TEISINGUMO TEISMO (didžioji kolegija)
SPRENDIMAS
2007 m. gruodžio 18 d.(*)
„Laisvė teikti paslaugas –Direktyva 96/71/EB– Darbuotojų komandiravimas statybos sektoriuje – Nacionaliniai įstatymai, nustatantys darbo ir įdarbinimo sąlygas dėl Direktyvos 96/71 3 straipsnio 1 dalies pirmosios pastraipos a–g punktuose nurodytų dalykų, išskyrus minimalaus darbo užmokesčio normas – Kolektyvinė statybos sektoriaus sutartis, kurioje nustatomos palankesnės sąlygos arba sąlygos, susijusios su kitais dalykais – Profsąjungų galimybė kolektyviniais veiksmais bandyti priversti kitose valstybėse narėse įsteigtas bendroves derėtis kiekvienu konkrečiu atveju, kad būtų nustatytos darbuotojams mokėtino darbo užmokesčio normos, ir prisijungti prie kolektyvinės statybos sektoriaus sutarties“
Byloje C‑341/05
dėl Arbetsdomstolen (Švedija) 2005 m. rugsėjo 15 d. Sprendimu, kurį Teisingumo Teismas gavo 2005 m. rugsėjo 19 d., pagal EB 234 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje
Laval un Partneri Ltd
prieš
Svenska Byggnadsarbetareförbundet,
Svenska Byggnadsarbetareförbundets avdelning 1, Byggettan,
Svenska Elektrikerförbundet,
TEISINGUMO TEISMAS (didžioji kolegija),
kurį sudaro pirmininkas V. Skouris, kolegijos pirmininkai P. Jann, A. Rosas, K. Lenaerts, U. Lõhmus (pranešėjas) ir L. Bay Larsen, teisėjai R. Schintgen, R. Silva de Lapuerta, K. Schiemann, J. Makarczyk, P. Kūris, E. Levits ir A. Ó Caoimh,
generalinis advokatas P. Mengozzi,
posėdžio sekretorius J. Swedenborg, administratorius,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2007 m. sausio 9 d. posėdžiui,
išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:
– Laval un Partneri Ltd, atstovaujamos advokater A. Elmér ir M. Agell,
– Svenska Byggnadsarbetareförbundet, Svenska Byggnadsarbetareförbundets avd. 1, Byggettan ir Svenska Elektrikerförbundet, atstovaujamų atstovo teisės klausimais D. Holke, bei advokater P. Kindblom ir U. Öberg,
– Švedijos vyriausybės, atstovaujamos A. Kruse,
– Belgijos vyriausybės, atstovaujamos M. Wimmer ir L. Van den Broeck,
– Čekijos vyriausybės, atstovaujamos T. Boček,
– Danijos vyriausybės, atstovaujamos J. Molde ir J. Bering Liisberg,
– Vokietijos vyriausybės, atstovaujamos M. Lumma ir C. Schulze‑Bahr,
– Estijos vyriausybės, atstovaujamos L. Uibo,
– Ispanijos vyriausybės, atstovaujamos N. Díaz Abad,
– Prancūzijos vyriausybės, atstovaujamos G. de Bergues ir O. Christmann,
– Airijos, atstovaujamos D. O’Hagan ir C. Loughlin, padedamų SC B. O’Moore ir BL N. Travers,
– Latvijos vyriausybės, atstovaujamos E. Balode‑Buraka ir K. Bārdiņa,
– Lietuvos vyriausybės, atstovaujamos D. Kriaučiūno,
– Austrijos vyriausybės, atstovaujamos C. Pesendorfer ir G. Hesse,
– Lenkijos vyriausybės, atstovaujamos J. Pietras, K. Korolec bei M. Szymańska,
– Suomijos vyriausybės, atstovaujamos E. Bygglin ir J. Himmanen,
– Jungtinės Karalystės vyriausybės, atstovaujamos E. O’Neill ir D. Anderson,
– Islandijos vyriausybės, atstovaujamos F. Birgisson,
– Norvegijos vyriausybės, atstovaujamos K. Waage, E. Jarbo ir F. Sejersted,
– Europos Bendrijų Komisijos, atstovaujamos J. Enegren, E. Traversa ir K. Simonsson,
– ELPA priežiūros institucijos, atstovaujamos A. T. Andersen, N. Fenger ir B. Alterskjær,
susipažinęs su 2007 m. gegužės 23 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,
priima šį
Sprendimą
1 Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl EB 12 ir 49 straipsnių bei 1996 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 96/71/EB dėl darbuotojų komandiravimo paslaugų teikimo sistemoje (OL L 18, 1997, p. 1) išaiškinimo.
2 Šis prašymas buvo pateiktas nagrinėjant ginčą tarp pagal Latvijos teisę įsteigtos bendrovės Laval un Partneri Ltd (toliau –Laval), turinčios savo buveinę Rygoje (Latvija), ir Svenska Byggnadsarbetareförbundet (Švedijos statybos sektoriaus ir viešųjų darbų darbuotojų profsąjunga, toliau – Byggnads), Svenska Byggnadsarbetareförbundet avdelning 1, Byggettan (minėtos profsąjungos skyrius Nr. 1, toliau – Byggettan) bei Svenska Elektrikerförbundet (Švedijos elektrikų profsąjunga, toliau – Elektrikerna) byloje, kurią pradėjo bendrovė Laval siekdama, pirma, kad Byggnads ir Byggettan kolektyviniai veiksmai, nukreipti prieš visas minėtos bendrovės vykdomas statybas, bei Elektrikerna solidarumo akcija, kuria blokuojami visi vykstantys elektros darbai, būtų pripažinti neteisėtais, antra, kad būtų nurodyta nutraukti šiuos veiksmus, ir, trečia, kad iš minėtų profsąjungų būtų priteistas jos patirtos žalos atlyginimas.
Teisinis pagrindas
Bendrijos teisės aktai
3 Direktyvos 96/71 šeštoje, tryliktoje, septynioliktoje ir dvidešimt antroje konstatuojamosiose dalyse numatyta:
„kadangi dėl tarpvalstybinio pobūdžio suteikimo darbo santykiams kyla problemų, susijusių su darbo santykiams taikomais teisės aktais; kadangi atsižvelgiant į šalių interesus reikia numatyti numatytus darbo santykius reglamentuojančias sąlygas;“
„kadangi, siekiant nustatyti pagrindines minimalią apsaugą užtikrinančias privalomas teisės normas, kurių priimančiojoje valstybėje turi laikytis darbdaviai, komandiruojantys darbuotojus laikiniems darbams į kitos valstybės narės, kurioje paslaugos yra teikiamos, teritoriją, būtina derinti valstybių narių įstatymus; kadangi tokį derinimą galima atlikti tik Bendrijos teisės priemonėmis;“
„kadangi priimančiojoje valstybėje galiojančios minimalią apsaugą užtikrinančios privalomos teisės normos neturi trukdyti taikyti tų darbo sutarties sąlygų, kurios yra palankesnės darbuotojams;“
„kadangi ši direktyva nepažeidžia valstybių narių teisės, reglamentuojančios kolektyvinius veiksmus, skirtus verslo ir profesinių sluoksnių interesams ginti;“ (Pataisytas vertimas)
4 Pagal Direktyvos 96/71 1 straipsnį:
„1. Ši direktyva taikoma valstybėje narėje įsisteigusioms įmonėms, kurios pagal tarpvalstybinio paslaugų teikimo sistemą komandiruoja darbuotojus į kitos valstybės narės teritoriją pagal šio straipsnio 3 dalį.
<…>
3. Ši direktyva taikoma tada, kai šio straipsnio 1 dalyje paminėtos įmonės imasi vienos iš šių tarpvalstybinių priemonių:
a) <…>
arba
b) komandiruoja darbuotojus į įstaigą arba grupės valdomą įmonę kitos valstybės narės teritorijoje, su sąlyga, kad komandiruotės metu komandiruojančioji įmonė ir darbuotojas saistomi darbo santykiais;
<…>“
5 Šios direktyvos 3 straipsnyje numatyta:
„Darbo sutarties sąlygos
1. Valstybės narės užtikrina, kad, neatsižvelgiant į tai, kokia teisė yra taikoma darbo santykiams, 1 straipsnio 1 dalyje paminėtos įmonės garantuoja į jų teritoriją komandiruotiems darbuotojams darbo sutarties sąlygas dėl toliau nurodytų dalykų, kuriuos toje valstybėje narėje, kur darbas yra atliekamas, reglamentuoja:
– įstatymai ir kiti teisės aktai ir (arba)
– kolektyvinės sutartys ar arbitražo sprendimai, kurie buvo paskelbti visuotinai taikytinais, kaip numatyta šio straipsnio 8 dalyje, jeigu jie yra susiję su priede išvardyta veikla:
a) dėl maksimalaus darbo ir minimalaus poilsio laiko;
b) dėl minimalių mokamų metinių atostogų trukmės;
c) dėl minimalių užmokesčio normų, įskaitant viršvalandžių apmokėjimo normas; šis punktas netaikomas papildomo pensinio draudimo sistemoms;
d) dėl darbuotojų, ypač laikino įdarbinimo įmonių siūlomų, samdos sąlygų;
e) dėl darbuotojų sveikatos, higienos ir darbo saugos;
f) dėl apsaugos priemonių, skirtų nėščių ar neseniai pagimdžiusių moterų, vaikų ir jaunimo darbo sutarties sąlygoms vykdyti;
g) dėl vienodų sąlygų taikymo vyrams ir moterims bei kitų nediskriminavimo nuostatų.
Šioje direktyvoje šio straipsnio 1 dalies c punkte paminėtų minimalių užmokesčio normų sąvoką apibrėžia valstybės narės, į kurios teritoriją darbuotojas yra komandiruojamas, nacionalinės teisės aktai ir (arba) praktika.
<…>
7. Šio straipsnio 1–6 dalys netrukdo taikyti darbuotojams palankesnių darbo sutarties sąlygų.
Komandiruotpinigiai laikomi minimalaus darbo užmokesčio dalimi, nebent jie yra mokami kompensuojant su komandiruote susijusias faktiškąsias kelionės, buto ir maisto išlaidas.
8. „Kolektyvinės sutartys arba arbitražo sprendimai, kurie buvo paskelbti visuotinai taikytinais“ – tai kolektyvinės sutartys arba arbitražo sprendimai, kurių privalo laikytis visos tam tikros profesijos ar pramonės šakos įmonės konkrečioje geografinėje zonoje.
Jei nėra sistemos, pagal kurią kolektyvinės sutartys arba arbitražo sprendimai skelbiami visuotinai taikytinais, kaip apibrėžta pirmojoje pastraipoje, valstybės narės gali nuspręsti remtis:
– kolektyvinėmis sutartimis arba arbitražo sprendimais, kurie yra taikomi bendrai visoms panašioms tam tikros profesijos ar pramonės šakos įmonėms konkrečioje geografinėje zonoje, ir (arba)
– darbdavių ir darbuotojų tipiškiausių organizacijų nacionaliniu lygiu pasirašytomis kolektyvinėmis sutartimis, kurios yra taikomos visoje nacionalinėje teritorijoje,
su sąlyga, kad 1 straipsnio 1 dalyje paminėtoms įmonėms šios sutartys ir sprendimai užtikrina vienodų sąlygų taikymą sprendžiant šio straipsnio 1 dalies pirmojoje pastraipoje išvardytus klausimus tarp minėtųjų įmonių ir kitų šioje pastraipoje paminėtų įmonių, kurių padėtis yra vienoda.
Tariama, kad vienodos sąlygos, kaip apibrėžta šiame straipsnyje, yra taikomos tada, kai nacionalinėms įmonėms, kurių padėtis yra vienoda:
– konkrečioje vietoje arba tam tikrame sektoriuje taikomi tokie patys su šio straipsnio 1 dalies pirmojoje pastraipoje išvardytais dalykais susiję įpareigojimai, kokie taikomi darbuotojus komandiruojančioms įmonėms ir
– jos privalo vykdyti šiuos vienodą galią turinčius įpareigojimus.
<…>
10. Ši direktyva nedraudžia valstybėms narėms, laikantis Sutarties ir remiantis vienodų sąlygų taikymo principu, nacionalinėms įmonėms ir kitų valstybių įmonėms taikyti:
– darbo sutarties sąlygų, reglamentuojančių kitokius nei išvardytieji 1 dalies pirmojoje pastraipoje klausimus tuo atveju, kai remiamasi su viešąja tvarka susijusiomis nuostatomis,
– darbo sutarties sąlygų, nustatytų kolektyvinėse sutartyse arba arbitražo sprendimuose, kaip numatyta 8 dalyje, ir reglamentuojančių kitokią veiklą nei nurodytoji priede.“ (Pataisytas vertimas)
6 Pagal Direktyvos 96/71 4 straipsnį:
„Bendradarbiavimas teikiant informaciją
1. Kad ši direktyva būtų įgyvendinta, valstybės narės, laikydamosi nacionalinės teisės aktų ir (arba) praktikos, paskiria vieną ar kelias ryšio palaikymo tarnybas arba vieną ar kelias kompetentingas nacionalines institucijas.
2. Valstybės narės sudaro sąlygas, kad valstybinės valdžios institucijos, kurios, laikydamosi nacionalinės teisės aktų, yra atsakingos už 3 straipsnyje nurodytų darbo sutarties sąlygų monitoringą, bendradarbiautų. Šis bendradarbiavimas pirmiausia apima atsakymus į pagrįstus tų valdžios institucijų prašymus suteikti informacijos apie tarpvalstybinę darbuotojų samdą, įskaitant akivaizdžius pažeidimus arba galimus neteisėtos tarpvalstybinės veiklos atvejus.
Komisija ir pirmojoje pastraipoje minėtos valdžios institucijos glaudžiai bendradarbiauja, kad būtų ištirti sunkumai, kurie gali kilti taikant 3 straipsnio 10 dalies nuostatas.
Abipusė administracinė pagalba teikiama nemokamai.
3. Visos valstybės narės imasi reikiamų priemonių, kad informacija apie 3 straipsnyje nurodytas darbo sutarties sąlygas būtų prieinama.
4. Visos valstybės narės praneša kitoms valstybėms narėms ir Komisijai apie šio straipsnio 1 dalyje paminėtas ryšio palaikymo tarnybas ir (arba) kompetentingas institucijas.“
Nacionalinės teisės aktai
Direktyvos 96/71 perkėlimas
7 Iš bylos medžiagos matyti, kad Švedijos Karalystėje nėra sistemos, pagal kurią kolektyvinės sutartys skelbiamos visuotinai taikytinomis, ir siekiant, jog nebūtų diskriminacijos, įstatymas neįpareigoja užsienio įmonių taikyti Švedijos kolektyvinių sutarčių, nes ne visi Švedijos darbdaviai yra susaistyti kolektyvine sutartimi.
8 Į Švedijos teisę Direktyva 96/71 buvo perkelta 1999 m. gruodžio 9 d. Darbuotojų komandiravimo įstatymu (1999:678) (Lag (1999:678) om utstationering av arbetstagare, toliau – Darbuotojų komandiravimo įstatymas). Iš procesinių dokumentų matyti, kad komandiruotiems darbuotojams taikomos darbo ir įdarbinimo sąlygos dėl Direktyvos 96/71 3 straipsnio 1 dalies pirmosios pastraipos a, b punktuose bei d–g punktuose nurodytų dalykų nustatomos įstatymais pastarosios direktyvos 3 straipsnio 1 dalies pirmosios pastraipos pirmos įtraukos prasme. Tačiau Švedijos įstatymai nenumato minėtos direktyvos 3 straipsnio 1 dalies pirmosios pastraipos c punkte nurodytų minimalaus užmokesčio normų.
9 Iš bylos medžiagos dokumentų matyti, kad pagal Direktyvos 96/71 4 straipsnio 1 dalį įsteigtai Ryšio palaikymo tarnybai (Arbetsmiljöverket) pavesta, be kita ko, suinteresuotiesiems asmenims pranešti apie esančias kolektyvines sutartis, kurios gali būti taikomos darbuotojus komandiruojant į Švediją arba dėl išsamesnės informacijos minėtus asmenis nukreipti pas kolektyvinės sutarties šalis.
Teisė imtis kolektyvinių veiksmų
10 Švedijos konstitucijos (Regeringsformen) 2 skyriuje išvardijamos piliečių pagrindinės teisės ir laisvės. Pagal jos 17 straipsnį darbuotojų asociacijos, taip pat darbdaviai ir darbdavių asociacijos turi teisę imtis kolektyvinių veiksmų, nebent tai draudžia įstatymo arba sutarties nuostatos.
11 1976 m. birželio 10 d. Įstatymas (1976:580) dėl darbuotojų dalyvavimo priimant suderėtus sprendimus (Lag (1976:580)om medbestämmande i arbetslivet, toliau – MBL) numato taisykles, reglamentuojančias asociacijos laisvę, teisę derėtis, kolektyvines sutartis, tarpininkavimą sprendžiant kolektyvinius darbo ginčus ir pareigą laikytis socialinės taikos, bei nuostatas, apribojančias profesinių sąjungų teisę imtis kolektyvinių veiksmų.
12 Iš MBL 41 straipsnio matyti, kad kolektyvine sutartimi susaistyti partneriai laikosi socialinės taikos ir, be kita ko, jiems draudžiama imtis kolektyvinių veiksmų, siekiant pakeisti kolektyvinę sutartį. Tačiau kai partneriai tarpusavyje nėra sudarę kolektyvinės sutarties, kolektyvinių veiksmų imtis galima.
13 MBL 42 straipsnis numato:
„Darbdavių arba darbuotojų organizacija neturi teisės organizuoti arba bet kokiu kitu būdu provokuoti neteisėtų kolektyvinių veiksmų. Jos taip pat neturi teisės dalyvauti neteisėtuose kolektyviniuose veiksmuose juos remdamos arba kitokiu būdu. Pati organizacija, kuri susaistyta kolektyvine sutartimi, tuo atveju, kai šiai organizacijai priklausantys nariai ketina imtis arba imasi neteisėtų kolektyvių veiksmų, taip pat imasi priemonių tam, kad sutrukdytų šiuos veiksmus, arba prisideda prie jų nutraukimo.
Jeigu koks nors asmuo pradėjo neteisėtus kolektyvinius veiksmus, kitiems asmenims draudžiama juose dalyvauti.
Pirmosios pastraipos pirmų dviejų sakinių nuostatos taikomos tik asociacijos pradėtiems kolektyviniams veiksmams, susijusiems su tiesiogiai į šio įstatymo taikymo sritį patenkančiomis darbo sąlygomis.“
14 Pagal teismo praktikoje pateiktą MBL 42 straipsnio pirmosios pastraipos aiškinimą draudžiama imtis kolektyvinių veiksmų, siekiant panaikinti arba pakeisti trečiųjų asmenų sudarytą kolektyvinę sutartį. Vadinamajame Britannia sprendime (1989, Nr. 120) Arbetsdomstolen nusprendė, kad šis draudimas taip pat taikomas Švedijoje pradėtiems kolektyviniams veiksmams, siekiant panaikinti arba pakeisti tarp užsienio šalių užsienyje esančioje darbo vietoje sudarytą kolektyvinę sutartį, jeigu tokie kolektyviniai veiksmai draudžiami pagal užsienio teisę, taikomą šią kolektyvinę sutartį pasirašiusioms šalims.
15 1991 m. liepos 1 d. įsigaliojusiu vadinamuoju lex Britannia įstatymų leidėjas siekė susiaurinti Britannia sprendime įtvirtinto principo apimtį. Lex Britannia apima tris į MBL įtrauktas nuostatas, t. y. pastarojo 25a, 31a ir 42 straipsnio trečiąją pastraipą.
16 Iš prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo paaiškinimų matyti, kad nuo tada, kai į MBL 42 straipsnį buvo įtraukta ši trečioji pastraipa, prieš užsienio darbdavį, kuris Švedijoje laikinai vykdo veiklą, vykdomi kolektyviniai veiksmai daugiau nebedraudžiami, jeigu bendrai įvertinus situaciją galima daryti išvadą, kad ryšys su šia valstybe nare yra pernelyg glaudus, jog MBL galėtų būti laikomas tiesiogiai taikomu nagrinėjamoms darbo sąlygoms.
Kolektyvinė statybos sektoriaus sutartis
17 Byggnads yra profsąjunga, kuri Švedijoje vienija statybos sektoriaus darbuotojus. Iš Švedijos pateiktų pastabų matyti, kad 2006 m. šią profsąjungą sudarė 31 vietos skyrius, tarp kurių ir Byggettan, kad jai priklausė 128 000 nariai, iš kurių 95 000 buvo darbingo amžiaus, ir ji vienijo, visų pirma, medienos ir betono sektorių darbuotojus, mūrininkus, parketo klojėjus, statybos ir kelių tiesimo sektoriaus darbuotojus bei santechnikus. Maždaug 87 % statybos darbuotojų priklausė šiai organizacijai.
18 Byggnads, kaip centrinė statybos darbuotojams atstovaujanti organizacija ir Sveriges Byggindustrier (statybos sektoriaus darbdavių centrinė organizacija) sudarė kolektyvinę sutartį (toliau – kolektyvinė statybos sektoriaus sutartis ).
19 Kolektyvinėje statybos sektoriaus sutartyje numatytos specialios taisyklės dėl darbo laiko ir metinių atostogų, t. y. dalykų, dėl kurių kolektyvinės sutartys gali nukrypti nuo įstatymuose numatytų nuostatų. Be to, minėtoje sutartyje įtvirtintos nuostatos dėl laikino nedarbo ir laukimo periodo, kelionės ir profesinių išlaidų kompensavimo, apsaugos nuo atleidimo iš darbo, mokymosi atostogų bei profesinio mokymo.
20 Atitinkamos įmonės, prisijungdamos prie kolektyvinės statybos sektoriaus sutarties, taip pat prisiima tam tikras pinigines prievoles. Taigi šios įmonės privalo Byggettan mokėti 1,5 % nuo visų jų išmokamo darbo užmokesčių dydžio sumą už šio profsąjungos skyriaus atliekamą darbo užmokesčio kontrolę, o draudimo kompanijai FORA – pirma, 0,8 % nuo visų jų išmokamų darbo užmokesčių dydžio sumą kaip mokestį, vadinamą „papildomi centai“ arba „specialusis statybos priedas“, ir, antra, 5,9 % nuo visų šių darbo užmokesčių dydžio sumą už įvairias draudimo įmokas.
21 „Papildomais centais“ arba „specialiuoju statybos priedu“ vadinamas mokestis yra skirtas finansuoti grupės gyvybės draudimo sutartis, draudimo sutartis dėl nenumatytų įvykių, draudimo nuo nelaimingų atsitikimų darbe nedarbo valandomis sutartis, Švedijos statybos įmonių tyrimų fondą (Svenska Byggbranschens Utvecklingsfond), Galaxen organizaciją, kurią administruoja darbdaviai ir kurios tikslas yra pritaikyti darbo vietas riboto judrumo asmenims bei juos perkvalifikuoti, skatinti statybos profesijų vystymą, taip pat administravimo ir valdymo išlaidas.
22 FORA siūlomos įvairios draudimo sutartys užtikrina darbuotojams papildomą senatvės draudimą bei išmokų mokėjimą ligos atveju, bedarbio pašalpas, išmokas dėl nelamingo atsitikimo darbe ir finansinę paramą mirusiojo darbuotojo artimiesiems.
23 Prisijungusiems prie kolektyvinės statybos sektoriaus sutarties darbdaviams, įskaitant darbdavius, kurie į Švediją komandiruoja darbuotojus, iš esmės yra privalomos visos šios sutarties sąlygos, tačiau tam tikros taisyklės yra taikomos konkrečiais atvejais, atsižvelgiant ypač į statybos vietos pobūdį ir darbų įgyvendinimo būdą.
Darbo užmokesčio nustatymas
24 Iš Švedijos vyriausybės pastabų matyti, kad Švedijoje samdomų darbuotojų darbo užmokesčius nustatyti patikėta socialiniams partneriams kolektyvinių derybų būdu. Paprastai kolektyvinėse sutartyse nėra minimalų darbo užmokestį numatančių nuostatų. Daugelyje kolektyvinių sutarčių mažiausias darbo užmokestis numatytas tik nekvalifikuotiems ir profesinės patirties neturintiems darbuotojams, o tai paprastai apima tik labai nedidelę grupę asmenų. Kitų darbuotojų darbo užmokestis nustatomas derantis darbo vietoje, atsižvelgiant į darbuotojo kvalifikaciją ir jo užimamas pareigas.
25 Šioje byloje trijų profsąjungų, atsakovių pagrindinėje byloje, pateiktose pastabose nurodyta, kad pagal kolektyvinę statybos sektoriaus sutartį užmokestis pagal darbo našumą atitinka įprastą darbo užmokestį statybos sektoriuje. Darbo užmokesčio pagal darbo našumą taisyklėse reikalaujama, kad kiekvienam statybos projektui būtų sudaryti nauji susitarimai dėl darbo užmokesčio. Tačiau darbdaviai ir vietinis profsąjungos skyrius gali susitarti konkrečios statybų vietos atžvilgiu taikyti valandinį darbo užmokestį. Su pagrindine byla susijusių darbuotojų rūšiai netaikoma jokia mėnesinio darbo užmokesčio sistema.
26 Tų pačių profsąjungų teigimu, derybos dėl darbo užmokesčio vyksta laikantis socialinės taikos, kuri yra būtina kolektyvinės sutarties sudarymo pasekmė. Susitarimas dėl darbo užmokesčio iš esmės sudaromas vietos lygmeniu tarp profsąjungos ir darbdavio. Jeigu šiame lygmenyje socialiniams partneriams nepavyksta susitarti, dėl darbo užmokesčio toliau deramasi rengiant centralizuotas derybas, kuriose Byggnads turi pagrindinės šalies iš darbuotojų pusės statusą. Jeigu per šias paskutines derybas socialiniams partneriams vis tiek nepavyksta susitarti, bazinis darbo užmokestis nustatomas pagal „fall-back clause“. Minėtų profesinių sąjungų teigimu, „fall-back“ darbo užmokestis, kuris faktiškai reiškia tik galutinių derybų priemonę ir kuris nėra minimalus darbo užmokestis, antrajame 2004 m. pusmetyje buvo 109 SEK (maždaug 12 eurų) per valandą.
Pagrindinė byla
27 Iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad Laval yra pagal Latvijos teisę įsteigta bendrovė su buveine Rygoje. Nuo 2004 m. gegužės iki gruodžio mėn. ji į Švediją komandiravo maždaug 35 darbuotojus dirbti pagal Švedijos teisę įsteigtos bendrovės L&P Baltic Bygg AB (toliau – Baltic), kurios 100 % kapitalo iki 2003 m. pabaigos priklausė Laval, vykdomus statybos darbus, būtent statyti mokslo įstaigą Vaksholme.
28 Laval, kuri 2004 m. rugsėjo 14 ir 20 d. Latvijoje pasirašė kolektyvines sutartis su Latvijos statybos darbuotojų profsąjunga, nebuvo susaistyta jokia kolektyvine sutartimi, sudaryta su Byggnads, Byggettan arba Elektrikerna, kurių nariais nebuvo nė vienas Laval darbuotojas. Maždaug 65 % atitinkamų Latvijos darbuotojų buvo jų kilmės šalies statybos darbuotojų profsąjungos nariai.
29 Iš bylos medžiagos matyti, kad 2004 m. birželio mėn. buvo užmegzti santykiai tarp Byggettan ir Baltic bei Laval bei pradėtos derybos dėl Laval prisijungimo prie kolektyvinės statybos sektoriaus sutarties. Laval siekdama, jog darbo užmokesčių lygis bei darbo sąlygos jau būtų nustatyti prisijungiant prie šios sutarties, paprašė, jog paraleliai šioms deryboms būtų nustatyti darbo užmokesčiai ir kitos darbo sąlygos. Byggettan patenkino šį prašymą, nors paprastai derybos dėl kolektyvinės sutarties turi būti užbaigtos, kad vėliau galėtų būti pradėtos diskusijos dėl darbo užmokesčio ir kitų darbo sąlygų laikantis privalomos socialinės taikos. Byggettan atsisakė įvesti mėnesinio darbo užmokesčio sistemą, tačiau pritarė Laval pasiūlymui dėl valandinio darbo užmokesčio principo.
30 Iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad per 2004 m. rugsėjo 15 d. derybų susirinkimą Byggettan iš Laval reikalavo, pirma, statyboms Vaksholme prisijungti prie kolektyvinės statybos sektoriaus sutarties ir, antra, užtikrinti, jog komandiruoti darbuotojai gaus valandinį 145 SEK (maždaug 16 eurų) atlyginimą. Šis valandinis atlyginimas buvo grindžiamas 2004 m. pirmojo ketvirčio Stokholmo (Švedija) regiono betono ir medienos sektoriaus darbuotojų, turinčių profesinės kvalifikacijos pažymėjimą, statistiniais darbo užmokesčio duomenimis. Byggettan pareiškė, jog nepavykus pasiekti susitarimo šiuo klausimu, ji yra pasirengusi nedelsiant pradėti kolektyvinius veiksmus.
31 Vadovaujantis bylos medžiagos dokumentais, per Arbetsdomstolen vykusį procesą Laval pareiškė, kad ji savo darbuotojams mokėjo mėnesinį 13 600 SEK (maždaug 1 500 eurų) dydžio darbo užmokestį, prie kurio papildomai kas mėnesį buvo natūra teikiamos 6 000 SEK (maždaug 660 eurų) vertės su maitinimu, būstu ir kelionėmis susijusios lengvatos.
32 Jei Laval būtų prisijungusi prie kolektyvinės statybos sektoriaus sutarties, jai būtų privalomos visos joje numatytos sąlygos, įskaitant tas, kurios susijusios su šio sprendimo 22 punkte išvardytomis piniginėmis prievolėmis Byggettan ir FORA atžvilgiu. 2004 m. gruodžio mėn. FORA siųstos deklaracijos forma Laval buvo pasiūlyta pasirašyti draudimo sutartis.
33 Kadangi minėtos derybos nebuvo sėkmingos, Byggettan paprašė Byggnads imtis priemonių, skirtų įgyvendinti prieš Laval nukreiptus kolektyvinius veiksmus, apie kuriuos buvo pranešta 2004 m. rugsėjo 15 d. vykusiame derybų susirinkime. 2004 m. spalio mėn. buvo pateiktas įspėjimas.
34 Tų pačių metų lapkričio 2 d. prasidėjo statybų Vaksholme blokavimas. Blokuojant, be kita ko, buvo trukdoma tiekti prekes į statybų vietą, rengiami piketai ir draudžiama į statybų vietą patekti Latvijos darbuotojams bei įvažiuoti transporto priemonėms. Laval paprašė policijos pagalbos, tačiau ši pareiškė, kad pagal nacionalinę teisę kolektyviniai veiksmai yra teisėti, todėl jai neleidžiama nei įsikišti, nei pašalinti fizines kliūtis, trukdančias patekti į statybų vietą.
35 2004 m. lapkričio mėn. pabaigoje Laval kreipėsi į šio sprendimo 9 punkte minėtą Ryšio palaikymo tarnybą, kad ši pateiktų informacijos apie darbo ir įdarbinimo sąlygas, kurias ji Švedijoje turėtų taikyti, apie tai, ar yra minimalus darbo užmokestis ir kokias įmokas ji turi mokėti. 2004 m. gruodžio 2 d. laišku šios tarnybos teisinių reikalų skyriaus direktorius pranešė, kad: ji privalo taikyti nuostatas, į kurias daroma nuoroda Darbuotojų komandiravimo įstatyme, kad socialiniai partneriai turi susitarti dėl darbo užmokesčio klausimų, kad kolektyvinėse sutartyse numatyti minimalūs reikalavimai taip pat taikomi iš užsienio komandiruotiems darbuotojams ir kad jeigu užsienio darbdavys įmokas moka du kartus, klausimas gali būti perduotas teismams. Norėdama sužinoti taikytinas kolektyvinių sutarčių nuostatas, Laval turi kreiptis į atitinkamos veiklos šakos socialinius partnerius.
36 Per 2004 m. gruodžio 1 d. surengtą tarpininkavimo susirinkimą ir per to paties mėnesio 20 dieną Arbetsdomstolen vykusį taikinimo posėdį Byggettan siūlė Laval prisijungti prie kolektyvinės statybos sektoriaus sutarties prieš sprendžiant darbo užmokesčio klausimą. Jeigu Laval būtų sutikusi su šiuo pasiūlymu, kolektyviniai veiksmai būtų buvę nedelsiant nutraukti ir būtų įsigaliojusi socialinė taika, kuri būtų leidusi pradėti derybas dėl darbo užmokesčio. Tačiau Laval atsisakė prisijungti prie minėtos sutarties, nes ji neturėjo galimybės iš anksto sužinoti apie prievoles, kurios jai būtų taikomos darbo užmokesčio srityje.
37 2004 m. gruodžio mėn. kolektyviniai veiksmai prieš Laval suintensyvėjo. 2004 m. gruodžio 3 d. Elektrikerna pradėjo solidarumo akciją. Ši priemonė sutrukdė elektrikų darbdavių organizacijai priklausančioms Švedijos įmonėms teikti paslaugas Laval. Per Kalėdas Laval komandiruoti darbuotojai grįžo į Latviją ir daugiau į aptariamą statybų vietą nebegrįžo.
38 2005 m. sausio mėn. profsąjungos paskelbė solidarumo akcijas siekdamos boikotuoti visas Švedijoje Laval vykdomas statybas, nors ši įmonė jau nebegalėjo vykdyti savo veikos šioje valstybėje narėje. 2005 m. vasario mėn. Vaksholmo miestas paprašė nutraukti tarp jos ir Baltic sudarytą sutartį, o 2005 m. kovo 24 d. buvo paskelbtas pastarosios bankrotas.
Dėl prejudicinių klausimų
39 2004 m. gruodžio 7 d. Laval pateikė Arbetsdomstolen ieškinį Byggnads, Byggettan ir Elektrikerna, prašydama, kad blokavimas ir solidarumo akcija, nukreipta prieš visas jos vykdomas statybas, būtų pripažinti neteisėtais ir būtų nurodyta juos nutraukti. Ji taip pat prašė, kad iš šių profsąjungų būtų priteistas jos patirtos žalos atlyginimas. 2004 m. gruodžio 22 d. Sprendimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas atmetė Laval prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones tam, kad šie kolektyviniai veiksmai būtų nutraukti.
40 Abejodamas dėl to, ar EB 12 ir 49 straipsniai bei Direktyva 96/71 draudžia profsąjungoms kolektyviniais veiksmais bandyti priversti užsienio įmones, komandiruojančias darbuotojus į Švediją, taikyti Švedijos kolektyvinę sutartį, 2005 m. balandžio 29 d. Arbetsdomstolen nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui prašymą priimti prejudicinį klausimą. 2005 m. rugsėjo 15 d. priimtame sprendime dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą šis teismas užduoda šiuos prejudicinius klausimus:
„1. Ar profsąjungos, imdamosi kolektyvinių blokavimo veiksmų siekiant priversti užsienio paslaugų teikėją priimančioje valstybėje prisijungti prie kolektyvinės sutarties dėl darbo ir įdarbinimo sąlygų, pavyzdžiui, (kolektyvinės statybos sektoriaus sutarties), nepažeidžia EB sutarties nuostatų dėl laisvės teikti paslaugas ir diskriminacijos dėl pilietybės draudimo bei Direktyvos 96/71 <...>, jei priimančioje valstybėje padėtis yra tokia, kad teisės aktuose, įgyvendinančiuose minėtą direktyvą, nėra aiškios nuostatos dėl kolektyvinėse sutartyse numatytų darbo ir įdarbinimo sąlygų taikymo?
2. (MBL) profsąjungai draudžia imtis kolektyvinių veiksmų, siekiant išvengti kitų socialinių partnerių sudarytos kolektyvinės sutarties. Tačiau šis draudimas, remiantis specialia vadinamo lex Britannia įstatymo nuostata, taikomas, tik jei profsąjunga imasi kolektyvinių veiksmų dėl darbo sąlygų, kurioms (MBL) yra tiesiogiai taikomas, o tai praktikoje reiškia, kad šis draudimas netaikomas kolektyviniams veiksmams prieš užsienio įmonę, kuri su savo darbuotojais laikinai vykdo veiklą Švedijoje. Ar EB sutarties nuostatos dėl laisvės teikti paslaugas ir diskriminacijos dėl pilietybės draudimo bei Direktyva 96/71/EEB draudžia taikyti pastarąją taisyklę, – kuri kartu su kitomis lex Britannia nuostatomis reiškia, kad praktikoje taikomos Švedijos kolektyvinės sutartys ir jos turi viršenybę prieš jau sudarytas užsienio kolektyvines sutartis, – kolektyviniams blokavimo veiksmams, kurių imasi Švedijos profsąjungos prieš laikinai veiklą Švedijoje vykdantį užsienio paslaugų teikėją?“
41 2005 m. lapkričio 15 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutartimi buvo atmestas 2005 m. rugsėjo 15 d. prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo prašymas taikyti šioje byloje pagreitintą procedūrą pagal Procedūros reglamento 104a straipsnio pirmąją pastraipą.
Dėl priimtinumo
42 Byggnads, Byggettan ir Elektrikerna ginčija prašymo priimti prejudicinį sprendimą priimtinumą.
43 Pirmiausia jos remiasi tuo, kad nėra ryšio tarp užduotų klausimų ir faktinių pagrindinės bylos aplinkybių. Iš tikrųjų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas Teisingumo Teismo prašo išaiškinti su laisvu paslaugų teikimu susijusias nuostatas ir Direktyvą 96/71, nors Laval yra įsteigta Švedijoje pagal EB 43 straipsnį per jos dukterinę bendrovę Baltic, kurios 100 % kapitalo 2003 m. pabaigoje priklausė Laval. Kadangi Laval ir Baltic kapitalas priklausė tiems patiems asmenims, šios bendrovės turėjo tuos pačius atstovus ir naudojo tą patį prekių ženklą, pagal Bendrijos teisę jos turėtų būti laikomos vienu ir tuo pačiu ekonominiu subjektu, net jeigu jos ir sudaro du atskirus juridinius asmenis. Todėl Laval turėjo pareigą Švedijoje savo veiklą vykdyti šios valstybės narės teisės aktuose jos nacionaliniams subjektams apibrėžtomis sąlygomis EB 43 straipsnio antrosios pastraipos prasme.
44 Antra, jos teigia, kad ginčo dalykas pagrindinėje byloje yra leisti Laval išvengti Švedijos teisės ir kad dėl šios priežasties jis bent jau iš dalies yra hipotetinis. Laval, kuri vykdydama savo veiklą darbuotojus iš Latvijos laikinai komandiruoja į bendroves, vykdančias savo veiklą Švedijos rinkoje, siekia išvengti visumos pareigų, kylančių iš Švedijos įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su kolektyvinėmis sutartimis, ir, remdamasi su paslaugomis susijusiomis Sutarties nuostatomis bei Direktyva 96/71, neteisėtai pasinaudoti pagal Bendrijos teisę teikiamomis lengvatomis.
45 Šiuo atžvilgiu primintina, kad vykstant EB 234 straipsnio procedūrai, grindžiamai griežtu nacionalinių teismų ir Teisingumo Teismo kompetencijos atskyrimu, bet koks nagrinėjamų faktinių aplinkybių įvertinimas priskiriamas nacionalinio teismo kompetencijai. Be to, tik nacionalinis teismas, nagrinėjantis bylą ir turintis prisiimti atsakomybę dėl priimtino sprendimo, atsižvelgdamas į konkrečias aplinkybes turi įvertinti tiek prejudicinio sprendimo reikalingumą savo sprendimui priimti, tiek Teisingumo Teismui pateikiamų klausimų svarbą. Todėl iš principo Teisingumo Teismas turi priimti sprendimą tuo atveju, kai pateikiami klausimai yra susiję su Bendrijos teisės išaiškinimu (be kita ko, žr. 2003 m. vasario 25 d. Sprendimo IKA, C‑326/00, Rink. p. I‑1703, 27 punktą; 2005 m. balandžio 12 d. Sprendimo Keller, C‑145/03, Rink. p. I‑2529, 33 punktą ir 2006 m. birželio 22 d. Sprendimo Conseil général de la Vienne, C‑419/04, Rink. p. I‑5645, 19 punktą).
46 Vis dėlto Teisingumo Teismas taip pat nusprendė, kad išskirtinėmis aplinkybėmis, siekdamas patikrinti savo paties kompetenciją, jis turi įvertinti sąlygas, kuriomis į jį kreipėsi nacionalinis teismas (šiuo klausimu žr. 1981 m. gruodžio 16 d. Sprendimo Foglia, 244/80, Rink. p. 3045, 21 punktą). Atsisakyti priimti sprendimą dėl nacionalinio teismo pateikto prejudicinio klausimo galima, tik jeigu yra akivaizdu, kad prašomas Bendrijos teisės išaiškinimas neturi jokio ryšio su pagrindinės bylos faktinėmis aplinkybėmis arba dalyku, jeigu problema yra hipotetinė arba jeigu Teisingumo Teismas neturi faktinės ir teisinės informacijos, reikalingos naudingai atsakyti į jam pateiktus klausimus (žr., be kita ko, 2001 m. kovo 13 d. Sprendimo PreussenElektra, C‑379/98, Rink. p. I‑2099, 39 punktą; 2002 m. sausio 22 d. Sprendimo Canal Satélite Digital, C‑390/99, Rink. p. I‑607, 19 punktą ir minėto sprendimo Conseil général de la Vienne 20 punktą).
47 Be to, reikia priminti, kad Teisingumo Teismas, vadovaudamasis Bendrijos ir nacionalinių teismų kompetencijos padalijimu, turi atsižvelgti į sprendime dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą apibūdintą prejudicinių klausimų faktinį ir teisinį kontekstą (žr., be kita ko, 2001 m. spalio 25 d. Sprendimo Ambulanz Glöckner, C‑475/99, Rink. p. I‑8089, 10 punktą; 2005 m. birželio 2 d. Sprendimo Dörr ir Ünal, C‑136/03, Rink. p. I‑4759, 46 punktą ir minėto sprendimo Conseil général de la Vienne 24 punktą).
48 Šioje byloje, kaip savo išvados 97 punkte pažymėjo generalinis advokatas, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas savo klausimais prašo išaiškinti EB 12 ir 49 straipsnius bei Direktyvos 96/71 dėl darbuotojų komandiravimo paslaugų teikimo sistemoje nuostatas. Iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad šie klausimai pateikti nagrinėjant bylą tarp Laval ir Byggnads, Byggettan bei Elektrikerna dėl pastarųjų kolektyvinių veiksmų, kuriuos jos pradėjo Laval atsisakius prisijungti prie kolektyvinės statybos sektoriaus sutarties, kad ši byla susijusi su darbo ir įsidarbinimo sąlygomis, taikytinomis Latvijos darbuotojams, Laval komandiruotiems į Švedijoje esančią statybų vietą, kur darbus vykdo Laval grupei priklausanti įmonė, ir kad dėl šių kolektyvinių veiksmų bei nutraukus darbų vykdymą komandiruoti darbuotojai grįžo į Latviją.
49 Todėl matyti, kad užduoti klausimai yra susiję su pagrindinės bylos dalyku, kurį apibrėžė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, ir kad su šiais klausimais susijusios faktinės aplinkybės neleidžia daryti išvados, jog šis ginčas yra hipotetinis.
50 Iš to išplaukia, kad prašymas priimti prejudicinį sprendimą yra priimtinas.
Dėl pirmojo klausimo
51 Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, ar profsąjungos, imdamosi kolektyvinių blokavimo veiksmų siekiant priversti užsienio paslaugų teikėją priimančioje valstybėje prisijungti prie kolektyvinės sutarties dėl darbo ir įdarbinimo sąlygų, pavyzdžiui, kolektyvinės statybos sektoriaus sutarties, nepažeidžia EB sutarties nuostatų dėl laisvės teikti paslaugas ir diskriminacijos dėl pilietybės draudimo bei Direktyvos 96/71, jeigu minėtoje valstybėje padėtis yra tokia, kad teisės aktuose, įgyvendinančiuose minėtą direktyvą, nėra aiškios nuostatos dėl kolektyvinėse sutartyse numatytų darbo ir įdarbinimo sąlygų taikymo.
52 Iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, jog Byggnads ir Byggettan pradėti kolektyviai veiksmai buvo motyvuojami tuo, kad Laval atsisakė užtikrinti į Švediją komandiruotiems darbuotojams šių profsąjungų reikalaujamą valandinį atlyginimą, nors aptariama valstybė narė nenumato minimalaus darbo užmokesčio normų, bei tuo, kad ši įmonė atsisakė prisijungti prie kolektyvinės statybos sektoriaus sutarties, kurioje dėl tam tikrų Direktyvos 96/71 3 straipsnio 1 dalies pirmosios pastraipos a–g punktuose nurodytų dalykų nustatomos palankesnės sąlygos nei išplaukiančios iš atitinkamų įstatymų nuostatų, o kitos sąlygos yra susijusios su minėtame straipsnyje nenurodytais dalykais.
53 Todėl reikia suprasti, kad pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar EB 12 ir 49 straipsniai bei Direktyva 96/71 turi būti aiškinami kaip draudžiantys tai, kad valstybėje narėje, kur darbo ir įdarbinimo sąlygos dėl šios direktyvos 3 straipsnio 1 dalies pirmosios pastraipos a–g punktuose nurodytų dalykų, išskyrus minimalaus darbo užmokesčio normas, yra išdėstytos įstatymų nuostatose, profsąjungos, rengdamos kolektyvinius statybos darbų blokavimo veiksmus, kokie nagrinėjami pagrindinėje byloje, galėtų bandyti priversti kitoje valstybėje narėje įsisteigusį paslaugų teikėją pradėti su ja derybas dėl komandiruotiems darbuotojams mokėtino darbo užmokesčio normų bei prisijungti prie kolektyvinės sutarties, kurioje dėl tam tikrų minėtų dalykų nustatomos palankesnės sąlygos nei išplaukiančios iš atitinkamų teisės aktų nuostatų, o kitos sąlygos yra susijusios su minėtos direktyvos 3 straipsnyje nenurodytais dalykais.
Taikytinos Bendrijos teisės nuostatos
54 Prieš nustatant pagrindinėje byloje taikytinas Bendrijos teisės nuostatas, reikia priminti, kad pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką EB 12 straipsnis, kuris įtvirtina bendrąjį nediskriminavimo dėl pilietybės principą, savarankiškai taikomas tik Bendrijos teisės reglamentuojamose situacijose, kurioms Sutartis nenumato konkrečių nediskriminavimo taisyklių (žr. 2002 m. lapkričio 26 d. Sprendimo OteizaOlazabal, C‑100/01, Rink. p. I‑10981, 25 punktą ir 2004 m. balandžio 29 d. Sprendimo Weigel, C‑387/01, Rink. p. I‑4981, 57 punktą).
55 Tačiau laisvės teikti paslaugas srityje šis principas buvo įgyvendintas ir sukonkretintas EB 49 straipsniu (1999 m. rugsėjo 16 d. Sprendimo Becu ir kt., C‑22/98, Rink. p. I‑5665, 32 punktas ir 1999 m. spalio 18 d. Sprendimo Vestergaard, C‑55/98, Rink. p. I‑7641, 17 punktas). Todėl Teisingumo Teismui nereikia pareikšti nuomonės dėl EB 12 straipsnio.
56 Kalbant apie laikiną darbuotojų komandiravimą į kitą valstybę narę tam, kad šie ten vykdytų statybos arba viešuosius darbus pagal jų darbdavio vykdomo paslaugų teikimo sistemą, iš Teisingumo Teismo praktikos matyti, kad EB 49 ir 50 straipsniai neleidžia, jog kitoje valstybėje narėje įsteigtam paslaugų teikėjui valstybė narė draustų kartu su visais jo darbuotojais laisvai judėti savo teritorijoje arba kad ši valstybė narė atitinkamų darbuotojų judėjimui nustatytų griežtesnes sąlygas. Iš tikrųjų tokias sąlygas nustatant kitos valstybės narės paslaugų teikėjui, jis diskriminuojamas, palyginti su priimančioje valstybėje įsteigtais konkurentais, kurie gali laisvai naudotis savo darbuotojais, ir toks nustatymas, be kita ko, paveikia jo sugebėjimą teikti paslaugas (1990 m. kovo 27 d. Sprendimo Rush Portuguesa, C‑113/89, Rink. p. I‑1417, 12 punktas).
57 Tačiau Bendrijos teisė nedraudžia, kad valstybės narės savo teisės aktus arba tarp socialinių partnerių sudarytas kolektyvines darbo sutartis, susijusias su minimaliais darbo užmokesčiais, taikytų taip pat bet kuriam, netgi laikinai jos teritorijoje dirbančiam samdomam darbuotojui, nesvarbu, kokioje valstybėje darbdavys būtų įsisteigęs (1982 m. vasario 3 d. Sprendimas Seco ir Desquenne & Giral, 62/81 ir 63/81, Rink. p. 223, 14 punktas ir 2002 m. sausio 24 d. Sprendimas Portugaia Construções, C–164/99, Rink. p. I‑787, 21 punktas). Tačiau šios normos turi būti taikomos tinkamai, užtikrinant jomis siekiamo tikslo, t. y. apsaugoti komandiruotą darbuotoją, įgyvendinimą ir neviršijant to, kas būtina šiam tikslui pasiekti (šiuo klausimu žr., be kita ko, 1999 m. lapkričio 23 d. Sprendimo Arblade ir kt., C‑369/96 ir C‑376/96, Rink. p. I‑8453, 35 punktą ir 2005 m. balandžio 14 d. Sprendimo Komisija prieš Vokietiją, C‑341/02, Rink. p. I‑2733, 24 punktą).
58 Šiomis aplinkybėmis Bendrijos teisės aktų leidėjas priėmė Direktyvą 96/71, siekdamas, kaip tai matyti iš jos šeštos konstatuojamosios dalies, atsižvelgiant į darbuotojų ir darbdavių interesus numatyti darbo santykius reglamentuojančias sąlygas, kai pagal paslaugų teikimo sistemą atitinkamoje valstybėje narėje įsteigta įmonė laikinai komandiruoja darbuotojus į kitos valstybės narės teritoriją.
59 Iš Direktyvos 96/71 tryliktos konstatuojamosios dalies matyti, kad siekiant nustatyti pagrindines minimalią apsaugą užtikrinančias imperatyvias teisės normas, kurių priimančiojoje valstybėje turi laikytis darbdaviai, į ją komandiruojantys darbuotojus laikiniems darbams, būtina derinti valstybių narių įstatymus.
60 Vis dėlto Direktyva 96/71 nesuderino šių minimalią apsaugą užtikrinančių imperatyvių teisės normų materialinio turinio. Todėl jų turinį valstybės narės gali nustatyti laisvai, laikydamosi Sutarties ir bendrųjų Bendrijos teisės principų (2007 m. liepos 18 d. Sprendimo Komisija prieš Vokietiją, C‑490/04, Rink. p. I‑0000, 19 punktas).
61 Todėl, kadangi pagrindinės bylos faktinės aplinkybės, aprašytos sprendime dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, atsirado 2004 metais, t. y. vėliau, nei pasibaigė Direktyvos 96/71 perkėlimo į valstybių narių teisę terminas, kuris buvo nustatytas 1999 m. gruodžio 16 dienai, ir šios faktinės aplinkybės patenka į šios direktyvos taikymo sritį, pirmąjį klausimą reikia nagrinėti minėtos direktyvos nuostatų, išaiškintų atsižvelgiant į EB 49 straipsnį, atžvilgiu (2004 m. spalio 12 d. Sprendimo Wolff & Müller, C‑60/03, Rink. p. I‑9553, 25–27 ir 45 punktai) bei prireikus pastarosios nuostatos atžvilgiu.
Valstybių narių turimos galimybės nustatyti komandiruojamiems darbuotojams taikytinas darbo ir įdarbinimo sąlygas, įskaitant minimalaus darbo užmokesčio normas
62 Vykstant EB 234 straipsnyje įtvirtintai bendradarbiavimo tarp nacionalinių teismų ir Teisingumo Teismo procedūrai ir siekiant pateikti nacionaliniam teismui naudingą atsakymą, kuris pastarajam leistų išspręsti jo nagrinėjamą bylą (žr. 1997 m. liepos 17 d. Sprendimo Krüger, C‑334/95, Rink. p. I‑4517, 22 punktą; 2000 m. lapkričio 28 d. Sprendimo Roquette Frères, C‑88/99, Rink. p. I‑10465, 18 punktą; taip pat 2006 m. birželio 15 d. Sprendimo Air Liquide Industries Belgium, C‑393/04 ir C‑41/05, Rink. p. I‑5293, 23 punktą), reikia išnagrinėti valstybių narių turimas galimybes nustatyti darbo ir įdarbinimo sąlygas dėl Direktyvos 96/71 3 straipsnio 1 dalies pirmosios pastraipos a–g punktuose nurodytų dalykų, įskaitant minimalaus darbo užmokesčio normas, kurias įmonės turi užtikrinti savo pagal tarpvalstybinio paslaugų teikimo sistemą komandiruojamiems darbuotojams.
63 Iš tikrųjų iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą ir iš šioje byloje pateiktų pastabų, matyti, kad, pirma, kalbant apie komandiruojamų darbuotojų įdarbinimo sąlygų, susijusių su minėtais dalykais, nustatymą, minimalaus darbo užmokesčio normos yra vienintelė įdarbinimo sąlyga, kuri Švedijoje nustatoma ne pagal vieną kurį nors iš Direktyvoje 96/71 numatytų būdų, ir kad, antra, ginčas pagrindinėje byloje kilo dėl Laval nustatytos pareigos derėtis su profsąjungomis, kad būtų žinomi jos darbuotojams mokėtini darbo užmokesčiai, ir prisijungti prie kolektyvinės statybos sektoriaus sutarties.
64 Pagal Direktyvos 96/71 3 straipsnio 1 dalies pirmosios pastraipos pirmą ir antrą įtraukas darbo ir įdarbinimo sąlygos dėl šios nuostatos a–g punktuose nurodytų dalykų tarpvalstybinio statybos sektoriaus paslaugų teikimo atveju yra nustatomos įstatymais ir kitais teisės aktais ir (arba) kolektyvinėmis sutartimis ar arbitražo sprendimais, kurie buvo paskelbti visuotinai taikytinais. Kolektyvinės sutartys arba arbitražo sprendimai šios nuostatos prasme – tai kolektyvinės sutartys arba arbitražo sprendimai, kurių privalo laikytis visos tam tikros profesijos ar pramonės šakos įmonės, patenkančios į teritorinę šių sutarčių ir sprendimų taikymo sritį.
65 Be to, Direktyvos 96/71 3 straipsnio 8 dalies antroji pastraipa suteikia valstybėms narėms galimybę, jei nėra sistemos, pagal kurią kolektyvinės sutartys arba arbitražo sprendimai skelbiami visuotinai taikytinais, kaip apibrėžta pirmojoje pastraipoje, remtis kolektyvinėmis sutartimis arba arbitražo sprendimais, kurie yra taikomi bendrai visoms panašioms tam tikros pramonės šakos įmonėms arba gausiausiai atstovaujančių socialinių partnerių organizacijų nacionaliniu lygiu pasirašytomis kolektyvinėmis sutartimis, kurios taikomos visoje nacionalinėje teritorijoje.
66 Iš šios nuostatos formuluotės išplaukia, kad naudojantis pastarąja galimybe reikia, pirma, kad valstybė narė nuspręstų ją taikyti, ir, antra, kad taikant kolektyvines sutartis darbuotojus komandiruojančioms įmonėms, būtų užtikrinta, jog Direktyvos 96/71 3 straipsnio 1 dalies pirmosios pastraipos a–g punktuose nurodytų dalykų atžvilgiu minėtos įmonės bus vertinamos vienodai, palyginti su nacionalinėmis aptariamos šakos ar profesijos įmonėmis, kurių padėtis panaši. Vienodai vertinama minėtos direktyvos 3 straipsnio 8 dalies prasme tada, kai pastarosioms nacionalinėms įmonėms taikomi tokie patys su minėtais dalykais susiję įpareigojimai, kokie taikomi darbuotojus komandiruojančioms įmonėms, ir jos privalo vykdyti šiuos vienodą galią turinčius įpareigojimus.
67 Nustatyta, kad Švedijoje darbo ir įdarbinimo sąlygos dėl Direktyvos 96/71 3 straipsnio 1 dalies pirmosios pastraipos a–g punktuose nurodytų dalykų, išskyrus minimalaus darbo užmokesčio normas, buvo nustatytos įstatymais. Taip pat nustatyta, kad kolektyvinės sutartys nėra paskelbtos visuotinai taikytinomis ir kad ši valstybė narė nepasinaudojo šios direktyvos 3 straipsnio 8 dalies antrojoje pastraipoje numatyta galimybe.
68 Šiuo atžvilgiu reikia konstatuoti, kad Direktyva 96/71 nesiekiama suderinti darbo ir įdarbinimo sąlygų nustatymo sistemų valstybėse narėse, todėl pastarosios yra laisvos nacionaliniu lygiu pasirinkti sistemą, kuri nėra aiškiai numatyta tarp įtvirtintų minėtoje direktyvoje, tačiau tai neturi trukdyti teikti paslaugas tarp valstybių narių.
69 Iš bylos medžiagos matyti, kad Švedijoje nacionalinės valdžios institucijos socialiniams partneriams patikėjo kolektyvinių derybų būdu nustatyti minimalaus užmokesčio normas, kurias nacionalinės įmonės turi mokėti savo darbuotojams, ir kad, kalbant apie statybos įmones, tokia sistema reikalauja derėtis darbo vietoje kiekvienu konkrečiu atveju, atsižvelgiant į atitinkamų darbuotojų kvalifikaciją bei pareigas.
70 Kalbant apie su darbo užmokesčiu susijusias pareigas, kurios gali būti nustatytos kitose valstybėse narėse įsteigtiems paslaugų teikėjams, reikia priminti, kad Direktyvos 96/71 3 straipsnio 1 dalies pirmosios pastraipos c punkte kalbama tik apie minimalaus užmokesčio normas. Todėl šia nuostata negalima remtis siekiant pateisinti šių paslaugų teikėjų pareigą laikytis užmokesčio normų, kurias šiuo atveju pagal Švedijos sistemą siekia nustatyti atsakovėmis pagrindinėje byloje esančios profsąjungos bei kurios nėra minimalūs darbo užmokesčiai ir galiausiai nėra nustatytos pagal minėtos direktyvos 3 straipsnio 1 ir 8 dalyje šiuo atžvilgiu numatytus būdus.
71 Todėl šioje stadijoje darytina išvada, kad valstybė narė, kurioje minimalaus darbo užmokesčio normos nustatomos ne pagal Direktyvos 96/71 3 straipsnio 1 ir 8 dalyse numatytus būdus, neturi teisės pagal šią direktyvą iš kitose valstybėse narėse įsteigtų įmonių tarpvalstybinio paslaugų teikimo atveju reikalauti kiekvienu konkrečiu atveju derėtis darbo vietoje, atsižvelgiant į darbuotojų kvalifikaciją ir užimamas pareigas, kad sužinotų darbo užmokestį, kurį jos privalės mokėti savo komandiruotiems darbuotojams.
72 Toliau šioje byloje reikia išnagrinėti iš tokios darbo užmokesčių nustatymo sistemos kitoje valstybėje narėje įsteigtoms įmonėms išplaukiančias pareigas EB 49 straipsnio atžvilgiu.
Dalykai, su kuriais gali būti susijusios komandiruotiems darbuotojams taikytinos darbo ir įdarbinimo sąlygos
73 Siekiant užtikrinti pagrindinių minimalią apsaugą užtikrinančių imperatyvių teisės normų laikymąsi, Direktyvos 96/71 3 straipsnio 1 dalies pirmoji pastraipa numato, kad valstybės narės užtikrina, jog, nepaisant to, kokia teisė taikoma darbo santykiams, tarpvalstybinio paslaugų teikimo atveju įmonės garantuotų į jų teritoriją komandiruotiems darbuotojams darbo ir įdarbinimo sąlygas dėl šioje nuostatoje nurodytų dalykų, t. y. dėl maksimalaus darbo ir minimalaus poilsio laiko; dėl minimalių mokamų metinių atostogų trukmės; dėl minimalių užmokesčio normų, įskaitant viršvalandžių apmokėjimo normas; dėl darbuotojų, ypač laikino įdarbinimo įmonių siūlomų, samdos sąlygų; dėl darbuotojų sveikatos, higienos ir darbo saugos; dėl apsaugos priemonių, skirtų nėščių ar neseniai pagimdžiusių moterų, vaikų ir jaunimo darbo sutarties sąlygoms vykdyti; dėl vienodo požiūrio į vyrus ir moteris bei kitų nediskriminavimo nuostatų.
74 Šia nuostata siekiama, viena vertus, užtikrinti sąžiningą konkurenciją tarp nacionalinių įmonių ir įmonių, vykdančių tarpvalstybinį paslaugų teikimą, tiek, kiek ji pastarąsias įpareigoja dėl baigtinio pobūdžio sąraše išvardytų dalykų pripažinti savo darbuotojams darbo ir įdarbinimo sąlygas, priimančioje valstybėje narėje nustatytas įstatymų ir kitų teisės aktų arba arbitražo sprendimų Direktyvos 96/71 3 straipsnio 8 dalies prasme nuostatomis, kurios yra imperatyvios minimalios apsaugos normos.
75 Vadinasi, minėta nuostata užkerta kelią, kad kitose valstybėse narėse įsteigtos įmonės, dėl šių dalykų taikydamos savo darbuotojams kilmės valstybėje narėje galiojančias darbo ir įdarbinimo sąlygas, tarpvalstybinio paslaugų teikimo atveju galėtų nesąžiningai konkuruoti su priimančiosios valstybės narės įmonėmis, jeigu pastarojoje valstybėje socialinės apsaugos lygis yra aukštesnis.
76 Kita vertus, šia nuostata siekiama užtikrinti, kad komandiruotiems darbuotojams būtų taikomos priimančiosios valstybės minimalią apsaugą užtikrinančios normos, susijusios su darbo ir įdarbinimo sąlygomis dėl minėtų dalykų, kai jie laikinai dirba minėtos valstybės narės teritorijoje.
77 Tokios minimalios apsaugos pripažinimo pasekmė, jeigu apsaugos lygis, kylantis iš komandiruotiems darbuotojams kilmės valstybėje užtikrintų darbo ir įdarbinimo sąlygų, kiek tai susiję su Direktyvos 96/71 3 straipsnio 1 dalies pirmosios pastraipos a–g punktuose nurodytais dalykais, yra mažesnis nei priimančioje valstybėje narėje pripažįstamos minimalios apsaugos lygis, yra ta, kad priimančioje valstybėje narėje tokiems darbuotojams taikomos palankesnės darbo ir įdarbinimo sąlygos.
78 Tačiau iš šio sprendimo 19 punkto matyti, kad pagrindinėje byloje tam tikros kolektyvinės statybos sektoriaus sutarties sąlygos dėl kai kurių Direktyvos 96/71 3 straipsnio 1 dalies pirmosios pastraipos a–g punktuose nurodytų dalykų, būtent susijusios su darbo laiku ir metinėmis atostogomis, neatitinka Švedijos įstatymų nuostatų dėl komandiruotų darbuotojų darbo ir įdarbinimo sąlygų, nustatydamos palankesnes sąlygas.
79 Tiesa, kad Direktyvos 96/71 3 straipsnio 7 dalis numato, jog šio straipsnio 1–6 dalys netrukdo taikyti darbuotojams palankesnių darbo ir įdarbinimo sąlygų. Be to, iš minėtos direktyvos septynioliktos konstatuojamos dalies matyti, kad priimančiojoje valstybėje galiojančios minimalią apsaugą užtikrinančios imperatyvios teisės normos neturi trukdyti taikyti tokių sąlygų.
80 Vis dėlto Direktyvos 96/71 3 straipsnio 7 dalis negali būti aiškinama kaip leidžianti priimančiajai valstybei narei numatyti, kad jos teritorijoje teikiant paslaugas reikia laikytis darbo ir įdarbinimo sąlygų, kurios viršija minimalią apsaugą užtikrinančias imperatyvias normas. Iš tikrųjų, kalbant apie Direktyvos 96/71 3 straipsnio 1 dalies pirmosios pastraipos a–g punktuose nurodytus dalykus, ši direktyva aiškiai numato apsaugos lygį, kurio darbuotojų, komandiruotų į minėtos priimančiosios valstybės narės teritoriją, atžvilgiu priimančioji valstybė narė turi teisę reikalauti laikytis iš kitose valstybėse narėse įsteigtų įmonių. Beje, dėl tokio aiškinimo minėta direktyva taptų neveiksminga.
81 Todėl, nepažeidžiant kitose valstybėse narėse įsteigtų įmonių galimybės priimančioje valstybėje narėje savanoriškai, visų pirma vykdant savo komandiruotų darbuotojų atžvilgiu prisiimtą įsipareigojimą, prisijungti prie galbūt palankesnės kolektyvinės darbo sutarties, apsaugos lygis, kuris turi būti užtikrintas į priimančios valstybės narės teritoriją komandiruotiems darbuotojams, iš esmės apsiriboja numatytuoju Direktyvos 96/71 3 straipsnio 1 dalies pirmosios pastraipos a–g punktuose, nebent minėtiems darbuotojams pagal kilmės valstybės įstatymą arba kolektyvines sutartis jau yra taikomos palankesnės darbo ir įdarbinimo sąlygos dėl minėtoje nuostatoje nurodytų dalykų.
82 Beje, reikia patikslinti, kad pagal Direktyvos 96/71 3 straipsnio 10 dalies pirmąją įtrauką valstybės narės gali nustatyti darbo ir įdarbinimo sąlygas, reglamentuojančias kitus nei išvardytieji minėtos direktyvos 3 straipsnio 1 dalies pirmosios pastraipos a–g punktuose dalykus, laikydamosi Sutarties ir tuo atveju, kai remiamasi su viešąja tvarka susijusiomis nuostatomis, kurios vienodai taikomos nacionalinėms ir kitų valstybių narių įmonėms.
83 Pagrindinėje byloje tam tikros kolektyvinės statybos sektoriaus sutarties sąlygos yra susijusios su Direktyvos 96/71 3 straipsnio 1 dalies pirmosios pastraipos a–g punktuose konkrečiai nenurodytais dalykais. Šiuo atžvilgiu iš šio sprendimo 20 punkto matyti, kad atitinkamos įmonės, prisijungdamos prie kolektyvinės statybos sektoriaus sutarties, prisiima tam tikras pinigines prievoles, kaip antai joms numatyta prievolė Byggettan mokėti 1,5 % nuo visų jų išmokamo darbo užmokesčių dydžio sumą už šio profsąjungos skyriaus atliekamą darbo užmokesčio kontrolę, o draudimo kompanijai FORA – pirma, 0,8 % nuo visų jų išmokamų darbo užmokesčių dydžio sumą kaip mokestį, vadinamą „papildomi centai“ arba „specialusis statybos priedas“, ir, antra, 5,9 % nuo visų šių darbo užmokesčių dydžio sumą už įvairias draudimo įmokas.
84 Tačiau yra aišku, kad šios prievolės buvo nustatytos nacionalinėms institucijoms nesiremiant Direktyvos 96/67 3 straipsnio 10 dalimi. Ginčijamos statybos sektoriaus kolektyvinės sutarties sąlygos buvo įtvirtintos derantis socialiniams partneriams, kurie nėra viešosios teisės subjektai ir kurie negali pasinaudoti šia nuostata tam, kad remtųsi su viešąją tvarka susijusias pagrindais, siekdami įrodyti, jog kolektyviniai veiksmai, kokie nagrinėjami pagrindinėje byloje, atitinka Bendrijos teisę.
85 Taip pat reikia EB 49 straipsnio atžvilgiu įvertinti kolektyvinius veiksmus, kurių ėmėsi pagrindinėje byloje atsakovėmis esančios profsąjungos, ir dėl to, kad jais siekta priversti kitoje valstybėje narėje įsisteigusį paslaugų teikėją derėtis dėl komandiruotiems darbuotojams mokėtino darbo užmokesčio, ir dėl to, kad jais siekta šį paslaugų teikėją priversti pasirašyti kolektyvinę sutartį, kurios nustatytos sąlygos dėl tam tikrų Direktyvos 96/71 3 straipsnio 1 dalies pirmosios pastraipos a–g punktuose nurodytų dalykų yra palankesnės nei išplaukiančiosios iš atitinkamų įstatymų nuostatų, o kitos sąlygos susijusios su šioje nuostatoje nenurodytais dalykais.
Dėl pagrindinėje byloje nagrinėjamų kolektyvinių veiksmų vertinimo EB 49 straipsnio atžvilgiu
86 Kalbėdamos apie represines priemones, kuriomis profsąjungos disponuoja tam, kad priverstų prisijungti prie kolektyvinės sutarties bei derėtis dėl darbo užmokesčio, atsakovės pagrindinėje byloje bei Danijos ir Švedijos vyriausybės tvirtina, kad teisė pradėti kolektyvinius veiksmus dėl derybų su darbdaviu nepatenka į EB 49 straipsnio taikymo sritį, nes pagal EB 137 straipsnio 5 dalį, iš dalies pakeistą Nicos sutartimi, Bendrija neturi kompetencijos reglamentuoti šios teisės.
87 Šiuo atžvilgiu pakanka priminti, jog nors tiesa, kad Bendrijos kompetencijai nepriklausančiose srityse valstybės narės iš esmės gali laisvai nustatyti nagrinėjamų teisių buvimo ir naudojimosi jomis sąlygas, vis dėlto, įgyvendindamos šią kompetenciją, šios valstybės turi laikytis Bendrijos teisės (pagal analogiją socialinės apsaugos srityje žr. 1998 m. balandžio 28 d. Sprendimo Decker, C‑120/95, Rink. p. I‑1831, 22 ir 23 punktus; taip pat sprendimo Kohll, C‑158/96, Rink. p. I‑1931, 18 ir 19 punktus; tiesioginių mokesčių srityje žr. 2004 m. kovo 4 d. Sprendimo Komisija prieš Prancūziją, C‑334/02, Rink. p. I‑2229, 21 punktą; 2005 m. gruodžio 13 d. Sprendimo Marks & Spencer, C‑446/03, Rink. p. I‑10837, 29 punktą).
88 Todėl tai, kad EB 137 straipsnis netaikomas nei teisei streikuoti, nei teisei vykdyti lokautą, negali drausti imtis kolektyvinių veiksmų, kokie nagrinėjami pagrindinėje byloje, laisvės teikti paslaugas srityje.
89 Danijos ir Švedijos vyriausybių pastabose nurodyta, kad teisė imtis kolektyvinių veiksmų yra pagrindinė teisė, kuri pati nepatenka į EB 49 straipsnio bei Direktyvos 96/71 taikymo sritis.
90 Šiuo atžvilgiu reikia pažymėti, kad teisę imtis kolektyvinių veiksmų pripažįsta ir įvairūs tarptautiniai dokumentai, dėl kurių valstybės narės bendradarbiavo arba prie kurių prisijungė, kaip antai 1961 m. spalio 18 d. Turine pasirašyta Europos socialinė chartija, kuri, beje, aiškiai paminėta EB 136 straipsnyje, bei 1948 m. liepos 9 d. Tarptautinės darbo organizacijos konvencija Nr. 87 dėl asociacijų laisvės ir teisės jungtis į organizacijas gynimo, ir minėtų valstybių narių Bendrijos arba Europos Sąjungos lygiu parengti dokumentai, kaip antai per 1989 m. gruodžio 9 d. Strasbūre vykusį Europos viršūnių tarybos susirinkimą priimta Bendrijos darbuotojų pagrindinių socialinių teisių chartija, kuri taip pat minima EB 136 straipsnyje, ir 2000 m. gruodžio 7 d. Nicoje priimta Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartija (OL C 364, p. 1).
91 Nors teisė imtis kolektyvinių veiksmų turi būti pripažinta kaip pagrindinė teisė, esanti vienu iš Bendrijos teisės pagrindinių principų, kurių laikymąsi užtikrina Teisingumo Teismas, vis dėlto naudojimuisi ja gali būti taikomi tam tikri apribojimai. Iš tikrųjų, kaip patvirtina Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 28 straipsnis, ji saugoma pagal Bendrijos teisę bei pagal nacionalinius įstatymus ir praktiką.
92 Nors tiesa, kad teisę imtis kolektyvinių veiksmų, kaip primena Švedijos vyriausybė, kaip ir kitose valstybėse narėse, gina Konstitucija, kaip matyti iš šio sprendimo 10 punkto, pagal Švedijos konstituciją šia teise, kuri šioje valstybėje narėje apima statybų darbų blokavimą, gali būti naudojamasi, nebent įstatymo arba kolektyvinės sutarties nuostatos nustato kitaip.
93 Šiuo atžvilgiu Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad pagrindinių teisių apsauga yra teisėtas interesas, galintis iš esmės pateisinti Bendrijos teisės nustatytų pareigų, net ir susijusių su Sutartimi užtikrinama pagrindine laisve, pvz.,. laisvu prekių judėjimu (žr. 2003 m. birželio 12 d. Sprendimo Schmidberger, C‑112/00, Rink. p. I‑5659, 74 punktą) arba laisve teikti paslaugas (žr. 2004 m. spalio 14 d. Sprendimo Omega, C‑36/02, Rink. p. I‑9609, 35 punktą), apribojimą.
94 Kaip Teisingumo Teismas nusprendė minėtuose sprendimuose Schmidberger ir Omega, naudojimasis nagrinėjamomis pagrindinėmis teisėmis, kaip antai atitinkamai saviraiškos ir susirinkimų laisvės bei žmogaus orumo gerbimas, patenka į Sutarties taikymo sritį. Toks naudojimasis turi būti suderintas su reikalavimais, susijusiais su minėta sutartimi saugomomis teisėmis, ir atitikti proporcingumo principą (šiuo klausimu minėto žr. sprendimo Schmidberger 77 punktą ir minėto sprendimo Omega 36 punktą).
95 Iš viso to, kas išdėstyta, matyti, kad tai, jog teisė imtis kolektyvinių veiksmų yra pagrindinė, iš Bendrijos teisės taikymo srities nepašalina tokių veiksmų, kurių imamasi prieš kitoje valstybėje narėje įsteigtą įmonę, komandiruojančią darbuotojus pagal tarpvalstybinio paslaugų teikimo sistemą.
96 Todėl reikia išnagrinėti, ar tai, kad valstybės narės profsąjungos pirmiau aprašytomis sąlygomis gali imtis kolektyvinių veiksmų, yra laisvės teikti paslaugas apribojimas, ir, jeigu taip, ar jis gali būti pateisinamas.
97 Šiuo atžvilgiu reikia priminti, kad EB 49 straipsnis tiek, kiek juo siekiama pašalinti laisvės teikti paslaugas apribojimus, kylančius iš to, kad paslaugų teikėjas yra įsisteigęs kitoje nei turi būti teikiamos paslaugos valstybėje narėje, pasibaigus pereinamajam laikotarpiui tampa tiesiogiai taikomas valstybių narių teisės sistemose ir suteikia asmenims teisių, kuriomis jie gali remtis teisme ir kurias turi ginti nacionaliniai teismai (žr., be kita ko, 1974 m. gruodžio 3 d. Sprendimo van Binsbergen, 33/74, Rink. p. 1299, 26 punktą; 1976 m. liepos 14 d. Sprendimo Donà, 13/76, Rink. p. 1333, 20 punktą; 1986 m. gruodžio 4 d. Sprendimo Komisija prieš Airiją, 206/84, Rink. p. 3817, 16 punktą ir 2007 m. sausio 11 d. Sprendimo ITC, C‑208/05, Rink.p. I‑181, 67 punktą).
98 Taip pat reikia priminti, kad reikalavimas laikytis EB 49 straipsnio taikomas ir ne viešojo pobūdžio taisyklėms, kuriomis siekiama kolektyviai reglamentuoti paslaugų teikimą. Iš tikrųjų laisvės teikti paslaugas kliūčių panaikinimui tarp valstybių narių kiltų pavojus, jeigu valstybinių kliūčių pašalinimo poveikis galėtų būti neutralizuotas kliūtimis, atsirandančiomis asociacijoms ir viešosios teisės nereglamentuojančioms organizacijoms įgyvendinant savo teisinę autonomiją (žr. 1974 m. gruodžio 12 d. Sprendimo Walrave ir Koch, 36/74, Rink. p. 1405, 17 ir 18 punktus; 1995 m. gruodžio 15 d. Sprendimo Bosman, C‑415/93, Rink. p. I‑4921, 83 ir 84 punktus; taip pat 2002 m. vasario 19 d. Sprendimo Wouters ir kt., C‑309/99, Rink. p. I‑1577, 120 punktą).
99 Pagrindinėje byloje reikia konstatuoti, kad dėl valstybės narės profsąjungų teisės imtis kolektyvinių veiksmų, kuriais kitose valstybėse narėse įsteigtos įmonės gali būti priverstos prisijungti prie kolektyvinės statybos sektoriaus sutarties, kurios tam tikros sąlygos neatitinka įstatymo nuostatų ir nustato palankesnes darbo ir įdarbinimo sąlygas dėl Direktyvos 96/71 3 straipsnio 1 dalies pirmosios pastraipos a–g punktuose nurodytų dalykų, o kitos yra susijusios su kitais, minėtoje nuostatoje nenurodytais dalykais, šioms įmonėms gali tapti mažiau patrauklu, netgi sunkiau vykdyti statybos darbus Švedijos teritorijoje, ir dėl to ši teisė sudaro laisvės teikti paslaugas apribojimą EB 49 straipsnio prasme.
100 Tas pats a fortiori pasakytina ir apie aplinkybę, kad siekiant sužinoti minimalaus darbo užmokesčio normas, kurias minėtos įmonės turi mokėti savo komandiruotiems darbuotojams, šios įmonės dėl kolektyvinių veiksmų gali būti įpareigotos neapibrėžtą laikotarpį paslaugų teikimo vietoje derėtis su profsąjungomis.
101 Iš Teisingumo Teismo praktikos matyti, kad laisvė teikti paslaugas yra vienas iš Bendrijos pagrindinių teisės principų (žr., be kita ko, 1986 m. gruodžio 4 d. Sprendimo Komisija prieš Prancūziją, 220/83, Rink. p. 3663, 17 punktą ir sprendimo Komisija prieš Daniją, 252/83, Rink. p. 3713, 17 punktą), todėl šios laisvės apribojimas leistinas, tik jeigu juo siekiama Sutartį atitinkančio teisėto tikslo ir jis yra grindžiamas privalomaisiais bendrojo intereso pagrindais, su sąlyga, kad tokiu atveju šis apribojimas yra tinkamas nagrinėjamam tikslui įgyvendinti ir neviršija to, kas būtina jį pasiekti (žr., be kita ko, 1997 m. birželio 5 d. Sprendimo SETTG, C‑398/95, Rink. p. I‑3091, 21 punktą; 2006 m. kovo 30 d. Sprendimo Servizi Ausiliari Dottori Commercialisti, C‑451/03, Rink. p. I‑2941, 37 punktą ir 2006 m. gruodžio 5 d. Sprendimo Cipolla ir kt., C‑94/04 ir C–202/04, Rink. p. I‑11421, 61 punktą).
102 Atsakovėmis pagrindinėje byloje esančios profsąjungos bei Švedijos vyriausybė tvirtina, kad nagrinėjami apribojimai yra pateisinami, nes jie būtini Bendrijos teisėje pripažintos pagrindinės teisės apsaugai užtikrinti, ir kad jais siekiama apsaugoti darbuotojus, o tokia apsauga sudaro privalomąjį bendrojo intereso pagrindą.
103 Šiuo atžvilgiu reikia pažymėti, kad teisė imtis kolektyvinių veiksmų, kuriais siekiama apsaugoti priimančios valstybės darbuotojus nuo galimos socialinio dempingo praktikos, gali būti privalomuoju bendrojo intereso pagrindu Teisingumo Teismo praktikos prasme, galinčiu iš esmės pateisinti vienos iš Sutartimi užtikrinamų pagrindinių laisvių apribojimą (šiuo klausimu minėto sprendimo Arblade ir kt. 36 punktą; 2001 m. kovo 15 d. Sprendimo Mazzoleni ir ISA, C‑165/98, Rink. p. I‑2189, 27 punktą; 2001 m. spalio 25 d. Sprendimo Finalarte ir kt., C‑49/98, C‑50/98, C‑52/98–C‑54/98 ir C‑68/98–C‑71/98, Rink. p. I‑7831, 33 punktą ir 2007 m. gruodžio 11 d. Sprendimo International Transport Workers’ Federation ir Finnish Seamen’s Union, C‑438/05, Rink. p. I‑0000, 77 punktą).
104 Reikia pridurti, kad pagal EB 3 straipsnio 1 dalies c ir j punktus Bendrijos veiklos sritys yra ne tik „vidaus rinka, pasižyminti kliūčių laisvam prekių, asmenų, paslaugų ir kapitalo judėjimui tarp valstybių narių panaikinimu“, bet ir „politika socialinėje srityje“. EB 2 straipsnis iš tikrųjų numato, kad Bendrija kelia sau uždavinį, be kita ko, „skatinti darnią, subalansuotą ir tolygią ekonominės veiklos plėtrą“ bei „aukšto lygio užimtumą ir socialinę apsaugą“
105 Kadangi Bendrija nuo šiol turi ne tik ekonominį tikslą, bet ir socialinį, iš EB sutarties nuostatų, susijusių su laisvu prekių, asmenų, paslaugų ir kapitalo judėjimu, kylančios teisės turi būti palygintos su socialine politika siekiamais tikslais, tarp kurių yra, kaip matyti iš EB 136 straipsnio, tikslas kurti geresnes gyvenimo bei darbo sąlygas, kad palaikant jų gerėjimą būtų galima siekti jų suderinimo, deramos socialinės apsaugos, administracijos ir darbuotojų dialogo.
106 Pagrindinėje byloje Byggnads ir Byggettan tvirtina, kad prieš Laval pradėto blokavimo tikslas buvo apsaugoti darbuotojus.
107 Šiuo atžvilgiu reikia pažymėti, kad iš esmės priimančiosios valstybės narės profsąjungos pradėtas blokavimas, skirtas užtikrinti tam tikro nustatyto lygio darbo ir įdarbinimo sąlygas pagal tarpvalstybinio paslaugų teikimo sistemą komandiruotiems darbuotojams, patenka į darbuotojų apsaugos tikslą.
108 Tačiau reikia pripažinti, kad, kalbant apie tai, jog kolektyviniais veiksmais, kokie nagrinėjami pagrindinėje byloje, profsąjungos siekia priversti kitose valstybėse narėse įsteigtas įmones įvykdyti specialias pareigas, susijusias su prisijungimu prie kolektyvinės statybos sektoriaus sutarties, tokia kolektyviniais veiksmais sudaroma kliūtis negali būti pateisinama tokio tikslo atžvilgiu. Iš tiesų, be to, kas matyti iš šio sprendimo 81 ir 83 punktų, kalbant apie pagal tarpvalstybinio paslaugų teikimo sistemą komandiruojamus darbuotojus, Direktyva 96/71 atlikus koordinavimą, tokių darbuotojų darbdaviai privalo priimančioje valstybėje narėje laikytis pagrindinių minimalią apsaugą užtikrinančių imperatyvių teisės normų.
109 Galiausiai kalbant apie tai, kad kolektyviniais veiksmais, kokie nagrinėjami pagrindinėje byloje, profsąjungos siekia įpareigoti kitose valstybėse narėse įsteigtas ir darbuotojus į priimančiosios valstybės narės teritoriją laikinai komandiruojančias įmones derėtis dėl darbo užmokesčio, reikia pažymėti, kad iš tiesų Bendrijos teisė nedraudžia valstybėms narėms reikalauti iš tokių įmonių tinkamomis priemonėmis laikytis jų taisyklių minimalaus darbo užmokesčio srityje (žr. minėtų sprendimų Seco ir Desquenne & Giral 14 punktą; Rush Portuguesa 18 punktą bei Arblade ir kt. 41 punktą).
110 Tačiau tokie kolektyviniai veiksmai, kokie nagrinėjami pagrindinėje byloje, negali būti pateisinami šio sprendimo 102 punkte minimu bendrojo intereso tikslu, kai tokiais kolektyviniais veiksmais iš kitoje valstybėje narėje įsteigtos įmonės reikalaujamas derybas dėl darbo užmokesčio reglamentuoja nacionalinės teisės aktai, kuriuose nėra nuostatų, nesvarbu, kokio pobūdžio, kurios būtų pakankamai aiškios ir prieinamos, kad tokiai įmonei nebūtų praktiškai neįmanoma arba pernelyg sunku nustatyti pareigas, kurių ji turi laikytis minimalaus darbo užmokesčio srityje (šiuo atžvilgiu žr. minėto sprendimo Arblade ir kt. 43 punktą).
111 Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į pirmąjį klausimą reikia atsakyti taip: EB 49 straipsnis ir Direktyvos 96/71 3 straipsnis turi būti aiškinami kaip draudžiantys tai, jog valstybėje narėje, kur darbo ir įdarbinimo sąlygos, susijusios su šios direktyvos 3 straipsnio 1 dalies pirmosios pastraipos a–g punktuose nurodytais dalykais, išskyrus minimalaus darbo užmokesčio normas, įtvirtintos įstatymų nuostatose, profsąjunga, imdamasi kolektyvinių statybos darbų blokavimo veiksmų, kokie nagrinėjami pagrindinėje byloje, galėtų bandyti priversti kitoje valstybėje narėje įsisteigusį paslaugų teikėją pradėti su ja derybas dėl komandiruotiems darbuotojams mokėtino darbo užmokesčio bei prisijungti prie kolektyvinės sutarties, kurioje dėl tam tikrų minėtų dalykų nustatomos palankesnės sąlygos nei išplaukiančiosios iš atitinkamų teisės aktų nuostatų, o kitos sąlygos yra susijusios su minėtos direktyvos 3 straipsnyje nenurodytais dalykais.
Dėl antrojo klausimo
112 Antruoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar EB 49 ir 50 straipsniai draudžia, kad valstybėje narėje profsąjungoms nustatytas draudimas imtis kolektyvinių veiksmų siekiant panaikinti arba pakeisti trečiųjų asmenų sudarytą kolektyvinę sutartį būtų siejamas su tuo, kad veiksmai būtų susiję su darbo ir įdarbinimo sąlygomis, kurioms nacionalinis įstatymas taikomas tiesiogiai, o tai lemia, kad įmonės, pagal paslaugų teikimo sistemą komandiruojančios darbuotojus į šią valstybę narę ir susaistytos su kolektyvine sutartimi, kuriai taikoma kitos valstybės narės teisė, negali remtis šiuo draudimu minėtų organizacijų atžvilgiu.
113 Šis klausimas susijęs su MBL nuostatomis, įtvirtinusiomis kovos su socialiniu dempingu sistemą, pagal kurią paslaugų teikėjas valstybėje narėje, kur jis tiekia savo paslaugas, neturi teisės tikėtis, kad kaip nors bus atsižvelgta į pareigas, išplaukiančias iš jo įsisteigimo valstybėje narėje jam jau taikomų kolektyvinių sutarčių. Iš tokios sistemos išplaukia, kad kolektyvinių veiksmų leidžiama imtis prieš įmones, susaistytas kitos valstybės narės įstatymų reglamentuojamomis kolektyvinėmis sutartimis, taip pat, kaip ir prieš įmones, kurios nėra susaistytos jokios kolektyvinės sutarties.
114 Iš nusistovėjusios teismo praktikos matyti, jog laisvė teikti paslaugas reikalauja visų pirma panaikinti bet kokią paslaugų teikėjo diskriminaciją dėl jo pilietybės arba dėl to, kad jis įsisteigęs kitoje nei paslaugų teikimo valstybėje narėje (žr. 1991 m. vasario 26 d. Sprendimo Komisija pieš Prancūziją, C‑154/89, Rink. p. I‑659, 12 punktą; Sprendimo Komisija prieš Italiją, C‑180/89, Rink. p. I‑709, 15 punktą; sprendimo Komisija prieš Graikiją, C‑198/89, Rink. p. I‑727, 16 punktą ir minėto 2007 m. liepos 18 d. Sprendimo Komisija prieš Vokietiją 83 punktą).
115 Pagal nusistovėjusią teismo praktiką diskriminacija gali atsirasti tik tuomet, kai panašioms situacijoms taikomos skirtingos taisyklės arba kai ta pati taisyklė taikoma skirtingoms situacijoms (žr. 1995 m. vasario 14 d. Sprendimo Schumacker, C‑279/93, Rink. p. I‑225, 30 punktą; 2007 m. kovo 22 d. Sprendimo Talotta, C‑383/05, Rink. p. I‑2555, 18 punktą bei 2007 m. liepos 18 d. Sprendimo Lakebrink ir Peters-Lakebrink, C‑182/06, Rink. p. I‑0000, 27 punktą).
116 Šiuo atžvilgiu reikia konstatuoti, kad tokie nacionalinės teisės aktai, kokie nagrinėjami pagrindinėje byloje, kuriuose neatsižvelgiama į kolektyvines sutartis, nesvarbu, kokio turinio jos būtų, su kuriomis į Švediją darbuotojus komandiruojančios įmonės yra jau susaistytos jų įsisteigimo valstybėje narėje, diskriminuoja šias įmones tiek, kiek pagal juos šios yra vertinamos taip pat, kaip ir nacionalinės įmonės, kurios nėra sudariusios kolektyvinės sutarties.
117 Iš EB 46 straipsnio, kurį reikia aiškinti griežtai, išplaukia, kad diskriminacinės nuostatos gali būti pateisinamos tik viešosios tvarkos, visuomenės saugumo ir visuomenės sveikatos sumetimais (žr. minėto 2007 m. liepos 18 d. Sprendimo Komisija prieš Vokietiją 86 punktą).
118 Šiuo atžvilgiu iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad taikant šiuos teisės aktus kitose valstybėse narėse įsteigtoms įmonėms, susaistytoms kolektyvinėmis sutartimis, kurioms Švedijos įstatymas tiesiogiai netaikomas, siekiama, pirma, leisti profsąjungoms veikti tam, kad visi Švedijos darbo rinkoje veikiantys darbdaviai taikytų darbo užmokesčius ir kitas darbo sąlygas, atitinkančias įprastai Švedijoje taikomas, ir, antra, vienodais pagrindais sudaryti sąžiningos konkurencijos sąlygas Švedijos darbdaviams ir iš kitų valstybių narių atvykstantiems verslininkams.
119 Kadangi nė vieno iš pirmesniame punkte minėtų pagrindų nepriskirtinas viešosios tvarkos, visuomenės saugumo ir visuomenės sveikatos sumetimams EB 46 straipsnio, taikomo kartu su EB 55 straipsniu, prasme, reikia konstatuoti, kad tokia diskriminacija, kokia nagrinėjama šioje byloje, negali būti pateisinama.
120 Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į antrąjį klausimą reikia atsakyti taip: EB 49 ir 50 straipsniai draudžia, kad valstybėje narėje profsąjungoms nustatytas draudimas imtis kolektyvinių veiksmų siekiant panaikinti arba pakeisti trečiųjų asmenų sudarytą kolektyvinę sutartį būtų siejamas su tuo, ar veiksmai susiję su darbo ir įdarbinimo sąlygomis, kurioms nacionalinis įstatymas taikomas tiesiogiai.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
121 Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.
Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (didžioji kolegija) nusprendžia:
1. EB 49 straipsnis ir 1996 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 96/71/EB dėl darbuotojų komandiravimo paslaugų teikimo sistemoje 3 straipsnis turi būti aiškinami kaip draudžiantys tai, jog valstybėje narėje, kur darbo ir įdarbinimo sąlygos, susijusios su šios direktyvos 3 straipsnio 1 dalies pirmosios pastraipos a–g punktuose nurodytais dalykais, išskyrus minimalaus darbo užmokesčio normas, yra įtvirtintos įstatymų nuostatose, profsąjunga, imdamasi kolektyvinių statybos darbų blokavimo veiksmų, kokie nagrinėjami pagrindinėje byloje, galėtų bandyti priversti kitoje valstybėje narėje įsisteigusį paslaugų teikėją pradėti su ja derybas dėl komandiruotiems darbuotojams mokėtino darbo užmokesčio bei prisijungti prie kolektyvinės sutarties, kurioje dėl tam tikrų minėtų dalykų nustatomos palankesnės sąlygos nei išplaukiančiosios iš atitinkamų teisės aktų nuostatų, o kitos sąlygos yra susijusios su minėtos direktyvos 3 straipsnyje nenurodytais dalykais.
2. EB 49 ir 50 straipsniai draudžia, kad valstybėje narėje profsąjungoms nustatytas draudimas imtis kolektyvinių veiksmų siekiant panaikinti arba pakeisti trečiųjų asmenų sudarytą kolektyvinę sutartį būtų siejamas su tuo, ar veiksmai susiję su darbo ir įdarbinimo sąlygomis, kurioms nacionalinis įstatymas taikomas tiesiogiai.
Parašai.