TEISINGUMO TEISMO (ketvirtoji kolegija) SPRENDIMAS
2016 m. gegužės 24 d.(*)
„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Prejudicinio sprendimo priėmimo skubos tvarka procedūra – Policijos ir teismų bendradarbiavimas baudžiamosiose bylose – Pagrindų sprendimas 2002/584/TVR – Europos arešto orderis –4a straipsnio 1 dalis – Perdavimo tarp valstybių narių tvarka – Vykdymo sąlygos – Neprivalomo nevykdymo pagrindai – Išimtys – Privalomas vykdymas – Kaltinamajam nedalyvaujant priimtu sprendimu paskirta bausmė – Sąvokos „asmeninis teismo šaukimo įteikimas“ ir „kitomis priemonėmis gauta oficiali informacija“ – Savarankiškos Sąjungos teisės sąvokos“
Byloje C‑108/16 PPU
dėl Rechtbank Amsterdam (Amsterdamo pirmosios instancijos teismas, Nyderlandai) 2016 m. vasario 24 d. nutartimi, kurią Teisingumo Teismas gavo tą pačią dieną, pagal SESV 267 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje dėl Europos arešto orderio, išduoto dėl
Paweł Dworzecki, vykdymo
TEISINGUMO TEISMAS (ketvirtoji kolegija),
kurį sudaro kolegijos pirmininkas T. von Danwitz (pranešėjas), teisėjai A. Arabadjiev, C. Lycourgos, E. Juhász ir C. Vajda,
generalinis advokatas M. Bobek,
posėdžio sekretorė M. Ferreira, vyriausioji administratorė,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2016 m. balandžio 14 d. posėdžiui,
išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:
– Paweł Dworzecki, atstovaujamo advokatų J. Dobosz ir A. de Boon,
– Nyderlandų vyriausybės, atstovaujamos M. Bulterman, M. Noort ir B. Koopman,
– Lenkijos vyriausybės, atstovaujamos J. Sawicka ir M. Pawlicka,
– Jungtinės Karalystės vyriausybės, atstovaujamos V. Kaye, padedamos baristerio J. Holmes,
– Europos Komisijos, atstovaujamos R. Troosters ir S. Grünheid,
susipažinęs su 2016 m. gegužės 11 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,
priima šį
Sprendimą
1 Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2002 m. birželio 13 d. Tarybos pagrindų sprendimo 2002/584/TVR dėl Europos arešto orderio ir perdavimo tarp valstybių narių tvarkos (OL L 190, 2002, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 19 sk., 6 t., p. 34), iš dalies pakeisto 2009 m. vasario 26 d. Tarybos pamatiniu sprendimu 2009/299/TVR (OL L 81, 2009, p. 24; toliau – Pagrindų sprendimas 2002/584), 4a straipsnio 1 dalies išaiškinimo.
2 Šis prašymas buvo pateiktas nagrinėjant bylą, susijusią su Sąd Okręgowy w Zielonej Górze (Zielona Góra apygardos teismas, Lenkija) dėl Paweł Dworzecki išduoto Europos arešto orderio vykdymo Nyderlanduose.
Teisinis pagrindas
Sąjungos teisė
3 Pagrindų sprendimo 2002/584 5 ir 7 konstatuojamosios dalys suformuluotos taip:
„(5) <...> pradėjus taikyti naują [naują supaprastintą] nuteistų ar įtariamų asmenų perdavimo sistemą vykdant [siekiant vykdyti] baudžiamuosius nuosprendžius ar traukiant baudžiamojon atsakomybėn [baudžiamąjį persekiojimą], galima panaikinti dabartinės ekstradicijos tvarkos sudėtingumą ir jai būdingas vilkinimo tendencijas. <...>
<...>
(7) Kadangi valstybės narės, veikdamos vienašališkai, negali pakeisti daugiašalės ekstradicijos sistemos, kuri remiasi 1957 m. gruodžio 13 d. Europos konvencija dėl ekstradicijos, ir todėl dėl šios užduoties masto ir poveikio ją geriau galima įvykdyti Sąjungos lygiu, Taryba gali priimti priemones, vadovaudamasi subsidiarumo principu, nurodytu Europos Sąjungos sutarties 2 straipsnyje ir Europos bendrijos steigimo sutarties 5 straipsnyje. Vadovaujantis proporcingumo principu, nustatytu pastarajame straipsnyje, šis pagrindų sprendimas nereglamentuoja daugiau nei būtina šiam tikslui pasiekti.“
4 Pagrindų sprendimo 2002/584 1 straipsnyje „Europos arešto orderio apibrėžimas ir įpareigojimas jį vykdyti“ nustatyta:
„1. Europos arešto orderis yra teisminis sprendimas, kurį išduoda [priima] valstybė narė, kad kita valstybė narė areštuotų [sulaikytų] ir perduotų prašomą perduoti asmenį, siekiant patraukti baudžiamojon atsakomybėn arba vykdyti laisvės atėmimo bausmę [vykdyti baudžiamąjį persekiojimą arba laisvės atėmimo bausmę], arba sprendimą dėl įkalinimo.
2. Valstybės narės vykdo Europos arešto orderį, remdamosi tarpusavio pripažinimo principu ir vadovaudamosi šio pagrindų sprendimo nuostatomis.
3. Šis pagrindų sprendimas nekeičia pareigos gerbti pagrindines teises ir pagrindinius teisinius principus, įtvirtintus [ES] 6 straipsnyje.“
5 Pamatiniame sprendime 2009/299 patikslinti atsisakymo vykdyti Europos arešto orderį pagrindai, kai asmuo asmeniškai nedalyvavo nagrinėjant bylą. Jo 1, 2, 4, 6–8 ir 14 konstatuojamosiose dalyse nustatyta:
„(1) Kaip aiškina Europos žmogaus teisių teismas, kaltinamojo teisė asmeniškai dalyvauti teisminiame nagrinėjime yra teisės į teisingą bylos nagrinėjimą, kuri numatyta Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje, dalis. Teismas taip pat paskelbė, kad kaltinamojo teisė asmeniškai dalyvauti teisminiame nagrinėjime nėra absoliuti, ir kad tam tikromis aplinkybėmis kaltinamasis gali laisva valia tiesiogiai arba netiesiogiai, tačiau aiškiai atsisakyti tos teisės.
(2) Įvairiuose Tarybos pamatiniuose sprendimuose, kuriais įgyvendinamas galutinių teismo sprendimų tarpusavio pripažinimo principas, nėra nuosekliai aptariamas sprendimų, priimtų po teisminio nagrinėjimo, kuriame atitinkamas asmuo asmeniškai nedalyvavo, klausimas. Ši įvairovė galėtų apsunkinti teisės specialistų darbą ir kliudyti teisminiam bendradarbiavimui.
<...>
(4) Todėl būtina nustatyti aiškius ir bendrus sprendimų, priimtų po teisminio nagrinėjimo, kuriame atitinkamas asmuo asmeniškai nedalyvavo, nepripažinimo pagrindus. Šiuo pamatiniu sprendimu siekiama nustatyti tokius bendrus pagrindus, sudarančius vykdančiajai institucijai galimybę vykdyti sprendimą nepaisant to, kad asmuo nedalyvavo teisminiame nagrinėjime, visapusiškai gerbiant asmens teisę į gynybą. Šis pamatinis sprendimas nėra skirtas reglamentuoti formas ir metodus, įskaitant procesinius reikalavimus, kuriais naudojamasi šiame pamatiniame sprendime nurodytiems rezultatams pasiekti, nes tai yra valstybių narių nacionalinės teisės klausimas.
<...>
(6) Šio pamatinio sprendimo, iš dalies keičiančio kitus pamatinius sprendimus, nuostatomis nustatomos sąlygos, kuriomis neturėtų būti atsisakoma pripažinti ir vykdyti sprendimą, priimtą po teisminio nagrinėjimo, kuriame atitinkamas asmuo asmeniškai nedalyvavo. Šios sąlygos yra alternatyvios; kai tenkinama viena iš sąlygų, užpildydama atitinkamą Europos arešto orderio arba kituose pamatiniuose sprendimuose numatyto atitinkamo liudijimo dalį išduodančioji institucija užtikrina, kad reikalavimai yra arba bus įvykdyti, ir to turėtų užtekti sprendimui vykdyti remiantis tarpusavio pripažinimo principu.
(7) Neturėtų būti atsisakoma pripažinti ir vykdyti sprendimo, priimto po teisminio nagrinėjimo, kuriame atitinkamas asmuo asmeniškai nedalyvavo, jei jam buvo asmeniškai įteiktas teismo šaukimas ir tokiu būdu jis buvo informuotas apie numatytą teisminio nagrinėjimo, po kurio buvo priimtas sprendimas, laiką ir vietą, arba jis kitomis priemonėmis faktiškai gavo oficialią informaciją apie numatytą teisminio nagrinėjimo laiką ir vietą tokiu būdu, kad buvo aiškiai nustatyta, jog jis žinojo apie numatytą teisminį nagrinėjimą. Šiuo atveju suprantama, kad asmuo turėjo gauti tokią informaciją „laiku“, t. y. pakankamai iš anksto, kad galėtų dalyvauti teisminiame nagrinėjime ir veiksmingai pasinaudoti teise į gynybą.
(8) Kaip aiškina Europos žmogaus teisių teismas, kaltinamojo teisę į teisingą bylos nagrinėjimą garantuoja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija. Ši teisė apima atitinkamo asmens teisę asmeniškai dalyvauti teisminiame nagrinėjime. Norėdamas pasinaudoti šia teise, atitinkamas asmuo turi žinoti apie numatytą teisminį nagrinėjimą. Pagal šį pamatinį sprendimą tai, kad asmuo žinotų apie teisminį nagrinėjimą, turėtų užtikrinti kiekviena valstybė narė pagal savo nacionalinę teisę, laikantis nuostatos, kad turi būti įvykdyti tos konvencijos reikalavimai. Vadovaujantis Europos žmogaus teisių teismo teismine praktika [Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika], sprendžiant, ar būdas, kuriuo teikiama informacija, yra tinkamas norint užtikrinti, kad asmuo žinotų apie teisminį nagrinėjimą, tam tikrais atvejais taip pat būtų galima tinkamai atsižvelgti į atitinkamo asmens dėtas pastangas gauti jam skirtą informaciją.
<...>
(14) Šiame pamatiniame sprendime apsiribojama nepripažinimo pagrindų apibrėžimu tuose dokumentuose, kuriais įgyvendinamas tarpusavio pripažinimo principas. Todėl nuostatos, pavyzdžiui, susijusios su teise į bylos persvarstymą, taikomos tik šių nepripažinimo pagrindų apibrėžčiai. Jos nėra skirtos nacionalinės teisės aktams suderinti. Šis pamatinis sprendimas neturi įtakos būsimiems Europos Sąjungos teisės aktams, kuriais būtų siekiama suderinti [derinti] valstybių narių įstatymus baudžiamosios teisės srityje.“
6 Pamatinio sprendimo 2009/299 2 straipsniu įterpta Pagrindų sprendimo 4a straipsnio 1 dalis „Sprendimai, priimti po teisminio nagrinėjimo, kuriame asmuo asmeniškai nedalyvavo“. Ji suformuluota taip:
„Vykdančioji teisminė institucija taip pat gali atsisakyti vykdyti Europos arešto orderį, išduotą siekiant vykdyti laisvės atėmimo bausmę arba nutartį paskirti suėmimą, jeigu asmuo asmeniškai nedalyvavo teisminiame nagrinėjime, po kurio buvo priimtas tas sprendimas, išskyrus atvejus, kai Europos arešto orderyje nurodyta, kad pagal kitus išduodančiosios valstybės narės nacionalinėje teisėje nustatytus procesinius reikalavimus:
a) laiku:
i) asmeniui buvo asmeniškai įteiktas teismo šaukimas ir tokiu būdu jis buvo informuotas apie numatytą teisminio nagrinėjimo, po kurio buvo priimtas sprendimas, laiką ir vietą, arba jis kitomis priemonėmis faktiškai gavo oficialią informaciją apie numatytą teisminio nagrinėjimo laiką ir vietą tokiu būdu, kad buvo aiškiai nustatyta, jog jis žinojo apie numatytą teisminį nagrinėjimą;
ir
ii) asmuo buvo informuotas, kad sprendimas gali būti priimtas, jei jis neatvyks į teisminį nagrinėjimą;
<...>“
Nyderlandų teisė
7 Overleveringswet (Įstatymas dėl perdavimo, toliau – OLW) į Nyderlandų teisę perkeltas Pagrindų sprendimas 2002/584. Šio įstatymo 12 straipsnis suformuluotas taip:
„Neleidžiama atlikti perdavimo, jei Europos arešto orderis skirtas įvykdyti sprendimui, priimtam byloje, kurią nagrinėjant kaltinamasis asmeniškai nedalyvavo, nebent Europos arešto orderyje nurodyta, kad pagal išduodančiosios valstybės narės procesinius reikalavimus:
a) kaltinamajam laiku asmeniškai buvo įteiktas teismo šaukimas ir tokiu būdu jis buvo informuotas apie numatytą bylos, kurią išnagrinėjus vėliau buvo priimtas sprendimas, nagrinėjimo laiką ir vietą arba jis kitomis priemonėmis faktiškai gavo oficialią informaciją apie numatytą bylos nagrinėjimo laiką ir vietą tokiu būdu, kad buvo aiškiai nustatyta, jog jis žinojo apie numatytą bylos nagrinėjimą ir buvo informuotas, kad sprendimas gali būti priimtas, jeigu jis nedalyvaus teismo posėdyje;
<...>“
8 OLW 2 straipsnio 2 dalyje numatytas OLW 2 priedo D punktas „Europos arešto orderio pavyzdys“ sutampa su Pagrindų sprendimo 2002/584 priedo d punktu.
Pagrindinė byla ir prejudiciniai klausimai
9 2015 m. lapkričio 30 d. officier van justitie bij de rechtbank (prokuroras prie pirmosios instancijos teismo) pateikė Rechtbank Amsterdam (Amsterdamo pirmosios instancijos teismas, Nyderlandai) prašymą dėl 2015 m. vasario 4 d. Sąd Okręgowy w Zielonej Górze (Zielona Góra apygardos teismas, Lenkija) išduoto Europos arešto orderio vykdymo.
10 Šis Europos arešto orderis išduotas dėl P. Dworzecki, Lenkijos piliečio, gyvenančio Hagoje (Nyderlandai), sulaikymo ir perdavimo, kad Lenkijoje būtų įvykdytos trys laisvės atėmimo bausmės, kurių trukmė atitinkamai dveji metai, aštuoni mėnesiai ir šeši mėnesiai. Paskutinės dvi paskirtos bausmės dar turi būti atliktos visos, o pirmosios laisvės atėmimo bausmės neatlikta dalis yra 7 mėnesiai ir 12 dienų. Šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą susijęs tik su perdavimu, kad būtų atlikta antroji laisvės atėmimo bausmė.
11 Dėl pastarosios bausmės pasakytina, kad minėto Europos arešto orderio D punkte nurodyta, jog suinteresuotasis asmuo nedalyvavo nagrinėjant bylą, kurią išnagrinėjus buvo priimtas nuosprendis, kuriuo paskirta ši bausmė. Todėl išduodančioji teisminė institucija pažymėjo Europos arešto orderio formos D punkte pažymėjo 1 punkto b papunktį (atitinkantį Pagrindų sprendimo 2002/584 priede pateikiamos formos d punkte nurodytą 3.1 punkto b papunktį), taikomą tais atvejais, kai „asmeniui nebuvo asmeniškai įteiktas teismo šaukimas, <...> tačiau jis kitomis priemonėmis faktiškai gavo oficialią informaciją apie numatytą teisminio nagrinėjimo, po kurio buvo priimtas sprendimas, laiką ir vietą tokiu būdu, kad buvo aiškiai nustatyta, jog jis žinojo apie numatytą teisminį nagrinėjimą, ir asmuo buvo informuotas, kad sprendimas gali būti priimtas, jei jis neatvyks į teisminį nagrinėjimą“.
12 Kaip informacija apie tai, kaip buvo įvykdyta atitinkama sąlyga, nurodytina pagal minėtos formos d dalies 4 punktą, šiame Europos arešto orderyje anglų kalba išdėstyta:
„Šaukimas buvo išsiųstas Paweł Dworzecki nurodytu adresu dokumentams įteikti ir buvo įteiktas tuo adresu gyvenančiam pilnamečiam asmeniui, Paweł Dworzecki seneliui, laikantis Baudžiamojo proceso kodekso 132 straipsnio, kuriame numatyta, kad, „neradus gavėjo, procesinis dokumentas turi būti įteiktas pilnamečiam asmeniui, gavėjo namų ūkio nariui, o jeigu nėra pilnamečio namų ūkio nario, procesinį dokumentą galima įteikti ir būsto savininkui, administratoriui ar kaimo vadovui su sąlyga, kad šis asmuo įsipareigoja perduoti įteiktą dokumentą jo gavėjui“. Nuosprendžio nuorašas taip pat buvo išsiųstas tuo pačiu adresu ir įteiktas tuo adresu gyvenančiam pilnamečiam asmeniui. Be to, Paweł Dworzecki pripažino savo kaltę ir iš anksto sutiko su prokuratūros pasiūlyta bausme.“
13 Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad jau yra išaiškinęs Nyderlandų teisės aktus, kuriais perkelta Pagrindų sprendimo 2002/584 4a straipsnio 1 dalis, taip, kad šios nuostatos a–d punktuose išdėstytų sąlygų laikymąsi reikia nagrinėti atsižvelgiant į išduodančiosios valstybės narės teisę. Kadangi teismo šaukimas buvo įteiktas prašomo perduoti asmens namų ūkio nariui, nebuvo taikomas OLW 12 straipsnyje numatytas nevykdymo pagrindas.
14 Tačiau prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti, ar toks nacionalinės teisės aiškinimas atitinka Pagrindų sprendimo 2002/584 4a straipsnio 1 dalį. Šis teismas teigia, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas žodžių junginiu „pagal kitus išduodančiosios valstybės narės nacionalinėje teisėje nustatytus procesinius reikalavimus“, išdėstytu prieš Pagrindų sprendimo 2002/584 4a straipsnio 1 dalies a–d punktus, ypač žodžiu „kiti“, siekė pabrėžti, kad Pamatinis sprendimas 2009/299 nėra skirtas valstybių narių baudžiamojo proceso teisės normoms suderinti, kiek tai susiję su kaltinamajam nedalyvaujant priimtais teismo sprendimais apskritai ir teismo šaukimų įteikimo būdais baudžiamosiose bylose konkrečiai, o juo tik siekiama nustatyti sprendimų baudžiamosiose bylose, priimtų kaltinamajam nedalyvaujant, bendrus nepripažinimo pagrindus. Tai reikštų, kad Pagrindų sprendimo 2002/584 4a straipsnio 1 dalies a–d punktuose vartojamos sąvokos yra savarankiškos Sąjungos teisės sąvokos.
15 Dėl šių sąvokų aiškinimo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas laikosi nuomonės, kad Pagrindų sprendimo 2002/584 4a straipsnio 1 dalies a punkte išdėstytos sąlygos nagrinėjamoje byloje neįvykdytos, nes nenustatyta, kad P. Dworzecki laiku faktiškai gavo oficialią informaciją apie numatytą bylos nagrinėjimo laiką ir vietą.
16 Be to, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pabrėžia, kad jo pasiūlytas Pagrindų sprendimo 2002/584 4a straipsnio 1 dalies aiškinimas gali būti griežtesnis nei Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje dėl 1950 m. lapkričio 4 d. Romoje pasirašytos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio įtvirtinti reikalavimai. Iš tiesų pastarasis teismas 2006 m. kovo 1 d. Sprendimo Sejdovic prieš Italiją (CE:ECHR:2006:0301JUD005658100) 99 ir 101 punktuose nurodė tik reikalavimą, kad kaltinamasis būtų „pakankamai informuotas apie baudžiamąjį persekiojimą ir jam pateiktus kaltinimus“.
17 Šiomis aplinkybėmis Rechtbank Amsterdam (Amsterdamo pirmosios instancijos teismas) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:
„1. Ar sąvokos
– „asmeniui laiku buvo asmeniškai įteiktas teismo šaukimas ir tokiu būdu jis buvo informuotas apie numatytą teisminio nagrinėjimo, po kurio buvo priimtas sprendimas, <...> laiką ir vietą“
ir
– „laiku kitomis priemonėmis faktiškai gavo oficialią informaciją apie numatytą teisminio nagrinėjimo laiką ir vietą tokiu būdu, kad buvo aiškiai nustatyta, jog jis žinojo apie numatytą teisminį nagrinėjimą“,
vartojamos Pagrindų sprendimo 2002/584 4a straipsnio 1 dalies a punkte, yra savarankiškos Sąjungos teisės sąvokos?
2. Jeigu atsakymas į pirmąjį klausimą būtų teigiamas,
a) kaip apskritai turi būti aiškinamos šios savarankiškos sąvokos ir
b) ar tokį atvejį, kaip šioje byloje, kai:
– pagal Europos arešto orderį teismo šaukimas buvo įteiktas prašomo perduoti asmens adresu pilnamečiam jo namų ūkio nariui, o šis įsipareigojo perduoti teismo šaukimą prašomam perduoti asmeniui,
– iš Europos arešto orderio neįmanoma nustatyti, ar namų ūkio narys faktiškai perdavė teismo šaukimą prašomam perduoti asmeniui ir kada,
– iš prašomo perduoti asmens per prašymą priimti prejudicinį sprendimą teikiančio teismo posėdį pateiktų pareiškimų neįmanoma nustatyti, ar jis laiku sužinojo apie numatyto bylos nagrinėjimo laiką ir vietą,
apima viena iš dviejų pirmajame klausime nurodytų savarankiškų sąvokų?“
Dėl sprendimo priėmimo skubos tvarka procedūros
18 Nacionalinis teismas paprašė šį prašymą priimti prejudicinį sprendimą nagrinėti pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 107 straipsnyje numatytą prejudicinio sprendimo priėmimo skubos tvarka procedūrą.
19 Šį prašymą nacionalinis teismas grindžia tuo, kad P. Dworzecki šiuo metu yra atimta laisvė laukiant, kol jis bus faktiškai perduotas Lenkijos Respublikai.
20 Be to, šis teismas nurodo, kad Teisingumo Teismo atsakymas į prejudicinius klausimus turėtų tiesioginę ir lemiamą įtaką P. Dworzecki suėmimo Nyderlanduose trukmei, nes be Teisingumo Teismo atsakymo nacionalinis teismas negali priimti sprendimo dėl suinteresuotojo asmens perdavimo pagal visus Europos arešto orderyje nurodytus nuosprendžius.
21 Pirmiausia pažymėtina, kad šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl Pagrindų sprendimo 2002/584, patenkančio į ESV sutarties trečiosios dalies V antraštinės dalies, susijusios su laisvės, saugumo ir teisingumo erdve, nuostatų taikymo sritį, išaiškinimo. Todėl jis gali būti nagrinėjamas pagal prejudicinio sprendimo priėmimo skubos tvarka procedūrą.
22 Antra, kalbant apie skubos kriterijų, vadovaujantis Teisingumo Teismo praktika reikia atsižvelgti į tai, kad pagrindinėje byloje suinteresuotajam asmeniui yra atimta laisvė ir jo tolesnis kalinimas priklauso nuo pagrindinės bylos baigties (šiuo klausimu žr. 2015 m. liepos 16 d. Sprendimo Lanigan, C‑237/15 PPU, EU:C:2015:474, 24 punktą). Be to, atitinkamo asmens padėtį reikia vertinti tą dieną, kurią nagrinėjamas prašymas priimti prejudicinį sprendimą pagal sprendimo priėmimo skubos tvarka procedūrą (šiuo klausimu žr. 2016 m. vasario 15 d. Sprendimo N., C‑601/15 PPU, EU:C:2016:84, 40 punktą).
23 Nagrinėjamoje byloje, viena vertus, neginčijama, kad tą dieną P. Dworzecki buvo atimta laisvė. Kita vertus, tai, ar šis asmuo bus toliau laikomas suimtas, priklauso nuo pagrindinės bylos baigties, nes, kaip paaiškino prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, suėmimas jam paskirtas vykdant dėl jo išduotą Europos arešto orderį.
24 Šiomis aplinkybėmis, vadovaudamasi teisėjo pranešėjo siūlymu ir išklausiusi generalinį advokatą, 2016 m. kovo 10 d. Teisingumo Teismo ketvirtoji kolegija nusprendė patenkinti nacionalinio teismo prašymą nagrinėti bylą pagal prejudicinio sprendimo priėmimo skubos tvarka procedūrą.
Dėl prejudicinių klausimų
Dėl pirmojo klausimo
25 Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Pagrindų sprendimo 2002/584 4a straipsnio 1 dalies a punkto i papunktį reikia aiškinti taip, kad šioje nuostatoje vartojami žodžių junginiai „asmeniui buvo asmeniškai įteiktas teismo šaukimas ir tokiu būdu jis buvo informuotas apie numatytą teisminio nagrinėjimo, po kurio buvo priimtas sprendimas, laiką ir vietą“ ir „kitomis priemonėmis faktiškai gavo oficialią informaciją apie numatytą teisminio nagrinėjimo laiką ir vietą tokiu būdu, kad buvo aiškiai nustatyta, jog jis žinojo apie numatytą teisminį nagrinėjimą“ yra savarankiškos Sąjungos teisės sąvokos.
26 Pirmiausia reikia priminti, kad Pagrindų sprendimu 2002/584, kaip pirmiausia matyti iš jo 1 straipsnio 1 ir 2 dalių, taip pat iš 5 ir 7 konstatuojamųjų dalių, siekiama daugiašalę ekstradicijos sistemą tarp valstybių narių pakeisti tarpusavio pripažinimo principu pagrįsta nuteistų ar įtariamų asmenų perdavimo tarp teisminių institucijų, siekiant įvykdyti nuosprendžius arba šių asmenų persekiojimą, sistema (žr. 2016 m. balandžio 5 d. Sprendimo Aranyosi ir Căldăraru, C‑404/15 ir C‑659/15 PPU, EU:C:2016:198, 75 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).
27 Tad, Pagrindų sprendimu 2002/584 nustačius naują, paprastesnę ir veiksmingesnę nuteistų ar įtariamų pažeidus baudžiamąjį įstatymą asmenų perdavimo sistemą, siekiama palengvinti ir paspartinti teismų bendradarbiavimą ir taip norima prisidėti prie Sąjungos siekio tapti laisvės, saugumo ir teisingumo erdve remiantis tarp valstybių narių turinčiu egzistuoti aukštu tarpusavio pasitikėjimu (2016 m. balandžio 5 d. Sprendimo Aranyosi ir Căldăraru, C‑404/15 ir C‑659/15 PPU, EU:C:2016:198, 76 punktas ir jame nurodyta teismo praktika).
28 Pagal nusistovėjusią teismo praktiką iš vienodo Sąjungos teisės taikymo ir lygybės principo reikalavimų matyti, kad kai Sąjungos teisės nuostatoje aiškiai nedaroma nuoroda į valstybių narių teisę, norint nustatyti šios nuostatos prasmę ir apimtį, jos reikšmė visoje Sąjungoje paprastai turi būti aiškinama savarankiškai ir vienodai, atsižvelgiant į nuostatos kontekstą ir nagrinėjamu teisės aktu siekiamą tikslą (2008 m. liepos 17 d. Sprendimo Kozłowski, C‑66/08, EU:C:2008:437, 42 punktas ir 2015 m. spalio 15 d. Sprendimo Axa Belgium, C‑494/14, EU:C:2015:692, 21 punktas ir jame nurodyta teismo praktika).
29 Šiuo klausimu pažymėtina, kad nors Pagrindų sprendime 2002/584, be kita ko, jo 4a straipsnio 1 dalyje, yra kelios aiškios nuorodos į valstybių narių nacionalinę teisę, nė viena nuorodų nesusijusi su 4a straipsnio 1 dalies a punkto i papunktyje vartojamomis sąvokomis.
30 Šiomis aplinkybėmis, kaip teigė visos pastabas Teisingumo Teismui patekusios suinteresuotosios šalys, konstatuotina, kad sąvokos, dėl kurių pateiktas pirmasis klausimas, turi būti vertinamos kaip savarankiškos Sąjungos teisės sąvokos ir Sąjungoje turi būti aiškinamos vienodai.
31 Šį aiškinimą patvirtina ir Pamatinio sprendimo 2009/299 genezė. Kaip matyti iš šio sprendimo 2 ir 4 konstatuojamųjų dalių, konstatavęs, kad jeigu klausimai, susiję su sprendimais, priimtais bylose, kurias nagrinėjant atitinkami asmenys nedalyvavo, reglamentuojami nevienodai, gali būti, be kita ko, pakenkta teismų bendradarbiavimui, Sąjungos teisės aktų leidėjas manė esant būtina nustatyti aiškius ir bendrus sprendimų, priimtų bylose, kurias nagrinėjant atitinkami asmenys asmeniškai nedalyvavo, nepripažinimo pagrindus ir nereglamentavo formų ir tvarkos, įskaitant pagal valstybių narių nacionalinę teisę taikytinus procesinius reikalavimus, kuriais naudojamasi šiame pamatiniame sprendime nurodytiems rezultatams pasiekti.
32 Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Pagrindų sprendimo 2002/584 4a straipsnio 1 dalies a punkto i papunktį reikia aiškinti taip: šioje nuostatoje vartojami žodžių junginiai „asmeniui buvo asmeniškai įteiktas teismo šaukimas“ ir „kitomis priemonėmis faktiškai gavo oficialią informaciją apie numatytą teisminio nagrinėjimo laiką ir vietą tokiu būdu, kad buvo aiškiai nustatyta, jog jis žinojo apie numatytą teisminį nagrinėjimą“ yra savarankiškos Sąjungos teisės sąvokos ir visoje Sąjungoje turi būti aiškinamos vienodai.
Dėl antrojo klausimo
33 Antruoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia sužinoti, ar Pagrindų sprendimo 2002/584 4a straipsnio 1 dalies a punkto i papunktį reikia aiškinti taip, kad toks teismo šaukimo įteikimas, kaip nagrinėjamas pagrindinėje byloje, kai įteikiama ne tiesiogiai suinteresuotajam asmeniui, bet perduodama pastarojo adresu gyvenančiam pilnamečiam asmeniui, šio namų ūkio nariui, o šis jį įsipareigojo perduoti suinteresuotajam asmeniui, ir iš Europos arešto orderio neįmanoma nustatyti, ar namų ūkio narys faktiškai perdavė teismo šaukimą prašomam perduoti asmeniui ir, jei reikia, kada, atitinka šioje nuostatoje nustatytas sąlygas.
34 Pagal Pagrindų sprendimo 2002/584 4a straipsnio 1 dalį vykdančioji teisminė institucija gali atsisakyti vykdyti Europos arešto orderį, išduotą siekiant vykdyti laisvės atėmimo bausmę arba nutartį paskirti suėmimą, jeigu asmuo asmeniškai nedalyvavo nagrinėjant bylą, kurioje priimtas sprendimas, išskyrus atvejus, kai Europos arešto orderyje nurodyta, kad įvykdytos minėtos 1 dalies a, b, c arba d punktuose išdėstytos sąlygos.
35 Darytina išvada, kad vykdančioji teisminė institucija iš esmės privalo vykdyti Europos arešto orderį, neatsižvelgdama į tai, kad suinteresuotasis asmuo nedalyvavo nagrinėjant bylą, kurioje priimtas sprendimas, jeigu įvykdytos Pagrindų sprendimo 2002/584 4a straipsnio 1 dalies a, b, c arba d punktuose išdėstytos sąlygos.
36 Konkrečiau dėl šio Pagrindų sprendimo 4a straipsnio 1 dalies a punkto i papunkčio pasakytina, kad vykdančioji teisminė institucija turi tokią pareigą, kai suinteresuotajam asmeniui „buvo asmeniškai įteiktas teismo šaukimas ir tokiu būdu jis buvo informuotas apie numatytą teisminio nagrinėjimo, po kurio buvo priimtas sprendimas, laiką ir vietą“ arba „kitomis priemonėmis faktiškai gavo oficialią informaciją apie numatytą teisminio nagrinėjimo laiką ir vietą tokiu būdu, kad buvo aiškiai nustatyta, jog jis žinojo apie numatytą teisminį nagrinėjimą“.
37 Atsižvelgiant į šio sprendimo 31 punkte primintus tikslus, kurių siekiama Pamatiniu sprendimu 2009/299, konstatuotina, kad Pagrindų sprendimo 2002/584 4a straipsnio 1 dalies a punkto i papunktyje numatytais teismo šaukimo įteikimo būdais, turint omenyje jų aiškų ir bendrą pobūdį, siekiama užtikrinti didesnę apsaugą ir suteikti vykdančiajai teisminei institucijai galimybę perduoti atitinkamą asmenį, neatsižvelgiant į tai, kad jis nedalyvavo nagrinėjant bylą, kurią išnagrinėjus priimtas apkaltinamasis nuosprendis, kartu visiškai užtikrinant jo teisę į gynybą.
38 Iš tiesų laikantis Pagrindų sprendimo 2002/584 4a straipsnio 1 dalies a punkto i papunktyje išdėstytų teismo šaukimo įteikimo sąlygų užtikrinama, kad suinteresuotasis asmuo laiku gavo informaciją apie savo bylos nagrinėjimo laiką ir vietą, taigi vykdančioji teisminė institucija gali konstatuoti, kad buvo užtikrinta teisė į gynybą.
39 Atsižvelgiant būtent į šiuos argumentus reikia aiškinti šioje Pagrindų sprendimo 2002/584 nuostatoje išdėstytas sąlygas.
40 Nyderlandų, Lenkijos ir Jungtinės Karalystės vyriausybės iš esmės teigia, kad tokį teismo šaukimo įteikimą, kaip nagrinėjamas pagrindinėje byloje, apima Pagrindų sprendimo 2002/584 4a straipsnio 1 dalies a punkto i papunktyje numatyta antra alternatyva. Remdamosi Pagrindų sprendimo 2002/584 tikslu jos laikosi pozicijos, kad jeigu teismo šaukimas, neradus jo gavėjo, perduodamas pastarojo adresu gyvenančiam pilnamečiam asmeniui, gavėjo namų ūkio nariui, o šis jį įsipareigoja perduoti suinteresuotajam asmeniui, galima laikyti, kad teisiniu požiūriu tokiu būdu šis asmuo buvo informuotas apie savo bylos nagrinėjimo laiką ir vietą. Šiuo klausimu Nyderlandų vyriausybė konkrečiai nurodo Pamatinio sprendimo 2009/299 8 konstatuojamąją dalį, pagal kurią, vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, tam tikrais atvejais galima tinkamai atsižvelgti į atitinkamo asmens dėtas pastangas gauti jam skirtą informaciją.
41 Europos Komisija, priešingai, teigia, kad toks teismo šaukimo įteikimas, kaip nagrinėjamas pagrindinėje byloje, neatitinka Pagrindų sprendimo 2002/584 4a straipsnio 1 dalies a punkto i papunktyje išdėstytų sąlygų. Nors ši institucija neatmeta galimybės, kad informacija apie bylos nagrinėjimo laiką ir vietą gali būti tinkamai perduota šaukiamam asmeniui netiesiogiai, per kitus asmenis, kad būtų nustatyta, kaip reikalaujama pagal minėtą nuostatą, jog pastarasis asmuo iš tikrųjų gavo šią informaciją, išduodančioji teisminė institucija turi pateikti atitinkamų tai pagrindžiančių įrodymų. Todėl, jeigu atsižvelgiama į šaukimo įteikimą, grindžiamą teisine fikcija, ir išduodančioji teisminė institucija nepateikia papildomos informacijos, iš kurios būtų galima nustatyti, kad ši institucija faktiškai pranešė minėtam asmeniui apie jo bylos nagrinėjimo laiką ir vietą, kaip, atrodo, buvo nagrinėjamu atveju, tokios situacijos negalima vertinti kaip atitinkančios šią nuostatą.
42 Šiuo klausimu primintina, kad nors kaltinamojo teisė asmeniškai dalyvauti nagrinėjant bylą yra esminis teisės į teisingą bylos nagrinėjimą elementas, šis reikalavimas nėra absoliutus. Kaltinamasis gali savo valia tiesiogiai arba netiesiogiai atsisakyti šios teisės su sąlyga, kad atsisakymas būtų nustatytas aiškiai, ir jam turi būti taikomos bent jau minimalios nusikalstamos veikos, už kurios padarymą jį siekiama patraukti baudžiamojon atsakomybėn, sunkumą atitinkančios garantijos, taip pat atsisakymas neturi pažeisti jokio svarbaus viešojo intereso. Konkrečiau kalbant, net jeigu pats kaltinamasis asmeniškai nedalyvavo nagrinėjant bylą, teisė į teisingą bylos nagrinėjimą nėra pažeista, jeigu jis buvo informuotas apie bylos nagrinėjimo laiką ir vietą ar asmenį gynė advokatas, kuriam jis suteikė atitinkamus įgaliojimus (šiuo klausimu žr. 2013 m. vasario 26 d. Sprendimo Melloni, C‑399/11, EU:C:2013:107, 49 punktą).
43 Asmens, šaukiamo atvykti į baudžiamosios bylos nagrinėjimą teisme, teisė į teisingą bylos nagrinėjimą reikalauja, kad jis būtų informuotas tokiu būdu, kad galėtų veiksmingai pasirengti savo gynybai. Pagrindų sprendimo 2002/584 4a straipsnio 1 dalies a punkto i papunkčiu siekiama šio tikslo, tačiau išsamiai neįvardijami pagrindai, kuriais šiuo atveju galima remtis. Iš tiesų, šioje nuostatoje įtvirtintos sąlygos įvykdomos ne tik asmeniškai įteikus, bet ir atitinkamam asmeniui faktiškai gavus oficialią informaciją apie numatytą jo bylos nagrinėjimo laiką ir vietą „kitomis priemonėmis“.
44 Šiuo klausimu pažymėtina, kad, kaip nurodyta Pamatinio sprendimo 2009/299 4 konstatuojamojoje dalyje, minėta nuostata nėra skirta Sąjungos lygmeniu reglamentuoti formoms ir metodams, įskaitant pagal atitinkamos valstybės narės nacionalinę teisę taikytinus procesinius reikalavimus, kuriais kompetentingos institucijos naudojasi taikydamos perdavimo procedūrą.
45 Šio sprendimo 43 punkte primintas Pagrindų sprendimo 2002/584 4a straipsnio 1 dalies a punkto i papunkčio tikslas neabejotinai pasiekiamas, jeigu teismo šaukimas įteikiamas „asmeniškai“, kaip numatyta šios nuostatos pirmoje sakinio dalyje, ir šiuo įteikimo būdu užtikrinama, kad suinteresuotasis asmuo pats gavo teismo šaukimą, taigi buvo informuotas apie savo bylos nagrinėjimo laiką ir vietą.
46 Dėl šios nuostatos antroje sakinio dalyje išdėstytų sąlygų pasakytina, kad jomis siekiama suteikti šaukiamam į teismą asmeniui didesnę apsaugą, užtikrinant, kad šis asmuo gautų informaciją apie savo bylos nagrinėjimo laiką ir vietą.
47 Atsižvelgiant, be kita ko, į Pagrindų sprendimo 2002/584 4a straipsnio 1 dalies a punkto i papunkčio formuluotę, pagal kurią turi būti aiškiai nustatyta, kad suinteresuotasis asmuo „žinojo apie numatytą teisminį nagrinėjimą“, tai, kad teismo šaukimas buvo perduotas trečiajam asmeniui, o šis įsipareigojo jį perduoti suinteresuotajam asmeniui, nesvarbu, ar toks trečiasis asmuo yra suinteresuotojo asmens namų ūkio narys, ar ne, savaime nereiškia, kad įvykdytas šis reikalavimas. Toks įteikimo būdas nesuteikia galimybės aiškiai nustatyti, nei to, kad suinteresuotasis asmuo faktiškai gavo informaciją apie savo bylos nagrinėjimo laiką ir vietą, nei, jei reikia, tikslaus šios informacijos gavimo momento.
48 Kaip pažymėjo Komisija, iš esmės negalima atmesti galimybės, kad teismo šaukimo perdavimas trečiajam asmeniui atitinka Pagrindų sprendimo 2002/584 4a straipsnio 1 dalies a punkto i papunkčio reikalavimus. Tačiau, kad būtų pasiektas šioje nuostatoje įtvirtintas tikslas, turi būti aiškiai nustatyta, kad tas trečiasis asmuo faktiškai perdavė teismo šaukimą suinteresuotajam asmeniui.
49 Šiuo klausimu pažymėtina, kad išduodančioji teisminė institucija Europos arešto orderyje turi pateikti informaciją, kuria remdamasi ji konstatavo, kad suinteresuotasis asmuo faktiškai gavo oficialią informaciją apie savo bylos nagrinėjimo laiką ir vietą. Vykdančioji teisminė institucija, siekdama įsitikinti, kad Pagrindų sprendimo 2002/584 4a straipsnio 1 dalies a punkto i papunktyje išdėstytos sąlygos įvykdytos, gali remtis ir kita informacija, įskaitant aplinkybes, apie kurias ji sužino per suinteresuotojo asmens apklausą.
50 Be to, kadangi Pagrindų sprendimo 2002/584 4a straipsnio 1 dalies a punkto i papunktyje numatyti atvejai laikytini neprivalomo nepripažinimo pagrindo išimtimis, vykdančioji teisminė institucija bet kuriuo atveju, net konstatavusi, kad nagrinėjama situacija nepatenka į vieną iš tokių atvejų, gali atsižvelgti į kitas aplinkybes, kuriomis remdamasi ji gali įsitikinti, kad perdavus suinteresuotąjį asmenį nebus pažeista jo teisė į gynybą.
51 Vertindama galimybę taikyti minėtą neprivalomą nepripažinimo pagrindą, vykdančioji teisminė institucija gali atsižvelgti į suinteresuotojo asmens elgesį. Būtent šiame perdavimo procedūros etape ypatingas dėmesys gali būti skirtas galimam akivaizdžiam suinteresuotojo asmens pastangų trūkumui, ypač jeigu matyti, kad jis siekė išvengti jam skirtos informacijos įteikimo.
52 Vykdančioji teisminė institucija taip pat gali atsižvelgti į aplinkybę, kurią per Teisingumo Teismo posėdį nurodė Lenkijos vyriausybė, kad pagal išduodančiosios valstybės narės nacionalinę teisę suinteresuotasis asmuo visais atvejais turi teisę prašyti iš naujo išnagrinėti bylą, jeigu, kaip nagrinėjamu atveju, teismo šaukimas laikomas įteiktu jį perdavus suinteresuotajam asmeniui per pilnametį jo namų ūkio narį.
53 Bet kuriuo atveju vykdančioji teisminė institucija turi galimybę, remdamasi Pagrindų sprendimo 2002/584 15 straipsnio 2 dalimi, paprašyti skubiai pateikti papildomos informacijos, jeigu mano, kad išduodančiosios valstybės narės informacijos nepakanka sprendimui dėl perdavimo priimti.
54 Remiantis tuo, kas išdėstyta, į antrąjį klausimą reikia atsakyti: Pagrindų sprendimo 2002/584 4a straipsnio 1 dalies a punkto i papunktį reikia aiškinti taip, kad toks teismo šaukimo įteikimas, kaip nagrinėjamas pagrindinėje byloje, kai įteikiama ne tiesiogiai suinteresuotajam asmeniui, bet perduodama pastarojo adresu gyvenančiam pilnamečiam asmeniui, šio namų ūkio nariui, o šis jį įsipareigoja perduoti suinteresuotajam asmeniui, ir iš Europos arešto orderio neįmanoma nustatyti, ar namų ūkio narys faktiškai perdavė teismo šaukimą prašomam perduoti asmeniui ir, jei reikia, kada, pats savaime neatitinka šioje nuostatoje nustatytų sąlygų.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
55 Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.
Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (ketvirtoji kolegija) nusprendžia:
1. 2002 m. birželio 13 d. Tarybos pagrindų sprendimo 2002/584/TVR dėl Europos arešto orderio ir perdavimo tarp valstybių narių tvarkos, iš dalies pakeisto 2009 m. vasario 26 d. Tarybos pamatiniu sprendimu 2009/299/TVR, 4a straipsnio 1 dalies a punkto i papunktį reikia aiškinti taip, kad šioje nuostatoje vartojami žodžių junginiai „asmeniui buvo asmeniškai įteiktas teismo šaukimas“ ir „kitomis priemonėmis faktiškai gavo oficialią informaciją apie numatytą teisminio nagrinėjimo laiką ir vietą tokiu būdu, kad buvo aiškiai nustatyta, jog jis žinojo apie numatytą teisminį nagrinėjimą“ yra savarankiškos Sąjungos teisės sąvokos ir visoje Sąjungoje turi būti aiškinamos vienodai.
2. Pagrindų sprendimo 2002/584, iš dalies pakeisto Pamatiniu sprendimu 2009/299, 4a straipsnio 1 dalies a punkto i papunktį reikia aiškinti taip, kad toks teismo šaukimo įteikimas, kaip nagrinėjamas pagrindinėje byloje, kai įteikiama ne tiesiogiai suinteresuotajam asmeniui, bet perduodama pastarojo adresu gyvenančiam pilnamečiam asmeniui, šio namų ūkio nariui, o šis jį įsipareigoja perduoti suinteresuotajam asmeniui, ir iš Europos arešto orderio neįmanoma nustatyti, ar namų ūkio narys faktiškai perdavė teismo šaukimą prašomam perduoti asmeniui ir, jei reikia, kada, pats savaime neatitinka šioje nuostatoje nustatytų sąlygų.
Parašai.