TEISINGUMO TEISMO (pirmoji kolegija) SPRENDIMAS
2023 m. lapkričio 30 d.(*)
„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Socialinė politika – Direktyva 1999/70/EB – Bendrasis ETUC, UNICE ir CEEP susitarimas dėl darbo pagal terminuotas sutartis – 4 punktas – Viešasis sektorius – Mokytojai – Pagal terminuotas darbo sutartis dirbančių darbuotojų priėmimas į nuolatinių valstybės tarnautojų pareigas pagal įdarbinimo įvertinus kvalifikaciją procedūrą – Darbo stažo nustatymas
Byloje C‑270/22
Tribunale ordinario di Ravenna (Ravenos pirmosios instancijos teismas, Italija) 2022 m. balandžio 21 d. nutartimi, kurią Teisingumo Teismas gavo 2022 m. balandžio 22 d., pagal SESV 267 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje
G.D.,
A.R.,
C.M.
prieš
Ministero dell’Istruzione,
Istituto nazionale della previdenza sociale (INPS)
TEISINGUMO TEISMAS (pirmoji kolegija),
kurį sudaro kolegijos pirmininkas A. Arabadjiev, teisėjai T. von Danwitz (pranešėjas), P. G. Xuereb, A. Kumin ir I. Ziemele,
generalinė advokatė J. Kokott,
kancleris A. Calot Escobar,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį,
išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:
– G.D., A.R. ir C.M., atstovaujamų avvocato D. Naso,
– Italijos vyriausybės, atstovaujamos G. Palmieri, padedamos avvocati dello Stato L. Fiandaca ir F. Sclafani,
– Europos Komisijos, atstovaujamos D. Recchia ir N. Ruiz García,
atsižvelgęs į sprendimą, priimtą susipažinus su generalinės advokatės nuomone, nagrinėti bylą be išvados,
priima šį
Sprendimą
1 Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 1999 m. kovo 18 d. sudaryto Bendrojo susitarimo dėl darbo pagal terminuotas sutartis (toliau – Bendrasis susitarimas), esančio 1999 m. birželio 28 d. Tarybos direktyvos 1999/70/EB dėl Europos profesinių sąjungų konfederacijos (ETUC), Europos pramonės ir darbdavių konfederacijų sąjungos (UNICE) ir Europos įmonių, kuriose dalyvauja valstybė, centro (CEEP) bendrojo susitarimo dėl darbo pagal terminuotas sutartis (OL L 175, 1999, p. 43; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 3 t., p. 368) priede, 4 punkto išaiškinimo.
2 Šis prašymas pateiktas nagrinėjant G.D., A.R. ir C.M. (toliau – ieškovai pagrindinėje byloje) ginčą su Ministero dell’Istruzione (Švietimo ministerija, Italija) ir Istituto nazionale della previdenza sociale (INPS) (Nacionalinis socialinės apsaugos institutas (INPS), Italija) dėl šių ieškovų darbo stažo skaičiavimo tvarkos, šios ministerijos taikytos juos priimant į nuolatinę tarnybą.
Teisinis pagrindas
Sąjungos teisė
3 Direktyvos 1999/70 14 konstatuojamojoje dalyje nurodyta:
„[Š]alys signatarės norėjo sudaryti bendrąjį susitarimą dėl darbo pagal terminuotas sutartis, kuriame būtų nustatyti terminuotoms darbo sutartims ir darbo santykiams taikomi bendrieji principai ir būtiniausi reikalavimai; jos išreiškė norą pagerinti darbo pagal terminuotas sutartis kokybę, užtikrinant nediskriminavimo principo taikymą, ir sukurti bendruosius pagrindus, kurie neleistų piktnaudžiauti paeiliui sudarant terminuotas darbo sutartis ar nustatant terminuotus darbo santykius.“
4 Bendrojo susitarimo preambulės trečioje pastraipoje numatyta:
„[Susitarime] išdėstomi su darbu pagal terminuotas sutartis susiję bendrieji principai ir minimalūs reikalavimai, pripažįstant, kad juos išsamiai taikant būtina atsižvelgti į konkrečių nacionalinių, sektorinių ar sezoninių situacijų realijas. Jis rodo socialinių partnerių siekį sukurti bendruosius pagrindus, kurie užtikrintų vienodų sąlygų taikymą pagal terminuotas sutartis dirbantiems darbuotojams apsaugant juos nuo diskriminavimo ir leistų taikyti terminuotas darbo sutartis tiek darbdaviams, tiek darbuotojams priimtinu pagrindu.“
5 Bendrojo susitarimo 1 punkte nurodyta:
„Šio bendrojo susitarimo tikslas yra:
a) pagerinti darbo pagal terminuotas sutartis kokybę, užtikrinant nediskriminavimo principo taikymą;
b) sukurti bendruosius pagrindus, kurie neleistų piktnaudžiauti paeiliui sudarinėjant terminuotas darbo sutartis ar nustatant terminuotus darbo santykius.“
6 Šio Bendrojo susitarimo 2 punkte numatyta:
„1. Šis susitarimas taikomas pagal terminuotas darbo sutartis dirbantiems darbuotojams, kurių darbo sutartį arba darbo santykius apibrėžia kiekvienos valstybės narės teisė, kolektyvinės sutartys ar praktika.
2. Valstybės narės, pasitarusios su socialiniais partneriais, ir (arba) socialiniai partneriai gali nustatyti, kad šis susitarimas netaikomas:
a) pirminio profesinio mokymo santykiams ir gamybinės praktikos programoms;
b) darbo sutartims ar darbo santykiams, sudaryt[o]ms ar nustatytiems pagal konkrečią valstybinę ar valstybės finansuojamą mokymo, integravimo ar profesinio perkvalifikavimo programą.“
7 Minėto Bendrojo susitarimo 3 punkte numatyta:
„Šiame susitarime
1. „pagal terminuotą sutartį dirbantis darbuotojas“ – tai asmuo, dirbantis pagal darbo sutartį, tiesiogiai sudarytą tarp darbdavio ir darbuotojo, arba palaikantis tiesioginius darbo santykius su darbdaviu, kai darbo sutarties ar santykių pabaiga nustatoma pagal tokias objektyvias sąlygas, kaip konkreti diena, konkrečios užduoties įvykdymas ar konkretus įvykis.
2. „panašus nuolatinis darbuotojas“ – tai toje pačioje įmonėje dirbantis darbuotojas, kuris sudarė neterminuotą darbo sutartį arba palaiko neterminuotus darbo santykius ir atlieka tą patį ar panašų darbą (profesines pareigas), tinkamai atsižvelgiant į jo kvalifikaciją ar įgūdžius. Jei toje pačioje įmonėje nėra panašaus nuolatinio darbuotojo, lyginama atsižvelgiant į taikytiną kolektyvinę sutartį arba, jei tokios sutarties nėra, lyginama atsižvelgiant į nacionalinę teisę, kolektyvines sutartis ar praktiką.“
8 Bendrojo susitarimo 4 punkte nurodyta:
„1. Pagal terminuotas sutartis dirbantiems darbuotojams negali būti taikomos mažiau palankios darbo sąlygos negu panašiems nuolatiniams darbuotojams vien dėl to, kad jie sudarė terminuotas darbo sutartis ar palaiko terminuotus darbo santykius, nebent ši nevienoda traktuotė yra objektyviai pagrįsta.
2. Tam tikrais atvejais taikomas pro rata temporis (proporcingo laiko) principas.
3. Valstybės narės, pasitarusios su socialiniais partneriais, ir (arba) socialiniai partneriai, atsižvelgdami į Bendrijos teisę ir nacionalinę teisę, kolektyvines sutartis bei praktiką, nustato šio straipsnio taikymo priemones.
4. Pagal terminuotas darbo sutartis dirbančių darbuotojų ir nuolatinių darbuotojų kvalifikacija, vertinama atsižvelgiant į jų darbo stažą, yra vienoda, nebent tokios kvalifikacijos skirtumai yra objektyviai pagrįsti. [Pagal terminuotas darbo sutartis dirbančių darbuotojų ir nuolatinių darbuotojų darbo stažo kriterijai, susiję su ypatingomis darbo sąlygomis, yra vienodi, nebent skirtingi darbo stažo kriterijai yra objektyviai pagrįsti.]“
Italijos teisė
9 1988 m. rugpjūčio 23 d. decreto del Presidente della Repubblica n. 399 – Norme risultanti dalla disciplina prevista dall’accordo per il triennio 1988-1990 del 9 giugno 1988 relativo al personale del comparto scuola (Respublikos Prezidento dekretas Nr. 399 dėl 1988 m. birželio 9 d. Susitarimą (1988–1990 m. laikotarpiui) dėl mokyklose dirbančio personalo įgyvendinančių nuostatų; GURI, Nr. 213, 1988 m. rugsėjo 10 d., paprastasis priedas Nr. 85; toliau‑ Prezidento dekretas Nr. 399/1988) 4 straipsnio 3 dalyje nustatyta:
„Universitetines studijas baigusių aukštesniojo vidurinio ugdymo mokyklų mokytojams išdirbus 16 metų, administraciniams koordinatoriams, pradinio ir pagrindinio ugdymo mokyklos mokytojams, pirmos pakopos vidurinio ugdymo mokytojams ir aukštąsias studijas baigusių aukštesniojo vidurinio ugdymo mokyklų mokytojams – 18 metų, pagalbiniam personalui ir padėjėjams – 20 metų, muzikos mokyklų ir akademijų dėstytojams – 24 metus, darbo stažas ekonominiais tikslais įskaitomas visas nustatant paskesnę darbo užmokesčio pakopą pagal užmokesčio lentelę.“
10 1994 m. balandžio 16 d. decreto legislativo n o 297 – Approvazione del testo unico delle disposizioni legislative vigenti in materia di istruzione, relative alle scuole di ogni ordine e grado (Įstatyminis dekretas Nr. 297 dėl bendrojo mokymo srityje galiojančių ir visoms mokyklos rūšims bei lygiams taikomų įstatymų nuostatų teksto patvirtinimo; GURI, Nr. 115, 1994 m. gegužės 19 d., paprastasis priedas, Nr. 79; toliau – Įstatyminis dekretas Nr. 297/1994) 485 straipsnio 1 dalyje nustatyta:
„1. Nenuolatiniam mokymo personalui, dirbančiam valstybinėse ir joms prilygintose vidurinėse ir meno mokyklose, įskaitant esančias užsienyje, teisiniais ir ekonominiais tikslais pilnais nuolatinio darbo laikotarpiais pripažįstami pirmieji ketveri metai ir du trečdaliai bet kokio vėlesnio laikotarpio, o vien ekonominiais tikslais – likęs vienas trečdalis tokio laikotarpio. Dėl tokio pripažinimo atsiradusios finansinės teisės išsaugomos ir į jas atsižvelgiama visose darbo užmokesčio pakopose, nustatytose jau po šio pripažinimo.
2. Tais pačiais tikslais ir tiek pat, kiek nustatyta 1 dalyje, toje pačioje dalyje nurodytam personalui pripažįstami darbo valstybinėse mergaičių ugdymo įstaigų mokyklose laikotarpiai ir darbo laikotarpiai kaip nuolatinio ir nenuolatinio mokytojo valstybinėse pagrindinio ugdymo ar patvirtintose mokyklose, įskaitant minėtų įstaigų mokyklas ir užsienyje esančias mokyklas, taip pat atvirosiose mokyklose, subsidijuojamose ar subsidiarinėse.
3. Tais pačiais tikslais ir neperžengiant tų pačių ribų, kokios nustatytos 1 dalyje, pagrindinio ugdymo mokyklų mokytojams pripažįstami nenuolatinio darbo laikotarpiai valstybinėse pagrindinio ugdymo mokyklose, valstybinėse įstaigose ar patvirtintose mergaičių ugdymo įstaigose, valstybinėse vidurinio ugdymo mokyklose ir meno mokyklose arba joms prilygintose mokyklose, atvirosiose mokyklose, subsidijuojamose ar subsidiarinėse, taip pat darbo kaip nuolatinio ar nenuolatinio mokytojo valstybės ar savivaldybės ikimokyklinio ugdymo mokyklose laikotarpiai.“
11 Įstatyminio dekreto Nr. 297/1994 489 straipsnyje nustatyta:
„1. Pirmesniuose straipsniuose nurodyto pripažinimo tikslais mokytojas turi būti laikomas dirbusiu visus mokslo metus, jeigu to darbo laikotarpis buvo toks, kokio reikalaujama pagal dirbant galiojančią švietimo sistemą siekiant užskaityti metus.
2. Apskaičiuojant pripažintiną laikotarpį įskaitomi kasmetinių atostogų ir motinystės atostogų laikotarpiai.“
12 1999 m. gegužės 3 d. legge n. 124 – Disposizioni urgenti in materia di personale scolastico (Įstatymas Nr. 124 dėl nepaprastų nuostatų, susijusių su mokyklų darbuotojais; GURI, Nr. 107, 1999 m. gegužės 10 d., p. 4, toliau – Įstatymas Nr. 124/1999) 11 straipsnio 14 dalyje nustatyta, kad:
„[Įstatyminio dekreto Nr. 297/1994] 489 straipsnio 1 dalis turi būti suprantama taip, kad nenuolatinio mokytojo darbas, skaičiuojant nuo 1974–1975 mokslo metų, laikomas darbu visus mokslo metus, jeigu truko ne trumpiau kaip 180 dienų arba jeigu tas mokytojas nepertraukiamai dirbo nuo vasario 1 d. iki mokinių galutinių įvertinimų pabaigos.“
Pagrindinė byla ir prejudiciniai klausimai
13 Ieškovai pagrindinėje byloje dirbo kaip mokytojai pagal įvairaus pobūdžio ir skirtingos trukmės terminuotas darbo sutartis, kol, praėję kvalifikacijos vertinimo procedūrą, tapo nuolatiniais tarnautojais: atitinkamai G.D. ir C.M. 2015 m. rugsėjo 1 d. priimti į priešmokyklinio ugdymo mokyklų mokytojų pareigas; A.R. antrosios pakopos vidurinio ugdymo mokyklos mokytojo pareigas pradėjo eiti 2011 m. rugsėjo 1 d.
14 Pripažindama darbo stažą, įgytą pagal ankstesnes terminuotas darbo sutartis, Švietimo ministerija pagal Įstatyminio dekreto Nr. 297/1994 485 straipsnį atkūrė ieškovų pagrindinėje byloje karjerą ir nustatė atitinkamai G.D. – 5 metų ir 4 mėnesių darbo stažą, C.M. – 8 metų ir 8 mėnesių ir A.R. – 13 metų bei 4 mėnesių stažą.
15 Manydami, kad ministerija įskaitė mažesnį nei faktinis jų darbo stažą ir taip pažeidė Bendrojo susitarimo 4 punktą, ieškovai pagrindinėje byloje kreipėsi į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusį teismą Tribunale ordinario di Ravenna (Ravenos pirmosios instancijos teismas, Italija) su prašymu pripažinti jų darbo stažą, t. y. G.D. – 5 metų, 11 mėnesių ir 8 dienų, C.M. – 10 metų, 5 mėnesių ir 18 dienų ir A.R. – 18 metų, 6 mėnesių ir 1 dienos, ir padidinti darbo užmokesčio išmokas, taip pat atitinkamai pakeisti mokamas socialinio draudimo įmokas ir mokesčius.
16 Grįsdami savo prašymą ieškovai pagrindinėje byloje, vadovaudamiesi taikytina 2019 m. lapkričio 28 d. Corte suprema di cassazione (Kasacinis Teismas, Italija) sprendime Nr. 31149 suformuota jurisprudencija, prašė, kad apskaičiuojant jų darbo stažą būtų įskaityta kiekviena darbo diena, prilyginant ją nuolatinio mokytojo dirbtai darbo dienai.
17 Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad tame sprendime Corte suprema di cassazione (Kasacinis Teismas), remdamasis 2018 m. rugsėjo 20 d. Sprendimu Motter (C‑466/17, EU:C:2018:758), nusprendė, kad Įstatyminio dekreto Nr. 297/1994 485 straipsnis prieštarauja Bendrojo susitarimo 4 punktui ir dėl to neturi būti taikomas, kai galutinai į nuolatinę tarnybą priimtų mokytojų, anksčiau dirbusių pagal terminuotas darbo sutartis, darbo stažas, apskaičiuojamas kartu taikant šio Įstatyminio dekreto 485 straipsnyje ir 489 straipsnyje, papildytame Įstatymo Nr. 124/1999 11 straipsnio 14 dalimi, numatytus kriterijus, yra mažesnis, nei būtų pripažintas panašiam mokytojui, nuo pat pradžių įdarbintam neterminuotam laikotarpiui.
18 Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas priduria, pirma, kad dėl šios Corte suprema di cassazione (Kasacinis Teismas) jurisprudencijos suformuota nevienoda nacionalinė jurisprudencija, ir, antra, jis mano, kad 2018 m. rugsėjo 20 d. Sprendime Motter (C‑466/17, EU:C:2018:758) Teisingumo Teismas galutinai pripažino, kad Bendrojo susitarimo 4 punktą atitinka šis 485 straipsnis, nagrinėtas byloje, kurioje priimtas tas sprendimas, nors kai kuriuos minėto sprendimo punktus galima aiškinti ir kitaip, be to, Teisingumo Teismas neatsižvelgė į visus toje byloje aktualių nacionalinės teisės normų aspektus.
19 Jei taip nėra, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas visų pirma mano, kad pagrindinėje byloje nagrinėjama nacionalinė mokytojų karjeros atkūrimo tvarka, dėl kurios kilo ginčas pagrindinėje byloje, leido pasiekti nuolatinių ir nenuolatinių mokytojų bei įvairių kategorijų laikinųjų mokytojų priešingų interesų sudėtingą pusiausvyrą ir kad ši tvarka iš tikrųjų nelemia diskriminacinių rezultatų. Konkrečiai kalbant, darbo stažo įskaitymas, kurį leidžia ši tvarka dėl tam tikro išdirbto laikotarpio, t. y. A.R. atveju – 16 metų ir G.D. ir C.M. atvejais – 18 metų, dažnai in fine yra palankus pagal terminuotas darbo sutartis dirbusiems ir į nuolatinę tarnybą priimtiems mokytojams.
20 Be to, šiam teismui kyla klausimas, ar galima laikyti panašiomis viena vertus, neterminuotai ar net terminuotai, bet ilgą laikotarpį, vykdytą mokymo veiklą, kuria užtikrintas pedagoginės veiklos tęstinumas, ir, kita vertus, fragmentišką mokymo veiklą, trumpai ar atsitiktinai pavaduojant siekiant patenkinti bet kokius poreikius, kaip antai tam tikrą ieškovų pagrindinėje byloje veiklą iki jų priėmimo į nuolatinę tarnybą, kurią vykdydami jie, šio teismo manymu, negalėjo įgyti tokios pačios patirties.
21 Be to, reikėtų patikrinti šių veiksnių svarbą siekiant įvertinti, ar bet koks mažiau palankus vertinimas, kaip jis suprantamas pagal Bendrojo susitarimo 4 punktą, gali būti „objektyviai pagrįstas“, kaip nurodyta šiame punkte.
22 Galiausiai, kadangi Italijos teisės aktų leidėjas nusprendė neatsižvelgti į darbo valandas apskaičiuojant darbo stažą, sietiną su mokslo metais, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, kokią įtaką minėtame punkte įtvirtintas pro rata temporis principas turi šiam palankiam pagrindinėje byloje nagrinėjamų nacionalinės teisės aktų aspektui.
23 Šiomis sąlygomis Tribunale ordinario di Ravenna (Ravenos pirmosios instancijos teismas) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:
„1. Ar pagal [2018 m. rugsėjo 20 d. Sprendimą] Motter [(C‑466/17, EU:C:2018:758)] buvo nustatyta pareiga netaikyti vidaus teisės normų, susijusių su mokytojų karjeros atkūrimu, kai praktiškai jos nėra palankesnės anksčiau pagal terminuotą darbo sutartį dirbusiam mokytojui nei karjeros atkūrimas, įgyvendintas pagal Įstatyminio dekreto Nr. 297/1994 485 straipsnį ir su juo susijusias nuostatas? O gal [2018 m. rugsėjo 20 d. Sprendime] Motter [(C‑466/17, EU:C:2018:758)] buvo bendrai ir abstrakčiai nustatyta kiekvienu konkrečiu atveju taikytina nuostata, kad karjeros atkūrimas pagal nacionalinės teisės normas atitinka [Bendrojo susitarimo] 4 punktą, ir dėl to nacionalinis teismas neturi pareigos netaikyti Įstatyminio dekreto Nr. 297/1994 485 straipsnio ir su juo susijusių nuostatų, nes jos buvo pripažintos šiuo aspektu suderinamomis su [Sąjungos] teise?
2. Alternatyviai pirmajam klausimui (t. y. tik tuo atveju, jei būtų laikoma, kad pagal Sąjungos teisę [Įstatyminio dekreto Nr. 297/1994] 485 straipsnis turėtų būti netaikomas pasirinktinai, taigi tai būtų laikoma palankesne nuostata), ar [Bendrojo susitarimo] 4 punktas turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį reikalaujama, kad, apskaičiuojant į nuolatines pareigas priimto mokytojo darbo stažą, jo pagal terminuotą sutartį išdirbtas laikas būtų pripažįstamas nenustatant minimalaus darbo dienų per kiekvienus mokslo metus skaičiaus? O gal, atvirkščiai, 4 punktą atitinka nacionalinės teisės nuostata, kurioje numatyta, kad į pagal terminuotą darbo sutartį dirbusių mokytojų paslaugas (trumpalaikis ir atsitiktinis pavadavimas) nereikia atsižvelgti, jeigu jos nebuvo teikiamos kiekvienais mokslo metais bent po 180 dienų arba nuo vasario 1 d. iki mokinių galutinių įvertinimų pabaigos [Įstatymo Nr. 124/1999 11 straipsnio 14 dalis)?
3. Alternatyviai pirmajam klausimui (t. y. tik tuo atveju, jei būtų laikoma, kad pagal Sąjungos teisę reikalaujama, kad [Įstatyminio dekreto Nr. 297/1994] 485 straipsnis būtų netaikomas pasirinktinai, taigi tai būtų laikoma palankesne nuostata) ar pagal minėtą 4 punktą reikalaujama, kad terminuotas darbas mažesnį valandų skaičių, nei nustatytasis neterminuoto darbo atveju, mokytoją priėmus į nuolatines pareigas turėtų būti laikomas vienodai svarbiu apskaičiuojant stažą? Jeigu ne, koks turėtų būti minimalus valandų skaičius (pavyzdžiui, pagal neterminuotą sutartį dirbant ne visą darbo laiką), kurį viršijus pagal minėtą 4 punktą toks pripažinimas pagal vidaus teisę būtų privalomas?
Žvelgiant iš kitos, veidrodinės perspektyvos, ar su minėtu 4 punktu suderinama vidaus teisė, pagal kurią, siekiant pripažinti į nuolatines pareigas priimto mokytojo darbo stažą, sukauptą prieš tampant nuolatiniu mokytoju, neatsižvelgiama į valandinį darbą, kurio trukmė nesiekia panašioje padėtyje esančio ne visą darbo laiką dirbančio mokytojo minimalios darbo trukmės per savaitę?
Kaip dar viena šio paskutinio klausimo alternatyva pateikiamas kitas klausimas: ar su minėtu 4 punktu suderinama vidaus teisė, pagal kurią numatyta pro rata temporis svarba pripažįstant į nuolatines pareigas priimto mokytojo darbo stažą, sukauptą prieš tampant nuolatiniu mokytoju, kiek tai susiję valandiniu darbu, kurio trukmė nesiekia panašioje padėtyje esančio ne visą darbo laiką dirbančio mokytojo minimalios darbo trukmės per savaitę?“
Dėl prašymo taikyti pagreitintą procedūrą
24 Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas prašė, kad ši byla būtų nagrinėjama taikant Teisingumo Teismo procedūros reglamento 105 straipsnyje numatytą pagreitintą procedūrą.
25 Grįsdamas savo prašymą šis teismas nurodė teisinį netikrumą dėl Sąjungos teisės aiškinimo apimties, egzistuojantį nuo tada, kai 2019 m. lapkričio 28 d. Corte suprema di cassazione (Kasacinis Teismas) priėmė sprendimą Nr. 31149, taip pat pavojų, kad gali būti pažeisti vienodo šios teisės aiškinimo reikalavimai, ir didelį Italijos teismų nagrinėjamų bylų, susijusių su pateiktais klausimais, skaičių.
26 Šiuo aspektu pažymėtina, kad Procedūros reglamento 105 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo prašymu arba išimties tvarka savo iniciatyva Teisingumo Teismo pirmininkas, išklausęs teisėją pranešėją ir generalinį advokatą, gali nuspręsti nagrinėti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pagal pagreitintą procedūrą, jeigu dėl bylos pobūdžio reikia, kad ji būtų greitai išnagrinėta.
27 Visų pirma dėl teisinio netikrumo, egzistuojančio dėl Sąjungos teisės aiškinimo apimties laukiant, kol Teisingumo Teismas atsakys į pateiktus klausimus, reikia priminti, kad šio 105 straipsnio 1 dalyje numatyta pagreitinta procedūra yra procesinė priemonė, kurios paskirtis – reaguoti į ypatingą nepaprastąją padėtį (2010 m. rugpjūčio 31 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutarties UEFA ir British Sky Broadcasting, C‑228/10, EU:C:2010:474, 6 punktas; 2017 m. gruodžio 20 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutarties M. A. ir kt., C‑661/17, EU:C:2017:1024, 17 punktas ir 2019 m. sausio 18 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutarties Adusbef ir kt., C‑686/18, EU:C:2019:68, 11 punktas).
28 Vien teisės subjektų suinteresuotumas, nors ir teisėtas, kuo greičiau nustatyti iš Sąjungos teisės kylančių teisių apimtį neįrodo, kad egzistuoja išimtinė aplinkybė, kaip tai suprantama pagal šio 105 straipsnio 1 dalį (2018 m. kovo 8 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutarties Vitali, C‑63/18, EU:C:2018:199, 18 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
29 Kalbant apie pavojų, kad gali būti pažeisti vienodo Sąjungos teisės aiškinimo reikalavimai, reikia pažymėti, kad iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad svarba užtikrinti vienodą nuostatų, kurios yra jos teisės sistemos dalis, taikymą Sąjungoje yra neatsiejama nuo kiekvieno pagal SESV 267 straipsnį pateikto prašymo ir vien jos nepakanka, kad būtų nustatyta skuba, pateisinanti prašymo priimti prejudicinį sprendimą nagrinėjimą pagal pagreitintą procedūrą (šiuo klausimu žr. 2018 m. rugsėjo 17 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutarties Lexitor, C‑383/18, EU:C:2018:769, 16 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
30 Galiausiai dėl to, kad dėl iškeltų klausimų Italijoje vyksta daug ginčų, reikia priminti, kad didelis asmenų ar teisinių situacijų, kurie gali būti susiję su pateiktu klausimu, skaičius savaime negali būti išimtinė aplinkybė, galinti pateisinti pagreitintos procedūros taikymą (2018 m. rugsėjo 17 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutarties Lexitor, C‑383/18, EU:C:2018:769, 15 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
31 Šiomis aplinkybėmis Teisingumo Teismo pirmininkas, išklausęs teisėją pranešėją ir generalinę advokatę, 2022 m. birželio 30 d. nusprendė netenkinti šio prašymo.
Dėl prejudicinių klausimų
Dėl priimtinumo
32 Italijos vyriausybė tvirtina, kad prejudiciniai klausimai yra nepriimtini. Iš tiesų ji teigia, kad pirmajame klausime iškelta problema yra hipotetinė, nes vienintelė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo abejonė dėl 2018 m. rugsėjo 20 d. Sprendime Motter (C‑466/17, EU:C:2018:758) įtvirtinto principo aiškinimo kyla dėl Corte suprema di cassazione (Kasacinis Teismas) jurisprudencijos, taigi dėl skirtingos nacionalinių teismų praktikos, dėl kurios galima imtis priemonių nacionalinės teisės sistemoje. Ši vyriausybė pridūrė, kad antrasis ir trečiasis klausimai turėtų būti nagrinėjami tik tuo atveju, jei atsakymas į pirmąjį klausimą reikštų šio principo ribų „peržengimą“. Taigi šiuose antrajame ir trečiajame klausimuose irgi keliama hipotetinė problema. Galiausiai antrasis klausimas taip pat susijęs ne su pagal terminuotas darbo sutartis dirbančių mokytojų ir nuolatinių mokytojų diskriminacija, bet su dviejų kategorijų pagal terminuotas darbo sutartis dirbančių mokytojų diskriminacija, atsižvelgiant į tai, ar jų atveju pasiektos pagrindinėje byloje nagrinėjamuose nacionalinės teisės aktuose nustatytos ribos.
33 Šiuo aspektu primintina, kad, Teisingumo Teismui ir nacionaliniams teismams bendradarbiaujant, kaip numatyta SESV 267 straipsnyje, tik bylą nagrinėjantis nacionalinis teismas, atsakingas už sprendimo priėmimą, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes turi įvertinti, ar jo sprendimui priimti būtinas prejudicinis sprendimas, ir Teisingumo Teismui pateikiamų klausimų svarbą. Todėl iš principo Teisingumo Teismas turi priimti sprendimą tuo atveju, kai pateikiami klausimai susiję su Sąjungos teisės išaiškinimu (2019 m. gruodžio 19 d. Sprendimo Darie, C‑592/18, EU:C:2019:1140 24 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
34 Vadinasi, nacionalinio teismo pateiktiems klausimams dėl Sąjungos teisės aiškinimo, atsižvelgiant į jo paties nurodytas faktines aplinkybes ir teisinius pagrindus, kurių tikslumo Teisingumo Teismas neprivalo tikrinti, taikoma svarbos prezumpcija. Teisingumo Teismas gali atsisakyti priimti sprendimą dėl nacionalinio teismo pateikto prašymo, tik jeigu akivaizdu, kad prašomas Sąjungos teisės išaiškinimas visiškai nesusijęs su pagrindinės bylos aplinkybėmis ar dalyku, jeigu problema hipotetinė arba Teisingumo Teismas neturi informacijos apie faktines ir teisines aplinkybes, būtinos tam, kad būtų naudingai atsakyta į jam pateiktus klausimus (2019 m. gruodžio 19 d. Sprendimo Darie, C‑592/18, EU:C:2019:1140, 25 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
35 Nagrinėjamu atveju prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas tame prašyme paaiškina, kad, nepaisant 2018 m. rugsėjo 20 d. Sprendime Motter (C‑466/17, EU:C:2018:758) Teisingumo Teismo pateikto Bendrojo susitarimo 4 punkto išaiškinimo, nacionalinių teismų praktika dėl pagrindinėje byloje nagrinėjamų nacionalinės teisės aktų atitikties šiam punktui skiriasi. Šis teismas priduria, kad tame sprendime Teisingumo Teismas neatsižvelgė į visus šių nacionalinės teisės aktų aspektus ir kad išlieka abejonių dėl minėto punkto aiškinimo esant tokioms situacijoms, kaip ieškovų pagrindinėje byloje, todėl atsakymas į pirmąjį klausimą yra būtinas jo nagrinėjamam ginčui išspręsti ir prireikus atsakyti į subsidiariai pateiktus antrąjį ir trečiąjį klausimus.
36 Taigi pateiktuose klausimuose iškelta problema nėra hipotetinė.
37 Tos pačios nuostatos išaiškinimas, kurio prašoma antruoju klausimu, taip pat susijęs su pagrindinės bylos faktais ar dalyku. Šis ginčas kilo ieškovams pagrindinėje byloje užginčijus juos priimant į nuolatinę valstybės tarnybą taikytą darbo stažo apskaičiavimo metodą už laikotarpį, per kurį jie dirbo mokytojais pagal terminuotas darbo sutartis, palyginti su metodu, kuris jiems būtų taikytas, jei nuo pat pradžių būtų įdarbinti neterminuotam laikotarpiui. Be to, prašyme priimti prejudicinį sprendimą nurodytos visos faktinės ir teisinės aplinkybės, būtinos norint atsakyti į pateiktą klausimą.
38 Vadinasi, prejudiciniai klausimai yra priimtini.
Dėl esmės
39 Visų pirma, kaip pažymi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, Įstatyminio dekreto Nr. 297/1994 485 straipsnis, kuris taikytinas ieškovams pagrindinėje byloje ir kuriuo, jų teigimu, pažeidžiamas Bendrojo susitarimo 4 punktas, buvo nagrinėjamas byloje, kurioje priimtas 2018 m. rugsėjo 20 d. Sprendimas Motter (C‑466/17, EU:C:2018:758).
40 Tame sprendime Teisingumo Teismas nusprendė, kad pagal šį Bendrojo susitarimo 4 punktą iš esmės nedraudžiama tokia nacionalinės teisės norma, kurioje nustatyta, kad įdarbinimo į nuolatinio tarnautojo pareigas pagal kvalifikacijos įvertinimo procedūrą momentu nustatant darbuotojo darbo užmokesčio kategoriją įskaitomi visi išdirbti laikotarpiai, įgyti per pirmuosius ketverius darbo pagal terminuotą darbo sutartį metus, o toliau – tik jų dalis, t. y. du trečdaliai.
41 Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad Teisingumo Teismas neturėjo visos informacijos, apibūdinančios nacionalinės teisės aktus, nagrinėtus pagrindinėje byloje, kurioje priimtas 2018 m. rugsėjo 20 d. Sprendimas Motter (C‑466/17, EU:C:2018:758). Šiomis aplinkybėmis nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą nurodoma Prezidento dekreto Nr. 399/1988 4 straipsnio 3 dalyje numatyta prilyginimo tvarka ir į Įstatyminio dekreto Nr. 297/1994 489 straipsnyje, papildytame Įstatymo Nr. 124/1999 11 straipsnio 14 dalimi, įtvirtinta taisyklė, pagal kurią trumpesnė nei vienų metų nenuolatinio mokytojo darbo trukmė skaičiuojant darbo stažą prilyginama visų mokslo metų darbo stažui, jei dirbta ne trumpiau nei 180 dienų arba nepertraukiamai nuo vasario 1 d. iki mokinių galutinių įvertinimų pabaigos.
42 Be to, dėl šiam teismui kilusio klausimo, ar tame sprendime Teisingumo Teismas galutinai įvertino šių nacionalinės teisės aktų atitiktį Bendrojo susitarimo 4 punktui, todėl konkrečiu atveju nacionalinis teismas nebegali konstatuoti jų galimo prieštaravimo šiam punktui ar prireikus netaikyti minėtų nacionalinės teisės aktų, reikia konstatuoti, jog tokia išvada yra negalima.
43 Iš tikrųjų, vykstant SESV 267 straipsnyje numatytam procesui, nacionalines nuostatas turi aiškinti valstybių narių nacionaliniai teismai, o ne Teisingumo Teismas; šis teismas neturi teisės spręsti, ar vidaus teisės normos atitinka Sąjungos teisės nuostatas. Teisingumo Teismas tik turi jurisdikciją pateikti nacionaliniam teismui visapusišką Sąjungos teisės išaiškinimą, kuris tam teismui leistų įvertinti vidaus teisės normų atitiktį Sąjungos teisės aktams (šiuo klausimu žr. 2022 m. birželio 21 d. Sprendimo Ligue des droits humains, C‑817/19, EU:C:2022:491, 240 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
44 Be to, jei nacionalinis teismas, pagal Sąjungos viršenybės principą įpareigotas taikyti Sąjungos teisės nuostatas pagal jam suteiktą jurisdikciją, negali išaiškinti nacionalinės teisės aktų taip, kad jie atitiktų Sąjungos teisės reikalavimus, jam tenka pareiga užtikrinti visišką šios teisės reikalavimų veiksmingumą nagrinėjamam ginčui, prireikus savo iniciatyva netaikant jokių, net ir vėliau priimtų, tiesiogiai veikiančiai Sąjungos teisės nuostatai prieštaraujančių nacionalinės teisės aktų ar jurisprudencijos (šiuo klausimu žr. 2022 m. kovo 8 d. Sprendimo Bezirkshauptmannschaft Hartberg-Fürstenfeld (Tiesioginis veikimas), C‑205/20, EU:C:2022:168, 37 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
45 Byloje, kurioje priimtas 2018 m. rugsėjo 20 d. Sprendimas Motter (C‑466/17, EU:C:2018:758), Teisingumo Teismas, atsižvelgdamas į nacionalinių teismų ir savo funkcijų pasiskirstymą, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui tik pateikė Bendrojo susitarimo 4 punkto aiškinimo gaires, atsižvelgdamas į šio teismo aprašytas teisines ir faktines aplinkybes, ir su sąlyga, kad šis atliks tik į jo kompetencijos sritį patenkančius patikrinimus, kaip priminta to sprendimo 35, 48, 49 ir 53 punktuose. Teisingumo Teismas minėto sprendimo rezoliucinėje dalyje taip pat vartojo žodžius „iš esmės“.
46 Atsižvelgiant į pateiktus patikslinimus, iš prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pateiktos informacijos matyti, kad kai kurie ieškovų pagrindinėje byloje darbo pagal terminuotas darbo sutartis laikotarpiai nesiekė šio sprendimo 41 punkte primintuose nacionalinės teisės aktuose nustatytų ribų, t. y. neatitiko reikalavimo išdirbti bent 180 darbo dienų mokslo metais arba dirbti nepertraukiamai nuo vasario 1 d. iki mokinių galutinių įvertinimų pabaigos, o ieškovė byloje, kurioje priimtas 2018 m. rugsėjo 20 d. Sprendimas Motter (C‑466/17, EU:C:2018:758), prieš ją priimant į nuolatinę tarnybą dirbo pagal terminuotas vienų metų darbo sutartis, kaip nurodyta to sprendimo 8 punkte.
47 Nacionalinis teismas nurodo, kad pagal šiuos teisės aktus, jei pagal terminuotas darbo sutartis dirbančių mokytojų teiktų paslaugų trukmė pasiekia šias ribas, šios paslaugos prilyginamos darbui visus mokslo metus, neatsižvelgiant į faktinį dirbtų valandų skaičių ir net į tai, kad per savaitę dirbtų valandų skaičius yra mažesnis už darbo visą arba ne visą darbo laiką valandų skaičių. Tačiau, jei teiktų paslaugų trukmė nesiekia minėtų ribų, į jas neatsižvelgiama, o pagal Įstatyminio dekreto Nr. 297/1994 485 straipsnį į visą tas ribas siekiančių paslaugų trukmę atsižvelgiama tik ketverius metus, vėlesniais metais – į du jų trečdalius, o į likusį vieną jų trečdalį tam tikrą metų skaičių neatsižvelgiama ir jis įskaitomas tik vėliau praėjus tam laikotarpiui.
48 Šiomis aplinkybėmis, siekiant pateikti nacionaliniam teismui naudingą atsakymą, reikia manyti, kad savo klausimais, kuriuos būtina nagrinėti kartu, šis teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Bendrojo susitarimo 4 punktas turi būti aiškinamas kaip draudžiantis nacionalinės teisės aktus, pagal kuriuos priimant į nuolatinę valstybės tarnybą ir pripažįstant darbuotojo darbo stažą neįskaitomi pagal terminuotas darbo sutartis išdirbti laikotarpiai, trumpesni nei 180 dienų per mokslo metus, arba nedirbti nepertraukiamai nuo vasario 1 d. iki mokinių galutinių įvertinimų pabaigos, nepaisant faktinio dirbtų valandų skaičiaus, ir pagal kuriuos, išdirbus daugiau nei ketverius metus ir kai tenkinami minėti trukmės reikalavimai, įskaitomi tik du tų darbo laikotarpių trečdaliai, o likęs vienas trečdalis įskaitomas išdirbus tam tikrą metų skaičių.
49 Šiuo klausimu reikia priminti, kad pagal Bendrojo susitarimo 1 punkto a papunktį vienas iš šio susitarimo tikslų yra pagerinti darbo pagal terminuotas sutartis kokybę, užtikrinant nediskriminavimo principo paisymą. Be to, Bendrojo susitarimo preambulės trečioje pastraipoje nurodyta, kad šis susitarimas „rodo socialinių partnerių siekį sukurti bendruosius pagrindus, kurie užtikrintų vienodų sąlygų taikymą pagal terminuotas sutartis dirbantiems darbuotojams, apsaugant juos nuo diskriminavimo“. Direktyvos 1999/70 14 konstatuojamojoje dalyje šiuo klausimu pažymėta, kad Bendruoju susitarimu siekiama, be kita ko, pagerinti darbo pagal terminuotas darbo sutartis kokybę, nustatant būtiniausius reikalavimus, kuriais būtų užtikrintas nediskriminavimo principo taikymas (2018 m. birželio 5 d. Sprendimo Montero Mateos, C‑677/16, EU:C:2018:393, 39 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
50 Bendruoju susitarimu, visų pirma jo 4 punktu, siekiama taikyti šį principą pagal terminuotas darbo sutartis dirbantiems darbuotojams tam, kad darbdavys nenustatytų tokių darbo santykių, siekdamas, kad šie darbuotojai negalėtų pasinaudoti teisėmis, kuriomis naudojasi pagal neterminuotas darbo sutartis dirbantys darbuotojai (2018 m. birželio 5 d. Sprendimo Montero Mateos, C‑677/16, EU:C:2018:393, 40 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
51 Atsižvelgiant į dviejuose ankstesniuose punktuose primintus Bendrojo susitarimo siekiamus tikslus, jo 4 punktas turi būti suprantamas kaip įtvirtinantis vieną iš Sąjungos socialinės teisės principų, kuris neturėtų būti aiškinamas siaurai (2018 m. birželio 5 d. Sprendimo Montero Mateos, C‑677/16, EU:C:2018:393, 41 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
52 Šiuo klausimu svarbu priminti, kad, kiek tai susiję su darbo sąlygomis, Bendrojo susitarimo 4 punkto 1 dalyje nustatytas draudimas pagal terminuotas sutartis dirbančius darbuotojus vertinti ne taip palankiai kaip panašius nuolatinius darbuotojus vien dėl to, kad jie dirba pagal terminuotas darbo sutartis, nebent skirtingas požiūris būtų „objektyviai pagrįstas“ (šiuo klausimu žr. 2011 m. rugsėjo 8 d. Sprendimo Rosado Santana, C‑177/10, EU:C:2011:557, 56 ir 64 punktus ir 2018 m. birželio 5 d. Sprendimo Montero Mateos, C‑677/16, EU:C:2018:393, 42 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
53 Šio 4 punkto 4 dalyje numatytas toks pats draudimas dėl stažo laikotarpių kriterijų, susijusių su specialiomis darbo sąlygomis (šiuo klausimu žr. 2011 m. rugsėjo 8 d. Sprendimo Rosado Santana, C‑177/10, EU:C:2011:557, 64 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
54 Be to, iš to 4 punkto formuluotės ir tikslo matyti, kad jis susijęs ne su pačiu pasirinkimu sudaryti terminuotas darbo sutartis vietoj neterminuotų darbo sutarčių, bet su darbuotojų, sudariusių pirmosios rūšies darbo sutartį, darbo sąlygomis, palyginti su pagal antros rūšies darbo sutartį įdarbintų darbuotojų darbo sąlygomis, nes sąvoka „darbo sąlygos“ apima priemones, susijusias su darbuotojo ir jo darbdavio nustatytais darbo santykiais (šiuo klausimu žr., be kita ko, 2020 m. spalio 8 d. Sprendimo Universitatea „Lucian Blaga“ Sibiu ir kt., C‑644/19, EU:C:2020:810, 39 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
55 Šiuo klausimu Teisingumo Teismas jau nurodė, kad tokios normos, kaip nagrinėjamos pagrindinėje byloje, susijusios su laikotarpiais, kuriuos reikia išdirbti tam, kad būtų galima priskirti prie tam tikros darbo užmokesčio kategorijos, patenka į „darbo sąlygų“ sąvoką, kaip ji suprantama pagal Bendrojo susitarimo 4 punktą (2018 m. rugsėjo 20 d. Sprendimo Motter, C‑466/17, EU:C:2018:758, 26 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
56 Taigi, atsižvelgiant į tai, kas priminta šio sprendimo 52 ir 53 punktuose, ir siekiant atsakyti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui, reikia visų pirma išnagrinėti, ar pagrindinėje byloje nagrinėjami teisės aktai lemia skirtingą panašių situacijų vertinimą, ir tada, jei reikia, nustatyti, ar toks skirtingas vertinimas yra „objektyviai pagrįstas“.
57 Šios bylos šalys neginčija, be to, iš 2018 m. rugsėjo 20 d. Sprendimo Motter (C‑466/17, EU:C:2018:758) 27 punkto matyti, kad siekiant per konkursą įdarbintus nuolatinius mokytojus priskirti prie darbo užmokesčio kategorijos gali būti atsižvelgiama į visą jų darbo stažą. Konkrečiai kalbant, atrodo, kad apskaičiuojant šių mokytojų darbo stažą įskaitoma kiekviena darbo diena, neatsižvelgiant į faktiškai dirbtas valandas ar krūvį, bet tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas. Be to, šis teismas nenurodo, kad atostogų ar nebuvimo darbe laikotarpiai, pavyzdžiui, dėl ligos, būtų neįskaitomi atliekant tokį skaičiavimą.
58 Kita vertus, iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad ieškovų pagrindinėje byloje, kaip mokytojų, dirbusių pagal terminuotas darbo sutartis ir į valstybės tarnybą priimtų pagal kvalifikacijos vertinimo procedūrą, mokslo metais dirbti laikotarpiai, nesiekiantys Įstatyminio dekreto Nr. 297/1994 489 straipsnyje, papildytame Įstatymo Nr. 124/1999 11 straipsnio 14 dalimi, nustatytų ribų, neįskaityti pripažįstant jų darbo stažą. Be to, šias ribas siekiantys laikotarpiai visiškai įskaitomi tik ketverius metus, o vėlesniais metais – tik du jų trečdaliai, kaip numatyta šio įstatyminio dekreto 485 straipsnyje.
59 Šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas primena, kad vienas trečdalis darbo stažo, į kurį neatsižvelgiama po pirmųjų ketverių metų, esant tam tikroms aplinkybėms po tam tikro laikotarpio gali būti įskaitytas siekiant į nuolatines pareigas priimtus mokytojus, dirbusius pagal terminuotas darbo sutartis, vėliau priskirti prie paskesnių darbo užmokesčio pakopų pagal darbo užmokesčio lentelę, kaip numatyta Prezidento dekreto Nr. 399/1988 4 straipsnio 3 dalyje. Vis dėlto, šis įskaitymas galimas tik praėjus labai ilgam laikotarpiui, t. y. nuo 16-ųjų iki 24-ųjų tarnybos metų, konkrečiai – po 16 metų darbo A.R. atveju ir po 18 metų darbo G.D. ir C.M. atvejais, jeigu jie vis dar yra Švietimo ministerijos personalo nariai.
60 Tuo remiantis, darytina išvada, kad nacionalinės teisės aktai, kaip antai nagrinėjami pagrindinėje byloje, įtvirtina nevienodą požiūrį, nepalankų šiems pagal terminuotas darbo sutartis dirbantiems mokytojams, palyginti su pagal neterminuotas sutartis įdarbintais mokytojais, kuriems šie apribojimai netaikomi.
61 Tam, kad toks skirtingas požiūris būtų laikomas pagal Bendrojo susitarimo 4 punktą draudžiama diskriminacija, jis turi būti taikomas panašioms situacijoms ir negali būti objektyviai pagrįstas (šiuo klausimu žr. 2018 m. rugsėjo 20 d. Sprendimo Motter, C‑466/17, EU:C:2018:758, 28 punktą).
62 Pirma, dėl atitinkamų situacijų panašumo reikia pažymėti, kad siekiant įvertinti, ar darbuotojai dirba vienodą arba panašų darbą, kaip tai suprantama pagal Bendrąjį susitarimą, vadovaujantis jo 3 punkto 2 dalimi ir 4 punkto 1 dalimi reikia nustatyti, ar, atsižvelgiant į visus aspektus, pavyzdžiui, darbo pobūdį, mokymo ir darbo sąlygas, jų situacija gali būti laikoma panašia (2018 m. rugsėjo 20 d. Sprendimo Motter, C‑466/17, EU:C:2018:758, 29 punktas ir 2022 m. birželio 30 d. Sprendimo Comunidad de Castilla y León, C‑192/21, EU:C:2022:513, 34 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
63 Nustačius, jog pagal terminuotas darbo sutartis įdarbinti darbuotojai vykdė tas pačias funkcijas kaip darbuotojai, su kuriais tas pats darbdavys sudarė neterminuotas darbo sutartis, arba užėmė tas pačias pareigas kaip pastarieji, iš principo reikia laikyti, kad šių dviejų kategorijų darbuotojų situacijos panašios (šiuo klausimu žr. 2020 m. liepos 16 d. Sprendimo Governo della Repubblica italiana (Italijos taikos teisėjų statusas), C‑658/18, EU:C:2020:572, 144 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
64 Iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad ieškovai pagrindinėje byloje iki tol, kol buvo priimti į nuolatines pareigas valstybės tarnyboje, teikė įvairias, kartais trumpalaikes ir nedaug valandų apimančias, mokymo paslaugas. Tokiais paskyrimais siekta patenkinti įvairius pavadavimo poreikius dėl Italijos vyriausybės nurodyto nuolatinių mokytojų trūkumo.
65 Iš šio prašymo, be kita ko, matyti, kad G.D, ikimokyklinio ugdymo mokytoja, dirbo daug pavienių darbo dienų ir kad C.M, taip pat ikimokyklinio ugdymo mokytoja, pirmaisiais metais dirbo penkis mėnesius ir keturias dienas pagal 62 skirtingas darbo sutartis ir vidutiniškai po dvi dienas vis kitoje mokykloje. Vidurinio ugdymo mokytojas A.R nepateikė dirbtų valandų skaičiaus įrodymų, tačiau daug sutarčių, kuriose nurodytas šis valandų skaičius, buvo susijusios su darbo visą darbo laiką dalimi, kurią sudarantis valandų skaičius yra labai mažas, pavyzdžiui, penkios valandos per savaitę pagal kelias sutartis 2003 metais.
66 Vis dėlto iš šio prašymo išplaukia, kad per šiuos įvairius paskyrimus ieškovai pagrindinėje byloje ėjo tas pačias pareigas ir dirbo tam pačiam darbdaviui kaip ir nuolatiniai mokytojai, kuriuos jie pavadavo. Šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nenurodo, kad šiems ieškovams būtų patikėtos užduotys, kurios iš esmės skiriasi nuo nuolatinių mokytojų užduočių. Taigi, atsižvelgiant į šių ieškovų darbo pobūdį ir sąlygas, galima pripažinti, kad jų situacija buvo panaši į nuolatinių mokytojų, kuriuos jie pavadavo, situaciją.
67 Su sąlyga, kad tai patikrins prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, ieškovų pagrindinėje byloje užduotys, kurias jie vykdė prieš priėmimą į nuolatinę tarnybą, iš esmės turi būti laikomos panašiomis į nuolatinių mokytojų užduotis, turint omenyje, jog aplinkybė, kad nelaimėtas konkursas į valstybės tarnybą, nepaneigia pagal terminuotas darbo sutartis dirbančių mokytojų ir nuolatinių mokytojų padėčių panašumo (šiuo klausimu žr. 2018 m. rugsėjo 20 d. Sprendimo Motter, C‑466/17, EU:C:2018:758, 33–35 punktus).
68 Viena vertus, dėl kai kurių paskyrimų, kuriuos ieškovai pagrindinėje byloje atliko šiomis aplinkybėmis, trumpalaikiškumo ir jų vykdymo su pertraukomis, nėra pagrindo teigti, kad dėl jų būtų iš esmės pasikeitusios užduotys, užimamos pareigos ar net atliekamo darbo pobūdis ar sąlygos. Kita vertus, jokia Teisingumo Teismui pateiktos bylos medžiagoje esanti informacija neleidžia patvirtinti, kad kai kurių mokytojo, dirbančio pagal neterminuotą darbo sutartį, teikiamų paslaugų trumpalaikiškumas ir jų teikimas su pertraukomis galėtų lemti tai, kad į taip įgytą patirtį nebūtų atsižvelgiama skaičiuojant darbo stažą. Vis dėlto būtent prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, kuris vienintelis turi visą reikšmingą informaciją, turi atlikti vertinimą šiuo klausimu.
69 Antra, dėl klausimo, ar šio sprendimo 60 punkte nurodytas skirtingas panašių situacijų, minėtų šio sprendimo 67 punkte, vertinimas gali būti „objektyviai pagrįstas“, kaip tai suprantama pagal Bendrojo susitarimo 4 punktą, reikia priminti, kad ši sąvoka turi būti suprantama kaip neleidžianti pateisinti skirtingo požiūrio į pagal terminuotas ir neterminuotas darbo sutartis dirbančius darbuotojus vien dėl to, kad jis įtvirtintas bendroje ir abstrakčioje nacionalinėje normoje. Ši sąvoka reikalauja, kad konstatuotas skirtingas požiūris būtų pateisinamas tiksliais ir konkrečiais veiksniais, kurie apibūdina atitinkamą darbo sąlygą, atsižvelgiant į konkrečias jos taikymo aplinkybes (šiuo klausimu žr. 2018 m. rugsėjo 20 d. Sprendimo Motter, C‑466/17, EU:C:2018:758, 36 ir 37 punktus; 2022 birželio 20 d. Sprendimo Comunidad de Castilla y León, C‑192/21, EU:C:2022:513, 41 ir 42 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją).
70 Remiantis objektyviais ir skaidriais kriterijais, turi būti galima įvertinti, ar ši nelygybė atitinka tikrus poreikius, leidžia pasiekti numatytą tikslą ir yra būtina jam pasiekti. Tai gali padėti nustatyti, pavyzdžiui, ypatingas užduočių, kurioms atlikti šios sutartys buvo sudarytos, pobūdis ir savybės arba prireikus siekiamas teisėtas valstybės narės socialinės politikos tikslas (šiuo klausimu žr. 2018 m. rugsėjo 20 d. Sprendimo Motter, C‑466/17, EU:C:2018:758, 37 punktą ir 2022 m. birželio 30 d. Sprendimo Comunidad de Castilla y León, C‑192/21, EU:C:2022:513, 41 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
71 Be to, rėmimasis vien tuo, kad viešojo administravimo įstaigų darbuotojų darbas yra laikinas, neatitinka šių reikalavimų, todėl negali būti „objektyviai pagrįstas“, kaip tai suprantama pagal Bendrojo susitarimo 4 punktą (šiuo klausimu žr. 2018 m. rugsėjo 20 d. Sprendimo Motter, C‑466/17, EU:C:2018:758, 38 punktą; 2022 m. birželio 30 d. Sprendimo Comunidad de Castilla y León, C‑192/21, EU:C:2022:513, 43 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
72 Nagrinėjamu atveju siekdami pateisinti pagrindinėje byloje nagrinėjamą skirtingą požiūrį prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas ir Italijos vyriausybė remiasi būtinybe, pirma, atspindėti nuolatinių mokytojų, kurie nuo pat pradžių įdarbinti per viešuosius konkursus bei kuriems Costituzione della Repubblica Italiana (Italijos Respublikos Konstitucija) suteikia ypatingą reikšmę, ir mokytojų, paskirtų į nuolatinę tarnybą prieš tai įgijus profesinės patirties pagal terminuotas darbo sutartis, darbo skirtumus ir, antra, išvengti pirmųjų atvirkštinės diskriminacijos. Jie konkrečiai nurodo tų antrųjų mokytojų darbui būdingą mokomųjų dalykų, sąlygų ir tvarkaraščių įvairovę ir tai, kad nėra jokio pirminio jų įgūdžių patikrinimo per konkursą.
73 Pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją kiekvienas iš šių tikslų gali būti „objektyviai pagrįstas“, kaip tai suprantama pagal Bendrojo susitarimo 4 punkto 1 ir (arba) 4 dalį (šiuo klausimu žr. 2018 m. rugsėjo 20 d. Sprendimo Motter, C‑466/17, EU:C:2018:758, 47 ir 51 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją).
74 Vis dėlto taip pat neginčytina, kad kelio užkirtimas atvirkštinės diskriminacijos atsiradimui negali būti laikomas objektyviai pagrįstu, jeigu pagal nacionalinės teisės aktus visiškai ir visomis aplinkybėmis pašalinama galimybė atsižvelgti į visus darbo laikotarpius, kuriuos darbuotojai dirbo pagal terminuotas darbo sutartis, kai įdarbinant neterminuotam laikotarpiui nustatomas jų darbo stažas ir kartu darbo užmokesčio lygis (šiuo klausimu žr. 2012 m. spalio 18 d. Sprendimo Valenza ir kt., C‑302/11–C‑305/11, EU:C:2012:646, 62 punktą ir 2014 m. rugsėjo 4 d. Sprendimo Bertazzi ir kt., C‑152/14, EU:C:2014:2181, 16 punktą).
75 Nagrinėjamu atveju dėl prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo ir Italijos vyriausybės nurodytų tikslų Teisingumo Teismas pripažino, kad jie pagrįstai gali būti laikomi atitinkančiais tikruosius poreikius, o tai vis dėlto turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas (šiuo klausimu žr. 2018 m. rugsėjo 20 d. Sprendimo Motter, C‑466/17, EU:C:2018:758, 48 ir 51 punktus).
76 Pagrindinėje byloje nagrinėjami nacionalinės teisės aktai, kiek pagal juos įdarbinant nuolatiniam darbui ribojamas atsižvelgimas į darbo stažą, įgytą teikiant laikinas, įvairiarūšes ir be pedagoginio tęstinumo paslaugas, visų pirma nepatikrinus gebėjimų per konkursą, gali iš esmės būti laikomi tinkami siekiant šių tikslų.
77 Kalbant apie šių nacionalinės teisės aktų būtinumą siekiamiems tikslams įgyvendinti, reikia pažymėti, kad iš prašyme priimti prejudicinį sprendimą pateiktos informacijos matyti, kad Įstatyminio dekreto Nr. 297/1994 489 straipsnyje, papildytame Įstatymo Nr. 124/1999 11 straipsnio 14 dalimi, numatyta norma savaime yra arba palanki, arba nepalanki atitinkamiems pagal terminuotas darbo sutartis dirbantiems mokytojams.
78 Iš tiesų, kaip pažymi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas ir Italijos vyriausybė, pastarųjų mokytojų teikiamos paslaugos 180 dienų per metus, t. y. maždaug du trečdaliai mokslo metų, prilyginamos darbui visus mokslo metus. Tas pats taikoma tuo atveju, jei šios paslaugos buvo teikiamos nuo vasario 1 d. iki mokinių galutinių įvertinimų pabaigos.
79 Vis dėlto, jei šių paslaugų trukmė tokia nėra arba jos neteiktos nepertraukiamai nuo vasario 1 d. iki tol, kol baigiasi minėtas galutinis mokinių vertinimas, į jas neatsižvelgiama, net ir iš dalies. Be to, ši neįskaitymo taisyklė papildo taisyklę, pagal kurią įskaitomi laikotarpiai tik už pirmuosius ketverius metus, o vėlesniais metais – tik du jų trečdaliai, kaip numatyta šio įstatyminio dekreto 485 straipsnyje.
80 Šiuo aspektu Teisingumo Teismas, beje, pripažino, kad nacionalinės teisės norma, kaip antai nagrinėta pagrindinėje byloje, kurioje nustatyta, kad įskaitoma tik du trečdaliai darbo stažo, kai jis viršija ketverių metų darbo laikotarpį pagal terminuotas darbo sutartis, neturi būti pripažįstama viršijančia tai, kas būtina pirma išnagrinėtiems tikslams pasiekti ir pagal terminuotas darbo sutartis dirbančių darbuotojų ir nuolatinių darbuotojų interesų pusiausvyrai užtikrinti, nepažeidžiant vertinimo pagal nuopelnus reikalavimo ir administracijos nešališkumo ir efektyvumo reikalavimo, kuriais grindžiamas įdarbinimas per konkursą (2018 m. rugsėjo 20 d. Sprendimo Motter, C‑466/17, EU:C:2018:758, 51 punktas).
81 Vis dėlto tik dviejų trečdalių darbo stažo, kai jis viršija ketverių metų darbo laikotarpį pagal terminuotas darbo sutartis, įskaitymas ir aptartas neįskaitymas, dėl kurio neatsižvelgiama į pagal terminuotas darbo sutartį dirbusio mokytojo darbo stažą, kai jis yra mažesnis už Italijos teisės aktų leidėjo nustatytas ribas, viršija tai, kas būtina, siekiant atspindėti per konkursą ir pagal kvalifikacijos vertinimo procedūrą įdarbintų mokytojų įgytos patirties skirtumus, taip pat išvengti pirmųjų atvirkštinės diskriminacijos.
82 Tai, kad apskaičiuojant antrųjų mokytojų darbo stažą nėra svarbus faktinis jų dirbtų valandų skaičius, kuris gali būti mažas ir nesiekti darbo per savaitę trukmės dirbant visą ar net ne visą darbo laiką, neleidžia paneigti šios išvados.
83 Iš tiesų, kaip pažymėta šio sprendimo 57 ir 68 punktuose, neatrodo, kad nuolatinių mokytojų darbo stažas priklausytų ir nuo faktiškai jų atlikto darbo kiekio, o mokymo paslaugas jie gali teikti ir su pertraukomis. Taigi atrodo, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamuose nacionalinės teisės aktuose nustatytas mokytojų darbo stažo apskaičiavimo kriterijus grindžiamas ne mokytojų faktiškai išdirbtų valandų skaičiumi, o atitinkamo mokytojo ir jo darbdavio darbo santykių trukme, įskaitant nuolatinių mokytojų atvejį, tačiau tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.
84 Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į pateiktus klausimus reikia atsakyti: Bendrojo susitarimo 4 punktas turi būti aiškinamas kaip draudžiantis nacionalinės teisės aktus, pagal kuriuos priimant į nuolatinę tarnybą ir pripažįstant darbuotojo darbo stažą neįskaitomi darbo laikotarpiai, trumpesni nei 180 dienų per mokslo metus, arba nedirbti nepertraukiamai nuo vasario 1 d. iki mokinių galutinių įvertinimų pabaigos, nepaisant faktinio dirbtų valandų skaičiaus, ir pagal kuriuos, išdirbus daugiau nei ketverius metus ir kai tenkinami minėti trukmės reikalavimai, įskaitomi tik du tų darbo laikotarpių trečdaliai, o likęs vienas trečdalis įskaitomas išdirbus tam tikrą metų skaičių.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
85 Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.
Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (pirmoji kolegija) nusprendžia:
1999 m. kovo 18 d. sudaryto Bendrojo susitarimo dėl darbo pagal terminuotas sutartis, pateikto 1999 m. birželio 28 d. Tarybos direktyvos 1999/70/EB dėl Europos profesinių sąjungų konfederacijos (ETUC), Europos pramonės ir darbdavių konfederacijų sąjungos (UNICE) ir Europos įmonių, kuriose dalyvauja valstybė, centro (CEEP) bendrojo susitarimo dėl darbo pagal terminuotas sutartis priede, 4 punktas
turi būti aiškinamas taip:
pagal jį draudžiami nacionalinės teisės aktai, pagal kuriuos priimant į nuolatinę tarnybą ir pripažįstant darbuotojo darbo stažą neįskaitomi darbo laikotarpiai, trumpesni nei 180 dienų per mokslo metus, arba nedirbti nepertraukiamai nuo vasario 1 d. iki mokinių galutinių įvertinimų pabaigos, nepaisant faktinio dirbtų valandų skaičiaus, ir pagal kuriuos, išdirbus daugiau nei ketverius metus ir kai tenkinami minėti trukmės reikalavimai, įskaitomi tik du tų darbo laikotarpių trečdaliai, o likęs vienas trečdalis įskaitomas išdirbus tam tikrą metų skaičių.
Parašai.