoti aplinką apskritai yra dar labiau nutolę.

71     Kadangi Seas at Risk ir WWF neįrodė, kad egzistuoja tiesioginis ir tikras suinteresuotumas sprendimu, jų prašymas leisti įstoti į laikinųjų apsaugos priemonių taikymo procedūrą ieškovės pusėje yra atmestinas.

 B – Dėl prašymo taikyti laikin1sias apsaugos priemones

1.     Šalių argumentai

 a) Ieškovo pateikti argumentai

 Dėl priimtinumo

72     Ieškovė tvirtina, kad turi teisę veikti pagal EB 230 straipsnio ketvirtąją pastraipą, nes ji yra tiesiogiai ir konkrečiai susijusi, nors skundžiamas aktas yra Tarybos reglamentas.

73     Dėl tiesioginio intereso kriterijaus ieškovė tvirtina, kad skundžiamas reglamentas tiesiogiai liečia jos įgaliojimus leisti įstatymus bei reglamentuoti žvejybos klausimus jos jurisdikcijai priklausančiuose vandenyse. Iš to tiesiogiai išplaukia skundžiamo reglamento poveikis, nes valstybės narės, ir ypač Portugalija, įgyvendindamos priemonę neturi jokios diskrecijos.

74     Dėl konkretaus intereso ieškovė nurodo du pagrindinius argumentus. Pirma, ji tvirtina, kad naudojasi specialia apsauga, kuri jai suteikiama pagal EB 299 straipsnio 2 dalį, ir kad, be to, skundžiamas reglamentas aiškiai pripažįsta jos išskirtinę padėtį bei įtraukia specialias su tuo susijusias nuostatas (skundžiamo reglamento 5 straipsnis). Antra, skundžiamas reglamentas atima iš jos įgaliojimą reglamentuoti žvejybą Azorų vandenyse.

 Dėl fumus boni juris

75     Ieškovė tvirtina, kad jos ieškinys dėl skundžiamo reglamento, paremtas šešiais skirtingais pagrindais, yra aiškiai pagrįstas.

76     Ji nurodo, pirma, kad skundžiamas reglamentas pažeidžia aplinkos teisę, ypač EB 6 straipsnį ir 174 straipsnio 1–3 dalis, bei pagrindinį reglamentą, neatsižvelgdamas į svarbius aplinkos principus, kurie yra privalomi reglamentuojant BŽP sritį, tai yra tvarios plėtros, atsargumo, prevencinių veiksmų, žalos atitaisymo šaltinio vietoje ir „teršėjas moka“ principus. Ieškovės manymu, visi minėti principai yra pažeisti, nes skundžiamas reglamentas lemtų žvejybinės pastangos didėjimą, žalą jūrų aplinkai ir žuvies išteklių sumažėjimą.

77     Ieškovė ypač tvirtina, kad skundžiamas reglamentas sąlygotų šias pasekmes. Panaikinant 1995 m. reglamentus, ribojančius užsienio laivų patekimą į Azorų vandenis ir iš esmės draudžiančius šiuose vandenyse naudoti velkamuosius įrankius, skundžiamas reglamentas lemtų didelį kitų valstybių narių pramoninių laivų žvejybinės pastangos padidėjimą. Dėl šios priežasties skundžiamo reglamento 3 ir 11 straipsniai iš atitinkamų žvejybos rūšių apibrėžimų išbraukė visas velkamųjų įrankių nuorodas, netiesiogiai leisdami minėtus įrankius naudoti. Be to, šios nuostatos pašalino atitinkamas rūšis, nurodytas Reglamento Nr. 2347/2002 I priede, kuris riboja žvejybinę pastangą kai kurių rūšių  giliavandenėms žuvims. Be to, ieškovė tvirtina, kad skundžiamo reglamento 15 straipsnis panaikina 1995 m. reglamentus prieš įsigaliojant įgyvendinimo reglamentui, ribojančiam žvejybinę pastangą. 5 straipsnis įtvirtina 100 jūrmylių apsaugos zoną; jis nereglamentuoja zonos, esančios tarp 100 ir 200 jūrmylių ir leidžia užsienio laivams ten gaudyti visas rūšis, taigi ir giliavandenes žuvis bei tunus. Galiausiai skundžiamo reglamento 13 straipsnis panaikina signalizacijos sistemą, o tai atima iš ieškovės esminę informaciją, leidžiančią veiksmingiau kontroliuoti žvejybos veiklą, vykdomą jo jurisdikcijai priklausančiuose vandenyse.

78     Atsižvelgdamas į pateiktus poveikius, ieškovė tvirtina, kad pažeidžiamas tvarios plėtros principas, įtvirtintas EB 6 straipsnyje ir pagrindinio reglamento 2 straipsnio 1 dalyje. Atsargumo principas (įtvirtintas EB sutarties 6 straipsnyje ir 174 straipsnio 2 dalyje bei pagrindinio reglamento 2 straipsnyje) taip pat pažeidžiamas, nes Taryba neatsižvelgė į mokslo įrodymus ir į tai, kad skundžiamas reglamentas lemtų intensyvią žvejybą atitinkamose teritorijose bei atimtų iš ieškovės reikalingą mokslo informaciją, kuria galėtų pasinaudoti atlikdama vėlesnius prevencinius veiksmus. Prevencinių veiksmų principas (EB 174 straipsnio 2 dalis ir pagrindinio reglamento 7, 8 ir 26 straipsniai) pažeidžiamas, nes priimdama skundžiamą reglamentą Taryba neatsižvelgė į rimtą grėsmę aplinkai. Žalos atitaisymo šaltinio vietoje principas pažeidžiamas, nes skundžiamas reglamentas atima iš vietos valdžios institucijų, geriausiai pažįstančių Azorų vandenis, jų įgaliojimus spręsti ekologinius klausimus, susijusius su tais vandenimis. Galiausiai pažeidžiamas „teršėjas moka“ principas, nes skundžiamas reglamentas leidžia pramoniniams laivams daryti nepataisomą žalą aplinkai.

79     Antra, ieškovė remiasi tuo, kad skundžiamas reglamentas yra nesuderinamas su pirminės ir antrinės teisės, skirtos Azorų apsaugai, nuostatomis. Ypač ieškovė nurodo, kad skundžiamas reglamentas pažeidžia EB 158 straipsnį ir 299 straipsnio 2 dalį todėl, kad neapsaugo Azorų, o tai prieštarauja šių nuostatų tikslui. Keldamas žalą Azorų aplinkai ir mažindamas žuvų išteklius, skundžiamas reglamentas kenktų vietiniam žvejybos sektoriui ir dar labiau nutolintų Azorus nuo kontinentinės Europos.

80     Trečia, ieškovė remiasi tuo, kad, neapsaugodamas vietinių žvejų, skundžiamas reglamentas pažeidžia santykinio stabilumo principą, įtvirtintą Reglamente Nr. 2371/2002 (16, 17 ir 18 konstatuojamosios dalys ir pagrindinio reglamento 20 straipsnis).

81     Ketvirta, ieškovė tvirtina, kad priimdama skundžiamą reglamentą Taryba pažeidė procedūrinius reikalavimus, iš naujo nepasikonsultavusi su Europos Parlamentu, nepaisydama Parlamento rezoliucijoje pateikto šia prasme aiškaus prašymo bei svarbių galutinės skundžiamo reglamento versijos pakeitimų, ypač EB 299 straipsnio 2 dalies, kaip teisinio pagrindo, įterpimo, apsaugos zonos aplink Azorus sumažinimo iki 100 jūrmylių, signalizacijos sistemos panaikinimo ir didžiausios žvejybinės pastangos valdymo reglamentavimo netaikymo giliavandenėms žuvims.

82     Penkta, ieškovė nurodo, kad Taryba pažeidė pagrindinio reglamento 4 straipsnio 2 dalį, neatsižvelgdama į prieinamas mokslo, technines ir ekonomines rekomendacijas ir būtent į Žvejybos mokslo, technikos ir ekonomikos komiteto (STECF) ataskaitas bei nepradėdama poveikio įvertinimo. Ieškovės nuomone, visa tai paaiškėja iš atsakymų, kuriuos Komisija ir Taryba pateikė į ieškovės pateiktą prašymą dėl galimybės susipažinti su dokumentais.

83     Šešta, ieškovė tvirtina, kad Taryba pažeidė EB 253 straipsnį, nenurodydama skundžiamame reglamente pakankamų priėmimo motyvų. Skundžiamas reglamentas sąlygotų rezultatus, priešingus tiems, kurie nurodyti 3 ir 6 konstatuojamosiose dalyse, tai yra Azorų vandenų apsaugai. Ir pakeitimas ankstesnio reglamentavimo atžvilgiu, ir 1995 m. reglamentų panaikinimas yra nepagrįsti.

84     Galiausiai ieškovė nurodo kelis papildomus argumentus, kuriais remėsi pagrindiniame ieškinyje, pagal kuriuos skundžiamas reglamentas pažeidžia Reglamentą Nr. 1275/94, pagrindinius Bendrijos teisės principus ir tarptautinę jūrų teisę. Tačiau reikia nurodyti, kad, be šios nuorodos į pagrindinį ieškinį, ieškovė prašyme dėl laikinųjų poveikio priemonių taikymo nepateikia jokios informacijos, susijusios su šiais pagrindas.

 Dėl skubos

85     Ieškovė tvirtina, kad laikinosios priemonės yra būtinos, nes jų nesant, jūrų aplinka, žuvų ištekliai ir vietos ekonomika patirtų rimtą bei nepataisomą žalą. Be to, iš ieškovės būtų atimta visiška ir veiksminga teisinė apsauga.

86     Dėl jūrų aplinkos ieškovė remiasi tuo, kad skundžiamo reglamento žalingas poveikis prasidės vėliausiai 2004 m. rugpjūčio 1 d., tai yra tą dieną, kai pagal skundžiamo reglamento 15 straipsnį 1995 m. reglamentai bus formaliai panaikinti. Ieškovė tvirtina, kad užsienio laivams duotas leidimas žvejoti giliavandenes žuvis Azorų vandenyse pirmą kartą leistų naudoti žalą darančius žvejybos įrankius ir būdus, kaip antai dugno tralavimą, dugno neliečiantį tralavimą, statomuosius dugninius tinklus ir ilgąsias ūdas, kuriais sugaunama per daug žuvų, be to, gaudomos visos rūšys, jų neskiriant; tokie įrankiai kelia vadinamąją „vaiduokliškos žvejybos“ problemą (kurios poveikis jaučiamas giliuose vandenyse), nes pamesti jie ir toliau dar ilgai daro žalą. Visi šie būdai turėtų didelį šalutinį poveikį, nes ardytų jūros dugną, rifus ir koralus. Ieškovės nuomone, gali būti, kad Komisijos pasiūlymas dėl tralerių nebus priimtas laiku, ir netgi jį priėmus, to nepakaktų, nes nebūtų draudžiami kiti žalą darantys intensyvios pramoninės žvejybos būdai.

87     Dėl žuvų išteklių ieškovė taip pat nurodo, kad žalingas skundžiamo reglamento poveikis prasidės vėliausiai 2004 m. rugpjūčio 1 d. Ji nurodo, kad daug užsienio laivų (Ispanijos) jau pradėjo intensyviai žvejoti Azorų vandenyse dėl Komisijos ir Ispanijos Žemės ūkio ministerijos pareiškimų, jog skundžiamas reglamentas jau galioja. Pirmiausia ieškovė nurodo, kad įgyvendinimo reglamentas, numatytas skundžiamo reglamento 11 straipsnyje, nustatantis didžiausias žvejybinės pastangos ribas, nebus priimtas laiku, ir kad ilgą laikotarpį nebus teisinio reglamentavimo. Antra, intensyvios žvejybos būdai, paskelbti skundžiamu reglamentu, lems žuvų išteklių mažėjimą. Ieškovė tvirtina, kad, pvz., Ispanijos laivai naudoja ilgąsias ūdas, kurios turi iki dvylikos kartų daugiau kabliukų (24 000 kabliukų) nei Azorų laivų naudojamos ilgosios ūdos (2 000 kabliukų). Be to, Ispanijos laivai labiau autonomiški ir jų sandėliai didesni, todėl jie gali intensyviai žvejoti daug ilgiau nei Azorų laivai. Dėl greito anksčiau nenaudotos gelminės žvejybos pelningumo daugelis laivų žvejotų Azorų vandenyse. Tai pakeistų trapią ekologinę pusiausvyrą, kuri jau beveik pasiekė netvarumo ribą, sąlygojant griaunantį efektą „boom and bust“ bei greitą ir negrįžtamą žuvų išteklių mažėjimą. Šiuo požiūriu ieškovė nurodo aplinkybę, kad ypatinga giliavandenių žuvų prigimtis (mažas vislumo procentas, vėlyva branda ir ilgaamžiškumas) lemia ypač lėtą jų atsinaujinimą.

88     Dėl žvejybos pramonės Azoruose ieškovė nurodo, kad žuvų išteklių išretėjimas sukeltų vietinės veiklos, kuri ypač priklauso nuo žvejybos, būtent nuo gelminės žvejybos (kuri sudaro 59 % laimikio Azoruose) žlugimą. Ieškovo nuomone, 31 % laimikio Azoruose pagaunama žvejojant būrius, esančius „liberalizuotoje“ teritorijoje tarp 100 ir 200 jūrmylių. Beveik 12 % aktyvių Azorų gyventojų verčiasi su žvejyba susijusia veikla.

89     Ieškovė sutinka, kad ji negali nuspėti, kada žala taps nepataisoma, bet tikisi, kad poveikis bus jaučiamas po vieno žvejybos sezono. Bet kuriuo atveju ieškovė Pirmosios instancijos teismo prašo taikyti atsargumo principą ir nustatyti prašomas laikinąsias priemones tam, kad būtų pašalintas toks poveikis, nepaisant to, jog nėra tiksliai žinoma, kada atsiras žala.

 Dėl interesų palyginimo

90     Ieškovė nurodo, kad interesų palyginimas yra aiškiai naudingas laikinųjų apsaugos priemonių patvirtinimui, nes jeigu šios priemonės būtų patvirtintos, žuvų ištekliai ir jūrų ekosistema būtų apsaugoti tol, kol bus priimtas sprendimas dėl pagrindinio ieškinio, visiškai nepakenkiant jokiam kitam asmeniui ir nedarant žalos pagrindinio ieškinio rezultatui. Jei laimėtų Taryba, kitų valstybių narių žvejybos laivai, ypač Ispanijos Karalystės, būtų apsaugoti; jei laimėtų ieškovė, būtų apsaugoti jos interesai.

 b) Porto de Abrigo ir GÊ-Questa pateikti argumentai

91     Porto de Abrigo ir GÊ-Questa palaiko ieškovės argumentus, pagal kuriuos skundžiamas reglamentas leistų, ypač Ispanijos laivams, vykdyti intensyvią žvejybą Azorų vandenyse; šių laivų pajėgumai daug didesni už Azorų laivus, jie turi daugkartinius įrankius, naudoja ilgąsias ūdas didesnėse teritorijose (50–60 jūrmylių vietoj 30 jūrmylių) ir lieka jūroje daug ilgesnį laikotarpį (60 dienų vietoj Azorų laivams įprastos savaitės). Jau dabar per mėnesį Azorų vandenyse žvejoja vidutiniškai 58 Ispanijos laivai, nors anksčiau paprastai jų būdavo keturi. Ši intensyvi žvejyba išnaikins žuvų išteklius teritorijoje, esančioje tarp 100 jūrmylių ir 200 jūrmylių, ir netgi teritorijoje, esančioje tarp 0 ir 100 jūrmylių, dėl „siurbimo“ efekto (žuvys ištraukiamos iš guotų, perplaukiančių 100 jūrmylių ribą). Žuvų išteklių išnaikinimas padarys didelę žalą aplinkai ir sužlugdys vietinę žvejybos veiklą.

 c) Tarybos, Komisijos ir Ispanijos Karalystės pateikti argumentai

92     Pirmiausia Taryba, palaikoma Komisijos ir Ispanijos Karalystės, tvirtina, kad šis prašymas yra aiškiai nepriimtinas dėl aiškaus pagrindinio ieškinio nepriimtinumo.

93     Šiuo požiūriu Taryba nurodo, pirma, kad skundžiamas reglamentas yra bendrojo pobūdžio priemonė, o ne užmaskuotas sprendimas, todėl negali būti ieškovės skundžiamas. Antra, ieškovė bet kokiu atveju nėra konkrečiai susijusi. Jos bendras interesas dėl regiono žvejybos veikos ekonominės gerovės yra nepakankamas, kad tenkintų standartinį kriterijų, leidžiantį fiziniams ar juridiniams asmenims pateikti ieškinį pagal EB 230 straipsnio ketvirtąją pastraipą, tai yra kriterijų, pagal kurį skundžiamas aktas būtų susijęs su jos teisine padėtimi dėl kai kurių jai būdingų savybių ar faktinės padėties, kurios ją skiria nuo kitų asmenų ir dėl to juos individualizuoja kaip sprendimo adresatus. Šiuo požiūriu Taryba nurodo, kad ieškovė neįrodo, kaip skundžiamas reglamentas veikia jos ekonomiką skirtingai nuo kitų regionų ekonomikos, įskaitant kitas „užjūrio“ teritorijas. Trečia, aplinkybės, kad Azorai minimi EB 299 straipsnio 2 dalyje, nepakanka suteikti ieškovei teisę pateikti ieškinį; priešingas aiškinimas suteiktų užjūrio teritorijoms privilegiją kreiptis į Pirmosios instancijos teismą, pažeidžiant EB sutartimi įtvirtintą teisinės apsaugos sistemą. Galiausiai dėl ieškovės įgaliojimų leisti teisės aktus pažeidimo neatsiranda konkretus ir tiesioginis interesas, nes toks yra neišvengiamas bendro pobūdžio reglamentų poveikis.

94     Be to, Taryba, palaikoma Komisijos ir Ispanijos Karalystės, nurodo, kad ieškinys bet kokiu atveju yra nepagrįstas, kadangi ieškovas neįrodo fumus boni juris.

95     Pirma, Taryba, kuriai priskiriama didelė veiksmų laisvė ir kuria naudojasi Bendrijos  įstatymų leidėjas, tvirtina, kad nuostatos aplinkos srityje nėra taikomos, nes skundžiamo reglamento teisinis pagrindas yra EB 37 straipsnis ir 299 straipsnio 2 dalis.

96     Antra, Taryba tvirtina, kad bet kuriuo atveju skundžiamas reglamentas nepažeidžia aplinkos teisės nuostatų (EB sutarties 6 ir 174 straipsnių, taip pat aplinkos teisės principų), nes šiuo reglamentu įtvirtintas reglamentavimas nesukelia jokios žalos aplinkai ar žuvų ištekliams. Galiausiai, Tarybos nuomone, skundžiamas reglamentas sujungia skirtingus interesus, kaip antai aplinkos apsauga, tvarus žuvų išteklių naudojimas ir žvejybos Azoruose sektoriaus apsauga, kartu atsižvelgdamas į EB sutarties 12 straipsnyje įtvirtintą principą, draudžiantį bet kokią diskriminaciją dėl pilietybės.

97     Be to, Taryba, palaikoma Komisijos ir Ispanijos Karalystės, nurodo, kad skundžiamas reglamentas atsižvelgia į aplinkos problemas, sumažindamas žvejybinę pastangą pagal ankstesnius vidurkius, ir kad jis turėtų būti vertinamas atsižvelgiant į kitas priemones, priklausančias BŽP (Reglamentai Nr. 2340/2002 ir 2347/2002 bei įgyvendinimo reglamentas, kuris turėtų būti greitai priimtas pagal skundžiamo reglamento 11 straipsnį), kurių visuma suteikia atitinkamą apsaugą visoms giliavandenėms žuvims. Ji nenurodė, kad vadinamos „signalizacijos“ sistemos panaikinimas būtų sąlygojęs aplinkos ar kitas problemas. Jis taip `pat nenurodė, kad tai keltų problemų dėl tunų, kurie, kaip migruojančios žuvys, yra tinkamai saugomos Tarptautinės Atlanto tunų apsaugos komisijos (ICCAT) bei TAC ir kvotų, nustatytų Bendrijos antrinės teisės.

98     Trečia, Taryba ir Komisija, nurodydamos, kad Taryba naudojasi didele veiksmų laisve šių sudėtingų ekonominių klausimų srityje, tvirtina, jog skundžiamas reglamentas nepažeidžia EB 299 straipsnio 2 dalies ir 158 straipsnio, nes įsteigdamas 100 jūrmylių apsaugos zoną suteikia Azorų pramonei atitinkamą ir proporcingą apsaugą.

99     Ketvirta, santykinis stabilumas yra taip pat apsaugotas, nes skundžiamas reglamentas sumažina žvejybinę pastangą pagal ankstesnius vidurkius. Be to, šiuo atžvilgiu Komisija nurodo, kad santykinio stabilumo principas bet kuriuo atveju yra svarbus tik TAC nustatyti, o ne žvejybinei pastangai, nurodytai skundžiamame reglamente, apriboti.

100   Galiausiai Taryba, palaikoma Komisijos ir Ispanijos Karalystės, tvirtina, kad nepažeidė jokio procedūrinio reikalavimo. Jai nereikėjo iš naujo konsultuotis su Parlamentu, nes padaryti pakeitimai nepakeitė viso reglamento esmės. Skundžiamas reglamentas yra tinkamai pagrįstas, kaip tai matyti iš jo konstatuojamųjų dalių. Be to, buvo atsižvelgta į mokslinius įrodymus, būtent į STECF ir ICES parengtas ataskaitas.

101   Dėl skubos Taryba, Komisija ir Ispanijos Karalystė tvirtina, kad laikinųjų apsaugos priemonių nebuvimas nesąlygos rimtos ir nepataisomos žalos ir kad skubos kriterijus netenkinamas.

102   Pirma, Taryba tvirtina, kad skundžiamas reglamentas nepaskelbia neribotos žvejybinės pastangos, o atvirkščiai – šią pastangą apriboja pagal ankstesnius vidurkius. Skundžiamas reglamentas bei 2002 m. reglamentai suteikia pakankamą žuvų išteklių ir aplinkos apsaugą. Antra, laikinosios apsaugos priemonės nėra būtinos, nes prireikus egzistuoja kitos tinkamesnės galimybės, kad būtų apsaugota aplinka ir žuvų ištekliai, kaip antai pagrindinio reglamento 7 ir 8 straipsniuose numatytos priemonės, kurių ieškovė nepanaudojo. Prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones yra pateiktas per anksti, nes dėl dviejų klausimų, kur ieškovė remiasi nepataisoma žala (žala aplinkai dėl dugninių tralerių ir žuvų išteklių nuskurdinimo), Komisija pateikė pasiūlymus šioms problemoms spręsti. Bet kuriuo atveju skundžiamas reglamentas bei 2002 m. reglamentai tinkamai apsaugo žuvų išteklius dėl žvejybinės pastangos apribojimo. Galiausiai Taryba pastebi, kad ieškovė nepateikia jokio skubos įrodymo tunų atžvilgiu. Ispanijos Karalystė pritaria šiai išvadai ir pažymi, kad dėl to, jog tunai yra labai migruojančios žuvys, teisės patekti į tam tikras zonas apribojimas nieko nekeistų, ir tai sukurtų diskriminaciją dėl pilietybės.

103   Galiausiai Taryba, Komisija ir Ispanijos Karalystė tvirtina, kad interesų palyginimas pagrindžia prašymo atmetimą. Pirma, ieškovės prašomos priemonės sąlygotų mažesnę, o ne didesnę aplinkos apsaugą. Antra, vykdymo sustabdymas pratęstų teisinio netikrumo laikotarpį dėl 1995 m. reglamentų taikymo. Galiausiai vykdymo sustabdymas įleistų tūkstančius žvejų ir šimtus laivų į didelę Šiaurės rytų Atlanto zoną. Todėl tokiomis aplinkybėmis tik imperatyvios priežastys galėtų pateisinti laikinųjų apsaugos priemonių taikymą.

 2. Laikinąsias apsaugos priemones taikančio teisėjo vertinimas

104   Darbo reglamento 104 straipsnio 2 dalis numato, kad prašyme dėl laikinųjų priemonių taikymo nurodomas bylos dalykas, aplinkybės, dėl kurių yra reikalingas skubus sprendimas, ir faktiniai bei teisiniai pareiškimai, prima facie patvirtinantys prašomų priemonių reikalingumą. Šios sąlygos yra sudėtinės, nes prašymai dėl laikinųjų priemonių taikymo atmetami, jei nėra vienos iš jų (1996 m. spalio 14 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutarties SCK ir FNK prieš Komisiją, C‑268/96 P(R), Rink. p. I‑4971, 30 punktas). Be to laikinąsias apsaugos priemones taikantis teisėjas prireikus atlieka esančių interesų palyginimą (2001 m. vasario 23 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutarties Austrija prieš Tarybą, C‑445/00 R, Rink. p. I‑1461, 73 punktas). Be to, prašomos priemonės turi būti laikinos ta prasme, kad nedarytų įtakos teisės ar fakto klausimams arba, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, iš anksto negalėtų panaikinti sprendimo, kuris bus priimtas vėliau pagrindinėje byloje (1995 m. liepos 19 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutarties Komisija prieš Atlantik Container Line ir kt., C‑149/95 P(R), Rink. p. I‑2165, 22 punktas).

105   Šio nagrinėjimo metu teisėjas, taikantis laikinąsias priemones ir atsižvelgdamas į situacijos išskirtinumą, turi plačius vertinimo įgaliojimus; be to, gali savo nuožiūra nustatyti būdą, kuriuo šios skirtingos sąlygos turi būti patikrintos bei šio nagrinėjimo tvarką, nes jokia Bendrijos teisės norma jam nenurodo plano, kuriuo remiantis būtų galima nustatyti laikino sprendimo būtinybę (minėtos nutarties Komisija prieš Atlantic Container Line ir kt. 23 punktas).

106   Prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių turėtų būti nagrinėjamas atsižvelgiant į minėtus principus.

 a) Dėl priimtinumo

107   Pirmiausia būtina patikrinti, ar, kaip tvirtina Taryba, Komisija ir Ispanijos Karalystė, prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones turi būti pripažintas nepriimtinu dėl pagrindinio ieškinio aiškaus nepriimtinumo.

108   Šiuo atžvilgiu būtina pažymėti, kad, remiantis nusistovėjusia teismų praktika, nors pagrindinio ieškinio priimtinumo problema neturi iš esmės būti nagrinėjama taikant procedūrą dėl laikinųjų apsaugos priemonių baiminantis, jog nebūtų iš anksto nusprendžiama bylos esmė, tam, kad prašymas dėl akto vykdymo laikino sustabdymo būtų pripažintas priimtinu, ieškovė turi įrodyti kai kurių aplinkybių egzistavimą, leidžiantį prima facie daryti išvadą dėl ieškinio priimtinumo tuo pagrindu, kuris nurodomas jos prašyme dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, siekiant išvengti, kad ta procedūra būtų sustabdytas vykdymas akto, kurį panaikinti Teisingumo Teismas vėliau atsisakytų, ieškinį pripažinęs nepriimtinu nagrinėjant jį iš esmės (1999 m. lapkričio 18 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutarties Pfizer Animal Health prieš Tarybą, C‑329/99 P(R), Rink. p. I‑8343, 89 punktas).

109   Toks pagrindinio ieškinio priimtinumo nagrinėjimas turi būti trumpas, atsižvelgiant į laikinųjų apsaugos priemonių taikymo procedūros skubumą (2000 m. spalio 12 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutarties Federación de Cofradías de Pescadores de Guipúzcoa ir kt. priešTarybą, C‑300/00 P(R), Rink. p. I‑8797, 35 punktas).

110   Galiausiai prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atveju pagrindinio ieškinio priimtinumas gali būti vertinamas tik prima facie, siekiant nustatyti, ar ieškovas nurodė pakankamai aplinkybių, kurios pateisina a priori išvadą, kad pagrindinio ieškinio priimtinumas nėra neįmanomas. Laikinąsias apsaugos priemones taikantis teisėjas turi paskelbti šį ieškinį nepriimtinu, tik jei pagrindinio ieškinio priimtinumas būtų visiškai neįmanomas. Jei per laikinųjų apsaugos priemonių taikymo procedūrą būtų nusprendžiama dėl priimtinumo, kuris prima facie nėra visiškai neįmanomas, tai iš anksto nulemtų Pirmosios instancijos teismo sprendimą pagrindinėje byloje (2001 m. sausio 17 d. Pirmosios instancijos teismo pirmininko nutarties Petrolessence ir SG2R prieš Komisiją, T‑342/00 R, Rink. p. II‑67, 17 punktas ir 2001 m. gruodžio 19 d. Nutarties Gibraltaro vyriausybė prieš Komisiją, T‑195/01 R ir T‑207/01 R, Rink. p. II‑3915, 47 punktas).

111   Todėl būtina patikrinti, ar ieškovė bent prima facie įrodo, kad ji turi teisę pateikti ieškinį dėl skundžiamo reglamento panaikinimo iš dalies pagal EB sutarties 230 straipsnio ketvirtąją pastraipą.

112   Būtina pastebėti: kadangi pagal Portugalijos teisę autonominis Azorų regionas turi juridinio asmens statusą, jis gali iš esmės pateikti ieškinį dėl panaikinimo pagal EB 230 straipsnio ketvirtąją pastraipą, pagal kurią kiekvienas fizinis ar juridinis asmuo gali tokiomis pačiomis sąlygomis pateikti ieškinį dėl jam skirto sprendimo arba sprendimo, kuris, nors ir būtų kitam asmeniui skirto reglamento ar sprendimo formos, yra tiesiogiai ir konkrečiai su juo susijęs (2001 m. lapkričio 22 d. Teisingumo Teismo sprendimo Nederlandse Antillen prieš Tarybą, C-452/98, Rink. p. I-8973, 51 punktas, toliau – sprendimas Nyderlandų Antilai I).

113   Kaip Taryba teisingai nurodė, skundžiamas reglamentas yra bendrojo pobūdžio priemonė, o ne užmaskuotas sprendimas. Jis reglamentuoja žvejybos veiklą, susijusią su giliavandenių žuvų ištekliais didelėje Šiaurės rytų Atlanto teritorijoje, vadinamoje vakariniais vandenimis, ir taikomas visiems be išimtiems žvejams, norintiems verstis šia veikla šioje teritorijoje. Be to, kadangi Azorai yra aiškiai paminėti 6 konstatuojamojoje dalyje ir 5 straipsnyje, skundžiamas reglamentas taikomas visoms be išimties užjūrio teritorijoms, nurodytoms EB 299 straipsnio 2 dalyje, tai yra Azorų, Madeiros ir Kanarų saloms.

114   Tačiau aplinkybė, kad skundžiamas aktas yra bendrojo pobūdžio priemonė, nereiškia, kad jo negali ginčyti fizinis ar juridinis asmuo pagal EB 230 straipsnio ketvirtąją pastraipą. Pagal nusistovėjusią teismų praktiką aplinkybė, kad priemonė yra bendrojo pobūdžio, nereiškia, kad ji negali būti tiesiogiai ir konkrečiai susijusi su kai kuriais fiziniais ar juridiniais asmenimis (sprendimo Nyderlandų Antilai I 51 punktas ir 1994 m. gegužės 18 d. Teisingumo Teismo sprendimo Codorniu prieš Tarybą, C‑309/89, Rink. p. I‑1853, 19 punktas).

115   Todėl svarbu įvertinti, ar sutrumpinto nagrinėjimo atveju autonominis Azorų regionas gali būti laikomas tiesiogiai ir konkrečiai susijęs su skundžiamu reglamentu.

116   Dėl tiesioginio intereso pagal nusistovėjusią teismų praktiką matyti, kad tam, jog ieškovas būtų tiesiogiai susijęs EB 230 straipsnio ketvirtosios pastraipos prasme, nagrinėjamas Bendrijos aktas turi daryti tiesioginį poveikį ieškovės teisinei situacijai ir jo įgyvendinimas turi turėti visiškai automatinį pobūdį bei kilti iš Bendrijos teisės, netaikant kitų tarpinių taisyklių (2001 m. liepos 12 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Comafrica ir Dole Fresh Fruit Europe prieš Komisiją, T‑198/95, T‑171/96, T‑230/97, T‑174/98 ir T‑225/99, Rink. p. II‑1975, 96 punktas). Šiuo požiūriu būtina pažymėti, kad skundžiamas reglamentas yra tiesiogiai taikomas visose valstybėse narėse ir darys tiesioginį poveikį, nesant būtinybės, kad visos valstybės narės priimtų papildomas taisykles. Skundžiamas reglamentas daro esminį ir tiesioginį poveikį ieškovės teisinei situacijai tiek, kiek iš ieškovės atimamas įgaliojimas leisti teisės aktus dėl žvejybos teritorijoje, esančioje tarp 100 ir 200 jūrmylių, ir tiek, kiek žvejybos veiklai, kuri, ieškovės nuomone, sudaro esminę jos ekonomikos dalį, būtų daroma įtaka skundžiamu reglamentu. Taigi galima daryti išvadą, kad, bent prima facie ieškovė įrodo, kad skundžiamas reglamentas yra tiesiogiai su ja susijęs.

117   Dėl konkretaus intereso būtina nurodyti, kad toks bendrojo pobūdžio aktas, koks yra reglamentas, gali būti konkrečiai susijęs su fiziniais ar juridiniais asmenimis, tik dėl kai kurių jiems būdingų savybių arba faktinės padėties, kurios juos skiria nuo kitų asmenų ir dėl to individualizuoja juos kaip adresatus (2001 m. lapkričio 22 d. Teisingumo Teismo sprendimo Antillean Rice Mills prieš Tarybą, C‑451/98, Rink. p. I‑8949, 49 punktas; 2002 m. liepos 25 d. Sprendimo Unión de Pequeños Agricultores prieš Tarybą, C‑50/00 P, Rink. p. I‑6677, 36 punktas ir 2003 m. balandžio 10 d. Sprendimo Komisija prieš Nederlandse Antillen, C‑142/00 P, Rink. p. I‑3483, toliau − sprendimas Nyderlandų Antilai II, 65 punktas; sprendimų Nyderlandų Antilai I 60 punktas).

118   Šiuo požiūriu būtina pastebėti, kad pagal nusistovėjusią teismų praktiką bendras interesas, kurį autonominis Azorų regionas, kompetentingas spręsti būtent su žvejyba susijusius ekonominius klausimus savo teritorijoje, gali turėti siekdamas palankaus rezultato ekonominei savo teritorijos gerovei, nebūtų pakankamas jį laikyti susijusiu EB 230 straipsnio ketvirtosios pastraipos prasme (sprendimo Nyderlandų Antilai II 69 punktas).

119   Be to, tam, kad būtų įrodytas konkretus interesas, nepakanka įrodyti, jog ieškovė naudojasi ypatinga sutartimi jai suteikta apsauga (EB 299 straipsnio 2 dalis) arba jog skundžiamas reglamentas ją aiškiai ir tiksliai nurodo 6 konstatuojamojoje dalyje ir 5 straipsnyje, arba kad Taryba privalėjo atsižvelgti į ieškovės situaciją, priimdama skundžiamą reglamentą (žr. sprendimo Nyderlandų Antilai II 74−76 punktus). Tokiu atveju, kaip Taryba teisingai nurodė, EB 299 straipsnio 2 dalyje nurodytos užjūrio teritorijos įgytų tokias pačias teises pateikti ieškinį kaip ir valstybės narės. Toks rezultatas prieštarautų EB 230 straipsniui, kuris nesuteikia analogiškų teisių regioninėms institucijoms pateikti ieškinį tokiomis pat sąlygomis kaip ir valstybėms narėms (žr. sprendimo Nyderlandų Antilai I 50 punktą ir minėtą teismų praktiką).

120   Iš to matyti, kad ieškovė, remdamasi faktais, privalo bent prima facie įrodyti, jog skundžiamas reglamentas su ja susijęs dėl faktinės situacijos, kuri ją skiria nuo kitų asmenų, o šios bylos aplinkybėmis – ir nuo užjūrio teritorijų (žr. sprendimo Nyderlandų Antilai I 72 punktą).

121   Nors ieškovė nesistengia aiškiai įrodyti būdo, kuriuo skundžiamas reglamentas su ja susijęs kitaip nei su kitais užjūrio regionais, ir dėl kurio būtų laikoma konkrečiai susijusia, ji pateikia kai kuriuos įrodymus, kuriais remiantis negalima visiškai paneigti, kad faktinė situacija leistų ją taip apibūdinti.

122   Pirma, skundžiamas reglamentas tiesiogiai didele dalimi susijęs su ieškovės kompetencija, nes atimtų įgaliojimą reglamentuoti žvejybos veiklą teritorijoje, esančioje tarp 100 ir 200 jūrmylių. Toks poveikis regiono kompetencijai leidžia manyti, kad aptariamas regionas yra konkrečiai susijęs EB 230 straipsnio ketvirtosios pastraipos prasme (žr. 1999 m. gruodžio 15 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Freistaat Sachsen ir kt. prieš Komisiją, T‑132/96 ir T‑143/96, Rink. p. II‑3663, 84 punktą ir minėtą teismų praktiką, ypač 1999 m. birželio 15 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Regione autonoma Friuli-Venezia Giulia prieš Komisiją, T‑288/97, Rink. p. II‑1871, 31 ir 32 punktus).

123   Antra, Azorų situacija ypatinga tuo, kad jų jūros ekosistema pasižymi povandeninių kalnų, kurie lemia lokalinius potvynius ir giluminio šalto vandens pakilimus (upwellings), gausa, hidroterminių angų sričių ir natūralių karšto vandens šaltinių egzistavimu, kontinentinio šelfo nebuvimu ir didele priklausomybe nuo gelminės žvejybos. Ieškovė nurodo, kad beveik 12 % aktyvių Azorų gyventojų verčiasi su žvejyba susijusia veikla ir iš gelminės žvejybos Azoruose gaunama 60 % viso laimikio. Posėdyje ieškovė nurodė, kad veikla, susijusi su žvejyba, sudaro 5 % bruto nacionalinio produkto, tai yra tokią dalį, kuri negali būti laikoma nesvarbia (generalinio advokato Léger išvadų dėl 2001 m. lapkričio 22 d. Teisingumo Teismo sprendimų Nyderlandai prieš Tarybą, C‑301/97, Rink. p. I‑8853, I‑8858 ir Nyderlandų Antilai I, Rink. p. I‑8975, 95 punktas, kuriuose jis nurodo, kad sektorius, sudarantis tik 0,9 % Nyderlandų Antilų bruto nacionalinio produkto, nėra pakankamas įrodyti ypatingas šio regiono savybes, bet būtų galima daryti kitokią išvadą „jeigu (aptariamos valstybės ar užjūrio teritorijos) ekonomikos sektorius, susijęs su ginčijamu aktu, sudarytų daug didesnę bruto nacionalinio produkto dalį“).

124   Remdamasis šiais ieškovės pateiktais faktiniais įrodymais, laikinąsias apsaugos priemones taikantis teisėjas mano, kad, nors yra rimtų abejonių dėl to, ar ieškovė įrodė, jog skundžiamas reglamentas su ja susijęs kitaip nei su kitomis užjūrio teritorijomis, negalima visiškai paneigti, kad ji nagrinėjant pagrindinį ieškinį gali įrodyti, jog skundžiamas reglamentas yra su ja konkrečiai susijęs.

125   Atsižvelgiant į tai, kas buvo pasakyta, kadangi pagrindinio ieškinio priimtinumas šiuo metu negali būti visiškai paneigtas, prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo negali būti atmestas vien dėl nepriimtinumo motyvų.

 b) Dėl fumus boni juris, skubos ir interesų palyginimo

126   Siekiant įvertinti, ar ieškovė įrodė, kad ji patenkino būtinas kumuliacines fumus boni juris ir skubos sąlygas, būtina išnagrinėti prašomas laikinąsias apsaugos priemones ir interesus, palyginant poveikį, kurį nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, suteikianti tokias priemones, sukeltų ieškovei, atsakovei, įstojančioms šalims, Bendrijos teisinei sistemai ir tretiesiems asmenims.

 Interesų palyginimas – Prašomų laikinųjų apsaugos priemonių poveikis

127   Pirmiausia reikia pastebėti, kad kai kurių prašomų laikinųjų apsaugos priemonių pats pobūdis yra netinkamas ir neproporcingas atsižvelgiant į pagrindinį tikslą, kurio jomis siekiama, tai yra Azorų jūrų ekosistemos ir žuvų išteklių apsaugą. Šiuo požiūriu turi būti išnagrinėtas poveikis, kurį darytų kiekviena iš prašomų laikinųjų apsaugos priemonių.

128   Skundžiamo reglamento 3 straipsnio vykdymo sustabdymas turėtų didelį poveikį, atleisdamas valstybes nares nuo pareigos vertinti ir nustatyti žvejybinę pastangą pagal ankstesnius vidurkius. Net savo pobūdžiu toks sustabdymas neatrodo tinkamas ir juo labiau proporcingas ieškovės nurodytiems tikslams pasiekti, tai yra jūrų aplinkos apsaugai ir žuvų išteklių išsaugojimui. Šios nuostatos vykdymo sustabdymas dėl to, kad ji žvejybos įrankius išbraukia iš atitinkamo žvejybos rūšies apibrėžimo, neprilygtų nei Bendrijos institucijoms nustatytai pareigai apibrėžti žvejybos rūšis pagal žvejybos įrankius, nei uždraustų naudoti tam tikrus žvejybos įrankius. Be to, šios nuostatos vykdymo sustabdymas tiek, kiek ji iš savo taikymo srities pašalina Reglamente Nr. 2347/2002 nurodytas rūšis, kurioms taikomas ankstesnis reglamentas, nesantis ieškinio objektu, lemtų du reglamentavimus ir nebūtinai užtikrintų geresnę šių rūšių apsaugą.

129   Skundžiamo reglamento 5 straipsnio vykdymo sustabdymas iš esmės panaikintų apsaugą, kuri taikoma zonai, esančiai iki 100 jūrmylių aplink Azorus, o tai prieštarautų ieškovės siekiams. Būtina nurodyti, kad 5 straipsnis įtvirtina 100 jūrmylių apsaugos zoną visoms rūšims, įskaitant tunus ir giliavandenes žuvis. Ta dalimi, kuria prašoma, kad Ispanijos laivai, gaudantys tunus, nebūtų įleidžiami į zoną, esančią tarp 0 ir 200 jūrmylių, skundžiamo reglamento 5 straipsnio vykdymo sustabdymas nedarytų šio poveikio.

130   Skundžiamo reglamento 11 straipsnio vykdymo sustabdymas trukdytų Tarybai ir Komisijai priimti įgyvendinimo reglamentą, nustatantį didžiausias metinės žvejybinės pastangos ribas kiekvienai valstybei narei bei kiekvienai zonai ir kiekvienai žvejybos rūšiai, apibrėžtoms 3 ir 6 straipsniuose. Tokia priemonė neprisidėtų prie aplinkos apsaugos ar žuvų išteklių Azorų vandenyse išsaugojimo. Pati ieškovė nurodo, kad priimtas įgyvendinimo reglamentas bent iš dalies apsaugotų Azorų vandenis.

131   Skundžiamo reglamento 13 straipsnio b punkto vykdymo sustabdymas iš naujo pradėtų vadinamosios „signalizacijos“ sistemos taikymą ir smarkiai paveiktų daugelį žvejybos laivų, kurie privalėtų atitikti šią sistemą. Tačiau naujas signalizacijos sistemos įtvirtinimas tik leistų ieškovei gauti papildomos informacijos apie Azorų vandenyse veikiančių laivų veiklą; o ieškovė neįrodė, kad nors LSS jai pateiktų mažiau informacijos, tai trukdytų įgyvendinti skundžiamu reglamentu įtvirtintą reglamentavimą arba pakankamai sekti Azorų vandenyse veikiančių laivų veiklą. Galiausiai, net jei ši nuostata riboja, kaip tvirtina ieškovė, informacijos kiekį, kurio Azorų valdžios institucijos gali reikalauti iš laivų, veikiančių jų jurisdikcijai priklausančioje teritorijoje, nėra įrodymų, kaip konkrečiai būtų paveikiama jūrų ekosistema ir žuvų ištekliai.

132   Skundžiamo reglamento 15 straipsnio veikimo sustabdymas, 1995 m. reglamentus panaikinantis vėliausiai nuo 2004 m. rugpjūčio 1 d., paliestų visus žvejus, norinčius žvejoti Azorų vandenyse ir sukeltų didelį teisinį nesaugumą dėl Azorų vandenyse taikomo reglamentavimo. Iš esmės šios nuostatos veikimo sustabdymas iš naujo įtvirtintų ankstesnį teisinį reglamentavimą, kurį Bendrijos teisės aktų leidėjas nusprendė pakeisti reglamentavimu, įtvirtintu skundžiamame reglamente. Reikia pripažinti, kad egzistuoja didelis netikrumas dėl to, ar kai kurios 1995 m. reglamentų nuostatos yra taip glaudžiai susijusios su pereinamuoju stojimo akto reglamentavimu ir Reglamentu Nr. 1275/94, kad turi būti laikomos netaikytinomis 2003 m. sausio 1 d., pasibaigus stojimo akto laikinajam reglamentavimui. Yra žinoma, kad 15 straipsnio vykdymo sustabdymas galėtų lemti ankstesnio reglamentavimo perėmimą, kuris, bent ieškovės nuomone, suteiktų atitinkamą apsaugą Azorų vandenims. Tačiau būtina nurodyti, kad 1995 m. reglamentavimas numatė tokią apsaugą ne tiesiogiai įtvirtinant taisykles dėl aplinkos, šiuo atveju – draudimą naudoti žvejybos įrankius, o netiesiogiai taisyklėmis apribojant užsienio laivų teisę patekti į Azorų vandenis. 15 straipsnio vykdymo sustabdymas įtvirtintų šias 1995 m. reglamentų nuostatas, kurios riboja užsienio laivų teisę patekti į Azorų vandenis, nors stojimo aktu įtvirtintas laikinas patekimo reglamentavimas turėjo baigtis vėliausiai 2002 m. gruodžio 31 d. Būtina pastebėti, kad tokios nuostatos yra tiesiogiai diskriminuojančios dėl pilietybės ir pažeidžia EB 12 straipsnyje ir pagrindinio reglamento 17 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą principą.

133   Galiausiai būtina pastebėti, kad ieškovės prašomos papildomos priemonės − draudimas Azorų vandenyse Ispanijos laivams žvejoti tunus bei draudimas ne Portugalijos laivams žvejoti giliavandenes žuvis, iš esmės nėra aplinkos apsaugos taisyklės, bet taisyklės dėl patekimo, kurios būtų tiesiogiai diskriminuojančios dėl pilietybės ir pažeistų užsienio laivų interesus. Nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, taikanti tokias priemones, tiesiogiai nenurodytų saugoti jūrų aplinką ir žuvų išteklius, nedraustų naudoti žalą keliančių įrankių ir nenumatytų ypatingo žvejybinės pastangos apribojimo ar kitų ekologiškai racionalių priemonių, o paprasčiausiai uždraustų užsienio laivus Azorų vandenyse. Dėl savo pobūdžio ji būtų neproporcinga.

134   Iš prašomų laikinųjų apsaugos priemonių nagrinėjimo matyti, kad, priešingai nei teigia ieškovė, skundžiamo reglamento sustabdymas iš dalies arba prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymas turėtų ryškų neigiamą poveikį tretiesiems asmenims ir pažeistų BŽP veikimą.

135   Galiausiai skundžiamas reglamentas yra bendrojo pobūdžio priemonė, kuri abstrakčiai reglamentuotų didelę dalį žvejybos veiklos, susijusios su daugeliu žvejybos laivų ir žvejų. Skundžiamo reglamento vykdymo iš dalies sustabdymas būtų susijęs su žvejų iš kitų valstybių narių, ir ypač Ispanijos, interesais, nes būtų apribotos Bendrijos teisės aktų leidėjo jiems suteiktos teisės vykdyti žvejybos veiklą būtent Azorų vandenyse nediskriminuojant dėl pilietybės.

136   Šios galimos didelės reikšmės pasekmės dėl skundžiamo reglamento vykdymo dalinio sustabdymo daugelio suinteresuotųjų asmenų atžvilgiu turi būti vertinamos atsižvelgiant į prašomų laikinųjų apsaugos priemonių būtinumą, užkertant kelią rimtai ir nepataisomai žalai, kuria remiamasi, kol bus priimtas sprendimas dėl pagrindinio ieškinio. Šiame kontekste būtina atsižvelgti į nurodomą žalos, susijusios su aplinkos klausimais, rimtumą.

137   Galiausiai būtina pastebėti, kad toks vertinimas turėtų atsižvelgti į tai, jog BŽP srityje Taryba, kaip teisės aktų leidėjas, naudojasi plačia vertinimo laisve, kuri atitinka politinę atsakomybę, šiai institucijai suteiktą EB 34–37 straipsniais. Kontroliuojant Tarybos įgaliojimų šioje srityje vykdymą, teisėjas turi apsiriboti patikrinimu, ar ji nepadarė aiškios klaidos arba nepiktnaudžiavo įgaliojimais, arba aiškiai neperžengė savo diskrecijos ribų (žr. 1998 m. vasario 19 d. Teisingumo Teismo sprendimo NIFPO ir Northern Ireland Fishermen’s Federation prieš Department of Agriculture for Northern Ireland, C‑4/96, Rink. p. I‑681, 42 punktą ir minėtą teismų praktiką).

138   Atsižvelgiant į šiuos paaiškinimus, laikinąsias apsaugos priemones taikantis teisėjas neturi, išskyrus aiškios skubos atvejį, savo vertinimu pakeisti Tarybos pateikto vertinimo, nerizikuodamas pakenkti šios institucijos veiksmų laisvei (žr. 1998 m. kovo 2 d. Pirmosios instancijos teismo pirmininko nutarties Nyderlandų Antilai prieš Tarybą, T‑310/97 R, Rink. p. II‑455, 64 ir 65 punktus). Esančių interesų palyginimas nulemia (kaip minėjome anksčiau), kad laikinąsias apsaugos priemones taikantis teisėjas gali savo vertinimu pakeisti Tarybos vertinimą tik esant išimtinėms aplinkybėms, kurioms būdingas ypač rimtas fumus boni juris ir aiški skuba (žr. 2001 m. vasario 1 d. Pirmosios instancijos teismo pirmininko nutarties Free Trade Foods prieš Komisiją, T‑350/00 R, Rink. p. II‑493, 48 punktą ir minėtą teismų praktiką).

139   Taigi kumuliacinės fumus boni juris ir skubos sąlygos turi būti nagrinėjamos tokiomis aplinkybėmis. Reikėtų iš anksto išnagrinėti, ar ieškovė įrodo, kad laikinosios apsaugos priemonės yra būtinos, nes jei ši sąlyga aiškiai netenkinama, visiškai nebereikės vertinti, ar egzistuoja fumus boni juris.

 Dėl skubos

140   Iš pradžių būtina pažymėti, kad skubus prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pobūdis turi būti vertinamas atsižvelgiant į būtinybę, jog laikinas taikymas reikalingas, siekiant išvengti rimtos ir nepataisomos žalos apsaugos priemonių prašančiai šaliai (minėtos nutarties Pfizer Animal Health prieš Tarybą 94 punktas).

141   Kai žala ypač priklauso nuo kai kurių faktorių atsiradimo, pakanka, kad ji būtų pakankamai tikėtina (žr. 1993 m. birželio 29 d. Teisingumo Teismo nutarties Vokietija prieš Tarybą, C‑280/93 R, Rink. p. I‑3667, 34 punktą ir 1999 m. gruodžio 14 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutarties HFB ir kt. prieš Komisiją, C‑335/99 P(R), Rink. p. I‑8705, 67 punktą). Tačiau ieškovė vis tiek privalo įrodyti aplinkybes, kurios būtų laikomos pagrindžiančiomis būsimą rimtą ir nepataisomą žalą (minėtos nutarties HFB ir kt. prieš Komisiją 67 punktas ir 2000 m. spalio 12 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutarties Graikija prieš Komisiją, C‑278/00 R, Rink. p. I‑8787, 15 punktas).

142   Iš to išplaukia, kad nagrinėjimas turi atsakyti į klausimą, ar ieškovė įrodė, jog būtina taikyti prašomas laikinąsias apsaugos priemones, siekiant pašalinti trejopą žalą, kurią, ieškovės nuomone, sąlygotų skundžiamo reglamento taikymas: pirma, žalą jūrų ekosistemai (koralams, jūros dugnui ir t. t.) dėl leidimo naudoti velkamuosius ir kitų rūšių pramoninius įrankius, kaip antai statomuosius tinklus ir ilgąsias ūdas, antra, giliavandenių žuvų išteklių nuskurdinimą iki neatkuriamo lygio dėl žvejybinės pastangos didinimo ir, trečia, Azorų žvejybos sektoriaus sužlugdymą.

143   Prieš pradedant įvertinti kiekvieną žalos rūšį, būtina nurodyti, kad egzistuoja dideli nesutarimai tarp šalių dėl 1995 m. reglamentų tikslios panaikinimo datos, tai yra datos, kada skundžiamas reglamentas pradės daryti nurodomą poveikį Azorų vandenyse, nebesinaudojant 1995 m. apsaugos sistema. Tad būtina įvertinti skundžiamo reglamento poveikį turint omeny, kad bet kuriuo atveju 1995 m. reglamentai bus panaikinti vėliausiai 2004 m. rugpjūčio 1 d. Tai būtų labiausiai pagrįstas vertinimas, nes skundžiamo reglamento 15 straipsnis yra speciali nuostata, reglamentuojanti 1995 m. reglamentų panaikinimą. Neginčijama tai, kad pagal minėtą 15 straipsnį 1995 m. reglamentai nebebus taikomi po 2004 m. rugpjūčio 1 d. ir kad tai sudaro ieškovės argumentų pagrindą dėl skundžiamo reglamento poveikio jūrų aplinkai, žuvų ištekliams ir Azorų žvejybos sektoriui.

–       Rimta ir nepataisoma žala jūros ekosistemai

144   Ieškovė remiasi tuo, kad skundžiamas reglamentas leis pramoninio masto žvejybinę pastangą bei naudoti velkamuosius įrankius ir kitų rūšių pramoninius įrankius, pavyzdžiui, dugninį tralerį ir dugno neliečiantį tralerį, statomuosius dugninius tinklus ir pramonines ilgąsias ūdas, kurie padarys rimtą ir nepataisomą žalą jūros ekosistemai, ardydami jūros dugną, rifus ir koralus.

145   Ieškovė remiasi tuo, kad pagal ankstesnį 1995 m. reglamentais įtvirtintą reglamentavimą, būtent pagal Reglamento Nr. 685/95 3 ir 6 straipsnius bei I priedą, kiekviena žvejybos rūšis buvo apibrėžiama nurodant žvejybos įrankių rūšį (pvz., velkamieji įrankiai arba statomieji), ir kad Taryba galėjo netiesiogiai apriboti velkamųjų įrankių naudojimą numatydama, pavyzdžiui, nulinę žvejybinės pastangos ribą tam tikroje zonoje minėtų rūšių įrankiams. Azorų vandenims tai buvo įgyvendinta Reglamento Nr. 2027/95 2 straipsniu ir priedu. Skundžiamas reglamentas (3 straipsnis ir priedas) neapibrėžia žvejybos rūšių pagal žvejybos įrankius, taigi ateityje nebus įmanoma nustatyti didžiausios žvejybinės pastangos ribos velkamiesiems įrankiams. Be to, visi vietiniai draudimai naudoti tokius įrankius netaikomi užsienio laivams, esantiems už 12 jūrmylių zonos pagal Reglamento Nr. 2371/2002 10 straipsnį; taigi nėra jokio kito būdo įgyvendinti tokį draudimą. Kadangi skundžiamo reglamento 15 straipsnis vėliausiai nuo 2004 m. rugpjūčio 1 d. panaikina taip pat 1995 m. reglamentus, iš to matyti, kad velkamieji įrankiai Azorų vandenyse bus leidžiami.

146   Visos šalys pripažįsta, kad po 1995 m. reglamentų panaikinimo pagal skundžiamo reglamento 15 straipsnį vėliausiai 2004 m. rugpjūčio 1 d. laivams bus leista naudoti dugninį tralavimą žvejojant Azorų vandenyse, nors dabartinis reglamentavimas tokią veiklą draudžia.

147   Nebuvo ginčijamasi dėl to, kad dugninis tralavimas galėtų smarkiai neigiamai paveikti jūros ekosistemą, jeigu tokios veiklos taptų nekontroliuojamos. Ir Taryba, ir Komisija posėdyje pripažino, kad dugninio tralavimo poveikis galėtų turėti rimtų ir nepataisomų pasekmių suardant jautrius jūros ekosistemos elementus – koralinius rifus. Šiuo požiūriu Komisijos pasiūlymo dėl tralavimo trumpas motyvų išdėstymas nurodo, kad „iš naujų mokslinių ataskaitų matyti, jog kai kurios giliavandenės buveinės (kaip ir Azorų) turi būti saugomos nuo mechaninės erozijos, daromos žvejybos įrankiais“. Minėto pasiūlymo ketvirtoji konstatuojamoji dalis nurodo, kad „pagal esamus mokslo duomenis žalos, padarytos koralams dugninio tralavimo velkamaisiais įrankiais, atitaisymas yra neįmanomas arba labai sudėtingas ir reikalauja daug laiko“.

148   Kitaip nei dugninio tralavimo poveikio atveju, dėl kurio įrodymai, pateikti laikinąsias apsaugos priemones taikančiam teisėjui, yra pakankami padaryti išvadą, jog, tokiai veiklai tapus nekontroliuojama, gali kilti rimta ir nepataisoma žala, nebuvo pakankamai įrodyta, kad panaši žala galėtų kilti dėl kitų įrankių naudojimo, kaip antai dugno neliečiančių tralų, statomų tinklų, ir ypač ilgųjų ūdų.

149   Ieškovė remiasi tuo, kad kiti intensyvūs žvejybos būdai sąlygoja šalutinę žalą žuvų ištekliams (kuriems yra taikomas žvejybinės pastangos reglamentavimas), tačiau nebuvo įrodyta rimta ir nepataisoma žala jūrų aplinkai kaip visumai. Ieškovės pateikta eksperto ataskaita (prašymo 2 priedas) rodo, kad nors visi pramoninės žvejybos būdai sukelia šalutinį poveikį, dugno neliečiantys tinklai ir ilgosios ūdos yra laikomi darančiais kur kas mažesnę žalą nei dugno tralavimas su ilgosiomis ūdomis, kurios laikomos „turinčiomis ribotą žalą buveinėms“. Tvirtinimai dėl vadinamosios „vaiduokliškos žvejybos“ iš esmės yra susiję su žuvų išteklių išsaugojimu, o ne žala aplinkai kaip visumai, ir išreikšti bendrai, nenurodant duomenų apie žalos rimtumo laipsnį ar tikėtiną laikotarpį, per kurį tokia žala taptų rimta ir nepataisoma.

150   Ieškovės užuominos apie Komisijos deklaracijas pranešimuose spaudai, susijusiuose su pasiūlymu dėl tralavimo, yra apie dugno tralavimą arba panašius įrankius ir nebūtų laikomos šios institucijos kitų rūšių žvejybos įrankių žalingo poveikio pripažinimu.

151   Ieškovės tvirtinimai dėl skubos, susijusios su kitais nei dugniniai traleriai ir panašūs velkamieji tinklai įrankiais, turi būti atmesti.

152   Dėl dugno tralavimo Taryba ir Komisija pripažįsta, kad jeigu jis būtų nekontroliuojamas, tikėtina, kad šios rūšies žvejybos įrankiai sąlygotų rimtą žalą Azorų jūros ekosistemai. Tokia žala yra nepataisoma todėl, kad pripažįstama, jog ją būtų neįmanoma arba labai sunku ištaisyti.

153   Dėl to būtina įvertinti, ar nesant prašomų laikinųjų apsaugos priemonių, skundžiamas reglamentas sukeltų neabejotiną ir neišvengiamą žalą. Ieškovė privalo įrodyti aplinkybes, kurios laikomos pagrindžiančiomis galimą rimtą ir nepataisomą žalą (minėtos nutarties HFB ir kt. prieš Komisiją 67 punktas ir minėtos nutarties Graikija prieš Komisiją 15 punktas).

154   Būtina pažymėti, kad, priešingai nei įrodinėja ieškovė, skundžiamame reglamente nei tralavimo veikla nėra aiškiai leidžiama, nei trukdoma Tarybai arba Komisijai priimti papildomas priemones kovai su tokia veikla. Galiausiai Komisijos pasiūlymas dėl tralavimo siekia papildyti skundžiamą reglamentą, įtvirtinant konkretų tralavimo draudimą, ypač Azorų vandenyse. Pasiūlymas pakeis Reglamentą 850/98, prie jo 30 straipsnio pridėdamas šią nuostatą:

„Draudžiama laivams naudoti bet kokius dugninius tralerius arba panašius velkamuosius įrankius, liečiančius jūros dugną (ypač) (Azorų vandenyse)“.

155   Todėl ieškovės prašomas skundžiamo reglamento 3 straipsnio, 5 straipsnio 1 dalies, 11 arba 13 straipsnių vykdymo sustabdymas nedraustų dugno tralavimo Azorų vandenyse ir būtų jai visiškai nenaudingas. Neįrodyta, kad šios nuostatos gali daryti tam tikrą poveikį tralavimo veiklai. Taigi šių nuostatų vykdymo sustabdymas nėra aiškiai būtinas.

156   Tačiau, kaip nurodo ieškovė, leidimas traluoti netiesiogiai atsirastų panaikinus 1995 m. reglamentus, kurie su šiuo klausimu susiję labiau netiesiogiai, susiedami įrankius su žvejybos rūšies apibrėžimu. Taigi tik skundžiamo reglamento 15 straipsnio (kuris panaikina 1995 m. reglamentus) vykdymo sustabdymas galėtų turėti poveikį dugno tralavimo veiklai, leisdamas toliau taikyti 1995 m. reglamentais nustatytą reglamentavimą, netiesiogiai uždraudžiant dugno tralavimą Azoruose.

157   Tačiau yra sunku daryti išvadą dėl tokios laikinosios apsaugos priemonės ar kitokios priemonės būtinumo, siekiant išvengti, kad žala jūros ekosistemai neatsirastų aptariamuoju laikotarpiu, nes egzistuoja daug kitų labiau proporcingų ir BŽP srityje tinkamų galimybių, kurios gali būti įgyvendintos greitai ir veikmingai užkertant kelią tokiai žalai.

158   Šioms galimybėms pirmiausia priskirtinos nepaprastosios priemonės, priimtos Komisijos ar valstybių narių, ypač Portugalijos Respublikos, remiantis pagrindinio reglamento 7 ir 8 straipsniais, kurie leidžia šių priemonių priėmimą aiškiai esant tokioms situacijoms, kai „dėl žvejybos atsiranda rimta grėsmė gyvųjų vandens išteklių arba jūros ekosistemos apsaugai ir reikia nedelsiant veikti“. Pagal pagrindinio reglamento 8 straipsnį šios priemonės gali trukti ne ilgiau kaip tris mėnesius, o pagal 7 straipsnį – ne ilgiau kaip šešis mėnesius, su galimybe pratęsti dar ne ilgiau kaip šešiems mėnesiams. Taigi šių priemonių trukmė yra pakankama žalai pašalinti, kol bus priimtas Komisijos pasiūlymas dėl tralavimo, kuris, tikėtina, bus priimtas per trumpą laikotarpį. Be to, Reglamento Nr. 850/98 45 straipsnio 1 bei 2 dalys Komisijai ir valstybėms narėms leidžia priimti nepaprastąsias priemones jų jurisdikcijai priklausančių vandenų atžvilgiu, „jeigu dėl jūros gyvūnų išteklių apsaugos reikia imtis neatidėliotinų veiksmų“ arba „jeigu tam tikrų rūšių arba žvejybos plotų apsaugai iškyla didelė grėsmė, ir delsiant bus padaryta žala, kurią būtų sunku atitaisyti“.

159   Posėdyje paaiškėjo, kad ieškovė nesiėmė veiksmų, jog užtikrintų tokias priemones.

160   Be to, Komisija posėdyje nurodė, kad ji nuolat stebi situaciją ir yra pasirengusi priimti nepaprastąsias priemones, jei tai būtina.

161   Analogiškos priemonės buvo priimtos Darwin Mounds atveju Jungtinėje Karalystėje (2003 m. rugpjūčio 20 d. Komisijos reglamentas (EB) Nr. 1475/2003 dėl gelminių koralinių rifų apsaugos nuo tralavimo pasekmių Škotijos šiaurės rytų teritorijoje (OL L 211, p. 14). Komisijos pasiūlymas dėl tralavimo rodo, kad ji supranta situaciją ir kad ją nuolat nagrinėja. Minėto pasiūlymo trumpas motyvų išdėstymas nurodo, kad „Bendrijos žvejybos zona aplink Azorų, Madeiros ir Kanarų salas apima daugelį žinomų arba galimų giliavandenių buveinių, kurias iki šiol nuo tralavimo saugojo specialaus patekimo reglamentavimas, apibrėžtas Tarybos reglamente (EB) Nr. 2027/95; ir kadangi šis reglamentavimas nebebus taikomas nuo 2004 m., nuo to laiko yra svarbu išlaikyti šios zonos apsaugą Bendrijos teisės aktais“. Komisijai žinant keliamus klausimus, labai neįtikėtina, kad ji prieštarautų tokių priemonių priėmimui arba kad neįsikištų, siekdama užkirsti kelią bet kokiai žalai.

162   Tokiomis aplinkybėmis, kai ieškovas turi kitų labiau tinkamų galimybių, prašomos laikinosios apsaugos priemonės neatrodo būtinos (žr. analogiškos 1994 m. balandžio 22 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutarties Komisija prieš Belgiją, C‑87/94 R, Rink. p. I‑1395, 40–42 punktus; minėtos nutarties Free Trade Foods prieš Komisiją 59 punktą; 2002 m. gegužės 7 d. Pirmosios instancijos teismo pirmininko nutarties Aden ir kt. prieš Tarybą bei Komisiją, T‑306/01 R, Rink. p. II‑2387, 109 punktą ir 2002 m. gruodžio 3 d. nutarties Neue Erba Lautex prieš Komisiją, T‑181/02 R, Rink. p. II‑5081, 105 – 110 punktus).

163   Atsižvelgiant į tai, kas buvo pasakyta, laikinąsias apsaugos priemones taikantis teisėjas nurodo, kad ieškovė neįrodė, jog prašomos laikinosios apsaugos priemonės yra būtinos užkertant kelią rimtai ir nepataisomai žalai jūros ekosistemai.

–       Žala žuvų ištekliams

164   Dėl rimtos ir nepataisomos žalos žuvų ištekliams ieškovė remiasi tuo, kad vėliausiai nuo 2004 m. rugpjūčio 1 d. 1995 m. reglamentų panaikinimas ir skundžiamo reglamento įsigaliojimas lemtų ryškų žvejybinės pastangos didėjimą, kuri sukeltų giliavandenių žuvų išteklių greitą nuskurdinimą iki neatkuriamo lygio.

165   Svarbu skirti du žuvų išteklių tipus: tunų išteklius ir giliavandenių žuvų išteklius.

166   Dėl tunų ieškovė aiškiai nepateikia įrodymų, pakankamai patvirtinančių, kad prašomos laikinosios apsaugos priemonės yra būtinos tam, jog būtų užkirstas kelias rimtai ir nepataisomai žalai.

167   Tunai yra migruojančios žuvys, kurios pasiskirsto labai plačiose zonose ir nėra išskirtinai susijusios su Azorų vandenimis. Apsaugos priemonės turėtų apimti visą pasiskirstymo plotą, kad apimtų didelės rūšių migracijos zoną. Priemonė, uždaranti arba liberalizuojanti konkrečią 100 jūrmylių zoną, neužkerta kelio šių rūšių retėjimui, nes jos labai migruoja. Kadangi, kaip minėta, tunai yra labai migruojančios žuvys, jie saugomi skirtingomis priemonėmis, kaip antai TAC arba kvotomis, nustatytomis didelei Šiaurės rytų Atlanto zonai pagal 2003 m. gruodžio 19 d. Tarybos reglamentą (EB) Nr. 2287/2003 (OL L  344, p. 1). Be to, tunus saugo ICCAT, kurios narė yra Bendrija, ir priemonės, ribojančios sugavimus arba žvejybinę pastangą, priimtos daugeliui tunų rūšių. Galiausiai posėdyje ieškovės pateiktas tvirtinimas, kad tunus gaudantys laivai išsidėsto plačioje zonoje ir trukdo kitiems žvejams gaudyti giliavandenių žuvų išteklius, aiškiai nepagrindžia tvirtinimo, kad tunų arba giliavandenių žuvų ištekliai bus nuskurdinti.

168   Dėl giliavandenių žuvų išteklių ieškovės iškelti klausimai yra labai sudėtingi. Tačiau nedarytina išvada, kad ji įrodė, jog nesant laikinųjų apsaugos priemonių iki priimant sprendimą dėl pagrindinio ieškinio, skundžiamas reglamentas leis žvejybinės pastangos didėjimą, dėl kurios žuvų ištekliai bus nualinti tiek, kad sudarys rimtą bei nepataisomą žalą, arba kad tokia žala yra tikra ir neišvengiama.

169   Būtina pažymėti, kad ieškovė neįrodo, jog skundžiamas reglamentas lems situaciją, leidžiančią neribotą žvejybinę pastangą šioms rūšims Azorų vandenyse. Priešingai kaip nurodo Taryba, Komisija ir Ispanijos Karalystė, skundžiamas reglamentas ir 2002 m. reglamentai numato kai kurias priemones, ribojančias žvejybinę pastangą arba nustatančias TAC ir kvotas giliavandenėms žuvims.

170   Taigi, kaip pripažįsta ieškovė, dviem giliavandenėms rūšims (juodajai kardžuvei ir raudonpelekiui pagelui) bus taikomos TAC ir specialios kvotos pagal Reglamentą Nr. 2340/2002. Kai kurioms giliavandenėms rūšims, išvardytoms Reglamento Nr. 2347/2002 I priede, bus taikomas griežtas reglamentavimas, ribojantis žvejybinę pastangą Bendrijos mastu. Šis reglamentavimas apima griežtas įgyvendinimo ir kontrolės nuostatas bei leidžia Komisijai atidžiai stebėti situaciją, kad galėtų priimti kitas priemones dėl rūšių, kurios, jos nuomone, gali būti pereikvotos. Būtina priminti, kad Reglamentas Nr. 2347/2002 nėra skundžiamas šiuo ieškiniu.

171   Galiausiai skundžiamas reglamentas pats įtvirtina reglamentavimą, ribojantį visų giliavandenių žuvų žvejybinę pastangą, įskaitant visas giliavandenes rūšis, kurioms jau netaikoma Reglamentu Nr. 2347/2002 numatyta apsaugos sistema. Pagal skundžiamo reglamento 3 straipsnį šis žvejybinės pastangos apribojimas grindžiamas ankstesniais 1998–2002 metų vidurkiais. Iš esmės skundžiamas reglamentas nustatytų žvejybinę pastangą remiantis šiuo pagrindu.

172   Būtina pažymėti, kad, priešingai nei spėja ieškovė, neįtikėtina, jog įgyvendinimo reglamentas, numatytas skundžiamo reglamento 11 straipsnyje, nebūtų priimtas iki 2004 m. rugpjūčio 1 d., t. y. 1995 m. reglamentų panaikinimo datos. Ieškovė išreiškia baimę, kad galėtų susidaryti tokia situacija, kai teisinis vakuumas ginčijamoje zonoje leistų neribotą žvejybinę pastangą. Taigi, kaip jau minėjome, Komisija priėmė pasiūlymą dėl įgyvendinimo reglamento. Šis pasiūlymas nustato didžiausias tikslias ir detalias žvejybos pastangos ribas kiekvienai valstybei narei vakariniuose vandenyse, esančiuose ICES ir CECAF teritorijose, pagal valstybių narių atsiųstus duomenis, kurie leidžia apskaičiuoti vidutinę metinę 1998–2002 m. žvejybinę pastangą. Pasiūlymas buvo priimtas 2004 m. gegužės 12 dieną. Skundžiamo reglamento 11 straipsnis numato mechanizmą, pagal kurį, jei Taryba nepriėmė įgyvendinimo reglamento vėliausiai 2004 m. gegužės 31 d., Komisija gali jį priimti vėliausiai 2004 m. liepos 31 d. Posėdyje Komisija patvirtino, kad šis mechanizmas jai leistų priimti įgyvendinimo reglamentą iki 2004 m. liepos 31 d. Bet kuriuo atveju skundžiamo reglamento 3 straipsnis nustato valstybėms narėms pareigas dėl žvejybinės pastangos apribojimo, net ir nesant įgyvendinimo reglamento. Todėl teisinio vakuumo pavojus yra nepagrįstas.

173   Tačiau ieškovė tvirtina, kad skundžiamas reglamentas ir Reglamentas Nr. 2347/2002 leistų žvejybinės pastangos didėjimą Azorų vandenyse, nes jie nustato didžiausią pastangos ribą didelėms zonoms, esančioms už Azorų vandenų. Ieškovės nuomone, tai leistų daug didesnę žvejybinę pastangą, pasireiškiančią Azorų vandenyse, zonoje, esančioje tarp 100 ir 200 jūrmylių. Jos manymu, dėl gelminės žvejybos Azorų vandenyse žvejai gautų greitų pajamų, tad žvejybinės pastangos didėjimas šioje zonoje yra tikėtinas.

174   Ieškovė pateikia anekdotišką informaciją apie Ispanijos laivų vykdomas ypatingas žvejybos ekspedicijas, nurodydama, kad dėl intensyvios žvejybos ilgosiomis ūdomis laimikis būna labai gausus, kai po vieno išplaukimo į jūrą iki 7 % viso laimikio gali sudaryti ypatingos rūšys, pavyzdžiui, beriksai. Porto de Abrigo pateikia panašią anekdotišką informaciją, pagal kurią 58 Ispanijos laivai (priešingai nei ankstesnis vidurkis 4) dabar žvejoja Azorų vandenyse. Posėdyje ieškovė taip pat bandė nurodyti, kad pramoniniai įrankiai leistų laivams apimti didžiają dalį Azorų vandenų per labai trumpą, daugiausiai trijų mėnesių, laiką.

175   Taigi nei ieškovė, nei įstojusios šalys nepateikė įrodymų, leidžiančių laikinąsias apsaugos priemones taikančiam teisėjui tiksliai suprasti nurodytos žalos laipsnį ir trukmę. Jie taip pat nebandė nustatyti, kaip ir kiek žvejybinė pastanga išaugtų Azorų vandenyse, atsižvelgiant į 2002 metų reglamentuose bei skundžiamame reglamente nustatytus apribojimus ir kaip bet koks žvejybinės pastangos didėjimas palies atitinkamas skirtingas giliavandenes žuvų rūšis pagrindinio ieškinio nagrinėjimo laikotarpiu.

176   Galiausiai ieškovė pripažino, kad negali tiksliai numatyti, kada dėl naujo reglamentavimo kilusi žala taps nepataisoma arba kada išaugusi žvejybinė pastanga bus sumažinta iki neatkuriamo lygmens, bet ji tikisi, kad tai bus jaučiama po vieno žvejybos sezono, kol bus priimtas sprendimas dėl pagrindinio ieškinio.

177   Tačiau ieškovės pateikti įrodymai įtikina, jog gelminės žvejybos Naujojoje Zelandijoje sąlygota žala yra matuojama metais, o ne mėnesiais. Be to, mokslinės ataskaitos rodo, kad zonos, priklausančios Vidurio Atlanto sistemai (į kurią įeina Azorai), už Azorų vandenų yra atviros jau daugelį dešimtmečių nereglamentuotai gelminės žvejybos veiklai. Nors dėl to sumažėjo jautrios ir priegaudų rūšys, matyt, žuvų ištekliai nenyksta negrįžtamai. Ieškovės pateikta eksperto ataskaita rodo, pavyzdžiui, kad nors žuvų ištekliai, esant pereikvojimui, yra pažeidžiami, sugavimai beveik kiekviename šiuo metu naudojamame regione greitai auga (boom and bust), ir iš pradžių išaugęs laimikis sumažėja per maždaug dešimtmetį nuo žvejybos pradžios (prašymo 2 priedo 2–3 p.)

178   Galiausiai, baiminantis nepataisomos žalos buveinėms ir užsimenant apie tvarumo ribai artimą situaciją, mokslinės ataskaitos, kuriomis remiamasi (būtent prašymo 3 priedas) nurodo didelį netikrumą dėl galimo spėjamo pereikvojimo. Ataskaitoje (prašymo 3 priedas) taip pat pabrėžiama, kad atitinkami rodikliai „neįrodo, jog egzistuoja aiškios problemos susijusios su giliavandenių rūšių pereikvojimu“, net jei galima teigti, kad jos intensyviai eksploatuojamos. Priduriama, kad kai kurių rūšių pokyčiai nustatomi kiekvienais metais, kurie „neatrodo vien kaip tiesioginė žvejybos sąlygoto mirtingumo pasekmė, ir kurių priežastis dar nežinoma“ (prašymo 3 priedo 17 p.). Ataskaita taip pat nurodo, kad „kai kurių zonų, tai yra povandeninių kalnų, pereikvojimo poveikis dar nėra visiškai žinomas, nes jo dinamika nėra gerai ištirta“ (prašymo 3 priedo 25 p.).

179   Be minėtų paaiškinimų, būtina pastebėti, kad dvi mokslinės ataskaitos (parengtos ICEM ir CECAF, prijungtos prie prašymo 20 ir 21 priedų), kuriomis ieškovė remiasi įrodinėdama giliavandenių žuvų išteklių nuskurdinimo galimybę, yra parašytos prieš priimant minėtus 2002 m. reglamentus. Šie reglamentai buvo priimti atsižvelgiant į mokslo rekomendacijas, esančias šiose ataskaitose, siekiant atsižvelgti į pateiktus įrodymus bei įtvirtinti reglamentavimą, ribojantį žvejybinę pastangą giliavandenių žuvų rūšims, kurioms gresia pereikvojimas (žr. reglamento Nr. 2347/2002 2 ir 4 konstatuojamąsias dalis). Be to, šios ataskaitos nepateikia informacijos, įrodančios, jog skundžiamas reglamentas ar panašus reglamentavimas lemtų žuvų išteklių nuskurdinimą. Ataskaitos ragina nustatyti bendrus ilgalaikio žuvų išteklių valdymo principus. Jos primygtinai nesiūlo remtis patekimo apribojimu arba išimtinai naudoti TAC ir kvotas, bet suteikia prioritetą žvejybinės pastangos valdymo reglamentavimui, o tokia nuomone Taryba vadovavosi priimdama 2002 m. reglamentus bei skundžiamą reglamentą, kuriais siekiama riboti žvejybinę pastangą.

180   Dėl naujausios ICEM ataskaitos, paskelbtos 2004 m. birželio 11 d., ieškovė 2004 m. birželio 21 d. prašyme nurodo, kad ji nekelia jokio naujo fakto ar teisės klausimo. Ataskaita pakartoja 2002 metų išvadas ir prideda kai kuriuos naujus paaiškinimus. Nors 2004 m. ICEM ataskaita pakartoja 2002 metais suformuluotas rekomendacijas, tai yra, kad giliavandenės rūšys yra pažeidžiamos ir naudojamos netausojant, ji pripažįsta, kad „dabar yra neįmanoma pateikti rekomendacijų dėl giliavandenių rūšių tam tikrų žvejybos tipų“ (2004 m. ICEM ataskaitos 82 p.). Ataskaitoje atsižvelgiama į naujausių reglamentų priėmimą (2002 m. reglamentai) pripažįstant, kad „reglamentuojamoje NEAFC zonoje buvo rekomenduojama užšaldyti žvejybinę pastangą 2003 ir 2004 metais ir kad Bendrijos giliavandenei žvejybai taikomas pastangos valdymo reglamentavimas“. Priduriama, kad nauji reglamentai, nurodantys stabilizuoti ar sumažinti žvejybinę pastangą, turėtų „pagerinti išteklių padėtį arba bent sulėtinti nuskurdinimo procentą (ir kad) jų dabartinis poveikis ištekliams šiuo metu negali būti nustatomas (žr. 2004 m. ICEM ataskaitos 83 p.) Todėl nauji paaiškinimai, pateikti 2004 m. ICEM ataskaitoje, nekonstatuoja ankstesnės situacijos pablogėjimo ir nepakeičia bendro vaizdo. Nei 2004 metų, nei 2002 metų ataskaitos nepateikė įrodymų dėl skundžiamo reglamento poveikio Azorų vandenyse, dėl ko būtų galima daryti išvadą, kad prašomos laikinosios apsaugos priemonės yra būtinos tam, jog būtų užkirstas kelias rimtai ir nepataisomai žalai žuvų ištekliams šioje zonoje.

181   Taip pat būtina pastebėti, jog ieškovės tvirtinimas, kad Komisija iš esmės pripažino, jog skundžiamas reglamentas turės neigiamą poveikį žuvų ištekliams, yra neteisingas. Ieškovės minėtos 2004 m. vasario 3 d. Komisijos spaudos pranešimo ištraukos, kurios pridedamos prie pasiūlymo dėl tralavimo, išimtinai nurodo dugno tralavimo įrankių žalingą poveikį jūrų buveinėms, o ne žuvų ištekliams.

182   Galiausiai būtina pabrėžti, kad motyvai, analogiški minėtiesiems, susiję su tinkamesnių galimybių spręsti visas su jūros ekosistema susijusias problemas, yra svarbūs vertinant skubą, susijusią su žuvų išteklių išnaudojimu.

183   Taigi pagrindinio reglamento 7 ir 8 straipsnyje arba Reglamento Nr. 850/98 45 straipsnyje numatytos nepaprastosios priemonės yra tinkamos ir žuvų ištekliams išsaugoti. Ieškovė nebandė įgyvendinti tokių priemonių, ir todėl galima tvirtinti, kad prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nėra būtinas. Be to, būtina pažymėti, kad Reglamentas Nr. 2347/2002 įtvirtina griežtą stebėjimo sistemą, leidžiančią Komisijai ir atitinkamoms mokslo įstaigoms atidžiai stebėti būtent giliavandenių žuvų situaciją. Komisija rengia ataskaita apie visą giliavandenių žuvų valdymo programą iki 2005 metų ir siūlo Tarybai visus būtinus šios programos pakeitimus.

184   Tokiomis aplinkybėmis, kai ieškovė turi kitų tinkamesnių galimybių ir kai Bendrijos institucijos atidžiai seka ginčijamą situaciją bendrame BŽP kontekste, prašomos laikinosios apsaugos priemonės neatrodo būtinos (žr. minėtos nutarties Komisija prieš Belgiją 40–42 punktus; minėtą nutartį Free Trade Foods prieš Komisiją; minėtos nutarties Aden ir kt. prieš Tarybą bei Komisiją 109 punktą ir minėtos nutarties Neue Erba Lautex prieš Komisiją 105–110 punktus).

–       Žala, padaryta Azorų pramonei

185   Ieškovė ir Porto de Abrigo tvirtina, kad žuvų išteklių negrįžtamas išnaudojimas keltų pavojų Azorų žvejų egzistavimui ir visiškai sužlugdytų Azorų pramonę. Šis argumentas yra susijęs su aptartu argumentu dėl žuvų išteklių išnaudojimo.

186   Bet kuriuo atveju būtina pažymėti, kad nei ieškovė, nei Porto de Abrigo pakankamai neįrodo, kol bus priimtas sprendimas dėl pagrindinio ieškinio, kad skundžiamas reglamentas sąlygotų rimtą ir nepataisomą žalą Azorų žvejybos sektoriui, juo labiau visai Azorų ekonomikai.

187   Be argumentų, susijusių su aptartu žuvų išteklių išnaudojimu, ieškovė nepateikia pakankamų įrodymų, leidžiančių laikinąsias apsaugos priemones taikančiam teisėjui įvertinti pobūdį, kaip bet koks užsienio laivų žvejybinės pastangos didėjimas paveiktų Azorų žvejybos sektoriaus finansinius interesus, ir per kokį laiką.

188   Priešingai, būtina įvertinti, kad skundžiamas reglamentas visuomet numatytų 100 jūrmylių zoną, kuri būtų išimtinai rezervuota Azorų žvejams ir tunams, ir giliavandenėms žuvims. Net jeigu, kaip tvirtina ieškovė, 31,4 % Azorų laimikio sudaro laimikis iš žuvų būrių, esančių zonoje tarp 100 ir 200 jūrmylių, tai visai neįrodo, kad net jeigu šis plotas šiuo metu būtų rezervuotas užsienio laivams, Azorų žvejų interesams būtų padaryta rimta ir nepataisoma žala, kol bus priimtas sprendimas dėl pagrindinio ieškinio. A fortiori, ieškovė neįrodo, kad poveikis visai Azorų ekonomikai būtų toks, jog žala būtų rimta ir nepataisoma.

189   Todėl spėjama rimta ir nepataisoma žala Azorų žvejybos sektoriui yra nepagrįsta.

190   Atsižvelgiant į minėtus paaiškinimus, laikinąsias apsaugos priemones taikantis teisėjas mano, kad ieškovė pakankamai neįrodo, jog skundžiamas reglamentas lemtų rimtą ir nepataisomą žalą jūros ekosistemai, žuvų ištekliams ar Azorų žvejybos sektoriui arba jog nurodoma žala yra tikra ir neišvengiama. Taigi neįrodyta, kad prašomos laikinosios apsaugos priemonės yra būtinos, vadinasi, reikalaujama skubos sąlyga netenkinama.

191   Ieškovei neįrodžius, kad prašomos laikinosios apsaugos priemonės yra būtinos tam, kad užkirstų kelią rimtai ir nepataisomai žalai, kol bus priimtas sprendimas dėl pagrindinio ieškinio, nėra būtina nagrinėti, ar jis tenkina fumus boni juris sąlygą.

192   Galiausiai, kaip nurodėme šios analizės pradžioje, būtina pabrėžti aplinkybę, kad atsižvelgiant į visus minėtus paaiškinimus, interesų šioje byloje palyginimas nėra palankus ieškovei.

193   Akivaizdu, skundžiamo reglamento vykdymo dalinis sustabdymas turėtų didelį poveikį BŽP ir trečiosioms šalims; prašomos laikinosios apsaugos priemonės yra neproporcingos, atsižvelgiant į tikslą, kurio jomis siekiama, ir šių priemonių priėmimas drastiškai pasikėsintų į plačią diskreciją, kuria Taryba naudojasi BŽP srityje. Tokiomis aplinkybėmis laikinąsias apsaugos priemones taikantis teisėjas Tarybos vertinimą gali pakeisti nebent išimtinėmis aplinkybėmis, esant ypač rimtam fumus boni juris ir aiškiai skubai, kurių šių atveju nėra (žr. minėtos nutarties Free Trade Foods prieš Komisiją 48 punktą ir minėtą teismų praktiką).

194   Prašomos laikinosios apsaugos priemonės nėra būtinos, ypač jei manoma, kad egzistuoja kiti tinkamesni ir proporcingesni būdai, pavyzdžiui, Komisijos ar valstybių narių priimtos nepaprastosios priemonės BŽP srityje, ir kad ieškovė nesiėmė veiksmų, jog tokios priemonės būtų užtikrintos.

195   Tokiomis aplinkybėmis, laikinąsias apsaugos priemones taikantis teisėjas mano, kad interesų palyginimas nėra palankus ieškovei (žr. minėtos nutarties Komisija prieš Belgiją 40–42 punktus; minėtos nutarties Free Trade Foods prieš Komisiją 59 punktą; minėtos nutarties Aden ir kt. prieš Tarybą ir Komisiją 109 punktą ir minėtos nutarties Neue Erba Lautex prieš Komisiją 105–110 punktus).

196   Kadangi nepatenkinta skubos sąlyga ir interesų palyginimas yra palankus Tarybai, šis prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo turi būti atmestas.

Remdamasis šiais motyvais,

PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMO PIRMININKAS

nusprendžia:

1.      Porto de Abrigo – Organização de Produtores da Pesca CRL ir GÊ-Questa – Associação de Defesa do Ambiente leisti įstoti į bylą ieškovės pusėje.

2.      Atmesti WWF – World Wide for Nature ir Seas at Risk prašymą leisti įstoti į bylą.

3.      Atmesti prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

4.      Atidėti klausimo dėl bylinėjimosi išlaidų nagrinėjimą.

Paskelbta 2004 m. liepos 7 d.  Liuksemburge.

Sekretorius        Pirmininkas

H. Jung        B. Vesterdorf

* Proceso kalba: anglų.