BENDROJO TEISMO (penktoji kolegija)
SPRENDIMAS
2010 m. balandžio 22 d.(*)
„EŽŪOGF – Valstybių narių mokėjimo agentūrų sąskaitų, susijusių su EŽŪOGF finansuojamomis išlaidomis, patvirtinimas – Iš Italijos Respublikos susigrąžintinos sumos, jų neišieškojus per nustatytus terminus – Finansinių padarinių sąvoka – Palūkanų įtraukimas – Reglamento (EB) Nr. 1290/2005 32 straipsnio 5 dalis“
Bylose T‑274/08 ir T‑275/08
Italijos Respublika, atstovaujama avvocato delloStato S. Fiorentino,
ieškovė,
prieš
Europos Komisiją, atstovaujamą F. Jimeno Fernández ir P. Rossi,
atsakovę,
byloje T‑274/08 dėl prašymo iš dalies panaikinti 2008 m. balandžio 30 d. Komisijos sprendimą 2008/396/EB dėl valstybių narių mokėjimo agentūrų 2007 finansinių metų sąskaitų, susijusių su Europos žemės ūkio garantijų fondo (EŽŪGF) finansuojamomis išlaidomis, patvirtinimo (OL L 139, p. 33), kiek jame sumos, dėl kurių yra numatytas finansavimas iš Italijos valstybės biudžeto, apima palūkanas pagal 2005 m. birželio 21 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1290/2005 dėl bendrosios žemės ūkio politikos finansavimo (OL L 209, p. 1) 32 straipsnio 5 dalį, ir byloje T‑275/08 dėl prašymo iš dalies panaikinti 2008 m. balandžio 30 d. Komisijos sprendimą 2008/394/EB dėl kai kurių Vokietijos, Italijos ir Slovakijos mokėjimo agentūrų 2006 finansinių metų sąskaitų, susijusių su išlaidomis, finansuojamomis Europos žemės ūkio orientavimo ir garantijų fondo (EŽŪOGF) Garantijų skyriaus lėšomis, patvirtinimo (OL L 139, p. 22), kiek jame sumos, dėl kurių yra numatytas finansavimas iš Italijos valstybės biudžeto, apima palūkanas pagal Reglamento Nr. 1290/2005 32 straipsnio 5 dalį.
BENDRASIS TEISMAS (penktoji kolegija),
kurį sudaro pirmininkas M. Vilaras, teisėjai M. Prek (pranešėjas) ir V. M. Ciucă,
posėdžio sekretorius J. Palacio González, vyriausiasis administratorius,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2009 m. lapkričio 25 d. posėdžiams,
priima šį
Sprendimą
Teisinis pagrindas
Teisės aktai, susiję su bendrosios žemės ūkio politikos finansavimu
1 Pagrindinis teisės aktas dėl bendrosios žemės ūkio politikos (BŽŪP) finansavimo, susijusio su išlaidomis, patirtomis nuo 2007 m. sausio 1 d., yra 2005 m. birželio 21 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1290/2005 dėl bendrosios žemės ūkio politikos finansavimo (OL L 209, p. 1; toliau – pagrindinis reglamentas).
2 Pagal pagrindinio reglamento 49 straipsnį:
„[pagrindinis reglamentas] taikomas nuo 2007 m. sausio 1 d. <…>
Tačiau nuo 2006 m. spalio 16 d. taikomos šios nuostatos:
– <…>
– 32 straipsnis – atvejams, apie kuriuos pranešama pagal Reglamento (EEB) Nr. 595/91 3 straipsnį ir kai iki 2006 m. spalio 16 d. nebuvo išieškotos visos su tuo susijusios sumos,
– <…>“
3 Pagrindinio reglamento 25 konstatuojamoji dalis suformuluota taip:
„Siekiant apsaugoti Bendrijos biudžeto finansinius interesus, valstybės narės turėtų imtis priemonių, užtikrinančių, kad iš fondų lėšų finansuojamos operacijos yra iš tikrųjų atliktos ir įvykdytos teisingai. Valstybės narės taip pat turėtų užkirsti kelią visiems gavėjų padarytiems pažeidimams ir veiksmingai juos spręsti.“
4 Pagrindinio reglamento 26 konstatuojamojoje dalyje numatyta:
„Išieškojus iš EŽŪGF išmokėtas sumas, jos turėtų būti grąžinamos į šį fondą, jeigu išlaidos neatitinka Bendrijos teisės aktų ir yra neteisėtos. Turėtų būti numatyta finansinės atsakomybės sistema dėl pažeidimų visos sumos neišieškojimo atveju. Šiuo tikslu turėtų būti nustatyta tvarka, kurios laikydamasi Komisija apsaugotų Bendrijos biudžeto interesus, priimdama sprendimą į atitinkamos valstybės narės sąskaitą įrašyti dalį sumos, kuri buvo prarasta dėl pažeidimų ir nebuvo išieškota per pagrįstą laikotarpį. Tam tikrais pažeidimo dėl valstybės narės aplaidumo atvejais turėtų būti pateisinama atitinkamai valstybei narei priskirti visą sumą. Tačiau, jeigu valstybės narės laikosi pagal vidaus procedūras numatytų įsipareigojimų, finansinė našta turėtų būti teisingai paskirstyta Bendrijai ir valstybei narei.“
5 Pagrindinio reglamento 30 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad „Komisija iki kitų metų balandžio 30 d., remdamasi pagal 8 straipsnio 1 dalies c punkto iii papunktį perduota informacija, priima sprendimą dėl akredituotų mokėjimo agentūrų sąskaitų apmokėjimo <...>“.
6 Pagal pagrindinio reglamento 8 straipsnio 1 dalies c punkto iii papunktį valstybės narės siunčia Komisijai priemonių, susijusių su EŽŪGF ir EŽŪFKP finansuojamomis operacijomis, akredituotų mokėjimo agentūrų metines sąskaitas ir patikinimo pareiškimą, pasirašytus už akredituotą mokėjimo agentūrą atsakingo asmens, kartu su joms apmokėti būtina informacija ir <...> sertifikavimo įstaigos parengtą sertifikavimo ataskaitą“.
7 Pagal pagrindinio reglamento 32 straipsnio 1 dalį „po pažeidimo ar aplaidumo išieškotos sumos ir su jomis susijusios palūkanos sumokamos akredituotai mokėjimo agentūrai, kuri jas priskiria EŽŪGF skirtoms įplaukoms tą mėnesį, kada jos realiai yra sumokamos“.
8 Pagrindinio reglamento 32 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad perdavusios metines sąskaitas, kaip numatyta 8 straipsnio 1 dalies c punkto iii papunktyje, valstybės narės Komisijai pateikia suvestinę ataskaitą apie dėl pažeidimų pradėtas išieškojimo procedūras. Ataskaitoje dar neišieškotos sumos suskirstomos pagal administracinę ir (arba) teisminę procedūrą bei pagal metus, kai buvo atliktas pirminis administracinis ar teisminis pažeidimo nustatymas.
9 Pagal pagrindinio reglamento 32 straipsnio 4 dalį:
„Komisija gali nuspręsti, kad išieškotinas sumas turi sumokėti valstybė tokiais atvejais:
a) jeigu valstybė narė per vienus metus nuo pirminio administracinio ar teisminio pažeidimo nustatymo nepradėjo visų nacionalinės ir Bendrijos teisės aktuose nustatytų atitinkamų administracinių ar teisminių išieškojimo procedūrų;
b) jeigu nebuvo pažeidimo nustatymo administraciniame ar teisminiame nagrinėjime, arba jei tai padaryti buvo delsiama siekiant sutrukdyti išieškoti sumą, arba pažeidimas nebuvo įtrauktas į <...> suvestinę ataskaitą pažeidimo nustatymo pirminio administracinio ar teisminio nagrinėjimo metais.“
10 Pagrindinio reglamento 32 straipsnio 5 dalyje numatyta:
„Jeigu išieškojimas neatliekamas per ketverius metus nuo pažeidimo nustatymo pirminiame administraciniame ar teisminiame nagrinėjime arba per aštuonerius metus, kai dėl išieškojimo pateiktas ieškinys nacionaliniuose teismuose, 50 % finansinių padarinių dėl neišieškotų sumų dengia atitinkama valstybė narė, 50 % – Bendrijos biudžetas.
Valstybė narė 3 dalies pirmojoje pastraipoje nurodytoje suvestinėje ataskaitoje atskirai nurodo sumas, kurios nebuvo išieškotos per šios dalies pirmojoje pastraipoje nustatytą terminą.
Neišieškojus sumų pagal pirmąją pastraipą, finansinė našta paskirstoma nepažeidžiant atitinkamos valstybės narės įsipareigojimo tęsti išieškojimo procedūras pagal šio reglamento 9 straipsnio 1 dalį. 50 % tokiu būdu išieškotų sumų pervedama į EŽŪGF pritaikius šio straipsnio 2 dalyje numatytą atskaitymą.
Kai atliekant išieškojimo procedūrą galutiniame administraciniame ar teisminiame nagrinėjime dokumentu nustatoma, kad pažeidimas nepadarytas, atitinkama valstybė narė kaip išlaidas EŽŪGF deklaruoja pagal pirmąją pastraipą prisiimtą finansinę naštą.
Tačiau, jei dėl nesusijusių su atitinkama valstybe nare priežasčių neišieškoma per šios dalies pirmojoje pastraipoje nurodytą laikotarpį ir jeigu išieškotina suma viršija 1 milijoną EUR, Komisija valstybės narės prašymu gali šį terminą pratęsti ne ilgiau kaip 50 % pradinio termino.“
11 Pagal 2006 m. birželio 21 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 885/2006, nustatančio išsamias [pagrindinio reglamento] nuostatų dėl mokėjimo agentūrų ir kitų įstaigų akreditavimo bei EŽŪGF ir EŽŪFKP sąskaitų patikrinimo ir patvirtinimo taikymo taisykles (OL L 171, p. 90), 6 straipsnį „[pagrindinio] reglamento 8 straipsnio 1 dalies c punkto iii papunktyje nurodytas metines sąskaitas sudaro: sumų, kurios turi būti grąžintos pasibaigus vykdymui <...>, lentelė pagal III priede nurodytą pavyzdį“.
Teisės aktai susiję su Europos Bendrijos bendruoju biudžetu
12 Pagal 2002 m. birželio 25 d. Tarybos reglamento (EB, Euratomas) Nr. 1605/2002 dėl Europos Bendrijų bendrajam biudžetui taikomo Finansinio reglamento (OL L 248, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 1 sk., 4 t., p. 74; toliau – Finansinis reglamentas) 71 straipsnio 4 dalį „sąlygos, kuriomis Bendrijoms mokamos palūkanos už pavėluotai sumokėtas sumas, nustatomos biudžeto vykdymo taisyklėse“.
13 2002 m. gruodžio 23 d. Komisijos reglamento (EB, Euratomas) Nr. 2342/2002, nustatančio išsamias [Finansinio reglamento] įgyvendinimo taisykles (OL L 357, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 1 sk., 4 t., p. 145) 86 straipsnio 1 dalyje numatyta: „nepažeidžiant jokių specialių nuostatų, atsirandančių taikant sektoriaus taisykles, <...> negrąžintai gautinai sumai skaičiuojamos palūkanos“.
Ginčo aplinkybės
14 Siekiant parengti kai kurių Italijos mokėjimo agentūrų, būtent Pagalbos skyrimo žemės ūkio sektoriuje agentūros (Agenzia per le erogazioni in agricoltura; toliau – AGEA) 2006 ir 2007 finansinių metų sertifikavimo ataskaitą pagal pagrindinio reglamento 30 straipsnį ir perduoti Komisijai prašomą informaciją, 2007 m. lapkričio 27 d. ir 30 d. Komisijos žemės ūkio generalinio direktorato (GD) atstovai atliko patikrinimą Italijoje. Šio patikrinimo tikslas buvo nustatyti Komisijai teiktiną informaciją apie sumas, susijusias su pažeidimais, dėl kurių buvo pradėta išieškojimo procedūra.
15 2008 m. vasario 1 d. laiškais AGEA nusiuntė Komisijai dėl pažeidimų pradėtų išieškojimo procedūrų suvestinę ataskaitą kartu su paaiškinimais, kuriuose nurodė, kad ji „pasiliko teisę imtis veiksmų, siekdama apsaugoti Italijos valstybės finansinius interesus, kiek tai susiję su sumų, kurių, kaip gali būti nustatyta, nereikia mokėti pritaikius palūkanoms apskaičiuoti taikomus kriterijus, kaip to reikalauja Bendrija, grąžinimu“.
16 2008 m. kovo 28 d. (byla T‑274/08) ir balandžio 22 d. (byla T‑275/08) Komisija nusiuntė Italijos Respublikai raštą, kuriame nurodė mokėjimo agentūrų sąskaitas, kurias bus siūloma patvirtinti, ir patikslino, kad finansinių padarinių sumos neišieškojus sumų, kurios turi būti sumokėtos nustačius pažeidimus, nustatytos remiantis AGEA pateikta informacija.
17 2008 m. balandžio 30 d. Komisija, remdamasi valstybių narių mokėjimų agentūrų pateikta informacija, priėmė Sprendimą 2008/396/EB dėl valstybių narių mokėjimo agentūrų 2007 finansinių metų sąskaitų, susijusių su Europos žemės ūkio garantijų fondo (EŽŪGF) finansuojamomis išlaidomis, patvirtinimo (OL L 139, p. 33) (byla T‑274/08) bei Sprendimą 2008/394/EB dėl kai kurių Vokietijos, Italijos ir Slovakijos mokėjimo agentūrų 2006 finansinių metų sąskaitų, susijusių su išlaidomis, finansuojamomis Europos žemės ūkio orientavimo ir garantijų fondo (EŽŪOGF) Garantijų skyriaus lėšomis, patvirtinimo (OL L 139, p. 22) (byla T‑275/08).
18 Sprendimuose 2008/396 ir 2008/394 nurodytos sumos, kurios turi būti išieškotos iš kiekvienos valstybės narės arba kurios turi būti joms pervestos, įskaitant sumas, nustatytas taikant pagrindinio reglamento 32 straipsnio 5 dalį.
19 Kalbant apie Italijos Respubliką, sprendimuose 2008/396 ir 2008/394 atitinkamai numatyta atskaityti iš jai sumokėto 114 581 208,51 euro ir 99 839 568,22 euro avanso, išieškant sumas dėl pažeidimų ar aplaidumo. Šios sumos apima sumas, atitinkančias finansinius padarinius, kuriuos turi padengti Italijos Respublika pagal pagrindinio reglamento 32 straipsnio 5 dalį, jeigu mokėtinos sumos neišieškomos per ketverius metus nuo pažeidimo ar aplaidumo nustatymo per pirminį administracinį ar teisminį nagrinėjimą arba per aštuonerius metus, kai dėl išieškojimo pateiktas ieškinys nacionaliniuose teismuose.
Procesas ir šalių reikalavimai
20 Pareiškimais, kuriuos Pirmosios instancijos teismo kanceliarija gavo 2008 m. liepos 11 d. ir įregistravo bylų numeriais T‑274/08 ir T‑275/08, Italijos Respublika pateikė šiuos ieškinius.
21 Remdamasis teisėjo pranešėjo pranešimu, Pirmosios instancijos teismas (penktoji kolegija) nusprendė pradėti žodinę proceso dalį šiose dviejose bylose.
22 Per 2009 m. lapkričio 25 d. posėdžius išklausytos šalių kalbos ir atsakymai į Pirmosios instancijos teismo pateiktus klausimus.
23 Per posėdį šiuo klausimu išklausęs šalis, Pirmosios instancijos teismas (penktoji kolegija), remdamasis savo Procedūros reglamento 50 straipsnio 1 dalimi, nusprendė šias bylas sujungti, kad būtų bendrai priimamas galutinis sprendimas.
24 Byloje T‑274/08 Italijos Respublika prašo Pirmosios instancijos teismo panaikinti Sprendimą 2008/396, kiek jame sumos, kurios numatytos finansuoti iš Italijos valstybės biudžeto už 2007 finansinius metus, apima palūkanas pagal pagrindinio reglamento 32 straipsnio 5 dalį.
25 Byloje T‑275/08 Italijos Respublika prašo Pirmosios instancijos teismo panaikinti Sprendimą 2008/394, kiek jame sumos, kurios numatytos finansuoti iš Italijos valstybės biudžeto už 2006 finansinius metus, apima palūkanas pagal pagrindinio reglamento 32 straipsnio 5 dalį.
26 Bylose T‑274/08 ir T‑275/08 Komisija Pirmosios instancijos teismo prašo:
– atmesti ieškinį,
– priteisti iš Italijos Respublikos bylinėjimosi išlaidas.
Dėl teisės
27 Savo ieškinius Italijos Respublika grindžia vieninteliu pagrindu dėl pagrindinio reglamento 32 straipsnio 5 dalies pažeidimo.
Šalių argumentai
28 Italijos Respublika tvirtina, kad Komisija klaidingai aiškino pagrindinio reglamento 32 straipsnio 5 dalį. Iš esmės ji kaltina Komisiją pagal minėtą nuostatą nurodžius jai sumokėti sumas, apimančias palūkanas, nors pagal Italijos teisę negalima apskaičiuoti palūkanų nesant teismo sprendimo.
29 Pirma, Italijos Respublika mano, kad pagrindinio reglamento 32 straipsnio 5 dalį reikia aiškinti kaip susijusią tik su sumomis, o ne su galimomis palūkanomis, kurios gali būti apskaičiuotos nuo šių sumų. Šiuo atžvilgiu ji nurodo, kad ši nuostata nėra susijusi su palūkanų apskaičiavimu, nors šio straipsnio 1 dalyje jos aiškiai minimos. Iš to ji daro išvadą, kad teisės aktų leidėjas ketino reglamentuoti pagrindinio reglamento 32 straipsnio 1 dalyje ir 5 dalyje dvi skirtingas situacijas. Šio straipsnio 1 dalyje kalbama apie situacijas, kai yra užbaigta išieškojimo procedūra, o palūkanos jau išieškotos iš gavėjų. Todėl būtų neteisinga, jei valstybė turėtų jas „kaupti“. Kita vertus, pagrindinio reglamento 32 straipsnio 5 dalyje numatytos vykdomos procedūros, su kuriomis susijęs palūkanų įtraukimas ir data, nuo kurios jos turi būti skaičiuojamos, lieka neaiškūs.
30 Be to, Italijos Respublika tvirtina, jog atsižvelgiant į tai, kad pagrindinio reglamento 32 straipsnio 5 dalis taikoma išimtinai ir kaip nuo šio straipsnio 1 dalyje numatyto bendrojo principo leidžianti nukrypti nuostata, ji turi būti aiškinama siaurai, atsižvelgiant į tai, kad sąvoka „palūkanos“ nėra aiškiai minima.
31 Antra, Italijos Respublika mano, kad taip aiškinant atsižvelgiama į tai, kad teisiškai neįmanoma valstybei narei nustatyti palūkanų sumą, jei lėšų gavėjo skola nėra nustatyta teismo sprendimu, nes pagal Italijos civilinio kodekso (codice civile) 2033 straipsnį teismas turi nustatyti nuo kada turi būti skaičiuojamos palūkanos, atsižvelgiant į tai, ar gavėjas elgėsi sąžiningai, ar ne. Be to, Italijos Respublikos manymu, tai, kad palūkanos apskaičiuojamos tik kai mokėtinos sumos yra galutinai sumokėtos, geriau atitinka pagrindinio reglamento 32 straipsnio 5 dalį, kurios trečios, ketvirtos ir penktos pastraipų formuluotės parodo, kad kalbama apie fiksuoto dydžio laikiną patvirtinimą, o vėliau gali būti kompensuojama.
32 Trečia, Italijos Respublika tvirtina, kad ji niekada nepripažino, net numanomai, Komisijos nustatytų apskaičiavimo kriterijų. Iš tikrųjų, pirma, Italijos mokėjimo agentūra visada tvirtino, kad jei dėl išieškojimo procedūrų yra pateikti ieškiniai nacionaliniuose teismuose, sumos, kurias turi mokėti valstybė narė pagal pagrindinio reglamento 32 straipsnio 5 dalį, neturi apimti palūkanų ir, antra, ji apie tai aiškiai informavo Komisiją vykstant ikiteisminei procedūrai, pasilikdama teisę kreiptis į Bendrijos teismus. Todėl tai, kad mokėjimo agentūra perduodama Komisijai reikiamus dokumentus tam, kad būtų patvirtintos sąskaitos, apskaičiuodama mokėtinas sumas pagal pagrindinio reglamento 32 straipsnio 5 dalį įtraukė palūkanas, neturi reikšmės.
33 Komisija ginčija Italijos Respublikos argumentus ir mano, kad jos pateiktas pagrindinio reglamento 32 straipsnio 5 dalies aiškinimas nėra klaidingas.
Pirmosios instancijos teismo vertinimas
34 Visų pirma reikia pastebėti, jog savo vieninteliame pagrinde Italijos Respublika siekia įrodyti, kad sprendimai 2008/396 ir 2008/394 turi būti panaikinti, nes Komisija įtraukdama palūkanas pagal pagrindinio reglamento 32 straipsnio 5 dalį klaidingai aiškino šią nuostatą. Kadangi Komisija pagal pagrindinio reglamento 32 straipsnį nurodė vykdyti atskaitymus iš Italijos Respublikai sumokėto 114 581 208,51 euro (byla T‑274/08) ir 99 839 568,22 euro (byla T‑275/08) avanso, o šie atskaitymai apima sumas pagal šio straipsnio 5 dalį, Italijos Respublika kaltina Komisiją tuo, kad ji apskaičiavo šias sumas įtraukdama palūkanas.
35 Pagrindinio reglamento 32 straipsnis susijęs su valstybių narių prievolėmis išieškant sumas iš gavėjų, padariusių pažeidimus ar besielgiančių aplaidžiai.
36 Pagrindinio reglamento 32 straipsnio 5 dalyje numatytos konkrečios situacijos, kai valstybė narė neišieškojo sumų per ketverius metus nuo pažeidimo nustatymo per pirminį administracinį ar teisminį nagrinėjimą, arba per aštuonerius metus, kai dėl išieškojimo pateiktas ieškinys nacionaliniuose teismuose. Tokiose situacijose numatyta, kad „50 % finansinių padarinių dėl neišieškotų sumų dengia atitinkama valstybė narė, 50 % – Bendrijos biudžetas“.
37 Pagal nusistovėjusią teismų praktiką aiškinant Bendrijos teisės nuostatą reikia atsižvelgti ne tik į jos formuluotę, bet ir į jos kontekstą bei teisės akto, kuriame ji yra, siekiamus tikslus (žr. 2005 m. birželio 7 d. Teisingumo Teismo sprendimo VEMW ir kt., C‑17/03, Rink. p. I‑4983, 41 punktą ir nurodytą teismo praktiką bei 2005 m. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Sumitomo Chemical ir Sumika Fine Chemicals prieš Komisiją, T‑22/02 ir T‑23/02, Rink. p. II‑4065, 47 punktą).
38 Atsižvelgiant į šiuos principus reikia išnagrinėti, ar pagrindinio reglamento 32 straipsnio 5 dalyje esančią sąvoką „finansiniai padariniai“ reikia aiškinti kaip apimančią tik sumas, kurios nėra išieškomos, ar kaip apimančią tiek šias sumas, tiek su jomis susijusias palūkanas.
39 Pirma, atrodo, kad atsakymas į šį klausimą gali būti pateiktas remiantis pažodiniu pagrindinio reglamento 32 straipsnio 5 dalies aiškinimu, atsižvelgiant į aiškią sąvokos „finansiniai padariniai“ prasmę. Šiuo atžvilgiu reikia nurodyti, kad šios formuluotės taikymo sritis plati, nes apima visus finansinio pobūdžio padarinius, susijusius su neteisėtai sumokėtų sumų neišieškojimu. Be to, tarp šių padarinių būtinai yra palūkanos, mokėtinos pagal pagrindinio reglamento 32 straipsnio 1 dalį.
40 Antra, pažodinį aiškinimą patvirtina ir pagrindinio reglamento 34 straipsnio 1 dalies a punktas, pagal kurį „sumos laikomos asignuotomis įplaukomis, kaip apibrėžta [finansinio] reglamento <...> 18 straipsnyje: sumos, kurios pagal šio reglamento 31, 32 ir 33 straipsnius turi būti sumokėtos į Bendrijos biudžetą, įskaitant su jomis susijusias palūkanas“.
41 Ankstesniame 39 straipsnyje pateiktą aiškinimą taip pat patvirtina sąskaitų patvirtinimo procedūros bendra tvarka. Iš tiesų pagrindinio reglamento 32 straipsnio 5 dalį reikia aiškinti atsižvelgiant į šio reglamento 32 straipsnio 1 dalį, kuria nustatoma bendra sistema, kiek tai susiję su mokėtinų sumų grąžinimu Bendrijai nustačius pažeidimus ar aplaidumą naudojantis lėšomis. Kadangi šio straipsnio 5 dalyje palūkanų apskaičiavimo principas nėra pakeičiamas, o tik padalijama valstybei narei ir Bendrijos biudžetui tenkanti finansinė atsakomybė neišieškojus sumų per protingą terminą, iš to aiškiai išplaukia, kad pagrindinio reglamento 32 straipsnio 5 dalyje numatyti „finansiniai padariniai“ apima, be kita ko, pagrindines sumas bei su jomis susijusias palūkanas.
42 Be to, argumentą, susijusį su tuo, kad tai, jog 32 straipsnio 5 dalyje nėra žodžio „palūkanos“, parodo teisės aktų leidėjo ketinimą numatyti skirtingą situaciją nei to paties straipsnio 1 dalyje, nes 5 dalyje numatytas tik fiksuoto dydžio ir laikinas patvirtinimas, taip pat reikia atmesti. Tiesa tai, kad pagal šios 5 dalies trečią pastraipą valstybė narė turi vykdyti išieškojimo procedūras. Iš to būtinai išplaukia, kad finansinių padarinių sumų atžvilgiu vėliau gali būti taikomos korekcijos. Tačiau ši galimybė vėliau taikyti korekcijas susijusi su visais finansiniais padariniais, apskaičiuotais pagal pagrindinio reglamento 32 straipsnio 5 dalį, įskaitant palūkanas, susijusias su pagrindinėmis sumomis. Taigi nėra jokio prieštaravimo tarp palūkanų įtraukimo prie finansinių padarinių, numatytų pagrindinio reglamento 32 straipsnio 5 dalies pirmoje pastraipoje, ir laikino šio patvirtinimo pobūdžio.
43 Todėl reikia atmesti įvairius Italijos Respublikos argumentus, pirma, grindžiamus aplinkybe, kad tik pagrindinio reglamento 32 straipsnio 1 dalyje aiškiai numatytas palūkanų apskaičiavimas, ir, antra, tuo, kad pagrindinio reglamento 32 straipsnio 5 dalis yra nuo 32 straipsnio 1 dalies leidžianti nukrypti nuostata, kuri turi būti aiškinama siaurai, atsižvelgiant į tai, kad sąvoka „palūkanos“ nėra aiškiai paminėta.
44 Trečia, iš pagrindinio reglamento preambulės, būtent 25 ir 26 konstatuojamųjų dalių, matyti, kad pagrindinio reglamento 32 straipsnio 5 dalyje nustatyta solidarios finansinės naštos sistema siekiama apsaugoti Bendrijos finansinius interesus, įpareigojant atitinkamą valstybę narę sumokėti dalį sumų, mokėtinų nustačius pažeidimus, kurios nebuvo išieškotos per protingą terminą. Kaip teisingai nurodo Komisija, pareiga išieškoti palūkanas, apskaičiuojamas nuo pažeidimo nustatymo iki faktinio aptariamų sumų išieškojimo, yra kompensacinė, nes palūkanos susijusios su nuostoliais, kurių laikinai patyrė Bendrijos biudžetas, negaudamas asignavimų. Todėl jų neįtraukimas į išieškotiną sumą ir atitinkamai sumos, kurią turi išieškoti atitinkama valstybė narė, sumažinimas prieštarautų Bendrijos finansinių interesų apsaugai, nes jai tektų didžiausia finansinių padarinių padengimo našta per protingus terminus neišieškojus identifikavus pažeidimus nustatytų mokėtinų sumų.
45 Ketvirta, reikia pabrėžti, kad principas, pagal kurį palūkanos yra pagrindinės sumos priedas ir joms taikoma apskaitos tvarka, yra bendro pobūdžio, atsižvelgiant į teisės aktus, susijusius su Bendrijos biudžetu, kaip tai patvirtina Reglamento Nr. 2342/2002 86 straipsnio 1 dalis, priimta taikant finansinio reglamento 71 straipsnio 4 dalį, kurioje numatyta, kad „nepažeidžiant jokių specialių nuostatų, atsirandančių taikant sektoriaus taisykles, <...> negrąžintai gautinai sumai skaičiuojamos palūkanos“.
46 Atsižvelgiant į tai, kas pasakyta, reikia daryti išvadą, jog Italijos Respublika klaidingai tvirtina, kad Komisija neteisingai aiškino pagrindinio reglamento 32 straipsnio 5 dalį, įtraukdama palūkanas apskaičiuojant pagal šią nuostatą mokėtinas sumas.
47 Šios išvados negalima nuginčyti Italijos Respublika argumentu, kad ji negali taikyti pagrindinio reglamento 32 straipsnio 5 dalies dėl civilinio kodekso 2033 straipsnio, pagal kurį draudžiama tiksliai nustatyti, nuo kada pradedamos skaičiuoti palūkanos, kol skola nenustatyta teismo sprendimu.
48 Pirma, tokia nuoroda į nacionalinę teisę nėra tinkama, kalbant apie vienintelį šiame ieškinyje keliamą klausimą, būtent pagrindinio reglamento 32 straipsnio 5 dalies aiškinimo klausimą, – ar palūkanos turi būti įtrauktos pagal šią nuostatą.
49 Antra, aišku, jog ginčus, susijusius su neteisėtai sumokėtų sumų grąžinimu pagal Bendrijos teisę, nesant Bendrijos nuostatų, turi nagrinėti nacionaliniai teismai pagal savo nacionalinę teisę ir nepažeisdami Bendrijos teisės nustatytų apribojimų ta prasme, kad dėl nacionalinėje teisėje numatytų taisyklių nebūtų praktiškai neįmanoma taikyti Bendrijos teisės aktų ir kad nacionalinės teisės aktai turi būti taikomi nediskriminuojant, palyginti su panašiems nacionaliniams ginčams spręsti taikomomis procedūromis (žr. 2008 m. kovo 13 d. Teisingumo Teismo sprendimo Vereniging Nationaal Overlegorgaan Sociale Werkvoorziening ir kt., C‑383/06–C‑385/06, Rink. p. I‑1561, 48–50 punktus ir nurodytą teismo praktiką,). Nors būtinai iš to išplaukia, kad bet koks papildomas klausimas, susijęs su Italijos Respublikos vykdomu neteisėtai iš Bendrijos biudžeto išmokėtų sumų išieškojimu, kurio nereglamentuoja Bendrijos teisės nuostatos, turi būti nagrinėjamas pagal atitinkamas nacionalinės teisės nuostatas, toks taikymams negali paneigti palūkanų įtraukimo principo pagal pagrindinio reglamento 32 straipsnio 5 dalį.
50 Galiausiai, trečia, Komisija teisingai nurodo, jog aplinkybė, kad mokėjimo agentūra įtraukė palūkanas nustatydama sumas, kurias ji Komisijai nurodė sumoms, numatytoms sprendimuose 2008/396 ir 2008/394 apskaičiuoti, rodo, kad nėra neįmanoma įtraukti šių palūkanų apskaičiuojant sumas, kurias valstybės narės turi išieškoti pagal pagrindinio reglamento 32 straipsnio 5 dalį Be to, reikia konstatuoti, kad Italijos Respublika nenurodė Komisijai mokėtinos sumos pagal pagrindinio reglamento 32 straipsnio 5 dalį be kapitalizuotų palūkanų.
51 Iš viso to, kas pasakyta, matyti, kad Komisija nepadarė klaidos aiškindama pagrindinio reglamento 32 straipsnio 5 dalį, ir nuspręsdama, kad apskaičiuojant sumas, kurias turi mokėti valstybė narė pagal šią nuostatą, reikia įtraukti palūkanas.
52 Taigi visą ieškinį reikia atmesti.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
53 Pagal Procedūros reglamento 87 straipsnio 2 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jeigu laimėjusi šalis to reikalavo.
54 Italijos Respublika pralaimėjo, todėl turi ji padengti bylinėjimosi išlaidas pagal Komisijos reikalavimus.
Remdamasis šiais motyvais,
BENDRASIS TEISMAS (penktoji kolegija)
nusprendžia:
1. Sujungti bylas T‑274/08 ir T‑275/08 galutiniam sprendimui priimti.
2. Atmesti ieškinius.
3. Italijos Respublika padengia bylinėjimosi išlaidas.
Paskelbta 2010 m. balandžio 22 d. viešame posėdyje Liuksemburge.
Parašai.