EUROPOS SĄJUNGOS TARNAUTOJŲ TEISMO (pirmoji kolegija) SPRENDIMAS
2009 m. balandžio 28 d.(*)
„Viešoji tarnyba – Pareigūnai – OLAF vidaus tyrimas – OLAF sprendimas perduoti informaciją nacionalinėms teisminėms institucijoms – Asmens nenaudai priimtas aktas – Priimtinumas – Teisė į gynybą“
Sujungtose bylose F‑5/05 ir F‑7/05
dėl pagal EB 236 ir AE 152 straipsnius pareikšto ieškinio
Antonello Violetti, gyvenantis Čitiljuje (Italija), ir dvylika kitų Europos Bendrijų Komisijos pareigūnų, kurių vardai ir pavardės nurodyti šio sprendimo priede, atstovaujami advokato É. Boigelot,
ieškovai byloje F‑5/05,
Nadine Schmit, buvusi Europos Bendrijų Komisijos pareigūnė, gyvenanti Isproje (Italija), atstovaujama advokatų É. Boigelot, P.‑P. Van Gehuchten ir P. Reyniers,
ieškovė byloje F‑7/05,
prieš
Europos Bendrijų Komisiją, atstovaujamą J. Currall ir C. Ladenburger,
atsakovę,
palaikomą
Europos Sąjungos Tarybos, atstovaujamos M. Bauer ir A. Vitro,
įstojusios į bylą šalies,
TARNAUTOJŲ TEISMAS (pirmoji kolegija),
kurį sudaro pirmininkas H. Kreppel (pranešėjas), teisėjai H. Tagaras ir S. Gervasoni,
posėdžio sekretorius S. Boni, administratorius,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2007 m. liepos 3 d. posėdžiui,
priima šį
Sprendimą
1 2005 m. sausio 11 d. ir vasario 17 d. Europos Bendrijų Pirmosios instancijos teisme pareikštais ieškiniais ieškovai iš esmės prašo, pirma, panaikinti sprendimą, kuriuo Europos kovos su sukčiavimu tarnyba (toliau – OLAF) nusprendė pradėti vidaus tyrimą, per jį atliktus tyrimo veiksmus, OLAF sprendimą perduoti Italijos teisminėms institucijoms su ieškovais susijusią informaciją, pasibaigus tyrimui parengtą ataskaitą, antra, priteisti iš Europos Bendrijų Komisijos atlyginti jiems nuostolius.
Teisinis pagrindas
2 OLAF, įsteigta 1999 m. balandžio 28 d. Komisijos sprendimu 1999/352/EB, EAPB, Euratomas (OL L 136, p. 20; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 1 sk., 3 t., p. 110), pirmiausia yra atsakinga už tai, kad būtų atliekami vidaus administraciniai tyrimai, skirti tirti svarbius su profesine veikla susijusius faktus, kurie gali būti laikomi Bendrijų pareigūnų ir tarnautojų pareigų nevykdymu, galinčiu užtraukti drausminę ir tam tikrais atvejais baudžiamąją atsakomybę.
3 1999 m. gegužės 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (EB) Nr. 1073/1999 dėl OLAF atliekamų tyrimų (OL L 136, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 1 sk., 3 t., p. 91) reguliuojami inspektavimai, patikrinimai ir kitos priemonės, kurių imasi OLAF darbuotojai atlikdami savo pareigas. OLAF atliekamus tyrimus sudaro „išorės“ tyrimai, vykdomi už Bendrijų institucijų, tarnybų ir įstaigų ribų, bei „vidaus“ tyrimai, vykdomi Bendrijų institucijų, tarnybų ir įstaigų viduje.
4 Pagal Reglamento Nr. 1073/1999 5 straipsnio antrąją pastraipą vidaus tyrimai pradedami OLAF direktoriaus, veikiančio savo iniciatyva, arba institucijos, įstaigos ar tarnybos, kurioje tas tyrimas turi būti atliktas, prašymu, sprendimu.
5 Reglamento Nr. 1073/1999 9 straipsnyje numatyta, kad baigusi tyrimą OLAF, savo direktoriui vadovaujant parengia ataskaitą, kurioje, be kita ko, nurodytos tyrimo išvados, įskaitant direktoriaus rekomendacijas dėl veiksmų, kurių turėtų būti imtasi. Pagal šio straipsnio 4 dalį po vidaus tyrimo parengtos ataskaitos ir visi su šiuo tyrimu susiję dokumentai siunčiami atitinkamai institucijai, įstaigai ar tarnybai, kuri prireikus dėl jų imasi drausminių ar teisminių veiksmų, kokių reikalauja tokių tyrimų rezultatai.
6 Reglamento Nr. 1073/1999 10 straipsnio „[OLAF] siunčiama informacija“ 2 dalyje numatyta:
„Nepažeisdamas šio reglamento 8, 9 ir 11 straipsnių, [OLAF] direktorius atitinkamos valstybės narės teisminėms institucijoms siunčia vidaus tyrimų, susijusių su veikomis, galinčiomis užtraukti baudžiamąją atsakomybę, metu [OLAF] gautą informaciją. Laikydamasis tyrimo reikalavimų, jis tuo pačiu metu informuoja atitinkamą valstybę narę.“
7 Pagal Reglamento Nr. 1073/1999 14 straipsnį kiekvienas Europos Bendrijų pareigūnas ar kitas tarnautojas, laikydamasis Europos Bendrijų pareigūnų tarnybos nuostatų (toliau – Tarnybos nuostatai) 90 straipsnio 2 dalyje nustatytos tvarkos, gali pateikti OLAF direktoriui skundą dėl jam nenaudingų veiksmų, padarytų OLAF atliekant vidaus tyrimą.
8 2004 m. kovo 22 d. Tarybos reglamentu (EB, Euratomas) Nr. 723/2004 (OL L 124, p. 1) Tarnybos nuostatai papildyti 90a straipsniu, kuriame numatyta:
„Bet kuris asmuo, kuriam taikomi šie nuostatai, gali pateikti OLAF direktoriui 90 straipsnio 1 dalyje minėtą prašymą, prašydamas direktoriaus priimti dėl jo sprendimą, susijusį su OLAF atliekamu tyrimu. Toks asmuo taip pat gali pateikti OLAF direktoriui 90 straipsnio 2 dalyje minėtą skundą dėl nutarimo [veiksmų], jam nenaudingo [nenaudingų] atliekant OLAF tyrimą.“
9 1999 m. birželio 2 d. Komisijos sprendimo 1999/396/EB, EAPB, Euratomas dėl vidaus tyrimų, susijusių su Bendrijos interesams kenkiančio sukčiavimo, korupcijos ir bet kurios kitos neteisėtos veiklos prevencija, nuostatų ir sąlygų (OL L 149, p. 57; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 1 sk., 3 t., p. 118) 4 straipsnyje „Suinteresuoto asmens informavimas“ nustatyta:
„Tais atvejais, kai iškyla Komisijos nario, pareigūno ar tarnautojo galimas dalyvavimas, suinteresuotas asmuo nedelsiant informuojamas, jeigu tai nekelia pavojaus tyrimui. Visais atvejais išvados, kuriose baigus tyrimą įvardijamas kuris nors Komisijos narys, pareigūnas ar tarnautojas, negali būti daromos nesuteikus suinteresuotam asmeniui galimybės pareikšti savo nuomonę apie su juo susijusias aplinkybes.
Tais atvejais, kai tyrimo tikslais būtina išlaikyti visišką slaptumą ir reikia laikytis nacionalinės teismo institucijos kompetencijai priklausančios tyrimo tvarkos, pareigos kviesti narį, pareigūną ar tarnautoją, kad jis galėtų pareikšti savo nuomonę, atlikimas gali būti atidėtas Komisijos pirmininko arba jos Generalinio Sekretoriaus atitinkamai sutikimu.“
Faktinės aplinkybės
10 2002 m. Generalinio direktorato (GD) „Jungtinis tyrimų centras“ (toliau – JTC), už vidaus auditą atsakingas skyrius, parengė ataskaitą dėl Tarnybos nuostatų 73 straipsnio taikymo šio generalinio direktorato darbuotojams, paskirtiems dirbti Isproje (Italija) (toliau – JTC vidaus audito ataskaita). Šioje ataskaitoje buvo nurodytos, be kita ko, šios faktinės aplinkybės:
„– 230 JTC darbuotojų Isproje (20 % visų darbuotojų Isproje) buvo iš dalies nuolat neįgalūs.
– 1996−2002 m. JTC darbuotojams Isproje pervesta 5,7 milijonų eurų išmokų už dalinį nuolatinį neįgalumą.
– Kiekvienas iš išmokos gavėjų vidutiniškai gavo 25 000 eurų.
– 46 darbuotojai kartu gavo beveik 3 milijonus eurų, o kiekvienas iš jų – daugiau nei 35 000 eurų.
– 23 darbuotojai kartu gavo daugiau nei 2 milijonus eurų, o kiekvienas iš jų – daugiau nei 50 000 eurų.
– 8 darbuotojai kartu gavo daugiau nei milijoną eurų, o kiekvienas iš jų – daugiau nei 80 000 eurų.
– 1 asmuo (gali būti, kad 2 asmenys) gavo apie 300 000 eurų.
– 76 darbuotojai, jau būdami iš dalies nuolat neįgalūs, patyrė antrą nelaimingą atsitikimą, dėl kurio tapo papildomai iš dalies nuolat neįgalūs.
– 30 % išmokos gavėjų gavo daugiau nei vieną išmoką dėl dalinio nuolatinio neįgalumo.
– 10 % išmokos gavėjų gavo 3 ir daugiau (net iki 11) išmokų dėl dalinio nuolatinio neįgalumo.“
11 Pabrėžiant, kad darbo sąlygomis Isproje negalima pateisinti tokio nelaimingų atsitikimų skaičiaus ir kad kyla įtarimų dėl pranešimų apie nelaimingus atsitikimus sąžiningumo, JTC vidaus audito ataskaitoje prieita prie išvados, jog būtina informuoti OLAF apie šias faktines aplinkybes ir pasiūlyti palyginti JTC darbuotojų Isproje pateikiamų pranešimų apie nelaimingus atsitikimus skaičių su kitų Komisijos darbuotojų pranešimų skaičiumi.
12 2002 m. spalio 14 d. OLAF generalinis direktorius, remdamasis JTC vidaus audito ataskaita, pagal Reglamento Nr. 1073/1999 5 straipsnio antrąją pastraipą pradėjo vidaus tyrimą, nes buvo „įtarimų dėl Bendrijos biudžetui žalingo sukčiavimo valdant [JTC] Isproje sveikatos draudimo lėšas“ (toliau – sprendimas pradėti vidaus tyrimą).
13 2003 m. sausio 13 d. OLAF tarnautojai, atsakingi už vidaus tyrimą, apklausė Aplinkos apsaugos ir tvarumo instituto (toliau – ATI), priklaususio JTC, buvusį direktorių. Per šią apklausą jis nurodė, kad pats gavo išmokas dėl 1997−2001 m. privačiame gyvenime patirtų kelių nelaimingų atsitikimų, ir buvo „nustebęs kaip lengvai Komisija skyrė išmokas nelaimingo atsitikimo atveju“, taip pat patikslindamas, jog po vieno patirto nelaimingo atsitikimo jam buvo pasiūlyta išmoka net nepateikus nepriklausomo gydytojo ataskaitos, nors „išlikę skausmai, [kuriuos jis kentė dėl šio nelaimingo atsitikimo], buvo per silpni pateisinti išmoką“. Buvęs ATI direktorius taip pat pastebėjo:
„Man atrodė, kad tvarka, [pagal kurią po nelaimingo atsitikimo nustatomas dalinis nuolatinis neįgalumas ir jo lygis] yra labai paprasta, palyginti su taikoma Europos Sąjungos valstybėje narėje [įvykus] nelaimingam atsitikimui. Galiausiai yra nepriklausomas gydytojas, kuris daugelį metų <...> siūlo taikyti neįgalumo lygį. Mano nuomone, nepriklausomo gydytojo įvertinimas nebuvo detaliai nagrinėjamas sanitarijos inspektoriaus. Šią problema būtų lengva išspęsti pakeičiant sanitarijos inspektorių nevietiniu gydytoju. Rizika yra didelė, nes abu gydytojai yra maždaug to paties amžiaus (apie 60 metų), gyvena tame pačiame regione ir tikriausia vienas kitą pažįsta.“
14 OLAF tarnautojų, atsakingų už tyrimo vykdymą, prašymu OLAF C padalinys pradėjo Personalo ir administracijos generalinio direktorato informacinių duomenų, susijusių su išmokėtų išmokų taikant Tarnybos nuostatų 73 straipsnį skaičiumi ir suma, analizę ir palygino šiuos duomenis su Komisijos apskaitos sistemos, galiojusios iki 1998 m., duomenų bazės duomenimis. Remdamasi tokia analize OLAF nustatė, kad 42 Ispros JTC pareigūnai pranešė apie mažiausiai 9 nelaimingus atsitikimus nuo 1986 m. sausio mėn. iki 2003 m. liepos mėn. ir kad šie atvejai, iš pirmo žvilgsnio galėję atrodyti įtartini, turėjo būti išsamiau nagrinėjami.
15 2003 m. rugpjūčio 5 d. pranešimu (toliau – 2003 m. rugpjūčio 5 d. pranešimas) OLAF generalinis direktorius, remdamasis Reglamento Nr. 1070/1999 10 straipsnio 2 dalies pirmuoju sakiniu, Varezės (Italija) prokurorui perdavė per vidaus tyrimą surinktą informaciją apie faktines aplinkybes, dėl kurių, OLAF nuomone, gali būti pradėtas baudžiamasis persekiojimas (toliau – sprendimas perduoti informaciją Italijos teisminėms institucijoms). Prie šio pranešimo pridėtas 2003 m. liepos 23 d. už vidaus tyrimą atsakingų tarnautojų parengtas „informacinis pranešimas“ (toliau – 2003 m. liepos 23 d. informacinis pranešimas), kuriame buvo nurodyti ankstesniame punkte minėti 42 Ispros JTC pareigūnai. Prie 2003 m. rugpjūčio 5 d. pranešimo taip pat pridėtas buvusio ATI direktoriaus apklausos protokolas.
16 Gavęs iš OLAF 2003 m. rugpjūčio 5 d. pranešime nurodytą informaciją Varezės prokuroras pradėjo tyrimą dėl galimų nusikalstamų veikų.
17 2004 m. balandžio 7 d. OLAF išsiuntė ieškovams, kurie buvo tarp 2003 m. liepos 23 d. informaciniame pranešime nurodytų 42 pareigūnų, tokį laišką:
„2002 m. spalio 14 d. OLAF pradėjo vidaus tyrimą dėl Tarnybos nuostatų 73 straipsnyje numatyto draudimo nuo nelaimingų atsitikimų tvarkos taikymo Isproje. Tyrimas susijęs su pareigūnais, kurie nuo 1986 m. sausio mėn. iki 2003 m. liepos mėn. pranešė apie daugiau nei [9] nelaimingus atsitikimus. Nustatyta, kad priklausote šiems asmenims. 2003 m. rugpjūčio 5 d. OLAF nusiuntė Varezės (Italija) prokurorui ataskaitą, kad jį informuotų apie galimus pažeidimus, kuriems pasitvirtinus galėtų kilti baudžiamoji atsakomybė <...>“
18 2004 m. birželio 11−30 d. visi ieškovai byloje F‑5/05, remdamiesi Tarnybos nuostatų 90a straipsniu, apskundė OLAF direktoriui sprendimą perduoti informaciją Italijos teisminėms institucijoms. Taip pat 2004 m. birželio 11−30 d. remdamiesi Tarnybos nuostatų 90 straipsnio 2 dalimi kiekvienas jų apskundė šį sprendimą Paskyrimų tarnybai (toliau – PT), teigdamas, kad jis buvo nemotyvuotas formos požiūriu ir nepagrįstas turinio požiūriu ir kad juo kėsinamasi į jų garbę; taip pat jie pateikė prašymą, kad Komisija suteiktų jiems pagalbą pagal Tarnybos nuostatų 24 straipsnį.
19 2004 m. liepos 16 d. Komisijos gautu liepos 9 d. laišku ieškovė byloje F‑07/05 apskundė sprendimą perduoti informaciją Italijos teisminėms institucijoms ir pareikalavo Komisijos sumokėti 500 000 eurų žalai atlyginti.
20 2004 m. liepos 16 d. elektroniniu laišku vienas iš ieškovų byloje F‑05/05 A. Violetti pareikalavo iš JTC Isproje leisti susipažinti su jo medicinos byla, būtent su dokumentais, susijusiais su Tarnybos nuostatų 73 straipsnio taikymu. Medicinos tarnyba šį prašymą atmetė motyvuodama tuo, kad OLAF užantspaudavo šiuos dokumentus ir su jais susipažinti negalima. Panašūs kitų ieškovų prašymai bylose F‑05/05 ir F‑07/05 taip pat buvo atmesti.
21 2004 m. rugpjūčio 20 d. Varezės prokuroras paprašė Komisijos atsisakyti lojalumo pareigos ir atšaukti kai kurių 2003 m. liepos 23 d. pranešime minėtų pareigūnų imunitetą. 2004 m. rugsėjo 28 d. šis prašymas įvykdytas.
22 Kadangi OLAF neatsakė į jai pateiktus skundus per Tarnybos nuostatų 90 straipsnio 2 dalyje numatytus 4 mėnesius, preziumuojama, kad šie buvo atmesti.
23 2004 m. spalio 15, 21 ir 28 d. Sprendimais PT atmetė ieškovų byloje F‑5/05 jai pateiktus skundus, nes „Komisija negalėjo komentuoti OLAF atliekant savo pareigas vykdomą veiklą“. Taip pat prašymai, kad Komisija jiems suteiktų Tarnybos nuostatų 24 straipsnyje numatytą pagalbą, buvo atmesti, nes PT manė, jog suinteresuotieji asmenys nepatyrė jokio grasinimo, įžeidinėjimo, šmeižimo, pykčio išraiškos ar kenkimo dėl jų postų ar pareigų ir kad OLAF pradėtas tyrimas buvo atliktas pagal galiojančias nuostatas.
24 2004 m. lapkričio 25 d. OLAF po vidaus tyrimo remdamasi Reglamento Nr. 1073/1999 9 straipsnio 1 dalimi parengė ataskaitą, kurioje nurodytos faktinės aplinkybės, Bendrijų patirta finansinė žala ir tyrimo išvados, įskaitant OLAF direktoriaus rekomendacijas dėl tolesnių veiksmų po šio tyrimo (toliau – galutinė tyrimo ataskaita). Ši ataskaita nusiųsta Komisijos generaliniam sekretoriui, Personalo ir administracijos generalinio direktorato bei JTC generaliniams direktoriams ir Individualių išmokų administravimo ir mokėjimo biuro direktoriui.
25 Galutinėje tyrimo ataskaitoje nurodyta, kad Ispros JTC darbuotojai pranešė apie 3−4 kartus daugiau nelaimingų atsitikimų nei likę Komisijos darbuotojai, dirbantys kitose vietose, ir tikimybė, jog dėl šių pranešimų bus nustatytas dalinis nuolatinis neįgalumas buvo 2−3 kartus didesnė Ispros JTC nei likusioje Komisijoje. Taip pat pabrėžta, kad 42 pareigūnams, išvardytiems 2003 m. liepos 23 d. informaciniame pranešime, galėjo būti pervestos didelės sumos, jiems pranešus apie daugelį lengvų nelaimingų atsitikimų. Vis dėlto galutinėje tyrimo ataskaitoje pažymėta, kad per vidaus tyrimą atlikti patikrinimai, ir nors buvo nustatyta trūkumų, susijusių su Komisijos paskirto gydytojo pareiškimais siekiant nustatyti nuolatinio neįgalumo lygį, dėl šio tyrimo išimtinai administracinio pobūdžio nebuvo galima nustatyti melagingų pranešimų apie nelaimingus atsitikimus, ir šiomis aplinkybėmis Italijos teisminės institucijos turi nustatyti, ar nagrinėjami 42 pareigūnai iš tikrųjų padarė nusikalstamas veikas. Be to, galutinėje tyrimo ataskaitoje nesiūloma pradėti drausminės procedūros dėl šių pareigūnų.
26 2005 m. vasario 21 d. OLAF aiškiai atmetė ieškovų byloje F‑5/05 skundus.
27 Varezės prokuroras paskyrė nepriklausomo gydytojo ekspertizę visiems 2003 m. liepos 23 d. informaciniame pranešime nurodytiems 42 pareigūnams, pranešusiems apie nelaimingus atsitikimus (toliau – nepriklausomo gydytojo ekspertizė). 2005 m. balandžio 15 d. prokuroro prašymu OLAF nusiuntė būtinų šiai ekspertizei vykdyti dokumentų kopijas.
28 2005 m. birželio 15 d. nepriklausomas gydytojas priėjo prie išvados, kad medicininio pobūdžio informacijos nepakanka nustatyti, jog pranešimai apie nelaimingus atsitikimus buvo melagingi. Todėl 2005 m. liepos 12 d. Varezės prokuroro prašymu Varezės teismo ikiteisminių tyrimų teisėjas nusprendė nutraukti ikiteisminį tyrimą.
29 2006 m. spalio 9 d. pranešimais OLAF informavo ieškovus apie ikiteisminio tyrimo nutraukimą.
Procesas ir šalių reikalavimai
30 Iš pradžių 2005 m. sausio 11 d. ieškinys F‑5/05 buvo įregistruotas Pirmosios instancijos teismo kanceliarijoje numeriu T‑22/05.
31 Ieškovai Pirmosios instancijos teismo prašo:
– nurodyti pateikti visas su ieškovais susijusias ir OLAF užantspauduotas bylas,
– nurodyti pateikti galutinę tyrimo ataskaitą,
– nutraukti ieškovų atžvilgiu atliekamą tyrimą,
– panaikinti OLAF pranešimą, kuriuo „pranešama apie tyrimą ir Italijos teisminėms institucijoms perduodama informacija“,
– panaikinti Italijos teisminėms institucijoms perduotą tyrimo ataskaitą,
– panaikinti „visus po šių sprendimų priimtus ir (arba) su jais susijusius aktus, kurie galėtų būti priimti po šio ieškinio“,
– priteisti iš OLAF ir Komisijos nuostolius, įvertintus ex aequo et bono 30 000 eurų kiekvieno ieškovo atžvilgiu, pasiliekant teisę šias sumas padidinti ir (arba) sumažinti vykstant teismo procesui,
– bet kuriuo atveju priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas, įskaitant advokato, su kuriuo konsultavosi ieškovai dėl šio ieškinio pateikimo, išlaidas ir honorarus.
32 2005 m. balandžio 27 d. Pirmosios instancijos teismo kanceliarijai pateiktu atskiru dokumentu Komisija pareiškė prieštaravimą dėl ieškinio T‑22/05 priimtinumo pagal Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento, remiantis 2004 m. lapkričio 2 d. Tarybos sprendimo 2004/752/EB, Euratomas, įsteigiančio Europos Sąjungos tarnautojų teismą (OL L 333, p. 7), 3 straipsnio 4 dalimi mutatis mutandis taikomo Tarnautojų teismui iki įsigalios šio teismo procedūros reglamentas, 114 straipsnio 1 dalį.
33 Komisija Pirmosios instancijos teismo prašo:
– atmesti ieškinį kaip nepriimtiną,
– priimti tinkamą sprendimą dėl bylinėjimosi išlaidų.
34 Iš pradžių 2005 m. vasario 17 d. ieškinys F‑7/05 buvo įregistruotas Pirmosios instancijos teismo kanceliarijoje numeriu T‑84/05.
35 Ieškovė Pirmosios instancijos teismo prašo:
– nurodyti pateikti visas su ieškove susijusias ir OLAF užantspauduotas bylas,
– nurodyti pateikti galutinę tyrimo ataskaitą,
– nutraukti ieškovės atžvilgiu atliekamą tyrimą,
– panaikinti OLAF pranešimą, kuriuo „pranešama apie tyrimą ir Italijos teisminėms institucijoms perduodama informacija“,
– panaikinti Italijos teisminėms institucijoms perduotą tyrimo ataskaitą,
– panaikinti „visus po šių sprendimų priimtus ir (arba) su jais susijusius aktus, kurie galėtų būti priimti po šio ieškinio“,
– priteisti iš OLAF ir Komisijos nuostolius, įvertintus ex aequo et bono 30 000 eurų kiekvieno ieškovo atžvilgiu, pasiliekant teisę šias sumas padidinti ir (arba) sumažinti vykstant teismo procesui,
– bet kuriuo atveju priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas, įskaitant advokato, su kuriuo konsultavosi ieškovė dėl šio ieškinio pateikimo, išlaidas ir honorarus.
36 2005 m. balandžio 27 d. Pirmosios instancijos teismo kanceliarijai pateiktu atskiru dokumentu Komisija pareiškė prieštaravimą dėl ieškinio T‑84/05 priimtinumo pagal Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento 114 straipsnio 1 dalį. Ji Pirmosios instancijos teismo prašo:
– atmesti ieškinį kaip nepriimtiną,
– priimti tinkamą sprendimą dėl bylinėjimosi išlaidų.
37 2005 m. gegužės 3 d. Pirmosios instancijos teismo ketvirtosios kolegijos pirmininkas nutartimi pagal šio teismo procedūros reglamento 50 straipsnį sujungė bylas T‑22/05 ir T‑84/05, kad būtų bendrai vykdoma rašytinė ir žodinė proceso dalys bei priimtas galutinis sprendimas.
38 2005 m. gegužės 31 d. dokumentais, kurių faksimilę Pirmosios instancijos teismo kanceliarija gavo tą pačią dieną (originalai gauti 2005 m. birželio 2 d.), Europos Sąjungos Taryba paprašė leisti įstoti į bylas T‑22/05 ir T‑84/05 palaikyti Komisijos reikalavimus.
39 2005 m. birželio 21 d. Pirmosios instancijos teismo kanceliarijai pateiktu dokumentu ieškovai pareiškė savo pastabas dėl Komisijos prieštaravimo dėl priimtinumo.
40 2005 m. liepos 13 d. Pirmosios instancijos teismo ketvirtosios kolegijos pirmininkas nutartimi leido Tarybai įstoti į sujungtas bylas T‑22/05 ir T‑84/05 palaikyti Komisijos reikalavimus.
41 Įstojimo į bylą paaiškinimuose vien dėl sujungtų ieškinių T‑22/05 ir T‑84/05 priimtinumo, kurių faksimilę Pirmosios instancijos teismo kanceliarija gavo 2005 m. rugsėjo 30 d. (originalai gauti 2005 m. spalio 4 d.), Taryba Pirmosios instancijos teismo prašo:
– atmesti ieškinius kaip nepriimtinus,
– priimti tinkamą sprendimą dėl bylinėjimosi išlaidų.
42 2005 m. gruodžio 15 d. Nutartimi Pirmosios instancijos teismas, taikydamas Sprendimo 2004/752 3 straipsnio 3 dalį, perdavė bylas T‑22/05 ir T‑84/05 Tarnautojų teismui. Šio teismo kanceliarijoje ieškiniai buvo atitinkamai įregistruoti numeriais F‑5/05 ir F‑7/05.
43 2005 m. gruodžio 20 d. Tarnautojų teismo kanceliarijai pateiktame pranešime ieškovai pateikė pastabas dėl Tarybos įstojimo į bylas F‑5/05 ir F‑7/05 paaiškinimų.
44 2006 m. kovo 21 d. Tarnautojų teismo pirmosios kolegijos nutartimi bylose F‑5/05 ir F‑7/05 pateikti prieštaravimai dėl priimtinumo buvo prijungti prie pagrindinių bylų.
45 Atsiliepime į ieškinį, kurio faksimilę Tarnautojų teismo kanceliarija gavo 2006 m. birželio 20 d. (originalas gautas tą pačią dieną), Komisija, nekeisdama savo reikalavimų dėl visų ieškinių nepriimtinumo, Tarnautojų teismo prašo:
– pripažinti ieškinius nepagrįstais,
– priteisti iš ieškovų bylinėjimosi išlaidas.
46 Įstojimo į bylą paaiškinimuose dėl bylos esmės, kurių faksimilę Tarnautojų teismo kanceliarija gavo 2006 m. birželio 20 d. (originalas gautas 2006 m. birželio 22 d.), Taryba, nekeisdama savo reikalavimų dėl visų ieškinių nepriimtinumo, nepatenkinus pirmųjų reikalavimų, Tarnautojų teismo prašo:
– pripažinti ieškinius nepagrįstais,
– priteisti iš ieškovų bylinėjimosi išlaidas.
47 Buvęs pareigūnas L. Verheyden pareiškė ieškinį, kurį Tarnautojų teismo kanceliarija gavo 2006 m. birželio 30 d., įregistruotą numeriu F‑72/06, dėl, be kita ko, sprendimo pradėti vidaus tyrimą ir sprendimo perduoti informaciją Italijos teisminėms institucijoms panaikinimo.
48 2006 m. liepos 10 d. Tarnautojų teismo kanceliarijai pateiktu dokumentu ieškovai pateikė pastabas dėl Tarybos įstojimo į bylą paaiškinimų, susijusių su bylos esme.
49 Pagal Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento 64 straipsnio 3 dalies a ir d punktus Tarnautojų teismas uždavė klausimų pagrindinėms šalims ir paprašė Komisijos pateikti medicinines ir administracines bylas, susijusias su ieškovų nelaimingais atsitikimais, įvykusiais nuo 1986 m. sausio mėn. iki 2003 m. liepos mėn., galutinę tyrimo ataskaitą ir visus Komisijos, būtent OLAF, dokumentus, susijusius su tyrimu. Ieškovai ir Komisija įvykdė Tarnautojų teismo prašymus.
50 2007 m. birželio 13 d. Tarnautojų teismo pirmosios kolegijos pirmininko nutartimi pagal Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento 50 straipsnį sujungtos bylos F‑5/05 ir F‑7/05 buvo prijungtos prie bylos F‑72/06, kad būtų bendrai vykdoma žodinė proceso dalis.
51 Per 2007 m. liepos 3 d. posėdį ieškovai nurodė, kad jų prašymai pateikti galutinę tyrimo ataskaitą ar jų medicinines bylas neteko prasmės.
52 2007 m. rugpjūčio 2 d. Tarnautojų teismo pirmosios kolegijos nutartimis sujungtų bylų F‑5/05 ir F‑7/05 bei bylos F‑72/06 žodinės proceso dalys buvo atnaujintos.
53 Pagal Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento 64 straipsnio 3 dalies a ir d punktus Tarnautojų teismas paprašė Komisijos ir Tarybos pateikti Tarnybos nuostatų 90a straipsnio parengiamuosius dokumentus ir nurodyti, kokie OLAF dokumentai, jų nuomone, laikytini asmens nenaudai priimtais aktais ir galėjo būti apskųsti pagal Tarnybos nuostatų 90a straipsnį. Komisija ir Taryba įvykdė Tarnautojų teismo prašymus.
54 Ieškovai pateikė pastabas dėl Komisijos ir Tarybos atsakymų dėl ankstesniame punkte nurodytų proceso organizavimo priemonių.
Dėl teisės
Dėl ginčo apimties
55 Reikia laikyti, kad ieškovai iš esmės prašo:
– panaikinti sprendimą pradėti vidaus tyrimą,
– panaikinti per vidaus tyrimą priimtus tyrimo aktus (toliau – OLAF tyrimo aktai),
– panaikinti sprendimą perduoti informaciją Italijos teisminėms institucijoms,
– panaikinti galutinę tyrimo ataskaitą,
– panaikinti „visus po šių sprendimų priimtus ir (arba) su jais susijusius aktus, kurie galėtų būti priimti po šio ieškinio“,
– priteisti iš Komisijos atlyginti jiems nuostolius.
Dėl reikalavimų panaikinti sprendimą pradėti vidaus tyrimą, OLAF tyrimo aktus ir galutinę tyrimo ataskaitą
56 Iš Tarnybos nuostatų 91 straipsnio 2 dalies matyti, kad ieškinys yra priimtinas, tik jeigu prieš tai administracijai buvo pateiktas skundas 90 straipsnio 2 dalies prasme per joje numatytą terminą ir šis skundas buvo atmestas implicitiniu ar eksplicitiniu sprendimu.
57 Šiuo atveju iš bylos medžiagos matyti, kad OLAF direktoriui pateiktuose skunduose ieškovai ginčija vienintelį aktą – sprendimą perduoti informaciją Italijos teisminėms institucijoms. Todėl reikalavimai dėl iš anksto neapskųstų sprendimo pradėti vidaus tyrimą, OLAF tyrimo aktų ir galutinės tyrimo ataskaitos panaikinimo turi būti atmesti kaip nepriimtini, nors jie, kaip teigia ieškovai, yra asmens nenaudai priimti aktai Tarnybos nuostatų 90a straipsnio prasme.
Dėl reikalavimų panaikinti „visus po šių sprendimų priimtus ir (arba) su jais susijusius aktus, kurie galėtų būti priimti po šio ieškinio“
58 Svarbu priminti, kad pagal Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento 44 straipsnio 1 dalies c ir d punktus ieškinyje turi būti nurodytas bylos dalykas ir ieškinio pagrindų santrauka bei ieškovo reikalavimai. Ši informacija turi būti pakankamai aiški ir tiksli, kad atsakovas galėtų pasirengti gynybai, o Pirmosios instancijos teismas – nuspręsti dėl ieškinio, prireikus net nesiremdamas kita informacija.
59 Šiuo atveju minėti reikalavimai neleidžia aiškiai nustatyti ginčijamų akto ar aktų, kurių panaikinimo jais reikalaujama, todėl šie reikalavimai turi būti atmesti kaip nepriimtini.
Dėl reikalavimų panaikinti sprendimą perduoti informaciją Italijos teisminėms institucijoms
Dėl priimtinumo
– Šalių argumentai
60 Komisija ir Taryba prašo Tarnautojų teismo atmesti minėtus reikalavimus kaip nepriimtinus, nes taikant Reglamento Nr. 1073/1999 10 straipsnio 2 dalies pirmąjį sakinį priimtas sprendimas perduoti informaciją Italijos teisminėms institucijoms (toliau – taikant Reglamento Nr. 1073/1999 10 straipsnio 2 dalies pirmąjį sakinį priimtas sprendimas) nėra, kaip anksčiau nusprendė Bendrijų teismai, aktas, priimtas asmens nenaudai. Jos pabrėžia, kad toks sprendimas yra tik parengiamoji galutinio sprendimo priemonė, kurią gali priimti nacionalinės teisminės ar administracinės institucijos, esančios laisvos nuspręsti, kokių priemonių imtis dėl šio akto, ir tik jos turi teisę priimti sprendimus, galinčius daryti poveikį su aktu susijusių asmenų teisinei padėčiai (2005 m. balandžio 19 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutartis Tillack prieš Komisiją, C‑521/04 P(R), Rink. p. I‑3103; 2003 m. gruodžio 18 d. Pirmosios instancijos teismo nutartis Gómez Reino prieš Komisiją, T‑215/02, Rink. VT p. I‑A‑345 ir II‑1685; 2004 m. liepos 13 d. Nutartis Comunidad Autónoma de Andalucía prieš Komisiją, T‑29/03, Rink. p. II‑2923; 2004 m. spalio 15 d. Pirmosios instancijos teismo pirmininko nutartis Tillack prieš Komisiją, T‑193/04 R, Rink. p. II‑3575; 2006 m. balandžio 6 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Camós Grau prieš Komisiją, T‑309/03, Rink. p. II‑1173 ir 2006 m. spalio 4 d. Sprendimas Tillack prieš Komisiją, T‑193/04, Rink. p. II‑3995).
61 Ieškovai ginčija šį Komisijos ir Tarybos teiginį. Priminę, kad Tarnybos nuostatų 90a straipsnis buvo įtvirtintas siekiant suteikti teisę Bendrijos teismams kontroliuoti OLAF atliekant tyrimus priimtus aktus, jie teigia, kad šiuo atveju sprendimu perduoti informaciją Italijos teisminėms institucijoms buvo padaryta neproporcinga žala tam tikroms jų pagrindinėms teisėms, kaip antai teisei į gynybą, teisei į rungimosi tyrimą, pagrįstą apkaltinamųjų ir išteisinamųjų įrodymų pateikimu, teisei į privataus gyvenimo paisymą, ir dėl šios priežasties jų teisinė padėtis aiškiai pasikeitė. Šis sprendimas taip pat yra asmens nenaudai priimtas aktas Tarnybos nuostatų 90a straipsnio prasme.
62 Ieškovai priduria, kad, kalbant apie teismų praktiką, kuria remiasi Komisija ir Taryba, reikia nurodyti, kad ji nėra svarbi šiuo atveju, nes buvo priimta bylose, kurios nagrinėtos prieš Tarnybos nuostatus papildant 90a straipsniu. Bet kuriuo atveju dėl šios teismų praktikos, jeigu ji būtų taikyta, būtų pažeistas veiksmingos teisminės gynybos principas, įtvirtintas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 ir 13 straipsniuose.
63 Komisija ir Taryba atmeta argumentą, kad jų minėta teismų praktika yra nesvarbi. Jos pabrėžia, kad prieš priimant Tarnybos nuostatų 90a straipsnį buvo nuostata, beveik identiška šiam straipsniui, t. y. Reglamento Nr. 1073/1999 14 straipsnis, kuriame buvo leidžiama pareigūnams pareiškiant ieškinį dėl panaikinimo ginčyti OLAF jų nenaudai priimtus aktus. Taigi, neatsižvelgiant į šią nuostatą, Bendrijos teismų praktikoje buvo nuolat atsisakoma pripažinti, kad taikant Reglamento Nr. 1073/1999 10 straipsnio 2 dalies pirmąjį sakinį priimtas sprendimas yra priimtas asmens nenaudai.
64 Argumentui, susijusiam su tariamu veiksmingos teisminės gynybos principo pažeidimu, jei būtų atsisakyta pripažinti, kad sprendimas perduoti informaciją Italijos teisminėms institucijoms yra asmens nenaudai priimtas aktas, Komisijos nuomone, negali būti pritarta. Iš tiesų asmenys, susiję su taikant Reglamento Nr. 1073/1999 10 straipsnio 2 dalies pirmąjį sakinį priimtu sprendimu, visada turi galimybę paprašyti nacionalinio teismo paklausti Europos Bendrijų Teisingumo Teismo apie šio sprendimo teisėtumą. Taip pat šie asmenys visada gali pareikšti ieškinį dėl (šiuo atveju perdavimo aktu) padarytos žalos atlyginimo.
65 Ieškovai neginčija, kad Tarnybos nuostatų 90a straipsnyje iš esmės pakartotas Reglamento Nr. 1073/1999 14 straipsnio tekstas, tačiau jie atmeta Komisijos ir Tarybos argumentus, pagal kuriuos aktas, tariamai priimtas asmens nenaudai, gali būti tik remiantis vidaus tyrimo rezultatais PT ar nacionalinio baudžiamąją jurisdikciją vykdančio teismo priimtas galutinis sprendimas.
66 Vykdant proceso organizavimo priemones, Komisijos ir Tarybos paprašius nurodyti, kokie OLAF aktai, jų nuomone, galėtų būti skundo pagal Tarnybos nuostatų 90a straipsnį ir vėlesnio ieškinio dalykas, jos nurodo, kad tai yra atliekant vidaus tyrimą OLAF priimti aktai, turintys privalomą teisinį poveikį pareigūnui ar tarnautojui, nesusijusiam su per tyrimą tikrinamomis aplinkybėmis. Jiems, be kita ko, priklausytų asmens daiktų patikrinimas nesusijusiam su tyrimu pareigūnui ar kitam tarnautojui įeinant į kabinetą, tokių asmenų daiktų poėmis, jų apklausa, per kurią OLAF naudoja neteisėtus metodus, neteisėtas šių asmenų telefoninių pokalbių klausymasis. Iš tiesų tokie tyrimo veiksmai trečiųjų asmenų atžvilgiu negali būti vertinami kaip administracijos galutinio sprendimo parengiamieji veiksmai, kurie gali būti skundžiami ieškiniu dėl panaikinimo, nes vėliau priimtoje tyrimo ataskaitoje negali būti nieko nurodoma apie nesusijusį su tyrimu pareigūną ar tarnautoją. Taigi jis neturėtų jokios galimybės vėliau atskirai apskųsti OLAF jo atžvilgiu atliktų veiksmų ir todėl turi turėti teisę juos apskųsti tiesiogiai, kad galėtų teisme apginti savo asmenines teises.
67 Atvirkščiai, dėl klausimo, ar tokie anksčiau aprašyti aktai, priimti pareigūno ar tarnautojo, susijusio su per tyrimą tikrinamomis aplinkybėmis, atžvilgiu galėtų būti laikomi aktais, priimtais asmens nenaudai, Komisija nurodo, kad tokie aktai gali būti išimtinais atvejais taip vertinami su sąlyga, kad jie bus atskirti nuo bet kurio kito tyrimo akto, kuris naudojamas tik OLAF galutinėms išvadoms parengti ir kurį apskųsti galima tik atskiru skundu. Anot Komisijos, reikia pripažinti, kad nė vienos iš šių išimtinių aplinkybių nebuvo nagrinėjamu atveju, nes ieškovai neteigia, kad dėl jų buvo priimtas aktas, kuris reikėtų vertinti kaip asmens nenaudai priimtą aktą.
68 Ieškovai nurodo, kad jie negali pritarti Komisijos ir Tarybos pozicijai, pagal kurią palankiau vertinami pareigūnai ir tarnautojai, nesusiję su tyrimu, nei pareigūnai ar tarnautojai, susiję su vidaus tyrimu. Be to, kad ši pozicija yra diskriminacinė, ji taip pat yra klaidinga atsižvelgiant į Tarnybos nuostatų 90a straipsnį, kuris turi būti skaitomas kartu su Reglamento Nr. 1073/1999 10 konstatuojamąja dalimi, kur aiškiai numatyta, jog tyrimai turi būti atliekami laikantis Tarnybos nuostatų ir visapusiškai gerbiant žmogaus teises ir pagrindines laisves, ypač atitinkamų asmenų teisę reikšti savo nuomonę apie su jais susijusius faktus, bei principą, kad tyrimų išvados gali būti grindžiamos tik įrodomąją vertę turinčiais faktiniais duomenimis.
– Tarnautojų teismo vertinimas
69 Pirmiausia, reikia priminti, kad Sprendimu 1999/352 įsteigus OLAF Bendrijos teisės aktų leidėjas, siekdamas, jog šios tarnybos veikla būtų veiksmingai kontroliuojama teismų, Reglamento Nr. 1073/1999 14 straipsnyje numatė, kad „kol bus pakeisti Tarnybos nuostatai, kiekvienas Europos Bendrijų pareigūnas ar kitas tarnautojas, remdamasis šiuo straipsniu ir laikydamasis Tarnybos nuostatų 90 straipsnio 2 dalyje nustatytos tvarkos, gali pateikti Tarnybos direktoriui skundą dėl jam pakenkusių veiksmų, padarytų Tarnybai atliekant vidaus tyrimą“, ir jog „dėl tokių skundų priimamiems sprendimams taikomas Tarnybos nuostatų 91 straipsnis“. Paskui Reglamente Nr. 723/2004 įtvirtinta galimybė pareigūnams ir kitiems tarnautojams siekti tam tikrų OLAF aktų panaikinimo Bendrijų teismuose, papildant Tarnybos nuostatus 90a straipsniu, kurio antrame sakinyje numatyta, kad kiekvienas asmuo, kuriam taikomi šie nuostatai, gali „pateikti OLAF direktoriui 90 straipsnio 2 dalyje minėtą skundą dėl nutarimo, jam nenaudingo atliekant OLAF tyrimą“.
70 Taigi kol kas Bendrijos teismų praktikoje nenagrinėtas klausimas – ar taikant Reglamento Nr. 1073/1999 10 straipsnio 2 dalies pirmąjį sakinį priimtas sprendimas yra asmens nenaudai priimtas aktas Tarnybos nuostatų 90a straipsnio prasme.
71 Šiuo atžvilgiu reikia pabrėžti, kad 2004 m. Bendrijos teisės aktų leidėjas priėmė Tarnybos nuostatų 90a straipsnį, kad būtų užtikrinta asmenų, kuriems taikomi šie nuostatai, teisminė gynyba. Taip aiškiai ir neseniai suteikus įgaliojimus Tarnybos nuostatuose Tarnautojų teismas savo specializuotoje veiklos srityje negali atsisakyti pareigų, kurias jam numatė teisės aktų leidėjas.
72 Be to, šios nuostatos tiesiogiai susijusios su priėmus Reglamentą Nr. 723/2004 teisės aktų leidėjo numatytomis naujomis pareigomis OLAF. Kovos su sukčiavimu srityje jos susijusios su Tarnybos nuostatų 22a straipsniu, o drausminių procedūrų srityje – su Tarnybos nuostatų IX priedu. Šitaip Tarnybos nuostatų 90a straipsnis atspindi teisės aktų leidėjo rūpestį, kad sustiprinus OLAF vaidmenį būtų numatytos atitinkamos teisminės garantijos.
73 Be to, kaip matyti iš nusistovėjusios Teisingumo Teismo praktikos, veiksmingos teisminės gynybos principas yra bendrasis Bendrijos teisės principas, kylantis iš valstybėms narėms bendrų konstitucinių tradicijų, įtvirtintas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 ir 13 straipsniuose (2008 m. rugsėjo 3 d. Teisingumo Teismo sprendimo Kadi ir Al Barakaat International Foundation prieš Tarybą ir Komisiją, C‑402/05 P ir C‑415/05 P, dar nepaskelbto Rinkinyje, 335 punktas). Byloje, kurioje priimtas šis sprendimas, ieškovams remiantis teise į gynybą, būtent teise būti išklausytiems, Teisingumo Teismas, be kita, ko nusprendė, kad Bendrijų teisėjo kontrolės, kuri turi apimti ypač asmens nenaudai priimto akto motyvų teisėtumą, veiksmingumas, reiškia, jog atitinkama Bendrijos institucija apie šiuos motyvus praneša suinteresuotiesiems asmenims, kai tik įmanoma, arba akto priėmimo momentu, arba bent jau kuo greičiau po to, kad suinteresuotieji asmenys galėtų pasinaudoti teise kreiptis į teismą per nustatytą terminą (šiuo klausimu žr. minėto sprendimo Kadi ir Al Barakaat International Foundation prieš Tarybą ir Komisiją 336 punktą).
74 Kadangi būtent teise būti išklausytiems remiasi ieškovai nagrinėjamoje byloje grįsdami savo argumentus, susijusius su veiksmingos teisminės gynybos užtikrinimu, reikia pabrėžti, kad pareigūnui ši gynyba nėra užtikrinta, jei jis dėl taikant Reglamento Nr. 1073/1999 10 straipsnio 2 dalies pirmąjį sakinį priimto sprendimo stoja prieš nacionalinį baudžiamąją jurisdikciją turintį teismą, prieš tai Bendrijos teisėjui negalėjus patikrinti, ar jis buvo anksčiau išklausytas arba ar OLAF laikėsi Sprendimo 1999/396 nuostatų, kuriose numatyta, kad ši pareiga gali būti atidėta. Bendrijų teisėjo kontrolė taikant Reglamento Nr. 1073/1999 10 straipsnio 2 dalies pirmąjį sakinį priimto sprendimo atžvilgiu yra dar svarbesnė šioje proceso stadijoje, jei OLAF turi galimybę, Komisijos generaliniam sekretoriui leidus, ilgam laikui atidėti pareigą išklausyti suinteresuotųjų asmenų pastabas.
75 Be to, svarbu pabrėžti, kad taikant Reglamento Nr. 1073/1999 10 straipsnio 2 dalies pirmąjį sakinį priimtas sprendimas gali sukelti svarbių pasekmių atitinkamų asmenų karjerai. Iš tiesų pagal Tarnybos nuostatų 43 straipsnį „kiekvieno pareigūno sugebėjimai, naudingumas ir elgesys tarnyboje aprašomi periodinėje ataskaitoje, rengiamoje ne rečiau kaip kartą per dvejus metus“. Taigi, kai OLAF mano, kad tarnautojo atlikti veiksmai gali būti persekiojami baudžiamąja tvarka ir dėl šios priežasties perduoda informaciją nacionalinėms teisminėms institucijoms, apie šią aplinkybę PT dažnai informuoja pati OLAF ar šis tarnautojas, kai, pavyzdžiui, jis liudija nacionaliniame teisme, ir ši aplinkybė vykdant vertinimo procedūrą daro įtaką administracijos atliekamam šio tarnautojo, ypač jo elgesio tarnyboje, vertinimui.
76 Be to, su OLAF vykdomu tyrimu susijusiems asmenims užtikrintos teisminės gynybos pobūdis pakeičiamas OLAF direktoriui priėmus sprendimą pagal Reglamento Nr. 1073/1999 10 straipsnio 2 dalies pirmąjį sakinį. Iš tiesų prieš priimant tokį sprendimą šie asmenys prireikus turi teisę į Bendrijos teismų užtikrintą teisminę gynybą nuo jų teisių galimų pažeidimų, o priėmus šį sprendimą ši gynyba vykdoma nacionalinių teisminių institucijų, gavusių iš OLAF vykdant vidaus tyrimą surinktą informaciją.
77 Taigi atsižvelgiant į pasekmes, kurias gali sukelti taikant Reglamento Nr. 1073/1999 10 straipsnio 2 dalies pirmąjį sakinį priimti sprendimai, būtų sunku atsisakyti pripažinti šiuos sprendimus asmens nenaudai priimtais aktais Tarnybos nuostatų 90a straipsnio prasme, nes pats Bendrijos teisės aktų leidėjas numatė būtinybę vykdant OLAF vidaus tyrimus taikyti griežtas procedūros garantijas, ypač pagrindinį teisės į gynybą principą, kai vykdomi tyrimai dėl svarbiausių OLAF priimamų aktų, kuriems, atsižvelgiant į taikymo sritį, būtinai priklauso ir taikant Reglamento Nr. 1073/1999 10 straipsnio 2 dalies pirmąjį sakinį priimti sprendimai. Iš tiesų Reglamento Nr. 1073/1999 10 konstatuojamojoje dalyje nurodžius, kad OLAF tyrimai turi būti vykdomi „visapusiškai gerbiant žmogaus teises ir pagrindines laisves, ypač teisingumo principą, atitinkamų asmenų teisę reikšti savo nuomonę apie su jais susijusius faktus ir principą, kad tyrimų išvados gali būti grindžiamos tik įrodomąją vertę turinčiais faktiniais duomenimis“, 4 straipsnio 6 dalies b punkte numatyta, kad kiekviena institucija, įstaiga ir tarnyba, įsteigta sutartimis ar remiantis jomis, priima taisykles dėl „asmenų, susijusių su vidaus tyrimu, teisių garantijų“.
78 Jei Tarnautojų teismas nevykdytų taikant Reglamento Nr. 1073/1999 10 straipsnio 2 dalies pirmąjį sakinį priimto sprendimo teisėtumo kontrolės, nors tik jis tai gali padaryti sprendimo dėl asmens, kuriam taikomi Tarnybos nuostatai, atžvilgiu per tinkamą laiką, už galimus Reglamento Nr. 1073/1999 nuostatų, skirtų užtikrinti tiesę į gynybą, pažeidimus nebūtų baudžiama. Nacionalinis teismas turėtų nagrinėti OLAF perduotą informaciją, nors Bendrijos teismo sprendimas dėl neteisėtumo remiantis teisės į gynybą nepaisymu reiškia, kad nacionalinis teismas negali remtis tokia informacija. Be to, Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad toks OLAF teisės į gynybą nesilaikymas yra esminis tyrimo procedūrai taikomų reikalavimų pažeidimas (2003 m. balandžio 8 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutarties Gómez-Reino prieš Komisiją, C‑471/02 P(R), Rink. p. I‑3207, 64 punktas).
79 Be to, jei, kaip matyti iš nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių, nesilaikant Sprendimo 1999/396 4 straipsnio OLAF nebuvo išduotas Komisijos generalinio sekretoriaus leidimas ir OLAF jo net neprašė, o Bendrijos teismas negalėjo atskleisti šio neteisėtumo, keletą mėnesių pareigūnui nežinant būtų tiesiogiai neteisėtai taikomos procedūros. Tai, kad pareiga išklausyti suinteresuotąjį asmenį gali būti atidėta ir kad šis gali neturėti galimybių remtis savo teisėmis teisme, nesvarbu, Bendrijų ar nacionaliniame, juo labiau pateisina ieškinio, tiesiogiai pareikšto dėl taikant Reglamento Nr. 1073/1999 10 straipsnio 2 dalies pirmąjį sakinį priimto sprendimo panaikinimo, priimtinumą. Tokiomis aplinkybėmis procesinės garantijos nacionaliniame teisme iš tiesų negali būti taikomos, kol suinteresuotasis pareigūnas nėra informuotas apie jo atžvilgiu pradėtą baudžiamąjį tyrimą. Be to, vien teisminė kontrolė, vykdoma pagal Reglamento Nr. 1073/1999 10 straipsnio 2 dalies pirmąjį sakinį priimant sprendimą, gali užtikrinti Komisijos generalinio sekretoriaus, vienintelės už OLAF ribų veikiančios institucijos, turinčios tam tikrų su tyrimo vykdymu susijusių įgaliojimų spręsti išsaugoti tyrimo konfidencialumą prieš kreipiantis į nacionalines teismines institucijas, prerogatyvas.
80 Be to, tam, kad tokio akto, kaip antai taikant Reglamento Nr. 1073/1999 10 straipsnio 2 dalies pirmąjį sakinį priimto sprendimo, teisminė kontrolė būtų veiksminga, ji negali būti vykdoma vien nagrinėjant ieškinį dėl žalos atlyginimo. Žinoma, šis ieškinys leidžia pareigūnui gauti žalos, kurią jis patyrė dėl OLAF tyrimo, atlyginimą (žr. minėtą sprendimą Camós Grau prieš Komisiją). Vis dėlto prieš pareikšdamas tokį ieškinį dėl žalos atlyginimo Bendrijų pareigūnas, viena vertus, turi užbaigti dviejų etapų ikiteisminę procedūrą, po kurios einantis teisminis nagrinėjimas yra santykinai ilgas, ir, kita vertus, toks ieškinys neleidžia užtikrinti teisės į gynybą laikymosi tada, kai ji gali būti pažeista.
81 Tarnautojų teismas norėtų šiuo atžvilgiu pabrėžti, kad iš nusistovėjusios teismų praktikos matyti, jog veiksminga teisminė gynyba reiškia, kad asmuo, kurio interesai pažeisti asmens nenaudai priimtu aktu, gali prašyti teisėjo nustatyti laikinąsias apsaugos priemones. Ieškinys, kuriuo siekiama sustabdyti tokio akto vykdymą, yra priimtinas pagal Procedūros reglamento 102 straipsnio 1 dalį tik tada, kai prašantis asmuo apskundė šį aktą Tarnautojų teisme. Pripažinus pareigūno teisę pareikšti tiesioginį ieškinį dėl taikant Reglamento Nr. 1073/1999 10 straipsnio 2 dalies pirmąjį sakinį priimto sprendimo būtų leista šiam pareigūnui, jeigu jis žino apie tyrimo išvadas ir atitinka reikalaujamas skubos bei žalos sąlygas, prireikus pasiekti, kad būtų sustabdytas minėto sprendimo vykdymas.
82 Galiausiai reikia pažymėti, kad tokio akto, kaip antai taikant Reglamento Nr. 1073/1999 10 straipsnio 2 dalies pirmąjį sakinį priimto sprendimo, veiksminga teisėtumo kontrolė padeda užtikrinti, kad atsižvelgiant į teisės aktų leidėjo tikslus OLAF tyrimai būtų teisėti ir ji laikytųsi asmenų, susijusių su jos tyrimais, pagrindinių teisių. Tarnautojų teismas pastebi, kad šiame ginče į pagal Tarnybos nuostatų 90a straipsnį ieškovų byloje F‑5/05 paduotus skundus OLAF atsakė tik 2005 m. vasario 21 d., t. y. po ieškinio pareiškimo, ir kad vien Komisija, kuri nebuvo ginčijamo akto autorė, aiškiai atsakė į jai pateiktus skundus. Tokia situacija, kai ginčijamo sprendimo autorius neteikia savo pozicijos dėl šio akto kritikos, yra sunkiai suderinama su gero administravimo principu ir atskleidžia, kokių kliūčių gali kilti nesant aiškiai nustatytos ir veiksmingos teisminės kontrolės. Ieškinio nagrinėjimas šioje byloje iš esmės negali paneigti šio teiginio.
83 Taigi anksčiau nurodyti argumentai pateisina tai, kad taikant Reglamento Nr. 1073/1999 10 straipsnio 2 dalies pirmąjį sakinį priimti sprendimai būtų pripažinti asmens nenaudai priimtais aktais Tarnybos nuostatų 90a straipsnio prasme.
84 Tokia išvada negali būti užginčyta jokiais Komisijos nurodytais argumentais.
85 Pirmiausia Komisija ir Taryba nurodo, kad taikant Reglamento Nr. 1073/1999 10 straipsnio 2 dalies pirmąjį sakinį OLAF direktoriaus priimtas sprendimas yra tik parengiamoji galutinio sprendimo, kurį gali priimti nacionalinės teisminės ir administracinės institucijos, priemonė.
86 Šiuo atžvilgiu tiesa, kad pagal nusistovėjusią teismų praktiką, kalbant apie aktus ar sprendimus, kurių rengimas apima keletą etapų, visų pirma priimtus vidaus procedūros pabaigoje, reikia nurodyti, jog tik priemonės, išreiškiančios galutinę institucijos poziciją šios procedūros pabaigoje, o ne tarpinės priemonės, skirtos galutiniam sprendimui priimti, laikytinos aktais, dėl kurių galima pareikšti ieškinį. Parengiamieji sprendimo aktai nepriimami asmens nenaudai ir tik pareiškęs ieškinį dėl procedūros pabaigoje priimto sprendimo ieškovas gali remtis ankstesnių, netiesiogiai su juo susijusių aktų neteisėtumu (2003 m. vasario 11 d. Pirmosios instancijos teismo nutarties Pflugradt prieš ECB, T‑83/02, Rink. VT p. I‑A‑47 ir II‑281, 34 punktas).
87 Vis dėlto svarbu pabrėžti, kad priimdamas sprendimą pagal Reglamento Nr. 1073/1999 10 straipsnio 2 dalies pirmąjį sakinį OLAF direktorius, atsižvelgęs į jo tarnybų tyrimo tarpinius ar galutinius rezultatus, išreiškia poziciją, ar buvo veikų, galinčių užtraukti baudžiamąją atsakomybę, ir ar prieš asmenį ar asmenis, susijusius su tyrimu, gali būti pradėtas baudžiamasis persekiojimas. Šį sprendimą specialioje procedūroje, kuri skiriasi nuo nacionalinio teismo proceso, priima nepriklausoma Bendrijų įstaiga, būdama viena už jį atsakinga. Prieš šį sprendimą nėra priimamas joks asmeniui nenaudingas aktas, kuris priklauso OLAF direktoriaus kompetencijai, ir jame išreiškiama jo autoriaus pozicija. Todėl jis negali būti prilygintas aktui, kuriuo PT pradeda drausminę procedūrą pareigūno atžvilgiu ir kuriuo siekiama parengti paskesnį ir galutinį šios tarnybos sprendimą.
88 Jei taikant Reglamento Nr. 1073/1999 10 straipsnio 2 dalies pirmąjį sakinį priimtas sprendimas turėtų būti vertinamas kaip nacionalinės teisminės bylos ir PT vėliau priimtų sprendimų parengiamoji priemonė, turėtų būti pripažinta a fortiori, kad visi OLAF su jos tyrimu susiję aktai, kurie dažnai priimami prieš priimant sprendimą perduoti informaciją, taip pat yra vien parengiamieji aktai. Tačiau toks vertinimas, viena vertus, prieštarautų aiškiam Tarnybos nuostatų 90a straipsnio tekstui ir jų autorių, kurie, pripažindami visiems Tarnybos nuostatuose numatytiems asmenims teisę pateikti skundą dėl asmens nenaudai priimtų OLAF sprendimų, patvirtina, kad tokie aktai egzistuoja, ketinimams ir, antra vertus, dėl jos, kaip teisingai nurodo ieškovai, Tarnybos nuostatų 90a straipsnis netektų dalyko ir naudos.
89 Be to, atsakant į Tarnautojų teismo klausimą raštu Komisijos ir Tarybos nurodyti asmens nenaudai priimtų aktų, dėl kurių gali būti pateiktas skundas pagal Tarnybos nuostatų 90a straipsnį, pavyzdžiai, kaip antai asmens daiktų patikrinimas nesusijusiam su tyrimu pareigūnui ar tarnautojui įeinant į kabinetą, jų poėmis ir tokių asmenų apklausa, per kurią panaudoti neteisėti metodai, ir neteisėtas šių asmenų telefoninių pokalbių klausymasis, iš tikrųjų nėra tikri administraciniai sprendimai, priešingai nei taikant Reglamento Nr. 1073/1999 10 straipsnio 2 dalies pirmąjį sakinį priimti sprendimai. Jei tiesa, kad po šių aktų nebūtinai priimami kiti sprendimai, jie nepaveikia nesusijusio su tyrimu pareigūno ar tarnautojo interesų ar teisinės padėties labiau nei ginčijamas sprendimas perduoti informaciją, priimtas dėl asmenų, susijusių su OLAF tyrimu. Šie aktai a priori nedaro įtakos administracinei nesusijusių su tyrimu pareigūnų ar tarnautojų padėčiai ar karjerai, o sprendimas perduoti informaciją, kaip antai ginčijamas sprendimas, nedelsiant daro neigiamą įtaką su juo susijusių asmenų interesams, karjerai ir reputacijai.
90 Taigi taikant Reglamento Nr. 1073/1999 10 straipsnio 2 dalies pirmąjį sakinį priimtas sprendimas negali būti vertinamas kaip vien tarpinis ar parengiamasis sprendimas, antraip visas Tarnybos nuostatų 90a straipsnis netektų prasmės. Jis yra aktas, kuriuo OLAF direktorius, turintis specialią ir išskirtinę kompetenciją šiuo atžvilgiu Bendrijų lygiu, priima sprendimą dėl faktinių aplinkybių, kurias galima kvalifikuoti kaip nusikalstamas veikas, ir nusprendžia informuoti nacionalines teismines institucijas, kad šios aplinkybės būtų tinkamai kvalifikuotos pagal baudžiamąją teisę.
91 Be to, reikia pažymėti, kad pareigūnų drausminės tvarkos srityje Teisingumo Teismas byloje, kurioje buvo ginčijama Drausmės komisijos nuomonė, nusprendė, kad tokia nuomonė yra asmens nenaudai priimtas aktas, kuris gali būti ieškinio dalykas, nes ši nuomonė, nors ir parengta patariamojo organo, buvo pateikta tyrimo, kurį Drausmės komisija turėjo atlikti visiškai nepriklausomai ir laikydamasi specialios ir atskiros procedūros pagal rungimosi principą ir gerbiant pagrindinę teisę į gynybą, pabaigoje (1985 m. sausio 29 d. Teisingumo Teismo sprendimo F prieš Komisiją, 228/83, Rink. p. 275, 16 punktas). Tokie argumentai turi būti a fortiori taikomi pagal analogiją taikant Reglamento Nr. 1073/1999 10 straipsnio 2 dalies pirmąjį sakinį priimtų sprendimų atveju, nes, be to, kad jais nesiekiama parengti paskesnio ir galutinio OLAF direktoriaus sprendimo, juos priima nepriklausoma Bendrijų įstaiga vykdant tyrimą, kuris turi būti atliekamas „visapusiškai gerbiant <...> atitinkamų asmenų teisę reikšti savo nuomonę apie su jais susijusius faktus“.
92 Antra, Komisija ir Taryba remiasi teismo precedentais ginčydamos taikant Reglamento Nr. 1073/1999 10 straipsnio 2 dalies pirmąjį sakinį priimtų sprendimų pripažinimą asmens nenaudai priimtais aktais.
93 Šiuo atžvilgiu tiesa, kad bylose, kuriose buvo priimta minėta Teisingumo Teismo pirmininko nutartis Tillack prieš Komisiją (34 punktas), minėta Pirmosios instancijos teismo pirmininko nutartis Tillack prieš Komisiją (46 punktas) ir minėtas Pirmosios instancijos teismo sprendimas Tillack prieš Komisiją (68−70 punktai), Bendrijos teismai nusprendė, kad taikant Reglamento Nr. 1073/1999 10 straipsnio 2 dalies pirmąjį sakinį priimtas sprendimas aiškiai nepakeitė asmens, susijusio su minėta informacija, teisinės padėties.
94 Vis dėlto ši teismų praktika buvo priimta dėl asmens, nebuvusio Bendrijų pareigūnu, bylose, pradėtose pagal EB 230 straipsnį, o ne pagal EB 236 straipsnį. Teisingumo Teismas, kaip ir Pirmosios instancijos teismas, kurių nebuvo klausiama dėl Tarnybos nuostatų 90a straipsnio taikymo srities, pažymėjo, kad ieškovas turėjo pakankamai procesinių garantijų nacionaliniame teisme ir OLAF sprendimas perduoti su juo susijusią informaciją buvo vien parengiamasis aktas. Tačiau ši situacija skiriasi nuo situacijos nagrinėjamoje byloje. Iš tiesų, kalbant apie Bendrijų atžvilgiu trečiąjį asmenį, kurio karjera ir materialinė padėtis nepriklauso tiesiogiai nuo Bendrijų institucijų priimtų priemonių, Bendrijų teismas neturi specialių galių užtikrinti vietoj nacionalinio teismo, kad būtų gerbiamos pagrindinės teisės ir teisingo bylos nagrinėjimo reikalavimai.
95 Dėl Pirmosios instancijos teismo sprendimų bylose, kuriose priimta minėta nutartis Comunidad Autónoma de Andalucía prieš Komisiją, ir minėto sprendimo Camós Grau prieš Komisiją svarbu pažymėti, kad šiuose sprendimuose Pirmosios instancijos teismas sprendė dėl OLAF ataskaitos, kuria užbaigiamas tyrimas, teisinio pobūdžio, tačiau ne dėl tokio ginčijamo sprendimo pripažinimo asmens nenaudai priimtu aktu.
96 Galiausiai reikia pabrėžti, kad Teisingumo Teismas, kaip ir Pirmosios instancijos teismas, jau pastebėjo, jog OLAF aktų, priimtų asmens nenaudai, teisėtumo kontrolė galėtų būti atliekama Bendrijos teisme pareiškiant ieškinį dėl panaikinimo (šiuo klausimu žr. 2004 m. kovo 30 d. Sprendimo Rothley ir kt. prieš Parlamentą, C‑167/02 P, Rink. p. I‑3149, 50 punktą; 2000 m. gegužės 2 d. Pirmosios instancijos teismo pirmininko nutarties Rothley ir kt. prieš Parlamentą, T‑17/00 R, Rink. p. II‑2085, 107 punktą; 2002 m. vasario 26 d. Pirmosios instancijos sprendimo Rothley ir kt. prieš Parlamentą, T‑17/00, Rink. p. II‑579, 73 punktą).
97 Darytina išvada, kad ieškovai gali prašyti panaikinti sprendimą perduoti informaciją Italijos teisminėms institucijoms.
Dėl esmės
98 Grįsdami reikalavimus dėl panaikinimo ieškovai remiasi iš esmės penkiais pagrindais, susijusiais su, pirma, tuo, kad sprendimas perduoti informaciją Italijos teisminėms institucijoms priimtas be tinkamo pagrindo, antra, pagrindinio teisės į gynybą paisymo principo pažeidimu, trečia, Tarnybos nuostatų 26 straipsnio septintosios pastraipos pažeidimu, ketvirta, šių nuostatų 25 straipsnio antrosios pastraipos dėl pareigos motyvuoti sprendimus, priimtus asmens nenaudai, pažeidimu, penkta, Reglamento Nr. 1073/1999 ir Sprendimo 1999/396 neteisėtumu.
99 Reikia išnagrinėti antrąjį ieškinio pagrindą, susijusį su pagrindinio teisės į gynybą paisymo principo pažeidimu.
– Šalių argumentai
100 Ieškovai tvirtina, kad OLAF nesilaikė pagrindinio teisės į gynybą paisymo principo, šiuo atveju užtikrinto Sprendimo 1999/396 4 straipsniu, nes jiems nebuvo suteikta galimybė prieš OLAF nusprendžiant perduoti informaciją apie juos Italijos teisminėms institucijoms pareikšti pastabas dėl perduodamoje informacijoje nurodytų aplinkybių. Suinteresuotieji asmenys paaiškina, kad jokia konkrečia tyrimo aplinkybe negalima pateisinti to, jog OLAF negerbė šio principo, ir bet kuriuo atveju Komisijos generalinis sekretorius nedavė tam sutikimo.
101 Gindama savo poziciją, Komisija pirmiausia nurodė, kad normos teisės į gynybą srityje, kurių turi laikytis OLAF atlikdama vidaus tyrimus, yra tik tos, kurios įtvirtintos, viena vertus, Sprendimo 1999/396 pirmosios pastraipos pirmame sakinyje ir, antra vertus, antrame sakinyje (šiuo klausimu žr. minėtos Pirmosios instancijos teismo nutarties Gómez‑Reino prieš Komisiją 65 punktą).
102 Taigi dėl Sprendimo 1999/396 4 straipsnio pirmosios pastraipos pirmo sakinio, kuriame numatyta, kad kai iškyla pareigūno galimas įtraukimas į OLAF tyrimą, jis nedelsiant informuojamas, jeigu tai nekelia pavojaus tyrimui, Komisija tvirtina, kad šios nuostatos nebuvo pažeistos nagrinėjamu atveju, nes ieškovų informavimas paveiktų Italijos teisminių institucijų tyrimų veiksmingumą, atsižvelgiant į kai kurių dokumentų sunaikinimo riziką. Kalbant apie Sprendimo 1999/396 4 straipsnio pirmosios pastraipos antrą sakinį, reikia nurodyti, jog jis netaikomas taikant Reglamento Nr. 1073/1999 10 straipsnio 2 dalies pirmą sakinį priimtam sprendimui, kai informacija Italijos teisminėms institucijoms perduodama per vidaus tyrimą, o ne jo pabaigoje.
103 Komisija tvirtina, kad bet kuriuo atveju ieškovai buvo informuoti tinkamu laiku apie su jais susijusius duomenis, nes vykstant baudžiamosios bylos nagrinėjimui Italijoje jiems buvo nusiųsti 2003 m. rugpjūčio 5 d. pranešimo priedai, t. y. 2003 m. liepos 23 d. informacinis pranešimas ir buvusio ATI direktoriaus apklausos protokolas.
– Tarnautojų teismo vertinimas
104 Pirmiausia, svarbu priminti, kad Sprendimo 1999/396 4 straipsnio pirmosios pastraipos pirmame sakinyje numatyta, jog „tais atvejais, kai iškyla Komisijos nario, pareigūno ar tarnautojo galimas dalyvavimas, suinteresuotasis asmuo nedelsiant informuojamas, jeigu tai nekelia pavojaus tyrimui“. Sprendimo 1999/396 4 straipsnio pirmosios pastraipos antrame sakinyje nurodyta, kad „visais atvejais išvados, kuriose baigus tyrimą įvardijamas kuris nors Komisijos narys, pareigūnas ar tarnautojas, negali būti daromos nesuteikus suinteresuotajam asmeniui galimybės pareikšti savo nuomonę apie su juo susijusias aplinkybes“.
105 Kaip 2008 m. liepos 8 d. Sprendime Franchet ir Byk prieš Komisiją (T‑48/05, dar nepaskelbtas Rinkinyje, 133 ir 145 punktai) nusprendė Pirmosios instancijos teismas, iš minėtų Sprendimo 1999/396 4 straipsnio pirmosios pastraipos nuostatų matyti, kad kai OLAF direktorius planuoja taikydamas Reglamento Nr. 1073/1999 10 straipsnio 2 dalies pirmąjį sakinį priimti sprendimą, jis privalo tuo atveju, kai informaciją sudaro išvados, kuriose įvardijamas Komisijos narys, pareigūnas ar tarnautojas, suteikti šiam galimybę pareikšti nuomonę dėl visų su juo susijusių aplinkybių prieš perduodamas ją nacionalinėms teisminėms institucijoms.
106 Šiuo atveju iš bylos medžiagos matyti, kad 2003 m. liepos 23 d. informaciniame pranešime OLAF nurodė ieškovus kaip įtariamus padarius nusikalstamą veiką. Taigi 2003 m. liepos 23 d. pranešime nurodytos „išvados, kuriose įvardijami“ ieškovai.
107 Todėl ieškovai iš esmės privalėjo būti informuoti ir išklausyti apie su jais susijusias aplinkybes prieš perduodant 2003 m. rugpjūčio 5 d. pranešimą Italijos teisminėms institucijoms.
108 Tiesa, Sprendimo 1999/396 4 straipsnio antrojoje pastraipoje numatyta išimtis tais atvejais, kai tyrimo tikslais būtina išlaikyti visišką slaptumą ir reikia laikytis nacionalinės teismo institucijos kompetencijai priklausančios tyrimo tvarkos. Šiais atvejais pareiga kviesti pareigūną, kad jis galėtų pareikšti savo nuomonę, gali būti atidėta Komisijos generalinio sekretoriaus sutikimu.
109 Vis dėlto ieškovai nurodo, o Komisija neprieštarauja, jog Komisijos generalinis sekretorius nedavė sutikimo, kad pareigos paprašyti jų pateikti savo pastabas vykdymas būtų atidėtas, ir jo net nebuvo prašyta duoti tokį sutikimą.
110 Pažymėtina, kad pareiga prašyti Komisijos generalinio sekretoriaus sutikimo ir jį gauti nėra paprastas formalumas, kurį prireikus galima įvykdyti esant vėlesnei stadijai. Iš tikrųjų, kaip buvo nuspęsta minėtame sprendime Byk prieš Komisiją (151 punktas), reikalavimas gauti sutikimą prarastų savo prasmę, t. y. užtikrinti, kad būtų gerbiama atitinkamų pareigūnų teisė į gynybą, kad informacijos apie juos pateikimas būtų atidedamas tik iš tiesų išimtiniais atvejais ir kad išimtinį pobūdį įvertintų ne vien OLAF, bet ir Komisijos generalinis sekretorius.
111 Šiomis aplinkybėmis reikia pripažinti, kad OLAF pažeidė Sprendimo 1999/396 4 straipsnyje numatytas nuostatas ir ieškovų teisę į gynybą.
112 Papildomai reikia priminti, kad pagal nusistovėjusią teismų praktiką teisės į gynybą užtikrinimas bet kokioje procedūroje, kuri buvo pradėta prieš asmenį ir gali pasibaigti tam asmeniui nenaudingu aktu, yra pagrindinis Bendrijos teisės principas, kurio reikia laikytis net nesant jokių vykdomą procedūrą reglamentuojančių teisės aktų (žr. 2002 m. balandžio 23 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Campolargo prieš Komisiją, T‑372/00, Rink. VT p. I‑A‑49 ir II‑223, 30 punktą ir nurodytą teismų praktiką). Šis principas, kuris paprastai reikalauja, kad suinteresuotasis asmuo būtų išklausytas kompetentingos institucijos prieš priimant jo nenaudai aktą, taikomas drausminėse bylose ir kitose Bendrijos viešosios tarnybos bylose (žr. minėto sprendimo Campalargo prieš Komisiją 31 punktą ir nurodytą teismo praktiką).
113 Todėl net darant prielaidą, kad, kaip teigia Komisija, Sprendimo 1999/396 4 straipsnio pirmosios pastraipos antras sakinys netaikomas taikant Reglamento Nr. 1073/1999 10 straipsnio 2 dalies pirmąjį sakinį priimtam sprendimui, kai informacija nacionalinėms teisminėms institucijoms perduodama atliekant tyrimą, OLAF, remdamasi pagrindiniu teisės į gynybą paisymo principu, iš esmės turėjo paprašyti ieškovų pateikti naudingas pastabas dėl su jais suijusių aplinkybių prieš priimdama aktą jų nenaudai. Tačiau aišku, kad taip nebuvo padaryta, nors nėra jokios tai galinčios pateisinti aplinkybės.
114 Galiausiai, nors Komisija nurodo, kad ieškovai tinkamu laiku buvo informuoti apie su jais susijusius duomenis, nes vykstant baudžiamosios bylos nagrinėjimui Italijoje jiems buvo persiųstas 2003 m. rugpjūčio 5 d. pranešimas su priedais, tokia aplinkybė, įvykusi po sprendimo perduoti informaciją Italijos teisminėms institucijoms, negali būti laikoma kompensuojančia Sprendimo 1999/396 4 straipsnio nuostatų pažeidimą.
115 Darytina išvada, kad nesant reikalo nagrinėti kitų pagrindų sprendimas perduoti informaciją Italijos teisminėms institucijoms turi būti panaikintas.
Dėl su žalos atlyginimu susijusių reikalavimų
Šalių argumentai
116 Ieškovai iš esmės reikalauja, kad būtų atlyginta neturtinė žala, patirta, pirma, dėl sprendimo pradėti vidaus tyrimą ir OLAF tyrimo aktų, antra, dėl to, kad OLAF be pagrįstos priežasties ir nesilaikydama teisės į gynybą perdavė su jais susijusią informaciją Italijos teisminėms institucijoms, trečia, dėl to, jog galutinėje OLAF vidaus tyrimo ataskaitoje nurodytos išvados nėra pagrįstos įrodomąją vertę turinčiais faktiniais duomenimis, ketvirta, dėl to, kad OLAF nesiėmė jokių veiksmų dėl jai pateiktų skundų siekiant gauti informacijos apie tyrimo aplinkybes. Ieškovai visų pirma nurodo, kad dėl sprendimo perduoti informaciją Italijos teisminėms institucijoms Varezės prokuroras pradėjo baudžiamąjį tyrimą, be to, dėl šio tyrimo ieškovai nerimavo dėl galimų baudžiamojo persekiojimo veiksmų, taip pat šiuo tyrimu buvo pasikėsinta į jų garbę ir profesinę reputaciją.
117 Gindama savo poziciją, Komisija prašo atmesti minėtus reikalavimus kaip nepriimtinus, nes juose nesilaikant Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento 44 straipsnio 1 dalies c punkto nebuvo nieko, kas leistų nustatyti elgesį, kuriuo ieškovai kaltina Komisija. Bet kuriuo atveju net darant prielaidą, kad minėti reikalavimai atitinka Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento 44 straipsnio 1 dalies c punkto reikalavimus, Komisija pastebi, jog jie vis tiek nepriimtini, nes yra „tik priedas“ prie panaikinimo reikalavimų, kurie turi būti atmesti kaip nepriimtini.
118 Kalbėdama apie esmę Komisija tvirtina, kad neturtinė žala, kuria remiasi ieškovai, atsirado vien dėl Italijos teisminių institucijų savarankiško sprendimo pradėti baudžiamąjį procesą, todėl nėra priežastinio ryšio tarp nurodomų pažeidimų ir tvirtinamos žalos.
119 Atsakydami ieškovai, priėję prie išvados dėl reikalavimų atlyginti žalą priimtinumo, iš esmės ginčija Komisijos teiginį, kad žala, kurią atlyginti jie reikalauja, tiesiogiai atsirado dėl Italijos teisminių institucijų savarankiško sprendimo pradėti baudžiamąjį tyrimą. Jie pabrėžia, kad šiuo atžvilgiu neįtikėtina, jog Varezės prokuroras, gavęs OLAF pranešimą, nurodantį veikas, kvalifikuojamas kaip sukčiavimas, bendrininkavimas sukčiaujant ir dokumentų klastojimas, atsisakytų pradėti baudžiamąjį tyrimą.
Tarnautojų teismo vertinimas
– Dėl priimtinumo
120 Pagal Tarnybos nuostatų 90a straipsnyje nustatytą teisių gynimo priemonių sistemą ieškinys dėl žalos atlyginimo, kuriuo reikalaujama atlyginti OLAF padarytą žalą, yra priimtinas, tik jeigu buvo atlikta ikiteisminė procedūra pagal Tarnybos nuostatų normas. Ši procedūra skiriasi atsižvelgiant į tai, ar žala, kurią prašoma atlyginti, atsirado dėl asmens nenaudai priimto akto Tarnybos nuostatų 90a straipsnio prasme, ar dėl sprendimo galios neturinčių OLAF veiksmų. Pirmuoju atveju suinteresuotasis asmuo per nustatytus terminus turi kreiptis į OLAF direktorių su skundu dėl ginčijamo akto. Antruoju atveju, atvirkščiai, administracinė procedūra pradedama pateikus prašymą Tarnybos nuostatų 90 straipsnio 1 dalies prasme, kad būtų atlyginta žala ir prireikus paskui pateikiamas skundas dėl sprendimo atmesti prašymą (pagal analogiją žr. 1996 m. birželio 28 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Y prieš Teisingumo Teismą, T‑500/93, Rink. VT, p. I‑A‑335 ir II‑977, 64 punktą). Vis dėlto, kai ieškinys dėl panaikinimo ir ieškinys dėl žalos atlyginimo yra tiesiogiai susiję, antrasis priimtinas kaip ieškinio dėl panaikinimo priedas, nesant reikalo prieš tai administracijai pateikti prašymą atlyginti tariamai patirtą žalą ir skundą, kuriuo ginčijamas implicitinio ar eksplicitinio sprendimo atmesti minėtą prašymą pagrįstumas (pagal analogiją žr. minėto sprendimo Y prieš Teisingumo Teismą 66 punktą).
121 Šiuo atveju, kalbant apie prašymą atlyginti žalą, tariamai atsiradusią dėl sprendimo pradėti vidaus tyrimą, OLAF tyrimo aktų, galutinės ataskaitos turinio ir OLAF atsisakymo imtis veiksmų dėl ieškovų pateiktų skundų, reikia nurodyti, jog šis prašymas turi būti atmestas kaip nepriimtinas, nes suinteresuotieji asmenys neįvykdė ikiteisminės procedūros reikalavimų. Iš tiesų, darant prielaidą, kad ieškovų nurodyti veiksmai buvo asmens nenaudai priimti aktai Tarnybos nuostatų 90a straipsnio prasme, jie turėjo būti apskųsti, o to nebuvo padaryta šiuo atveju. Taip pat darant prielaidą, kad šie veiksmai turėjo būti laikomi neturinčiais sprendimų galios, ieškovai turėjo pateikti prašymą atlyginti žalą pagal Tarnybos nuostatų 90 straipsnio 1 dalį, ir to jie nepadarė.
122 Atvirkščiai, kalbant apie prašymą atlyginti žalą, tariamai atsiradusią dėl sprendimo perduoti informaciją Italijos teisminėms institucijoms, pažymėtina, kad šis prašymas, kuris, priešingai nei nurodo Komisija, pakankamai pagrįstas nuo nagrinėjamo ieškinio pateikimo, buvo tiesiogiai susijęs su reikalavimais panaikinti sprendimą perduoti informaciją ir todėl turi būti laikomas priimtinu kaip šių reikalavimų priedas.
123 Taigi reikia nagrinėti tik prašymo atlyginti žalą, atsiradusią dėl sprendimo perduoti informaciją Italijos teisminėms institucijoms, pagrįstumą.
– Dėl esmės
124 Kaip jau minėta, sprendimas perduoti informaciją Italijos teisminėms institucijoms, priimtas nesilaikant Sprendimo 1999/396 4 straipsnio nuostatų dėl teisės į gynybą paisymo ir dėl esminių procedūros reikalavimų pažeidimo, sukėlė neturtinę žalą ieškovams. Šiuo atveju tokia žala yra akivaizdesnė, nes po šio sprendimo Italijos teisminės institucijos pradėjo baudžiamąjį tyrimą.
125 Atvirkščiai, dėl žalos, patirtos dėl Italijos baudžiamojo tyrimo sukelto ieškovų nerimo ir kėsinimosi į jų garbę ir profesinę reputaciją, reikia priminti, kad pagal nusistovėjusią teismų praktiką Bendrijos atsakomybė kyla, jei įvykdomos visos sąlygos: institucijos veiksmų neteisėtumas, reali žala ir veiksmų bei nurodytos žalos priežastinis ryšys (1987 m. gruodžio 16 d. Teisingumo Teismo sprendimo Delauche prieš Komisiją, 111/86, Rink. p. 5345, 30 punktas; 2002 m. spalio 17 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Cocchi ir Hainz prieš Komisiją, T‑330/00 ir T‑114/01, Rink. VT p. I‑A‑193 ir II‑987, 97 punktas). Be to, tam, kad būtų patvirtintas toks ryšys, reikia, jog iš esmės būtų įrodytas tiesioginis ir tikras atitinkamo Bendrijų institucijos padaryto pažeidimo ir nurodytos žalos priežastinis ryšys (2004 m. spalio 5 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Sanders ir kt. prieš Komisiją, T‑45/01, Rink. p. II‑3315, 149 punktas; 2004 m. spalio 5 d. Sprendimo Eagle ir kt. prieš Komisiją, T‑144/02, Rink. p. II‑3381, 148 punktas ir 2007 m. rugsėjo 12 d. Sprendimo Combescot prieš Komisiją, T‑250/04, dar nepaklebto Rinkinyje, 95 punktas).
126 Šiuo atveju, nors Italijos teisminės institucijos pagal lojalaus bendradarbiavimo principą turėjo atidžiai išnagrinėti OLAF perduotą informaciją ir priimti tinkamą sprendimą, kad užtikrintų Bendrijos teisės laikymąsi, minėtos institucijos, vykdydamos savo įgaliojimus, laisvai vertina šios informacijos turinį ir apimtį ir sprendžia, kokių veiksmų prireikus reikia imtis. Todėl vien Italijos teisminių institucijų, kurios nusprendė pradėti baudžiamąją bylą ir atlikti tyrimą, veiksmai tiesiogiai sukėlė nurodomą neturtinę žalą (šiuo klausimu žr. minėto sprendimo Tillack prieš Komisiją 122 punktą). Šiomis aplinkybėmis ieškovai neįrodė tiesioginio priežastinio ryšio tarp sprendimo perduoti informaciją Italijos teisminėms institucijos ir neturtinės žalos, patirtos dėl ieškovų nerimo ir kėsinimosi į jų garbę ir profesinę reputaciją.
127 Darytina išvada, kad reikalavimai atlyginti žalą turi būti priimti tiek, kiek jais siekiama žalos, atsiradusios dėl Sprendimo 1999/396 4 straipsnio nuostatų, susijusių su teisės į gynybą paisymu, pažeidimo, atlyginimo.
128 Kalbant apie šios žalos atlyginimą, nors pagal nusistovėjusią teismų praktiką pats skundžiamo akto panaikinimas gali būti tinkamas ir iš esmės (t. y. šiame akte nesant aiškiai neigiamo ieškovo gebėjimų įvertinimo, galinčio jam pakenkti) pakankamas visos neturtinės žalos, kurią šis galėjo patirti, atlyginimas (2004 m. liepos 8 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Schochaert prieš Tarybą, T‑136/03, p. I‑A‑215 ir II‑957, 34 punktas), ši teismų praktika negali būti taikoma nagrinėjamu atveju.
129 Iš tiesų, atsižvelgiant į ieškovų patirtos žalos dėl Sprendimo 1999/396 4 straipsnio nuostatų, susijusių su teisės į gynybą paisymu, pažeidimo pobūdį ir dydį, sprendimo perduoti informaciją Italijos teisminėms institucijoms panaikinimas negali būti tinkamas ir pakankamas žalos, atsiradusios dėl jo neteisėtumo, atlyginimas. Šiomis aplinkybėmis žala bus teisingai atlyginta priteisus iš Komisijos pervesti kiekvienam iš ieškovų po 3 000 eurų.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
130 Pagal Procedūros reglamento 122 straipsnį šio reglamento aštunto skyriaus antros dalies nuostatos dėl bylinėjimosi ir teismo išlaidų taikomos tik Tarnautojų teismo po šio reglamento įsigaliojimo dienos, t. y. nuo 2007 m. lapkričio 1 d., gautose bylose. Su nagrinėjama sritimi susijusios Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento nuostatos ir toliau taikomos mutatis mutandis byloms, kurių Tarnautojų teismas nebaigė nagrinėti iki šios dienos.
131 Pagal Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento 87 straipsnio 2 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jeigu laimėjusi šalis to prašė. Kadangi Komisija iš esmės bylą pralaimėjo, ji turi padengti bylinėjimosi išlaidas.
132 Pagal Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento 87 straipsnio 4 dalies pirmąją pastraipą Taryba, įstojusi į bylą šalis, padengia savo bylinėjimosi išlaidas.
Remdamasis šiais motyvais,
TARNAUTOJŲ TEISMAS (pirmoji kolegija)
nusprendžia:
1. Panaikinti 2003 m. rugpjūčio 5 d. Sprendimą, kuriuo Europos kovos su sukčiavimu tarnyba Italijos teisminėms institucijoms perdavė informaciją, susijusią su A. Violetti, N. Schmit ir dvylika kitų Europos Bendrijų pareigūnų, kurių vardai ir pavardės nurodyti šio sprendimo priede.
2. Priteisti iš Europos Bendrijų Komisijos A. Violetti, N. Schmit ir kiekvienam iš dvylikos kitų Europos Bendrijų pareigūnų, kurių vardai ir pavardės nurodyti šio sprendimo priede, pervesti po 3 000 eurų sumą.
3. Atmesti likusius abiejuose ieškiniuose nurodytus reikalavimus.
4. Priteisti iš Europos Bendrijų Komisijos padengti savo ir ieškovų bylinėjimosi išlaidas.
5. Europos Sąjungos Taryba padengia savo išlaidas.
Kreppel | Tagaras | Gervasoni |
Paskelbta 2009 m. balandžio 28 d. viešame posėdyje Liuksemburge.
W. Hakenberg | | S. Gervasoni |
Šį sprendimą ir jame cituojamus Bendrijos teismų sprendimus, kurie nėra paskelbti Rinkinyje, galima rasti Teisingumo Teismo interneto svetainėje www.curia.europa.eu
PRIEDAS
Anna Bassi Perucchini, gyvenanti Reno di Leggiuno (Italija),
Marco Basso, gyvenantis Varano Borghi (Italija),
Ernesto Brognieri, gyvenantis Barasso (Italija),
Sergio Brusorio, gyvenantis Sesto Calende (Italija),
Natale Cao, gyvenantis Isproje (Italija),
Renato Cazzaniga, gyvenantis Isproje (Italija),
Elvidio Flammini, gyvenantis Varezėje (Italija),
Luigi Magistri, gyvenantis Isproje (Italija),
Reginella Molinari Canale, gyvenanti Isproje (Italija),
Giuseppe Morelli, gyvenantis Bezoce (Italija),
Nadia Valentini, gyvenanti Varezėje (Italija),
Giuseppe Zara, gyvenantis Isproje (Italija).