BENDROJO TEISMO (penktoji kolegija) SPRENDIMAS
2014 m. spalio 16 d.(*)
„Valstybės pagalba – Elektros energija – Lengvatiniai tarifai – Sprendimas pradėti SESV 108 straipsnio 2 dalyje numatytą procedūrą – Ieškinys dėl panaikinimo – Aktas, dėl kurio negali būti reiškiamas ieškinys – Visiškai įvykdyta pagalbos priemonė: iš dalies – sprendimo priėmimo dieną ir iš dalies – ieškinio pareiškimo dieną – Nepriimtinumas“
Byloje T‑517/12
Alro SA, įsteigta Slatinoje (Rumunija), atstovaujama QC C. Quigley, solisitoriaus O. Bretz ir advokato S. Verschuur,
ieškovė,
prieš
Europos Komisiją, atstovaujamą É. Gippini Fournier ir T. Maxian Rusche,
atsakovę,
dėl prašymo panaikinti 2012 m. balandžio 25 d. Komisijos sprendimą C(2012) 2517 final pradėti SESV 108 straipsnio 2 dalyje numatytą procedūrą dėl galimos valstybės pagalbos SA 33624 (2012/C) (ex 2011/NN) – Rumunija – Lengvatiniai tarifai Alro Slatina SA naudai ir – subsidiairiai – prašymo panaikinti Sprendimą C(2012) 2517 final, kiek jis taikomas laikotarpiu nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d.,
BENDRASIS TEISMAS (penktoji kolegija),
kurį sudaro pirmininkas A. Dittrich, teisėjai J. Schwarcz (pranešėjas) ir V. Tomljenović,
posėdžio sekretorė S. Spyropoulos, administratorė,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2014 m. balandžio 3 d. posėdžiui,
priima šį
Sprendimą
Ginčo aplinkybės
1 Ieškovė Alro SA yra Rumunijos aliuminio gamintoja, kuri 2005 m. rugsėjo 8 d. su valstybės įmone Hidroelectrica SA (toliau – tiekėjas) sudarė ilgalaikę nuolatinio elektros energijos tiekimo laikotarpiu nuo 2005 m. spalio 1 d. iki 2013 m. sausio 31 d. sutartį. Nuo 2006 m. sausio 1 d. ieškovė, remdamasi šia sutartimi, pirko elektros energijos visai Rumunijoje esančiai grupei.
2 Dėl ilgalaikės nuolatinio elektros energijos tiekimo sutarties (toliau – tariamos pagalbos priemonė) iki 2012 m. rugpjūčio 10 d. sudaryta 17 papildomų susitarimų; 2006 m. birželio 6 d. pasirašytame ketvirtame papildomame susitarime nustatyta nauja elektros energijos kainos skaičiavimo formulė ir ji buvo taikoma nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d. (toliau – iš dalies pakeista 2005 m. sutartis). 2010 m. kovo 11 d. pasirašytame septynioliktame papildomame susitarime susitarta dėl naujos skaičiavimo formulės, kuri taikoma nuo 2010 m. sausio 1 d. (toliau – 2010 m. sutartis).
3 Iš dalies pakeistoje 2005 m. sutartyje nustatytoje skaičiavimo formulėje numatyta, kad kaina už elektros energijos megavatvalandę (MWh) susiejama su tiekėjo sąnaudomis, kurias iš esmės sudaro darbo jėgos ir veiklos sąnaudos, amortizacijos išlaidos, ir bus atsižvelgiama į infliaciją. Skaičiavimo formulėje pirmą kartą numatyta žemutinė kainos riba, pareiga mokėti Rumunijos lėjomis (RON) ir pareiga iš anksto sumokėti už elektros energijos tiekimą už šešių mėnesių laikotarpį.
4 2010 m. sutartyje nustatyta skaičiavimo formulė, kuri pakeitė ankstesnę formulę, ji buvo grindžiama nebe tiekėjo gamybos sąnaudomis, o aliuminio kaina London Metal Exchange (Londono metalų biržoje), kuri pakeitė žemutinę kainos ribą; sutartyje kaip mokėjimo valiuta pasirinktas Jungtinių Amerikos Valstijų doleris (USD) ir nustatyta pareiga už elektros energijos tiekimą mokėti vieną mėnesį iš anksto.
5 Pagal Rumunijos spaudoje paskelbtą informaciją 2011 m. sausio mėn. Europos Komisija savo iniciatyva pradėjo tyrimą dėl ilgalaikių sutarčių elektros energijos tiekimo srityje, dėl kurių tiesiogiai susiderėjo tiekėjas ir ieškovė.
6 2011 m. vasario 16 d., 2011 m. kovo 4 d. ir 2011 m. balandžio 14 d. Komisija paprašė Rumunijos pateikti informacijos dėl minėtų ilgalaikių elektros energijos tiekimo sutarčių; Rumunija atsakymą pateikė 2011 m. kovo 24 d., 2011 m. gegužės 16 d. ir 2011 m. birželio 6 d. raštais. Komisija taip pat gavo ieškovės pastabas, išsiųstas 2011 m. rugsėjo 30 d., 2011 m. lapkričio 9 d., 2012 m. vasario 29 d. ir 2012 m. kovo 8 d. raštais. Taip pat surengti susitikimai su Rumunijos ir ieškovės atstovais.
7 2012 m. balandžio 25 d. Sprendimu C(2012) 2517 final Komisija pradėjo formalią valstybės pagalbos tyrimo procedūrą pagal SESV 108 straipsnio 2 dalį dėl ieškovei ir Rumunijoje esančios grupės, kuriai ji priklauso, nariams, įgyvendinant tariamos pagalbos priemonę, paskirtos ir pervestos naujos pagalbos, pirma, laikotarpiu nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d. ir, antra, nuo 2010 m. sausio 1 d. (toliau – ginčijamas sprendimas).
8 Ginčijamo sprendimo 61 ir 152 konstatuojamosiose dalyse Komisija, pirmiausia, pateikė preliminarią nuomonę, pagal kurią tariamos pagalbos priemonė yra valstybės pagalba, kaip ji suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį; ji buvo suteikta už tiekiamą elektros energiją nustačius lengvatinius tarifus, kuriais galėjo pasinaudoti ieškovė ir kiti Rumunijoje esančios grupės, kuriai ji priklausė, nariai; antra, ji abejojo, ar tokia pagalba, kuria buvo sumažintos veiklos sąnaudos, kurias visiškai turėtų padengti jokio viešojo tikslo nesiekiantys pagalbos naudos gavėjai, galėjo būti pripažinta atitinkanti Sutartį.
9 Ginčijamo sprendimo 74–78 konstatuojamosiose dalyse Komisija manė, kad tariamos pagalbos priemonė nuo tos dienos, kai Rumunija įstojo į Europos Sąjungą, t. y. nuo 2007 m. sausio 1 d., yra nauja pagalba. Ji išskyrė du laikotarpius, t. y., pirma, laikotarpį nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2010 m. sausio 1 d., kuriuo buvo taikoma iš dalies pakeista 2005 m. sutartis, ir, antra, laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d., kuris prasidėjo įsigaliojus 2010 m. sutarčiai.
Procesas ir šalių reikalavimai
10 Pareiškimu, kurį Bendrojo Teismo kanceliarija gavo 2012 m. lapkričio 23 d., ieškovė pareiškė šį ieškinį.
11 Ieškovė Bendrojo Teismo prašo:
– panaikinti ginčijamą sprendimą,
– nepatenkinus pirmojo prašymo, panaikinti ginčijamą sprendimą, kiek jis susijęs su laikotarpiu nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d.,
– priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.
12 Komisija Bendrojo Teismo prašo:
– atmesti ieškinį,
– priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.
13 Raštu, kurį, Bendrojo Teismo kanceliarija gavo 2013 m. kovo 21 d., ieškovė kaip proceso organizavimo priemonės Bendrojo Teismo prašė pareikalauti iš Komisijos pateikti dokumentus, kuriais ji rėmėsi atsiliepdama į ieškinį.
14 Raštu, kurį, Bendrojo Teismo kanceliarija gavo 2013 m. balandžio 23 d., Komisija pateikė savo pastabas dėl ieškovės prašymo taikyti proceso organizavimo priemones.
Dėl teisės
Pirminės pastabos
15 Ieškovė nurodo tris ieškinio pagrindus, kuriais ji kritikuoja Komisijos vertinimą dėl tariamos pagalbos priemonės priskyrimo Rumunijos valstybei sąlygos. Pirma, ieškovė teigia, kad ginčijamame sprendime yra teisės klaida, kuri pažeidžia SESV 107 straipsnio 1 dalį; pirmiausia jame neteisingai aiškinamos Teisingumo Teismo praktikoje nustatytos sąlygos. Antra, ieškovė teigia, kad ginčijamame sprendime yra akivaizdi vertinimo klaida, susijusi su Teisingumo Teismo praktikos kriterijų taikymu. Trečia, ginčijamas sprendimas nėra tinkamai motyvuotas.
16 Komisija iš esmės mano, kad ieškinys yra nepriimtinas arba kad jis nepagrįstas.
17 Dėl ieškinio priimtinumo Komisija teigia, kad ieškinys yra nepriimtinas, nes ieškovė neturi atsiradusio ir esamo suinteresuotumo ginčijamo sprendimo panaikinimu, kadangi ieškinio pateikimo dieną tariamos pagalbos priemonės įgyvendinimas jau buvo nutrauktas. Ji taip pat teigia, kad ieškovė nepateikė įrodymo dėl asmeninio atsiradusio ir esamo suinteresuotumo minėto sprendimo panaikinimu.
18 Todėl dėl pirmojo nepriimtinumo motyvo, kuriuo neigiama, kad ginčijamas sprendimas yra aktas, kurį galima ginčyti pagal SESV 263 straipsnį, reikia nuspręsti atsižvelgiant į teisinių klausimų, kurie apima šį nepriimtinumo motyvą, pobūdį ir reikšmę.
Dėl to, ar ginčijamas sprendimas yra aktas, kurį galima ginčyti
19 Komisijos manymu, ieškinys yra nepriimtinas, nes ieškovė nenurodė savo atsiradusio ir esamo suinteresuotumo ginčijamo sprendimo panaikinimu, kadangi ieškinio pateikimo dieną 2010 m. sutarties įgyvendinimas jau buvo nutrauktas; paskelbus tiekėjo bankrotą ji buvo nutraukta ir pakeista 2012 m. rugpjūčio 10 d. aštuonioliktu susitarimu, kuriame nustatytos naujos sutartinės sąlygos, iš dalies keičiančios pagalbos, kaip ji suprantama pagal 2004 m. balandžio 21 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 794/2004, įgyvendinančio Tarybos reglamentą (EB) Nr. 659/1999, nustatantį išsamias [SESV 108 straipsnio] taikymo taisykles (OL L 140, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 4 t., p. 3), 4 straipsnį, teikimo sąlygas. Tokia išvada darytina ir dėl iš dalies pakeistos 2005 m. sutarties, kuri nustojo veikti įsigaliojus 2010 m. sutarčiai, pagal kurią buvo paskirta ir pervesta pagalbos suma.
20 Ieškovė mano, kad ieškinys yra priimtinas, nes sprendimas pradėti formalią valstybės pagalbos tyrimo procedūrą visuomet gali būti užginčytas, kai Komisija ir valstybė narė arba tariamos pagalbos priemonės naudos gavėjas nesutaria dėl jos tikslaus pobūdžio: ar ši priemonė yra nauja pagalba, esama pagalba ar priemonė, kuri nėra pagalba, ir nesvarbu, ar ji įgyvendinama.
21 Be to, ieškovė mano, kad iš 1999 m. kovo 22 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 659/1999, nustatančio išsamias [SESV 108 straipsnio] taikymo taisykles (OL L 83, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 1 t., p. 339), 4 straipsnio 4 dalies nuostatų išplaukia, kad dėl ginčijamo sprendimo gali būti pateiktas ieškinys; jis, be to, yra formalus sprendimas, kuris pagal SESV 263 straipsnį yra aktas, kurį galima ginčyti. Toks sprendimas gali sukelti teisinių padarinių, atsižvelgiant į galimybę pradėti procedūrą nacionaliniame teisme, kad būtų sustabdytas tariamai neteisėtos pagalbos įgyvendinimas arba ji būtų išieškota, kadangi teismo gali būti prašoma imtis visų būtinų veiksmų dėl SESV 108 straipsnio 3 dalies pažeidimo.
22 Pirma, iš nusistovėjusios teismo praktikos, susijusios su valstybių narių arba institucijų pateiktais ieškiniais dėl panaikinimo, matyti, kad ginčijamais aktais, kaip jie suprantami pagal SESV 263 straipsnį, laikomos visos institucijų priimtos nuostatos, nesvarbu, kokia jų forma, kuriomis siekiama sukelti privalomų teisinių padarinių (1971 m. kovo 31 d. Teisingumo Teismo sprendimo Komisija / Taryba, vadinamo AETR, 22/70, Rink. p. 263, 42 punktas; 1994 m. kovo 2 d. Teisingumo Teismo sprendimo Parlamentas / Taryba, C‑316/91, Rink. p. I‑625, 8 punktas ir 2011 m. spalio 13 d. Teisingumo Teismo sprendimo Deutsche Post ir Vokietija / Komisija, C‑463/10 P ir C‑475/10 P, Rink. p. I‑9639 36 punktas). Be to, iš teismo praktikos matyti, kad valstybė narė gali pateikti ieškinį dėl akto, sukeliančio privalomų teisinių padarinių, panaikinimo nesant pareigos pateikti įrodymų dėl suinteresuotumo pareikšti ieškinį (žr. minėto Sprendimo Deutsche Post ir Vokietija / Komisija 36 punktą ir nurodytą teismų praktiką).
23 Be to, šiuo klausimu reikia priminti, kad iš tiesų tarpinės priemonės, kuriomis siekiama parengti galutinį sprendimą, iš principo nėra aktai, galintys būti ieškinio dėl panaikinimo dalykas (1981 m. lapkričio 11 d. Teisingumo Teismo sprendimo IBM / Komisija, 60/81, Rink. p. 2639, 10 punktas; 2008 m. liepos 17 d. Teisingumo Teismo sprendimo Athinaïki Techniki / Komisija, C‑521/06 P, Rink. p. I‑5829, 42 punktas ir 22 punkte minėto Sprendimo Deutsche Post ir Vokietija / Komisija 50 punktas). Tarpiniai aktai pirmiausia yra aktai, kuriais išreiškiama laikina institucijos pozicija (22 punkte minėto Sprendimo Deutsche Post ir Vokietija / Komisija 50 punktas; taip pat šiuo klausimu žr. minėto Sprendimo IBM / Komisija 20 punktą).
24 Tokiais atvejais, kai ieškinį dėl institucijos priimto akto pareiškia fizinis ar juridinis asmuo, Teisingumo Teismas ne kartą yra nusprendęs, kad ieškinį galima pareikšti tik tada, jei šio akto sukeliami privalomi teisiniai padariniai gali daryti įtaką ieškovo interesams, iš esmės pakeisdami jo teisinę padėtį (23 punkte minėto Sprendimo IBM / Komisija 9 punktas ir 22 punkte minėto Sprendimo Deutsche Post ir Vokietija / Komisija 37 punktas).
25 Tačiau reikia pažymėti, kad ankstesniame 24 punkte nurodyta teismo praktika buvo išplėtota nagrinėjant ieškinius, kuriuos Sąjungos teismui pareiškė fiziniai ar juridiniai asmenys dėl jiems skirtų aktų. Jei ieškinį dėl panaikinimo pareiškia neprivilegijuotas ieškovas dėl jam neskirto akto, reikalavimas, kad ginčijamos priemonės privalomi teisiniai padariniai darytų įtaką ieškovo interesams, iš esmės pakeisdamos jo teisinę padėtį, sutampa su SESV 263 straipsnio ketvirtoje pastraipoje įtvirtintomis sąlygomis (22 punkte minėto Sprendimo Deutsche Post ir Vokietija / Komisija 38 punktas).
26 Todėl, siekiant įvertinti, ar dėl ginčijamo sprendimo gali būti pareikštas ieškinys, reikia, atsižvelgiant į šio sprendimo 22 punkte nurodytą teismo praktiką, išnagrinėti, ar jis yra aktas, kuriuo siekiama sukelti privalomų teisinių padarinių (šiuo klausimu žr. 22 punkte minėto Sprendimo Deutsche Post ir Vokietija / Komisija 40 punktą).
27 Kita vertus, kalbant apie sprendimą pradėti formalią valstybės pagalbos tyrimo procedūrą, iš teismo praktikos matyti, kad kai Komisija įgyvendinamą priemonę laiko nauja pagalba, toks sprendimas sukelia savarankiškų teisinių padarinių, ypač kiek tai susiję su nagrinėjamos priemonės sustabdymu (2001 m. spalio 9 d. Teisingumo Teismo sprendimo Italija / Komisija, C‑400/99, Rink. p. I‑7303, 62 punktas; 2002 m. spalio 23 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Diputación Foral de Álava ir kt. / Komisija, T‑346/99–T‑348/99, Rink. p. II‑4259, 33 punktas ir 2009 m. kovo 25 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Alcoa Trasformazioni / Komisija, T‑332/06, neskelbiamo Rinkinyje, 35 punktas). Ši išvada darytina ne tik tuomet, kai atitinkamos valstybės narės institucijos laiko įgyvendinamą priemonę esama pagalba, bet ir tuomet, kai šios institucijos mano, kad sprendime pradėti procedūrą nurodyta priemonė nepatenka į SESV 107 straipsnio 1 dalies taikymo sritį (minėto Sprendimo Diputación Foral de Álava ir kt. / Komisija 33 punktas ir minėto Sprendimo Alcoa Trasformazioni / Komisija 35 punktas).
28 Iš tiesų sprendimas pradėti įgyvendinamos priemonės, Komisijos pripažintos nauja pagalba, formalią tyrimo procedūrą neišvengiamai pakeičia šios priemonės teisinę reikšmę ir įmonių, kurioms ji taikoma, teisinę padėtį, ypač kiek tai susiję su tolesniu šios priemonės įgyvendinimu. Iki tokio sprendimo priėmimo valstybė narė, priemonės naudos gavėjai ir kiti ūkio subjektai gali manyti, kad priemonė įgyvendinama teisėtai kaip bendro pobūdžio priemonė, nepatenkanti į SESV 107 straipsnio 1 dalies taikymo sritį, arba kaip esama pagalba. Kita vertus, priėmus tokį sprendimą mažų mažiausiai kyla rimtų abejonių dėl šios priemonės teisėtumo, kurios, nepažeidžiant teisės kreiptis į teismą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, turi priversti valstybę narę sustabdyti priemonės įgyvendinimą, nes pradėjus formalią tyrimo procedūrą neįmanoma nedelsiant priimti sprendimo dėl priemonės suderinamumo su bendrąja rinka, kuris leistų toliau teisėtai tęsti jos įgyvendinimą. Šiuo sprendimu taip pat galima būtų remtis nacionaliniame teisme, kuris turi atsižvelgti į visas SESV 108 straipsnio 3 dalies paskutinio sakinio nuostatos pažeidimo pasekmes. Galiausiai jis gali priversti priemonės naudos gavėjus bet kada atsisakyti naujų išmokų ar lengvatų arba kaupti tam tikras sumas, būtinas galimoms vėlesnėms piniginėms kompensacijoms išmokėti. Verslo partneriai, bendradarbiaudami su priemonės naudos gavėjais, taip pat gali atsižvelgti į pastarųjų teisinės ir finansinės padėties nestabilumą (27 punkte minėtų sprendimų Italija / Komisija 59 punktas; Diputación Foral de Álava ir kt. / Komisija 34 punktas ir Alcoa Trasformazioni / Komisija 36 punktas).
29 Pagaliau šio sprendimo 27 ir 28 punktuose minėti savarankiški teisiniai padariniai turi būti suprantami kaip privalomi teisiniai padariniai, kuriuos sukėlė parengiamosios ir tarpinės priemonės, kaip antai šioje byloje ginčijamas sprendimas, dėl kurio priemonės naudos gavėjams negali būti užtikrinama pakankama teisinė apsauga, pareiškiant ieškinį dėl sprendimo, kuriuo užbaigiama procedūra dėl tariamos valstybės pagalbos (šiuo klausimu žr. 22 punkte minėto Sprendimo Deutsche Post ir Vokietija / Komisija 54–56 punktus).
30 Atsižvelgiant į šiuos svarstymus, reikia nustatyti, ar ginčijamas sprendimas yra aktas, kuris gali sukelti privalomų teisinių padarinių, ir, vadinasi, aktas, dėl kurio gali būti pareikštas ieškinys, kaip tai suprantama pagal SESV 263 straipsnį.
31 Komisijos argumentai grindžiami postulatu, kad paprastai sprendimas pradėti formalią valstybės pagalbos tyrimo procedūrą yra paprastas parengiamasis aktas, kuris nesukelia privalomų teisinių padarinių ir neturi įtakos pagalbos naudos gavėjo interesams aiškiai pakeisdamas jo teisinę padėtį. Tačiau Komisija pripažįsta, kad išimties tvarka toks sprendimas yra aktas, kuri galima ginčyti, jei su juo susijusi priemonė yra įgyvendinama. Ji laikosi nuomonės, kad šiuo atveju sprendimas pradėti formalią tyrimo procedūrą sukelia savarankiškų teisinių padarinių dėl savo stabdomojo poveikio, nes valstybė narė privalo sustabdyti pagalbos teikimą.
32 Pirma, konstatuotina, kad Komisija ginčijamo sprendimo 74–79 konstatuojamosiose dalyse manė, kad tariamos pagalbos priemonė yra nauja pagalba, kiek ji buvo teikiama pagal iš dalies pakeistą 2005 m. sutartį ir 2010 m. sutartį (žr. 9 punktą), o minėto sprendimo 145 konstatuojamojoje dalyje ji teigė, kad ši priemonė buvo suteikta pažeidžiant SESV 108 straipsnio 3 dalyje nustatytas pareigas pranešti ir drausti įgyvendinti, taikomas pagalbai, kuri kvalifikuojama kaip nauja. Ginčijamo sprendimo rezoliucinėje dalyje Komisija priminė Rumunijai, kad pastaroji nuostata turėjo stabdomąjį poveikį ir kad Reglamento Nr. 659/1999 14 straipsnyje buvo numatyta, jog bet kurią neteisėtą pagalbą iš pagalbos gavėjo galima išieškoti.
33 Pažymėtina, kad ieškovė teigia, jog ji Bendrajame Teisme neginčijo Komisijos ginčijamajame sprendime pateikto vertinimo, kiek jis susijęs su dviejų skirtingų sutarčių – iš dalies pakeistos 2005 m. sutarties ir 2010 m. sutarties – buvimu.
34 Antra, pažymėtina, kad iki šios dienos nei Teisingumo Teismas, nei Bendrasis Teismas neturėjo progos nuspręsti, ar priimtinas ieškinys, kuriuo prašoma panaikinti sprendimą pradėti formalią valstybės pagalbos tyrimo procedūrą dėl priemonės, kurios tokio sprendimo priėmimo momentu arba tokio ieškinio pareiškimo dieną įgyvendinimas jau buvo nutrauktas. Nors ieškovė mano, kad kiekvienas sprendimas pradėti formalią valstybės pagalbos tyrimo procedūrą gali būti užginčytas Sąjungos teisme, galimybė pareikšti ieškinį dėl panaikinimo iš tikrųjų priklauso nuo to, ar toks sprendimas sukelia savarankiškų teisinių padarinių, kaip jie suprantami pagal šio sprendimo 29 punktą (27 punkte minėtų sprendimų Italija / Komisija 62 punktas; Diputación Foral de Álava ir kt. / Komisija 33 punktas ir Alcoa Trasformazioni / Komisija 35 punktas).
35 Šiuo klausimu darytina išvada, kad sprendimas pradėti formalią valstybės pagalbos tyrimo procedūrą sukelia savarankiškų teisinių padarinių, kai, atsižvelgiant į joje padarytas išvadas, jis turi nedelsiamą, tikrą ir pakankamai įpareigojantį poveikį valstybei narei adresatei ir tiriamos pagalbos priemonės naudos gavėjams. Tai yra sprendimas, kuris vien savo poveikiu, nesant būtinybės Komisijai priimti kitų priemonių, įpareigoja valstybę narę adresatę priimti vieną ar daugiau priemonių, kad jo būtų laikomasi.
36 Taip yra tuo atveju, kai Komisija nusprendžia pradėti formalią valstybės pagalbos tyrimo procedūrą dėl pagalbos priemonės, kuri įgyvendinama apie ją nepranešus, ir kurios, net ir priėmus sprendimą, įgyvendinimas nenutraukiamas. Šiuo atveju tiriamos priemonės apimtis, atsižvelgiant į laikiną Komisijos išvadą dėl valstybės pagalbos neteisėtumo, neišvengiamai iš dalies pasikeičia, nes ji įgyvendinama apie ją nepranešus. Atsižvelgdama į tokį vertinimą, dėl kurio kyla didelių abejonių dėl tiriamos priemonės teisėtumo, valstybė narė, kuriai skirtas sprendimas, turi sustabdyti šios priemonės taikymą (šiuo klausimu žr. 27 punkte minėtų sprendimų Italija / Komisija 59 punktą; Diputación Foral de Álava ir kt. / Komisija 34 punktą ir Alcoa Trasformazioni / Komisija 36 punktą). Tai yra sprendimo pradėti formalią valstybės pagalbos tyrimo procedūrą nedelsiamas, tikras ir pakankamai įpareigojantis poveikis pradėti formalią tyrimo procedūrą, nes valstybė narė vien dėl šio sprendimo privalo sustabdyti tiriamos priemonės taikymą, kad būtų imtasi visų būtinų veiksmų, kiek tai susiję su preliminariomis išvadomis dėl minėtos priemonės neteisėtumo.
37 Be to, Sąjungos teismas mano, kad kai Komisija yra pradėjusi formalią tyrimo procedūrą dėl įgyvendinamos priemonės, nacionaliniai teismai privalo imtis visų būtinų priemonių, kad būtų atsižvelgta į galimą pareigos sustabdyti minėtos priemonės įgyvendinimą pažeidimą (2013 m. lapkričio 21 d. Teisingumo Teismo sprendimo Deutsche Lufthansa, C‑284/12, 42 punktas).
38 Šiuo tikslu nacionaliniai teismai gali nuspręsti sustabdyti aptariamos priemonės įgyvendinimą ir nurodyti susigrąžinti jau pervestas sumas. Jie taip pat gali nuspręsti nurodyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones, siekdami, pirma, apsaugoti atitinkamų šalių interesus ir, antra, užtikrinti Komisijos sprendimo pradėti formalią tyrimo procedūrą veiksmingumą (37 punkte minėto Sprendimo Deutsche Lufthansa 43 punktas).
39 Skirtingai nei sprendimas pradėti formalią valstybės pagalbos tyrimo procedūrą dėl įgyvendinamos pagalbos priemonės, šio pobūdžio sprendimas, susijęs su priemone, kurios įgyvendinimas nutrauktas, nesukelia savarankiškų teisinių padarinių, nes jis neturi nedelsiamo, tikro ir pakankamai įpareigojančio poveikio valstybei narei adresatei ir tiriamos pagalbos priemonės naudos gavėjui ar gavėjams.
40 Valstybė narė neprivalo išieškoti iš pagalbos gavėjo jam pervestos pagalbos, nes buvo priimtas toks sprendimas. Šiuo klausimu konstatuotina, kad pats Reglamentas Nr. 659/1999 nustato labai griežtas sąlygas Komisijai, kai ji ketina įpareigoti atitinkamą valstybę narę laikinai susigrąžinti pagalbą. Pagal Reglamento Nr. 659/1999 11 straipsnio 2 dalį reikalaujama, kad nebūtų jokių abejonių dėl to, kad atitinkama priemonė yra pagalba, kad būtų būtina skubiai imtis priemonių ir kad būtų didelė rimtos ir nepataisomos žalos konkurentui rizika. Tokios sąlygos, nustatytos siekiant priimti sprendimą, kurio apimtis skiriasi nuo sprendimo pradėti formalią valstybės pagalbos tyrimo procedūrą, įrodo, kad valstybė narė, kuriai skirtas sprendimas, neturi bendros pareigos išieškoti neteisėtai pervestą pagalbą remdamasi vien šiuo sprendimu. Be to, Reglamento Nr. 659/1999 14 straipsnio 1 dalyje aiškiai numatyta, kad priėmus galutinį sprendimą, kuriuo konstatuojama pagalbos neatitiktis vidaus rinkai, Komisija nereikalauja jos išieškoti, jei išieškant būtų pažeistas bendrasis Sąjungos principas.
41 Be to, buvo nuspręsta, viena vertus, kad nacionalinis teismas neprivalo nurodyti išieškoti pažeidžiant SESV 108 straipsnio 3 dalį suteiktą pagalbą tuo atveju, jei Komisija priėmė galutinį sprendimą, kuriuo ši pagalba pripažįstama suderinama su bendrąja rinka, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnį, tačiau jis turi priteisti iš pagalbos naudos gavėjo palūkanas už neteisėtumo laikotarpį (2008 m. vasario 12 d. Teisingumo Teismo sprendimo CELF ir Ministre de la Culture et de la Communication, C‑199/06, Rink. p. I‑469, 55 punktas). Kita vertus, nacionaliniame teisme nagrinėjant su pagalbos išieškojimu susijusią bylą teismo pareiga nustatyti apsaugos priemones egzistuoja tik tada, kai yra įvykdytos tokių priemonių nustatymo sąlygos, t. y. jei kvalifikavimas kaip valstybės pagalbos nekelia abejonių, pagalba netrukus bus arba jau buvo suteikta ir jei nėra išimtinių aplinkybių, kurios pagalbos susigrąžinimą padarytų netikslingą. Jei šios sąlygos neįvykdomos, nacionalinis teismas turi atmesti prašymą (2010 m. kovo 11 d. Teisingumo Teismo sprendimo CELF ir Ministre de la Culture et de la Communication, C‑1/09, Rink. p. I‑2099, 36 punktas).
42 Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, negalima teigti, kad sprendimas pradėti formalią valstybės pagalbos tyrimo procedūrą dėl priemonės, kurios įgyvendinimas jau nutrauktas, sukelia nedelsiamą, tikrą ir pakankamai įpareigojantį privalomą poveikį valstybei narei, todėl ji yra priversta išieškoti neteisėtai pervestą pagalbą.
43 Dėl sprendimo pradėti formalią valstybės pagalbos tyrimo procedūrą sukelto tam tikro savarankiškų teisinių padarinių pobūdžio konstatuotina, kad, priešingai nei iš tokio sprendimo dėl įgyvendinamos priemonės kilusi pareiga sustabdyti priemonę, dėl kurios atliekamas tyrimas, neteisėta pagalba paprastai gali būti išieškota tik nacionaliniame teisme iškėlus bylą, kurios baigtis dėl jos pobūdžio ir atsižvelgiant į įvairius veiksnius, į kuriuos šis teismas turi atsižvelgti, kad įpareigotų neteisėtos pagalbos gavėją ją grąžinti, nėra aiški (žr. 41 punktą).
44 Be to, iš visų šių svarstymų matyti, kad sprendimas pradėti formalią valstybės pagalbos tyrimo procedūrą dėl priemonės, kurios įgyvendinimas jau nutrauktas, kaip antai šioje byloje dėl iš dalies pakeistos 2005 m. sutarties, nesukelia savarankiškų teisinių padarinių ir todėl nėra teisiškai privalomas. Todėl jis yra aktas, kurį galima ginčyti remiantis SESV 263 straipsniu.
45 Trečia, pažymėtina, kad šio sprendimo 44 punkte Bendrojo Teismo padaryta išvada negali galioti 2010 m. sutarčiai, kuri ginčijamo sprendimo priėmimo dieną buvo įgyvendinama. Tačiau neginčytina, kad 2010 m. sutarties buvo atsisakyta ir ji buvo pakeista 2012 m. rugpjūčio 10 d. pasirašytu aštuonioliktu papildomu susitarimu, o jis atgaline data įsigaliojo 2012 m. sausio 1 d. Kadangi Bendrojo Teismo kanceliarija šį ieškinį gavo 2013 m. lapkričio 23 d., pažymėtina, kad ieškinio pareiškimo momentu tariamos pagalbos priemonės įgyvendinimas jau buvo nutrauktas.
46 Šiuo klausimu iš teismo praktikos matyti, kad ieškinio priimtinumas turi būti vertinamas remiantis tomis aplinkybėmis, kurios buvo susiklosčiusios pareiškiant ieškinį (1984 m. lapkričio 27 d. Teisingumo Teismo sprendimo Bensider ir kt. / Komisija, 50/84, Rink. p. 3991, 8 punktas ir 2002 m. balandžio 18 d. Teisingumo Teismo sprendimo Ispanija / Taryba, C‑61/96, C‑132/97, C‑45/98, C‑27/99, C‑81/00 ir C‑22/01, Rink. p. I‑3439, 23 punktas).
47 Tad, kiek ginčijamas sprendimas susijęs su 2010 m. sutartimi, jis nesukelia savarankiškų teisinių padarinių, vadinasi, nesukelia ir privalomų teisinių padarinių. Todėl ieškinio pareiškimo dieną ginčijamas sprendimas jau nėra aktas, kurį galima ginčyti.
48 Ketvirta, konstatuotina, kad įvairūs ieškovės pateikti argumentai neleidžia paneigti šio sprendimo 44 ir 47 punktuose padarytų išvadų.
49 Pirma, ieškovė remiasi Reglamento Nr. 659/1999 4 straipsnio 4 dalimi, teigdama, kad dėl ginčijamo sprendimo, kadangi jis yra formalus sprendimas, kuris pagal SESV 263 straipsnį yra aktas, kurį galima ginčyti, gali būti pareikštas ieškinys, – tai patvirtinta ir Teisingumo Teismo praktikoje.
50 Nors Reglamente Nr. 659/1999, siekiant įvardyti keletą priemonių, kurias Komisija gali priimti, vykdydama valstybės pagalbos tyrimo procedūrą, vartojamas terminas sprendimas, iš teismo praktikos matyti, kad norint nustatyti, ar aktas yra aktas, dėl kurio galima pareikšti ieškinį, kaip jis suprantamas pagal SESV 263 straipsnį, kad būtų galima atskirti parengiamąją priemonę nuo galutinio sprendimo, svarbiausia yra priemonės, kurią prašoma panaikinti, turinys, o priėmimo forma šiuo klausimu iš principo nėra svarbi (šiuo klausimu žr. 22 punkte minėto Sprendimo AETR 42 punktą; 23 punkte minėto Sprendimo IBM / Komisija 9 punktą; 1994 m. kovo 24 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Air France / Komisija, T‑3/93, Rink. p. II‑121, 43 ir 57 punktus ir 2008 m. balandžio 17 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Cestas / Komisija, T‑260/04, Rink. p. II‑701, 68 punktą).
51 Šioje byloje iš šio sprendimo 39–44 punktų pakankamai aišku, kad sprendimas pradėti formalią valstybės pagalbos tyrimo procedūrą dėl priemonės, kurios šio sprendimo priėmimo datą įgyvendinimas jau buvo nutrauktas, nesukelia savarankiškų teisinių padarinių, vadinasi, nesukelia ir privalomų teisinių padarinių, kurie įrodytų, kad tai yra aktas, kurį galima ginčyti. Kitaip tariant, toks aktas, kuris formaliai yra sprendimas, pagal savo turinį neturi sprendimo galios.
52 Posėdyje ieškovė, siekdama pagrįsti savo argumentus, kad forma, kuria priimtas ginčijamas sprendimas, yra lemiamas veiksnys, nustatant, ar dėl jo galėjo būti pateiktas ieškinys dėl panaikinimo, rėmėsi šio sprendimo 22 punkte minėtu Sprendimu Deutsche Post ir Vokietija / Komisija (43–45 punktai). Iš tikrųjų, tame sprendime Teisingumo Teismas nusprendė, kad nustatydamas, jog draudimas pateikti Reglamento Nr. 659/1999 10 straipsnio 3 dalyje numatytą informaciją buvo sprendimo formos, Sąjungos teisės aktų leidėjas siekė šiam aktui priskirti privalomąjį pobūdį ir kad tokiu draudimu buvo siekiama sukelti privalomų teisinių padarinių, todėl jis yra aktas, kuri galima ginčyti, kaip jis suprantamas pagal SESV 263 straipsnį. Vis dėlto konstatuotina, kad Teisingumo Teismas neapsiribojo šia analize, kad nuspręstų, jog dėl šioje byloje nagrinėjamo ginčijamo akto galėjo būti pateiktas ieškinys dėl panaikinimo. Toliau šio sprendimo 22 punkte minėtame Sprendime Deutsche Post ir Vokietija / Komisija Teisingumo Teismas išnagrinėjo, ar, kaip Bendrasis Teismas nusprendė nutartyje, – dėl šios nutarties vėliau buvo pateiktas apeliacinis skundas – ginčijamas aktas yra parengiamojo pobūdžio tarpinė priemonė ir ar ji sukėlė savarankiškų teisinių padarinių, nuo kurių ieškovams šioje byloje galėjo būti užtikrinta veiksminga teisminė apsauga leidžiant pareikšti ieškinį dėl sprendimo, kuriuo nutraukiama procedūra dėl tariamos valstybės pagalbos (48–63 punktai). Tačiau Teisingumo Teismas konstatavo, kad šis atvejis buvo kitoks, nes nors ginčijamas aktas iš tiesų buvo tarpinė priemonė, padariniai, kurių gali atsirasti dėl jo neteisėtumo, negali būti panaikinti pareiškiant ieškinį dėl sprendimo, kuriuo nutraukiama procedūra dėl tariamos valstybės pagalbos (šio sprendimo 22 punkte minėto Sprendimo Deutsche Post ir Vokietija / Komisija 56–60 punktai). Taigi, nors Teisingumo Teismas atsižvelgė į formą, kuria ginčijamas aktas buvo priimtas, t. y. sprendimas, kaip jis suprantamas pagal SESV 288 straipsnį, kad nuspręstų, jog tai buvo aktas, dėl kurio panaikinimo gali būti pareikštas ieškinys, šis vertinimas tebuvo vienas iš jo svarstymų, kuriais remdamasis jis padarė tokią išvadą, veiksnių.
53 Antra, ieškovė posėdyje tvirtai laikėsi nuomonės, kad šio sprendimo 37 punkte minėtas Sprendimas Deutsche Lufthansa yra svarbus, siekiant nustatyti, ar ginčijamas sprendimas yra aktas, kurį galima ginčyti pagal SESV 263 straipsnį. Jos manymu, Teisingumo Teismas nusprendė, kad sprendimas pradėti formalią valstybės pagalbos tyrimo procedūrą sukėlė savarankiškų teisinių padarinių, nes juo nacionaliniams teismams buvo nustatyti įpareigojamieji ryšiai, ypač kadangi jie galėjo nuspręsti sustabdyti nagrinėjamą priemonę, nurodyti išieškoti pagal šią priemonę suteiktos pagalbos gavėjui išmokėtas sumas arba nuspręsti priimti laikinąsias priemones, kad apsaugotų šalių interesus. Ieškovė mano, kad yra grėsmė, jog per formalią tyrimo procedūrą jos atžvilgiu gali būti pradėti teismo procesai, net jei tariamos pagalbos priemonės įgyvendinimas jau nutrauktas, nes nacionaliniai teismai turi taikyti ginčijamame sprendime padarytas išvadas.
54 Pirmiausia, primintina, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamas ginčas, dėl kurio kreiptasi į Vokietijos teismą ir dėl kurio pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą (į jį Teisingumo Teismas pateikė atsakymą), yra susijęs su pagalbos priemone, kuri, Komisijai priimant sprendimą pradėti formalią valstybės pagalbos tyrimo procedūrą, buvo įgyvendinama (žr. šio sprendimo 37 punktą).
55 Be to, neginčytina, kad, gavęs tokį prašymą, nacionalinis teismas gali nurodyti išieškoti pervestą pagalbą, nesvarbu, ar tą dieną, kai priimtas sprendimas pradėti formalią valstybės pagalbos tyrimo procedūrą, ši pagalbos priemonė buvo įgyvendinama; tokia galimybė negali būti laikoma minėto sprendimo nedelsiamu, tikru ir pakankamai įpareigojančiu privalomu poveikiu valstybei narei, kuriai jis skirtas. Šiuo klausimu sprendimas pradėti formalią valstybės pagalbos tyrimo procedūrą tokį poveikį valstybei narei sukelia tik tuomet, jei atitinkama priemonė yra įgyvendinama, nes tokiu atveju valstybė narė privalo pagal tą patį sprendimą sustabdyti pagalbos priemonės įgyvendinimą, ir nereikia kreiptis į nacionalinį teismą (žr. šio sprendimo 36–38 punktus). Be to, iš šiame sprendime jau nurodytų principų matyti, kad, priešingai, nei teigia ieškovė, nacionalinis teismas neprivalo įpareigoti išieškoti pervestos pagalbos (žr. šio sprendimo 40 ir 41 punktus); toks įpareigojimas paprastai nustatomas tik nagrinėjant teisminį ginčą, kurio baigtis, atsižvelgiant į ginčo pobūdį, nėra aiški (žr. šio sprendimo 43 punktą).
56 Šiuo klausimu, kaip nurodė ir Komisija, primintina, kad pagal, pirma, nacionalinių teismų ir, antra, Komisijos ir Sąjungos teismų lojalaus bendradarbiavimo pareigą tik reikalaujama, kad nacionaliniai teismai imtųsi bet kokių reikiamų bendrųjų ar specialiųjų priemonių, kad užtikrintų pagal Sąjungos teisę atsirandančių pareigų vykdymą ir nesiimtų priemonių, kurios gali trukdyti siekti Sutarties tikslų, pirmiausia vengtų Komisijos sprendimams prieštaraujančių sprendimų, net jei jie yra laikino pobūdžio (šio sprendimo 37 punkte minėto Sprendimo Deutsche Lufthansa 41 punktas).
57 Be to, šio sprendimo 37 punkte minėtas Sprendimas Deutsche Lufthansa neleidžia daryti išvados, kad sprendimas pradėti formalią valstybės pagalbos tyrimo procedūrą dėl priemonės, kurios įgyvendinimas jau nutrauktas, iškart daro tikrą ir pakankamai privalomą poveikį valstybei narei, kuriai jis skirtas.
58 Trečia, ieškovė posėdyje teigė, kad tik galimybė pateikti ieškinį dėl sprendimo, kuriuo nutraukiama formali tyrimo procedūra, panaikinimo arba pateikti prieštaravimą dėl ginčijamo sprendimo teisėtumo jai neužtikrina pakankamos apsaugos.
59 Ieškovės argumentus galima vertinti taip, kad jie reiškia, jog galimybės ginčyti galutinio sprendimo teisėtumą arba prieštaravimą dėl ginčijamo sprendimo teisėtumo nepakanka, siekiant užtikrinti jos veiksmingą teisminę apsaugą, nes prieš priimant tokį galutinį sprendimą jai gali būti pareiškiami ieškiniai, susiję su pervestos pagalbos išieškojimu. Tačiau pagrindinės bylos aplinkybėmis ieškovės teisminė apsauga, atsižvelgiant į Sutartį, užtikrinama galimybe nacionaliniam teismui, į kurį kreiptasi dėl ginčo dėl neteisėtai pervestos pagalbos išieškojimo, pateikti Teisingumo Teismui prejudicinį prašymą įvertinti sprendimo pradėti formalią valstybės pagalbos tyrimo procedūrą teisėtumą pagal SESV 267 straipsnį, nes tokia gynybos priemonė nesuteikiama tik asmenims, kurie dėl šio sprendimo galėjo pateikti ieškinį dėl panaikinimo pagal SESV 263 straipsnį (šiuo klausimu žr. 1994 m. kovo 9 d. Teisingumo Teismo sprendimo TWD Textilwerke Deggendorf, C‑188/92, Rink. p. I‑833, 26 punktą).
60 Ketvirta, ieškovė teigia, jog iš ginčijamo sprendimo matyti, kad Komisija padarė išvadą, jog iš dalies pakeista 2005 m. sutartis ir 2010 m. sutartis sudaro neteisėtą valstybės pagalbos priemonę, ir pirmiausia rezoliucinėje dalyje nenurodo jokių abejonių, kad buvo suteikta valstybės pagalba, nes tariama pagalbos priemonė nėra apibūdinama kaip „galima“ arba „įtariama“ valstybės pagalba.
61 Konstatuotina, kad iš ginčijamo sprendimo pakankamai aišku, kad Komisijos padarytos išvados dėl tariamos pagalbos priemonės neteisėtumo, padarytos atlikus preliminarų vertinimą pagal Reglamento Nr. 659/1999 6 straipsnio 1 dalies nuostatas, buvo laikinos. Ginčijamo sprendimo 61 konstatuojamojoje dalyje Komisija patvirtino, kad, „išnagrinėjusi iki šio momento [Rumunijos] ir [ieškovės] pateiktą informaciją ir argumentus, [ji] pateikė preliminarią išvadą, kad [tariama pagalbos priemonė] apėmė valstybės pagalbą, kaip ji suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį“, ir kad ji abejoja dėl jos atitikties Sutarčiai. Ginčijamo sprendimo 62 konstatuojamojoje dalyje Komisija nurodė veiksnius, rodančius, kad teikiama valstybės pagalba, ir abejones, susijusias su tokios tariamos pagalbos atitiktimi vidaus rinkai. Analizuojant šias ginčijamo sprendimo dalis, negalima teigti, kad Komisija pateikė galutinį vertinimą dėl tariamos pagalbos priemonės kvalifikavimo kaip valstybės pagalbos. Ginčijamo sprendimo 152 konstatuojamojoje dalyje Komisija preliminariai padarė išvadą, kad iš dalies pakeista 2005 m. sutartis ir 2010 m. sutartis yra neteisėta valstybės pagalba, kuri neatitinka jokių atitikties vidaus rinkai sąlygų.
62 Penkta, ieškovė mano, kad ginčijamas sprendimas, kiek jis taikomas su tiekėju sudarytoms sutartims, sukūrė didelį netikrumą verslo srityje, taip pat jos santykiuose su bankais, klientais ir konkurentais, ypač kalbant apie galimą tiekėjo prašymą pervesti papildomas sumas pagal jau sudarytas tiekimo sutartis.
63 Konstatuotina, kad, kaip teigia ir Komisija, komercinis netikrumas ir tai, kaip kiti ūkio subjektai supranta tokios pagalbos priemonės naudos gavėjų situaciją, negali būti laikomi privalomais teisiniais padariniais, nes tai yra paprastos faktinės pasekmės, bet ne teisiniai padariniai, kuriuos sukuria sprendimas pradėti formalią tyrimo procedūrą (šiuo klausimu pagal analogiją žr. šio sprendimo 23 punkte minėto Teisingumo Teismo sprendimo IBM / Komisija 19 punktą; 2005 m. gruodžio 1 d. Teisingumo Teismo sprendimo Italija / Komisija, C‑301/03, Rink. p. I‑10217, 30 punktą ir 2010 m. gegužės 20 d. Bendrojo Teismo sprendimo Vokietija / Komisija, T‑258/06, Rink. p. II‑2027, 151 punktą). Iš tikrųjų, Sąjungos teismas atsižvelgė į aplinkybę, kad verslo aplinka, kalbant apie santykius su neteisėtos pagalbos priemonės naudos gavėju, atsižvelgs į minėtu sprendimu pablogintas teisines ir finansines aplinkybes (šio sprendimo 27 punkte minėtų sprendimų Italija / Komisija 59 punktas; Diputación Foral de Álava ir kt. / Komisija 34 punktas ir Alcoa Trasformazioni / Komisija 36 punktas). Tačiau iš šių svarstymų aišku, kad Sąjungos teismas tik konstatavo faktines privalomų teisinių padarinių aplinkybes, į kurias atsižvelgdamas jis šiuose sprendimuose nusprendė, kad sprendimai pradėti formalią valstybės pagalbos tyrimo procedūrą dėl įgyvendinamos priemonės yra aktai, kuriuos galima ginčyti.
64 Taigi ieškovės argumentas negali turėti įtakos kvalifikuojant ginčijamą sprendimą kaip aktą, dėl kurio gali būti pareikštas ieškinys dėl panaikinimo.
65 Šešta, ieškovė nurodo aplinkybę, kurią ji priskiria ginčijamam sprendimui, būtent kad bendrovė V., su kuria ji susijusi, sustabdė savo dujomis varomos elektrinės statybos projektą Rumunijoje dėl bankų nenoro jo finansuoti.
66 Tokia aplinkybė negali būti laikoma ginčijamo sprendimo privalomu teisiniu padariniu – daugių daugiausia ji yra dėl šio sprendimo galinti atsirasti faktinė pasekmė (žr. šio sprendimo 63 punktą). Bet kuriuo atveju konstatuotina, kad ieškovė, kad pagrįstų savo argumentą, nepateikia jokio įrodymo, nes nėra jokio dokumento, įrodančio pirminį bendrovės V. ketinimą dalyvauti nagrinėjamame projekte, jos sprendimą sustabdyti šį projektą ar ryšį tarp šio tariamo sprendimo ir bankų atsisakymo finansuoti dėl priimto ginčijamo sprendimo.
67 Iš to, kas pasakyta, matyti, kad ginčijamas sprendimas nėra aktas, kurį galima ginčyti pagal SESV 263 straipsnį, ieškinys yra nepriimtinas ir todėl nėra reikalo priimti ieškovės prašomos proceso organizavimo priemonės.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
68 Pagal Bendrojo Teismo procedūros reglamento 87 straipsnio 2 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jeigu laimėjusi šalis to prašė. Šiuo atveju, kadangi Komisija pralaimėjo bylą, ji turi padengti savo ir ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Remdamasis šiais motyvais,
BENDRASIS TEISMAS (penktoji kolegija)
nusprendžia:
1. Atmesti ieškinį kaip nepriimtiną.
2. Priteisti iš Alro SA bylinėjimosi išlaidas.
Dittrich | Schwarcz | Tomljenović |
Paskelbta 2014 m. spalio 16 d. viešame posėdyje Liuksemburge.
Parašai.