Byla C‑132/05

Europos Bendrijų Komisija

prieš

Vokietijos Federacinę Respubliką

„Valstybės įsipareigojimų neįvykdymas – Reglamentas (EEB) Nr. 2081/92 – Žemės ūkio produktų ir maisto produktų geografinių nuorodų ir kilmės vietos nuorodų apsauga – Sūris „Parmigiano Reggiano“ – Pavadinimo „Parmesan“ naudojimas – Valstybės narės pareiga ex officio taikyti sankcijas už nesąžiningą saugomos kilmės vietos nuorodos naudojimą“

Sprendimo santrauka

1.        Žemės ūkis – Vienodi teisės aktai – Žemės ūkio produktų ir maisto produktų geografinių nuorodų ir kilmės vietos nuorodų apsauga – Reglamentas Nr. 2081/92

(Tarybos reglamento Nr. 2081/92 13 ir 17 straipsniai; Komisijos reglamentas Nr. 1107/96)

2.        Žemės ūkis – Vienodi teisės aktai – Žemės ūkio produktų ir maisto produktų geografinių nuorodų ir kilmės vietos nuorodų apsauga – Reglamentas Nr. 2081/92

(Tarybos reglamento Nr. 2081/92 13 straipsnio 1 dalies b punktas)

3.        Žemės ūkis – Vienodi teisės aktai – Žemės ūkio produktų ir maisto produktų geografinių nuorodų ir kilmės vietos nuorodų apsauga – Reglamentas Nr. 2081/92

(Tarybos reglamento Nr. 2081/92 3 straipsnio 1 dalis)

4.        Institucijų aktai – Reglamentai – Tiesioginis taikymas

(EB 249 straipsnis; Tarybos reglamentas Nr. 2081/92)

5.        Žemės ūkis – Vienodi teisės aktai – Žemės ūkio produktų ir maisto produktų geografinių nuorodų ir kilmės vietos nuorodų apsauga – Reglamentas Nr. 2081/92

(Tarybos reglamento Nr. 2081/92 10 straipsnis ir 13 straipsnio 1 dalies b punktas)

1.        „Sudėtinės“ kilmės vietos nuorodos, įregistruotos pagal Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2081/92 dėl žemės ūkio produktų ir maisto produktų geografinių nuorodų ir kilmės vietos nuorodų apsaugos 17 straipsnyje numatytą supaprastintą procedūrą, atveju aplinkybė, jog šios nuorodos atžvilgiu nebuvo pateiktas pareiškimas nurodant į Reglamento Nr. 1107/96 priedo išnašas, pagal kurį tam tikroms pavadinimo sudėtinėms dalims nebuvo prašoma suteikti Reglamento Nr. 2081/92 13 straipsnyje nustatytos apsaugos, nėra pakankamas pagrindas šios apsaugos riboms apibrėžti. Pagal Reglamente Nr. 2081/92 įtvirtintą apsaugos sistemą klausimus dėl atskirų nuorodos sudėtinių dalių apsaugos ir konkrečiai dėl to, ar jos laikytinos bendriniais pavadinimais, ar nuo šio Reglamento 13 straipsnyje nurodytų veiksmų saugomomis sudėtinėmis dalimis, turi įvertinti nacionalinis teismas, remdamasis detalia suinteresuotųjų asmenų jam pateikto faktinio konteksto analize.

(žr. 28–30 punktus)

2.        Pavadinimo „Parmesan“ naudojimas turi būti kvalifikuotas kaip saugomos kilmės vietos nuorodos „Parmigiano Reggiano“ įvaizdžio atkūrimas pagal Reglamento Nr. 2081/92 dėl žemės ūkio produktų ir maisto produktų geografinių nuorodų ir kilmės vietos nuorodų apsaugos 13 straipsnio 1 dalies b punktą, pagal kurį įregistruotos nuorodos saugomos, be kita ko, nuo bet kokio neteisėto pasisavinimo, imitavimo ar įvaizdžio atkūrimo net ir tuo atveju, jei nurodoma tikroji produkto kilmė arba jei saugomas pavadinimas yra išverstas.

Šioje byloje pavadinimai „Parmesan“ bei „Parmigiano Reggiano“ vizualiai ir fonetiškai panašūs ir taip yra situacijoje, kai nagrinėjami gaminiai – tai smulkinti ar skirti smulkinti kietieji sūriai, kurie išoriškai panašūs. Taip pat, nepaisant to, ar pavadinimas „Parmesan“ yra tikslus saugomos kilmės vietos nuorodos „Parmigiano Reggiano“ arba žodžio „Parmigiano“ vertimas, būtina atsižvelgti ir į konceptualų šių skirtingoms kalboms priklausančių žodžių artumą. Šis artumas bei minėti fonetiniai ir vizualūs panašumai yra tokie, kad susidūręs su smulkintu ar tam skirtu kietuoju sūriu, pavadintu „Parmesan“, vartotojas gali įsivaizduoti sūrį, kuriam skirta saugomos kilmės vietos nuoroda „Parmigiano Reggiano“.

(žr. 46–49 punktus)

3.        Vertinant bendrinį pavadinimo pobūdį, pagal Reglamento Nr. 2081/92 dėl žemės ūkio produktų ir maisto produktų geografinių nuorodų ir kilmės vietos nuorodų apsaugos 3 straipsnio 1 dalį reikia atsižvelgti į atitinkamo gaminio gamybos vietas nagrinėjamą pavadinimą įregistravusioje valstybėje narėje ir už jos ribų; į šio gaminio suvartojimą bei į tai, kaip šį pavadinimą suvokia vartotojai minėtoje valstybėje narėje ir už jos ribų; į konkrečių nacionalinės teisės aktų, susijusių su šiuo gaminiu, buvimą bei į tai, kaip šis pavadinimas buvo naudojamas Bendrijos teisėje.

(žr. 53 punktą)

4.        Tai, kad teisės subjektai turi galimybę remtis reglamento nuostatomis nacionaliniuose teismuose, negali atleisti valstybių narių nuo pareigos prireikus imtis nacionalinių priemonių, leidžiančių užtikrinti visišką reglamento taikymą.

Šiuo atžvilgiu nacionalinė teisės sistema, įtvirtinanti teisines priemones, kuriomis siekiama užtikrinti veiksmingą iš Reglamento Nr. 2081/92 dėl žemės ūkio produktų ir maisto produktų geografinių nuorodų ir kilmės vietos nuorodų apsaugos kylančių subjektinių teisių apsaugą, kaip antai įstatyminės nuostatos, suteikiančios galimybę imtis veiksmų dėl neteisėto saugomų kilmės vietos nuorodų naudojimo, pavyzdžiui, įstatymas dėl kovos su nesąžininga konkurencija ir įstatymas dėl prekių ženklų ir kitų skiriamųjų žymenų apsaugos, ir suteikianti galimybę pateikti ieškinį dėl veiksmų, galinčių neigiamai paveikti iš saugomos kilmės vietos nuorodos kylančias teises, ne tik teisėtiems šios nuorodos naudotojams, bet ir konkurentams bei įmonių bei vartotojų asociacijoms, leidžia apsaugoti kitus nei saugomos kilmės vietos nuorodą turinčių produktų gamintojų interesus, pirmiausia – vartotojų interesus.

(žr. 68–70 punktus)

5.        Iš Reglamento Nr. 2081/92 dėl žemės ūkio produktų ir maisto produktų geografinių nuorodų ir kilmės vietos nuorodų apsaugos 10 straipsnio neišplaukia valstybių narių pareiga ex officio imtis reikiamų priemonių, kad būtų taikomos sankcijos už šio reglamento 13 straipsnio 1 dalies b punkto, pagal kurį įregistruotos nuorodos saugomos, be kita ko, nuo bet kokio neteisėto pasisavinimo, imitavimo ar įvaizdžio atkūrimo net ir tuo atveju, jei nurodoma tikroji produkto kilmė arba jei saugomas pavadinimas yra išverstas, pažeidimą. Tiesa, kad siekiant užtikrinti Reglamento Nr. 2081/92 nuostatų veiksmingumą, šio reglamento 10 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog valstybės narės užtikrina, kad ne vėliau kaip po šešių mėnesių nuo šio reglamento įsigaliojimo būtų suformuotos kontrolės struktūros. Taigi jos privalo sukurti tokias struktūras. Tačiau šio reglamento 10 straipsnio 4 dalis, kurioje nustatyta, kad „jeigu valstybėje narėje paskirta kontrolės institucija ir (arba) privati organizacija nustato, kad saugomą kilmės pavadinimą toje valstybėje narėje turintis žemės ūkio ar maisto produktas neatitinka specifikacijos kriterijų, jos imasi priemonių, būtinų, kad būtų laikomasi šio reglamento <...>“, parodo, jog valstybėje narėje paskirta kontrolės institucija ir (arba) privati organizacija yra tos valstybės narės, iš kurios kilusi saugomos kilmės vietos nuoroda, institucija ir (arba) organizacija. Minėto reglamento 10 straipsnio 3 dalies nuoroda į „gamintojus ir perdirbėjus, kurių veiklą jos tikrina“ bei šio straipsnio 6 dalyje numatyta gamintojų teisė turėti prieigą prie kontrolės sistemos ir jų pareiga padengti patikrinimų išlaidas, numatyta to paties straipsnio 7 dalyje, patvirtina, kad aptariamas 10 straipsnis reglamentuoja valstybių narių, iš kurių kilusios saugomos kilmės vietos nuorodos, pareigas.

Šį išaiškinimą patvirtina Reglamento Nr. 2081/92 4 straipsnio 2 dalies g punkto bei 5 straipsnio 3 ir 4 dalių nuostatos, iš kurių išplaukia, kad į įregistravimo paraišką įtraukiama specifikacija, kad paraiška siunčiama tai valstybei narei, kurios teritorijoje yra konkreti geografinė vietovė, ir kad šioje specifikacijoje nurodomi „duomenys apie 10 straipsnyje numatytas kontrolės struktūras“. Iš to darytina išvada, kad saugomos kilmės vietos nuorodos specifikacijos laikymąsi privalančios užtikrinti kontrolės struktūros yra valstybės narės, iš kurios kyla atitinkama saugomos kilmės vietos nuoroda, kontrolės struktūros.

(žr. 72–78 punktus)