Laikina versija

BENDROJO TEISMO (ketvirtoji kolegija) SPRENDIMAS

2024 m. liepos 3 d.(*)

„Biocidiniai produktai – Autorizacija laikantis abipusio pripažinimo principo – Biocidinis produktas Pat’Appât Souricide Canadien Foudroyant – Komisijos sprendimas dėl neišspręstų prieštaravimų – Reglamento (ES) Nr. 528/2012 35, 36 ir 48 straipsniai – Autorizacijos liudijimų, suteikiančių teisę pateikti rinkai, panaikinimas arba dalinis pakeitimas – Ieškinys dėl panaikinimo – Tiesioginė sąsaja – Konkreti sąsaja – Priimtinumas – Autorizacijos liudijimo išdavimo sąlygos – Reglamento Nr. 528/2012 19 straipsnio 1 dalis – Reglamento Nr. 528/2012 19 straipsnio 5 dalis – Komisijos kompetencija – Sąvoka „nacionalinis autorizacijos liudijimas“ – Sąvoka „referencinė valstybė narė“ – Akivaizdi vertinimo klaida – Proporcingumas“

Byloje T‑667/22

SBM Développement SAS, įsteigta Ekiuli (Prancūzija), atstovaujama avocats B. Arash ir H. Lindström,

ieškovė,

prieš

Europos Komisiją, atstovaujamą M. Escobar Gómez ir R. Lindenthal,

atsakovę,

palaikomą

Suomijos Respublikos, atstovaujamos H. Leppo ir A. Laine,

įstojusios į bylą šalies,

BENDRASIS TEISMAS (ketvirtoji kolegija)

kurį sudaro pirmininkas R. da Silva Passos, teisėjai S. Gervasoni ir I. Reine (pranešėja),

kancleris V. Di Bucci,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį,

atsižvelgęs į tai, kad šalys per tris savaites po to, kai joms buvo pranešta apie rašytinės proceso dalies pabaigą, nepateikė prašymo surengti teismo posėdį, ir vadovaudamasis Bendrojo Teismo procedūros reglamento 106 straipsnio 3 dalimi nusprendęs priimti sprendimą be žodinės proceso dalies,

priima šį

Sprendimą

1        SESV 263 straipsniu grindžiamu ieškiniu ieškovė SBM Développement SAS prašo panaikinti 2022 m. birželio 23 d. Komisijos įgyvendinimo sprendimą (ES) 2022/1388 dėl neišspręstų prieštaravimų dėl biocidinio produkto „Pat’Appât Souricide Canadien Foudroyant“ autorizacijos liudijimo sąlygų, kuriuos Prancūzija ir Švedija perdavė Komisijai pagal Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (ES) Nr. 528/2012 (OL L 208, 2022, p. 7; toliau – ginčijamas sprendimas).

 Teisinis pagrindas

2        2012 m. gegužės 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 528/2012 dėl biocidinių produktų tiekimo rinkai ir jų naudojimo (OL L 167, 2012, p. 1) 19 straipsnyje nustatytos biocidinio produkto autorizacijos liudijimo išdavimo sąlygos. Šio straipsnio 1 dalyje numatyta:

„Autorizacijos liudijimai biocidiniams produktams, išskyrus tuos, kurie atitinka 25 straipsnyje nustatytas supaprastintos autorizacijos liudijimų išdavimo tvarkos sąlygas, išduodami jei įvykdomos šios sąlygos:

a)      veikliosios medžiagos yra įtrauktos į I priedą arba patvirtintos priskiriant atitinkamam produktų tipui ir įvykdomos visos toms veikliosioms medžiagoms nustatytos sąlygos;

b)      laikantis VI priede nustatytų biocidinių produktų dokumentacijos vertinimo bendrųjų principų yra nustatyta, kad biocidinis produktas, naudojamas, kaip nurodyta autorizacijos liudijime ir atsižvelgiant į šio straipsnio 2 dalyje nurodytus veiksnius, atitinka šiuos kriterijus:

<...>

iii)      nei pats biocidinis produktas, nei jo liekanos nesukelia iškart pasireiškiančio ar uždelsto nepriimtino poveikio žmonių, įskaitant pažeidžiamų asmenų grupes, sveikatai ar gyvūnų sveikatai tiesiogiai arba per geriamąjį vandenį, maistą, pašarus, orą, arba dėl kito netiesioginio poveikio;

<...>“

3        Reglamento Nr. 528/2012 19 straipsnio 5 dalyje nustatyta:

„Nepaisant 1 ir 4 dalių, biocidinį produktą galima autorizuoti ir jei įvykdomos ne visos 1 dalies b punkto iii ir iv papunkčiuose nustatytos sąlygos, arba jį galima autorizuoti numatant jį tiekti į rinką, kad jį naudotų plačioji visuomenė, jei jis atitinka 4 dalies c punkte nurodytus kriterijus, tuo atveju, jei neautorizavus šio biocidinio produkto būtų sukeltas neproporcingas neigiamas poveikis visuomenei, palyginti su rizika žmonių sveikatai, gyvūnų sveikatai ar aplinkai tuo atveju, jei tas biocidinis produktas būtų naudojamas autorizacijos liudijime nustatytomis sąlygomis.

Biocidinių produktų, kuriems pagal šią dalį išduoti autorizacijos liudijimai, naudojimui taikomos tinkamos rizikos mažinimo priemonės siekiant užtikrinti, kad to biocidinio produkto poveikis žmonėms ir aplinkai būtų kuo mažesnis. Biocidiniai produktai, kuriems pagal šią dalį išduoti autorizacijos liudijimai, turi būti naudojami tik tose valstybėse narėse, kuriose įvykdomos pirmoje pastraipoje nustatytos sąlygos.“

4        Reglamento Nr. 528/2012 VII skyriuje reglamentuojamos biocidinių produktų autorizacijos liudijimų abipusio pripažinimo Europos Sąjungoje procedūros. To reglamento 32 straipsnis suformuluotas taip:

„1.      Paraiškos dėl nacionalinio autorizacijos liudijimo abipusio pripažinimo pateikiamos laikantis procedūrų, nustatytų 33 straipsnyje (tolesnis abipusis pripažinimas) ar 34 straipsnyje (lygiagretus abipusis pripažinimas).

2.      Nedarant poveikio 37 straipsnio taikymui, visos valstybės narės, gaunančios paraiškas dėl nacionalinio autorizacijos liudijimo abipusio pripažinimo, laikydamosi šiame skyriuje nustatytų procedūrų, autorizuoja biocidinius produktus pagal tas pačias sąlygas.“

5        Dėl tolesnio abipusio pripažinimo Reglamento Nr. 528/2012 33 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, numatyta:

„Pareiškėjai, norintys, kad būtų taikomas biocidinio produkto, kuriam pagal 17 straipsnį jau išduotas nacionalinis autorizacijos liudijimas vienoje valstybėje narėje (referencinė valstybė narė), tolesnis abipusis pripažinimas vienoje ar daugiau valstybių narių (atitinkamos valstybės narės), pateikia paraišką kiekvienos iš atitinkamų valstybių narių kompetentingoms institucijoms, kartu kiekvienu atveju pridėdami referencinės valstybės narės išduoto nacionalinio autorizacijos liudijimo vertimą į tokias atitinkamos valstybės narės valstybines kalbas, kuriomis ji gali pareikalauti.

<...>“

6        Reglamento Nr. 528/2012 35 straipsnyje nustatyta:

„1.      Koordinavimo grupė steigiama nagrinėti visus klausimus, išskyrus nurodytuosius 37 straipsnyje, susijusius su tuo, ar biocidinis produktas, kurio atžvilgiu buvo pateikta paraiška dėl abipusio pripažinimo pagal 33 ar 34 straipsnius, atitinka 19 straipsnyje nustatytas autorizacijos liudijimo išdavimo sąlygas.

<...>

2.      Jei kuri nors iš atitinkamų valstybių narių nusprendžia, kad biocidinis produktas, kurį įvertino referencinė valstybė narė, neatitinka 19 straipsnyje nustatytų sąlygų, ji referencinei valstybei narei, kitoms atitinkamoms valstybėms narėms, pareiškėjui ir, kai taikytina, autorizacijos liudijimo turėtojui išsiunčia išsamų klausimų, dėl kurių nesutariama, paaiškinimą ir nurodo priežastis, dėl kurių ji laikosi tokios pozicijos. Informacija apie klausimus, dėl kurių nesutariama, nedelsiant perduodama koordinavimo grupei.

3.      Koordinavimo grupėje visos šio straipsnio 2 dalyje nurodytos valstybės narės deda visas pastangas, kad būtų pasiektas susitarimas dėl veiksmų, kurių turi būti imtasi. Jos suteikia pareiškėjui galimybę išdėstyti savo poziciją. Jei per 60 dienų nuo šio straipsnio 2 dalyje nurodyto klausimų, dėl kurių nesutariama, perdavimo dienos jos susitaria, referencinė valstybė narė užregistruoja susitarimą Biocidinių produktų registre. Tuomet procedūra laikoma baigta, o referencinė valstybė narė ir kiekviena iš atitinkamų valstybių narių autorizuoja biocidinį produktą vadovaudamosi atitinkamai 33 straipsnio 3 dalimi arba 34 straipsnio 6 dalimi.“

7        Jei valstybėms narėms nepavyksta susitarti, Reglamento Nr. 528/2012 36 straipsnyje numatytas toks neišspręstų prieštaravimų perdavimo Europos Komisijai mechanizmas:

„1.      Jei 35 straipsnio 2 dalyje nurodytoms valstybėms narėms nepavyksta susitarti per 35 straipsnio 3 dalyje nustatytą 60 dienų laikotarpį, referencinė valstybė narė nedelsdama apie tai informuoja Komisiją ir pateikia jai išsamų klausimų, dėl kurių valstybės narės negalėjo susitarti, aprašymą bei išdėsto jų nesutarimo priežastis. To aprašymo kopija pateikiama atitinkamoms valstybėms narėms, pareiškėjui ir, prireikus, autorizacijos liudijimo turėtojui.

2.      Komisija gali prašyti, kad Agentūra pateiktų nuomonę dėl valstybių narių iškeltų mokslinių ar techninių klausimų. Jei Komisija Agentūros nuomonės neprašo, ji suteikia galimybę pareiškėjui, ir, prireikus, autorizacijos liudijimo turėtojui per 30 dienų raštu pateikti paaiškinimus.

3.       Komisija, naudodamasi teise priimti įgyvendinimo aktus, priima sprendimą dėl jai perduoto klausimo. Tie įgyvendinimo aktai priimami laikantis 82 straipsnio 3 dalyje nurodytos nagrinėjimo procedūros.

4.      3 dalyje nurodytas sprendimas skiriamas visoms valstybėms narėms ir apie jį informuojamas pareiškėjas, ir, prireikus, autorizacijos liudijimo turėtojas. Atitinkamos valstybės narės ir referencinė valstybė narė per 30 dienų nuo pranešimo apie sprendimą gavimo dienos išduoda, atsisako išduoti arba panaikina autorizacijos liudijimą, arba pakeičia jo išdavimo sąlygas taip, kad būtų laikomasi to sprendimo.“

8        Reglamento Nr. 528/2012 37 straipsnyje nustatytos sąlygos, kuriomis, nukrypdama nuo to reglamento 32 straipsnio 2 dalyje numatyto abipusio pripažinimo mechanizmo, valstybė narė gali atsisakyti išduoti autorizacijos liudijimą arba pasiūlyti patikslinti autorizacijos liudijimo, kuris turi būti išduotas, sąlygas.

9        Reglamento Nr. 528/2012 IX skyriuje yra kelios nuostatos, susijusios su biocidinių produktų autorizacijos liudijimų panaikinimu, peržiūra ir pakeitimu. To reglamento 48 straipsnyje numatyta:

„1.      Nedarant poveikio 23 straipsnio taikymui, valstybės narės kompetentinga institucija, o Sąjungos autorizacijos liudijimo atveju – Komisija, bet kada panaikina arba iš dalies pakeičia išduotą autorizacijos liudijimą, kai nustato, kad:

a)      nevykdomos 19 straipsnyje ar, atitinkamais atvejais, 25 straipsnyje nurodytos sąlygos;

b)      autorizacijos liudijimas buvo išduotas remiantis melaginga arba klaidinančia informacija; <...>

c)      autorizacijos liudijimo turėtojas neįvykdė savo pareigų, nustatytų autorizacijos liudijime arba pagal šį reglamentą.

2.      Jei valstybės narės kompetentinga institucija, o Sąjungos autorizacijos liudijimo atveju – Komisija, ketina panaikinti arba iš dalies pakeisti autorizacijos liudijimą, apie tai ji informuoja autorizacijos liudijimo turėtoją ir suteikia galimybę per tam tikrą laikotarpį pateikti pastabas arba papildomos informacijos. Priimdama galutinį sprendimą vertinančioji kompetentinga institucija arba, Sąjungos autorizacijos liudijimo atveju – Komisija tinkamai atsižvelgia į tas pastabas.

3.      Jei valstybės narės kompetentinga institucija, o Sąjungos autorizacijos liudijimo atveju – Komisija, panaikina arba iš dalies pakeičia autorizacijos liudijimą remdamasi 1 dalimi, ji nedelsdama apie tai praneša autorizacijos liudijimo turėtojui, kitų valstybių narių kompetentingoms institucijoms ir atitinkamais atvejais – Komisijai.

Kompetentingos institucijos, pagal abipusio pripažinimo procedūrą išdavusios autorizacijos liudijimą biocidiniams produktams, kuriems autorizacijos liudijimas buvo panaikintas ar iš dalies pakeistas, per 120 dienų nuo pranešimo dienos panaikina arba pakeičia tuos autorizacijos liudijimus ir apie tai informuoja Komisiją.

Jei tam tikrų valstybių narių kompetentingos institucijos nesutaria dėl nacionalinių autorizacijos liudijimų, kuriems taikomas abipusio pripažinimo principas, mutatis mutandis taikomos 35 ir 36 straipsniuose nustatytos procedūros.“

 Ginčo aplinkybės

10      Ieškovė keliose valstybėse narėse turi biocidinio produkto, kurio sudėtyje yra veikliosios medžiagos alfachloralozės, rinkodaros leidimą, įregistruotą Nr. CAS 15879-93-3 dėl 14 produktų tipo (t. y. dėl rodenticidų). Šis produktas, kuriuo Europos Sąjungoje prekiaujama įvairiais pavadinimais, yra skirtas pelėms naikinti patalpose (toliau – nagrinėjamas biocidinis produktas).

11      Komisija patvirtino veikliąją medžiagą alfachloralozę ir ji buvo įtraukta į 1998 m. vasario 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 98/8/EB dėl biocidinių produktų pateikimo į rinką (OL L 123, 1998, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 3 sk., 23 t., p. 3) I priedą 2009 m. liepos 31 d. Komisijos direktyva 2009/93/EB, iš dalies keičiančia Direktyvą 98/8, į jos I priedą įtraukiant veikliąją medžiagą alfachloralozę (OL L 201, 2009, p. 46).

12      2013 m. birželio 17 d. pagal Direktyvoje 98/8 nustatytą nacionalinę autorizacijos liudijimo išdavimo procedūrą Jungtinės Karalystės kompetentinga institucija išdavė autorizacijos liudijimą dėl nagrinėjamo biocidinio produkto. Šis autorizacijos liudijimas liko galioti ir įsigaliojus Reglamentui Nr. 528/2012.

13      2014–2019 m. ieškovė keliose valstybėse narėse pateikė paraiškas, siekdama dėl nagrinėjamo biocidinio produkto Jungtinėje Karalystėje jau išduoto nacionalinio autorizacijos liudijimo tolesnio abipusio pripažinimo pagal Reglamento Nr. 528/2012 33 straipsnį. 2015 m. spalio 21 d. ir 2019 m. vasario 26 d. atitinkamai Prancūzijos Respublika ir Švedijos Karalystė išdavė nagrinėjamo biocidinio produkto, Prancūzijoje pavadinto „P Pat’Appât Souricide canadien Foudroyant“, o Švedijoje – „Rodicum Express“, autorizacijos liudijimą.

14      2019 m. gruodžio 9 d. ir 17 d. atitinkamai Prancūzijos Respublika ir Švedijos Karalystė, remdamosi Reglamento Nr. 528/2012 48 straipsniu, iš dalies pakeitė nagrinėjamo biocidinio produkto nacionalinį autorizacijos liudijimą, reaguodamos į pranešimus apie kelis pirminio šunų apsinuodijimo ir antrinio kačių apsinuodijimo atvejus.

15      Prancūzijos Respublika pareikalavo, kad ant atitinkamo biocidinio produkto būtų pritvirtinta papildoma etiketė, kurioje būtų aiškiai pabrėžta rizika žmonėms ir netiksliniams organizmams, o ant pakuotės aiškiai nurodyta, kad atitinkamas biocidinis produktas turi būti naudojamas tik masalo dėžutėse.

16      Švedijos Karalystė leido nagrinėjamą biocidinį produktą naudoti tik apmokytiems specialistams. Ji taip pat įtraukė dvi sąlygas: nagrinėjamą biocidinį produktą galima naudoti tik tokioje aplinkoje, kurioje negali būti kačių, ir panaudojus nagrinėjamą biocidinį produktą turi būti surinktos negyvos pelės. Ieškovė apskundė šiuos pakeitimus Švedijos nacionaliniams teismams; jie skundą atmetė kaip nepagrįstą.

17      2019 m. gruodžio 24 d. pagal Reglamento Nr. 528/2012 13 straipsnio 1 dalį buvo pateikta paraiška dėl veikliosios medžiagos alfachloralozės patvirtinimo galiojimo pratęsimo. 2020 m. spalio 15 d. Lenkijos vertinančioji kompetentinga institucija pranešė Komisijai apie savo sprendimą, priimtą pagal to reglamento 14 straipsnio 1 dalį, kad turi būti atliktas išsamus paraiškos dėl patvirtinimo galiojimo pratęsimo vertinimas.

18      2020 m. balandžio 15 d. Vokietijos Federacinė Respublika ir Danijos Karalystė pagal Reglamento Nr. 528/2012 48 straipsnio 3 dalį perdavė pagal šio reglamento 35 straipsnį įsteigtai koordinavimo grupei prieštaravimus dėl Prancūzijos ir Švedijos padarytų nagrinėjamo biocidinio produkto autorizacijos liudijimo pakeitimų.

19      Koordinavimo grupėje susitarimo nebuvo pasiekta, todėl 2020 m. rugpjūčio 7 d. Švedijos Karalystė ir 2020 m. spalio 21 d. Prancūzijos Respublika neišspręstus prieštaravimus perdavė Komisijai pagal Reglamento Nr. 528/2012 36 straipsnio 1 dalį ir pateikė jai išsamų klausimų, dėl kurių valstybės narės negalėjo susitarti, aprašymą, taip pat jų nesutarimo priežastis.

20      2021 m. gruodžio 8 d. Suomijos Respublika, gavusi Ruokavirasto (Maisto tarnyba, Suomija) ir Finlands Veterinärförbund (Veterinarijos asociacija, Suomija) nuomonę dėl alfachloralozės pagrindu pagamintų produktų poveikio gyvūnams augintiniams, taip pat iš dalies pakeitė rodenticidų, kurių sudėtyje yra alfachloralozės, autorizacijos liudijimus, kad juos būtų leidžiama naudoti tik profesionaliems naudotojams.

21      2022 m. birželio 23 d. Komisija priėmė ginčijamą sprendimą remdamasi Reglamento Nr. 528/2012 36 straipsnio 3 dalimi. Tame sprendime Komisija, atidžiai išnagrinėjusi valstybių narių ir ieškovės pateiktą informaciją, laikėsi nuomonės, kad nagrinėjamas biocidinis produktas nevisiškai atitinka Reglamento Nr. 528/2012 19 straipsnio 1 dalies b punkto iii papunktyje nustatytas sąlygas.

22      Komisija manė, kad pagal Reglamento (ES) Nr. 528/2012 19 straipsnio 5 dalį nagrinėjamą biocidinį produktą galima autorizuoti tik tose valstybėse narėse, kurios laikosi požiūrio, kad, jo neautorizavus, būtų sukeltas neproporcingas neigiamas poveikis visuomenei, palyginti su rizika žmonių ir gyvūnų sveikatai ar aplinkai tuo atveju, jei tas biocidinis produktas būtų naudojamas autorizacijos liudijime nustatytomis sąlygomis. Be to, Komisija laikėsi nuomonės, kad autorizacijos atveju naudojant nagrinėjamą biocidinį produktą turėtų būti taikomos tinkamos rizikos mažinimo priemonės, siekiant užtikrinti, kad šio biocidinio produkto poveikis gyvūnams ir aplinkai būtų kuo mažesnis.

 Šalių reikalavimai

23      Ieškovė Bendrojo Teismo prašo:

–        panaikinti ginčijamą sprendimą,

–        priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.

24      Komisija, palaikoma Suomijos Respublikos, Bendrojo Teismo prašo:

–        atmesti ieškinį kaip nepriimtiną,

–        bet kuriuo atveju atmesti ieškinį kaip nepagrįstą,

–        priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.

 Dėl teisės

 Dėl ieškinio priimtinumo

25      Formaliai nepateikdama nepriimtinumu grindžiamo prieštaravimo Komisija, palaikoma Suomijos Respublikos, teigia, kad ieškinys yra nepriimtinas, nes ieškovė neatitinka nė vienos iš SESV 263 straipsnio ketvirtos pastraipos sąlygų.

26      Pirma, ginčijamas sprendimas nėra skirtas ieškovei. Antra, šis sprendimas nėra reglamentuojamasis teisės aktas, dėl kurio nereikia patvirtinti įgyvendinamųjų priemonių, nes valstybės narės turi priimti sprendimą panaikinti arba pakeisti galiojančius leidimus. Trečia, ginčijamas sprendimas nėra tiesiogiai susijęs su ieškove, nes, net jeigu jis sukelia privalomų teisinių pasekmių, dėl jo reikia priimti įgyvendinamąsias priemones ir valstybėms narėms paliekama didelė diskrecija. Valstybės narės, remdamosi savo diskreciniais proporcingumo vertinimais, gali pasirinkti, ar palikti galioti nagrinėjamo biocidinio produkto autorizacijos liudijimą. Jos galėtų autorizuoti produktą tokiomis sąlygomis, kurios atitiktų Reglamento Nr. 528/2012 19 straipsnio 5 dalies nuostatas, kartu išlaikydamos plačią diskreciją patvirtinti, jų manymu, tinkamiausias rizikos mažinimo priemones.

27      Be to, iš Reglamento Nr. 528/2012 36 straipsnio 4 dalies nematyti, kad valstybės narės turi automatiškai panaikinti išduotus autorizacijos liudijimus. Atvirkščiai, ginčijamame sprendime nenurodytas rezultatas. Ginčijamu sprendimu taip pat neatmetama galimybė prekiauti nagrinėjamu biocidiniu produktu ir jį naudoti pagal Reglamento Nr. 528/2012 17 straipsnio 1 dalį, nes valstybės narės turi 30 dienų terminą įvykdyti ginčijamą sprendimą ir atlikti nagrinėjamo autorizacijos liudijimo peržiūrą pagal minėto reglamento 36 straipsnio 4 dalį.

28      Ieškovė ginčija Komisijos ir Suomijos Respublikos argumentus.

29      Reikia priminti, kad pagal SESV 263 straipsnio ketvirtą pastraipą kiekvienas fizinis ar juridinis asmuo gali šio straipsnio pirmoje ir antroje pastraipose numatytomis sąlygomis pareikšti ieškinį dėl jam skirtų aktų arba aktų, kurie tiesiogiai ir konkrečiai su juo susiję, ar dėl reglamentuojamųjų teisės aktų, kurie tiesiogiai su juo susiję ir dėl kurių nereikia patvirtinti įgyvendinamųjų priemonių.

30      Šiuo atveju, pirma, šalys neginčija, kad ginčijamas sprendimas skirtas tik valstybėms narėms. Taigi jis nėra skirtas ieškovei.

31      Antra, reikia priminti, kad pagal SESV 263 straipsnio ketvirtą pastraipą fizinio ar juridinio asmens pareikšto ieškinio dėl jam neskirto akto priimtinumas siejamas su sąlyga, kad jam pripažįstama teisė pareikšti ieškinį, o taip yra dviem atvejais. Pirma, toks ieškinys gali būti pareikštas, jei šis teisės aktas su minėtu asmeniu yra tiesiogiai ir konkrečiai susijęs. Antra, toks asmuo gali pareikšti ieškinį dėl reglamentuojamojo teisės akto, dėl kurio nereikia patvirtinti įgyvendinamųjų priemonių, jei šis aktas yra tiesiogiai su juo susijęs (žr., be kita ko, 2015 m. rugsėjo 17 d. Sprendimo Mory ir kt. / Komisija, C‑33/14 P, EU:C:2015:609, 59 ir 91 punktus).

32      Pagal suformuotą jurisprudenciją SESV 263 straipsnio ketvirtoje pastraipoje nustatyta sąlyga, kad fizinis ar juridinis asmuo turi būti tiesiogiai susijęs su sprendimu, dėl kurio pareikštas ieškinys, reikalauja taikyti du kumuliacinius kriterijus, t. y. kad ginčijama priemonė darytų tiesioginę įtaką asmens teisinei padėčiai ir nepaliktų jokios diskrecijos už jos įgyvendinimą atsakingiems adresatams, nes ji yra visiškai automatinė ir išplaukia tik iš Sąjungos teisės aktų netaikant kitų tarpinių normų (1998 m. gegužės 5 d. Sprendimo Dreyfus / Komisija, C‑386/96 P, EU:C:1998:193, 43 punktas; taip pat žr. 2018 m. gegužės 17 d. Sprendimo Bayer CropScience ir kt. / Komisija, T‑429/13 ir T‑451/13, EU:T:2018:280, 57 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

33      Be to, sąlyga, kad ginčijamas aktas turi būti tiesiogiai susijęs su ieškovu, vienodai suformuluota ir SESV 263 straipsnio ketvirtos pastraipos sakinio antroje dalyje, ir šios nuostatos sakinio trečioje dalyje, kiekvienoje sakinio dalyje turi reikšti tą patį. Iš tiesų šios objektyvaus pobūdžio sąlygos vertinimas negali skirtis atsižvelgiant į skirtingas šios nuostatos sakinio dalis (2022 m. liepos 12 d. Sprendimo Nord Stream 2 / Parlamentas ir Taryba, C‑348/20 P, EU:C:2022:548, 73 punktas).

34      Taigi kiekvienas teisės aktas, nesvarbu, ar jis yra reglamentuojamasis, ar kitokio pobūdžio, iš esmės gali būti tiesiogiai susijęs su privačiu asmeniu ir taip tiesiogiai daryti poveikį jo teisinei padėčiai, neatsižvelgiant į tai, ar dėl jo reikia patvirtinti įgyvendinimo priemones. Taigi, jeigu ginčijamas aktas daro tokį poveikį, aplinkybė, kad šio akto įgyvendinamosios priemonės buvo priimtos ar dar turi būti priimtos, savaime nėra reikšminga, nes jos nepaneigia ginčijamo akto ir šio poveikio tiesioginio ryšio, su sąlyga, kad tas aktas valstybėms narėms nepalieka jokios diskrecijos spręsti dėl tokio poveikio taikymo šiam privačiam asmeniui (šiuo klausimu žr. 2022 m. liepos 12 d. Sprendimo Nord Stream 2 / Parlamentas ir Taryba, C‑348/20 P, EU:C:2022:548, 74 punktą).

35      Šiuo atveju pagal ginčijamo sprendimo 1 straipsnį nagrinėjamas biocidinis produktas nevisiškai atitinka Reglamento Nr. 528/2012 19 straipsnio 1 dalies b punkto iii papunktyje nustatytas sąlygas. Pagal šio reglamento 19 straipsnio 5 dalį ginčijamame sprendime numatyta, kad, pirma, šį produktą galima autorizuoti tik tose valstybėse narėse, kurios mano, kad, jo neautorizavus, būtų sukeltas neproporcingas neigiamas poveikis visuomenei, palyginti su rizika žmonių sveikatai, gyvūnų sveikatai ar aplinkai tuo atveju, jei tas biocidinis produktas būtų naudojamas autorizacijos liudijime nustatytomis sąlygomis, ir, antra, naudojant šį biocidinį produktą turi būti taikomos atitinkamos rizikos mažinimo priemonės, kurių kiekvienoje valstybėje narėje imamasi atsižvelgiant į ypatingas aplinkybes ir turimus antrinio apsinuodijimo atvejų toje valstybėje narėje įrodymus.

36      Šiuo klausimu reikia konstatuoti, pirma, kad nagrinėjamo biocidinio produkto autorizacijos liudijimai, išduoti prieš priimant ginčijamą sprendimą, buvo grindžiami išvada, kad šis biocidinis produktas atitinka Reglamento Nr. 528/2012 19 straipsnio 1–4 dalyse numatytas sąlygas. Būtent tuo pagrindu remdamasi ieškovė pateikė atitinkamoms valstybėms narėms paraiškas dėl tolesnio abipusio pripažinimo, kaip jis suprantamas pagal minėto reglamento 33 straipsnį, o tos valstybės išdavė minėto biocidinio produkto autorizacijos liudijimus. Vis dėlto ši išvada paneigiama ginčijamame sprendime, nes dabar jame tvirtinama, kad tas biocidinis produktas nevisiškai atitinka Reglamento Nr. 528/2012 19 straipsnio 1 dalies b punkto iii papunktyje nustatytas sąlygas.

37      Be to, iš Reglamento Nr. 528/2012 36 straipsnio 4 dalies, kuri šiuo atveju taikoma mutatis mutandis, matyti, kad per 30 dienų nuo pranešimo apie Komisijos sprendimą, kaip antai ginčijamą sprendimą, valstybės narės privalo savo išduotus autorizacijos liudijimus suderinti su tuo sprendimu. Taigi ginčijamu sprendimu visos nagrinėjamo biocidinio produkto autorizacijos liudijimą išdavusios valstybės narės įpareigojamos jį peržiūrėti. Šiuo klausimu pagal Reglamento Nr. 528/2012 19 straipsnio 5 dalį jos turi patikrinti, ar minėto biocidinio produkto neautorizavus būtų sukeltas neproporcingas neigiamas poveikis visuomenei, palyginti su jo naudojimo keliama rizika gyvūnų sveikatai.

38      Be to, prieš priimant ginčijamą sprendimą, pagal Reglamento Nr. 528/2012 32 straipsnio 2 dalį visos valstybės narės, gavusios ieškovės paraišką dėl nagrinėjamo biocidinio produkto nacionalinio autorizacijos liudijimo abipusio pripažinimo, iš principo privalėjo tokiomis pačiomis sąlygomis išduoti šio produkto autorizacijos liudijimą.

39      Ginčijamo sprendimo 1 straipsniu pakeičiama iki tol nagrinėjamam biocidiniam produktui taikyta abipusio pripažinimo tvarka, nustatyta Reglamento Nr. 528/2012 32 straipsnyje, nes pagal jį kiekviena valstybė narė įpareigojama peržiūrėti suteiktą autorizacijos liudijimą ir palyginti neproporcingą neigiamą poveikį visuomenei, kurį gali sukelti galimas jo neautorizavimas, su jo naudojimo keliama rizika. Toks kiekvienos valstybės narės atliekamas palyginimas gali paskatinti jas panaikinti nagrinėjamo biocidinio produkto autorizacijos liudijimą, nors kitos valstybės narės gali nuspręsti palikti tą autorizacijos liudijimą, prireikus nustatydamos tam tikras sąlygas.

40      Taigi ginčijamu sprendimu kvestionuojami valstybių narių išduoti nagrinėjamo biocidinio produkto autorizacijos liudijimai. Taikant Reglamento Nr. 528/2012 19 straipsnio 5 dalį, juo iš dalies keičiami kriterijai, pagal kuriuos išduodami tie autorizacijos liudijimai, ir taikytina šio produkto abipusio pripažinimo tvarka. Taigi šis sprendimas daro tiesioginį poveikį ieškovės teisinei padėčiai, kaip tai suprantama pagal šio sprendimo 32 punkte primintą jurisprudenciją.

41      Dėl klausimo, ar ginčijamu sprendimu už jo įgyvendinimą atsakingiems adresatams paliekama diskrecija, reikia pažymėti, kad valstybės narės, be abejo, turi diskreciją, lygindamos neproporcingą neigiamą poveikį visuomenei, kurį gali sukelti galimas biocidinio produkto neautorizavimas, su rizika, kurią kelia šio produkto naudojimas pagal Reglamento Nr. 528/2012 19 straipsnio 5 dalį.

42      Vis dėlto ginčijamo sprendimo poveikis yra tas, kad nagrinėjamam biocidiniam produktui automatiškai taikoma Reglamento Nr. 528/2012 19 straipsnio 5 dalyje numatyta lyginamojo vertinimo procedūra, kuri turi būti atlikta dėl visų esamų ar būsimų šio produkto autorizacijos liudijimų. Taigi valstybės narės privalo atlikti šį lyginamąjį vertinimą, peržiūrėdamos esamus autorizacijos liudijimus, taip pat bet kokias galimas paraiškas dėl būsimų autorizacijos liudijimų, ir neturi jokios diskrecijos šiuo klausimu (pagal analogiją žr. 2019 m. gruodžio 19 d. Sprendimo Probelte / Komisija, T‑67/18, EU:T:2019:873, 57 punktą).

43      Be to, nagrinėjant ginčijamo sprendimo tiesioginį poveikį ieškovei svarbu tai, kad jame dabar numatyta taikyti Reglamento Nr. 528/2012 19 straipsnio 5 dalį; tai automatiškai pakeičia teisinę tvarką, taikomą nagrinėjamo biocidinio produkto autorizacijos liudijimų abipusiam pripažinimui (pagal analogiją žr. 2019 m. gruodžio 19 d. Sprendimo Probelte / Komisija, T‑67/18, EU:T:2019:873, 59 punktą).

44      Dėl šių priežasčių reikia konstatuoti, kad ginčijamas sprendimas daro tiesioginį poveikį ieškovės, kaip nagrinėjamo biocidinio produkto nacionalinių autorizacijos liudijimų savininkės, teisinei padėčiai ir nepalieka jokios diskrecijos už jo įgyvendinimą atsakingoms valstybėms narėms, nes jos turi peržiūrėti galiojančius autorizacijos liudijimus ir taikyti Reglamento Nr. 528/2012 19 straipsnio 5 dalyje numatytą papildomą sąlygą, susijusią su šio sprendimo 39 punkte primintu palyginimu. Taigi ginčijamas sprendimas yra tiesiogiai susijęs su ieškove.

45      Kadangi ginčijamas sprendimas yra tiesiogiai susijęs su ieškove, darytina išvada, jog tam, kad būtų pripažinta ieškovės teisė pareikšti ieškinį, kaip ji suprantama pagal SESV 263 straipsnio ketvirtą pastraipą, ji dar turi būti konkrečiai susijusi su šiuo sprendimu.

46      Šiuo aspektu reikia priminti, kad asmuo, kuriam nėra skirtas aktas, gali teigti, jog aktas yra konkrečiai su juo susijęs, kaip tai suprantama pagal EB 263 straipsnio ketvirtą pastraipą, tik jei šis aktas jį paveikia dėl tam tikrų ypatingų savybių ar faktinių aplinkybių, kurios jį išskiria iš kitų asmenų ir taip individualizuoja analogiškai asmeniui, kuriam skirtas aktas (1963 m. liepos 15 d. Sprendimo Plaumann / Komisija, 25/62, EU:C:1963:17, 223 punktas; taip pat žr. 2018 m. kovo 13 d. Sprendimo European Union Copper Task Force / Komisija, C‑384/16 P, EU:C:2018:176, 93 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

47      Šiuo atveju, pirma, ginčijamas sprendimas susijęs su nagrinėjamo biocidinio produkto autorizacijos liudijimo, kurio turėtoja ieškovė yra keliose valstybėse narėse, išdavimo sąlygomis. Šiuo klausimu ginčijamo sprendimo 1 konstatuojamojoje dalyje ieškovė įvardyta kaip dabartinė minėto biocidinio produkto autorizacijos liudijimo turėtoja.

48      Antra, kreipimasis į koordinavimo grupę, įsteigtą pagal Reglamento Nr. 528/2012 35 straipsnio 1 dalį, susijęs su Prancūzijos ir Švedijos valdžios institucijų priimtais sprendimais iš dalies pakeisti nagrinėjamo biocidinio produkto autorizacijos sąlygas, kaip aiškiai nurodyta ginčijamo sprendimo 4 ir 5 konstatuojamosiose dalyse. Ieškovė dalyvavo Reglamento Nr. 528/2012 35 straipsnyje numatytoje koordinavimo grupėje vykusioje taikinimo procedūroje, kaip matyti iš ginčijamo sprendimo 16 konstatuojamosios dalies. Ji taip pat pateikė informaciją, į ją Komisija atsižvelgė priimdama šį sprendimą, kaip matyti iš jo 16 konstatuojamosios dalies.

49      Dėl šių priežasčių darytina išvada, kad ginčijamas sprendimas susijęs su ieškove dėl tam tikrų jai būdingų savybių ir faktinių aplinkybių, kurios ją išskiria iš kitų asmenų, todėl ginčijamas sprendimas taip pat yra konkrečiai susijęs su ieškove.

50      Taigi, priešingai, nei teigia Komisija, ieškovė turi teisę pareikšti ieškinį dėl ginčijamo sprendimo panaikinimo, nes jis yra tiesiogiai ir konkrečiai su ja susijęs, kaip tai suprantama pagal SESV 263 straipsnio ketvirtos pastraipos antrą sakinio dalį.

51      Ieškovės argumentai, kad Komisija nepateikė tam tikros informacijos ir neturėjo galimybės susipažinti su dokumentais, kuriuose yra duomenų, kuriuos ji tariamai analizavo, siekdama padaryti ginčijamame sprendime pateiktą išvadą, bus nagrinėjami toliau analizuojant ketvirtąjį ieškinio pagrindą.

 Dėl esmės

52      Grįsdama ieškinį ieškovė iš esmės nurodo keturis pagrindus: pirma, Reglamento Nr. 528/2012 32 straipsnio 2 dalies ir 48 straipsnio 1 ir 3 dalių pažeidimą, antra, Reglamento Nr. 528/2012 48 straipsnio 3 dalies trečios pastraipos pažeidimą, esminius procedūrinius pažeidimus, kuriuos lėmė šio reglamento 35 ir 36 straipsnių nepaisymas ir Komisijos įgaliojimų viršijimas, trečia, Reglamento Nr. 528/2012 51 straipsnio, teisinio saugumo ir teisėtų lūkesčių apsaugos principų pažeidimą ir Komisijos įgaliojimų viršijimą, ir, ketvirta, akivaizdžią vertinimo klaidą, padarytą taikant Reglamento Nr. 528/2012 19 straipsnyje nurodytus kriterijus, proporcingumo, teisėtų lūkesčių apsaugos ir teisinio saugumo principų bei teisės į laisvę užsiimti verslu pažeidimą.

 Pirminės pastabos

53      Kaip matyti iš Reglamento Nr. 528/2012 3 konstatuojamosios dalies, šiuo reglamentu siekiama pagerinti laisvą biocidinių produktų judėjimą Sąjungoje, kartu užtikrinant aukšto lygio žmonių ir gyvūnų sveikatos bei aplinkos apsaugą. Siekiant kiek įmanoma pašalinti prekybos biocidiniais produktais kliūtis, reglamente nustatytos abipusio autorizacijos liudijimų pripažinimo taisyklės. Šiuo klausimu Reglamento Nr. 528/2012 40 konstatuojamojoje dalyje patikslinta, kad biocidinio produkto autorizacijos liudijimų abipusis pripažinimas turi padėti išvengti vertinimo procedūrų pasikartojimo ir užtikrinti laisvą šių produktų judėjimą Sąjungoje.

54      Reglamento Nr. 528/2012 32–40 straipsniuose numatytos abipusio pripažinimo taisyklės yra vienas iš šio reglamento kertinių akmenų.

55      Taigi iš Reglamento Nr. 528/2012 3 konstatuojamosios dalies taip pat matyti, kad biocidinių produktų laisvo judėjimo Sąjungoje gerinimas, kurį siekiama įgyvendinti šiame reglamente numatytu abipusio pripažinimo mechanizmu, turi būti derinamas su žmonių ir gyvūnų sveikatos bei aplinkos apsauga ir atsargumo principu. Kaip nurodyta Reglamento Nr. 528/2012 28 konstatuojamojoje dalyje, rinkai gali būti tiekiami tik tie produktai, kurie atitinka to reglamento nuostatas, ypač jo 19 straipsnį.

56      Dėl šių priežasčių abipusio pripažinimo taisyklė, įtvirtinta Reglamento Nr. 528/2012 32 straipsnio 2 dalyje, nėra absoliutus principas. Taigi šiame reglamente siekdamas apsaugoti žmonių ir gyvūnų sveikatą bei aplinką teisės aktų leidėjas numatė šios taisyklės išimtis, susijusias su bendruoju interesu.

57      Pirma, kaip matyti iš Reglamento Nr. 528/2012 32 straipsnio 2 dalies, abipusio pripažinimo taisyklė taikoma „nedarant [to reglamento] poveikio 37 straipsnio taikymui“, kuriame numatytos šios taisyklės išimtys dėl išsamiai išvardytų priežasčių, susijusių su bendruoju interesu.

58      Antra, pagal Reglamento Nr. 528/2012 48 straipsnio 1 dalį valstybės narės institucija gali panaikinti arba iš dalies pakeisti savo išduotą autorizacijos liudijimą, jeigu mano, kad, be kita ko, nevykdomos arba nebetenkinamos šio reglamento 19 straipsnyje nurodytos sąlygos.

59      Ieškovės nurodytus ieškinio pagrindus reikia nagrinėti atsižvelgiant būtent į šias aplinkybes.

 Dėl ieškinio pirmojo pagrindo, grindžiamo Reglamento Nr. 528/2012 32 straipsnio 2 dalies ir 48 straipsnio 1 ir 3 dalių pažeidimu

60      Ieškovė teigia, kad Reglamento Nr. 528/2012 48 straipsnio 1 ir 3 dalis reikia aiškinti taip, kad tik referencinės valstybės narės kompetentinga institucija, kaip tai suprantama pagal to reglamento 33 straipsnį, gali panaikinti arba iš dalies pakeisti biocidinio produkto, kuriam taikoma tolesnio abipusio pripažinimo procedūra, autorizacijos liudijimą. Kaip matyti iš koordinavimo grupei skirto administracinio rašto dėl to reglamento 48 straipsnio taikymo, Komisija nusprendė, kad pagal šią nuostatą bet kuriai, ne tik pirminės referencinės valstybės narės kompetentingai institucijai, leidžiama panaikinti arba iš dalies pakeisti biocidinio produkto autorizacijos liudijimo, kurį ji suteikė abipusio pripažinimo būdu, sąlygas. Šiomis aplinkybėmis ieškovė, nepateikdama prieštaravimo dėl teisėtumo, apgailestauja, kad minėto reglamento 48 straipsnis yra nepakankamai aiškus ir tikslus.

61      Ieškovė teigia, kad Reglamento Nr. 528/2012 48 straipsnio 1 ir 3 dalyse vartojama sąvoka „autorizacijos liudijimas“ apibrėžta šio reglamento 3 straipsnio 1 dalies o punkte ir reiškia nacionalinį autorizacijos liudijimą, Sąjungos autorizacijos liudijimą arba autorizacijos liudijimą, kaip jis suprantamas pagal minėto reglamento 26 straipsnį. Ieškovės teigimu, tokia apibrėžtis neapima autorizacijos liudijimų, suteiktų abipusio pripažinimo būdu pagal to paties reglamento VII skyrių.

62      Išplėtusi Reglamento Nr. 528/2012 48 straipsnio 1 ir 3 dalių taikymo sritį ir leisdama bet kuriai valstybės narės kompetentingai institucijai panaikinti arba iš dalies pakeisti abipusio pripažinimo būdu išduoto autorizacijos liudijimo sąlygas, Komisija taip pat pažeidė to reglamento 32 straipsnio 2 dalį, pagal kurią Sąjungos rinkai pateikti biocidiniai produktai laikomi autorizuotais tomis pačiomis sąlygomis visose valstybėse narėse. Iš tiesų toks požiūris leistų bet kuriai valstybei narei priversti visas kitas valstybes nares prisiderinti prie tokių pakeitimų, o tai lemtų nevienodą Reglamento Nr. 528/2012 taikymą ir daugelį valstybių narių nesutarimų. Kaip Sutarčių sergėtoja, Komisija privalo užtikrinti suderintą reglamento taikymą, kuris nepažeidžia abipusio pripažinimo principo.

63      Komisija, palaikoma Suomijos Respublikos, atsako, kad pirmasis apeliacinio skundo pagrindas yra nepriimtinas ir bet kuriuo atveju nepagrįstas.

64      Šiuo atveju reikia suprasti, kad savo argumentais ieškovė iš esmės kritikuoja Komisiją už tai, kad ši priėmė ginčijamą sprendimą, nors neturėjo teisės to daryti, nes diskusijų koordinavimo grupėje procedūra, po kurios Komisijai pranešama apie neišspręstus prieštaravimus, grindžiama tuo, kad valstybės narės, tarp kurių nėra pirminės referencinės valstybės narės, kaip ji suprantama pagal Reglamento Nr. 528/2012 33 straipsnį, panaikino arba iš dalies pakeitė galiojančius nagrinėjamo biocidinio produkto autorizacijos liudijimus.

65      Nors tiesa, kad šiuo atveju 2019 m. Prancūzijos Respublikos ir Švedijos Karalystės priimti sprendimai dėl nagrinėjamo biocidinio produkto autorizacijos liudijimo dalinio pakeitimo nėra priskirtini Komisijai, vis dėlto pranešimas Komisijai apie neišspręstus prieštaravimus pagal Reglamento Nr. 528/2012 36 straipsnį neišvengiamai reiškia, kad tokie prieštaravimai buvo konstatuoti pagal šio reglamento 48 straipsnio 3 dalį, kurios trečioje pastraipoje mutatis mutandis daroma nuoroda į to paties reglamento 35 ir 36 straipsnius. Vis dėlto apie valstybių narių kompetentingų institucijų nesutarimus, kaip jie suprantami Reglamento Nr. 528/2012 48 straipsnio 3 dalyje, negali būti nė kalbos, išskyrus atvejus, kai to reglamento 48 straipsnio 1 dalyje nurodyta valstybė narė panaikina arba iš dalies pakeičia galiojantį autorizacijos liudijimą. Nesant tokio nesutarimo, Komisija negali būti laikoma tinkamai įgaliota jį išspręsti pagal minėto reglamento 35 ir 36 straipsniuose numatytą procedūrą.

66      Šiomis aplinkybėmis bet kuriuo atveju reikia atmesti Komisijos argumentus, kad ieškovės pateiktas ieškinio pagrindas, susijęs su Reglamento Nr. 528/2012 48 straipsnio 1 dalies pažeidimu, yra nepriimtinas, nes ne ji priėmė sprendimus dėl biocidinio produkto autorizacijos liudijimo dalinio pakeitimo.

67      Dėl esmės reikia konstatuoti, kad Reglamento Nr. 528/2012 48 straipsnyje numatytas galiojančių autorizacijos liudijimų panaikinimo ar dalinio pakeitimo mechanizmas. Taigi pagal šio straipsnio 1 dalį valstybės narės kompetentingai institucijai leidžiama bet kuriuo metu panaikinti ar iš dalies pakeisti savo išduotą autorizacijos liudijimą šioje nuostatoje numatytomis sąlygomis. Siekiant atsakyti į ieškovės argumentus, reikia išaiškinti sąvoką „valstybės narės kompetentinga institucija“.

68      Šiuo atžvilgiu reikėtų pažymėti, kad Reglamento Nr. 528/2012 48 straipsnis suformuluotas taip, kad valstybės narės kompetentingai institucijai leidžiama iš dalies pakeisti „išduotą autorizacijos liudijimą“, ir nepateikiama papildomų paaiškinimų. Taigi, nėra jokių požymių, kad ši nuostata suteiktų įgaliojimus ne tik Komisijai, bet ir „referencinės valstybės narės“ kompetentingai institucijai, kaip apibrėžta reglamento 33 straipsnio 1 dalyje.

69      Reikia priminti, kad aiškinant Sąjungos teisės nuostatą būtina atsižvelgti ne tik į jos tekstą, bet ir į kontekstą ir į teisės akto, kuriame ji įtvirtinta, tikslus (žr. 2018 m. liepos 25 d. Sprendimo Confédération paysanne ir kt., C‑528/16, EU:C:2018:583, 42 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

70      Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad Reglamento Nr. 528/2012 48 straipsnio 1 ir 3 dalyse vartojama sąvoka „autorizacijos liudijimas“ yra apibrėžta šio reglamento 3 straipsnio 1 dalies o punkte ir reiškia nacionalinį autorizacijos liudijimą, Sąjungos autorizacijos liudijimą arba autorizacijos liudijimą, kaip jis suprantamas pagal to reglamento 26 straipsnį. Iš reglamento 3 straipsnio 1 dalies m punkto taip pat aišku, kad „nacionalinis autorizacijos liudijimas“ – tai administracinis dokumentas, kuriuo valstybės narės kompetentinga institucija suteikia teisę savo teritorijoje arba tam tikroje jos dalyje tiekti į rinką ir naudoti biocidinį produktą arba biocidinių produktų grupę.

71      Taigi Reglamento Nr. 528/2012 3 straipsnio 1 dalies m punkte taip pat nenurodyta nei referencinė valstybė narė, kaip ji suprantama pagal šio reglamento 33 straipsnio 1 dalį, nei koks nors pradinis arba pirmasis autorizacijos liudijimas Sąjungoje. Šioje apibrėžtyje nėra ir išimtinės nuorodos į minėto reglamento VI skyriaus nuostatas, susijusias su biocidinių produktų nacionaliniais autorizacijos liudijimais, išskyrus autorizacijos liudijimus, kurie išduodami abipusio pripažinimo būdu, kaip tai suprantama pagal šio reglamento VII skyrių.

72      Atvirkščiai, reikia konstatuoti, kad Reglamento Nr. 528/2012 32 straipsnyje, susijusiame su „autorizacija laikantis abipusio pripažinimo principo“, vartojamas veiksmažodis „autorizuoti“, apibūdinant veiksmą, kuriuo kompetentinga institucija patenkina paraišką dėl nacionalinio autorizacijos liudijimo abipusio pripažinimo.

73      Komisija taip pat teisingai nurodė, kad sąvoka „nacionalinis autorizacijos liudijimas“ kituose Reglamento Nr. 528/2012 straipsniuose vartojama plačiau, nei tik referencinės valstybės narės išduoti autorizacijos liudijimai. Taip yra, be kita ko, Reglamento Nr. 528/2012 39 straipsnio, susijusio su oficialių ir mokslo institucijų teikiama paraiška dėl abipusio pripažinimo, atveju: jame numatyta galimybė prašyti išduoti biocidinio produkto nacionalinį autorizacijos liudijimą vadovaujantis „abipusio pripažinimo procedūra“, jei valstybėje narėje nepateikta paraiška išduoti nacionalinį autorizacijos liudijimą biocidiniam produktui, kuris jau yra autorizuotas kitoje valstybėje narėje.

74      Be to, Reglamento Nr. 528/2012 48 straipsnio 1 dalis yra šio reglamento IX skyriuje, susijusiame su jau išduotų, be kita ko, taikant abipusio pripažinimo mechanizmą, autorizacijos liudijimų panaikinimu, peržiūra ir daliniu pakeitimu. Taigi, kitaip nei to reglamento 35 ir 36 straipsniai, susiję su galimais vienos ar kelių valstybių narių prieštaravimais dėl galimo autorizacijos liudijimo išdavimo, minėto reglamento 48 straipsnyje aptariama situacija, kai kompetentinga valstybės narės institucija, išdavusi biocidinio produkto autorizacijos liudijimą, konstatuoja, kad jį reikia panaikinti arba iš dalies pakeisti, nukrypstant nuo pareigų, kylančių iš minėto reglamento 32 straipsnyje numatyto abipusio pripažinimo mechanizmo.

75      Referencinė valstybė narė taip pat neminima nė vienoje kitoje Reglamento Nr. 528/2012 IX skyriaus nuostatoje. Atvirkščiai, iš šio reglamento 47 ir 49 straipsnių matyti, kad prašymai panaikinti arba iš dalies pakeisti autorizacijos liudijimą turi būti teikiami „nacionalinį autorizacijos liudijimą išdavusiai kompetentingai institucijai“.

76      Konkrečiai kalbant, Reglamento Nr. 528/2012 47 straipsnio 3 dalies antroje pastraipoje numatyta, kad, kai autorizacijos liudijimo turėtojas praneša apie netikėtą arba kenksmingą poveikį, valstybių narių kompetentingos institucijos, išdavusios „nacionalinius autorizacijos liudijimus tam pačiam biocidiniam produktui pagal abipusio pripažinimo procedūrą“, išnagrinėja, ar tas autorizacijos liudijimas turėtų būti panaikintas pagal to reglamento 48 straipsnį.

77      Taip pat iš Reglamento Nr. 528/2012 49 straipsnio matyti, kad pagrįstu autorizacijos liudijimo turėtojo prašymu kompetentinga institucija, išdavusi nacionalinį autorizacijos liudijimą, tą autorizacijos liudijimą panaikina. Šio straipsnio negalima aiškinti taip, kad jame aptariamas tik referencinės valstybės narės išduotas nacionalinis autorizacijos liudijimas ir jis netaikomas jokiam kitam autorizacijos liudijimui, išduotam pagal minėtame reglamente numatytą abipusio pripažinimo mechanizmą, nes priešingu atveju minėtam savininkui būtų uždrausta prašyti panaikinti autorizacijos liudijimą pasirinktoje valstybėje narėje, ir taip ši nuostata taptų neveiksminga.

78      Dėl Reglamento Nr. 528/2012 48 straipsnio 1 dalies tikslo, kaip teisingai pažymi Komisija, iš šio reglamento 47 konstatuojamosios dalies matyti, kad jo IX skyriuje, kuriame yra šis 48 straipsnis, nurodytos sąlygos, kuriomis autorizacijos liudijimai gali būti panaikinami, peržiūrėti ar iš dalies pakeisti, siekiant atsižvelgti, be kita ko, į mokslo ir technikos pažangą. Šioje konstatuojamojoje dalyje taip pat nurodyta, kad būtina teikti pranešimus ir keistis informacija, galinčius turėti įtakos autorizacijos liudijimams, kad kompetentingos institucijos ir Komisija galėtų imtis tinkamų veiksmų. Iš šio sprendimo 56 punkto matyti, kad tie mechanizmai grindžiami būtinybe apsaugoti žmonių ir gyvūnų sveikatą bei aplinką.

79      Reglamento Nr. 528/2012 48 straipsnio 1 dalyje išsamiai išvardyti pagrindai, dėl kurių valstybė narė gali panaikinti ar iš dalies pakeisti savo išduotą biocidinio produkto autorizacijos liudijimą. Vis dėlto negalima atmesti galimybės, kad vienas ar keli iš šių pagrindų gali būti nustatyti vienoje valstybėje narėje, pavyzdžiui, dėl tam tikrų vietos savybių, bet kitose valstybėse narėse, išdavusiose to produkto autorizacijos liudijimą, jų gali ir nebūti. Jei biocidinio produkto autorizacijos liudijimą išdavusi valstybė narė negalėtų peržiūrėti šio autorizacijos liudijimo, supratusi, kad, ypač dėl mokslo ir technikos pažangos, šio produkto autorizacijos liudijimas negali būti paliktas galioti, tai prieštarautų šio sprendimo 78 punkte primintam tikslui.

80      Apskritai, Reglamento Nr. 528/2012 48 straipsnio 1 dalies taikymas tik referencinei valstybei narei prieštarautų atsargumo principui, pagal kurį, siekiant išvengti galimos rizikos žmonių sveikatai ar aplinkai, reikia imtis prevencinių veiksmų ir kuriuo pagal jo 1 straipsnio 1 dalį grindžiamos minėto reglamento nuostatos.

81      Be to, priešingai, nei teigia ieškovė, žodžių junginys „nacionalinis autorizacijos liudijimas“ negali būti aiškinamas kaip reiškiantis tik referencinės valstybės narės išduotus autorizacijos liudijimus, kaip jie suprantami pagal Reglamento Nr. 528/2012 33 straipsnį. Atvirkščiai, iš šio žodžių junginio vartojimo šiame reglamente matyti, kad sąvokos „nacionalinis“ vartojimą reikia suprasti kaip reiškiantį nacionaliniu lygmeniu autorizuotus biocidinius produktus, o ne biocidinius produktus, kuriems pagal Reglamento Nr. 528/2012 VIII skyrių turi būti išduotas Sąjungos autorizacijos liudijimas.

82      Dėl ieškovės argumentų, kad toks aiškinimas pažeidžia abipusio pripažinimo principą, reikia priminti, jog, kaip nurodyta šio sprendimo 55 ir 56 punktuose, laisvas biocidinių produktų judėjimas, kuriam įgyvendinti skirtos Reglamento Nr. 528/2012 32–40 straipsniuose nustatytos abipusio pripažinimo taisyklės, turi būti taikomas tinkamai atsižvelgiant į žmonių ir gyvūnų sveikatos bei aplinkos apsaugą, taip pat atsargumo principą.

83      Taigi Reglamento Nr. 528/2012 32 straipsnio 2 dalyje nustatyta abipusio pripažinimo taisyklė nėra absoliuti, nes abipusio pripažinimo procedūra nesukuria automatiškumo ir palieka diskreciją valstybei narei, kuriai pateikta paraiška dėl abipusio pripažinimo, siekiant apsaugoti žmonių ir gyvūnų sveikatą, aplinką ir laikytis atsargumo principo.

84      Reglamento Nr. 528/2012 35 ir 36 straipsniuose nustatytas mechanizmas, leidžiantis išspręsti galimus valstybių narių nesutarimus, pateikus paraišką dėl abipusio pripažinimo galinčius kilti vertinant, ar biocidinis produktas atitinka šio reglamento 19 straipsnyje numatytas sąlygas. Šis mechanizmas grindžiamas valstybių narių siekiu susitarti. Atsižvelgdama į šį mechanizmą ieškovė negali teigti, kad pagal Reglamento Nr. 528/2012 48 straipsnio 1 dalį bet kuri valstybė narė gali priversti visas kitas valstybes nares prisitaikyti prie jos padarytų dalinių pakeitimų.

85      Taigi reikia atmesti ieškovės argumentą, kad pagal abipusio pripažinimo principą tik referencinė valstybė narė, kuri išdavė pirmą nacionalinį autorizacijos liudijimą Sąjungoje, turi teisę panaikinti ar iš dalies pakeisti autorizaciją, kurią ji suteikė pagal Reglamento Nr. 528/2012 48 straipsnio 1 dalį.

86      Galiausiai grįsdama prašymą panaikinti ginčijamą sprendimą ieškovė taip pat negali remtis Reglamento Nr. 528/2012 48 straipsnio 1 dalies neaiškumu ir netikslumu, taigi ir teisinio saugumo ir teisėtų lūkesčių apsaugos principų pažeidimu.

87      Pagal teisinio saugumo principą reikalaujama, kad teisės normos būtų aiškios ir tikslios ir kad jų taikymas būtų nuspėjamas teisės subjektams, kad suinteresuotieji asmenys galėtų tiksliai žinoti jiems atitinkamuose teisės aktuose nustatytų pareigų turinį, taip pat aiškias savo teises bei pareigas ir imtis atitinkamų veiksmų (žr. 2022 m. lapkričio 17 d. Sprendimo Avicarvil Farms, C‑443/21, EU:C:2022:899, 46 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Vis dėlto, kadangi teisės normai būdingas tam tikras netikrumas dėl jos prasmės ir apimties, reikia išnagrinėti, ar aptariama teisės norma yra tokia neaiški, kad teisės subjektai negalėtų išsklaidyti galimų abejonių dėl atitinkamos normos apimties ar prasmės (2005 m. balandžio 14 d. Sprendimo Belgija / Komisija, C‑110/03, EU:C:2005:223, 31 punktas).

88      Kaip matyti iš šio sprendimo 68–81 punktų, Reglamento Nr. 528/2012 48 straipsnio 1 dalyje vartojamos sąvokos „kompetentinga institucija“, t. y. ta, kuri išdavė nacionalinį autorizacijos liudijimą, aiškinimas pakankamai akivaizdus ne tik iš viso minėto reglamento 48 straipsnio teksto, bet ir iš to reglamento konteksto bei tikslo.

89      Kalbant apie teisėtų lūkesčių apsaugos principą, reikia priminti, kad pagal suformuotą jurisprudenciją teisė remtis šiuo principu reiškia, kad Sąjungos kompetentingos institucijos suinteresuotajam asmeniui suteikė tikslias, besąlygiškas ir suderintas garantijas, gautas iš įgaliotų ir patikimų šaltinių (žr. 2016 m. birželio 14 d. Sprendimo Marchiani / Parlamentas, C‑566/14 P, EU:C:2016:437, 77 punktą ir nurodytą jurisprudenciją). Šiuo atveju ieškovė neįrodė, kad Komisija jai suteikė konkrečių garantijų, jog Reglamento Nr. 528/2012 48 straipsnio 1 dalyje vartojama sąvoka „kompetentinga institucija“ reiškia tik kilmės referencinės valstybės narės institucijas.

90      Taigi pirmąjį apeliacinio skundo pagrindą reikia atmesti.

 Dėl ieškinio antrojo pagrindo, grindžiamo Reglamento Nr. 528/2012 48 straipsnio 3 dalies pažeidimu, esminiais procedūros trūkumais dėl to reglamento 35 ir 36 straipsnių pažeidimo ir Komisijos įgaliojimų viršijimu

91      Ieškovė teigia, kad Reglamento Nr. 528/2012 48 straipsnio 3 dalyje numatyta, jog valstybių narių nesutarimo atvejais „mutatis mutandis“ taikomos šio reglamento 35 ir 36 straipsniuose numatytos procedūros. Nors toks taikymas „mutatis mutandis“ leistų atlikti tik būtinus pakeitimus, negalima nukrypti nuo pagrindinio teisinio principo. Vis dėlto šiuo atveju aiškindama Reglamento Nr. 528/2012 48 straipsnio 3 dalį Komisija pakeitė to reglamento 33 straipsnio 1 dalyje vartojamų sąvokų „referencinė valstybė narė“ ir „atitinkama valstybė narė“ apibrėžtis ir taip pažeidė teisinio saugumo principą.

92      Ieškovės teigimu, Reglamento Nr. 528/2012 36 straipsnio 1 dalyje aiškiai nurodyta: jei valstybėms narėms nepavyksta susitarti, „referencinė valstybė narė“ nedelsdama apie tai informuoja Komisiją. Tai yra valstybė, kuri išdavė pirmą biocidinio produkto nacionalinį autorizacijos liudijimą pagal to reglamento 17 straipsnį. Vis dėlto Prancūzijos Respublika ir Švedijos Karalystė, kurios šiuo atveju pranešė Komisijai apie neišspręstus prieštaravimus, neatitinka tos apibrėžties, kiek tai susiję su nagrinėjamu biocidiniu produktu. Komisijos sprendimas neatmesti jų pranešimų, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 528/2012 36 straipsnį, yra „esminė formos klaida“. Priimdama tokius prieštaravimus Komisija padarė teisės ir „formos“ klaidų ir viršijo savo įgaliojimus.

93      Komisija, palaikoma Suomijos Respublikos, ginčija ieškovės argumentus.

94      Šiuo atveju iš Reglamento Nr. 528/2012 48 straipsnio 3 dalies matyti, kad jei tam tikrų valstybių narių kompetentingos institucijos nesutaria dėl nacionalinių autorizacijos liudijimų, kuriems taikomas abipusio pripažinimo principas, valstybei narei panaikinus ar iš dalies pakeitus autorizacijos liudijimą pagal minėto reglamento 48 straipsnio 1 dalį, mutatis mutandis taikomos to reglamento 35 ir 36 straipsniuose numatytos procedūros.

95      Šiuo klausimu tiesa, kad pagal Reglamento Nr. 528/2012 36 straipsnio 1 dalį „referencinė valstybė narė“ privalo informuoti Komisiją apie nesutarimą, kuris išlieka tarp valstybių narių pasibaigus diskusijoms koordinavimo grupėje.

96      Vis dėlto, kaip matyti iš Reglamento Nr. 528/2012 48 straipsnio 3 dalyje vartojamos sąvokos „mutatis mutandis“, to reglamento 36 straipsnio 1 dalis turi būti taikoma konkrečiomis aplinkybėmis, t. y. kai panaikinamas arba iš dalies pakeičiamas jau išduotas nacionalinis autorizacijos liudijimas. Tokios aplinkybės skiriasi nuo tų, kuriomis abipusio pripažinimo būdu, reglamentuojamu minėto reglamento 32–40 straipsniuose, išduotas pirmasis autorizacijos liudijimas.

97      Iš tiesų, kai kompetentinga institucija išduoda nacionalinį autorizacijos liudijimą, Reglamento Nr. 528/2012 33 ir 34 straipsniuose, susijusiuose atitinkamai su tolesnio abipusio pripažinimo ir tolesnio abipusio pripažinimo procedūromis, referencinei valstybei narei suteikiamas svarbesnis vaidmuo. Ji įpareigota atlikti pirmosios paraiškos dėl biocidinio produkto autorizacijos vertinimą. Remdamasis šiuo vertinimu ir vėliau išduotu nacionaliniu autorizacijos liudijimu pareiškėjas galės gauti abipusį šio nacionalinio autorizacijos liudijimo pripažinimą vienoje ar keliose atitinkamose valstybėse narėse. Taigi galimi vienos iš atitinkamų valstybių narių prieštaravimai, susiję su referencinės valstybės narės atlikto vertinimo rezultatais ir klausimu, ar biocidinis produktas atitinka Reglamento Nr. 528/2012 19 straipsnio taikymo sąlygas, kaip matyti iš minėto reglamento 35 straipsnio 1 dalies pirmos pastraipos.

98      Tomis aplinkybėmis, nesant valstybių narių susitarimo per Reglamento Nr. 528/2012 35 straipsnio 3 dalyje nustatytą 60 dienų terminą, referencinė valstybė narė nedelsdama informuoja Komisiją ir pateikia jai išsamų klausimų, dėl kurių valstybės narės negalėjo susitarti, aprašymą ir jų nesutarimo priežastis pagal minėto reglamento 36 straipsnio 1 dalį. Taigi tokiomis aplinkybėmis referencinės valstybės narės paskyrimas paaiškinamas tuo, kad ji užima pagrindinę vietą per abipusio pripažinimo procedūrą.

99      Kita vertus, kai nacionaliniai autorizacijos liudijimai jau išduoti taikant abipusio pripažinimo procedūrą, tačiau valstybės narės kompetentinga institucija, visų pirma atsižvelgdama į mokslo ar technikos žinių pažangą arba atsiradusį konkretų poveikį, nustato, kad tokį autorizacijos liudijimą reikėtų panaikinti arba iš dalies pakeisti dėl Reglamento Nr. 528/2012 48 straipsnio 1 dalyje numatytų priežasčių, reikėtų pripažinti nebe referencinės valstybės narės sprendimą dėl autorizacijos liudijimo išdavimo, o jį priėmusios valstybės narės sprendimą dėl autorizacijos liudijimo panaikinimo arba dalinio pakeitimo. Be to, šis sprendimas panaikinti arba iš dalies pakeisti iš esmės turėtų būti taikomas ir kitose valstybėse narėse.

100    Kadangi Reglamento Nr. 528/2012 35 ir 36 straipsniai turi būti taikomi mutatis mutandis, remiantis pačia to reglamento 48 straipsnio 3 dalies trečios pastraipos formuluote, nuoroda į referencinę valstybę narę šio reglamento 36 straipsnio 1 dalyje negali būti aiškinama taip, kad tik ši valstybė narė gali pranešti Komisijai apie nesutarimą dėl nagrinėjamo sprendimo panaikinti arba iš dalies pakeisti autorizacijos liudijimą.

101    Be to, kaip teisingai pabrėžia Suomijos Respublika, toks aiškinimas leidžia užtikrinti Reglamento Nr. 528/2012 48 straipsnio 3 dalyje numatyto mechanizmo veiksmingumą, nes valstybė narė, priėmusi sprendimą dėl panaikinimo ar dalinio pakeitimo, geriausiai žino jos sprendimą pagrindžiančius veiksnius, dėl kurių gali būti panaikintas arba pakeistas nacionalinis autorizacijos liudijimas kitose valstybėse narėse. Taigi ji gali geriausiai informuoti Komisiją ir pateikti jai to reglamento 36 straipsnio 1 dalyje, taikomoje mutatis mutandis, reikalaujamą aprašymą.

102    Bet kuriuo atveju, net jei Reglamento Nr. 528/2012 36 straipsnio 1 dalis buvo pažeista, nes tą pranešimą pateikė kita valstybė narė, negalima teigti, kad dėl tokio pažeidimo šiuo atveju turi būti panaikintas ginčijamas sprendimas. „Referencinės“ valstybės narės kompetentingos institucijos paskyrimu institucija, atsakinga už Komisijos informavimą, visų pirma siekiama praktinio tikslo, nesuteikiant privatiems asmenims teisių, kurių nepaisymas turėtų įtakos Komisijos sprendimo turiniui.

103    Kadangi tariamas Reglamento Nr. 528/2012 36 straipsnio 1 dalies pažeidimas daugiausia grindžiamas procedūros pažeidimu, šis pažeidimas negali lemti viso ar dalies ginčijamo sprendimo panaikinimo, nebent būtų įrodyta, kad, nesant šio pažeidimo, ginčijamo sprendimo turinys būtų kitoks (šiuo klausimu žr. 2020 m. kovo 11 d. Sprendimo Komisija/Gmina Miasto Gdynia ir Port Lotniczy Gdynia Kosakowo, C‑56/18 P, EU:C:2020:192, 80 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Vis dėlto ieškovė nepateikė jokių argumentų, galinčių įrodyti, kad, jei ne Prancūzijos Respublika ir Švedijos Karalystė, o Italijos Respublika būtų informavusi Komisiją apie valstybių narių nesutarimą, ginčijamo sprendimo turinys būtų buvęs kitoks.

104    Galiausiai Reglamento Nr. 528/2012 42 konstatuojamojoje dalyje, susijusioje su to reglamento 35 ir 36 straipsniuose numatytu nesutarimų sprendimo mechanizmu, nurodyta: jei koordinavimo grupei nepavyksta susitarti per nustatytą terminą, įgaliojimai priimti sprendimą turėtų būti suteikti Komisijai. Taigi Komisijos įgaliojimai priimti tokį sprendimą kyla ne iš „referencinės valstybės narės“ kreipimosi, bet iš pačių reglamento 35 ir 36 straipsnių, kuriuose numatytas Komisijos įsikišimas, kai pasibaigia to reglamento 35 straipsnio 3 dalyje numatytas 60 dienų terminas, nepavykus pasiekti jokio susitarimo. Šalys sutaria, kad pasibaigus minėtam terminui koordinavimo grupėje valstybės narės nepasiekė sutarimo dėl Prancūzijos Respublikos ir Švedijos Karalystės sprendimų iš dalies pakeisti nagrinėjamo biocidinio produkto autorizacijos liudijimą.

105    Taigi, priimdama ginčijamą sprendimą Komisija neviršijo jai pagal Reglamento Nr. 528/2012 35 ir 36 straipsnius suteiktų įgaliojimų.

106    Vadinasi, reikia atmesti antrąjį pagrindą.

 Dėl ieškinio trečiojo pagrindo, grindžiamo Reglamento Nr. 528/2012 51 straipsnio, teisinio saugumo ir teisėtų lūkesčių apsaugos principų pažeidimu, taip pat Komisijos įgaliojimų viršijimu

107    Ieškovė tvirtina, kad Komisija pažeidė Reglamento Nr. 528/2012 51 straipsnį, nes įgyvendinimo aktais neapibrėžė šio reglamento 48 straipsnio taikymo taisyklių. Tai buvo būtina atsižvelgiant į abejones, kilusias dėl šios nuostatos taikymo valstybėms narėms ir biocidinių produktų autorizacijos liudijimų turėtojams. Kaip matyti iš A 14, A 15 ir A 29 priedų, Komisija tik priėmė administracines gaires ir pateikė kompetentingoms valstybių narių institucijoms ad hoc aiškinamąsias nuomones, taip pažeisdama teisinio saugumo ir teisėtų lūkesčių apsaugos principus. Priimdama aiškinamąsias deklaracijas prieš ginčijamą sprendimą ir po jo ji taip pat viršijo savo kompetenciją, nes Sąjungos teisės aiškinimas priklauso Europos Sąjungos Teisingumo Teismo kompetencijai.

108    Komisija, palaikoma Suomijos Respublikos, ginčija ieškovės argumentus.

109    Iš Reglamento Nr. 528/2012 51 straipsnio matyti, kad siekdama užtikrinti suderintą požiūrį į autorizacijos liudijimų panaikinimą ir dalinį keitimą Komisija, naudodamasi teise priimti įgyvendinimo aktus, nustato išsamias šio reglamento 47–50 straipsnių taikymo taisykles.

110    Žinoma, Komisija pripažįsta, kad tokių įgyvendinimo aktų dar nepriėmė. Vis dėlto šiuo atveju ginčijamo sprendimo teisėtumą reikia vertinti visų pirma atsižvelgiant į Reglamento Nr. 528/2012 48 straipsnį, siejamą su to paties reglamento 35 ir 36 straipsniais, kaip juos priėmė Sąjungos teisės aktų leidėjas. Pagal SESV 288 straipsnio antrą pastraipą šis reglamentas yra privalomas visas ir tiesiogiai taikomas visose valstybėse narėse. Taigi tai, kad Komisija nepriėmė įgyvendinimo aktų, visiškai netrukdo taikyti Reglamento Nr. 528/2012 48 straipsnio ir nereiškia, kad toks taikymas yra neteisėtas.

111    Reikia pridurti, kad šiuo atveju ieškovė pareiškė Komisijai ne ieškinį dėl neveikimo pagal SESV 265 straipsnį, o ieškinį dėl ginčijamo sprendimo panaikinimo pagal SESV 263 straipsnį.

112    Be to, net ir darant prielaidą, kad Komisija pažeidė Reglamento Nr. 528/2012 51 straipsnį arba teisinio saugumo ir teisėtų lūkesčių apsaugos principus, nes šiuo atveju nepriėmė reikiamų įgyvendinimo aktų, toks pažeidimas neleidžia konstatuoti ginčijamo sprendimo neteisėtumo ir dėl to jį panaikinti. Taigi šis argumentas nereikšmingas.

113    Be to, ieškovė visiškai nepaaiškina, kaip tai, kad Komisija nepriėmė įgyvendinimo priemonių, lėmė teisinio saugumo ir teisėtų lūkesčių apsaugos principų pažeidimą. Taigi šį argumentą reikia atmesti kaip nepagrįstą.

114    Be to, kalbant apie Komisijos „administracines gaires“, kuriomis remiasi ieškovė, pažymėtina, kad ieškinio A14 ir A29 prieduose pateikti dokumentai yra, pirma, raštas, skirtas Biocidinių produktų koordinavimo grupei, ir, antra, raštas, kuriuo valstybių narių kompetentingos institucijos raginamos susitarti dėl biocidinių produktų, kurių sudėtyje yra alfachloralozės, autorizacijos liudijimų suderinimo. Šiuose dviejuose raštuose iš karto paaiškinama, kad jie neatspindi Komisijos oficialios pozicijos ir kad valstybės narės nėra teisiškai įpareigotos jų laikytis, nes tik Europos Sąjungos Teisingumo Teismas gali pateikti privalomą Sąjungos teisės išaiškinimą.

115    A15 priede pateiktame susirašinėjime elektroniniais laiškais nėra jokios nuorodos į tariamai privalomą Komisijos pateiktą Reglamento Nr. 528/2012 48 straipsnio aiškinimą.

116    Taigi bet kuriuo atveju ieškovė nepagrįstai teigia, kad priimdama atitinkamas „administracines gaires“ Komisija viršijo savo įgaliojimus.

117    Vadinasi, ieškinio trečiąjį pagrindą reikia atmesti.

 Dėl ieškinio ketvirtojo pagrindo, grindžiamo akivaizdžia vertinimo klaida, teisinio saugumo, teisėtų lūkesčių apsaugos ir proporcingumo principų, taip pat laisvės užsiimti verslu pažeidimu

118    Ieškovė tvirtina, kad ginčijamo sprendimo 16 konstatuojamojoje dalyje esanti informacija, kuria Komisija rėmėsi priimdama šį sprendimą, susijusi tik su veikliąja medžiaga alfachloraloze. Komisijos nagrinėtuose mokslo duomenyse nebuvo jokios informacijos apie biocidinių produktų naudojimą ar rizikos mažinimo priemonių, kurių imtasi siekiant sumažinti antrinio apsinuodijimo riziką šunims ir katėms, nepakankamumą. Ši informacija yra ne daugiau kaip priežastinio ryšio su nagrinėjamo biocidinio produkto naudojimu „įrodymai“.

119    Ieškovės teigimu, Komisija neatsižvelgė į tai, kad antrinio apsinuodijimo rizika jau buvo išnagrinėta ir pripažinta priimtina su sąlyga, kad bus įgyvendintos tam tikros rizikos mažinimo priemonės, Sąjungos lygmeniu vykdant veikliosios medžiagos alfachloralozės patvirtinimo procedūrą. Ieškovė šių reikalavimų laikėsi ir netgi padarė daugiau, nei reikalaujama, siūlydama nagrinėjamą biocidinį produktą iš anksto užpildytose masalo dėžutėse. Be to, Jungtinė Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystė padarė išvadą, kad kačių apsinuodijimo rizika yra nedidelė, atsižvelgiant į veikliosios medžiagos savybes ir į formą, kuria nagrinėjami biocidiniai produktai buvo tiekiami rinkai.

120    Suomijos Respublikos ir Švedijos Karalystės pateikta mokslinė informacija susijusi su bendra informacija apie veikliosios medžiagos alfachloralozės toksines savybes ir apsinuodijimo šia medžiaga klinikinius požymius. Švedijos kompetentingos institucijos duomenys, pateikti gynybos atsiliepimo į ieškinį B9 priede, niekaip nepagrindžia Komisijos pozicijos, kuri, kaip teigiama, pasirinko vien hipotetinį požiūrį į riziką. Be to, Prancūzijos Respublika nepateikė mokslo duomenų, pateisinančių nurodytus apsinuodijimo jos teritorijoje atvejus.

121    Šiuo klausimu Komisija ir atitinkamos valstybės narės neatliko jokio išsamaus pateiktų mokslinių įrodymų tyrimo, kad patikrintų, ar Reglamento Nr. 528/2012 19 straipsnio 1 dalyje nustatytos sąlygos iš tiesų nebebuvo įvykdytos. Be to, remdamasi Reglamento Nr. 528/2012 36 straipsnio 2 dalimi, ieškovė paprašė Komisijos kreiptis į Cheminių medžiagų agentūrą (ECHA) su pašymu pateikti nuomonę, ar nagrinėjamas biocidinis produktas atitinka Reglamento Nr. 528/2012 19 straipsnio 1 dalies b punkto iii papunkčio sąlygas. Šį prašymą Komisija atmetė, atsižvelgusi į šiuo metu vykdomą veikliosios medžiagos alfachloralozės patvirtinimo galiojimo pratęsimo procedūrą, kuri turėtų būti užbaigta sprendimu ne anksčiau kaip 2026 m.

122    Dublike ieškovė priduria, kad Komisija nepateikė nei mokslo duomenų ir analizių, pagrindžiančių jos išvadas, nei taikyto vertinimo metodo, leidžiančio nustatyti ryšį tarp nagrinėjamo biocidinio produkto ir atvejų, apie kuriuos pranešta Suomijoje ir Švedijoje.

123    Taigi ginčijamas sprendimas yra savavališkas ir pažeidžia proporcingumo principą, ypač atsižvelgiant į dideles investicijas, kurias ieškovė atliko siekdama gauti savo biocidinio produkto autorizacijos liudijimą ir vykdyti veikliosios medžiagos alfachloralozės patvirtinimo galiojimo pratęsimo procedūrą. Be to, dėl padarytos akivaizdžios vertinimo klaidos buvo pažeisti teisinio saugumo, teisėtų lūkesčių apsaugos ir proporcingumo principai, taip pat pagal Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 16 straipsnį saugoma ieškovės pagrindinė teisė į laisvę užsiimti verslu.

124    Komisija ginčija ieškovės argumentus.

125    Pirmiausia reikia pažymėti, kad šis ieškinys dėl biocidinių produktų abipusio pripažinimo susijęs su labai sudėtingomis kintančiomis techninėmis ir mokslinėmis aplinkybėmis. Todėl Sąjungos institucijos turi didelę diskreciją, visų pirma kai vertina labai sudėtingas faktines mokslinio ir techninio pobūdžio aplinkybes, kad nustatytų savo priimamų priemonių pobūdį ir apimtį. Sąjungos teismo kontrolė turi apimti tik nagrinėjimą, ar vykdant šią diskreciją nebuvo padaryta akivaizdžios klaidos arba piktnaudžiauta įgaliojimais arba ar šios valdžios institucijos akivaizdžiai neviršijo savo diskrecijos ribų. Tokiomis aplinkybėmis Sąjungos teismas negali savo faktinių mokslinio ir techninio pobūdžio aplinkybių vertinimu pakeisti institucijų, kurioms vienintelėms SESV nustatyta ši užduotis, vertinimo (šiuo klausimu žr. 2011 m. liepos 21 d. Sprendimo Etimine, C‑15/10, EU:C:2011:504, 60 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

126    Be to, kad būtų nustatyta, jog vertindama sudėtingas faktines aplinkybes institucija padarė akivaizdžią klaidą, kuria galima pateisinti akto panaikinimą, ieškovo įrodymų turi pakakti, kad tame akte pateiktas faktinių aplinkybių vertinimas pasirodytų neįtikinamas (2021 m. spalio 13 d. Sprendimo European Union Copper Task Force / Komisija, T‑153/19, nepaskelbtas Rink., EU:T:2021:688, 65 punktas).

127    Šiuo atveju ginčijamo sprendimo 16 konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad Komisija rėmėsi, pirma, valstybių narių ir ieškovės pateikta informacija ir, antra, Suomijos maisto tarnybos ir Suomijos veterinarijos asociacijos nuomone bei Upsalos universitetinės veterinarijos klinikos (Švedija) ir Sveriges Veterinärförbund (Veterinarijos asociacija, Švedija) ataskaitomis, kuriose teigiama, kad minėtas biocidinis produktas turėjo nepriimtiną poveikį gyvūnų sveikatai ir kad atlikti apsinuodijusių gyvūnų tyrimai patvirtino, jog daug kačių apsinuodijo alfachloraloze.

128    2019 m. lapkričio 19 d. Švedijos žemės ūkio mokslų universiteto veterinarijos klinikos ataskaitoje apie įtariamo apsinuodijimo alfachloraloze atvejus 2014–2019 m. nurodyta, kad minėtoje veterinarijos klinikoje įtariami antrinio apsinuodijimo alfachloraloze atvejai registruojami nuo 2014 m., o 2019 m. tokių atvejų gerokai padaugėjo. Ataskaitoje nurodyta, kad tų metų lapkričio ir gruodžio mėnesiais klinikoje buvo gydoma beveik po vieną apsinuodijusįjį per dieną. Keliais atvejais atitinkamų gyvūnų savininkai pastebėjo, kad jų katėms apsinuodijimo simptomai pasireiškė per 30–60 minučių po to, kai suėdė graužiką, o kitų apsinuodijusių gyvūnų skrandžiuose buvo rasta graužikų liekanų.

129    Be to, kačių antrinio apsinuodijimo alfachloraloze atvejai buvo patvirtinti ir Statens veterinärmedicinska anstalt (Nacionalinis veterinarijos institutas, Švedija), Švedijos žemės ūkio mokslų universiteto veterinarijos klinikos ir Upsalos universiteto Medicininės chemijos katedros mokslininkų atliktame tyrime, kurio rezultatai buvo paskelbti 2021 m. liepos 27 d. mokslo žurnale Journal of Analytical Toxicology. Šis tyrimas pagrįstas įvairiais mokslo straipsniais. Pranešimo, kurį 2019 m. gruodžio 18 d. Švedijos kompetentinga institucija išsiuntė kitų valstybių narių kompetentingoms institucijoms pagal Reglamento Nr. 528/2012 48 straipsnį, priede taip pat buvo pateikti patvirtinamieji dokumentai.

130    Be to, iš 2021 m. birželio 8 d. Suomijos maisto tarnybos nuomonės dėl alfachloralozės preparatų poveikio gyvūnams ir laukinei gyvūnijai matyti, kad apie pirmąjį patvirtintą kačių apsinuodijimo atvejį pranešta 2018 m. Vėliau ši institucija gavo kelis veterinarijos gydytojų ir gyvūnų savininkų pranešimus apie įtariamus apsinuodijimo alfachloraloze atvejus. Dėl tų įtariamų apsinuodijimo atvejų 2019 m. atlikta veterinarijos gydytojų apklausa, o 2020–2021 m. – bendras Šiaurės šalių tyrimas. Nors šio tyrimo ataskaita dar nebuvo baigta ir tuo metu nė viena Suomijos laboratorija neatliko alfachloralozės tyrimų, Suomijos maisto tarnyba padarė išvadą, kad preparatai, kurių pagrindą sudaro ši medžiaga, sukelia didelių kančių gyvūnams ir laukinei gyvūnijai, o pranešimų apie apsinuodijimo atvejus skaičius buvo didelis. 2021 m. birželio 4 d. nuomonėje Suomijos veterinarijos asociacija taip pat padarė išvadą, kad alfachloralozė yra ypač pavojingas nuodas katėms.

131    Ieškovė nepateikė jokių įrodymų, galinčių patvirtinti, kad šio sprendimo 128 ir 129 punktuose pateikti teiginiai yra klaidingi, todėl Komisija negalėjo jais remtis, arba kad Komisija šią informaciją aiškino akivaizdžiai neteisingai. Be to, aplinkybė, kad ginčijamame sprendime Komisija nurodė valstybių narių pateiktus dokumentus, bet konkrečiai neatsakė į kiekvieną ieškovės argumentą, išdėstytą pagal Reglamento Nr. 528/2012 36 straipsnio 2 dalį ieškovės pateiktuose paaiškinimuose dėl sprendimo projekto, nereiškia, kad ji į šiuos argumentus nepagrįstai neatsižvelgė.

132    Šiuo klausimu, pirma, tiesa, kad šio sprendimo 131 punkte minėti dokumentai nėra aiškiai susiję su nagrinėjamu biocidiniu produktu ir juose nenustatytas aiškus priežastinis ryšys tarp užregistruotų apsinuodijimo atvejų ir šio konkretaus produkto. Vis dėlto nagrinėjamą biocidinį produktą, kaip ir kitus biocidinius produktus, kurių sudėtyje yra alfachloralozės, valstybės narės galėjo autorizuoti tik laikydamosi Direktyvos 2009/93 priede nustatytų sąlygų (žr. Šio sprendimo 11 punktą). Visų pirma šie produktai negalėjo būti autorizuoti naudoti lauke; autorizuoti tik produktai, skirti naudoti nepažeidžiamose, užplombuotose masalo dėžutėse.

133    Ieškovė nenurodo, kuo jos biocidinis produktas skiriasi nuo kitų Švedijos ar Suomijos rinkoms pateikiamų biocidinių produktų, kurių sudėtyje yra alfachloralozės, ir kad jis kelia mažesnę antrinio apsinuodijimo riziką katėms nei tie kiti produktai. Tiesa, ieškovė teigė, kad savo biocidinį produktą pardavinėjo iš anksto užpildytose masalo dėžutėse. Vis dėlto visi alfachloralozės pagrindu pagaminti produktai turėjo būti naudojami nepažeidžiamose, užplombuotose masalo dėžutėse. Be to, nuo 2019 m. Suomijos Respublika nustatė, kad biocidiniais produktais, kurių sudėtyje yra alfachloralozės, privaloma prekiauti tokiose iš anksto užpildytose dėžutėse, kaip ieškovės. Vis dėlto šis papildomas reikalavimas nepakankamai sumažino kačių apsinuodijimo atvejų skaičių (ginčijamo sprendimo 12 konstatuojamoji dalis).

134    Antra, antrinio apsinuodijimo rizika, be abejo, buvo laikoma priimtina Sąjungos lygmeniu vykdant veikliosios medžiagos alfachloralozės patvirtinimo procedūrą. Vis dėlto 2009 m. liepos 31 d. ši cheminė medžiaga į Direktyvos 98/8 I priedą buvo įtraukta remiantis duomenimis, kuriuos tuo metu pateikė pareiškėjas pagal tos pačios direktyvos 11 straipsnį. Bet apie veikliąją medžiagą turimi duomenys gali keistis dėl mokslo ir technikos pažangos, kaip nurodyta Reglamento 528/2012 13 konstatuojamojoje dalyje. Dėl šios priežasties Sąjungos lygmeniu patvirtintos veikliosios medžiagos turi būti reguliariai tikrinamos sprendžiant dėl minėtų medžiagų patvirtinimo galiojimo pratęsimo arba patvirtinimo peržiūros, kaip tai numatyta šio reglamento 12–16 straipsniuose.

135    Dėl nagrinėjamo biocidinio produkto pirmojo autorizacijos liudijimo Jungtinėje Karalystėje reikia pažymėti, kad iš 2013 m. birželio mėn. šios valstybės kompetentingos institucijos parengtos vertinimo ataskaitos matyti, jog, atsižvelgiant, pirma, į ieškovės biocidinio produkto ir tipinio biocidinio produkto, išnagrinėto vykdant veikliosios medžiagos patvirtinimo procedūrą, panašumą ir, antra, į numatytų naudojimo paskirčių tapatumą, poveikio aplinkai vertinimas pakartotas 2008 m. gegužės 30 d. veikliosios medžiagos alfachloralozės vertinimo ataskaitoje. Šiuo atžvilgiu vertinimo ataskaitoje padaryta išvada, kad antrinio apsinuodijimo rizika yra nereikšminga, grindžiama 2000, 2001 ir 2003 m. atliktais graužikų, prarijusių alfachloralozės, elgsenos tyrimais ir poveikiui sukelti būtinu nedideliu medžiagos kiekiu. Taip pat reikėtų pažymėti, kad toje vertinimo ataskaitoje antrinio apsinuodijimo rizikos vertinimas buvo grindžiamas greitu biocidinio produkto poveikiu pelėms ir mažais prarytais kiekiais, neatsižvelgiant į tai, kaip supakuota pasta, kurios sudėtyje yra veikliosios medžiagos.

136    Vis dėlto šiuo antrinio apsinuodijimo rizikos vertinimu suabejota gavus vėlesnių duomenų, daugiausia 2019 m., iš kurių matyti, kad, nepaisant nustatytų naudojimo ir ženklinimo sąlygų, bent jau kai kuriose valstybėse narėse antrinio apsinuodijimo atvejų vis daugiau, kaip nurodyta šio sprendimo 128–130 punktuose.

137    Trečia, tiesa, kad byloje esanti Prancūzijos Respublikos ir Suomijos Respublikos pateikta informacija yra bendro pobūdžio ir nesuteikia skaičiais išreikštų mokslo duomenų. Tačiau šio sprendimo 128 ir 129 punktuose minėtose ataskaitose apie padėtį Švedijoje pateikiama tiksli informacija apie užregistruotus apsinuodijimo atvejus. Be to, šio sprendimo 129 punkte minėtame straipsnyje pateikiami išsamūs paaiškinimai, susiję su išsamiu tyrimu, atliktu dėl antrinio kačių apsinuodijimo alfachloraloze atvejų. Dėl šio sprendimo 132 ir 133 punktuose nurodytų priežasčių tų elementų negalima laikyti nesvarbiais vien dėl to, kad jie susiję su veikliąja medžiaga, o ne su pačiu biocidiniu produktu.

138    Be to, kaip matyti iš Reglamento Nr. 528/2012 1 straipsnio 1 dalies, siejamos su to paties reglamento 3 konstatuojamąja dalimi, jo tikslas – pagerinti vidaus rinkos veikimą taikant suderintas biocidinių produktų tiekimo rinkai ir jų naudojimo taisykles, kartu užtikrinant aukštą žmonių ir gyvūnų sveikatos bei aplinkos apsaugos lygį, o šio reglamento nuostatos grindžiamos atsargumo principu, kuriuo siekiama apsaugoti žmonių sveikatą, gyvūnų sveikatą ir aplinką. Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad, kaip Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, būtent pats veikliosios medžiagos buvimas produkte gali kelti pavojų aplinkai arba gyvūnų sveikatai (šiuo klausimu žr. 2021 m. spalio 14 d. Sprendimo Biofa, C‑29/20, EU:C:2021:843, 35 punktą).

139    Ketvirta, dėl argumento, kad Komisija tariamai neatliko išsamaus pateiktų mokslinių įrodymų nagrinėjimo, siekdama patikrinti, ar Reglamento Nr. 528/2012 19 straipsnio 1 dalies sąlygos iš tiesų nebėra tenkinamos, pažymėtina, kad ieškovė nenurodo, kokius duomenis Komisija ignoravo ar neteisingai aiškino.

140    Be to, iš Reglamento Nr. 528/2012 36 straipsnio 2 dalies matyti, kad Komisija gali prašyti ECHA pateikti nuomonę valstybių narių iškeltais mokslo ar techniniais klausimais. Taigi konsultavimasis su ECHA yra tik Komisijos galimybė, o ne pareiga.

141    Taip pat reikia priminti, kad tik biocidinio produkto autorizacijos etape, siekiant jį pateikti rinkai, išsamiai nagrinėjami visi numatyti tokio produkto naudojimo būdai ir jo veiksmingumas visiems tiksliniams organizmams ir bus atliktas produkto veiksmingumo ir rizikos vertinimas kiekvieno iš šių naudojimo būdų atžvilgiu (šiuo klausimu žr. 2022 m. lapkričio 16 d. Sprendimo Sciessent / Komisija, T‑122/20 ir T‑123/20, EU:T:2022:712, 61 punktą). Pagal Reglamento Nr. 528/2012 VII skyriuje numatytas abipusio pripažinimo procedūras tokį tyrimą turi atlikti referencinė valstybė narė, o už biocidinių produktų autorizacijos liudijimų išdavimą yra atsakingos atitinkamos valstybės narės, o ne Komisija. Taigi kiekviena atitinkama valstybė narė turi patikrinti, ar biocidinis produktas atitinka abipusio pripažinimo sąlygas ir ar nėra Reglamente 528/2012 išsamiai išvardytų bendrojo intereso priežasčių, pateisinančių paraiškos dėl tokio pripažinimo netenkinimą.

142    Šiuo atžvilgiu pagal Reglamento 528/2012 36 straipsnį Komisijai priskirtas vaidmuo nėra toks pat, kaip valstybių narių vaidmuo vykdant nacionalinę leidimų išdavimo procedūrą. Tik Komisija gali priimti sprendimą dėl jai perduotų klausimų, kad būtų išspręsti tarp tų valstybių kilę ginčai. Šiomis aplinkybėmis, nors Komisija turi veikti laikydamasi gero administravimo principo ir rūpestingai bei nešališkai išnagrinėti visus duomenis, kurie jai buvo pateikti siekiant išspręsti kilusį ginčą, ji neturi iš naujo išsamiai nagrinėti, ar laikomasi visų Reglamento Nr. 528/2012 19 straipsnyje nustatytų sąlygų.

143    Šiuo atveju Komisijai pateiktas klausimas buvo susijęs su tuo, ar aptariamas biocidinis produktas, kurio sudėtyje yra alfachloralozės, daro nepriimtiną poveikį gyvūnų sveikatai. Šiuo klausimu ieškovė nenurodė, nei kodėl buvo būtina konsultuotis su ECHA tam, kad Komisija galėtų priimti sprendimą, arba kokiais moksliniais ar techniniais klausimais turėjo būti pateikta nuomonė, nors iš byloje esančių dokumentų matyti, kad Švedijoje ir net kitose valstybėse narėse buvo atvejų, kai katės apsinuodijo alfachloraloze, nepaisant griežtų produktų, kurių sudėtyje yra šios medžiagos, pateikimo rinkai sąlygų.

144    Atsižvelgdama į šį nepriimtiną poveikį gyvūnų sveikatai, apie kurį pranešė kelios valstybės narės, Komisija tinkamai išsprendė biocidinį produktą autorizavusių Sąjungos valstybių narių nesutarimą, taikydama Reglamento Nr. 528/2012 19 straipsnio 5 dalį. Toks sprendimas jokiu būdu nėra atmestinas pagal reglamento 48 straipsnio 3 dalį, siejamą su to paties reglamento 36 straipsniu.

145    Dėl argumento, kad Komisija nepateikė savo išvadas pagrindžiančių mokslo duomenų ir tyrimų arba vertinimo metodo, naudoto nustatant nagrinėjamo biocidinio produkto ryšį su atvejais, apie kuriuos pranešta Suomijoje ir Švedijoje, pažymėtina, kad šis argumentas, kuris iš esmės grindžiamas ieškovės teisės susipažinti su bylos medžiaga pažeidimu, pirmą kartą buvo pateiktas dubliko pateikimo etape.

146    Vis dėlto iš Procedūros reglamento 84 straipsnio 1 dalies matyti, kad vykstant procesui negalima pateikti naujų teisinių pagrindų, išskyrus tuos atvejus, kai jie grindžiami teisinėmis arba faktinėmis aplinkybėmis, kurios tapo žinomos vykstant procesui. Pagrindas, kuriuo toliau plėtojamas anksčiau tiesiogiai ar netiesiogiai ieškinyje nurodytas pagrindas ir kuris yra glaudžiai su juo susijęs, turi būti pripažintas priimtinu. Tačiau pagrindas, kuris nėra grindžiamas teisinėmis arba faktinėmis aplinkybėmis, kurios tapo žinomos vykstant procesui, turi būti pripažintas nepriimtinu. Iš tiesų šiomis aplinkybėmis niekas netrukdė ieškovėms pateikti šio pagrindo pareiškiant ieškinį (šiuo klausimu žr. 2008 m. rugsėjo 9 d. Sprendimo Bayer CropScience ir kt. / Komisija, T‑75/06, EU:T:2008:317, 134 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

147    Kadangi tik dublike ieškovė nurodė argumentą dėl tam tikrų mokslo duomenų ir informacijos nepateikimo ir šis argumentas nėra grindžiamas aplinkybėmis, kurios paaiškėjo po ieškinio pareiškimo, jį reikia laikyti pavėluotu, todėl nepriimtinu.

148    Dėl tariamo proporcingumo principo pažeidimo reikia priminti, jog pagal šį principą, kuris yra vienas iš bendrųjų Bendrijos teisės principų, reikalaujama, kad Bendrijos institucijų veiksmai neviršytų to, kas tinkama ir būtina nagrinėjamų teisės aktų teisėtiems tikslams pasiekti, todėl, kai galima rinktis iš kelių tinkamų priemonių, reikia taikyti mažiausiai suvaržančią, o sukelti nepatogumai neturi būti neproporcingi nurodytiems tikslams (šiuo klausimu žr. 2011 m. liepos 21 d. Sprendimo Etimine, C‑15/10, EU:C:2011:504, 124 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

149    Kalbant apie teisminę šio sprendimo 148 punkte minėtų sąlygų kontrolę, reikia pažymėti: kadangi Komisijos sprendimo priėmimas susijęs su politinio, ekonominio ir socialinio pobūdžio pasirinkimais, dėl kurių ji turi atlikti sudėtingus vertinimus, Komisija šiuo klausimu turi didelę diskreciją, o teismo atliekama šių veiksmų teisėtumo kontrolė gali būti tik ribota. Tik akivaizdus šioje srityje priimtos priemonės netinkamumas, atsižvelgiant į Komisijos siekiamą tikslą gali turėti įtakos tokios priemonės teisėtumui (šiuo klausimu žr. 2011 m. liepos 21 d. Sprendimo Etimine, C‑15/10, EU:C:2011:504, 125 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

150    Nagrinėjamu atveju, nors ginčijamame sprendime konstatuojama, kad nagrinėjamas biocidinis produktas nevisiškai atitinka Reglamento Nr. 528/2012 19 straipsnio 1 dalies b punkto iii papunktyje nustatytas sąlygas, vis dėlto kiekvienai valstybei narei paliekama teisė patikrinti, ar pagal šio reglamento 19 straipsnio 5 dalį šis produktas vis dėlto gali būti autorizuotas taikant tinkamas rizikos mažinimo priemones. Taigi valstybės narės, pavyzdžiui, Suomijos Respublika ir Švedijos Karalystė, kurios pareiškė susirūpinimą dėl daugybės kačių apsinuodijimo atvejų jų teritorijoje, prireikus gali nuspręsti pakeisti arba net panaikinti biocidinio produkto autorizacijos liudijimą, siekdamos apsaugoti gyvūnų sveikatą ir laikydamosi atsargumo principo, kaip nurodyta šio sprendimo 55–57 punktuose. Vis dėlto toks sprendimas nepažeidžia kitų valstybių narių galimybės manyti, kad Reglamento Nr. 528/2012 19 straipsnio 5 dalies pirmoje pastraipoje nustatytos sąlygos yra tenkinamos, ir leisti naudoti produktą nenustatant naujų rizikos mažinimo priemonių. Atsižvelgiant į šią valstybėms narėms paliktą didelę diskreciją, negalima daryti išvados, kad ginčijamas sprendimas yra akivaizdžiai netinkamas siekiamam tikslui, t. y. pagal Reglamento Nr. 528/2012 36 straipsnį užbaigti valstybių narių ginčą dėl nagrinėjamo biocidinio produkto, pasiekti.

151    Taigi ieškovė neįrodė, kad ginčijamame sprendime buvo padaryta akivaizdi vertinimo klaida arba pažeistas proporcingumo principas.

152    Galiausiai, kadangi ieškovės argumentai dėl akivaizdžios vertinimo klaidos buvo atmesti, ji negali teigti, kad dėl šios klaidos buvo pažeisti teisinio saugumo ir teisėtų lūkesčių apsaugos principai bei Pagrindinių teisių chartijos 16 straipsnyje įtvirtinta pagrindinė teisė į laisvę užsiimti verslu.

153    Taigi ketvirtąjį pagrindą reikia atmesti kaip iš dalies nepriimtiną ir iš dalies nepagrįstą.

154    Visi ieškovės pateikti ieškinio pagrindai buvo atmesti, todėl ieškinį reikia atmesti.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

155    Pagal Procedūros reglamento 134 straipsnio 1 dalį iš pralaimėjusios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos, jei laimėjusi šalis to reikalavo. Ieškovė yra pralaimėjusi šalis, todėl iš jos turi būti priteistos bylinėjimosi išlaidos.

156    Pagal Procedūros reglamento 138 straipsnio 1 dalį įstojusios į bylą valstybės narės turi pačios padengti savo bylinėjimosi išlaidas. Todėl Suomijos Respublika padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

Remdamasis šiais motyvais,

BENDRASIS TEISMAS (ketvirtoji kolegija)

nusprendžia:

1.      Atmesti ieškinį.

2.      SBM Développement SAS padengia savo ir Europos Komisijos bylinėjimosi išlaidas.

3.      Suomijos Respublika padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

da Silva Passos Gervasoni Reine

Paskelbtas 2024 m. liepos 3 d. viešame teismo posėdyje Liuksemburge.

Parašai.

*       Proceso kalba: anglų.