Byla T‑54/11

Ispanijos Karalystė

prieš

Europos Komisiją

„ERPF – Finansinės paramos sumažinimas – Parama 1 tikslui skirtai integruotai veiklos programai (2000–2006), susijusiai su Andalūzijos regionu (Ispanija) – Reglamento (EB) Nr. 1260/1999 39 straipsnio 3 dalies b punktas – Trijų mėnesių terminas – Direktyva 93/36/EEB – Derybų procedūra iš anksto nepaskelbus apie pirkimą“

Santrauka – 2013 m. sausio 15 d. Bendrojo Teismo (trečioji kolegija) sprendimas

1.      Ekonominė, socialinė ir teritorinė sanglauda – Europos regioninės plėtros fondas – Sprendimas dėl finansinės paramos sumažinimo – Terminas – Konsultacinis pobūdis – Komisijos nesilaikymas – Poveikio nebuvimas – Komisijai tenkanti pareiga nepažeisti teisinio saugumo principo

(Tarybos reglamento Nr. 1260/1999 39 straipsnio 3 dalies b punktas; Komisijos reglamento Nr. 448/2001 5 straipsnio 3 dalis)

2.      Ekonominė, socialinė ir teritorinė sanglauda – Europos regioninės plėtros fondas – Sprendimas dėl finansinės paramos sumažinimo – Būtinybė taikyti išankstinę bendradarbiavimo procedūrą

(Tarybos reglamento Nr. 1260/1999 38 ir 39 straipsniai)

3.      Teisės aktų derinimas – Viešojo prekių tiekimo sutarčių sudarymo tvarka – Direktyva 93/36 – Nuo bendrų taisyklių leidžiančios nukrypti nuostatos – Griežtas aiškinimas – Išimtinių aplinkybių buvimas – Įrodinėjimo pareiga

(Tarybos direktyvos 93/36 6 straipsnio 2 ir 3 dalys)

4.      Teisės aktų derinimas – Viešojo prekių tiekimo sutarčių sudarymo tvarka – Direktyva 93/36 – Derybų procedūra – Taikymo sąlygos

(Tarybos direktyvos 93/36 6 straipsnio 3 dalies c punktas)

1.      Kalbant apie procedūrą, susijusią su Europos regioninės plėtros fondo (ERPF) paramos sumažinimu, iš Reglamento Nr. 1260/1999, nustatančio bendrąsias nuostatas dėl struktūrinių fondų, 39 straipsnio 3 dalies b punkto matyti, kad jeigu Komisija ir valstybė narė nepasiekia susitarimo ir valstybė narė neatliko finansinių korekcijų, Komisija pati gali atlikti finansines korekcijas panaikindama visą fondų įnašą, skirtą tam tikrai pagalbai, arba jo dalį. Pagal minėtą nuostatą ir Reglamento Nr. 448/2001, nustatančio išsamias Tarybos reglamento Nr. 1260/1999 įgyvendinimo taisykles dėl iš struktūrinių fondų suteiktos paramos finansinių koregavimų atlikimo tvarkos, 5 straipsnio 3 dalį Komisija gali per trijų mėnesių terminą, pradedamą skaičiuoti nuo svarstymo dienos, priimti to reglamento 39 straipsnio 2 dalies antroje pastraipoje numatytą sprendimą.

Jei iš Reglamento Nr. 1260/1999 39 straipsnio 3 dalies b punkto ir Reglamento Nr. 448/2001 5 straipsnio 3 dalies aiškiai nematyti, kad teisės aktų leidėjo tikslas yra kitoks, minėtas terminas iš principo yra rekomendacinis ir jo nesilaikymas neturi poveikio Komisijos sprendimo teisėtumui. Iš tiesų Komisija privalo pasirūpinti, jog ERPF neapmokėtų išlaidų, padarytų ne pagal Sąjungos taisykles ir ši prievolė neišnyksta vien dėl to, kad Komisijos sprendimas priimamas pasibaigus trijų mėnesių terminui nuo šio svarstymo.

Tačiau net Reglamente Nr. 1260/1999 nenustačius imperatyvaus senaties termino, pagrindinis teisinio saugumo reikalavimas draudžia Komisijai be galo atidėlioti savo įgaliojimų įgyvendinimą. Komisija turi stengtis nepažeisti termino, tačiau atsižvelgiant į tai, jog išlaidų kontrolė gali būti sudėtinga, gali prireikti daugiau laiko siekiant atlikti išsamią situacijos analizę, kad nebūtų padengiamos neteisėtai padarytos išlaidos.

(žr. 22, 23, 27–29 punktus)

2.      Žr. sprendimo tekstą.

(žr. 26 punktą)

3.      Iš Direktyvos 93/36 dėl viešojo prekių pirkimo sutarčių sudarymo tvarkos derinimo dvyliktos konstatuojamosios dalies matyti, kad derybų procedūra yra išimtinė, nes šios direktyvos 6 straipsnio 2 ir 3 dalyse aiškiai ir išsamiai nurodytos vienintelės išimtys, kai galima sudaryti sutartis derybų būdu.

Šios nuostatos, leidžiančios nukrypti nuo taisyklių, kuriomis siekiama užtikrinti Sąjungos teise pripažintų teisių viešojo pirkimo sutarčių srityje veiksmingumą, turi būti aiškinamos siaurai.

Pačių išimtinių aplinkybių, pateisinančių leidžiančių nukrypti nuostatų taikymą, buvimo įrodinėjimo pareiga tenka asmeniui, siekiančiam tomis nuostatomis pasinaudoti.

(žr. 34–36 punktus)

4.      Žr. sprendimo tekstą.

(žr. 40, 54 punktus)