Laikina versija
TEISINGUMO TEISMO (septintoji kolegija) NUTARTIS
2024 m. balandžio 10 d.(*)
„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Teisingumo Teismo procedūros reglamento 99 straipsnis – Atsakymas, kurį galima aiškiai nustatyti iš jurisprudencijos – Apmokestinimas – Pridėtinės vertės mokestis (PVM) – Direktyva 2006/112/EB – 183 straipsnis – Teisė į pirkimo PVM atskaitą – Taikymo tvarka – Pavėluotas grąžinimas – Vėlavimas dėl nacionalinės nuostatos taikymo – Teisingumo Teismo prejudicinio sprendimo, priimto po šių faktinių aplinkybių, poveikis – Delspinigiai – Senatis – Lygiavertiškumo, veiksmingumo ir mokesčių neutralumo principai“
Byloje C‑532/23
dėl Fővárosi Törvényszék (Sostinės apygardos teismas, Vengrija) 2023 m. liepos 10 d. nutartimi, kurią Teisingumo Teismas gavo 2023 m. rugpjūčio 18 d., pagal SESV 267 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje
Lear Corporation Hungary Autóipari Gyártó Kft.
prieš
Nemzeti Adó- és Vámhivatal Fellebbviteli Igazgatósága
TEISINGUMO TEISMAS (septintoji kolegija),
kurį sudaro kolegijos pirmininkas F. Biltgen, teisėjai N. Wahl (pranešėjas) ir J. Passer,
generalinė advokatė T. Ćapeta,
kancleris A. Calot Escobar,
atsižvelgęs į išklausius generalinę advokatę priimtą sprendimą išspręsti bylą motyvuota nutartimi pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 99 straipsnį,
priima šią
Nutartį
1 Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyvos 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos (OL L 347, 2006, p. 1; toliau – PVM direktyva) 183 straipsnio ir lygiavertiškumo, proporcingumo bei mokesčių neutralumo principų išaiškinimo.
2 Šis prašymas pateiktas nagrinėjant Lear Corporation Hungary Autóipari Gyártó Kft. (toliau – Lear Corporation) ir Nemzeti Adó- és Vámhivatal Fellebbviteli Igazgatósága (Nacionalinio mokesčių ir muitų administratoriaus skundų direkcija, Vengrija) (toliau – Skundų direkcija) ginčą dėl Lear Corporation teisės gauti delspinigius už pavėluotą pridėtinės vertės mokesčio (PVM) skirtumo, atsiradusio dėl nacionalinės teisės nuostatoje, kurią Teisingumo Teismas vėliau pripažino nesuderinama su Sąjungos teise, nustatytos sąlygos, grąžinimą.
Teisinis pagrindas
Sąjungos teisė
3 Direktyvos 2006/112 183 straipsnyje numatyta:
„Kai tam tikrą mokestinį laikotarpį atskaityta PVM suma viršija mokėtino PVM sumą, valstybės narės gali arba grąžinti šį skirtumą, arba jį perkelti į kitą laikotarpį jų pačių nustatytomis sąlygomis
Tačiau valstybės narės gali atsisakyti grąžinti ar perkelti skirtumą, jei jo suma nedidelė.“
Vengrijos teisė
PVM įstatymo pakeitimo įstatymas
4 Az általános forgalmi adóról szóló 2007. évi CXXVII. törvény jogharmonizációs célú módosításáról és az adó-visszaigénylés különös eljárási szabályairól szóló 2011. évi CXXIII. törvény (2011 m. Įstatymas CXXIII, kuriuo, siekiant suderinti teisę, iš dalies keičiamas 2007 m. PVM įstatymas CXXVII ir nustatoma speciali PVM susigrąžinimo procedūros tvarka (Magyar Közlöny 2011/110), toliau – PVM įstatymo pakeitimo įstatymas) nuo 2011 m. rugsėjo 27 d. panaikino Az általános forgalmi adóról szóló 2007. évi CXXVII. törvény (2007 m. PVM įstatymas Nr. CXXVII (Magyar Közlöny 2007/155) 186 straipsnio 2–4 dalis tam, kad būtų galima grąžinti atskaitytino PVM skirtumą, nesant reikalo laukti atlygio už sandorį, dėl kurio susidarė atskaitytinas PVM, sumokėjimo. Anksčiau šio 186 straipsnio 2 dalyje buvo numatyta, kad teisė susigrąžinti atskaitytino PVM skirtumą siejama su sąlyga, susijusia su už nagrinėjamą sandorį mokėtinos sumos sumokėjimu.
5 PVM įstatymo pakeitimo įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta:
„Sumos, dėl kurių apmokestinamasis asmuo paskutinėje PVM deklaracijoje, kurią turėjo pateikti iki šio įstatymo įsigaliojimo (toliau – deklaracija), negalėjo pasinaudoti susigrąžinimo teise pagal <...> panaikinto šiuo įstatymu 186 straipsnio 2–4 dalis – tik už sumas, kurias apmokestinamasis asmuo nurodė kaip mokestį už neapmokėtus įsigijimus – gali būti nurodytos prašyme dėl susigrąžinimo, kurį apmokestinamasis asmuo gali pateikti mokesčių institucijoms iki 2011 m. spalio 20 d., naudodamas šiam tikslui numatytą formą; neatsižvelgiant į šį laikotarpį, apmokestinamasis asmuo deklaracijoje, atitinkančioje jam taikomą schemą, gali įtraukti pirma nurodytas sumas kaip sumą, mažinančią mokesčio, kurį jis turi prievolę sumokėti, sumą, arba pasinaudoti teise į grąžinimą deklaracijoje. Šis prašymas laikomas deklaracija, kaip tai suprantama [Mokesčių procedūros kodekso] nuostatų taikymo tikslais. Terminas, per kurį turi būti pateiktas šis prašymas, yra naikinamasis terminas, nuo kurio apmokestinamasis asmuo negali būti atleistas.“
Mokesčių procedūros kodeksas
6 Az adózás rendjéről szóló 2003. évi XCII. törvény (2003 m. Įstatymas XCII dėl Mokesčių procedūros kodekso (Magyar Közlöny 2003/131), toliau – Mokesčių procedūros kodeksas) 37 straipsnio 4 ir 6 dalyse nustatyta:
„4. Apmokestinamajam asmeniui mokėtinos biudžeto subsidijos sumokėjimo terminą reglamentuoja šio įstatymo priedai ar konkretus įstatymas. Biudžeto subsidija arba PVM, kurį prašoma grąžinti, turi būti sumokėti per 30 dienų nuo prašymo (deklaracijos) gavimo, bet ne anksčiau, nei nustatytas sumokėjimo terminas, šį laikotarpį pratęsiant iki 45 dienų, jeigu grąžintino PVM suma viršija 500 000 [Vengrijos forintų (HUF) (apie 1 300 eurų)].
<...>
6. Jei mokesčių administratorius sumoka per vėlai, už kiekvieną uždelstą dieną jis moka palūkanas, kurių norma atitinka delspinigių normą. <...>“
7 Mokesčių procedūros kodekso 124 straipsnyje nustatyta:
„1. Tais atvejais, kai Alkotmánybíróság [(Konstitucinis Teismas, Vengrija)], Kúria [(Aukščiausiasis Teismas, Vengrija)] arba Europos Sąjungos Teisingumo Teismas atgaline data nustato, kad teisės norma, kurioje nustatyta mokestinė prievolė, prieštarauja Pagrindiniam įstatymui ar privalomam Europos Sąjungos teisės aktui, arba, jei tai savivaldybės priimtas teisės aktas, – bet kokiai kitai teisės normai, ir kad šiuo teismo sprendimu apmokestinamajam asmeniui suteikiama teisė į grąžinimą pagal šio straipsnio nuostatas, pirmosios pakopos mokesčių institucija grąžina mokestį apmokestinamojo asmens prašymu, laikydamasi atitinkamame sprendime nustatytos tvarkos.
2. Apmokestinamasis asmuo savo prašymą mokesčių institucijai gali pateikti raštu per 180 dienų nuo Alkotmánybíróság [(Konstitucinis Teismas)], Kúria [(Aukščiausiasis Teismas)] arba Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimo paskelbimo arba pranešimo apie jį; šiam laikotarpiui pasibaigus, negali būti prašoma netaikyti naikinamojo termino. Mokesčių institucija atmeta prašymą, jeigu paskelbimo arba pranešimo apie sprendimą dieną teisė, susijusi su mokesčio nustatymu, išnyko.
<...>
6. Jeigu apmokestinamojo asmens teisė į mokesčių grąžinimą yra pagrįsta, mokesčių institucija grąžinimo metu sumoka palūkanas nuo grąžintinų mokesčių, kurių norma yra lygi centrinio banko bazinei normai ir yra skaičiuojama nuo mokesčio mokėjimo dienos iki tos dienos, kai sprendimas grąžinti mokesčius tapo galutinis. Gražinimas tapo mokėtinas tą dieną, kai sprendimas dėl gražinimo tapo galutinis, ir turi būti atliktas per 30 dienų nuo tos dienos, kai jis tapo mokėtinas. Su biudžeto subsidijų mokėjimu susijusios nuostatos mutatis mutandis taikomos grąžinimui, kuris reglamentuojamas pagal šią dalį, išskyrus 37 straipsnio 6 dalį.“
8 Mokesčių procedūros kodekso 124/D straipsnio 1–3 dalys suformuluotos taip:
„1. Išskyrus atvejus, kai šiame straipsnyje numatyta kitaip, prašymams grąžinti mokesčius, pagrįstiems teise į PVM atskaitą, taikomos 124/C straipsnio nuostatos.
2. Apmokestinamasis asmuo gali pasinaudoti 1 dalyje nurodyta teise, pateikdamas patikslintą mokesčių deklaraciją – per 180 dienų nuo Alkotmánybíróság [(Konstitucinis Teismas)], Kúria [(Aukščiausiasis Teismas)] arba Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimo paskelbimo arba pranešimo apie jį – deklaraciją ar deklaracijas, susijusias su vienais ar keliais mokestiniais metais arba mokestiniais metais, kuriais atsirado atitinkama teisė į atskaitą. Pasibaigus terminui, prašymas dėl naikinamojo termino netaikymo nepriimamas.
3. Jei pagal patikslintą mokesčių deklaraciją matyti, kad apmokestinamasis asmuo turi teisę į mokesčio grąžinimą dėl sumažėjusio mokesčio, kurį jis turi sumokėti, arba dėl padidėjusios grąžintinos sumos, <...> mokesčių institucija grąžintinai sumai taiko palūkanų normą, lygią centrinio banko bazinei palūkanų normai, apskaičiuotai nuo mokėjimo datos, nurodytos deklaracijoje ar deklaracijose, kurios susijusios su patikslinta deklaracija, arba nuo gražinimo dienos – ar mokesčio mokėjimo dienos, jeigu ji vėlesnė, – ir patikslintos deklaracijos pateikimo dienos. Grąžinimas, kuriam taikomos su biudžeto subsidijų mokėjimu susijusios nuostatos, turi būti atliktas per 30 dienų nuo patikslintos deklaracijos pateikimo.“
9 Minėto kodekso 164 straipsnio 1 dalyje numatyta:
„Teisės nustatyti mokestį senaties terminas yra penkeri metai nuo paskutinės kalendorinių metų, kuriais turėjo būti pateikta deklaracija ar pranešimas apie šį mokestį, arba, nesant deklaracijos ar pranešimo – kalendorinių metų, kuriais turėjo būti sumokėtas mokestis, dienos. Išskyrus atvejus, kai įstatyme numatyta kitaip, teisei prašyti biudžeto subsidijos ir teisei susigrąžinti permoką taikomas penkerių metų senaties terminas, skaičiuojamas nuo paskutinės kalendorinių metų, kuriais atsirado teisė prašyti subsidijos ar grąžinimo, dienos.“
Pagrindinė byla ir prejudiciniai klausimai
10 Lear Corporation gamina variklinių transporto priemonių įrangą keliose Vengrijoje esančiose vietose. Už PVM deklaravimo laikotarpius nuo 2005 m. gruodžio mėn. iki 2011 m. liepos mėn. ji negalėjo remtis teise į PVM grąžinimą dėl tuo metu galiojusios ir šios nutarties 4 punkte primintos vadinamosios „apmokėtų įsigijimų“ sąlygos, pagal kurią tik už visiškai apmokėtus pirkimus atsiranda teisė į pirkimo PVM atskaitą.
11 2011 m. liepos 28 d. Sprendime Komisija / Vengrija (C‑274/10, EU:C:2011:530, 54 punktas) Teisingumo Teismas nusprendė, kad pagal Direktyvos 2006/112 183 straipsnį valstybėms narėms neleidžiama teisės susigrąžinti atskaitytino PVM skirtumą įgyvendinimui taikyti sąlygą, susijusią su už nagrinėjamą sandorį mokėtino atlygio sumokėjimu.
12 Po šio sprendimo Vengrijos teisės aktų leidėjas priėmė PVM įstatymo pakeitimo įstatymą. Vis dėlto šiame naujame įstatyme nėra jokios taisyklės, kurioje būtų numatyta atlyginti apmokestinamiesiems asmenims finansinę žalą, patirtą taikant vadinamąją „apmokėtų įsigijimų“ sąlygą, pripažintą nesuderinama su Sąjungos teise.
13 2011 m. rugsėjo 30 d. Lear Corporation, remdamasi PVM įstatymo pakeitimo įstatymu, pateikė prašymą grąžinti PVM už šios nutarties 10 punkte nurodytą laikotarpį. Vengrijos mokesčių administratorius jai grąžino prašomą PVM sumą, tačiau nesumokėjo delspinigių.
14 2014 m. liepos 17 d. Nutartyje Delphi Hungary Autóalkatrész Gyártó (C‑654/13, EU:C:2014:2127, 39 punktas) Teisingumo Teismas nusprendė, kad Sąjungos teisė, visų pirma Direktyvos 2006/112 183 straipsnis, turi būti aiškinama kaip draudžianti valstybės narės teisės nuostatas ir praktiką, pagal kurias delspinigiai nemokami už PVM sumą, kurios nebuvo galima susigrąžinti per protingą laikotarpį dėl nacionalinės teisės nuostatos, pripažintos prieštaraujančia Sąjungos teisei.
15 Teisingumo Teismas patikslino, kad, nesant šią sritį reglamentuojančių Sąjungos teisės aktų, ši valstybė narė, laikydamasi lygiavertiškumo ir veiksmingumo principų, turi nustatyti tokių delspinigių mokėjimo tvarką, kuri neturi būti mažiau palanki nei ta, kuri taikoma nacionalinės teisės pažeidimu grindžiamiems ieškiniams, kurių dalykas ir pagrindas panašūs į grindžiamus Sąjungos teisės pažeidimu (lygiavertiškumo principas), ir dėl jų naudojimasis Sąjungos teisėje nustatytomis teisėmis neturi tapti praktiškai neįmanomas arba pernelyg sudėtingas (veiksmingumo principas).
16 2014 m. gruodžio 23 d., remdamasi 2014 m. liepos 17 d. Nutartimi Delphi Hungary Autóalkatrész Gyártó (C‑654/13, EU:C:2014:2127), Lear Corporation pateikė Nemzeti Adó- és Vámhivatal Kiemelt Adózók Adóigazgatósága (Nacionalinio mokesčių ir muitų administratoriaus stambių mokesčių mokėtojų mokesčių direkcija), Vengrija) (toliau – pirmosios pakopos mokesčių institucija) prašymą sumokėti 457 916 030 HUF (t. y. šio prašymo pateikimo dieną apie 1 458 656 eurų) delspinigių už pavėluotą PVM grąžinimą (toliau – delspinigiai). Ji taip pat prašė sumokėti palūkanas dėl pavėluoto delspinigių (toliau – sudėtinės palūkanos) sumokėjimo už laikotarpį nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2011 m. liepos 31 d.
17 Pirmosios pakopos mokesčių institucijai atmetus jos prašymą, Lear Corporation kreipėsi į Skundų direkciją, o ši 2015 m. spalio 12 d. sprendimu panaikino minėtos institucijos priimtą sprendimą ir nurodė iš naujo priimti sprendimą dėl bylos.
18 2015 m. lapkričio 10 d. sprendimu, priimtu pasibaigus peržiūros procedūrai, pirmosios pakopos mokesčių institucija iš dalies patenkino Lear Corporation prašymą. 2016 m. lapkričio 2 d. pateiktu papildomu prašymu ji paprašė šios institucijos papildyti savo sprendimą ir skirti jai 122 108 685 HUF (t. y. šio papildomo prašymo pateikimo dieną apie 396 380 eurų) sudėtinių palūkanų sumą; ji teigė, kad minėta institucija turėjo jai ex officio skirti šias palūkanas.
19 2016 m. lapkričio 24 d. sprendime Kúria (Aukščiausiasis Teismas) priėmė sprendimą dėl Vengrijos mokesčių administratoriaus praktikos, kad būtų atsižvelgta į 2014 m. liepos 17 d. Nutarties Delphi Hungary Autóalkatrész Gyártó (C‑654/13, EU:C:2014:2127) pasekmes. Remdamasis šia nutartimi jis priėmė principinį Sprendimą Nr. 18/2017, jame patikslino delspinigių už PVM sumas, kurios negalėjo būti susigrąžintos dėl vadinamosios „apmokėtų įsigijimų“ sąlygos, panaikintos PVM įstatymo pakeitimo įstatymu, apskaičiavimo tvarką.
20 Atsižvelgdama į šį principinį sprendimą, Skundų direkcija 2017 m. kovo 7 d. sprendimu panaikino 2015 m. lapkričio 10 d. sprendimą ir nurodė pirmosios pakopos mokesčių institucijai iš naujo išnagrinėti Lear Corporation pateiktą prašymą sumokėti delspinigius. 2017 m. balandžio 18 d. sprendimu ši institucija iš dalies patenkino šį prašymą ir jai suteikė 225 825 000 HUF (t. y. maždaug 720 585 eurus 2017 m. balandžio 18 d.) delspinigių, apskaičiuotų pagal Vengrijos centrinio banko nustatytą bazinę palūkanų normą už laikotarpį nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2011 m. liepos 31 d.
21 Lear Corporation, nepatenkinta šiuo sprendimu, kreipėsi į Skundų direkciją, prašydama taip pat priteisti delspinigius už laikotarpį nuo 2005 m. gruodžio mėn. iki 2007 m. gruodžio mėn., kad būtų atsižvelgta į visą laikotarpį, per kurį ji negalėjo pasinaudoti teise į PVM grąžinimą, atsižvelgiant į Kúria (Aukščiausiasis Teismas) principinį Sprendimą Nr. 18/2017.
22 Pažymėjusi, kad Lear Corporation prašymą sumokėti delspinigius pateikė 2014 m. gruodžio 23 d., t. y. per nustatytą senaties terminą, ir aiškiai nurodė laikotarpį nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2011 m. liepos 31 d., kuriuo grindžiamas šis prašymas, Skundų direkcija nusprendė, kad, atsižvelgiant į dispozityvumo principą, pagal kurį šalys apibrėžia ginčo dalyką, pirmosios pakopos mokesčių institucija turėjo priimti sprendimą tik dėl šio prašymo. Taigi minėta direkcija nusprendė, kad reikalavimas sumokėti delspinigius už laikotarpį nuo 2005 m. gruodžio 1 d. iki 2007 m. gruodžio 31 d. turi būti nagrinėjamas kaip naujas prašymas. Galiausiai ji grąžino bylą šiai institucijai, kad ši priimtų sprendimą dėl šiame prašyme nurodytų delspinigių sumokėjimo.
23 2017 m. rugsėjo 1 d. sprendimu pirmosios pakopos mokesčių institucija atmetė šį prašymą, motyvuodama tuo, kad jis pateiktas pavėluotai, nes pagal principinį Sprendimą Nr. 18/2017 delspinigių mokėjimas buvo aiškiai susietas su mokesčių mokėtojo prašymu, kuris, atsižvelgiant į senaties terminą, galėjo būti pateiktas tik iki 2016 m. gruodžio 31 d. 2017 m. gruodžio 1 d. Skundų direkcija patvirtino šį sprendimą.
24 Taigi Lear Corporation pateikė skundą Fővárosi Törvényszék (Sostinės apygardos teismas, Vengrija) ir nurodė, kad ji taip pat turi teisę gauti delspinigius už laikotarpį nuo 2005 m. gruodžio mėn. iki 2007 m. gruodžio mėn. imtinai, motyvuodama, be kita ko, tuo, kad 2011 m. pateikdama šios nutarties 13 punkte nurodytą prašymą ji pasinaudojo teise į PVM grąžinimą, o tai buvo palūkanų sumokėjimo sąlyga. Ji priminė, kad konkrečiai pateikė prašymą sumokėti delspinigius 2014 m. gruodžio 23 d., t. y. per senaties terminą, ir kad pagal principinį Sprendimą Nr. 18/2017 pirmosios pakopos mokesčių institucija turėjo jai sumokėti tokius delspinigius už visą atitinkamą laikotarpį ir šiuo klausimu nebuvo saistoma savo prašymo, nes veiksmingumo principas turi būti viršesnis už dispozityvumo principą.
25 Tokiomis aplinkybėmis Fővárosi Törvényszék (Sostinės apygardos teismas) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:
„1. Ar Direktyvos [2006/112] 183 straipsnis ir lygiavertiškumo bei veiksmingumo principai turi būti aiškinami taip, kad tuo atveju, kai apmokestinamasis asmuo prašo grąžinti [PVM], kurio jis anksčiau negalėjo susigrąžinti dėl to, kad buvo taikoma teisės aktuose nustatyta sąlyga, [Teisingumo Teismo] sprendimu pripažinta pažeidžiančia [Sąjungos] teisę, reikia pripažinti, kad prašymas grąžinti PVM kartu yra ir prašymas sumokėti delspinigius, atsižvelgiant į papildomą delspinigių pobūdį ir į tai, kad prašymas sumokėti delspinigius reglamentuojamas toje pačioje nacionalinės teisės nuostatoje, apibrėžiančioje prašymą grąžinti PVM, kuris buvo grąžintas pavėluotai?
2. Ar lygiavertiškumo ir veiksmingumo principus, visų pirma mokesčių neutralumo principą, atitinka tokia nacionalinė praktika, pagal kurią mokesčių administratorius, vykdydamas procedūrą, remdamasis dispozityvumo principu atmetė apmokestinamojo asmens naują reikalavimą sumokėti delspinigius, nes pirmajame apmokestinamojo asmens prašyme sumokėti delspinigius, kuriuo buvo pradėta administracinė procedūra, nebuvo nurodytas papildomas laikotarpis, kuris buvo nurodytas vėlesniame prašyme, ir nusprendė, kad todėl pastarasis reikalavimas laikomas nauju prašymu, kurio senaties terminas praleistas, nors pats mokesčių administratorius nelaikė, kad yra saistomas dispozityvumo principo, kiek tai susiję su pirmuoju apmokestinamojo asmens prašymu, o šiuo principu rėmėsi tik dėl delspinigių, susijusių su laikotarpiu, kuris dar nebuvo žinomas tuo metu, kai pateiktas prašymas, lėmęs procedūros pradėjimą, nes tas laikotarpis apibrėžtas jurisprudencijoje, suformuotoje vykstant šiai procedūrai?
3. Ar atsižvelgiant į lygiavertiškumo, veiksmingumo ir mokesčių neutralumo principus papildomas prašymas, pateiktas vykdant administracinę mokestinę procedūrą dėl jurisprudencijos raidos gali būti laikomas pirmojo prašymo, kuriuo pradėta procedūra, papildymu, o gal jo pakeitimu, atsižvelgiant į tai, kad abu prašymai skiriasi vienas nuo kito tik delspinigių mokėjimo laikotarpiu?
4. Ar lygiavertiškumo, veiksmingumo ir mokesčių neutralumo principus atitinka tokia nacionalinė praktika, pagal kurią prašymas, pateiktas pasibaigus senaties terminui, pripažįstamas pateiktu suėjus senačiai ir nenagrinėjama, ar yra reikšmingų aplinkybių, dėl kurių senaties terminas galėjo būti sustabdytas arba nutrauktas, ypač atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja savo pirmąjį prašymą pateikė 2014 m., ir į tai, kad nors galiojančios rašytinės teisės nuostatos senaties termino eigos metu nebuvo pakeistos, remdamiesi tuo, kad, atsižvelgiant į jų turinį, jose reglamentuojamos tik PVM grąžinimo sąlygos ir nėra priimta atitinkamų rašytinės teisės nuostatų, Kúria (Aukščiausiasis Teismas <...>) ir Teisingumo Teismas jurisprudencijoje apibrėžė reikalavimo sumokėti delspinigius sąlygas, plačiai aiškindami tas teisės nuostatas, todėl lemiamu penkerių metų senaties termino laikotarpiu reikalavimo grąžinti delspinigius reguliavimas ne tik nebuvo nei žinomas, nei aiškus apmokestinamiesiems asmenims, bet net ir neegzistavo kaip rašytinės teisės nuostatos?“
Dėl prejudicinių klausimų
26 Pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 99 straipsnį šis teismas, vadovaudamasis teisėjo pranešėjo siūlymu ir išklausęs generalinį advokatą, bet kada gali nuspręsti priimti sprendimą motyvuota nutartimi, jeigu atsakymą į prejudicinį klausimą galima aiškiai nustatyti iš jurisprudencijos.
27 Taip pat reikia priminti, kad teismų bendradarbiavimas, įtvirtintas SESV 267 straipsnyje, grindžiamas aiškiu nacionalinių teismų ir Teisingumo Teismo funkcijų atskyrimu. Viena vertus, Teisingumo Teismas turi įgaliojimus ne taikyti Sąjungos teisės nuostatas konkrečiam atvejui, o tik priimti sprendimą dėl Sutarčių ir Sąjungos institucijų, įstaigų ar organų priimtų aktų išaiškinimo (šiuo klausimu žr. 2021 m. gegužės 18 d. Sprendimo Asociaţia „Forumul Judecătorilor din România“ ir kt., C‑83/19, C‑127/19, C‑195/19, C‑291/19, C‑355/19 ir C‑397/19, EU:C:2021:393, 201 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Kita vertus, pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo rekomendacijų nacionaliniams teismams dėl prašymų priimti prejudicinį sprendimą pateikimo (OL C 380, 2019, p. 1) 11 punktą nacionalinis teismas, kuris kreipėsi į Teisingumo Teismą, savo nagrinėjamoje byloje turi nuspręsti dėl konkrečių pasekmių, atsižvelgdamas į Teisingumo Teismo pateiktus paaiškinimus (šiuo klausimu žr. 2018 m. spalio 25 d. Sprendimo Roche Lietuva, C‑413/17, EU:C:2018:865, 43 punktą).
28 Nagrinėjamu atveju Teisingumo Teismas mano, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo prašomą Sąjungos teisės išaiškinimą galima aiškiai nustatyti iš 2008 m. vasario 12 d. Sprendimo Kempter (C‑2/06, EU:C:2008:78), 2020 m. balandžio 23 d. Sprendimo Sole-Mizo ir Dalmandi Mezőgazdasági (C‑13/18 ir C‑126/18, EU:C:2020:292) ir 2023 m. birželio 20 d. Nutarties SOLE-MiZo (C‑426/22, EU:C:2023:517). Taigi šioje byloje reikia taikyti Procedūros reglamento 99 straipsnį.
29 Kaip matyti iš šios nutarties 27 punkto, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turės nustatyti konkrečias šios Teisingumo Teismo jurisprudencijos aiškinimo pasekmes pagrindinėje byloje.
Dėl pirmojo klausimo
30 Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2006/112 183 straipsnis, atsižvelgiant į lygiavertiškumo ir veiksmingumo principus, turi būti aiškinamas taip, kad tuo atveju, kai apmokestinamasis asmuo prašo grąžinti PVM, kurio prieš tai nebuvo galima susigrąžinti dėl to, kad buvo taikoma teisinė sąlyga, dėl kurios Teisingumo Teismas nusprendė, kad ja pažeidžiamas šis straipsnis, pagal jį draudžiama laikyti, kad šis prašymas grąžinti PVM apima ir prašymą sumokėti delspinigius, atsižvelgiant į pastarųjų papildomą pobūdį ir į tai, kad jų mokėjimui taikomos tos pačios nacionalinės teisės nuostatos, taikomos ir susigrąžinant PVM, kuris buvo grąžintas pavėluotai.
31 Šiuo klausimu Teisingumo Teismas 2023 m. birželio 20 d. Nutartyje SOLE-MiZo (C‑426/22, EU:C:2023:517) nusprendė:
„40. [J]ei valstybė narė surinko mokesčius pažeisdama Sąjungos teisės normas, asmenys turi teisę į tai, kad būtų grąžintas ne tik nepagrįstai surinktas mokestis, bet ir šiai valstybei sumokėtos arba jos gautos su šiuo mokesčiu tiesiogiai susijusios sumos. Tai taip pat apima nuostolius, patirtus dėl negalėjimo naudotis pinigų sumomis, kuriuos lėmė per anksti atsiradusi prievolė sumokėti mokestį. Taigi valstybių narių pareigos grąžinti pažeidžiant Sąjungos teisę surinktas mokesčių sumas kartu su palūkanomis principas kyla iš šios teisės <...>
41. Nesant Sąjungos teisės aktų, kiekviena valstybė narė savo vidaus teisės sistemoje turi numatyti sąlygas, kuriomis šios palūkanos turi būti mokamos, be kita ko, normą ir palūkanų apskaičiavimo būdą (paprastosios ar sudėtinės palūkanos). Šios sąlygos turi atitikti lygiavertiškumo ir veiksmingumo principus, t. y. jos turi būti ne mažiau palankios nei panašiems reikalavimams pagal vidaus teisę taikomos sąlygos ir neturi būti tokios, kad Sąjungos teisės suteiktų teisių įgyvendinimas taptų praktiškai neįmanomas. Be to, šios sąlygos turi atitikti mokesčių neutralumo principą <...>
42. Kalbant apie lygiavertiškumo principą, iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad šio principo laikymasis reiškia, jog aptariama nacionalinė taisyklė vienodai taikoma tiek ieškiniams, grindžiamiems asmenų teisėmis, kylančiomis iš Sąjungos teisės, tiek nacionalinės teisės pažeidimu grindžiamiems ieškiniams, kurių dalykas ir pagrindas panašūs <...>
43. Kalbant apie veiksmingumo principą, <...> pagal jį reikalaujama, kad nacionalinės taisyklės, susijusios su palūkanų, kurios gali būti mokėtinos pateikus prašymą grąžinti pažeidžiant Sąjungos teisę surinkto atskaitytino PVM skirtumą, apskaičiavimu, nelemtų apmokestinamojo asmens galimybės gauti tinkamą nuostolių, patirtų dėl negalėjimo disponuoti atitinkamomis sumomis, kompensaciją <...>
44. Kalbant apie mokesčių neutralumo principą, reikia priminti, kad, atsižvelgiant į palūkanų už valstybės narės pažeidžiant Sąjungos teisę gautą atskaitytino PVM skirtumą, mokėjimo tikslą, t. y. siekį kompensuoti apmokestinamojo asmens finansinius nuostolius, patirtus dėl negalėjimo disponuoti atitinkamomis sumomis, pagal šį principą reikalaujama, kad palūkanų mokėjimo tvarka [būtų] nustatyta taip, kad nepagrįstai gautų mokesčių ekonominė našta galėtų būti kompensuota <...>“
32 Šiomis aplinkybėmis į pirmąjį klausimą reikia atsakyti, kad Direktyvos 2006/112 183 straipsnis, atsižvelgiant į lygiavertiškumo, veiksmingumo ir mokesčių neutralumo principus, turi būti aiškinamas taip, kad tuo atveju, kai apmokestinamasis asmuo prašo grąžinti PVM, kurio anksčiau nebuvo galima susigrąžinti dėl to, kad buvo taikoma teisinė sąlyga, dėl kurios Teisingumo Teismas nusprendė, kad ja pažeidžiamas šis straipsnis, pagal jį nedraudžiama, kad atitinkamos valstybės narės teisėje numatytomis sąlygomis šis prašymas grąžinti galėtų būti laikomas apimančiu ir prašymą sumokėti delspinigius, atsižvelgiant į palūkanų už pažeidžiant Sąjungos teisės normas valstybės narės surinktą PVM skirtumą mokėjimo tikslą, t. y. siekį kompensuoti finansinius nuostolius, patirtus apmokestinamojo asmens dėl negalėjimo disponuoti atitinkamomis sumomis.
Dėl antrojo klausimo
33 Antruoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar lygiavertiškumo, veiksmingumo ir mokesčių neutralumo principai turi būti aiškinami taip, kad pagal juos draudžiama valstybės narės praktika, pagal kurią prašymas sumokėti delspinigius, kuriame nurodytas laikotarpis, kuris nebuvo pirmojo prašymo sumokėti tokius delspinigius objektas, laikomas nauju, kurio senaties terminas baigėsi, o šios valstybės mokesčių administratorius dėl dispozityvumo principo pirmojo prašymo etape neturi pareigos mokėti delspinigių, nenumatytų pirmajame prašyme, kai apmokestinamasis asmuo pirmojo prašymo pateikimo dieną negalėjo žinoti, kad jis galėjo išplėsti prašymo taikymo sritį laiko atžvilgiu.
34 Pirmiausia reikia pažymėti, kad šis klausimas neišvengiamai reiškia, kad šios nutarties 32 punkte nurodytos galimybės nėra. Iš tiesų minėto klausimo formuluotė iš esmės suponuoja, kad atitinkamos valstybės narės teisėje nėra nuostatos, pagal kurią prašymas grąžinti šios valstybės mokesčių administratoriaus neteisėtai surinktą mokestį ipso jure reiškia, kad šiame prašyme taip pat numatytas delspinigių mokėjimas.
35 Siekiant atsakyti į tą patį klausimą, pirmiausia reikia priminti, kad Teisingumo Teismas 2008 m. vasario 12 d. Sprendime Kempter (C‑2/06, EU:C:2008:78) nusprendė, kad:
„35. <...> [Sąjungos] teisės normos aiškinimas, kurį pateikia Teisingumo Teismas, vykdydamas [SESV 267] straipsniu jam suteiktus įgaliojimus, paaiškina ir prireikus patikslina šios normos reikšmę ir apimtį, kaip ji turi arba turėjo būti suprasta ir taikoma nuo įsigaliojimo momento <...>. Kitaip tariant, prejudicinis sprendimas ne nustato teisės normą, bet paprasčiausia ją aiškina, todėl jo pasekmės iš principo atsiranda nuo aiškinamos teisės normos įsigaliojimo momento <...>
36. Iš to darytina išvada, kad <...> taip išaiškintą [Sąjungos] teisės normą administracinė įstaiga, neperžengdama savo įgaliojimų ribų, turi taikyti net tiems teisiniams santykiams, kurie atsirado ir susiformavo prieš Teisingumo Teismui priimant sprendimą pagal pateiktą prašymą <...>“
36 Be to, 2020 m. balandžio 23 d. Sprendime Sole-Mizo ir Dalmandi Mezőgazdasági (C‑13/18 ir C‑126/18, EU:C:2020:292) Teisingumo Teismas, be kita ko, nusprendė, kad:
„49. <...> dėl nacionalinės praktikos, pagal kurią pažeidžiant Sąjungos teisę surinktos atskaitytino PVM permokos grąžinimo apmokestinamojo asmens prašymu atveju šiai sumai taikomos palūkanos <...> konkrečiam ataskaitiniam laikotarpiui, netaikant palūkanų už laikotarpį nuo deklaracijos pateikimo iki atitinkamų sumų faktinio sumokėjimo, siekiant kompensuoti pinigų nuvertėjimą dėl praėjusio laiko, apmokestinamasis asmuo gali netekti tinkamos kompensacijos už nuostolius, patirtus dėl negalėjimo disponuoti atitinkamomis sumomis, todėl šia praktika nesilaikoma veiksmingumo principo. Be to, tokia praktika nekompensuojama neteisėtai surinktų mokesčių ekonominė našta, o tai prieštarauja mokesčių neutralumo principui.
<...>
64. <...> kai <...> skola atsirado valstybei narei pažeidus Sąjungos teisę, veiksmingumo principas reikalauja, kad ji pervestų palūkanas už vėlavimą, kai administratorius vėluoja sumokėti šią skolą, antraip valstybės narės nebus skatinamos kuo greičiau kompensuoti šio apmokestinamojo asmens patirtas tokio pažeidimo pasekmes.
65. Dėl šių palūkanų mokėjimo sąlygų <...>, nesant Sąjungos teisės aktų, kiekvienos valstybės narės vidaus teisės sistemoje turi būti numatytos šios sąlygos, laikantis, be kita ko, lygiavertiškumo ir veiksmingumo principų.
<...>
67. Atsižvelgiant į procesinę autonomiją, kurią valstybės narės turi nustatydamos savo nacionalinėje teisėje procedūrines sąlygas, kuriomis mokamos palūkanos už pažeidžiant Sąjungos teisę surinktus mokesčius, reikalavimas, kad apmokestinamasis asmuo pateiktų prašymą sumokėti palūkanas už vėlavimą, mokėtinas, kai administratorius vėluoja sumokėti skolą, atsiradusią dėl to, jog valstybė pažeidė Sąjungos teisę, neprieštarauja veiksmingumo principui.“
37 Nagrinėjamu atveju iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad, pirma, Lear Corporation 2014 m. gruodžio 23 d. pateikė prašymą sumokėti delspinigius ir, antra, šis prašymas susijęs su konkrečiu laikotarpiu, t. y. laikotarpiu nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2011 m. liepos 31 d. Taigi, kadangi atsakant į pirmąjį klausimą nagrinėta hipotezė, t. y. kad pačiame prašyme grąžinti pagrindinę sumą pagal nacionalinę teisę yra ir prašymas sumokėti delspinigius, nėra patvirtinta, atitinkamos valstybės narės mokesčių administratorius, atsižvelgdamas į Sąjungos teisę, turi teisę laikytis tokio prašymo reikalavimų, t. y. šiuo atveju delspinigių už paties apmokestinamojo asmens apibrėžtą laikotarpį.
38 Vis dėlto, kaip nurodyta nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, tik susipažinusi su Kúria (Aukščiausiasis Teismas) principiniu Sprendimu Nr. 18/2017 Lear Corporation ginče su Vengrijos mokesčių administratoriumi paprašė atsižvelgti į šį sprendimą dėl viso šio teismo nustatyto laikotarpio, kiek tai susiję su teise į delspinigius.
39 Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad praktika, kaip antai atitinkamos valstybės narės mokesčių administratoriaus, kai toks prašymas laikomas nauju prašymu ir dėl to dalis delspinigių negrąžinama dėl to, kad suėjo šio prašymo senaties terminas, prieštarauja principams, aiškiai nustatytiems tiek 2008 m. vasario 12 d. Sprendime Kempter (C‑2/06, EU:C:2008:78), tiek 2020 m. balandžio 23 d. Sprendime Sole-Mizo ir Dalmandi Mezőgazdasági (C‑13/18 ir C‑126/18, EU:C:2020:292).
40 Iš tiesų, viena vertus, nagrinėjamu atveju Lear Corporation, remdamasi 2014 m. liepos 17 d. Nutartimi Delphi Hungary Autóalkatrész Gyártó (C‑654/13, EU:C:2014:2127), per senaties terminą pateikė pirmąjį prašymą sumokėti delspinigius, susijusius su PVM suma, kurios nebuvo galima susigrąžinti dėl vadinamosios „apmokėtų įsigijimų“ sąlygos, o jos pateiktas vėlesnis prašymas turi būti laikomas šios nutarties, veikiančios ex tunc, pasekmių nacionaliniu lygmeniu apmokestinamiesiems asmenims sudėtine dalimi.
41 Kita vertus, padarydamas faktiškai neįmanomą delspinigių, susijusių su šiame vėlesniame prašyme nurodytu laikotarpiu, gražinimą, nors tik atitinkamos valstybės narės Aukščiausiojo Teismo sprendimas, priimtas po to, kai buvo pateiktas pirminis prašymas sumokėti delspinigius, leido apmokestinamajam asmeniui būti informuotam apie visas jo teises, atitinkamos valstybės narės mokesčių administratorius atima iš „apmokestinamojo asmens tinkamą kompensaciją už nuostolius, patirtus dėl negalėjimo disponuoti atitinkamomis sumomis, ir todėl nesilaiko veiksmingumo principo“ (2020 m. balandžio 23 d. Sprendimo Sole-Mizo ir Dalmandi Mezőgazdasági, C‑13/18 ir C‑126/18, EU:C:2020:292, 49 punktas).
42 Šiomis aplinkybėmis į antrąjį klausimą reikia atsakyti, kad veiksmingumo ir mokesčių neutralumo principai turi būti aiškinami taip, kad pagal juos nedraudžiama valstybės narės praktika, pagal kurią šios valstybės mokesčių administratoriui netaikoma jokios pareigos per senaties terminą pateikto prašymo sumokėti delspinigius, susijusius su PVM sumomis, kurias ši valstybė surinko pažeisdama Sąjungos teisę, etape mokėti šiame prašyme nenumatytus delspinigius, bet draudžiama, kad šis administratorius antrąjį prašymą sumokėti delspinigius su nurodytu laikotarpiu, kuris nebuvo pirmojo prašymo objektas, kvalifikuotų kaip naują prašymą, kurio senaties terminas jau suėjo, kai antrasis prašymas susijęs su delspinigiais už PVM sumas, surinktas dėl to paties Sąjungos teisės pažeidimo kaip ir tas, kuriuo buvo grindžiamas pirmasis prašymas, ir kai apie galimybę išplėsti šio prašymo taikymo sritį laiko atžvilgiu apmokestinamasis asmuo sužinojo tik po to, kai buvo priimtas nacionalinio teismo sprendimas, Teisingumo Teismui, įgyvendinant pagal SESV 267 straipsnį jam suteiktą kompetenciją, priėmus sprendimą.
Dėl trečiojo klausimo
43 Trečiuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar lygiavertiškumo, veiksmingumo ir mokesčių neutralumo principai turi būti aiškinami taip, kad pagal juos antrą prašymą sumokėti delspinigius, pateiktą dėl jurisprudencijos raidos, galima laikyti pirmojo prašymo sumokėti tokius delspinigius papildymu ar jo pakeitimu, atsižvelgiant į tai, kad šie du prašymai skiriasi tik laikotarpiu, už kurį reikalaujama sumokėti delspinigius.
44 Atsižvelgiant į šios nutarties 42 punkte pateiktą atsakymą į antrąjį klausimą, pagal kurį pagal šiuos principus panašiu atveju atitinkamos valstybės narės mokesčių administratoriui draudžiama antrą prašymą sumokėti delspinigius kvalifikuoti kaip naują, logiškai darytina išvada, kad minėti principai, priešingai, reiškia, kad šis prašymas pagal tvarką, kurią ši valstybė turi nustatyti pagal savo nacionalinę teisę, turi būti laikomas pirmojo prašymo sumokėti tokius delspinigius papildymu.
45 Šiomis aplinkybėmis į trečiąjį klausimą reikia atsakyti, kad veiksmingumo ir mokesčių neutralumo principai turi būti aiškinami taip, kad pagal juos, laikantis tvarkos, kurią kiekviena valstybė narė turi nustatyti atsižvelgdama į savo nacionalinę teisę, antrasis prašymas sumokėti delspinigius su nurodytu laikotarpiu, kuris nebuvo pirmojo prašymo sumokėti delspinigius objektas, laikomas papildančiu pirmąjį prašymą, kai antrasis prašymas susijęs su delspinigiais už PVM sumas, surinktas dėl to paties Sąjungos teisės pažeidimo, kuriuo grindžiamas pirmasis prašymas, ir kai apie galimybę išplėsti šio prašymo taikymo sritį laiko atžvilgiu apmokestinamasis asmuo sužinojo tik po to, kai buvo priimtas nacionalinio teismo sprendimas, Teisingumo Teismui, įgyvendinant pagal SESV 267 straipsnį jam suteiktą kompetenciją, priėmus sprendimą.
Dėl ketvirtojo klausimo
46 Ketvirtasis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimas grindžiamas prielaida, kad antrojo prašymo sumokėti delspinigius senaties terminas gali būti suėjęs tokiomis aplinkybėmis, kokios susiklostė pagrindinėje byloje. Iš šios nutarties 42 punkte pateikto atsakymo į antrąjį klausimą matyti, kad pagal lygiavertiškumo, veiksmingumo ir mokesčių neutralumo principus draudžiama tokį prašymą laikyti nauju prašymu, kurio senaties terminas suėjo. Atvirkščiai, iš šios nutarties 45 punkte pateikto atsakymo į trečiąjį klausimą matyti, kad minėtas prašymas pagal tvarką, kurią turi nustatyti kiekviena valstybė narė pagal savo nacionalinę teisę, turi būti laikomas papildančiu pirmąjį prašymą sumokėti delspinigius.
47 Taigi į ketvirtąjį klausimą nebereikia atsakyti.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
48 Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas.
Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (septintoji kolegija) nusprendžia:
1. 2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyvos 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos 183 straipsnis,
atsižvelgiant į lygiavertiškumo, veiksmingumo ir mokesčių neutralumo principus, turi būti aiškinamas taip:
tuo atveju, kai apmokestinamasis asmuo prašo grąžinti pridėtinės vertės mokestį (PVM), kurio anksčiau nebuvo galima susigrąžinti dėl to, kad buvo taikoma teisinė sąlyga, dėl kurios Teisingumo Teismas nusprendė, kad ja pažeidžiamas šis straipsnis, pagal jį nedraudžiama, kad atitinkamos valstybės narės teisėje numatytomis sąlygomis šis prašymas grąžinti galėtų būti laikomas apimančiu ir prašymą sumokėti delspinigius, atsižvelgiant į palūkanų už pažeidžiant Sąjungos teisės normas valstybės narės surinktą PVM skirtumą mokėjimo tikslą, t. y. siekį kompensuoti finansinius nuostolius, patirtus apmokestinamojo asmens dėl negalėjimo disponuoti atitinkamomis sumomis.
2. Veiksmingumo ir mokesčių neutralumo principai
turi būti aiškinami taip:
pagal juos nedraudžiama valstybės narės praktika, pagal kurią šios valstybės mokesčių administratoriui netaikoma jokios pareigos per senaties terminą pateikto prašymo sumokėti delspinigius, susijusius su PVM sumomis, kurias ši valstybė surinko pažeisdama Sąjungos teisę, etape mokėti šiame prašyme nenumatytus delspinigius, bet draudžiama, kad šis administratorius antrąjį prašymą sumokėti delspinigius su nurodytu laikotarpiu, kuris nebuvo pirmojo prašymo objektas, kvalifikuotų kaip naują prašymą, kurio senaties terminas jau suėjo, kai antrasis prašymas susijęs su delspinigiais už PVM sumas, surinktas dėl to paties Sąjungos teisės pažeidimo kaip ir tas, kuriuo buvo grindžiamas pirmasis prašymas, ir kai apie galimybę išplėsti šio prašymo taikymo sritį laiko atžvilgiu apmokestinamasis asmuo sužinojo tik po to, kai buvo priimtas nacionalinio teismo sprendimas, Teisingumo Teismui, įgyvenant pagal SESV 267 straipsnį jam suteiktą kompetenciją, priėmus sprendimą.
3. Veiksmingumo ir mokesčių neutralumo principai
turi būti aiškinami taip:
pagal juos, laikantis tvarkos, kurią kiekviena valstybė narė turi nustatyti atsižvelgdama į savo nacionalinę teisę, antrasis prašymas sumokėti delspinigius su nurodytu laikotarpiu, kuris nebuvo pirmojo prašymo sumokėti delspinigius objektas, laikomas papildančiu pirmąjį prašymą, kai antrasis prašymas susijęs su delspinigiais už PVM sumas, surinktas dėl to paties Sąjungos teisės pažeidimo, kuriuo grindžiamas pirmasis prašymas, ir kai apie galimybę išplėsti šio prašymo taikymo sritį laiko atžvilgiu apmokestinamasis asmuo sužinojo tik po to, kai buvo priimtas nacionalinio teismo sprendimas, Teisingumo Teismas, įgyvendinant pagal SESV 267 straipsnį jam suteiktą kompetenciją, priėmus sprendimą.
Parašai.