CURIA - Documents

Home > Search form > List of results > Documents

Start printing

Language of document : ECLI:EU:T:2013:273

BENDROJO TEISMO (trečioji kolegija) SPRENDIMAS

2013 m. gegužės 28 d.(*)

„Bendra užsienio ir saugumo politika – Ribojamosios priemonės, taikomos tam tikriems asmenims ir subjektams, atsižvelgiant į situaciją Tunise – Lėšų įšaldymas – Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 17 straipsnio 1 dalis – Ieškinys dėl žalos atlyginimo – Bendrojo Teismo procedūros reglamento 44 straipsnio 1 dalies c punktas – Nepriimtinumas“

Byloje T‑187/11

Mohamed Trabelsi,

Ines Lejri,

Moncef Trabelsi,

Selima Trabelsi,

Tarek Trabelsi,

iš pradžių atstovaujami advokato A. Metzker, vėliau advokato A. Tekari,

ieškovai,

prieš

Europos Sąjungos Tarybą, iš pradžių atstovaujamą G. Étienne ir A. Vitro, vėliau G. Étienne, M. Bishop ir M.‑M. Joséphidès,

atsakovę,

palaikomą

Europos Komisijos, atstovaujamos A. Bordes ir M. Konstantinidis,

Tuniso Respublikos, atstovaujamos advokato W. Bourdon,

įstojusių į bylą šalių,

dėl prašymo panaikinti 2011 m. vasario 4 d. Tarybos įgyvendinimo sprendimą 2011/79/BUSP, kuriuo įgyvendinamas Sprendimas 2011/72/BUSP dėl ribojamųjų priemonių, taikytinų tam tikriems asmenims ir subjektams atsižvelgiant į padėtį Tunise (OL L 31, p. 40) ir prašymo atlyginti žalą su palūkanomis,

BENDRASIS TEISMAS (trečioji kolegija),

kurį sudaro pirmininkas O. Czúcz, teisėjai I. Labucka ir D. Gratsias (pranešėjas),

posėdžio sekretorė C. Kristensen, administratorė,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2012 m. lapkričio 7 d. posėdžiui,

priima šį

Sprendimą

Ginčo aplinkybės

1 Po 2010 m. gruodžio mėn. ir 2011 m. sausio mėn. politinių įvykių Tunise Europos Sąjungos Taryba, remdamasi ESS 29 straipsniu, 2011 m. sausio 31 d. priėmė Sprendimą 2011/72/BUSP dėl ribojamųjų priemonių, taikytinų tam tikriems asmenims ir subjektams atsižvelgiant į padėtį Tunise (OL L 28, p. 62).

2 Sprendimo 2011/72 1 ir 2 konstatuojamosiose dalyse skelbiama:

„2011 m. sausio 31 d. Taryba dar kartą patvirtino, kad ji visiškai solidarizuojasi su Tunisu ir jo žmonėmis bei visapusiškai remia jų pastangas sukurti stabilią demokratiją, teisinę valstybę, užtikrinti demokratinį pliuralizmą ir visapusišką pagarbą žmogaus teisėms bei pagrindinėms laisvėms.

Be to, Taryba nusprendė priimti ribojamąsias priemones, taikytinas už Tuniso valstybės lėšų pasisavinimą atsakingiems asmenims, kurie taip elgdamiesi neleidžia Tuniso žmonėms pasinaudoti jų ekonomikos ir visuomenės tvaraus vystymosi teikiama nauda bei kenkia demokratijos vystymuisi jų šalyje.“

3 Pagal Sprendimo 2011/72 1 straipsnį:

„1. Įšaldomos visos priede išvardytiems už Tuniso valstybės lėšų pasisavinimą atsakingiems asmenims ir su jais susijusiems fiziniams ar juridiniams asmenims ar subjektams priklausančios, jų nuosavybe esančios, jų valdomos ar kontroliuojamos lėšos ir ekonominiai ištekliai.

2. Neleidžiama priede išvardytiems fiziniams ar juridiniams asmenims arba subjektams arba jų naudai tiesiogiai ar netiesiogiai naudotis lėšomis ar ekonominiais ištekliais.

3. Valstybės narės kompetentinga institucija gali leisti nutraukti tam tikrų lėšų ar ekonominių išteklių įšaldymą arba leisti jais naudotis tokiomis sąlygomis, kurios, jos nuomone, yra tinkamos, nustačiusi, kad atitinkamos lėšos ar ekonominiai ištekliai yra:

a) būtini priede išvardytų asmenų ir jų išlaikomų šeimos narių pagrindiniams poreikiams patenkinti <...>;

b) skirti išimtinai pagrįstiems profesiniams mokesčiams sumokėti ir su teisinių paslaugų teikimu susijusioms išlaidoms kompensuoti;

c) skirti išimtinai mokesčiams arba aptarnavimo mokesčiams už įprastą įšaldytų lėšų ar ekonominių išteklių laikymą arba tvarkymą sumokėti; arba

d) būtini nenumatytoms išlaidoms padengti <...>.“

4 Pagal Sprendimo 2011/72 2 straipsnio 1 dalį „valstybės narės arba Sąjungos vyriausiojo įgaliotinio užsienio reikalams ir saugumo politikai pasiūlymu Taryba nustato priede pateiktą sąrašą ir jį iš dalies keičia“.

5 Pagal Sprendimo 2011/72 3 straipsnio 1 dalį „priede nurodomi asmenų ir subjektų įtraukimo į sąrašą motyvai“.

6 Pagal Sprendimo 2011/72 5 straipsnį:

„Šis sprendimas taikomas 12 mėnesių. Jis nuolat peržiūrimas. Prireikus jis atnaujinamas ar iš dalies keičiamas, jei Taryba mano, kad jame numatyti tikslai nepasiekti.“

7 Prie Sprendimo 2011/72 pridėtame sąraše nurodyti tik du fiziniai asmenys: buvęs Tuniso Respublikos prezidentas Zine el‑Abidine Ben Hamda Ben Ali ir jo sutuoktinė Leïla Bent Mohammed Trabelsi.

8 Atsižvelgdama į „Sprendimą 2011/72 <...>, ypač į jo 2 straipsnio 1 dalį kartu su Europos Sąjungos sutarties 31 straipsnio 2 dalimi“, Taryba priėmė 2011 m. vasario 4 d. Įgyvendinimo sprendimą 2011/79/BUSP, kuriuo įgyvendinamas Sprendimas 2011/72 (OL L 31, p. 40, toliau – ginčijamas sprendimas).

9 Ginčijamo sprendimo 1 straipsnyje nurodyta, kad prie Sprendimo 2011/72 pridėtas sąrašas pakeičiamas nauju. Į naują sąrašą įtraukti 48 fiziniai asmenys. Šio sąrašo ketvirtoje eilutėje, skiltyje „Vardas, pavardė“, įrašyta „Mohamed Ben Moncef Ben Mohamed TRABELSI“. Skiltyje „Tapatybės nustatymo informacija“ patikslinta: „Tunisietis, gimęs 1980 m. sausio 7 d. Sabha-Lybie, Yamina SOUIEI sūnus, bendrovės vadovas, Inès LEJRI sutuoktinis, gyvenamosios vietos adresas: Résidence de l'étoile du nord - suite B- 7ème étage - appt. No25 - Centre urbain du nord - Cité El Khadra - Tunis, nacionalinės tapatybės kortelės Nr. 04524472“. Galiausiai skiltyje „Įtraukimo į sąrašą motyvai“ nurodyta: „Asmuo, kurio atžvilgiu Tuniso valdžios institucijos vykdo teisminį tyrimą dėl nekilnojamojo ir kilnojamojo turto įsigijimo, banko sąskaitų atidarymo ir lėšų laikymo keliose valstybėse – veiklos, kuri yra pinigų plovimo operacijų dalis“.

10 Ginčijamas sprendimas, kaip numatyta jo 2 straipsnyje, įsigaliojo savo priėmimo dieną.

11 Atsižvelgdama į SESV 215 straipsnio 2 dalį ir Sprendimą 2011/72, Taryba 2011 m. vasario 4 d., t. y. tą pačią dieną kaip ir ginčijamą sprendimą, priėmė Reglamentą (ES) Nr. 101/2011 dėl ribojamųjų priemonių, taikytinų tam tikriems asmenims, subjektams ir įstaigoms atsižvelgiant į padėtį Tunise (OL L 31, p. 1). Kaip matyti iš šio reglamento 2 konstatuojamosios dalies šis reglamentas priimtas, nes Sprendimu 2011/72 nustatytos priemonės „patenka į [SESV] taikymo sritį ir todėl joms įgyvendinti būtina imtis reguliavimo veiksmų Sąjungos lygiu <...>“.

12 Reglamento Nr. 101/2011 2 straipsnio 1 ir 2 dalyse iš esmės perteiktos Sprendimo 2011/72 1 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatos. Be to, šio reglamento „I priedas“ yra identiškas Sprendimo 2011/72, iš dalies pakeisto ginčijamu sprendimu, priedui.

13 2011 m. vasario 7 d. Mohamed Ben Moncef Ben Mohamed Trabelsi išsiųstas raštas, kuriame nurodyta, pirma, kad jo atžvilgiu, remiantis ginčijamu sprendimu, imtasi ribojamųjų priemonių, antra, kad jis gali pateikti paraišką atitinkamos valstybės narės kompetentingoms institucijoms, kad gautų leidimą naudotis įšaldytomis lėšomis pagrindiniams poreikiams tenkinti arba tam tikriems mokėjimams atlikti, trečia, kad jis gali pateikti Tarybai prašymą iš naujo ištirti jo padėtį ir, ketvirta, kad jis gali apskųsti ginčijamą sprendimą Bendrajame Teisme. Iš Bendrajam Teismui pateiktų bylos dokumentų matyti, kad šis raštas, neįteikus jo adresatui, buvo grąžintas Tarybai.

14 Sprendime 2011/72, iš dalies pakeistame ginčijamu sprendimu, numatytų ribojamųjų priemonių taikymas 2012 m. sausio 27 d. Tarybos sprendimu 2012/50/BUSP, kuriuo iš dalies keičiamas Sprendimas 2011/72 (OL L 27, p. 11), ir 2013 m. sausio 31 d. Tarybos sprendimu 2013/72/BUSP, kuriuo iš dalies keičiamas Sprendimas 2011/72 (OL L 32, p. 20), pratęstas atitinkamai iki 2013 m. sausio 31 d. ir iki 2014 m. sausio 31 d.

Procesas ir šalių reikalavimai

15 2011 m. kovo 30 d. Bendrojo Teismo kanceliarijoje pateiktu pareiškimu Mohamed Ben Moncef Ben Mohamed Trabelsi, jo sutuoktinė Ines Lejri ir jų trys nepilnamečiai vaikai Moncef, Selima ir Tarek (toliau atitinkamai – pirmasis ieškovas, antrasis ieškovas, trečiasis ieškovas, ketvirtasis ieškovas ir penktasis ieškovas) pareiškė šį ieškinį. Jie Bendrojo Teismo prašo:

– panaikinti ginčijamą sprendimą;

– „išbraukti“ iš šio sprendimo pirmojo ir antrojo ieškovų vardus ir pavardes bei pirmojo ieškovo motinos vardą ir pavardę ir nurodytą jo adresą;

– „suteikti“ pirmajam ir antrajam ieškovams „teisę atsakyti“,

– „apsaugoti“ penktąjį ieškovą,

– nurodyti Tarybai „iš naujo išnagrinėti savo aktą ir laikytis nekaltumo prezumpcijos principo“,

– „sustabdyti Tarybos priimto akto galiojimą“,

– nurodyti Tarybai pervesti pirmajam ieškovui 150 000 EUR sumą kaip jam padarytos žalos atlyginimą su palūkanomis,

– „priteisti iš Sąjungos 25 000 EUR bylinėjimosi išlaidų“,

– „priteisti iš valstybės kitas su byla susijusias ieškovų patirtas išlaidas, kurių sumą [Bendrasis] Teismas turės teisingai nustatyti, remdamasis [Prancūzijos administracinės teisenos kodekso] L 761‑1 straipsniu“.

16 Atskiru dokumentu, Bendrojo Teismo kanceliarijai pateiktu 2011 m. kovo 31 d., ieškovai pateikė prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones. 2011 m. liepos 14 d. nutartimi Bendrojo Teismo pirmininkas atmetė šį prašymą ir atidėjo bylinėjimosi išlaidų klausimą.

17 2011 m. birželio 24 d. Tuniso Respublika pateikė prašymą leisti įstoti į bylą. 2011 m. rugsėjo 26 d. nutartimi Bendrojo Teismo trečiosios kolegijos pirmininkas leido jai įstoti į bylą ir nurodė, kad byla jos atžvilgiu turi būti nagrinėjama konfidencialiai.

18 2011 m. liepos 11 d. Europos Komisija pateikė prašymą leisti įstoti į bylą. 2011 m. rugsėjo 26 d. nutartimi Bendrojo Teismo trečiosios kolegijos pirmininkas leido jai įstoti į bylą.

19 2011 m. rugsėjo 28 d. Bendrojo Teismo kanceliarijoje Taryba pateikė atsiliepimą į ieškinį. Ji prašo Bendrojo Teismo atmesti ieškinį ir priteisti iš ieškovų bylinėjimosi išlaidas.

20 2011 m. lapkričio 17 d. Komisija nurodė, kad neketina pateikti įstojimo į bylą paaiškinimų. Tuniso Respublika nepateikė įstojimo į bylą paaiškinimų per terminą, jai nustatytą pagal Bendrojo Teismo procedūros reglamento 116 straipsnio 4 dalį.

21 Ieškovai nepateikė dubliko per terminą, jiems nustatytą pagal Procedūros reglamento 47 straipsnio 2 dalį.

22 Remdamasis teisėjo pranešėjo pranešimu, Bendrasis Teismas (trečioji kolegija) nusprendė pradėti žodinę proceso dalį. Taikydamas proceso organizavimo priemones, jis paprašė šalių atsakyti į klausimą.

23 Dokumentais, Bendrojo Teismo kanceliarijoje užregistruotais atitinkamai 2012 m. rugsėjo 27 d., 2012 m. rugsėjo 28 d. ir 2012 m. spalio 2 d., Komisija, ieškovai ir Taryba įvykdė šį prašymą.

24 Be to, dokumentais, Bendrojo Teismo kanceliarijoje užregistruotais 2012 m. spalio 30 d. ir 2012 m. lapkričio 5 d., Taryba pateikė naujų įrodymų.

25 Per 2012 m. lapkričio 7 d. posėdį buvo išklausyti ieškovų ir Tarybos argumentai žodžiu ir atsakymai į Bendrojo Teismo pateiktus klausimus.

Dėl teisės

A – Dėl priimtinumo

26 Pagal Procedūros reglamento 111 straipsnį, jeigu ieškinys akivaizdžiai nepriklauso Bendrojo Teismo jurisdikcijai arba yra akivaizdžiai nepriimtinas, jis gali motyvuota nutartimi ir nesiimdamas jokių kitų veiksmų nagrinėjamoje byloje priimti sprendimą dėl šio ieškinio.

27 A fortiori, jei reikalavimas akivaizdžiai nepriklauso Bendrojo Teismo jurisdikcijai arba jei, nesvarbu dėl kokios priežasties, ieškinyje pateiktas reikalavimas yra akivaizdžiai nepriimtinas, Bendrasis Teismas gali, taip pat savo iniciatyva, iškelti šį preliminarų klausimą ir priimti dėl jo sprendimą (2009 m. rugsėjo 29 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Thomson Sales Europe prieš Komisiją, T‑225/07 ir T‑364/07, neskelbiamo Rinkinyje, 217 punktas ir 2012 m. birželio 13 d. Sprendimo Insula prieš Komisiją, T‑246/09, 105 punktas).

28 Atsižvelgiant būtent į šiuos samprotavimus reikia nagrinėti, ar Bendrasis Teismas turi jurisdikciją priimti sprendimą dėl ieškovų pateiktų reikalavimų ir šių reikalavimų priimtinumo.

1. Reikalavimo panaikinti apimtis ir priimtinumas

a) Reikalavimo panaikinti apimtis

29 Kaip priminta šio sprendimo 15 punkte, ieškovai ieškiniu reikalauja panaikinti visą ginčijamą sprendimą. Be to, jie prašo Bendrojo Teismo „išbraukti“ iš šio sprendimo pirmojo ir antrojo ieškovų vardus ir pavardes bei pirmojo ieškovo motinos vardą ir pavardę ir nurodytą pirmojo ieškovo adresą.

30 Šiuo atžvilgiu svarbu pažymėti, kad šį reikalavimą apima reikalavimas panaikinti ginčijamą sprendimą.

31 Be to, reikia konstatuoti, kad per posėdį paklaustas apie šio sprendimo 29 punkte minimų reikalavimų apimtį ieškovų advokatas nurodė, kad jo klientai prašo panaikinti ginčijamą sprendimą tik tiek, kiek jis susijęs su pirmuoju ieškovu. Tai pažymėta posėdžio protokole.

b) Ieškovų suinteresuotumas pareikšti ieškinį

32 Pagal SESV 263 straipsnio ketvirtą pastraipą kiekvienas fizinis ar juridinis asmuo gali pateikti ieškinį dėl jam skirtų aktų arba aktų, kurie yra tiesiogiai ir konkrečiai su juo susiję.

33 Šiuo atveju ginčijamame sprendime įvardytas pirmasis ieškovas. Todėl šis ieškovas visiškai suinteresuotas reikalauti šį sprendimą panaikinti tiek, kiek sprendimas su juo susijęs. Šis suinteresuotumas pareikšti ieškinį tebėra iki šiol, nes Sprendime 2011/72, iš dalies pakeistame ginčijamu sprendimu, numatytų ribojamųjų priemonių taikymas pratęstas.

34 Dėl kitų ieškovų, t. y. pirmojo ieškovo sutuoktinės ir nepilnamečių vaikų, pažymėtina, kad nereikia nagrinėti, nei ar jie turi teisę pareikšti ieškinį, nei atitinkamai jų suinteresuotumo tai daryti, nes jie nepateikia kitų reikalavimų nei tie, kuriuos pateikia pirmasis ieškovas (šiuo klausimu žr. 1993 m. kovo 24 d. Teisingumo Teismo sprendimo CIRFS ir kt. prieš Komisiją, C‑313/90, Rink. p. I‑1125, 31 punktą; 2003 m. liepos 8 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Verband der freien Rohrwerke ir kt. prieš Komisiją, T‑374/00, Rink. p. II‑2275, 57 punktą ir 2007 m. liepos 9 d. Sprendimo Sun Chemical Group ir kt. prieš Komisiją, T‑282/06, Rink. p. II‑2149, 50 punktą).

2. Kitų reikalavimų priimtinumas

a) Reikalavimas, kad Bendrasis Teismas suteiktų [pirmajam ir antrajam ieškovams] „teisę atsakyti“ ir „apsaugotų“ penktąjį ieškovą

35 Ieškovai prašo Bendrąjį Teismą „apsaugoti“ penktąjį ieškovą.

36 Tačiau jokia Sutarčių nuostata ir joks principas nesuteikia Bendrajam Teismui jurisdikcijos priimti sprendimą dėl tokio prašymo. Be to ieškovai nepatikslino, kokiu teisiniu pagrindu remiasi.

37 Šiomis sąlygomis minėtą prašymą reikia atmesti kaip pateiktą jurisdikcijos jį nagrinėti akivaizdžiai neturinčiam teismui.

38 Be to, ieškovai prašo Bendrojo Teismo suteikti [pirmajam ir antrajam ieškovams] „teisę atsakyti“. Tačiau dėl šio sprendimo 36 punkte išdėstytų motyvų šį reikalavimą reikia atmesti, kaip tvirtino Taryba, kaip pateiktą jurisdikcijos jį nagrinėti neturinčiam teismui.

b) Reikalavimas teikti nurodymus

39 Ieškovai prašo Bendrojo Teismo nurodyti Tarybai „iš naujo išnagrinėti savo aktą ir laikytis nekaltumo prezumpcijos principo“.

40 Tačiau Sąjungos teismas, vykdydamas SESV 263 straipsnio nuostatomis jam suteiktus įgaliojimus dėl panaikinimo, neturi teisės teikti nurodymų institucijoms (2007 m. liepos 12 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo CB prieš Komisiją, T‑266/03, neskelbiamo Rinkinyje, 78 punktas ir 2010 m. rugsėjo 9 d. Sprendimo Now Pharm prieš Komisiją, T‑74/08, Rink. p. II‑4661, 19 punktas).

41 Taigi Bendrasis Teismas neturi teisės nagrinėti šio sprendimo 39 punkte nurodyto reikalavimo teikti nurodymus; šį reikalavimą reikia atmesti kaip akivaizdžiai nepriimtiną.

c) Reikalavimas sustabdyti akto taikymą

42 Pagal SESV 278 straipsnį:

„<...> jei Teismas mano, kad tai reikalinga dėl susiklosčiusių aplinkybių, jis gali sustabdyti ginčijamo akto taikymą.“

43 Pagal Procedūros reglamento 104 straipsnio 2 dalį prašyme sustabdyti akto taikymą, pateiktame pagal SESV 278 straipsnį, turi būti nurodytos aplinkybės, dėl kurių reikia skubaus sprendimo. Be to, pagal to paties straipsnio 3 dalį jį reikia pateikti kaip atskirą dokumentą.

44 Šiuo atveju ieškovai Bendrojo Teismo prašo „sustabdyti Tarybos priimto akto galiojimą“ ieškinyje.

45 Šis reikalavimas pagal savo turinį laikytinas reikalavimu sustabdyti akto taikymą, pagrįstu SESV 278 straipsniu. Vis dėlto jis nepateiktas kaip atskiras dokumentas. Todėl jį reikia atmesti kaip akivaizdžiai nepriimtiną.

d) Reikalavimas atlyginti žalą

46 Kad būtų tenkinami reikalavimai, nustatyti Procedūros reglamento 44 straipsnio 1 dalies c punkte, ieškinio pareiškime dėl institucijos ar bet kurios kitos Bendrijos įstaigos ar organo padarytos žalos atlyginimo turi būti pateikti duomenys, pagal kuriuos galima nustatyti elgesį, kuriuo ieškovas šią instituciją, įstaigą ar organą kaltina, priežastis, dėl kurių jis mano, kad egzistuoja priežastinis ryšys tarp šio elgesio ir žalos, kurią tvirtina, kad patyrė, ir šios žalos pobūdį bei apimtį (žr. 2010 m. kovo 2 d. Bendrojo teismo sprendimo Arcelor prieš Parlamentą ir Tarybą, T‑16/04, Rink. p. II‑211, 132 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

47 Šiuo atveju ieškovai reikalauja, kad Bendrasis Teismas priteistų iš Tarybos sumokėti pirmajam ieškovui 150 000 EUR sumą kaip žalos atlyginimą su palūkanomis.

48 Vis dėlto Bendrasis Teismas negali tiksliai nustatyti nei ieškovų nurodytos konkrečios žalos, nei priežastinio ryšio, tariamai egzistuojančio tarp elgesio, kuriuo ieškovai kaltina Tarybą, ir šios žalos, nes ieškinys šiuo požiūriu netikslus, o taip pat tokių duomenų nėra kituose bylos dokumentuose. Be to, nė iš vieno ieškinyje pateikto pareiškimo negalima spręsti, kad elgesys, kuriuo ieškovai kaltina Tarybą, atitinka ginčijamo sprendimo priėmimą. Iš tiesų nė vienu ieškinio pagrindu, bent jau aiškiai, nepagrindžiamas reikalavimas atlyginti žalą; jis paminėtas tik paskutiniame ieškinio punkte, kur išvardyti visi ieškovų pateikti reikalavimai. Taigi šis reikalavimas atlyginti žalą yra netikslus, todėl jį reikia atmesti kaip akivaizdžiai nepriimtiną.

e) Reikalavimas pervesti kitas su byla susijusias ieškovų patirtas išlaidas

49 Ieškovai prašo Bendrojo Teismo „priteisti iš valstybės kitas su byla susijusias ieškovų patirtas išlaidas, kurių sumą [Bendrasis] Teismas turės teisingai nustatyti, remdamasis [Prancūzijos administracinės teisenos kodekso] L 761‑1 straipsniu“.

50 Tačiau, kaip pažymi ir Taryba, Sąjungos teismo jurisdikcijai nepriklauso priimti sprendimo dėl reikalavimų valstybei, pateiktų remiantis valstybės narės teisės nuostatomis (pagal analogiją žr. 2005 m. vasario 1 d. Pirmosios instancijos teismo nutarties Gómez Cobacho prieš Ispaniją, T‑413/04, neskelbiamos Rinkinyje, 7 punktą).

51 Todėl šį reikalavimą reikia atmesti kaip pateiktą jurisdikcijos jį nagrinėti neturinčiam teismui.

B – Dėl likusios ieškinio dalies

52 Grįsdami reikalavimą panaikinti ginčijamą sprendimą ieškovai pateikė šiuos pagrindus: pirma, ginčijamo sprendimo autoriaus kompetencijos neturėjimas, antra, pareigos pateikti motyvus neįvykdymas, trečia, pagrindinių teisių, visų pirma nuosavybės teisės, pažeidimas, ketvirta, akivaizdi vertinimo klaida ir, penkta, piktnaudžiavimas įgaliojimais.

1. Pirmasis pagrindas: ginčijamo sprendimo autoriaus kompetencijos neturėjimas

53 Pateikdami pirmąjį ieškinio pagrindą ieškovai tvirtina, kad ginčijamą sprendimą priėmė kompetencijos neturėjusi institucija, nes jį pasirašiusiam asmeniui nebuvo deleguota teisė pasirašyti.

a) Taikomos nuostatos

54 Pagal ESS 16 straipsnio 9 dalį:

„Įvairios sudėties Tarybai, išskyrus Užsienio reikalų tarybą, pirmininkauja valstybių narių atstovai Taryboje lygios rotacijos tvarka pagal [SESV] 236 straipsnyje nustatytas sąlygas.“

55 Pagal ESS 18 straipsnio 3 dalį:

„Vyriausiasis įgaliotinis pirmininkauja Užsienio reikalų tarybai.“

56 Pagal 2009 m. gruodžio 1 d. Tarybos sprendimo (OL L 325, p. 36), kuriuo patvirtintos jos darbo tvarkos taisykles, priede esančių Tarybos darbo tvarkos taisyklių 2 straipsnio 5 dalies antrą pastraipą:

„Užsienio reikalų tarybai pirmininkauja Sąjungos vyriausiasis įgaliotinis užsienio reikalams ir saugumo politikai, kurį prireikus gali pakeisti šios sudėties narys, atstovaujantis tą pusmetį Tarybai pirmininkaujančiai valstybei narei.“

57 Iš šių nuostatų matyti, kad asmuo, kompetentingas pasirašyti Užsienio reikalų tarybos priimtus aktus, iš esmės yra Sąjungos vyriausiasis įgaliotinis užsienio reikalams ir saugumo politikai. Tačiau prireikus jį gali pakeisti minėtos sudėties narys, atstovaujantis tą pusmetį Tarybai pirmininkaujančiai valstybei narei.

b) Taikymas šiam atvejui

58 Šiuo atveju niekas neprieštarauja, kad ginčijamą sprendimą priėmė Taryba, posėdžiaudama kaip Užsienio reikalų taryba. Taip pat neginčijama, kad 2011 m. vasario 4 d., t. y. jo priėmimo dieną, János Martonyi posėdžiavo kaip Užsienio reikalų tarybos narys, atstovaujantis tą pusmetį Tarybai pirmininkavusiai valstybei narei. Iš šio sprendimo 57 punkte išdėstytų samprotavimų matyti, kad, kaip toks atstovas, jis galėjo teisėtai pakeisti Sąjungos vyriausiąjį įgaliotinį užsienio reikalams ir saugumo politikai ir turėjo kompetenciją pasirašyti ginčijamą sprendimą; jis neturėjo, kaip tvirtina ieškovai, įrodyti, kad jam buvo deleguota teisė pasirašyti.

59 Todėl pirmąjį ieškinio pagrindą reikia atmesti kaip nepagrįstą.

2. Antrasis pagrindas: pareigos pateikti motyvus neįvykdymas

a) Pagrindo turinys

60 Pateikdami antrąjį pagrindą ieškovai tvirtina, kad priimant ginčijamą sprendimą neįvykdyta pareiga pateikti motyvus, nustatyta 1979 m. liepos 11 d. Prancūzijos įstatymo Nr. 79‑587 dėl administracinių aktų motyvavimo ir administracijos santykių su visuomene gerinimo (JORF, 1979 m. liepos 12 d., p. 1711) 3 straipsnyje. Anot jų, šiame sprendime tik pateikta stereotipiška formuluotė, o tai prieštarauja Prancūzijos administracinio teismo praktikai.

61 Vis dėlto pagal nusistovėjusią teismo praktiką ES sutartimi ir ESV sutartimi sukurta ir iš savarankiško šaltinio kylanti teisė dėl savo pobūdžio negali būti vertinama pagal nacionalinės teisės normas, kad ir kokios jos būtų, nes taip būtų pažeistas pačios Sąjungos teisinis pagrindas. Todėl nacionaline nuostata negalima naudingai remtis, grindžiant ieškinį dėl Sąjungos akto panaikinimo (1959 m. vasario 4 d. Teisingumo Teismo sprendimo Stork prieš Haute Autorité, 1/58, Rink. p. 43, 4 punktas; 1970 m. gruodžio 17 d. Sprendimo Internationale Handelsgesellschaft, 11/70, Rink. p. 1125, 3 punktas ir 2010 m. rugsėjo 8 d. Sprendimo Winner Wetten, C‑409/06, Rink. p. I‑8015, 61 punktas).

62 Todėl grįsdami šį ieškinį ieškovai negali naudingai remtis Prancūzijos teisės nuostatos, įpareigojančios administraciją motyvuoti tam tikrus savo aktus, pažeidimu.

63 Tačiau pagal nusistovėjusią teismo praktiką klaidingai nurodytas taikytinas tekstas neturėtų lemti nurodyto kaltinimo nepriimtinumo, jei šio kaltinimo dalykas ir santrauka pakankamai aiškiai matyti iš ieškinio (1969 m. gegužės 7 d. Teisingumo Teismo sprendimo X. prieš Kontrolės komisiją, 12/68, Rink. p. 109, 7 punktas; 2001 m. spalio 10 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Corus UK prieš Komisiją, T‑171/99, Rink. p. II‑2967, 36 punktas ir 2008 m. lapkričio 13 d. Sprendimo SPM prieš Tarybą ir Komisiją, T‑128/05, neskelbiamo Rinkinyje, 65 punktas). Todėl darytina išvada, kad ieškovas neprivalo tiesiogiai nurodyti konkrečios taisyklės, kuria grindžiamas jo kaltinimas, jeigu jo argumentai pakankamai aiškūs, kad priešinga šalis ir Sąjungos teismas galėtų šią taisyklę nesunkiai identifikuoti (minėto Sprendimo SPM prieš Tarybą ir Komisiją 65 punktas; šiuo klausimu taip pat žr. 2006 m. gegužės 10 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Galileo International Technology ir kt. prieš Komisiją, T‑279/03, Rink. p. II‑1291, 47 punktą). Tad, nepaisant klaidingos nuorodos į Prancūzijos nuostatą, šio sprendimo 60 punkte nurodytą pagrindą reikia suprasti taip: ieškovai nori tvirtinti, jog ginčijamas sprendimas pagrįstas stereotipais, todėl jis priimtas neįvykdžius pareigos pateikti Sąjungos teisės aktų motyvus, įtvirtintos SESV 296 straipsnyje ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (OL C 83, 2010, p. 389) 41 straipsnyje. Be to, taip ieškovų vardu per posėdį ieškinį išaiškino jų advokatas.

b) Ieškinio pagrindo pagrįstumas

64 Pagal SESV 296 straipsnio antrą pastraipą: „teisės aktuose, [priimtuose Sąjungos institucijų,] nurodomi juos priimti paskatinę motyvai <...>“.

65 Pagal Chartijos 41 straipsnio 2 dalies c punktą teisė į gerą administravimą apima „administracijos pareigą pagrįsti savo sprendimus“.

66 Pagal nusistovėjusią teismo praktiką SESV 296 straipsnyje ir Pagrindinių teisių chartijos 41 straipsnyje reikalaujamas motyvavimas turi būti pritaikytas prie nagrinėjamo akto pobūdžio ir aplinkybių, kuriomis jis buvo priimtas. Iš jo turi būti matomas aiškus bei nedviprasmiškas aktą priėmusios institucijos pagrindimas, kad suinteresuotieji asmenys galėtų susipažinti su priemonės priėmimo motyvais, o kompetentingas teismas – vykdyti šio akto teisėtumo kontrolę. Reikalavimas motyvuoti turi būti vertinamas atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes (žr. 2006 m. gruodžio 12 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Organisation des Modjahedines du peuple d’Iran prieš Tarybą, T‑228/02, Rink. p. II‑4665, 141 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

67 Nereikalaujama motyvuojant sprendimą tiksliai nurodyti visų svarbių faktinių ir teisinių aplinkybių, nes vertinant, ar akto motyvai atitinka SESV 296 straipsnio ir Pagrindinių teisių chartijos 41 straipsnio reikalavimus, reikia atsižvelgti ne tik į jo tekstą, bet ir į priėmimo aplinkybes bei visas nagrinėjamą sritį reglamentuojančias teisės normas. Konkrečiai kalbant, asmens nenaudai priimtas aktas yra pakankamai motyvuotas, jeigu jis priimtas suinteresuotajam asmeniui žinomomis aplinkybėmis, leidžiančiomis jam suprasti jo atžvilgiu priimtos priemonės reikšmę. Be to, sprendimo motyvų tikslumas turi atitikti realias galimybes ir technines sąlygas bei terminą, per kurį jį reikia priimti (žr. 66 punkte minėto Sprendimo Organisation des Modjahedines du peuple d’Iran prieš Tarybą 141 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

68 Konkrečiai tariant, lėšų įšaldymo priemonės motyvai iš principo negali būti suformuluoti bendrai ir stereotipiškai. Pagal pirmesniame punkte nurodytus principus tokioje priemonėje, atvirkščiai, reikia nurodyti tam tikras ir konkrečias priežastis, dėl kurių Taryba mano, kad atitinkami teisės aktai taikytini suinteresuotajam asmeniui (šiuo klausimu žr. 66 punkte minėto Sprendimo Organisation des Modjahedines du peuple d’Iran prieš Tarybą 143 punktą).

69 Šiuo atveju ginčijamame sprendime vienareikšmiškai nurodyti jį pagrindžiantys teisiniai motyvai. Šio sprendimo teisiniame pagrinde nurodytas „<...> Sprendimas 2011/72 <...>, ypač jo 2 straipsnio 1 dalis kartu su ESS 31 straipsnio 2 dalimi“. Ginčijamo sprendimo priede daroma nuoroda į Sprendimo 2011/72 1 straipsnį.

70 Be to, iš ginčijamo sprendimo priedo kartu su šio sprendimo pavadinimu matyti, kad pirmajam ieškovui nustatytos ribojamosios priemonės, „atsižvelgiant į padėtį Tunise“, nes jis yra „asmuo, kurio atžvilgiu Tuniso valdžios institucijos vykdo teisminį tyrimą dėl nekilnojamojo ir kilnojamojo turto įsigijimo, banko sąskaitų atidarymo ir lėšų laikymo keliose valstybėse – veiklos, kuri yra pinigų plovimo operacijų dalis“. Taigi faktiniai motyvai, dėl kurių įšaldytos pirmojo ieškovo lėšos, paminėtos aiškiai ir tiksliai.

71 Priešingai, nei tvirtina ieškovai, šie motyvai nėra stereotipiški. Iš tiesų jais nėra kopijuojama bendro pobūdžio nuostata. Žinoma, jie yra tokie patys kaip ir tie, kurių pagrindu įšaldomos kitų ginčijamame sprendime nurodytų fizinių asmenų lėšos. Tačiau jie susiję su konkrečia pirmojo ieškovo situacija; jis, anot Tarybos, kaip ir kiti, yra asmuo, kurio atžvilgiu Tuniso valdžios institucijos vykdo teisminį tyrimą dėl pinigų plovimo operacijų.

72 Vadinasi, ginčijamame sprendime pateiktos teisės ir fakto aplinkybės, kurios, anot jį priėmusios institucijos, yra šio sprendimo pagrindas. Kitaip tariant, iš jo formuluotės galima aiškiai ir nedviprasmiškai suprasti Tarybos argumentus. Todėl visiškai nebūtina nurodyti faktinių arba juridinių aplinkybių, kuriomis šis sprendimas priimtas, norint padaryti išvadą, kad jį priimant visiškai laikytasi reikalavimų, nustatytų SESV 296 straipsnyje ir Chartijos 41 straipsnyje.

73 Tokiomis sąlygomis antrąjį pagrindą reikia atmesti.

3. Trečiasis ieškinio pagrindas: teisės į nuosavybę pažeidimas

74 Pateikdami trečiąjį ieškinio pagrindą ieškovai tvirtina, kad ginčijamu sprendimu pažeista Chartijos 17 straipsnio 1 dalis.

a) Naudojimosi teise į nuosavybę apribojimo egzistavimas

75 Pagrindinių teisių chartijos 17 straipsnio 1 dalis užtikrina teisę į nuosavybę. Tačiau ši teisė nėra absoliuti (šiuo klausimu žr. 1974 m. gegužės 14 d. Teisingumo Teismo sprendimo Nold prieš Komisiją, 4/73, Rink. p. 491, 14 punktą ir 2008 m. rugsėjo 3 d. Sprendimo Kadi ir Al Barakaat International Foundation prieš Tarybą ir Komisiją, C‑402/05 P ir C‑415/05 P, Rink. p. I‑6351, 355 punktą), todėl gali būti apribota.

76 Šiuo atveju Taryba priėmė ginčijamą sprendimą, siekdama įšaldyti pirmojo ieškovo turimas lėšas dvylikos mėnesių laikotarpiu, kurį galima pratęsti. Šiuo tikslu Taryba, atsižvelgdama į Sprendimą 2011/72, kurio priedas per tą laiką buvo iš dalies pakeistas ginčijamu sprendimu, priėmė Reglamentą Nr. 101/2011, apimantį pirmajam ieškovui taikomas ribojamąsias priemones – jo lėšų įšaldymą. Taigi ginčijamo sprendimo priėmimas buvo būtinas ir lemiamas pirmojo ieškovo turimų lėšų įšaldymo proceso etapas, todėl šis sprendimas yra priemonė, ribojanti pirmojo ieškovo naudojimąsi teise į nuosavybę.

b) Sąlygos, kuriomis naudojimosi teise į nuosavybę apribojimas gali būti priimtinas

77 Pagrindinių teisių chartijos 52 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad „bet koks [Pagrindinių teisių chartijos] pripažintų teisių ir laisvių įgyvendinimo apribojimas turi būti numatytas įstatymo ir nekeisti šių teisių ir laisvių esmės“ ir kad „remiantis proporcingumo principu, apribojimai galimi tik tuo atveju, kai jie būtini ir tikrai atitinka Sąjungos pripažintus bendrus interesus arba reikalingi kitų teisėms ir laisvėms apsaugoti“.

78 Iš šio straipsnio aišku, kad laikantis Sąjungos teisės naudojimosi teise į nuosavybę apribojimas turi atitikti tris sąlygas.

79 Pirma, apribojimas turi būti „numatytas įstatymo“ (šiuo klausimu žr. 2010 m. liepos 1 d. Teisingumo Teismo sprendimo Knauf Gips prieš Komisiją, C‑407/08 P, Rink. p. I‑6375, 91 punktą). Kitaip tariant, nagrinėjama priemonė turi turėti teisinį pagrindą.

80 Antra, apribojimu turi būti siekiama Sąjungos pripažinto bendrojo intereso tikslo. Tarp tokių tikslų yra tie, kurių siekiama vykdant bendrąją užsienio ir saugumo politiką (BUSP ) ir kurie numatyti ESS 21 straipsnio 2 dalies b ir d punktuose, t. y. remti demokratiją, teisinę valstybę ir žmogaus teises, taip pat tvarų besivystančių šalių vystymąsi, pirmiausia siekiant panaikinti skurdą.

81 Trečia, apribojimas negali būti per didelis. Pirma, jis turi būti būtinas ir proporcingas siekiamam tikslui (šiuo klausimu žr. 1996 m. liepos 30 d. Teisingumo Teismo sprendimo Bosphorus, C‑84/95, Rink. p. I‑3953, 26 punktą; 75 punkte minėto Sprendimo Kadi ir Al Barakaat International Foundation prieš Tarybą ir Komisiją 355 ir 360 punktus). Antra, jis negali pakeisti nagrinėjamos teisės arba laisvės „esmės“ (šiuo klausimu žr. 75 punkte minėto Sprendimo Nold prieš Komisiją 14 punktą ir 75 punkte minėto Sprendimo Kadi ir Al Barakaat International Foundation prieš Tarybą ir Komisiją 355 punktą).

c) Būtinumas išnagrinėti šio sprendimo 79–81 punktuose išvardytas sąlygas

82 Pagal nusistovėjusią teismo praktiką, nors teismo sprendimas turi būti priimtas tik dėl šalių, kurios turi apibrėžti ginčo dalyką, pateikto prašymo, Sąjungos teismas negali apsiriboti tik jų nurodytais argumentais savo reikalavimams pagrįsti, antraip teismas kartais būtų priverstas grįsti savo sprendimą klaidingais teisiniais vertinimais (2006 m. birželio 13 d. Teisingumo Teismo nutarties Mancini prieš Komisiją, C‑172/05 P, neskelbiamos Rinkinyje, 41 punktas ir 2010 m. rugsėjo 21 d. Teisingumo Teismo sprendimo Suède ir kt. prieš API ir Komisiją, C‑514/07 P, C‑528/07 P ir C‑532/07 P, Rink. p. I‑8533, 65 punktas; 2007 m. birželio 20 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Tirrenia di Navigazione ir kt. prieš Komisiją, T‑246/99, neskelbiamo Rinkinyje, 102 punktas ir 2010 m. liepos 8 d. Sprendimo Komisija prieš Putterie-De-Beukelaer, T‑160/08 P, Rink. p. II‑3751, 65 punktas).

83 Šiuo atveju, siekiant atsakyti į trečiąjį ieškinio pagrindą, kuriame teigiama, kad pažeista teisė į nuosavybę, ypač būtina įsitikinti, kad laikytasi pirmosios iš trijų šio sprendimo 79–81 punktuose išvardytų sąlygų, net jei nė viena šalis neprašė Bendrojo Teismo atlikti tokio patikrinimo. Jei Bendrasis Teismas, neatlikęs šio patikrinimo, imtų nagrinėti kitas minėtuose punktuose nurodytas sąlygas, rizikuotų remtis teisiškai klaidingais samprotavimais.

d) Šio sprendimo 79 punkte nurodytos sąlygos laikymasis

Klausimas, ar ginčijamas sprendimas turi atitikti Sprendimo 2011/72 nuostatas

84 Kaip patikslinta šio sprendimo 79 punkte, pirmojo ieškovo naudojimosi teise į nuosavybę apribojimas ginčijamu sprendimu yra teisėtas, tik jei šis sprendimas turi teisinį pagrindą. Siekiant patikrinti, ar taip yra, pirmiausia reikia nustatyti ryšį tarp ginčijamo sprendimo ir Sprendimo 2011/72.

85 Šiuo atžvilgiu reikia pažymėti, kad Sprendimo 2011/72 1–3 ir 5 straipsnių nuostatose apibrėžiama lėšų įšaldymo schema, taikoma visiems asmenims, subjektams ir organizacijoms, atitinkantiems minėto sprendimo 1 straipsnio 1 dalyje apibrėžtus objektyvius kriterijus. Kalbama apie „už Tuniso valstybės lėšų pasisavinimą atsakingus“ ir su jais susijusius asmenis. Taigi šiose nuostatose numatyta objektyviai, bendrai ir abstrakčiai apibrėžta asmenų, subjektų ir organizacijų kategorija.

86 Sprendimo 2011/72 priede yra „1 straipsnyje nurodytų asmenų sąrašas“. Pagal šio sąrašo pirminę redakciją lėšų įšaldymas, kurio schema apibrėžta minėto sprendimo 1–3 ir 5 straipsniuose, taikomas dviem jame įvardytiems fiziniams asmenims (žr. šio sprendimo 7 punktą).

87 Kaip matyti iš ginčijamo sprendimo 1 straipsnio, vienintelis šio sprendimo tikslas – iš dalies pakeisti prie Sprendimo 2011/72 iš pradžių pridėtą sąrašą, į jį įtraukiant dar 46 asmenis, tarp kurių yra pirmasis ieškovas.

88 Todėl ginčijamas sprendimas turi ypač atitikti Sprendimo 2011/72 1 straipsnio 1 dalį, kuria jis pagrįstas.

Sprendimo 2011/72 1 straipsnio 1 dalies nuostatų laikymasis, priimant ginčijamą sprendimą

89 Tad būtina nagrinėti, ar ginčijamas sprendimas, kiek jame numatytas pirmasis ieškovas, atitinka Sprendimo 2011/72 1 straipsnio 1 dalies nuostatas, o tai reiškia, kad pirmiausia reikia apibrėžti, pirma, nagrinėjamos nuostatos prasmę ir apimtį ir, antra, ginčijamo sprendimo prasmę ir apimtį.

90 Šiuo atžvilgiu reikia pabrėžti, kad, kaip nurodyta šio sprendimo 83 punkte, ieškovai savo pateiktuose dokumentuose aiškiai neprašė atlikti tokio patikrinimo. Bendrasis Teismas, siekdamas užtikrinti, kad procesas būtų grindžiamas rungtyniškumo principu, taikydamas proceso organizavimo priemonę nusprendė paraginti šalis patikslinti, „ar, jų nuomone, kriterijus, <...> nurodytus Sprendimo 2011/72 1 straipsnyje <...>, Taryba realiai taikė ginčijamame sprendime“ (šio sprendimo 22 punktas).

– Sprendimo 2011/72 1 straipsnio 1 dalies prasmė ir apimtis

91 Kaip nurodyta šio sprendimo 3 punkte ir priminta 85 punkte, Sprendimo 2011/72 1 straipsnio 1 dalimi įšaldomos visos lėšos, turimos už „Tuniso valstybės lėšų pasisavinimą“ atsakingų ir su jais susijusių asmenų. Kitaip tariant, šioje aiškiai ir tiksliai suformuluotoje nuostatoje nurodoma konkreti veikų kategorija, Tuniso teisėje apibrėžiama kaip baudžiamosios veikos sudėtis: kalbama ne apie bet kokią veiką, susijusią su nusikalstamumu ar ekonominiu nusikalstamumu, o tik apie elgesį, kurį galima kvalifikuoti kaip „Tuniso valstybės lėšų pasisavinimą“.

92 Minėtos nuostatos formuluotė visiškai atitinka Tarybos siekiamus tikslus. Iš tiesų iš Sprendimo 2011/72 konstatuojamųjų dalių aišku, kad juo siekiama remti Tuniso žmonių pastangas sukurti „stabilią demokratiją“, padedant jiems pasinaudoti savo „ekonomikos ir visuomenės tvaraus vystymosi teikiama nauda“. Tokių tikslų, kurie yra tarp nurodytųjų ESS 21 straipsnio 2 dalies b ir d punktuose, galima pasiekti įšaldant lėšas, kai ši priemonė, kaip šiuo atveju, taikoma tik „atsakingiems“ už „Tuniso valstybės lėšų“ pasisavinimą ir su jais susijusiems asmenims, t. y. asmenims, kurių veiksmai, kaip įtariama, galėjo pakenkti Tuniso valdžios institucijų ir su jomis susijusių organizacijų geram administravimui.

– Ginčijamo sprendimo, kiek jis susijęs su pirmuoju ieškovu, prasmė ir turinys

93 Kaip pažymėta šio sprendimo 9 punkte pagal ginčijamą sprendimą pirmojo ieškovo vardas ir pavardė nurodyti tarp asmenų, kurių lėšas numatyta įšaldyti pagal Sprendimo 2011/72 1 straipsnį, dėl to, kad jis yra asmuo, „kurio atžvilgiu Tuniso valdžios institucijos vykdo teisminį tyrimą“ dėl veiklos, kuri yra „pinigų plovimo operacijų dalis“.

94 Šiame motyve vartojama sąvoka „pinigų plovimas“, kuri nevartojama Sprendimo 2011/72 1 straipsnio 1 dalyje. Todėl, kad šį motyvą būtų galima laikyti vienu iš tų, kurie numatyti Sprendimo 2011/72 1 straipsnio 1 dalyje, būtina bent jau įrodyti, kad pagal taikomą nacionalinę teisę, t. y. Tuniso teisę, Sprendimo 2011/72 1 straipsnio 1 dalyje vartojama sąvoka „valstybės lėšų pasisavinimas“ apima arba bent jau būtinai reiškia „pinigų plovimą“. Vis dėlto šiuo konkrečiu atveju Taryba nei įrodė, nei tvirtino, kad, nepaisant prima facie skirtumo tarp sąvokų „pinigų plovimas“ ir „valstybės lėšų pasisavinimas“, individas pagal Tuniso baudžiamąją teisę gali būti pripažintas „atsakingu už valstybės lėšų pasisavinimą“ arba su juo susijusiu asmeniu vien todėl, kad jo atžvilgiu vykdomas „teisminis tyrimas“ dėl „pinigų plovimo“.

95 Siekiant išsamumo galima pažymėti, kad pagal Sąjungos teisę „pinigų plovimas“ apima būtent turto konversiją arba perdavimą, žinant, kad šis turtas yra gautas iš nusikalstamos veiklos arba dalyvaujant tokioje veikloje, siekiant nuslėpti arba užmaskuoti neteisėtą turto kilmę arba padėti kokiam nors asmeniui, kuris dalyvauja nusikalstamoje veikloje, išvengti teisinių šios veikos pasekmių. Tai matyti iš 2005 m. spalio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2005/60/EB dėl finansų sistemos apsaugos nuo jos panaudojimo pinigų plovimui ir teroristų finansavimui (OL L 309, p. 15) 1 straipsnio 2 dalies, kurios tekstas iš esmės perimtas iš Europos Tarybos konvencijos dėl pinigų plovimo, nusikalstamu būdu įgytų pajamų paieškos, arešto ir konfiskavimo bei terorizmo finansavimo, pateiktos pasirašyti 2005 m. gegužės 16 d., Europos Bendrijos pasirašytos 2009 m. balandžio 2 d., bet Sąjungos dar nepatvirtintos, 9 straipsnio. Konstatuotina, kad taip apibrėžtas „pinigų plovimas“ neatitinka vien veiksmų, kurie leidžia nuslėpti neteisėtą lėšų, įgytų pasisavinus valstybės lėšas, kilmę.

96 Todėl ginčijamu sprendimu pirmasis ieškovas nurodytas tarp asmenų, kurių lėšos turi būti įšaldytos pagal Sprendimą 2011/72, taikant kitokį, nei šio sprendimo 1 straipsnio 1 dalyje nurodytą, kriterijų. Taip šiuo sprendimu pažeista nuostata, kuri juo turėjo būti įgyvendinta, todėl negalima manyti, kad šiuo sprendimu nustatytas pirmojo ieškovo naudojimosi teise į nuosavybę apribojimas numatytas įstatymu, kaip to reikalaujama pagal Pagrindinių teisių chartijos 52 straipsnio 1 dalį.

– Gynybos argumentai

97 Ginčydama pirmesniame punkte pateiktą išvadą Taryba, palaikoma Komisijos, iš esmės tvirtina, jog negalima ginčijamo sprendimo aiškinti pažodžiui, atvirkščiai, jį reikia suprasti atsižvelgiant į aplinkybes, kuriomis jis priimtas.

98 Šį teiginį ji grindžia trimis argumentais.

99 Pirmasis, Komisija per posėdį tvirtino, kad įrodymai, kuriais remdamasi ji nusprendė pirmąjį ieškovą nurodyti tarp asmenų, kurių lėšos turi būti įšaldytos pagal Sprendimą 2011/72, liudija, jog Tuniso valdžios institucijos jį laikė „atsakingu už Tuniso valstybės lėšų pasisavinimą“ arba galinčiu būti susijusiu su tai padariusiu asmeniu.

100 Šį argumentą bet kuriuo atveju reikia atmesti.

101 Iš bylos dokumentų matyti, kad pirmojo ieškovo vardas ir pavardė įtraukti į ginčijamą sprendimą, remiantis dviem dokumentais.

102 Pirmasis dokumentas – 2011 m. sausio 20 d. Tuniso Respublikos visuomenės saugumo generalinio direktorato raštas, skirtas Tuniso pirmosios instancijos teismo ikiteisminio tyrimo teisėjų dekanui. Iš šio rašto teksto aišku, kad jis atitinka ankstesnio Tuniso valstybės vadovo „giminių ir sąjungininkų“ sąrašą. Šiame sąraše yra pirmojo ieškovo vardas ir pavardė.

103 Antrasis dokumentas – 2011 m. sausio 29 d. Tuniso Respublikos Užsienio reikalų ministerijos verbalinė nota, išsiųsta Europos Sąjungos delegacijai Tunise. Šioje notoje nurodyta, kad pirmame dokumente išvardytų asmenų atžvilgiu atliekamas teisminis tyrimas dėl „pinigų plovimo po to, kai piktnaudžiauta įgaliojimais ir profesine bei visuomenine veikla“.

104 Žinoma, šio sprendimo 102 punkte minimame dokumente aiškiai nurodyti šeimos ryšiai, siejantys pirmąjį ieškovą su ankstesniu Tuniso vadovu. Tačiau bet kuriuo atveju jame nieko nerašoma apie tai, kad ginčijamo sprendimo priėmimo dieną pastarojo šeimos nariai Tunise buvo persekiojami dėl „valstybės lėšų pasisavinimo“. Kaip jau minėta, šis dokumentas yra sąrašas, kuriame pateikiama tik „išsami informacija apie“ buvusio Tuniso valstybės vadovo „giminių ir sąjungininkų“ „tapatybę“.

105 Pačioje šio sprendimo 103 punkte apibūdintoje verbalinėje notoje neužsimenama apie konkrečią pirmojo ieškovo padėtį. Be to, joje nurodytas teisminis tyrimas apima dviejų kategorijų veikas: pinigų plovimo operacijas po to, kai „piktnaudžiauta įgaliojimais“, ir pinigų plovimo operacijas po to, kai piktnaudžiauta „profesine ir visuomenine veikla“.

106 Nors minėtoje verbalinėje notoje nurodytas teisminis tyrimas vykdomas dėl pinigų plovimo operacijų po to, kai „piktnaudžiauta įgaliojimais“, joje nepatikslinama, ar nagrinėjami įgaliojimai yra privataus, ar viešojo pobūdžio. Todėl, žinoma, negalima paneigti, kad tam tikrų asmenų, kurių vardai ir pavardės pateikti pirmame dokumente pateiktame sąraše, atžvilgiu vykdomas teisminis tyrimas, nurodytas minėtoje verbalinėje notoje, realiai apima veiksmus, kuriuos galima kvalifikuoti kaip „pinigų plovimą po to, kai piktnaudžiauta [viešaisiais] įgaliojimais“, t. y. veiksmus, kurių vykdytojai galėjo pagrįstai būti pripažinti atsakingais už valstybės lėšų pasisavinimą arba su jais „susijusiais“ asmenimis. Tačiau Bendrasis Teismas negali pats, remdamasis vien šio sprendimo 102 ir 103 punktuose aprašytais dokumentais, padaryti išvados, kad pirmasis ieškovas konkrečiai kaltinamas dėl tų veiksmų. Juo labiau kad Taryba netvirtino ir net neteigė, jog pirmasis ieškovas turėjo viešuosius įgaliojimus.

107 Be to, net jei pirmasis ieškovas buvo kaltinamas dėl pinigų plovimo po to, kai piktnaudžiavo „profesine ir visuomenine veikla“, nė viename iš pirma aprašytų dokumentų nenurodyta, kad kaltinimuose minima veikla buvo susijusi su viešosios valdžios funkcijų vykdymu arba su Tuniso viešąja tarnyba.

108 Taigi, remiantis šio sprendimo 102 ir 103 punktuose aprašytais dokumentais, neįmanoma padaryti užtikrintos išvados, kad ginčijamo sprendimo priėmimo dieną pirmojo ieškovo atžvilgiu buvo vykdomas teisminis tyrimas dėl pinigų plovimo, pasisavinus valstybės lėšas.

109 Pateikdama antrąjį argumentą Taryba tvirtina, kad pinigų plovimo operacijos, kuriomis kaltinamas pirmasis ieškovas ir kurios minimos ginčijamame sprendime, neišvengiamai susijusios su valstybės lėšų pasisavinimu, nes suinteresuotasis asmuo yra buvusio Tuniso valstybės vadovo sutuoktinės sūnėnas.

110 Grįsdama šį argumentą Taryba 2012 m. spalio 30 d. pateikė 2011 m. sausio 26 d. išrašą iš interneto puslapio „[Tuniso] Vyriausybės vadovas“, iš kurio matyti, kad buvusiam Tuniso valstybės vadovui, jo sutuoktinei ir „keliems jų šeimų nariams“ pateikti keli kaltinimai, tarp kurių – „neteisėtas nekilnojamojo ir kilnojamojo turto įsigijimas <...> užsienyje“.

111 Tačiau tame dokumente, kuriame pirmasis ieškovas neminimas, net nenurodoma, kad kai kurie buvusio Tuniso prezidento šeimos nariai ginčijamo sprendimo priėmimo dieną buvo „atsakingi už Tuniso valstybės lėšų pasisavinimą“.

112 Be to, atsižvelgiant į tai, kas pasakyta šio sprendimo 94 straipsnyje, nors buvusio Tuniso valstybės vadovo sutuoktinė arba kai kurie kiti nei pirmasis ieškovas jos šeimos nariai ginčijamo sprendimo priėmimo dieną galėjo būti pripažinti „atsakingais už Tuniso valstybės lėšų pasisavinimą“, Bendrasis Teismas, šiuo atžvilgiu neturėdamas įrodymų, negalėjo padaryti išvados, kad „pinigų plovimo operacijos“, kuriomis kaltinamas pirmasis ieškovas, yra tiesiogiai ar netiesiogiai susijusios su „Tuniso valstybės lėšų pasisavinimu“, kurį galėjo atlikti šie asmenys. Tvirtinti priešingai reikštų teigti, kad bet koks buvusio Tuniso valstybės vadovo šeimos narių galbūt atliktas pinigų plovimo veiksmas būtinai yra susijęs su valstybės lėšų pasisavinimu.

113 Todėl Tarybos antrąjį argumentą bet kuriuo atveju reikia atmesti.

114 Per posėdį pateikdama trečiąjį argumentą Taryba tvirtino, kad iš Tuniso pirmosios instancijos teismo ikiteisminio tyrimo teisėjų dekano kanceliarijos pažymos, Bendrajam Teismui pateiktos 2012 m. spalio 30 d., matyti, kad pirmasis ieškovas kaltinamas „bendrininkavimu valstybės tarnautojui arba panašiam asmeniui išeikvojant valstybės lėšas“. Anot Tarybos, iš šios nuorodos galima daryti išvadą, kad ginčijamame sprendime nurodytas tyrimas būtinai, net jei tik netiesiogiai, atliekamas dėl „Tuniso valstybės lėšų pasisavinimo“ veiksmų.

115 Iš per posėdį Tarybos pateiktos informacijos, kurią patvirtino pirmojo ieškovo advokatas, matyti, kad nagrinėjamos pažymos data yra ne 2001 m. rugsėjo 16 d., kaip nurodyta dokumento vertime prancūzų kalba, o 2011 m. rugsėjo 16 d., kaip nurodyta originale arabų kalba. Taigi minėtas dokumentas yra vėlesnis nei ginčijamas sprendimas. Tačiau sprendimo įšaldyti lėšas teisėtumą reikia įvertinti remiantis informacija, kurią Taryba galėjo turėti sprendimo priėmimo metu (pagal analogiją žr. 2002 m. rugsėjo 24 d. Teisingumo Teismo sprendimo Falck ir Acciaierie di Bolzano prieš Komisiją, C‑74/00 P ir C‑75/00 P, Rink. p. I‑7869, 168 punktą). Todėl nagrinėjamos pažymos formuluotė bet kuriuo atveju negali pakeisti ginčijamo sprendimo aiškinimo.

116 Be to, dėl išsamumo reikia pažymėti, kad šioje pažymoje nepatikslinama, ar ginčijamo sprendimo priėmimo dieną pirmasis ieškovas jau buvo persekiojamas dėl veikos, susijusios su „Tuniso valstybės lėšų pasisavinimu“. Joje tik išvardyti pirmajam ieškovui pateikti kaltinimai 2011 m. rugsėjo 16 d. „byloje, kurioje vykdomas tyrimas Nr. 19592/1“.

117 Iš viso to, kas išdėstyta, matyti, kad trečiajam ieškinio pagrindui, susijusiam su teisės į nuosavybę pažeidimu, reikia pritarti; todėl ginčijamą sprendimą reikia panaikinti, kiek jis susijęs su pirmuoju ieškovu; nereikia priimti sprendimo dėl likusių ieškinio pagrindų.

C – Dėl ginčijamo sprendimo dalinio panaikinimo galiojimo laiko atžvilgiu

118 Bendrojo Teismo sprendimai, kuriais panaikinamas Sąjungos institucijos arba organo sprendimas, iš principo įsigalioja nedelsiant, t. y. panaikintas aktas atgaline data pašalinamas iš teisinės sistemos ir laikomas niekada neegzistavusiu (šiuo klausimu žr. 66 punkte minėto Sprendimo Organisation des Modjahedines du peuple d’Iran prieš Tarybą 35 punktą). Tačiau, remdamasis SESV 264 straipsnio antra pastraipa, Bendrasis Teismas gali laikinai palikti panaikinto sprendimo padarinius galioti (šiuo klausimu žr. 75 punkte minėto Sprendimo Kadi ir Al Barakaat International Foundation prieš Tarybą ir Komisiją 373–376 punktus ir 2011 m. rugsėjo 16 d. Bendrojo Teismo sprendimo Kadio Morokro prieš Tarybą, T‑316/11, neskelbiamo Rinkinyje, 39 punktą).

119 Šiuo atveju reikia priminti, kad šio sprendimo 14 punkte nurodytais sprendimais tik pakeista šio sprendimo 6 punkte cituojama pradinė Sprendimo 2011/72 5 straipsnio formuluotė, nurodant, kad minėtu sprendimu nustatytos priemonės taikomos pirmiausia iki 2013 m. sausio 31 d., tada – iki 2014 m. sausio 31 d. Likusi minėto straipsnio teksto dalis nepakeista.

120 Taip minėtais sprendimais nepakeistas sąrašas, pridėtas prie Sprendimo 2011/72, iš dalies pakeisto ginčijamu sprendimu. Jais tik pratęsta šiuo sprendimu nustatytų priemonių taikymo trukmė. Kadangi ginčijamas sprendimas panaikinamas atgaline data, nuo šio teismo sprendimo įsigaliojimo momento laikoma, kad šios priemonės pirmajam ieškovui niekada nebuvo taikomos.

121 Todėl, jei šis teismo sprendimas įsigalios nedelsiant, Reglamentas Nr. 101/2011, kiek jame nurodytas pirmasis ieškovas, neteks teisinio pagrindo ir pagal SESV 266 straipsnio pirmą pastraipą Taryba turės jį panaikinti pirmojo ieškovo atžvilgiu. Pastarasis galės pervesti visas arba dalį savo lėšų už Europos Sąjungos ribų, todėl gali būti padaryta didelė ir nepataisoma žala bet kokių lėšų įšaldymo priemonių, kurių ateityje jo atžvilgiu gali nuspręsti imtis Taryba, veiksmingumui (šiuo klausimu ir pagal analogiją žr. 75 punkte minėto Sprendimo Kadi ir Al Barakaat International Foundation prieš Tarybą ir Komisiją 373 punktą).

122 Atsižvelgiant į ieškinio pagrindą, kuriam pritarta, neatmestina galimybė, kad yra ginčijamame sprendime nepaminėtų priežasčių, kuriomis galima pateisinti pirmojo ieškovo įtraukimą į sąrašą, pridėtą prie Sprendimo 2011/72.

123 Remiantis šiais samprotavimais, pagal analogiją su Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 60 straipsnio antros pastraipos nuostatomis, kuriose numatytas panaikintų reglamentų atvejis, reikia ginčijamo sprendimo padarinius palikti galioti, kol pasibaigs terminas pateikti apeliacinį skundą arba, jei jis bus pateiktas, kol šis skundas bus atmestas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

124 Pagal Procedūros reglamento 87 straipsnio 2 dalį „pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti išlaidas, jei laimėjusi šalis to reikalavo. <...>“

125 Pagal Procedūros reglamento 87 straipsnio 4 dalį:

„Į bylą įstojusios valstybės narės ir institucijos pačios padengia savo išlaidas.

Jeigu valstybės, kurios nėra valstybės narės, tačiau yra EEE susitarimo šalys, taip pat ELPA priežiūros institucija įstoja į bylą, kiekviena iš jų padengia savo išlaidas.

Bendrasis Teismas gali nurodyti kitoms įstojusioms į bylą šalims, nenurodytoms pirmesnėje pastraipoje, pačioms padengti savo išlaidas.“

126 Šiuo atveju, kadangi Taryba pralaimėjo bylą dėl didžiosios dalies reikalavimų, ji turi padengti bylinėjimosi išlaidas, įskaitant tas, kurios buvo patirtos per procedūrą dėl laikinųjų apsaugos priemonių, kaip to reikalauja ieškovai. Tačiau dėl ieškovų nurodytos konkrečios sumos, kurią kaip bylinėjimosi išlaidas Taryba turi jiems sumokėti, reikia priminti, kad kai dėl atlygintinų išlaidų kyla ginčas, Bendrasis Teismas, gavęs suinteresuotos šalies prašymą ir išklausęs kitą šalį, priima nutartį pagal Procedūros reglamento 92 straipsnio 1 dalį.

127 Be to, kaip į bylą įstojusi institucija, Komisija pati padengia savo bylinėjimosi išlaidas. Galiausiai tas pats taikoma ir Tuniso Respublikai.

Remdamasis šiais motyvais,

BENDRASIS TEISMAS (trečioji kolegija)

nusprendžia:

1. Panaikinti 2011 m. vasario 4 d. Tarybos įgyvendinimo sprendimą 2011/79/BUSP, kuriuo įgyvendinamas Sprendimas 2011/72/BUSP dėl ribojamųjų priemonių, taikytinų tam tikriems asmenims ir subjektams atsižvelgiant į padėtį Tunise, kiek jis susijęs su Mohamed Trabelsi.

2. Įgyvendinimo sprendimas 2011/79/BUSP galioja Mohamed Trabelsi atžvilgiu, kol baigsis apeliacijos dėl šio teismo sprendimo pateikimo terminas arba, jei per šį terminą bus pateikta apeliacija, kol ji bus atmesta.

3. Atmesti likusią ieškinio dalį.

4. Priteisti iš Europos Sąjungos Tarybos, be savo bylinėjimosi išlaidų, padengti Ines Lejri, Selima Trabelsi, Mohamed Trabelsi, Moncef Trabelsi ir Tarek Trabelsi bylinėjimosi išlaidas, įskaitant tas, kurios buvo patirtos per procedūrą dėl laikinųjų apsaugos priemonių.

5. Europos Komisija ir Tuniso Respublika padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

Czúcz

Labucka

Gratsias

Paskelbta 2013 m. gegužės 28 d. viešame posėdyje Liuksemburge.

Parašai.

Turinys

Ginčo aplinkybės

Procesas ir šalių reikalavimai

Dėl teisės

A – Dėl priimtinumo

1. Reikalavimo panaikinti apimtis ir priimtinumas