TEISINGUMO TEISMO (šeštoji kolegija) SPRENDIMAS

2024 m. birželio 13 d.(*)

„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Direktyva 1999/70/EB – CES, UNICE ir CEEP bendrasis susitarimas dėl darbo pagal terminuotas sutartis – Terminuotos darbo sutartys viešajame sektoriuje – Laikinieji tarnautojai – 5 straipsnis – Priemonės, skirtos išvengti piktnaudžiavimo paeiliui sudarant terminuotas darbo sutartis arba nustatant terminuotus darbo santykius ir už tai nubausti“

Sujungtose bylose C‑331/22 ir C‑332/22

dėl Juzgado de lo Contencioso-Administrativo no 17 de Barcelona (Barselonos provincijos lygmens administracinis teismas Nr. 17, Ispanija) 2022 m. gegužės 12 d. ir gegužės 6 d. sprendimais, kuriuos Teisingumo Teismas atitinkamai gavo 2022 m. gegužės 17 d. ir gegužės 19 d., pagal SESV 267 straipsnį pateiktų prašymų priimti prejudicinį sprendimą bylose

KT

prieš

Dirección General de la Función Pública, adscrita al Departamento de la Presidencia de la Generalitat de Catalunya (C‑331/22)

ir

HM,

VD

prieš

Departamento de Justicia de la Generalitat de Catalunya (C‑332/22)

TEISINGUMO TEISMAS (šeštoji kolegija),

kurį sudaro kolegijos pirmininko pareigas einantis P. G. Xuereb, teisėjai A. Kumin (pranešėjas) ir I. Ziemele,

generalinis advokatas N. Emiliou,

kancleris A. Calot Escobar,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį,

išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:

–        KT, atstovaujamos abogado B. Salellas Vilar,

–        HM ir VD, atstovaujamų abogado J. Araúz de Robles Dávila,

–        Dirección General de la Función Pública, adscrita al Departamento de la Presidencia de la Generalitat de Catalunya, ir Departamento de Justicia de la Generalitat de Catalunya, atstovaujamų letrada B. Bernad Sorjús,

–        Ispanijos vyriausybės, atstovaujamos A. Gavela Llopis,

–        Graikijos vyriausybės, atstovaujamos V. Baroutas ir M. Tassopoulou,

–        Europos Komisijos, atstovaujamos I. Galindo Martín, D. Recchia ir N. Ruiz García,

atsižvelgęs į sprendimą, priimtą susipažinus su generalinio advokato nuomone, nagrinėti bylą be išvados,

priima šį

Sprendimą

1        Prašymai priimti prejudicinį sprendimą pateikti dėl 1999 m. kovo 18 d. sudaryto Bendrojo susitarimo dėl darbo pagal terminuotas sutartis (toliau – Bendrasis susitarimas), pateikto 1999 m. birželio 28 d. Tarybos direktyvos 1999/70/EB dėl Europos profesinių sąjungų konfederacijos (ETUC), Europos pramonės ir darbdavių konfederacijų sąjungos (UNICE) ir Europos įmonių, kuriose dalyvauja valstybė, centro (CEEP) bendrojo susitarimo dėl darbo pagal terminuotas sutartis (OL L 175, 1999, p. 43; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 3 t., p. 368) priede, 5 straipsnio išaiškinimo.

2        Šie prašymai pateikti byloje C‑331/22 nagrinėjant KT ir Dirección General de la Función Pública, adscrita al Departamento de la Presidencia de la Generalitat de Catalunya (Valstybės tarnybos generalinis direktoratas (GD), priskirtas prie Katalonijos autonominės srities vyriausybės prezidiumo, Ispanija) ginčą, o byloje C‑332/22 – HM ir VD ginčą su Departamento de Justicia de la Generalitat de Catalunya (Katalonijos autonominės srities vyriausybės Teisingumo departamentas, Ispanija) dėl suinteresuotuosius asmenis ir atitinkamą viešojo administravimo instituciją siejančių darbo santykių kvalifikavimo.

 Teisinis pagrindas

 Sąjungos teisė

3        Direktyvos 1999/70 2 straipsnio pirmoje pastraipoje numatyta:

„Valstybės narės įstatymais ir kitais teisės aktais įtvirtina nuostatas, būtinas, kad šios direktyvos būtų pradėta laikytis[, ir privalo] imtis visų būtinų priemonių, leidžiančių joms visuomet garantuoti, kad bus pasiekti šioje direktyvoje nustatyti rezultatai. <…>“

4        Bendrojo susitarimo 1 straipsnyje nurodyta:

„Šio bendrojo susitarimo tikslas yra:

<…>

b)      sukurti bendruosius pagrindus, kurie neleistų piktnaudžiauti paeiliui sudarinėjant terminuotas darbo sutartis ar nustatant terminuotus darbo santykius.“

5        Bendrojo susitarimo 4 straipsnio „Nediskriminavimo principas“ 1 dalyje nustatyta:

„Pagal terminuotas sutartis dirbantiems darbuotojams negali būti taikomos mažiau palankios darbo sąlygos negu panašiems nuolatiniams darbuotojams vien dėl to, kad jie sudarė terminuotas darbo sutartis ar palaiko terminuotus darbo santykius, nebent ši nevienoda traktuotė yra objektyviai pagrįsta.“

6        Bendrojo susitarimo 5 straipsnyje „Piktnaudžiavimo prevencijos priemonės“ numatyta:

„1.      Kad būtų neleidžiama piktnaudžiauti paeiliui sudarant terminuotas darbo sutartis ar nustatant terminuotus darbo santykius tais atvejais, kai nėra lygiaverčių teisinių priemonių, neleidžiančių piktnaudžiauti, valstybės narės, pasitarusios su socialiniais partneriais pagal nacionalinę teisę, kolektyvines sutartis ar praktiką, ir (arba) socialiniai partneriai, atsižvelgdami į konkrečių sektorių ir (arba) darbuotojų kategorijų reikmes, nustato vieną ar kelias iš toliau nurodytų priemonių:

a)      objektyvias priežastis, pateisinančias tokių sutarčių ar santykių atnaujinimą;

b)      maksimalią bendrą paeiliui sudaromų terminuotų darbo sutarčių ar nustatomų darbo santykių trukmę;

c)      tokių sutarčių ar santykių atnaujinimo skaičių.

2.      Valstybės narės, pasitarusios su socialiniais partneriais, ir (arba) socialiniai partneriai tam tikrais atvejais nustato kokiomis sąlygomis terminuotos darbo sutartys ar santykiai:

a)      laikomi „sudarom[omis] ar nustatomais paeiliui“;

b)      laikomi neterminuotomis sutartimis ar santykiais.“

 Ispanijos teisė

 Konstitucija

7        Constitución española (Ispanijos Konstitucija, toliau – Konstitucija) 23 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad piliečiai „turi teisę vienodomis sąlygomis būti įdarbinti ar užimti pareigas valstybės tarnyboje, jei atitinka įstatyme nustatytus reikalavimus“.

8        Konstitucijos 103 straipsnio 3 dalyje, be kita ko, numatyta, kad įstatyme apibrėžiamas valstybės tarnautojų statusas ir priėmimo į valstybės tarnybą remiantis nuopelnų ir gebėjimų vertinimo principais sąlygos.

 Teisės aktai, reglamentuojantys terminuotas darbo sutartis

–       Darbuotojų statutas

9        Pagrindinių bylų faktinėms aplinkybėms taikytinos redakcijos 2015 m. spalio 23 d. Real Decreto Legislativo 2/2015, por el que se aprueba el texto refundido de la Ley del Estatuto de los Trabajadores (Karaliaus įstatyminis dekretas 2/2015, kuriuo patvirtinama nauja Įstatymo dėl darbuotojų statuto redakcija; BOE, Nr. 255, 2015 m. spalio 24 d., p. 100224, toliau – Darbuotojų statutas) 15 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad „pažeidžiant įstatymą sudarytos terminuotos darbo sutartys laikomos sudarytomis neterminuotam laikotarpiui“.

10      Darbuotojų statuto 15 straipsnio 5 dalyje numatyta:

„Nepažeidžiant šio straipsnio 1 dalies a punkto [ir] 2 ir 3 dalių nuostatų, darbuotojai, kurie per 30 mėn. laikotarpį buvo įdarbinti ilgiau nei 24 mėnesius ištisai ar su pertraukomis dirbti tą patį ar kitą darbą toje pačioje įmonėje ar jų grupėje pagal ne mažiau kaip dvi laikinas darbo sutartis tiesiogiai ar per laikinojo įdarbinimo įmones tokiomis pačiomis ar kitokiomis terminuotos sutarties sąlygomis, įgyja nuolatinių darbuotojų statusą.“ <…>“

–       EBEP

11      Pagrindinių bylų faktinėms aplinkybėms taikytinos redakcijos Texto refundido de la Ley del Estatuto Básico del Empleado Público (Įstatymo dėl Valstybės tarnybos pagrindų statuto kodifikuota redakcija), patvirtinto 2015 m. spalio 30 d. Real Decreto Legislativo 5/2015 por el que se aprueba el Texto Refundido de la Ley del Estatuto Bįsico del Empleado Público (Karaliaus įstatyminis dekretas Nr. 5/2015, kuriuo patvirtinama nauja Įstatymo dėl Valstybės tarnybos pagrindų statuto redakcija; BOE, Nr. 261, 2015 m. spalio 31 d., p. 103105; toliau – EBEP), 10 straipsnyje numatyta:

„1.      Laikinieji tarnautojai yra asmenys, kurie dėl aiškiai pagrįstų būtinybės ir skubos motyvų skiriami į šias pareigas vykdyti karjeros tarnautojų funkcijų vienu iš šių atvejų:

a)      yra laisvų darbo vietų, kurių negali užimti karjeros tarnautojai;

b)      reikia laikinai pakeisti šias darbo vietas užimančius tarnautojus;

c)      reikia įgyvendinti laikinas programas, kurios negali trukti ilgiau kaip trejus metus, esant galimybei jas pratęsti dvylikai mėnesių pagal viešosios tarnybos įstatymus, priimtus siekiant įgyvendinti šį statutą;

d)      esant dideliam darbo krūviui ne ilgesniam kaip šešių mėnesių laikotarpiui per dvylika mėnesių.“

2.      Laikinieji tarnautojai atrenkami taikant pagreitintą procedūrą, bet kuriuo atveju laikantis lygybės, nuopelnų, tinkamumo ir viešumo principų.

3.      Be 63 straipsnyje nurodytų priežasčių, laikinųjų tarnautojų darbo santykiai baigiasi, kai nebelieka jų paskyrimą pateisinančios priežasties.

4.      Šio straipsnio 1 dalies a punkte numatytu atveju laisvos darbo vietos, kurias užėmė laikinieji tarnautojai, įtraukiamos į valstybės tarnybos darbo pasiūlymus finansiniais metais, kuriais jie paskirti arba, jei tai neįmanoma, – kitais finansiniais metais, nebent nusprendžiama tą darbo vietą panaikinti.

5.      Laikiniesiems tarnautojams taikomos karjeros tarnautojų statusą reglamentuojančios bendrosios taisyklės, jei tai suderinama su laikinųjų tarnautojų statusu <…>“

12      EBEP 70 straipsnyje nurodyta:

„1.      Dėl iš biudžeto dotuojamų žmogiškųjų išteklių poreikių, kurie turi būti tenkinami įdarbinant naujus darbuotojus, skelbiami darbo viešajame sektoriuje skelbimai arba imamasi kitos panašios personalo poreikių tenkinimo valdymo priemonės; tai reiškia, kad turi būti vykdomos atitinkamos atrankos į numatytas darbo vietas (iki [10 %] papildomų vietų) procedūros ir nustatomas maksimalus terminas skelbimams paskelbti. Bet kuriuo atveju darbo viešajame sektoriuje skelbimas turi būti paskelbtas arba panašios priemonės turi būti imtasi per nepratęsiamą trejų metų terminą.

2.      Darbo viešajame sektoriuje skelbimas arba panaši priemonė kasmet tvirtinami viešojo administravimo institucijos valdymo organų ir skelbiami atitinkamame oficialiajame leidinyje.

<…>“

–       Įstatymas Nr. 20/2021

13      2021 m. gruodžio 28 d. Ley 20/2021 de medidas urgentes para la reducción de la temporalidad en el empleo público (Įstatymas Nr. 20/2021 dėl neatidėliotinų priemonių, kuriomis siekiama mažinti laikinąjį valstybės tarnybos pobūdį; BOE, Nr. 312, 2021 m. gruodžio 29 d., p. 165067; toliau – Įstatymas Nr. 20/2021) netiesiogiai pakeitė 2021 m. liepos 6 d. Real Decreto-ley 14/2021 de medidas urgentes para la reducción de la temporalidad en el empleo público (Karaliaus dekretas įstatymas Nr. 14/2021 dėl neatidėliotinų priemonių, kuriomis siekiama mažinti laikinąjį valstybės tarnybos pobūdį; BOE, Nr. 161, 2021 m. liepos 7 d., p. 80375) ir iš dalies pakeitė kai kurias EBEP nuostatas.

14      Įstatymo Nr. 20/2021 2 straipsnyje „Darbo pagal terminuotas sutartis stabilizavimo procedūros“ numatyta:

„1.      Siekiant stabilizuoti darbą pagal terminuotas darbo sutartis, be to, kas numatyta 2017 m. birželio 27 d. Ley 3/2017 de Presupuestos Generales del Estado para el año 2017 (Įstatymas Nr. 3/2017, kuriuo nustatomas 2017 m. bendrasis valstybės biudžetas; BOE, Nr. 153, 2017 m. birželio 28 d., p. 53787) 19 straipsnio 1 dalies 6 punkte ir 2018 m. liepos 3 d. Ley 6/2018 de Presupuestos Generales del Estado para el año 2018 (Įstatymas Nr. 6/2018, kuriuo nustatomas 2018 m. bendrasis valstybės biudžetas; BOE, Nr. 161, 2018 m. liepos 4 d., p. 66621) 19 straipsnio 1 dalies 9 punkte, pagal šį įstatymą leidžiama taikyti papildomą darbo vietų, kurias užėmė pagal terminuotas darbo sutartis dirbantys darbuotojai, keičiamų į valstybės tarnautojų užimamas darbo vietas, normą (vadinamoji „stabilizavimo norma“ [(„tasa de estabilización“)], apimančią biudžete numatytas nuolatines darbo vietas, kuriose bent trejus metus iki 2020 m. gruodžio 31 d. nepertraukiamai dirbo laikinieji darbuotojai, neatsižvelgiant į tai, ar šios darbo vietos įtrauktos į pareigybių sąrašus, etatų planus ar kitas įvairiose viešojo administravimo institucijose taikomas žmogiškųjų išteklių organizavimo formas.

Nedarant poveikio pirmajai pereinamojo laikotarpio nuostatai, darbo vietos, kurioms taikomos Įstatymo Nr. 3/2017, kuriuo nustatomas 2017 m. bendrasis valstybės biudžetas, 19 straipsnio 1 dalies 6 punkte ir Įstatymo Nr. 6/2018, kuriuo nustatomas 2018 m. bendrasis valstybės biudžetas, 19 straipsnio 1 dalies 9 punkte numatytos darbo stabilizavimo procedūros, įtraukiamos į pirmesnėje pastraipoje apibūdintą stabilizavimo procedūrą su sąlyga, kad jos buvo įtrauktos į atitinkamus darbo viešajame sektoriuje pasiūlymus ir šio įstatymo įsigaliojimo dieną dėl jų nebuvo paskelbtas kvietimas teikti kandidatūras arba dėl jų buvo paskelbtas kvietimas teikti kandidatūras ir po atrankos procedūros jos liko laisvos.

2.      Skelbimai apie laisvas darbo vietas, kuriose įgyvendinamos 1 dalyje nurodytos stabilizavimo procedūros ir nauja stabilizavimo procedūra, patvirtinami ir paskelbiami atitinkamuose oficialiuosiuose leidiniuose iki 2022 m. birželio 1 d., o juos tvarko kompetentingos viešojo administravimo institucijos.

Pranešimai apie konkursą dalyvauti atrankos procedūrose, skirtose darbo viešajame sektoriuje skelbimuose nurodytoms vietoms užimti, paskelbiami iki 2022 m. gruodžio 31 d.

Šios atrankos procedūros užbaigiamos iki 2024 m. gruodžio 31 d.

3.      Nuolatinių darbo vietų, kurias užima pagal terminuotas darbo sutartis dirbantys darbuotojai, skaičius turi būti mažesnis nei [8 %].

4.      Dėl šių atrankos procedūrų, kurios visais atvejais užtikrina laisvos konkurencijos, lygybės, nuopelnų, tinkamumo ir viešumo principų laikymąsi, įgyvendinimo gali būti deramasi kiekvienoje valstybės administracijos, autonominių sričių ir vietos valdžios institucijų veiklos teritorijoje, o Comisión de Coordinación del Empleo Público [(Darbo viešajame sektoriuje koordinavimo komisija, Ispanija)] gali imtis priemonių, kad būtų galima koordinuoti šių procedūrų įgyvendinimą tarp įvairių viešojo administravimo institucijų.

Nepažeidžiant galimų valstybės tarnybą kiekvienoje viešojo administravimo institucijoje reglamentuojančių taisyklių ar specialių teisės aktų nuostatų, atrankos sistema yra konkursas, kuriame vertinama kvalifikacija ir rengiami testai: [40 %] visų balų skiriama atrankos pagal kvalifikaciją etape, per kurį daugiausia atsižvelgiama į darbo valstybės tarnyboje patirtį, klasę, kategoriją ar atitinkamą lygiavertę klasifikaciją, turint omenyje, kad per [EBEP] 37 straipsnio 1 dalies c punkte numatytas kolektyvines derybas gali būti susitarta, jog atrankos etapas, kuriame atliekami testai, gali nebūti eliminuojamasis.

Mobilumo arba vidinio paaukštinimo mechanizmai, taikomi prieš įdarbinant į laisvas darbo vietas, turi būti suderinami su stabilizavimo procedūromis, jei tai numatyta konkrečius sektorius reglamentuojančiose taisyklėse arba kiekvienos viešojo administravimo institucijos taisyklėse.

5.      Vykdant šias procedūras būtinai turi būti siūlomos nuolatinės darbo vietos, kurias užimtų pagal terminuotas darbo sutartis dirbantys darbuotojai, o dėl jų įgyvendinimo jokiu būdu negali padidėti išlaidos ar darbuotojų skaičius.

6.      Laikinieji tarnautojai arba pagal terminuotas darbo sutartis dirbantys sutartininkai, kurių sutartį viešojo administravimo institucija nutraukia dėl to, kad jie neįveikė atrankinės stabilizavimo procedūros, turi teisę į piniginę kompensaciją, lygią 20 dienų fiksuotam darbo užmokesčiui už kiekvienus išdirbtus metus; trumpesni nei vienų metų laikotarpiai apskaičiuojami proporcingai išdirbtiems mėnesiams, neviršijant dvylikos mėnesių.

Pagal terminuotas darbo sutartis dirbantiems sutartininkams ši išmoka atitinka skirtumą tarp ne daugiau kaip 20 dienų darbo užmokesčio už kiekvienus išdirbtus metus, neviršijant dvylikos mėnesių, ir kompensacijos, kurią darbuotojas turi teisę gauti nutraukus darbo sutartį, nes trumpesni nei vienų metų laikotarpiai apskaičiuojami proporcingai išdirbtiems mėnesiams. Tais atvejais, kai kompensacija priteisiama teismo, sumos kompensuojamos.

Kandidato ar kandidatės nedalyvavimas atrankinėje stabilizavimo procedūroje jokiu būdu nesuteikia jam teisės į bet kokią piniginę kompensaciją.

7.      Kad būtų galima sekti pasiūlą, valdžios institucijos Finansų ir viešosios tarnybos ministerijai per Valstybės sekretoriatą biudžeto ir išlaidų klausimais patvirtina kiekvienoje atitinkamoje srityje nustatytą nuolatinių darbo vietų, kurias užima pagal terminuotas darbo sutartis dirbantys darbuotojai, skaičių.“

15      Įstatymo Nr. 20/2021 šeštoje papildomoje nuostatoje nurodyta:

„Išimties tvarka, vadovaudamosi [EBEP] 61 straipsnio 6 ir 7 dalių nuostatomis, viešojo administravimo institucijos skelbia kvietimą teikti kandidatūras konkurso, kuriame vertinama kvalifikacija, forma į darbo vietas, kurios atitinka 2 straipsnio 1 dalyje nustatytus reikalavimus ir iki 2016 m. sausio 1 d. buvo nepertraukiamai užimtos terminuotą laikotarpį.

Dėl šių vienintelį kartą organizuojamų atrankos procedūrų gali būti deramasi kiekvienoje valstybės administracijos, autonominių sričių ir vietos valdžios institucijų veiklos teritorijoje ir bet kuriuo atveju turi būti laikomasi šiame įstatyme nustatytų terminų.“

16      Įstatymo Nr. 20/2021 aštuntoje papildomoje nuostatoje nurodyta:

„Vykdant šeštoje papildomoje nuostatoje nurodytas stabilizavimo procedūras, į kvietimus teikti kandidatūras taip pat įtraukiamos laisvos nuolatinės darbo vietos, kurias pagal terminuotas darbo sutartis užėmė darbuotojai, su kuriais terminuoti darbo santykiai užmegzti iki 2016 m. sausio 1 d.“

–       Įstatymas Nr. 40/2015

17      Pagal 2015 m. spalio 1 d. Ley 40/2015, de Régimen Jurídico del Sector Público (Įstatymas Nr. 40/2015 dėl viešojo sektoriaus teisinio režimo; BOE, Nr. 236, 2015 m. spalio 2 d., p. 89411), iš dalies pakeisto 2020 m. gruodžio 30 d. Ley 11/2020, Presupuestos Generales del Estado para el 2021 (Įstatymas Nr. 11/2020, kuriuo nustatomas 2021 m. bendrasis valstybės biudžetas; BOE, Nr. 341, 2020 m. gruodžio 31 d., p. 125958; toliau – Įstatymas Nr. 40/2015), 87 straipsnio 5 dalį privatinės teisės reglamentuojamų įmonių ir įstaigų privatiems darbuotojams, įsidarbinusiems viešajame sektoriuje, leidžiama vykdyti tas pačias funkcijas kaip ir valstybės tarnautojams ir jie laikomi „panaikintinose darbo vietose“ („a extinguir“) dirbančiais darbuotojais.

 Pagrindinės bylos ir prejudiciniai klausimai

 Byla C‑331/22

18      2005 m. gegužės 5 d. KT buvo paskirta Generalitat de Catalunya (Katalonijos autonominės srities vyriausybė) administracijoje eiti vadovaujamas pareigas kaip laikinoji tarnautoja. Nuo tos dienos ji šioje viešojo administravimo institucijoje buvo kelis kartus paeiliui paskirta laikinai eiti pareigas, paskutinis toks paskyrimas buvo 2015 m. rugpjūčio 5 d. KT paskirta po atrankos procedūros, vykdytos, be kita ko, laikantis Konstitucijos 103 straipsnio 3 dalyje numatytų nuopelnų, gebėjimų ir lygybės principų.

19      Pradėjus procesą pagrindinėje byloje C‑331/22, atsakovė pagrindinėje byloje pranešė, kad organizuoja viešą atrankos procedūrą, be kita ko, į KT užimamas pareigas. KT paprašė taikyti laikinąją apsaugos priemonę – pašalinti iš šios atrankos procedūros jos darbo vietą. Juzgado de lo Contencioso-Administrativo no 17 de Barcelona (Barselonos provincijos lygmens administracinis teismas Nr. 17, Ispanija), kuris šioje byloje yra prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, šį prašymą tenkino.

20      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme pareiškėja pagrindinėje byloje teigia, kad, atsižvelgiant į tai, jog ji užėmė darbo vietą, kuri buvo laisva nuo tada, kai ji pradėjo eiti pareigas, ir į šią darbo vietą nebuvo pateiktas darbo pasiūlymas, siekiant ištaisyti piktnaudžiavimą paeiliui skiriant laikinai eiti pareigas, jai turi būti suteiktas pagal neterminuotą darbo sutartį dirbančios nenuolatinės darbuotojos statusas (vadinamas „inefinido no fijo“) arba, nepatenkinus šio reikalavimo, turi būti patvirtinta priemonė, dėl kurios būtų išsaugota jos darbo vieta.

21      Atsakovė pagrindinėje byloje, priešingai, mano, kad pagal Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas, Ispanija) suformuotą jurisprudenciją laikinojo tarnautojo laikinų darbo santykių neįmanoma pakeisti į nuolatinius darbo santykius. Be to, ji neigia, kad buvo piktnaudžiaujama. Galiausiai ji tvirtina, kad bet kuriuo atveju Įstatymas Nr. 20/2021, kuriame numatytos veiksmingos priemonės, kuriomis siekiama sumažinti piktnaudžiavimą sudarant laikinąsias sutartis viešajame sektoriuje, leidžia sureguliuoti laikinųjų tarnautojų padėtį.

22      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad pareiškėja pagrindinėje byloje pradėjo procesą byloje C‑331/22 tuo metu, kai nacionalinėje teisėje nebuvo numatyta jokių teisinių pasekmių tuo atveju, jei piktnaudžiaujama sudarant laikinąsias sutartis viešajame sektoriuje. O Įstatyme Nr. 20/2021, kurio tam tikros nuostatos taikytinos pagrindinėje byloje nagrinėjamam ginčui, nustatytos tokio piktnaudžiavimo mažinimo priemonės. Vis dėlto prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla abejonių dėl šio įstatymo suderinamumo su Bendruoju susitarimu.

23      Tokiomis aplinkybėmis Juzgado de la Contencioso-Administrativo nº 17 de Barcelona (Barselonos provincijos lygmens administracinis teismas Nr. 17) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

„1.      [Įstatyme Nr. 20/2021] kaip vienintelė sankcija numatytas atrankos procedūrų organizavimas ir kompensacija, skirta tik dėl piktnaudžiavimo [sudarant laikinąsias sutartis] nukentėjusiems asmenims, kurie neįveikė atrankos. Ar šis įstatymas pažeidžia [Bendrojo susitarimo] 5 straipsnį dėl to, kad jame nenumatytos sankcijos už piktnaudžiavimą, dėl kurio nukentėjo tą atranką įveikę laikinieji valstybės tarnautojai, jeigu sankcija visada būtina, o atrankos įveikimas nėra [Direktyvos 1999/70] reikalavimus atitinkanti sankcija, kaip konstatavo Teisingumo Teismas 2021 m. birželio 2 d. Nutartyje SUSH ir CGT Sanidad de Madrid (C‑103/19, EU:C:2021:460)?

2.      Ar tuo atveju, jeigu į [pirmąjį] klausimą būtų atsakyta teigiamai, o Įstatyme Nr. 20/2021 nenumatyta kitų veiksmingų sankcijų už piktnaudžiavimą paeiliui sudarant terminuotas darbo sutartis arba už piktnaudžiavimą pratęsiant laikinąją sutartį, [Bendrojo susitarimo] 5 straipsnis pažeidžiamas dėl to, kad įstatyme nenumatyta paeiliui sudarytas terminuotas sutartis arba piktnaudžiaujant pratęstas laikinąsias sutartis pakeisti neterminuotomis sutartimis, kaip konstatavo Teisingumo Teismas 2020 m. rugsėjo 30 d. Nutartyje [Câmara Municipal de Gondomar (C‑135/20, EU:C:2020:760)]?

3.      Pagal Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas) 2018 m. rugsėjo 26 d. sprendimuose Nr. 1425/2018 ir Nr. 1426/2018 suformuotą jurisprudenciją, patvirtintą jo 2021 m. gruodžio 20 d. Sprendime Nr. 1534/2021, priemonė, kurios reikia imtis piktnaudžiavimo sudarant laikinąsias sutartis atveju, gali būti paprasčiausiai palikti valstybės tarnautoją, nukentėjusį dėl piktnaudžiavimo taikant mažų garantijų darbo sistemą, dirbti toliau, kol įdarbinusi institucija nustatys, ar reikia priimti etatinį darbuotoją, ir paskelbs atitinkamas atrankos procedūras (jose gali dalyvauti kandidatai, nenukentėję dėl piktnaudžiavimo sudarant laikinąsias sutartis), kad būtų įdarbinti nuolatiniai arba karjeros valstybės tarnautojai. Ar ši jurisprudencija pažeidžia [Bendrojo susitarimo] 5 straipsnį, jeigu atviros atrankos procedūros organizavimas ir atrankos įveikimas nėra [Direktyvos 1999/70] reikalavimus atitinkanti sankcija, kaip konstatavo Teisingumo Teismas 2021 m. birželio 2 d. Nutartyje SUSH ir CGT Sanidad de Madrid (C‑103/19, EU:C:2021:460)?

4.      Ar tuo atveju, jeigu į [trečiąjį] klausimą būtų atsakyta teigiamai, o Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas) jurisprudencijoje nenumatyta kitų veiksmingų sankcijų už piktnaudžiavimą paeiliui sudarant terminuotas darbo sutartis arba už piktnaudžiavimą pratęsiant laikinąją sutartį, [Direktyvoje 1999/70] pateikto [Bendrojo susitarimo] 5 straipsnis pažeidžiamas dėl to, kad šioje jurisprudencijoje nenumatyta paeiliui sudarytas terminuotas sutartis arba piktnaudžiaujant pratęstas laikinąsias sutartis pakeisti neterminuotomis sutartimis, kaip konstatavo Teisingumo Teismas 2020 m. rugsėjo 30 d. Nutartyje [Câmara Municipal de Gondomar (C‑135/20, EU:C:2020:760)]?

5.      Ar tuo atveju, jeigu teisės aktai, priimti siekiant į nacionalinę teisę perkelti [Bendrojo susitarimo] 5 straipsnį, pažeidžia Sąjungos teisę dėl to, kad juose nenustatyta jokių konkrečių sankcijų, skirtų užtikrinti, kad būtų laikomasi tos Sąjungos teisės normos tikslų ir panaikintas valstybės tarnautojų darbo nesaugumas dėl mažų garantijų, nacionalinės teisminės institucijos turi nustatyti, kad piktnaudžiavimu pagrįsti laikini darbo santykiai būtų pakeisti nuolatiniais santykiais, kurie skiriasi nuo karjeros valstybės tarnautojų santykių, tačiau kuriais užtikrinama, kad dėl piktnaudžiavimo nukentėjęs asmuo būtų įdarbintas į nuolatines pareigas, siekiant, kad už tokį piktnaudžiavimą neliktų nenubausta ir kad nebūtų pakenkta [Bendrojo susitarimo] 5 straipsnio tikslams, net jei toks pakeitimas nenumatytas nacionalinės teisės aktuose, su sąlyga, kad prieš nustatant laikinus santykius buvo surengta laisva konkurencija grindžiama atrankos procedūra ir laikomasi lygybės, nuopelnų ir gebėjimų principų?“

 Byla C‑332/22

24      HM nuo 1984 m. gruodžio 14 d. dirba Katalonijos teisminėje institucijoje kaip laikinoji tarnautoja. Tą dieną, kai pradėtas procesas pagrindinėje byloje C‑332/22, jos bendras darbo stažas šioje institucijoje buvo daugiau nei 37 metai. Jos darbo santykiai klostėsi dėl įvairių paskyrimų ir sudarant skirtingas sutartis. Daugiau kaip aštuonerius metus HM dirba laisvoje darbo vietoje, ji eina už bylų tvarkymą ir administravimą atsakingos specialistės pareigas Juzgado de lo Penal n.º 3 de Vilanova i la Geltrú (Vilanova i la Geltrú provincijos lygmens baudžiamųjų bylų teismas Nr. 3, Ispanija).

25      VD nuo 1991 m. gegužės 15 d. dirba Katalonijos teisminėje institucijoje kaip laikinoji tarnautoja. Nuo tos dienos iki 2012 m. gegužės 31 d. ji buvo paskirta į įvairias Barselonos teismines institucijas. 2012 m. birželio 20 d. ji buvo paskirta į Juzgado de lo Penal no 3 de Barcelona (Barselonos provincijos lygmens baudžiamųjų bylų teismas Nr. 3, Ispanija) Cuerpo de tramitación Procesal y Administrativa (už bylų tvarkymą ir administravimą atsakingų tarnautojų korpusas, Ispanija) laikinąja tarnautoja. Nuo tos dienos, t. y. daugiau nei devynerius metus, VD eina šias pareigas.

26      Juzgado de lo Contencioso-Administrativo no 17 de Barcelona (Barselonos provincijos lygmens administracinis teismas Nr. 17), kuris byloje C‑332/22, kaip ir byloje C‑331/22, yra prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, pareiškėjos pagrindinėje byloje teigia, kad per visus šiuos tarnybos Katalonijos teismuose metus jos vykdė tas pačias funkcijas kaip panašūs karjeros tarnautojai, taigi tenkino ne laikinus, skubius ir išskirtinius, o įprastus, stabilius ir nuolatinius poreikius. Vadinasi, atitinkama viešojo administravimo institucija piktnaudžiauja paeiliui sudarydama terminuotas darbo sutartis ar nustatydama terminuotus darbo santykius, o tai nesuderinama su Bendrojo susitarimo 5 straipsniu. Anot pareiškėjų, kadangi Ispanijos teisėje viešajame sektoriuje nenumatyta priemonės, leidžiančios nubausti už tokius veiksmus, šiame sektoriuje taikytina sankcija turėtų būti jų darbo santykių pakeitimas į neterminuotus darbo santykius įgyjant karjeros tarnautojo statusą arba pakeičiant piktnaudžiavimu pagrįstus terminuotus darbo santykius neterminuotais darbo santykiais, panašiais į karjeros tarnautojų santykius. Nepatenkinus ir šio reikalavimo, jos prašo, kad atitinkama viešojo administravimo institucija pripažintų jų, kaip šias pareigas užimančių asmenų, teisę ir toliau eiti pareigas. Galiausiai jos prašo sumokėti 18 000 EUR arba adekvačią sumą kaip sankciją už piktnaudžiavimą paeiliui sudarant terminuotas darbo sutartis ar nustatant terminuotus darbo santykius, nuo kurių jos nukentėjo.

27      Atsakovė pagrindinėje byloje tvirtina, kad nebuvo piktnaudžiavimo, nes kvietimai teikti kandidatūras į pareiškėjų pagrindinėje byloje einamas pareigas buvo skelbiami beveik kiekvienais metais. Be to, ji remiasi Įstatymu Nr. 20/2021, kuris leidžia sureguliuoti pareiškėjų pagrindinėje byloje padėtį.

28      Tokiomis aplinkybėmis Juzgado de la Contencioso -Administrativo nº 17 de Barcelona (Barselonos provincijos lygmens administracinis teismas Nr. 17) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

„1.      Ar 2018 m. rugsėjo 26 d. Tribunal Supremo (Aukščiausias Teismas) sprendimuose Nr. 1425/2018 ir Nr. 1426/2018, kuriuose įtvirtinta pozicija galioja iki šiol (2021 m. lapkričio 30 d.), nurodytos priemonės, t. y. dėl piktnaudžiavimo nukentėjusių viešojo sektoriaus tarnautojų išlaikymas darbe, taikant tą pačią piktnaudžiavimu pagrįstą mažų garantijų darbo sistemą, kol įdarbinančioji institucija nustatys, ar į darbą turi būti priimti etatiniai darbuotojai, ir paskelbs atitinkamas atrankos procedūras, kad būtų įdarbinti nuolatiniai arba karjeros valstybės tarnautojai, yra priemonės, atitinkančios [Bendrojo susitarimo] 5 straipsnio reikalavimus dėl sankcijų?

Ar, priešingai, šios priemonės, dėl kurių įtvirtinama mažų garantijų darbo sistema ir nesuteikiama apsauga, kol įdarbinančioji institucija atsitiktinai nenusprendžia skelbti atrankos procedūros nuolatiniam darbuotojui įdarbinti (šių procedūrų rezultatai neaiškūs, nes jose taip pat gali dalyvauti dėl piktnaudžiavimo nenukentėję kandidatai), yra priemonės, kurios negali būti laikomos atgrasomosiomis sankcijomis pagal Bendrojo susitarimo 5 straipsnį ir kurios neužtikrina šio susitarimo tikslų įgyvendinimo?

2.      Ar tuo atveju, kai nacionalinis teismas, vykdydamas savo pareigą bet kuriuo atveju taikyti sankcijas už nustatytą piktnaudžiavimą (sankcija yra „būtina ir neatidėliotina“), padaro išvadą, kad pagal Sąjungos teisę atitinkančio aiškinimo principą negalima užtikrinti [Direktyvos 1999/70] veiksmingumo, nepateikiant nacionalinės teisės aiškinimo „contra legem“, būtent dėl to, kad nacionalinėje valstybės narės teisėje nenumatyta jokia sankcija, skirta Bendrojo susitarimo 5 straipsniui įgyvendinti viešajame sektoriuje, jis turi taikyti 2018 m. balandžio 17 d. Sprendimo Egenberger (C‑414/16, EU:C:2018:257) arba 2008 m. balandžio 15 d. Sprendimo Impact (C‑268/06, EU:C:2008:223) argumentus, todėl pagal Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos [(toliau – Chartija)] 21 ir 47 straipsnius galima netaikyti nacionalinės teisės nuostatų, kurios neleidžia užtikrinti visiško [Direktyvos1999/70] veiksmingumo, net jeigu tos nuostatos yra konstitucinio pobūdžio?

Ar dėl to piktnaudžiavimu pagrįsti terminuoti darbo santykiai turi būti pakeisti neterminuotais darbo santykiais, tokiais pačiais kaip panašių nuolatinių darbuotojų santykiai arba panašiais į juos, įdarbinant dėl piktnaudžiavimo nukentėjusį asmenį kaip nuolatinį darbuotoją, kad už piktnaudžiavimą neliktų nenubausta ir nebūtų pakenkta Bendrojo susitarimo 5 straipsnio tikslams ir veiksmingumui, net jeigu toks pakeitimas draudžiamas nacionalinėje teisėje ar Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas) jurisprudencijoje arba gali prieštarauti [Konstitucijai]?

3.      2018 m. spalio 25 d. Sprendime Sciotto (C‑331/17, EU:C:2018:859) ir 2022 m. sausio 13 d. Sprendime MIUR ir Ufficio Scolastico Regionale per la Campania (C‑282/19, EU:C:2022:3) Teisingumo Teismas konstatavo, kad pagal [Bendrojo susitarimo] 5 straipsnį draudžiamos nacionalinės teisės nuostatos, pagal kurias tam tikriems viešojo sektoriaus darbuotojams netaikomos taisyklės, kuriomis siekiama nubausti už piktnaudžiavimą paeiliui sudarant terminuotas darbo sutartis, jeigu vidaus teisės sistemoje nėra jokios kitos veiksmingos priemonės, kuria būtų baudžiama už tokį piktnaudžiavimą. Be to, Ispanijos teisėje nėra jokios priemonės, kurią taikant būtų siekiama bausti už piktnaudžiavimą viešajame sektoriuje ir kuri būtų taikoma darbuotojams, įdarbintiems paeiliui nustatant terminuotus darbo santykius.

Ar tokiomis aplinkybėmis taikant šią Teisingumo Teismo jurisprudenciją ir Sąjungos teisėje įtvirtintą lygiavertiškumo principą reikalaujama, kad viešojo sektoriaus darbuotojai, nukentėję nuo piktnaudžiavimo sudarant terminuotas darbo sutartis, būtų įdarbinti kaip nuolatiniai arba karjeros valstybės tarnautojai, taikant jiems tuos pačius darbo santykių nutraukimo ir pasibaigimo pagrindus kaip nuolatiniams arba karjeros valstybės tarnautojams, atsižvelgiant į tai, kad, pirma, privačiajame sektoriuje laikinieji darbuotojai, be pertraukos tam pačiam darbdaviui dirbę ilgiau kaip 24 mėnesius per 30 mėnesių laikotarpį, pagal [Darbuotojų statuto] 15 straipsnį turi būti įdarbinti kaip nuolatiniai darbuotojai ir, antra, taikant nacionalinę teisę, privatūs įmonių ir įstaigų darbuotojai, kurie pereina į viešąjį sektorių, pagal [Įstatymo Nr. 40/2015] 8[7] straipsnio [5] dalį gali vykdyti tas pačias funkcijas kaip ir karjeros valstybės tarnautojai ir laikomi dirbančiais „panaikintinoje darbo vietoje“ („a extinguir“), todėl jiems taikomi tie patys darbo santykių nutraukimo pagrindai kaip ir karjeros valstybės tarnautojams?

4.      Jeigu į [trečiąjį] klausimą būtų atsakyta neigiamai, atsižvelgiant į tai, kad pagal 2014 m. kovo 13 d. Sprendimo Nierodzik, C‑38/13, EU:C:2014:152, 27 ir 29 punktus ir 2016 m. rugsėjo 14 d. Sprendimo de Diego Porras, C‑596/14, EU:C:2016:683, 30 ir 31 punktus sąlygos, susijusios su darbo santykių pasibaigimu, ir reikalavimai dėl darbo sutarties nutraukimo yra dalis „darbo sąlygų“, nurodytų Bendrojo susitarimo 4 straipsnyje,

ar dėl piktnaudžiavimo nukentėjusių laikinųjų viešojo sektoriaus darbuotojų priėmimas į nuolatinę darbo vietą, taikant jiems tuos pačius darbo santykių nutraukimo ir atleidimo iš darbo pagrindus kaip karjeros tarnautojams ar panašiems nuolatiniams darbuotojams, nesuteikiant karjeros tarnautojo statuso, yra priemonė, kurią nacionalinės institucijos privalo įgyvendinti pagal [Bendrojo susitarimo] 4 ir 5 straipsnius ir Sąjungos teisę atitinkančio aiškinimo principą, nes nacionalinės teisės aktuose įgyti nuolatinių arba karjeros tarnautojų statusą draudžiama tik tiems darbuotojams, kurie neatitinka tam tikrų sąlygų, o tokius darbuotojus nurodytomis sąlygomis priėmus į nuolatinę darbo vietą jie šio statuso neįgyja?

5.      Ar atsižvelgiant į tai, kad [Darbuotojų statuto] 15 straipsnyje nustatyta ilgiausia dvejų metų laikinųjų darbo sutarčių trukmė ir pasibaigus šiam laikotarpiui turi būti įdarbintas jau ne laikinasis ar išimties tvarka dirbantis, o įprastas ir nuolatinis darbuotojas, todėl privačiojo sektoriaus darbdaviai privalo laikinus santykius pakeisti neterminuotais, ir į tai, kad pagal [EBEP] 10 straipsnį viešajame sektoriuje laikinųjų tarnautojų arba sutartininkų užimamos laisvos darbo vietos turi būti įtrauktos į paskyrimo metais teikiamą, o jei tai neįmanoma, – į kitų metų darbo valstybės tarnyboje pasiūlymą (t. y. per ne ilgesnį kaip dvejų metų laikotarpį), siekiant į darbo vietą įdarbinti karjeros tarnautoją,

darytina išvada, kad piktnaudžiavimas paeiliui sudarant terminuotas sutartis viešajame sektoriuje pasireiškia nuo to momento, kai įdarbinančioji institucija per nacionalinės teisės aktuose nustatytus terminus į laikinojo viešojo sektoriaus tarnautojo pareigybę nepriima nuolatinio arba karjeros tarnautojo, t. y. ne vėliau kaip per dvejus metus nuo laikinojo tarnautojo arba sutartininko paskyrimo neįtraukia šios pareigybės į darbo valstybės tarnyboje pasiūlymą, įsipareigodama atleisti tą darbuotoją iš darbo įgyvendinus darbo valstybės tarnyboje pasiūlymą per ne ilgesnį kaip EBEP 70 straipsnyje nustatytą trejų metų laikotarpį?

6.      Ar taikant [Įstatymą Nr. 20/2021] pažeidžiami Sąjungos principai, t. y. nuostatų, pagal kurias skiriamos sankcijos, teisėtumo ir negaliojimo atgaline data principai, įtvirtinti, be kita ko, [Chartijos] 49 straipsnyje, nes jame kaip sankcija už piktnaudžiavimą paeiliui sudarant terminuotas darbo sutartis numatytos atrankos procedūros, taikomos nepaisant to, kad pažeidimą, taigi ir piktnaudžiavimą, sudarantys veiksmai ar neveikimas buvo atlikti ir baigti, taip pat kaltinimai dėl jų pareikšti (kelerius metus) iki Įstatymo Nr. 20/2021 priėmimo?

7.      Ar taikant Įstatymą Nr. 20/2021, kuriame kaip sankcija numatytas atrankos procedūrų rengimas ir kompensacija tik tiems dėl piktnaudžiavimo nukentėjusiems asmenims, kurie neįveikė atrankos, pažeidžiamas Bendrojo susitarimo 5 straipsnis ir [Direktyva1999/70], nes nenumatyta sankcijos už piktnaudžiavimą, susijusį su atranką įveikusiais laikinaisiais viešojo sektoriaus darbuotojais, nors iš tiesų sankcija visada yra būtina, o atrankos įveikimas nėra sankcija, atitinkanti direktyvos reikalavimus, kaip nurodyta 2021 m. birželio 2 d. Teisingumo Teismo nutartyje SUSH ir CGT Sanidad de Madrid (C‑103/19, EU:C:2021:460)?

Kitaip tariant, ar taikant Įstatymą Nr. 20/2021, kuriame numatyta kompensaciją pripažinti tik dėl piktnaudžiavimo nukentėjusiems ir atrankos neįveikusiems darbuotojams, nesuteikiant teisės į ją dėl piktnaudžiavimo nukentėjusiems ir vėliau per tokią atranką nuolatinio darbuotojo statusą įgijusiems darbuotojams, pažeidžiama [Direktyva 1999/70] ir visų pirma 2021 m. birželio 2 d. Teisingumo Teismo nutarties SUSH ir CGT Sanidad de Madrid (C‑103/19, EU:C:2021:460) 45 punktas, pagal kurį, nors organizuojant atrankos procedūras, atviras valstybės tarnautojams, paskirtiems piktnaudžiaujant – paeiliui nustatant terminuotus darbo santykius, šie darbuotojai gali siekti įsidarbinti į nuolatinę ir etatinę darbo vietą, taigi ir gauti nuolatinio valstybės tarnautojo statusą, tai neatleidžia valstybių narių nuo pareigos nustatyti tinkamą priemonę, skirtą tinkamai bausti už piktnaudžiavimą paeiliui sudarant terminuotas darbo sutartis ir nustatant terminuotus darbo santykius?

8.      Ar taikant Įstatymą Nr. 20/2021, kuriame numatyta, kad atrankos procedūros, vykdomos siekiant mažinti laikinojo įdarbinimo mastą viešajame sektoriuje, turi būti surengtos per trejus metus, t. y. iki 2024 m. gruodžio 31 d., ir kuriame kaip sankcija numatyta kompensacija, mokėtina dėl piktnaudžiavimo nukentėjusį asmenį atleidžiant iš darbo arba nutraukiant su juo darbo sutartį, pažeidžiamas Bendrojo susitarimo 5 straipsnis, atsižvelgiant į 2017 m. vasario 9 d. Teisingumo Teismo nutartį Rodrigo Sanz (C‑44[3]/16, EU:C:2017:109), 2016 m. rugsėjo 4 d. Sprendimą Pérez López (C‑16/15, EU:C:2016:679) ir 2018 m. lapkričio 21 d. Sprendimą Diego Porras (C‑619/17, EU:C:2018:936), nes juo siekiama įtvirtinti arba pratęsti dėl piktnaudžiavimo nukentėjusio darbuotojo situaciją, pagrįstą piktnaudžiavimu, apsaugos nebuvimu ir mažų garantijų darbo sistema, taip kenkiant Direktyvos 1999/70 veiksmingumui, kol šis darbuotojas bus galutinai atleistas iš darbo ir galės gauti nurodytą kompensaciją?

9.      Ar taikant Įstatymą Nr. 20/2021 pažeidžiamas lygiavertiškumo principas dėl to, kad įgyvendinant direktyvą jame suteikiama mažiau teisių, nei numatyta nacionalinėje teisėje, nes:

–        pagal Įstatymą Nr. 11/2020, iš dalies keičiantį Įstatymo Nr. 40/2015 87 straipsnio [5] dalį, taikant nacionalinę teisę į viešąjį sektorių perėjusiems privatiems įmonių darbuotojams leidžiama vykdyti tas pačias funkcijas kaip ir karjeros tarnautojams ir jiems taikomi tie patys darbo santykių nutraukimo pagrindai, net jei jie neįveikė atrankos, suteikus „panaikintinoje darbo vietoje“ („a extinguir“) dirbančių darbuotojų statusą, o Įstatyme Nr. 20/2021, kuriuo įgyvendinama Sąjungos teisė, viešojo sektoriaus darbuotojams, atrinktiems per atrankos procedūras laikantis lygybės, viešumo ir laisvos konkurencijos principų, neleidžiama toliau vykdyti tų pačių funkcijų kaip karjeros tarnautojams, jiems taikant tuos pačius darbo santykių nutraukimo pagrindus,

–        [Darbuotojų statuto], iš dalies pakeisto 1995 m. kovo 24 d. [1995 m. kovo 24 d. Real Decreto Legislativo] Nr. 1/1995, [por el que se aprueba el texto refundido de la Ley del Estatuto de los Trabajadores (Karaliaus įstatyminis dekretas Nr. 1/1995, kuriuo patvirtinama Įstatymo dėl Darbuotojų statuto nauja redakcija) (BOE Nr. 75, 1995 m. kovo 29 d., p. 9654)] (t. y. iš dalies pakeisto prieš priimant Direktyvą 1999/70), 15 straipsnyje, taikant nacionalinę teisę, leidžiama tam pačiam darbdaviui ilgiau nei dvejus metus dirbančius privačius darbuotojus padaryti nuolatiniais darbuotojais, o įgyvendinant Sąjungos teisę dėl piktnaudžiavimo nukentėjusiems viešojo sektoriaus darbuotojams mokama tik 20 dienų darbo užmokesčio dydžio kompensacija už kiekvienus išdirbtus metus (ne daugiau kaip 12 mėnesinių išmokų) ir draudžiama juos padaryti nuolatiniais darbuotojais,

–        [Įstatymo Nr. 40/2015] 32 ir paskesniuose straipsniuose yra įtvirtintas visos žalos atlyginimo principas, pagal kurį institucija privalo kompensuoti visą žalą, padarytą dėl jos veiksmų nukentėjusiems asmenims, tačiau taikant Sąjungos teisę kompensacija dėl piktnaudžiavimo nukentėjusiems asmenims a priori ribojama: jos dydis neviršija 20 dienų darbo užmokesčio už kiekvienus išdirbtus metus, o mokėjimo laikas – 12 mėnesių?

10.      Ar taikant Įstatymą Nr. 20/2021, kuriame kaip vienintelė reali sankcija nustatyta 20 dienų darbo užmokesčio dydžio kompensacija už kiekvienus išdirbtus metus dėl piktnaudžiavimo nukentėjusiems asmenims, neįveikusiems atrankos, pažeidžiama 2018 m. kovo 7 d. Sprendime Santoro (C‑494/16, EU:C:2018:166) Teisingumo Teismo suformuota jurisprudencija, pagal kurią siekiant įgyvendinti [Direktyvą 1999/70] nepakanka viešajame sektoriuje mokėti kompensacijos, bet kartu su ja turi būti taikomos kitos papildomos sankcijos – veiksmingos, proporcingos ir atgrasomos?

11.      Ar taikant Įstatymą Nr. 20/2021, kuriame nustatyta, kad kompensacija nukentėjusiems asmenims, neįveikusiems atrankos, lygi 20 dienų darbo užmokesčiui už kiekvienus išdirbtus metus, mokant ne daugiau kaip 12 mėnesinių išmokų, pažeidžiami Sąjungos proporcingumo ir adekvataus visos žalos atlyginimo principai, nes įstatymas neapima prarastų pajamų ir kitų kompensacinių išmokų, pavyzdžiui, susijusių su prarastomis galimybėmis (ši sąvoka vartojama 2018 m. kovo 7 d. Teisingumo Teismo sprendime Santoro (C‑494/16, EU:C:2018:166)), negalėjimu įgyti nuolatinio darbuotojo statuso dėl to, kad per nacionalinės teisės normose nustatytus terminus nebuvo surengta atranka arba asmuo negali siekti aukštesnių pareigų ar būti paaukštintas, neturtine žala, atsiradusia dėl apsaugos trūkumo, susijusio su bet kokia situacija dirbant mažų garantijų darbą, dėl piktnaudžiavimo nukentėjusių asmenų ir tam tikro amžiaus bei lyties asmenų (pavyzdžiui, vyresnių nei 50 metų moterų), kuriems nėra alternatyvios darbo rinkos, darbo santykių nutraukimu arba senatvės pensijos sumažinimu?

12.      Ar taikant Įstatymą Nr. 20/2021, kuriame nustatyta ne didesnė nei 20 dienų darbo užmokesčio dydžio kompensacija už kiekvienus išdirbtus metus, mokant ne daugiau kaip 12 mėnesinių išmokų, yra pažeidžiama Sąjungos teisė, atsižvelgiant į 1993 m. rugpjūčio 2 d. Sprendimą Marshall (C‑271/91, EU:C:1993:335) ir 2015 m. gruodžio 17 d. Sprendimą Arjona Camacho (C‑407/14, EU:C:2015:831), pagal kuriuos Sąjungos teisėje draudžiama dėl atleidimo iš darbo asmens patirtą žalą apriboti a priori nustačius aukščiausią ribą?“

 Procesas Teisingumo Teisme

29      2023 m. rugsėjo 19 d. sprendimu bylos C‑331/22 ir C‑332/22 buvo sujungtos, kad būtų bendrai priimtas sprendimas, kaip nurodyta Teisingumo Teismo procedūros reglamento 54 straipsnio 1 dalyje.

 Dėl Teisingumo Teismo jurisdikcijos ir prašymų priimti prejudicinį sprendimą priimtinumo

30      Pirma, atsakovės pagrindinėje byloje ir Ispanijos vyriausybė mano, kad Teisingumo Teismas neturi jurisdikcijos atsakyti į prašymus priimti prejudicinį sprendimą, nes jais prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas prašo Teisingumo Teismo išaiškinti Įstatyme Nr. 20/2021 numatytas sankcijas ir nuspręsti dėl šių priemonių atitikties Bendrajam susitarimui. Anot šios vyriausybės, šiais prašymais iš Teisingumo Teismo reikalaujama pateikti bendro pobūdžio patariamąją nuomonę dėl Ispanijos teisėje numatytos sąvokos „laikinasis tarnautojas“.

31      Antra, atsakovės pagrindinėje byloje ir Ispanijos vyriausybė tvirtina, kad prašymai priimti prejudicinį sprendimą, kiek jie susiję su Įstatyme Nr. 20/2021 numatytomis arba iš Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas) jurisprudencijos išplaukiančiomis priemonėmis, išeina iš pagrindinių bylų dalyko ribų, todėl juose keliama hipotetinė problema.

32      Iš tiesų pareiškėjos pagrindinėse bylose prašo tik perkvalifikuoti jų laikinus darbo santykius į neterminuotus darbo santykius, tačiau šie prašymai nėra grindžiami šiomis priemonėmis ar minėta jurisprudencija. Pavyzdžiui, Įstatymo Nr. 20/2021 2 straipsnyje numatyta kompensacija, kai darbo santykiai nutraukiami neįveikus atrankos, dalyvavimas šioje atrankos procedūroje kaip priemonė gauti nuolatinį darbą arba Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas) jurisprudencijoje nustatyta priemonė – palikimas dirbti darbo vietoje, kol bus suorganizuota ir baigsis atitinkama atrankos procedūra, yra priemonės, kurios nėra ginčų pagrindinėse bylose dalykas, todėl visiškai nėra svarbios sprendžiant šiuos ginčus.

33      Šiuo aspektu primintina, kad SESV 267 straipsnyje įtvirtinta bendradarbiavimo sistema grindžiama griežtu nacionalinių teismų ir Teisingumo Teismo funkcijų atskyrimu. Vykstant pagal šį straipsnį pradėtai procedūrai nacionalines nuostatas turi aiškinti nacionaliniai teismai, o ne Teisingumo Teismas ir pastarajam nepriklauso spręsti, ar vidaus teisės normos atitinka Sąjungos teisės nuostatas. Tačiau Teisingumo Teismas yra kompetentingas pateikti nacionaliniam teismui visapusišką teisės išaiškinimą, kuris šiam teismui leistų įvertinti vidaus teisės normų atitiktį Sąjungos teisės aktams (2018 m. spalio 25 d. Sprendimo Sciotto, C‑331/17, EU:C:2018:859, 27 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

34      Taip pat primintina, kad, vykstant SESV 267 straipsnyje numatytam Teisingumo Teismo ir nacionalinių teismų bendradarbiavimui, tik bylą nagrinėjantis nacionalinis teismas, atsakingas už sprendimo priėmimą, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes, turi įvertinti, ar reikia pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą, kad galėtų priimti savo sprendimą, ir Teisingumo Teismui pateikiamų klausimų svarbą. Todėl, kai pateikiami klausimai susiję su Sąjungos teisės išaiškinimu, Teisingumo Teismas iš principo turi priimti sprendimą (2021 m. birželio 3 d. Sprendimo Ministero dell’Istruzione, dell’Universitą e della Ricerca – MIUR ir kt. (Universitetų mokslininkai), C‑326/19, EU:C:2021:438, 35 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

35      Tuo remiantis reikia daryti išvadą, kad klausimams dėl Sąjungos teisės taikoma svarbos prezumpcija. Teisingumo Teismas gali atsisakyti priimti sprendimą dėl nacionalinio teismo pateikto prašymo, tik jeigu akivaizdu, kad prašomas Sąjungos teisės išaiškinimas visiškai nesusijęs su pagrindinėje byloje nagrinėjamo ginčo aplinkybėmis ar dalyku, jeigu problema hipotetinė arba jeigu Teisingumo Teismas neturi informacijos apie faktines ir teisines aplinkybes, būtinos tam, kad naudingai atsakytų į jam pateiktus klausimus (žr. 2021 m. birželio 3 d. Sprendimo Ministero dell’Istruzione, dell’Universitą e della Ricerca –MIUR ir kt. (Universitetų mokslininkai), C‑326/19, EU:C:2021:438, 36 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

36      Nagrinėjamu atveju, nors remiantis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimų formuluote, Teisingumo Teismo prašoma pareikšti nuomonę dėl vidaus teisės nuostatų atitikties Sąjungos teisei, niekas Teisingumo Teismui nekliudo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui pateikti naudingą atsakymą, kuriame išaiškinama Sąjungos teisės nuostata, o tai leis tam teismui pačiam priimti sprendimą dėl vidaus teisės atitikties Sąjungos teisei (žr. 2018 m. spalio 25 d. Sprendimo Sciotto, C‑331/17, EU:C:2018:859, 28 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

37      Be to, iš prašymų priimti prejudicinį sprendimą aiškiai matyti, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, spręsdamas ginčus pagrindinėse bylose, turės nustatyti nacionalines priemones, leidžiančias pagal iš Direktyvos 1999/70 kylančius reikalavimus nubausti už piktnaudžiavimą paeiliui sudarant terminuotas darbo sutartis ar nustatant terminuotus darbo santykius.

38      Tokiomis aplinkybėmis nėra akivaizdu, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo prašomas Bendrojo susitarimo 5 straipsnio išaiškinimas visiškai nesusijęs su pagrindinėse bylose nagrinėjamų ginčų aplinkybėmis ar dalyku arba kad klausimais, susijusiais su šio sprendimo 32 punkte nurodytomis nacionalinėmis priemonėmis, kaip priemonėmis, suteikiančiomis galimybę pagal Direktyvoje 1999/70 įtvirtintus reikalavimus nubausti už piktnaudžiavimą nustatant atitinkamus laikinus darbo santykius, keliama hipotetinė problema.

39      Atsižvelgiant į tai, šeštuoju klausimu byloje C‑332/22 prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar pagal nuostatų, pagal kurias skiriamos sankcijos, teisėtumo ir negaliojimo atgaline data principus, įtvirtintus, be kita ko, Chartijos 49 straipsnyje, draudžiama atgaline data taikyti tokius nacionalinės teisės aktus kaip Įstatymą Nr. 20/2021, kiek juose, siekiant sumažinti laikinųjų darbo vietų skaičių, darbuotojams, nukentėjusiems nuo piktnaudžiavimo paeiliui sudarant terminuotas darbo sutartis ar nustatant terminuotus darbo santykius, numatytos mažiau palankios priemonės nei ankstesniuose nacionalinės teisės aktuose.

40      Konstatuotina, kad nuostatų, pagal kurias skiriamos sankcijos, teisėtumo ir negaliojimo atgaline data principai netaikomi esant situacijai, kai atitinkamos nacionalinės teisės nuostatos nėra tokio pobūdžio, bet, kaip pažymi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, jose įtvirtintos neatidėliotinos priemonės, kuriomis siekiama mažinti laikinąjį įdarbinimą viešajame sektoriuje, ir šiuo tikslu, esant tam tikroms sąlygoms, atitinkama viešojo administravimo institucija įpareigojama organizuoti atrankos procedūras arba išmokėti kompensaciją pagal paeiliui sudarytas terminuotas darbo sutartis įdarbintiems darbuotojams.

41      Tokiomis aplinkybėmis akivaizdu, kad byloje C‑332/22 pateiktu šeštuoju klausimu prašomas Sąjungos teisės išaiškinimas visiškai nesusijęs su pagrindinėje byloje nagrinėjamo ginčo aplinkybėmis ar dalyku. Taigi, remiantis šio sprendimo 35 punkte nurodyta jurisprudencija, šis klausimas turi būti pripažintas nepriimtinu.

42      Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad, pirma, Teisingumo Teismas turi jurisdikciją priimti sprendimą dėl prašymų priimti prejudicinį sprendimą ir, antra, prašymai priimti prejudicinį sprendimą yra priimtini, išskyrus byloje C‑332/22 pateiktą šeštąjį klausimą.

 Dėl prejudicinių klausimų

 Dėl penktojo klausimo byloje C‑332/22

43      Penktuoju klausimu byloje C‑332/22, kurį reikia nagrinėti pirmiausia, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Bendrojo susitarimo 5 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad juo draudžiami nacionalinės teisės aktai, pagal kuriuos paeiliui sudaromos terminuotos darbo sutartys ar nustatomi terminuoti darbo santykiai viešajame sektoriuje tampa piktnaudžiavimu, kai atitinkama viešojo administravimo institucija nesilaiko vidaus teisėje numatytų terminų įdarbinti į atitinkamo laikinojo darbuotojo užimamą darbo vietą, nes suėjus šiems terminams šios paeiliui sudarytos terminuotos darbo sutartys ar darbo santykiai tenkina ne laikinus, o nuolatinius ir ilgalaikius šios institucijos poreikius.

44      Šiuo aspektu primintina, kad pagal Bendrojo susitarimo 1 straipsnį jo tikslas, be kita ko, yra sukurti bendruosius pagrindus, kurie neleistų piktnaudžiauti paeiliui sudarant terminuotas darbo sutartis ar nustatant terminuotus darbo santykius.

45      Pagal Bendrojo susitarimo 5 punktą siekiama įgyvendinti šį tikslą, t. y. apriboti atvejus, kai paeiliui sudaromos terminuotos darbo sutartys ar nustatomi terminuoti darbo santykiai, kurie laikomi galimu piktnaudžiavimo pažeidžiant darbuotojų teises šaltiniu, numatant tam tikras minimalios apsaugos nuostatas, skirtas, kad būtų išvengta pagal darbo sutartį dirbančių darbuotojų padėties neapibrėžtumo (2021 m. birželio 3 d. Sprendimo Instituto Madrileño de Investigación y Desarrollo Rural, Agrario y Alimentario, C‑726/19, EU:C:2021:439, 26 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

46      Taigi, siekiant užkirsti kelią piktnaudžiavimui paeiliui sudarant terminuotas darbo sutartis ar nustatant terminuotus darbo santykius, pagal Bendrojo susitarimo 5 straipsnio 1 dalį valstybės narės įpareigojamos imtis bent vienos iš joje nurodytų veiksmingų ir privalomų priemonių tais atvejais, kai jų vidaus teisėje nėra lygiaverčių teisinių priemonių. To straipsnio 1 dalies a–c punktuose nurodytos trys priemonės, atitinkamai susijusios su objektyviomis priežastimis, pateisinančiomis tokių darbo sutarčių ar santykių pratęsimą, su maksimalia bendra tokių paeiliui sudaromų darbo sutarčių ar darbo santykių trukme ir su jų pratęsimo skaičiumi (2021 m. birželio 3 d. Sprendimo Ministero dell’Istruzione, dell’Università e della Ricerca – MIUR ir kt. (Universiteto mokslininkai), C‑326/19, EU:C:2021:438, 56 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

47      Šiuo klausimu valstybės narės turi diskreciją, nes gali imtis vienos ar kelių Bendrojo susitarimo 5 straipsnio 1 dalies a–c punktuose nurodytų priemonių arba taikyti esamas lygiavertes teisines priemones, tačiau jos tai turi daryti atsižvelgdamos į specifinių sektorių ir (arba) darbuotojų kategorijų poreikius (2021 m. birželio 3 d. Sprendimo Ministero dell’Istruzione, dell’Università e della Ricerca – MIUR ir kt. (Universiteto mokslininkai), C‑326/19, EU:C:2021:438, 57 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

48      Taip pagal Bendrojo susitarimo 5 straipsnio 1 dalį valstybėms narėms nustatytas bendras tikslas užkirsti kelią tokiems piktnaudžiavimo atvejams ir joms leidžiama pasirinkti būdus, kaip tai pasiekti, su sąlyga, kad jie neprieštarauja Bendrojo susitarimo tikslui ar nepašalina jo veiksmingumo (2021 m. birželio 3 d. Sprendimo Ministero dell’Istruzione, dell’Università e della Ricerca – MIUR ir kt. (Universiteto mokslininkai), C‑326/19, EU:C:2021:438, 58 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

49      Vis dėlto iš Bendrojo susitarimo 5 straipsnio formuluotės ir suformuotos jurisprudencijos matyti, kad šis straipsnis taikomas tik esant paeiliui sudarytoms terminuotoms darbo sutartims ar nustatytiems terminuotiems darbo santykiams, todėl sutartis, kuri yra pirmoji arba vienintelė terminuota darbo sutartis, nepatenka į Bendrojo susitarimo 5 straipsnio 1 dalies taikymo sritį (2021 m. birželio 3 d. Sprendimo Ministero dell’Istruzione, dell’Università e della Ricerca – MIUR ir kt. (Universiteto mokslininkai), C‑326/19, EU:C:2021:438, 52 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

50      Nagrinėjamu atveju iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje C‑332/22 matyti, kad pareiškėją pagrindinėje byloje ir atitinkamą viešojo administravimo instituciją siejantys darbo santykiai pasireiškė paeiliui paskiriant į pareigas ir (arba) paeiliui sudarant terminuotas darbo sutartis. Taigi pagrindinėje byloje nagrinėjamoms situacijoms taikytinas Bendrojo susitarimo 5 straipsnis, tačiau tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

51      Be to, primintina, kad laikinas darbuotojo pavadavimas, siekiant iš esmės patenkinti laikinus su personalu susijusius darbdavio poreikius, iš principo gali būti „objektyvi priežastis“, kaip tai suprantama pagal šio Bendrojo susitarimo 5 straipsnio 1 dalies a punktą (2020 m. kovo 19 d. Sprendimo Sánchez Ruiz ir kt., C‑103/18 ir C‑429/18, EU:C:2020:219, 72 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

52      Pirma, šiuo aspektu Teisingumo Teismas yra patikslinęs, kad negalima sutikti, jog terminuotos darbo sutartys galėtų būti atnaujinamos siekiant nuolat ir ilgą laiką vykdyti atitinkamų tarnybų užduotis, kurios paprastai priklauso įprastoms nuolatinių darbuotojų funkcijoms (2020 m. kovo 19 d. Sprendimo Sánchez Ruiz ir kt., C‑103/18 ir C‑429/18, EU:C:2020:219, 75 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

53      Iš tikrųjų terminuotų darbo sutarčių arba darbo santykių atnaujinimas siekiant patenkinti poreikius, kurie faktiškai yra ne laikini, bet nuolatiniai ir ilgalaikiai, nėra pateisinamas pagal Bendrojo susitarimo 5 straipsnio 1 dalies a punktą, nes toks terminuotų darbo sutarčių sudarymas ar darbo santykių nustatymas tiesiogiai prieštarauja prielaidai, kuria pagrįstas šis Bendrasis susitarimas, t. y. kad neterminuotos darbo sutartys yra vyraujanti darbo santykių forma, net jei tam tikriems sektoriams ar profesijoms ir veiklos rūšims būdinga sudaryti terminuotas darbo sutartis (2020 m. kovo 19 d. Sprendimo Sánchez Ruiz ir kt., C‑103/18 ir C‑429/18, EU:C:2020:219, 76 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

54      Kad būtų laikomasi Bendrojo susitarimo 5 straipsnio 1 dalies a punkto, reikia, kad būtų konkrečiai patikrinta, ar paeiliui sudarytų terminuotų darbo sutarčių arba nustatytų darbo santykių atnaujinimu siekiama patenkinti laikinus poreikius ir ar nacionalinės teisės nuostata, kaip antai aptariama pagrindinėje byloje, faktiškai nėra naudojamasi siekiant patenkinti nuolatinius ir ilgalaikius su personalu susijusius darbdavio poreikius (2020 m. kovo 19 d. Sprendimo Sánchez Ruiz ir kt., C‑103/18 ir C‑429/18, EU:C:2020:219, 77 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

55      Antra, Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad nacionalinė priemonė, pagal kurią numatyta per nustatytą terminą suorganizuoti atrankos procedūras, kad būtų galutinai įdarbinta į darbo vietas, kurias laikinai užima pagal terminuotas darbo sutartis įdarbinti darbuotojai, gali užkirsti kelią tam, kad šių darbuotojų neapibrėžtas statusas išliktų ilgą laiką, užtikrinant, kad į jų užimamas darbo vietas būtų skubiai galutinai įdarbinama (2021 m. birželio 3 d. Sprendimo Instituto Madrileño de Investigación y Desarrollo Rural, Agrario y Alimentario, C‑726/19, EU:C:2021:439, 64 punktas).

56      Taigi tokių procedūrų organizavimas per nustatytus terminus iš principo gali užkirsti kelią piktnaudžiavimui paeiliui sudarant terminuotas darbo sutartis ar nustatant terminuotus darbo santykius, kol į šias darbo vietas bus galutinai įdarbinta (2021 m. birželio 3 d. Sprendimo Instituto Madrileño de Investigación y Desarrollo Rural, Agrario y Alimentario, C‑726/19, EU:C:2021:439, 65 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

57      Vis dėlto Teisingumo Teismas taip pat nusprendė, kad nacionalinės teisės normos, kuriose numatytas atrankos procedūrų organizavimas, siekiant galutinai įdarbinti į darbo vietas, kurias laikinai užima pagal terminuotas darbo sutartis dirbantys darbuotojai, ir konkretus terminas šiam tikslui pasiekti, tačiau neleidžiančios užtikrinti, kad tokios procedūros būtų iš tikrųjų organizuojamos, negali užkirsti kelio atitinkamam darbdaviui piktnaudžiauti paeiliui sudarant terminuotas darbo sutartis ar nustatant terminuotus darbo santykius (2021 m. birželio 3 d. Sprendimo Instituto Madrileño de Investigación y Desarrollo Rural, Agrario y Alimentario, C‑726/19, EU:C:2021:439, 67 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

58      Šiomis aplinkybėmis primintina, kad Teisingumo Teismas neturi priimti sprendimo dėl vidaus teisės nuostatų išaiškinimo, ši užduotis tenka kompetentingiems nacionaliniams teismams, kurie turi nustatyti, ar taikytinų nacionalinės teisės aktų nuostatos atitinka Bendrojo susitarimo 5 straipsnyje nustatytus reikalavimus (žr. 2021 m. birželio 3 d. Sprendimo Instituto Madrileño de Investigación y Desarrollo Rural, Agrario y Alimentario, C‑726/19, EU:C:2021:439, 50 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

59      Taigi prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi įvertinti, ar atitinkamų vidaus teisės nuostatų taikymo sąlygos ir veiksmingas įgyvendinimas yra tinkama priemonė, kad būtų užkirstas kelias piktnaudžiavimui paeiliui sudarant terminuotas darbo sutartis ar nustatant terminuotus darbo santykius (žr. 2021 m. birželio 3 d. Sprendimo Instituto Madrileño de Investigación y Desarrollo Rural, Agrario y Alimentario, C‑726/19, EU:C:2021:439, 51 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

60      Vis dėlto spręsdamas dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą Teisingumo Teismas prireikus gali pateikti paaiškinimų, kurie padėtų šiam teismui atlikti savąjį vertinimą (2021 m. birželio 3 d. Sprendimo Instituto Madrileño de Investigación y Desarrollo Rural, Agrario y Alimentario, C‑726/19, EU:C:2021:439, 52 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

61      Nagrinėjamu atveju prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas patikslina, kad Ispanijos teisės aktuose numatytos taisyklės, leidžiančios teigti, jog paeiliui sudaromos darbo sutartys ar nustatomi darbo santykiai tampa piktnaudžiavimu, kai šios sutartys ar santykiai trunka ilgiau nei dvejus metus, nes tokiu atveju darbo sutartys ar darbo santykiai tenkina ne laikinus, bet nuolatinius ir ilgalaikius atitinkamo darbdavio poreikius. Kiek tai susiję su viešojo sektoriaus darbuotojais, EBEP 10 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad laisvos darbo vietos, kurias užėmė laikinieji tarnautojai, įtraukiamos į valstybės tarnybos darbo pasiūlymus, kad į jas būtų įdarbinti karjeros tarnautojai, ne vėliau kaip per dvejus metus nuo atitinkamo laikinojo tarnautojo paskyrimo. Be to, pagal EBEP 70 straipsnį institucija privalo nutraukti terminuotas darbo sutartis ar terminuotus darbo santykius, vykdydama šį valstybės tarnybos darbo pasiūlymą ne vėliau kaip per trejus metus.

62      Atrodo, kad tokioje nacionalinės teisės nuostatoje kaip EBEP 10 straipsnis įtvirtintas ne bendras ir abstraktus leidimas paeiliui sudaryti terminuotas darbo sutartis ar nustatyti terminuotus darbo santykius, o ribojimas, pagal kurį tokias sutartis sudaryti galima iš esmės tik siekiant patenkinti laikinus poreikius, tačiau tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

63      Be to, iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje C‑332/22 matyti, kad šio sprendimo 61 punkte nurodytose nacionalinės teisės nuostatose taip pat numatytos Bendrojo susitarimo 5 straipsnio 1 dalies b ir c punktuose nurodytos priemonės, t. y. maksimali bendra paeiliui sudaromų terminuotų darbo sutarčių ar nustatomų darbo santykių trukmė ir maksimalus šių sutarčių ar santykių atnaujinimo skaičius, bet tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

64      Atsižvelgiant į tai, iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje C‑332/22 taip pat matyti, kad paeiliui skiriant pareiškėjas pagrindinėje byloje į pareigas ir (arba) paeiliui sudarant su jomis sutartis buvo tenkinami ne laikini Katalonijos teismų poreikiai, o siekta patenkinti nuolatinius ir ilgalaikius su personalu susijusius šių teismų poreikius. Iš šios nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad skundo pateikimo dieną šios pareiškėjos minėtoje institucijoje buvo nepertraukiamai išdirbusios atitinkamai daugiau kaip 37 ar 17 metų ir kad jos vykdė užduotis, priklausančias įprastoms nuolatinių darbuotojų funkcijoms. Reikia pridurti, kad dėl tokių nacionalinės teisės normų, kaip nurodytos šio sprendimo 61 punkte, taip pat kiltų piktnaudžiavimo paeiliui sudarant terminuotas darbo sutartis ar nustatant terminuotus santykius rizika, jei nebūtų laikomasi teisės aktuose nustatytos pareigos per nustatytą terminą įdarbinti į darbo vietas, kurias laikinai užima laikinieji tarnautojai. Atsižvelgiant į nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą nurodytas faktines aplinkybes, tokia rizika egzistavo nagrinėjamu atveju.

65      Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į penktąjį klausimą byloje C‑332/22 reikia atsakyti: Bendrojo susitarimo 5 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad juo nedraudžiami nacionalinės teisės aktai, pagal kuriuos paeiliui sudaromos terminuotos darbo sutartys ar nustatomi terminuoti darbo santykiai viešajame sektoriuje tampa piktnaudžiavimu, kai atitinkama viešojo administravimo institucija nesilaiko vidaus teisėje numatytų terminų įdarbinti į atitinkamo laikinojo darbuotojo užimamą darbo vietą, jei suėjus šiems terminams šios paeiliui sudarytos terminuotos darbo sutartys ar darbo santykiai tenkina ne laikinus, o nuolatinius ir ilgalaikius šios institucijos poreikius.

 Dėl pirmojo ir trečiojo klausimų byloje C‑331/22 ir dėl pirmojo ir septintojo–dvyliktojo klausimų byloje C‑332/22

66      Pirmuoju ir trečiuoju klausimais byloje C‑331/22, taip pat pirmuoju ir septintuoju–dvyliktuoju klausimais byloje C‑332/22, kuriuos reikia nagrinėti kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Bendrojo susitarimo 5 straipsnis, siejamas su lygiavertiškumo ir proporcingumo bei visos patirtos žalos atlyginimo principais, turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį draudžiamos nacionalinės teisės nuostatos ir jurisprudencija, kuriose kaip priemonės, kuriomis siekiama nubausti už piktnaudžiavimą paeiliui sudarant terminuotas darbo sutartis ar nustatant terminuotus darbo santykius, numatyta palikti darbuotoją dirbti toliau, kol įdarbinusi institucija surengs ir užbaigs atrankos procedūras, ir surengti atrankos procedūras bei išmokėti piniginę kompensaciją (nustatyta dvejopa jos viršutinė riba) tik atrankos neįveikusiam darbuotojui.

67      Šiuo atžvilgiu reikia priminti, kad Bendrojo susitarimo 5 straipsnyje nenumatyta, kokios konkrečios sankcijos turi būti taikomos tada, kai vis dėlto nustatomi piktnaudžiavimo atvejai. Tokiu atveju nacionalinės valdžios institucijos privalo imtis priemonių, kurios būtų ne tik proporcingos, bet ir pakankamai veiksmingos ir atgrasomosios, kad būtų užtikrintas visiškas taikant Bendrąjį susitarimą priimtų normų veiksmingumas (2022 m. sausio 13 d. Sprendimo MIUR ir Ufficio Scolastico Regionale per la Campania, C‑282/19, EU:C:2022:3, 81 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

68      Nors, nesant Sąjungos teisės aktų atitinkamoje srityje, šių normų įgyvendinimo taisyklės, vadovaujantis valstybių narių procesinės autonomijos principu, turi būti nustatytos kiekvienos valstybės narės vidaus teisės sistemoje, jos neturi būti mažiau palankios už taikomas panašioms vidaus situacijoms (lygiavertiškumo principas) ir dėl jų Sąjungos teisės sistemos suteiktų teisių įgyvendinimas neturi tapti praktiškai neįmanomas ar pernelyg sudėtingas (veiksmingumo principas) (2021 m. birželio 3 d. Sprendimo Instituto Madrileño de Investigación y Desarrollo Rural, Agrario y Alimentario, C‑726/19, EU:C:2021:439, 47 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

69      Be to, Teisingumo Teismas yra pažymėjęs, kad, kai piktnaudžiaujama paeiliui sudarant terminuotas darbo sutartis ar nustatant terminuotus darbo santykius, veiksmingas ir lygiavertes darbuotojų apsaugos garantijas nustatančią priemonę turi būti galima taikyti siekiant tinkamai nubausti už šį piktnaudžiavimą ir pašalinti Sąjungos teisės pažeidimo pasekmes. Kaip matyti iš Direktyvos 1999/70 2 straipsnio pirmos pastraipos, valstybės narės privalo „imtis visų būtinų priemonių, leidžiančių joms visuomet garantuoti, kad bus pasiekti šioje direktyvoje nustatyti rezultatai“ (2022 m. sausio 13 d. Sprendimo MIUR ir Ufficio Scolastico Regionale per la Campania, C‑282/19, EU:C:2022:3, 84 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

70      Taip pat primintina, kad, kaip nurodyta šio sprendimo 58 punkte, Teisingumo Teismas neturi priimti sprendimo dėl nacionalinės teisės nuostatų ir jurisprudencijos išaiškinimo, ši užduotis tenka kompetentingiems nacionaliniams teismams, kurie turi nustatyti, ar šios teisės nuostatos ir jurisprudencija atitinka Bendrojo susitarimo 5 straipsnyje nustatytus reikalavimus (šiuo klausimu žr. 2021 m. birželio 3 d. Sprendimo Instituto Madrileño de Investigación y Desarrollo Rural, Agrario y Alimentario, C‑726/19, EU:C:2021:439, 50 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

71      Taigi prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi įvertinti, ar pagrindinėse bylose nagrinėjamų nacionalinės teisės nuostatų ir nacionalinės jurisprudencijos taikymo sąlygos ir veiksmingas įgyvendinimas yra tinkamos priemonės, siekiant nubausti už piktnaudžiavimą paeiliui sudarant terminuotas darbo sutartis ar nustatant terminuotus darbo santykius (šiuo klausimu žr. 2021 m. birželio 3 d. Sprendimo Instituto Madrileño de Investigación y Desarrollo Rural, Agrario y Alimentario, C‑726/19, EU:C:2021:439, 51 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

72      Vis dėlto, kaip matyti iš šio sprendimo 60 punkte nurodytos jurisprudencijos, priimdamas prejudicinį sprendimą Teisingumo Teismas prireikus gali pateikti paaiškinimų, kurie padėtų šiems teismams atlikti savąjį vertinimą.

73      Nagrinėjamu atveju iš nutarčių dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad, pirma, pagal Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas) jurisprudenciją piktnaudžiavimo laikinai įdarbinant viešojo sektoriaus tarnautojus atvejais dėl piktnaudžiavimo nukentėjusio tarnautojo palikimas dirbti toliau, kol jį įdarbinusi institucija nustatys, ar turi būti priimti etatiniai darbuotojai, ir surengs ir užbaigs atitinkamą atrankos procedūrą, kurioje gali dalyvauti ir dėl piktnaudžiavimo nenukentėję kandidatai, kad į atitinkamą darbo vietą būtų įdarbintas nuolatinis tarnautojas, laikytina veiksminga priemone siekiant nubausti už tokį piktnaudžiavimą.

74      Antra, darbuotojams, įdarbintiems prieš įsigaliojant Įstatymui Nr. 20/2021, kaip pagrindinėse bylose nagrinėjamais atvejais, šio įstatymo 2 straipsnyje numatytos dvi priemonės, kuriomis siekiama nubausti už piktnaudžiavimą paeiliui sudarant terminuotas darbo sutartis ar nustatant terminuotus darbo santykius, t. y. pirma, organizuoti atrankos procedūras, kuriose gali dalyvauti ir darbuotojai, kurie nebuvo taip įdarbinti, ir, antra, sumokėti 20 dienų darbo užmokesčio dydžio piniginę kompensaciją už kiekvienus išdirbtus metus, neviršijant 12 mėnesinių išmokų, jeigu atitinkamas darbuotojas neįveikė atrankos procedūros, surengtos siekiant įdarbinti į iki tol jo užimtas pareigas.

75      Dėl atrankos procedūrų organizavimo kaip sankcijos, atitinkančios Bendrojo susitarimo 5 straipsnį, taikomos pagal Ispanijos jurisprudenciją arba numatytos Įstatymo Nr. 20/2021 2 straipsnyje, pažymėtina, kad Teisingumo Teismas yra patikslinęs, jog nors organizuojant atrankos procedūras darbuotojams, su kuriais buvo piktnaudžiaujant paeiliui sudarytos terminuotos darbo sutartys ar nustatyti terminuoti darbo santykiai, suteikiama galimybė bandyti pasiekti, kad jų darbo santykiai taptų stabilūs, nes jie iš principo gali dalyvauti šiose atrankos procedūrose, tokia aplinkybė neatleidžia valstybių narių nuo pareigos numatyti tinkamą priemonę, skirtą deramai nubausti už piktnaudžiavimą paeiliui sudarant terminuotas darbo sutartis ar nustatant terminuotus darbo santykius. Iš tiesų tokiose atrankos procedūrose, kurių baigtis yra visų pirma abejotina, taip pat gali dalyvauti kandidatai, kurie nebuvo nukentėję nuo tokio piktnaudžiavimo (šiuo klausimu žr. 2020 m. kovo 19 d. Sprendimo Sánchez Ruiz ir kt., C‑103/18 ir C‑429/18, EU:C:2020:219, 100 punktą).

76      Vadinasi, kadangi tokios atrankos procedūros organizuojamos neatsižvelgiant į tai, ar terminuotos darbo sutartys sudarytos arba darbo santykiai nustatyti piktnaudžiaujant, neatrodo, kad tokia priemonė yra tinkama siekiant deramai nubausti už piktnaudžiavimą tokiais darbo santykiais ir pašalinti Sąjungos teisės pažeidimo pasekmes. Taigi neatrodo, kad ji leistų pasiekti Bendrojo susitarimo 5 straipsniu siekiamą tikslą (šiuo klausimu žr. 2020 m. kovo 19 d. Sprendimo Sánchez Ruiz ir kt., C‑103/18 ir C‑429/18, EU:C:2020:219, 101 punktą).

77      Nagrinėjamu atveju, remiantis iš šio sprendimo 75 ir 76 punktuose nurodytos jurisprudencijos išplaukiančiais argumentais, kurie, atsižvelgiant į šio sprendimo 73 ir 74 punktuose primintą Teisingumo Teismo turimą bylos medžiagą, yra taikytini, neatrodo, kad nacionalinėje jurisprudencijoje arba Įstatymo Nr. 20/2021 2 straipsnyje numatytas atrankos procedūrų organizavimas suteiktų galimybę deramai nubausti už piktnaudžiavimą paeiliui sudarant terminuotas darbo sutartis ar nustatant terminuotus darbo santykius ir taip panaikinti Sąjungos teisės pažeidimo pasekmes, bet tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

78      Šiomis aplinkybėmis pažymėtina, kad nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje C‑332/22 nurodytos aplinkybės, jog Įstatymo Nr. 20/2021 2 straipsnyje numatytos atrankos procedūros turi būti surengtos per konkretų terminą, t. y. iki 2024 m. gruodžio 31 d., ir kad per šias procedūras atsižvelgiama į atitinkamo darbuotojo nuopelnus, niekaip nepaneigia šio sprendimo 75 ir 76 punktuose nurodytos jurisprudencijos svarbos.

79      Kiek tai susiję su Įstatymo 20/2021 2 straipsnyje numatytos kompensacijos, kaip Bendrojo susitarimo 5 straipsnį atitinkančios sankcijos, skyrimu, iš nutarčių dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad ši kompensacija mokama nutraukiant paeiliui sudarytas terminuotas darbo sutartis ar paeiliui nustatytus terminuotus darbo santykius dėl to, kad į atitinkamą darbo vietą įdarbintas kitas asmuo nei joje dirbęs darbuotojas, o tai reikštų, kad šis darbuotojas dalyvavo atrankos procedūroje ir jos neįveikė arba kad joje nedalyvavo.

80      Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad išeitinės išmokos mokėjimas neleidžia pasiekti Bendrojo susitarimo 5 straipsnyje nustatyto tikslo užkirsti kelią piktnaudžiavimui paeiliui sudarant terminuotas darbo sutartis ar nustatant terminuotus darbo santykius. Iš tiesų kompensacija mokama neatsižvelgiant į tai, ar terminuotos darbo sutartys sudaromos arba terminuoti darbo santykiai nustatomi teisėtai, ar piktnaudžiaujant (2021 m. birželio 3 d. Sprendimo Instituto Madrileño de Investigación y Desarrollo Rural, Agrario y Alimentario, C‑726/19, EU:C:2021:439, 74 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

81      Be to, pažymėtina: kadangi nustatyta dvejopa tokios kompensacijos, kaip numatyta Įstatymo Nr. 20/2021 2 straipsnyje, viršutinė riba, t. y. 20 dienų darbo užmokestis už kiekvienus išdirbtus metus, o bendra suma negali viršyti dvylikos mėnesių darbo užmokesčio, tokia kompensacija negali nei proporcingai ir veiksmingai atlyginti žalos piktnaudžiavimo atvejais, kai piktnaudžiavimo trukmė viršija tam tikrą metų skaičių, nei tinkamai ir visiškai atlyginti dėl tokio piktnaudžiavimo patirtą žalą.

82      Šiuo aspektu primintina, kad nei pagal visiško patirtos žalos atlyginimo principą, nei pagal proporcingumo principą nereikalaujama atlyginti baudinių nuostolių (2019 m. gegužės 8 d. Sprendimo Rossato ir Conservatorio di Musica F.A. Bonporti, C‑494/17, EU:C:2019:387, 42 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

83      Iš tiesų šiais principais valstybės narės įpareigojamos numatyti adekvatų žalos atlyginimą, kuris būtų daugiau nei vien simbolinė kompensacija, bet neviršytų to, kas būtina, kad būtų kompensuota visa žala (2019 m. gegužės 8 d. Sprendimo Rossato ir Conservatorio di Musica F.A. Bonporti, C‑494/17, EU:C:2019:387, 43 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

84      Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad kompensacija, kurios nustatyta dvejopa viršutinė riba ir kuri mokama tik atrankos neįveikusiam darbuotojui, nėra tinkama priemonė nubausti už piktnaudžiavimą paeiliui sudarant terminuotas darbo sutartis ar nustatant terminuotus darbo santykius ir pašalinti Sąjungos teisės pažeidimo pasekmes, taigi savaime nėra proporcinga, pakankamai veiksminga ir atgrasoma, kad užtikrintų pagal Bendrąjį susitarimą priimtų nuostatų visišką veiksmingumą, kaip tai suprantama pagal šio sprendimo 67 punkte nurodytą jurisprudenciją (šiuo klausimu žr. 2021 m. birželio 3 d. Sprendimo Instituto Madrileño de Investigación y Desarrollo Rural, Agrario y Alimentario, C‑726/19, EU:C:2021:439, 75 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

85      Pirmuoju ir devintuoju klausimais byloje C‑332/22 prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad tiek Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas) jurisprudencija, tiek Įstatymo Nr. 20/2021 2 straipsnyje numatytos kompensacijos mokėjimas pažeidžia Sąjungos lygiavertiškumo principą, nes, pirma, Ispanijos teisėje numatyta, kad kai viešasis komercinis subjektas arba privati valstybės įstaiga tampa viešuoju subjektu, jos darbuotojai, t. y. darbuotojai, kuriems taikoma privatinė teisė, pagal vidaus teisę gali vykdyti karjeros tarnautojams priskirtas funkcijas, neturėdami karjeros tarnautojų statuso, taigi tam tikromis sąlygomis šie darbuotojai gali likti dirbti viešajame sektoriuje. Antra, Darbuotojų statuto 15 straipsnyje net prieš įsigaliojant Direktyvai 1999/70 jau buvo numatytas pagal terminuotas darbo sutartis dirbančių darbuotojų, tam pačiam darbdaviui dirbančių ilgiau nei 24 mėnesius, darbo santykių pakeitimas neterminuotais darbo santykiais. Trečia, nors Įstatyme Nr. 20/2021 numatyta ribojamoji kompensavimo tvarka, pagal viešojo sektoriaus teisinį režimą reglamentuojančias nacionalinės teisės nuostatas viešojo administravimo institucijos privalo atlyginti visą dėl jų veiksmų atsiradusią žalą. Be to, Código Civil (Civilinis kodeksas) numatyta tokia pat kompensavimo tvarka, grindžiama privačių asmenų civiline atsakomybe.

86      Pažymėtina, kad pagal lygiavertiškumo principą asmenys, kurie remiasi Sąjungos teisės sistemos suteiktomis teisėmis, neturi būti vertinami mažiau palankiai, palyginti su asmenimis, kurie remiasi vien vidaus pobūdžio teisėmis (2018 m. kovo 7 d. Sprendimo Santoro, C‑494/16, EU:C:2018:166, 39 punktas).

87      Atsižvelgiant į tai, tam, kad šis principas būtų taikytinas, teisės, kurias nacionalinės teisės aktų leidėjas įtvirtino perkeldamas Direktyvą 1999/70 į nacionalinę teisę, turi būti panašios (visų pirma savo dalyku ir esme) į nacionalinėje teisėje jau egzistuojančias teises (šiuo klausimu žr. 2021 m. birželio 3 d. Sprendimo Ministero dell’Istruzione, dell’Università e della Ricerca – MIUR ir kt. (Universiteto mokslininkai), C‑326/19, EU:C:2021:438, 70 punktą ir 2011 m. sausio 18 d. Nutarties Berkizi-Nikolakaki, C‑272/10, EU:C:2011:19, 40 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

88      Be to, pagal suformuotą jurisprudenciją tuo atveju, kai tiek nacionalinės teisės aktų leidėjo pagal Direktyvą 1999/70 patvirtintomis priemonėmis, skirtomis viešojo sektoriaus darbdaviams už piktnaudžiavimą sudarant terminuotas darbo sutartis nubausti, tiek priemonėmis, kurias šis teisės aktų leidėjas patvirtino siekdamas nubausti už privataus sektoriaus darbdavių piktnaudžiavimą sudarant tokias sutartis, įgyvendinama Sąjungos teisė, lygiavertiškumo principas netaikomas. Tokiu atveju visų aptariamų priemonių dalykas yra Sąjungos teisės sistemos suteikiamos teisės (šiuo klausimu žr. 2021 m. birželio 3 d. Sprendimo Ministero dell’Istruzione, dell’Università e della Ricerca – MIUR ir kt. (Universiteto mokslininkai), C‑326/19, EU:C:2021:438, 70 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

89      Šiomis aplinkybėmis taip pat primintina, kad Teisingumo Teismas yra pažymėjęs, jog pačiu Bendrojo susitarimo 5 straipsniu nedraudžiama, kad valstybė narė skirtingai vertintų piktnaudžiavimą, kai paeiliui sudaromos terminuotos darbo sutartys arba kai paeiliui nustatomi terminuoti darbo santykiai, atsižvelgiant į tai, ar tokios sutartys buvo sudarytos arba tokie santykiai buvo nustatyti su privataus sektoriaus darbdaviu ar viešojo sektoriaus darbdaviu (2018 m. kovo 7 d. Sprendimo Santoro, C‑494/16, EU:C:2018:166, 33 ir 42 punktai).

90      Nagrinėjamu atveju prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, kuris vienintelis tiesiogiai žino pagal šio sprendimo 85 punkte nurodytas nacionalinės teisės nuostatas suteikiamas teises, turės patikrinti, ar taikytinas lygiavertiškumo principas ir, jei taip, ar jo laikomasi.

91      Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į pirmąjį ir trečiąjį klausimus byloje C‑331/22 ir į pirmąjį ir septintąjį–dvyliktąjį klausimus byloje C‑332/22 reikia atsakyti: Bendrojo susitarimo 5 straipsnis, siejamas su lygiavertiškumo ir proporcingumo bei visos patirtos žalos atlyginimo principais, turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį draudžiamos nacionalinės teisės nuostatos ir jurisprudencija, kuriose kaip priemonės, kuriomis siekiama nubausti už piktnaudžiavimą paeiliui sudarant terminuotas darbo sutartis ar nustatant terminuotus darbo santykius, numatyta palikti darbuotoją dirbti toliau, kol jį įdarbinusi institucija surengs ir užbaigs atrankos procedūras, ir surengti atrankos procedūras bei išmokėti piniginę kompensaciją (nustatyta dvejopa jos viršutinė riba) tik atrankos neįveikusiam darbuotojui, jeigu šios priemonės nėra proporcingos, pakankamai veiksmingos ir atgrasomos, kad būtų užtikrintas visiškas taikant šį 5 straipsnį priimtų normų veiksmingumas.

 Dėl antrojo, ketvirtojo ir penktojo klausimų byloje C‑331/22 ir dėl antrojo–ketvirtojo klausimų byloje C‑332/22

92      Antruoju, ketvirtuoju ir penktuoju klausimais byloje C‑331/22 ir antruoju–ketvirtuoju klausimais byloje C‑332/22, kuriuos reikia nagrinėti kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Bendrojo susitarimo 4 ir 5 straipsniai, siejami su Chartijos 21 ir 47 straipsniais ir lygiavertiškumo principu, turi būti aiškinami taip, kad nacionalinėje teisėje nenumačius tinkamų priemonių, skirtų pagal šį 5 straipsnį užkirsti kelią piktnaudžiavimui paeiliui sudarant terminuotas darbo sutartis ar nustatant terminuotus darbo santykius ir prireikus už tai nubausti, šios paeiliui sudarytos terminuotos darbo sutartys ar paeiliui nustatyti terminuoti darbo santykiai turi būti pakeičiami neterminuotomis darbo sutartimis ar santykiais, kurie yra tokie patys kaip karjeros tarnautojų santykiai su institucija arba panašūs į juos, net jeigu toks pakeitimas prieštarauja nacionalinės teisės nuostatoms ar nacionalinei jurisprudencijai.

93      Pirmiausia pažymėtina, kad iš nutarčių dėl prašymų priimti prejudicinį sprendimą matyti, jog pagrindinių bylų dalykas susijęs su piktnaudžiavimo sudarant terminuotas darbo sutartis ar nustatant terminuotus darbo santykius prevencija ir sankcijomis už tokį piktnaudžiavimą, kaip tai suprantama pagal Bendrojo susitarimo 5 straipsnį, bet šiose nutartyse nėra nieko, kas leistų manyti, kad nagrinėjamu atveju taikytinas šio Bendrojo susitarimo 4 straipsnyje nurodytas nediskriminavimo principas.

94      Taigi, remiantis šio sprendimo 35 punkte nurodyta jurisprudencija, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo prašomas šio 4 straipsnio ir Chartijos 21 straipsnio, kurie susiję su nediskriminavimo principu, išaiškinimas neturi jokio ryšio su pagrindinių bylų aplinkybėmis ar dalyku, todėl tokio aiškinimo pateikti nereikia.

95      Atsižvelgiant į tai, pažymėtina, kad iš suformuotos jurisprudencijos matyti, jog Bendrojo susitarimo 5 straipsnyje nenustatyta valstybių narių pareiga numatyti terminuotų darbo sutarčių pakeitimą į neterminuotas darbo sutartis, taip pat, kaip minėta šio sprendimo 67 punkte, jame neapibrėžtos konkrečios sankcijos, taikytinos nustačius piktnaudžiavimą (2022 m. balandžio 7 d. Sprendimo Ministero della Giustizia ir kt. (Italijos taikos teisėjų statusas), C‑236/20, EU:C:2022:263, 60 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

96      Vis dėlto iš Bendrojo susitarimo 5 straipsnio 2 dalies matyti, kad valstybės narės gali kaip piktnaudžiavimo paeiliui sudarant terminuotas darbo sutartis ar nustatant terminuotus darbo santykius prevencijos priemones numatyti pakeisti terminuotas darbo sutartis ar terminuotus darbo santykius į neterminuotas sutartis ar santykius, nes būtent pastarųjų teikiamas darbo stabilumas yra pagrindinis darbuotojų apsaugos aspektas (2019 m. gegužės 8 d. Sprendimo Rossato ir Conservatorio di Musica F.A. Bonporti, C‑494/17, EU:C:2019:387, 39 punktas).

97      Taigi nacionalinės valdžios institucijos turi imtis proporcingų, veiksmingų ir atgrasomų priemonių, kad užtikrintų taikant Bendrąjį susitarimą priimtų normų visišką veiksmingumą, ir šiuo tikslu gali numatyti terminuotų darbo sutarčių ar darbo santykių pakeitimą neterminuotomis darbo sutartimis ar santykiais. Vis dėlto, jei piktnaudžiaujama paeiliui sudarant terminuotas darbo sutartis ar nustatant terminuotus darbo santykius, turi būti galima taikyti priemonę, leidžiančią deramai nubausti už tokį piktnaudžiavimą ir panaikinti Bendrojo susitarimo pažeidimo pasekmes (2022 m. balandžio 7 d. Sprendimo Ministero della Giustizia ir kt. (Italijos taikos teisėjų statusas), C‑236/20, EU:C:2022:263, 61 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

98      Teisingumo Teismas nurodė, jog tam, kad nacionalinės teisės nuostatos, kaip nagrinėjamos pagrindinėse bylose, pagal kurias draudžiama tik viešajame sektoriuje paeiliui sudaromas terminuotas sutartis ar nustatomus terminuotus darbo santykius pakeisti neterminuotais darbo santykiais, galėtų būti laikomos atitinkančiomis Bendrąjį susitarimą, atitinkamos valstybės narės teisinėje sistemoje tame sektoriuje turi būti kita veiksminga priemonė, kuri leistų išvengti piktnaudžiavimo paeiliui sudarant terminuotas darbo sutartis ar nustatant terminuotus darbo santykius ir prireikus už tai nubausti (2022 m. balandžio 7 d. Sprendimo Ministero della Giustizia ir kt. (Italijos taikos teisėjų statusas), C‑236/20, EU:C:2022:263, 62 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

99      Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad teisės norma, kurioje numatyta imperatyvi taisyklė, kad piktnaudžiavimo sudarant terminuotas darbo sutartis ar nustatant terminuotus darbo santykius atveju šios sutartys ar santykiai pakeičiami neterminuotais darbo santykiais, gali būti priemonė, kuria veiksmingai baudžiama už tokį piktnaudžiavimą, todėl ji turi būti laikoma atitinkančia Bendrojo susitarimo 5 straipsnį (2019 m. gegužės 8 d. Sprendimo Rossato ir Conservatorio di Musica F.A. Bonporti, C‑494/17, EU:C:2019:387, 40 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

100    Nagrinėjamu atveju, anot prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo, Bendrojo susitarimo 5 straipsnis nebuvo tinkamai perkeltas į Ispanijos teisės sistemą, nes joje nenumatyta jokia veiksminga priemonė, suteikianti galimybę bausti už piktnaudžiavimą paeiliui sudarant terminuotas darbo sutartis ar nustatant terminuotus darbo santykius. Šis teismas taip pat patikslina, kad iš Konstitucijos 23 straipsnio, siejamo su EBEP nuostatomis, matyti, jog karjeros tarnautojų statusas suteikiamas tik asmenims, sėkmingai įveikusiems tam skirtą atranką, kurią vykdant laikomasi lygybės, viešumo, nuopelnų, tinkamumo ir laisvos konkurencijos principų. Taigi pagrindinėse bylose nagrinėjamų paeiliui sudarytų terminuotų darbo sutarčių ar nustatytų terminuotų darbo santykių pakeitimas į neterminuotus darbo santykius, dėl kurių įgyjamas karjeros tarnautojo statusas, kaip priemonė, kuria baudžiama už piktnaudžiavimą paeiliui sudarant terminuotas darbo sutartis ar nustatant terminuotus darbo santykius, gali prieštarauti, be kita ko, Konstitucijai. Be to, anot šio teismo, toks pakeitimas prieštarautų ir Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas) jurisprudencijai.

101    Šiuo aspektu primintina, kad Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, jog Bendrojo susitarimo 5 straipsnio 1 dalis, atsižvelgus į jos turinį, nėra besąlyginė ir pakankamai tiksli, kad asmuo ja galėtų remtis nacionaliniame teisme. Pagal šią nuostatą valstybės narės turi diskreciją piktnaudžiavimo sudarant terminuotas darbo sutartis prevencijos tikslais imtis vienos ar kelių šiame straipsnyje nurodytų priemonių arba egzistuojančių lygiaverčių teisinių priemonių, tačiau jos tai turi daryti atsižvelgdamos į specifinių sektorių ir (arba) darbuotojų kategorijų poreikius. Be to, neįmanoma pakankamai nustatyti minimalios apsaugos, kuri bet kuriuo atveju turėtų būti įgyvendinama pagal Bendrojo susitarimo 5 straipsnio 1 dalį (2021 m. vasario 11 d. Sprendimo M.V. ir kt. (Viešajame sektoriuje paeiliui sudaromos terminuotos darbo sutartys), C‑760/18, EU:C:2021:113, 64 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

102    Vis dėlto iš suformuotos jurisprudencijos matyti, kad nacionaliniai teismai, taikydami nacionalinės teisės aktus, turi juos aiškinti kiek įmanoma atsižvelgdami į atitinkamos direktyvos tekstą ir tikslą, kad būtų pasiektas direktyvoje numatytas rezultatas ir laikomasi SESV 288 straipsnio trečios pastraipos. Ši Sąjungos teisę atitinkančio aiškinimo pareiga taikoma visoms nacionalinės teisės nuostatoms – ir priimtoms iki šios direktyvos, ir po jos (2021 m. vasario 11 d. Sprendimo M.V. ir kt. (Viešajame sektoriuje paeiliui sudaromos terminuotos sutartys), C‑760/18, EU:C:2021:113, 65 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

103    Reikalavimas nacionalinę teisę aiškinti taip, kad šis aiškinimas atitiktų Sąjungos teisę, neatsiejamas nuo pačios SESV sistemos, nes tai leidžia nacionaliniams teismams pagal savo kompetenciją užtikrinti visišką Sąjungos teisės veiksmingumą nagrinėjant juose iškeltas bylas (2021 m. vasario 11 d. Sprendimo M.V. ir kt. (Viešajame sektoriuje paeiliui sudaromos terminuotos sutartys), C‑760/18, EU:C:2021:113, 66 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

104    Žinoma, nacionalinio teismo pareigą aiškinant ir taikant atitinkamas vidaus teisės normas atsižvelgti į direktyvos turinį riboja bendrieji teisės principai, visų pirma teisinio saugumo ir negaliojimo atgal principai, ir ši pareiga negali būti pagrindas aiškinti nacionalinę teisę contra legem (2021 m. vasario 11 d. Sprendimo M.V. ir kt. (Viešajame sektoriuje paeiliui sudaromos terminuotos sutartys), C‑760/18, EU:C:2021:113, 67 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

105    Pagal Sąjungos teisę atitinkančio aiškinimo principą reikalaujama, kad nacionaliniai teismai visus jų kompetencijos sričiai priklausančius veiksmus atliktų atsižvelgdami į visą vidaus teisę ir taikydami joje pripažintus aiškinimo metodus, kad būtų užtikrintas visiškas atitinkamos direktyvos veiksmingumas ir priimtas ja siekiamą tikslą atitinkantis sprendimas (2021 m. vasario 11 d. Sprendimo M.V. ir kt. (Viešajame sektoriuje paeiliui sudaromos terminuotos sutartys), C‑760/18, EU:C:2021:113, 68 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

106    Be to, Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad veiksmingos teisminės gynybos principas yra vienas iš bendrųjų Sąjungos teisės principų, pripažįstamas, be kita ko, Chartijos 47 straipsnyje, taigi nacionaliniai teismai, nesant tinkamai Direktyvą 1999/70 į Ispanijos teisę perkeliančių priemonių, turi užtikrinti asmenų teisinę apsaugą, jiems suteiktą pagal Sąjungos teisės nuostatas, ir užtikrinti visišką šių nuostatų veiksmingumą (šiuo klausimu žr. 2010 m. gruodžio 22 d. Sprendimo Gavieiro ir Iglesias Torres, C‑444/09 ir C‑456/09, EU:C:2010:819, 75 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

107    Taigi nacionalinis teismas reikšmingas vidaus teisės nuostatas, kiek įmanoma ir kai piktnaudžiauta paeiliui sudarant terminuotas darbo sutartis ar nustatant terminuotus darbo santykius, turi aiškinti ir net taikyti taip, kad būtų tinkamai nubausta už šį piktnaudžiavimą ir panaikintos Sąjungos teisės pažeidimo pasekmės. Nacionalinis teismas turės įvertinti, ar reikšmingos nacionalinės teisės nuostatos, įskaitant Konstitucijos nuostatas, prireikus gali būti aiškinamos pagal Bendrojo susitarimo 5 straipsnį, kad būtų užtikrintas visiškas Direktyvos 1999/70 veiksmingumas ir priimtas ja siekiamą tikslą atitinkantis sprendimas (pagal analogiją žr. 2021 m. vasario 11 d. Sprendimo M.V. ir kt. (Viešajame sektoriuje paeiliui sudaromos terminuotos sutartys), C‑760/18, EU:C:2021:113, 69 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

108    Be to, Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad Sąjungos teisę atitinkančio aiškinimo pareiga reiškia, kad nacionaliniai teismai prireikus turi pakeisti suformuotą jurisprudenciją, jeigu ji pagrįsta su direktyvos tikslais nesuderinamu vidaus teisės išaiškinimu. Taigi nacionalinis teismas negali, be kita ko, remtis tuo, jog neturi galimybės aiškinti nacionalinės teisės nuostatos taip, kad ji atitiktų Sąjungos teisę, vien dėl to, kad buvo nuolat pateikiamas toks šios nuostatos neatitinkantis Sąjungos teisės išaiškinimas (2021 m. birželio 3 d. Sprendimo Instituto Madrileño de Investigación y Desarrollo Rural, Agrario y Alimentario, C‑726/19, EU:C:2021:439, 86 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

109    Iš viso to, kas išdėstyta, matyti, kad, pirma, tuo atveju, jei prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nuspręstų, jog vidaus teisės sistemoje viešajame sektoriuje nėra veiksmingų priemonių, skirtų išvengti piktnaudžiavimo paeiliui sudarant terminuotas darbo sutartis ar nustatant terminuotus darbo santykius, kaip antai nagrinėjamus pagrindinėse bylose, ir prireikus už tai nubausti, šių sutarčių ar darbo santykių pakeitimas į neterminuotus darbo santykius gali būti laikomas tokia priemone.

110    Antra, jeigu tokiu atveju prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, be kita ko, manytų, kad pagal Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas) suformuotą jurisprudenciją toks pakeitimas yra draudžiamas, jis turėtų netaikyti šios Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas) jurisprudencijos, jeigu ji grindžiama Konstitucijos nuostatų aiškinimu, kuris neatitinka Direktyvos 1999/70, visų pirma Bendrojo susitarimo 5 straipsnio, tikslų.

111    Trečia, toks pakeitimas gali būti priemonė, suteikianti galimybę veiksmingai nubausti už piktnaudžiavimą paeiliui sudarant terminuotas darbo sutartis ar nustatant terminuotus darbo santykius, su sąlyga, kad jis nelemia nacionalinės teisės aiškinimo contra legem.

112    Nagrinėjamu atveju prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamų paeiliui sudarytų terminuotų darbo sutarčių ar nustatytų terminuotų darbo santykių pakeitimas į neterminuotus darbo santykius, kai pareiškėjoms pagrindinėse bylose būtų taikomi tie patys darbo santykių nutraukimo ir atleidimo iš darbo pagrindai kaip ir karjeros tarnautojams, tačiau jos neįgytų karjeros tarnautojo statuso, yra tokia Bendrojo susitarimo 5 straipsnį atitinkanti sankcija. Anot šio teismo, ši sankcija nelemia nacionalinės teisės aiškinimo contra legem.

113    Antruoju–ketvirtuoju klausimais byloje C‑332/22 prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas taip pat iš esmės siekia išsiaiškinti, ar pagal Sąjungos teisėje įtvirtintą lygiavertiškumo principą reikalaujama laikiniesiems viešojo sektoriaus darbuotojams, su kuriais piktnaudžiaujant paeiliui buvo sudaromos terminuotos darbo sutartys ar nustatomi terminuoti darbo santykiai, suteikti karjeros tarnautojų ar nuolatinių darbuotojų statusą, nes, be kita ko, pagal Darbuotojų statuto 15 straipsnį taip turi būti elgiamasi privačiame sektoriuje.

114    Šiuo aspektu pažymėtina, kad prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, kuris vienintelis tiesiogiai žino pagal nacionalinės teisės nuostatas suteikiamas teises, turės patikrinti, ar pagal šio sprendimo 86–89 punktuose nurodytą jurisprudenciją taikytinas lygiavertiškumo principas ir, jei taip, ar jo laikomasi.

115    Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į antrąjį, ketvirtąjį ir penktąjį klausimus byloje C‑331/22 ir į antrąjį–ketvirtąjį klausimus byloje C‑332/22 reikia atsakyti: Bendrojo susitarimo 5 straipsnis, siejamas su Chartijos 47 straipsniu, turi būti aiškinamas taip, kad nacionalinėje teisėje nenumačius tinkamų priemonių, skirtų pagal šį 5 straipsnį užkirsti kelią piktnaudžiavimui paeiliui sudarant terminuotas darbo sutartis ar nustatant terminuotus darbo santykius ir prireikus už tai nubausti, šių paeiliui sudarytų terminuotų darbo sutarčių ar paeiliui nustatytų terminuotų darbo santykių pakeitimas į neterminuotą darbo sutartį ar neterminuotus darbo santykius gali būti tokia priemonė su sąlyga, kad toks pakeitimas nelemia nacionalinės teisės aiškinimo contra legem.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

116    Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (šeštoji kolegija) nusprendžia:

1.      1999 m. kovo 18 d. sudaryto Bendrojo susitarimo dėl darbo pagal terminuotas sutartis, pateikto 1999 m. birželio 28 d. Tarybos direktyvos 1999/70/EB dėl Europos profesinių sąjungų konfederacijos (ETUC), Europos pramonės ir darbdavių konfederacijų sąjungos (UNICE) ir Europos įmonių, kuriose dalyvauja valstybė, centro (CEEP) bendrojo susitarimo dėl darbo pagal terminuotas sutartis priede, 5 straipsnis

turi būti aiškinamas taip:

juo nedraudžiami nacionalinės teisės aktai, pagal kuriuos paeiliui sudaromos terminuotos darbo sutartys ar nustatomi terminuoti darbo santykiai viešajame sektoriuje tampa piktnaudžiavimu, kai atitinkama viešojo administravimo institucija nesilaiko vidaus teisėje numatytų terminų įdarbinti į atitinkamo laikinojo darbuotojo užimamą darbo vietą, jei suėjus šiems terminams šios paeiliui sudarytos terminuotos darbo sutartys ar darbo santykiai tenkina ne laikinus, o nuolatinius ir ilgalaikius šios institucijos poreikius.

2.      1999 m. kovo 18 d. Bendrojo susitarimo dėl darbo pagal terminuotas sutartis, pateikto Direktyvos 1999/70 priede, 5 straipsnis, siejamas su proporcingumo ir visos žalos atlyginimo principais,

turi būti aiškinamas taip:

pagal jį draudžiamos nacionalinės teisės nuostatos ir jurisprudencija, kuriose kaip priemonės, kuriomis siekiama nubausti už piktnaudžiavimą paeiliui sudarant terminuotas darbo sutartis ar nustatant terminuotus darbo santykius, numatyta palikti darbuotoją dirbti toliau, kol jį įdarbinusi institucija surengs ir užbaigs atrankos procedūras, ir surengti atrankos procedūras bei išmokėti piniginę kompensaciją (nustatyta dvejopa jos viršutinė riba) tik atrankos neįveikusiam darbuotojui, jeigu šios priemonės nėra proporcingos, pakankamai veiksmingos ir atgrasomos, kad būtų užtikrintas visiškas taikant šį 5 straipsnį priimtų normų veiksmingumas.

3.      1999 m. kovo 18 d. sudaryto Bendrojo susitarimo dėl darbo pagal terminuotas sutartis, pateikto Direktyvos 1999/70 priede, 5 straipsnis, siejamas su Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsniu,

turi būti aiškinamas taip:

nacionalinėje teisėje nenumačius tinkamų priemonių, skirtų pagal šį 5 straipsnį užkirsti kelią piktnaudžiavimui paeiliui sudarant terminuotas darbo sutartis ar nustatant terminuotus darbo santykius ir prireikus už tai nubausti, šių paeiliui sudarytų terminuotų darbo sutarčių ar paeiliui nustatytų terminuotų darbo santykių pakeitimas į neterminuotą darbo sutartį ar neterminuotus darbo santykius gali būti tokia priemonė su sąlyga, kad toks pakeitimas nelemia nacionalinės teisės aiškinimo contra legem.

Parašai.

*      Proceso kalba: ispanų.