TEISINGUMO TEISMO SPRENDIMAS
2003 m. gegužės 6 d.(*)
„Prekių ženklai ─ Teisės aktų derinimas ─ Direktyva 89/104/EEB ─ Žymenys, sudarantys prekių ženklą ─ Skiriamasis požymis ─ Spalva per se ─ Oranžinė spalva“
Byloje C‑104/01
dėl Teisingumo Teismui pagal EB 234 straipsnį Hoge Raad der Nederlanden (Nyderlandai) pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą šio teismo nagrinėjamoje byloje tarp
Libertel Groep BV
ir
Benelux Merkenbureau,
dėl 1988 m. gruodžio 21 d. Pirmosios Tarybos direktyvos 89/104/EEB valstybių narių įstatymams, susijusiems su prekių ženklais, suderinti (OL L 40, 1989, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 17 sk., 1 t., p. 92) 3 straipsnio išaiškinimo,
TEISINGUMO TEISMAS,
kurį sudaro pirmininko pareigas einantis šeštosios kolegijos pirmininkas J.-P. Puissochet, kolegijų pirmininkai M. Wathelet ir C.W.A. Timmermans, teisėjai C. Gulmann, D.A.O. Edward, P. Jann, F. Macken, S. von Bahr ir J.N. Cunha Rodrigues (pranešėjas),
generalinis advokatas P. Léger,
posėdžio sekretorė F. Contet, vyriausioji administratorė,
išnagrinėjęs rašytines pastabas, pateiktas:
– Libertel Groep BV, atstovaujamos advocaten D.W.F. Verkade ir D.J.G. Visser,
– Benelux-Merkenbureau, atstovaujamos advocaat C.J.J.C. van Nispen,
– Nyderlandų vyriausybės, atstovaujamos H.G. Sevenster,
– Jungtinės Karalystės vyriausybės, atstovaujamos R. Magrill, padedamos baristerio D. Alexander,
– Europos Bendrijų Komisijos, atstovaujamos N.B. Rasmussen ir H.H. Speyart,
susipažinęs su teismo posėdžio pranešimu,
išklausęs 2002 m. balandžio 30 d. posėdyje Benelux-Merkenbureau, atstovaujamos C. J. J. C. van Nispen, Nyderlandų vyriausybės, atstovaujamos J. van Bakel, Jungtinės Karalystės vyriausybės, atstovaujamos baristerio M. Tappin bei Komisijos, atstovaujamos H. M. H. Speyart, pateiktas žodines pastabas,
susipažinęs su 2002 m. lapkričio 12 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,
priima šį
Sprendimą
1 2001 m. vasario 23 d. Nutartimi, kurią Teisingumo Teismas gavo 2001 m. kovo 5 d., Hoge Raad der Nederlanden, remdamasis EB 234 straipsniu, kreipėsi dėl prejudicinio sprendimo priėmimo pateikdamas keturis klausimus dėl 1988 m. gruodžio 21 d. Pirmosios Tarybos direktyvos 89/104/EEB valstybių narių įstatymams, susijusiems su prekių ženklais, suderinti (OL L 40, 1989, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 17 sk., 1 t., p. 92, toliau – direktyva) 3 straipsnio išaiškinimo.
2 Šie klausimai kilo byloje tarp bendrovės Libertel Groep BV (toliau – Libertel) ir Benelux-Merkenbureau (Beniliukso prekių ženklų tarnyba, toliau – BPŽT) dėl pastarosios atsisakymo patenkinti Libertel prašymą įregistruoti oranžinę spalvą kaip prekių ženklą telekomunikacijų prekėms ir paslaugoms.
Teisinis pagrindas
Paryžiaus konvencija
3 Tarptautiniu mastu prekių ženklų teisė reglamentuojama 1883 m. kovo 20 d. Paryžiuje pasirašyta Konvencija dėl pramoninės nuosavybės apsaugos, paskutinį kartą peržiūrėta Stokholme 1967 m. liepos 14 d. (Jungtinių Tautų sutarčių serija Nr. 11851, 828 tomas, p. 305–388, toliau – Paryžiaus konvencija). Visos valstybės narės yra šios konvencijos šalys.
4 Paryžiaus konvencijos 6 quinquies straipsnio B dalies 2 punkte nurodoma, kad gali būti atsisakyta registruoti prekių ženklus arba registracija pripažinta negaliojančia, jeigu ženklai neturi jokių skiriamųjų požymių.
5 Paryžiaus konvencijos 6 quinquies straipsnio C dalies 1 punkte nurodoma:
„Siekiant nustatyti, ar ženklui gali būti suteikta apsauga, reikia atsižvelgti į visas aplinkybes ir ypač į ženklo naudojimo laiką.“
Bendrijos teisės aktai
6 Direktyvos 2 straipsnyje „Žymenys, sudarantys prekių ženklą“ nurodoma:
„Prekių ženklas gali būti sudarytas iš bet kokio žymens, kurį galima pavaizduoti grafiškai, būtent iš žodžių, įskaitant asmenvardžius, dizaino, raidžių, skaitmenų, išorinio prekių ar jų įpakavimo vaizdo su sąlyga, kad tokie žymenys leidžia atskirti vienai įmonei priklausančias prekes arba paslaugas nuo kitai įmonei priklausančių prekių arba paslaugų.“
7 Direktyvos 3 straipsnio „Atsisakymo registruoti ir negaliojimo pagrindai“ 1 ir 3 dalyse numatyta:
„1. Toliau išvardyti žymenys nebus registruojami arba, jeigu įregistruoti, galės būti pripažinti negaliojančiais:
a) žymenys, negalintys sudaryti prekių ženklų;
b) prekių ženklai, neturintys jokių skiriamųjų požymių;
c) prekių ženklai, susidedantys tik iš žymenų arba požymių, kurie prekyboje gali būti naudojami pažymėti rūšį, kokybę, kiekį, paskirtį, vertę, geografinę kilmę arba prekių pagaminimo ar paslaugų suteikimo laiką, arba kitas prekių ar paslaugų ypatybes;
d) prekių ženklai, susidedantys tik iš tokių žymenų arba požymių, kurie dabartinėje kalboje, sąžiningoje ir nusistovėjusioje prekybos praktikoje tapo įprasti;
e) žymenys, susidedantys vien tik iš:
– formos, kurią nulemia pačių prekių rūšis, arba
– prekių formos, būtinos techniniam rezultatui gauti, arba
– prekėms esminę vertę suteikiančios formos;
<...>
3. Nebus atsisakoma registruoti prekių ženklą ir jo registracija 1 dalies b, c arba d punktuose nurodyta tvarka nebus pripažįstama negaliojančia, jeigu iki paraiškos registruoti padavimo datos ir vėliau jį naudojant prekių ženklas įgijo skiriamąjį požymį. Bet kuri valstybė narė gali papildomai numatyti, jog ši nuostata taikoma ir tada, kai skiriamasis požymis buvo įgytas po paraiškos registruoti padavimo arba registravimo datos.“
8 Direktyvos 6 straipsnyje nurodoma:
„1. Prekių ženklas nesuteikia jo savininkui teisės uždrausti trečiajai šaliai prekybos veikloje vartoti:
a) savo vardą arba adresą;
b) požymius, susijusius su prekių ir teikiamų paslaugų rūšimi, kokybe, kiekiu, paskirtimi, verte, geografine kilme, prekių pagaminimo ar paslaugų suteikimo laiku arba kitomis prekių ir paslaugų charakteristikomis;
c) prekių ženklą, kai būtina nurodyti prekių ar paslaugų, pavyzdžiui, priedų ar atsarginių dalių, paskirtį;
su sąlyga, kad toks vartojimas neprieštarauja sąžiningai praktikai pramoninėje ir komercinėje veikloje.
2. Prekių ženklas nesuteikia jo savininkui teisės uždrausti trečiajai šaliai prekybos veikloje naudotis ankstesnėmis tiktai tam tikroje vietovėje taikomomis teisėmis, jeigu tokią teisę pripažįsta tos valstybės įstatymai ir jei ji taikoma tik toje teritorijoje, kurioje ji yra pripažįstama.“
Beniliukso bendrasis prekių ženklų įstatymas
9 Belgijos Karalystė, Liuksemburgo Didžioji Hercogystė ir Nyderlandų Karalystė sujungė savo prekių ženklų teisę į bendrą dokumentą – Beniliukso bendrąjį prekių ženklų įstatymą (Trb. 1962, 58). 1996 m. sausio 1 d. įsigaliojo šio įstatymo pakeitimai, padaryti 1992 m. gruodžio 2 d. Protokolu dėl šio įstatymo pakeitimo (Trb. 1993, 12), kuriais buvo siekiama perkelti direktyvą į šių trijų valstybių narių teisės sistemas.
10 Pakeisto Beniliukso bendrojo prekių ženklų įstatymo (toliau – BBPŽĮ) 6 bis straipsnyje nurodoma:
„1. Beniliukso prekių ženklų tarnyba atmeta paraišką įregistruoti jeigu mano, kad:
a) joje nurodytas žymuo nesudaro prekių ženklo 1 straipsnio prasme, konkrečiai kalbant, jis neturi jokių skiriamųjų požymių, kaip numatyta Paryžiaus konvencijos 6 quinquies straipsnio B dalies 2 punkte;
b) ji yra susijusi su 4 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytu prekių ženklu.
2. Atsisakymas įregistruoti turi apimti visą prekių ženklą sudarantį žymenį. Atsisakymas gali apsiriboti viena ar keliomis prekėmis, kurioms prekių ženklas yra skirtas.
3. Beniliukso prekių ženklų tarnyba nedelsdama raštu informuoja pareiškėją apie ketinimą visiškai ar iš dalies atsisakyti įregistruoti, nurodo motyvus ir suteikia jam galimybę pateikti atsakymą per įgyvendinimo reglamente nustatytą terminą.
4. Nustatytu laiku nepašalinus Beniliukso prekių ženklų tarnybos nurodytų prieštaravimų dėl registracijos, paraiška įregistruoti atmetama visiškai ar iš dalies. Beniliukso prekių ženklų tarnyba nedelsdama raštu informuoja pareiškėją, nurodydama atmetimo motyvus ir 6 ter straipsnyje numatytą sprendimo apskundimo galimybę.
5. Paraiškos įregistruoti atmetimas visoms ar daliai prekių daro ją visiškai ar iš dalies negaliojančią. Šis negaliojimas sukelia pasekmes tik pasibaigus 6 ter straipsnyje numatytam apskundimo terminui, jeigu skundas nebuvo paduotas, arba galutinai atmetus prašymą dėl įpareigojimo įregistruoti.“
11 BBPŽĮ 6 ter straipsnyje numatyta:
„Per du mėnesius nuo 6 bis straipsnio ketvirtojoje pastraipoje nurodyto pranešimo pareiškėjas turi teisę paduoti Cour d'appel de Bruxelles, Gerechtshof de La Haye arba Cour d'appel de Luxembourg skundą, prašydamas įpareigoti patenkinti paraišką įregistruoti. Teritorinis teismingumas nustatomas pagal pareiškėjo, jo atstovo arba paraiškoje nurodytą adresą.“
Pagrindinė byla ir prejudiciniai klausimai
12 Libertel yra Nyderlanduose įsteigta bendrovė, kurios pagrindinė veikla – mobiliųjų telekomunikacijų paslaugų teikimas.
13 BPŽT yra Belgijos Karalystės, Liuksemburgo Didžiosios Hercogystės ir Nyderlandų Karalystės kompetentinga institucija prekių ženklų klausimais. Nuo 1996 m. sausio 1 d. BPŽT nagrinėja prekių ženklų paraiškas atsižvelgdama į absoliučius atmetimo pagrindus.
14 1996 m. rugpjūčio 27 d. Libertel pateikė BPŽT paraišką įregistruoti oranžinę spalvą kaip prekių ženklą tam tikroms telekomunikacijų prekėms ir paslaugoms, konkrečiai kalbant, 9 klasės prekėms (telekomunikacijų įranga) ir 35–38 klasių paslaugoms (telekomunikacijų paslaugos, telekomunikacijų sistemų fizinis, finansinis ir techninis valdymas).
15 Paraiškos formos dalyje, skirtoje prekių ženklui pavaizduoti, buvo oranžinis stačiakampis, o prekių ženklui aprašyti skirtoje dalyje – žodis „oranžinis“, nenurodant jokio spalvos kodo.
16 1997 m. vasario 21 d. laišku BPŽT informavo Libertel, kad ji preliminariai atsisako registruoti šį žymenį. Jos manymu, Libertel neįrodžius, jog pateiktas registruoti žymuo, kurį sudaro tik oranžinė spalva, įgijo skiriamąjį požymį dėl naudojimo, šis žymuo neturi jokių skiriamųjų požymių BBPŽĮ 6 bis straipsnio 1 dalies a punkto prasme.
17 Libertel pareiškė protestą dėl šio preliminaraus atsisakymo. 1997 m. rugsėjo 10 d. laišku BPŽT, manydama, kad nėra būtina persvarstyti šio atsisakymo, pranešė apie savo galutinį atsisakymą.
18 Remdamasi BBPŽĮ 6 ter straipsniu Libertel apskundė šį atsisakymą Gerechtshof te 's-Gravenhage (Nyderlandai), kuris 1998 m. birželio 4 d. Sprendimu skundą atmetė.
19 1998 m. rugpjūčio 3 d. Libertel padavė kasacinį skundą Hoge Raad der Nederlanden.
20 Nagrinėjant ginčą Hoge Raad kilo klausimų dėl teisingo BBPŽĮ 6 bis straipsnio 1 dalies a punkto taikymo ir atitinkamai dėl direktyvos 3 straipsnio 1 dalies b punkto aiškinimo. Dėl šios priežasties 2001 m. vasario 23 d. Nutartimi Hoge Raad pateikė Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:
„1. Ar viena specifinė spalva, pavaizduota kaip tokia ar pažymėta tarptautiniu kodu, gali turėti skiriamąjį požymį direktyvos 3 straipsnio 1 dalies b punkto prasme tam tikrų prekių ir paslaugų atžvilgiu?
2. Jei atsakymas į pirmąjį klausimą yra teigiamas:
a) kokiomis aplinkybėmis pripažintina, kad viena specifinė spalva turi skiriamąjį požymį minėta prasme?
b) ar atsakymas į pirmąjį klausimą pasikeistų, jeigu registracijos būtų prašoma dideliam skaičiui prekių ar paslaugų, konkrečiai prekei ar paslaugai arba konkrečiai prekių ar paslaugų grupei?
3. Ar vertinant tam tikros spalvos kaip prekių ženklo galimą skiriamąjį požymį būtina išsiaiškinti galimą bendrąjį interesą dėl šios spalvos prieinamumo visiems, kaip yra, pavyzdžiui, žymenų, žyminčių geografinę kilmę, atveju?
4. Ar atsakydama į klausimą dėl žymens, kurį prašoma įregistruoti kaip prekės ženklą, skiriamojo požymio buvimo direktyvos 3 straipsnio 1 dalies b punkto prasme Beniliukso prekių ženklų tarnyba turi apsiriboti šio skiriamojo požymio abstrakčiu vertinimu, ar ji turi atsižvelgti į visas konkretaus atvejo aplinkybes, įskaitant šio žymens naudojimo faktą ir tokio naudojimo būdą?“
Dėl prejudicinių klausimų
Pirminės pastabos
21 Pateiktais klausimais, susijusiais su direktyvos 3 straipsniu, siekiama sužinoti, ar spalva per se, neapribota erdvėje, gali turėti skiriamąjį požymį tam tikrų prekių ar paslaugų atžvilgiu, ir, jei taip, kokiomis sąlygomis.
22 Prieš atsakant į šiuos klausimus būtina nustatyti, ar spalva per se gali sudaryti prekių ženklą direktyvos 2 straipsnio prasme.
23 Šiuo tikslu spalva per se turi tenkinti tris sąlygas. Pirma, ji turi sudaryti žymenį. Antra, šį žymenį turi būti įmanoma pavaizduoti grafiškai. Trečia, šis žymuo turi būti tinkamas atskirti vienos įmonės prekes arba paslaugas nuo kitų įmonių prekių arba paslaugų.
24 Priimdamos direktyvą Europos Sąjungos Taryba ir Komisija parengė bendrą pareiškimą, įrašytą į Tarybos posėdžio protokolą, kad, jų „manymu, 2 straipsnis nepanaikina galimybės <...> įregistruoti kaip prekių ženklą spalvų derinį ar vieną spalvą <...> su sąlyga, kad tokie žymenys yra tinkami atskirti vienos įmonės prekes arba paslaugas nuo kitų įmonių prekių arba paslaugų (OL VRDT Nr. 5/96, p. 607).
25 Tačiau šiuo pareiškimu negalima remtis aiškinant antrinės teisės nuostatą, jeigu, kaip yra nagrinėjamu atveju, jo turinys niekaip neatsispindi nagrinėjamos nuostatos tekste ir todėl neturi jokios teisinės reikšmės (1991 m. vasario 26 d. Sprendimo Antonissen, C‑292/89, Rink. p. I-745, 18 punktas ir 1997 m. gegužės 29 d. Sprendimo VAG Sverige, C‑329/95, Rink. p. I-2675, 23 punktas). Be to, Taryba ir Komisija aiškiai pripažino šį apribojimą savo pareiškimo preambulėje, kur nurodyta: „Kadangi toliau pateikiami Tarybos ir Komisijos pareiškimai nėra teisės akto teksto dalis, jie neturi įtakos Europos Bendrijų Teisingumo Teismo pateikiamam šio teksto aiškinimui“.
26 Dėl šios priežasties Teisingumo Teismas pats turi nuspręsti, ar direktyvos 2 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad spalva per se gali sudaryti prekių ženklą.
27 Šiuo klausimu pažymėtina, kad negalima preziumuoti, jog spalva per se sudaro žymenį. Paprastai spalva yra tik daiktų savybė. Tačiau ji gali sudaryti žymenį. Tai priklauso nuo spalvos naudojimo konteksto. Vis dėlto prekės ar paslaugos atžvilgiu spalva per se gali sudaryti žymenį.
28 Be to, kaip Teisingumo Teismas jau yra pažymėjęs, grafinis pavaizdavimas direktyvos 2 straipsnio prasme turi suteikti galimybę pavaizduoti žymenį vizualiai, konkrečiai kalbant, figūrų, linijų ar rašmenų pavidalu, kad jį galima būtų tiksliai atpažinti (2002 m. gruodžio 12 d. Sprendimo Sieckmann, C‑273/00, Rink. p. I-11737, 46 punktas).
29 Kad atliktų savo paskirtį, grafinis pavaizdavimas direktyvos 2 straipsnio prasme turi būti aiškus, tikslus, užbaigtas, lengvai prieinamas, suprantamas, pastovus ir objektyvus (minėto sprendimo Sieckmann 47–55 punktai).
30 Nagrinėjamoje byloje Teisingumo Teismui pateiktas paklausimas yra susijęs su paraiška įregistruoti spalvą per se, apibūdintą jos pavyzdžiu plokščiame paviršiuje, aprašymu ir (arba) tarptautiniu mastu pripažintu identifikacijos kodu.
31 Tačiau vien spalvos pavyzdys neatitinka šio sprendimo 28 ir 29 punktuose išdėstytų reikalavimų.
32 Konkrečiai kalbant, spalvos pavyzdys laikui bėgant gali pasikeisti. Galbūt yra tam tikrų medžiagų, ant kurių galima užfiksuoti spalvą taip, kad ji nesikeistų. Tačiau kitos medžiagos, pvz., popierius, neleidžia apsaugoti spalvos atspalvio nuo laiko įtakos. Šiuo atveju pateiktas spalvos pavyzdys neatitinka direktyvos 2 straipsnyje įtvirtinto pastovumo kriterijaus (žr. minėto sprendimo Sieckmann 53 punktą).
33 Iš to darytina išvada, kad spalvos pavyzdžio pateikimas savaime nėra grafinis pavaizdavimas direktyvos 2 straipsnio prasme.
34 Kita vertus, spalvos aprašymas laikytinas grafiniu spalvos pavaizdavimu, nes jį sudaro žodžiai, susidedantys iš rašmenų (žr. sprendimo Sieckmann 70 punktą).
35 Spalvos aprašymas nebūtinai visais atvejais atitiks šio sprendimo 28 ir 29 punktuose išdėstytas sąlygas. Šį klausimą reikia vertinti atsižvelgiant į kiekvieno konkretaus atvejo aplinkybes.
36 Taigi spalvos pavyzdys kartu su šios spalvos aprašymu gali sudaryti grafinį pavaizdavimą direktyvos 2 straipsnio prasme su sąlyga, kad aprašymas yra aiškus, tikslus, užbaigtas, lengvai prieinamas, suprantamas ir objektyvus.
37 Dėl šio sprendimo 34 punkte nurodytų priežasčių spalvos pažymėjimas tarptautiniu mastu pripažintu identifikacijos kodu gali būti laikomas grafiniu pavaizdavimu. Šie kodai laikomi tiksliais ir pastoviais.
38 Jeigu spalvos pavyzdys kartu su jos aprašymu neatitinka direktyvos 2 straipsnyje nustatytų grafinio pavaizdavimo sąlygų dėl, inter alia, tikslumo ir pastovumo stokos, šis trūkumas prireikus gali būti pašalintas papildant spalvos žymėjimą tarptautiniu mastu pripažintu identifikacijos kodu.
39 Kalbant apie tai, ar spalva per se yra tinkama atskirti vienos įmonės prekes arba paslaugas nuo kitų įmonių prekių arba paslaugų direktyvos 2 straipsnio prasme, būtina nustatyti, ar spalvos per se gali perteikti tikslią informaciją, konkrečiai kalbant, dėl prekių ar paslaugų kilmės.
40 Šiuo klausimu pažymėtina, kad nors spalvos gali kelti tam tikras idėjų asociacijas ir jausmus, jos sunkiai perteikia tikslią informaciją, ypač todėl, kad dėl savo patrauklumo nuolat ir plačiai naudojamos prekių, paslaugų reklamoje ir prekyboje be jokios tikslios minties.
41 Tačiau šio fakto konstatavimas nepateisintų draudimo iš principo laikyti spalvas per se tinkamomis atskirti vienos įmonės prekes arba paslaugas nuo kitų įmonių prekių arba paslaugų. Negalima paneigti, kad esti situacijų, kai spalva per se gali žymėti įmonės prekių ar paslaugų kilmę. Todėl darytina išvada, kad spalvos per se gali būti tinkamos atskirti vienos įmonės prekes arba paslaugas nuo kitų įmonių prekių arba paslaugų direktyvos 2 straipsnio prasme.
42 Iš to, kas pasakyta, darytina išvada, kad spalva per se sudaro prekių ženklą direktyvos 2 straipsnio prasme, jeigu yra įvykdytos minėtos sąlygos.
43 Atsižvelgiant į šio sprendimo 22–42 punktuose išdėstytus argumentus, galima pradėti nagrinėti prejudicinius klausimus.
Dėl trečiojo klausimo
44 Pirmiausia tikslinga išnagrinėti trečiąjį klausimą, kuriuo prašymą pateikęs teismas siekia sužinoti, ar vertinant tam tikros spalvos kaip prekių ženklo galimą skiriamąjį požymį būtina išsiaiškinti galimą bendrąjį interesą dėl šios spalvos prieinamumo visiems, kaip yra, pavyzdžiui, žymenų, žyminčių geografinę kilmę, atveju.
45 Anot kai kurių Teisingumo Teismui pateiktų pastabų, šiuolaikinėmis techninėmis priemonėmis galima atskirti labai didelį spalvų atspalvių skaičių. Tai tiesa, tačiau neturi ryšio su nagrinėjamu klausimu. Siekiant nustatyti, ar spalvą per se galima įregistruoti kaip prekių ženklą, būtina atsižvelgti į suinteresuotosios visuomenės suvokimą.
46 Prašyme priimti prejudicinį sprendimą nesant priešingų nurodymų, reikia manyti, kad pagrindinė byla yra susijusi su visiems vartotojams skirtomis prekėmis ir paslaugomis. Dėl šios priežasties nagrinėjamoje byloje suinteresuotąją visuomenę turėtų sudaryti paprastas, pakankamai informuotas, protingai pastabus ir nuovokus vartotojas (žr. 1999 m. birželio 22 d. Sprendimo Lloyd Schuhfabrik Meyer, C‑342/97, Rink. p. I-3819, 26 punktą).
47 Spalvų, kurias ši visuomenė sugeba atskirti, skaičius yra ribotas, nes ji retai turi galimybę tiesiogiai palyginti skirtingų tos pačios spalvos atspalvių prekes. Iš to matyti, kad skirtingų spalvų, realiai galinčių būti prekių ženklais, leidžiančiais atskirti prekes arba paslaugas, skaičius turi būti laikomas ribotu.
48 Pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką teisė į prekių ženklą yra EB sutartimi siekiamos įtvirtinti ir palaikyti neiškreiptos konkurencijos sistemos esminė dalis (žr. 1990 m. spalio 17 d. Sprendimo HAG II, C‑10/89, Rink. p. I-3711, 13 punktą ir 1999 m. vasario 23 d. Sprendimo BMW, C‑63/97, Rink. p. I-905, 62 punktą). Prekių ženklo jo savininkui suteikiamos teisės ir galios turi būti nagrinėjamos atsižvelgiant į šį tikslą.
49 Be to, pagal direktyvos 5 straipsnio 1 dalį įregistruotas prekių ženklas suteikia jo savininkui išimtines teises tam tikrų prekių ir paslaugų atžvilgiu, o tai leidžia jam monopolizuoti žymenį, įregistruotą kaip prekių ženklą, neribotam laikui.
50 Galimybė įregistruoti prekių ženklą gali būti ribojama viešojo intereso sumetimais.
51 Dėl šios priežasties direktyvos 3 straipsnyje išvardytus įvairius atsisakymo registruoti pagrindus tikslinga aiškinti atsižvelgiant į bendrąjį interesą, kuriuo grindžiamas kiekvienas iš jų (žr. 2002 m. birželio 18 d. Sprendimo Philips, C‑299/99, Rink. p. I-5475, 77 punktą).
52 Dėl direktyvos 3 straipsnio 1 dalies c punkto Teisingumo Teismas pripažino, kad šia nuostata siekiamas tikslas yra pagrįstas bendruoju interesu, reikalaujančiu, kad prekių ar paslaugų, kurioms prašoma registracijos, kategorijas apibūdinantys žymenys ar nuorodos galėtų būti visų nevaržomai naudojami (1999 m. gegužės 4 d. Sprendimo Windsurfing Chiemsee, C‑108/97 ir C‑109/97, Rink. p. I-2779, 25 punktas ir 2003 m. balandžio 8 d. Sprendimo Linde ir kt., C‑53/01–C‑55/01, Rink. p. I-3161, 73 punktas).
53 Panašiai dėl direktyvos 3 straipsnio 1 dalies e punkto Teisingumo Teismas jau buvo nurodęs, jog šia nuostata siekiamas tikslas yra pagrįstas bendruoju interesu, reikalaujančiu, kad forma, kurios esminės charakteristikos atlieka techninę funkciją ir buvo pasirinktos jai atlikti, galėtų būti visų nevaržomai naudojama (minėtų sprendimų Philips 80 punktas ir Linde ir kt. 72 punktas).
54 Kalbant apie neapribotų erdvėje spalvų per se registravimą kaip prekių ženklų, ribotas realiai prieinamų spalvų skaičius reiškia, kad nedidelis skaičius įregistruotų prekių ženklų tam tikroms prekėms ar paslaugoms galėtų išsemti visą esamų spalvų spektrą. Toks platus monopolis prieštarautų neiškreiptos konkurencijos sistemai, būtent dėl to, kad jis galėtų sukurti nepateisinamą vieno ūkio subjekto konkurencinį pranašumą. Jau veikiančių ūkio subjektų galimybė įregistruoti savo naudai visą esamų spalvų spektrą, darant žalą naujiems ūkio subjektams, taip pat neskatintų ekonominės raidos ir verslo iniciatyvos.
55 Taigi tenka pripažinti, kad Bendrijos prekių ženklų teisėje egzistuoja bendrasis interesas pernelyg neriboti spalvų prieinamumo kitiems ūkio subjektams, siūlantiems prekes ar paslaugas, kurios yra tos pačios rūšies kaip ir tos, kurioms prašoma registracijos.
56 Juo didesnis prekių ar paslaugų, kurioms prašoma įregistruoti prekių ženklą, skaičius, juo labiau perdėta gali tapti šio ženklo suteikiama išimtinė teisė ir juo labiau tikėtinas konfliktas tarp šios teisės ir neiškreiptos konkurencijos sistemos palaikymo bei bendrojo intereso pernelyg neriboti spalvų prieinamumo kitiems ūkio subjektams, siūlantiems prekes ar paslaugas, kurios yra tos pačios rūšies kaip ir tos, kurioms prašoma registracijos.
57 Komisija savo pastabose teigė, kad idėja, jog tam tikri žymenys turi likti prieinami ir dėl to negali naudotis apsauga, yra labiau išreikšta direktyvos 6 straipsnyje negu 2 ir 3 straipsniuose. Su šiuo argumentu negalima sutikti.
58 Direktyvos 6 straipsnyje numatyti prekių ženklo suteikiamų teisių apribojimai jį įregistravus. Komisijos argumentas skatina minimaliai tikrinti direktyvos 3 straipsnyje numatytų atmetimo pagrindų buvimą nagrinėjant paraišką įregistruoti, nes pavojų, jog ūkio subjektai pasisavins kai kuriuos žymenis, kurie turėtų likti prieinami visiems, pašalina 6 straipsnyje nustatyti apribojimai, taikomi įregistruoto prekių ženklo suteikiamų teisių įgyvendinimo stadijoje. Ši argumentacija iš esmės prilygsta kompetentingos institucijos įgaliojimų vertinti direktyvos 3 straipsnyje numatytus atmetimo pagrindus prekių ženklo registravimo momentu atėmimui ir jų perdavimui teismams, atsakingiems už prekių ženklo suteikiamų teisių praktinio įgyvendinimo užtikrinimą.
59 Šis požiūris neatitinka direktyvos sistemos, pagrįstos iki registracijos atliekamu, o ne a posteriori patikrinimu. Jokia direktyvos nuostata neleidžia daryti tokios išvados iš jos 6 straipsnio. Atvirkščiai, direktyvos 2 ir 3 straipsniuose nurodytų kliūčių registracijai skaičius ir jų detalus aprašymas bei gynimo priemonių platus pasirinkimas atsisakymo atveju rodo, kad prašant registracijos atliekamas patikrinimas neturi būti minimalus. Šis patikrinimas turi būti griežtas ir išsamus, siekiant užkirsti kelią netinkamai prekių ženklo registracijai. Kaip Teisingumo Teismas jau buvo nurodęs, teisinio tikrumo ir tinkamo administravimo sumetimais būtina užtikrinti, kad nebūtų registruojami prekių ženklai, kurių naudojimą galima sėkmingai nuginčyti teisme (1998 m. rugsėjo 29 d. Sprendimo Canon, C‑39/97, Rink. p. I-5507, 21 punktas).
60 Todėl į trečiąjį prejudicinį klausimą reikia atsakyti, kad vertinant konkrečios spalvos kaip prekių ženklo galimą skiriamąjį požymį būtina atsižvelgti į bendrąjį interesą pernelyg neriboti spalvų prieinamumo kitiems ūkio subjektams, siūlantiems prekes ar paslaugas, kurios yra tos pačios rūšies kaip ir tos, kurioms prašoma registracijos.
Dėl pirmojo klausimo ir antrojo klausimo a punkto
61 Savo pirmuoju klausimu ir antrojo klausimo a punktu prašymą pateikęs teismas iš esmės siekia sužinoti, ar spalva per se gali būti pripažįstama turinčia skiriamąjį požymį direktyvos 3 straipsnio 1 dalies b punkto ir 3 dalies prasme, ir, jei taip, kokiomis sąlygomis.
62 Pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką prekių ženklo esminė funkcija yra garantuoti vartotojui ar galutiniam naudotojui prekių ženklu pažymėtos prekės ar paslaugos tapatybę, kad jis galėtų neklysdamas atskirti šią prekę ar paslaugą nuo kitokios kilmės prekių ar paslaugų (žr. minėto sprendimo Canon 28 punktą ir 2001 m. spalio 4 d. Sprendimo Merz ? Krell, C‑517/99, Rink. p. I‑6959, 22 punktą). Prekių ženklas turi atskirti atitinkamas prekes ar paslaugas kaip pagamintas ar suteiktas konkrečios įmonės. Šia prasme reikia atsižvelgti tiek į įprastą prekių ženklų kaip kilmės nuorodų naudojimą atitinkamose srityse, tiek į atitinkamos visuomenės suvokimą.
63 Kaip buvo apibrėžta šio sprendimo 46 punkte, atitinkamą visuomenę sudaro paprastas, pakankamai informuotas, protingai pastabus ir nuovokus vartotojas.
64 Reikia atsižvelgti į faktą, kad paprastas vartotojas labai retai turi galimybę tiesiogiai palyginti skirtingus prekių ženklus, bet turi pasitikėti jo atmintyje išlikusiu netobulu jų vaizdu (žr. minėto sprendimo Lloyd Schuhfabrik Meyer 26 punktą ir 2003 m. kovo 20 d. Sprendimo LTJ Diffusion, C‑291/00, Rink. p. I-2799, 52 punktą).
65 Atitinkamos visuomenės suvokimas iš spalvos per se sudaryto žymens atveju nebūtinai yra toks pats kaip žodinio arba vaizdinio prekių ženklo, kurį sudaro žymuo, nesusijęs su prekių ženklu žymimų prekių išvaizda, atveju. Nors visuomenė yra įpratusi tučtuojau suvokti žodinius ir vaizdinius prekių ženklus kaip prekių kilmę nurodančius žymenis, taip nebūtinai atsitinka tuo atveju, kai žymuo painiojasi su prekės, kuriai jį prašoma įregistruoti kaip prekių ženklą, išvaizda. Vartotojai nėra įpratę spręsti apie prekių kilmę pagal jų ar jų pakuotės spalvą, nesant jokių grafinių ar tekstinių požymių, nes dabartinėje komercinėje praktikoje spalva per se iš principo nenaudojama kaip identifikavimo priemonė. Spalvai per se paprastai nebūdinga savybė atskirti konkrečios įmonės prekes.
66 Spalvos per se atveju skiriamojo požymio buvimas prieš naudojimą yra įmanomas tik išimtiniais atvejais, būtent kai prekių ar paslaugų, kurioms prašoma įregistruoti prekių ženklą, skaičius labai ribotas, o atitinkama rinka – specifinė.
67 Tačiau net jeigu spalva per se neturi ab initio skiriamojo požymio direktyvos 3 straipsnio 1 dalies b punkto prasme, ji gali šį įgyti prekių ar paslaugų, kurioms prašoma ją įregistruoti, atžvilgiu, ją naudojant pagal šio straipsnio 3 dalį. Toks skiriamasis požymis gali būti įgyjamas, inter alia, po to, kai suinteresuotoji visuomenė susipažįsta su juo įprasta tvarka. Tokiais atvejais kompetentinga institucija turi visapusiškai įvertinti įrodymus, kad prekių ženklas tapo tinkamas identifikuoti atitinkamą prekę kaip pagamintą konkrečios įmonės bei atskirti šią prekę nuo kitų įmonių prekių (minėto sprendimo Windsurfing Chiemsee 49 punktas).
68 Taigi į pirmąjį prejudicinį klausimą reikia atsakyti, kad spalva per se, neapribota erdvėje, gali turėti skiriamąjį požymį direktyvos 3 straipsnio 1 dalies b punkto ir 3 dalies prasme tam tikrų prekių ir paslaugų atžvilgiu su sąlyga, kad, inter alia, ją galima aiškiai, tiksliai, užbaigtu, lengvai prieinamu, suprantamu, pastoviu ir objektyviu būdu pavaizduoti grafiškai. Pastarosios sąlygos negalima įvykdyti tiesiog pavaizduojant atitinkamą spalvą ant popieriaus, užtat ji gali būti įvykdoma pažymint šią spalvą tarptautiniu mastu pripažintu identifikacijos kodu.
69 Į antrojo prejudicinio klausimo a punktą reikia atsakyti, kad spalva per se gali būti pripažinta turinčia skiriamąjį požymį direktyvos 3 straipsnio 1 dalies b punkto ir 3 dalies prasme, su sąlyga, kad, atsižvelgiant į atitinkamos visuomenės suvokimą, prekių ženklas gali identifikuoti prekę ar paslaugą, kuriai prašoma registracijos, kaip pagamintą ar suteiktą konkrečios įmonės bei atskirti šią prekę ar paslaugą nuo kitų įmonių prekių ar paslaugų.
Dėl antrojo klausimo b punkto
70 Antrojo klausimo b punktu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia sužinoti, ar nustatant spalvos per se skiriamojo požymio buvimą direktyvos 3 straipsnio 1 dalies b punkto prasme turi reikšmės tai, kad įregistruoti šią spalvą kaip prekių ženklą prašoma dideliam skaičiui prekių ar paslaugų, konkrečiai prekei ar paslaugai arba konkrečiai prekių ar paslaugų grupei.
71 Atsižvelgiant į šio sprendimo 56, 66 ir 67 punktuose išdėstytas pastabas, į antrojo prejudicinio klausimo b punktą reikia atsakyti, kad prašymas įregistruoti spalvą per se kaip prekių ženklą dideliam skaičiui prekių ar paslaugų, konkrečiai prekei ar paslaugai arba konkrečiai prekių ar paslaugų grupei turi reikšmės, kartu su kitomis konkretaus atvejo aplinkybėmis, tiek vertinant prašomos įregistruoti spalvos skiriamąjį požymį, tiek tai, ar jos registracija nepažeis bendrojo intereso pernelyg neriboti spalvų prieinamumo kitiems ūkio subjektams, siūlantiems prekes ir paslaugas, kurios yra tokios pačios rūšies kaip ir tos, kurioms prašoma registracijos.
Dėl ketvirtojo klausimo
72 Savo ketvirtuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia sužinoti, ar nustatant prekės ženklo skiriamojo požymio buvimą direktyvos 3 straipsnio 1 dalies b punkto ir 3 dalies prasme prekių ženklus registruojanti kompetentinga institucija turi atlikti abstraktų arba konkretų patikrinimą, atsižvelgdama į visas konkretaus atvejo aplinkybes, ypač į šio prekių ženklo naudojimą.
73 Visų pirma, pažymėtina, kad direktyvos preambulės dvyliktoje konstatuojamojoje dalyje nustatyta, kad „visoms Bendrijos narėmis esančioms valstybėms privaloma laikytis Paryžiaus konvencijos dėl pramoninės nuosavybės apsaugos“ bei kad „ši direktyva turi visiškai atitikti Paryžiaus konvencijos nuostatas“.
74 Paryžiaus konvencijos 6 quinquies straipsnio C dalies 1 punkte nurodoma, kad „siekiant nustatyti, ar ženklui gali būti suteikta apsauga, reikia atsižvelgti į visas aplinkybes ir ypač į ženklo naudojimo laiką“.
75 Antra, įregistruoti žymenį kaip prekių ženklą visada prašoma paraiškoje nurodytų prekių ar paslaugu atžvilgiu. Dėl šios priežasties prekių ženklo skiriamasis požymis turi būti vertinamas atsižvelgiant, pirma, į prekes ar paslaugas, kurioms prašoma registracijos, ir, antra, į tai, kaip jį suvokia atitinkama visuomenė.
76 Kadangi prekių ženklus registruojanti kompetentinga institucija turi įsitikinti, kad žymuo turi skiriamųjų požymių jo registracijos kaip prekių ženklo siekiančios įmonės prekių ar paslaugų atžvilgiu, ji turi atlikti ne abstraktų, bet būtinai konkretų patikrinimą. Tikrinant turi būti atsižvelgiama į visas svarbias konkretaus atvejo aplinkybes, įskaitant žymens, kurį prašoma įregistruoti kaip prekių ženklą, naudojimą.
77 Taigi į ketvirtąjį prejudicinį klausimą reikia atsakyti, kad vertindama prekių ženklo skiriamojo požymio buvimą direktyvos 3 straipsnio 1 dalies b punkto ir 3 dalies prasme prekių ženklus registruojanti kompetentinga institucija turi atlikti konkretų patikrinimą, atsižvelgdama į visas konkretaus atvejo aplinkybes ir ypač į šio prekių ženklo naudojimą.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
78 Nyderlandų Karalystės ir Jungtinės Karalystės vyriausybių bei Komisijos, kurios pateikė Teisingumo Teismui savo pastabas, išlaidos nėra atlygintinos. Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas etapų nacionalinio teismo nagrinėjamoje byloje, išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas.
Remdamasis šiais motyvais,
TEISINGUMO TEISMAS,
atsakydamas į 2001 m. vasario 23 d. Nutartimi Hoge Raad der Nederlanden pateiktus klausimus, nusprendžia:
1. Spalva per se, neapribota erdvėje, gali turėti skiriamąjį požymį 1988 m. gruodžio 21 d. Pirmosios Tarybos direktyvos 89/104/EEB valstybių narių įstatymams, susijusiems su prekių ženklais, suderinti direktyvos 3 straipsnio 1 dalies b punkto ir 3 dalies prasme tam tikrų prekių ir paslaugų atžvilgiu su sąlyga, kad, inter alia, ją galima aiškiai, tiksliai, užbaigtu, lengvai prieinamu, suprantamu, pastoviu ir objektyviu būdu pavaizduoti grafiškai. Pastarosios sąlygos negalima įvykdyti tiesiog pavaizduojant atitinkamą spalvą ant popieriaus, bet ji gali būti įvykdoma pažymint šią spalvą tarptautiniu mastu pripažintu identifikacijos kodu.
2. Vertinant konkrečios spalvos kaip prekių ženklo galimą skiriamąjį požymį būtina atsižvelgti į bendrąjį interesą pernelyg neriboti spalvų prieinamumo kitiems ūkio subjektams, siūlantiems prekes ir paslaugas, kurios yra tokios pačios rūšies kaip ir tos, kurioms prašoma registracijos.
3. Spalva per se gali būti pripažinta turinčia skiriamąjį požymį Direktyvos 89/104 3 straipsnio 1 dalies b punkto ir 3 dalies prasme su sąlyga, kad, atsižvelgiant į atitinkamos visuomenės suvokimą, prekių ženklas gali identifikuoti prekę ar paslaugą, kuriai prašoma registracijos, kaip pagamintą ar suteiktą konkrečios įmonės bei atskirti šią prekę ar paslaugą nuo kitų įmonių prekių ar paslaugų.
4. Prašymas įregistruoti spalvą per se kaip prekių ženklą dideliam skaičiui prekių ar paslaugų, konkrečiai prekei ar paslaugai arba konkrečiai prekių ar paslaugų grupei turi reikšmės, kartu su kitomis konkretaus atvejo aplinkybėmis, tiek vertinant prašomos įregistruoti spalvos skiriamąjį požymį, tiek tai, ar jos registracija nepažeis bendrojo intereso pernelyg neriboti spalvų prieinamumo kitiems ūkio subjektams, siūlantiems prekes ir paslaugas, kurios yra tokios pačios rūšies kaip ir tos, kurioms prašoma registracijos.
5. Vertindama prekės ženklo skiriamojo požymio buvimą Direktyvos 89/104 3 straipsnio 1 dalies b punkto ir 3 dalies prasme prekių ženklus registruojanti kompetentinga institucija turi atlikti konkretų patikrinimą, atsižvelgdama į visas konkretaus atvejo aplinkybes ir ypač į šio prekių ženklo naudojimą.
Puissochet | Wathelet | Timmermans |
Macken | von Bahr | Cunha Rodrigues |
Paskelbta 2003 m. gegužės 6 d. viešame posėdyje Liuksemburge.
R. Grass | | G. C. Rodríguez Iglesias |