BENDROJO TEISMO (pirmoji išplėstinė kolegija) SPRENDIMAS
2017 m. kovo 24 d.(*)
„Ieškinys dėl panaikinimo – Žemės ūkis – Bendras rinkų organizavimas – Priemonės, priimtos dėl naujų valstybių narių įstojimo – Sumos, mokėtinos už nepašalintus perteklinio cukraus kiekius – Prašymas pakeisti įsigaliojusį Komisijos sprendimą – Prašymo atmetimas – Aktas, dėl kurio negalima pareikšti ieškinio – Patvirtinamasis aktas – Naujų ir esminių aplinkybių nebuvimas – Nepriimtinumas“
Byloje T‑117/15
Estijos Respublika, atstovaujama K. Kraavi-Käerdi,
ieškovė,
palaikoma
Latvijos Respublikos, atstovaujamos M. I. Kalniņš ir D. Pelše,
įstojusios į bylą šalies,
prieš
Europos Komisiją, iš pradžių atstovaujamą L. Naaber-Kivisoo ir M. P. Ondrůšek, vėliau M. Ondrůšek, padedamo advokato M. Kärson,
atsakovę,
dėl SESV 263 straipsniu grindžiamo prašymo panaikinti tariamai 2014 m. gruodžio 22 d. Komisijos rašte esantį sprendimą, kuriuo atsisakoma pakeisti jos 2006 m. lapkričio 13 d. Sprendimą 2006/776/EB dėl sumų, mokėtinų už iš rinkos nepašalintus perviršinio cukraus kiekius (OL L 314, 2006, p. 35),
BENDRASIS TEISMAS (pirmoji išplėstinė kolegija),
kurį sudaro pirmininkas H. Kanninen (pranešėjas), teisėjai I. Pelikánová, E. Buttigieg, S. Gervasoni ir L. Calvo-Sotelo Ibáñez-Martín,
posėdžio sekretorė S. Bukšek Tomac, administratorė,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2016 m. rugsėjo 7 d. posėdžiui,
priima šį
Sprendimą
Ginčo aplinkybės
Pirminė teisė
1 Vykstant Europos Sąjungos plėtros etapui, kuris 2004 m. gegužės 1 d. baigėsi Čekijos Respublikos, Estijos Respublikos, Kipro Respublikos, Latvijos Respublikos, Lietuvos Respublikos, Vengrijos Respublikos, Maltos Respublikos, Lenkijos Respublikos, Slovėnijos Respublikos ir Slovakijos Respublikos (toliau – naujos valstybės narės) įstojimu į Sąjungą (toliau – įstojimas), Sąjunga ir naujos valstybės narės pradėjo derybas dėl įvairių klausimų, suskirstytų į derybų skyrius. Derantis dėl su žemės ūkiu susijusio skyriaus buvo diskutuojama apie įstojimo dieną laisvoje apyvartoje naujų valstybių narių teritorijoje esančių žemės ūkio produktų kiekį, kurį būtų galima laikyti įprastomis perkeliamosiomis atsargomis (toliau – perteklius), viršijančiomis žemės ūkio produktų atsargų teisinį statusą.
2 Pagal Akto dėl stojimo sąlygų ir sutarčių, kuriomis yra grindžiama Europos Sąjunga, pritaikomųjų pataisų (OL L 236, 2003, p. 33, toliau – Stojimo aktas) 22 straipsnį šis klausimas reglamentuojamas Stojimo akto IV priedo 4 skyriuje; jame nustatyta:
„<…>
2. Bet kokio [žemės ūkio] produkto atsargos, tiek privačios, tiek valstybinės, įstojimo dieną esančios laisvoje apyvartoje naujųjų valstybių narių teritorijoje ir viršijančios kiekį, kurį būtų galima laikyti įprastinėmis perkeliamosiomis atsargomis, turi būti pašalintos naujųjų valstybių narių sąskaita.
„Įprastinių perkeliamųjų atsargų“ sąvoka apibrėžiama kiekvienam produktui, remiantis konkrečiais kiekvieno bendro rinkos organizavimo kriterijais ir tikslais.
<…>
4. Komisija įgyvendina ir taiko pirmiau išdėstytas priemones.
<…>“
3 2003 m. balandžio 16 d. Atėnuose pasirašytos Belgijos Karalystės, Danijos Karalystės, Vokietijos Federacinės Respublikos, Graikijos Respublikos, Ispanijos Karalystės, Prancūzijos Respublikos, Airijos, Italijos Respublikos, Liuksemburgo Didžiosios Hercogystės, Nyderlandų Karalystės, Austrijos Respublikos, Portugalijos Respublikos, Suomijos Respublikos, Švedijos Karalystės, Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės (Europos Sąjungos valstybių narių) ir naujų valstybių narių sutarties (OL L 236, 2003, p. 17, toliau – Stojimo sutartis) 2 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad Sąjungos institucijos prieš įstojimą gali patvirtinti, be kita ko, Stojimo akto 41 straipsnyje ir IV priede nurodytas priemones. Šio akto 41 straipsnio pirmoje pastraipoje nurodyta, kad pereinamojo laikotarpio priemonių, kurios reikalingos palengvinti perėjimui nuo naujose valstybėse narėse esamo režimo prie režimo, kuris atsiranda dėl bendros žemės ūkio politikos (BŽŪP) taikymo pagal šiame akte išdėstytus reikalavimus, Europos Komisija gali imtis trejų metų laikotarpiu nuo įstojimo dienos, ir jos taikomos tik tuo laikotarpiu.
Sąjungos priemonės, priimtos prieš įstojimą
4 2003 m. lapkričio 10 d. Komisija, remdamasi Stojimo sutarties 2 straipsnio 3 dalimi bei Stojimo akto 41 straipsnio pirma pastraipa, priėmė Reglamentą (EB) Nr. 1972/2003 dėl prekybai žemės ūkio produktais skirtų pereinamojo laikotarpio priemonių, kurios turi būti patvirtintos dėl Čekijos Respublikos, Estijos, Kipro, Latvijos, Lietuvos, Vengrijos, Maltos, Lenkijos, Slovėnijos ir Slovakijos įstojimo (OL L 293, 2003, p. 3; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 3 sk., 40 t., p. 474).
5 Iš Reglamento Nr. 1972/2003 1 konstatuojamosios dalies matyti, kad pereinamojo laikotarpio priemones reikėjo patvirtinti siekiant išvengti prekybos srautų nukreipimo rizikos, kuri turi neigiamos įtakos bendram žemės ūkio rinkų organizavimui dėl įstojimo. Šio reglamento 3 konstatuojamojoje dalyje nustatyta, kad šie nukreipimai dažnai susiję su produktais, kurie vežami specialiai plėtros dingstimi ir nėra įprastų atitinkamos valstybės atsargų dalis, tačiau atsargų perteklius taip pat gali susidaryti dėl nacionalinės gamybos. Galiausiai pažymima, kad dėl to reikia nustatyti atgrasomąjį apmokestinimą už atsargų perteklių naujose valstybėse narėse.
6 Reglamento Nr. 1972/2003 su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2004 m. balandžio 20 d. Komisijos reglamentu (EB) Nr. 735/2004 (OL L 114, 2004, p. 13; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 3 sk., 40 t., p. 474), 4 straipsnyje numatyta įstojimo dieną naujų valstybių narių teritorijoje esančių tam tikrų žemės ūkio produktų, išskyrus cukrų (toliau – ŽŪP), perteklinių atsargų apmokestinimo sistema. To straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, nepažeidžiant Stojimo akto IV priedo 4 skyriaus ir tais atvejais, kai nacionaliniu lygiu nėra taikomi griežtesni teisės aktai, naujos valstybės narės apmokestina tokių atsargų turėtojus. 1987 m. liepos 23 d. Reglamento Nr. 1972/2003 su pakeitimais 4 straipsnio 3 dalyje nustatytas tokio mokesčio dydis ir nurodyta, kad iš jo gaunamos pajamos mokamos į atitinkamos naujos valstybės narės nacionalinį biudžetą. Galiausiai to reglamento 4 straipsnio 5 dalyje pateiktas kiekvienai naujai valstybei narei atskiras ŽŪP, kuriems taikomas šis reglamentas, sąrašas. Šie ŽŪP nustatomi remiantis Kombinuotosios nomenklatūros (KN), esančios Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2658/87 dėl tarifų ir statistinės prekių nomenklatūros bei dėl Bendrojo muitų tarifo I priede (OL L 256, 1987, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 2 sk., 2 t., p. 1), kurią kartą per metus atnaujina Komisija, kodais. Šios bylos aplinkybėms taikytinas atnaujinimas įvyko 2004 m. sausio 1 d., kai įsigaliojo 2003 m. rugsėjo 11 d. Komisijos reglamentas (EB) Nr. 1789/2003, iš dalies keičiantis Reglamento Nr. 2658/87 I priedą (OL L 281, 2003, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 2 sk., 14 t., p. 3).
7 2004 m. sausio 14 d. Komisija, taip pat remdamasi Stojimo sutarties 2 straipsnio 3 dalimi ir Stojimo akto 41 straipsnio pirma pastraipa, priėmė Reglamentą (EB) Nr. 60/2004 dėl cukraus sektoriui skirtų pereinamojo laikotarpio priemonių, kurios turi būti patvirtintos dėl Čekijos Respublikos, Estijos, Kipro, Latvijos, Lietuvos, Vengrijos, Maltos, Lenkijos, Slovėnijos ir Slovakijos įstojimo (OL L 9, 2004, p. 8; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 3 sk., 42 t., p. 125).
8 Reglamento Nr. 60/2004 su pakeitimais, padarytais 2005 m. balandžio 28 d. Komisijos reglamentu (EB) Nr. 651/2005 (OL L 108, 2005, p. 3), 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Komisija ne vėliau kaip 2005 m. gegužės 31 d. nustato kiekvienos naujosios valstybės narės teritorijoje turimo grynojo arba perdirbtuose produktuose esančio cukraus, izogliukozės ir fruktozės kiekį (toliau – cukraus perteklius), viršijantį kiekius, kuriuos 2004 m. gegužės 1 d. galima pripažinti įprastomis perkeliamomis atsargomis. Šioje nuostatoje taip pat numatyta, kaip Komisija turi nustatyti tą perteklių.
9 Pagal Reglamento Nr. 60/2004 4 straipsnį sąvokos „cukrus“, „izogliukozė“ ir „fruktozė“ šio reglamento 4–7 straipsnių taikymo tikslais apibrėžiamos remiantis įvairiais KN kodais.
10 Reglamento Nr. 60/2004 su pakeitimais 6 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kiekviena aptariama nauja valstybė narė užtikrina, kad be Sąjungos įsikišimo iš rinkos būtų pašalintas cukraus ar izogliukozės kiekis, lygus jos cukraus pertekliui. Ne vėliau kaip iki 2005 m. lapkričio 30 d. perteklių pašalinti galima eksportuojant be Sąjungos grąžinamosios išmokos, panaudojant degiųjų medžiagų sektoriaus reikmėms arba denatūruojant.
11 Remiantis Reglamento Nr. 60/2004 su pakeitimais 6 straipsnio 3 dalimi, 2004 m. gegužės 1 d. kiekviena nauja valstybė narė turi turėti pagrindinių ūkio subjektų, kuriems tai taikoma, grynojo cukraus ar perdirbtų produktų, izogliukozės ir fruktozės atsargų pertekliaus identifikavimo sistemą, kurią privalo naudoti, kad priverstų tuos ūkio subjektus savo sąskaita iš rinkos pašalinti cukraus arba izogliukozės kiekį, lygų jų turimam atsargų pertekliui. Šie ūkio subjektai turi pateikti pakankamų įrodymų, kad šie produktai buvo pašalinti vėliausiai 2005 m. lapkričio 30 d. Priešingu atveju nauja valstybė narė privalo įpareigoti savo ūkio subjektus į nacionalinį biudžetą sumokėti pinigų sumą, proporcingą nepašalintam kiekiui, kuri turi būti įtraukta į šios valstybės narės biudžetą.
12 Reglamento Nr. 60/2004 su pakeitimais 7 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ne vėliau kaip iki 2006 m. kovo 31 d. naujos valstybės narės turi pateikti Komisijai įrodymų, kad buvo pašalintas jų turimas cukraus perteklius. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad kiekviena nauja atitinkama valstybė narė turi sumokėti įmoką, proporcingą cukraus pertekliaus daliai, dėl kurios nebuvo pateikta įrodymų. Ši suma pervedama į Sąjungos biudžetą ir į ją atsižvelgiama skaičiuojant 2004–2005 prekybos metų gamybos mokesčius.
13 Reglamentai Nr. 1789/2003, 1972/2003 ir 60/2004 estų kalba buvo paskelbti Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje atitinkamai 2004 m. rugpjūčio 6 d., 2005 m. kovo 3 d. ir 2004 m. liepos 4 d.
Estijos Respublikos prieš įstojimą priimtos priemonės
14 2004 m. balandžio 7 d. Estijos Respublika priėmė Üleliigse laovaru tasu seadus (Perteklinių atsargų mokesčio įstatymas, RT I 2004, 30, 203). 2006 m. spalio 5 d. Riigikohus (Aukščiausiasis Teismas, Estija) pripažino šio įstatymo 6 straipsnio 1 dalį netaikytina, nes ji prieštarauja Reglamentui Nr. 1972/2003. Šis teismas nusprendė, kad šioje nuostatoje įtvirtinta pareiga taikyti 1,2 koeficientą apskaičiuojant pereinamojo laikotarpio atsargas neleidžia pakankamai individualizuoti kiekvieno ūkio subjekto padėties. Siekdamas įgyvendinti šį sprendimą Estijos parlamentas 2007 m. sausio 25 d. priimtu įstatymu (RT I 2007, 12, 65) atliko kelis Perteklinių atsargų mokesčio įstatymo pakeitimus. Šis įstatymas su pakeitimais (toliau – ÜLTS) įsigaliojo 2007 m. vasario 16 d. ir taikomas atgaline data situacijoms, susiklosčiusioms nuo 2004 m. gegužės 1 d.
15 Remiantis ÜLTS 4 straipsniu, Estijos ūkio subjektai turi mokėti mokestį už turimas perteklines atsargas, kurių nepašalino iš rinkos per nustatytą terminą.
16 Pagal ÜLTS 7 straipsnį kiekvieno ūkio subjekto „perteklinės atsargos“ lygios skirtumui tarp 2004 m. gegužės 1 d. faktiškai turėtų atsargų ir pereinamojo laikotarpio atsargų.
17 ÜLTS 6 straipsnyje „pereinamojo laikotarpio atsargos“ apibrėžiamos kaip 1,2 karto didesnis nei vidutinis ketverių metų iki įstojimo, t. y. 2000–2003 m., kiekvieno ūkio subjekto turėtas atsargų kiekis. Siekiant sušvelninti šią griežtą taisyklę ūkio subjektams, kurie nevykdė atitinkamos veiklos per nurodytus ketverius referencinius metus, minėtame 6 straipsnyje numatytos dvi specialiosios toliau nurodytos taisyklės.
18 Pagal ÜLTS 10 straipsnį pereinamojo laikotarpio ir perteklines atsargas apskaičiuoja Estijos Žemės ūkio ministerija, remdamasi ūkio subjekto deklaracija. Jo pagrįstu prašymu Žemės ūkio ministerija gali atsižvelgti į tam tikrus veiksnius, galinčius paaiškinti su spekuliacija nesusijusį atsargų padidėjimą.
19 ÜLTS 12 straipsnyje nustatyta ūkio subjektų pareiga pašalinti cukraus atsargų perteklių taikant Reglamente Nr. 60/2004 numatytus metodus.
Sąjungos priemonės, priimtos po įstojimo
20 2005 m. gegužės 31 d. Komisija apskaičiavo kiekvienos naujosios valstybės narės cukraus perteklių, priėmusi Reglamentą (EB) Nr. 832/2005 dėl cukraus, izogliukozės ir fruktozės perteklinių kiekių Čekijos Respublikoje, Estijoje, Kipre, Latvijoje, Lietuvoje, Vengrijoje, Maltoje, Lenkijoje, Slovėnijoje ir Slovakijoje nustatymo (OL L 138, 2005, p. 3). To reglamento 1 straipsnyje nustatytas cukraus kiekis, kurį kiekviena iš penkių naujųjų valstybių narių, kuriose galiausiai nustatytas cukraus perteklius, turi pašalinti iš vidaus rinkos.
21 2006 m. lapkričio 13 d. Komisija priėmė Sprendimą 2006/776/EB dėl sumų, mokėtinų už iš rinkos nepašalintus perviršinio cukraus kiekius (OL L 314, 2006, p. 35; toliau – sprendimas dėl cukraus). Šiame sprendime Komisija nurodė, kad trys iš penkių naujųjų valstybių narių, nurodytų šio sprendimo 20 punkte, per Reglamento Nr. 60/2004 7 straipsnio 1 dalyje numatytą terminą pateikė įrodymų, kad buvo pašalinta dalis cukraus perviršio, nustatyto Reglamente Nr. 832/2005. Paskui ji apskaičiavo sumą, kurią turi atskaityti penkios atitinkamos valstybės narės pagal Reglamento Nr. 60/2004 7 straipsnio 2 dalį dėl perviršio, dėl kurio tokių įrodymų nebuvo pateikta. Kiekvienai atitinkamai valstybei narei ši suma buvo skaičiuojama nepašalintą kiekį dauginant iš didžiausių eksporto grąžinamųjų išmokų, kurios taikomos KN 1701 99 10 subpozicijoje klasifikuojamam baltajam cukrui laikotarpiu nuo 2004 m. gegužės 1 d. iki 2005 m. lapkričio 30 d. Pagal sprendimo dėl cukraus 1 straipsnį Estijos Respublikai buvo nurodyta sumokėti 45 686 268 eurų sumą, kurią ji pervedė į Sąjungos biudžetą dalimis per šio sprendimo 2 straipsnyje nustatytą terminą; paskutinė dalis buvo pervesta 2009 m. gruodį.
22 2007 m. gegužės 4 d. Komisija, remdamasi Stojimo akto IV priedo 4 skyriaus 4 dalimi, priėmė Sprendimą 2007/361/EB dėl žemės ūkio produktų, išskyrus cukrų, perteklinių atsargų nustatymo ir dėl jų pašalinimo, susijusio su Čekijos Respublikos, Estijos, Kipro, Latvijos, Lietuvos, Vengrijos, Maltos, Lenkijos, Slovėnijos ir Slovakijos įstojimu į ES, finansinių pasekmių (OL L 138, 2007, p. 14; toliau – ŽŪP sprendimas). Šiame sprendime ji apskaičiavo ŽŪP perteklių naujųjų valstybių narių teritorijoje įstojimo dieną ir sumas, turimas pervesti devynių valstybių narių, kurių atžvilgiu buvo nustatytas toks perteklius, tam, kad būtų padengtos jo pašalinimo išlaidos. Šios sumos, laikomos Sąjungos biudžeto pajamomis, turėjo būti pervestos keturiais pavedimais, iš kurių paskutinį reikėjo atlikti 2010 m. gegužės 31 d. Estijos Respublika turėjo sumokėti 6 584 000 eurų sumą, kurią pervedė į Sąjungos biudžetą per nustatytus terminus.
Sprendimai, kuriais remiamasi
23 2012 m. kovo 29 d. Sprendimu Čekijos Respublika / Komisija (T‑248/07, nepaskelbtas Rink., EU:T:2012:170) ir 2012 m. kovo 29 d. Sprendimu Lietuva / Komisija (T‑262/07, EU:T:2012:171), dėl kurių nebuvo pateikta apeliacinių skundų, Bendrasis Teismas panaikino ŽŪP sprendimą, motyvuodamas tuo, kad šiame sprendime numatytas ŽŪP pertekliaus pašalinimo metodas neatitiko Stojimo akto IV priedo 4 skyriaus 2 dalies.
24 2012 m. liepos 12 d. Sprendimu Pimix (C‑146/11, EU:C:2012:450) Teisingumo Teismas atsakė į prašymą priimti prejudicinį sprendimą, pateiktą Riigikohus (Aukščiausiasis Teismas) remiantis SESV 267 straipsniu dėl SESV 288 straipsnio, 297 straipsnio 1 dalies ir Stojimo akto 58 straipsnio išaiškinimo. Šis prašymas buvo pateiktas nagrinėjant Estijos įmonės ir Estijos institucijų ginčą dėl mokesčio už turimas perteklines tam tikrų ŽŪP atsargas, kuris buvo apskaičiuotas ir reikalaujamas pagal ÜLTS. Ginčas iš esmės buvo susijęs su ÜLTS taikymu atitinkamai įmonei. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turėjo dėl to abejonių, nes, viena vertus, ÜLTS buvo daromos nuorodos į kelias reglamentų Nr. 1789/2003 ir 1972/2003 nuostatas, ir, kita vertus, šie reglamentai estų kalba Oficialiajame leidinyje buvo paskelbti po 2004 m. gegužės 1 d., bet prieš tai, kai įmonė gavo pranešimą apie mokesčio dydį.
25 Teisingumo Teismas nusprendė, kad priėmusi ÜLTS Estijos Respublika įvykdė įsipareigojimus pagal Reglamentą Nr. 1972/2003, nustatantį mokestį už perteklines žemės ūkio produktų atsargas ir apibrėžiantį jo apskaičiavimo tvarką. Tačiau jis nusprendė, pirma: kadangi ÜLTS įsigaliojo 2004 m. gegužės 1 d., privatūs asmenys negalėjo sužinoti apie produktus, kuriems taikomas šis mokestis, iš Sąjungos teisės aktų, kurie įprastai skelbiami estų kalba Oficialiajame leidinyje; antra, kad ÜLTS šie produktai nebuvo apibrėžti, bet buvo apsiribota nuoroda į Reglamento Nr. 1972/2003 4 straipsnio 5 dalį; trečia, kad privatūs asmenys negalėjo nustatyti šių produktų remdamiesi nacionalinės teisės aktais, nes Estijos muitų nomenklatūra neteko galios nuo 2004 m. gegužės 1 d. Jis nusprendė, kad reikšmingomis reglamentų Nr. 1789/2003 ir Nr. 1972/2003 nuostatomis prieš privačius asmenis Estijoje nuo 2004 m. gegužės 1 d. nebuvo galima remtis, nes jos nebuvo tinkamai paskelbtos Oficialiajame leidinyje estų kalba arba perimtos į šios valstybės narės nacionalinę teisę (2012 m. liepos 12 d. Sprendimo Pimix, C‑146/11, EU:C:2012:450, 39, 41 ir 42 punktai).
26 Teisingumo Teismas nusprendė, kad šios išvados nepaneigė nei faktas, kad pagrindinėje byloje aptariama įmonė praktiškai žinojo savo pareigų apimtį nuo 2004 m. gegužės 1 d., nei pastangos užtikrinti Reglamento Nr. 1972/2003 tikslą (2012 m. liepos 12 d. Sprendimo Pimix, C‑146/11, EU:C:2012:450, 43–46 punktai).
27 Teisingumo Teismas į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimus atsakė, kad Stojimo akto 58 straipsnį reikia aiškinti taip, jog juo Estijoje privačių asmenų atžvilgiu draudžiama taikyti Reglamento Nr. 1972/2003 nuostatas, kurios 2004 m. gegužės 1 d. nebuvo nei paskelbtos Oficialiajame leidinyje estų kalba, nei perimtos į šios valstybės narės nacionalinę teisę, net jei šie privatūs asmenys apie jas galėjo sužinoti kitais būdais (2012 m. liepos 12 d. Sprendimo Pimix, C‑146/11, EU:C:2012:450, 47 punktas).
Estijos Respublikos prašymas pakeisti sprendimą dėl cukraus
28 2012 m. rugpjūčio 2 d. raštu Estijos Respublika prašė Komisijos Žemės ūkio ir generalinės plėtros generalinio direktorato (GD) pateikti nuomonę dėl numatytų operacijų atsižvelgiant į 2012 m. liepos 12 d. Sprendimą Pimix (C‑146/11, EU:C:2012:450), 2012 m. kovo 29 d. Sprendimą Čekijos Respublika / Komisija (T‑248/07, nepaskelbtas Rink., EU:T:2012:170) ir 2012 m. kovo 29 d. Sprendimą Lietuva / Komisija (T‑262/07, EU:T:2012:171) dėl naujų valstybių narių į Sąjungos biudžetą sumokėtų įmokų dėl žemės ūkio produktų pertekliaus ir, be kita ko, cukraus pertekliaus, grąžinimo. 2012 m. rugsėjo 17 d. ir lapkričio 8 d. Estijos Respublika ir Komisijos tarnybos susitiko aptarti šio klausimo.
29 2012 m. lapkričio 15 d. raštu Komisija informavo Estijos Respubliką, kad jos pagal ŽŪP sprendimą į Sąjungos biudžetą sumokėtos sumos bus grąžintos. Gražinimas buvo atliktas 2012 m. gruodžio mėn. pabaigoje.
30 2013 m. vasario 21 d. Estijos Respublika ir Komisijos tarnybos susitiko aptarti galimo Estijos Respublikos įmokų į Sąjungos biudžetą remiantis sprendimu dėl cukraus grąžinimo.
31 2013 m. rugsėjo 18 d. raštu Žemės ūkio ir generalinės plėtros GD Estijos Respublika nurodė, kad negavo išsamaus atsakymo į savo 2012 m. rugpjūčio 2 d. raštą, patikslino jo turinį, papildė motyvus ir prašė Komisijos iš naujo peržiūrėti ir pakeisti sprendimą dėl cukraus, atsižvelgiant į 2012 m. liepos 12 d. Sprendimą Pimix (C‑146/11, EU:C:2012:450), 2012 m. kovo 29 d. Sprendimą Čekijos Respublika / Komisija (T‑248/07, nepaskelbtas Rink., EU:T:2012:170) ir 2012 m. kovo 29 d. Sprendimą Lietuva / Komisija (T‑262/07, EU:T:2012:171), dėl į Sąjungos biudžetą sumokėtų įmokų remiantis šiuo sprendimu gražinimo.
32 2014 m. gruodžio 22 d. raštu (toliau – ginčijamas aktas) Žemės ūkio ir generalinės plėtros GD generalinis direktorius (toliau – generalinis direktorius) Estijos Respublikai atsakė, kad nereikia keisti sprendimo dėl cukraus.
Procesas ir šalių reikalavimai
33 2015 m. kovo 4 d. Bendrojo Teismo kanceliarijai Estijos Respublika pateikė pareiškimą, juo pareiškė šį ieškinį dėl ginčijamo akto panaikinimo pagal SESV 263 straipsnį.
34 2015 m. liepos 1 d. Bendrojo Teismo kanceliarijai Latvijos Respublika pateikė prašymą įstoti į bylą palaikyti Estijos Respublikos reikalavimų; 2015 m. rugsėjo 2 d. nutartimi Bendrojo Teismo pirmosios kolegijos pirmininkas leido įstoti į bylą. Vis dėlto ji nepateikė įstojimo į bylą paaiškinimo.
35 2016 m. birželio 15 d. sprendimu Bendrasis Teismas, pasiūlius pirmajai kolegijai, pagal Bendrojo Teismo procedūros reglamento 28 straipsnio 1–3 dalis perdavė bylą nagrinėti pirmajai išplėstinei kolegijai.
36 Susipažinęs su teisėjo pranešėjo pasiūlymu Bendrasis Teismas (pirmoji išplėstinė kolegija) nusprendė pradėti žodinę proceso dalį ir, taikydamas proceso organizavimo priemones, numatytas Bendrojo Teismo procedūros reglamento 89 straipsnyje, 2016 m. liepos 13 d. paprašė šalių atsakyti į klausimus; šalys į juos atsakė per nustatytą terminą.
37 Estijos Respublikos ir Komisijos pastabos ir atsakymai į Bendrojo Teismo klausimus buvo išklausyti per 2016 m. rugsėjo 7 d. posėdį, jame Latvijos Respublika nedalyvavo.
38 Estijos Respublika, palaikoma Latvijos Respublikos, Bendrojo Teismo prašo:
– panaikinti ginčijamą sprendimą,
– priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.
39 Komisija Bendrojo Teismo prašo:
– atmesti ieškinį kaip nepriimtiną,
– nepatenkinus pirmojo reikalavimo, atmesti ieškinį kaip nepagrįstą,
– priteisti iš Estijos Respublikos bylinėjimosi išlaidas.
Dėl priimtinumo
40 Komisija, atskiru dokumentu nepateikusi nepriimtinumu grindžiamo prieštaravimo, teigė, kad ginčijamas aktas nėra aktas, dėl kurio galima pareikšti ieškinį, todėl ieškinys nepriimtinas, o Estijos Respublika tai ginčijo.
41 Komisija iš esmės pateikė du nepriimtinumo pagrindus: pirmasis iš esmės susijęs su tuo, kad ginčijamame akte tik išreikšta nuomonė, o antrasis, papildomas, su tuo, kad šis aktas yra patvirtinamojo pobūdžio.
Dėl pirmojo nepriimtinumo pagrindo
42 Komisija, viena vertus, teigia: kadangi Estijos Respublika buvo skolinga sprendime dėl cukraus numatytas sumas prieš priimant ginčijamą aktą, ir situacija nepasikeitė jį priėmus, šis aktas neturėjo teisinių padarinių; kita vertus, šiame akte pateikta tik 2012 m. liepos 12 d. Sprendimo Pimix (C‑146/11, EU:C:2012:450), 2012 m. kovo 29 d. Sprendimo Čekijos Respublika / Komisija (T‑248/07, nepaskelbtas Rink., EU:T:2012:170) ir 2012 m. kovo 29 d. Sprendimo Lietuva / Komisija (T‑262/07, EU:T:2012:171) poveikio sprendimui dėl cukraus techninė analizė. Komisija savo atsakymuose į Bendrojo Teismo raštu ir per posėdį pateiktus klausimus pabrėžė šį argumentą. Ji nurodė, kad ginčijamas aktas nėra tikras sprendimas, kuriuo atsisakoma pakeisti sprendimą dėl cukraus, tai tik Žemės ūkio ir generalinės plėtros GD išreikšta nuomonė. Šiuo klausimu ji pridūrė, kad Estijos Respublika aiškiai neprašė pakeisti sprendimo dėl cukraus; ji veikiau prašė Žemės ūkio ir generalinės plėtros GD nuomonės dėl galimybės šį sprendimą peržiūrėti. Ginčijamame akte pateikta techninė nuomonė.
43 Estijos Respublika ginčija Komisijos argumentus.
44 Kiek tai susiję su valstybių narių ar institucijų pareikštais ieškiniais dėl panaikinimo, aktai, dėl kurių galima pareikšti ieškinį pagal SESV 263 straipsnį, yra visi Sąjungos institucijų priimti aktai, nepaisant jų formos, sukeliantys privalomų teisinių pasekmių (žr. 2011 m. spalio 13 d. Sprendimo Deutsche Post ir Vokietija / Komisija, C‑463/10 P ir C‑475/10 P, EU:C:2011:656, 36 punktą ir nurodytą jurisprudenciją). Šie padariniai turi būti vertinami remiantis objektyviais kriterijais, pavyzdžiui, akto turiniu, prireikus atsižvelgiant į jo priėmimo aplinkybes (2014 m. vasario 13 d. Sprendimo Vengrija / Komisija, C‑31/13 P, EU:C:2014:70, 55 punktas).
45 Sąjungos institucijų raštai, išsiųsti atsakant į jų adresatų prašymus, nėra sprendimai, kaip jie suprantami pagal SESV 263 straipsnį (šiuo klausimu žr. 1993 m. sausio 27 d. Sprendimo Miethke / Parlement, C‑25/92, EU:C:1993:32, 10 punktą). Konkrečiai kalbant, Sąjungos institucijos raštu pateikta nuomonė nėra sprendimas, dėl kurio gali būti pareikštas ieškinys dėl panaikinimo, nes ji pareikšta srityje, kur ši institucija neturi jokios kompetencijos priimti sprendimus, o turi tik galimybę išsakyti nuomonę, kuri nėra privaloma kompetentingoms institucijoms, ir nei iš nuomonės formuluotės, nei iš turinio nematyti, kad ji sukelia kokių nors teisinių padarinių (šiuo klausimu žr. 1980 m. kovo 27 d. Sprendimo Sucrimex ir Westzucker / Komisija, 133/79, EU:C:1980:104, 16–18 punktus).
46 Iš to, kas nurodyta šio sprendimo 28–32 punktuose, matyti, kad ginčijamu aktu baigiamas ilgas Komisijos ir Estijos Respublikos bendravimas ir tai yra atsakymas į 2013 m. rugsėjo 18 d. Estijos Respublikos raštą Komisijai.
47 2013 m. rugsėjo 18 d. Estijos Respublikos raštas Komisijai prasideda taip: „Prašymas pakeisti [sprendimą dėl cukraus]“. Jį sudaro dvi dalys. Pirmoje dalyje pateikiami faktai. Antroje dalyje „[Estijos Respublikos] prašymas“ pateikti detalūs motyvai, kuriais siekiama įrodyti, kad sprendimas dėl cukraus nesuderinamas su kartu vertinamais 2012 m. liepos 12 d. Sprendimu Pimix (C‑146/11, EU:C:2012:450), 2012 m. kovo 29 d. Sprendimu Čekijos Respublika / Komisija (T‑248/07, nepaskelbtas Rink., EU:T:2012:170) ir 2012 m. kovo 29 d. Sprendimu Lietuva / Komisija (T‑262/07, EU:T:2012:171). Estijos Respublika paskutinėje šios dalies pastraipoje nurodo, kad „reikia peržiūrėti ir pakeisti [sprendimą dėl cukraus] atsižvelgiant į Sąjungos teisės aktų aiškinimą, pateiktą [2012 m. liepos 12 d. Sprendime Pimix (C‑146/11, EU:C:2012:450), 2012 m. kovo 29 d. Sprendime Čekijos Respublika / Komisija (T‑248/07, nepaskelbtas Rink., EU:T:2012:170) ir 2012 m. kovo 29 d. Sprendime Lietuva / Komisija (T‑262/07, EU:T:2012:171)], kad sprendimas būtų suderintas su [atitinkamų aktų] prasme ir apimtimi taip, kaip jie turėjo būti suprantami nuo jų priėmimo“.
48 Taigi pažymėtina, kad 2013 m. rugsėjo 18 d. raštu Estijos Respublika prašė Žemės ūkio ir generalinės plėtros GD pateikti ne tik techninę analizę dėl teorinės galimybės iš naujo peržiūrėti sprendimą dėl cukraus. Tai buvo prašymas iš naujo peržiūrėti ir pakeisti šį sprendimą.
49 Ginčijamo akto formuluotė patvirtina, kad pats generalinis direktorius nusprendė, jog 2013 m. rugsėjo 18 d. raštas yra prašymas pakeisti sprendimą dėl cukraus.
50 Iš tiesų visų pirma pažymėtina, kad ginčijamas aktas prasideda taip:
„Dalykas: Jūsų prašymas pakeisti [sprendimą dėl cukraus]“
51 Toliau ginčijamame akte generalinis direktorius nurodė, kad Estijos Respublika daug kartų kontaktavo su Komisija, „siekdama sprendimo dėl cukraus pakeitimo“.
52 Galiausiai generalinis direktorius pažymėjo, kad norėjo pateikti dviejų rūšių argumentus „tam, kad nepriimtų [Estijos Respublikos] prašymo pakeisti sprendimą dėl cukraus“.
53 Vadinasi, ginčijamo akto paskutinis sakinys, pagal kurį, atsižvelgiant į tai, kas anksčiau buvo nurodyta šiame akte, Žemės ūkio ir generalinės plėtros GD negalėjo nuspręsti, kad sprendime dėl cukraus buvo klaidų, todėl jis turėjo būti pakeistas, nebuvo vien techninės nuomonės išraiška; priešingai, nei teigia Komisija, juo buvo atmestas prašymas pakeisti sprendimą dėl cukraus.
54 Komisija buvo kompetentinga iš naujo peržiūrėti ir prireikus pakeisti sprendimą dėl cukraus, kurį anksčiau priėmė. Be to, iš ginčijamo akto formuluotės ir turinio aiškiai matyti, kad juo Komisija aiškiai siekė galutinai atmesti Estijos Respublikos prašymą pakeisti sprendimą dėl cukraus. Todėl ginčijamas aktas negali būti laikomas vien nuomonės išraiška, neturinčia teisinių padarinių.
55 Šiai išvadai neturi įtakos Komisijos nurodyta aplinkybė, kad Estijos Respublika buvo skolinga sprendime dėl cukraus numatytas sumas prieš priimant ginčijamą aktą, ir situacija nepasikeitė jį priėmus.
56 Iš tiesų, nors ginčijamas aktas nenustato piniginės prievolės Estijos Respublikai, tai nereiškia, kad šis aktas neišvengiamai neturi teisinių padarinių, nes juo galutinai atsisakoma tenkinti motyvuotą Estijos Respublikos prašymą pakeisti sprendimą dėl cukraus, o ji mano, kad turi teisę į tokį pakeitimą.
57 Taigi šis nepriimtinumo pagrindas turi būti atmestas.
Dėl antrojo nepriimtinumo pagrindo
Pirminės pastabos
58 Remiantis suformuota jurisprudencija, kai ginčijamas aktas tik patvirtina ankstesnį aktą, ieškinį galima pareikšti tik su sąlyga, kad patvirtintas aktas buvo apskųstas per nustatytą terminą. Jei ieškovas praleidžia terminą pareikšti ieškinį dėl sprendimo, kuriuo nedviprasmiškai nustatoma priemonė, turinti teisinių padarinių jo interesams ir jam privaloma, jis negali atkurti šio termino, prašydamas nagrinėjamo akto autoriaus persvarstyti sprendimą ir pareikšdamas ieškinį dėl atsisakymo, patvirtinančio anksčiau priimtą sprendimą (žr. 1995 m. kovo 15 d. Sprendimo COBRECAF ir kt. / Komisija, T‑514/93, EU:T:1995:49, 44 punktą ir nurodytą jurisprudenciją; 1997 m. liepos 10 d. Sprendimo AssiDomän Kraft Products ir kt. / Komisija, T‑227/95, EU:T:1997:108, 29 punktą ir nurodytą jurisprudenciją ir 2010 m. vasario 12 d. Nutarties Komisija / CdT, T‑456/07, EU:T:2010:39, 54 punktą ir nurodytą jurisprudenciją).
59 Vis dėlto prašymą peržiūrėti ankstesnį įsigaliojusį sprendimą gali pateisinti egzistuojančios naujos esminės faktinės aplinkybės. Jei aktas yra atsakymas į prašymą, kuriame nurodytos tokios faktinės aplinkybės ir kuriuo administracinės institucijos prašoma peržiūrėti ankstesnį sprendimą, šis aktas neturi būti laikomas vien patvirtinamuoju tiek, kiek jame nusprendžiama dėl šių faktinių aplinkybių ir yra naujų aplinkybių, palyginti su ankstesniu sprendimu. Taigi, po įsigaliojusio sprendimo peržiūros, grindžiamos naujomis ir esminėmis faktinėmis aplinkybėmis, atitinkama institucija turi priimti naują sprendimą, kurio teisėtumas gali tam tikrais atvejais būti ginčijamas Sąjungos teismuose. Vis dėlto, nesant naujų ir esminių faktinių aplinkybių, institucija neprivalo peržiūrėti savo ankstesnio sprendimo (2001 m. vasario 7 d. Sprendimo Inpesca / Komisija, T‑186/98, EU:T:2001:42, 46–48 punktai ir 2014 m. lapkričio 13 d. Sprendimo Ispanija / Komisija, T‑481/11, EU:T:2014:945, 34 ir 35 punktai).
60 Iš šios jurisprudencijos matyti, kad laikoma, jog aktas priimtas peržiūrėjus situaciją, todėl jis nėra vien patvirtinamasis, jei buvo priimtas arba suinteresuotojo asmens prašymu, arba paties šio akto leidėjo iniciatyva, remiantis esminėmis aplinkybėmis, į kurias nebuvo atsižvelgta priimant ankstesnį teisės aktą. Būtent todėl, kad į šias aplinkybes nebuvo atsižvelgta, jos yra naujos. Vis dėlto, jei faktinės ir teisinės aplinkybės, kuriomis pagrįstas naujas aktas, nesiskiria nuo tų, kuriomis buvo pateisintas ankstesnio akto priėmimas, naujasis aktas tik patvirtina ankstesnį aktą (2014 m. lapkričio 13 d. Sprendimo Ispanija / Komisija, T‑481/11, EU:T:2014:945, 36 ir 37 punktai).
61 Šiuo atveju Komisija teigia, kad jei ginčijamas aktas būtų laikomas sprendimu, o ne vien nuomonės išraiška, neturinčia teisinių padarinių, jis būtų sprendimas, patvirtinantis sprendimą dėl cukraus. Iš tiesų Estijos Respublika bandė apeiti draudimą pareikšti ieškinį dėl šio sprendimo pasibaigus SESV 263 straipsnyje numatytam terminui. Vis dėlto siekdama pateisinti šį apėjimą ji neturėjo remtis 2012 m. liepos 12 d. Sprendimu Pimix (C‑146/11, EU:C:2012:450), 2012 m. kovo 29 d. Sprendimu Čekijos Respublika / Komisija (T‑248/07, nepaskelbtas Rink., EU:T:2012:170) ir 2012 m. kovo 29 d. Sprendimu Lietuva / Komisija (T‑262/07, EU:T:2012:171), kuriuose buvo tik išaiškinta kai kurių nuostatų apimtis – taip, kaip jos turėjo būti suprantamos nuo įsigaliojimo momento. Tai nebuvo nauja faktinė aplinkybė, pateisinanti sprendimo peržiūrą.
62 Be to, Komisija pateikė kelias pastabas, susijusias su bylos esme, kurios parodė, kad 2012 m. liepos 12 d. Sprendimas Pimix (C‑146/11, EU:C:2012:450), 2012 m. kovo 29 d. Sprendimas Čekijos Respublika / Komisija (T‑248/07, nepaskelbtas Rink., EU:T:2012:170) ir 2012 m. kovo 29 d. Sprendimas Lietuva / Komisija (T‑262/07, EU:T:2012:171) negalėjo būti laikomi naujomis esminėmis aplinkybėmis, kaip tai suprantama pagal jurisprudenciją, nurodytą šio sprendimo 59 ir 60 punktuose.
63 Estijos Respublika atsakė Komisijai, kad ginčijamas aktas nėra patvirtinamasis sprendimas, nes jame nagrinėjamas trijų naujų aplinkybių, t. y. 2012 m. liepos 12 d. Sprendimo Pimix (C‑146/11, EU:C:2012:450), 2012 m. kovo 29 d. Sprendimo Čekijos Respublika / Komisija (T‑248/07, nepaskelbtas Rink., EU:T:2012:170) ir 2012 m. kovo 29 d. Sprendimo Lietuva / Komisija (T‑262/07, EU:T:2012:171), poveikis sprendimui dėl cukraus. Estijos Respublika priduria, kad neginčijo šio sprendimo, nes neturėjo priežasčių abejoti jo teisėtumu iki paskelbimo. Estijos Respublikos ir Komisijos konsultacijos, vykusios pateikus prašymą pakeisti sprendimą dėl cukraus, rodo, kad Komisija nenusprendė dėl galutinės pozicijos tol, kol nepriėmė ginčijamo akto.
64 Be to, Estijos Respublika ginčija Komisijos pastabas, kuriomis siekiama įrodyti, kad 2012 m. liepos 12 d. Sprendimas Pimix (C‑146/11, EU:C:2012:450), 2012 m. kovo 29 d. Sprendimas Čekijos Respublika / Komisija (T‑248/07, nepaskelbtas Rink., EU:T:2012:170) ir 2012 m. kovo 29 d. Sprendimas Lietuva / Komisija (T‑262/07, EU:T:2012:171) nebuvo esminės aplinkybės, kaip tai suprantama pagal jurisprudenciją, nurodytą šio sprendimo 59 ir 60 punktuose.
65 Vadinasi, reikia išnagrinėti, ar 2012 m. liepos 12 d. Sprendimas Pimix (C‑146/11, EU:C:2012:450), 2012 m. kovo 29 d. Sprendimas Čekijos Respublika / Komisija (T‑248/07, nepaskelbtas Rink., EU:T:2012:170) ir 2012 m. kovo 29 d. Sprendimas Lietuva / Komisija (T‑262/07, EU:T:2012:171) gali būti laikomi naujomis esminėmis aplinkybėmis, kaip tai suprantama pagal jurisprudenciją, nurodytą šio sprendimo 59 ir 60 punktuose.
Dėl klausimo, ar nurodyti sprendimai gali būti laikomi naujomis aplinkybėmis
66 Neginčytina, kad 2012 m. liepos 12 d. Sprendimas Pimix (C‑146/11, EU:C:2012:450), 2012 m. kovo 29 d. Sprendimas Čekijos Respublika / Komisija (T‑248/07, nepaskelbtas Rink., EU:T:2012:170) ir 2012 m. kovo 29 d. Sprendimas Lietuva / Komisija (T‑262/07, EU:T:2012:171) buvo paskelbti po sprendimo dėl cukraus priėmimo. Taigi, į šiuos sprendimus negalėjo būti atsižvelgta priimant sprendimą dėl cukraus. Aplinkybės, kad šie sprendimai priimti vėliau nei sprendimas dėl cukraus, nepakanka, kad jie būtų laikomi naujomis aplinkybėmis, kaip tai suprantama pagal jurisprudenciją, nurodytą šio sprendimo 59 ir 60 punktuose.
67 Iš tiesų primintina, kad Estijos Respublika, prašydama pakeisti sprendimą dėl cukraus, remiasi ne pačiu 2012 m. liepos 12 d. Sprendimo Pimix (C‑146/11, EU:C:2012:450), 2012 m. kovo 29 d. Sprendimo Čekijos Respublika / Komisija (T‑248/07, nepaskelbtas Rink., EU:T:2012:170) ir 2012 m. kovo 29 d. Sprendimo Lietuva / Komisija (T‑262/07, EU:T:2012:171) paskelbimu ar šiuose sprendimuose nurodytu faktu, bet Sąjungos teismo šiuose sprendimuose pateiktų teisinių motyvų taikymu pagal analogiją.
68 Dėl 2012 m. liepos 12 d. Sprendimo Pimix (C‑146/11, EU:C:2012:450) primintina, kad Sąjungos teisės normos aiškinimas, kurį Teisingumo Teismas pateikia vykdydamas SESV 267 straipsnyje jam suteiktus įgaliojimus, paaiškina ir prireikus patikslina šios normos reikšmę ir apimtį, kaip ji turi arba turėjo būti suprasta ir taikoma nuo įsigaliojimo momento (žr. 2008 m. vasario 12 d. Sprendimo Kempter, C‑2/06, EU:C:2008:78, 35 punktą ir nurodytą jurisprudenciją).
69 Taigi, 2012 m. liepos 12 d. Sprendime Pimix (C‑146/11, EU:C:2012:450) tik išaiškinama teisinė padėtis, kaip ją galėjo ir turėjo suprasti Komisija ir Estijos Respublika sprendimo dėl cukraus priėmimo momentu.
70 Dėl 2012 m. kovo 29 d. Sprendimo Čekijos Respublika / Komisija (T‑248/07, nepaskelbtas Rink., EU:T:2012:170) ir 2012 m. kovo 29 d. Sprendimo Lietuva / Komisija (T‑262/07, EU:T:2012:171), viena vertus, reikia priminti, kad šiuose sprendimuose nustatyti ŽŪP sprendimo netikslumai, pateisinantys jo panaikinimą ir Estijos Respublikos teigimu, taip pat turėję poveikį sprendimui dėl cukraus, jau egzistavo priimant šį sprendimą, ir niekas nekliudė Estijos Respublikai jais remtis pareiškiant ieškinį dėl šio sprendimo panaikinimo.
71 Kita vertus, 2012 m. kovo 29 d. Sprendime Čekijos Respublika / Komisija (T‑248/07, nepaskelbtas Rink., EU:T:2012:170) ir 2012 m. kovo 29 d. Sprendime Lietuva / Komisija (T‑262/07, EU:T:2012:171) pateikti Bendrojo Teismo teisiniai motyvai tik leido konstatuoti, kad ŽŪP sprendime yra netikslumų. Primintina, kad vienintelis atsižvelgimo į motyvus, dėl kurių paaiškėja tikslios Sąjungos teismo sprendime dėl panaikinimo nustatyto neteisėtumo priežastys, tikslas yra nustatyti tikrą rezoliucinėje dalyje pateikto sprendimo prasmę, todėl institucija sprendimo dėl panaikinimo motyvo negali taikyti asmenims, kurie nebuvo proceso šalys ir dėl kurių sprendime negalėjo būti nieko nuspręsta. Šiomis aplinkybėmis, nors SESV 263 straipsnyje nustatyta, kad atitinkama institucija turi užtikrinti, kad bet kuriame akte, pakeičiančiame panaikintą aktą, nebūtų tų pačių netikslumų, kaip nustatytieji panaikintame akte, pagal šią nuostatą nereikalaujama, kad ji privalo suinteresuotųjų asmenų prašymu peržiūrėti tokius pačius ar panašius sprendimus, kuriuose gali būti tokių pačių netikslumų, skirtus kitiems nei ieškovas asmenims (1999 m. rugsėjo 14 d. Sprendimo Komisija / AssiDomän Kraft Products ir kt., C‑310/97 P, EU:C:1999:407, 55 ir 56 punktai).
72 Taigi 2012 m. liepos 12 d. Sprendimas Pimix (C‑146/11, EU:C:2012:450), 2012 m. kovo 29 d. Sprendimas Čekijos Respublika / Komisija (T‑248/07, nepaskelbtas Rink., EU:T:2012:170) ir 2012 m. kovo 29 d. Sprendimas Lietuva / Komisija (T‑262/07, EU:T:2012:171) negali būti laikomi naujomis aplinkybėmis, kaip tai suprantama pagal jurisprudenciją, nurodytą šio sprendimo 59 ir 60 punktuose. Šiuo klausimu reikia nuspręsti, kad, kaip teisingai teigė Komisija, iš tiesų Estijos Respublika bandė apeiti draudimą pareikšti ieškinį dėl sprendimo dėl cukraus pasibaigus SESV 263 straipsnyje numatytam terminui, o tai leistų akto adresatui bet kada prašyti pakeisti aktą atsižvelgiant į vėlesnę jurisprudenciją ir neribotą laiką ginčyti Sąjungos aktus, turinčius teisinių padarinių. SESV 263 straipsnyje numatytas terminas būtent skirtas užtikrinti teisinam saugumui ir išvengti tokio ginčijimo neribotą laiką (šiuo klausimu žr. 1978 m. spalio 12 d. Sprendimo Komisija / Belgija, 156/77, EU:C:1978:180, 20 punktą). Vien aplinkybė, kad nei administracinė institucija, priimdama sprendimą, nei šio sprendimo adresatas iki šio sprendimo apskundimo termino pabaigos neatsižvelgė į vėlesniame sprendime Sąjungos teismo pateiktą teisės aiškinimą ar teisinį pagrindimą arba jo nenurodė, neleidžia abejoti atitinkamo sprendimo galutiniu pobūdžiu.
73 Šiuo klausimu Estijos Respublika atsakymuose į Bendrojo Teismo klausimus raštu teigia, kad „teisinio saugumo <…> principas neturėtų atmesti administracinio sprendimo peržiūros galimybės, jei paaiškėja, kad sprendimas prieštarauja Sąjungos teisei“; tai, be kita ko, patvirtino Teisingumo Teismo svarstymai 2006 m. rugsėjo 19 d. Sprendime i‑21 Germany ir Arcor (C‑392/04 ir C‑422/04, EU:C:2006:586, 52 punktas). Vis dėlto, nors šiame sprendime Teisingumo Teismas pripažino teisinio saugumo principo ribą, kiek tai susiję su jau įsigaliojusiais Sąjungos teisei prieštaraujančiais administraciniais sprendimais, kuri gali pateisinti jų pakeitimą tam tikromis aplinkybėmis, jis nurodė, kad šie ribojimai taikomi tik jei asmuo, prašantis peržiūrėti įsigaliojusį sprendimą, jau išnaudojo visas teisių gynimo priemones šio sprendimo atžvilgiu (šiuo klausimu žr. 2006 m. rugsėjo 19 d. Sprendimo i‑21 Germany ir Arcor, C‑392/04 ir C‑422/04, EU:C:2006:586, 53 ir 54 punktus).
74 Nesant naujų aplinkybių, kaip tai suprantama pagal šio sprendimo 59 ir 60 punktuose nurodytą jurisprudenciją, kuria remiasi Estijos Respublika prašyme iš naujo peržiūrėti, dėl kurio Komisija išsakė nuomonę, ginčijamas aktas turi būti laikomas patvirtinančiu sprendimą dėl cukraus.
75 Vadinasi, tik dėl išsamumo reikia išnagrinėti, ar 2012 m. liepos 12 d. Sprendimas Pimix (C‑146/11, EU:C:2012:450), 2012 m. kovo 29 d. Sprendimas Čekijos Respublika / Komisija (T‑248/07, nepaskelbtas Rink., EU:T:2012:170) ir 2012 m. kovo 29 d. Sprendimas Lietuva / Komisija (T‑262/07, EU:T:2012:171) gali būti laikomi esminėmis aplinkybėmis.
Dėl klausimo, ar nurodyti sprendimai gali būti laikomi esminėmis aplinkybėmis
76 Aplinkybė turi būti laikoma esmine, kaip tai suprantama pagal šio sprendimo 59 ir 60 punktuose nurodytą jurisprudenciją, jei gali iš esmės pakeisti teisinę situaciją, į kurią atsižvelgė ankstesnio akto leidėjai, pavyzdžiui, be kita ko, aplinkybė, kelianti abejonių dėl šiuo aktu priimto sprendimo pagrįstumo (žr. 2014 m. lapkričio 13 d. Sprendimo Ispanija / Komisija, T‑481/11, EU:T:2014:945, 39 punktą ir nurodytą jurisprudenciją).
77 Reikia išnagrinėti, ar 2012 m. liepos 12 d. Sprendimas Pimix (C‑146/11, EU:C:2012:450), 2012 m. kovo 29 d. Sprendimas Čekijos Respublika / Komisija (T‑248/07, nepaskelbtas Rink., EU:T:2012:170) ir 2012 m. kovo 29 d. Sprendimas Lietuva / Komisija (T‑262/07, EU:T:2012:171) kelia abejonių dėl sprendimo dėl cukraus pagrįstumo.
78 Šio klausimo Estijos Respublika ir Komisija specialiai neaptarė, kiek tai susiję su ieškinio priimtinumu. Vis dėlto grįsdama pirmąjį pagrindą Estijos Respublika pateikė kelis argumentus, siekdama įrodyti, kad sprendimo dėl cukraus neteisėtumas kyla iš 2012 m. liepos 12 d. Sprendimo Pimix (C‑146/11, EU:C:2012:450), 2012 m. kovo 29 d. Sprendimo Čekijos Respublika / Komisija (T‑248/07, nepaskelbtas Rink., EU:T:2012:170) ir 2012 m. kovo 29 d. Sprendimo Lietuva / Komisija (T‑262/07, EU:T:2012:171). Komisija ginčijo šiuos argumentus.
79 Šiuo klausimu Estijos Respublika iš esmės teigė, kad susiejus 2012 m. liepos 12 d. Sprendimą Pimix (C‑146/11, EU:C:2012:450), 2012 m. kovo 29 d. Sprendimą Čekijos Respublika / Komisija (T‑248/07, nepaskelbtas Rink., EU:T:2012:170) ir 2012 m. kovo 29 d. Sprendimą Lietuva / Komisija (T‑262/07, EU:T:2012:171) matyti, kad sprendimas dėl cukraus prieštaravo Stojimo akto IV priedo 4 skyriaus 2 daliai ir 58 straipsniui. Pirmiausia ji teigė, kad cukraus pertekliaus pašalinimo sistemos, priimtos dėl įstojimo, tikslas buvo išvengti pagal bendrą cukraus sektoriaus rinkų organizavimą nustatytų mechanizmų trikdymo. Siekiant įvykdyti šį tikslą Reglamente Nr. 60/2004 naujoms valstybėms narėms buvo nustatyta pareiga, viena vertus, 2004 m. gegužės 1 d. turėti pagrindinių ūkio subjektų atsargų pertekliaus identifikavimo sistemą, kita vertus, priversti tuos ūkio subjektus pateikti tų atsargų pašalinimo iš rinkos įrodymus iki 2005 m. lapkričio 30 d. arba sumokėti įnašą už nepašalintus kiekius. Estijos Respublika įvykdė šią pareigą ir priėmė ÜLTS. Be to, iš 2012 m. liepos 12 d. Sprendimo Pimix (C‑146/11, EU:C:2012:450) matyti, kad taikant Stojimo akto 58 straipsnį estų kalba nepaskelbtas reglamentas negalėjo būti taikomas Estijos ūkio subjektams, net jeigu šie buvo informuoti apie iš jo kylančias pareigas ir jų laikėsi. Todėl ÜLTS, kuriame buvo nuorodų į Reglamento Nr. 60/2004 nuostatas ir KN kodą dėl cukraus, įtvirtintą 1992 m. spalio 12 d. Tarybos reglamente (EEB) Nr. 2913/92, nustatančiame Bendrijos muitinės kodeksą (OL L 302, 1992, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 2 sk., 4 t., p. 307), estų kalba paskelbtus atitinkamai 2005 m. rugpjūčio 6 d. ir liepos 4 d., negalėjo būti taikomas Estijos ūkio subjektams. Estijos Respublika nurodo, kad dėl šio motyvo paskelbus 2012 m. liepos 12 d. Sprendimą Pimix (C‑146/11, EU:C:2012:450) ji grąžino atitinkamiems Estijos ūkio subjektams remiantis ÜLTS sumokėtas sumas. Praktiškai jų pareiga pašalinti perteklių, kylanti iš Reglamento Nr. 60/2004, buvo sumažinta ir numatytas vien įmokos į Sąjungos biudžetą mokėjimas. Vis dėlto pagal 2012 m. kovo 29 d. Sprendimą Čekijos Respublika / Komisija (T‑248/07, nepaskelbtas Rink., EU:T:2012:170) ir 2012 m. kovo 29 d. Sprendimą Lietuva / Komisija (T‑262/07, EU:T:2012:171) tai buvo nesuderinama su Stojimo akto IV priedo 4 skyriaus 2 dalimi.
80 Komisija ginčija Estijos Respublikos argumentus.
81 Pažymėtina, kad Estijos Respublikos argumentai pagrįsti dviem kumuliatyviais teiginiais, t. y. viena vertus, kad iš 2012 m. liepos 12 d. Sprendimo Pimix (C‑146/11, EU:C:2012:450) matyti, jog buvo neįmanoma iš Estijos ūkio subjektų rinkti sumų, numatytų Reglamento Nr. 60/2004 6 straipsnio 3 dalyje, ir, kita vertus, iš 2012 m. kovo 29 d. Sprendimo Čekijos Respublika / Komisija (T‑248/07, nepaskelbtas Rink., EU:T:2012:170) ir 2012 m. kovo 29 d. Sprendimo Lietuva / Komisija (T‑262/07, EU:T:2012:171) matyti, kad, atsižvelgiant į šį galimybės nebuvimą, Komisija negalėjo jos prašyti sumokėti įmokos pagal šio reglamento 7 straipsnio 2 dalį.
82 Taigi reikia išnagrinėti kiekvieną iš šių teiginių, žinant, kad pakanka atmesti vieną jų tam, kad Estijos Respublikos teiginiai būtų nepagrįsti, todėl ji neįrodytų, kad 2012 m. liepos 12 d. Sprendimas Pimix (C‑146/11, EU:C:2012:450), 2012 m. kovo 29 d. Sprendimas Čekijos Respublika / Komisija (T‑248/07, nepaskelbtas Rink., EU:T:2012:170) ir 2012 m. kovo 29 d. Sprendimas Lietuva / Komisija (T‑262/07, EU:T:2012:171) turi būti laikomi esminėmis aplinkybėmis, kaip tai suprantama pagal jurisprudenciją, nurodytą šio sprendimo 59 ir 60 punktuose.
83 Grįsdama savo pirmąjį teiginį, pagal kurį iš Estijos ūkio subjektų buvo neįmanoma surinkti Reglamento Nr. 60/2004 6 straipsnio 3 dalyje numatytų sumų, Estijos Respublika teigia, kad pagal ÜLTS ūkio subjektams tenkanti pareiga sumokėti įmoką į nacionalinį biudžetą nepašalinus cukraus atsargų pertekliaus negalėjo būti jiems taikoma, net jei šios įmokos mokėjimo diena buvo po Reglamento Nr. 60/2004 paskelbimo estų kalba. Ūkio subjektų pareigos atsiradimo diena buvo 2004 m. gegužės 1 d., t. y. diena, kai buvo nustatytos jų perteklinės atsargos ir naujosios valstybės narės turėjo turėti identifikavimo sistemą. Tai iš esmės patvirtino 2012 m. liepos 12 d. Sprendimas Pimix (C‑146/11, EU:C:2012:450), kuriame nuspręsta, kad remiantis ÜLTS ūkio subjektams pateikti pranešimai apie mokesčio dydį yra nevykdytini, nors jie buvo pateikti po Reglamento Nr. 1972/2003 paskelbimo estų kalba. Be to, remiantis jurisprudencija, buvo pateisinama remtis kita nei 2004 m. gegužės 1 d. data, taikant pereinamojo laikotarpio priemones, susijusias su įstojimu.
84 Šiuo klausimu pakanka priminti, kad, priešingai, nei teigia Estijos Respublika, mokesčio, kurį Estijos ūkio subjektai turėjo sumokėti į nacionalinį Estijos biudžetą, pagal iš dalies pakeisto Reglamento Nr. 60/2004 6 straipsnio 3 dalį apmokestinimo momentas nebuvo įstojimo dieną turimos perteklinės atsargos. Iš tiesų iš šios nuostatos aiškiai matyti, kad apmokestinimo momentas buvo perteklinių atsargų nepašalinimas 2005 m. lapkričio 30 d. Reglamentai Nr. 1789/2003 ir Nr. 60/2004 Oficialiajame leidinyje estų kalba buvo paskelbti anksčiau nei prieš penkiolika mėnesių iki šios dienos (žr. šio sprendimo 13 punktą). Todėl reikia nuspręsti, kad šių reglamentų nepaskelbimas estų kalba Oficialiajame leidinyje įstojimo dieną nekliudė Estijos Respublikai taikyti ÜLTS Estijos ūkio subjektams ir rinkti nagrinėjamą mokestį.
85 Šios išvados nepakeičia Estijos Respublikos argumentas, kad 2012 m. liepos 12 d. Sprendime Pimix (C‑146/11, EU:C:2012:450) nuspręsta, jog remiantis ÜLTS ūkio subjektams pateikti pranešimai apie mokesčio dydį yra nevykdytini, nors jie buvo pateikti po reglamentų Nr. 1789/2003 ir Nr. 1972/2003 paskelbimo estų kalba Oficialiajame leidinyje.
86 Iš tiesų 2012 m. liepos 12 d. Sprendime Pimix (C‑146/11, EU:C:2012:450) Teisingumo Teismas nusprendė, kad pareiga mokėti mokestį už ŽŪP perteklines atsargas, numatyta Reglamento Nr. 1972/2003 4 straipsnyje, buvo nustatyta remiantis atsargomis, turimomis stojimo dieną, todėl pranešimo apie mokesčio dydį pateikimo data neturėjo įtakos apmokestinimo šiuo mokesčiu momentui. Šie argumentai šioje byloje netaikomi, nes pareiga mokėti mokestį už perteklines atsargas, numatyta Reglamento Nr. 1972/2003 4 straipsnyje ir Reglamento Nr. 60/2004 6 straipsnio 3 dalyje, atsirado skirtingais momentais. Nors mokestis, numatytas Reglamente Nr. 1972/2003, buvo mokėtinas vien dėl perteklinių atsargų turėjimo stojimo dieną, mokestis, numatytas Reglamente Nr. 60/2004, negalėjo būti renkamas vien dėl tokio turėjimo tą dieną. Ūkio subjektai turėjo galimybę išvengti mokesčio, pašalindami turimas perteklines atsargas. Realiai pareiga mokėti šį mokestį buvo ūkio subjektams tenkančios pareigos pašalinti šias atsargas pažeidimo pasekmė.
87 Estijos Respublikos teiginio, kad nebuvo įmanoma iš Estijos ūkio subjektų surinkti sumų, numatytų Reglamento Nr. 60/2004 6 straipsnio 3 dalyje, nepagrindžia 2012 m. liepos 12 d. Sprendimas Pimix (C‑146/11, EU:C:2012:450), todėl jį reikia atmesti.
88 Kadangi du Estijos Respublikos pateikti teiginiai, kuriais ji grindžia tvirtinimą, kad sprendimas dėl cukraus neteisėtas atsižvelgiant į 2012 m. liepos 12 d. Sprendimą Pimix (C‑146/11, EU:C:2012:450), 2012 m. kovo 29 d. Sprendimą Čekijos Respublika / Komisija (T‑248/07, nepaskelbtas Rink., EU:T:2012:170) ir 2012 m. kovo 29 d. Sprendimą Lietuva / Komisija (T‑262/07, EU:T:2012:171), yra kumuliacinio pobūdžio ir pakanka atmesti vieną iš dviejų, kad būtų atmestas šis tvirtinimas (žr. šio sprendimo 82 punktą), reikia konstatuoti, kad šie sprendimai negali būti laikomi esminėmis aplinkybėmis, kaip tai suprantama pagal jurisprudenciją, nurodytą šio sprendimo 59 ir 60 punktuose, ir nereikia nagrinėti antrojo teiginio.
89 Iš viso to, kas išdėstyta, matyti, kad aplinkybės, kuriomis pagrįstas Estijos Respublikos Komisijai pateiktas prašymas pakeisti sprendimą dėl cukraus, negali būti laikomos nei naujomis, nei esminėmis, kaip tai suprantama pagal šio sprendimo 59 ir 60 punktuose nurodytą jurisprudenciją. Šiomis aplinkybėmis ginčijamas aktas turi būti laikomas sprendimu, patvirtinančiu sprendimą dėl cukraus, o ieškinys turi būti atmestas kaip nepriimtinas.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
90 Pagal Procedūros reglamento 134 straipsnio 1 dalį iš pralaimėjusios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos, jei laimėjusi šalis to reikalavo.
91 Kadangi Estijos Respublika pralaimėjo bylą, ji turi padengti išlaidas pagal Komisijos pateiktus reikalavimus.
92 Pagal Procedūros reglamento 138 straipsnio 1 dalį į bylą įstojusios valstybės narės pačios padengia savo bylinėjimosi išlaidas. Latvijos Respublika padengia savo bylinėjimosi išlaidas.
Remdamasis šiais motyvais,
BENDRASIS TEISMAS (pirmoji išplėstinė kolegija)
nusprendžia:
1. Atmesti ieškinį kaip nepriimtiną.
2. Priteisti iš Estijos Respublikos padengti savo ir Europos Komisijos patirtas bylinėjimosi išlaidas.
3. Latvijos Respublika padengia savo bylinėjimosi išlaidas.
Kanninen | Pelikánová | Buttigieg |
Gervasoni | | Calvo-Sotelo Ibáñez-Martín |
Paskelbta 2017 m. kovo 24 d. viešame posėdyje Liuksemburge.
Parašai.