GENERALINIO ADVOKATO
JAN MAZÀK IŠVADA,
pateikta 2007 m. birželio 28 d.(1)
Byla C‑132/05
Europos Bendrijų Komisija
prieš
Vokietijos Federacinę Respubliką
„Kilmės vietos nuorodos – Sūris – „Parmigiano Reggiano“ – Pavadinimo „Parmesan“ naudojimas – Valstybės narės pareigos imtis veiksmų ex officio, siekiant apsaugoti saugomą kilmės vietos nuorodą, neįvykdymas“
1. Šioje byloje Europos Bendrijų Komisija prašo pagal EB 226 straipsnį pripažinti, jog oficialiai atsisakiusi savo teritorijoje taikyti sankcijas už sūrio, pavadinto „Parmesan“, tačiau neatitinkančio saugomos kilmės vietos nuorodos (toliau – SKVN) „Parmigiano Reggiano“ specifikacijos, pateikimą į rinką, Vokietijos Federacinė Respublika pažeidžia 1992 m. liepos 14 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2081/92 dėl žemės ūkio produktų ir maisto produktų geografinių nuorodų ir kilmės vietos nuorodų apsaugos(2) (toliau – Pagrindinis reglamentas) 13 straipsnio 1 dalies b punktą.
2. Ar įregistruotai SKVN „Parmigiano Reggiano“ suteikta apsauga taikoma ir vokiškam žodžiui „Parmesan“? Toks yra pagrindinis klausimas nagrinėjant ieškinį, kurį šioje byloje dėl įsipareigojimų neįvykdymo Komisija pareiškė Vokietijos Federacinei Respublikai.
3. Be to, šioje byloje taip pat kyla klausimas dėl priemonių, kurių privalo imtis valstybės narės Pagrindiniame reglamente reikalaujamai apsaugai užtikrinti. Ar tuo atveju, jeigu registruotai SKVN „Parmigiano Reggiano“ suteikta apsauga taikoma ir vokiškam žodžiui „Parmesan“, valstybė narė turi ex officio taikyti sankcijas už Pagrindinio reglamento pažeidimą, kaip antai sūrio, pavadinto „Parmesan“, tačiau neatitinkančio „Parmigiano Reggiano“ specifikacijos, pateikimą į rinką?
I – „Parmigiano Reggiano“ apsauga Bendrijos teisėje
A – Reglamentas Nr. 2081/92
4. Reglamento Nr. 2081/92 2 straipsnyje nustatyta:
„1. Bendrijos kilmės vietos nuorodų ir geografinių nuorodų apsauga, taikoma žemės ūkio produktams ir maisto produktams, suteikiama pagal šį reglamentą.
2. Šiame reglamente:
a) kilmės vietos nuoroda – tai regiono, konkrečios vietos arba, išimtiniais atvejais, šalies pavadinimas, naudojamas apibūdinti žemės ūkio ar maisto produktui:
– kuris yra kildinamas iš to regiono, konkrečios vietos ar šalies, ir
– kurio kokybė ar savybės yra iš esmės arba išimtinai sietinos su tam tikra geografine aplinka su jai būdingais gamtos ar žmogaus veiklos veiksniais ir kurio gamyba, perdirbimas ir paruošimas atliekamas toje konkrečioje įvardytoje geografinėje vietovėje <…>“
5. 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta:
„Pavadinimų, tapusių bendriniais, įregistruoti negalima.
Šiame reglamente „pavadinimas, kuris yra tapęs bendriniu“ – tai žemės ūkio ar maisto produkto pavadinimas, kuris, nors ir sietinas su tam tikra vieta ar regionu, kuriame šis žemės ūkio produktas ar maisto produktas buvo pirmiausia pagamintas ar pateiktas rinkai, tapo įprastu žemės ūkio produkto ar maisto produkto pavadinimu.
Siekiant nustatyti, ar pavadinimas tapo bendriniu, ar ne, reikia atsižvelgti į visus veiksnius, ypač į:
– padėtį valstybėje narėje, kurioje pavadinimas atsirado, ir vartojimo vietovėse,
– padėtį kitose valstybėse narėse,
– atitinkamus nacionalinius ar Bendrijos teisės aktus.
Kai, taikant 6 ir 7 straipsniuose numatytą tvarką, įregistravimo paraiška atmetama dėl to, kad pavadinimas tapo bendriniu, Komisija šį sprendimą paskelbia Europos Bendrijų oficialiajame leidinyje.“ (Pataisytas vertimas)
6. 10 straipsnyje nustatyta:
„1. Valstybės narės užtikrina, kad ne vėliau kaip po šešių mėnesių nuo šio reglamento įsigaliojimo būtų suformuotos kontrolės struktūros, kurių pareiga būtų garantuoti, kad saugomą pavadinimą turintys žemės ūkio ar maisto produktai atitiktų specifikacijose nustatytus reikalavimus.
<…>
4. Jeigu valstybėje narėje paskirta kontrolės institucija ir (arba) privati organizacija nustato, kad saugomą kilmės pavadinimą toje valstybėje narėje turintis žemės ūkio ar maisto produktas neatitinka specifikacijos kriterijų, jos imasi priemonių, būtinų, kad būtų laikomasi šio reglamento. Jos informuoja konkrečią valstybę narę apie priemones, kurių buvo imtasi, atliekant patikrinimus. Apie visus priimtus sprendimus privaloma informuoti susijusias šalis.“
7. 13 straipsnyje nustatyta:
„1. Įregistruoti pavadinimai saugomi nuo:
<…>
b) bet kokio neteisėto pasisavinimo, imitavimo ar įvaizdžio apie gaminį atkūrimo, net ir tuo atveju, jei yra nurodoma tikroji produkto kilmė arba jeigu saugomas pavadinimas yra išverstas arba prie jo rašomi tokie žodžiai, kaip „rūšis“, „tipas“, „metodas“, „pagaminta“, „imitacija“ ir pan.;
<…>
Kai įregistruoto pavadinimo sudėtyje yra bendriniu laikytinas žemės ūkio ar maisto produkto pavadinimas, to bendrinio pavadinimo vartojimas atitinkamam žemės ūkio ar maisto produktui žymėti nelaikomas prieštaraujančiu 1 dalies a ir b punktams.
<…>
3. Saugomi pavadinimai negali tapti bendriniais.“ (Pataisytas vertimas)
B – „Parmigiano Reggiano“ įregistravimas
8. Pavadinimas „Parmigiano Reggiano“ nuo 1996 m. birželio 21 d. buvo įregistruotas kaip kilmės vietos nuoroda pagal Komisijos reglamento (EB) Nr. 1107/96(3) (toliau – Įregistravimo reglamentas) 2 straipsnį ir priedo A dalį.
9. Pavadinimas „Parmigiano Reggiano“ buvo įregistruotas Pagrindinio reglamento 17 straipsnyje nustatyta supaprastinta tvarka. Ši supaprastinta tvarka buvo taikoma tik registracijoms, dėl kurių kreiptasi per šešis mėnesius nuo Pagrindinio reglamento įsigaliojimo. Šia tvarka buvo siekta suteikti apsaugą visoje Bendrijoje dar iki Pagrindinio reglamento įsigaliojimo egzistavusiems pavadinimams dėl to, kad jiems buvo taikoma teisinė apsauga pagal valstybių narių nacionalinę teisę arba tų valstybių narių, kuriose nebuvo apsaugos sistemos, atveju dėl to, kad jie buvo nusistovėję dėl vartojimo. Registruojant supaprastinta tvarka nebuvo galimybės pateikti protestą pagal Pagrindinio reglamento 7 straipsnį egzistuojančios įprastos procedūros atveju.
II – Ikiteisminė procedūra
10. Gavusi kelių ūkio subjektų skundą, Komisija 2003 m. balandžio 15 d. laišku pareikalavo Vokietijos valdžios institucijų duoti aiškius nurodymus už kovą su sukčiavimu atsakingoms institucijoms, kad Vokietijos teritorijoje į rinką nebebūtų teikiami „Parmesan“ pavadinti gaminiai, neatitinkantys privalomos įregistruoto pavadinimo „Parmigiano Reggiano“ specifikacijos. Komisijos nuomone, žodis „Parmesan“ yra įregistruoto pavadinimo „Parmigiano Reggiano“ vertimas, todėl jo vartojimas pažeidžia Pagrindinio reglamento 13 straipsnio 1 dalies b punktą.
11. Savo atsakyme Vokietijos vyriausybė nurodė, kad nors žodžio „Parmesan“ kilmė istoriškai susijusi su Parmos regionu, jis tapo bendriniu pavadinimu, kuriuo apibūdinami įvairios geografinės kilmės smulkinti arba skirti smulkinti kietieji sūriai. Todėl sąvoka „Parmesan“ skiriasi nuo pavadinimo „Parmigiano Reggiano“ ir jos vartojimas nepažeidžia Pagrindinio reglamento.
III – Procedūra Teisingumo Teisme ir šalių reikalavimai
12. Kadangi šalys neatsisakė savo pozicijų vykstant ikiteisminei procedūrai, Komisija nusprendė pareikšti šį ieškinį ir prašo Teisingumo Teismo:
– pripažinti, kad, oficialiai atsisakiusi savo teritorijoje taikyti sankcijas už pavadinimo „Parmesan“ vartojimą saugomos kilmės vietos nuorodos „Parmigiano Reggiano“ specifikacijos reikalavimų neatitinkančių gaminių etiketėse ir taip sudariusi palankias sąlygas nesąžiningai naudotis Bendrijos mastu saugomo autentiško produkto reputacija, Vokietijos Federacinė Respublika neįvykdė įsipareigojimų pagal 1992 m. liepos 14 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2081/92 dėl žemės ūkio produktų ir maisto produktų geografinių nuorodų ir kilmės vietos nuorodų apsaugos 13 straipsnio 1 dalies b punktą,
– priteisti iš Vokietijos Federacinės Respublikos bylinėjimosi išlaidas.
IV – Įvadinės pastabos
13. Šioje byloje visų pirma reikės nustatyti, ar tai, kad ūkio subjektai Vokietijoje vartoja žodį „Parmesan“ saugomos kilmės vietos nuorodos „Parmigiano Reggiano“ specifikacijos neatitinkančių produktų etiketėse, pažeidžia Pagrindinio reglamento 13 straipsnio 1 dalies b punktą. Šiuo atžvilgiu Vokietijos Federacinė Respublika teigia, kad žodis „Parmesan“ tapo bendriniu pavadinimu ir todėl negali būti saugomas įregistravus SKVN „Parmigiano Reggiano“.
14. Antra, išnagrinėsiu, ar Vokietijos Federacinė Respublika neįvykdė iš Pagrindinio reglamento 13 straipsnio 1 dalies b punkto kylančių įsipareigojimų, nes ex officio nesiėmė veiksmų situacijoje, kurioje, Komisijos nuomone, privatūs asmenys pažeidžia Bendrijos teisę, t. y. vartoja pavadinimą „Parmesan“ SKVN „Parmigiano Reggiano“ specifikacijos neatitinkančių gaminių etiketėse. Atsakymas į šį klausimą padės išsiaiškinti valstybėms narėms pagal Pagrindinį reglamentą nustatyto įpareigojimo užtikrinti, kad jų teritorijoje būtų laikomasi šio reglamento reikalavimų, apimtį.
V – Ar pavadinimas „Parmesan“ saugomas dėl SKVN „Parmigiano Reggiano“ registracijos?
A – Pagrindiniai šalių argumentai
1. Komisija
15. Komisija, palaikoma Italijos vyriausybės, teigia, kad žodis „Parmesan“ yra taisyklingas kilmės vietos nuorodos „Parmigiano Reggiano“ vertimas. Saugomos kilmės vietos nuorodos vertimas, kaip ir saugoma kilmės vietos nuoroda kilmės valstybės kalba, gali būti naudojamas tik specifikacijos reikalavimus atitinkantiems gaminiams. SKVN „Parmigiano Reggiano“ istorija rodo glaudų ryšį tarp sūrio, regiono, kuriame jis gaminamas, ir pavadinimo „Parmesan“, ir todėl tai tikrai nėra bendrinis pavadinimas.
16. Tačiau net jei „Parmesan“ nėra visos SKVN „Parmigiano Reggiano“ vertimas, šis žodis vis dėlto yra pažodinis žodžio „parmigiano“ vertimas į prancūzų kalbą, iš kurios jis jau prieš kelis šimtmečius perimtas vokiečių ir kitų kalbų. Sudedamosios dalies „parmigiano“ vertimas saugomas, nes pagal Bendrijos teisę pavadinimo iš kelių sąvokų įregistravimas suteikia tokią pačią apsaugą ir sudedamosioms dalims, ir visam sudėtiniam pavadinimui. Todėl pagal Pagrindinį reglamentą nereikalaujama įregistruoti kiekvienos saugotinos sudėtinio pavadinimo dalies, nes daroma prielaida, kad apsauga suteikiama ir kiekvienai tokiai pavadinimo daliai. Pasak Komisijos, tai reiškia, kad net jei žodis „Parmesan“ laikytinas ne SKVN „Parmigiano Reggiano“ vertimu, o tik pažodiniu jo sudedamosios dalies „parmigiano“ vertimu, dėl pavadinimo „Parmigiano Reggiano“ apsaugos vertimui „Parmesan“ neabejotinai taikoma apsauga.
17. Pagrindinio reglamento suteikiama apsauga nebūtų taikoma atskirai vartojamai sudėtinio pavadinimo daliai tik tuo atveju, jei atitinkama valstybė narė per sudėtinio pavadinimo įregistravimo procedūrą nurodytų Komisijai, kad tam tikroms pavadinimo dalims apsaugos neprašoma. Tada Komisija, priimdama Įregistravimo reglamentą, privalėtų į tai atsižvelgti ir išnašoje nurodyti, kad konkrečios sudedamosios sudėtinio pavadinimo dalies apsaugos nebuvo prašoma. Tačiau kilmės vietos nuorodos „Parmigiano Reggiano“ atveju nebuvo padaryta išnašos nė dėl vienos iš šios nuorodos sudedamųjų dalių.
18. Be to, Komisija laiko nepagrįstu Vokietijos Federacinės Respublikos teiginį, kad atskirai vartojamas pavadinimas „parmigiano“ suvokiamas kaip bendrinis pavadinimas Pagrindinio reglamento 3 straipsnio prasme, kurio vartotojas nesieja su konkrečia geografine vietove. Be to, vertimas „Parmesan“ netapo bendriniu pavadinimu.
19. Laikui bėgant, geografinis pavadinimas dėl vartojimo, savaime suprantama, gali tapti bendriniu pavadinimu ta prasme, kad vartotojai jį suvokia kaip nuorodą ne į tam tikro gaminio geografinę kilmę, o į jo rūšį, kaip, pavyzdžiui, atsitiko pavadinimų „Camembert“ ir „Brie“ atveju.
20. Tačiau šiuo atveju Komisija pažymi, kad tarp konkretaus geografinio Italijos regiono, iš kurio kilęs sūris, ir žodžio „Parmesan“ visada buvo glaudus istorinis ryšys, o tai rodo, jog šis žodis niekada nebuvo praradęs savo geografinės konotacijos. Todėl žodis „Parmesan“ nėra bendrinis pavadinimas, kurį būtų galima atskirti nuo SKVN „Parmigiano Reggiano“.
21. Jei pavadinimas „Parmesan“ išties būtų neutralus žodis, neturintis tokios konotacijos, būtų neįmanoma įtikinamai paaiškinti, kodėl imituojančių gaminių gamintojai siekia žodžiais ar vaizdais sukurti ryšį tarp savo prekių ir Italijos.
22. Be to, tai, kad Italijos teritorijoje iki 2000 m. buvo gaminamas „Parmesan“ pavadinimo sūris, neatitinkantis privalomos „Parmigiano Reggiano“ specifikacijos, nereiškia, kad Italijoje šis žodis yra bendrinis įvairios kilmės kietųjų sūrių pavadinimas, nes toks sūris buvo skirtas tik eksportui į kitas šalis, kur žodis „Parmesan“ nebuvo specialiai saugomas pagal apsaugos teritorialumo principą. Bet kuriuo atveju Bendrijos mastu nuoroda „Parmigiano Reggiano“ saugoma tik nuo 1996 m. birželio 21 d., t. y. nuo Įregistravimo reglamento įsigaliojimo dienos.
23. Pavadinimo „Parmesan“ naudojimas „Parmigiano Reggiano“ specifikacijos neatitinkančiam sūriui bet kurio atveju reiškia šios SKVN įvaizdžio atkūrimą, o tai draudžiama pagal Pagrindinio reglamento 13 straipsnio 1 dalies b punktą.
24. Todėl specifikacijos reikalavimų neatitinkančio sūrio pavadinimu „Parmesan“ pateikimas į rinką pažeidžia šio reglamento 13 straipsnio 1 dalies b punktą.
2. Vokietijos Federacinė Respublika
25. Vokietijos vyriausybė, palaikoma Danijos ir Austrijos vyriausybių, teigia, kad žodis „Parmesan“ nėra SKVN „Parmigiano Reggiano“ vertimas į vokiečių kalbą. Tai yra bendrinis pavadinimas, vartojamas tam tikrai kietųjų smulkintų arba skirtų smulkinti sūrių kategorijai, be kita ko, apimančiai „Parmigiano Reggiano“, apibūdinti.
26. Pagal pagrindinio reglamento 13 straipsnį kilmės vietos nuoroda saugoma tik ta tikslia forma, kuria ji įregistruota. Iš 1998 m. birželio 9 d. Teisingumo Teismo sprendimo Chiciak ir Fol negalima daryti kitokios išvados(4).
27. Kadangi, net Komisijos nuomone, „Parmesan“ yra pažodinis sąvokos „parmigiano“ vertimas, žodžio „Parmesan“ vartojimas nepažeidžia Pagrindinio reglamento 13 straipsnio 1 dalies b punktu pavadinimui „Parmigiano Reggiano“ suteikiamos apsaugos.
28. Be to, byloje, kurioje buvo priimtas Teisingumo Teismo sprendimas Bigi(5), Italijos vyriausybė pati aiškiai pripažino sąmoningai neprašiusi įregistruoti pavadinimo „Parmigiano“. Tokiomis aplinkybėmis, nesant registracijos, pavadinimui „Parmigiano“ atskirai negali būti taikoma apsauga pagal Bendrijos teisę.
29. Šiuo atžvilgiu taip pat reikia pažymėti, kad, kaip rodo padėtis Italijoje ir kitose valstybėse narėse, taip pat nacionaliniai ir Bendrijos teisės aktai, žodis „Parmigiano“, jei vartojamas atskirai, laikytinas bendriniu pavadinimu, kaip apibrėžta Pagrindinio reglamento 3 straipsnyje. Todėl pagal Pagrindinio reglamento 13 straipsnio 1 dalies antrąjį sakinį žodžiui „Parmigiano“ dėl jo bendrinio pobūdžio negali būti taikoma Pagrindinio reglamento suteikiama apsauga.
30. Bet kuriuo atveju procese dėl įsipareigojimų neįvykdymo lemiama tai, ar žodis „Parmesan“ Vokietijoje suprantamas kaip bendrinis pavadinimas, ir akivaizdu, kad Vokietijoje žodis „Parmesan“ visada buvo bendrinis kietųjų smulkintų ar skirtų smulkinti sūrių pavadinimas.
31. Papildomai Vokietijos vyriausybė teigia, kad net jei žodis „Parmigiano“ nelaikytinas bendriniu pavadinimu, vertimo „Parmesan“ vartojimas vis dėlto savaime nėra neteisėtas SKVN „Parmigiano Reggiano“ pasisavinimas. SKVN ir juo labiau atskirų SKVN sudedamųjų dalių vertimo vartojimas pažeidžia Pagrindinio reglamento 13 straipsnio 1 dalies b punktą, tik jei vertimu iš tikrųjų atkuriamas SKVN įvaizdis.
32. Pavadinimo „Parmesan“ atveju įvaizdis neatkuriamas, nes šio žodžio raida nepriklausė nuo pavadinimo „Parmigiano Reggiano“ ir per amžius bendrinėje vartotojų kalboje jis tapo bendriniu pavadinimu. Ši raida susijusi tik su pirmuoju pavadinimu ir būdinga ne tik Vokietijai, bet ir kitoms valstybėms narėms. Todėl žodžio „Parmesan“ vartojimo negalima laikyti neteisėtu SKVN „Parmigiano Reggiano“ pasisavinimu ar jos įvaizdžio atkūrimu.
B – Analizė
1. Principas: plati apsauga
33. Įregistravus pavadinimą „Parmigiano Reggiano“, jį gali naudoti tik ribotoje Italijos geografinėje vietovėje veikiantys gamintojai, gaminantys šį sūrį pagal privalomą šios SKVN specifikaciją.
34. Pagal Bendrijos teisę SKVN suteikiama plati apsauga(6). Ši apsauga nustatyta Pagrindinio reglamento 13 straipsnyje. Pagal Pagrindinio reglamento 13 straipsnio 1 dalies b punktą įregistruoti pavadinimai saugomi nuo bet kokio neteisėto pasisavinimo, imitavimo ar įvaizdžio apie gaminį atkūrimo net ir tuo atveju, jei yra nurodoma tikroji produkto kilmė arba jeigu saugomas pavadinimas yra išverstas arba prie jo rašomi tokie žodžiai, kaip antai „rūšis“, „tipas“, „metodas“, „pagaminta“, „imitacija“ ir pan.
2. Ribojimas: bendrinis pavadinimo pobūdis
35. Tačiau įregistruotoms SKVN suteikiamos apsaugos taikymo sritis turi svarbų apribojimą, kad Pagrindinio reglamento teikiama apsauga netaikoma bendriniams pavadinimams.
36. Pagal Pagrindinio reglamento 3 straipsnio 1 dalį „šiame reglamente „pavadinimas, kuris yra tapęs bendriniu“ – tai žemės ūkio ar maisto produkto pavadinimas, kuris, nors ir sietinas su tam tikra vieta ar regionu, kuriame šis žemės ūkio produktas ar maisto produktas buvo pirmiausia pagamintas ar pateiktas rinkai, tapo įprastu žemės ūkio produkto ar maisto produkto pavadinimu.“
37. Geografinių nuorodų atveju tai reiškia pavadinimo, sietino su konkrečia vieta, labiausiai tikėtina, ta vieta, kur iš pradžių buvo gamintas konkretus maisto produktas, subendrėjimą arba „eroziją“. Tokio proceso paveiktų geografinių pavadinimų pavyzdžiai yra „Roquefort“ (pavadinimas kilęs iš Prancūzijos miesto pavadinimo) arba „Edam cheese“ (pavadintas pagal Nyderlandų miesto pavadinimą).
38. Pagrindiniame reglamente bendrinis pavadinimo pobūdis minimas trim atvejais. Pirma, reglamente nustatyta, kad bendriniai pavadinimai negali būti registruojami (3 straipsnio 1 dalis); antra, saugomi pavadinimai negali tapti bendriniais (13 straipsnio 3 dalis); ir, trečia, apsauga netaikoma įregistruoto pavadinimo sudėtyje esantiems bendriniams pavadinimams (13straipsnio 1 dalies antrasis sakinys).
39. Šioje byloje pirmasis ir antrasis atvejai, atitinkamai susiję su Pagrindinio reglamento 3 straipsnio 1 dalies ir 13 straipsnio 3 dalies taikymo sritimi, nenagrinėjami, nes buvo įregistruotas pavadinimas „Parmigiano Reggiano“, dėl kurio nėra teigiama, jog tai bendrinis pavadinimas, ir kurio registracija dėl to nėra ginčijama.
40. Šioje byloje tvirtinama, kad žodžiai „Parmesan“ ir „Parmigiano“ yra bendriniai, tačiau to paties neteigiama dėl visos įregistruotos SKVN „Parmigiano Reggiano“. Todėl šioje byloje su bendriniu pobūdžiu susijęs klausimas kyla atsižvelgiant į 13 straipsnio 1 dalies antrąjį sakinį, pagal kurį apsauga netaikoma sudėtinių SKVN sudėtyje esantiems bendriniams pavadinimams. Šis teisinis kontekstas skiriasi nuo teisinio konteksto Feta bylose, kuriose buvo nagrinėjamas prašomo įregistruoti pavadinimo bendrinio pobūdžio klausimas.
3. Ar žodžiui „Parmesan“ taikoma Pagrindinio reglamento 13 straipsnio apsauga?
41. Pavadinimas paprastai įregistruojamas SKVN kilmės valstybės kalba. Taip, pavyzdžiui, Prancūzijos Respublika įregistravo SKVN „Camembert de Normandie“, o Vokietijos Federacinė Respublika – „Altenburger Ziegenkäse“. SKVN vertimai į kitas oficialias kalbas atskirai neregistruojami, nebent SKVN žymimų prekių gamybos vietovėje vartojamos kelios kalbos. Tokiu atveju SKVN paprastai įregistruojama SKVN žymimų prekių gamybos vietovėje vartojamomis kalbomis.
42. Kadangi SKVN vertimai paprastai neregistruojami, kyla klausimas, ar SKVN vertimui taikoma tokio pat masto apsauga, kaip ir pačiai įregistruotai SKVN. Iš Pagrindinio reglamento 13 straipsnio 1 dalies b punkto formuluotės („net ir tuo atveju, <...> jeigu saugomas pavadinimas yra išverstas“) aišku, kad įregistruotų SKVN vertimai iš esmės saugomi tokiu pat mastu, kaip ir SKVN originalo kalba. Be to, mano nuomone, tokį požiūrį patvirtina sprendimas Bigi, kuriame Teisingumo Teismas nusprendė, kad Pagrindinio reglamento 13 straipsnio 1 dalies b punkto suteikiama apsauga taikoma ir SKVN vertimams(7).
43. Tačiau Pagrindiniame reglamente nieko nesakoma apie tai, kaip nustatyti, kas yra SKVN vertimas. Mažai tikėtina, kas šis klausimas dažnai keltų sunkumų, nes daugeliu atvejų SKVN neverčiama, o vartojama tokia pat forma, kaip ir SKVN kilmės valstybės kalba, arba vertimas yra toks pažodinis, kad nekyla jokių abejonių.
44. Vis dėlto šioje byloje yra kitaip. Nors neabejotina, kad SKVN „Parmigiano Reggiano“ buvo įregistruota Pagrindinio reglamento 17 straipsnyje nustatyta supaprastinta tvarka ir kad jai taikoma Pagrindinio reglamento 13 straipsnio apsauga, ginčijama, ar žodį „Parmesan“ reikėtų laikyti SKVN „Parmigiano Reggiano“ vertimu Pagrindinio reglamento prasme ir todėl ar jam turėtų būti taikoma Pagrindinio reglamento apsauga.
45. Byloje Bigi(8) klausimas, ar „Parmesan“ yra teisingas pavadinimo „Parmigiano Reggiano“ vertimas, buvo iškeltas Teisingumo Teisme pateikus prieštaravimą dėl priimtinumo.
46. Generalinis advokatas P. Léger manė, kad, atsižvelgiant į istorinę ir etimologinę pavadinimo raidą, galima manyti, jog „Parmesan“ yra „tikslus“, o ne pažodinis SKVN vertimas ir kad pavadinimai „Parmigiano“ ar „Parmesan“ bei „Parmigiano Reggiano“ yra tarpusavyje pakeičiami arba lygiaverčiai(9).
47. Tačiau Teisingumo Teismas tik nurodė, kad dauguma rašytines pastabas pateikusių valstybių narių(10) manė, jog žodžiai „Parmigiano Reggiano“ ir „Parmesan“ yra lygiaverčiai, ir teigė, jog anaiptol nėra akivaizdu, ar pavadinimas „Parmesan“ tapo bendriniu(11). Remdamasis šiuo pagrindu, jis atmetė Vokietijos Federacinės Respublikos pateiktą prieštaravimą dėl priimtinumo.
48. Šioje byloje reikia pažymėti, jog šalys neginčija, kad„Parmesan“ nėra pažodinis pavadinimo „Parmigiano Reggiano“ vertimas į vokiečių kalbą, o kad šis pavadinimas atsirado išvertus į prancūzų kalbą sudedamąją SKVN „Parmigiano Reggiano“ dalį – žodį „parmigiano“. Tačiau šalys nesutaria, ar – kaip teigia Komisija – „Parmesan“ taip pat yra iš prancūzų kalbos perimtas SKVN „Parmigiano Reggiano“ vertimas į vokiečių kalbą.
49. Mano nuomone, žodį „Parmesan“ būtų galima laikyti „Parmigiano Reggiano“ vertimu Pagrindinio reglamento 13 straipsnio 1 dalies b punkto prasme tik tuomet, jei vartotojai paprastai suvokia šiuos du žodžius kaip lygiaverčius.
50. Nors vykstant procesui Komisijos pateiktos ištraukos rodo, kad pavadinimas „Parmesan“ kilo iš pavadinimo „Parmigiano“, kuriuo vadinamas Parmos regione gaminamas sūris, jos neįrodo, kad žodis „Parmesan“ vis dar laikytinas pavadinimo „Parmigiano Reggiano“, apibūdinančio tik Emilijos‑Romanijos regione gaminamą konkrečios rūšies sūrį, atitikmeniu. Komisijos pateikta pakuotės medžiaga parodo tik tai, kad vartotojai galbūt galėtų sieti žodį „Parmesan“ su Italija, SKVN „Parmigiano Regiano“ kilmės šalimi.
51. Tačiau Vokietijos Federacinė Respublika, siekdama pagrįsti savo argumentą, kad „Parmesan“ nėra SKVN „Parmigiano Reggiano“ vertimas, visų pirma teigia, kad 1954 m. tarp Italijos Respublikos ir Austrijos Respublikos sudarytoje sutartyje pavadinimas „Parmigiano Reggiano“ į vokiečių kalbą buvo išverstas kaip „Parmigiano Reggiano“, o ne kaip „Parmesan“. Nors ši sutartis nebegalioja, nes ją pakeitė Pagrindinis reglamentas, ji faktiškai įrodo, kaip pavadinimas „Parmigiano Reggiano“ buvo išverstas į vokiečių kalbą abipusiu Italijos Respublikos ir Austrijos Respublikos susitarimu, Italijos teisės aktų leidėjui nusprendus suteikti pavadinimui „Parmigiano Reggiano“ įstatymo apsaugą.
52. Mano nuomone, šalių pateikti įrodymai neleidžia užtikrintai daryti išvados, kad „Parmesan“ yra „Parmigiano Reggiano“ atitikmuo ir todėl – vertimas. Užtikrintai galima teigti tik tai, kad žodžiai „Parmesan“ ir „Parmigiano“ yra lygiaverčiai ir vienas kito vertimas.
53. Bet kuriuo atveju, nepaisant to, ar žodis „Parmesan“ yra SKVN „Parmigiano Reggiano“ vertimas, manau, kad žodis „Parmesan“ gali būti laikomas SKVN „Parmigiano Reggiano“ įvaizdžio atkūrimu Pagrindinio reglamento 13 straipsnio 1 dalies b punkto prasme ir todėl patenka į Pagrindiniu reglamentu SKVN „Parmigiano Reggiano“ suteikiamos apsaugos taikymo sritį.
54. Pagrindinio reglamento 13 straipsnio 1 dalies b punkte SKVN įvaizdžio atkūrimas draudžiamas „net ir tuo atveju, jei yra nurodoma tikroji produkto kilmė“.
55. Teisingumo Teismas yra pripažinęs, kad Pagrindinio reglamento 13 straipsnio 1 dalies b punkte nurodyta sąvoka „įvaizdžio atkūrimas“ apima tokį atvejį, kai gaminiui pavadinti vartojamoje sąvokoje yra saugomos nuorodos dalis, ir todėl, pamatęs gaminio pavadinimą, vartotojas įsivaizduos prekę, kuriai skirta nuoroda(12).
56. Vadovaujantis Teisingumo Teismo praktika, saugomos nuorodos įvaizdžio atkūrimas galimas ir tokiu atveju, kai nėra galimybės supainioti atitinkamų prekių ir net jei Bendrijos apsauga nebūtų taikoma tos nuorodos sudedamosioms dalims, kurias perima ginčijama sąvoka(13). Kaip aiškiai nurodyta Pagrindinio reglamento 13 straipsnio 1 dalies b punkte, tikrosios gaminio kilmės nurodymas ant jo pakuotės neturi jokios reikšmės sprendžiant neteisėto pasisavinimo, imitavimo ar įvaizdžio atkūrimo klausimą(14).
57. Paklaustas, ar prekių ženklo „Cambozola“ naudojimas laikytinas SKVN „Gorgonzola“ įvaizdžio atkūrimu, Teisingumo Teismas nusprendė, kad vaizdinis panašumas (nagrinėjamas gaminys buvo minkštasis mėlynasis sūris, kurio išvaizda nėra visai nepanaši į „Gorgonzola“ sūrio) ir fonetinis panašumas (minėtam gaminiui pavadinti vartojamo žodžio paskutiniai du skiemenys yra tokie patys, be to, šis žodis turi tiek pat skiemenų) yra pagrindiniai dalykai sprendžiant klausimą, ar atkuriamas įvaizdis(15).
58. Šioje byloje tarp SKVN „Parmigiano Reggiano“ ir žodžio „Parmesan“ yra fonetinis panašumas, nes pirmosios keturios raidės yra vienodos ir, kaip pripažino šalys, „Parmesan“ yra vienos iš SKVN sudedamųjų dalių, t. y. „parmigiano“, vertimas. Yra ir vaizdinis panašumas, nes abu žodžiai vartojami tos pačios rūšies smulkintam arba skirtam smulkinti kietajam sūriui pavadinti.
59. Todėl atrodytų, kad žodis „Parmesan“ iš esmės atkuria SKVN „Parmigiano Reggiano“ įvaizdį.
60. Tačiau Vokietijos vyriausybė teigia, kad žodis „Parmesan“ negali būti laikomas atkuriančiu SKVN „Parmigiano Reggiano“ įvaizdį, nes „Parmesan“ – tai bendrinis žodis. Todėl reikia nustatyti, ar Vokietijos Federacinė Respublika pateikė pakankamai įrodymų, kad pagrįstų šį savo teiginį, paremtą Pagrindinio reglamento 13 straipsnio 1 dalies b punkto antruoju sakiniu, pagal kurį SKVN sudėtyje esantiems bendriniams pavadinimams apsauga netaikoma(16).
61. Sprendime Danija ir kt. prieš Komisiją (toliau – „Feta I“) Teisingumo Teismas padarė išvadą, kad Pagrindinio reglamento 3 straipsnio 1 dalyje aiškiai reikalaujama, jog siekiant nustatyti, ar pavadinimas tapo bendriniu, reikia atsižvelgti į visus veiksnius, ypač į tuos, kurie aiškiai išvardyti, būtent į padėtį valstybėje narėje, kurioje pavadinimas atsirado, ir vartojimo vietovėse, į padėtį kitose valstybėse narėse bei atitinkamus nacionalinius ir Bendrijos teisės aktus(17).
62. Sprendime „Feta II“(18) Teisingumo Teismas vertino bendrinį pavadinimo „Feta“ pobūdį, visų pirma atsižvelgdamas į i) gamybos vietas pavadinimo kilmės šalyje ir už jos ribų; ii) „Feta“ sūrio vartojimą ir vartotojų suvokimą pavadinimo kilmės šalyje ir už jos ribų, iii) konkrečių su „Feta“ sūriu susijusių nacionalinės teisės aktų buvimą ir iv) tai, kaip pavadinimas vartojamas Bendrijos teisėje. Teisingumo Teismas nusprendė, kad keli reikšmingi ir svarbūs veiksniai parodė, jog pavadinimas netapo bendriniu. Iš tiesų atrodo, kad pagrindiniai veiksniai buvo tokie: gamyba ir vartojimas buvo sutelkti Graikijoje ir vartotojai siejo „Feta“ su iš Graikijos kilusiu sūriu.
63. Šioje byloje šalys pateikė tam tikrų empirinių įrodymų, susijusių su bendriniu arba nebendriniu žodžio „Parmesan“ pobūdžiu. Teisingumo Teismui nebuvo pateikta jokių skaičių dėl „Parmigiano Reggiano“ gamybos ar suvartojimo Italijoje ar kitur (Vokietijoje ar kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse) „Parmesan“ pavadinimu parduodamo sūrio gamybos ar suvartojimo.
64. Šalys pateikė tik žodynų ir specializuotos literatūros ištraukas, kurios nesuteikia išsamios informacijos apie tai, kaip žodį „Parmesan“ suvokia Vokietijos ir kitų valstybių narių vartotojai.
65. Kaip įrodymas taip pat buvo pateikta pakuotės ir reklaminė medžiaga, rodanti, kad kai kurie sūrio, parduodamo pavadinimu „Parmesan“, nors ir neatitinkančio SKVN „Parmigiano Reggiano“ specifikacijos reikalavimų, gamintojai mėgina pavaizduoti savo gaminių ryšį su Italija, nors ir ne su konkrečiu regionu, kuriame gaminamas „Parmigiano Reggiano“. Vis dėlto abejotina, ar vien gaminio ir nagrinėjamos SKVN kilmės valstybės narės susiejimo šioje byloje(19) pakanka siekiant įrodyti, kad pavadinimas tapo arba netapo bendriniu.
66. Kalbant apie pavadinimo „Parmesan“ statusą pagal valstybių narių nacionalinę teisę, Teisingumo Teismui trūksta bendros informacijos apie teisės aktus dėl „Parmesan“ ar žodžio „Parmesan“ vartojimo kitų valstybių narių nacionalinės teisės aktuose. Vokietijos Federacinė Respublika pateikė duomenis tik apie vieną kitos valstybės narės teisės aktą, t. y. Austrijos teisės aktą, kuriame žodis „Parmesan“, atrodo, vartojamas kaip bendrinis pavadinimas.
67. Darytina išvada, kad Vokietijos Federacinė Respublika nepateikė net įrodymų, siekdama iš esmės pagrįsti savo argumentus, jog pavadinimas „Parmesan“ Vokietijoje tapo bendriniu. Manau, šiuo tikslu būtų buvę naudinga, be kita ko, pateikti išsamią informaciją apie tai, kaip vartotojai suvokia pavadinimą „Parmesan“, pavyzdžiui, pateikiant vartotojų apklausos duomenis bei duomenis apie atitinkamai „Parmigiano Reggiano“ ir „Parmesan“ pavadinimu parduodamų sūrių suvartojimą ir gamybą. Tačiau būtų neprotinga reikalauti, kad valstybė narė pateiktų išsamius įrodymus, jog žodis tapo bendriniu už jos teritorijos ribų.
C – Išvada
68. Kadangi Vokietijos Federacinė Respublika, kuri kaip gynybos argumentu šioje byloje rėmėsi bendriniu žodžio „Parmesan“ pobūdžiu, net Vokietijos atžvilgiu nepateikė įrodymų, iš esmės pagrindžiančių jos teiginį, kad pavadinimas „Parmesan“ tapo bendriniu, pavadinimo „Parmesan“ naudojimas SKVN „Parmigiano Reggiano“ specifikacijos reikalavimų neatitinkančiam sūriui šioje byloje turi būti laikomas minėtai SKVN pagal Pagrindinio reglamento 13 straipsnio 1 dalies b punktą suteiktos apsaugos pažeidimu.
69. Todėl reikia išnagrinėti, ar Vokietijos Federacinė Respublika privalo ex officio taikyti sankcijas už Pagrindinio reglamento 13 straipsnio 1 dalies b punkto pažeidimą, kurį šioje byloje sudaro „Parmesan“ pavadinto sūrio, neatitinkančio SKVN „Parmigiano Reggiano“ specifikacijos, pateikimas į rinką.
VI – Ar Vokietija privalo ex officio taikyti sankcijas už Pagrindinio reglamento 13 straipsnio 1 dalies b punkto pažeidimą?
A – Argumentai
1. Komisija
70. Komisija tvirtina, kad, oficialiai atsisakydama savo teritorijoje taikyti sankcijas už pavadinimo „Parmesan“ naudojimą, Vokietija neįvykdo Pagrindinio reglamento 13 straipsnio 1 dalies b punkte nustatytų įpareigojimų. Ji visų pirma teigia, kad dėl Pagrindinio reglamento 13 straipsnio pažeidimų reikia imtis priemonių ex officio, o ne vien pagal privačius ieškinius nacionaliniuose teismuose.
71. Valstybės narės turi imtis veiksmų ex officio, kad užtikrintų, kad būtų pasiekti visi Pagrindinio reglamento tikslai: SKVN turinčių gaminių gamintojų interesų apsauga, gamybinių kaimo vietovių ekonominio vystymosi skatinimas ir vartotojų apsauga. Priemonės, kurių imamasi ex officio, būtinos siekiant užtikrinti, kad Pagrindinio reglamento reikalavimų neatitinkantys gaminiai nebūtų pateikiami į rinką. Siekdamos šių tikslų, valstybės narės taip pat privalo imtis atitinkamų administracinių priemonių ir nustatyti atitinkamas baudžiamąsias sankcijas.
72. Vien galimybės pareikšti privačius ieškinius teismuose nepakanka, nes jais siekiama apsaugoti tik privačius ekonominius interesus, todėl kitiems Pagrindinio reglamento tikslams iškyla pavojus.
73. Komisijos nuomone, Vokietijos Federacinės Respublikos argumentas, kad dėl SKVN „Parmigiano Reggiano“ specifikacijos reikalavimų neatitinkančio sūrio pateikimo į rinką Vokietijos teismuose nebuvo iškelta nė vienos bylos, yra nereikšmingas, nes veiksmingam Pagrindinio reglamento įgyvendinimui valstybės narės bet kuriuo atveju turėtų ex officio traukti atsakomybėn už „Parmesan“ pavadintų gaminių, neatitinkančių SKVN „Parmigiano Reggiano“ specifikacijos, pateikimą į rinką be privačių asmenų ar vartotojų apsaugos organizacijų skundų ar ieškinių.
74. Pareiga imtis veiksmų ex officio aiškiai kyla iš Pagrindinio reglamento 10 straipsnio, pagal kurį reikalaujama, kad valstybės narės suformuotų kontrolės struktūras, kurios tikrintų, ar SKVN nėra neteisėtai pasisavinamos. Be to, kai kuriose valstybėse narėse šių struktūrų funkcijos apima Pagrindinio reglamento 13 straipsnio reikalavimų laikymosi kontrolę. Pareiga numatyti administracines ir baudžiamąsias sankcijas patvirtina pareigą imtis veiksmų ex officio.
75. To nepadariusi, Vokietijos Federacinė Respublika neįvykdė įsipareigojimų pagal Pagrindinio reglamento 13 straipsnio 1 dalies b punktą taip pat, kaip Prancūzija buvo neįvykdžiusi įsipareigojimų, nesiimdama veiksmų aplinkybėmis, kuriomis buvo priimtas sprendimas Komisija prieš Prancūziją(20).
2. Vokietija
76. Vokietija nurodo, kad Pagrindinio reglamento 13 straipsnis, kuriame nustatyta įregistruotų geografinių nuorodų ir kilmės vietos nuorodų apsaugos taikymo sritis, yra tiesiogiai taikomas ir suteikia teisių turėtojams ar teisėtiems naudotojams teises, kurias turi ginti nacionaliniai teismai. Šiuo atžvilgiu ieškinius dėl teisių į SKVN pažeidimo galima pareikšti pagal prekių ženklus, maisto produktus ir nesąžiningą konkurenciją reglamentuojančius teisės aktus.
77. Todėl nagrinėjamu atveju būtent Vokietijos teismai turi vertinti, ar pavadinimo „Parmesan“ naudojimas gaminių etiketėse neatitinka privalomos „Parmigiano Reggiano“ pavadinimo specifikacijos ir taip pažeidžia Pagrindinio reglamento nuostatas.
78. Numatydama tokią kreipimosi į teismus tvarką, Vokietijos Federacinė Respublika ėmėsi visų būtinų priemonių visiškam Pagrindinio reglamento 13 straipsnio 1 dalies veikimui užtikrinti. Kad būtų taikomas Pagrindinio reglamento 13 straipsnio 1 dalies b punktas, nebūtina, kad valdžios institucijos ex officio persekiotų tokius pažeidimus.
79. Valstybių narių pareiga pagal Pagrindinio reglamento 10 straipsnį suformuoti kontrolės struktūras nereiškia, kad reikia imtis ad hoc priežiūros priemonių dėl galimų ūkio subjektų 13 straipsnio pažeidimų Vokietijos teritorijoje. Nors Pagrindinio reglamento 10 straipsnio 4 dalis suformuluota ne visai aiškiai, iš įvairių jos kalbinių versijų palyginimo aišku, kad, turint omenyje itališką SKVN „Parmigiano Reggiano“ kilmę, kontroliuoti, ar naudojant šią nuorodą laikomasi jos privalomos specifikacijos, privalo Consorzio del formaggio Parmigiano Reggiano, o ne Vokietijos kontrolės struktūros.
80. Pagal Vokietijos teisę sukurtos teisminių teisių gynimo priemonių sistemos pakanka užtikrinti veiksmingą Pagrindinio reglamento tikslų įgyvendinimą Vokietijoje. Be to, galimybę pareikšti ieškinį nacionaliniuose teismuose dėl visų veiksmų, pažeidžiančių įregistruotai kilmės vietos nuorodai suteikiamą apsaugą, turi ne tik teisėtas tokios nuorodos naudotojas, bet ir konkurentai, įmonių asociacijos ir vartotojų organizacijos. Platus teisę pareikšti ieškinį turinčių subjektų ratas įrodo, kad Vokietijoje galiojančiomis priemonėmis Pagrindiniam reglamentui įgyvendinti įtvirtinta bendra ir veiksminga sistema, leidžianti užkirsti kelią Pagrindinio reglamento 13 straipsnio pažeidimams ir už juos bausti.
81. Nors Pagrindiniu reglamentu iš tiesų siekiama kelių tikslų, visų pirma ekonominių interesų ir vartotojų apsaugos, jame nėra nuostatų, kurios leistų manyti, kad Vokietijoje galiojančios apsaugos ir teisių gynimo, pareiškiant privačius ieškinius teismuose, sistemos nepakanka tinkamai kilmės vietos nuorodų apsaugai garantuoti. Vokietijoje galiojanti apsaugos sistema atitinka ir tai, kaip pagal Bendrijos teisę ginamos intelektinės nuosavybės teisės ir vartotojai apsaugomi nuo nesąžiningos konkurencijos.
82. Valstybės narės gali nuspręsti taikyti sankcijas už Pagrindinio reglamento pažeidimus, valdžios institucijoms imantis veiksmų ex officio, tačiau pagal dabar galiojančią Bendrijos teisę jos neprivalo to daryti.
B – Bylos dalykas ir įsipareigojimo neįvykdymo įrodymai
83. Pirmiausia reikėtų priminti, kad pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką vykstant pagal EB 226 straipsnį pradėtam procesui dėl įsipareigojimų neįvykdymo įsipareigojimų neįvykdymo faktą turi įrodyti Komisija. Ji privalo pateikti Teisingumo Teismui informaciją, kurios reikia siekiant įrodyti kaltinimą, jog įsipareigojimas nebuvo įvykdytas, ir tai darydama Komisija negali remtis prielaidomis(21).
84. Neginčijama, kad Vokietijos teisinėje sistemoje numatytos įvairios teisminės priemonės kilmės vietos nuorodų apsaugai užtikrinti, kaip to reikalaujama Pagrindiniame reglamente. Be to, ieškinius nacionaliniuose teismuose gali pareikšti platus subjektų ratas.
85. Šioje byloje Komisija teigia, kad Vokietijos Federacinė Respublika „oficialiai atsisakė taikyti sankcijas“ savo teritorijoje už pavadinimo „Parmesan“ naudojimą saugomos kilmės nuorodos „Parmigiano Reggiano“ specifikacijos neatitinkančių gaminių etiketėse ir taip neįvykdė įsipareigojimų pagal Pagrindinio reglamento 13 straipsnio 1 dalies b punktą. Taigi šioje byloje dėl įsipareigojimų neįvykdymo nėra ginčijamas kokios nors nacionalinės teisės nuostatos suderinamumas su Bendrijos teisės nuostata. Komisija veikiau ginčija Vokietijos valdžios institucijų administracinę praktiką, kurios nesiima veiksmų dėl ūkio subjektų elgesio valstybės narės teritorijoje, tariamai sudarančio Bendrijos teisės pažeidimą.
86. Pagal Teisingumo Teismo praktiką byloje dėl nacionalinės nuostatos taikymo, už kurį atsakinga valstybės narės administracija, siekiant įrodyti, kad valstybės narės neįvykdo įsipareigojimų, būtina pateikti ypatingo pobūdžio įrodymus, palyginti su įrodymais, į kuriuos paprastai atsižvelgiama nagrinėjant ieškinį dėl įsipareigojimų neįvykdymo, susijusį tik su nacionalinės nuostatos turiniu. Šiomis aplinkybėmis Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad įsipareigojimų neįvykdymas gali būti įrodytas tik pateikus pakankamai informatyvų ir detalų veiksmų, kuriais kaltinama nacionalinė administracija ir kurie priskirtini atitinkamai valstybei narei, įrodymą(22).
87. Mano nuomone, šioje byloje, kuri susijusi ne su valstybės narės administracijos veiksmais, o su jos neveikimu, siekiant konstatuoti pažeidimą pagal EB 226 straipsnį reikia, kad Komisija įrodytų, jog Vokietijos administracija privalėjo imtis veiksmų ex officio ir kad ji to nepadarė.
C – Vertinimas
88. Pagal bendruosius principus, kuriais grindžiama Bendrija ir kurie reguliuoja santykius tarp Bendrijos ir valstybių narių, valstybių narių pareiga yra savo teritorijoje užtikrinti Bendrijos teisės aktų vykdymą(23). Pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką, jei Bendrijos teisėje, įskaitant jos bendruosius principus, nėra bendrų normų šiuo klausimu, nacionalinės institucijos, vykdydamos šiuos teisės aktus, taiko savo nacionalinės teisės materialines ir procesines normas(24).
89. Pagrindiniame reglamente yra tam tikrų bendrų nuostatų, susijusių su jo vykdymu. Pagrindinio reglamento 10 straipsnyje aiškiai reglamentuojama kontrolė, kaip gamintojai laikosi SKVN specifikacijų reikalavimų.
90. Pagrindinio reglamento 10 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad tuo atveju, jei SKVN turintis maisto produktas neatitinka specifikacijos kriterijų, būtina imtis priemonių, kad būtų laikomasi šio reglamento. Vis dėlto pagal Pagrindinio reglamento 10 straipsnio 4 dalies formuluotę neaišku, kurios valstybės narės kontrolės institucijos privalo imtis priemonių, skirtų kovoti su konkrečios SKVN specifikacijos reikalavimų neatitikimu. Iš aptariamo reglamento versijos vokiečių kalba(25) išplaukia, kad kontrolės institucija, kuri privalo imtis būtinų priemonių, yra valstybės narės, iš kurios kilęs teisės aktų neatitinkantis gaminys, kontrolės institucija. Tačiau kitos tos pačios nuostatos kalbinės versijos nepatvirtina tokio aiškinimo. Jose nustatyta, kad kontrolės institucija, kuri privalo imtis priemonių, yra ne valstybės narės, iš kurios kilęs gaminys, kontrolės institucija, o valstybės narės, iš kurios kilusi SKVN, kontrolės institucija(26). Pagal šias kalbines versijas išeitų, kad tik Italijos valdžios institucijos privalėtų imtis priemonių dėl SKVN „Parmigiano Reggiano“ specifikacijos neatitinkančių gaminių.
91. Taip pat verta pacituoti Pagrindinio reglamento 10 straipsnio 7 dalį, kurioje nustatyta, kad „pagal šį reglamentą numatytų patikrinimų išlaidas padengia saugomą pavadinimą naudojantys gamintojai“. Tai taip pat leidžia manyti, kad pagal 10 straipsnį atliekama patikra siejama tik su tuo, kad specifikacijų laikosi gamintojai, naudojantys SKVN toje valstybėje narėje, iš kurios ji kilusi.
92. Nors iš to, kas pasakyta, matyti, kad Pagrindinio reglamento 10 straipsnio tekstas nėra visai aiškus, manau, jog Pagrindinio reglamento tikslas ir bendra sistema parodo, kad įpareigojimas atlikti patikras apima ne vien pareigą patikrinti, ar gaminiai atitinka SKVN specifikaciją toje valstybėje narėje, iš kurios kilusi SKVN.
93. Iš Pagrindiniame reglamente nustatytos apsaugos sistemos išplaukia, kad, siekiant tinkamai įgyvendinti Pagrindinį reglamentą, veikiausiai reikalinga dviejų rūšių kontrolė. Viena vertus, turi būti sistemingai kontroliuojama, ar gamintojai SKVN turinčių gaminių gamybos vietovėje paiso šios SKVN specifikacijos. Kita vertus, reikia imtis veiksmų dėl neteisėto SKVN pasisavinimo už gamybos vietovės ribų. Tačiau kyla klausimas, kokios priemonės būtinos pastarajam tikslui pasiekti.
94. Vokietijos teisės sistemoje SKVN apsauga įgyvendinama pareiškiant ieškinius teismuose. Šiuos ieškinius gali pareikšti platus ieškovų ratas, be kita ko, apimantis vartotojų apsaugos asociacijas ir įmonių organizacijas. Todėl ginti su SKVN susijusias teises pareiškiant ieškinius teismuose gali ieškovai, siekiantys daug platesnių interesų nei vien SKVN turinčių prekių gamintojų interesų apsauga.
95. Vis dėlto manau, kad, siekiant veiksmingo Pagrindinio reglamento įgyvendinimo, tokių teisminių priemonių buvimas neatleidžia valstybių narių nuo pareigos kartu numatyti atitinkamus kontrolės mechanizmus, nepaisant to, kad galima pareikšti ir ieškinius teismuose. Pagrindinio reglamento 10 straipsnio 1 dalyje valstybės narės įpareigojamos užtikrinti, „kad <...> būtų suformuotos kontrolės struktūros, kurių pareiga būtų garantuoti, kad saugomą pavadinimą turintys žemės ūkio ar maisto produktai atitiktų specifikacijose nustatytus reikalavimus“. Atsižvelgiant į tokią bendrą formuluotę, iš pareigos užtikrinti veiksmingą Pagrindinio reglamento įgyvendinimą valstybėms narėms kyla bendra pareiga suformuoti atitinkamas kontrolės struktūras, kurios tikrintų, ar konkrečioje valstybėje narėje į rinką pateikiamas gaminys, turintis konkrečią SKVN, atitinka šios SKVN specifikaciją, nepaisant to, iš kur kilusi SKVN. Tokia kontrolė, pvz., gali būti įgyvendinama vykdant oficialius patikrinimus, siekiant užtikrinti maisto teisės normų laikymąsi(27).
96. Tačiau, mano nuomone, iš Pagrindinio reglamento negalima daryti išvados, kad šios kontrolės struktūros privalo sistemingai veikti ex officio, nesant tam pagrindo, pavyzdžiui, gamintojų, kurių gaminiai teisėtai žymimi SKVN, vartotojų ar bet kurių kitų gamintojų skundų.
97. Tai patvirtinama Komisijos dokumentuose šiuo klausimu. Komisijos parengtose Bendrijos reglamentų gairėse „Žemės ūkio produktų ir maisto produktų geografinių nuorodų, kilmės vietos nuorodų ir specifinių savybių sertifikatų apsauga“ nurodyta, kad „išimtinių teisių įgyvendinimą organizuoja ir atlieka valstybės narės. Tuo tikslu valstybės narės sprendžia, ar tokių teisių įgyvendinimui užtikrinti paskirtos tarnybos veikia savo iniciatyva (ex officio), ar remdamosi SKVN/SGN/GTG teisių turėtojų skundais.“(28)
98. Iš to darytina išvada, kad valstybės narės, įgyvendindamos Pagrindinį reglamentą, turi diskreciją pasirinkti, ar atlikti kontrolę konkrečiu atveju ir imtis priemonių, jei nustatoma, kad prekės pažeidžia SKVN.
99. Šią bylą reikia skirti nuo atvejų, kai dėl konkrečių interesų valstybės narės diskrecija imtis ar nesiimti veiksmų ex officio daug labiau ribota. Pavyzdžiui, valstybės valdžios institucijų veiksmų ex officio, susijusių su kontrole ir galimomis sankcijomis, nors jų ir nenumato Bendrijos teisė ir nėra jokio išorinio pagrindo, reikia tais atvejais, kai asmenys ir ūkio subjektai neturi pagrindo skųstis(29) ar kai dėl bet kokio uždelsimo gali atsirasti nepataisoma žala, pavyzdžiui, kai pagal prevencijos principą reikia nedelsiant imtis veiksmų, siekiant pašalinti pavojingus maisto produktus ar nutraukti veiksmus, kurie gali turėti nepataisomos žalos aplinkai. Tačiau šioje byloje nagrinėjamo atvejo negalima palyginti su nė viena iš minėtų situacijų.
100. Net tais atvejais, kai valstybės narės iš esmės turi palyginti plačią diskreciją dėl priemonių, kurių jos privalo imtis ir taikyti praktiškai, kad užtikrintų Bendrijos teisės veiksmingumą, valstybės narės tam tikromis aplinkybėmis gali būti įpareigojamos imtis veiksmų. Sprendime Komisija prieš Prancūziją Teisingumo Teismas pripažino, kad toje byloje nagrinėjamu atveju Prancūzijos valdžios institucijos viršijo turimą diskreciją, nesiimdamos veiksmų dėl kelerius metus besitęsiančių nusikalstamų veikų, kurias toleravo policija ir dėl kurių buvo skundžiamasi teismams(30).
101. Tačiau, remiantis bylos medžiaga, šiuo atveju susiklostė kitokios faktinės aplinkybės. Visų pirma Komisija nepateikė šiai bylai laiko atžvilgiu svarbių įrodymų(31), kad buvo pateiktas nors vienas skundas ar prašymas suteikti teisinę apsaugą, jau nekalbant apie įrodymus dėl sistemingo neveikimo, gavus tokius skundus ar prašymus dėl neteisėto SKVN „Parmigiano Reggiano“ pasisavinimo Vokietijos teritorijoje.
102. Šiuo atžvilgiu vertėtų pažymėti, kad praktiškai Komisija, norėdama pagrįsti savo kaltinimą, jog Vokietijos Federacinė Respublika nesiėmė veiksmų, būtinų siekiant užkirsti kelią neteisėtam pavadinimo „Parmesan“ naudojimui, remiasi beveik vien Vokietijos Federacinės Respublikos atsakymu per ikiteisminę procedūrą, kad „Parmesan“ – tai bendrinis pavadinimas. Manau, kad šalių susirašinėjimas dėl pavadinimo „Parmesan“ bendrinio pobūdžio vykstant ikiteisminei procedūrai turi būti laikomas gynybos priemone teisinėje procedūroje ir todėl to negalima aiškinti kaip oficialaus atsisakymo apsaugoti įregistruotą SKVN „Parmigiano Reggiano“.
103. Taigi Komisija nepateikė pakankamai dokumentais pagrįstų ir išsamių įrodymų, kad šiuo atveju Vokietijos valdžios institucijos privalėjo imtis veiksmų ex officio ir kad jos tokių veiksmų nesiėmė.
D – Išvada
104. Remdamasis išdėstytais argumentais, nemanau, kad, atsižvelgiant į Pagrindinio reglamento 10 straipsnį, pagal šio reglamento 13 straipsnio 1 dalies b punktą Vokietijos Federacinė Respublika privalėjo ex officio taikyti sankcijas už „Parmesan“ pavadinto sūrio, neatitinkančio SKVN „Parmigiano Reggiano“ specifikacijos, pateikimą į rinką savo teritorijoje. Visų pirma Komisija neįrodė, kad Vokietijos Federacinė Respublika privalėjo imtis tokių veiksmų, nesant pakankamo ir tinkamo išorinio pagrindo tai daryti.
105. Todėl manau, kad Komisijos ieškinį reikia atmesti.
VII – Dėl bylinėjimosi išlaidų
106. Pagal Procedūros reglamento 69 straipsnio 2 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jei laimėjusi šalis to prašė. Tačiau Vokietijos Federacinė Respublika savo procesiniuose dokumentuose neprašė priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidų.
VIII – Išvada
107. Todėl Teisingumo Teismui siūlau:
1) atmesti ieškinį,
2) nurodyti kiekvienai šaliai padengti savo išlaidas.