BENDROJO TEISMO (apeliacinių skundų kolegija) SPRENDIMAS
2012 m. gegužės 15 d.
Byla T‑184/11 P
Bart Nijs
prieš
Europos Sąjungos Audito Rūmus
„Apeliacinis skundas – Viešoji tarnyba – Pareigūnai – Drausminės priemonės – Drausminė procedūra – Pašalinimas iš pareigų išsaugant teisę į ištarnauto laiko pensiją – Pareigūnų tarnybos nuostatų 22a ir 22b straipsniai – Reikalavimas, kad apeliacinis skundas būtų tikslus – Naujas pagrindas – Veiksminga teisminė gynyba – Pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnis – Pareigos teismo iniciatyva nurodyti pagrindą, susijusį su protingo termino nesilaikymu, nebuvimas“
Dalykas: Apeliacinis skundas dėl 2011 m. sausio 13 d. Europos Sąjungos tarnautojų teismo (antroji kolegija) sprendimo Nijs prieš Audito Rūmus (F‑77/09) panaikinimo.
Sprendimas: Atmesti apeliacinį skundą. Bart Nijs padengia šioje instancijoje patirtas savo ir Europos Sąjungos Audito Rūmų bylinėjimosi išlaidas.
Santrauka
1. Apeliacinis skundas – Pagrindai – Apeliacinio skundo pagrindas, nurodytas dėl sprendimo motyvo, kuris nebūtinas jo rezoliucinei daliai pagrįsti – Netinkamas pagrindas
2. Apeliacinis skundas – Pagrindai – Klaidingas faktinių aplinkybių vertinimas – Nepriimtinumas – Bendrojo Teismo atliekama faktinių aplinkybių vertinimo kontrolė – Netaikymas, išskyrus iškraipymo atvejį
(SESV 257 straipsnis; Teisingumo Teismo statuto I priedo 11 straipsnio 1 dalis)
3. Apeliacinis skundas – Pagrindai – Teisės klaidos, kuria remiamasi, nenurodymas – Nepriimtinumas
(Bendrojo Teismo procedūros reglamento 138 straipsnio 1 dalies pirmos pastraipos c punktas)
4. Apeliacinis skundas – Pagrindai – Per apeliacinį procesą pirmą kartą pateiktas pagrindas – Nepriimtinumas
(Bendrojo Teismo procedūros reglamento 48 straipsnio 2 dalis, 139 straipsnio 2 dalis ir 144 straipsnis)
5. Sąjungos teisė – Principai – Teisė į veiksmingą teisminę gynybą – Įtvirtinimas Europos žmogaus teisių konvencijoje – Atsižvelgimas į Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartiją
(Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnis ir 52 straipsnio 3 dalis)
6. Sąjungos teisė – Principai – Teisė į veiksmingą teisminę gynybą – Drausminės nuobaudos visapusiška teisminė kontrolė
(Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnis)
7. Pareigūnai – Ieškinys – Pagrindas, susijęs su tariamai nepagrįsta drausminės procedūros trukme – Pareiga teismo iniciatyva iškelti tokį pagrindą – Nebuvimas
1. Jei vienas iš Tarnautojų teismo motyvų yra pakankamas jo sprendimo rezoliucinei daliai pateisinti, kito tame pačiame sprendime išdėstyto motyvo galimi trūkumai bet kuriuo atveju negali turėti įtakos jo rezoliucinei daliai, todėl jais grindžiamas apeliacinio skundo pagrindas yra nereikšmingas ir turi būti atmestas.
(žr. 24 punktą)
Nuoroda:
2004 m. balandžio 29 d. Teisingumo Teismo sprendimo Komisija prieš CAS Succhi di Frutta, C‑496/99 P, Rink. p. I‑3801, 68 punktas ir jame nurodyta teismo praktika.
2. Remiantis SESV 257 straipsniu ir Teisingumo Teismo statuto I priedo 11 straipsnio 1 dalimi, apeliacinis skundas Bendrajam Teismui paduodamas tik teisės klausimais. Tik pirmojoje instancijoje bylą nagrinėjantis teismas yra kompetentingas, pirma, nustatyti faktines aplinkybes, išskyrus atvejus, kai jo nustatytų aplinkybių neatitiktis tikrovei matyti iš jam pateiktos bylos medžiagos, ir, antra, vertinti šias aplinkybes. Taigi pirmosios instancijos teismo atliekamas faktinių aplinkybių vertinimas, išskyrus atvejį, kai iškraipomi šiam teismui pateikti įrodymai, nėra teisės klausimas, kurio kontrolę turi vykdyti Bendrasis Teismas. Toks iškraipymas turi būti akivaizdžiai matomas iš byloje esančių dokumentų, iš naujo neatliekant faktų ir įrodymų vertinimo.
(žr. 29 punktą)
Nuoroda:
2008 m. rugsėjo 8 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Kerstens prieš Komisiją, T‑222/07 P, Rink. VT p. I‑B‑1‑37 ir II‑B‑1‑267, 60–62 punktai ir juose nurodyta teismo praktika.
3. Teisingumo Teismo statuto 21 straipsnyje numatyta, kad ieškinyje turi būti pateikiama pagrindų, kuriais remiamasi, santrauka. Be to, pagal Bendrojo Teismo procedūros reglamento 138 straipsnio 1 dalies pirmos pastraipos c punktą apeliaciniame skunde turi būti nurodyti jo pagrindai ir teisiniai argumentai, kuriais remiamasi. Iš šių nuostatų matyti, kad apeliaciniame skunde turi būti tiksliai nurodytos sprendimo, kurį prašoma panaikinti, skundžiamos dalys ir teisiniai argumentai, kuriais konkrečiai grindžiamas šis prašymas.
(žr. 36 punktą)
Nuoroda:
2008 m. kovo 12 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Rossi Ferreras prieš Komisiją, T‑107/07 P, Rink. VT p. I‑B‑1‑5 ir II‑B‑1‑31, 27 punktas ir jame nurodyta teismo praktika.
4. Remiantis Bendrojo Teismo procedūros reglamento 139 straipsnio 2 dalimi, apeliacinis skundas negali keisti ginčo Tarnautojų teisme dalyko.
Leidimas šaliai apeliacinėje instancijoje pirmą kartą nurodyti pagrindą, kuris nebuvo pateiktas pirmoje instancijoje, reikštų leidimą pateikti apeliacinės instancijos teismui, kurio kompetencija apeliaciniame procese yra ribota, nagrinėti platesnės apimties ginčą nei tas, kurį nagrinėjo pirmosios instancijos teismas. Apeliaciniame procese Bendrojo Teismo kompetencija apsiriboja Tarnautojų teisme priimto teisinio sprendimo dėl jame nagrinėtų ieškinio pagrindų vertinimu.
(žr. 58 ir 66 punktus)
Nuoroda:
2007 m. vasario 1 d. Teisingumo Teismo sprendimo Sison prieš Tarybą, C‑266/05 P, Rink. p. I‑1233, 95 punktas ir jame nurodyta teismo praktika.
5. Veiksmingos teisminės gynybos principas yra bendrasis Sąjungos teisės principas, kuris dabar įtvirtintas Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnyje. Taigi Europos žmogaus teisių konvencijos 6 straipsnio 1 dalimi suteikta apsauga Sąjungos teisėje įgyvendinta Pagrindiniu teisių chartijos 47 straipsniu. Tačiau tai neturi įtakos aplinkybei, jog, remiantis Pagrindinių teisių chartijos 52 straipsnio 3 dalimi, kadangi Pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnyje įtvirtinta teisė į veiksmingą teisinę gynybą atitinka Europos žmogaus teisių konvencijoje garantuojamą teisę, jos esmė ir taikymo sritis yra tokia, kaip nustatyta toje konvencijoje, kaip ją aiškina Europos žmogaus teisių teismas.
(žr. 84 punktą)
Nuoroda:
2010 m. gruodžio 22 d. Teisingumo Teismo sprendimo DEB, C‑279/09, Rink. p. I‑13849, 29–31 punktai; 2011 m. kovo 1 d. Teisingumo Teismo nutarties Chartry, C‑457/09, Rink. p. I‑819, 25 punktas; 2011 m. liepos 28 d. Teisingumo Teismo sprendimo Samba Diouf, C‑69/10, Rink. p. I‑7151, 49 punktas.
6. Iš Europos žmogaus teisių teismo praktikos matyti, kad Pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnio laikymasis neužkerta kelio tam, kad per administracinę procedūrą „nuobaudą“ iš pradžių skirtų administracinės valdžios institucija. Vis dėlto reikalaujama, kad administracinės valdžios institucijos sprendimas, neatitinkantis šio straipsnio reikalavimų, vėliau būtų peržiūrėtas „neribotą jurisdikciją turinčios teisminės institucijos“. Tam, kad teisminę instituciją būtų galima laikyti neribotą jurisdikciją turinčia teismine institucija, ji pirmiausia turi turėti kompetenciją nagrinėti visus bylai, kuri jai pavesta, svarbius faktinius ir teisinius klausimus, o tai reiškia, kad drausminės nuobaudos atveju ji turi turėti, be kita ko, teisę vertinti, ar paskirta nuobauda proporcinga nusižengimui.
(žr. 85 punktą)
Nuoroda:
1983 m. vasario 10 d. EŽTT sprendimo Albert ir Le Compte prieš Belgiją, serija A, Nr. 58, § 29; 1995 m. spalio 23 d. EŽTT sprendimo Schmautzer, Umlauft, Gradinger, Pramstaller, Palaoro ir Pfarrmeier prieš Austriją, serija A, Nr. 328 A‑C ir 329 A‑C, atitinkamai § 34, 37, 42, 39, 41 ir 38; 2009 m. rugsėjo 24 d. EŽTT sprendimo Mérigaud prieš Prancūziją, Nr. 32976/04, § 68.
7. Sąjungos teismas neturi savo iniciatyva nurodyti pagrindo, susijusio su tariamai nepagrįsta drausminės procedūros trukme, jei jame nebuvo teigiama ir nebuvo įrodyta, kad toks pažeidimas turėjo įtakos pačiam galutinio sprendimo, kurį priėmė ši institucija, turiniui.
(žr. 100 punktą)
Nuoroda:
2000 m. gruodžio 13 d. Teisingumo Teismo nutarties SGA prieš Komisiją, C‑39/00 P, Rink. p. I‑11201, 41–45 punktai; 2001 m. rugsėjo 20 d. Teisingumo Teismo nutarties Asia Motor Franceir kt. prieš Komisiją, C‑1/01 P, Rink. p. I‑6349, 33–36 punktai.