GENERALINĖS ADVOKATĖS
JULIANE KOKOTT IŠVADA,
pateikta 2013 m. balandžio 11 d.(1)
Byla C‑49/12
The Commissioners for Her Majesty's Revenue & Customs
prieš
Sunico ApS,
M & B Holding ApS
ir
Sunil Kumar Harwani
(Østre Landsret pateiktas (Danija) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)
„Europos bendrijos ir Danijos Karalystės susitarimas dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo – Susitarimo 6 straipsnis – Danijos teismų teisė pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą – Reglamentas (EB) Nr. 44/2001 1 straipsnio 1 dalis – Sąvoka „civilinės ir komercinės bylos“ – Institucijos ieškinys – Žalos atlyginimas dėl trečiojo asmens, kuris nėra apmokestinamasis asmuo, dalyvavimo veikloje, kuria siekiama išvengti mokesčių“
I – Įžanga
1. Šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą susijęs su sąvoka „civilinės ir komercinės bylos“, kaip tai suprantama pagal Reglamento (EB) Nr. 44/2001(2) (toliau – Briuselio I reglamentas) 1 straipsnio 1 dalį. Jame klausiama, ar pagal valstybės institucijos ieškinį, pareikštą fiziniams asmenims ar privačioms įmonėms, kuriame reikalaujama atlyginti žalą, atsiradusią dėl to, kad šie asmenys ir įmonės dalyvavo veikloje, kuria siekiama išvengti mokesčių, keliama „civilinė ir komercinė byla“. Šis klausimas susijęs su kitu klausimu: ar sprendimas, kuris dėl šio ieškinio gali būti priimtas Jungtinėje Karalystėje, turi būti pripažintas Danijoje?
2. Ši byla ypatinga dėl to, kad Briuselio I reglamentas Danijoje taikomas ne tiesiogiai(3), o yra Europos Sąjungos ir Danijos sudaryto tarptautinio paralelinio susitarimo(4) sudėtinė dalis. Todėl prašyme priimti prejudicinį sprendimą Teisingumo Teismo (pirmą kartą) prašoma išaiškinti šį paralelinį susitarimą, pirmiausia užduodant klausimą, ar Danijos teismai turi teisę pateikti tokį prašymą.
II – Teisinis pagrindas
1) Sąjungos teisė
3. Pagal Sąjungos teisę nagrinėjamu atveju taikytinas įgyvendinant Briuselio I reglamentą su Danija pasirašytas paralelinis susitarimas(5), kurio sudėtinė dalis yra ir pats reglamentas.
1. Paralelinis susitarimas
4. Europos bendrijos ir Danijos Karalystės susitarimo dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo(6) tikslas, kaip nustatyta jo 1 straipsnio 1 dalyje, yra „Briuselio I reglamento nuostatas ir jo įgyvendinimo priemones taikyti Bendrijos ir Danijos santykiams pagal šio susitarimo 2 straipsnio 1 dalį“.
5. 2 straipsnis „Jurisdikcija ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimas ir vykdymas“ suformuluotas taip:
„1. Briuselio I reglamento, kuris pridedamas prie šio Susitarimo ir yra jo dalis, nuostatos kartu su jo įgyvendinimo priemonėmis, priimtomis pagal Reglamento 74 straipsnio 2 dalį ir – kalbant apie įgyvendinimo priemones, priimtas įsigaliojus šiam Susitarimui, – Danijos įgyvendintomis, kaip nurodyta šio Susitarimo 4 straipsnyje, ir priemonėmis, priimtomis pagal reglamento 74 straipsnio 1 dalį, yra pagal tarptautinę teisę taikomos Bendrijos ir Danijos santykiams.
2. Tačiau šiame Susitarime to reglamento nuostatų taikymas iš dalies pakeičiamas taip:
a) 1 straipsnio 3 dalis netaikoma;
<...>“
6. Susitarimo 6 straipsnyje „Europos Bendrijų Teisingumo Teismo jurisdikcija dėl Susitarimo aiškinimo“ nustatyta:
„1. Danijos teisme nagrinėjamoje byloje iškilus klausimui dėl šio Susitarimo galiojimo arba aiškinimo, tas teismas prašo Teisingumo Teismą dėl jo priimti nutarimą, kada tokiomis pačiomis sąlygomis kitos Europos Sąjungos valstybės narės teismas turėtų taip daryti dėl Briuselio I reglamento ir šio Susitarimo 2 straipsnio 1 dalyje nurodytų jo įgyvendinimo priemonių.
<...>
6. Jei Europos bendrijos steigimo sutarties nuostatos dėl Teisingumo Teismo nutarimų yra iš dalies keičiamos taip, kad turi padarinių nutarimams dėl Briuselio I reglamento, Danija gali Komisijai pranešti apie savo sprendimą netaikyti tų pakeitimų šiam Susitarimui. Pranešama tuo metu, kai tie pakeitimai įsigalioja, arba per 60 dienų nuo įsigaliojimo.
Tokiu atveju šis Susitarimas laikomas nutrauktu. Nutraukimas įsigalioja praėjus trims mėnesiams nuo pranešimo dienos.
<...>“
2. Briuselio I reglamentas
7. Briuselio I reglamento 2 konstatuojamojoje dalyje nustatyta, kad šio reglamento tikslas – suvienodinti nuostatas „dėl jurisdikcijos kolizinių normų civilinėse ir komercinėse bylose“ ir supaprastinti formalumus, „siekiant užtikrinti greitą ir paprastą teismo priimtų sprendimų valstybėse narėse, kurios privalo laikytis šio reglamento, pripažinimą ir vykdymą“.
8. Jo 6 ir 7 konstatuojamosios dalys išdėstytos taip:
„(6) Siekiant įgyvendinti laisvą civilinėse ir komercinėse bylose priimtų sprendimų judėjimą, reikia numatyti, kad jurisdikciją ir teismo sprendimų pripažinimą bei vykdymą reguliuojančias taisykles reglamentuotų privalomas ir tiesiogiai taikomas Bendrijos teisinis dokumentas.
(7) Būtina, kad šio reglamento taikymo sritis apimtų visas pagrindines civilines ir komercines bylas, išskyrus aiškiai nustatytas bylas.“
9. 19 konstatuojamoji dalis susijusi su santykiu su Briuselio konvencija(7) ir suformuluota taip:
„Reikėtų užtikrinti Briuselio konvencijos ir šio reglamento tęstinumą ir tuo tikslu nustatyti pereinamąsias nuostatas. Tęstinumą taip pat turi užtikrinti Europos Bendrijų Teisingumo Teismas, aiškindamas Briuselio konvenciją <…>“
10. 1 straipsnyje apibrėžta reglamento taikymo sritis ratione materiae:
„1. Šis reglamentas taikomas civilinėse ir komercinėse bylose, neatsižvelgiant į teismo pobūdį. Jis netaikomas fiskaliniams, muitų ir administraciniams klausimams.
<...>
3. Šiame reglamente sąvoka „valstybė narė“ reiškia valstybes nares, išskyrus Daniją.“
Danijos teisė
11. Danijos civilinio proceso kodekso (Lov om rettens pleje, toliau – Retsplejelov) 634 straipsnyje, be kita ko, numatyta.
„1. Per savaitę po arešto kreditorius turi iškelti bylą, susijusią su reikalavimu, pagal kurį buvo įvykdytas areštas, nebent skolininkas atsisako bet kokio ginčijimo per arešto procedūrą ar po jos. Šioje byloje kreditorius taip pat turi pateikti konkretų reikalavimą patvirtinti areštą.
<...>
5. Jeigu byla, susijusi su atitinkamu reikalavimu, yra nagrinėjama užsienio teisme, kurio sprendimas yra privalomas Danijoje, sprendimo dėl ieškinio, pateikto pagal 1 dalį, priėmimas turi būti atidėtas, kol užsienio byloje bus priimtas teisinę galią turintis sprendimas. Tačiau teismas nedelsdamas gali nuspręsti dėl klausimų, susijusių su nutarties dėl arešto patvirtinimu.“
III – Faktinės aplinkybės ir prejudicinis klausimas
12. Byloje, kurią nagrinėja Østre Landsret(8) (prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas), ieškovas yra The Commissioners for Her Majesty’s Revenue and Customs (toliau – HMRC), Jungtinės Karalystės mokesčių administratorius. Savo ieškinį jis, be kita ko, yra pareiškęs bendrovėms Sunico ApS, Sunico Holdings ApS ir M & B Holding ApS(9), kurių buveinės yra Danijoje, ir dviem fiziniams asmenims, kurių gyvenamosios vietos yra Danijoje.
13. Bylos dalykas – reikalavimas atlyginti 40 391 100,01 GBP dydžio žalą (claim for damages), nes atsakovės neva dalyvavo sudarant (pagal Anglijos teisę) atsakomybę sukeliantį sukčiavimo susitarimą (tortius conspiracy to defraud), pagal kurį Jungtinėje Karalystėje 719 atvejų nebuvo sumokėtas PVM: prekės buvo parduodamos per Jungtinėje Karalystėje įsteigtų bendrovių sandorių grandinę, bet nė viena iš Didžiosios Britanijos grandinės bendrovių nesumokėjo ieškovui mokėtino pardavimo PVM(10).
14. Todėl 2010 m. gegužės 17 d. HMRC pateikė Anglijos High Court of Justice ieškinį su reikalavimu atlyginti dėl to patirtą žalą. Atsakovės šioje byloje yra pirma minėtos šalys(11), kurių nė viena Jungtinėje Karalystėje neturi prievolės mokėti PVM. Sandorių grandinėje dalyvavusioms bendrovėms, kurios eksportavo prekes iš Jungtinės Karalystės ir pasinaudojo galimybe susigrąžinti PVM, HMRC ieškinio nepareiškė. Reikalavimas atlyginti žalą grindžiamas ta Anglijos deliktinės atsakomybės teisės (tort) dalimi, kurioje kalbama apie susitarimą dėl neteisėtų priemonių (unlawful means conspiracy). Kai buvo gautas prašymas priimti prejudicinį sprendimą, High Court of Justice vis dar nagrinėjo šią bylą. Šalys sutaria, kad ši byla priskirtina tarptautinei High Court of Justice jurisdikcijai.
15. Prieš pateikdamas ieškinį Danijoje, HMRC paprašė Danijos mokesčių institucijų suteikti informacijos apie atsakoves; informacija buvo jam suteikta vadovaujantis 2003 m. spalio 7 d. Tarybos reglamentu Nr. 1798/2003 dėl administracinio bendradarbiavimo pridėtinės vertės mokesčio srityje(12).
16. Paskui ieškovas, siekdamas, kad jo pareikšti reikalavimai atlyginti žalą būtų užtikrinti, kreipėsi į Fogedret i København(13) su prašymu areštuoti atsakovių turtą. Teismas 2010 m. gegužės 18 d. šį prašymą patenkino; atsakovės jo nutartį apskundė Østre Landsret, bet jų skundas 2010 m. liepos 2 d. buvo atmestas.
17. Galiausiai HMRC, vadovaudamasis Retsplejelov 634 straipsnio 1 dalimi, per nustatytą savaitės terminą 2010 m. gegužės 25 d. pateikė Københavns Byret(14) patvirtinamąjį ieškinį ir vėl paprašė priteisti iš atsakovių 40 391 100,01 GBP sumą. 2010 m. rugsėjo 8 d. nutartimi patvirtinamąjį ieškinį Københavns Byret perdavė Østre Landsret, kuris dabar turi priimti sprendimą dėl reikalavimo sumokėti ir arešto teisėtumo.
18. Taigi tuo metu, kai Teisingumo Teismo kanceliarija gavo prašymą priimti prejudicinį sprendimą, reikalavimą atlyginti žalą nagrinėjo du teismai: High Court of Justice Jungtinėje Karalystėje ir Østre Landsret Danijoje.
19. Tokia situacija reglamentuojama Retsplejelov 634 straipsnio 5 dalyje, kurioje numatyta, kad jeigu su atitinkamu reikalavimu susijusi byla nagrinėjama užsienio teisme, kurio sprendimas yra privalomas Danijoje, sprendimas byloje, iškeltoje pagal 634 straipsnio 1 dalį, šiuo atveju sprendimas Østre Landsret nagrinėjamoje byloje, turi būti atidėtas.
20. Todėl Østre Landsret nutarė iš pradžių priimti sprendimą dėl klausimo, ar, vadovaujantis 634 straipsnio 5 dalimi, jo nagrinėjamą bylą reikia sustabdyti, kol High Court of Justice priims galutinį sprendimą dėl ieškinio. Taip būtų, jei High Court of Justice sprendimas Danijoje būtų privalomas. Jis būtų privalomas, jei Jungtinėje Karalystėje iškelta byla patektų į Briuselio I reglamento taikymo sritį. Panašu, kad pagal autonominę Danijos teisę High Courts of Justice sprendimas neturėtų būti pripažintas.
21. Todėl Østre Landsret 2012 m. sausio 18 d. nutartimi, kurią Teisingumo Teismas gavo 2012 m. vasario 2 d., sustabdė bylos nagrinėjimą ir pateikė Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:
„Ar 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo 1 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad į šio reglamento taikymo sritį patenka byla, kurioje vienos valstybės narės institucijos reikalavimą dėl žalos atlyginimo pareiškia įmonėms ir fiziniams asmenims, atitinkamai įsteigtoms ir gyvenantiems kitoje valstybėje narėje, ir teigia, kad buvo sudarytas sukčiavimo susitarimas (kaip tai suprantama pagal pirmosios valstybės narės nacionalinę teisę), kuris pasireiškė pirmajai valstybei narei mokėtino PVM nemokėjimu?“
22. Per procesą Teisingumo Teisme pastabas raštu ir žodžiu pateikė Sunico ApS, Didžiosios Britanijos vyriausybė ir Komisija. Šveicarijos Konfederacijos vyriausybė dalyvavo tik rašytinėje proceso dalyje.
IV – Teisinis vertinimas
Dėl teisės pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą
23. Kadangi Briuselio I reglamentas Danijai gali būti taikomas tik kaip tarptautinio paralelinio susitarimo dalis(15), galėtų kilti abejonių, ar Østre Landsret turi teisę pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą. Susitarimas, kaip Bendrijos sudaryta sutartis, yra Sąjungos teisės sistemos dalis ir dėl jo, vadovaujantis SESV 267 straipsniu, galima kreiptis su prašymu priimti prejudicinį sprendimą(16). Tačiau, turint galvoje ypatingą Danijos padėtį(17), kalbant apie laisvės, saugumo ir teisingumo erdvę, į kurią įeina aptariamas teisminis bendradarbiavimas(18), sprendžiant dėl Danijos teismų teisės pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą reikia atsižvelgti į paralelinio susitarimo 6 straipsnį.
24. Paralelinio susitarimo 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Danijos teisme nagrinėjamoje byloje kilus klausimui dėl šio susitarimo galiojimo arba aiškinimo, tas teismas prašo Teisingumo Teismo dėl jo priimti nutarimą, „kada tokiomis pačiomis sąlygomis kitos Europos Sąjungos valstybės narės teismas turėtų taip daryti dėl Briuselio I reglamento“.
25. Pagal SESV 267 straipsnio trečią pastraipą kreiptis į Teisingumo Teismą privalo tik tie valstybių narių teismai, kurių sprendimai negali toliau būti apskundžiami teismine tvarka. Taigi kilus klausimui, kaip aiškinti susitarimą, paskutinės instancijos Danijos teismai bet kuriuo atveju privalo(19), vadinasi, ir gali kreiptis su prašymu priimti prejudicinį sprendimą.
26. Atsakydamas į Teisingumo Teismo užklausą Østre Landsret nurodė, kad patvirtinamąjį ieškinį (Justifikationssage)(20) jis nagrinėja ne kaip paskutinė instancija. Jo sprendimą dar galima apskųsti Højesteret. Tačiau nagrinėjamu atveju šis atsakymas neturi reikšmės. Ar bylą nagrinėjantis teismas yra paskutinė instancija, nustatoma pagal konkrečią su byla susijusią situaciją(21). Taigi lemiamą reikšmę turi ne tai, ar Østre Landsret sprendimas dėl patvirtinamojo ieškinio, t. y. sprendimas dėl reikalavimo atlyginti žalą, gali būti apskųstas. Veikiau svarbu tai, ar gali būti apskųstas sprendimas pagal Retsplejelov 634 straipsnio 5 dalį sustabdyti bylos nagrinėjimą, kol High Court of Justice priims galutinį sprendimą.
27. Tiesa, teismas dar netampa paskutine instancija, kaip ji suprantama pagal SESV 267 straipsnį, dėl kiekvienos neskundžiama nutartimi paskirtos procesinės priemonės. Veikiau neskundžiamu tarpiniu sprendimu turi būti užbaigtas savarankiškas procesas arba atskira proceso stadija, o prejudicinis klausimas turi būti susijęs būtent su šiuo procesu ar proceso stadija(22). Tačiau nagrinėjamu atveju taip ir yra.
28. Sprendimas sustabdyti bylos nagrinėjimą užbaigia specialią proceso stadiją. Be to, gali būti, kad sprendimas sustabdyti bylos nagrinėjimą gali baigtis tuo, jog patvirtinamąjį ieškinį nagrinėjančiam Østre Landsret taip ir neteks priimti sprendimo iš esmės. Sprendimas sustabdyti bylos nagrinėjimą priklauso ir nuo Teisingumo Teismo atsakymo į prejudicinį klausimą. Galiausiai toks aiškinimas atitinka ir reglamento tikslą, nes padeda išvengti to, kad skirtingose valstybėse narėse nebūtų priimti vienas kitam prieštaraujantys sprendimai. Todėl spręsti, ar atitinkamas teismas yra paskutinė instancija, reikia remiantis Østre Landsret sprendimu sustabdyti bylos nagrinėjimą(23).
29. Iš Teisingumo Teismui pateiktos informacijos negalima galutinai nustatyti, ar Østre Landsret neskundžiamą nutartį sustabdyti bylos nagrinėjimą priėmė kaip paskutinė instancija. Tiek, kiek čia galima spręsti apie Danijos procesinę teisę, atrodo, kad pagal Retsplejelov 392 straipsnio 2 dalį Østre Landsret sprendimą sustabdyti bylos nagrinėjimą, leidus Processbevilningsævnet (Apeliacinė taryba), galima apskųsti (Kære) Højesteret. Taigi šiuo konkrečiu atveju sprendžiant, ar Østre Landsret yra paskutinė instancija, lemiamą reikšmę turi tai, ar Processbevilningsævnet savo ruožtu gali būti laikomas teismu, kaip jis suprantamas pagal SESV 267 straipsnį, ar ne(24). Nesant pakankamai informacijos, nagrinėjamu atveju to nustatyti neįmanoma.
30. Tačiau net jei Østre Landsret nebūtų paskutinė instancija, pagal paralelinio susitarimo 6 straipsnio 1 dalį jam nebūtų draudžiama kreiptis su prašymu priimti prejudicinį sprendimą – tai rodo šios nuostatos kontekstas, susitarimo tekstas ir tikslai.
31. 6 straipsnio 1 dalies kontekstas – tai susitarimo įsigaliojimo metu(25) egzistavusi teisinė situacija. Su teisminio bendradarbiavimo civilinėse ir baudžiamosiose bylose klausimais susiję prašymai priimti prejudicinį sprendimą ir atitinkamos priimtos priemonės, tarp jų ir Briuselio I reglamentas, buvo reglamentuojami specialioje nuostatoje – EB 68 straipsnyje, kuriame nustatyta Teisingumo Teismo kompetencija priimti sprendimus. Pagal šį straipsnį, nukrypstant nuo EB 234 straipsnio, teikti prašymus priimti prejudicinį sprendimą galėjo tik paskutinės instancijos teismai. Siekiant užtikrinti, kad prašymai priimti prejudicinį sprendimą dėl paralelinio susitarimo išaiškinimo būtų teikiami ir nagrinėjami taip pat kaip ir kitų valstybių narių prašymai dėl Briuselio I reglamento aiškinimo, pagal susitarimo 6 straipsnio 1 ir 3 dalis Teisingumo Teismui turėjo būti suteikta tokios pačios apimties kompetencija kaip ir pagal senąjį EB 68 straipsnį(26). Vadinasi, žemesniųjų instancijų Danijos teismai tuo metu neturėjo teisės kreiptis su prašymu priimti prejudicinį sprendimą dėl paralelinio susitarimo išaiškinimo.
32. Tačiau įsigaliojus Lisabonos sutarčiai EB 68 straipsnis buvo išbrauktas, nepakeitus jo jokiu kitu straipsniu; todėl šiuo metu ir žemesnės instancijos teismai turi teisę pateikti Teisingumo Teismui prejudicinius klausimus, susijusius su teisminiu bendradarbiavimu civilinėse bylose. Šis pakeitimas, kaip teisingai pastebėjo HMRC per procesą Østre Landsret ir Komisija per procesą Teisingumo Teisme, taikomas ir paraleliniam susitarimui.
33. Iš esmės EB 68 straipsnio išbraukimas savaime neturi padarinių paraleliniam susitarimui, nes susitarimas yra tarptautinė sutartis ir gali būti pakeistas tik susitariančioms šalims dėl to susitarus(27). Tačiau susitarimo 6 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad Europos bendrijos steigimo sutarties nuostatų dėl Teisingumo Teismo nutarimų, kurios turi padarinių nutarimams dėl Briuselio I reglamento, pakeitimai taikomi ir Danijai, jei ši per 60 dienų nuo šių pakeitimų įsigaliojimo nepraneša Komisijai apie savo sprendimą jų netaikyti.
34. Danija Komisijai nieko panašaus nepranešė(28). Vadinasi, EB 68 straipsnio išbraukimas turi reikšmės Danijos teismų teisei pateikti prašymus priimti prejudicinį sprendimą ir reiškia, kad šios teisės suteikimas žemesnės instancijos teismams taikomas ir Danijos teismų pateikiamiems prašymams priimti prejudicinį sprendimą dėl paralelinio susitarimo išaiškinimo.
35. Pagal susitarimo 6 straipsnio 1 dalies tekstą joje reglamentuojamas tik Danijos ir kitų valstybių narių teismų pareigos pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą lygiagretumas (žr. 6 straipsnio 1 dalies formuluotę „turėtų taip daryti“). Tačiau 6 straipsnio 6 dalyje nustatyta išlyga pagal savo prasmę ir tikslą turi apimti ne tik kitų valstybių narių teismų pareigos pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pakeitimus, bet ir teisės pateikti prašymus priimti prejudicinį sprendimą suteikimą žemesnės instancijos teismams įsigaliojus Lisabonos sutarčiai. Pagal susitarimą Teisingumo Teismui Danijos atžvilgiu turėtų būti suteikta tokios pačios apimties kompetencija kaip ir kitų valstybių narių atžvilgiu ir užtikrintas vienodas Briuselio I reglamento taikymas ir aiškinimas visose valstybėse narėse. Šis lygiagretumo reikalavimas išplaukia ir iš paralelinio susitarimo preambulės(29).
36. Kol Lisabonos sutartis dar nebuvo įsigaliojusi, reglamentuota turėjo būti tik Danijos teismų pareiga pateikti prašymus priimti prejudicinį sprendimą. Teisės pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą tuo metu reglamentuoti nereikėjo, nes ir EB sutartyje žemesnės instancijos teismams tokia teisė nebuvo numatyta. Todėl, kaip teisingai pažymėjo Komisija, įsigaliojus Lisabonos sutarčiai ir žemesnės instancijos teismai turi teisę pateikti Teisingumo Teismui prejudicinius klausimus dėl paralelinio susitarimo išaiškinimo.
37. Todėl Østre Landsret prejudicinis klausimas yra priimtinas.
Dėl prejudicinio klausimo
38. Savo prejudiciniu klausimu Østre Landsret siekia išsiaiškinti, ar High Court of Justice nagrinėjama byla yra civilinė ir komercinė byla, kaip ji suprantama pagal Briuselio I reglamento 1 straipsnio 1 dalį, ir todėl šioje byloje turi būti taikomas reglamentas, kaip paralelinio susitarimo dalis.
39. Problemų tai kelia todėl, kad byloje ieškinį fiziniams asmenims ir privačioms bendrovėms yra pareiškusi institucija, reikalaudama atlyginti žalą, kurią Anglija patyrė dėl mokesčių vengimo. Tačiau Briuselio I reglamento 1 straipsnio 1 dalies antrame sakinyje aiškiai nustatyta, kad mokesčių bylos ir į viešosios teisės sritį įeinantys ginčai nepatenka į reglamento taikymo sritį ratione materiae.
40. Pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką sąvoka „civilinės ir komercinės bylos“ turi būti aiškinama kaip savarankiška Sąjungos teisės sąvoka, atsižvelgiant į Briuselio I reglamento tikslus ir struktūrą bei į bendruosius teisės principus, išplaukiančius iš nacionalinių teisės sistemų visumos(30). Tiesa, ši teismo praktika iš dalies buvo susijusi dar su Briuselio konvencija(31). Bet kadangi valstybių narių tarpusavio santykiams taikomą Briuselio konvenciją pakeitė Briuselio I reglamentas(32), Teisingumo Teismo atliktas Briuselio konvencijos nuostatų išaiškinimas galioja ir Briuselio I reglamento nuostatoms, jei atitinkamos išaiškintos nuostatos gali būti laikomos lygiavertėmis(33). Taip yra Briuselio I reglamento 1 straipsnio 1 dalies atveju, nes ši nuostata yra toje pačioje vietoje ir atlieka tokią pačią funkciją kaip ir Briuselio konvencijos 1 straipsnio 1 dalis. Be to, abi nuostatos suformuluotos identiškai(34). Taip pat iš reglamento 19 konstatuojamosios dalies matyti, kad aiškinant Briuselio konvenciją ir reglamentą reikia užtikrinti tęstinumą(35). Vadinasi, galima remtis Teisingumo Teismo praktika, susijusia su Briuselio konvencija.
41. Pagal šią teismo praktiką Briuselio I reglamentas teismų sprendimams gali būti netaikomas dėl šalis siejančių teisinių santykių pobūdžio arba dėl teisminio ginčo dalyko(36). Todėl norint nustatyti, ar byla yra civilinė ir komercinė, reikia išsiaiškinti šalis siejančius teisinius santykius, pareikšto ieškinio pagrindą ir jo pareiškimo sąlygas(37). Nagrinėjamu atveju tai reiškia, kad Briuselio I reglamentas bus taikomas tuo atveju, jei ir šalis siejantys teisiniai santykiai, ir teisminio ginčo dalykas yra civilinio pobūdžio.
1. Teisinių santykių pobūdis
42. Teisminiame ginče, kurį nagrinėja High Court of Justice, dalyvauja institucija. Tačiau vien tai savaime nereiškia, kad Briuselio I reglamentas negali būti taikomas. Iš esmės į reglamento taikymo sritį gali įeiti ir bylos, kuriose ginčijasi institucija ir privatus asmuo(38). Veikiau lemiamą reikšmę turi tai, ar institucija veikia įgyvendindama viešosios valdžios įgaliojimus(39); High Court of Justice nagrinėjamos bylos atveju taip nėra.
43. Pirmiausia ieškinį institucija yra pareiškusi ne asmeniui, kuriam tenka prievolė mokėti mokesčius, o trečiajam asmeniui. Be to, Sunico ApS ir kitų atsakovių buveinė ar gyvenamoji vieta yra Danijoje ir jos Jungtinėje Karalystėje nėra PVM mokėtojos, todėl nėra ir tiesiogiai pavaldžios HMRC, kaip viešosios valdžios institucijai.
44. Komisija ir Jungtinė Karalystė taip pat tvirtina, kad HMRC šioje konkrečioje byloje neįgyvendina jokių įgaliojimų, kurie nukryptų nuo privačių asmenų santykiams taikomų nuostatų(40). Veikiau ginčas tarp HMRC ir atsakovių vyksta kaip tarp dviejų privačių asmenų. Taikomos tos pat procesinės taisyklės kaip ir visiems asmenims, o procesas vyksta pagal civilinio proceso teisę. Ypač HMRC, kitaip nei viešosios valdžios veiksmų atveju ir kitaip nei įprasta būtent mokesčių teisėje, negali pats patvirtinti reikalavimo vykdomuoju raštu ir atlikti jo vykdymą, bet, siekdamas tą reikalavimą įgyvendinti, privalo nustatyta tvarka kreiptis į teismą.
45. Tiesa, sunkumų gali kelti tai, kad HMRC, prieš paprašydamas areštuoti Danijoje esantį turtą, kreipėsi į Danijos institucijas su prašymu pagal Reglamentą Nr. 1798/2003(41) suteikti jam informacijos apie atsakoves. Prašymas suteikti informacijos yra priemonė, kuria privatus ieškovas pasinaudoti negali. Tačiau iš Teisingumo Teismo turimų duomenų neaišku, ar ir, jei taip, kiek prašymas suteikti informaciją turėjo reikšmės High Court of Justice nagrinėjamai bylai. Bet kuriuo atveju, jei pagal nacionalinę proceso teisę HMRC būtų leidžiama šią informaciją, gautą pasinaudojus viešosios valdžios įgaliojimais, ir įrodymus naudoti per procesą High Court of Justice, jo nebebūtų galima laikyti privačiu asmeniu, įsivėlusiu į ginčą su atsakovėmis. Ar ir kiek šiuo atveju taip yra, turės įvertinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.
2. Teisminio ginčo dalykas
46. Taip pat teisminio ginčo dalykas nerodo, kad Briuselio I reglamentas negali būti taikomas. Nustatant teisminio ginčo dalyką lemiamą reikšmę turi su atitinkamu reikalavimu susijusios aplinkybės – jomis Teisingumo Teismas rėmėsi dar bylose Rüffer ir Lechouritou(42). Tik jei pateikiamas reikalavimas grindžiamas viešosios valdžios įgaliojimų įgyvendinimu, tai nėra civilinė ir komercinė byla(43). Tačiau bet kokios sąsajos su viešosios valdžios įgaliojimų įgyvendinimu nepakanka. Veikiau, kaip matyti iš Teisingumo Teismo praktikos(44), lemiamą reikšmę turi tai, ar veiksmas, kuriuo grindžiamas reikalavimas, buvo atliktas įgyvendinant viešosios valdžios įgaliojimus.
47. Byloje Rüffer reiškiamu reikalavimu buvo siekiama, kad būtų atlygintos išlaidos, atsiradusios vykdant viešosios valdžios pareigą(45), o byloje Lechouritou žalą buvo tiesiogiai sukėlę valstybės viešosios valdžios veiksmai(46). Abiejose bylose Teisingumo Teismas nemanė, kad tai yra civilinė byla, nes veiksmas, kuriuo buvo grindžiamas reikalavimas, buvo atliktas vykdant viešąsias funkcijas.
48. Šiuo atveju yra kitaip. Reikalavimas susijęs su, kaip teigiama, atsakovių įvykdytu sukčiavimu, dėl kurio atsiranda deliktinė atsakomybė ir valstybė įgyja teisę reikalauti atlyginti žalą. Šią teisę reikalauti atlyginti žalą valstybė įgyja ne kaip viešosios valdžios subjektas. Veikiau ši teisė atsiranda dėl to, kad atsakovės neva pažeidė teisės saugomą interesą, vadinasi, atliko veiksmą, kurio auka iš esmės gali būti bet kas. Juk tapti teisės saugomo intereso pažeidimo auka tikrai nėra viešosios valdžios veiksmas.
49. Ryšys su viešosios valdžios įgaliojimų įgyvendinimu geriausiu atveju galėtų būti tai, kad padaryta žala susijusi su mokestiniu reikalavimu, vadinasi, su santykiais su viešąja valdžia, kurie turi lemiamą reikšmę reiškiamo reikalavimo dydžiui. Reikalavimo atlyginti žalą suma atitinka nesumokėto PVM sumą. Tačiau nustatant, ar tai yra civilinė ir komercinė byla, lemiamą reikšmę turi tik konkretus teisminio ginčo dalykas(47), o ne jo aplinkybės.
50. Tai juo labiau pasakytina, nes nagrinėjamu atveju abiejų reikalavimų ryšys yra tik faktinio pobūdžio ir egzistuoja tik žalos dydžio atžvilgiu. Atsakydama į per teismo posėdį užduotą klausimą Jungtinės Karalystės vyriausybė pažymėjo, kad mokestinis reikalavimas mokesčių mokėtojams neišnyks atsakovėms sumokėjus žalos atlyginimą. Veikiau jis išliks ir tuo atveju, jei žala bus atlyginta, ir galės būti reiškiamas toliau. Vadinasi, reiškiamu reikalavimu nesiekiama, kad būtų atlygintas nesumokėtas mokestis; veikiau jo tikslas – pašalinti teisės saugomo intereso pažeidimą.
51. Todėl negalima laikyti, kad mokestinis reikalavimas ir reikalavimas atlyginti žalą susiję; tokia sąsaja egzistavo byloje TIARD(48), kalbant apie garantijos ir užtikrinto reikalavimo santykį. Tačiau net ir tuo teisinės sąsajos atveju Teisingumo Teismas garantui iškeltą bylą traktavo kaip civilinę, nors pagrindinis reikalavimas buvo viešosios teisės pobūdžio(49). Bet jei tai taikoma net reiškiamo reikalavimo ir viešosios teisės pobūdžio reikalavimo teisinės sąsajos atvejais, vadinasi, tai juo labiau turėtų būti taikoma tokiais atvejais, kaip nagrinėjamasis.
52. Taigi HMRC atžvilgiu taikomos taisyklės nesiskiria nuo privatiems asmenims taikomų taisyklių nei reikalavimo teisinio pagrindo, nei ieškinio sąlygų atžvilgiu(50), todėl High Court of Justice nagrinėjama byla nėra susijusi su viešosios valdžios įgaliojimų įgyvendinimu, o yra civilinė ir komercinė byla, kaip ji suprantama pagal Briuselio I reglamento 1 straipsnio 1 dalį.
V – Išvada
53. Todėl siūlau Teisingumo Teismui į prašymą priimti prejudicinį sprendimą atsakyti taip:
2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo 1 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad į šio reglamento taikymo sritį patenka byla, kurioje vienos valstybės narės institucijos bendro pobūdžio reikalavimą atlyginti žalą, kokį gali pareikšti ir privatūs asmenys, pareiškia įmonėms ir fiziniams asmenims, atitinkamai įsteigtoms ir gyvenantiems kitoje valstybėje narėje, ir teigia, kad buvo sudarytas sukčiavimo susitarimas (kaip tai suprantama pagal pirmosios valstybės narės nacionalinę teisę), kuris pasireiškė pirmajai valstybei narei mokėtino PVM nemokėjimu.