BENDROJO TEISMO (aštuntoji išplėstinė kolegija) SPRENDIMAS

2023 m. vasario 8 d.(*)

[Tekstas ištaisytas 2023 m. liepos 13 d. nutartimi]

„Valstybės pagalba – Oro transporto sektorius – Priemonės, kurias Rumunija įgyvendino Timišoaros oro uosto naudai – Priemonės, kurias Timišoaros oro uostas įgyvendino Wizz Air ir jį naudojančių oro transporto bendrovių naudai – Sprendimas, kuriuo iš dalies pripažinta, kad nebuvo suteikta valstybės pagalba Timišoaros oro uostui ir jį naudojančioms oro transporto bendrovėms – Oro uosto rinkliavos – Ieškinys dėl panaikinimo – Reglamentuojamojo pobūdžio aktas – Konkreti sąsaja – Esminis poveikis konkurencinei padėčiai – Tiesioginė sąsaja – Suinteresuotumas pareikšti ieškinį – Priimtinumas – SESV 107 straipsnio 1 dalis – Atrankusis pobūdis – Pranašumas – Privataus veiklos vykdytojo kriterijus“

Byloje T‑522/20,

Carpatair SA, įsteigta Timišoaroje (Rumunija), atstovaujama avocats J. Rivas Andrés ir A. Manzaneque Valverde,

ieškovė,

prieš

Europos Komisiją, atstovaujamą F. Tomat ir C. Georgieva,

atsakovę,

palaikomą

Wizz Air Hungary Légiközlekedési Zrt. (Wizz Air Hungary Zrt.), įsteigtos Budapešte (Vengrija), atstovaujamos avocats E. Vahida, S. Rating ir I.‑G. Metaxas-Maranghidis,

ir

[Ištaisyta 2023 m. liepos 13 d. nutartimi] Societatea Națională „Aeroportul Internaţional Timişoara – Traian Vuia“ SA (AITTV), įsteigtos Ghirodoje (Rumunija), atstovaujamos solicitors V. Power ir R. Hourihan,

įstojusių į bylą šalių,

BENDRASIS TEISMAS (aštuntoji išplėstinė kolegija),

kurį per pasitarimus sudarė pirmininkas S. Papasavvas, teisėjai J. Svenningsen, M. Jaeger, C. Mac Eochaidh ir T. Pynnä (pranešėja),

posėdžio sekretorius P. Cullen, administratorius,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį,

įvykus 2022 m. rugsėjo 12 d. posėdžiui,

priima šį

Sprendimą

1        Pagal SESV 263 straipsnį pareikštu ieškiniu ieškovė Carpatair SA prašo panaikinti 2020 m. vasario 24 d. Komisijos sprendimą (ES) 2021/1428 dėl valstybės pagalbos SA. 31662 – C/2011 (ex NN/2011), kurią Rumunija suteikė Timišoaros tarptautiniam oro uostui – Wizz Air (OL L 308, 2021, p. 1, toliau – ginčijamas sprendimas), kiek ji teigia, kad kai kurios priemonės nėra valstybės pagalba, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį.

 Ginčo aplinkybės

2        [Ištaisyta 2023 m. liepos 13 d. nutartimi] Timišoaros tarptautinis oro uostas (toliau – oro uostas) yra vakarų Rumunijoje, už 50 km nuo Arado oro uosto (Rumunija), kuriame eismas labai ribotas. Oro uosto valdytoja yra antroji įstojusi į bylą šalis Societatea Națională „Aeroportul Internaţional Timişoara – Traian Vuia“ SA (AITTV), akcinė bendrovė, kurios 80 % akcijų priklauso Rumunijos valstybei.

3        Ieškovė Carpatair SA yra Rumunijos regioninė oro transporto bendrovė. 2000 m. oro uoste buvo įkurtas jos centras, o jame – šios bendrovės „stebulės ir stipinų“ (angl. hub-and-spoke) veiklos modeliu grindžiamas tinklas. 2007–2009 m. oro uosto veikla buvo daugiausia orientuojama į ieškovės veiklą – ji teikė visas paslaugas ir vykdė skrydžius maždaug 32 nacionalinėmis ir Europos kryptimis.

4        Tikėdamasi, kad 2007 m. Rumunijai įstojus į Europos Sąjungą padidės skrydžių srautas, ir siekdama atitikti saugumo reikalavimus, susijusius su prisijungimu prie Šengeno erdvės, AITTV iš Rumunijos valstybės gavo finansavimą terminalo, skirto ne Šengeno skrydžiams, statybai ir saugumo įrangai.

5        Be to, įgyvendindama pigių skrydžių bendrovių pritraukimo ir oro uosto bendro pelningumo padidinimo strategiją AITTV su pirmąja įstojusia į bylą šalimi – Vengrijos pigių skrydžių oro transporto bendrove Wizz Air Hungary Légiközlekedési Zrt. (Wizz Air Hungary Zrt.) (toliau – Wizz Air) 2008 m. pasirašė susitarimus, kuriuose buvo apibrėžti jų bendradarbiavimo principai ir Wizz Air skirtos bendrosios oro uosto infrastruktūros ir paslaugų naudojimo sąlygos (toliau – 2008 m. susitarimai). Du iš šių susitarimų buvo iš dalies pakeisti 2010 m. birželio 25 d. pagal naują nuolaidų sistemą, dėl kurios susitarė Wizz Air ir AITTV ir kuri galiojo iki 2011 m. vasario 6 d. (toliau – 2010 m. susitarimai dėl pakeitimų). Wizz Air pradėjo skraidyti iš šio oro uosto 2008 m. spalio mėn.

6        2010 m. rugsėjo 30 d. ieškovė pateikė Europos Komisijai skundą dėl tariamai neteisėtos valstybės pagalbos, kurią Rumunijos valdžios institucijos suteikė oro uostui Wizz Air naudai.

7        2011 m. gegužės 24 d. Komisija pranešė Rumunijai apie sprendimą pradėti SESV 108 straipsnio 2 dalyje numatytą formalią tyrimo procedūrą (toliau – sprendimas pradėti procedūrą) dėl AITTV, kaip oro uosto valdytojai, skirto metinio finansavimo 2007 m., 2008 m. ir 2009 m. laikotarpiu, oro uosto rinkliavų nuolaidų ir lengvatų, suteiktų pagal 2007 m., 2008 m. ir 2010 m. paskelbtus oro navigacijos informacinius rinkinius (toliau – ONIR), 2008 m. susitarimų ir oro uosto rinkliavų, nurodytų Wizz Air 2009 m. spalio mėn.–2010 m. vasario mėn. išrašytose sąskaitose faktūrose, nemokėjimo. 2011 m. rugsėjo 13 d. paskelbusi šį sprendimą Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje (OL C 270, 2011, p. 11) Komisija paprašė suinteresuotųjų šalių pateikti pastabas dėl šios priemonės.

8        Sprendime pradėti procedūrą Komisija nurodė preliminariai negalinti atmesti galimybės, kad 2007 m., 2008 m. ir 2010 m. ONIR numatytos nuolaidos ir lengvatos, taip pat 2008 m. susitarimai yra su vidaus rinka nesuderinama valstybės pagalba.

9        Rumunijos valdžios institucijos ir suinteresuotosios šalys, tarp jų – AITTV, ieškovė ir Wizz Air, pateikė rašytines pastabas. Komisija suinteresuotųjų šalių pastabas perdavė Rumunijos valdžios institucijoms, kurioms buvo suteikta galimybė dėl jų pateikti pastabas.

10      2011–2018 m. išsiųstais raštais Komisija Rumunijos valdžios institucijų paprašė pateikti papildomos informacijos; jos įvykdė šiuos prašymus.

11      2011–2018 m. išsiųstuose raštuose ieškovė pateikė papildomos informacijos.

12      2011 m. ir 2016 m. išsiųstuose raštuose AITTV pateikė papildomos informacijos.

13      2014 m. kovo 14 d. Komisija informavo Rumunijos valdžios institucijas ir suinteresuotąsias šalis apie priimtas Valstybės pagalbos oro uostams ir oro transporto bendrovėms gaires (OL C 99, 2014, p. 3, toliau – 2014 m. gairės) ir paprašė jų pateikti savo pastabas. Komisija gavo ieškovės, Wizz Air ir AITTV pastabas.

14      2015 m. vasario 11 d. ir liepos 3 d. Wizz Air pateikė papildomos informacijos.

15      Nuo 2014 m. ieškovė nutraukė savo veiklą oro uoste ir buvo įvykdytas jos teisminis reorganizavimas. Šiuo metu pagrindinė ieškovės veiklos bazė yra Arado oro uoste, iš kurio ji, be kita ko, vykdo užsakomuosius skrydžius. Reguliariųjų skrydžių ji nebevykdo.

16      2020 m. vasario 24 d. Komisija priėmė ginčijamą sprendimą.

 Ginčijamas sprendimas

17      Ginčijamame sprendime Komisija, viena vertus, išnagrinėjo, ar buvo suteikta valstybės pagalba, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, kiek tai susiję, pirma, su 2007–2009 m. AITTV skirtu metiniu finansavimu (žr. ginčijamo sprendimo 38, 39 ir 171–235 konstatuojamąsias dalis), antra, oro uostų rinkliavomis, paskelbtomis 2007 m., 2008 m. ir 2010 m. ONIR (žr. ginčijamo sprendimo 40–49 ir 267–299 konstatuojamąsias dalis), trečia, 2008 m. susitarimais ir 2010 m. susitarimais dėl pakeitimų (toliau – trečioji priemonė) (žr. ginčijamo sprendimo 50–76 ir 300–440 konstatuojamąsias dalis) ir, ketvirta, oro uosto rinkliavų, nurodytų 2009 m. spalio mėn.–2010 m. vasario mėn. laikotarpiu bendrovei Wizz Air išrašytose sąskaitose faktūrose, nemokėjimu (žr. ginčijamo sprendimo 77, 78 ir 441–443 konstatuojamąsias dalis). Antra, nusprendusi, kad tam tikras AITTV suteiktas finansavimas yra valstybės pagalba, Komisija išnagrinėjo jo suderinamumą su vidaus rinka (žr. ginčijamo sprendimo 236–266 konstatuojamąsias dalis).

18      Dėl 2007 m., 2008 m. ir 2010 m. ONIR paskelbtų oro uosto rinkliavų Komisija padarė išvadą, kad šiuose ONIR numatytas šių rinkliavų bazinis tarifas, nuolaidos ir lengvatos nebuvo atrankieji, nes buvo taikomi nediskriminuojant. Taigi Komisija padarė išvadą, kad ši priemonė nėra valstybės pagalba, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį.

19      Dėl trečiosios priemonės Komisija pažymėjo, kad ji papildomai turėjo padidinti AITTV pelningumą. Dėl šios priežasties ji nusprendė, kad apdairus rinkos ekonomikos sąlygomis veikiantis privatus veiklos vykdytojas būtų sudaręs tokius susitarimus. Be to, ši priemonė buvo bendros strategijos dalis ir ilgalaikio siekio užtikrinti bendrą oro uosto pelningumą dalis. Taigi Komisija padarė išvadą, kad šie susitarimai nesuteikė Wizz Air ekonominės naudos, kurios ji nebūtų gavusi įprastomis rinkos sąlygomis, ir kad jie nėra valstybės pagalba.

20      Ginčijamo sprendimo rezoliucinė dalis suformuluota taip:

„1 straipsnis

1. Viešasis finansavimas, kurį 2007–2009 m. Rumunija suteikė [AITTV] terminalo ne Šengeno šalių keleiviams plėtrai, riedėjimo takui gerinti ir peronui išplėsti bei apšvietimo įrangai ir kuris sudarė 29 194 600 [Rumunijos lėjų (RON)], yra valstybės pagalba pagal [SESV] 107 straipsnio 1 dalį. Ji buvo suteikta pažeidžiant [SESV] 108 straipsnio 3 dalį.

2. 1 dalyje nurodyta valstybės pagalba yra suderinama su vidaus rinka pagal [SESV] 107 straipsnio 3 dalies c punktą.

2 straipsnis

2007 m. privažiavimo kelio ir stovėjimo aikštelės plėtros ir 2008 m. saugumo įrangos viešasis finansavimas, 2007 m. [ONIR], 2008 m. [ONIR] ir 2010 m. [ONIR] oro uosto rinkliavos ir 2008 m. susitarimai su bendrove „Wizz Air“ (įskaitant 2010 m. susitarimus dėl pakeitimų) nėra valstybės pagalba pagal [SESV] 107 straipsnio 1 dalį.

3 straipsnis

Šis sprendimas skirtas Rumunijai.“

 Šalių reikalavimai

21      Ieškovė Bendrojo Teismo prašo:

–        panaikinti ginčijamą sprendimą tiek, kiek jame nekonstatuota, kad 2010 m. ONIR (toliau – antroji priemonė) ir trečioji priemonė (toliau kartu – ginčijamos priemonės) yra neteisėta ir nesuderinama su vidaus rinka Wizz Air suteikta valstybės pagalba,

–        priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.

22      Komisija, palaikoma įstojusių į bylą šalių, Bendrojo Teismo prašo:

–        atmesti ieškinį kaip nepriimtiną,

–        nepatenkinus minėto reikalavimo, atmesti ieškinį kaip nepagrįstą,

–        priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.

 Dėl teisės

 Dėl priimtinumo

23      Formaliai nepateikdama nepriimtinumu grindžiamo prieštaravimo pagal Bendrojo Teismo procedūros reglamento 130 straipsnį Komisija, palaikoma AITTV, tvirtina, kad ieškinys nepriimtinas, nes, pirma, ieškovė neturi teisės pareikšti ieškinio dėl ginčijamo sprendimo panaikinimo ir, antra, ji neturi atsiradusio ir esamo suinteresuotumo panaikinti ginčijamą sprendimą.

24      Ieškovė ginčija Komisijos argumentus.

 Dėl suinteresuotumo pareikšti ieškinį

25      Komisija mano, kad ieškovė neturi atsiradusio ir esamo suinteresuotumo ginčijamo sprendimo panaikinimu. Ginčijamos priemonės neturėjo neigiamos įtakos esamoms ieškovės oro transporto paslaugoms, kurios skyrėsi nuo Wizz Air paslaugų, teiktų Komisijos tyrime nurodytu laikotarpiu (ir šiuo metu). Tariamas ieškovės noras atnaujinti savo veiklą oro uoste ne tik nepagrįstas jokiais įrodymais, bet ir negali įrodyti suinteresuotumo pareikšti ieškinį.

26      Be to, šis ieškinys negali būti tiesiogiai naudingas ieškovei. Komisijos nuomone, šio ieškinio patenkinimas neturėtų įtakos nei ieškovės Rumunijos teismuose pareikštam ieškiniui dėl atsakomybės, nei ieškiniui dėl susigrąžinimo. Jei Sąjungos teismai turėtų panaikinti ginčijamą sprendimą, kiek jis susijęs su ginčijamomis priemonėmis, Komisija turėtų iš naujo išnagrinėti šias priemones, visų pirma jų suderinamumą su vidaus rinka. Kadangi Komisija turi išimtinę kompetenciją vertinti pagalbos priemonių suderinamumą, joks nacionalinis teismas negalėtų savarankiškai nuspręsti, kad priemonė nesuderinama su vidaus rinka, ir nurodyti susigrąžinti pagalbą.

27      Pagal suformuotą jurisprudenciją fizinio ar juridinio asmens pareikštas ieškinys dėl panaikinimo yra priimtinas tik tuo atveju, jei tas asmuo suinteresuotas ginčijamo teisės akto panaikinimu. Toks suinteresuotumas reiškia, kad pats ginčijamo akto panaikinimas gali turėti teisinių pasekmių ir kad taip dėl ieškinio baigties gali atsirasti nauda jį pareiškusiai šaliai (žr. 2015 m. rugsėjo 17 d. Sprendimo Mory ir kt. / Komisija, C‑33/14 P, EU:C:2015:609, 55 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

28      Be to, šis suinteresuotumas turi būti atsiradęs, esamas ir vertinamas ieškinio pareiškimo dieną (žr. 2018 m. lapkričio 7 d. Sprendimo BPC Lux 2 ir kt. / Komisija, C‑544/17 P, EU:C:2018:880, 29 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

29      Taip pat reikėtų priminti, kad iš esmės šalis išsaugo savo suinteresuotumą pareikšti ieškinį dėl panaikinimo, jeigu juo gali būti grindžiamas ieškinys dėl atsakomybės (žr. 2018 m. lapkričio 7 d. Sprendimo BPC Lux 2 ir kt. / Komisija, C‑544/17 P, EU:C:2018:880, 42 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

30      Galimybės pareikšti ieškinį dėl žalos atlyginimo pakanka tokiam suinteresuotumui pareikšti ieškinį pagrįsti, jeigu šis suinteresuotumas nėra hipotetinis (žr. 2018 m. lapkričio 7 d. Sprendimo BPC Lux 2 ir kt. / Komisija, C‑544/17 P, EU:C:2018:880, 43 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

31      Be to, suinteresuotumas pareikšti ieškinį gali kilti iš bet kurio nacionaliniuose teismuose pareikšto ieškinio, kurį nagrinėjant galimas teisės akto, ginčijamo Sąjungos teisme, panaikinimas gali suteikti naudos ieškovui (žr. 2018 m. lapkričio 7 d. Sprendimo BPC Lux 2 ir kt. / Komisija, C‑544/17 P, EU:C:2018:880, 44 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

32      Galiausiai nustatydamas suinteresuotumą pareikšti ieškinį Sąjungos teismas neturi vertinti, ar pagal nacionalinę teisę nacionaliniuose teismuose pareikštas ieškinys yra pakankamai pagrįstas, ir taip atlikti tokį vertinimą vietoj šių teismų. Vis dėlto būtina ir pakanka, kad Sąjungos teisme pareikšto ieškinio dėl panaikinimo baigtis galėtų būti naudinga jį pareiškusiai šaliai (žr. 2018 m. lapkričio 7 d. Sprendimo BPC Lux 2 ir kt. / Komisija, C‑544/17 P, EU:C:2018:880, 56 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

33      Nagrinėjamu atveju 2016 m. sausio 28 d. ieškovė pareiškė ieškinį dėl atsakomybės Tribunalul București (Bukarešto apygardos teismas, Rumunija) AITTV, Rumunijos valdžios institucijoms ir Wizz Air dėl valstybės pagalbos suteikimo Wizz Air, be kita ko, taikant ginčijamas priemones. Dėl šio ieškinio buvo priimti Tribunalul București (Bukarešto apygardos teismas) ir Curtea de Apel București (Bukarešto apeliacinis teismas, Rumunija) sprendimai. Ieškovės paduotas kasacinis skundas dėl pastarojo teismo sprendimo nagrinėjamas Înalta Curte de Casație Åi Justiție (Aukščiausiasis kasacinis ir teisingumo teismas, Rumunija).

34      Be to, priėmus 2011 m. rugpjūčio 30 d. Tribunalul Timiș (Timišo apygardos teismas, Rumunija) sprendimą, kuriame konstatuota, kad antrosios priemonės 7.3 punkte numatyta nuolaida yra neteisėta valstybės pagalba, ir kurį 2012 m. lapkričio 14 d. patvirtino Curtea de Apel Pitești (Piteščio apeliacinis teismas, Rumunija), ieškovė 2015 m. kreipėsi į teismą dėl nagrinėjamos pagalbos susigrąžinimo. Šiuo metu jos skundas nagrinėjamas Curtea de Apel Alba Iulia (Alba Julijos apeliacinis teismas, Rumunija), kuris 2020 m. gruodžio 21 d. nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą, kol bus priimtas galutinis sprendimas šioje byloje.

35      Be to, negalima atmesti galimybės, kad galimas ginčijamo sprendimo panaikinimas gali turėti įtakos Rumunijos teismuose nagrinėjamos bylos baigčiai.

36      Kiek tai susiję su ieškovės pateiktu antruoju skundu, pažymėtina, kad 2020 m. liepos 1 d. Komisija informavo ją apie ketinimą nepradėti formalios tyrimo procedūros toje antrojoje byloje, motyvuodama tuo, kad nagrinėjamos priemonės yra analogiškos toms, kurios išnagrinėtos ginčijamame sprendime. Be to, ieškovė teigia, kad Komisija vis dar atlieka preliminarų šio antrojo skundo nagrinėjimą.

37      Vadinasi, jei ginčijamas sprendimas būtų panaikintas, toje antrojoje byloje galėtų būti pradėta formali tyrimo procedūra, per kurią ieškovė iš esmės turėtų galimybę pasinaudoti savo procesinėmis teisėmis pateikdama pastabas.

38      Taigi ieškovė teisiškai pakankamai įrodė, kad galimas ginčijamo sprendimo panaikinimas galėjo jai suteikti naudos. Taigi ji yra suinteresuota pareikšti ieškinį dėl minėto sprendimo panaikinimo.

 Dėl teisės pareikšti ieškinį

39      Komisija tvirtina, jog ieškovė neįrodė, kad ginčijamas sprendimas yra konkrečiai susijęs su ja.

40      Pirma, ieškovė nuo 2013 m. nutraukė savo veiklą oro uoste ir nuo to laiko jos pagrindinė veiklos bazė buvo Arado oro uoste. Ji taip pat pakeitė komercinį modelį ir nuo to laiko siūlė užsakomuosius skrydžius. Ieškovė nepateikė jokios konkrečios informacijos apie konkurencinius santykius su Wizz Air, buvusius ieškinio pareiškimo momentu.

41      Antra, faktinių aplinkybių klostymosi laikotarpiu ieškovė buvo tik viena iš daugelio Wizz Air konkurenčių oro uoste ir tiesiogiai konkuravo su šia bendrove tik dėl labai riboto maršrutų skaičiaus. Kitos dvi oro transporto bendrovės – Blue Air ir Malev – taip pat tiesiogiai konkuravo su Wizz Air reguliariųjų skrydžių iš oro uosto ir į jį rinkoje.

42      Trečia, ieškovė nepateikė jokios informacijos nei apie nagrinėjamų rinkų dydį, nei apie jos pačios turimas ar Wizz Air ir kitiems potencialiems konkurentams priklausančias šių rinkų dalis, nei apie šių rinkos dalių pokyčius po ginčijamų priemonių suteikimo. Ji nepateikė jokių įrodymų, kad jos veiklos tam tikrais maršrutais sumažėjimas, finansinės padėties pablogėjimas ir jos veiklos perkėlimas 2013 m. arba rinkos dalis, kurią nagrinėjamose rinkose tariamai įgijo Wizz Air, yra ginčijamų priemonių pasekmė. Konkrečiai kalbant, ieškovė nepateikė nei bankroto administratoriaus ataskaitos, nei jos nurodytų nacionalinių teismų sprendimų. Be to, jos finansinius sunkumus galėjo lemti ir kiti veiksniai, įskaitant mažo pajėgumo orlaivių naudojimą, „stebulės ir stipinų“ verslo modelio taikymą ir finansų krizę.

43      Wizz Air taip pat teigia, kad sunkumai, kurių patyrė ieškovė, kilo ne dėl tariamai jai suteiktos pagalbos, o dėl to, kad ieškovės verslo modelis per tyrimo metus paseno, ir bankroto administratorius tai pažymėjo reorganizavimo plane. Be to, pagal antrąją priemonę pati ieškovė gavo lengvatų oro uoste, todėl tarp tariamai Wizz Air suteiktos pagalbos ir ieškovės, kuri negavo jokios naudos, padėties rinkoje pablogėjimo negalima nustatyti jokio priežastinio ryšio.

44      Atsakymuose į 2022 m. kovo 11 d. Bendrojo Teismo klausimus Komisija, atsižvelgdama į ginčijamų priemonių pobūdį, teigia, kad jos turėtų būti nagrinėjamos atskirai, įskaitant priimtinumo klausimą. Atsakymuose į tuos pačius klausimus Wizz Air panašiai teigia, kad trečiajai priemonei skirta ginčijamo sprendimo dalis yra individuali priemonė, o antrajai priemonei skirta ginčijamo sprendimo dalis yra reglamentuojamojo pobūdžio teisės aktas. Todėl teisė pareikšti ieškinį dėl šios ginčijamo sprendimo dalies turėtų būti vertinama atsižvelgiant į SESV 263 straipsnio ketvirtos pastraipos trečią sakinio dalį, susijusią su reglamentuojamojo pobūdžio teisės aktais.

45      Vis dėlto šiuo klausimu Komisija tvirtina, kad net jei, kiek tai susiję su antrąja priemone, turėtų būti laikoma, kad ginčijamas sprendimas yra reglamentuojamojo pobūdžio teisės aktas, dėl kurio nereikia patvirtinti įgyvendinimo priemonių, dar reikia, kad ta priemonė būtų tiesiogiai susijusi su ieškove, tačiau taip nėra. Be to, Wizz Air teigia, kad ieškovės teisė pareikšti ieškinį dėl ginčijamo sprendimo dalies, susijusios su antrąja priemone, reikštų, kad ieškovė yra tiesiogiai paveikta, tačiau taip nėra, nes antroji priemonė nebuvo taikoma Wizz Air. Wizz Air taikytinos oro uosto rinkliavos iš tikrųjų buvo reglamentuojamos trečiąja priemone.

46      Atsakymuose į tuos pačius klausimus Komisija dėl 2021 m. liepos 15 d. Sprendimo Deutsche Lufthansa / Komisija (C‑453/19 P, EU:C:2021:608) nurodo, kad šis sprendimas yra reikšmingas tik tiek, kiek tai susiję su trečiąja priemone. Komisija, kaip ir Wizz Air, tvirtina, kad šio sprendimo poveikis rinkos apibrėžimo sąvokai šiuo atveju neturi reikšmės ir neleidžia daryti išvados, kad ieškinys yra priimtinas, nes bet kuriuo atveju tarp tariamos pagalbos ir poveikio ieškovės padėčiai rinkoje būtinas priežastinis ryšys. Vis dėlto šioje byloje nagrinėjamu atveju tokio priežastinio ryšio nėra. Pavyzdžiui, Komisijos teigimu, ieškovė atsisakė maršruto Timišoara–Frankfurtas (Vokietija) dėl laisvų laiko tarpsnių trūkumo Frankfurto oro uoste, o ne dėl trečiosios priemonės.

47      Pirmiausia reikia priminti, kad fizinio ar juridinio asmens pareikšto ieškinio dėl jam neskirto akto priimtinumas pagal SESV 263 straipsnio ketvirtą pastraipą siejamas su sąlyga, kad tas asmuo turi teisę pareikšti ieškinį, o ji suteikiama dviem atvejais. Pirma, tokį ieškinį galima pareikšti, jei aktas tiesiogiai ir konkrečiai susijęs su asmeniu. Antra, toks asmuo gali pareikšti ieškinį dėl reglamentuojamojo pobūdžio teisės akto, dėl kurio nereikia patvirtinti įgyvendinimo priemonių, jei šis aktas yra tiesiogiai su juo susijęs (šiuo klausimu žr. 2015 m. rugsėjo 17 d. Sprendimo Mory ir kt. / Komisija, C‑33/14 P, EU:C:2015:609, 59 ir 91 punktus ir 2021 m. liepos 15 d. Sprendimo Deutsche Lufthansa / Komisija, C‑453/19 P, EU:C:2021:608, 31 punktą).

–       Pirminės pastabos dėl ginčijamų priemonių pobūdžio

48      2015 m. liepos 13 d. Tarybos reglamento (ES) 2015/1589, nustatančio išsamias [SESV 108] straipsnio taikymo taisykles (OL L 248, 2015, p. 9), 1 straipsnio d punkte sąvoka „pagalbos schema“ apibrėžta kaip „bet kuris teisės aktas, pagal kurį bendrai ir abstrakčiai teisės aktuose apibrėžtoms įmonėms netaikant kitų įgyvendinimo priemonių galima teikti individualią pagalbą, ir bet kuris teisės aktas, pagal kurį vienai arba kelioms įmonėms gali būti teikiama su konkrečiu projektu nesusijusi ir neribotam laikotarpiui skirta pagalba, ir (arba) neriboto dydžio pagalba“.

49      Iš Teisingumo Teismo suformuotos jurisprudencijos matyti, kad Komisijos sprendimas, kuriuo leidžiama arba draudžiama „pagalbos schema“, yra visuotinio taikymo aktas, todėl gali būti laikomas „reglamentuojamojo pobūdžio teisės aktu“, kaip tai suprantama pagal SESV 263 straipsnio ketvirtos pastraipos trečią sakinio dalį (žr. 2022 m. sausio 20 d. Sprendimo Deutsche Lufthansa / Komisija, C‑594/19 P, EU:C:2022:40, 50 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

50      Nagrinėjamu atveju iš šio sprendimo 21 punkto matyti, kad ieškinys susijęs su ginčijamomis priemonėmis.

51      Dėl antrosios priemonės pažymėtina, kad, kaip nurodyta ginčijamo sprendimo 290 konstatuojamojoje dalyje, joje numatyta oro uosto rinkliavų sistema buvo taikoma visoms oro transporto bendrovėms, kurios naudojosi oro uostu. Antrojoje priemonėje jos neįvardytos.

52      Vadinasi, antrojoje priemonėje numatyta oro uosto rinkliavų sistema buvo taikoma objektyviai nustatytoms situacijoms ir sukėlė teisinių pasekmių bendrai ir abstrakčiai numatytoms asmenų kategorijoms, todėl, darant prielaidą, kad ši sistema yra valstybės pagalba, ji yra pagalbos schema. Taigi ginčijamo sprendimo dalis, susijusi su antrąja priemone, yra visuotinio taikymo, todėl gali būti laikoma reglamentuojamojo pobūdžio teisės aktu, kaip tai suprantama pagal SESV 263 straipsnio ketvirtos pastraipos trečią sakinio dalį.

53      Vis dėlto dėl susitarimų, sudariusių trečiąją priemonę, taip pat nurodytą ieškinyje, kaip Komisija pažymėjo ginčijamo sprendimo 340 konstatuojamojoje dalyje, buvo atskirai derėtasi ir jie buvo taikomi tik dviem susitariančiosioms šalims. Taigi jie turi būti laikomi individualiomis priemonėmis. Kadangi minėtiems susitarimams skirta ginčijamo sprendimo dalis nėra reglamentuojamojo pobūdžio teisės aktas, kaip tai suprantama pagal SESV 263 straipsnio ketvirtos pastraipos trečią sakinio dalį, nes ji nėra visuotinai taikomas aktas, Bendrasis Teismas turi patikrinti, ar ši ginčijamo sprendimo dalis yra tiesiogiai ir konkrečiai susijusi su ieškove, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą (šiuo klausimu žr. 2021 m. liepos 15 d. Sprendimo Deutsche Lufthansa / Komisija, C‑453/19 P, EU:C:2021:608, 32 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

–       Dėl konkrečios sąsajos su ieškove, kiek tai susiję su trečiąja priemone

54      Pagal suformuotą jurisprudenciją kiti subjektai nei sprendimo adresatai gali remtis tuo, kad šis sprendimas yra konkrečiai su jais susijęs, tik jeigu tas sprendimas jiems daro poveikį dėl tam tikrų jiems būdingų savybių arba dėl juos iš kitų asmenų išskiriančios faktinės padėties, todėl su jais konkrečiai susijęs taip pat, kaip ir su to sprendimo adresatais (šiuo klausimu žr. 1963 m. liepos 15 d. Sprendimą Plaumann / Komisija, 25/62, EU:C:1963:17, p. 223 ir 2021 m. liepos 15 d. Sprendimo Deutsche Lufthansa / Komisija, C‑453/19 P, EU:C:2021:608, 33 punktą).

55      Jeigu ieškovas ginčija sprendimo, kuriame vertinama pagalba, priimto remiantis SESV 108 straipsnio 3 dalimi arba pasibaigus formaliai tyrimo procedūrai, pagrįstumą, vien tos aplinkybės, kad jis gali būti laikomas „suinteresuotuoju asmeniu“, kaip tai suprantama pagal šio straipsnio 2 dalį, nepakanka, kad ieškinys būtų pripažintas priimtinu. Taigi jis turi įrodyti turįs ypatingą statusą, kaip tai suprantama pagal šio sprendimo 54 punkte nurodytą jurisprudenciją. Taip yra būtent tuo atveju, kai ieškovo padėtis atitinkamoje rinkoje yra iš esmės paveikta pagalbos, kuri nagrinėjama aptariamame sprendime (2015 m. rugsėjo 17 d. Sprendimo Mory ir kt. / Komisija, C‑33/14 P, EU:C:2015:609, 97 punktas ir 2021 m. liepos 15 d. Sprendimo Deutsche Lufthansa / Komisija, C‑453/19 P, EU:C:2021:608, 37 punktas).

56      Tam, kad ieškovas įrodytų esminį poveikį jo padėčiai rinkoje, nereikia, kad būtų priimtas galutinis sprendimas dėl ieškovo ir pagalbą gaunančių įmonių tarpusavio konkurencijos santykių, o tik reikia, kad ieškovas tinkamai nurodytų priežastis, dėl kurių Komisijos sprendimu gali būti pakenkta jo teisėtiems interesams, iš esmės paveikiant jo padėtį nagrinėjamoje rinkoje (šiuo klausimu žr. 1986 m. sausio 28 d. Sprendimo Cofaz ir kt. / Komisija, 169/84, EU:C:1986:42, 28 punktą ir 2021 m. liepos 15 d. Sprendimo Deutsche Lufthansa / Komisija, C‑453/19 P, EU:C:2021:608, 57 punktą).

57      Esminis neigiamas poveikis ieškovo konkurencinei padėčiai nagrinėjamoje rinkoje nustatomas ne atliekant išsamią įvairių konkurencijos santykių toje rinkoje analizę, kuria remiantis galima tiksliai nustatyti poveikio jo konkurencinei padėčiai mastą, bet iš esmės prima facie padarius išvadą, kad Komisijos sprendime nurodytos priemonės suteikimas turi esminį neigiamą poveikį šiai padėčiai (2021 m. liepos 15 d. Sprendimo Deutsche Lufthansa / Komisija, C‑453/19 P, EU:C:2021:608, 58 punktas).

58      Tuo remiantis galima teigti, kad ši sąlyga gali būti tenkinama, jeigu ieškovas pateikia įrodymų, kad nagrinėjama priemonė gali padaryti esminį poveikį jo padėčiai aptariamoje rinkoje (šiuo klausimu žr. 2008 m. gruodžio 22 d. Sprendimo British Aggregates / Komisija, C‑487/06 P, EU:C:2008:757, 38 punktą ir 2021 m. liepos 15 d. Sprendimo Deutsche Lufthansa / Komisija, C‑453/19 P, EU:C:2021:608, 59 punktą).

59      Konkurento padėčiai rinkoje daromo esminio neigiamo poveikio įrodinėjimas negali būti apribotas tam tikromis aplinkybėmis, rodančiomis, jog prastėja ieškovo prekybinės ar finansinės veiklos rodikliai, kaip antai dideliu apyvartos arba reikšmingu rinkos dalių sumažėjimu ar nemažais finansiniais nuostoliais, kuriuos lėmė suteikta aptariama pagalba. Suteikta valstybės pagalba gali daryti kitokį poveikį ūkio subjekto konkurencinei padėčiai, būtent gali būti negauta pajamų ar daroma mažesnė pažanga, palyginti su ta, kuri galėtų būti pasiekta be tokios pagalbos (šiuo klausimu žr. 2007 m. lapkričio 22 d. Sprendimo Ispanija / Lenzing, C‑525/04 P, EU:C:2007:698, 34 ir 35 punktus; taip pat 2021 m. liepos 15 d. Sprendimo Deutsche Lufthansa / Komisija, C‑453/19 P, EU:C:2021:608, 61 punktą).

60      Atsižvelgiant būtent į šiuos principus reikia išnagrinėti ieškovės pateiktus duomenis, kuriais siekiama įrodyti, kad ginčijamas sprendimas yra konkrečiai su ja susijęs, ir ypač kad trečioji priemonė gali padaryti esminį neigiamą poveikį jos padėčiai atitinkamoje rinkoje.

61      Šioje byloje reikia konstatuoti, pirma, kad ieškovė aktyviai dalyvavo administracinėje procedūroje. Ji Komisijai pateikė skundą ir pateikė pastabas per formalią tyrimo procedūrą. Be to, iš ginčijamo sprendimo matyti, kad ji ne kartą teikė informaciją Komisijai.

62      Vis dėlto pažymėtina, kad vien dėl ieškovės dalyvavimo administracinėje procedūroje negalima daryti išvados, kad ginčijamas sprendimas yra konkrečiai su ja susijęs (šiuo klausimu žr. 2007 m. lapkričio 22 d. Sprendimo Sniace / Komisija, C‑260/05 P, EU:C:2007:700, 60 punktą ir 2016 m. rugsėjo 26 d. Sprendimo Greenpeace Energy ir kt. / Komisija, T‑382/15, nepaskelbtas Rink., EU:T:2016:589, 39 punktą), net jei ieškovė, kaip šioje byloje nagrinėjamu atveju, atliko svarbų vaidmenį per šią administracinę procedūrą, be kita ko, pateikė skundą, kuriuo remiantis priimtas ginčijamas sprendimas (šiuo klausimu žr. 2009 m. liepos 9 d. Sprendimo 3F / Komisija, C‑319/07 P, EU:C:2009:435, 94 ir 95 punktus).

63      Antra, ieškovė pateikė įrodymų dėl rinkų, kuriose ji konkuravo su Wizz Air ir kuriose jai buvo padarytas esminis neigiamas poveikis. Taigi ir ieškovė, ir Wizz Air vykdė skrydžius iš oro uosto nuo 2008 m. spalio mėn., kai Wizz Air įsikūrė oro uoste, iki 2014 m. sausio mėn., kai ieškovė nutraukė savo veiklą oro uoste.

64      Kalbant konkrečiau, 2011 m., kai buvo priimtas sprendimas pradėti procedūrą, ieškovė ir Wizz Air konkuravo dėl penkių maršrutų į oro uostą ir (arba) iš jo, t. y. Vokietijoje – dėl maršruto į Diuseldorfą (ieškovė skraidino į Diuseldorfą, o Wizz Air – į Dortmundą; atstumas nuo vieno iki kito važiuojant keliais – 70 km), o Italijoje – dėl maršruto į Veneciją (ieškovė skraidino į Veneciją, o Wizz Air – į Trevizą; atstumas nuo vieno iki kito važiuojant keliais – 41 km), Bergamą-Milaną, Boloniją (ieškovė skraidino į Boloniją, o Wizz Air – į Forli; atstumas nuo vieno iki kito važiuojant keliais – 73 km) ir Romą.

65      Sprendime pradėti procedūrą Komisija apibrėžė atitinkamą produktų rinką kaip oro transporto miestų porą ir, vadovaudamasi savo sprendimų konkurencijos srityje praktika, netoli vienas kito esančius oro uostus, kaip antai Diuseldorfo, Dortmundo arba Bolonijos ir Forli oro uostus, implicitiškai laikė pakeičiamais tarpusavyje. Taigi pagal šį rinkos apibrėžimą ieškovė ir Wizz Air konkuravo šiose penkiose rinkose: Diuseldorfas / Timišoara, Venecija / Timišoara, Bergamas-Milanas / Timišoara, Bolonija / Timišoara ir Roma / Timišoara.

66      Be to, ieškovė mano, kad ji netiesiogiai konkuravo su Wizz Air penkiuose papildomuose maršrutuose, kurių traukos zona yra 200 km. Tai rodo, kad Wizz Air, skraidindama į Dortmundą, Veneciją, Bergamą-Milaną ir Forli, taip pat konkuravo dėl maršrutų į Frankfurtą (Vokietija) (222 km nuo Dortmundo važiuojant keliais), Veroną (Italija) (121 km nuo Venecijos važiuojant keliais), Turiną (Italija) (185 km nuo Bergamo važiuojant keliais), Florenciją (Italija) (109 km nuo Forli važiuojant keliais) ir Ankoną (Italija) (166 km nuo Forli važiuojant keliais).

67      Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad Dortmundo ir Frankfurto miestai yra nutolę daugiau nei 200 km važiuojant keliais, todėl, net darant prielaidą, kad taikoma ieškovės rinkos apibrėžtis, jie bet kuriuo atveju nepriskirtini tai pačiai rinkai.

68      Kiek tai susiję su kitais keturiais maršrutais, ieškovė nepaaiškina, kodėl šioje byloje reikšminga keleivių traukos zona (200 km) yra daug platesnė už tą, kurią Komisija tradiciškai naudoja savo sprendimų praktikoje konkurencijos srityje (100 km). Be to, pati ieškovė skraidino maršrutais Turinas-Bergamas, Bergamas-Verona, Verona-Venecija bei Bolonija-Florencija, t. y. tarp miestų porų, esančių toje pačioje 200 km keleivių traukos zonoje, nors ji teigia, kad šios kryptys buvo pakeičiamos tarpusavyje. Ši aplinkybė gali sukelti abejonių dėl ieškovės ir Wizz Air tariamos „netiesioginės konkurencijos“ dėl šių miestų porų svarbos.

69      Vadinasi, reikia konstatuoti, kad ieškovė ir Wizz Air konkuravo dėl penkių maršrutų (jie nurodyti šio sprendimo 65 punkte) iš oro uosto ir į oro uostą, nes ieškovė neįrodė, kad Wizz Air taip pat netiesiogiai konkuravo su ja dėl dar penkių papildomų maršrutų (jie nurodyti šio sprendimo 66 punkte).

70      Trečia, esama įrodymų, kad tai daro esminį poveikį ieškovės padėčiai rinkoje. 2011 m. birželio 7 d. ir rugpjūčio 8 d. Komisijai pateiktose rašytinėse pastabose ieškovė nurodė, kad 2010 m. patyrė daugiau nei 9 mln. EUR nuostolių ir peržiūrėjo savo verslo modelį, siekdama kuo labiau sumažinti veiklos nuostolius. Sprendime pradėti procedūrą Komisija konstatavo, kad 2008–2010 m. ieškovės keleivių skaičius, grąža ir pajamos penkiuose maršrutuose, dėl kurių ji konkuravo su Wizz Air, labai sumažėjo. Nuo 2014 m. ieškovė nutraukė savo veiklą oro uoste ir buvo įvykdytas jos teisminis reorganizavimas.

71      Ketvirta, iš ieškovės pateiktų įrodymų matyti, kad ji turėjo ypatingą statusą, dėl kurio išsiskyrė iš kitų oro uoste veikiančių oro transporto bendrovių, nes oro uosto veikla buvo sutelkta į ieškovės, kuri 2008 m. pagal srautą buvo pagrindinė veiklos vykdytoja, veiklą. Tais metais AITTV 38 % pajamų gavo dėl ieškovės. Kita vertus, 2000–2013 m. daugiau kaip 90 % ieškovės apyvartos buvo gauta dėl jos „stebulės ir stipinų“ veiklos modelio oro uoste.

72      Ieškovė taip pat turėjo ypatingą statusą, nes buvo vienintelė bendrovė, tiesiogiai konkuravusi su Wizz Air dėl penkių maršrutų. Iš tiesų tik dvi kitos oro transporto bendrovės, vykdančios veiklą oro uoste, t. y. Blue Air ir Malev, tiesiogiai konkuravo su Wizz Air. Ieškovės teigimu, kiekviena iš jų konkuravo atitinkamai tik dėl skrydžių į Romą ir Budapeštą (Vengrija).

73      Penkta, ieškovė įrodė, kad trečioji priemonė buvo viena iš priežasčių, dėl kurios buvo pakenkta jos konkurencinei padėčiai.

74      Iš ieškinio A.7 priedo matyti, kad 2008–2010 m. ieškovės grynasis pelnas iš penkių maršrutų, dėl kurių ji tiesiogiai konkuravo su Wizz Air, sumažėjo perpus.

75      Kiek tai susiję su Vokietija, iš ieškinio A.7 priedo matyti, kad 2008–2010 m. ieškovės grynasis pelnas iš maršruto į Diuseldorfą sumažėjo 57 %.

76      Kalbant apie Italiją, iš ieškinio A.7 priedo matyti, kad 2008–2010 m. ieškovės grynasis pelnas iš maršrutų, kuriais ji skraidino į Veneciją, Bergamą-Milaną, Boloniją ir Romą, sumažėjo 52 %.

77      Be to, iš 2011 m. birželio 7 d. ieškovės Komisijai pateiktų pastabų matyti, kad ji skundžiasi ne tik praradusi keleivius Wizz Air naudai, bet ir tuo, kad negalėjo perimti Alitalia ir Alpi Eagles skrydžių į Italijos šiaurę po to, kai šios bendrovės pasitraukė iš oro uosto 2008 m., nes šiuos maršrutus perėmė Wizz Air.

78      Šio sprendimo 75–77 punktuose nurodytos aplinkybės patvirtina ne tik ieškovės apyvartos sumažėjimą, bet ir negautas pajamas ar mažesnę pažangą nei ta, kuri būtų pasiekta nesant trečiosios priemonės, kiek tai susiję su ieškovės užtikrinamu maršrutu į Vokietiją ir maršrutais į Italiją. Pagal šio sprendimo 58 punkte nurodytą jurisprudenciją tokių įrodymų gali pakakti, kad būtų įrodytas esminis neigiamas poveikis konkurento padėčiai rinkoje.

79      Taigi ieškovė pateikė įrodymų dėl rinkų, kuriose konkuravo su Wizz Air ir kuriose jos padėčiai buvo padarytas esminis neigiamas poveikis. Ji taip pat pateikė įrodymų, patvirtinančių esminį neigiamą poveikį jos padėčiai rinkose, neatsižvelgiant į tai, ar pablogėjo jos veiklos rezultatai, ar buvo negauta pajamų, ir ypatingam jos statusui, palyginti su oro transporto bendrovėmis, vykdžiusiomis veiklą oro uoste. Galiausiai ieškovė įrodė, kad trečioji priemonė buvo viena iš neigiamo poveikio jos konkurencinei padėčiai priežasčių.

80      Ieškovės pateiktais įrodymais, kuriais ji įrodinėja, kad trečioji priemonė galėjo padaryti esminį neigiamą poveikį jos konkurencinei padėčiai atitinkamose rinkose, neleidžia abejoti Komisijos argumentas, kad, pirma, ieškovė nepateikė jokios informacijos apie atitinkamų rinkų dydį arba apie savo ar Wizz Air rinkos dalis, nei įrodymų, patvirtinančių, kad jos veiklos tam tikrais maršrutais sumažėjimas ir finansinės padėties pablogėjimas buvo ginčijamų priemonių pasekmė, ir, antra, kad jos finansinius sunkumus galėjo lemti kiti veiksniai, tarp jų – „stebulės ir stipinų“ veiklos modelio taikymas ir finansų krizė (žr. šio sprendimo 42 punktą).

81      Šiuo klausimu reikia priminti, jog iš šio sprendimo 56 punkte nurodytos jurisprudencijos matyti, jog tam, kad ieškovė įrodytų esminį neigiamą poveikį jos padėčiai rinkoje, nebūtina priimti galutinio sprendimo dėl šios šalies ir pagalbą gavusių įmonių tarpusavio konkurencinių santykių, pakanka tik to, kad ieškovė tinkamai nurodytų priežastis, dėl kurių Komisijos sprendimu gali būti pažeisti jos teisėti interesai, iš esmės neigiamai paveikiant jos padėtį nagrinėjamoje rinkoje.

82      Visų pirma iš ieškovo negalima reikalauti įrodyti, kad jo finansinius sunkumus sukėlė vien ginčijamos priemonės (šiuo klausimu žr. 2019 m. liepos 11 d. Sprendimo Air France / Komisija, T‑894/16, EU:T:2019:508, 65 punktą).

83      Nors šioje byloje tikėtina, kad prie ieškovės finansinių sunkumų galėjo prisidėti visi veiksniai, vis dėlto, atsižvelgiant į ieškovės šiame ieškinyje pateiktus įrodymus, ji pakankamai įrodė, kad trečioji priemonė galėjo padaryti esminį neigiamą poveikį jos konkurencinei padėčiai atitinkamose rinkose.

84      Galiausiai tiek, kiek Komisija teigia, kad ieškovė nuo 2013 m. nutraukė savo veiklą oro uoste, pakeitė komercinį modelį ir nepateikė jokios konkrečios informacijos apie savo konkurencinius santykius su Wizz Air ieškinio pareiškimo metu (žr. šio sprendimo 40 punktą), pakanka konstatuoti, kad esminis poveikis turi būti vertinamas atsižvelgiant į padėtį tuo metu, kai ginčijamos priemonės buvo suteiktos ir kai jos galėjo turėti poveikį, kaip, be to, per teismo posėdį pripažino Komisija.

85      Taigi reikia konstatuoti, kad trečioji priemonė galėjo turėti esminį neigiamą poveikį ieškovės konkurencinei padėčiai atitinkamose rinkose.

86      Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad ieškovė įrodė, jog ginčijamas sprendimas yra konkrečiai su ja susijęs, kiek tai galima sieti su trečiąja priemone.

–       Dėl tiesioginės sąsajos su ieškove, kiek tai susiję su ginčijamomis priemonėmis

87      Pagal suformuotą jurisprudenciją SESV 263 straipsnio ketvirtoje pastraipoje nustatyta sąlyga, kad aktas, dėl kurio pareikštas ieškinys, turi būti tiesiogiai susijęs su jį pareiškusiu fiziniu ar juridiniu asmeniu, o tam reikalaujama taikyti du kumuliacinius kriterijus, t. y. pirma, ginčijama priemonė turi turėti tiesioginės įtakos asmens teisinei padėčiai ir, antra, ji neturi palikti jokios diskrecijos už jos įgyvendinimą atsakingiems adresatams, nes šis įgyvendinimas turi vykti savaime ir išplaukti tik iš Sąjungos teisės aktų, netaikant kitų tarpinių taisyklių (žr. 2018 m. lapkričio 6 d. Sprendimo Scuola Elementare Maria Montessori / Komisija, Komisija / Scuola Elementare Maria Montessori ir Komisija / Ferracci, C‑622/16 P–C‑624/16 P, EU:C:2018:873, 42 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

88      Konkrečiai dėl taisyklių, susijusių su valstybės pagalba, reikia pažymėti, kad jomis siekiama užtikrinti konkurenciją. Taigi šioje srityje aplinkybė, kad Komisijos sprendimas nepanaikina nacionalinių priemonių, kurios šiai institucijai skirtame ieškovo skunde vertinamos kaip nesuderinamos su šiuo tikslu ir dėl kurių jis atsiduria nepalankioje konkurencinėje padėtyje, poveikio, leidžia daryti išvadą, jog šis sprendimas tiesiogiai susijęs su jo teisine padėtimi, konkrečiai kalbant, su SESV nuostatose dėl valstybės pagalbos nustatyta jo teise nepatirti aptariamomis nacionalinėmis priemonėmis iškraipytos konkurencijos (žr. 2018 m. lapkričio 6 d. Sprendimo Scuola Elementare Maria Montessori / Komisija, Komisija / Scuola Elementare Maria Montessori ir Komisija / Ferracci, C‑622/16 P–C‑624/16 P, EU:C:2018:873, 43 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

89      Kadangi sąlyga dėl tiesioginės sąsajos reikalauja, kad ginčijamas aktas tiesiogiai darytų poveikį ieškovo teisinei padėčiai, Sąjungos teismas privalo patikrinti, ar ieškovas tinkamai išdėstė priežastis, kodėl dėl Komisijos sprendimo jis gali atsidurti nepalankioje konkurencinėje padėtyje ir dėl tos priežasties gali būti daromas poveikis jo teisinei padėčiai (2018 m. lapkričio 6 d. Sprendimo Scuola Elementare Maria Montessori / Komisija, Komisija / Scuola Elementare Maria Montessori ir Komisija / Ferracci, C‑622/16 P–C‑624/16 P, EU:C:2018:873, 47 punktas).

90      Šiuo atveju, kalbant apie pirmąjį iš šio sprendimo 87 punkte nurodytų kriterijų, iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovė vykdė veiklą, panašią į Wizz Air veiklą, ir veikė toje pačioje paslaugų rinkoje ir toje pačioje geografinėje rinkoje kaip Wizz Air. Kadangi Wizz Air buvo ginčijamame sprendime įvertintų ginčijamų priemonių tariama naudos gavėja, reikia konstatuoti, jog ieškovė tinkamai pagrindė, kad dėl ginčijamo sprendimo jos konkurencinė padėtis galėjo tapti nepalanki ir kad dėl tos priežasties tas sprendimas daro tiesioginę įtaką jos teisinei padėčiai, visų pirma jos teisei šioje rinkoje nepatirti dėl ginčijamų priemonių iškraipytos konkurencijos.

91      Kalbant apie antrąjį iš dviejų šio sprendimo 87 punkte nurodytų kriterijų, reikia konstatuoti, kad ir antrosios, ir trečiosios priemonės padariniai ginčijamu sprendimu visiškai automatiškai paliekami galioti tik pagal Sąjungos teisės aktus, netaikant jokių kitų tarpinių taisyklių.

92      Darytina išvada, kad ginčijamas sprendimas yra tiesiogiai susijęs su ieškove, kalbant tiek apie antrąją, tiek apie trečiąją priemonę.

93      Vadinasi, ieškovė turi teisę pareikšti ieškinį dėl ginčijamo sprendimo panaikinimo.

94      Tai reiškia, kad ieškinys turi būti laikomas priimtinu.

 Dėl priedų priimtinumo

 Dėl bankroto administratoriaus ataskaitos ištraukų priimtinumo

95      Ieškovė prie savo pastabų dėl AITTV įstojimo į bylą paaiškinimo pridėjo bankroto administratoriaus ataskaitos ištraukas.

96      AITTV teigimu, kadangi ieškovė pateikė tik šios ataskaitos ištraukas, jos negali būti naudojamos. Ir Komisija, ir Wizz Air nurodo, kad šis dokumentas yra nepriimtinas ir turėtų būti pašalintas iš bylos, nes, pirma, jis surašytas rumunų kalba, o ne proceso kalba, ir prie jo nepridėtas vertimas; antra, jis pateiktas pavėluotai.

97      Šiuo klausimu reikia priminti, kad pagal Procedūros reglamento 85 straipsnio 1 dalį įrodymai ir pasiūlymai pateikti įrodymų pateikiami pirmą kartą pasikeičiant pareiškimais. Nagrinėjamu atveju, nors bankroto administratoriaus ataskaita buvo paminėta ieškinyje, ieškovė nepateikė jokio tinkamo paaiškinimo dėl priežasčių, dėl kurių šios ataskaitos ištraukos buvo pateiktos pavėluotai, atsakant į AITTV įstojimo į bylą paaiškinimą.

98      Taigi bankroto administratoriaus ataskaitos ištraukas reikia laikyti nepriimtinomis.

 Dėl Q.2 priedo priimtinumo

99      Savo atsakymo į 2022 m. liepos 19 d. Bendrojo Teismo klausimus Q.2 priede ieškovė pateikė AITTV sąskaitas faktūras Wizz Air, kurių datos yra nuo 2010 m. lapkričio 30 d. iki 2011 m. gegužės 31 d. ir iš kurių matyti, kad antrosios priemonės 7.3 punkte numatytos nuolaidos (nuo 72 % iki 85 %) buvo taikomos visoms oro uosto rinkliavoms, o ne tik tūpimo mokesčiams.

100    Per teismo posėdį Komisija ginčijo šių sąskaitų faktūrų priimtinumą ir paprašė pašalinti jas iš bylos medžiagos, nes, pirma, jos buvo parengtos rumunų kalba ir, antra, pateiktos pavėluotai. Jei to nebūtų padaryta, Komisija paprašė prie bylos medžiagos pridėti šių sąskaitų faktūrų vertimą į anglų kalbą.

101    Šiuo klausimu reikia priminti, kad pagal Procedūros reglamento 46 straipsnio 2 dalį visi pateikti ar pridėti dokumentai, surašyti kita nei proceso kalba, pateikiami kartu su vertimu į proceso kalbą. Vis dėlto to paties straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu dokumentai yra didelės apimties, gali būti pateikiamas jų ištraukų vertimas. Be to, iš Procedūros reglamento praktinių vykdymo nuostatų 99 punkto matyti, kad jeigu nepateiktas prie procesinio dokumento pridėtų dokumentų vertimas į proceso kalbą, Teismo kancleris paprašo atitinkamos šalies jį pateikti, jeigu toks vertimas reikalingas tinkamai proceso eigai.

102    Taigi pridėtų dokumentų vertimas į proceso kalbą nėra reikalavimas, kuris turi būti visada įvykdomas. Todėl dokumentų vertimo nebuvimas iš karto negali reikšti, kad jie nepriimtini (šiuo klausimu žr. 2019 m. gegužės 23 d. Sprendimo Steinhoff ir kt. / ECB, T‑107/17, EU:T:2019:353, 35–38 punktus; 2021 m. birželio 9 d. Sprendimo HIM / Komisija, T‑235/19, EU:T:2021:343, 84–89 punktus (nepaskelbti Rink.) ir 2021 m. spalio 6 d. Sprendimo Allergan Holdings France / EUIPO – Dermavita Company (JUVEDERM), T‑397/20, nepaskelbtas Rink., EU:T:2021:653, 24–26 punktus).

103    Nagrinėjamu atveju, pirma, Komisija per teismo posėdį nurodė, kad aptariamos sąskaitos faktūros jau buvo įtrauktos į jos bylos medžiagą per administracinę procedūrą. Antra, kalba, kuria surašytos šios sąskaitos faktūros, atitinka kalbą, kuria Komisija bendravo su Rumunijos valdžios institucijomis, ir autentišką kalbą, kuria buvo parengti sprendimas pradėti procedūrą ir ginčijamas sprendimas, t. y. rumunų kalbą. Taigi galima manyti, kad Komisija galėjo suprasti nagrinėjamų sąskaitų faktūrų turinį.

104    Bet kuriuo atveju ieškovė neplanuotai ištaisė Q.2 priedą, kurio vertimą į proceso kalbą ji pateikė, ir pažymėjo, kad toks vertimas nebuvo būtinas, nes nagrinėjamų sąskaitų faktūrų įrodomąją galią lėmė jose esantys skaičiai ir procentiniai dydžiai, taip pat lengvai suprantamos sąvokos.

105    Dar reikia pažymėti, kad aptariamas sąskaitas faktūras, pagal kurias visoms AITTV paslaugoms, teikiamoms Wizz Air, buvo taikoma nuolaida, ieškovė pateikė siekdama parodyti antrosios priemonės 7.3 punkte numatytos nuolaidos taikymo sritį. Dėl šios taikymo srities buvo užduotas vienas iš klausimų, kuriuos Bendrasis Teismas pateikė šalims 2022 m. liepos 19 d., remdamasis Procedūros reglamento 89 straipsniu, pagal kurį Bendrajam Teismui leidžiama pateikti šalims klausimus, siekiant išsiaiškinti tam tikrus ginčo aspektus.

106    Taigi reikia pripažinti, kad Q.2 priedas yra priimtinas, ir atmesti Komisijos prašymą pašalinti šį priedą iš bylos medžiagos.

 Dėl bylos esmės

107    Grįsdama ieškinį ieškovė remiasi keturiais pagrindais. Pirmajame pagrinde ji tvirtina, kad ginčijamame sprendime padaryta teisės klaida, susijusi su antrosios priemonės atrankiojo pobūdžio nebuvimu. Antrasis ieškinio pagrindas grindžiamas tuo, kad ginčijamame sprendime padaryta akivaizdi vertinimo klaida, teisės klaida ir nenurodyti motyvai, nes jame klaidingai taikant rinkos ekonomikos sąlygomis veikiančio privataus veiklos vykdytojo kriterijų prieita prie išvados, kad trečiąja priemone Wizz Air nebuvo suteiktas nepagrįstas pranašumas. Trečiajame ieškinio pagrinde ieškovė nurodo, kad Komisija padarė akivaizdžią vertinimo klaidą ir pažeidė rūpestingumo pareigą, kiek tai susiję su oro transporto vežėjų diskriminavimu dėl kainų oro uoste, pasitelkiant ginčijamas priemones. Ketvirtajame ieškinio pagrinde ji tvirtina, kad ginčijamame sprendime padaryta teisės klaida, nes jame neatsižvelgta į valstybės pagalbą, suteiktą Wizz Air dėl trečiosios priemonės, sumažinus saugumo rinkliavą.

 Dėl ieškinio pirmojo pagrindo, grindžiamo teisės klaida dėl antrosios priemonės atrankiojo pobūdžio

108    Kadangi 2007 m. ir 2008 m. ONIR buvo paskelbti anksčiau nei Wizz Air pradėjo vykdyti veiklą oro uoste, pirmasis ieškovės ieškinio pagrindas susijęs tik su antrąja priemone.

109    Ieškovė tvirtina, kad antrosios priemonės 7.3 punkte numatytu nauju oro uosto rinkliavų sumažinimu iki 85 % buvo siekiama suteikti atrankųjį pranašumą Wizz Air, vienintelei oro uoste veikiančiai oro transporto bendrovei, naudojančiai orlaivius, kurių didžiausia kilimo masė (toliau – MTOW) viršija 70 tonų (t) ir kuri per mėnesį perveža daugiau kaip 10 000 keleivių.

110    Pirma, ieškovė tvirtina, kad tai, jog kitos oro transporto bendrovės pasinaudojo arba galėjo pasinaudoti aptariamomis nuolaidomis ir kad antroji priemonė buvo taikoma visoms oro uoste veikiančioms oro transporto bendrovėms, neužkerta kelio tam, kad pagal šią priemonę numatytos nuolaidos buvo sumanytos atrankiai, siekiant palankesnės padėties Wizz Air, o Komisija to neišnagrinėjo.

111    Šiuo klausimu ieškovė tvirtina, kad ginčijamame sprendime yra klaidų nagrinėjant, pirma, klausimą, ar antrąja priemone skirtingai vertinamos panašioje padėtyje esančios įmonės, ir, antra, klausimą, ar šis atskyrimas galėjo būti pateisinamas atsižvelgiant į referencinės sistemos tikslus. Antrosios priemonės 7.3 punkte nurodyta nuolaida reiškia, kad nukrypta nuo referencinės sistemos, diskriminuojant oro uostu besinaudojančias oro transporto bendroves, kurių padėtis yra panaši.

112    Be to, nuolaidų dydis (72–85 %) negali būti ekonomiškai pagrįstas, nes nėra jokių požymių, kad dėl didesnio orlaivio naudojimo oro uosto sąnaudos sumažėtų daugiau kaip 70 %, kaip Komisija pažymėjo sprendimo pradėti procedūrą 164 konstatuojamojoje dalyje. Be to, nustatant antrąją priemonę oro uosto infrastruktūra netiko dideliems orlaiviams aptarnauti. Dėl Wizz Air veiklos perkrautos dangos oro uosto išlaidos netgi padidėjo.

113    Antra, ieškovė tvirtina, kad Komisija suklydo vertindama antrosios priemonės, kuri de facto yra atrankioji, atrankųjį pobūdį. Pirma, Wizz Air buvo vienintelė oro transporto bendrovė, turinti teisę gauti tokią oro uosto rinkliavų nuolaidą, ir vienintelė faktiškai ją gavusi, kaip Komisija pripažino sprendimo pradėti procedūrą 154 ir 226 konstatuojamosiose dalyse. Ieškovės teigimu, Tarom turėjo tik vieną orlaivį, kurio MTOW buvo didesnė nei 70 t, ir negalėjo per mėnesį skraidinti daugiau nei 10 000 keleivių (2009 m. Tarom vidutinis išvykstančiųjų keleivių skaičius per mėnesį buvo 5 480).

114    Antra, oro uosto rinkliavų pakeitimas taikant antrąją priemonę rodo AITTV mėginimą pateisinti rinkliavų sumažinimą Wizz Air pagal 2010 m. susitarimus dėl pakeitimų.

115    Savo ruožtu Komisija, kuriai pritaria AITTV, teigia, kad, pirma, įmonių, faktiškai galinčių pasinaudoti nuolaidomis, skaičius nebuvo laikomas lemiama aplinkybe konstatuojant, kad priemonė nebuvo atrankioji. Be to, ji pažymi, kad pagal antrąją priemonę buvo numatyta taikyti nuolaidas ne tik orlaiviams, kurių MTOW yra didesnė nei 70 t, bet ir kitiems orlaiviams, ypač mažesniems, pavyzdžiui, tokiems, kokius eksploatavo ieškovė.

116    Komisija taip pat tvirtina, kad dublike pateiktas ieškovės argumentas, kad ginčijamame sprendime padaryta klaidų nagrinėjant klausimą, ar antrąja priemone panašiose padėtyje esančios įmonės vertinamos skirtingai ir ar šis atskyrimas galėjo būti pateisinamas atsižvelgiant į referencinės sistemos tikslus, yra naujas pagrindas, todėl nepriimtinas.

117    Bet kuriuo atveju antrosios priemonės 7.3 punkte numatytas sumažinimas nėra nukrypimas nuo referencinės sistemos, t. y. ONIR, vertinant juos kaip visumą. Ekonominis šio sumažinimo pagrindimas pateiktas ginčijamo sprendimo 101 ir 102 konstatuojamosiose dalyse. Sprendimas padidinti oro uosto eismo intensyvumą, sumažinant dideliems orlaiviams taikomus mokesčius, grindžiamas ekonominiu argumentu, kad iš viso bus surinkta daugiau pajamų.

118    Antra, Komisija teigia, kad sprendime pradėti procedūrą nurodyta antroji priemonė apėmė visas nuolaidų sistemas, nustatytas 2007 m., 2008 m. ir 2010 m. ONIR. Vis dėlto pirmasis ieškinio pagrindas susijęs tik su antrosios priemonės 7.3 punkte numatyta nuolaida, t. y. su kita priemone nei ta, kuri buvo nagrinėjama ginčijamame sprendime, todėl jis neturi reikšmės.

119    Bet kuriuo atveju Wizz Air nebuvo vienintelė oro transporto bendrovė, eksploatuojanti didesnius nei 70 t MTOW orlaivius. Tokius orlaivius eksploatavo ir Tarom, kuri galėjo padidinti tokių orlaivių naudojimą, kad galėtų gauti antrosios priemonės 7.3 punkte numatytą nuolaidą. Šiuo klausimu Wizz Air ir AITTV tvirtina, kad šia nuolaida buvo siekiama paskatinti kitas pigių skrydžių oro transporto bendroves oro uoste naudoti didesnius nei 70 t orlaivius, nustatant pageidautiną pasiekti eismo lygį (kaip teigia Wizz Air, 10 000 keleivių riba gali būti pasiekta su mažiau nei dviem išskridimais per dieną).

120    Galiausiai Komisija pažymi, kad priemonė gali būti laikoma faktiškai diskriminuojančia, tik jeigu ja diskriminuojamos įmonės, kurių padėtis yra panaši, atsižvelgiant į referencine sistema siekiamą tikslą. Nė viena iš antrosios priemonės dalių panašioje padėtyje esančios oro transporto bendrovės nediskriminuojamos.

–       Dėl antrosios priemonės vertinimo ginčijamame sprendime

121    Ginčijamo sprendimo 267–299 konstatuojamosiose dalyse Komisija išnagrinėjo, ar buvo suteikta valstybės pagalba, kiek tai susiję su 2007 m., 2008 m. ir 2010 m. ONIR paskelbtomis oro uostų rinkliavomis. Ji įvertino ginčijamo sprendimo 284–299 konstatuojamosiose dalyse nurodytą atrankumo sąlygą.

122    Taigi ginčijamo sprendimo 289 konstatuojamojoje dalyje Komisija nurodė, kad nagrinėjant, ar 2007 m., 2008 m. ir 2010 m. ONIR buvo palankūs tam tikroms oro transporto bendrovėms, palyginti su kitomis, kurių faktinė ir teisinė padėtis buvo panaši, reikia remtis oro uoste taikoma referencine sistema. Šiuo klausimu ginčijamo sprendimo 290 konstatuojamojoje dalyje ji pažymėjo, kad oro uosto rinkliavų sistema, nuolaidos ir lengvatos buvo taikomos visoms oro transporto bendrovėms, kurios naudojosi arba galėjo naudotis oro uostu ir kurios atitiko 2007 m., 2008 m. ir 2010 m. ONIR aprašytas sąlygas.

123    Ginčijamo sprendimo 292 konstatuojamojoje dalyje Komisija pažymėjo, kad „taikomos nuolaidos buvo slankiosios, pradedant 10 % už 250–500 tūpimų per metus, t. y. maždaug [penkis] tūpimus per savaitę“, ir kad „vertinamuoju laikotarpiu, be bendrovės „Wizz Air“, [oro uoste] veikė ir kitos oro transporto bendrovės, kurių parką sudarė atitinkamo dydžio ir (arba) pakankamai dažnai skraidantys orlaiviai, todėl joms buvo taikomos arba galėjo būti taikomos atitinkamos nuolaidos“.

124    Ginčijamo sprendimo 293 ir 294 konstatuojamosiose dalyse Komisija padarė išvadą, kad 2007 m., 2008 m. ir 2010 m. ONIR numatytas bazinis tarifas, nuolaidos ir lengvatos nebuvo atrankieji, nes buvo taikomi nediskriminuojant. Taigi Komisija padarė išvadą, kad ši priemonė nėra valstybės pagalba, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį.

–       Dėl antrosios priemonės vertinimo pagrįstumo

125    Pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, „išskyrus tuos atvejus, kai Sutartys nustato kitaip, valstybės narės arba iš jos valstybinių išteklių bet kokia forma suteikta pagalba, kuri, palaikydama tam tikras įmones arba tam tikrų prekių gamybą, iškraipo konkurenciją arba gali ją iškraipyti, yra nesuderinama su vidaus rinka, kai ji daro įtaką valstybių narių tarpusavio prekybai“.

126    Taigi sąvoka „pagalba“ apima tik tas priemones, kuriomis atrankiuoju būdu suteikiamas pranašumas tam tikroms įmonėms ar įmonių kategorijoms arba tam tikriems ūkio sektoriams.

127    Vis dėlto jurisprudencijoje nurodyta, kad net ir priemonės, kurios iš pirmo žvilgsnio taikytinos visoms įmonėms, gali pasižymėti tam tikru atrankumu, todėl gali būti laikomos priemonėmis, skirtomis tam tikroms įmonėms arba tam tikrų prekių gamybai skatinti (žr. 2002 m. kovo 6 d. Sprendimo Diputación Foral de Álava ir kt. / Komisija, T‑127/99, T‑129/99 ir T‑148/99, EU:T:2002:59, 149 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

128    De facto atrankumas gali būti nustatytas tais atvejais, kai formalūs priemonių taikymo kriterijai yra suformuluoti bendrai ir objektyvai, tačiau priemonė sukurta taip, kad jos pasekmės labai palankios konkrečiai įmonių grupei (šiuo klausimu žr. 2011 m. lapkričio 15 d. Sprendimo Komisija ir Ispanija / Government of Gibraltar ir Jungtinė Karalystė, C‑106/09 P ir C‑107/09 P, EU:C:2011:732, 101–107 punktus; taip pat žr. Komisijos pranešimo dėl [SESV] 107 straipsnio 1 dalyje vartojamos valstybės pagalbos sąvokos (OL C 262, 2016, p. 1) 121 punktą).

129    Iš suformuotos jurisprudencijos matyti, kad vertinant sąlygą, susijusią su pranašumo atrankumu, reikia nustatyti, ar pagal konkrečią teisinę sistemą dėl nacionalinės priemonės „tam tikros įmonės arba tam tikrų prekių gamyba“ gali būti palaikomos labiau nei kitos, kurių, atsižvelgiant į minėta sistema siekiamus tikslus, faktinė ir teisinė padėtis yra panaši. Sąvoka „valstybės pagalba“ neapima valstybės priemonių, kurias taikant diferencijuojamos įmonės ir kurios dėl šios priežasties a priori yra atrankiojo pobūdžio, kai diferencijavimas grindžiamas sistemos, kurios dalis yra šios priemonės, pobūdžiu arba bendra struktūra (žr. 2016 m. gruodžio 21 d. Sprendimo Komisija / Hansestadt Lübeck, C‑524/14 P, EU:C:2016:971, 41 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

130    Be to, pagal suformuotą jurisprudenciją SESV 107 straipsnio 1 dalyje valstybės pagalba nediferencijuojama pagal jos priežastis ar tikslus; ji apibrėžiama pagal poveikį (žr. 2016 m. gruodžio 21 d. Sprendimo Komisija / Hansestadt Lübeck, C‑524/14 P, EU:C:2016:971, 48 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją; šiuo klausimu taip pat žr. 2002 m. kovo 6 d. Sprendimo Diputación Foral de Álava ir kt. / Komisija, T‑92/00 ir T‑103/00, EU:T:2002:61, 51 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

131    Vadinasi, nors negalima atmesti galimybės, kad priemonė, kuria valstybės įmonė nustato savo prekių ar paslaugų naudojimo sąlygas, net jei ir bendrai taikoma visoms šias prekes ar paslaugas naudojančioms įmonėms, yra atrankioji, siekiant nustatyti, ar taip iš tiesų yra, reikia remtis ne šios priemonės pobūdžiu, o jos poveikiu ir patikrinti, ar pranašumą, kurį ji turėtų suteikti, faktiškai gauna tik kai kurios iš šių įmonių, nors atsižvelgiant į nagrinėjama schema siekiamą tikslą visų nurodytų įmonių faktinė ir teisinė padėtis panaši (2016 m. gruodžio 21 d. Sprendimo Komisija / Hansestadt Lübeck, C‑524/14 P, EU:C:2016:971, 49 punktas).

132    Siekiant nustatyti visas įmones, kurių faktinė ir teisinė padėtis yra panaši, pirmiausia reikia apibrėžti teisinę sistemą, kuria siekiamo tikslo atžvilgiu prireikus turi būti nagrinėjamas pranašumą iš nagrinėjamos priemonės gaunančių ir jo negaunančių įmonių atitinkamos faktinės ir teisinės padėties panašumas (2016 m. gruodžio 21 d. Sprendimo Komisija / Hansestadt Lübeck, C‑524/14 P, EU:C:2016:971, 60 punktas).

133    Pirma, reikėtų pažymėti, kad antrosios priemonės 1–4 punktuose nustatyti įvairių oro uosto rinkliavų (t. y. tūpimo, apšvietimo, automobilių stovėjimo ir keleivių aptarnavimo, įskaitant saugumo paslaugas) dydžiai. Faktiškai taikomos rinkliavos galėjo būti įvairiai mažinamos. Antrosios priemonės 7.1, 7.2 ir 7.3 punktuose atitinkamai numatytos trijų rūšių nesumuojamos nuolaidos:

–        pirma, 10–70 % tūpimo rinkliavos nuolaida, kuri priklauso nuo tarptautinių skrydžių tūpimų skaičiaus per praėjusius metus,

–        antra, 50 % nuolaida, taikoma 12 mėnesių laikotarpį naujiems oro vežėjams, vykdantiems ne mažiau kaip tris skrydžius per savaitę ne mažiau kaip 70 vietų orlaiviu. Kiekvienam naujai vykdomam skrydžiui šešis mėnesius buvo taikoma 50 % nuolaida; be šių nuolaidų, AITTV taip pat grąžino 10–30 % pajamų, gautų iš įlaipinimo mokesčių, priklausomai nuo įlaipintų keleivių skaičiaus per metus,

–        trečia, buvo taikoma 72–85 % nuolaida didesniems nei 70 t MTOW orlaiviams, kuriais per mėnesį nuskraidinta daugiau kaip 10 000 keleivių.

134    Iš ginčijamo sprendimo 46–49 konstatuojamųjų dalių matyti, kad pirmoje ir antroje pirma pateiktose įtraukose nurodytos nuolaidos jau buvo numatytos 2008 m. ONIR. Iš antrojoje priemonėje numatytų nuolaidų vienintelė naujovė, palyginti su 2008 m. ONIR, buvo 7.3 punkte numatyta nuolaida, aprašyta pirma trečioje įtraukoje.

135    Antra, Komisija tvirtina, kad pirmasis ieškinio pagrindas yra nereikšmingas, nes susijęs tik su antrosios priemonės 7.3 punkte numatyta nuolaida (t. y. 72–85 % nuolaida didesniems nei 70 t MTOW orlaiviams, kuriais per mėnesį nuskraidinta daugiau kaip 10 000 keleivių), o antroji priemonė, nurodyta sprendime pradėti procedūrą, apėmė visas 2007 m., 2008 m. ir 2010 m. ONIR nustatytų rūšių nuolaidas.

136    Šį argumentą reikia atmesti. Žinoma, ginčijamame sprendime Komisija išnagrinėjo visas pagal antrąją priemonę numatytas nuolaidas, ir atskirai nenagrinėjo 7.3 punkte numatytos nuolaidos. Vis dėlto ši nuolaida taip pat patenka į ginčijamo sprendimo taikymo sritį, ir ieškovė konkrečiai teigia, jog Komisija klaidingai neišnagrinėjo, ar ji, vertinama atskirai, nebuvo atrankioji Wizz Air atžvilgiu.

137    Trečia, per teismo posėdį Komisija taip pat teigė, kad antrosios priemonės 7.3 punktas nebuvo taikomas bendrovei Wizz Air, nes ji buvo sudariusi susitarimus su oro uostu. Vis dėlto šiuo klausimu reikia priminti, kad, remiantis ginčijamu sprendimu, oro uosto rinkliavų sistema, nuolaidos ir lengvatos buvo taikomos visoms oro transporto bendrovėms, kurios naudojasi ar gali naudotis oro uostu, įskaitant Wizz Air.

138    Šioje byloje ieškovė iš esmės kaltina Komisiją, kad ši atmetė antrosios priemonės 7.3 punkte numatytų nuolaidų atrankųjį pobūdį, motyvuodama tuo, kad atitinkamos nuolaidos galėjo būti taikomos kitoms oro transporto bendrovėms ir kad antroji priemonė buvo taikoma visoms oro transporto bendrovėms, vykdančioms veiklą oro uoste.

139    Šiuo klausimu, pirma, ginčijamo sprendimo 290 konstatuojamojoje dalyje Komisija pažymėjo, kad oro uosto mokesčių sistema, nuolaidos ir lengvatos buvo taikomos visoms oro transporto bendrovėms, kurios naudojosi arba galėjo naudotis oro uostu ir kurios atitiko 2007 m., 2008 m. arba 2010 m. ONIR aprašytas sąlygas.

140    Antrosios priemonės, kuri buvo skirta „bendrai“ sistemai, grindžiamai kriterijais, kurie patys taip pat buvo bendro pobūdžio, taikyti, pobūdis nepaneigia išvados, kad ši priemonė yra atrankioji. Atrankumo sąlygos taikymo sritis yra platesnė, apimanti ir priemones, kuriomis dėl jų poveikio tam tikros įmonės palaikomos dėl šioms įmonėms būdingų ypatingų savybių. Be to, iš jurisprudencijos matyti, jog to, kad pagalba nėra susijusi su vienu ar keliais iš anksto nustatytais konkrečiais gavėjais ir jai taikomi keli objektyvūs kriterijai, pagal kuriuos ši pagalba gali būti suteikta neapibrėžtam skaičiui gavėjų, kurie iš pradžių nebuvo individualizuoti, nepakanka, kad būtų paneigtas priemonės atrankusis pobūdis, taigi, ir jos kvalifikavimas kaip valstybės pagalbos, kaip ji suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį. Tokia aplinkybė nereiškia, kad ši valstybės intervencija neturi būti vertinama kaip atrankioji priemonė, jei dėl jos taikymo kriterijų ja suteikiamas pranašumas vienoms, bet ne kitoms įmonėms (šiuo klausimu žr. 2000 m. rugsėjo 29 d. Sprendimo CETM / Komisija, T‑55/99, EU:T:2000:223, 40 punktą). Taigi bendras ONIR pobūdis savaime nereiškia, kad oro uostą naudojančios oro transporto bendrovės nebuvo diskriminuojamos.

141    Antra, ginčijamo sprendimo 292 konstatuojamojoje dalyje Komisija pažymėjo, kad „taikomos nuolaidos buvo slankiosios, pradedant 10 % už 250–500 tūpimų per metus, t. y. maždaug [penkis] tūpimus per savaitę“, ir kad „vertinamuoju laikotarpiu, be bendrovės „Wizz Air“, [oro uoste] veikė ir kitos oro transporto bendrovės, kurių parką sudarė atitinkamo dydžio ir (arba) pakankamai dažnai skraidantys orlaiviai, todėl joms buvo taikomos arba galėjo būti taikomos atitinkamos nuolaidos“.

142    Pirma, Komisija išnagrinėjo antrojoje priemonėje numatytas trijų rūšių nuolaidas kartu ir nepaaiškino, kodėl siekiant nustatyti, ar priemonė buvo atrankioji, toks jų vertinimas visų kartu buvo svarbus, atsižvelgiant į tai, kad kiekvienos rūšies nuolaida atitiko skirtingas sąlygas ir kad nuolaidos nebuvo sumuojamos. Taigi ji nenagrinėjo, ar antrosios priemonės 7.3 punkte numatytos rūšies nuolaida, vertinama atskirai, dėl jos taikymo sąlygų buvo palanki bendrovei Wizz Air, o ne kitoms oro uoste veikiančioms oro transporto bendrovėms.

143    Antra, Komisija nepareiškė nuomonės dėl klausimo, ar konkrečiai antrosios priemonės 7.3 punkte numatytos nuolaidos atveju kitos oro transporto bendrovės nei Wizz Air turėjo tinkamo dydžio orlaivių, kuriais skrydžiai buvo vykdomi pakankamai dažnai, kad galėtų faktiškai pasinaudoti šia priemone.

144    Iš ginčijamo sprendimo matyti, jog per administracinę procedūrą Wizz Air teigė, kad, be jos, ir kitos oro transporto bendrovės naudojo didesnius nei 70 t MTOW orlaivius, todėl joms galėjo būti taikoma antrosios priemonės 7.3 punkte numatyta nuolaida (žr. ginčijamo sprendimo 122 konstatuojamąją dalį). Savo procesiniuose dokumentuose Komisija pažymėjo, kad bendrovė Tarom naudojo tokius orlaivius ir kad ji galėjo siekti suaktyvinti savo veiklą oro uoste, kad galėtų pasinaudoti šiomis nuolaidomis.

145    Vis dėlto iš tikrųjų antrosios priemonės 7.3 punkte numatytos rūšies nuolaida buvo naudinga tik Wizz Air ir jokia kita oro transporto bendrovė, įskaitant Tarom, neįvykdė šiame 7.3 punkte nustatyto minimalaus keleivių skaičiaus per mėnesį reikalavimo.

146    Dėl Wizz Air ir AITTV argumento, kad tokiomis nuolaidomis buvo siekiama padidinti oro uosto keleivių srautą, vadinasi, ir faktiškai gaunamas pajamas, reikia pabrėžti, kad, kaip matyti iš šio sprendimo 130 punkte nurodytos jurisprudencijos, SESV 107 straipsnio 1 dalyje valstybės pagalba nediferencijuojama pagal jos priežastis ar tikslus; ji apibrėžiama pagal poveikį, todėl šie su srautais ir pajamomis susiję tikslai nėra svarbūs vertinant antrosios priemonės 7.3 punkte numatytų nuolaidų atrankumą. Bet kuriuo atveju reikia konstatuoti, kad ginčijamame sprendime nėra jokių šiuos tikslus patvirtinančių įrodymų.

147    Trečia, reikia pažymėti, kad atsižvelgimas į kitas dvi antrojoje priemonėje numatytas nuolaidų priemones, kurį nurodė Komisija, juo labiau gali sukelti abejonių dėl šios priemonės 7.3 punkte numatytų nuolaidų neatrankiojo pobūdžio. Iš tiesų tose kitose dviejose priemonėse buvo numatytos 10–70 % ir 10–30 % nuolaidos, nors pagal minėtą 7.3 punktą buvo leidžiama taikyti didesnes, daug mažiau laipsniškas nuolaidas, pradedant nuo 72 % ir baigiant 85 %.

148    Taigi reikia daryti išvadą, kad Komisija padarė teisės klaidą, nes neišnagrinėjo, ar antrosios priemonės 7.3 punkte numatyta nuolaida, vertinama atskirai, buvo skirta taikyti atrankiuoju būdu, nesant reikalo nagrinėti ieškovės argumento, kad antrosios priemonės 7.3 punkte numatytomis nuolaidomis nukrypta nuo šia priemone nustatytos referencinės sistemos, tariamai pavėluoto pobūdžio ar pagrįstumo.

149    Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pirmasis ieškinio pagrindas turi būti pripažintas pagrįstu.

 Dėl ieškinio antrojo pagrindo, grindžiamo akivaizdžia vertinimo klaida, teisės klaida ir motyvų nenurodymu, nes ginčijamame sprendime padaryta išvada, kad trečiąja priemone „Wizz Air“ nebuvo suteiktas nepagrįstas pranašumas

150    Antrąjį ieškinio pagrindą sudaro dvi dalys. Pirmoje dalyje, susijusioje su faktinių aplinkybių vertinimu, ieškovė teigia, kad ginčijamame sprendime neatsižvelgta į įrodymus, patvirtinančius, jog AITTV veiksmai neprilygo rinkos ekonomikos sąlygomis veikiančio privataus veiklos vykdytojo elgesiui.

151    Be kita ko, AITTV neatliko jokios ex ante analizės, kad nustatytų, ar iš 2008 m. susitarimų ji galėjo gauti teigiamą grąžą arba bent jau padengti Wizz Air veiklos sąnaudas, nors dėl rinkodaros susitarimo Wizz Air buvo suteikta iki 85 % nuolaida visoms oro uosto rinkliavoms. Apdairus rinkos operatorius, prieš taip keisdamas savo komercinę strategiją, būtų atlikęs ex ante pelningumo analizę.

152    Antroje dalyje, susijusioje su teisės klaida, ieškovė teigia, kad ginčijamame sprendime trečiajai priemonei klaidingai pritaikytas rinkos ekonomikos sąlygomis veikiančio privataus veiklos vykdytojo kriterijus. Komisija neatsižvelgė į bendrą trečiosios priemonės kontekstą, taip pat į numatomus pokyčius, kaip antai dangos klasifikavimo numerio stiprinimo išlaidas, patirtas dėl šios priemonės, ir jos pasekmes vidutinės trukmės ir ilguoju laikotarpiu. Konkrečiai kalbant, ji klaidingai rėmėsi tik trejų metų terminu, kad įvertintų 2008 m. susitarimų pelningumą.

153    Savo ruožtu Komisija pirmiausia teigia, kad ieškovė ginčija ne jos atliktą 2010 m. susitarimų dėl pakeitimo pelningumo analizę, o tik 2008 m. susitarimų pelningumo analizę. Šiuo klausimu Komisija pažymi, kad siekdama ginčijamame sprendime sėkmingai užginčyti rinkos ekonomikos sąlygomis veikiančio privataus veiklos vykdytojo kriterijaus taikymą ieškovė turėtų įrodyti, kad Komisijos vertinimas buvo ne tik klaidingas, bet ir neįtikinamas.

154    Kiek tai susiję su pirma dalimi, Komisija dėl ex ante analizės neatlikimo teigia, jog negalima atmesti galimybės, kad tyrimas, kuriame ex post vertinamas papildomas pelningumas, kurio tikimasi iš oro uosto ir oro transporto bendrovės pasirašyto susitarimo, tačiau grindžiamas duomenimis, kurie buvo prieinami pasirašant šį susitarimą, galėtų būti priimtas.

155    Kalbant apie antrąją dalį, visų pirma susijusią su 2008 m. susitarimų pelningumo vertinimo laikotarpiu, Komisija teigia pasirinkusi trejų metų laikotarpį, kuris atitiko pradinį rinkodaros susitarimo taikymo laikotarpį, todėl, kad apdairus rinkos ekonomikos sąlygomis veikiantis privatus veiklos vykdytojas nebūtų tikėjęsis, kad baigus vykdyti susitarimai bus pratęsti, kaip paaiškinta ginčijamo sprendimo 334–336 konstatuojamosiose dalyse.

156    Dublike ieškovė teigia, kad Wizz Air gavo valstybės pagalbą 2010 m. susitarimais dėl pakeitimo, nes iš esmės antrąja priemone ir 2010 m. susitarimais dėl pakeitimo Wizz Air buvo suteiktas tas pats pranašumas.

157    Šiuo klausimu triplike Komisija teigia, kad 2010 m. susitarimai dėl pakeitimo ir antroji priemonė nėra viena priemonė ir kad ji juos vertino atskirai.

–       Dėl ginčijamame sprendime pateikto trečiosios priemonės vertinimo

158    2008 m. susitarimai apėmė susitarimo memorandumą, rinkodaros susitarimą, eksploatavimo susitarimą ir susitarimą dėl antžeminių paslaugų.

159    Pagal susitarimo memorandumą ir rinkodaros susitarimą, kurie buvo sudaryti pradiniam trejų metų laikotarpiui, AITTV įsipareigojo, be kita ko, iki 2011 m. sausio 1 d. išplėsti keleivių terminalą, kad jame būtų galima priimti iki 3 mln. keleivių per metus, iki 2009 m. pabaigos pagerinti kilimo ir tūpimo tako klasifikaciją ir pagal Wizz Air prašymą suteikti laiko tarpsnius. Wizz Air įsipareigojo vykdyti rinkodaros veiklą AITTV.

160    Eksploatavimo susitarime ir susitarime dėl antžeminių paslaugų, sudarytuose pradiniam vienų metų laikotarpiui, buvo nustatytos Wizz Air mokėtinos oro uosto rinkliavos ir nuolaidos, taip pat atleidimas nuo jų mokėjimo. Iš esmės rinkliavos buvo tokios pat kaip ir 2008 m. paskelbtos ONIR. 2010 m. birželio 25 d. eksploatavimo susitarimas ir susitarimas dėl antžeminių paslaugų buvo iš dalies pakeisti 2010 m. susitarimais dėl pakeitimo, kuriuose nustatyta nauja nuolaidų tvarka, atitikusi antrojoje priemonėje nustatytą tvarką (žr. šio sprendimo 5 punktą).

161    Ginčijamo sprendimo 300–440 konstatuojamosiose dalyse Komisija išnagrinėjo, ar trečioji priemonė yra valstybės pagalba. Sąlygą, susijusią su ekonominio pranašumo buvimu, ji įvertino ginčijamo sprendimo 322–415 konstatuojamosiose dalyse, siedama su 2008 m. susitarimais, kuriuos vertino kartu, ir 416–439 konstatuojamosiose dalyse – su 2010 m. susitarimais dėl pakeitimo.

162    Kiek tai susiję su 2008 m. susitarimais, pažymėtina, kad Komisija išnagrinėjo klausimą, ar papildomos pajamos iš Wizz Air veiklos po šių susitarimų sudarymo (t. y. aviacinės veiklos pajamos, gautos iš Wizz Air sumokėtų mokesčių, ir neaviacinės veiklos pajamos) viršijo papildomas sąnaudas (t. y. eksploatavimo, rinkodaros ir investicijų sąnaudas), siejamas su Wizz Air buvimu oro uoste (žr. ginčijamo sprendimo 341–343 konstatuojamąsias dalis).

163    Šiuo tikslu Komisija paeiliui išnagrinėjo ex ante pelningumo analizes, kurių duomenis perskaičiavo ex post, remdamasi duomenimis, prieinamais iki 2008 m. susitarimų sudarymo, kuriuos atitinkamai 2014 m. gruodžio 9 d. pateikė Rumunija (žr. ginčijamo sprendimo 344–356 konstatuojamąsias dalis), o 2015 m. vasario 10 d. Wizz Air (toliau – 2015 m. Oxera ataskaita) (žr. ginčijamo sprendimo 357–381 konstatuojamąsias dalis). Ji taip pat išnagrinėjo tyrimą, kurį ieškovė pateikė 2014 m. lapkričio 10 d. (žr. ginčijamo sprendimo 382–392 konstatuojamąsias dalis).

164    Dėl Rumunijos pateiktos analizės Komisija pažymėjo, kad joje yra tam tikrų spragų. Visų pirma joje nepateikta jokių papildomų sąnaudų skaičiavimų, o apskaičiuotos tik papildomos pajamos. Taigi Komisija nusprendė, jog ši analizė neįrodo, kad 2008 m. susitarimuose buvo laikomasi rinkos ekonomikos sąlygomis veikiančio privataus veiklos vykdytojo kriterijaus (žr. ginčijamo sprendimo 355 ir 356 konstatuojamąsias dalis).

165    2015 m. Oxera ataskaitoje buvo numatyta, kad 2008 m. susitarimų grynoji dabartinė vertė (toliau – GDV) yra 7,6 mln. Rumunijos lėjų (RON) (maždaug 1,5 mln. EUR). Komisija pritarė daugeliui pagrindinių 2015 m. Oxera ataskaitos prielaidų. Ji peržiūrėjo kai kurias iš jų, kad būtų atsižvelgta į mažesnes papildomas sąnaudas, dėl kurių gaunamas didesnis papildomas pelnas, ypač atsižvelgiant į tai, kad nė vienos iš atliktų investicijų, ypač į keleivių terminalą ir kilimo ir tūpimo taką, nelėmė Wizz Air buvimas oro uoste (žr. ginčijamo sprendimo 362 ir 372–379 konstatuojamąsias dalis). Perskaičiavusi sąnaudas, pajamas ir papildomą naudą pagal 2015 m. Oxera ataskaitą, Komisija nusprendė, jog ši ataskaita leido daryti išvadą, kad 2008 m. susitarimai turėjo padidinti AITTV pelną (žr. ginčijamo sprendimo 381 konstatuojamąją dalį).

166    Dėl ieškovės pateikto tyrimo, kuriame padaryta išvada, kad 2008 m. susitarimai nebuvo pelningi, pažymėtina, kad Komisija atmetė daugumą pagrindinių jo prielaidų, visų pirma tai, kad investicijos į dangos klasifikacinio numerio sustiprinimo darbus ir keleivių terminale atliktus darbus būtų buvusios papildomos sąnaudos, susijusios su Wizz Air buvimu oro uoste. Komisija padarė išvadą, jog šiuo tyrimu negalima remtis siekiant įrodyti, kad 2008 m. susitarimai neatitiko rinkos ekonomikos sąlygomis veikiančio privataus veiklos vykdytojo kriterijaus (žr. ginčijamo sprendimo 388–392 konstatuojamąsias dalis).

167    Komisija taip pat atsižvelgė į 2011 m. spalio 27 d. Oxera ir RBB atliktus ex post tyrimus, kaip patvirtinančius 2015 m. Oxera ataskaitos rezultatus. Oxera atliktame ex post tyrime apskaičiuota, kad 2008 m. susitarimai turėjo teigiamą 145 249 EUR GDV per šiuose susitarimuose numatytą trejų metų laikotarpį (žr. ginčijamo sprendimo 398 konstatuojamąją dalį).

168    Kiek tai susiję su 2010 m. susitarimais dėl pakeitimo, pažymėtina, kad 2015 m. Oxera ataskaitoje buvo numatyta 2,3 mln. RON GDV, t. y. apie 469 852 EUR (žr. ginčijamo sprendimo 417 konstatuojamąją dalį). Komisija taip pat atsižvelgė į Oxera atliktą ex post tyrimą, kuriame nurodyta, kad 2010 m. susitarimai dėl pakeitimo turėjo teigiamą 483 147 EUR GDV per devynių mėnesių laikotarpį, per kurį jie buvo taikomi (žr. ginčijamo sprendimo 429 konstatuojamąją dalį).

169    Taigi Komisija, remdamasi 2015 m. Oxera ataskaita, kurios duomenis perskaičiavo ir patvirtino remdamasi Oxera ir RBB ex post tyrimais, padarė išvadą, kad dėl trečiosios priemonės AITTV pelnas turėjo padidėti. Be to, ši priemonė buvo bendros strategijos ir ilgalaikių pastangų siekiant bendro oro uosto pelningumo dalis. Todėl Komisija nusprendė, kad apdairus rinkos ekonomikos sąlygomis veikiantis privatus veiklos vykdytojas būtų sudaręs tokius susitarimus. Taigi Komisija padarė išvadą, kad šie susitarimai nesuteikė Wizz Air ekonominės naudos, kurios ji nebūtų gavusi įprastomis rinkos sąlygomis, ir kad jos nėra valstybės pagalba (žr. ginčijamo sprendimo 413–415 ir 437–440 konstatuojamąsias dalis).

–       Dėl trečiosios priemonės vertinimo pagrįstumo

170    Vis dėlto iš suformuotos jurisprudencijos matyti, kad sąlygos, kurias turi atitikti priemonė, kad būtų laikoma pagalba, kaip ji suprantama pagal SESV 107 straipsnį, netenkinamos, jei valstybės įmonė, kuriai skirta priemonė, galėjo gauti tą patį pranašumą kaip ir tas, kuris jai suteikiamas iš valstybės išteklių tokiomis aplinkybėmis, kurios atitinka įprastas rinkos sąlygas, nes toks vertinimas atliekamas iš esmės taikant rinkos ekonomikos sąlygomis veikiančio privataus veiklos vykdytojo kriterijų (šiuo klausimu žr. 2015 m. birželio 25 d. Sprendimo SACE ir Sace BT / Komisija, T‑305/13, EU:T:2015:435, 91 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

171    Siekiant išnagrinėti, ar atitinkama valstybė narė arba viešosios valdžios subjektas elgėsi kaip rinkos ekonomikos sąlygomis veikiantis apdairus veiklos vykdytojas, būtina suprasti laikotarpio, kuriuo buvo taikytos aptariamos priemonės, aplinkybes, kad būtų galima įvertinti valstybės narės arba viešosios valdžios subjekto elgesio ekonominį racionalumą ir taip susilaikyti nuo bet kokio vertinimo, pagrįsto vėlesne situacija (2002 m. gegužės 16 d. Sprendimo Prancūzija / Komisija, C‑482/99, EU:C:2002:294, 71 punktas ir 2015 m. birželio 25 d. Sprendimo SACE ir Sace BT / Komisija, T‑305/13, EU:T:2015:435, 93 punktas).

172    Tokiomis aplinkybėmis valstybė narė arba tam tikras viešosios valdžios subjektas privalo Komisijai pateikti objektyvius ir patikrinamus duomenis, kuriais remiantis taptų aišku, kad šios valstybės ar viešosios valdžios subjekto sprendimas grindžiamas išankstiniais ekonominiais vertinimais, panašiais į tuos, kuriuos šios bylos aplinkybėmis racionalus privatus veiklos vykdytojas, kurio padėtis kuo panašesnė į šios valstybės ar viešosios valdžios subjekto padėtį, būtų padaręs prieš imdamasis aptariamos priemonės, kad nustatytų tokios investicijos pelningumą ateityje (žr. 2015 m. birželio 25 d. Sprendimo SACE ir Sace BT / Komisija, T‑305/13, EU:T:2015:435, 97 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

173    Taigi siekiant taikyti privataus veiklos vykdytojo kriterijų svarbi tik tuo metu, kai priimamas sprendimas vykdyti atitinkamą operaciją, turima informacija ir numatomos aplinkybės (2012 m. birželio 5 d. Sprendimo Komisija / EDF, C‑124/10 P, EU:C:2012:318, 105 punktas). Taip būtent yra tais atvejais, kai, kaip ir šioje byloje, Komisija valstybės pagalbos buvimą nagrinėja atsižvelgdama į priemonę, apie kurią jai nebuvo pranešta ir kurią atitinkamas viešosios valdžios subjektas jau buvo įgyvendinęs jos vykdomo nagrinėjimo momentu (2015 m. birželio 25 d. Sprendimo SACE ir Sace BT / Komisija, T‑305/13, EU:T:2015:435, 94 punktas).

174    Taigi, jei paaiškėja, kad privataus veiklos vykdytojo kriterijus galėtų būti taikomas, Komisija privalo paprašyti atitinkamos valstybės narės jai pateikti visą reikšmingą informaciją, kuri leistų patikrinti, ar galimybės taikyti šį kriterijų ir jo taikymo sąlygos yra įvykdytos; ji gali atsisakyti nagrinėti tokią informaciją, tik jei pateikti įrodymai buvo nustatyti priėmus sprendimą atlikti aptariamą investiciją (šiuo klausimu žr. 2012 m. birželio 5 d. Sprendimo Komisija / EDF, C‑124/10 P, EU:C:2012:318, 104 punktą ir 2015 m. birželio 25 d. Sprendimo SACE ir Sace BT / Komisija, T‑305/13, EU:T:2015:435, 96 punktą).

175    Būtent atitinkama valstybė narė arba, kaip šiuo atveju, atitinkama valstybės įmonė privalo pateikti duomenis, iš kurių būtų matyti, kad ji atliko išankstinį ekonominį aptariamos priemonės pelningumo vertinimą, panašų į tą, kurį esant panašiai situacijai būtų atlikęs privatus veiklos vykdytojas (šiuo klausimu žr. 2015 m. birželio 25 d. Sprendimo SACE ir Sace BT / Komisija, T‑305/13, EU:T:2015:435, 184 punktą).

176    Jei valstybės įmonė pateikia Komisijai reikiamus duomenis, Komisija vis dėlto privalo atlikti bendrą vertinimą, atsižvelgdama ne tik į šios įmonės pateiktus duomenis, bet ir į bet kokią kitą reikšmingą informaciją, kuria remiantis būtų galima nustatyti, ar aptariama priemonė atitinka privataus veiklos vykdytojo kriterijų. Taip atitinkama valstybės įmonė įgyja galimybę per administracinę procedūrą pateikti papildomų įrodymų, kurie parengti po priemonės nustatymo, tačiau kurie grindžiami ją priimant turėtais duomenimis ir numatomais pokyčiais (šiuo klausimu žr. 2015 m. birželio 25 d. Sprendimo SACE ir Sace BT / Komisija, T‑305/13, EU:T:2015:435, 186 punktą).

177    Vis dėlto tai nereiškia, kad galimybės atlikti detalią ir išsamią prognozę nebuvimas gali valstybinį investuotoją atleisti nuo tinkamo išankstinio jo investicijos pelningumo vertinimo, kurį būtų galima palyginti su vertinimu, atliktu panašioje padėtyje esančio privataus investuotojo, atsižvelgiant į turimus ir numatomus duomenis (šiuo klausimu žr. 2015 m. birželio 25 d. Sprendimo SACE ir Sace BT / Komisija, T‑305/13, EU:T:2015:435, 182 punktą).

178    Ieškovės antrąjį pagrindą, kuriame ji, be kita ko, teigia, kad AITTV neatliko jokios ex ante pelningumo analizės, susijusios su 2008 m. susitarimais, reikia nagrinėti atsižvelgiant būtent į šią jurisprudenciją.

179    Šiuo klausimu, pirma, kaip matyti iš ginčijamo sprendimo 147 konstatuojamosios dalies, esančios 6.3 punkte, skirtame AITTV pastabų dėl trečiosios priemonės santraukai, o ne dalyje, susijusioje su Komisijos atliktu šios priemonės vertinimu:

„[AITTV] pareiškė atlikusi skaičiavimus prieš sudarydama 2008 m. susitarimus. [AITTV] teigimu, nebuvo teisinio įsipareigojimo parengti verslo planą. [AITTV] nebuvo žinomos priežastys, kodėl reikėtų saugoti dokumentus.“

180    Vis dėlto reikia konstatuoti, kad tariami skaičiavimai, kuriuos AITTV atliko prieš sudarydama 2008 m. susitarimus, Komisijai nebuvo pateikti ir kad Komisija ginčijamame sprendime nesirėmė šiais skaičiavimais, kad įvertintų šių susitarimų pelningumą pagal rinkos ekonomikos sąlygomis veikiančio privataus veiklos vykdytojo kriterijų.

181    Taigi, priešingai, nei reikalaujama pagal šio sprendimo 175 ir 177 punktuose nurodytą jurisprudenciją, iš ginčijamo sprendimo tikrai nematyti, kad AITTV sprendimas sudaryti 2008 m. susitarimus su Wizz Air buvo pagrįstas išankstiniais ekonominiais vertinimais, kuriuos panašioje padėtyje esantis privatus veiklos vykdytojas būtų atlikęs, atsižvelgdamas į turimą ir numatomą informaciją.

182    Nors AITTV ex ante įvertino būsimą 2008 m. susitarimų pelningumą, bet kuriuo atveju ji neįvykdė pareigos pateikti Komisijai tinkamus išankstinius vertinimo duomenis, leidžiančius šiai patikrinti, ar šios valstybės įmonės elgesys buvo panašus į racionalaus privataus veiklos vykdytojo elgesį (šiuo klausimu žr. 2015 m. birželio 25 d. Sprendimo SACE ir Sace BT / Komisija, T‑305/13, EU:T:2015:435, 182 ir 185 punktus).

183    Tiesa, 2015 m. Oxera ataskaitoje daroma nuoroda į AITTV pagal 2008 m. susitarimus parengtą „verslo planą“, kurį AITTV pateikė Oxera, siekdama parengti minėtą ataskaitą. Vis dėlto Wizz Air ir AITTV atsakymai į 2022 m. liepos 19 d. Bendrojo Teismo klausimus leido patvirtinti, kad šis „verslo planas“ buvo parengtas ne 2008 m., o ex post, per administracinę procedūrą remiantis 2008 m. AITTV turima informacija.

184    Darytina išvada, kad Komisija neturėjo jokio rašytinio dokumento, parengto prieš sudarant 2008 m. susitarimus, kai analizavo klausimą, ar AITTV veikė kaip panašioje padėtyje esantis privatus veiklos vykdytojas, atsižvelgiant į turimą ir numatomą informaciją.

185    Be to, iš ginčijamo sprendimo matyti, kad Komisijos prašymu 2014 m. gruodžio 9 d. Rumunijos pateikta ex ante pelningumo analizė, atlikta ex post remiantis duomenimis, turėtais prieš sudarant 2008 m. susitarimus, turėjo spragų ir neįrodė, kad 2008 m. susitarimuose buvo laikomasi rinkos ekonomikos sąlygomis veikiančio privataus veiklos vykdytojo kriterijaus (žr. ginčijamo sprendimo 344 ir 356 konstatuojamąsias dalis ir šio sprendimo 163 ir 164 punktus). Taigi mažai tikėtina, kad ginčijamo sprendimo 147 konstatuojamojoje dalyje nurodyti hipotetiniai preliminarūs skaičiavimai, kuriuos AITTV atliko prieš sudarydama 2008 m. susitarimus, būtų galėję parodyti pakankamas šių susitarimų ex ante pelningumo perspektyvas.

186    Antra, Komisija nusprendė, kad 2008 m. susitarimai yra pelningi, remdamasi 2015 m. Oxera ataskaita, t. y. ex ante pelningumo analize, kuri buvo atlikta ex post, remiantis duomenimis, prieinamais prieš sudarant 2008 m. susitarimus, kuriuos Wizz Air pateikė 2015 m. vasario 10 d. ir kuriuos perskaičiavo Komisija (žr. šio sprendimo 163 ir 165 punktus).

187    Kaip teigia Komisija, nors 2015 m. Oxera ataskaita parengta praėjus beveik septyneriems metams nuo 2008 m. susitarimų sudarymo, ji grindžiama duomenimis, prieinamais prieš sudarant minėtus susitarimus.

188    Vis dėlto, priešingai, nei teigia Komisija, vien dėl to, kad ši ataskaita grindžiama tuo metu, kai 2008 m. buvo nustatyta trečioji priemonė, turėta informacija ir numatomais pokyčiais, negalima daryti išvados, kad ji prilygsta ex ante analizei, galinčiai įrodyti, kad buvo laikomasi rinkos ekonomikos sąlygomis veikiančio privataus veiklos vykdytojo kriterijaus.

189    Žinoma, pagal jurisprudenciją Komisija privalo atlikti bendrą vertinimą, atsižvelgdama į visas bylai svarbias aplinkybes, jai leidžiančias nustatyti, ar įmonė gavėja akivaizdžiai nebūtų gavusi panašių lengvatų iš tokio privataus ūkio subjekto. Šiuo atveju svarbia turi būti laikoma bet kokia informacija, galinti daryti nemenką įtaką privataus ūkio subjekto, kuris yra įprastai apdairus ir rūpestingas ir kurio padėtis yra kuo artimesnė valstybės padėčiai, sprendimų priėmimo procesui (žr. 2020 m. kovo 26 d. Sprendimo Larko / Komisija, C‑244/18 P, EU:C:2020:238, 29 ir 30 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją; taip pat žr. 2017 m. rugsėjo 20 d. Sprendimo Komisija / Frucona Košice, C‑300/16 P, EU:C:2017:706, 60 punktą).

190    Vis dėlto taikant privataus veiklos vykdytojo kriterijų negalima atsižvelgti į aplinkybes, susiklosčiusias po to, kai buvo nustatyta atitinkama priemonė (žr. 2020 m. kovo 26 d. Sprendimo Larko / Komisija, C‑244/18 P, EU:C:2020:238, 32 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją; šiuo klausimu taip pat žr. 2012 m. birželio 5 d. Sprendimo Komisija / EDF, C‑124/10 P, EU:C:2012:318, 104 punktą ir 2015 m. birželio 25 d. Sprendimo SACE ir Sace BT / Komisija, T‑305/13, EU:T:2015:435, 93 ir 94 punktus).

191    Šiuo klausimu, nors, kaip matyti iš šio sprendimo 176 punkte nurodytos jurisprudencijos, atitinkama valstybės įmonė turi galimybę per administracinę procedūrą pateikti papildomų įrodymų, kurių atsirado po priemonės nustatymo, dėl tokios galimybės ši įmonė negali būti atleista nuo pareigos atlikti išankstinį ekonominį vertinimą, pagrįstą turimų įrodymų ir numatomų pokyčių analize, kuris būtų tinkamas atsižvelgiant į sandorio pobūdį, sudėtingumą, svarbą ir kontekstą (šiuo klausimu žr. 2015 m. birželio 25 d. Sprendimo SACE ir Sace BT / Komisija, T‑305/13, EU:T:2015:435, 186 ir 188 punktus).

192    Šioje byloje nagrinėjamu atveju, nors 2015 m. Oxera ataskaita pagrįsta duomenimis, gautais prieš sudarant 2008 m. susitarimus, vis dėlto tai yra retrospektyvus realaus šių susitarimų pelningumo konstatavimas. Dėl šios priežasties, remiantis šio sprendimo 190 punkte nurodyta jurisprudencija, ji nėra svarbi vertinant, ar buvo paisoma rinkos ekonomikos sąlygomis veikiančio privataus veiklos vykdytojo kriterijaus.

193    Trečia, Komisija ginčijamame sprendime taip pat atsižvelgė į ex post tyrimus, kuriuos 2011 m. spalio 27 d. atliko Oxera ir RBB, kaip patvirtinančius 2015 m. Oxera ataskaitos rezultatus (žr. šio sprendimo 167 ir 169 punktus).

194    Remiantis jurisprudencija, siekiant nustatyti, ar atitinkamos priemonės naudos gavėjas iš tikrųjų gavo pranašumą, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, valstybės narės per administracinę procedūrą pateiktos papildomos ekonominės analizės gali padėti atskleisti sprendimo dėl investicijos priėmimo metu buvusias aplinkybes ir Komisija turi į jas atsižvelgti (2014 m. liepos 3 d. Sprendimo Ispanija ir kt. / Komisija, T‑319/12 ir T‑321/12, nepaskelbtas Rink., EU:T:2014:604, 134 punktas).

195    Vis dėlto šioje byloje ex post nustatyti įrodymai, į kuriuos atsižvelgė Komisija, nesvarbu, ar tai yra Rumunijos, ar Wizz Air pateikti įrodymai, nepapildo prieš sudarant 2008 m. susitarimus surinktų įrodymų, kuriuos AITTV pateikė Komisijai. Priešingai, tai buvo vieninteliai Komisijai pateikti duomenys, kuriais Komisija grindė 2008 m. susitarimų vertinimą.

196    Galiausiai, ketvirta, darydama išvadą dėl ekonominės naudos, susijusios su 2008 m. susitarimais, Komisija taip pat atsižvelgė į tai, kad „yra požymių, visų pirma remiantis 2006–2015 m. plėtros planu, kad 2008 m. susitarimai su bendrove Wizz Air buvo bendros strategijos ir ilgalaikio siekio užtikrinti bendrą oro uosto pelningumą dalis“ (žr. ginčijamo sprendimo 414 konstatuojamąją dalį ir šio sprendimo 169 punktą).

197    Vis dėlto tokie neaiškūs ir niekuo nepagrįsti duomenys negali būti pakankamas įrodymas, kad prieš sudarant 2008 m. susitarimus buvo atliktas išankstinis ekonominis pelningumo vertinimas.

198    Vadinasi, reikia konstatuoti, kad Komisijos išvada, jog apdairus rinkos ekonomikos sąlygomis veikiantis privatus veiklos vykdytojas būtų sudaręs 2008 m. susitarimus, visiškai pagrįsta ex post nustatytais įrodymais, priešingai, nei nurodyta šio sprendimo 170–177 punktuose paminėtoje jurisprudencijoje.

199    Taigi reikia pripažinti, jog Komisija teisiškai nepagrindė savo išvados, kad trečiąja priemone Wizz Air nebuvo suteikta ekonominės naudos, kurios ji nebūtų įgijusi įprastomis rinkos sąlygomis, todėl tai nėra valstybės pagalba.

200    Nesant reikalo nagrinėti kitų ieškovės argumentų, pateiktų grindžiant antrąjį ieškinio pagrindą, šį pagrindą reikia pripažinti pagrįstu tiek, kiek jis susijęs su teisės klaida, nes ginčijamame sprendime padaryta išvada, kad trečiąja priemone Wizz Air nesuteikta nepagrįstos naudos.

201    Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, ieškinį reikia patenkinti remiantis pirmuoju ir antruoju pagrindais, nesant reikalo nagrinėti trečiojo ir ketvirtojo pagrindų.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

202    Pagal Procedūros reglamento 134 straipsnio 1 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jeigu laimėjusi šalis to reikalavo. Kadangi Komisija pralaimėjo bylą, ji turi padengti savo bylinėjimosi išlaidas ir ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas pagal pastarosios pateiktus reikalavimus. Pagal Procedūros reglamento 138 straipsnio 3 dalį Wizz Air ir AITTV padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

Remdamasis šiais motyvais,

BENDRASIS TEISMAS (aštuntoji išplėstinė kolegija)

nusprendžia:

1.      [Ištaisyta 2023 m. liepos 13 d. nutartimi] Panaikinti 2020 m. vasario 24 d. Komisijos sprendimo (ES) 2021/1428 dėl valstybės pagalbos SA. 31662 – C/2011 (ex NN/2011), kurią Rumunija suteikė Timišoaros tarptautiniam oro uostui – Wizz Air 2 straipsnį, kiek jame konstatuota, kad 2010 m. oro navigacijos informaciniame rinkinyje nurodytos oro uosto rinkliavos ir 2008 m. Societatea Națională „Aeroportul Internaţional Timişoara – Traian Vuia“ SA (AITTV) ir Wizz Air Hungary Légiközlekedési Zrt. (Wizz Air Hungary Zrt.) sudaryti susitarimai (įskaitant 2010 m. susitarimus dėl pakeitimo) nėra valstybės pagalba.

2.      Europos Komisija padengia savo ir Carpatair SA patirtas bylinėjimosi išlaidas.

3.      Wizz Air Hungary ir AITTV padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

Papasavvas Svenningsen Barents

Mac Eochaidh       Pynnä

Paskelbta 2023 m. vasario 8 d. viešame teismo posėdyje Liuksemburge.

Parašai.

Turinys

*      Proceso kalba: anglų.