GENERALINIO ADVOKATO
GIOVANNI PITRUZZELLA IŠVADA,
pateikta 2021 m. balandžio 15 d.(1)
Byla C‑882/19
Sumal, S.L.
prieš
Mercedes Benz Trucks España, S.L.
(Audiencia Provincial de Barcelona (Barselonos provincijos teismas, Ispanija) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)
„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Konkurencija – Įmonė – Sąvoka – Ekonominis vienetas – Ieškinys dėl žalos atlyginimo bendrovės, kuriai Komisija skyrė sankciją už SESV 101 straipsnio pažeidimą, patronuojamajai bendrovei – Priimtinumas – Sąlygos“
1. Prašyme priimti prejudicinį sprendimą, dėl kurio teikiama ši išvada, Teisingumo Teismo prašoma išaiškinti, ar asmuo, kuris teigia patyręs žalą dėl patronuojančiosios bendrovės antikonkurencinių veiksmų, gali patraukti civilinėn atsakomybėn šios bendrovės, kuriai Komisija nusprendė skirti sankciją, patronuojamąją bendrovę, nors tame sprendime ji neminima, darydamas prielaidą, kad šios bendrovės sudaro „ekonominį vienetą“.
2. Kaip žinoma, ekonominio vieneto teorija yra įtvirtinta Teisingumo Teismo ir Bendrojo Teismo jurisprudencijoje, kai ja remiantis buvo siekiama nubausti patronuojančiąją bendrovę už jos patronuojamųjų bendrovių antikonkurencinį elgesį, vykdant tam tikrą „iš apačios į viršų“ procesą, kuris prasideda nuo antrųjų ir baigiamas pirmąja. Tačiau prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo Teisingumo Teismui pateiktu nagrinėti atveju reikia nustatyti, ar ta pačia „ekonominio vieneto“ sąvoka galima pagrįsti atsakomybės priskyrimo procesą „iš viršaus į apačią“, kuriam pasibaigus patronuojamoji bendrovė prisiimtų atsakomybę už patronuojančiosios bendrovės antikonkurenciniais veiksmais padarytą žalą.
3. Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas nagrinėjant bendrovių Sumal SL (toliau – Sumal) ir Mercedes Benz Trucks España SL (toliau – MBTE) ginčą dėl žalos, pirmosios tariamai patirtos dėl Daimler AG (toliau – Daimler), kuri yra MBTE patronuojančioji bendrovė, dalyvavimo pažeidžiant SESV 101 straipsnį.
I. Pagrindinės bylos faktinės aplinkybės, prejudiciniai klausimai ir procesas Teisingumo Teisme
4. 1997–1999 m. apeliantė pagrindinėje byloje Sumal, tarpininkaujant koncesininkei Stern Motor S. L, pagal išperkamosios nuomos sutartį įsigijo du Daimler grupės pagamintus sunkvežimius iš kitos apeliacinio proceso šalies MBTE.
5. 2016 m. liepos 19 d. Europos Komisija priėmė Sprendimą C (2016) 4673 final byloje pagal SESV 101 straipsnį ir EEE susitarimo 53 straipsnį(2) (toliau – 2016 m. sprendimas), jame konstatavo vieną tęstinį SESV 101 straipsnio ir EEE susitarimo 53 straipsnio pažeidimą, kurį sudarė, be kita ko, pagrindinių sunkvežimių gamintojų, įskaitant Daimler, karteliniai susitarimai dėl kainų nustatymo ir sunkvežimių bendrų (bruto) kainų didinimo EEE, įvykusių, kiek tai susiję su Daimler, laikotarpiu nuo 1997 m. sausio 17 d. iki 2011 m. sausio 18 d.
6. Sumal pareiškė ieškinį MBTE Juzgado de lo Mercantil no 7 de Barcelona (Barselonos komercinių bylų teismas Nr. 7, Ispanija) ir pareikalavo sumokėti 22 204,35 EUR sumą, kad būtų atlyginta dėl 2016 m. sprendime konstatuoto konkurencijos taisyklių pažeidimo patirta žala, už kurią ją laiko atsakinga kaip Daimler patronuojamąją bendrovę. MBTE nesutiko su šiuo prašymu, remdamasi, be kita ko, tuo, kad ji negali turėti atsakovės statuso, nes atsakinga už pažeidimą turėjo būti laikoma tiktai Daimler, turinti atskirą nuo jos teisinį subjektiškumą.
7. 2019 m. sausio 23 d. sprendimu Juzgado de lo Mercantil n. 7 de Barcelona (Barselonos komercinių bylų teismas Nr. 7) atmetė ieškinį, motyvuodamas tuo, kad Daimler yra vienintelis juridinis asmuo, susijęs su Komisijos pradėta administracine sankcijų skyrimo procedūra dėl kartelio, kuriuo pagrįsti Sumal reikalavimai atlyginti žalą.
8. Pastaroji pateikė apeliacinį skundą dėl Juzgado de lo Mercantil n. 7 de Barcelona (Barselonos komercinių bylų teismas Nr. 7) sprendimo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui – Audiencia Provincial de Barcelona (Barselonos provincijos teismas, Ispanija). Šis teismas pažymi, kad Teisingumo Teismas dar nėra priėmęs sprendimo dėl klausimo, ar Komisijos arba nacionalinės konkurencijos apsaugos institucijos sprendimu, kuriuo konstatuojamas konkurencijos taisyklių pažeidimas, grindžiamas ieškinys dėl žalos atlyginimo gali būti pareikštas bendrovei, kuriai šis sprendimas netaikomas, tačiau ji visiškai priklauso bendrovei, kuri minėtame sprendime įvardyta kaip pažeidėja. Jis pabrėžia, kad nacionalinė teismų praktika šiuo klausimu skiriasi. Kai kurie Ispanijos teismai pripažįsta tokią galimybę, naudodamiesi „ekonominio vieneto teorija“, o kiti ją atmeta, remdamiesi tuo, kad, nors pagal šią teoriją galima patronuojančiajai bendrovei priskirti civilinę atsakomybę už antikonkurencinius patronuojamosios bendrovės veiksmus, priešinga situacija negalima, nes patronuojamoji bendrovė patronuojančiosios nekontroliuoja.
9. Tokiomis aplinkybėmis Audiencia Provincial de Barcelona (Barselonos provincijos teismas) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikė Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:
„Ar pagal ekonominio vieneto doktriną, kylančią iš paties Europos Sąjungos Teisingumo Teismo doktrinos, galima patronuojančiosios bendrovės atsakomybę priskirti patronuojamajai bendrovei, ar ši doktrina taikoma tik patronuojamųjų bendrovių atsakomybę priskiriant patronuojančiajai bendrovei?
Ar „ekonominio vieneto“ sąvoka turi būti išplečiama paisant ryšių grupės viduje, atsižvelgiant tik į kontrolės veiksnius, ar galima remtis ir kitais kriterijais, taip pat tuo, kad patronuojamajai bendrovei pažeidimai galėjo būti naudingi?
Jei pripažįstama, kad patronuojančiosios bendrovės atsakomybę galima priskirti patronuojamajai bendrovei, kokiomis sąlygomis tai įmanoma?
Jei atsakant į pirma pateiktus klausimus būtų pritarta, kad atsakomybė už patronuojančiųjų bendrovių veiksmus gali būti priskirta patronuojamosioms bendrovėms, ar su šia Bendrijos doktrina būtų suderinama tokia nacionalinė nuostata, kaip Ley de Defensa de la Competencia 15/2007 (Įstatymas 15/2007 dėl konkurencijos apsaugos, toliau – LDC(3)) 71 straipsnio 2 dalis, kurioje numatoma tik galimybė patronuojamosios bendrovės atsakomybę priskirti patronuojančiajai bendrovei, ir tik su sąlyga, kad patronuojančioji bendrovė kontroliuoja patronuojamąją bendrovę?“
10. Rašytines pastabas šioje byloje pagal Teisingumo Teismo statuto 23 straipsnį pateikė MBTE, Italijos ir Ispanijos vyriausybės, taip pat Komisija. Taikydamas proceso organizavimo priemonę pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 61 straipsnio 1 dalį Teisingumo Teismas paprašė pagrindinės bylos šalių ir suinteresuotųjų asmenų pagal Teisingumo Teismo statuto 23 straipsnį raštu atsakyti į tam tikrus klausimus. Sumal, MBTE, Ispanijos vyriausybė ir Komisija įvykdė šią priemonę. Teisingumo Teismas taip pat nusprendė atsisakyti teismo posėdžio, kurį iš pradžių buvo numatyta surengti 2020 m. gruodžio 1 d., ir pateikti šalims bei suinteresuotiesiems asmenims papildomų klausimų, kad į juos būtų atsakyta raštu. Sumal, MBTE, Ispanijos ir Italijos vyriausybės, taip pat Komisija atsakė į šiuos klausimus.
II. Teisinis vertinimas
A. Dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą priimtinumo
11. MBTE remiasi prašymo priimti prejudicinį sprendimą nepriimtinumu dėl dviejų priežasčių.
12. Pirma, nutartis dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą neatitinka Teisingumo Teismo procedūros reglamento 94 straipsnyje numatytų reikalavimų, nes jame tik pakartotos pagrindinės bylos šalių nurodytos faktinės aplinkybės ir neaprašytos nei prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nustatytos reikšmingos faktinės, nei kitos aplinkybės, kuriomis grindžiami prejudiciniai klausimai. Galiausiai nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą nekonkrečiai, iš dalies ir netiksliai nurodyta atitinkama nacionalinė jurisprudencija(4).
13. Vadovaujantis Teisingumo Teismo suformuota jurisprudencija, siekiant pateikti tokį Sąjungos teisės išaiškinimą, kuris būtų naudingas nacionaliniam teismui, būtina, kad šis apibrėžtų pateikiamų klausimų faktines aplinkybes ir teisinį pagrindą arba bent paaiškintų šiuos klausimus pagrindžiančias faktines aplinkybes. Šie reikalavimai ypač taikytini konkurencijos srityje, kuriai būdingos sudėtingos teisinės ir faktinės situacijos(5). Nagrinėjamu atveju, kitaip, nei teigia MBTE, nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą pateikto pagrindinės bylos faktinių aplinkybių aprašymo pakanka priežastims, dėl kurių prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pateikė pirmuosius tris prejudicinius klausimus, paaiškinti ir jų apimčiai suprasti. Be to, remdamosi šiuo aprašymu, šalys ir suinteresuotieji asmenys, kaip tai suprantama pagal Teisingumo Teismo statuto 23 straipsnį, galėjo pateikti rašytines pastabas dėl šių klausimų.
14. Taip nėra ketvirtojo prejudicinio klausimo atveju. Iš tikrųjų, pirma, kaip teigia MBTE, nurodydama pirmąjį prašymo priimti prejudicinį sprendimą nepriimtinumo pagrindą, LDC 71 straipsnio 2 dalies turinys – kuris, beje, iš dalies priklauso nuo sisteminio konteksto – apibendrintai išdėstytas tiktai ketvirtojo prejudicinio klausimo formuluotėje(6). Nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą nėra jokios nuorodos nei apie tai, kaip prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas aiškina šią nuostatą, nei apie priežastis, dėl kurių jis mano, kad minėta nuostata nesuderinama su Sąjungos teisės aiškinimu, jog patronuojamoji bendrovė turi teisę pareikšti ieškinį, kad gautų dėl patronuojančiosios bendrovės antikonkurencinio elgesio patirtos žalos atlyginimą(7).
15. Šiomis aplinkybėmis MBTE pateiktas nepriimtinumu grindžiamas prieštaravimas dėl Teisingumo Teismo procedūros reglamento 94 straipsnyje nustatytų reikalavimų nesilaikymo, mano nuomone, turi būti atmestas, kiek jis susijęs su pirmaisiais trimis prejudiciniais klausimais, ir patenkintas, kiek jis susijęs su ketvirtuoju prejudiciniu klausimu.
16. Antra, MBTE tvirtina, kad Audiencia Provincial de Barcelona (Barselonos provincijos teismas) pateikti prejudiciniai klausimai yra visiškai hipotetiniai. Pirmieji trys klausimai visiškai nesusiję su pagrindinės bylos faktinėmis aplinkybėmis, nes Sumal nenurodė ir neįrodė aplinkybių, kuriomis būtų galima pateisinti atsakomybės už Daimler padarytus pažeidimus taikymą MBTE, o savo ieškinį grindžia tiktai 2016 m. sprendimu.
17. Šiuo klausimu reikia priminti, kad tik bylą nagrinėjantis nacionalinis teismas, atsakingas už sprendimo priėmimą, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes turi įvertinti, ar jo sprendimui priimti būtinas prejudicinis sprendimas, taip pat Teisingumo Teismui pateikiamų klausimų svarbą. Todėl iš esmės Teisingumo Teismas turi priimti sprendimą tuo atveju, kai pateikiami klausimai susiję su Sąjungos teisės nuostatos išaiškinimu. Tuo remiantis reikia daryti išvadą, kad klausimams dėl Sąjungos teisės taikoma svarbos prezumpcija. Atsisakyti pateikti atsakymą į nacionalinio teismo pateiktą prejudicinį klausimą Teisingumo Teismas gali, tik jei akivaizdu, kad prašymas išaiškinti Sąjungos teisę visiškai nesusijęs su pagrindinės bylos faktais ar dalyku, kai problema yra hipotetinė arba Teisingumo Teismui nežinomos faktinės aplinkybės ar teisiniai pagrindai, būtini, kad jis galėtų naudingai atsakyti į pateiktus klausimus(8).
18. Nagrinėjamu atveju reikia pažymėti, kad pirmieji trys prejudiciniai klausimai susiję su tokio ieškinio dėl žalos atlyginimo, kokį Sumal pareiškė MBTE, priimtinumu pagal Sąjungos teisę, nes jis pareikštas ne bendrovei, kuriai Komisija skyrė sankciją už Sąjungos konkurencijos taisyklių pažeidimą, o jos patronuojamajai bendrovei, kuriai neskirtas sprendimas, nustatantis šį pažeidimą. Tai, kad, kaip teigia MBTE, siekdama užginčyti pastarosios atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl jos patronuojančiosios bendrovės antikonkurencinių veiksmų, Sumal tiktai rėmėsi 2016 m. sprendimu, neturi reikšmės vertinant minėtų prejudicinių klausimų priimtinumą, nes jais siekiama konkretaus tikslo – kad Teisingumo Teismas paaiškintų, ar galima nustatyti tokią atsakomybę ir kokiomis sąlygomis ji galėtų būti nustatyta(9). Taigi, mano nuomone, pirmųjų trijų prejudicinių klausimų nepriimtinumu grindžiamą prieštaravimą, susijusį su jų tariamai hipotetiniu pobūdžiu, reikia atmesti.
B. Dėl pirmojo, antrojo ir trečiojo prejudicinių klausimų
19. Pirmaisiais trimis prejudiciniais klausimais, kuriuos reikia nagrinėti kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas Teisingumo Teismo iš esmės klausia, ar, taikant „ekonominio vieneto“ sąvoką, patronuojamoji bendrovė gali būti pripažinta atsakinga už Sąjungos konkurencijos taisyklių pažeidimą, kurį padarė patronuojančioji bendrovė, ir, jeigu taip, kokiomis sąlygomis tokia atsakomybė galėtų būti pripažinta.
20. Kaip matėme, šie klausimai kyla nagrinėjant „follow-on“ ieškinį dėl žalos atlyginimo, t. y. ieškinį, kuriuo siekiama, kad būtų atlyginta žala, padaryta dėl antimonopolinių taisyklių pažeidimo, kurį anksčiau nustatė nacionalinė ar Europos konkurencijos institucija. Nagrinėjamu atveju tai nustatyta 2016 m. sprendimu. Ieškovė pagrindinėje byloje pareiškė ieškinį bendrovei MBTE – kontrahentės, su kuria kartelio, už kurį šiuo sprendimu skirta sankcija, vykdymo laikotarpiu buvo sudariusi sunkvežimių pirkimo-pardavimo sutartį, klientei, – nes manė, kad nukentėjo dėl šio sprendimo nulemto kainų padidėjimo, dėl kurio MBTE minėtam pirkimo-pardavimo sandoriui pritaikė 20 % per didelę kainą. Atrodo, kad Sumal pareikštas ieškinys yra grindžiamas tiktai prielaida, kad MBTE patronuojančioji bendrovė dalyvavo kartelyje, o tai Komisija konstatavo 2016 m. sprendime.
21. MBTE pirmiausia tvirtina, kad, atsižvelgiant į Sumal jai pareikšto ieškinio požymius, ekonominio vieneto teorijos aiškinimas taip, kad jai būtų pritaikyta Daimler tenkanti atsakomybė, prieštarauja Reglamento Nr. 1/2003 16 straipsnio 1 daliai(10). Papildomai ji teigia, kad ekonominio vieneto teorija neleidžia išplėsti atsakomybės pagal principą „iš viršaus į apačią“, kaip nurodė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas. Tačiau Sumal, taip pat Italijos ir Ispanijos vyriausybės siūlo Teisingumo Teismui plačiai išaiškinti ekonominio vieneto teoriją, kad tam tikromis sąlygomis būtų galima pripažinti patronuojamosios bendrovės atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl patronuojančiosios bendrovės padaryto Sąjungos konkurencijos taisyklių pažeidimo. Komisija iš pradžių teigė, kad, kai antimonopolinės taisyklės taikomos viešosios teisės srityje, remiantis dabartine jurisprudencija iš esmės neįmanoma atsakomybės už patronuojančiosios bendrovės padarytus pažeidimus priskirti patronuojamajai bendrovei, nes patronuojamoji bendrovė negali daryti jokios lemiamos įtakos patronuojančiosios bendrovės elgsenai rinkoje, net ir neatmetant galimybės, kad dėl antikonkurencinių veiksmų nukentėjęs asmuo gali pareikšti ieškinį dėl žalos atlyginimo vienai iš patronuojamųjų bendrovių, jeigu vienos įmonės veikla buvo perimta kitos arba įvyko restruktūrizacija, jeigu abiejų subjektų veikla apibūdinama kaip tęstinė, arba taikytinuose nacionalinės teisės aktuose nustatytomis sąlygomis, kai atsakinga patronuojančioji bendrovė neturi turto, kurį būtų galima panaudoti ieškovo patirtos žalos atlyginimo reikalavimams patenkinti. Atsakymuose į Teisingumo Teismo pateiktus klausimus Komisija iš dalies pakeitė savo poziciją ir pasiūlė atsakyti į pirmuosius tris prejudicinius klausimus, kad pagal SESV 101 straipsnį nedraudžiama neteisėto patronuojančiosios bendrovės elgesio inkriminuoti patronuojamajai bendrovei, kai abi bendrovės priklauso tai pačiai įmonei, o nacionalinis teismas konstatuoja, kad patronuojamosios bendrovės elgesys yra susijęs su pažeidimo sudedamuoju elementu, arba bet kuriuo atveju, kai abi bendrovės priklauso tai pačiai įmonei ir kai nukentėjusiesiems subjektams neįmanoma arba ypač sunku tiesiogiai gauti žalos atlyginimą iš patronuojančiosios bendrovės.
22. Nors Audiencia Provincial de Barcelona (Barselonos provincijos teismas) pateikti prejudiciniai klausimai niekada nebuvo nagrinėti, manau, kad į juos galima atsakyti remiantis jurisprudencija dėl „ekonominio vieneto“ sąvokos. Taigi reikia pradėti nagrinėti tokią jurisprudenciją.
1. Dėl sąvokos „įmonė“ Sąjungos konkurencijos teisėje ir „ekonominio vieneto teorijos“
23. Sąjungos teisėje sąvokos „įmonė“ reikšmė ir taikymo sritis neatsiejama nuo taisyklių, kuriose ji įtvirtinta, ir nuo įvairių tikslų, kurių siekiama šiais teisės aktais. Konkurencijos teisėje sąvokos „įmonė“ funkcinis pobūdis apibūdinamas dviem aspektais.
24. Pirma, kaip generalinis advokatas F. G. Jacobs pažymėjo išvadoje sujungtose bylose AOK Bundesverband ir kt., „ši sąvoka labiau susijusi su vykdomos veiklos rūšimi, o ne su ją vykdančio pareiškėjo savybėmis“(11). Konkurenciją sukuria ir jai įtaką daro ekonominė veikla, taigi, teisė, kuria siekiama ją apsaugoti, gali būti visiškai veiksminga tik tuo atveju, jeigu jos taisyklės ir draudimai taikomi ūkio subjektams. Dėl šios priežasties SESV 101 ir 102 straipsniuose bendrai daroma nuoroda į „įmones“, nepateikiant jokios kitos nuorodos į jų teisinę struktūrą. Jeigu veikla yra ekonominio pobūdžio, ją vykdantiems asmenims taikomos šių straipsnių nuostatos, neatsižvelgiant į jų teisinę formą, reglamentavimą ar jų finansavimo būdą konkrečioje valstybėje narėje(12).
25. Antra, veiklos pripažinimas ekonomine veikla – taigi, ir subjekto pripažinimas įmone – konkurencijos teisės taikymo tikslais priklauso nuo nagrinėjamų aplinkybių(13). Be to, subjektų, kurie patenka į įmonės veiklos sritį, identifikavimas priklauso nuo inkriminuojamo pažeidimo objekto(14).
26. Atsižvelgiant į jurisprudencijoje vartojamos sąvokos „įmonė“ funkcinį pobūdį ir į ekonominę veiklą vykdančio subjekto teisinės formos nereikšmingumą, įvairūs teisiškai savarankiški subjektai gali būti laikomi sudarančiais vieną įmonę, kai rinkoje veikia kaip vienas „ekonominis vienetas“.
27. „Ekonominio vieneto“ teorija buvo sukurta aštuntajame dešimtmetyje ir Teisingumo Teismas ją taikė tiek tam, kad į SESV 101 straipsnyje numatyto draudimo taikymo sritį nepatektų grupės viduje sudaryti susitarimai(15), tiek tam, kad, vertinant bendrovių grupę, patronuojamosios bendrovės antikonkurenciniai veiksmai būtų priskirti patronuojančiajai bendrovei, visų pirma tais atvejais, kai teikiamas prieštaravimas, jog Komisija neturi kompetencijos skirti sankcijas šiai bendrovei, nes ji tiesiogiai nevykdė veiklos Bendrijoje.
28. 1972 m. liepos 14 d. Sprendime Imperial Chemical Industries / Komisija(16) (toliau – Sprendimas ICI) Teisingumo Teismas patvirtino sprendimą, kuriuo Komisija skyrė sankciją už Bendrijos ribų įsteigtai ICI grupės patronuojančiajai bendrovei, nes ji, pasinaudodama įgaliojimais duoti nurodymus Bendrijoje įsteigtoms patronuojamosioms bendrovėms, sugebėjo padidinti kainas ir tokį sprendimą priėmė atlikdama suderintus veiksmus, kuriuose dalyvavo tiktai ji viena(17). Į šios bendrovės prieštaravimą, kad pažeidimas turi būti inkriminuojamas tik patronuojamosioms bendrovėms, Teisingumo Teismas atsakė, kad aplinkybė, jog patronuojamosios bendrovės „teisinis subjektiškumas yra atskiras nuo patronuojančiosios bendrovės teisinio subjektiškumo, nepakanka norint atmesti galimybę apkaltinti pastarąją dėl pirmosios veiksmų <…>, net jei patronuojamoji bendrovė, nors turi atskirą teisinį subjektiškumą, savarankiškai nesprendžia, koks turi būti jos elgesys rinkoje, o iš esmės taiko patronuojančiosios bendrovės duotus nurodymus“(18). Teisingumo Teismo teigimu, tokiais atvejais patronuojamosios bendrovės veiklą buvo galima priskirti patronuojančiai bendrovei atsižvelgiant į tai, kad šie skirtingi subjektai sudaro vieną vienetą(19).
29. Nuo tada, kai „ekonominio vieneto“ teorija buvo suformuluota pirmą kartą, Teisingumo Teismas ją nuolat kartojo ir patikslino tiek šios teorijos taikymo sritį – net ir nesusijusią su bendrovių grupėmis(20), – tiek ekonominio vieneto buvimo patvirtinimo sąlygas, ir visų pirma išaiškino, kad šis patvirtinimas atliekamas atsižvelgiant į suinteresuotų subjektų ekonominius, organizacinius ir teisinius suvaržymus(21), kurie kiekvienu atveju skiriasi ir negali būti išsamiai išvardyti(22). Komisijos nuolat taikoma „ekonominio vieneto“ teorija tapo esminis Sąjungos konkurencijos taisyklių pažeidimų tyrimo ir baudimo už juos elementas.
30. Tuo atveju, kai tai pačiai grupei priklausantys subjektai sudaro vieną ekonominį vienetą, kaip matėme, nuo Sprendimo ICI priėmimo jurisprudencijoje pripažinta, kad patronuojamosios bendrovės antikonkurenciniai veiksmai gali būti priskiriami patronuojančiajai bendrovei ir joms tenka solidarioji atsakomybė už atitinkamos baudos sumokėjimą tiek tiesioginės kontrolės atveju, tiek tada, kai patronuojančioji bendrovė grupės kontrolę vykdo per tarpininkę, kuriai savo ruožtu priklauso pažeidimą padariusi bendrovė(23).
31. Be to, Teisingumo Teismas paaiškino, jog tuo atveju, kai patronuojančiajai bendrovei tiesiogiai ar netiesiogiai priklauso visas ar beveik visas patronuojamosios bendrovės kapitalas, pirma, patronuojančioji bendrovė gali daryti lemiamą įtaką patronuojamosios bendrovės elgesiui, galinčią atimti iš pastarosios realų savarankiškumą rinkoje(24), ir, antra, galima paprasčiausiai numatyti, jog patronuojančioji bendrovė iš tikrųjų daro lemiamą įtaką savo patronuojamosios bendrovės elgesiui rinkoje(25) (toliau – „faktinio lemiamos įtakos darymo prezumpcija“). Tokiomis aplinkybėmis tam, kad abi bendrovės būtų pripažintos solidariai atsakingomis už skirtą baudą, pakanka, kad Komisija įrodytų, jog visas arba beveik visas patronuojamosios bendrovės kapitalas priklauso patronuojančiajai bendrovei, nebent patronuojančioji bendrovė, kuriai tenka pareiga paneigti šią prezumpciją, pateiktų pakankamai įrodymų, galinčių patvirtinti, kad jos patronuojamoji bendrovė rinkoje elgiasi savarankiškai(26). Komisija nuolat taiko faktinės lemiamos įtakos prezumpciją, o Teisingumo Teismas taip pat išplėtė jos taikymo sritį, įtraukdamas ir netiesioginės kontrolės atvejus, bent jau kai ji vykdoma per nepertraukiamą viso (ar beveik viso) kapitalo dalių valdymo grandinę(27); neseniai ji pradėta taikyti ir tais atvejais, kai patronuojančioji bendrovė, nors ir neturi viso ar beveik viso patronuojamosios bendrovės kapitalo, turi visas balsavimo teises, susijusias su patronuojamosios bendrovės akcijomis(28), ir išaiškinta, jog tokia prielaida grindžiama ne su kapitalu susijusiomis kliūtimis, o patronuojančiosios bendrovės vykdomos patronuojamosios bendrovės kontrolės stiprumu(29). Nors faktinės lemiamos įtakos prezumpciją paneigti sunku, ji nėra nenuginčijama, kai siekiama užtikrinti pusiausvyrą tarp tikslo persekioti už konkurencijos taisyklėms prieštaraujančius veiksmus bei užkirsti kelią jų pasikartojimui ir pagal tam tikrus bendruosius Sąjungos teisės principus, visų pirma nekaltumo prezumpcijos, bausmių individualizavimo ir teisinio tikrumo principus, nustatytų reikalavimų(30).
2. Dėl patronuojančiosios bendrovės atsakomybės už patronuojamosios bendrovės antikonkurencinius veiksmus pagrindimo „iš apačios į viršų“
32. Šiomis aplinkybėmis reikia kelti klausimą, kaip tiksliai apibrėžiamas patronuojančiosios bendrovės atsakomybės už savo patronuojamosios bendrovės, su kuria konkurencijos teisės tikslais ji sudaro konkretų ekonominį vienetą, antikonkurencinius veiksmus teisinis pagrindas.
33. Atlikus pradinį jurisprudencijos tyrimą atrodo, kad iš esmės galimi du atsakymai.
34. Pirma, Teisingumo Teismo sprendimuose yra kelios ištraukos, iš kurių, atrodo, matyti, jog atsakomybės už patronuojamosios bendrovės antikonkurencinius veiksmus priskyrimo patronuojančiajai bendrovei lemiamas veiksnys yra tai, kad pirmoji daro lemiamą įtaką antrajai, o tai reiškia, kad antrosios elgesys rinkoje nėra savarankiškas, nes ji iš esmės tik vykdo „iš aukščiau“ gaunamus nurodymus. Remiantis įsigalėjusia formuluote, kuri daugelyje Teisingumo Teismo ir Bendrojo teismo sprendimų, pradedant Sprendimu AEG, buvo vartojama iš esmės nepakeista, „[patronuojamosios] bendrovės veiksmai gali būti inkriminuoti patronuojančiajai bendrovei, be kita ko, tuo atveju, kai, nors ir turėdama savarankišką teisinį subjektiškumą, [patronuojamoji] bendrovė savarankiškai nesprendžia dėl savo elgesio rinkoje, o iš esmės vykdo patronuojančiosios bendrovės nurodymus“(31). Atsižvelgiant į tai, patronuojančioji bendrovė, kuriai inkriminuojamas neteisėtas jos patronuojamosios bendrovės elgesys, individualiai baudžiama už Sąjungos konkurencijos taisyklių pažeidimą, kuris laikomas padarytu jos pačios, nes ji darė lemiamą įtaką patronuojamajai bendrovei, taip nulemdama pastarosios elgesį rinkoje(32).
35. Antra, jurisprudencijoje taip pat esama įvairių aplinkybių, leidžiančių manyti, kad patronuojančiosios bendrovės atsakomybę už patronuojamosios bendrovės antikonkurencinius veiksmus lemia pats ekonominio vieneto egzistavimas. Teisingumo Teismas ne kartą yra pabrėžęs, kad formalus dviejų subjektų atskyrimas dėl to, kad jie turi atskirą teisinį subjektiškumą, nereiškia, jog jų veiksmai rinkoje negali būti vienodi(33), todėl konkurencijos taisyklių taikymo tikslais jie sudaro vieną ekonominį vienetą, t. y. vieną įmonę. Nors apibrėžiant sąvoką „įmonė“ funkciniu požiūriu nereikalaujama, kad ekonominis vienetas pats turėtų juridinio asmens statusą(34), jurisprudencijoje pripažįstama, kad įmonė turi tam tikrą atskirą ir savarankišką subjektiškumą, kuris sutampa su kitų subjektų galimai turimu juridinio asmens statusu. Taigi, pradedant nuo Sprendimo Akzo, Teisingumo Teismas nedvejodamas ekonominį vienetą apibūdino kaip „ūkio subjektą“, galintį pažeisti konkurencijos taisykles ir „atsakyti už šį pažeidimą“(35). Atsižvelgiant į ką tik apibūdintą aspektą, lemiamas veiksnys siekiant priskirti patronuojančiajai bendrovei atsakomybę už patronuojamosios bendrovės antikonkurencinį elgesį yra jų vienodas elgesys rinkoje(36), kelis teisiškai savarankiškus subjektus sujungiantis į vieną ekonominį vienetą.
36. Iškart pažymiu, kad vienos iš dviejų pirmesniuose punktuose minėtų skirtingų perspektyvų priėmimas lemia atsakymą į šioje byloje Teisingumo Teismui pateiktą nagrinėti klausimą.
37. Iš tikrųjų, nors patronuojančiosios bendrovės atsakomybės už patronuojamosios bendrovės antikonkurencinius veiksmus pagrindas yra lemiama patronuojančiosios bendrovės įtaka patronuojamajai bendrovei, netiesiogiai pripažįstama, kad šie veiksmai tam tikra prasme priskirtini patronuojančiajai bendrovei ne tiek dėl to, kad ji tiesiogiai dalyvavo juos atliekant, nes akivaizdu, kad to galėjo nebūti(37), o dėl to, kad arba sudarė sąlygas vykdyti tokius veiksmus, arba aktyviai darė jiems įtaką, arba neįgyvendino turimų valdymo ir kontrolės įgaliojimų. Vadovaujantis šiuo požiūriu, neturėtų likti vietos galimybei, kad patronuojamoji bendrovė galėtų būti atsakinga už antikonkurencinį patronuojančiosios bendrovės elgesį, nes pirmoji savaime nedaro jokios lemiamos įtakos antrajai.
38. Vis dėlto, jeigu patronuojančiosios bendrovės ir patronuojamosios bendrovės bendros atsakomybės pagrindas yra ekonominis vienetas, rinkoje veikiantis kaip vienintelė įmonė, nėra logiško pagrindo atmesti galimybę atsakomybę priskirti ne tik pagal principą „iš apačios į viršų“, kaip buvo padaryta tam tikruose iki tol priimtuose sprendimuose, bet ir pagal principą „iš viršaus į apačią“. Jeigu bendra atsakomybė yra grindžiama veiksmų vieningumu rinkoje, visos šį vienetą sudarančios šalys tam tikromis sąlygomis gali būti patrauktos atsakomybėn už vienos iš jų praktiškai įgyvendintus antikonkurencinius veiksmus.
39. Pasirinkimą tarp šių dviejų perspektyvų apsunkina tai, kad viešojo konkurencijos taisyklių vykdymo užtikrinimo srityje (angl. public enforcement), atsižvelgiant į tai, kad skiriamos sankcijos yra beveik baudžiamojo pobūdžio, svarbu taikyti tam tikrus pagrindinius principus, visų pirma asmeninės atsakomybės principą ir iš jo kylančią nuostatą, kad sankcijos skyrimas ir atsakomybės nustatymas suponuoja kaltę (nulla poena sine culpa)(38). Taigi nustatant patronuojančiosios bendrovės ir patronuojamosios bendrovės bendros atsakomybės už pastarosios antikonkurencinius veiksmus teisinį pagrindą reikės atsižvelgti į poreikį laikytis šio principo.
40. Dėl priežasčių, kurias išdėstysiu toliau, manau, kad Teisingumo Teismas turi vadovautis antrąja iš pirma nurodytų perspektyvų, kuri, kaip matėme ir kaip nurodysiu toliau, jau yra plačiai pripažinta jurisprudencijoje.
41. Šiuo atžvilgiu naudinga atsižvelgti į sąvokos „lemiama įtaka“ reikšmę ir į vaidmenį, kuris jai priskirtas paisant logikos, kuria jurisprudencijoje vadovautasi pripažįstant galimą patronuojančiosios bendrovės atsakomybę už patronuojamosios bendrovės antikonkurencinį elgesį.
42. Kaip matėme, Komisija, siekdama nustatyti patronuojančiosios bendrovės atsakomybę, turi konstatuoti, kad pastaroji gali daryti lemiamą įtaką patronuojamosios bendrovės elgesiui ir kad ši įtaka iš tikrųjų buvo daroma(39), nebent būtų vadovaujamasi šios išvados 31 punkte aptarta paneigiama prezumpcija.
43. Šiuo tikslu nereikalaujama pateikti „konkrečios įtakos“ ataskaitos, tiesiogiai ar netiesiogiai susijusios su neteisėtu elgesiu, įrodymo. Patronuojančiosios bendrovės atsakomybė priklauso ne tik nuo išvados, kad ji asmeniškai dalyvavo darant pažeidimą(40), bet ir nuo to, ar buvo įrodyta lemiama įtaka patronuojamosios bendrovės veiksmams, kurie pripažinti pažeidžiančiais konkurencijos teisę. Taip pat nebūtina, kad būtų priimtos konkrečios instrukcijos dėl inkriminuojamo elgesio(41) arba kad patronuojančioji bendrovė tinkamai neįgyvendintų savo vadovavimo ir kontrolės įgaliojimų, kad išvengtų tokio elgesio(42). Be to, lemiamos įtakos buvimo analizė neturi būti vertinama remiantis vien duomenimis, susijusiais su patronuojamosios bendrovės komercine politika stricto sensu rinkoje(43), todėl nebūtina konstatuoti, kad patronuojančioji bendrovė dalyvavo valdant patronuojamąją bendrovę komerciniais tikslais(44). Kaip savo išvadoje byloje, kurioje priimtas Sprendimas Akzo(45), nurodė generalinė advokatė J. Kokott, vieninga prekybos politika taip pat gali būti netiesiogiai kildinama iš patronuojančiosios bendrovės ir jos patronuojamųjų bendrovių ekonominių ir teisinių ryšių – kuriuos Teisingumo Teismas vis dažniau pabrėžė jurisprudencijoje, – nes patronuojančiosios bendrovės įtaka savo patronuojamosioms bendrovėms, susijusi, pavyzdžiui, su verslo strategija, įmonės politika, veiklos planais, finansiniais ištekliais, gali daryti netiesioginį poveikį pačių patronuojamųjų bendrovių veiksmams ir visos įmonių grupės veiklai rinkoje(46). Tai, kas ką tik paminėta, įgyja visa apimančią reikšmę tais atvejais, kai patronuojančioji įmonė valdo visą arba beveik visą patronuojamosios įmonės kapitalą, kai, kaip matėme, taikoma lemiamos įtakos darymo prezumpcija(47). Nors tiesa, kad patronuojančioji bendrovė gali paneigti šią prezumpciją, pateikdama įrodymų, galinčių patvirtinti, jog ji nenustato aptariamos patronuojamosios bendrovės komercinės politikos rinkoje, pateikti tokių įrodymų praktiškai yra labai sunku(48) – nors prezumpcijai taikomos priimtinos ribos(49) – taigi, kai patronuojančiajai bendrovei priklauso visas arba beveik visas patronuojamosios bendrovės kapitalas, beveik neabejotina, kad jai teks prisiimti atsakomybę už antikonkurencinį patronuojamosios bendrovės elgesį.
44. Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad patronuojančiajai bendrovei priskiriant atsakomybę už patronuojamosios bendrovės, kuriai ji turi lemiamą įtaką, antikonkurencinius veiksmus svarbu tai, kad jas, kaip teisės subjektus, kurie pagal konkurencijos teisę sudaro vieną įmonę, sieja „bendras ryšys“(50). Apibendrinant pažymėtina, kad, kaip savo išvadoje byloje, kurioje priimtas Sprendimas Akzo, pažymėjo generalinė advokatė J. Kokott, lemiamas klausimas yra, „ar patronuojanti bendrovė dėl savo įtakos apimties gali reguliuoti savo [patronuojamosios] bendrovės elgesį taip, kad jos abi laikytinos vienu ekonominiu vienetu“(51). Ši išvada suformuluota Teisingumo Teismo jurisprudencijoje, kurioje kelis kartus pažymėta, kad tuo atveju, kai sudaromas toks ekonominis vienetas, „nebūtinai ta aplinkybė, jog patronuojančioji bendrovė kurstė patronuojamąją bendrovę padaryti pažeidimą, ir juo labiau tai, kad patronuojančioji bendrovė dalyvavo darant tą pažeidimą, o būtent tai, kad jos sudaro vieną įmonę“, „leidžia Komisijai sprendimą, kuriuo skiriamos baudos, adresuoti patronuojančiajai bendrovei“(52).
45. Iš to išplaukia, kad patronuojančiosios bendrovės atsakomybės už patronuojamosios bendrovės dalyvavimą vykdant antikonkurencinius veiksmus pagrindas yra tų subjektų ekonominės veiklos bendrumas, t. y. vieno ekonominio vieneto egzistavimas.
46. Kadangi šis pagrindas visiškai nepriklauso nuo kokios nors patronuojančiosios bendrovės kaltės(53), vienintelis būdas suderinti jį su asmeninės atsakomybės principu – laikytis nuomonės, kad šis principas pagal konkurencijos teisę taikomas įmonės lygmeniu, t. y. ūkio subjekto, kuris nusikalto padarydamas pažeidimą, lygmeniu(54). Šis subjektas, kaip rinkoje veikiantis vienas ūkio subjektas, yra atsakingas už tai, kad viena iš jo sudedamųjų dalių veikė pažeisdama konkurencijos apsaugos taisykles(55). Vis dėlto, kadangi šis subjektas neturi teisinio subjektiškumo, konkurencijos taisyklių pažeidimas turi būti inkriminuojamas vienam ar keliems subjektams, kuriems gali būti skirtos baudos(56). Iš tikrųjų, nors Sąjungos konkurencijos taisyklės yra skirtos įmonėms ir taikytinos tiesiogiai joms, neatsižvelgiant į jų struktūrą ir teisinę formą, vis dėlto, atsižvelgiant į būtiną šių taisyklių įgyvendinimo veiksmingumą, Komisijos sprendimas bausti ir skirti sankcijas už jų pažeidimą turėtų būti skiriamas subjektams (asmenims), kurių atžvilgiu būtų galima jį vykdyti siekiant išieškoti atitinkamą baudą(57).
47. Taip pat reikia pažymėti, kad nors ekonominio vieneto teorija, kaip ji išaiškinta pirma, sudaro pagrindą priskirti atsakomybę už konkurencijos taisyklių pažeidimą įmonei, kaip vienam subjektui, taip suteikiant pirmenybę bendrovių grupės narių tarpusavio santykių ekonominiam vertinimui, o ne visiškai teisinei vizijai – pagal kurią kiekviena bendrovė yra atskiras asmuo, kuris atsako tik už savo veiksmus ar neveikimą, – vis dėlto ji išlaiko pusiausvyrą tarp teisinio subjektiškumo, kuris neišvengiamai būdingas tokiai vizijai, ir įmonę sudarančių subjektų teisių paisymo(58). Būtent atsižvelgdamas į tai Teisingumo Teismas, remdamasis funkcine sąvokos „įmonė“ samprata konkurencijos teisėje, kaip akivaizdžiai nepagrįstą atmetė ekonominio vieneto teorijos kritiką, grindžiamą tariamu prieštaravimu juridinių asmenų savarankiškumo principui ir ribotos kapitalo bendrovių atsakomybės principui(59). Be to, norėčiau pridurti, kad, pirma, juridinių asmenų autonomijos principas nėra privalomas ir kad jis valstybių narių teisės sistemose bei tarptautiniu mastu(60) taikomas kartu su grupės, kaip ekonominio vieneto, idėja; ir, antra, kad esama skirtingų teorijų, kurios grindžiamos teisinio subjektiškumo peržengimu siekiant remtis „įmonės atsakomybe“ prieš bendrovių grupės narius, taip pat yra įvairių doktrinos krypčių, pagal kurias reikia atmesti ribotos atsakomybės bendrovių grupės narių atžvilgiu galimybę(61).
3. Nuo ekonominio vieneto teorijos iki patronuojamosios bendrovės atsakomybės už antikonkurencinį patronuojančiosios bendrovės elgesį pagal principą „iš viršaus į apačią“
48. Kelių įmonių veiksmų rinkoje vientisumas ir patronuojančiosios bendrovės lemiama įtaka šioje išvadoje siūlomam ekonominio vieneto teorijos atkūrimui yra ne tiek du alternatyvūs patronuojančiosios bendrovės atsakomybės pagrindai, kiek dvi logiškai reikalingos atsakomybės už antikonkurencinius veiksmus priskyrimo proceso grandinės.
49. Pirmasis žingsnis yra patronuojančiosios bendrovės lemiamos įtakos patronuojamosioms bendrovėms nustatymas. Antrasis vertinimo etapas yra konkretaus ekonominio vieneto nustatymas. Lemiama įtaka yra būtina ekonominio vieneto, t. y. vienintelės įmonės funkcine prasme, buvimo sąlyga.
50. Po šių dviejų grandžių yra trečia – kelių atskirų teisės subjektų pareigų, susijusių su konkurencijos taisyklių laikymusi, ir taip apibrėžtos vienos įmonės atsakomybės už jų pažeidimą priskyrimas.
51. Paskutinė grandis – konkretus atsakomybės už įmonės padarytą pažeidimą priskyrimas ją sudarantiems subjektams, kurie turi juridinio asmens statusą, todėl gali būti patraukti tokion atsakomybėn bei užsitraukti su ja susijusias finansines pasekmes.
52. Pagal šį ekonominio vieneto rekonstrukcijos modelį nėra logiškų priežasčių atmesti galimybę, kad atsakomybės priskyrimas gali būti atliekamas ne tik „iš apačios į viršų“ (nuo patronuojamosios bendrovės perkeliant patronuojančiajai bendrovei), bet ir „iš viršaus į apačią“ (nuo patronuojančiosios bendrovės perkeliant patronuojamajai bendrovei).
53. Nors jurisprudencijoje tokia galimybė vis dar nepripažinta, vis dėlto galima rasti tam tikrų signalų šiuo klausimu. Taigi atrodo, kad kai kuriuose Bendrojo Teismo sprendimuose, įskaitant neseniai priimtą Sprendimą Biogaran / Komisija, kuriuo remiasi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, atsakomybės priskyrimo patronuojamajai bendrovei priimtinumas buvo numatytas atsižvelgiant į „ekonominio vieneto“ sąvoką(62). Konkrečiai kalbant, Sprendime Biogaran, kuris apskųstas Teisingumo Teismui(63), Bendrasis Teismas nusprendė, kad Komisija gali pripažinti, jog patronuojamoji bendrovė ir patronuojančioji bendrovė yra solidariai atsakingos už ginčijamą pažeidimą, kurį iš dalies lėmė pirmosios ir iš dalies antrosios elgesys, nors patronuojamoji bendrovė teigia, kad nežinojo apie patronuojančiosios bendrovės veiksmus(64). Bendrasis Teismas nusprendė, kad solidarioji atsakomybė pateisinama tuo, jog atitinkamais veiksmais buvo prisidėta prie pažeidimo padarymo(65), ir kad jeigu Komisija turėtų įrodyti, jog patronuojamoji bendrovė žinojo apie patronuojančiosios bendrovės veiksmus, kad galėtų inkriminuoti pažeidimą įmonių grupei, būtų pakenkta „ekonominio vieneto“ sąvokai(66). Bendrojo Teismo nuomone, įvairių neteisėtų veiksmų, sudarančių visą kartelį, inkriminavimo visiems įmonės nariams sąlyga būna įvykdyta, kai kiekvienas įmonės narys prisidėjo prie kartelio įgyvendinimo, net jeigu jo elgsena buvo pagalbinė, papildoma ar pasyvi(67). Be to, įdomu pažymėti, kad Bendrasis Teismas nusprendė, jog tokiomis aplinkybėmis Komisija ne inkriminavo patronuojamajai bendrovei atsakomybę už patronuojančiosios bendrovės antikonkurencinį elgesį, o kiekvieno subjekto veiksmus priskyrė jų sudaromam ekonominiam vienetui(68).
4. Patronuojamosios bendrovės solidariosios atsakomybės už patronuojančiosios bendrovės antikonkurencinius veiksmus pripažinimo sąlygos
54. Kokiomis sąlygomis reikia vadovautis, kad patronuojančiajai bendrovei ir patronuojamajai bendrovei būtų galima solidariai inkriminuoti pirmosios antikonkurencinius veiksmus?
55. Siekiant atsakyti į šį klausimą, vėl reikia remtis funkcine sąvokos „įmonė“ samprata, apimančia teisiniu požiūriu atskirus subjektus, kurie rinkoje veikia kartu, kaip vienas ūkio subjektas.
56. Jeigu siekiama nustatyti tokio elgesio rinkoje vieningumą, kad patronuojamųjų bendrovių antikonkurenciniai veiksmai būtų inkriminuoti patronuojančiajai bendrovei, vienintelis reikšmingas veiksnys yra tai, kad pirmoji bendrovė daro lemiamą įtaką antrosios bendrovės prekybos politikai. Tačiau tuo atveju, kai siekiama patronuojančiosios bendrovės antikonkurencinį elgesį inkriminuoti patronuojamosioms bendrovėms (rectius priskirti šiuos veiksmus ekonominiam vienetui, kuriam jos priklauso, ir pripažinti jų bendrą atsakomybę už šiuos veiksmus), dar reikia, kad šios patronuojamosios bendrovės būtų dalyvavusios pažeidimą padariusios patronuojančiosios bendrovės valdomos įmonės ekonominėje veikloje.
57. Kitaip tariant, atsakomybę priskiriant pagal principą „iš apačios į viršų“, patronuojamosios bendrovės vykdo antikonkurencinius veiksmus, patirdamos patronuojančiosios bendrovės įtakos galią, ir tokios galios pakanka ekonominiam vienetui nustatyti ir patronuojančiosios bendrovės bendrai atsakomybei pagrįsti. Priešingu atveju, kai atsakomybė nustatoma „iš viršaus į apačią“, kai pažeidimą padaro patronuojančioji bendrovė, ekonominės veiklos vientisumas atsiranda ne tik dėl pirmosios bendrovės daromos lemiamos įtakos, bet ir dėl to, kad patronuojamosios bendrovės veikla tam tikra prasme yra būtina antikonkurenciniams veiksmams atlikti (pavyzdžiui, dėl to, kad patronuojamoji bendrovė parduoda prekes, dėl kurių sudarytas kartelis)(69). Kadangi funkciniu požiūriu įmonės, kaip ekonominio vieneto, sąvoka yra susijusi su konkrečia kelių juridinių subjektų elgsena rinkoje, ji turi būti tiksliai apibrėžta atsižvelgiant į šių subjektų vykdomą ekonominę veiklą ir jų vaidmenį bendrovių grupėje: pirma, į patronuojančiosios bendrovės daromą lemiamą įtaką, antra, į tai, kad patronuojamosios bendrovės ar patronuojamųjų bendrovių veikla yra objektyviai būtina antikonkurencinei praktikai įgyvendinti.
58. Nors patronuojamoji bendrovė, net jeigu visiškai ar beveik visiškai priklauso patronuojančiajai, vykdo veiklą ne toje pačioje ekonominėje srityje, kur bendrovė, kuriai ji priklauso, vykdo antikonkurencinius veiksmus, ji nepatenka į „funkcinę“ sąvokos „įmonė“ taikymo sritį, todėl patronuojamoji bendrovė negali prisiimti bendros atsakomybės už patronuojančiosios bendrovės antikonkurencinį elgesį.
59. Taigi tokios atsakomybės nustatymo kriterijai skiriasi nuo kriterijų, kuriais remiantis patronuojančiajai bendrovei galima priskirti atsakomybę už patronuojamųjų bendrovių padarytus pažeidimus. Tai, kas nėra iš esmės svarbu pirmojo sandorio atveju, gali būti svarbu vykdant antrąjį. Taigi, pavyzdžiui, jeigu tam, kad atsakomybė būtų nustatyta „iš apačios į viršų“, jurisprudencijoje nepripažįstama, kad būtina įrodyti, jog patronuojančioji bendrovė daro įtaką patronuojamosios bendrovės politikai konkrečioje srityje, kur padarytas pažeidimas, tam, kad atsakomybė būtų nustatyta „iš viršaus į apačią“, atvirkščiai, lemiamą reikšmę turi būtent tai, kad patronuojamoji bendrovė veikia toje pačioje srityje, kur patronuojančioji bendrovė vykdė antikonkurencinius veiksmus, ir kad dėl jos elgesio rinkoje atsirado galimybė sukonkretinti pažeidimo pasekmes(70).
5. Siūlomo aiškinimo išplėtimas pritaikant privačiojo konkurencijos taisyklių vykdymo užtikrinimo (angl. private enforcement) sričiai
60. Ieškiniai dėl žalos, patirtos pažeidus Sąjungos konkurencijos taisykles, atlyginimo yra šių taisyklių taikymo sistemos sudedamoji dalis(71).
61. Remiantis Teisingumo Teismo suformuota jurisprudencija, suteikiant kiekvienam asmeniui teisę reikalauti atlyginti žalą, padarytą dėl pagal SESV 101 straipsnį draudžiamo kartelio ar veiksmų, užtikrinamas visų šio straipsnio nuostatų, konkrečiai – jo 1 dalyje įtvirtinto draudimo, veiksmingumas(72). Iš tikrųjų dėl šios teisės veiksmingiau taikomos Sąjungos konkurencijos taisyklės ir galima atgrasyti nuo dažnu atveju slaptų susitarimų ar veiksmų, kuriais galima apriboti ar iškraipyti konkurenciją, taigi padedama išlaikyti veiksmingą konkurenciją Sąjungoje(73).
62. Nors Teisingumo Teismas pripažino, kad, nesant Sąjungos teisės nuostatų šioje srityje, kiekviena valstybė narė savo teisinėje sistemoje turi nustatyti teisės reikalauti atlyginti žalą, atsiradusią dėl pagal SESV 101 straipsnį draudžiamo kartelio ar veiksmų, įgyvendinimo taisykles, su sąlyga, kad bus laikomasi lygiavertiškumo ir veiksmingumo principų, jis vis dėlto nurodė, kad subjekto, turinčio atlyginti dėl SESV 101 straipsnio pažeidimo padarytą žalą, nustatymo klausimą tiesiogiai reglamentuoja Sąjungos teisė(74).
63. Sprendime Skanska darydamas nuorodą į Sprendimą Akzo Teisingumo Teismas pripažino, kad funkciniu požiūriu sąvoka „įmonė“ yra vienoda tiek viešojo konkurencijos taisyklių vykdymo užtikrinimo (angl. public enforcement), tiek privačiojo konkurencijos taisyklių vykdymo užtikrinimo (angl. private enforcement) srityse, ir reiškia vieną ekonominį vienetą net ir tuo atveju, kai teisiniu požiūriu šį ekonominį vienetą sudaro keli fiziniai ar juridiniai asmenys(75).
64. Atmesdamas Komisijos pateiktus priešingus argumentus Teisingumo Teismas taip pat pažymėjo, kad, turint omenyje, jog atsakomybė už žalą, patirtą dėl Sąjungos konkurencijos taisyklių pažeidimo, yra asmeninė (individuali), ji tenka tas taisykles pažeidusiai įmonei, todėl „[s]ubjektai, turintys atlyginti pagal SESV 101 straipsnį draudžiamo kartelio ar veiksmų padarytą žalą, yra įmonės, kaip jos suprantamos pagal šią nuostatą, dalyvavusios šiame kartelyje ar vykdžiusios šiuos veiksmus“(76).
65. Atsižvelgdamas į šią paralelę tame pačiame Sprendime Skanska Teisingumo Teismas viešojo konkurencijos taisyklių vykdymo užtikrinimo (angl. public enforcement) srityje pripažintą vadinamąją „ekonominio tęstinumo“ teoriją (pagal kurią dėl teisinių ar organizacinių pokyčių, kurių patiria Sąjungos konkurencijos teisės pažeidimą padaręs subjektas, nebūtinai įsteigiama nauja įmonė, atleidžiama nuo atsakomybės už antikonkurencinius veiksmus, jeigu ekonominiu požiūriu abu šie subjektai yra tapatūs) pritaikė ir civilinės teisės sričiai, t. y. ieškiniams, kuriais siekiama gauti žalos, atsiradusios dėl antikonkurencinių susitarimų draudimo pažeidimo, atlyginimą(77).
66. Vadovaudamasis tuo pačiu principu manau, kad „ekonominio vieneto“ sąvoka, kurią apibrėžiau šioje išvadoje, taikoma ne tik tada, kai Komisija nustato už konkurencijos taisyklių pažeidimą atsakingos įmonės apimtį ir teisinius subjektus, kurie šioje srityje bendrai ir solidariai atsako už paskirtas sankcijas, bet ir tuomet, kai privatūs asmenys, nukentėję dėl tam tikros įmonės padarytų pagal konkurencijos teisės aktus antikonkurencinių veiksmų, pareiškia civilinį ieškinį dėl žalos atlyginimo. Nustačius ekonominio vieneto, kurį pagal konkurencijos teisę sudaro už pažeidimą atsakinga įmonė, ribas, suinteresuotieji asmenys gali pasirinkti, kuriam šio vieneto sudėtyje esančiam juridiniam subjektui pareikšti ieškinį dėl žalos atlyginimo.
67. Kaip pripažino Teisingumo Teismas, privačiojo konkurencijos taisyklių vykdymo užtikrinimas (angl. private enforcement) ir viešojo konkurencijos taisyklių vykdymo užtikrinimas (angl. public enforcement) yra būtinos priemonės, siekiant sustiprinti baudimo už antikonkurencinius veiksmus politikos veiksmingumą. Šiuo atžvilgiu pirmuoju atveju atliekama ne tik kompensavimo funkcija, kuria stengiamasi patenkinti privačius interesus, bet ir atgrasomoji funkcija, padedanti siekti viešojo intereso tikslų, kuriais norima apsaugoti konkurenciją. Padaugėjus asmenų, dėl kurių gali kilti atsakomybė už antikonkurencinę žalą, padidėja atgrasomasis poveikis, susijęs su konkurencijos teisės pažeidimais, kuris yra labai svarbus siekiant ES konkurencijos teisės tikslų(78). Analogiškai šią atgrasomąją funkciją galima sustiprinti šalinant dėl konkurencijos taisyklių pažeidimų nukentėjusiems asmenims kylančias praktines kliūtis pareikšti ieškinius dėl žalos atlyginimo.
68. Vis dėlto esant tokiai situacijai, kokia nagrinėjama pagrindinėje byloje, leidimas asmeniui pareikšti patronuojamajai bendrovei, su kuria jis tiesiogiai ar netiesiogiai palaikė komercinius santykius, ieškinį dėl žalos, patirtos dėl patronuojančiosios bendrovės antikonkurencinių veiksmų poveikio šiems santykiams, atlyginimo, padeda atlikti šią dvejopą funkciją, nes tampa lengviau pareikšti ieškinį dėl žalos atlyginimo tuo atveju, kai patronuojančioji bendrovė, priešingai nei patronuojamoji bendrovė, yra įsteigta ne toje pačioje šalyje, kur įsisteigusi veikia nukentėjusioji šalis. Iš tikrųjų, kaip teisingai pažymėjo MBTE, nors tiesa, kad pagal Reglamento Nr. 1215/2012 7 straipsnio 2 punktą nuo konkurencijos taisyklių pažeidimo nukentėjęs asmuo vis dėlto turi galimybę šį pažeidimą padariusiam asmeniui iškelti bylą vietos, kurioje įvyko žalą sukėlęs įvykis, teisme, o tokiu atveju, kaip nagrinėjamasis pagrindinėje byloje – vietos, kurioje buvo iškreiptos rinkos kainos ir kurioje nukentėjusysis teigia patyręs žalą, teisme(79), jeigu nukentėjusiajam būtų suteikta teisė imtis veiksmų prieš jo valstybėje narėje įsisteigusią patronuojamąją bendrovę, būtų išvengta praktinių sunkumų, susijusių su šaukimo į teismą įteikimu užsienyje ir galimo apkaltinamojo nuosprendžio vykdymu. Be to, materialinės, o ne tik procesinės, teisės požiūriu, nukentėjusiajam leidžiama pasirinkti bendrovę, kuriai pareiškęs ieškinį jis turėtų didesnes galimybes gauti visą reikalaujamą žalos atlyginimą.
69. Taip pat reikia pareikšti nuomonę dėl MBTE Teisingumo Teismui pateiktose pastabose išdėstyto argumento, kad tokiomis aplinkybėmis, kokios susiklostė pagrindinėje byloje, kai ieškinys dėl žalos atlyginimo yra tik paskesnis (angl. „follow-on“) ieškinys, nacionalinis teismas negali nukrypti nuo Komisijos sprendime pateiktos įmonės, padariusios pažeidimą, apibrėžties, nepažeisdamas Reglamento Nr. 1/2003 16 straipsnio 1 dalies, pagal kurią „[n]acionalinių teismų priimami sprendimai dėl susitarimų, sprendimų ar veiklos pagal [SESV 101 ar 102] straipsnį, jau esančių Komisijos sprendimo objektu, negali prieštarauti Komisijos priimtam sprendimui <…>“.
6. Dėl Reglamento Nr. 1/2003 16 straipsnio 1 dalies laikymosi nagrinėjant ieškinius dėl „follow-on“ rūšies žalos atlyginimo
70. MBTE tvirtina: kadangi Sumal ieškinys dėl žalos atlyginimo grindžiamas tik 2016 m. sprendimu ir kadangi ji manė, jog už pažeidimą atsakinga tiktai Daimler, teismo sprendimas, kuriuo pripažįstama MBTE atsakomybė už tą patį pažeidimą, neišvengiamai grindžiamas kitokia sąvokos „įmonė“ samprata nei ta, kurią priėmė Komisija, todėl nesuderinamas su 2016 m. sprendimu.
71. Iš karto pažymėsiu, kad jurisprudencija, kuria Ispanijos vyriausybė remiasi savo pastabose Teisingumo Teismui, susijusi su lygiagrečiu Sąjungos ir nacionalinės konkurencijos teisės taikymu(80), mano nuomone, nagrinėjamoje byloje nereikšminga, nes pagrindinės bylos aplinkybėmis reikia ne taikyti nacionalinę konkurencijos teisę, o nustatyti asmenis, atsakingus už žalą, padarytą dėl SESV 101 straipsnio pažeidimo, o ši sritis, kaip jau nurodžiau(81), tiesiogiai reglamentuojama pagal Sąjungos teisės normas.
72. Turint tai omenyje, jau buvo priminta, kad, remiantis Teisingumo Teismo suformuota jurisprudencija, Sąjungos konkurencijos teisės pažeidimas, už kurį pagal asmeninės atsakomybės principą atsakingas ekonominis vienetas, turi būti nedviprasmiškai inkriminuojamas juridiniam asmeniui, kuriam galės būti skirtos baudos ir kuriam turi būti siunčiamas pranešimas apie kaltinimus(82). Šiuo klausimu Teisingumo Teismas priminė, kad nei Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalies a punkte, nei jurisprudencijoje nėra apibrėžta, kokį fizinį arba juridinį asmenį Komisija privalo laikyti atsakingu už pažeidimą ir nubausti, skirdama baudą(83).
73. Darytina išvada, kad šiuo atžvilgiu Komisija turi didelę diskreciją(84) ir kad ji turi pasirinkti – iš esmės dėl tikslingumo priežasčių, susijusių su proceso ekonomiškumo reikalavimais arba Komisijos turimais įrodymais – įmonę sudarantį juridinį asmenį ar asmenis, kuriems adresuos pranešimą apie kaltinimus ir sprendimą skirti sankciją. Tačiau šis pasirinkimas savaime nei tiesiogiai, nei netiesiogiai nereiškia, kad teisės subjektai, kuriems nebuvo skirtos sankcijos, bet jie bet kuriuo atveju yra pažeidimą padariusio ekonominio vieneto dalis, pripažįstami už jį neatsakingais.
74. Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad, priešingai, nei teigia MBTE, nacionalinis teismas gali netaikyti Reglamento Nr. 1/2003 16 straipsnio 1 dalyje numatyto draudimo ir pripažinti atsakingu už žalą, padarytą dėl Sąjungos konkurencijos taisyklių pažeidimo, juridinį asmenį, netiesiogiai susijusį su sprendimu, kuriuo Komisija nustatė šį pažeidimą ir skyrė sankciją už jį, tačiau tik tuo atveju, jeigu būtų tenkinami kriterijai, pagal kuriuos šis juridinis asmuo būtų pripažintas bendrai ir solidariai atsakingu kartu su subjektu ar subjektais, kuriems skirtas minėtas sprendimas.
75. Tokiai išvadai neprieštarauja teiginys, kad Komisija 2016 m. sprendime nurodė, kad už pažeidimą atsakinga „įmonė“ yra tiktai Daimler. Šis atsakomybės priskyrimas suderinamas su Komisijos sprendimu persekioti ir bausti tiktai patronuojančiąją bendrovę už jos tiesiogiai atliktus antikonkurencinius veiksmus, tačiau, kaip matėme, negalima atmesti galimybės, kad, siekiant nustatyti už dėl pažeidimo padarytą žalą atsakingus asmenis, galima į bylą įtraukti ir kitus tai pačiai grupei priklausančius asmenis, jeigu jie sudaro vieną ekonominį vienetą su bendrove, kuriai skirta sankcija.
76. Galiausiai reikia atmesti MBTE argumentą, kad, kai atsakingu už konkurencijos taisyklių pažeidimu padarytą žalą pripažįstamas kitas juridinis asmuo nei tas, dėl kurio priimtas Komisijos sprendimas, pagrindžiantis ieškinį dėl žalos atlyginimo, prieštaraujama Sprendimo Skanska 47 punktui, kuriame Teisingumo Teismas nurodė, kad sąvoka „įmonė“, kaip ji suprantama pagal SESV 101 straipsnį, „negali turėti skirtingos prasmės tuo atveju, kai Komisija skiria baudas pagal Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalį ir kai pareiškiami ieškiniai dėl žalos, padarytos pažeidus Sąjungos konkurencijos taisykles, atlyginimo“. Šiuo klausimu pakanka pažymėti, kad šiame punkte Teisingumo Teismas bendrai rėmėsi sąvokos „įmonė“ aiškinimu, kuris privačiojo konkurencijos taisyklių vykdymo užtikrinimo (angl. private enforcement) ir viešojo konkurencijos taisyklių vykdymo užtikrinimo (angl. public enforcement) atveju negali skirtis, o ne tuo, kaip Komisija taiko šią sąvoką konkrečiu atveju. Todėl, kaip, beje, pati Komisija pripažįsta atsakyme į taikant proceso organizavimo priemones Teisingumo Teismo raštu pateiktus klausimus, nacionalinio teismo galimybė nustatyti galimą atsakomybę už patronuojamosios bendrovės patirtą žalą neatmetama vien dėl to, kad sprendimu, kuriuo Komisija konstatavo pažeidimą, šiai bendrovei nebuvo skirta administracinė sankcija.
7. Išvada dėl pirmųjų trijų prejudicinių klausimų
77. Dėl nurodytų priežasčių siūlau Teisingumo Teismui į pirmuosius tris prejudicinius klausimus atsakyti taip, kad nagrinėjant ieškinį dėl žalos atlyginimo, koks nagrinėjamas pagrindinėje byloje, bendrovė gali būti laikoma atsakinga už žalą, padarytą dėl SESV 101 straipsnio pažeidimo, už kurį Komisija skyrė sankciją tiktai jos patronuojančiajai bendrovei, jeigu įrodoma, pirma, kad, atsižvelgiant į ekonominius, organizacinius ir teisinius šių bendrovių ryšius, jos sudarė vieną ekonominį vienetą tuo metu, kai buvo padarytas pažeidimas, ir, antra, kad patronuojamosios bendrovės veiksmais rinkoje, kurioje įvykdyta patronuojančiosios bendrovės neteisėta veika, buvo iš esmės prisidėta prie šiais veiksmais siekto tikslo įgyvendinimo ir materialios pažeidimo padarinių išraiškos.
III. Išvada
78. Atsižvelgdamas į visa tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui Audiencia Provincial de Barselona pateiktą ketvirtąjį prejudicinį klausimą pripažinti nepriimtinu ir taip atsakyti į pirmuosius tris prejudicinius klausimus:
SESV 101 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad nagrinėjant ieškinį dėl žalos atlyginimo, kaip pagrindinėje byloje, bendrovė gali būti laikoma atsakinga už dėl šio straipsnio pažeidimo padarytą žalą, už kurią Komisija skyrė baudą tik jos patronuojančiajai bendrovei, kai įrodoma, kad, pirma, atsižvelgiant į šių bendrovių ekonominius, organizacinius ir teisinius ryšius, tuo metu, kai buvo padarytas pažeidimas, jos kartu sudarė vieną ekonominį vienetą, ir, antra, kad patronuojamosios bendrovės veiksmais rinkoje, kurioje įvykdyta patronuojančiosios bendrovės neteisėta veika, buvo iš esmės prisidėta prie šiais veiksmais siekto tikslo įgyvendinimo ir materialios pažeidimo padarinių išraiškos.