Sujungtos bylos T-217/03 ir T-245/03
Fédération nationale de la coopération bétail et viande (FNCBV) ir kt.
prieš
Europos Bendrijų Komisiją
„Konkurencija – EB 81 straipsnio 1 dalis – Galvijiena – Importo sustabdymas – Profesinių sąjungų kainų schemos nustatymas – Reglamentas Nr. 26 – Įmonių asociacijos – Konkurencijos ribojimas – Profesinių sąjungų veiksmai – Poveikis valstybių narių tarpusavio prekybai – Pareiga motyvuoti – Baudų nustatymo metodo gairės – Proporcingumo principas – Pažeidimo sunkumas ir trukmė – Sunkinančios ir lengvinančios aplinkybės – Dvigubos sankcijos negalimumas – Teisė į gynybą“
Sprendimo santrauka
1. Konkurencija – Bendrijos normos – Įmonių asociacijos – Sąvoka
(EB 81 straipsnio 1 dalis)
2. Konkurencija – Bendrijos normos – Įmonių asociacijos – Sąvoka
(EB 81 straipsnio 1 dalis)
3. Konkurencija – Karteliai – Poveikis valstybių narių tarpusavio prekybai
(EB 81 straipsnio 1 dalis)
4. Konkurencija – Karteliai – Žala konkurencijai – Kainų nustatymas
(EB 81 straipsnio 1 dalis)
5. Konkurencija – Karteliai – Draudimas – Nacionalinis teisinis kartelio sudarymo kontekstas
(EB 81 straipsnis)
6. Konkurencija – Bendrijos normos – Materialinė taikymo sritis
(EB 81 straipsnis)
7. Žemės ūkis – Konkurencijos normos – Reglamentas Nr. 26
(EB 33 ir 36 straipsniai, EB 81 straipsnio 1 dalis; Tarybos reglamento Nr. 26 2 straipsnio 1 dalis)
8. Konkurencija – Administracinė procedūra – Pranešimas apie kaltinimus – Būtinas turinys
(Tarybos reglamentas Nr. 17; Komisijos reglamento Nr. 99/63 4 straipsnis)
9. Konkurencija – Baudos – Dydis – Nustatymas
(EB 253 straipsnis; Tarybos reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalis)
10. Prieštaravimas dėl teisėtumo – Apimtis – Aktai, dėl kurių teisėtumo galima pareikšti prieštaravimą
(EB 241 straipsnis; Komisijos pranešimas 98/C 9/03)
11. Konkurencija – Baudos – Dydis – Nustatymas
(EB 81 straipsnio 1 dalis; Tarybos reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalis)
12. Konkurencija – Baudos – Dydis – Nustatymas – Maksimalus dydis
(Tarybos reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalis )
13. Konkurencija – Baudos – Dydis – Nustatymas – Kriterijai – Pažeidimo trukmė
(EB 81 straipsnio 1 dalis; Komisijos pranešimas 98/C 9/03)
14. Konkurencija – Baudos – Dydis – Nustatymas – Kriterijai – Pažeidimo sunkumas – Sunkinančios aplinkybės
(Tarybos reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalis)
15. Konkurencija – Baudos – Dydis – Nustatymas – Maksimalus dydis
(Tarybos reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalis)
16. Konkurencija – Baudos – Komisijos sprendimas, kuriuo konstatuotas pažeidimas, priimtas po sprendimo, kurio negalima apskųsti, tai pačiai įmonei skiriančio sankciją arba pripažįstančio, kad ji nėra atsakinga
(Tarybos reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalis)
17. Konkurencija – Baudos – Dydis – Komisijos diskrecija – Teisminė kontrolė – Neribota jurisdikcija
1. EB 81 straipsnio 1 dalis taikoma asociacijoms tiek, kiek jų pačių ar prie jų prisijungusių įmonių veikla siekiama tokio poveikio, kuriam norima užkirsti kelią šia nuostata. Atsižvelgiant į šios nuostatos tikslą, įmonių asociacijos sąvoką reikia aiškinti kaip galinčią apimti ir asociacijas, kurias sudaro įmonių asociacijos.
Tam, kad asociacijų susitarimas patektų į šios nuostatos taikymo sritį, nereikalaujama, kad šios asociacijos galėtų priversti savo narius vykdyti įpareigojimus, kuriuos jiems nustato susitarimas.
(žr. 49, 89 punktus)
2. Konkurencijos teisėje įmonės sąvoka apima bet kokią ūkinę veiklą vykdantį subjektą, nepaisant jo teisinės formos arba finansavimo būdų. Ūkine veikla laikoma bet kokia veikla siūlant prekes ar paslaugas tam tikroje rinkoje.
Ūkininkų, žemdirbių arba gyvulių augintojų veikla neabejotinai yra ekonominio pobūdžio. Iš esmės jų veikla yra produktų, tiekiamų už užmokestį, gamyba. Taigi ūkininkai yra įmonės EB 81 straipsnio 1 dalies prasme.
Todėl juos jungiančios arba jiems atstovaujančios profesinės sąjungos bei šias profesines sąjungas jungiančios federacijos gali būti laikomos įmonių asociacijomis šios nuostatos taikymo prasme.
Šios išvados negali paneigti tai, kad vietos profesinės sąjungos gali jungti ir ūkininkų sutuoktinius. Pirma, gali būti, kad žemdirbių arba gyvulių augintojų sutuoktiniai, kurie patys yra vietos žemės ūkio profesinės sąjungos nariai, taip pat dalyvauja atliekant šeimos ūkio darbus. Antra, vien to, kad įmonių asociacija gali jungti ir asmenis arba ūkio subjektus, kurių negalima kvalifikuoti kaip įmonių, bet kuriuo atveju nepakanka, kad asociacija prarastų savo asociacijos statusą EB 81 straipsnio 1 dalies prasme. Taip pat negali būti pritarta argumentui, kad tuo atveju, kai ūkis turi bendrovės formą, prie profesinės sąjungos prisijungia ne bendrovė per savo atstovą, o kiekvienas jos narys. Kvalifikavimui kaip įmonė svarbu ne atitinkamo ūkio teisinis statusas ar forma, o jo ir jo narių veikla.
(žr. 52–55 punktus)
3. EB 81 straipsnio 1 dalis taikoma tik susitarimams, kurie gali paveikti valstybių narių tarpusavio prekybą. Įmonių susitarimas gali paveikti Bendrijos vidaus prekybą, jei, remiantis objektyvių teisinių ir faktinių aplinkybių visuma, galima pakankamai užtikrintai numatyti, kad jis galės tiesiogiai arba netiesiogiai, iš tikrųjų arba potencialiai paveikti prekybą tarp valstybių narių tokiu būdu, kuris trukdytų pasiekti vieningos tarpvalstybinės rinkos tikslus.
Kadangi pažeidimas, kurį darant dalyvavo įmonė ar įmonių asociacija, gali paveikti valstybių narių tarpusavio prekybą, Komisija neprivalo įrodyti, kad pačios šios įmonės ar asociacijos dalyvavimas pažeidė Bendrijos vidaus prekybą.
Be to, konkurenciją ribojantys veiksmai, apimantys visą vienos valstybės narės teritoriją, vien pagal savo prigimtį gali sustiprinti rinkų atskyrimą nacionaliniu lygmeniu, taip trukdydami ekonominę integraciją, kurios siekiama Sutartimi. Galiausiai, kai kalbama apie importui atvirą rinką, nacionalinio kartelinio susitarimo dėl kainų nariai gali išlaikyti savo rinkos dalį tik tuo atveju, jei apsisaugo nuo užsienio konkurencijos.
(žr. 63, 66–67 punktus)
4. EB 81 straipsnio 1 dalies a punkte aiškiai numatyta, kad konkurenciją riboja priemonės, kuriomis tiesiogiai arba netiesiogiai nustatomos pirkimo arba pardavimo kainos. Kainų nustatymas yra akivaizdus konkurencijos ribojimas.
Susitarimo, sudaryto tarp ūkininkams atstovaujančių federacijų ir skerdimo įmonėms atstovaujančių federacijų, nustatančio minimalias kainas tam tikroms karvių kategorijoms siekiant jas padaryti privalomas visiems ūkio subjektams atitinkamose rinkose, tikslas yra riboti laisvą konkurenciją šiose rinkose, be kita ko, dirbtinai apribojant augintojų ir skerdimo įmonių komercinių derybų laisvę ir iškreipiant kainų formavimąsi nagrinėjamose rinkose.
Šios išvados negali paneigti argumentas, kad žemės ūkio rinkos yra reguliuojamos rinkos, kur konkurencijos normos neveikia ipso iure ir kur kainos formavimasis dažnai neatitinka laisvos pasiūlos ir paklausos sąveikos. Teisinga, kad žemės ūkio sektorius turi tam tikrų ypatumų ir yra labai išsamiai reguliuojamas, dažnai imantis intervencinių priemonių. Tačiau Bendrijos konkurencijos normos taikomos žemės ūkio produktų rinkoms, net jeigu yra numatytos tam tikros išimtys, siekiant atsižvelgti į ypatingą padėtį šiose rinkose.
Be to, vien aplinkybės, kad minimalios kainos buvo nustatytos remiantis viešosios intervencijos kainomis, nepakanka ribojamajam nagrinėjamo susitarimo pobūdžiui panaikinti. Iš esmės dėl šios nuorodos į viešosios intervencijos kainas minimalių kainų schema negali prarasti savo antikonkurencinio pobūdžio, kurį sudarė tiesioginis ir dirbtinis tam tikros rinkos kainos nustatymas, ir būti prilyginta įvairiems bendro žemės ūkio rinkų organizavimo palaikymo ir viešos intervencijos mechanizmams, kuriais siekiama superkant produkcijos dalį konsoliduoti rinkas su pertekline pasiūla.
(žr. 83, 85–87 punktus)
5. Teisinis kontekstas, kuriam esant sudaromi EB 81 straipsnio draudžiami įmonių susitarimai, ir šio konteksto kvalifikavimas pagal įvairių nacionalinių teisinių sistemų taisykles neturi įtakos Bendrijos konkurencijos normų taikymui. Tariamas valdžios institucijų priemonių nepakankamumas norint išspręsti tam tikro sektoriaus problemas taip pat negali pateisinti to, kad atitinkami privatūs subjektai imasi konkurencijos normoms prieštaraujančių veiksmų arba pasisavina nacionalinių ar Bendrijos institucijų galioms prilygstančius įgaliojimus, kad savo veiksmais pakeistų šių institucijų veiksmus.
Be to, aplinkybė, kad apie įmonių elgesį žinojo, jį leido ar net skatino nacionalinės valdžios institucijos, bet kuriuo atveju neturi poveikio EB 81 straipsnio taikymui. Galiausiai vien dėl tam tikrą sektorių ištikusios krizės negali būti daroma išvada, kad EB 81 straipsnio 1 dalis netaikoma.
(žr. 90–92 punktus)
6. Dėl susitarimų, sudarytų per kolektyvines derybas tarp socialinių partnerių, siekiant bendrai surasti priemonių užimtumo ir darbo sąlygoms pagerinti, pobūdžio ir dalyko EB 81 straipsnio 1 dalis jiems netaikytina. Vis dėlto negalima tvirtinti, kad susitarimui, sudarytam tarp ūkininkų profesinių sąjungų federacijų ir skerdimo įmonių federacijų, kurio tikslas – nustatyti minimalias skerdyklų perkamų galvijų kainas ir apriboti galvijienos importą, netaikomi EB 81 straipsnyje nustatyti draudimai.
(žr. 98–100 punktus)
7. Veiksmingos konkurencijos išsaugojimas žemės ūkio produktų rinkose atitinka bendrosios žemės ūkio politikos tikslus. Nors EB 36 straipsniu Tarybai iš tikrųjų patikėta nustatyti, kokiu mastu Bendrijos konkurencijos normos taikomos žemės ūkio produktų prekybai ir gamybai tam, kad būtų atsižvelgta į ypatingą šių produktų rinkų padėtį, šia nuostata taip pat nustatomas Bendrijos konkurencijos normų taikymo žemės ūkio sektoriuje principas.
Kaip išimtį įtvirtinanti nuostata, Reglamento Nr. 26 2 straipsnis, numatantis, kad EB 81 straipsnio 1 dalis netaikoma tokiems susitarimams, sprendimams ir veiksmams, kurie yra būtini bendrosios žemės ūkio politikos tikslams pasiekti, turi būti aiškinamas siaurai. Be to, ši nuostata taikoma, tik jei nagrinėjamas susitarimas palankus visiems EB 33 straipsnio tikslams įgyvendinti, o atsižvelgiant į tai, jog kartais šie tikslai yra prieštaringi, Komisija gali pamėginti juos suderinti. Galiausiai, taikant šią išimties nuostatą, priemonės gali būti laikomos būtinomis bendrosios žemės ūkio politikos tikslams įgyvendinti tik tuomet, jeigu jos yra proporcingos.
(žr. 197–199, 208 punktus)
8. Teisės į gynybą paisymas visose procedūrose, kuriose gali būti skirtos sankcijos, pirmiausia baudos, yra pagrindinis Bendrijos teisės principas, kurio turi būti laikomasi net ir per administracinę procedūrą. Įgyvendinant šį principą, pranešimas apie kaltinimus yra esminė procesinė garantija. Šiame pranešime apie kaltinimus turi būti aiškiai nurodyti visi pagrindiniai elementai, kuriais Komisija remiasi šiuo procedūros etapu.
Komisija įvykdo savo pareigą paisyti įmonių teisės būti išklausytoms, jeigu ji savo pranešime apie kaltinimus aiškiai praneša, kad spręs klausimą, ar tam tikroms įmonėms reikės skirti baudas, ir nurodo baudai apskaičiuoti svarbias faktines ir teisines aplinkybes, pavyzdžiui, tariamo pažeidimo sunkumą ir trukmę, ir tai, ar pažeidimas padarytas tyčia, ar dėl neatsargumo. Taip Komisija įmonėms pateikia informacijos, kurios joms gali prireikti gynybai ne tik dėl pažeidimo konstatavimo, bet ir dėl baudos skyrimo.
Duomenų apie ketinamos skirti baudos dydį pateikimas pranešime apie kaltinimus, kol įmonėms nebuvo suteikta galimybė pareikšti savo nuomonės dėl joms inkriminuojamų kaltinimų, būtų netinkamas užbėgimas už akių Komisijos sprendimui. Juo labiau Komisijos sprendimui būtų netinkamai užbėgta už akių, jei pranešime apie kaltinimus būtų iškeltas klausimas, ar galbūt galutiniu sprendimu skirtinos baudos dydis neviršys maksimalios 10 % ribos.
(žr. 217, 218 ir 222 punktus)
9. Jei Komisija skiria baudą atskirai pažeidimą padariusiai įmonei, nesant ypatingų aplinkybių, ji neprivalo aiškiai motyvuoti 10 % apyvartos ribos laikymosi. Šiai įmonei turi būti žinomi ir šios įstatyminės ribos buvimas, ir jos pačios apyvarta ir todėl, net jei sprendime dėl sankcijos nėra jokio pagrindimo, ji gali įvertinti, ar jai skirta bauda viršija 10 % ribą.
Tačiau jei Komisija baudžia įmonių asociaciją ir, tikrindama, ar laikomasi 10 % apyvartos ribos, remiasi visų ar dalies šios asociacijos narių apyvartos suma, ji turi aiškiai nurodyti tai savo sprendime ir išdėstyti priežastis, pateisinančias atsižvelgimą į narių apyvartą. Nesant tokio motyvavimo, suinteresuotieji asmenys neturi galimybės susipažinti su tokio sprendimo pagrindimu ir negali tinkamai patikrinti, ar šiuo atveju buvo laikomasi įstatyminės ribos.
(žr. 238 ir 239 punktus)
10. Nors Baudų, skiriamų pagal Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalį ir EAPB sutarties 65 straipsnio 5 dalį, nustatymo metodo gairės ir nėra sprendimo, kuriuo ūkio subjektui skiriama bauda, teisinis pagrindas, nes šis sprendimas grindžiamas Reglamentu Nr. 17, jos įtvirtina bendrą ir abstrakčią metodologiją, kurią Komisija nustatė baudoms apskaičiuoti. Todėl tarp šio sprendimo ir gairių yra tiesioginis ryšys, dėl kurio jos gali būti prieštaravimo dėl teisėtumo dalykas.
(žr. 250 punktą)
11. Susitarimai dėl kainų arba rinkų atskyrimo pagal savo pobūdį yra labai sunkūs pažeidimai. Todėl Komisija, Baudų, skiriamų pagal Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalį ir EAPB sutarties 65 straipsnio 5 dalį, nustatymo metodo gairių 1 punkto A dalyje nurodžiusi, jog šios rūšies pažeidimai laikytini labai sunkiais, už kuriuos numatyta daugiau kaip 20 mln. EUR pagrindinė suma, nepažeidė proporcingumo principo.
Bet kuriuo atveju, kadangi gairėse nustatyti fiksuoti dydžiai yra tik orientaciniai, iš to negalima daryti išvados apie per se proporcingumo principo pažeidimą.
(žr. 252 ir 253 punktus)
12. Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalyje numačius, kad Komisija gali paskirti ne didesnę kaip 10 % kiekvienos iš pažeidime dalyvavusių įmonių praėjusių verslo metų metinės apyvartos baudą, tik nustatoma, jog įmonei skirta bauda yra sumažintina, jeigu ji viršija 10 % įmonės apyvartos, neatsižvelgiant į tarpines sumas, kurios turėtų atspindėti pažeidimo sunkumo laipsnį ir trukmę. Tad Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalis nedraudžia Komisijai apskaičiuojant baudą gauti tarpinę sumą, viršijančią 10 % konkrečios įmonės apyvartos, jei galutinė įmonei paskirta bauda neviršija šios viršutinės ribos. Šie argumentai taip pat taikytini toje pačioje nuostatoje įtvirtintam maksimaliam 1 mln. EUR dydžiui.
(žr. 255 punktą)
13. Atsižvelgiant į Baudų, skiriamų pagal Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalį ir EAPB sutarties 65 straipsnio 5 dalį, nustatymo metodo gairių 1 punkto B dalį, kurioje numatyta, kad dėl pažeidimo trukmės pagrindinis baudos dydis, nustatytas už pažeidimo sunkumą, gali būti padidintas, matyti, jog labai trumpa pažeidimo trukmė, t. y. trumpesnė kaip vieneri metai, pateisina tik tai, jog prie už pažeidimo sunkumą nustatytos baudos nebus pridėta jokia papildoma suma. Tai, kad pažeidimas buvo daromas labai trumpai, bet kuriuo atveju negali turėti įtakos EB 81 straipsnio 1 dalies pažeidimo konstatavimui.
(žr. 134, 257 ir 258 punktus)
14. Sunkinančios aplinkybės, į kurias gali atsižvelgti Komisija remiantis EB 81 straipsniu skirtai baudai padidinti, yra tolesnis susitarimo laikymasis slapta po to, kai Komisija nurodė dalyvaujančioms įmonėms ir asociacijoms, kad jos privalo jį nutraukti, bei prievartos priemonių taikymas, siekiant priversti tam tikrą šalį sudaryti susitarimą arba užtikrinti jo įgyvendinimą.
(žr. 271, 278–289 punktus)
15. Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalis nedraudžia Komisijai skirti didesnių kaip 1 mln. EUR baudų asociacijoms, kurios tariamai neturi apyvartos. Tai, kad 15 straipsnio 2 dalyje vartojamas bendras terminas „pažeidimas“, apimantis susitarimus, suderintuosius veiksmus ir įmonių asociacijų sprendimus, rodo, jog šioje nuostatoje numatyta riba vienodai taikoma tiek susitarimams ir suderintiesiems veiksmams, tiek įmonių asociacijų sprendimams. Kai įmonių asociacija pati nevykdo ekonominės veiklos arba kai jos apyvarta neatspindi įtakos, kurią ši asociacija gali daryti rinkoje, esant tam tikroms sąlygoms, skaičiuodama, kokia maksimali bauda jai gali būti skirta, Komisija turi teisę atsižvelgti į šios asociacijos narių apyvartą.
Nors vienintelė aiški nuoroda į įmonės apyvartą šioje nuostatoje yra susijusi su viršutine 1 mln. EUR viršijančios baudos riba, Baudų, skiriamų pagal Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalį ir EAPB sutarties 65 straipsnio 5 dalį, nustatymo metodo gairių, kurias patvirtino Komisija, 5 punkto a papunktyje nustatyta, kad galutinis apskaičiuotos baudos dydis „bet kuriuo atveju“ negali viršyti 10 % įmonių pasaulinės apyvartos, kaip nustatyta Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalyje. Todėl 10 % apyvartos riba turi būti taikoma, net jei baudų dydis neviršija 1 mln. EUR.
Be to, 10 % apyvartos riba turi būti skaičiuojama atsižvelgiant į kiekvienos susitarime arba suderintuosiuose veiksmuose dalyvavusios įmonės apyvartą arba į visų įmonių asociacijos narėmis esančių įmonių apyvartą bent tuo atveju, kai pagal savo vidaus taisykles asociacija gali įpareigoti savo narius. Ši galimybė atsižvelgti į visų įmonių asociacijos narių apyvartą pateisinama tuo, kad nustatant baudos dydį, be kita ko, galima atsižvelgti į įtaką, kurią įmonė gali daryti rinkai, pavyzdžiui, dėl savo dydžio arba ekonominio pajėgumo, kuriuos rodo įmonės apyvarta, taip pat į atgrasomąjį poveikį, kurį turi pasiekti baudos. Įtaka, kurią rinkai gali daryti įmonių asociacija, priklauso ne nuo jos pačios apyvartos, nerodančios nei jos dydžio, nei ekonominio pajėgumo, o nuo jos narių apyvartos, esančios jų dydžio ir ekonominio pajėgumo rodikliu.
Vis dėlto negalima atmesti galimybės, kad ypatingais atvejais į asociacijos narių apyvartą galima atsižvelgti ir tuomet, kai formaliai ši asociacija neturi įgaliojimų įpareigoti savo narių, nesant jai tokią galimybę suteikiančių vidaus taisyklių. Kitaip galėtų netekti prasmės Komisijos teisė skirti nagrinėjamą pažeidimą atitinkančio dydžio baudas, nes asociacijoms, turinčioms labai mažą apyvartą, bet jungiančioms daug įmonių su reikšminga bendra apyvarta, nors formaliai ir negalinčioms jų įpareigoti, būtų galima skirti tik labai mažas baudas, net jeigu jų padaryti pažeidimai turėtų pastebimos įtakos aptariamoms rinkoms. Be to, tai prieštarautų būtinybei užtikrinti, kad sankcijos už Bendrijos konkurencijos normų pažeidimus turėtų atgrasomąjį poveikį.
Todėl kitos ypatingos aplinkybės, be vidaus taisyklių, leidžiančių asociacijai įpareigoti savo narius, gali pateisinti atsižvelgimą į bendrą atitinkamos asociacijos narių apyvartą. Visų pirma taip yra tuomet, kai asociacijos padarytą pažeidimą sudaro jos narių veiksmai arba nagrinėjami antikonkurenciniai veiksmai, asociacijos vykdomi jų naudai ar bendradarbiaujant su jais, pačiai asociacijai neturint objektyvių interesų, nepriklausomų nuo jos narių interesų. Nors tam tikrais iš šių atvejų Komisija, nubaudusi atitinkamą asociacija, galėtų dar skirti ir atskiras baudas kiekvienai iš jos nariais esančių įmonių, tai būtų be galo sudėtinga ar net neįmanoma, jei šių įmonių yra labai daug.
Tokioje situacijoje bet kuriuo atveju galima atsižvelgti iš esmės tik į tų įmonių asociacijų bazinių narių apyvartą, kurie veikė pažeidimų, už kuriuos buvo skirtos sankcijos ginčijamame sprendime, paveiktose rinkose.
Galiausiai tai, kad nustatant 10 % ribą buvo atsižvelgta į įmonių asociacijų narių apyvartą, nereiškia, kad jiems buvo skirta bauda arba kad atitinkama asociacija turi perkelti savo nariams šios baudos naštą.
(žr. 313, 314, 317–319, 325, 343 punktus)
16. Principas non bis in idem yra bendrasis Bendrijos teisės principas, kurio laikymąsi užtikrina teismai. Bendrijos konkurencijos teisės srityje šis principas draudžia Komisijai dar kartą bausti arba persekioti įmonę už antikonkurencinius veiksmus, už kuriuos ji buvo nubausta arba dėl kurių buvo pripažinta neatsakinga ankstesniu neskundžiamu Komisijos sprendimu. Principo non bis in idem taikymui būtinos trys sąlygos: tos pačios faktinės aplinkybės, tas pats pažeidėjas ir tas pats saugomas teisinis interesas. Taigi šis principas draudžia, siekiant apsaugoti tą patį teisinį gėrį, tą patį asmenį už tą patį neteisėtą elgesį bausti daugiau kaip vieną kartą. Tačiau jis nedraudžia dėl tų pačių faktinių aplinkybių nubausti skirtingas joms susiklostant dalyvavusias įmonių asociacijas, atsižvelgiant į kiekvienos iš jų dalyvavimą darant pažeidimą ir jai tenkantį atsakomybės laipsnį, net jei vienos asociacijos yra kitų narės.
(žr. 340–344 punktus)
17. Nors Komisija turi diskreciją nustatydama baudų, kuriomis skiriamos sankcijos už Bendrijos konkurencijos taisyklių pažeidimą, dydį, Reglamento Nr. 17 17 straipsnyje Pirmosios instancijos teismui suteikiama neribota jurisdikcija EB 229 straipsnio prasme ieškinių dėl sprendimų, kuriais Komisija skiria baudą, atžvilgiu, ir jis atitinkamai gali panaikinti, sumažinti arba padidinti skirtas baudas. Vadovaudamasis šia neribota jurisdikcija, Pirmosios instancijos teismas, be kita ko, gali pakeisti sumą, kuria Komisija sumažino įmonės ar įmonės asociacijos baudą remdamasi Baudų, skiriamų pagal Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalį ir EAPB sutarties 65 straipsnio 5 dalį, nustatymo metodo gairių, kurias patvirtino Komisija, 5 punkto b papunktyje numatytomis aplinkybėmis.
(žr. 352, 355–361 punktus)