Bylos T‑252/07, T‑271/07 ir T‑272/07

Sungro, SA ir kt.

prieš

Europos Sąjungos Tarybą ir Europos Komisiją

„Deliktinė atsakomybė – Bendra žemės ūkio politika – Bendrijos pagalbos medvilnei schemos dalinis pakeitimas – Reglamento (EB) Nr. 1782/2003 IV antraštinės dalies 10a skyrius, įtrauktas Reglamento (EB) Nr. 864/2004 1 straipsnio 20 punktu – Ginčijamų nuostatų panaikinimas Teisingumo Teismo sprendimu – Priežastinis ryšys“

Sprendimo santrauka

1.      Deliktinė atsakomybė – Sąlygos – Neteisėtumas – Žala – Priežastinis ryšys

(EB 288 straipsnio antra pastraipa)

2.      Deliktinė atsakomybė – Sąlygos – Neteisėtumas – Žala – Priežastinis ryšys

(EB 235 straipsnis ir EB 288 straipsnio antra pastraipa; Tarybos reglamento Nr. 1782/2003, IV antraštinės dalies 10a skyrius ir Tarybos reglamento Nr. 864/2004 1 straipsnio 20 punktas)

3.      Ieškinys dėl žalos atlyginimo – Dalykas – Žalos, atsiradusios dėl išlaidų, patirtų vykstant procesui Bendrijos teisme, atlyginimas

(EB 288 straipsnio antra pastraipa; Bendrojo Teismo procedūros reglamento 91 straipsnis)

1.      Nagrinėjant Bendrijos deliktinės atsakomybės klausimą, tam, kad sąlygą dėl priežastinio ryšio tarp nurodytų veiksmų ir patirtos žalos egzistavimo būtų galima laikyti įvykdyta, patirta žala turi pakankamai tiesiogiai išplaukti iš nurodytų veiksmų, kurie turi būti lemiama žalos priežastis.

Norint nustatyti dėl Bendrijos institucijos neteisėtų veiksmų atsiradusią žalą, reikia atsižvelgti į atsakomybės atsiradimo pagrindu esančio pažeidimo, o ne sprendimo, su kuriuo jis susijęs, pasekmes, jeigu institucija galėjo arba turėjo priimti tas pačias pasekmes turintį sprendimą, nepažeisdama teisės normų. Priežastinio ryšio analizės negalima pradėti nuo neteisingos prielaidos, kad nesant neteisėtų veiksmų institucija būtų apskritai neveikusi arba priimtų priešingą sprendimą, kuris taip pat galėtų būti neteisėtu veiksmu, ir ją reikia atlikti lyginant situaciją, kurioje dėl neteisėto elgesio atsiduria atitinkami tretieji asmenys, su situacija, kurioje šie tretieji asmenys būtų atsidūrę, jei atitinkamos institucijos būtų laikiusios teisės normų.

(žr. 47–48 punktus)

2.      Reglamentas Nr. 864/2004 ir būtent 10a skyrius dėl pagalbos medvilnės gamintojams, šiuo reglamentu įtrauktas į Reglamento Nr. 1782/2003, nustatančio bendrąsias tiesioginės paramos schemų pagal bendrą žemės ūkio politiką taisykles ir tam tikras paramos schemas ūkininkams, IV antraštinę dalį sudaro, kaip tai aiškiai matyti iš jo motyvų, šiuo Reglamentu Nr. 1782/2003 inicijuotos bendros žemės ūkio politikos reformos proceso, kurio tikslas – pereiti nuo kainų politikos ir paramos gamybai prie ūkininkų pajamų rėmimo politikos, kurios vienas svarbiausių elementų yra tiesioginės paramos augintojams atsiejimas ir bendrosios išmokos schemos sukūrimas, dalį.

Nagrinėjant ieškinį dėl žalos atlyginimo pagal EB 235 straipsnį ir 288 straipsnio antrą pastraipą, pateiktą medvilnės valymo įmonių Teisingumo Teismo sprendimu panaikinus minėtą 10a skyrių, kuriuo siekiama, kad būtų atlyginta dėl šių nuostatų priėmimo ir taikymo tariamai ieškovių patirta žala, ieškovės turi įrodyti, jog nesant neteisėtumo ginčijamas reglamentas nebūtų buvęs priimtas ar jo turinys neišvengiamai būtų buvęs kitoks. Iš tiesų ne pačios ginčijamos nuostatos, bet tai, kad neatsižvelgta į visus svarbius elementus ir aplinkybes konkrečiai atliekant reformos poveikio tyrimą prieš priimant šias nuostatas, Teisingumo Teismo sprendimu buvo laikoma proporcingumo principo pažeidimu. Taigi šiomis aplinkybėmis ieškovės privalo įrodyti, kad priimdama naują schemą, kuria atliekant reformos poveikio tyrimą atsižvelgiama ne tik į teisės normas bet ir į bendros žemės ūkio politikos tikslus, Taryba neišvengiamai turėjo pasirinkti kitokią atsietos pagalbos gamintojams schemą ir lygį nei numatyta ginčijamose nuostatose.

Bet koks pajamų sumažėjimas vien dėl bendros žemės ūkio politikos reformos medvilnės sektoriuje neturi priežastinio ryšio su Teisingumo Teismo konstatuotu neteisėtumu, nes dėl šio nekyla klausimas dėl sprendimo imtis tokios reformos.

(žr. 60–61, 63 punktus)

3.      Išlaidos, patirtos dėl su Bendrijos teismais susijusių teisminės kontrolės procedūrų, turi būti laikomos padengtomis sprendimais dėl bylinėjimosi išlaidų pagal specialias šios rūšies išlaidoms taikomas procedūros taisykles galutiniuose sprendimuose, ir specialiose procedūrose, numatytose tais atvejais, kai bylinėjimosi išlaidų dydis yra ginčijamas. Taikant šias procedūras negalima atgauti tų pačių arba tiems patiems tikslams skirtų išlaidų, susijusių su ieškiniu dėl Bendrijos deliktinės atsakomybės, įskaitant šalių, kurios turi padengti bylinėjimosi išlaidas, nes buvo atmestas jų ieškinys, išlaidas.

(žr. 69 punktą)