PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMO (pirmoji išplėstinė kolegija)

SPRENDIMAS

2007 m. rugsėjo 17 d.(*)

„Konkurencija – Administracinė procedūra – Komisijos tyrimo įgaliojimai – Atliekant tyrimą paimti dokumentai – Profesinės paslapties principas, apsaugantis advokatų ir klientų bendravimą – Priimtinumas“

Sujungtose bylose T‑125/03 ir T‑253/03

Akzo Nobel Chemicals Ltd, įsteigta Hersham, Voltonas prie Temzės, Saris (Jungtinė Karalystė),

Akcros Chemicals Ltd, įsteigta Hersham, Voltonas prie Temzės, Saris,

atstovaujamos advokatų C. Swaak, M. Mollica ir M. van der Woude,

ieškovės,

palaikomos

Europos Sąjungos advokatūrų ir teisinių bendrijų tarybos (CCBE), įsteigtos Briuselyje (Belgija), atstovaujamos QC J. Flynn,

Algemene Raad van de Nederlandse Orde van Advocaten, įsteigtos Hagoje (Nyderlandai), atstovaujamos advokatų O. Brouwer ir C. Schillemans,

Europos įmonių teisininkų asociacijos (ECLA), įsteigtos Briuselyje, atstovaujamos advokatų M. Dolmans, K. Nordlander ir solisitoriaus J. Temple Lang,

American Corporate Counsel Association (ACCA) – European Chapter, įsteigtos Paryžiuje (Prancūzija), atstovaujamos advokato G. Berrisch ir solisitoriaus D. Hull,

ir

International Bar Association (IBA), įsteigtos Londone (Jungtinė Karalystė), atstovaujamos advokato J. Buhart,

įstojusių į bylą šalių,

prieš

Europos Bendrijų Komisiją, atstovaujamą iš pradžių R. Wainwright ir C. Ingen‑Housz, vėliau – F. Castillo de la Torre ir X. Lewis,

atsakovę,

dėl prašymo panaikinti 2003 m. vasario 10 d. Komisijos sprendimą C (2003) 559/4 ir, kiek būtina, 2003 m. sausio 30 d. Komisijos sprendimą C (2003) 85/4, kuriuo Akzo Nobel Chemicals Ltd, Akcros Chemicals Ltd, Akcros Chemicals ir jų dukterinėms bendrovėms nurodyta sutikti, kad būtų atliktas tyrimas pagal 1962 m. vasario 6 d. Tarybos reglamento Nr. 17, Pirmojo reglamento, įgyvendinančio (EB 81) ir (EB 82) straipsnius (OL  13, 1962, p. 204), 14 straipsnio 3 dalį (byla KOMP/E‑1/38.589), ir įpareigoti Komisiją grąžinti tam tikrus atliekant nagrinėjamą tyrimą paimtus dokumentus bei uždrausti naudotis jų turiniu (byla T‑125/03) bei, antra, prašymo panaikinti 2003 m. gegužės 8 d. Komisijos sprendimą C (2003) 1533 (galutinis), kuriuo atmetamas prašymas taikyti tiems dokumentams apsaugą, grindžiamą profesinės paslapties principu, apsaugančiu advokatų ir klientų bendravimą (byla T‑253/03),

EUROPOS BENDRIJŲ PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMAS (pirmoji išplėstinė kolegija),

kurį sudaro pirmininkas J. D. Cooke, teisėjai R. García-Valdecasas, I. Labucka, M. Prek ir V. Ciucă,

posėdžio sekretorė C. Kantza, administratorė,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2007 m. birželio 28 d. posėdžiui,

priima šį

Sprendimą

 Faktinės aplinkybės ir procedūra

1        2003 m. vasario 10 d. Komisija priėmė sprendimą C (2003) 559/4, iš dalies pakeičiantį 2003 m. sausio 30 d. Sprendimą C (2003) 85/4, kuriuo Komisija įpareigojo Akzo Nobel Chemicals Ltd ir Akcros Chemicals Ltd bei jų atitinkamas dukterines bendroves sutikti, kad pagal 1962 m. vasario 6 d. Tarybos reglamento Nr. 17, Pirmojo reglamento, įgyvendinančio (EB 81) ir (EB 82) straipsnius (OL 1962 13, p. 204), 14 straipsnio 3 dalį būtų atliktas tyrimas, kuriuo siekiama surinkti įrodymus dėl galimos antikonkurencinės praktikos (toliau kartu – sprendimas, kuriuo nurodoma atlikti tyrimą).

2        2003 m. vasario 12 ir 13 d. Komisijos pareigūnai, padedant Office of Fair Trading (Didžiosios Britanijos valdžios institucija, atsakinga už konkurenciją) atstovams, sprendimo, kuriuo nurodoma atlikti tyrimą, pagrindu atliko tyrimą ieškovių patalpose Eklse, Mančesteryje (Jungtinė Karalystė). Per šį tyrimą Komisijos pareigūnai nukopijavo daugelį dokumentų.

3        Atliekant tyrimą ieškovių atstovai Komisijos pareigūnus informavo, kad tam tikriems konkrečios bylos dokumentams taikytina advokatų ir klientų bendravimo konfidencialumo apsauga (legal professional privilege) (toliau – profesinė paslaptis arba PP).

4        Tada Komisijos pareigūnai ieškovių atstovus informavo, jog jie turi peržvelgti šiuos dokumentus tam, kad susidarytų savo nuomonę apie tai, ar jiems turi būti taikoma apsauga. Po ilgų diskusijų ir po to, kai Komisijos ir Office of Fair Trading pareigūnai ieškovių atstovams priminė apie atsakomybę už trukdymą atlikti tyrimą, buvo nuspręsta, kad už tyrimą atsakingas asmuo trumpai peržvelgs šiuos dokumentus dalyvaujant ieškovių atstovui.

5        Tikrinant nagrinėjamus dokumentus kilo ginčas dėl penkių dokumentų, su kuriais Komisija galiausiai pasielgė dvejopai.

6        Pirmasis iš šių dokumentų yra 2000 m. vasario 16 d. dviejų lapų Akcros Chemicals spausdinta generalinio direktoriaus atmintinė, adresuota vienam iš jos vadovų. Ieškovių teigimu, šioje atmintinėje yra informacija, surinkta Akcros Chemicals per generalinio direktoriaus tarnybinius pokalbius su kitais darbuotojais. Jie teigia, kad informacija buvo surinkta tikslu gauti nepriklausomą teisinę konsultaciją dėl Akzo Nobel įgyvendinamos konkurencijos teisės laikymosi programos. Antrasis dokumentas yra minėtos dviejų lapų atmintinės kopija, kurioje yra ranka rašytos pastabos dėl bendravimo su ieškovių advokatu, nurodant jo pavardę.

7        Gavę ieškovių paaiškinimus dėl šių dviejų pirmųjų dokumentų, Komisijos pareigūnai negalėjo iš karto priimti galutinio sprendimo, ar galima šiems dokumentams taikyti prašomą apsaugą. Jie padarė jų kopijas ir įdėjo jas į užantspauduotą voką, kuris buvo atplėštas tyrimo pabaigoje. Ieškovės nurodė, kad šie dokumentai priklauso „A grupei“.

8        Trečiasis dokumentas, dėl kurio kilo ginčas, buvo Akcros Chemicals generalinio direktoriaus ranka rašyti užrašai, kurie, ieškovių teigimu, buvo padaryti kalbantis su darbuotojais ir buvo panaudoti rengiant spausdintą A grupės atmintinę. Galiausiai paskutiniai du svarstomi dokumentai yra du elektroniniai laiškai, kuriais susirašinėjo Akcros Chemicals generalinis direktorius ir Akzo Nobel patarėjas konkurencijos teisės klausimais. Šis patarėjas įrašytas į Nyderlandų advokatų sąrašą, o tuo pačiu metu buvo ir Akzo Nobel juridinio padalinio darbuotojas bei dirbo šioje bendrovėje pagal neterminuotą darbo sutartį.

9        Išnagrinėjęs paskutinius tris dokumentus ir gavęs ieškovių paaiškinimus, už tyrimą atsakingas asmuo padarė išvadą, kad jie aiškiai nelaikytini profesine paslaptimi. Todėl jis padarė šių dokumentų kopijas ir pridėjo jas prie likusios bylos medžiagos, neįdėdamas jų į atskirą užantspauduotą voką. Ieškovės nurodė, kad šie trys dokumentai priklauso „B grupei“.

10      2003 m. vasario 17 d. ieškovės išsiuntė Komisijai raštą, kuriame paaiškino, kodėl, jų nuomone, A ir B grupių dokumentams turėjo būti taikoma profesinės paslapties apsauga.

11      2003 m. balandžio 1 d. raštu Komisija ieškoves informavo, jog jų 2003 m. vasario 17 d. rašte pateikti argumentai neleidžia daryti išvados, kad minėtiems dokumentams turi būti taikoma profesinės paslapties apsauga. Be to, tame pačiame laiške Komisija nurodė, kad ieškovės per dvi savaites gali pateikti pastabas dėl šių pirminių išvadų, po kurių Komisija priims galutinį sprendimą.

12      Pagal EB 230 straipsnio ketvirtąją pastraipą ieškovės pareiškė šį ieškinį, kurį Pirmosios instancijos teismo kanceliarija gavo 2003 m. balandžio 11 d. ir kuriuo prašo, pirma, panaikinti 2003 m. vasario 10 d. Sprendimą ir prireikus 2003 m. sausio 30 d. Sprendimą ir, antra, grąžinti ginčijamus dokumentus (byla T‑125/03).

13      2003 m. balandžio 17 d. ieškovės Komisiją informavo apie pareikštą ieškinį byloje T‑125/03. Jos taip pat informavo Komisiją, kad jų pastabos, kurias jų buvo prašoma pateikti 2003 m. balandžio 1 d., įtrauktos į šį ieškinį. Tą pačią dieną ieškovės, remdamosi EB 242 ir EB 243 straipsniais, pateikė prašymą visų pirma sustabdyti 2003 m. vasario 10 d. Sprendimo vykdymą (byla T‑125/03 R).

14      2003 m. gegužės 8 d. Komisija priėmė sprendimą C (2003) 1533 (galutinis), kuriuo atmetė prašymą taikyti profesinės paslapties apsaugą ginčijamiems dokumentams pagal Reglamento Nr. 17 14 straipsnio 3 dalį (toliau – 2003 m. gegužės 8 d. Sprendimas dėl atmetimo). Šio sprendimo 1 straipsnyje nurodyta, kad Komisija atmeta ieškovių prašymą grąžinti A ir B grupių dokumentus ir prašymą patvirtinti, jog sunaikintos visos šių Komisijos turimų dokumentų kopijos. Sprendimo 2 straipsnyje įtvirtinta, jog Komisija praneša apie savo ketinimą atplėšti užantspauduotą voką su A grupės dokumentais ir prijungti juos prie bylos. Tačiau Komisija nurodė tai padarysianti tik pasibaigus terminui pareikšti ieškinį dėl sprendimo.

15      Pagal EB 230 straipsnio ketvirtąją pastraipą ieškovės pareiškė šį ieškinį, kurį Pirmosios instancijos teismo kanceliarija gavo 2003 m. liepos 4 d., kuriuo prašo panaikinti 2003 m. gegužės 8 d. Sprendimą dėl atmetimo (byla T‑253/03). Atskiru dokumentu, užregistruotu 2003 m. liepos 11 d., ieškovės pateikė prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, o būtent – sustabdyti 2003 m. gegužės 8 d. Sprendimo vykdymą (byla T‑253/03 R).

16      Atitinkamai Europos Sąjungos advokatūrų ir teisinių bendrijų taryba (CCBE), Algemene Raad van de Nederlandse Orde van Advocaten (toliau – Nyderlandų advokatų taryba) ir Europos įmonių teisininkų asociacija (European Company Lawyers Association, toliau – ECLA) pateikė prašymus įstoti į bylas T‑125/03 ir T‑253/03 palaikyti ieškovių reikalavimus, kurie Pirmosios instancijos teismo kanceliarijoje buvo pateikti 2003 m. liepos 30 d., rugpjūčio 7, 11 ir 18 dieną. Šioms asociacijoms buvo leista įstoti į bylas dviem 2003 m. lapkričio 4 d. Pirmosios instancijos teismo penktosios kolegijos pirmininko nutartimis.

17      Atskiru dokumentu, užregistruotu Pirmosios instancijos teismo kanceliarijoje 2003 m. rugpjūčio 1 d., Komisija, remdamasi Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento 114 straipsniu, pateikė prieštaravimą dėl byloje T‑125/03 pareikšto ieškinio priimtinumo.

18      2003 m. rugsėjo 8 d. Komisija, vykstant prašymų taikyti laikinąsias apsaugos priemones nagrinėjimo procedūrai bylose T‑125/03 R ir T‑253/03 R, Pirmosios instancijos teismo pirmininko prašymu nusiuntė jam konfidencialias B grupės dokumentų kopijas ir užantspauduotą voką su A grupės dokumentais.

19      2003 m. spalio 30 d. Pirmosios instancijos teismo pirmininko nutartimi Akzo Nobel Chemicals ir Akcros Chemicals prieš Komisiją (T‑125/03 R ir T‑253/03 R, Rink. p. II‑4771) prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones byloje T‑125/03 R buvo atmestas, o prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones byloje T‑253/03 R – patenkintas iš dalies. Todėl buvo sustabdytas 2003 m. gegužės 8 d. Sprendimo dėl atmetimo nuostatų, pagal kurias Komisija nusprendė atplėšti užantspauduotą voką su A grupės dokumentais, vykdymas. Pirmosios instancijos teismo pirmininkas nurodė Pirmosios instancijos teismo kanceliarijai saugoti šiuos dokumentus, kol Pirmosios instancijos teismas priims sprendimą pagrindinėje byloje. Pirmosios instancijos teismo pirmininkas taip pat atsižvelgė į Komisijos pareiškimą, kad ji neleis tretiesiems asmenims susipažinti su B grupės dokumentais, kol bus priimtas sprendimas pagrindinėje byloje T‑253/03.

20      Europos teisinių reikalų taryba (European Council on Legal Affairs) ir Tarptautinės advokatų asociacijos Įmonių teisės skyrius (International Bar Association, Section on Business Law) pateikė prašymus įstoti į bylas T‑125/03 ir T‑253/03 palaikyti ieškovių reikalavimus, kurie Pirmosios instancijos teismo kanceliarijoje buvo pateikti 2003 m. spalio 17 d. ir lapkričio 26 d. bei 2003 m. lapkričio 25 dieną. Šie prašymai įstoti į bylą buvo atmesti 2004 m. gegužės 28 d. Pirmosios instancijos teismo pirmininko nutartimis.

21      Komisija pagal Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento 55 straipsnio 2 dalį 2003 m. lapkričio 13 d. pateikė prašymą, kad bylos nagrinėjimui būtų suteikta pirmenybė. 2004 m. spalio 8 d. ji dar kartą pateikė tą patį prašymą.

22      2003 m. lapkričio 25 d. Amerikos įmonių advokatų asociacijos Europos skyrius (American Corporate Counsel Association (ACCA) – European Chapter) pateikė prašymą įstoti į bylą T‑253/03 palaikyti ieškovių reikalavimus. 2004 m. kovo 10 d. Pirmosios instancijos teismo Penktosios kolegijos pirmininko nutartimi ACCA buvo leista įstoti į bylą.

23      2004 m. kovo 5 d. Pirmosios instancijos teismo pirmininko nutartimi buvo nuspręsta, kad pagal Procedūros reglamento 114 straipsnio 4 dalį Komisijos pateiktas prieštaravimas dėl priimtinumo byloje T‑125/03 bus nagrinėjamas sprendžiant bylą iš esmės.

24      Komisijai pateikus apeliacinį skundą, 2004 m. rugsėjo 27 d. Teisingumo Teismo pirmininkas nutartimi Komisija prieš Akzo ir Akcros (C‑7/04 P (R), Rink. p. I‑8739) panaikino 2003 m. spalio 30 d. Pirmosios instancijos teismo pirmininko nutarties Akzo Nobel Chemicals ir Akcros Chemicals prieš Komisiją rezoliucinę dalį, kuria buvo sustabdytas 2003 m. gegužės 8 d. Sprendimo dėl atmetimo vykdymas ir nuspręsta, kad A grupės dokumentai turi būti saugomi Pirmosios instancijos teismo kanceliarijoje. Vis dėlto buvo atsižvelgta į Komisijos pareiškimą, kad ji neleis tretiesiems asmenims susipažinti su A grupės dokumentais, kol bus priimtas sprendimas pagrindinėje byloje T‑253/03.

25      Teisingumo Teismo pirmininkui priėmus nutartį Komisija prieš Akzo ir Akcros, Pirmosios instancijos teismo kanceliarija 2004 m. spalio 15 d. raštu grąžino Komisijai užantspauduotą voką su A grupės dokumentais.

26      2006 m. vasario 20 d. Tarptautinė advokatų asociacija (International Bar Association, IBA) pateikė prašymus įstoti į bylas T‑125/03 ir T‑253/03 palaikyti ieškovių reikalavimus. 2007 m. vasario 26 d. dviem Pirmosios instancijos teismo Pirmosios kolegijos pirmininko nutartimis IBA buvo leista įstoti į bylas.

27      Pirmosios instancijos teismas, išklausęs šalis pagal Procedūros reglamento 51 straipsnį, Pirmosios kolegijos siūlymu 2007 m. balandžio 19 d. nusprendė pagal Procedūros reglamento 14 straipsnį perduoti bylas Pirmajai išplėstinei kolegijai.

28      2007 m. balandžio 20 d. Pirmosios instancijos teismo pirmosios išplėstinės kolegijos pirmininko nutartimi bylos T‑125/03 ir T‑253/03 buvo sujungtos, kad pagal Procedūros reglamento 50 straipsnį būtų bendrai vykdoma žodinė proceso dalis ir priimamas sprendimas.

29      2007 m. balandžio 25 d. Pirmosios išplėstinės kolegijos nutartimi Pirmosios instancijos teismas pagal Teisingumo Teismo statuto 24 straipsnio pirmąją pastraipą ir Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento 65 straipsnio b punktą, 66 straipsnio 1 dalį ir 67 straipsnio 3 dalies antrąją pastraipą paprašė Komisijos pateikti A ir B grupės dokumentus. Komisija per nustatytą terminą įvykdė šį prašymą.

30      Susipažinusi su teisėjo pranešėjo pranešimu, Pirmosios instancijos teismo Pirmoji išplėstinė kolegija nusprendė pradėti žodinę proceso.

31      2007 m. birželio 28 d. posėdyje šalys buvo išklausytos ir atsakė į Pirmosios instancijos teismo žodžiu pateiktus klausimus.

 Šalių reikalavimai

32      Byloje T‑125/03 ieškovės Pirmosios instancijos teismo prašo:

–        atmesti Komisijos pateiktą prieštaravimą dėl priimtinumo,

–        panaikinti 2003 m. vasario 10 d. Sprendimą ir, kiek reikia, 2003 m. sausio 30 d. Sprendimą, kiek Komisija juos aiškino kaip įteisinančius ginčijamų dokumentų poėmį ir (arba) peržiūrėjimą ir (arba) susipažinimą su jais arba kaip sudarančius minėtų veiksmų pagrindą,

–        įpareigoti Komisiją grąžinti ginčijamus dokumentus ir nenaudoti jų turinio,

–        priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.

33      Byloje T‑125/03 CCBE, ECLA ir IBA Pirmosios instancijos teismo prašo:

–        panaikinti 2003 m. vasario 10 d. Sprendimą,

–        priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.

34      Nyderlandų advokatų taryba taip pat palaiko ieškovių reikalavimus byloje T‑125/03.

35      Komisija byloje T‑125/03 Teisingumo Teismo prašo:

–        atmesti ieškinį kaip nepriimtiną,

–        nepatenkinus pirmojo reikalavimo, atmesti ieškinį kaip nepagrįstą,

–        priteisti iš ieškovių bylinėjimosi išlaidas.

36      Byloje T‑253/03 ieškovės Pirmosios instancijos teismo prašo:

–        panaikinti 2003 m. gegužės 8 d. Sprendimą dėl atmetimo,

–        priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.

37      Byloje T‑253/03 CCBE, ECLA, ACCA ir IBA Pirmosios instancijos teismo prašo:

–        panaikinti 2003 m. gegužės 8 d. Sprendimą dėl atmetimo,

–        priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.

38      Nyderlandų advokatų taryba taip pat palaiko ieškovių reikalavimus byloje T‑253/03.

39      Komisija savo ruožtu byloje T‑253/03 Pirmosios instancijos teismo prašo:

–        atmesti ieškinį,

–        priteisti iš ieškovių bylinėjimosi išlaidas.

 Ieškinio priimtinumas byloje T‑125/03

A –  Šalių argumentai

40      Komisija tvirtina, kad ieškinys byloje T‑125/03 yra nepriimtinas, nes šioje byloje ginčijamas aktas – sprendimas, kuriuo nurodoma atlikti tyrimą, nėra šios bylos dalyku esantis teisines pasekmes sukėlęs aktas. Ji pažymi, kad ieškinys dėl panaikinimo yra priimtinas, tik jei, pirma, ginčijamas aktas sukelia privalomų teisinių pasekmių, kurios daro poveikį ieškovo interesams, aiškiai pakeisdamos jo teisinę padėtį (1981 m. lapkričio 11 d. Teisingumo Teismo sprendimo IBM prieš Komisiją, 60/81, Rink. p. 2639, 9 punktas), ir, antra, jei ieškovas yra suinteresuotas to akto panaikinimu (1979 m. kovo 6 d. Teisingumo Teismo sprendimo Simmenthal prieš Komisiją, 92/78, Rink. p. 777, 32 punktas). Sprendžiant, ar aktas ar sprendimas sukelia tokių teisinių pasekmių, būtina atsižvelgti į jo esmę (2002 m. lapkričio 20 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Lagardère ir Canal+ prieš Komisiją, T‑251/00, Rink. p. II‑4825, 63 ir 64 punktai). Vis dėlto šioje byloje sprendimas, kuriuo nurodoma atlikti tyrimą, nėra tiesiogiai susijęs su šios bylos dalyku. Nagrinėjamų dokumentų poėmis iš tiesų nesusijęs su sprendimu, kuriuo nurodoma atlikti tyrimą, o šis tėra tik poėmio teisinis pagrindas.

41      Komisija pažymi, kad šiomis bylos aplinkybėmis veiksmas, turėjęs tiesioginę įtaką teisinei ieškovių padėčiai, priskiriamas kitai procedūrai, o ne procedūrai, kuria nurodoma atlikti tyrimą, t. y. su profesinės paslapties apsauga konkrečiai susijusios procedūros, nustatytos 1982 m. gegužės 18 d. Teisingumo Teismo sprendimu AM & S prieš Komisiją (155/79, Rink. p. 1575, toliau – sprendimas AM & S). Vykdant šią procedūrą nagrinėjamų dokumentų poėmis tėra parengiamasis veiksmas prieš priimant 2003 m. gegužės 8 d. Sprendimą dėl atmetimo, kuriame Komisija galiausiai išnagrinėjo konkretų klausimą, ar dokumentams taikoma profesinės paslapties apsauga. Todėl poėmio veiksmas savaime nėra ginčytinas aktas. Bet kuriuo atveju, net pripažįstant, kad sprendimas, kuriuo nurodoma atlikti tyrimą, iš pradžių galėjo būti užginčytas, vėliau, priėmus 2003 m. gegužės 8 d. Sprendimą dėl atmetimo, toks ieškinys neteko dalyko. Be to, Komisija teigia, kad net nesant specialios procedūros patikrinti vykdant tyrimą atliktų procesinių veiksmų teisėtumą, jų galimo neteisėtumo klausimą galima kelti ieškinyje dėl galutinio sprendimo, kuriuo pripažįstama, jog pažeistos konkurencijos normos.

42      Ieškovės atsikerta, kad sprendimo, kuriuo nurodoma atlikti tyrimą, panaikinimas gali sukelti joms teisinių pasekmių, tarp jų visų pirma ir tai, kad Komisija neteisėtai turi ir naudoja paimtus dokumentus. Jos pripažįsta, kad sprendimas nėra konkrečiai susijęs su šiais dokumentais ir kad iš tiesų jų teisinei padėčiai neigiamos įtakos turėjo ne sprendimas, o vėlesnis Komisijos atliktas dokumentų poėmis ir patikra. Bet kuriuo atveju jos teigia, kad kai Komisija, prieš priimdama ad hoc sprendimą dėl prašymo taikyti profesinės paslapties apsaugą, kurį galima užginčyti, susipažįsta su nagrinėjamų dokumentų turiniu, tiesiogiai daromas poveikis nagrinėjamos įmonės teisinei padėčiai, kurio negalima ištaisyti. Taigi aktas, kurį galima ginčyti, gali būti tik sprendimas, kuriuo nurodoma atlikti tyrimą.

43      Ieškovės teigia, kad šioje byloje, prieš kreipdamosi į Bendrijos teismą, jos neprivalėjo laukti, kol Komisija galbūt priims kitą ad hoc sprendimą, kuriuo būtų atmestas prašymas taikyti profesinės paslapties apsaugą ginčijamiems dokumentams. Toks sprendimas, nepaisant jo pobūdžio, negali būti laikomas aktu, darančiu poveikį jų teisinei padėčiai, nes tas poveikis jau atsirado Komisijai susipažinus su ginčo dalyku esančiais dokumentais. Be to, priešingai nei teigia Komisija, tyrimo pabaigoje ji nesuteikė ieškovėms jokios garantijos, jog per pagrįstą laikotarpį bus priimtas sprendimas dėl dokumentų konfidencialumo. Ieškovės taip pat teigia, kad, prieš kreipdamosi į Bendrijos teismą, jos neprivalo laukti, kol Komisija galbūt priims galutinį sprendimą, kuriuo paskiriama bauda. Joms turi būti suteikta galimybė apginti savo teisę į konfidencialumą net ir tuo atveju, jei byla neužbaigiama sprendimu, kuriuo nustatomas pažeidimas arba tyrimas nutraukiamas. Taip pat ieškinio dėl sprendimo, kuriuo paskiriama bauda, nepakanka, kad būtų tinkamai apsaugota jų teisinė padėtis.

44      Ieškovės taip pat nurodo, kad Komisijos ginčijamų dokumentų poėmis ir susipažinimas su jų turiniu negali būti savaime laikomi sprendimu, pakeitusiu jų teisinę padėtį, nes tokiais atskleidimo veiksmais tik įgyvendinamas sprendimas, kuriuo nurodoma atlikti tyrimą, ir jie yra nuo jo neatskiriami. Ieškovės taip pat nesutinka su Komisijos argumentu, kad nagrinėjamų dokumentų poėmis buvo tik parengiamasis veiksmas prieš priimant 2003 m. gegužės 8 d. Sprendimą dėl atmetimo. Todėl nekyla abejonių, kad, bent kiek tai susiję su B grupės dokumentais, Komisija per tyrimą vienašališkai nusprendė, jog jiems netaikoma profesinės paslapties apsauga, ir nurodė ieškovėms juos pateikti bei susipažino su jų turiniu. 2003 m. gegužės 8 d. Sprendimas dėl atmetimo šioje byloje galėjo būti aktas, dėl kurio galima pareikšti ieškinį, tik jei Komisija būtų įdėjusi abiejų grupių dokumentus į užantspauduotą voką, prieš tai jų neištyrusi. Šiuo atveju, atvirkščiai, šiuo sprendimu dėl atmetimo buvo patvirtintas Komisijos sprendimas, kuriuo nurodyta atskleisti B grupės dokumentus.

B –  Pirmosios instancijos teismo vertinimas

45      Remiantis nusistovėjusia teismų praktika ieškinį dėl panaikinimo pagal EB 230 straipsnį galima pareikšti dėl teisės aktų, sukeliančių privalomų teisinių pasekmių, kurios daro poveikį ieškovo interesams, aiškiai pakeisdamos jo teisinę padėtį (minėto sprendimo IBM prieš Komisiją 9 punktas ir 1992 m. gruodžio 18 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Cimenteries CBR ir kt. prieš Komisiją, T‑10/92–T‑12/92 ir T‑15/92, Rink. p. II‑2667, 28 punktas). Todėl iš esmės tarpinės priemonės, reikalingos galutiniam sprendimui priimti, nėra ginčytini aktai. Tačiau remiantis teismų praktika per parengiamąją procedūrą priimti aktai, kuriais pačiais užbaigiama speciali procedūra, kuri skiriasi nuo tos, kurios tikslas padėti Komisijai priimti sprendimą iš esmės, ir kurie sukelia privalomų teisinių pasekmių, kurios daro poveikį ieškovo interesams, aiškiai pakeisdamos jo teisinę padėtį, taip pat yra aktas, dėl kurio galima pareikšti ieškinį (minėto sprendimo IBM prieš Komisiją 10 ir 11 punktai ir 2006 m. birželio 7 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Österreichische Postsparkasse ir Bank für Arbeit und Wirtschaft prieš Komisiją, T‑213/01 ir T‑214/01, Rink. p. II‑1601, 65 punktas).

46      Kai įmonė remiasi profesinės paslapties apsauga, kad paprieštarautų dokumento poėmiui atliekant tyrimą pagal Reglamento Nr. 17 14 straipsnį, sprendimas, kuriuo Komisija atmeta tokį prašymą, sukelia tai įmonei teisinių pasekmių, aiškiai pakeičiančių jos teisinę padėtį. Iš esmės tokiu sprendimu iš įmonės atimama Bendrijos teisės suteikiama apsauga, jis yra galutinis ir nepriklauso nuo galutinio sprendimo, kuriuo pripažįstamas konkurencijos normų pažeidimas (šiuo klausimu žr. sprendimo AM & S 27 ir 29–32 punktus; pagal analogiją taip pat žr. 1986 m. birželio 24 d. Teisingumo Teismo sprendimo AKZO Chemie prieš Komisiją, 53/85, Rink. p. 1965, 18–20 punktus).

47      Šiuo atžvilgiu reikia pažymėti, kad įmonės galimybė pareikšti ieškinį dėl galutinio sprendimo, konstatuojančio konkurencijos normų pažeidimą, negali suteikti adekvačios jos teisių apsaugos. Pirma, administracinė procedūra gali nesibaigti sprendimu, konstatuojančiu pažeidimą. Antra, dėl tokio sprendimo, jei jis bus priimtas, pareikštas ieškinys bet kuriuo atveju įmonei nesuteikia galimybės užkirsti kelią nepataisomoms pasekmėms, kurių sukelia neteisėtas susipažinimas su tam tikrais dokumentais, kurie saugomi taikant profesinę paslaptį (pagal analogiją žr. minėto sprendimo AKZO Chemie prieš Komisiją 20 punktą).

48      Iš to darytina išvada, kad Komisijos sprendimu, kuriuo atmetamas prašymas konkrečiam dokumentui taikyti profesinės paslapties apsaugą ir kuriuo nurodoma prireikus pateikti nagrinėjamą dokumentą, užbaigiama speciali procedūra, kuri skiriasi nuo procedūros, suteikiančios Komisijai galimybę priimti sprendimą dėl konkurencijos normų pažeidimo buvimo, ir todėl tai yra aktas, dėl kurio galima pareikšti ieškinį dėl panaikinimo, prireikus pateikiamą kartu su prašymu taikyti laikinąsias apsaugos priemones, siekiant būtent sustabdyti tokio akto vykdymą, kol Pirmosios instancijos teismas priims sprendimą dėl ieškinio pagrindinėje byloje.

49      Be to, reikia pažymėti, kad jei Komisija, atlikdama tyrimą, paima dokumentą, kuriam buvo prašoma taikyti profesinės paslapties apsaugą, ir prijungia jį prie tyrimo bylos, prieš tai neįdėjusi jo į užantspauduotą voką ir nepriėmusi oficialaus sprendimo dėl prašymo atmetimo, šis fizinis veiksmas neabejotinai reiškia nebylų Komisijos sprendimą netaikyti įmonės reikalaujamos apsaugos (pagal analogiją žr. minėto sprendimo AKZO Chemie prieš Komisiją 17 punktą) ir leidžia Komisijai iš karto susipažinti su nagrinėjamu dokumentu (žr. šio sprendimo 86 punktą). Todėl tą nebylų sprendimą taip pat turi būti galima užginčyti pareiškus ieškinį dėl panaikinimo.

50      Šioje byloje visų pirma dėl A grupės dokumentų reikia pažymėti, kad Komisijos pareigūnai, atlikdami tyrimą ieškovių patalpose, negalėjo priimti galutinio sprendimo, ar galima taikyti prašomą apsaugą, ir jie tik padarė tų dokumentų kopijas, kurias įdėjo į užantspauduotą voką ir jį išsinešė (žr. šio sprendimo 7 punktą). Tik 2003 m. gegužės 8 d. Sprendimu dėl atmetimo Komisija galiausiai atsisakė patenkinti ieškovių prašymą taikyti dokumentams profesinės paslapties apsaugą. Šiuo sprendimu Komisija taip pat informavo apie savo ketinimą atplėšti užantspauduotą voką su nagrinėjamais dokumentais ir prijungti juos prie bylos pasibaigus terminui pareikšti ieškinį dėl šio sprendimo (žr. šio sprendimo 14 punktą). Be to, neginčijama, kad Komisija priėmė sprendimą dėl atmetimo neatplėšusi užantspauduoto voko, taigi nesusipažinusi su A grupės dokumentais.

51      Antra, kalbant apie B grupės dokumentus, reikia pažymėti, kad, kitaip nei A grupės dokumentų atveju, Komisija, atlikdama tyrimą, nusprendė, jog, nepaisant ieškovių reikalavimo taikyti tokią apsaugą, jiems aiškiai netaikoma profesinės paslapties apsauga,. Todėl ji padarė jų kopijas ir prijungė prie bylos, neįdėjusi į užantspauduotą voką (žr. šio sprendimo 9 punktą). Taigi atliekant tyrimą buvo atsisakyta B grupės dokumentams taikyti profesinės paslapties apsaugą. Be to, būtent tada Komisija galėjo susipažinti su minėtų dokumentų turiniu.

52      Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia daryti išvadą, kad šiose bylose aktai, sukeliantys privalomų teisinių pasekmių, kurios daro poveikį ieškovių interesams, aiškiai pakeisdamos jų teisinę padėtį, kalbant apie B grupės dokumentus, buvo nebylus sprendimas dėl atmetimo, t. y. fizinis tų dokumentų paėmimas ir jų prijungimas prie bylos, neįdėjus jų į užantspauduotą voką, o kalbant apie A grupės dokumentus – oficialus 2003 m. gegužės 8 d. Sprendimas dėl atmetimo, kuriuo atmetamas reikalavimas taikyti profesinės paslapties apsaugą. Todėl šiuos du sprendimus galima užginčyti pareiškiant ieškinį dėl panaikinimo.

53      Taip pat 2003 m. gegužės 8 d. Sprendime dėl atmetimo Komisija galutinai atmetė ieškovių reikalavimą taikyti profesinės paslapties apsaugą ir B grupės dokumentams (žr. šio sprendimo 14 punktą). Tai padariusi, Komisija įvykdė savo pareigą priimti oficialų sprendimą, kuriuo atmetė prašymą taikyti šiems dokumentams profesinės paslapties apsaugą ir taip galiausiai užbaigė šiuo tikslu numatytą atskirą specialią procedūrą. Taigi šis sprendimas B grupės dokumentų atžvilgiu nėra vien patvirtinantis. Todėl Pirmosios instancijos teismas daro išvadą, kad ieškovės turėjo teisę užginčyti šį sprendimą ir dėl B grupės dokumentų. Be to, reikėtų pažymėti, kad Komisija minėtų dokumentų atžvilgiu neginčijo ieškovių byloje T‑253/03 pareikšto ieškinio dėl 2003 m. gegužės 8 d. Sprendimo dėl atmetimo priimtinumo.

54      Kita vertus, reikia pripažinti, kad sprendimas, kuriuo nurodoma atlikti tyrimą (dėl kurio pareikštas ieškinys byloje T‑125/03), nesukėlė ieškovių ieškinyje dėl panaikinimo nurodytų teisinių pasekmių.

55      Šiuo atžvilgiu reikia priminti, kad teisės akto teisėtumas turi būti vertinamas atsižvelgiant į priimant sprendimą buvusias faktines ir teisines aplinkybes ir kad todėl po sprendimo priimti aktai negali turėti įtakos jo galiojimui (1983 m. lapkričio 8 d. Teisingumo Teismo sprendimo IAZ ir kt. prieš Komisiją, 96/82–102/82, 104/82, 105/82, 108/82 ir 110/82, Rink. p. 3369, 16 punktas ir 1989 m. spalio 17 d. sprendimo Dow Benelux prieš Komisiją, 85/87, Rink. p. 3137, 49 punktas). Taigi pagal nusistovėjusią teismų praktiką atliekant tyrimą Reglamento Nr. 17 14 straipsnio pagrindu įmonė negali tvirtinti, kad tyrimo procedūros neteisėtumas yra akto, kurio pagrindu Komisija atliko šį tyrimą, panaikinimo pagrindas (šiuo klausimu žr. minėto sprendimo Dow Benelux prieš Komisiją 49 punktą ir 1999 m. balandžio 20 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Limburgse Vinyl Maatschappij ir kt. prieš Komisiją, T‑305/94–T‑307/94, T‑313/94–T‑316/94, T‑318/94, T‑325/94, T‑328/94, T‑329/94 ir T‑335/94, Rink. p. II‑931, 413 punktą). Todėl galimas sprendimo, kuriuo nurodoma atlikti tyrimą, panaudojimas neturi įtakos sprendimo, kuriuo nurodoma atlikti tyrimą, teisėtumui (2007 m. kovo 8 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo FranceTélécom prieš Komisiją, T‑339/04, Rink. p. II‑0000, 54 punktas ir France Télécom prieš Komisiją, T‑340/04, Rink. p. II‑0000, 126 punktas).

56      Šioje byloje aišku, kad ieškovių ginčijami veiksmai ir sprendimai atsirado jau priėmus sprendimą, kuriuo nurodoma atlikti tyrimą. Tokiu sprendimu Komisija tik įgaliojama patekti į ieškovių patalpas ir padaryti atitinkamų verslo dokumentų kopijas. Jame nėra jokios nuorodos į A ar B grupės dokumentus ir neminimas profesinės paslapties klausimas. Be to, kaip pripažįsta pačios ieškovės, jų teisinę padėtį pakeitė vėlesnis Komisijos dokumentų poėmis ir jų ištyrimas, o ne šis sprendimas (žr. šio sprendimo 42 punktą). Tačiau, kaip jau buvo pripažinta, šios priemonės sudaro atskirą, specialią procedūrą, konkrečiai skirtą profesinės paslapties taikymo konkretiems dokumentams klausimui spręsti (žr. šio sprendimo 45–48 punktus).

57      Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad byloje T‑125/03 pareikštą ieškinį dėl sprendimo, kuriuo nurodoma atlikti tyrimą, reikia atmesti kaip nepriimtiną. Todėl ieškinį byloje T‑253/03 reikia išnagrinėti iš esmės.

 Dėl bylos T‑253/03 esmės

58      Ieškovės teigia, kad Komisija pažeidė profesinės paslapties apsaugos principą ir taip pažeidė EB sutartį bei Reglamentą Nr. 17. Ieškiniui pagrįsti jos nurodo tris konkrečius ieškinio pagrindus. Pirmasis ieškinio pagrindas – susijęs su profesinės paslapties apsaugos principo taikymo procedūros pažeidimas. Antrasis ieškinio pagrindas – nepagrįstas atsisakymas taikyti profesinės paslapties apsaugą penkiems ginčijamiems dokumentams. Trečiasis – pagrindinės profesinės paslapties apsaugos esmę sudarančios teisės pažeidimas.

 Dėl pirmojo ieškinio pagrindo, susijusio su profesinės paslapties apsaugos principo taikymo procedūros pažeidimu

 Šalių argumentai

59      Ieškovės nurodo, kad Komisija pažeidė profesinės paslapties apsaugos principo taikymo procedūrą, EB 242 straipsnį, ieškovių teisę kreiptis į Bendrijos teismus ir vienodo požiūrio principą.

60      Jos pažymi, kad sprendime AM & S Teisingumo Teismas nustatė procedūrą, kuria Komisija turi vadovautis tais atvejais, kai įmonės, dėl kurių atliekamas tyrimas pagal Reglamento Nr. 17 14 straipsnį, atsisako pateikti tam tikrus verslo dokumentus, remdamosi profesinės paslapties apsauga. Šią procedūrą sudaro trys etapai. Pirma, įmonė turi pateikti Komisijos pareigūnams atitinkamą tokio pobūdžio medžiagą, kuri įrodytų, jog dokumentai atitinka profesinės paslapties taikymo sąlygas, neprivalėdama atskleisti ginčijamų dokumentų turinio. Antra, jei Komisija mano, kad tokių įrodymų nebuvo pateikta, ji privalo įpareigoti pagal Reglamento Nr. 17 14 straipsnio 3 dalį priimtu sprendimu pateikti ginčijamus dokumentus. Ieškovės pripažįsta, kad subsidiariai, remiantis sprendimo AM & S logika, atlikdama tyrimą Komisija gali daryti ginčijamų dokumentų kopijas ir dėti jas į užantspauduotą voką. Galiausiai trečia, jei atitinkama įmonė ir toliau remiasi konfidencialumo apsauga, ginčą sprendžia Bendrijos teismas.

61      Ieškovės mano, kad būtina pažymėti du pagrindinius aspektus. Pirma, Teisingumo Teismas neketino leisti Komisijai tirti dokumento turinio, siekiant nuspręsti, ar jam taikoma profesinės paslapties apsauga. Antra, tik Bendrijos teismai sprendžia ginčus dėl profesinės paslapties apsaugos taikymo. Ieškovės taip pat nurodo, kad pats dokumentų, kuriems reikalaujama taikyti profesinės paslapties apsaugą, perskaitymas atliekant tyrimą prieštarauja paties profesinės paslapties apsaugos principo esmei. Šis principas pažeidžiamas iš karto ir nepataisomai, kai tik atskleidžiamas apsaugoto dokumento turinys (generalinių advokatų J. P. Warner ir G. Slynn išvados byloje AM & S, atitinkamai Rink. p. 1619, 1638 ir 1639 bei Rink. p. 1642 ir 1662). Užuot trumpai peržvelgusi dokumentus, Komisija, jei turi abejonių, privalo įdėti atitinkamų dokumentų kopijas į užantspauduotą voką, prieš tai jų neperžiūrėjusi, kad vėliau išspręstų kilusį ginčą.

62      Tačiau, ieškovių teigimu, Komisija nesilaikė nė vieno iš trijų sprendime AM & S nurodytos procedūros etapų.

63      Dėl pirmojo etapo ieškovės teigia, kad Komisija jas privertė atskleisti nagrinėjamų dokumentų turinį, nors jos ir teigė, kad šiems dokumentams taikoma profesinė paslaptis. Atskleidus šiuos dokumentus, tarp ieškovių teisininko ir Komisijos vyko ilga diskusija dėl to, kokia procedūra vadovautis tiriant šiuos dokumentus. Komisija pranešė ieškovėms, kad bet koks tolesnis delsimas perduoti ir tirti dokumentus reikš trukdymą tyrimui ir pagal Jungtinės Karalystės konkurencijos įstatymo (Competition Act) 65 straipsnį galėtų būti laikomas baudžiamuoju nusikaltimu, už kurį baudžiama laisvės atėmimo bausme ir bauda. Ieškovės perdavė Komisijai tirti B grupės dokumentus tik po didelių prieštaravimų. Be to, vykdydami tyrimą Komisijos inspektoriai kelias minutes be pertraukos skaitė ir apibūdindavo vienas kitam A ir B grupės dokumentų turinį.

64      Kalbant apie antrąjį procedūros etapą, ieškovės tvirtina, kad dėl to, jog Komisija manė, kad ieškovių pateiktos informacijos ir argumentų nepakako įrodyti, jog ginčijamiems dokumentams taikoma profesinės paslapties apsauga, prieš faktiškai išnešdama dokumentus iš įmonės patalpų, ji turėjo priimti sprendimą, įpareigojantį ieškoves pateikti tuos dokumentus. Tačiau ji to nepadarė. Kalbant apie A grupės dokumentus, Komisija įdėjo juos į užantspauduotą voką ir išsivežė į Briuselį. Ieškovių teigimu, nors užantspauduoto voko procedūra savaime nepažeidžia profesinės paslapties apsaugos principo esmės, ji neatitinka Teisingumo Teismo sprendime AM & S nustatytos procedūros. Kalbant apie B grupės dokumentus, Komisija atmetė ieškovių pasiūlymą sudėti juos į užantspauduotą voką ir prijungė juos prie kitų paimtų dokumentų, taip atimdama iš ieškovių bet kokią galimybę įrodyti, kad tiems dokumentams turėjo būti taikoma profesinės paslapties apsauga.

65      Dėl trečiojo etapo ieškovės nurodo, kad Komisija, 2003 m. gegužės 8 d. Sprendime dėl atmetimo vienašališkai nusprendusi, kad ginčijamiems dokumentams netaikoma profesinės paslapties apsauga, akivaizdžiai pažeidė sprendime AM & S nustatytą procedūrą. Suteikusi sau teisę nuspręsti pirmąja instancija, Komisija atėmė iš Bendrijos teismo galimybę išspręsti ginčą tada, kai tai apsaugai dar nebuvo iškilusi grėsmė.

66      CCBE teigia, kad Teisingumo Teismo sprendime AM & S nustatyta procedūra skirta užtikrinti, kad, jei Komisija ir įmonė, dėl kurios atliekamas tyrimas, negali išspręsti ginčo dėl informacijos konfidencialumo, Teisingumo Teismas turi priimti sprendimą, o prieš jam tai padarant Komisija negali susipažinti su tokiu dokumentu. Komisija neturi teisės net trumpai peržvelgti dokumentų, nes dėl to kiltų pavojus, kad bus atskleistas jų turinys. CCBE pripažįsta, kad reikalavimas taikyti profesinės paslapties apsaugą neturėtų suteikti įmonei galimybės nuslėpti dokumentų ar juos sunaikinti, tačiau ji mano, jog neadekvatu yra tai, kad Komisijos inspektoriai gali daryti dokumentų kopijas ir išsivežti jas su savimi, nors jos ir yra užantspauduotame voke. Jei Komisija turi pasilikti dokumentus, juos reikėtų bent nusiųsti tiesiogiai vienam iš Komisijos bylą nagrinėjančių pareigūnų, kurio įgaliojimus reikėtų išplėsti, siekiant užtikrinti, kad su šiais dokumentais negalės susipažinti niekas kitas iš Konkurencijos generalinio direktorato. Bet kuriuo atveju CCBE yra linkusi pritarti tam, kad dokumentai turėtų būti perduoti saugoti Pirmosios instancijos teismo kanceliarijai ar kuriam nors kitam neutraliam trečiajam asmeniui.

67      Nyderlandų advokatų taryba nurodo, kad profesinės paslapties apsaugos principo tikslas – užkirsti kelią ne tik profesinę paslaptį sudarančių dokumentų naudojimui, bet ir jų atskleidimui. Vien trumpas dokumento peržvelgimas gali pažeisti šį principą. ECLA pažymi, kad sprendime AM & S Teisingumo Teismas įtvirtino procedūrą, pagrįstą konfidencialumo principu, draudžiančiu atskleisti profesinę paslaptį sudarantį dokumentą. Proporcingas būdas – dokumentų užantspaudavimas ir perdavimas juos ištirti nepriklausomam trečiajam asmeniui, pavyzdžiui, bylą nagrinėjančiam pareigūnui. Bet kuriuo atveju sprendimą dėl konfidencialumo priima Teisingumo Teismas. Galiausiai ACCA teigia, kad ginčų dėl profesinės paslapties apsaugos taikymo sprendimo funkciją reikėtų perduoti nepriklausomam teismui.

68      Komisija pabrėžia, kad nors Teisingumo Teismas sprendime AM & S įtvirtino specialią ginčų, susijusių su profesine paslaptimi, sprendimo procedūrą, vis dėlto šiai procedūrai jis nesuteikė absoliučios reikšmės. Pagal šį sprendimą nereikalaujama, jog kiekvieną kartą, kai remiamasi minėtu principu, Komisija nedarytų dokumentų kopijų ir po to reikalautų jų iš įmonės. Byloje, kurioje buvo priimtas sprendimas AM & S, pradinis tyrimas buvo grindžiamas Reglamento Nr. 17 14 straipsnio 2 dalimi, pagal kurią įmonei leidžiama atsisakyti pateikti dokumentus, o ne, kaip šioje byloje, 14 straipsnio 3 dalimi, pagal kurią įmonė privalo sutikti, jog būtų atliktas tyrimas. Iš tiesų vienintelis minėtame sprendime įtvirtintas principas – kad Komisija privalo priimti motyvuotą sprendimą, ar nagrinėjamiems dokumentams taikoma profesinės paslapties apsauga, kad suteiktų įmonei galimybę kreiptis į Bendrijos teismus.

69      Iki šiol Komisija taikė tokią procedūrą: jei, peržvelgus bendrą dokumento struktūrą, antraštę, pavadinimą ir kitas ypatybes bei atsižvelgus į atitinkamus įmonės pateiktus paaiškinimus, nekyla abejonių dėl to, kad dokumentui taikoma profesinės paslapties apsauga, jis netiriamas; jei peržvelgus dokumentą nekyla abejonių, kad dokumentui negali būti taikoma profesinės paslapties apsauga, padaroma jo kopija, kuri prijungiama prie tyrimo bylos; galiausiai jei peržvelgus dokumentą kyla abejonių dėl to, ar dokumentui taikoma profesinės paslapties apsauga, dokumentas netiriamas, jo vertinimas atidedamas ir dokumento kopija įdedama į užantspauduotą voką, kurį Komisija išsiveža.

70      Komisijos teigimu, trumpu dokumento peržvelgimu vietoje siekiama tik vieno tikslo – išsiaiškinti, ar negalima atmesti profesinės paslapties apsaugos taikymo galimybės, o visos abejonės aiškinamos atitinkamos įmonės naudai automatiškai taikant užantspauduoto voko procedūrą. Komisijos galimybė susidaryti pirminę nuomonę dėl to, ar yra abejonių, susijusių su profesinės paslapties apsaugos taikymu, sumažina nepagrįstų reikalavimų taikyti profesinės paslapties apsaugą riziką ir atitinka sprendimą AM & S. „Užantspauduoto voko“ procedūra taip pat sumažina pavojų, kad įmonė sunaikins dokumentus. Komisija dar pažymi, kad daugelyje valstybių narių konkurencijos institucijos, atlikdamos tyrimus vietoje, panašiai sprendžia profesinės paslapties klausimą.

71      Be to, Komisija priduria, kad pirmiau apibūdinta procedūra negali pakenkti atitinkamų įmonių procesinėms teisėms. Net jei būtų įrodyta, kad dėl susipažinimo su dokumentais, kuriems gali būti taikoma profesinė paslaptis, buvo pažeista įmonės teisė į gynybą, tokią žalą galima nesunkiai ištaisyti. Iš tiesų Komisija, siekdama įrodyti pažeidimą, negalėtų panaudoti dokumentų, kuriems taikoma profesinės paslapties apsauga.

72      Šiuo atveju Komisija tvirtina griežtai vadovavusis teisėta ir proporcinga procedūra, skirta nustatyti, remiantis sprendimu AM & S, ar ginčijamiems dokumentams taikoma apsauga ir ar buvo visiškai paisoma procesinių ieškovių teisių. Ji patikslina, kad su ieškovėmis buvo susitarta, jog už tyrimą atsakingas Komisijos pareigūnas ištirs bylos medžiagą dalyvaujant ieškovių atstovui. Jei konkrečiam dokumentui būtų reikalaujama taikyti profesinės paslapties apsaugą, ieškovės turėjo pateikti prašymą, grįsdamos jį pačiu dokumentu. Be to, Komisija mano, kad tai, jog ieškovės dublike pateikė savo advokatų surašytą tyrimo protokolą, nenurodžiusios uždelsimo priežasčių, pažeidžia Procedūros reglamento 48 straipsnio 1 dalį.

73      Dėl A grupės dokumentų Komisija pažymi, kad juos peržvelgus kilo abejonių, visų pirma todėl, kad vieno dokumento pirmajame puslapyje buvo ranka įrašyta išorės advokato pavardė. Kadangi nė vieno iš vietoje pateiktų ieškovių paaiškinimų nepakako abejonėms išsklaidyti, Komisijos pareigūnai įdėjo dokumentus į užantspauduotą voką. Kalbant apie B grupės dokumentus, Komisijos pareigūnas, trumpai peržvelgęs tuos dokumentus, atsižvelgęs į įmonės pateiktą informaciją ir remdamasis neginčijama teismų praktika, manė, jog nekilo nė menkiausios abejonės, kad jiems netaikoma profesinės paslapties apsauga. Todėl Komisijos pareigūnai padarė šių dokumentų kopijas ir prijungė jas prie tyrimo medžiagos.

74      Komisija taip pat tvirtina, kad trumpas dokumento peržvelgimas nėra tas pats, kas jo perskaitymas. Nors už tyrimą atsakingas pareigūnas vykstant tyrimui galėjo trumpai peržvelgti A grupės dokumentus, neteisinga teigti, kad Komisijos pareigūnai juos perskaitė, prieš įdėdami į voką. Kalbant apie B grupės dokumentus, Komisija juos perskaitė ir susipažino su jų turiniu tik atlikusi tyrimą. Komisija taip pat neigia ieškovių teiginį, kad jų galutinis sutikimas perduoti B grupės dokumentus buvo gautas pagrasinus baudžiamosiomis sankcijomis. Tokie tvirtinimai yra akivaizdžiai neteisingi, nes tariamas atsisakymas perduoti dokumentus buvo susijęs su visa bylos medžiaga. Bet kuriuo atveju pranešimas įmonei, kad jos atsisakymas bendradarbiauti gali nulemti tai, jog bus taikoma nacionalinė teisė ir galbūt baudžiamosios sankcijos, atitinka Reglamentą Nr. 17.

75      Komisija pažymi, kad ieškovėms dar tyrimo pradžioje buvo pranešta apie jų teises ir po to jos galėjo bet kada kreiptis į Pirmosios instancijos teismą. Kalbant apie A grupės dokumentus, ieškovės iš pat pradžių žinojo, kad procedūros pabaigoje bus priimtas sprendimas, kurį bus galima ginčyti. Kalbant apie B grupės dokumentus, Komisija paliko ieškovėms galimybę ginčyti vieno iš jos pareigūnų vietoje atliktą vertinimą.

 Pirmosios instancijos teismo vertinimas

76      Iš pradžių reikia pažymėti, kad Reglamentas Nr. 17 suteikia Komisijai didelius tyrimo ir patikros įgaliojimus siekiant atskleisti EB 81 ir EB 82 straipsnių pažeidimus. Remiantis minėto reglamento 11 ir 14 straipsniais Komisija gali gauti informaciją ir atlikti būtinus patikrinimus, kad ištirtų konkurenciją reglamentuojančių normų pažeidimus (nuo 2004 m. gegužės 1 d. Komisijos tyrimo įgaliojimai šioje srityje nustatyti visų pirma 2002 m. gruodžio 16 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1/2003 dėl konkurencijos taisyklių, nustatytų (EB) 81 ir 82 straipsniuose, įgyvendinimo (OL L 1, 2003, p. 1) 17 ir 22 straipsniuose). Reglamento Nr. 17 14 straipsnio 1 dalyje Komisija įgaliojama reikalauti pateikti verslo dokumentus, t. y. dokumentus, susijusius su įmonės veikla rinkoje. Kaip pažymėjo Teisingumo Teismas, advokatų ir klientų susirašinėjimas, kiek jis susijęs su tokia veikla, priskiriamas prie Reglamento Nr. 17 11 ir 14 straipsniuose nurodytų dokumentų (sprendimo AM & S 16 punktas). Teisingumo Teismas taip pat pripažino, kad pati Komisija, o ne atitinkama įmonė ar trečiasis asmuo (ekspertas ar arbitras) turi nuspręsti, ar jai turi būti pateiktas dokumentas (sprendimo AM & S 17 punktas).

77      Vis dėlto Teisingumo Teismas nusprendė, kad pagal Reglamentą Nr. 17 neatmetama galimybė, jog kai kurie verslo dokumentai tam tikromis sąlygomis gali būti pripažinti konfidencialiais. Jis nurodė, kad Bendrijos teisė, kuri kyla ne tik iš ekonominės, bet ir teisinės valstybių narių sąveikos, turi atsižvelgti į bendrus tokių valstybių įstatymams būdingus principus ir sąvokas, susijusias su konfidencialumo paisymu, visų pirma tam tikro advokatų ir klientų bendravimo atveju. Tas konfidencialumas atitinka reikalavimą, kurio svarba pripažįstama visose valstybėse narėse, jog kiekvienas asmuo turi turėti galimybę nevaržomas kreiptis į advokatą, kurio profesija – teikti nepriklausomas teisines konsultacijas visiems, kam jų reikia. Teisingumo Teismas taip pat pripažino, kad advokatų ir klientų susirašinėjimo konfidencialumo apsauga yra būtina papildoma apsauga norint visiškai naudotis teise į gynybą (sprendimo AM & S 18 ir 23 punktai).

78      Todėl reikia daryti išvadą, kad Reglamentas Nr. 17 turi būti aiškinamas kaip tam tikromis sąlygomis apsaugantis advokatų ir klientų susirašinėjimo konfidencialumą (sprendimo AM & S 22 punktas).

79      Dėl procedūros, kuria reikia vadovautis taikant tokią apsaugą, Teisingumo Teismas pripažino, kad jei įmonė, dėl kurios atliekamas tyrimas pagal Reglamento Nr. 17 14 straipsnį, remdamasi profesinės paslapties apsauga, atsisako kaip dalį Komisijos reikalaujamų verslo dokumentų pateikti savo ir advokato susirašinėjimą, ji, neprivalėdama atskleisti tokių dokumentų turinio, vis tiek turi pateikti Komisijos pareigūnams atitinkamą medžiagą, įrodančią, kad toks susirašinėjimas atitinka profesinės paslapties apsaugos suteikimo sąlygas. Teisingumo Teismas toliau nurodė, kad jei Komisija mano, jog tokių įrodymų nebuvo pateikta, ji privalo pagal Reglamento Nr. 17 14 straipsnio 3 dalį įpareigoti pateikti tokį susirašinėjimą ir prireikus skirti įmonei baudas ar periodines baudas pagal tą reglamentą kaip bausmę už įmonės atsisakymą pateikti tokius papildomus įrodymus, kuriuos, Komisijos manymu, reikia pateikti, arba atsisakymą pateikti dokumentus, kurių konfidencialumo, Komisijos nuomone, negina įstatymas (sprendimo AM & S 29–31 punktai). Įmonė, dėl kurios atliekamas tyrimas, vėliau gali pareikšti ieškinį dėl tokio Komisijos sprendimo panaikinimo, prireikus kartu su prašymu taikyti laikinąsias apsaugos priemones pagal EB 242 ir EB 243 straipsnius (šiuo klausimu žr. sprendimo AM & S 32 punktą).

80      Todėl akivaizdu, kad vien to, jog įmonė reikalauja taikyti dokumentui profesinės paslapties apsaugą, nepakanka neleisti Komisijai susipažinti su tokiu dokumentu, jei, be to, ši įmonė nepateikia atitinkamos medžiagos, įrodančios, jog tiems dokumentams iš tiesų taikoma profesinės paslapties apsauga. Visų pirma atitinkama įmonė gali nurodyti Komisijai dokumento autorių ir adresatą, paaiškinti kiekvieno iš šių asmenų funkcijas ir pareigas bei nurodyti dokumento tikslą bei sudarymo aplinkybes. Ji taip pat gali paminėti dokumento suradimo, priskyrimo konkrečiai kategorijai aplinkybes ir su juo susijusius dokumentus.

81      Daugeliu atveju Komisijos pareigūnai, norėdami nuspręsti, ar tirti konkretų dokumentą, tik trumpai peržvelgę bendrą dokumento struktūrą, antraštę, pavadinimą ar kitokias išorines ypatybes, gali patikrinti įmonės nurodytų motyvų tikslumą ir įsitikinti tokio dokumento konfidencialumu, kad jo nepaimtų. Nepaisant to, tam tikrais atvejais kyla pavojus, kad net trumpai peržvelgę dokumentą, nepaisant tokio peržvelgimo paviršutiniškumo, Komisijos pareigūnai gali susipažinti su profesinę paslaptį sudarančia informacija. Taip gali būti visų pirma tuo atveju, kai dokumento konfidencialumas nėra aiškus iš jo išorinių požymių.

82      Kaip jau nurodyta šio sprendimo 79 punkte, iš sprendimo AM & S aišku, kad atitinkama įmonė, pateikdama Komisijos pareigūnams atitinkamą tokio pobūdžio medžiagą, kuri įrodytų, jog dokumentai atitinka profesinės paslapties apsaugos taikymo jiems sąlygas, neprivalo atskleisti dokumentų turinio (sprendimo 29 punktas). Todėl reikia daryti išvadą, kad įmonė, dėl kurios atliekamas tyrimas pagal Reglamento Nr. 17 14 straipsnio 3 dalį, turi teisę atsisakyti leisti Komisijos pareigūnams net trumpai peržvelgti vieną ar daugiau konkrečių dokumentų, kurie, įmonės teigimu, sudaro profesinę paslaptį, su sąlyga, kad ta įmonė mano, jog toks trumpas peržvelgimas neįmanomas neatskleidžiant tų dokumentų turinio, ir jei ji atitinkamai motyvuoja Komisijos pareigūnams savo nuomonę.

83      Jei Komisija, atlikdama tyrimą pagal Reglamento Nr. 17 14 straipsnio 3 dalį, mano, kad įmonės pateikta medžiaga neįrodo, jog nagrinėjami dokumentai yra konfidencialūs, visų pirma jei ta įmonė atsisako leisti Komisijos pareigūnams trumpai peržvelgti dokumentą, Komisijos pareigūnai gali įdėti nagrinėjamo dokumento ar dokumentų kopijas į užantspauduotą voką ir pasiimti su savimi, kad ginčas būtų išspręstas vėliau. Ši procedūra leidžia išvengti profesinės paslapties pažeidimo pavojaus ir kartu suteikia Komisijai galimybę išlaikyti tyrimo objektą sudarančių dokumentų kontrolę bei išvengti pavojaus, kad vėliau dokumentai išnyks ar jais bus manipuliuojama.

84      Be to, tai, kad naudojama „užantspauduoto voko“ procedūra, negali būti laikoma nesuderinama su sprendimo AM & S 31 punkte esančiu reikalavimu, kad jei kyla ginčas su atitinkama įmone dėl konkretaus dokumento konfidencialumo, Komisija privalo priimti sprendimą, kuriuo įpareigojama pateikti tą dokumentą. Toks reikalavimas paaiškinamas konkrečios bylos, kurioje buvo priimtas sprendimas AM & S, aplinkybėmis, visų pirma ta aplinkybe, kad pradinis sprendimas, kuriuo nurodyta atlikti tyrimą nagrinėjamos įmonės patalpose, nebuvo oficialus sprendimas pagal Reglamento Nr. 17 14 straipsnio 3 dalį (jau minėta generalinio advokato J. P. Warner išvada, pateikta byloje AM & S, Rink. p. 1624) ir todėl nagrinėjama įmonė turėjo teisę atsisakyti ir iš tiesų atsisakė pateikti Komisijos reikalaujamus dokumentus.

85      Bet kuriuo atveju reikia pažymėti, kad jei Komisijos neįtikina įmonės, dėl kurios atliekamas tyrimas, atstovų pateikta medžiaga ir paaiškinimai, kuriais siekiama įrodyti, kad atitinkamam dokumentui taikoma profesinės paslapties apsauga, Komisija neturi teisės susipažinti su dokumento turiniu, kol priims sprendimą, leidžiantį atitinkamai įmonei kreiptis šiuo klausimu į Pirmosios instancijos teismą ir prireikus pateikti prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo (šiuo klausimu žr. sprendimo AM & S 32 punktą).

86      Atsižvelgiant į ypatingą profesinės paslapties apsaugos principo, kurio tikslas – garantuoti asmeniui galimybę visiškai pasinaudoti savo teise į gynybą ir užtikrinti reikalavimą, kad kiekvienas asmuo galėtų nevaržomas kreiptis į advokatą (žr. šio sprendimo 77 punktą), pobūdį, reikia manyti, kad tai, jog Komisija susipažįsta su konfidencialaus dokumento turiniu, savaime yra šio principo pažeidimas. Todėl, priešingai nei teigia Komisija, profesinės paslapties apsauga apima ne tik reikalavimą, kad įmonės savo advokatui pateikta informacija ar tokio advokato konsultacijų turinys nebūtų panaudoti prieš ją sprendime, kuriuo baudžiama už konkurencijos normų pažeidimą.

87      Pirma, ta apsauga siekiama apginti viešąjį interesą, susijusį su tinkamu teisingumo vykdymu, užtikrinant, kad kiekvienas klientas galėtų nevaržomas kreiptis į savo advokatą, nesibaimindamas, jog jo advokatui patikėtos paslaptys vėliau bus atskleistos. Antra, jos tikslas – išvengti žalos, kuri gali būti padaryta įmonės teisei į gynybą, Komisijai susipažinus su konfidencialaus dokumento turiniu ir neteisėtai prijungus tą dokumentą prie tyrimo bylos. Todėl net jei tas dokumentas nepanaudojamas kaip įrodymas sprendime, kuriuo skiriama sankcija pagal konkurencijos normas, įmonė gali patirti žalos, kurios nebeįmanoma atlyginti arba galima atlyginti tik labai sunkiai. Komisija gali tiesiogiai arba netiesiogiai panaudoti profesinę paslaptį sudarančią informaciją, kad gautų naujos informacijos ar naujų įrodymų, o atitinkama įmonė ne visada gali juos nustatyti ar neleisti, kad tokia informacija ar įrodymai būtų panaudoti prieš ją. Be to, žala, kurią ta įmonė patirtų dėl profesinę paslaptį sudarančios informacijos atskleidimo tretiesiems asmenims, negalėtų būti atlyginta, pavyzdžiui, jei ši informacija būtų panaudota pranešime apie kaltinimus per Komisijos vykdomą administracinę procedūrą. Todėl vien to, kad Komisija negali naudoti profesinę paslaptį sudarančių dokumentų kaip įrodymų sprendime, kuriuo skiriama sankcija, nepakanka atlyginti ar pašalinti žalai, atsiradusiai dėl to, kad Komisija susipažino su minėtų dokumentų turiniu.

88      Pagal profesinės paslapties apsaugos principą taip pat reikalaujama, kad Komisija, priėmusi sprendimą, kuriuo atsisako patenkinti prašymą šiuo klausimu, neturi susipažinti su nagrinėjamų dokumentų turiniu, kol suteiks atitinkamai įmonei galimybę naudingai kreiptis į Pirmosios instancijos teismą. Šiuo atžvilgiu Komisija, prieš susipažindama su tų dokumentų turiniu, privalo laukti, kol pasibaigs ieškinio dėl sprendimo dėl atmetimo pareiškimo terminas. Bet kuriuo atveju, jei toks ieškinys neturi stabdomojo poveikio, atitinkama įmonė turi pateikti prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, kad sustabdytų sprendimo, kuriuo atmetamas prašymas taikyti profesinės paslapties apsaugą, vykdymą (šiuo klausimu žr. sprendimo AM & S 32 punktą).

89      Be to, kalbant apie Komisijos argumentus dėl to, kad įmonė gali piktnaudžiauti minėta procedūra, tik vilkinimo tikslu teikdamos aiškiai nepagrįstus prašymus taikyti profesinės paslapties apsaugą arba be objektyvaus pateisinimo prieštaraudama galimam trumpam dokumentų peržvelgimui atliekant tyrimą, pakanka nurodyti, kad Komisija prireikus turi priemonių atgrasyti nuo tokio elgesio ir už jį bausti. Iš tiesų už tokį elgesį galima bausti pagal Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 1 dalį (o anksčiau – pagal Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 1 dalį) arba į jį galima atsižvelgti kaip į sunkinančią aplinkybę, apskaičiuojant baudą, nustatomą priimant sprendimą, kuriuo skiriama sankcija pagal konkurencijos normas.

90      Galiausiai reikia pažymėti, kad, kaip Teisingumo Teismas nurodė sprendime AM & S, profesinės paslapties apsaugos principas nedraudžia advokato klientui atskleisti jų susirašinėjimo, jei klientas mano, kad tai atitinka jo interesus (sprendimo 28 punktas).

91      Todėl ieškovių kaltinimus reikia nagrinėti atsižvelgiant į pirmiau nurodytus argumentus ir principus.

92      Pirmiausia reikia atmesti Komisijos teiginį, kad ta aplinkybė, jog ieškovės dublike pateikė savo advokatų surašytą tyrimo protokolą, pažeidžia Procedūros reglamento 48 straipsnio 1 dalį (žr. šio sprendimo 72 punktą). Priešingai nei teigia Komisija, ieškovės paaiškino, kodėl jos anksčiau nepateikė šio protokolo, t. y. todėl, kad tas protokolas buvo konfidencialus ir joms reikėjo užginčyti Komisijos atsiliepime į ieškinį pateiktus argumentus (visų pirma žr. dubliko 21–26 punktus). Be to, tas protokolas buvo pateiktas po to, kai Komisija atsiliepime į ieškinį pateikė savo pareigūnų surašytą tyrimo protokolą. Galiausiai, jei šalys nesutaria dėl ieškinyje ir atsiliepime į ieškinį nurodytų faktinių aplinkybių, jos privalo dublike ir triplike pateikti atitinkamas savo nurodytas faktines aplinkybes pagrindžiančius įrodymus.

93      Kalbant apie ieškovių pareikštus kaltinimus, visų pirma jos teigia, kad per tyrimą Komisija privertė jas atskleisti nagrinėjamų dokumentų turinį, nors ieškovės tvirtino, kad tokiems dokumentams taikoma profesinės paslapties apsauga. Visų pirma jos skundžiasi, kad Komisijos pareigūnai ištyrė tuos dokumentus vietoje, nepaisydami ieškovių atstovų prieštaravimų.

94      Ir iš Komisijos pareigūnų surašyto tyrimo protokolo priedo, ir iš ieškovių advokatų surašyto tyrimo protokolo nekonfidencialios versijos aišku, kad vykstant tyrimui Komisijos pareigūnai ir ieškovių atstovai ilgai diskutavo, kaip tirti minėtus dokumentus. Vykstant šioms diskusijoms, ieškovės griežtai priešinosi tam, kad Komisijos pareigūnai trumpai peržvelgtų dokumentus, ir, be kita ko, nurodė, kad bent kai kurie iš tų dokumentų iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti nesudarantys profesinės paslapties, nes juose nebūtinai nurodyti išorės advokatai ar konfidencialus dokumentų pobūdis. Vis dėlto ieškovės teigia, kad šie dokumentai buvo parengti siekiant gauti teisinę konsultaciją arba juose buvo teisinių konsultacijų, ir tvirtina, jog trumpai juos peržvelgus ir kartu nesusipažinus su jų turiniu nebūtų buvę įmanoma nustatyti, ar jie yra konfidencialūs. Iš minėtų protokolų taip pat akivaizdu, kad Komisija primygtinai prašė leisti peržvelgti tuos dokumentus ir kad ieškovių atstovai su tuo sutiko tik tada, kai Komisija ir OFT pareigūnai jiems pranešė, jog atsisakymas leisti jiems tai padaryti prilygtų trukdymui atlikti tyrimą, už kurį skiriamos administracinės ir baudžiamosios sankcijos.

95      Tokiomis aplinkybėmis Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad Komisija privertė ieškoves sutikti su tuo, jog ginčijami dokumentai bus trumpai peržvelgti, nors dėl dviejų A grupės dokumentams priklausančių spausdintų atmintinių egzempliorių ir B grupės ranka rašytų užrašų ieškovių atstovai nurodė (ir pateikė tai pagrindžiantį pateisinimą), kad siekiant taip ištirti prireiktų atskleisti šių dokumentų turinį. Reikia pažymėti, jog buvo mažai tikėtina, kad Komisijos pareigūnai, trumpai peržvelgę dokumentus, būtų galėję įvertinti, ar jie konfidencialūs, kartu nesuteikus jiems galimybės susipažinti su šių dokumentų turiniu. Todėl Pirmosios instancijos teismas daro išvadą, kad Komisija šiuo atžvilgiu pažeidė profesinės paslapties apsaugos taikymo procedūrą.

96      Antra, ieškovės teigia, kad Komisija, padarydama A grupės dokumentų kopijas ir įdėdama jas į užantspauduotą voką, tiksliai nesilaikė Teisingumo Teismo sprendime AM & S nustatytos procedūros, ir tvirtina, kad Komisija turėjo priimti oficialų sprendimą, kuriuo įpareigojama pateikti šiuos dokumentus. Tačiau šio kaltinimo negalima pripažinti pagrįstu. Iš tiesų, kaip jau buvo nuspręsta, „užantspauduoto voko“ procedūros naudojimas tokiomis aplinkybėmis, kokios yra šios bylos aplinkybės, nepažeidžia minėtame sprendime nustatytos procedūros (žr. šio sprendimo 84 punktą). Be to, iš minėtų protokolų akivaizdu, kad vykstant tyrimui ieškovių atstovai ne kartą prašė Komisijos pareigūnų ginčijamiems dokumentams naudoti „užantspauduoto voko“ procedūrą.

97      Trečia, ieškovės kaltina Komisiją per tyrimą atmetus jų reikalavimą taikyti profesinės paslapties apsaugą B grupės dokumentams. Šiuo atžvilgiu reikėtų pažymėti, kad per tyrimą ieškovės iš tiesų reikalavo taikyti tokią apsaugą ir pateikė nemažai argumentų, kad pagrįstų šį reikalavimą, įskaitant, visų pirma, tai, kad ginčijami dokumentai buvo parengti siekiant gauti teisinę konsultaciją ar kad juose buvo tokių teisinių konsultacijų. Tokiomis aplinkybėmis reikia daryti išvadą, kad jei Komisijos neįtikino ieškovių pateikti paaiškinimai, ji, prieš susipažindama su tokių dokumentų turiniu, turėjo priimti oficialų sprendimą, kuriuo atmetamas prašymas taikyti profesinės paslapties apsaugą ir kuris būtų leidęs ieškovėms veiksmingai kreiptis į Pirmosios instancijos teismą (žr. šio sprendimo 85 punktą).

98      Tačiau Komisija nesuteikė ieškovėms galimybės veiksmingai kreiptis į Pirmosios instancijos teismą, kad Komisijai nebūtų leista susipažinti su B grupės dokumentų turiniu. Reikia turėti omenyje, kad per tyrimą Komisijos pareigūnai padarė išvadą, jog B grupės dokumentai aiškiai nesudaro profesinės paslapties, ir kad jie padarė jų kopijas bei pridėjo prie tyrimo bylos, neįdėję jų į užantspauduotą voką. Taigi Komisija jau tada galėjo išsamiai susipažinti su tų dokumentų turiniu (žr. šio sprendimo 51 punktą). Todėl reikia daryti išvadą, kad šiuo atžvilgiu Komisija pažeidė profesinės paslapties apsaugos taikymo procedūrą.

99      Ketvirta, ieškovės tvirtina, kad 2003 m. gegužės 8 d. Sprendimu dėl atmetimo Komisija pažeidė sprendime AM & S nustatytą procedūrą, vienašališkai nusprendusi, jog ginčijamiems dokumentams netaikoma profesinės paslapties apsauga. Tačiau reikia pažymėti, kad, priešingai nei teigia ieškovės, vien tai, jog Komisija priima sprendimą, kuriuo atmetamas konfidencialumo reikalavimas, nepažeidžia tokiai apsaugai taikomos procedūros, jei tik Komisija, prieš suteikdama atitinkamai įmonei galimybę veiksmingai kreiptis į Pirmosios instancijos teismą ir prireikus prašyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones, siekiant užginčyti sprendimą dėl atmetimo, nesusipažįsta su nagrinėjamais dokumentais (žr. šio sprendimo 85 punktą).

100    Vis dėlto šioje byloje, kalbant apie B grupės dokumentus, net jei jiems taikomas 2003 m. gegužės 8 d. Sprendimas dėl atmetimo, neginčijama, kad Komisija susipažino su jų turiniu dar gerokai prieš priimdama minėtą sprendimą. Kita vertus, dėl A grupės dokumentų reikia turėti omenyje, kad Komisija per tyrimą padarė jų kopijas ir įdėjo jas į užantspauduotą voką. Tada ieškovių prašymu ji, neatplėšdama užantspauduoto voko ir nenagrinėdama jo turinio, priėmė pirminį sprendimą, kurį išsiuntė ieškovėms 2003 m. balandžio 1 d. laišku. 2003 m. gegužės 8 d. Komisija, vis dar nesusipažinusi su A grupės dokumentais, galiausiai priėmė sprendimą, kuriuo atmetė reikalavimą taikyti apsaugą. Komisija galiausiai susipažino su A grupės dokumentais tik po to, kai jau minėta Pirmosios instancijos teismo pirmininko nutartis Akzo Nobel Chemicals ir Akcros Chemicals prieš Komisiją buvo panaikinta Teisingumo Teismo pirmininko nutartimi Komisija prieš Akzo ir Akcros bylose dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Tokiomis aplinkybėmis reikia daryti išvadą, kad priėmus 2003 m. gegužės 8 d. Sprendimą nebuvo pažeista profesinės paslapties apsaugos taikymo procedūra.

101    Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta pirmiau, reikia daryti išvadą, kad Komisija pažeidė profesinės paslapties apsaugos taikymo procedūrą, pirma, privertusi ieškoves leisti trumpai peržvelgti A grupės dokumentus ir B grupės ranka rašytus užrašus ir, antra, susipažinusi su B grupės dokumentais, prieš tai nesuteikusi ieškovėms galimybės ginčyti Pirmosios instancijos teisme jų reikalavimo taikyti apsaugą tiems dokumentams atmetimą. Tačiau reikia atmesti pirmąjį ieškinio pagrindą, susijusį su ieškovių kaltinimais dėl trumpo B grupės dokumentams priklausančių elektroninių laiškų peržvelgimo, „užantspauduoto voko“ procedūros panaudojimo A grupės dokumentams ir 2003 m. gegužės 8 d. Sprendimo dėl atmetimo priėmimo.

 Dėl antrojo ieškinio pagrindo, susijusio su nepagrįstu atsisakymu tenkinti reikalavimą taikyti profesinės paslapties apsaugą ginčijamiems dokumentams

102    Ieškovės teigia, kad profesinės paslapties apsauga taikoma penkiems ginčijamiems dokumentams. A grupės ir B grupės dokumentams priskiriami ranka rašyti užrašai iš tiesų turėtų būti vertinami kaip rašytinis žodinio kliento ir išorės advokato bendravimo, vykusio siekiant gauti teisinę konsultaciją, pagrindas, o B grupės dokumentams priskiriami elektroniniai laiškai – tai advokato ir kliento susirašinėjimas, vykęs vadovaujantis kliento teisės į gynybą tikslu ir interesais.

103    Komisija ginčija, kad, atsižvelgiant į teismų praktikoje nustatytus kriterijus, penkiems ginčijamiems dokumentams aiškiai netaikoma profesinės paslapties apsauga.

 Dėl dviejų A grupės dokumentams priskiriamos spausdintos atmintinės kopijų

 – Šalių argumentai

104    Ieškovės pažymi, kad tarp A grupės dokumentų yra dvi atskiros 2000 m. vasario 16 d. Akcros Chemicals generalinio direktoriaus spausdintos dviejų puslapių atmintinės savo vadovui, „sub‑business unit manager“ (toliau – SBU valdytojas), kopijos. Abu egzemplioriai identiški, išskyrus tai, kad vieno iš jų pirmajame puslapyje ranka įrašyti tokie žodžiai:

„       – atiduota (SBU valdytojui) 2000/2/16

         – grąžinta (SBU valdytojo) 2000/2/17

         – tel. aptarta su (X, ieškovių išorės advokatu) 2000/2/22“.

105    Ieškovės teigia, kad dokumentą reikia tirti atsižvelgiant į Akzo Nobel įmonių grupės vidaus konkurencijos teisės laikymosi programą, įgyvendinamą konsultuojantis ir derinant su išorės patarėju. Pagal šią programą ieškovių darbuotojai ir administracija nustato galimus su konkurencijos teise susijusius klausimus atitinkamose srityse, už kurias jie atsakingi, ir tada perduoda juos išorės patarėjui, kuris teikia teisines konsultacijas šiais klausimais.

106    Todėl, pasak ieškovių, nagrinėjamoje atmintinėje yra Akcros Chemicals generalinio direktoriaus remiantis jo pokalbiais su kitais darbuotojais surinkta informacija, siekiant gauti teisines konsultacijas dėl konkurencijos teisės laikymosi programos. Todėl šis dokumentas yra tiesioginis ieškovių pastangų nustatyti galimas konkurencijos teisės problemas ir šiuo klausimu gauti išorės patarėjo teisines konsultacijas rezultatas ir yra neatskiriama tokių ieškovių pastangų dalis.

107    Įvykių seka patvirtina tokią faktinių aplinkybių versiją. Akcros Chemicals generalinis direktorius, gavęs 2000 m. sausio 28 d. Akzo Nobel valdybos pirmininko laišką dėl konkurencijos reikalavimų laikymosi programos projekto, aptarė konkurencijos teisės laikymosi klausimus su savo darbuotojais. Vykstant šiems pokalbiams jis darė užrašus (B grupei priskiriami ranka rašyti užrašai). 2000 m. vasario 16 d., trečiadienį, generalinis direktorius pateikė SBU valdytojui A grupės atmintinės kopijas. 2000 m. vasario 17 d., ketvirtadienį, SBU valdytojas grąžino jas generaliniam direktoriui. 2000 m. vasario 22 d., antradienį, atmintine buvo remtasi kalbantis su X (ieškovių išorės patarėju).

108    Ieškovės tvirtina, kad du kriterijai, kuriuos Teisingumo Teismas nustatė sprendime AM & S kaip bendrus įvairių valstybių narių įstatymams profesinės paslapties apsaugos srityje, t. y. kad atitinkamas susirašinėjimas vyksta vadovaujantis kliento teisės į gynybą tikslu ir interesais ir kad šis susirašinėjimas vyksta su nepriklausomais advokatais, šioje byloje yra įvykdyti. Ieškovės patikslina neteigiančios, kad vien to, jog nagrinėjamas dokumentas buvo parengtas įgyvendinant konkurencijos teisės laikymosi programą, pakanka garantuoti dokumento konfidencialumą. Tačiau neigdama galimybę, kad tokia programa gali būti pagrindas vykti profesinę paslaptį sudarančiam susirašinėjimui, Komisija nepaisė pagrindinių savo konkurencijos teisės taikymo sistemos aspektų. Todėl, pirma, atsižvelgiant į pranešimo sistemos panaikinimą pagal EB 81 straipsnio 3 dalį, jei galėtų būti atskleisti dokumentai, parengti subjektui pačiam vertinant savo veiklą, įmonė negalėtų nevaržoma ir nesibaimindama, padedant išorės ar vidaus patarėjui, nustatyti, ar jos praktika atitinka konkurencijos teisę. Antra, dėl prašymo sušvelninti bausmę pobūdžio ir būtinybės atlikti vidaus tyrimą bei surinkti daiktinius įrodymus, atliekant savo veiklos vertinimo procedūrą pateikti dokumentai turi būti laikomi profesine paslaptimi.

109    Ieškovės taip pat nesutinka su Komisijos teiginiu, kad spausdinta atmintine neįrodytas ryšys tarp generalinio direktoriaus pastabų ir siekio gauti išorės advokato teisinę konsultaciją ir kad nebuvo įrodyta, jog tokios konsultacijos iš tiesų buvo prašyta ir ji buvo suteikta. Jos tvirtina, kad vieno iš dviejų atmintinės egzempliorių pirmajame puslapyje esančios ranka rašytos pastabos neabejotinai įrodo, jog tie dokumentai buvo priemonė gauti minėto advokato teisinę konsultaciją. Taip pat to paties advokato 2000 m. vasario 22 d. vidaus raštas ir jo tą dieną užpildytas darbo grafikas patvirtina, kad teisinės konsultacijos buvo prašyta ir ji buvo suteikta. Vėliau tą pačią dieną generalinis direktorius faksu nusiuntė išorės advokatui papildomos informacijos, nurodęs jų ankstesnį pokalbį telefonu. Ieškovės taip pat pažymi, kad nei sprendime AM & S, nei 1990 m. balandžio 4 d. Pirmosios instancijos teismo nutartyje Hilti prieš Komisiją (T‑30/89, Rink. p. II‑163, paskelbtos tik ištraukos) nėra nurodyta, kad profesinę paslaptį sudarančiame susirašinėjime turi būti nuoroda, patvirtinanti ryšį su siekiu gauti teisinę konsultaciją, ar kad susirašinėjimas buvo parengtas vien siekiant gauti tokią konsultaciją.

110    Ieškovių teigimu, vienintelė ypatybė šioje byloje, palyginti su sprendime AM & S nagrinėta klasikine situacija, yra ta, kad informacija buvo perduota išorės advokatui žodžiu remiantis generalinio direktoriaus parengta atmintine. Ieškovės teigia, kad jei generalinis direktorius savo veiklos rezultatus būtų nurodęs atmintinėje išorės advokatui ir pateikęs jos kopiją savo vadovui, Komisija neabejotinai būtų pripažinusi, kad tokiam dokumentui taikoma profesinės paslapties apsauga. Vis dėlto, kaip patvirtina jau minėta nutartis Hilti prieš Komisiją, profesinės paslapties apsaugos taikymas priklauso nuo dokumento turinio, o ne nuo jo formos.

111    CCBE nurodo, kad dokumentams, parengtiems siekiant gauti teisinę konsultaciją, taikomas profesinės paslapties apsaugos principas ir kad šiuo atžvilgiu būtina atsižvelgti į „vyraujantį“ tikslą, dėl kurio tokia medžiaga buvo parengta. Vis dėlto tam, kad dokumentui būtų taikoma minėta apsauga, įmonei nepakanka pareikšti, kad jis buvo parengtas įgyvendinant konkurencijos teisės laikymosi programą, net jei ta programa buvo įgyvendinama padedant ir prižiūrint išorės advokatui. Šioje byloje tai, jog iš A grupės dokumentų išorinės formos neįmanoma spręsti, kad jie buvo parengti siekiant gauti teisinę konsultaciją, negali būti lemiamas kriterijus. Nyderlandų advokatų taryba, ECLA, ACCA ir IBA teigia, kad parengiamieji dokumentai, parengti siekiant gauti teisinę konsultaciją, turi būti laikomi sudarančiais profesinę paslaptį.

112    Komisija pažymi, kad remiantis sprendimu AM & S (21‑23 punktai) ir jau minėta nutartimi Hilti prieš Komisiją (18 punktas) profesinę paslaptį sudaro tik advokato ir kliento susirašinėjimas, vykstantis vadovaujantis kliento teisės į gynybą tikslu ir interesais, ir vidaus raštai, kuriuose tik perteikiamas tokio susirašinėjimo tekstas ar turinys.

113    Komisijos teigimu, šioje byloje nagrinėjami dokumentai nėra advokato ir kliento susirašinėjimas ir jais neperteikiamas tokio susirašinėjimo turinys. Ginčijamoje atmintinėje esančiose pastabose pateikiami generalinio direktoriaus tarnybiniai pokalbiai su kitais darbuotojais dėl konkurencijos teisės laikymosi programos, o ne pokalbiai su išorės advokatu.

114    Komisija nepritaria profesinės paslapties dalykinės taikymo srities išplėtimui, įtraukiant dokumentus, parengtus siekiant gauti teisinę konsultaciją. Pagrindo tokiam išplėtimui nesuteikia nei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – EŽTK), nei bendros valstybių narių konstitucinės tradicijos. Iš tiesų sprendime AM & S nustatytas aukštas apsaugos lygis Bendrijos teisėje, platesnis nei daugelyje valstybių narių, nes minėtas sprendimas apima kliento patalpose esančius dokumentus ir taip pat gali apimti dokumentus, kuriais pasikeista su nepriklausomu advokatu prieš iškeliant bylą klientui.

115    Bet kuriuo atveju Komisija taip pat ginčija ieškovių teiginį, kad atmintinė, kurios du spausdinti egzemplioriai priklauso A grupės dokumentams, buvo parengta siekiant gauti teisinę konsultaciją. Spausdintoje atmintinėje nėra nuorodos, susiejančios Akcros generalinio direktoriaus pastabas su siekiu gauti išorės advokato teisinę konsultaciją. Vienoje iš atmintinės egzempliorių ranka įrašyta išorės advokato pavardė įrodo nebent tai, kad su šiuo advokatu įvyko pokalbis dėl atmintinės. Tai, kad išorės advokato pavardė buvo ranka įrašyta jau parengus atmintinę ir tik ant vieno iš jos egzempliorių, įrodo, jog atmintinė buvo parengta ne siekiant gauti teisinę konsultaciją. Taip pat, išskyrus paprasčiausią nuorodą į X darbo grafiką ir nuorodą į tariamą šio advokato raštą dėl pokalbio su generaliniu direktoriumi turinio, ieškovės nepateikė jokių dokumentų, įrodančių, kad teisinės konsultacijos iš tiesų buvo prašyta ir ji buvo suteikta.

116    Kalbant apie ieškovių rėmimąsi Akzo Nobel konkurencijos teisės laikymosi programa, Komisija abejoja jos įrodomąja galia. A grupės dokumentuose tokia programa neminima. Bet kuriuo atveju tai, kad dokumentas buvo parengtas įgyvendinant konkurencijos teisės laikymosi programą, nėra pakankamas to dokumento konfidencialumo įrodymas. Tokia programa – tai vidaus vertinimo procesas, apimantis darbuotojų tarpusavio ryšius ir skirtas išsiaiškinti, ar įmonė laikosi konkurencijos teisės; tokia programa atlieka pedagogines, drausmines ir priežiūros funkcijas, taigi neapsiriboja vien teisės į gynybą apsauga. Jei įmonei būtų leista remtis dokumento apsauga motyvuojant vien tuo, kad, nesant tokios programos ir išorės advokato konsultacijų, tas dokumentas niekada nebūtų parengtas, tai galėtų nulemti įvairių piktnaudžiavimų.

 – Pirmosios instancijos teismo vertinimas

117    Iš pradžių reikėtų pažymėti, kad, remiantis sprendimu AM & S, Reglamentas Nr. 17 turi būti aiškinamas kaip apsaugantis advokatų ir klientų bendravimo konfidencialumą, jei, pirma, toks bendravimas vyksta vadovaujantis kliento teisės į gynybą tikslu ir, antra, tai yra bendravimas su nepriklausomais advokatais (sprendimo 21, 22 ir 27 punktai). Kalbant apie pirmąją iš šių dviejų sąlygų, tokia apsauga, jei norima, kad ji būtų veiksminga, turi būti pripažįstama kaip teisiškai apimanti visą susirašinėjimą, vykusį pradėjus administracinę procedūrą pagal minėtą reglamentą, po kurios gali būti priimtas sprendimas dėl EB 81 ar 82 straipsnių taikymo ar sprendimas, kuriuo įmonei paskiriama piniginė bauda. Minėta apsauga taip pat gali būti taikoma anksčiau vykusiam susirašinėjimui, susijusiam su tos procedūros dalyku (sprendimo AM & S 23 punktas). Jau minėtoje nutartyje Hilti prieš Komisiją pripažinta, kad profesinės paslapties apsauga, atsižvelgiant į jos paskirtį, turi būti taikoma ir įmonėje išplatintiems vidaus raštams, kuriuose tik perteikiamas susirašinėjimo su nepriklausomais advokatais, kuriame yra teisinių konsultacijų, tekstas ar turinys (nutarties 13 ir 16–18 punktai).

118    Šioje byloje reikia pripažinti, kad A grupės dokumentai savaime nėra susirašinėjimas su nepriklausomu advokatu ar vidaus raštas, kuriame perteikiamas susirašinėjimo su tokiu advokatu turinys. Ieškovės taip pat neteigia, kad tie dokumentai buvo parengti siekiant juos fiziškai nusiųsti nepriklausomam advokatui. Todėl darytina išvada, kad tie dokumentai formaliai neatitinka minėtoje teismų praktikoje aiškiai nurodytų dokumentų kategorijų.

119    Vis dėlto ieškovės tvirtina, kad šiuos dokumentus reikia pripažinti sudarančiais profesinę paslaptį, nes, jų nuomone, jie buvo parengti siekiant gauti teisinę konsultaciją. Ieškovių teigimu, šie dokumentai buvo parengti siekiant telefonu pasitarti su advokatu ir gauti jo teisinę konsultaciją.

120    Šiuo atžvilgiu reikia priminti, kad advokatų ir klientų susirašinėjimo konfidencialumo apsaugos principas yra būtinas siekiant veiksmingai pasinaudoti teise į gynybą (sprendimo AM & S 23 punktas) (žr. šio sprendimo 77 punktą). Remiantis nusistovėjusia teismų praktika teisės į gynybą paisymas visose procedūrose, kuriose gali būti skirtos sankcijos, pirmiausia baudos ar periodinės baudos, yra pagrindinis Bendrijos teisės principas, kurio turi būti laikomasi net ir per administracinę procedūrą (1979 m. vasario 13 d. Teisingumo Teismo sprendimo Hoffmann-Laroche prieš Komisiją, 85/76, Rink. p. 461, 9 punktas ir 1998 m. gegužės 14 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Cascades prieš Komisiją, T‑308/94, Rink. p. II‑925, 39 punktas). Todėl reikia užkirsti kelią, kad šios teisės nebūtų nepataisomai pažeistos per parengtinį tyrimą, įskaitant patikrinimus, kurie gali būti lemiami pateikiant veiksmų, už kuriuos įmonė galėtų būti patraukta atsakomybėn, neteisėtumo įrodymus (1989 m. rugsėjo 21 d. Teisingumo Teismo sprendimo Hoechst prieš Komisiją, 46/87 ir 227/88, Rink. p. 2859, 15 punktas).

121    Taip pat reikia pažymėti, jog profesinė paslaptis atitinka poreikį užtikrinti, kad kiekvienas asmuo galėtų nevaržomas kreiptis į savo advokatą, kurio profesija jį įpareigoja teikti nepriklausomas teisines konsultacijas visiems asmenims, kuriems tokių konsultacijų reikia (sprendimo AM & S 18 punktas). Todėl šis principas glaudžiai susijęs su advokato, kaip asmens, bendradarbiaujančio teismams vykdant teisingumą, funkcijos samprata (sprendimo AM & S 24 punktas) (žr. šio sprendimo 77 punktą).

122    Vis dėlto tam, kad asmuo galėtų veiksmingai ir nevaržomas kreiptis į savo advokatą, o pastarasis galėtų veiksmingai atlikti savo, kaip asmens, padedančio teismams vykdyti teisingumą ir teikiančio teisinę pagalbą siekiant veiksmingo naudojimosi teise į gynybą, funkciją, tam tikromis aplinkybėmis klientui gali reikėti parengti tam tikrus darbinius dokumentus ar santraukas, visų pirma, kad surinktų informaciją, kuri gali būti naudinga ar ypač svarbi tokiam advokatui siekiant suprasti aplinkybių, dėl kurių prašoma jo pagalbos, kontekstą, pobūdį ir reikšmę. Parengti tokius dokumentus gali ypač reikėti tais atvejais, kai yra daug sudėtingos informacijos, kaip dažnai yra procedūrų, kuriomis siekiama nubausti už EB 81 ir 82 straipsnių pažeidimus, atveju. Tokiomis aplinkybėmis reikia pripažinti, kad tai, jog Komisija per tyrimą susipažįsta su tokiais dokumentais, iš tiesų gali pažeisti įmonės, dėl kurios atliekamas tyrimas, teisę į gynybą ir viešąjį interesą užtikrinti, kad kiekvienas klientas galėtų nevaržomas kreiptis į savo advokatą.

123    Todėl reikia daryti išvadą, kad tokiems parengiamiesiems dokumentams, net jei jais nebuvo pasikeista su advokatu ar jie nebuvo sudaryti tam, kad būtų fiziškai nusiųsti advokatui, gali būti taikoma profesinės paslapties apsauga su sąlyga, kad jie buvo parengti vien siekiant gauti teisinę advokato konsultaciją, pasinaudojant teise į gynybą. Kita vertus, vien to, kad dokumentas buvo aptartas su advokatu, nepakanka, kad dokumentui būtų suteikta tokia apsauga.

124    Reikia turėti omenyje, kad profesinės paslapties apsauga yra Komisijos tyrimo įgaliojimų, būtinų tam, kad ji galėtų atskleisti ir nutraukti konkurencijos normų pažeidimus bei už juos nubausti, išimtis. Tokie pažeidimai dažnai kruopščiai slepiami ir neretai itin kenkia tinkamam bendrosios rinkos veikimui. Todėl galimybė taikyti parengiamajam dokumentui profesinės paslapties apsaugą turi būti aiškinama siaurai. Įmonei, kuri remiasi tokia apsauga, tenka pareiga įrodyti, kad nagrinėjami dokumentai buvo parengti vadovaujantis vieninteliu tikslu – gauti teisinę advokato konsultaciją. Tai turėtų būti neabejotinai aišku iš pačių dokumentų turinio arba jų parengimo ir suradimo aplinkybių.

125    Todėl šioje byloje reikia patikrinti, ar ieškovės įrodė, kad 2000 m. vasario 16 d. Akcros Chemicals generalinio direktoriaus atmintinė, kurios du egzemplioriai yra A grupės dokumentai, buvo parengta vien siekiant gauti teisinę advokato konsultaciją, pasinaudojant teise į gynybą.

126    Šiuo atžvilgiu ieškovės visų pirma teigia, kad ši atmintinė buvo parengta pagal jų konkurencijos teisės laikymosi programą, kurią įgyvendino ir koordinavo advokatų kontora, siekiant nustatyti galimas konkurencijos teisės problemas, ir šiuo klausimu gauti teisinę konsultaciją. Toliau jos nurodo, kad minėtoje atmintinėje yra Akcros Chemicals generalinio direktoriaus vykstant tarnybiniams pokalbiams su kitais darbuotojais surinkta informacija, siekiant gauti teisinę konsultaciją dėl minėtos programos. Galiausiai jos tvirtina, kad daugelis veiksnių įrodo, jog minėta atmintinė buvo skirta teisinei konsultacijai gauti ir kad tokios konsultacijos iš tiesų buvo prašyta ir ji buvo suteikta.

127    Visų pirma, kalbant apie nuorodą į ieškovių konkurencijos teisės laikymosi programą, reikia pažymėti, jog vien to, kad dokumentas buvo parengtas pagal tokią programą, nepakanka, kad šiam dokumentui būtų taikoma profesinės paslapties apsauga. Šios programos dažnai apima užduotis ir informaciją, susijusią ne tik su naudojimusi teise į gynybą. Visų pirma tai, kad išorės advokatas sudarė ir (arba) koordinavo konkurencijos teisės laikymosi programą, negali savaime suteikti profesinės paslapties apsaugos visiems pagal tokią programą ar dėl tokios programos parengtiems dokumentams.

128    Kalbant, pirma, apie ranka rašytas pastabas ant vieno iš dviejų atmintinės egzempliorių dėl pokalbio telefonu su išorės advokatu, antra, apie tą pokalbį patvirtinantį minėto advokato užpildytą darbo grafiką, trečia, apie tai, kad tas advokatas tariamai parengė vidaus raštą šiuo klausimu, ir, ketvirta, tai, jog Akcros Chemicals generalinis direktorius faksu nusiuntė advokatui papildomos informacijos, Pirmosios instancijos teismas mano, kad šie įvairūs veiksniai įrodo tik tai, jog Akcros Chemicals generalinis direktorius ir minėtas advokatas telefonu aptarė nagrinėjamos atmintinės turinį. Tačiau šie veiksniai savaime neįrodo, kad atmintinė buvo parengta siekiant gauti teisinę konsultaciją ir juo labiau vien siekiant gauti tokią konsultaciją.

129    Šiuo atžvilgiu reikia turėti omenyje, kad ta atmintinė buvo skirta ne advokatui, o vienam iš tiesioginių Akcros Chemicals generalinio direktoriaus vadovų – SBU valdytojui. Iš tiesų iš minėto dokumento pirmojo sakinio aišku, kad dokumentas parengtas pastarojo prašymu. Iš tikrųjų atmintinė buvo parengta atsakant į SBU valdytojo klausimą, ar kuri nors vieno iš ieškovių skyrių, už kuriuos atsakingas Akcros Chemicals generalinis direktorius, veikla neprieštarauja konkurencijos normoms. Atmintinėje aprašomos kelios veiklos ir praktikos rūšys, kurioms tokios normos galėtų būti taikomos. Atmintinės pabaigoje Akcros Chemicals generalinis direktorius pateikia dvi rekomendacijas savo tiesioginiam vadovui ir prašo jo pritarimo.

130    Reikia pažymėti, kad atmintinėje neminimas siekis gauti teisinę konsultaciją ar teisinę pagalbą. Taigi neminimas joks poreikis įvertinti, ar tam tikra veikla atitinka konkurencijos teisę, ar galimybė pateikti prašymą sušvelninti bausmę. Galiausiai nė viena iš dviejų atmintinėje pateiktų rekomendacijų nesusijusi su būtinybe ar galimybe gauti teisinę konsultaciją dėl tiriamo elgesio ar dėl tolesnių veiksmų, kurių reikėtų imtis.

131    Be to, net jei nagrinėjamos informacijos rinkimas iš tiesų gali sudaryti ieškovių konkurencijos reikalavimų laikymosi programos įgyvendinimo dalį, atmintinės parengimas aiškiai neatitinka tokioje programoje nustatytos metodikos. Kaip aišku iš 2000 m. sausio 28 d. Akzo Nobel valdybos pirmininko laiško, išsiųsto, be kitų adresatų, ir SBU valdytojui, pagal tą programą buvo reikalaujama, kad visa informacija ar klausimai, susiję su veikla, kuri galėtų pažeisti konkurencijos teisę, turėjo būti žodžiu perduodami tiesiogiai ieškovių išorės advokatams, išskyrus atvejus, susijusius su Jungtinėmis Valstijomis ar Kanada.

132    Tokiomis aplinkybėmis Pirmosios instancijos teismas mano, kad nei iš dokumento turinio, nei iš ieškovių nurodytų veiksnių ir pateiktų paaiškinimų, vertinant juos kartu ir atskirai, nėra akivaizdu, kad Akcros Chemicals generalinis direktorius parengė nagrinėjamą atmintinę vien siekdamas gauti teisinę konsultaciją. Priešingai, Pirmosios instancijos teismas mano, jog labiausiai tikėtinas paaiškinimas yra tas, kad Akcros Chemicals generalinis direktorius parengė minėtą atmintinę visų pirma siekdamas gauti savo tiesioginio vadovo pritarimą atmintinėje pateiktoms rekomendacijoms, susijusioms su savo identifikuota veikla. Tokį aiškinimą taip pat patvirtina B grupei priskiriami ranka rašyti užrašai. Iš tiesų Akcros Chemicals generalinis direktorius tuose užrašuose aiškiai nurodė, kad jo vadovas, SBU valdytojas, gali turėti kitokią nuomonę dėl kai kurioms iš atmintinėje nurodytų situacijų taikytinų strategijų. Tai paaiškina, kodėl Akcros Chemicals generalinis direktorius parengė savo vadovui skirtą atmintinę, nurodydamas joje nustatytą veiklą, pateikdamas rekomendacijas dėl galimų veiksmų ir prašydamas vadovo pritarimo tokiems veiksmams.

133    Taip pat ieškovių nurodyta įvykių seka neprieštarauja tokiai faktinių aplinkybių versijai. Iš tiesų 2000 m. vasario 16 d. Akcros Chemicals generalinis direktorius išsiuntė nagrinėjamą atmintinę SBU valdytojui. 2000 m. vasario 17 d. SBU valdytojas grąžino jam tą atmintinę. Ir tik vėliau, 2000 m. vasario 22 d., Akcros Chemicals generalinis direktorius aptarė atmintinės turinį su advokatu. Tačiau, kaip jau buvo nurodyta pirmiau, tokios paskesnės advokato konsultacijos nepakanka įrodyti, kad nagrinėjama atmintinė buvo parengta vien siekiant gauti teisinę konsultaciją (žr. šio sprendimo 123 punktą).

134    Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta pirmiau, reikia daryti išvadą, kad ieškovės neįrodė, jog 2000 m. vasario 16 d. Akcros Chemicals generalinio direktoriaus atmintinė buvo parengta vien siekiant gauti advokato teisinę konsultaciją, pasinaudojant teise į gynybą.

135    Todėl reikia daryti išvadą, kad Komisija nesuklydo, manydama, jog dviem A grupės dokumentams priklausantiems atmintinės egzemplioriams nebuvo taikoma profesinės paslapties apsauga.

 Dėl B grupės dokumentams priskiriamų ranka rašytų užrašų

 – Šalių argumentai

136    Ieškovės nurodo, kad pirmąjį B grupės dokumentą sudaro ranka rašyti Akcros Chemicals generalinio direktoriaus užrašai, padaryti kalbantis su pavaldžiais darbuotojais ir panaudoti rengiant spausdintą A grupės dokumentams priskiriamą atmintinę. Ieškovės, palaikomos CCBE, teigia, kad jei profesinės paslapties apsauga pripažįstama A grupės dokumentams, ji turėtų būti taikoma ir šiems parengiamiesiems užrašams.

137    Komisija teigia, kad profesinės paslapties apsauga negali būti taikoma šiems ranka rašytiems užrašams, nes jie buvo padaryti rengiant dokumentus, kuriems šis principas netaikomas.

 – Pirmosios instancijos teismo vertinimas

138    Iš B grupei priskiriamų ranka rašytų užrašų analizės aišku, kad, kaip teigia ieškovės, jų pagrindinis tikslas – parengti atmintinę, kurios du egzemplioriai yra A grupės dokumentai. Tačiau dėl to, kad Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog atmintinei netaikoma profesinės paslapties apsauga, jis taip pat turi padaryti išvadą, kad ši apsauga netaikoma ir tiems užrašams.

139    Be to, reikia pažymėti, kad minėti ranka rašyti užrašai nelaikytini susirašinėjimu su advokatu ir juose neatkartojamas susirašinėjimo su advokatu, kuriuo teikiamos teisinės konsultacijos, tekstas ar turinys. Ieškovės taip pat neįrodė, kad tie ranka rašyti užrašai buvo padaryti vien siekiant gauti teisinę advokato konsultaciją, pasinaudojant teise į gynybą.

140    Todėl reikia pripažinti, kad, atsisakiusi suteikti B grupės ranka rašytiems užrašams ieškovių reikalaujamą profesinės paslapties apsaugą, Komisija nesuklydo.

 Dėl B grupės dokumentams priskiriamų elektroninių laiškų, kuriais pasikeista su ieškovių teisės tarnybos darbuotoju

 – Šalių argumentai

141    Ieškovės pažymi, kad kiti du B grupei priskiriami dokumentai susiję su Akcros Chemicals generalinio direktoriaus ir Akzo Nobel teisės tarnybos darbuotojo (S.) vienas kitam rašytais elektroniniais laiškais. Ieškovės mano, kad šių elektroninių laiškų turinio negalima atskleisti, nes jiems taikoma profesinės paslapties apsauga.

142    Šiuo atžvilgiu ieškovės pateikia du argumentus. Iš esmės jos teigia, kad susirašinėjimui su įmonės teisininkais, kurie yra valstybės narės advokatai, ir bet kuriuo atveju susirašinėjimui su įmonės vidaus teisininkais, kurie yra Nyderlandų advokatų tarybos nariai, kaip yra (S.) atveju, šioje byloje turi būti taikoma apsauga vadovaujantis sprendime AM & S įtvirtintais principais. Papildomai jos nurodo, kad jei sprendimą AM & S reikėtų aiškinti kaip neleidžiantį taikyti tokios apsaugos, tuomet reikėtų išplėsti tame sprendime asmenų atžvilgiu nustatytą apsaugos taikymo sritį asmenų atžvilgiu ir taikyti nagrinėjamiems dokumentams reikalaujamą apsaugą.

143    Visų pirma dėl savo pagrindinio argumento ieškovės teigia, kad, priešingai Komisijos pateiktam siauram sprendimo AM & S aiškinimui, įmonės teisininkų, visų pirma, įrašytų į advokatų sąrašą, susirašinėjimui taikoma profesinės paslapties apsauga. Jos pripažįsta, kad minėtame sprendime Teisingumo Teismas apsiribojo tokią apsaugą suteikdamas „nepriklausomiems“ advokatams, o ši asmenų grupė, Teisingumo Teismo nuomone, neapima klientų pasamdytų advokatų. Tačiau lemiamas sprendime AM & S nustatytas kriterijus – advokato nepriklausomumo principas. Ieškovės mano, kad nepagrįsta nepriklausomumo ypatybę priskirti vien išorės advokatams. Įmonės teisininkams taikoma tokia pati pareiga nedalyvauti neteisėtoje veikloje, neslėpti informacijos ir netrukdyti vykdyti teisingumo. Tai ypač pasakytina apie tas teisines sistemas, kur įmonių teisininkai gali būti įrašomi į advokatų sąrašus ir kur jie, turėdami tokį statusą, nepriklauso nuo savo darbdavių.

144    Ieškovės teigia, kad (S.) yra įrašytas į Nyderlandų advokatų sąrašą ir tai yra pagrindinis asmuo su kuriuo konsultuotasi dėl Akzo Nobel konkurencijos teisės laikymosi programos. Jis buvo tik Akzo Nobel patarėjas teisės klausimais ir neužėmė jokių vadovaujamų pareigų. Dėl įrašymo į Nyderlandų advokatų sąrašą jam taikomos profesinės ir etinės tos organizacijos taisyklės ir jis vykdydamas savo veiklą yra labai nepriklausomas. Pagal Nyderlandų teisę (S.) taip pat taikomas sutartis dėl darbo sąlygų, kurią jis sudarė su savo darbdaviu ir pagal kurią Akzo Nobel įmonių grupės vadovybė sutiko, jog nepriklausomumo ir advokatų veiklos normų paisymo pagal Nyderlandų teisę pareiga yra viršesnė už lojalumą grupei. Todėl pagal profesinės paslapties apsaugos principą (S.) ir Akcros Chemicals generalinio direktoriaus susirašinėjimas prilygsta tos bendrovės ir išorės advokato susirašinėjimui. Todėl (S.) turėtų būti vertinamas ne tik kaip įmonės teisininkas, bet ir kaip nepriklausomas advokatas, įrašytas į Nyderlandų advokatų sąrašą ir pagal profesiją dirbantis įmonės teisininku.

145    Be to, ieškovės teigia, kad nagrinėjamame susirašinėjime (S.) teikė teisines konsultacijas, kaip spręsti tam tikrus klausimus, iškilusius įgyvendinant Akzo Nobel konkurencijos teisės laikymosi programą. Šios teisinės konsultacijos buvo grindžiamos ieškovių išorės advokato konsultacijomis.

146    CCBE nurodo, kad, taikant profesinės paslapties apsaugos principą, reikia atskirti ne įmonėje pagal darbo sutartį dirbančius patarėjus teisės klausimais ir įmonę teisės klausimais konsultuojančius patarėjus, nedirbančius įmonėje pagal darbo sutartį, bet tuos patarėjus, kuriems taikomi profesinės veiklos įpareigojimai, kurių vykdymo priežiūrą atlieka atitinkamos valstybės narės advokatų taryba, ir tuos, kuriems tokie įpareigojimai netaikomi. Vadovaujantis tokiu sprendimu būtų visiškai veiksmingi sprendime AM & S nustatytieji principai, t. y. nepriklausomumo ir paklusimo oficialiai profesinei drausmei kriterijai. CCBE mano, kad (S.), nepaisant jo, kaip pagal darbo sutartį dirbančio darbuotojo statuso, atitinka visus tame sprendime reikalaujamus nepriklausomumo kriterijus.

147    ECLA ginčija, kad savo sprendime AM & S Teisingumo Teismas aiškiai nepatvirtino, jog pagal darbo sutartį dirbantis advokatas niekada negalėtų būti laikomas „nepriklausomu“. Įmonei turi būti užtikrinta teisė kreiptis į pasirinktą advokatą dėl teisinės konsultacijos, kad neatsirastų įrodymų prieš ją pačią, jei advokatas yra tinkamai kvalifikuotas ir jam taikomos atitinkamos etikos ir drausmės taisyklės. Be to, valstybių narių darbo teisės aktai apsaugo patarėjus teisės klausimais nuo atleidimo iš darbo dėl profesinės etikos taisyklėms aiškiai prieštaraujančio įsakymo nevykdymo.

148    Nyderlandų advokatų taryba nurodo, kad sprendime AM & S Teisingumo Teismas kategoriškai neatsisakė išplėsti profesinės paslapties apsaugos taikymo bendravimui su visais įmonių teisininkais. Remiantis minėtu sprendimu, tokia apsauga glaudžiai susijusi su advokato nepriklausomumo statusu. Į Nyderlandų advokatų sąrašus įrašyti advokatai, dirbantys įmonėse pagal darbo sutartis, yra tiek pat nepriklausomi nuo savo kliento (darbdavio), kaip ir kiti advokatai, ir jų statusas bei įsipareigojimai prilygsta kitų advokatų statusui ir įsipareigojimams, įskaitant profesinės paslapties apsaugą, ir jiems gali būti taikomos tos pačios sankcijos.

149    Nyderlandų advokatų taryba pažymi, kad 1996 m. Nyderlanduose buvo priimtas naujas įsakymas, aiškiai leidęs advokatams dirbti įmonėse pagal darbo sutartis. Pagal darbo sutartį dirbančių advokatų nepriklausomumas garantuojamas sudarant susitarimą su darbdaviu dėl tokių advokatų darbo sąlygų, kartu taikant drausmines ir etikos taisykles įrašius į Nyderlandų advokatų sąrašą. Šioje darbo sąlygas reglamentuojančioje sutartyje yra nemažai griežtų įpareigojimų, kurie tik sustiprina advokato nepriklausomumą nuo savo darbdavio. Be to, pagal šią sutartį darbdavys įpareigojamas leisti pagal darbo sutartį dirbančiam advokatui laikytis drausmės ir etikos taisyklių, kurių jis privalo laikytis versdamasis savo profesija. Nyderlandų advokatų taryba daro išvadą, kad pagal sprendimo AM & S pagrindą sudarančius principus (S.) būtina taikyti profesinės paslapties apsaugą.

150    Komisija tvirtina, kad nagrinėjami elektroniniai laiškai nėra susirašinėjimas su nepriklausomu advokatu, juose nėra jokio ketinimo susisiekti su tokiu advokatu ir neperteikiamas susirašinėjimo su nepriklausomu advokatu, vykdomo vadovaujantis ieškovių teisės į gynybą tikslu ir interesais, tekstas ar turinys. Todėl pagrindinis klausimas yra tas, ar apsauga tokiam bendravimui turi būti taikoma būtent todėl, kad tai yra vidaus susirašinėjimas su ieškovių teisės tarnybos darbuotoju. Vis dėlto, priešingai nei teigia ieškovės, Teisingumo Teismas sprendime AM & S aiškiai nurodė, kad profesinės paslapties apsaugos principas netaikomas įmonės ir jos teisininko bendravimui.

151    Kalbant toliau apie papildomą ieškovių argumentą, jos iš esmės nurodo penkias priežastis, dėl kurių mano, kad jei sprendimas AM & S turi būti aiškinamas taip, jog įmonių teisininkams visiškai netaikoma profesinės paslapties apsauga, tai teismų praktikoje nustatyta tokios apsaugos taikymo sritis asmenų atžvilgiu turėtų būti išplėsta.

152    Visų pirma ieškovės teigia, kad, priėmus sprendimą AM & S, kai kurios valstybės narės išplėtė profesinės paslapties apsaugos taikymo sritį ir nustatė naujas galimybes įmonių teisininkams būti įrašytiems į nacionalinį advokatų sąrašą. Ieškovių teigimu, dauguma valstybių narių dabar pripažįsta, kad įmonių teisininkams tokia apsauga yra taikoma.

153    Remdamasi lyginamąja teisės aktų analize ECLA taip pat tvirtina, kad dabar daugelio valstybių narių įstatymais pripažįstamas įmonių teisininkų nepriklausomumas ir bendravimo su jais konfidencialumas. ACCA pažymi, kad nuo 1982 m. valstybėse narėse atsirado tendencija įmonių teisininkams pripažinti advokatų ir klientų bendravimo paslapties apsaugą. Tačiau CCBE pažymi, kad minėta apsauga nepripažįstama įmonių teisininkams Prancūzijoje, Italijoje, Liuksemburge, Suomijoje, Austrijoje ir Švedijoje. Tačiau pagrindinis CCBE kilęs klausimas yra tas, ar kiekvienoje valstybėje narėje pagal darbo sutartis dirbantiems įmonių teisininkams taikomos profesinę veiklą reglamentuojančios taisyklės, nes pareiga saugoti profesinę paslaptį paprastai siejama su naryste advokatų taryboje. Vis dėlto kai kuriose valstybėse į advokatų sąrašus įrašytiems advokatams visiškai draudžiama dirbti pagal darbo sutartį, pavyzdžiui, taip yra Belgijoje ir Graikijoje, o kitose valstybėse, būtent Danijoje, Vokietijoje, Airijoje, Nyderlanduose, Portugalijoje, Ispanijoje ir Jungtinėje Karalystėje, tai leidžiama.

154    Komisija pažymi, kad priimant sprendimą AM & S kai kurios valstybės jau buvo suteikusios specialų statusą įmonių teisininkams. Komisijos teigimu, dabar padėtis nepasikeitė. Todėl neginčijama, kad profesinės paslapties apsauga nepripažįstama įmonių teisininkams Prancūzijoje, Italijoje, Liuksemburge, Suomijoje ir Austrijoje. Taip pat ji nurodo, kad ECLA ataskaitoje padarytos išvados nėra tokios vienareikšmės, kaip teigia pati ECLA.

155    Kalbant apie įmonių teisininkų įrašymą į advokatų sąrašą, Komisija teigia, kad nors kai kuriose valstybėse narėse leidžiama dirbti pagal darbo sutartį ir būti įrašytam į advokatų sąrašą (būtent Jungtinėje Karalystėje ir Ispanijoje), o kitose valstybėse pagal darbo sutartį dirbantys teisininkai tam tikromis sąlygomis gali būti įrašyti į advokatų sąrašą (būtent Vokietijoje ir Nyderlanduose), vis dėlto daugumoje valstybių narių darbas pagal darbo sutartį ir įrašymas į advokatų sąrašą yra nesuderinami dalykai (pavyzdžiui, Italijoje, Prancūzijoje, Lietuvoje, Latvijoje, Čekijoje, Vengrijoje, Švedijoje ir Austrijoje). Ši valstybių grupė nesuteikia profesinės paslapties apsaugos dokumentams, kuriais keičiamasi su pagal darbo sutartį dirbančiais teisininkais. Galiausiai Suomijoje, norint dirbti nepriklausomu advokatu, nebūtina būti įrašytam į advokatų sąrašą. Komisija daro išvadą, kad daugelyje valstybių narių įmonių teisininkams nesuteikiama profesinės paslapties apsauga, net jei jie gali būti įrašyti į advokatų sąrašą. Bet kuriuo atveju, jei kai kuriose valstybėse narėse įvykę pokyčiai būtų vertinami kaip Bendrijos teisės principas, atsirastų teisinis netikrumas.

156    Antra, ieškovės teigia, kad priėmus sprendimą AM & S Bendrijos konkurencijos teisėje įvyko esminių reformų, dėl kurių būtina iš naujo įvertinti profesinės paslapties apsaugos principo taikymą įmonių teisininkams, ypač tiems, kurie įrašyti į savo nacionalinį advokatų sąrašą. Todėl modernizavus Bendrijos konkurencijos teisę ir Reglamente Nr. 1/2003, ir Komisijos pranešime dėl atleidimo nuo baudų ir baudų sumažinimo kartelių bylose (OL C 45, 2002, p. 3), įmonėms nustatoma vis daugiau pareigų pačioms įvertinti, ar jų veikla atitinka šias normas. Net jei toks savo veiklos vertinimas paprastai atliekamas prižiūrint išorės advokatui, įmonės teisininkams tokiame procese tenka svarbiausias vaidmuo, ir tam būtų sudaryta kliūtis, jei jiems nebūtų pripažinta nagrinėjama apsauga.

157    Komisija nurodo priešingai, kad Reglamento Nr. 17 pakeitimas Reglamentu Nr. 1/2003, pagal kurį iš įmonių labiau reikalaujama pačioms vertinti, ar jų susitarimai atitinka EB 81 straipsnio 3 dalies sąlygas, šioje byloje neturi reikšmės, nes šiuo atžvilgiu vargu ar gali kilti klausimas dėl profesinės paslapties apsaugos.

158    Trečia, ieškovės teigia, kad taikant profesinės paslapties apsaugą nevienodas požiūris į išorės advokatus ir įmonių teisininkus, įrašytus į nacionalinį advokatų sąrašą, yra savavališkas, todėl prieštarauja vienodo požiūrio principui bei iškelia įsisteigimo laisvės ir laisvės teikti paslaugas problemų. ACCA pritaria šiam argumentui ir priduria, kad sprendimu AM & S diskriminuojami ir ne Bendrijos teisininkai, nes minėta apsauga pripažįstama tik tiems advokatams, kurie įrašyti į valstybės narės advokatų sąrašą (sprendimo 25 punktas).

159    Komisija mano, kad pagrindinis principas, jog įmonės turi teisę į teisingą bylos nagrinėjimą ir visų pirma teisę nevaržomos kreiptis į pasirinktą advokatą, nėra nepagrįstai suvaržytas sprendime AM & S įmonių teisininkams nustatytais apribojimais. Komisija toliau ginčija, kad ACCA iškelia naują klausimą, kurio nekėlė ieškovės, todėl jis nepriimtinas ir bet kuriuo atveju nėra šios bylos dalykas.

160    Ketvirta, ieškovės nurodo 1999 m. gruodžio 7 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimą Interporc prieš Komisiją (T‑92/98, Rink. p. II‑3521), patvirtiną 2003 m. kovo 6 d. Teisingumo Teismo sprendimu Interporc prieš Komisiją (C‑41/00 P, Rink. p. I‑2125), kuriame Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad Komisijos teisės tarnybos teisininkų ir Komisijos susirašinėjimui taikoma profesinės paslapties apsauga. Tačiau nėra skirtumo tarp Komisijos teisės tarnybos narių nepriklausomumo nuo šios institucijos ir į advokatų sąrašus įrašyto įmonės teisininko nepriklausomumo nuo savo darbdavio.

161    Komisija atmeta tokią analogiją. Minėtuose 1999 m. gruodžio 7 d. ir 2003 m. kovo 6 d. Sprendimuose Interporc prieš Komisiją suteikta apsauga bendravimui su Komisijos teisės tarnybos nariais išplaukia iš viešojo intereso, draudžiančio atskleisti konkrečiam teismo procesui parengtus dokumentus.

162    Galiausiai, penkta, ieškovės pažymi, kad (S.) ir Akcros Chemicals generalinio direktoriaus bendravimas yra dviejų asmenų, įsisteigusių atitinkamai Nyderlanduose ir Jungtinėje Karalystėje, susirašinėjimas. Pagal Nyderlandų teisę, (S.) susirašinėjimui profesinės paslapties apsauga taikoma remiantis Nyderlandų konkurencijos įstatymo 51 straipsniu. Tokia apsauga taip pat garantuojama Jungtinėje Karalystėje. Todėl Bendrijos teisė neturėtų būti labiau ribojanti nei šie du nacionaliniai įstatymai.

163    CCBE mano, kad dėl to, jog Bendrijos lygmeniu nėra suderintų advokato profesiją reguliuojančių normų, profesinės paslapties Bendrijos sampratos taikymo sritį asmenų atžvilgiu turi apibrėžti nacionalinė teisė. ECLA tvirtina, kad dėl to, jog advokato statusą, teises ir pareigas reglamentuoja nacionalinė teisė, remiantis nacionalinės procesinės autonomijos principu, Komisija neturi teisės nepaisyti nacionalinės teisės suteikiamos apsaugos. Galiausiai, Nyderlandų advokatų taryba pritaria šiam argumentui ir patvirtina, kad pagal Nyderlandų konkurencijos teisę patikrinimų atžvilgiu minėta apsauga taikoma visiems į Nyderlandų advokatų sąrašą įrašytiems advokatams, neatsižvelgiant į tai, ar jie dirba pagal darbo sutartį.

164    Komisija nesutinka su tuo, kad jai privalomos nacionalinės normos dėl profesinės paslapties apsaugos. Tai prieštarautų Reglamento Nr. 1/2003 (o anksčiau – Reglamento Nr. 17) viršenybei ir sprendimui AM & S, kuriuo profesinės paslapties apsaugos srityje buvo mėginama apibrėžti Bendrijos sampratą. Be to, Komisija tvirtina, kad dėl to, jog ji tyrimo įgaliojimus turi visoje Europos Sąjungoje, tokios apsaugos taikymo srities negalima nustatyti remiantis valstybių narių teisės aktais ir advokatūrų taisyklėmis. Dėl to kiltų didžiulių teisinių ir praktinių sunkumų. Bet kuriuo atveju Komisija tvirtina, kad teisė į profesinės paslapties apsaugą Nyderlanduose yra ribotesnė, nei teigia ieškovės ir į bylą įstojusios šalys.

 – Pirmosios instancijos teismo vertinimas

165    Be jau ištirtų ranka rašytų užrašų, B grupės dokumentams priskiriamas Akcros Chemicals generalinio direktoriaus ir (S.), į Nyderlandų advokatų sąrašus įrašyto advokato, kuris klostantis bylos aplinkybėms buvo Akzo Nobel teisės tarnybos narys ir pagal pareigas koordinavo konkurencijos teisės klausimus, 2000 m. gegužės ir birželio mėn. susirašinėjimas elektroniniais laiškais.

166    Visų pirma, kalbant apie pagrindinį ieškovių argumentą, reikia pažymėti, kad sprendime AM & S Teisingumo Teismas aiškiai nustatė, jog profesinės paslapties apsauga, suteikiama pagal Bendrijos teisę taikant Reglamentą Nr. 17, taikoma tik jei advokatas yra nepriklausomas, t. y. nesusijęs su savo klientu darbo santykiais (sprendimo 21, 22 ir 27 punktai). Šis su nepriklausomo advokato pareigomis ir statusu susijęs reikalavimas, taikomas patarėjui teisės klausimais, su kuriuo vyksta susirašinėjimas, kuriam gali būti taikoma apsauga, grindžiamas advokato, kaip asmens, bendradarbiaujančio teismams vykdant teisingumą ir privalančio visiškai nepriklausomai ir vadovaujantis svarbiausiais teisingumo vykdymo interesais teikti tokią teisinę pagalbą, kurios reikia klientui, funkcijos samprata (sprendimo AM & S 24 punktas).

167    Iš to darytina išvada, kad Teisingumo Teismas aiškiai nustatė, jog bendravimui su įmonių teisininkais, t. y. patarėjais teisės klausimais, kurie su savo klientais susiję darbo santykiais, profesinės paslapties apsauga netaikoma. Taip pat reikia pažymėti, jog Teisingumo Teismas sąmoningai nusprendė taikyti tokią išimtį atsižvelgdamas į tai, kad šis klausimas buvo ilgai svarstomas vykstant teismo procesui ir kad generalinis advokatas G. Slynn savo išvadoje šioje byloje aiškiai siūlė, kad tuo atveju, jei pagal darbo sutartį dirbantis advokatas ir toliau vykdo savo profesiją ir jam taikoma šiai profesijai taikomos drausmės ir etikos normos, jis turėtų būti vertinamas taip pat, kaip ir nepriklausomi advokatai (minėta generalinio advokato G. Slynn išvada byloje AM & S, Rink. p. 1655).

168    Todėl reikia daryti išvadą, kad, priešingai nei teigia ieškovės ir kai kurios į bylą įstojusios šalys, Teisingumo Teismas sprendime AM & S apibrėžė nepriklausomo advokato sąvoką negatyviai, nurodęs, kad toks advokatas neturi būti saistomas darbo santykiais su savo klientu (žr. šio sprendimo 166 punktą), o ne pozityviai, t. y. remiantis įrašymu į advokatų sąrašą ar tuo, kad jam taikomos profesinės drausmės ir etikos normos. Taigi Teisingumo Teismas nustatė kriterijų, kad teisinės konsultacijos turi būti teikiamos „visiškai nepriklausomai“ (sprendimo AM & S 24 punktas), ir nurodė, kad taip yra, kai teisines konsultacijas teikia advokatas, kuris struktūriškai, hierarchiškai ir funkcijų prasme yra trečioji šalis santykiuose su tokias konsultacijas gaunančia įmone.

169    Todėl reikia atmesti pagrindinį ieškovių argumentą ir pripažinti, kad su Akzo Nobel darbo santykiais susijusio advokato ir šiai įmonių grupei priklausančios įmonės vadovo susirašinėjimas nesudaro profesinės paslapties, kaip tai apibrėžta sprendime AM & S.

170    Kalbant apie papildomą ieškovių argumentą, kad Pirmosios instancijos teismas turėtų išplėsti Teisingumo Teismo sprendime AM & S apibrėžtą profesinės paslapties apsaugos taikymo sritį asmenų atžvilgiu, pirmiausia reikia pažymėti, kad iš valstybių narių įstatymų analizės matyti, jog, nors ieškovės ir kai kurios į bylą įstojusios šalys yra teisios, teigdamos, kad įmonių teisininkų vaidmuo ir bendravimo su tokiais teisininkais profesinės paslapties apsauga dabar pripažįstama palyginti dažniau, nei paskelbus sprendimą AM & S, vis dėlto neįmanoma nustatyti tendencijų, kurios šiuo atžvilgiu būtų bendros arba kurios valstybių narių įstatymuose būtų sulaukusios aiškios daugumos paramos.

171    Pirma, palyginus įstatymus matyti, kad daugelis valstybių narių vis dar netaiko profesinės paslapties apsaugos įmonių teisininkams. Be to, kai kuriose valstybėse narėse šis klausimas nėra vienareikšmiškai ar galutinai išspręstas. Taip pat reikia pažymėti, kad įvairios valstybės narės savo sistemas suderino su Bendrijos sistema vadovaudamosi sprendimu AM & S. Antra, tokia analizė įrodo, kad daugelyje valstybių narių įmonių teisininkai neįrašomi į advokatų sąrašą ir todėl jiems nepripažįstamas advokato statusas. Iš tiesų daugelyje valstybių buvimas teisininku, dirbančiu pagal darbo sutartį asmeniui, kuris nėra advokatas, yra nesuderinamas su advokato statusu. Be to, net ir tose valstybėse, kuriose tokia galimybė yra, tai, kad įmonių teisininkai įrašomi į advokatų sąrašą ir kad jiems taikomos profesinės etikos taisyklės, ne visada reiškia, jog bendravimui su tokiais asmenimis taikoma profesinės paslapties apsauga.

172    Antra, kalbant apie ieškovių argumentą, jog dėl Bendrijos konkurencijos teisės raidos būtina persvarstyti Teisingumo Teismo sprendime AM & S priimtą poziciją, reikia pažymėti, kad profesinės paslapties apsauga yra Komisijos galimybės naudotis jai suteiktais tyrimo įgaliojimais apribojimas ir kad tokiais įgaliojimais naudojamasi visų pirma siekiant kovoti su sunkiausiais EB 81 straipsnio 1 dalies pažeidimais, įskaitant, visų pirma, kainų nustatymo kartelius ir rinkos pasidalijimą, o kartu siekiant kovoti ir su EB 82 straipsnio pažeidimais. Todėl reikia manyti, kad pranešimo sistemos panaikinimas dėl Bendrijos konkurencijos teisės modernizacijos ir nustatymas įmonėms pagal Reglamentą Nr. 1/2003 daugiau atsakomybės vertinant savo veiklos teisėtumą pagal EB 81 straipsnio 3 dalį nėra tiesiogiai susijęs su šia problema.

173    Be to, net jei, priėmus Reglamentą Nr. 1/2003 ir Komisijos pranešimą dėl atleidimo nuo baudų ir baudų sumažinimo kartelių bylose, padidėjo įmonių poreikis vertinti savo veiklą ir apibrėžti savo teisines strategijas konkurencijos teisės srityje, padedant teisininkui, turinčiam išsamių žinių apie konkrečią įmonę ir atitinkamą rinką, vis dėlto tokį savo veiklos vertinimą gali atlikti ir strategiją apibrėžti išorės advokatas, visapusiškai bendradarbiaudamas su atitinkamomis įmonės tarnybomis, įskaitant jos vidaus teisės tarnybą. Tokiomis aplinkybėmis įmonės teisininkų ir išorės advokatų bendravimui iš esmės taikoma profesinės paslapties apsauga, jei tik toks bendravimas vyksta siekiant pasinaudoti įmonės teise į gynybą. Todėl aišku, kad tokios apsaugos taikymo sritis asmenų atžvilgiu, nustatyta sprendime AM & S, nėra reali kliūtis, neleidžianti įmonėms gauti joms būtinų teisinių konsultacijų, ir neužkerta kelio įmonių teisininkams dalyvauti įmonei vertinant savo veiklą ar apibrėžiant strategijas. Galiausiai reikia pažymėti, kad konkurencijos teisės modernizavimas nebūtinai reiškia, kad nuo to laiko, kai buvo priimtas sprendimas AM & S, šiuo atžvilgiu iš esmės pasikeitė atitinkamas išorės advokatų ir įmonių teisininkų vaidmuo. Bet kuriuo atveju, kadangi Bendrijos konkurencijos teisė skirta įmonėms, iš esmės būtų nepriimtina, jog Komisija neturėtų tyrimo įgaliojimų tik vidaus susirašinėjimui konkrečioje įmonėje, išskyrus, kaip jau buvo nurodyta pirmiau, raštus, tik perteikiančius susirašinėjimo su išorės advokatais, kuriuo teikiamos teisinės konsultacijos, tekstą ar turinį, ir parengiamuosius dokumentus, parengtus vien siekiant gauti išorės advokato teisinę konsultaciją, pasinaudojant teise į gynybą.

174    Trečia, kalbant apie ieškovių ir kai kurių į bylą įstojusių šalių argumentus, kad nevienodas požiūris į įmonių teisininkus sprendime AM & S prieštarauja vienodo požiūrio principui ir iškelia problemų laisvo paslaugų judėjimo ir įsisteigimo laisvės srityje, reikia priminti, kad pagal nusistovėjusią teismų praktiką vienodo požiūrio principas yra pažeidžiamas tik tuo atveju, kai panašios situacijos vertinamos skirtingai arba skirtingos situacijos vertinamos vienodai, išskyrus atvejus, kai toks vertinimas gali būti objektyviai pateisinamas (1990 m. birželio 28 d. Teisingumo Teismo sprendimo Hoche, C‑174/89, Rink. p. I‑2681, 25 punktas; 1998 m. gegužės 14 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo BPB de Eendrachtprieš Komisiją, T‑311/94, Rink. p. II‑1129, 309 punktas ir 2006 m. liepos 4 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Hoek Loos prieš Komisiją, T‑304/02, Rink. p. II‑1887, 96 punktas). Vis dėlto reikia pažymėti, kad įmonių teisininkų ir išorės advokatų padėtis akivaizdžiai skiriasi, visų pirma dėl įmonių teisininkų funkcinės, struktūrinės ir hierarchinės integracijos į juos įdarbinusias įmones. Todėl vienodo požiūrio principas nėra pažeidžiamas dėl to, kad tokie specialistai vertinami nevienodai profesinės paslapties apsaugos požiūriu. Be to, kalbant apie ieškovių teiginį dėl žalos, kuri, apribojus konfidencialumo apsaugos taikymo sritį asmenų atžvilgiu, gali būti padaryta laisvam paslaugų judėjimui ir įsisteigimo laisvei, pakanka nurodyti, kad šis teiginys nebuvo pagrįstas. Galiausiai, kaip pažymi Komisija, ACCA pateikti argumentai dėl profesinės paslapties apsaugos, suteikiamos advokatams, kurie nėra valstybės narės advokatūros nariai, visiškai nesusiję su šia byla.

175    Ketvirta, kalbant apie minėtą bylą Interporc prieš Komisiją, reikia priminti, kad ji susijusi su asmenų galimybe susipažinti su Komisijos dokumentais, o ne su Komisijos įgaliojimų tirti konkurencijos normų pažeidimus apribojimais. Bet kuriuo atveju, priešingai nei teigia ieškovės, Pirmosios instancijos teismas 1999 m. gruodžio 7 d. Sprendime Interporc prieš Komisiją nenustatė, jog Komisijos teisės tarnybos narių ir Komisijos susirašinėjimui būtų taikoma profesinės paslapties apsauga. Iš tiesų Pirmosios instancijos teismas taikė profesine paslaptimi pagrįstą atskleidimo išimtį tik Komisijos ir jos išorės advokatų susirašinėjimui; kita vertus, Komisijos susirašinėjimas su teisės tarnybos nariais nebuvo atskleistas remiantis išimtimi, susijusia su Komisijoje atliekamo darbo apsauga (minėto 1999 m. gruodžio 7 d. sprendimo Interporc prieš Komisiją 41 punktas).

176    Galiausiai penkta, ieškovės tvirtina, kad dėl to, jog (S.) ir Akcros Chemicals generalinio direktoriaus susirašinėjimui pagal jų atitinkamus nacionalinius įstatymus taikoma apsauga, pagal Bendrijos teisę jiems taip pat turėtų būti suteikta tokia profesinės paslapties apsauga. CCBE bendrai, o ECLA ir Nyderlandų advokatų taryba labiau netiesiogiai nurodo, kad Bendrijos konfidencialumo sampratos taikymo sritį asmenų atžvilgiu turėtų reglamentuoti nacionalinė teisė. Šiuo atžvilgiu reikia priminti, kad profesinės paslapties apsauga yra Komisijos tyrimo įgaliojimų išimtis. Todėl ši apsauga turi tiesioginės įtakos sąlygoms, kuriomis ši institucija gali veikti tokioje bendrosios rinkos veikimui svarbioje srityje, kaip konkurencijos normų paisymas (sprendimo AM & S 30 punktas). Dėl šių priežasčių Teisingumo Teismas ir Pirmosios instancijos teismas stengėsi išplėsti Bendrijos profesinės paslapties sampratą. Ieškovių ir į bylą įstojusių šalių argumentas prieštarauja tiek tokios Bendrijos sampratos plėtrai, tiek vienodam Komisijos įgaliojimų bendrojoje rinkoje taikymui, todėl jį reikia atmesti.

177    Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta pirmiau, reikia atmesti ieškovių papildomai pateiktą argumentą, susijusį su Teisingumo Teismo sprendime AM & S nustatytos profesinės paslapties apsaugos taikymo srities asmenų atžvilgiu išplėtimu.

178    Be to, reikia pažymėti, kad ieškovės taip pat nurodo, jog ginčijamuose elektroniniuose laiškuose, be kitos informacijos, perteikiamos jų išorės advokato suteiktos konsultacijos (žr. šio sprendimo 145 punktą). Vis dėlto išnagrinėjus ginčijamus dokumentus, šio reikalavimo negalima pripažinti pagrįstu.

179    Todėl reikia daryti išvadą, kad Komisija nesuklydo, manydama, jog Akcros Chemicals generalinio direktoriaus ir Akzo Nobel teisės tarnybos nario susirašinėjimui, priskiriamam B grupės dokumentams, neturėtų būti taikoma profesinės paslapties apsauga.

180    Todėl reikia atmesti antrąjį ieškinio pagrindą

 Dėl trečiojo ieškinio pagrindo, susijusio su profesinės paslapties apsaugos pagrindą sudarančių pagrindinių teisių pažeidimu

181    Trečiuoju ieškinio pagrindu ieškovės teigia, kad Komisija, pažeisdama profesinės paslapties apsaugos principą, taip pat pažeidė pagrindines teises, kuriomis grindžiamas šis principas. Jos mano, kad profesinės paslapties apsauga grindžiama daugeliu pagrindinių teisių, pripažįstamų įvairių valstybių narių įstatymuose ir Bendrijos teisėje, įskaitant teisę į gynybą ir privataus gyvenimo ir saviraiškos laisvės gerbimą. Tačiau jos formuluoja šį trečiąjį ieškinio pagrindą labai glaustai, nepagrįsdamos savo teiginio konkrečiais argumentais.

182    Pirmosios instancijos teismas mano, kad šio trečiojo ieškinio pagrindo negalima laikyti savarankišku ir nepriklausomu nuo dviejų pirmiau išnagrinėtų ieškinio pagrindų. Iš tiesų ieškovių teiginys, kad tariamai pažeistos pagrindinės teisės, nėra pagrįstas kokiais nors kitais motyvais, išskyrus, pateiktus siekiant įrodyti tariamą profesinės paslapties apsaugos principo pažeidimą. Tačiau tie argumentai jau buvo išanalizuoti nagrinėjant pirmąjį ir antrąjį ieškinio pagrindus šioje byloje.

183    Todėl trečiojo ieškinio pagrindo nebereikia toliau nagrinėti.

184    Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta pirmiau, reikia daryti išvadą, kad dėl nustatytų pažeidimų, Komisijos padarytų vykstant dokumentų, kuriems ieškovės reikalavo taikyti profesinės paslapties apsaugą, tyrimo procedūrai, iš ieškovių nebuvo neteisėtai atimta galimybė taikyti apsaugą ginčijamiems dokumentams, nes, kaip buvo pripažinta, Komisija nesuklydo nuspręsdama, kad minėta apsauga netaikoma nė vienam iš šių dokumentų.

185    Todėl ieškinį, pareikštą byloje T‑253/03, reikia atmesti.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

186    Pagal Procedūros reglamento 87 straipsnio 2 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti išlaidas, jei laimėjusi šalis to reikalavo. Tačiau pagal 87 straipsnio 3 dalį, jeigu kiekvienos šalies dalis reikalavimų patenkinama, o dalis atmetama, arba jeigu susiklosto ypatingos aplinkybės, Pirmosios instancijos teismas gali paskirstyti išlaidas šalims arba nurodyti kiekvienai padengti savo išlaidas.

187    Šioje byloje, nors ieškovės pralaimėjo bylą, Pirmosios instancijos teismas mano, kad Komisija bet kuriuo atveju padarė įvairių administracinės procedūros, kuri yra šių bylų pagrindas, pažeidimų. Todėl Pirmosios instancijos teismas mano, kad šioje byloje būtų teisinga nuspręsti, jog ieškovės turi padengti tris penktadalius savo ir tris penktadalius Komisijos bylinėjimosi išlaidų pagrindinėje byloje ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymo procedūroje. Komisiją turi padengti du penktadalius savo ir du penktadalius ieškovių bylinėjimosi išlaidų, patirtų pagrindinėje byloje ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymo procedūroje.

188    Pagal Procedūros reglamento 87 straipsnio 4 dalies trečiąją pastraipą Pirmosios instancijos teismas gali nurodyti, kad į bylą įstojusi šalis turi padengti savo bylinėjimosi išlaidas. Šioje byloje ieškovių pusėje į bylą įstojusios šalys padengia savo bylinėjimosi išlaidas pagrindinėje byloje ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymo procedūroje.

Remdamasis šiais motyvais,

PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMAS (pirmoji išplėstinė kolegija)

nusprendžia:

1.      Atmesti ieškinį byloje T‑125/03 kaip nepriimtiną.

2.      Atmesti ieškinį byloje T‑253/03 kaip nepagrįstą.

3.      Akzo Nobel Chemicals Ltd ir Akcros Chemicals Ltd padengia tris penktadalius savo bylinėjimosi išlaidų pagrindinėje byloje ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymo procedūroje bei tris penktadalius Komisijos pagrindinėje byloje ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymo procedūroje patirtų bylinėjimosi išlaidų.

4.      Komisija padengia du penktadalius savo bylinėjimosi išlaidų pagrindinėje byloje ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymo procedūroje bei du penktadalius Akzo Nobel Chemicals ir Akcros Chemicals pagrindinėje byloje ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymo procedūroje patirtų bylinėjimosi išlaidų.

5.      Įstojusios į bylą šalys padengia savo bylinėjimosi išlaidas, patirtas pagrindinėje byloje ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymo procedūroje.

Cooke García‑Valdecasas Labucka

Prek       Ciucă

Paskelbta 2007 m. rugsėjo 17 d. viešame posėdyje Liuksemburge.

Kancleris        Pirmininkas

E. Coulon       J. D. Cooke

Turinys

Faktinės aplinkybės ir procedūra

Šalių reikalavimai

Ieškinio priimtinumas byloje T‑125/03

A –  Šalių argumentai

B –  Pirmosios instancijos teismo vertinimas

Dėl bylos T‑253/03 esmės

Dėl pirmojo ieškinio pagrindo, susijusio su profesinės paslapties apsaugos principo taikymo procedūros pažeidimu

Šalių argumentai

Pirmosios instancijos teismo vertinimas

Dėl antrojo ieškinio pagrindo, susijusio su nepagrįstu atsisakymu tenkinti reikalavimą taikyti profesinės paslapties apsaugą ginčijamiems dokumentams

Dėl dviejų A grupės dokumentams priskiriamos spausdintos atmintinės kopijų

– Šalių argumentai

– Pirmosios instancijos teismo vertinimas

Dėl B grupės dokumentams priskiriamų ranka rašytų užrašų

– Šalių argumentai

– Pirmosios instancijos teismo vertinimas

Dėl B grupės dokumentams priskiriamų elektroninių laiškų, kuriais pasikeista su ieškovių teisės tarnybos darbuotoju

– Šalių argumentai

– Pirmosios instancijos teismo vertinimas

Dėl trečiojo ieškinio pagrindo, susijusio su profesinės paslapties apsaugos pagrindą sudarančių pagrindinių teisių pažeidimu

Dėl bylinėjimosi išlaidų

* Proceso kalba: anglų.