TARNAUTOJŲ TEISMO PIRMININKO NUTARTIS
2011 m. lapkričio 16 d.
Byla F‑67/11 R
Luigi Marcuccio
prieš
Europos Komisiją
„Viešoji tarnyba – Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas – Prašymas sustabdyti vykdymą – Skuba – Nebuvimas – Interesų palyginimas“
Dalykas: Pagal SESV 278 ir AE 157 straipsnius bei SESV 270 straipsnį, taikomą EAEB sutarčiai pagal jos 106a straipsnį, pareikštas ieškinys, kuriuo L. Marcuccio iš esmės prašo sustabdyti sprendimo atmesti jo 2011 m. vasario 28 d. prašymą imtis 2010 m. birželio 9 d. Tarnautojų teismo sprendimo Marcuccio prieš Komisiją (F‑56/09) rezoliucinės dalies 2 punkto vykdymo priemonių vykdymą.
Sprendimas: Atmesti ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Atidėti klausimo dėl bylinėjimosi išlaidų nagrinėjimą.
Santrauka
1. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas – Vykdymo sustabdymas – Laikinosios apsaugos priemonės – Taikymo sąlygos – „Fumus boni juris“ – Skuba – Kumuliacinis pobūdis – Visų nagrinėjamų interesų palyginimas – Nagrinėjimo eiliškumas ir tikrinimo būdas – Laikinąsias apsaugos priemones taikančio teisėjo diskrecija
(SESV 278 ir 279 straipsniai; Tarnautojų teismo procedūros reglamento 102 straipsnio 2 dalis)
2. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas – Vykdymo sustabdymas – Laikinosios apsaugos priemonės – Taikymo sąlygos – Skuba – Rimta ir nepataisoma žala – Įrodinėjimo pareiga – Finansinė žala
(SESV 278 ir 279 straipsniai; Tarnautojų teismo procedūros reglamento 102 straipsnio 2 dalis)
1. Tarnautojų teismo procedūros reglamento 102 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad laikinųjų apsaugos priemonių prašymuose, be kita ko, turi būti nurodytos aplinkybės, dėl kurių reikalingas skubus sprendimas, ir faktiniai bei teisiniai pagrindai, prima facie patvirtinantys prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo reikalingumą.
Sąlygos, susijusios su skuba ir prašymo pagrįstumu (fumus boni juris), yra kumuliacinės, todėl laikinųjų apsaugos priemonių prašymas turi būti atmestas, jei bent viena jų neįvykdoma. Laikinąsias apsaugos priemones taikantis teisėjas prireikus taip pat palygina esamus interesus.
Atlikdamas šį visapusį nagrinėjimą laikinąsias apsaugos priemones taikantis teisėjas turi didelę diskreciją ir, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, gali savo nuožiūra nustatyti būdą, kuriuo šios skirtingos sąlygos turi būti patikrintos, ir šio nagrinėjimo tvarką, nes jokia teisės norma jis neįpareigojamas laikytis iš anksto nustatytos analizės schemos, kai vertina būtinybę taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
Kai nagrinėdamas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo laikinąsias apsaugos priemones taikantis teisėjas, dėl kurio sprendimo prašymą pateikęs asmuo gali patirti didelę ir nepataisomą žalą, vertina skirtingus nagrinėjamus interesus, jis privalo išnagrinėti, ar bylą iš esmės nagrinėjančio teismo galimas ginčijamo sprendimo panaikinimas leistų pakeisti situaciją, susidariusią dėl jo skubaus vykdymo, ir, atvirkščiai, ar šio sprendimo vykdymo sustabdymas būtų jo visiško poveikio kliūtis, jei ieškinys pagrindinėje byloje būtų atmestas.
Jei ginčijamo sprendimo vykdymą paprasčiausia sustabdžius nepasikeistų ieškovo padėtis, nes vien dėl jos pačios ieškovui negali atsirasti teisės, kad pateikus prašymą būtų sunaikintos dokumentų kopijos, toks sustabdymas nedarytų poveikio, todėl netenkintų jokio intereso. Žinoma, laikinąsias apsaugos priemones taikantis teisėjas taip pat gali skirti kitas laikinąsias apsaugos priemones nei vykdymo sustabdymas pagal SESV 279 straipsnį, tačiau dėl tokios priemonės padėtis negali būti pakeista taip, kad ieškinys pagrindinėje byloje prarastų dalyką.
(žr. 15–17, 26 ir 27 punktus)
Nuoroda:
Teisingumo Teismo praktika: 1978 m. sausio 13 d. Nutarties Salerno prieš Komisiją, 4/78 R, 2 punktas; 1989 m. liepos 31 d. Nutarties S. prieš Komisiją, 206/89 R, 14 ir 15 punktai.
Pirmosios instancijos teismo praktika: 2008 m. balandžio 30 d. Nutarties Ispanija prieš Komisiją, T‑65/08 R, 82 punktas ir jame nurodyta teismo praktika.
Tarnautojų teismo praktika: 2008 m. liepos 3 d. Nutarties Plasa prieš Komisiją, F‑52/08 R, 21 ir 22 punktai ir juose nurodyta teismų praktika; 2011 m. vasario 15 d. Nutarties de Pretis Cagnodo ir Trampuz de Pretis Cagnodo prieš Komisiją, F‑104/10 R, 16 punktas.
2. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo procedūros tikslas ne užtikrinti žalos atlyginimą, o garantuoti visišką sprendimo dėl esmės veiksmingumą. Tam, kad būtų pasiektas šis tikslas, reikia, kad prašomos priemonės būtų skubios, nes būtinos ieškovo rimtai ir nepataisomai žalai išvengti, kad jos būtų nustatytos ir įsigaliotų, kol bus priimtas sprendimas pagrindinėje byloje. Šalis, prašanti taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turi įrodyti, kad negali laukti sprendimo pagrindinėje byloje, nepatirdama tokios žalos.
Kalbant apie finansinę žalą, atsiradusią atsisakius sumokėti prašomą išmoką ir baudas, tam, kad būtų įrodyta, jog skubos sąlyga yra įvykdyta, laikinąsias apsaugos priemones taikantis teisėjas turi turėti konkrečią ir tikslią informaciją, pagrįstą išsamiais dokumentais, kuriuose parodoma ieškovo finansinė padėtis ir kuriais remiantis galima įvertinti padarinius, kurių, tikėtina, kils netaikant prašomų priemonių.
(žr. 19 ir 21 punktus)
Nuoroda:
Teisingumo Teismo praktika: 1999 m. kovo 25 d. Nutarties Willeme prieš Komisiją, C‑65/99 P(R), 62 punktas.
Pirmosios instancijos teismo praktika: 1999 m. rugsėjo 10 d. Nutarties Elkaïm ir Mazuel prieš Komisiją, T‑173/99 R, 25 punktas; 2002 m. gruodžio 19 d. Nutarties Esch-Leonhardt ir kt. prieš ECB, T‑320/02 R, 27 punktas.
Bendrojo Teismo praktika: 2010 m. balandžio 27 d. Nutarties Parlamentas prieš U, T‑103/10 P(R), 37 punktas.