TEISINGUMO TEISMO (didžioji kolegija)

SPRENDIMAS

2009 m. liepos 16 d.(*)

Turinys

Teisinis pagrindas

Vokietijos teisės aktai

DSD kolektyvinė sistema, logotipo naudojimo sutartis ir paslaugų sutartis

Direktyva 89/104/EEB

Ginčo aplinkybės

Ginčijamas sprendimas

Procesas Pirmosios instancijos teisme ir skundžiamas sprendimas

Procesas Teisingumo Teisme

Dėl apeliacinio skundo

Dėl pirmojo apeliacinio skundo pagrindo, susijusio su motyvavimo pareigos nesilaikymu, nes skundžiamo sprendimo motyvai prieštaravo tarpusavyje

Šalių argumentai

Teisingumo Teismo vertinimas

Dėl antrojo apeliacinio skundo pagrindo, susijusio su logotipo naudojimo sutarties ir kitų byloje surinktų įrodymų iškraipymu

Šalių argumentai

Teisingumo Teismo vertinimas

Dėl trečiojo apeliacinio skundo pagrindo, kuriuo nurodomas nepakankamas motyvavimas, faktų iškraipymas ir teisės klaidos, susijusios su išimtinėmis teisėmis į logotipą DGP

Šalių argumentai

Teisingumo Teismo vertinimas

Dėl ketvirtojo apeliacinio skundo pagrindo, susijusio su Bendrijos prekių ženklų teisės pažeidimu

Šalių argumentai

Teisingumo Teismo vertinimas

Dėl penktojo apeliacinio skundo pagrindo, susijusio su 82 straipsnio pa˛eidimu

Šalių argumentai

Teisingumo Teismo vertinimas

Dėl šeštojo apeliacinio skundo pagrindo, susijusio su Reglamento Nr. 17 3 straipsnio ir proporcingumo principo pa˛eidimu

Šalių argumentai

Teisingumo Teismo vertinimas

Dėl septintojo apeliacinio skundo pagrindo, susijusio su procesiniais pažeidimais

Šalių argumentai

Teisingumo Teismo vertinimas

Dėl aštuntojo apeliacinio skundo pagrindo, susijusio su pagrindinės teisės užtikrinti protingą sprendimo priėmimo terminą pa˛eidimu

Šalių argumentai

Teisingumo Teismo vertinimas

Dėl bylinėjimosi išlaidų

„Apeliacinis skundas – Konkurencija – EB 82 straipsnis – Panaudotų pakuočių surinkimo ir utilizavimo sistema Vokietijoje – „Der Grüne Punkt“ logotipas – Pagal logotipo naudojimo sutartį privalomas mokėti mokestis – Piktnaudžiavimas dominuojančia padėtimi – Išimtinė prekės ženklo savininko teisė – Pernelyg ilga proceso Pirmosios instancijos teisme trukmė – Protingas terminas – Veiksmingos teisminės gynybos principas – Teisingumo Teismo statuto 58 ir 61 straipsniai“

Byloje C‑385/07 P

dėl 2007 m. rugpjūčio 8 d. pagal Teisingumo Teismo statuto 56 straipsnį pateikto apeliacinio skundo

DGP – Duales System Deutschland GmbH, įsteigta Kelne (Vokietija), atstovaujama advokatų W. Deselaers, E. Wagner ir B. Meyring,

apeliantė,

dalyvaujant kitoms proceso šalims:

Europos Bendrijų Komisijai, atstovaujamai W. Mölls ir R. Sauer, nurodžiusiai adresą dokumentams įteikti Liuksemburge,

atsakovei pirmojoje instancijoje,

palaikomai

Interseroh Dienstleistungs GmbH, įsteigtos Kelne, atstovaujamos advokatų W. Pauly, A. Oexle ir J. Kempkes,

įstojusios į apeliacinį procesą šalies,

Vfw GmbH, įsteigtos Kelne, atstovaujamos advokato H. Wissel,

Landbell AG für Rückhol-Systeme, įsteigtos Maince (Vokietija), atstovaujamos advokatų A. Rinne ir M. Westrup,

BellandVision GmbH, įsteigtos Pegnice (Vokietija), atstovaujamos advokatų A. Rinne ir M. Westrup,

įstojusių į bylą šalių pirmojoje instancijoje,

TEISINGUMO TEISMAS (didžioji kolegija),

kurį sudaro pirmininkas V. Skouris, kolegijų pirmininkai P. Jann, C. W. A. Timmermans, A. Rosas, K. Lenaerts, M. Ilešič (pranešėjas), J.‑C. Bonichot, T. von Danwitz, teisėjai J. N. Cunha Rodrigues, R. Silva de Lapuerta, A. Arabadjiev, C. Toader ir J. J. Kasel,

generalinis advokatas Y. Bot,

posėdžio sekretorius H. Von Holstein, kanclerio pavaduotojas,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2008 m. gruodžio 9 d. posėdžiui,

susipažinęs su 2009 m. kovo 31 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,

priima šį

Sprendimą

1        Apeliaciniu skundu DGP – Duales System Deutschland GmbH (toliau – DSD) prašo panaikinti 2007 m. gegužės 24 d. Europos Bendrijų Pirmosios instancijos teismo sprendimą Duales System Deutschland prieš Komisiją (T‑151/01, Rink. p. II‑1607, toliau – skundžiamas sprendimas), kuriuo atmestas jos ieškinys dėl 2001 m. balandžio 20 d. Komisijos sprendimo 2001/463/EB, susijusio su (EB) 82 straipsnio taikymo procedūra (byla COMP D3/34493 – DSD) (OL L 166, p. 1, toliau – ginčijamas sprendimas), panaikinimo.

 Teisinis pagrindas

 Vokietijos teisės aktai

2        1991 m. birželio 12 d. Vokietijos vyriausybė priėmė Verordnung über die Vermeidung von Verpackungsabfällen (Nutarimas dėl pakuočių atliekų prevencijos (BGBl. 1991 I, p. 1234)), kurio peržiūrėta redakcija, taikytina šioje byloje, įsigaliojo 1998 m. rugpjūčio 28 d. (toliau – nutarimas, arba nutarimas dėl pakuočių). Šio nutarimo tikslas – užkirsti kelią ir sumažinti pakuočių atliekų poveikį aplinkai. Šiam tikslui gamintojai ir platintojai įpareigojami surinkti bei utilizuoti panaudotas pakuotes atskirai nuo viešosios atliekų tvarkymo sistemos.

3        Pirmiausia pagal nutarimo 6 straipsnio 1 ir 2 dalis gamintojai ir platintojai turi neatlygintinai prekybos vietose ar šalia jų priimti iš vartotojo panaudotas pakuotes ir jas pateikti utilizuoti (toliau – individuali sistema). Vartotojas apie šią galimybę grąžinti pakuotę turi būti informuojamas aiškiai atpažįstamais žymenimis.

4        Tačiau nutarimu dėl pakuočių gamintojai ir platintojai yra atleidžiami nuo pareigos surinkti ir utilizuoti visas pakuotes, jei prisijungia prie sistemos, kuri platintojo veiklos teritorijoje užtikrina nuolatinį panaudotų pakuočių surinkimą iš vartotojų arba netoli jų gyvenamosios vietos, kad šios pakuotės būtų pateiktos utilizuoti (toliau – kolektyvinė sistema). Prie kolektyvinės sistemos prisijungę gamintojai ir platintojai yra atleidžiami nuo pareigos surinkti ir utilizuoti visas pakuotes, kurioms taikoma ši sistema, ir turi informuoti apie savo dalyvavimą kolektyvinėje sistemoje etiketėse ar kitu tinkamu būdu, taip pat naudoti kitas priemones, pavyzdžiui, informuoti klientus prekybos vietose arba pridėti prie pakuotės informacinį lapelį.

5        Kolektyvines sistemas turi patvirtinti suinteresuotosios federalinės žemės kompetentingos valdžios institucijos. Tokiam patvirtinimui gauti jos, be kita ko, turi aptarnauti bent vienos federalinės žemės teritoriją, reguliariai surinkti pakuotes šalia vartotojų gyvenamųjų vietų ir būti pasirašiusios susitarimus su vietos savivaldos institucijomis, atsakingomis už atliekų tvarkymą. Bet kuri įmonė, tenkinanti šias sąlygas kurioje nors federalinėje žemėje, gali joje sukurti kolektyvinę sistemą.

6        Nuo 2000 m. sausio 1 d. individualioms ir kolektyvinėms sistemoms taikomos tokios pačios utilizavimo normos. Šio nutarimo I priede nustatytos normos skiriasi atsižvelgiant į pakuotės medžiagą. Individualių sistemų surinkimo ir utilizavimo pareigų laikymasis užtikrinamas nepriklausomų ekspertų išduotais liudijimais, o kolektyvinių sistemų atveju – pateikiant patikrinamus duomenis apie surinktų ir utilizuotų pakuočių kiekius.

 DSD kolektyvinė sistema, logotipo naudojimo sutartis ir paslaugų sutartis

7        Nuo 1991 m. DSD yra vienintelė bendrovė, administruojanti kolektyvinę sistemą visoje Vokietijos teritorijoje (toliau – DSD sistema). Todėl 1993 m. DSD patvirtino visų federalinių žemių kompetentingos valdžios institucijos.

8        Santykiai tarp DSD ir prie jos sistemos prisijungiančių gamintojų bei platintojų yra nustatomi tipine sutartimi dėl logotipo „Der Grüne Punkt“ naudojimo (toliau – logotipo naudojimo sutartis). Pasirašydama šią sutartį, prisijungianti įmonė už mokestį savo pakuotes, patenkančias į DSD sistemą, gali žymėti „Der Grüne Punkt“ logotipu (toliau – DGP logotipas).

9        1991 m. DSD pateikė paraišką Vokietijos patentų ir prekių ženklų biurui įregistruoti minėtą logotipą kaip prekių ženklą:

10      Siekdama leisti panaudoti DGP logotipą už Vokietijos ribų, pirmiausia kitose Europos Bendrijų valstybėse narėse, DSD pagal generalinę licenciją perleido savo naudojimo teises Packaging Recovery Organisation Europe SPRL (ProEurope), kurios buveinė yra Briuselyje (Belgija).

11      Pagal sutarties 2 straipsnį Vokietijoje DSD prie jos sistemos prisijungiančių įmonių sąskaita užtikrina panaudotų pakuočių, dėl kurių šios įmonės nusprendžia dalyvauti DSD sistemoje, surinkimą, rūšiavimą ir utilizavimą, taip šias įmones atleisdama nuo jų pareigos surinkti ir utilizuoti minėtas pakuotes. Šiuo tikslu pagal sutarties 3 straipsnio 1 dalį prie sistemos prisijungusios įmonės turi nurodyti pakuočių, kurias jos nori šalinti pasinaudodamos DSD sistema, tipus ir kiekvieną šiems tipams priskiriamą ir skirtą Vokietijos vartotojui pakuotę žymėti logotipu DGP, kad DSD galėtų atleisti prisijungusią įmonę nuo šios pareigos.

12      Pagal logotipo naudojimo sutarties sąlygas jo naudotojas moka DSD mokestį už kiekvieną pakuotę, kuri pagal logotipo naudojimo sutartį žymima logotipu DGP ir platinama Vokietijos teritorijoje. Pagal sutarties 4 straipsnio 1 dalį šios taisyklės išimtys gali būti numatomos atskiru raštu sudaromu susitarimu. Sutarties 5 straipsnio 1 dalyje taip pat nustatyta, kad į sąskaitą bus įtraukiama kiekviena DGP logotipu pažymėta ir logotipo naudotojo Vokietijos teritorijoje platinama pakuotė.

13      Mokesčio dydis apskaičiuojamas atsižvelgiant į du veiksnius, t. y. į pakuotės svorį bei panaudotų medžiagų tipą ir į pakuotės tūrį arba plotą. Pagal sutarties 4 straipsnio 2 ir 3 dalis mokestis apskaičiuojamas nesiekiant pelno ir skirtas tik surinkimo, rūšiavimo ir utilizavimo bei su tuo susijusioms administracinėms išlaidoms padengti.

14      DSD sistemoje DGP logotipu pažymėtos pakuotės gali būti surenkamos į specialias diferencijuotas (metalui, plastikui ir mišrioms medžiagoms) šiukšliadėžes arba konteinerius, įrengtus netoli gyvenamųjų namų (ypač popieriui ir stiklui), o likusios atliekos turi būti išmetamos į viešos atliekų šalinimo sistemos šiukšliadėžes.

15      Vis dėlto pati DSD nerenka ir neutilizuoja panaudotų pakuočių, o subrangos pagrindais perka šias paslaugas iš vietos atliekų surinkimo įmonių. Santykiai tarp DSD ir šių įmonių nustatomi keletą kartų keista tipine sutartimi dėl pakuočių surinkimo ir rūšiavimo sistemos sukūrimo bei įgyvendinimo. Pagal šias paslaugų sutartis, pasirašytas tarp DSD ir 537 vietos įmonių, kiekviena iš šių įmonių atitinkamoje zonoje turi išimtinę teisę rinkti pakuotes DSD sąskaita (toliau – paslaugų sutartys). Surūšiuotos pakuotės transportuojamos į utilizavimo centrus utilizuoti.

16      Dėl paslaugų sutarties Komisija 2001 m. rugsėjo 17 d. procedūroje, pradėtoje pagal (EB) 81 straipsnį ir EEE susitarimo 53 straipsnį, priėmė Sprendimą 2001/837/EB (bylos COMP/34493 – DSD, COMP/37366 – Hofmann + DSD, COMP/37299 – Edelhoff + DSD, COMP/37291 – Rechmann + DSD, COMP/37288 – ARGE ir kitos penkios įmonės + DSD, COMP/37287 – AWG ir kitos penkios įmonės + DSD, COMP/37526 – Feldhaus + DSD, COMP/37254 – Nehlsen + DSD, COMP/37252 – Schönmakers + DSD, COMP/37250 – Altvater + DSD, COMP/37246 – DASS + DSD, COMP/37245 – Scheele + DSD, COMP/37244 – SAK + DSD, COMP/37243 – Fischer + DSD, COMP/37242 – Trienekens + DSD, COMP/37267 – Interseroh + DSD) (OL L 319, p. 1). 2007 m. gegužės 24 d. Pirmosios instancijos teismas sprendimu Duales System Deutschland prieš Komisiją (T‑289/01, Rink. p. II‑1691) atmetė DSD ieškinį dėl Sprendimo 2001/837 panaikinimo.

 Direktyva 89/104/EEB

17      1988 m. gruodžio 21 d. Pirmosios tarybos direktyvos valstybių narių įstatymams, susijusiems su prekių ženklais, suderinti (OL L 40, 1989, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 17 sk., 1 t., p. 92) 5 straipsnio 1 dalyje nustatoma:

„Įregistruotas prekių ženklas suteikia savininkui išimtines teises į jį. Savininkas turi teisę uždrausti trečiosioms šalims be jo sutikimo vartoti prekybos veikloje:

a)      bet kokį žymenį, tapatų prekių ženklui, kuriuo žymimos prekės arba paslaugos yra tapačios toms prekėms arba paslaugoms, kurioms prekių ženklas yra įregistruotas;

b)      bet kokį žymenį, kai dėl savo tapatumo ar panašumo į jo prekių ženklą ir dėl šiuo ženklu ir žymeniu žymimų prekių arba paslaugų tapatumo ar panašumo yra tikimybė, kad visuomenė gali juos supainioti dėl žymens asocijavimosi su prekių ženklu.“

18      Tos pačios direktyvos 8 straipsnyje numatyta:

„1.      Licencija gali būti suteikiama prekių ženklu žymėti visas arba tiktai kai kurias prekes ar paslaugas, kurioms jis įregistruotas, naudoti jį visoje valstybėje narėje arba tik jos dalyje. Licencija gali būti išimtinė arba neišimtinė.

2.      Prekių ženklo savininkas gali panaudoti to ženklo suteikiamas teises prieš licencijos turėtoją, pažeidusį bet kurią sutarties dėl licencijos nuostatą, atsižvelgiant į jos trukmę, prekių ženklo naudojimo formą, nurodytą registracijoje, prekių ir paslaugų, kurioms yra suteikta licencija, paskirtį, teritoriją, kurioje prekių ženklas gali būti naudojamas, licencijoje nurodytų pagamintų prekių ar paslaugų kokybę.“

19      Direktyva 89/104 buvo panaikinta 2008 m. spalio 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2008/95/EB valstybių narių teisės aktams, susijusiems su prekių ženklais, suderinti (OL L 299, p. 25), kuri įsigaliojo 2008 m. lapkričio 28 dieną. Tačiau, atsižvelgiant į faktinių aplinkybių datą, šiam ginčui taikytina Direktyva 89/104.

 Ginčo aplinkybės

20      1992 m. rugsėjo 2 d. DSD siekdama, kad jos atžvilgiu būtų priimtas sprendimas dėl pažeidimų nebuvimo arba taikoma išimtis, pateikė Europos Bendrijų Komisijai savo įstatus ir keletą sutarčių, įskaitant logotipo naudojimo sutartį ir paslaugų sutartį.

21      1997 m. kovo 27 d. Europos Bendrijų oficialiajame leidinyje (OL C 100, 1997, p. 4) Komisijai pagal 1962 m. vasario 6 d. Tarybos reglamento Nr. 17, Pirmojo reglamento, įgyvendinančio (EB 81) ir (EB 82) straipsnius (OL 13, 1962, p. 204; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 1 t., p. 3), 19 straipsnio 3 dalį paskelbus pranešimą, kuriame ji išreiškė ketinimą priimti teigiamą sprendimą dėl pateiktų sutarčių, iš suinteresuotųjų trečiųjų asmenų gautos pastabos, be kita ko, dėl skirtingų logotipo naudojimo sutarties taikymo aspektų. Tretieji asmenys skundėsi dėl tariamo konkurencijos iškraipymo, susijusio su dvigubu mokesčiu už dalyvavimą DSD ir kito paslaugų teikėjo sistemose.

22      1998 m. spalio 15 d. DSD pristatė Komisijai tam tikrus įsipareigojimus, leidžiančius prie jos sistemos prisijungiantiems pakuočių gamintojams ir platintojams nemokėti dvigubo mokesčio, kai jie dalyvauja kitoje regioninio lygio kolektyvinėje sistemoje. DSD visų pirma kalbėjo apie situaciją, kai lygiagrečiai DSD sistemai būtų sukurtos kolektyvinės sistemos, veikiančios vienoje ar keliose federalinėse žemėse. Tokiu atveju to paties tipo ir to paties platintojo ar gamintojo pakuotės šiose federalinėse žemėse galėtų būti surenkamos pagal vieną iš naujų kolektyvinių sistemų, o kitose federalinėse žemėse – pagal DSD sistemą, ir DSD šiuo klausimu įsipareigojo:

„Tuo atveju, jei būtų sukurtos kitos nei (DSD) sistemos, veikiančios regioniniu lygiu, ir jos būtų oficialiai pripažintos aukščiausių federalinės žemės valdžios institucijų pagal nutarimą dėl pakuočių, (DSD) pasiryžusi taip taikyti logotipo naudojimo sutartį, kad prisijungiantieji prie sistemos turėtų galimybę dalyvauti vienoje iš šių sistemų dėl dalies pakuočių. Tokiu atveju (DSD) neimtų jokio mokesčio pagal logotipo naudojimo sutartį už pakuotes, surinktas taikant minėtas sistemas, tačiau toks surinkimo būdas turėtų būti patvirtintas įrodymais. Antra atleidimo nuo mokesčio už pakuočių, pažymėtų (DGP) logotipu, surinkimą sąlyga yra ta, kad nebūtų pažeista prekių ženklo (DGP) apsauga.“

23      1999 m. lapkričio 3 d. Komisija išsakė nuomonę, kad DSD 1998 m. spalio 15 d. nurodyti įsipareigojimai turėtų būti taikomi ne tik kolektyvinėms, bet ir individualioms sistemoms, naudojamoms pakuočių daliai tvarkyti.

24      1999 m. lapkričio 15 d. keletas pakuočių gamintojų pateikė Komisijai skundą. Jie tvirtino, kad logotipo naudojimo sutartis trukdo sukurti individualią pakuočių surinkimo sistemą. Jie manė, kad logotipo naudojimas, DSD, realiai neteikdama atliekų tvarkymo paslaugos, piktnaudžiauja dominuojančia padėtimi.

25      2000 m. kovo 13 d. laišku DSD informavo Komisija apie du papildomus įsipareigojimus. Vienas jų buvo susijęs su atveju, kai pakuočių gamintojai ir platintojai daliai savo pakuočių pasirenka individualią sistemą, o likusiai daliai prisijungia prie DSD sistemos. Tokiu atveju DSD įsipareigoja neimti mokesčio pagal logotipo naudojimo sutartį už pakuotes, surinktas pagal individualią sistemą, jeigu jai pateikiama šio antro surinkimo tipo įrodymų.

26      2000 m. rugpjūčio 3 d. Komisija išsiuntė DSD pranešimą apie kaltinimus, į kurį pastaroji atsakė 2000 m. spalio 9 d. laišku.

27      2001 m. balandžio 20 d. Komisija priėmė ginčijamą sprendimą.

 Ginčijamas sprendimas

28      Nagrinėjamo sprendimo 20 konstatuojamoje dalyje nurodoma, kad iš Vokietijos valdžios institucijų pastabų matyti, jog nutarimas leidžia kombinuoti individualią ir kolektyvinę sistemas, kolektyvinėje sistemoje surenkant tik dalį pakuočių („mišrios sistemos“). Sprendimo 23 konstatuojamoje dalyje tai pat pabrėžiama, kad iš ankstesnių Vokietijos valdžios institucijų atsakymų matyti, jog nutarimas nereiškia, kad galima naudotis tik vienintele sistema. Įstatymų leidėjas niekada nesiekė Vokietijoje arba kiekvienoje federalinėje žemėje leisti įgyvendinti tik vieną kolektyvinę sistemą.

29      Pagal ginčijamojo sprendimo 95 konstatuojamąją dalį jame taip pat pirmiausia atsižvelgiama į DSD neginčijamą aplinkybę, kad ši įmonė užima dominuojančią padėtį, pasižyminčią tuo, kad sprendimo priėmimo momentu DSD buvo vienintelė įmonė, siūlanti kolektyvinę sistemą visoje Vokietijos teritorijoje, o taikant jos sistemą surenkama apie 70 % visų Vokietijoje parduodamų pakuočių ir apie 82 % iš vartotojų surenkamų pakuočių.

30      Pagal ginčijamojo sprendimo 100–102 punktus piktnaudžiavimas dominuojančia padėtimi grindžiamas tuo, kad DSD iš pakuočių gamintojų ir platintojų, kurie prisijungia prie jos sistemos, renkamas mokestis priklauso ne nuo realaus šios sistemos naudojimo; jis apskaičiuojamas atsižvelgiant į pakuočių, pažymėtų DGP logotipu, kurias šie gamintojai ir platintojai parduoda Vokietijoje, skaičių. Prie DSD sistemos prisijungiantys gamintojai ir platintojai kiekvieną pakuotę, apie kurią buvo pranešta DSD ir kuri skirta vartoti Vokietijoje, turi žymėti DGP logotipu. Pagal ginčijamą sprendimą DSD piktnaudžiauja dominuojančia padėtimi nesusiedama mokesčio, renkamo pagal sutartį, su realiu DSD sistemos naudojimu. Iš Komisijos pagal DSD klientų ar konkurentų skundus atlikto tyrimo matyti, kad DSD mokamo mokesčio apskaičiavimo būdas neleidžia tam tikriems prie DSD sistemos prisijungusiems pakuočių gamintojams naudotis savo individualia ar kita kolektyvine sistema daliai savo parduodamų pakuočių.

31      Pagal ginčijamo sprendimo 103–107 konstatuojamąsias dalis DSD siūlomas sprendimas, t. y. atsisakymas logotipu DGP žymėti pakuotes, nepatenkančias į DSD sistemą, nepasiteisintų atsižvelgiant į ekonomikos realijas. Toks sprendimas iš tikrųjų reikalautų selektyviai žymėti pakuotes skirtingomis etiketėmis (su logotipu DGP arba be jo), o tai būtų gerokai brangiau nei vienodas pakuočių žymėjimas arba skirtingų platinimo tinklų naudojimas. Be to, toks sprendimas iš pakuočių gamintojų ir platintojų, kurie naudoja kombinuotas sistemas, reikalautų patiems užtikrinti, kad DGP logotipu pažymėtos pakuotės būtų tiekiamos į tas vietas, kur DSD sistema jas surinktų, o pakuotės, kuriose nėra minėto logotipo, būtų tiekiamos į vietas, kur jų surinkimą užtikrintų kitos sistemos, tačiau praktiškai tai būtų neįmanoma. Galiausiai, atsižvelgiant į tai, kad dažnai tik nupirkęs supakuotą prekę arba tam tikromis aplinkybėmis tik ją suvartojęs vartotojas nusprendžia, ar jis pakuotę pateiks kolektyvinei sistemai prie savo gyvenamosios vietos, ar atneš į prekybos vietą, perduodamas ją į individualią sistemą, neįmanoma susieti dalį DGP logotipu pažymėtų pakuočių su vienu ar kitu surinkimo būdu.

32      Pagal ginčijamo sprendimo 111–115 konstatuojamąsias dalis Komisija nusprendė, kad piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi poveikis yra dvigubas. Pirmiausia mokesčio mokėjimą susiedama tik su logotipo naudojimu DSD įmonėms, kurios nesinaudoja pakuočių šalinimo paslauga arba kurios šia paslauga naudojasi tik daliai pakuočių, nustato neteisingas kainas ir sandorių sąlygas. Komisijos nuomone, dėl per didelio skirtumo tarp paslaugų teikimo išlaidų ir jų kainos šis atvejis kvalifikuotinas kaip piktnaudžiavimas dominuojančia padėtimi EB 82 straipsnio antrosios pastraipos a punkto prasme. Antra, dėl logotipo naudojimo sutartyje nustatytos apmokestinimo sistemos pažymėtina, kad tokį mokestį mokančioms įmonėms ekonomiškai nenaudinga prisijungti prie konkuruojančios individualios ar kolektyvinės sistemos, nes šios įmonės arba turėtų mokėti mokestį ne tik DSD, bet ir konkurentui, arba sukurti atskiras pakavimo linijas ir atskirus jų platinimo tinklus. Taip apmokestinimo sistema apsunkina DSD sistemos konkurentų atėjimą į rinką.

33      Ginčijamo sprendimo 143–153 konstatuojamosiose dalyse Komisija patikslina, kad nustatytas piktnaudžiavimas nėra pateisinamas tariamu nutarimo nuostatų ir pakuočių nesuderinamumu, dėl kurio neužtikrinama jokia žymėjimo DGP logotipu paslauga, garantuojanti atliekų šalinimo pareigos įvykdymą. Šiuo klausimu ginčijamame sprendime pažymima, kad logotipu įvykdoma esminė paskirtis, „jeigu vartotojas informuojamas, kad turi galimybę šalinti pakuotę per DSD sistemą“.

34      Ginčijamo sprendimo 155–160 konstatuojamosiose dalyse Komisija pažymi, kad atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes ir pakuočių surinkimą bei utilizavimą Vokietijoje ir bendrojoje rinkoje, piktnaudžiavimas dominuojančia padėtimi, nustačius ginčijamą mokestį pagal sutartį, gali labai neigiamai paveikti prekybą tarp valstybių narių.

35      Komisijos bylos pagal 82 straipsnį vertinimas apibendrinamas ginčijamo sprendimo 1 straipsnyje, kuris išdėstytas taip:

„(DSD) elgesys, pagal logotipo naudojimo sutarties 4 straipsnio 1 dalies pirmą sakinį ir 5 straipsnio 1 dalies pirmą sakinį reikalaujant mokėti mokestį už visas Vokietijoje su logotipu (DGP) platinamas pardavimo pakuotes, yra nesuderinamas su bendrąja rinka, jei pagal nutarimą dėl pakuočių šį mokestį privalančios mokėti įmonės:

a)      naudojasi logotipo naudojimo sutarties 2 straipsnyje numatyta pareigos šalinti atliekas perėmimo paslauga tik daliai pakuočių arba ja visai nesinaudoja, tačiau Vokietijos rinkai tiekia standartines pakuotes, kurios platinamos ir kitose (Europos ekonominės erdvės) valstybėse narėse ir dėl kurių jos prisijungia prie surinkimo sistemos, naudojančios logotipą (DGP); ir

b)      įrodo, kad dėl dalies ar visų pakuočių, dėl kurių nesinaudoja pareigos šalinti atliekas perėmimo paslauga, jos nutarime nustatytą pakuočių surinkimo pareigą vykdo naudodamosi kolektyvinėmis konkuruojančiomis sistemomis arba individualiomis sistemomis.“

36      Pagal 1962 m. vasario 6 d. Tarybos reglamento Nr. 17, Pirmojo reglamento, įgyvendinančio (EB 81) ir (EB 82) straipsnius (OL 13, 1962, p. 204; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 1 t., p. 3), 3 straipsnio 1 dalį konstatavus piktnaudžiavimą dominuojančia padėtimi, ginčijamo sprendimo 161–167 konstatuojamosiose dalyse ir jo 2–7 straipsniuose nurodoma, kaip DSD turi nutraukti konstatuotą pažeidimą.

37      Pagrindinė šių priemonių draudžia DSD imti mokestį už Vokietijoje su logotipu DGP platinamas pakuotes, dėl kurių nesinaudojama jos atliekų šalinimo pareigos perėmimo paslauga ir dėl kurių nutarime dėl pakuočių nustatyti reikalavimai įvykdomi kitaip. Ši priemonė, nustatyta ginčijamo sprendimo 3 straipsnyje, dėl 1 ir 2 variantų yra tokia:

„DSD visiems logotipo naudojimo sutarties kontrahentams įsipareigoja neimti mokesčio už Vokietijoje su logotipu (DGP) platinamas pakuotes, dėl kurių nesinaudojama jos atliekų šalinimo pareigos perėmimo paslauga pagal logotipo naudojimo sutarties 2 straipsnį ir dėl kurių nutarime dėl pakuočių nustatyti reikalavimai įvykdomi kitaip.

Pirmojoje pastraipoje nurodytas įsipareigojimas pakeičia logotipo naudojimo sutarties 4 straipsnio 1 dalies pirmame sakinyje numatytą išimtį.“

38      Be to, ginčijamo sprendimo 5 straipsnyje šiais atvejais nustatytas įrodinėjimo taisykles Komisija išdėstė taip:

„1.      Jei dalis ar visos pakuotės surenkamos naudojantis konkuruojančia kolektyvine sistema, sistemos administratoriaus patvirtinimas, kad atitinkamas kiekis pakuočių buvo surinktas konkuruojančioje kolektyvinėje sistemoje, yra pakankamas įrodymas, jog nutarimo dėl pakuočių 3 ir 4 straipsniuose nustatytos pareigos įvykdomos kitaip.

2.      Jei dalis ar visos pakuotės surenkamos naudojantis individualia sistema, pakanka vėliau pristatyti nepriklausomo eksperto pažymą, kad surinkimo ir utilizavimo pareigos buvo įvykdytos. Pažyma gali būti parengta dėl kiekvieno gamintojo ar platintojo arba dėl visų individualioje sistemoje dalyvaujančių įmonių.

<…>

4.      DSD pateiktinų įrodymų atžvilgiu bet kuriuo atveju pakanka, kad, neatsižvelgiant į atitinkamą nutarimo dėl pakuočių redakciją, pažyma patvirtintų kontrahentams, jog pakuočių surinkimo ir utilizavimo reikalavimai dėl konkretaus pakuočių kiekio yra įvykdyti.

<…>“

39      Ginčijamo sprendimo 4 straipsnyje nurodoma:

„1. DSD negali imti mokesčio už pakuotes, surinktas kitoje valstybėje narėje pasinaudojant surinkimo ir utilizavimo sistema, naudojančia logotipą (DGP), ir su šiuo logotipu paleistas į apyvartą nutarimo dėl pakuočių taikymo teritorijoje, jei patvirtinama, kad nutarime dėl pakuočių nustatyti įpareigojimai įvykdomi kitaip nei prisijungiant prie DSD sukurtos sistemos <...>.

<…>“

 Procesas Pirmosios instancijos teisme ir skundžiamas sprendimas

40      2001 m. liepos 5 d. apeliantė pateikė Pirmosios instancijos teismo kanceliarijoje ieškinį dėl ginčijamo sprendimo panaikinimo.

41      Atskiru dokumentu, kuris Pirmosios instancijos teismo kanceliarijoje buvo užregistruotas tą pačią dieną, remdamasi EB 242 straipsniu apeliantė pateikė prašymą sustabdyti šio sprendimo 3 straipsnio vykdymą bei 4, 5, 6 ir 7 straipsnių vykdymą, kiek jie susiję su 3 straipsniu, kol Pirmosios instancijos teismas priims sprendimą iš esmės.

42      2001 m. lapkričio 15 d. Nutartimi Duales System Deutschland prieš Komisiją (T‑151/01 R, Rink. p. II‑3295) Pirmosios instancijos teismo pirmininkas atmetė prašymą sustabdyti ginčijamo sprendimo vykdymą.

43      2001 m. lapkričio 5 d. Nutartimi Pirmosios instancijos teismas leido įstoti į bylą Komisijos pusėje įmonėms Vfw AG (vėliau persivadinusia į Vfw GmbH, toliau – Vfw), Landbell AG für Rückhol-Systeme (toliau – Landbell) ir BellandVision GmbH (toliau – BellandVision). Šios su DSD konkuruojančios įmonės savo pastabas pateikė 2002 m. vasario 7 dieną.

44      Paskutinis pareiškimas buvo pateiktas 2002 m. gegužės 27 dieną. Apie rašytinės proceso dalies pabaigą šalims buvo pranešta 2002 m. rugsėjo 9 dieną.

45      2006 m. birželį Pirmosios instancijos teismas nusprendė pradėti žodinę proceso dalį ir, imdamasis proceso organizavimo priemonių, pateikė šalims keletą klausimų, į kuriuos pastarosios turėjo atsakyti žodžiu per posėdį. Šie klausimai buvo susiję su įvairiais pakuočių surinkimo ir utilizavimo proceso etapais ir su tuo, kokiomis sąlygomis galėjo egzistuoti konkurencija tarp individualių ir kolektyvinių sistemų. Pirmosios instancijos teismas taip pat paprašė Komisijos pateikti Vokietijos valdžios institucijų per administracinę procedūrą pateiktą dokumentą. 2006 m. birželio 26 d. Komisija pateikė šį dokumentą.

46      Per 2006 m. liepos 11 ir 12 d. posėdžius šalys pateikė paaiškinimus žodžiu ir atsakė į Pirmosios instancijos teismo pateiktus klausimus.

47      Skundžiamu sprendimu Pirmosios instancijos teismas atmetė jam pareikštą ieškinį ir nurodė DSD padengti savo bei Komisijos, Landbell ir BellandVision bylinėjimosi išlaidas, įskaitant tas, kurios susijusios su proceso organizavimo ar tyrimo priemonių taikymo procedūra. Jis nurodė Vfw padengti savo bylinėjimosi išlaidas, įskaitant tas, kurios susijusios su proceso organizavimo ar tyrimo priemonių taikymo procedūra.

48      DSD nurodė tris pagrindus, susijusius, pirma, su 82 straipsnio pažeidimu, antra, su Reglamento Nr. 17 3 straipsnio 1 dalies ir proporcingumo principo pažeidimu ir, trečia, EB 86 straipsnio 2 dalies pažeidimu.

49      Savo pirmuoju pagrindu DSD tvirtina, kad ginčijamos logotipo naudojimo sutarties nuostatos būtinos nutarimo tikslų įgyvendinimui užtikrinti, įvairioms prekių ženklo Der Grune Punkt (toliau – GDP) funkcijoms apsaugoti ir sudaryti galimybę tinkamai veikti DSD sistemai.

50      Atsakant į įvairius DSD grindžiant šį pagrindą nurodytus argumentus, pažymėtina, kad Pirmosios instancijos teismas visų pirma skundžiamo sprendimo 139 ir 154 punktuose nusprendė, jog pakuočių gamintojas ar platintojas galėjo naudotis iš karto keliomis sistemomis, kad galėtų laikytis utilizavimo kiekių apimties reikalavimų:

139. <...> pakuočių gamintojas ar platintojas DSD perleidžia ne konkretų pakuočių, žymėtinų DGP logotipu, skaičių, o medžiagos kiekį, kurį šis gamintojas ar platintojas ketina išleisti į apyvartą Vokietijoje ir nori jų surinkimą bei utilizavimą patikėti DSD sistemai. Taigi pakuočių gamintojas ar platintojas, siekdamas nepažeisti nutarime nustatytų utilizavimo kiekių apimties, gali naudotis mišriomis sistemomis.

<…>

154. Šiuo klausimu reikia priminti, kad nutarime nėra nurodyta, jog logotipu (DGP) negali būti žymimos pakuotės, surenkamos konkuruojančios kolektyvinės ar individualios sistemos, jei laikomasi nutarime nustatytų sąlygų dėl kartu su DSD sistemą naudojamos sistemos identifikavimo. Gali būti pateikiamos kelios tokios žymos ir ta pati pakuotė tuo pačiu metu gali priklausyti kelioms sistemoms. Būtent atsižvelgdama į tai Komisija teisingai aiškino skaidrumo reikalavimą, apibrėžtą Vokietijos valdžios institucijų pastabose, pagal kurias ir vartotojų, ir valdžios institucijų atžvilgiu reikia aiškiai apibrėžti, kurios pakuotės surenkamos prekybos vietose arba šalia jų ir kurioms pakuotėms ši pareiga netaikoma <...>“

51      Pirmosios instancijos teismas taip pat skundžiamo sprendimo 156 punkte nusprendė, kad <...> aplinkybė, jog dviejų bendrai naudojamų kolektyvinių sistemų atveju (DGP) logotipas ir „tinkamu būdu“ pateikta žyma apie kitą kolektyvinę sistemą <...> yra ant tos pačios pakuotės, ir aplinkybė, jog bendro DSD sistemos ir individualios sistemos naudojimo atveju ant tos pačios pakuotės yra (DGP) logotipas ir informacija apie galimybę šią pakuotę grąžinti į parduotuvę, nepažeidžia pagrindinės (DGP) prekių ženklo funkcijos“.

52      Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 163 punkte pridūrė, kad „dėl argumentų, susijusių su būtinybe užtikrinti tinkamą DSD sistemos veikimą <...>, iš to, kas išdėstyta, matyti, kad mišrių sistemų atveju šiam veikimui pavojus nekyla. Bet kuriuo atveju DSD sistemos veikimo poreikiai negali pateisinti apeliantės elgesio, apibūdinto Bundesgerichtshof sprendime BäKo ir Oberlandesgericht Düsseldorf sprendime Hertzel, nurodytuose Komisijos <...>, įvairiuose Komisijai pateiktuose skunduose, <...> ir DSD ieškinyje išdėstyto teiginio <...> dėl reikalavimo mokėti mokestį už visas (DGP) logotipu pažymėtas pakuotes, išleistas į apyvartą Vokietijoje, net jei pateikiama įrodymų, kad tam tikra šių pakuočių dalis buvo surinkta ir utilizuota pasinaudojant kita kolektyvine ar individualia sistema.“

53      Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 164 punkte padarė išvadą, kad „nei nutarimas dėl pakuočių, nei prekių ženklų teisė, nei DSD sistemos veikimo poreikiai neleidžia apeliantei reikalauti iš prie jos sistemos prisijungusių įmonių mokesčio už visas (DGP) logotipu pažymėtas pakuotes, išleistas į apyvartą Vokietijoje, jei šios įmonės įrodo, kad jos šia sistema naudojasi tik dėl dalies šių pakuočių.“

54      Savo antruoju pagrindu DSD tvirtino, kad atrankinis pakuočių žymėjimas atsižvelgiant į naudojamą sistemą yra tinkamesnis nei ginčijamame sprendime nustatyta pareiga. Šio sprendimo 3 ir 4 straipsniai yra neproporcingi, nes jie įpareigoja DSD suteikti tretiesiems asmenims licenciją.

55      Pirmosios instancijos teismas atmetė šį pagrindą. Jis skundžiamo sprendimo 173 straipsnyje nusprendė, kad aplinkybė, jog teoriškai galima selektyviai žymėti pakuotes logotipu, negali lemti (remiantis ginčijamu sprendimu nustatytų priemonių) panaikinimo, nes šis sprendimas pakuočių gamintojams ir platintojams būtų brangesnis ir sunkiau įgyvendinamas nei priemonės, nustatytos ginčijamo sprendimo 3–5 straipsniuose <...>“.

56      Be to, Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 181 punkte nurodė, kad šiais ginčijamame sprendime nustatytais įpareigojimais siekiama ne nurodyti DSD išduoti prekių ženklo DGP naudojimo licenciją be jokių ribojimų laiko atžvilgiu, o tik „įpareigoti DSD rinkti mokestį ne už visas DGP logotipu pažymėtas pakuotes, kai įrodoma, kad visos ar tik dalis šių pakuočių buvo surinktos ir utilizuotos pasinaudojant kita sistema“.

57      Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 196 punkte nurodė, kad ginčijamas sprendimas turi būti aiškinamas kaip neatimantis iš DSD galimybės rinkti adekvatų mokestį už paprastą prekių ženklo naudojimą, kai įrodoma, kad DGP logotipu pažymėta pakuotė buvo surinkta ir utilizuota pagal kitą sistemą.

58      Grįsdamas šią išvadą, Pirmosios instancijos teismas savo sprendimo 193 ir 194 punktuose nurodė, kad:

„ginčijamo sprendimo 3 straipsnyje DSD nustatytas įpareigojimas leidžia gamintojams ir platintojams, kurie prisijungia prie DSD sistemos tik dėl dalies pakuočių, nemokėti DSD mokesčio, jei pateikiama įrodymų, jog logotipu (DGP) pažymėtos pakuotės buvo surinktos ir utilizuotos ne pagal DSD, o pagal konkuruojančią sistemą.

194.      Tačiau šiuo atveju negali būti atmesta galimybė, kad prekių ženklas DGP, kuriuo pažymėtos ginčijamos pakuotės, gali pats savaime turėti ekonominę vertę, nes jis leidžia informuoti vartotoją, jog nagrinėjama pakuotė gali būti pateikta DSD sistemai <...> Ši vartotojui suteikta galimybė dėl visų į apyvartą išleistų ir DGP logotipu pažymėtų pakuočių, neatsižvelgiant į tai, ar, patikrinus kiekius, jos priklauso DSD sistemai, gali turėti kainą, kuri, net jeigu nebūtų reali kaina už suteiktas surinkimo ir utilizavimo paslaugas, kaip būtų, jei taikomos ginčijamos logotipo naudojimo sutarties sąlygos, turėtų būti mokama DSD kaip atlygis už šiuo atveju siūlomą paslaugą, t. y. leidimą naudotis savo sistema.“

59      Savo trečiuoju pagrindu DSD teigė, kad ji negalėjo pažeisti 82 straipsnio, nes jai buvo patikėta teikti bendros ekonominės svarbos paslaugą – tvarkyti atliekas aplinkos apsaugos tikslais – EB 86 straipsnio 2 dalies prasme.

60      Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 208 punkte nurodė, kad net jei DSD būtų patikėta teikti tokią paslaugą, bet kuriuo atveju nebūtų įrodyta, jog ginčijamas sprendimas kėlė grėsmę tokiam uždaviniui.

 Procesas Teisingumo Teisme

61      2007 m. rugpjūčio 8 d. DSD pateikė šį apeliacinį skundą.

62      2007 m. lapkričio 16 d. Pirmosios instancijos teismo kanceliarijoje pateiktu dokumentu Interseroh Dienstleistungs GmbH (toliau – Interseroh), kuri nuo 2006 m. eksploatuoja kolektyvinę sistemą visoje Vokietijos teritorijoje, paprašė leisti įstoti į bylą Komisijos pusėje. 2008 m. vasario 21 d. Nutartimi Teisingumo Teismo pirmininkas šį prašymą patenkino.

63      DSD Teisingumo Teismo prašo:

– panaikinti skundžiamą sprendimą,

– panaikinti ginčijamą sprendimą,

– nepatenkinus šių reikalavimų, grąžinti bylą Pirmosios instancijos teismui, ir

– bet kuriuo atveju priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.

64      Komisija, Vfw, Landbell, BellandVision ir Interseroh Teisingumo Teismo prašo:

– atmesti apeliacinį skundą ir

– priteisti iš DSD bylinėjimosi išlaidas.

 Dėl apeliacinio skundo

 Dėl pirmojo apeliacinio skundo pagrindo, susijusio su motyvavimo pareigos nesilaikymu, nes skundžiamo sprendimo motyvai prieštaravo tarpusavyje

 Šalių argumentai

65      DSD manymu, Pirmosios instancijos teismas, padarydamas prieštaringas išvadas dėl tariamo piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi, pažeidė savo pareigą motyvuoti skundžiamą sprendimą.

66      Grįsdama šį pagrindą DSD palygino būdą, kuriuo Komisija apibūdino minėtą piktnaudžiavimą ginčijamo sprendimo 101, 102, 111 ir 115 konstatuojamosiose dalyse, kurios buvo pakartotos Pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo 48, 50, 58, 60, 119, 163 ir 164 punktuose, ir šio sprendimo 194 punkte nurodytuose motyvuose.

67      Viena vertus, Pirmosios instancijos teismas pasirėmė tuo, kad DSD reikalauja įmonių, kurios įrodo, jog nesinaudoja jos sistema arba naudoja ją tik dėl dalies DGP logotipu pažymėtų pakuočių, mokėti visą pagal logotipo naudojimo sutartį privalomą mokėti mokestį.

68      Kita vertus, Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 194 punkte nurodė, kad už pakuotes, kurios nepriklauso DSD sistemai, DSD nebūtinai reikalauja mokėti kainą už suteiktą surinkimo ir utilizavimo paslaugą. Taigi Pirmosios instancijos teismo išvados yra akivaizdžiai prieštaringos.

69      Komisija primena, kad mokesčiu siekiama padengti sąnaudas už suteiktas pakuočių surinkimo, rūšiavimo ir utilizavimo paslaugas, taip pat administravimo išlaidas, ir tai nėra atlygis už prekių ženklo naudojimą. Todėl ginčijamas sprendimas ir skundžiamas sprendimas nėra susiję su mokesčiu už prekių ženklo DGP naudojimą.

70      Vfw, Landbell ir BellandVision, kaip ir Komisija, ginčija DSD nurodomą motyvų prieštaravimą. Skundžiamo sprendimo 194 punkte nėra nurodytas joks įrodymas dėl Pirmosios instancijos teismo išvadų, susijusių su piktnaudžiavimu dominuojančia padėtimi. Jame buvo kalbama vien apie tai, ar paprastas logotipo DGP žymėjimas ant pakuočių gali kainuoti, net jeigu DSD nesuteikia jokios pakuočių tvarkymo paslaugos.

 Teisingumo Teismo vertinimas

71      Pagal nusistovėjusią teismo praktiką klausimas, ar Pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvavimas yra prieštaringas, ar nepakankamas, yra teisės klausimas ir gali būti keliamas paduodant apeliacinį skundą (žr., be kita ko, 1998 m. gruodžio 17 d. Sprendimo Baustahlgewebe prieš Komisiją, C‑185/95 P, Rink. p. I‑8417, 25 punktą; 2007 m. sausio 25 d. Sprendimo Sumitomo Metal Industries ir Nippon Steel prieš Komisiją, C‑403/04 P ir C‑405/04 P, Rink. p. I‑729, 77 punktą ir 2008 m. rugsėjo 9 d. Sprendimo FIAMM ir kt. prieš Tarybą ir Komisiją, C‑120/06 P ir C‑121/06 P, Rink. p. I‑0000, 90 punktą).

72      Šioje byloje DSD mano, kad Pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo 194 punkte padarytos išvados ir išvados, kuriose jis patvirtino Komisijos apibūdinto piktnaudžiavimo dominuojančią padėtimi egzistavimą, prieštarauja tarpusavyje.

73      Kaip matyti iš skundžiamo sprendimo 193 ir 194 punktų, jie yra susiję su aplinkybe, kad dėl Komisijos ginčijamajame sprendime nustatytų įpareigojimų, DSD jau nebegali imti logotipo naudojimo sutartyje nustatyto mokesčio už logotipu DGP pažymėtas pakuotes, apie kurias jai buvo pranešta, jei buvo įrodyta, jog jos nebuvo surinktos ar utilizuotos DSD sistemos viduje.

74      Pirmosios instancijos teismas minėto sprendimo 194 punkte konstatavo, kad, nepaisant šios aplinkybės, negali būti atmesta galimybė, jog tokių pakuočių gamintojai ir platintojai turi sumokėti DSD mokestį vien už logotipo DGP žymėjimą ant pakuotės, nes šis žymėjimas vartotojui nurodo, kad jos priklauso DSD sistemai, vadinasi, reiškia prekių ženklo naudojimą, kuris gali kainuoti.

75      Kaip Pirmosios instancijos teismas nurodė tame pačiame punkte, kaina, kurią DSD galėtų gauti kaip atlygį už prekių ženklo žymėjimą, skiriasi nuo mokesčio už DSD faktiškai suteiktas pakuotės surinkimo ir utilizavimo paslaugas pagal logotipo naudojimo sutartį.

76      Iš to, kas išdėstyta pirmiau, aišku, kad Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 194 punkte nenurodė, jog DSD vien už savo sistemos pateikimą naudoti kaip atlygį gali gauti sumą, atitinkančią paslaugos kainą už surinkimo ir utilizavimo paslaugą.

77      Antra, darytina išvada, kad skundžiamo sprendimo 194 punktas yra susijęs su ginčijamajame sprendime nurodytų priemonių padariniais, o ne su išvada dėl piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi. Juo tesiekiama konstatuoti, kad, priešingai nei DSD teigė Pirmosios instancijos teisme, ginčijamas sprendimas nekliudo DSD gauti atlygį vien už savo prekių ženklo žymėjimą ant pakuočių.

78      DSD nurodytas motyvų prieštaravimas negali būti laikomas pagrįstu ir todėl pirmasis apeliacinio skundo pagrindas turi būti atmestas.

 Dėl antrojo apeliacinio skundo pagrindo, susijusio su logotipo naudojimo sutarties ir kitų byloje surinktų įrodymų iškraipymu

 Šalių argumentai

79      DSD pažymi, kad bylos esmę sudaro ginčijamo sprendimo konstatuojamosios dalies 111 punkte padaryta išvada, jog „DSD tuomet, kai logotipu (DGP) pažymėtų pakuočių kiekis yra didesnis nei pakuočių, kurios tvarkomos kolektyvinėje sistemoje, nustato nesąžiningas kainas“. Šiomis aplinkybėmis Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į logotipo naudojimo sutartį, padarė išvadą, kad DSD suteikia atskirą licenciją naudoti logotipą DGP, būtent licenciją žymėti pakuotes, kurios nėra tvarkomos DSD sistemoje.

80      Ši išvada iškraipo logotipo naudojimo sutartį, nes ja tesuteikiama teisė naudoti logotipą DGP prisiimant nutarime dėl pakuočių nustatytus įpareigojimus.

81      Minėta išvada, be kita ko, iškraipo kitus byloje surinktus įrodymus. Šiuo klausimu DSD pažymi, kad Komisijos ir jos susirašinėjimas per administracinę procedūrą įrodo, kad ji nesuteikė tokios licencijos, kaip šios taikymo sritį apibūdino Pirmosios instancijos teismas, – ji paprasčiausia atsisakė atsižvelgti į Komisijos pasiūlymą leisti konkuruojančioms tvarkymo sistemoms skirtas pakuotes žymėti logotipu DGP.

82      Pirmosios instancijos teismo išvada, susijusi su „atskiros licencijos“ buvimu, be kita ko, iškraipė byloje surinktus įrodymus, kuriais ji pati aiškiai pasirėmė visų pirma skundžiamo sprendimo 163 punkte, kaip antai tam tikrus Vokietijos teismų sprendimus ir Komisijai pateiktus skundus.

83      Komisijos, Vfw, Landbell, BellandVision ir Interseroh manymu, Pirmosios instancijos teismas paprasčiausiai nepadarė išvados dėl „atskiros licencijos“ buvimo, kurią DSD jam priskiria.

84      Be to, Vfw, Landbell ir BellandVision mano, kad šis pagrindas yra nepriimtinas, nes DSD savo apeliacinį skundą gali grįsti ne tariamai klaidingu faktų vertinimu, o tik Pirmosios instancijos teismo padarytu teisės nuostatų pažeidimu.

 Teisingumo Teismo vertinimas

85      Priešingai nei teigia Vfw, Landbell ir BellandVision, šis pagrindas, susijęs su logotipo naudojimo sutarties ir kitų byloje surinktų įrodymų iškraipymu, yra priimtinas.

86      Iš tiesų DSD nurodoma Pirmosios instancijos teismo klaida yra susijusi su logotipo naudojimo sutartimi suteiktos licencijos taikymo srities iškraipymu.

87      Kaip tai nurodyta šio sprendimo 11 punkte, logotipo naudojimo sutarties objektas – leisti DSD kontrahentams išsilaisvinti nuo pakuočių, apie kurias jie praneša DSD, surinkimo bei utilizavimo pareigos. Šiuo klausimu šioje sutartyje nustatyta, kad prie DSD sistemos prisijungiančios įmonės turi žymėti logotipą DGP ant kiekvienos pakuotės, apie kurią buvo pranešta DSD ir kuri skirta vidaus vartojimui Vokietijoje.

88      Iš šių įrodymų matyti, kad DSD klientams suteikta logotipo naudojimo licencija yra susijusi su logotipo DGP žymėjimu ant visų pakuočių, apie kurias buvo pranešta DSD, ir skirtų vidaus vartojimui Vokietijoje.

89      Toks, koks nurodytas ginčijamo sprendimo 1 straipsnyje, Komisijos konstatuotas piktnaudžiavimas dominuojančia padėtimi grindžiamas tuo, kad logotipo naudojimo sutartimi iš DSD klientų reikalaujama sumokėti mokestį už visas pakuotes, apie kurias buvo pranešta DSD, net jei pateikiama įrodymų, kad tam tikras šių pakuočių kiekis buvo surinktas ir utilizuotas pasinaudojant konkuruojančia kolektyvine ar individualia sistema.

90      Akivaizdu, kad Pirmosios instancijos teismas neiškraipė šių byloje surinktų įrodymų.

91      Kaip Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė skundžiamo sprendimo 141 punkte, „nesąžiningomis laikomos tik logotipo naudojimo sutarties sąlygos dėl mokėjimo“, o ginčijamame sprendime nekritikuojama tai, jog sutarties 3 straipsnio 1 dalis gamintoją ar platintoją, norintį naudotis DSD sistema, kiekvieną nacionalinei rinkai skirtą pakuotę įpareigoja žymėti DGP logotipu“.

92      Konkrečiai kalbant apie licencijos, kuri buvo suteikta logotipo naudojimo sutartimi, taikymo sritį, DSD nepavyko identifikuoti skundžiamo sprendimo teksto dalių, kur Pirmosios instancijos teismas klaidingai apibūdino šios licencijos taikymo sritį. Dėl teksto dalių, kuriose pateikiamas Pirmosios instancijos teismo faktinis ir teisinis vertinimas, šiame pagrinde DSD tenurodo skundžiamo sprendimo 119, 163 ir 164 punktus, kuriuose Pirmosios instancijos teismas priminė ginčijamo sprendimo turinį ir nusprendė, kad, nepaisant DSD argumentų, susijusių su būtinybe užtikrinti jos sistemos tinkamą veikimą, Komisija teisingai konstatavo, kad reikalaujant mokesčio už visas pakuotes, apie kurias buvo pranešta DSD ir kurios pažymėtos logotipu DGP, yra piktnaudžiaujama, net jei pateikiama įrodymų, jog tam tikras šių pakuočių kiekis buvo surinktas ir utilizuotas konkuruojančioje kolektyvinėje ar individualioje sistemoje.

93      Iš to, kas pasakyta, matyti, kad antrasis pagrindas taip pat turi būti atmestas.

 Dėl trečiojo apeliacinio skundo pagrindo, kuriuo nurodomas nepakankamas motyvavimas, faktų iškraipymas ir teisės klaidos, susijusios su išimtinėmis teisėmis į logotipą DGP

 Šalių argumentai

94      DSD manymu, skundžiamo sprendimo 161 punkte padaryta išvada, kad logotipas DGP neturi jos reikalaujamo išimtinumo, nes ji negali išduoti licencijos tik dėl jos sistemoje tvarkomų pakuočių, yra nepakankamai motyvuotas. Minėta išvada iš esmės grindžiama Pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo 130 ir paskesniuose punktuose padarytomis išvadomis, šalių posėdyje padarytais pareiškimais ir pateiktais atsakymais, nesant galimybės nustatyti, koks buvo tikrasis šiuo žodžiu nurodyto argumento tikslas.

95      Be to, skundžiamo sprendimo 139 punkte padaryta išvada, kad „pakuočių gamintojas ar platintojas DSD perleidžia ne konkretų pakuočių, žymėtinų (DGP) logotipu, skaičių, o medžiagos kiekį, kurį šis gamintojas ar platintojas ketina paleisti į apyvartą Vokietijoje ir nori jų surinkimą bei utilizavimą patikėti DSD sistemai“, akivaizdžiai prieštarauja logotipo naudojimo sutarties nuostatoms, susijusioms su pranešimu apie pakuotes ir licencijos suteikimu, nutarimo dėl pakuočių nuostatoms, susijusioms su atleidimu nuo įpareigojimo tvarkyti, šio nutarimo skaidrumo reikalavimu ir prekių teisėje nustatytu reikalavimu identifikuoti DSD sistemai priklausančias pakuotes.

96      Taip pat skundžiamo sprendimo 129 ir 154 punktuose, pagal kuriuos DSD sistemai patikėta pakuotė taip pat gali būti tvarkoma kitoje tvarkymo sistemoje, buvo iškraipyti byloje surinkti įrodymai, visų pirma nutarimas dėl pakuočių.

97      Minėto sprendimo 37 punktas, pagal kurį prie kolektyvinės sistemos prisijungęs platintojas gali a posteriori asmeniškai įsipareigoti surinkti ir utilizuoti ir, atvirkščiai, taip pat iškreipė nutarimą dėl pakuočių. Iš tiesų pagal šį nutarimą dalyvavimas kolektyvinėje sistemoje atleidžia nuo tvarkymo įpareigojimų. Todėl pakuočių, kurios tvarkomos kolektyvinėje sistemoje, vėliau negalima tvarkyti individualioje sistemoje.

98      Be to, Pirmosios instancijos teismo išvados neatitinka prekių ženklų teisės. Pirmosios instancijos teismo apibūdinta situacija, kai DSD sistemoje nesutvarkytos pakuotės gali būti žymimos logotipu DGP, panaikintų šio logotipo skiriamąjį požymį. DSD pažymi, kad minėtas logotipas, kaip įregistruotas prekių ženklas, išimtinai nurodo į jos sistemą, vadinasi, į jos paslaugas.

99      Komisija teigia, kad Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo motyvuose, kuriuos DSD ginčijo, nurodė savo analizę, atliktą dėl logotipo skiriamojo pobūdžio ir dėl mišrių sistemų veikimo, t. y. DSD sistemos ir kitos kolektyvinės sistemos arba individualios sistemos derinimo.

100    Dėl skundžiamo sprendimo 154 punkto Komisija mano, kad Pirmosios instancijos teismas šiuo klausimu teisingai patvirtino Vokietijos vyriausybės pareiškimus, jog ta pati pakuotė tuo pačiu metu galėjo būti tvarkoma keliose sistemose. DSD klydo priskirdama nutarčiai dėl pakuočių požiūrį, koncentruotą į individualias pakuotes, kuris neatitiko ekonominių sąlygų, kuriomis taikomas mišrus problemos sprendimo būdas.

101    Dėl skundžiamo sprendimo 137 punkto Komisija pažymėjo, kad jis yra obiter dictum, kiek tai susiję su galimų koregavimo mechanizmų įsteigimu, jei nėra pasiektos tvarkomų kiekių apimtys. Be to, bet kuriuo atveju DSD minėto sprendimo punkto kritika nepagrįsta.

102    Dėl skundžiamo sprendimo 161 punkto Komisija teigia, kad logotipas DGP tereiškia, jog surinkimą ir utilizavimą gali vykdyti DSD. Ji primena, kad šis logotipas yra skirtas informuoti prekybininkus ir vartotojus, jog pakuotė, ant kurios jis pažymėtas, gali būti tvarkoma DSD sistemoje.

103    Vfw manymu, DSD klysta teigdama, kad pakuotė negali būti tvarkoma dviejose skirtingose sistemose.

104    Landbell ir BellandVision teigia, kad tiek, kiek šiuo pagrindu siekiama pateisinti piktnaudžiavimą dominuojančia padėtimi remiantis nutarimu dėl pakuočių ir prekių ženklų teise, jis yra akivaizdžiai nepagrįstas. Priešingai nei teigia DSD, mišrios sistemos yra leistinos, kaip tai, beje, nurodė ir Vokietijos vyriausybė.

105    Interseroh manymu, DSD neteisingai aiškina nutarimą dėl pakuočių teigdama, kad įsipareigojimas tvarkyti pakuotes yra susijęs su konkrečia pakuote.

 Teisingumo Teismo vertinimas

106    Pirmiausia reikia konstatuoti, kad DSD argumentai, jog logotipo DGP žymėjimas ant jos sistemoje netvarkomų pakuočių sudaro prekių ženklų teisės pažeidimą, iš esmės sutampa su ketvirtuoju apeliacinio skundo pagrindu. Todėl jie bus analizuojami nagrinėjant šį paskutinį pagrindą.

107    Be kita ko, šiuo pagrindu DSD iš esmės teigia, kad Pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo 139, 154 ir 161 punktuose padarytos išvados yra nepakankamai motyvuotos ir iškraipo tam tikrus byloje surinktus įrodymus.

108    Skundžiamo sprendimo 139 punkte Pirmosios instancijos teismas, remdamasis šio sprendimo 129–138 punktais, padarė išvadą, kad pakuočių gamintojai ir platintojai gali pasirinkti mišrią sistemą, jog įvykdytų jiems nutarime dėl pakuočių nustatytus surinkimo ir utilizavimo įpareigojimus.

109    Kaip tai matyti iš skundžiamo sprendimo 129 ir 154 punktų, ši Pirmosios instancijos teismo išvada dėl mišrių sistemų yra susijusi su tuo – tai apeliantė neigia, – kad DSD patikėta ir logotipu DGP pažymėta pakuotė gali būti tvarkoma ir kitoje surinkimo bei utilizavimo sistemoje nei DSD.

110    Iš skundžiamo sprendimo 131–138 konstatuojamųjų dalių aiškiai matyti, kad Pirmosios instancijos teismas savo argumentus grindė tuo, jog tai, ar ant pakuotės žymimas logotipas DGP, nėra svarbiausia. Pirmosios instancijos teismo manymu, svarbiausia, kad gamintojų ir platintojų į rinką išleisti medžiagų kiekiai, kuriuos reikia utilizuoti, būtų iš tikrųjų surenkami ir utilizuojami, ir pasiekta nutarime dėl pakuočių numatyta utilizavimo kiekių apimtis.

111    Šiomis aplinkybėmis Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 137 punkte pateikė greito maisto restoranų plastikinių atliekų surinkimo ir utilizavimo pavyzdį.

112    Kaip Komisija teisingai pažymėjo, minėtas 137 punktas yra obiter dictum. Siekiant išnagrinėti apeliacinį skundą, svarbu įvertinti Pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo 139, 154 ir 161 punktuose padarytą išvadą, kad nėra jokio išimtinumo ryšio tarp logotipu DGP pažymėtų pakuočių ir surinkimo bei utilizavimo paslaugų.

113    Visų pirma Pirmosios instancijos teismas nurodė pakankamus motyvus, kuriais remdamasis jis padarė tokią išvadą.

114    Šiuo klausimu reikia priminti, jog pareiga motyvuoti nereiškia, kad Pirmosios instancijos teismas turi išsamiai ir vieną po kito išnagrinėti visus ginčo šalių argumentus. Motyvavimas gali būti netiesioginis, su sąlyga, kad jis leidžia suinteresuotiesiems asmenims sužinoti, dėl kokių priežasčių Pirmosios instancijos teismas atmetė jų argumentus, o Teisingumo Teismui – turėti pakankamai informacijos, kad jis galėtų vykdyti savo priežiūrą (žr., be kita ko, 2004 m. sausio 7 d. Sprendimo Aalborg Portland ir kt. prieš Komisiją, C‑204/00 P, C‑205/00 P, C‑211/00 P, C‑213/00 P, C‑217/00 P ir C‑219/00 P, Rink. p. I‑123, 372 punktą; 2007 m. spalio 25 d. Sprendimo Komninou ir kt. Komisiją, C‑167/06 P, 22 punktą ir minėto sprendimo FIAMM kt. prieš Tarybą ir Komisiją 96 punktą).

115    Skundžiamame sprendime išsamiai atsakoma į DSD argumentus, susijusius su tariamai logotipui DGP priskirtu išimtinumu, ir tai leidžia Teisingumo Teismui vykdyti teisminę priežiūrą. Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 131–138 ir 150–154 punktuose detaliai nurodė priežastis, kodėl, jo manymu, pagal nutarimą dėl pakuočių ir kitus bylos medžiagoje esančius įrodymus galima daryti išvadą, jog DGP logotipu pažymėtos pakuotės nebūtinai turi būti tvarkomos išimtinai DSD sistemoje.

116    Pažymėtina, antra, kad, priešingai nei teigia DSD, Pirmosios instancijos teismo padarytos išvados neiškreipia nei nutarimo dėl pakuočių, nei logotipo naudojimo sutarties.

117    Šiuo klausimu pakanka konstatuoti, kad DSD neidentifikavo nutarimo dėl pakuočių nuostatų ar teksto dalių, rodančių, kad kiekviena atskira pakuotė gali būti tvarkoma tik vienoje sistemoje ir todėl DGP logotipu pažymėta pakuotė būtinai turi būti tvarkoma DSD sistemoje. Ji taip pat neįrodė, kad logotipo naudojimo sutartyje būtų daroma kokia nors nuoroda šia prasme.

118    Pagaliau dėl skaidrumo reikalavimo pažymėtina, kad DSD nepateikė konkrečių įrodymų dėl to, kad Komisijos ir Pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo 154 punkte nurodytas aiškinimas, jog reikia aiškiai ir vartotojų, ir valdžios institucijų labui apibrėžti, dėl kokių pakuočių nustatoma pareiga jas surinkti prekybos vietose arba netoli jų, o dėl kokių pakuočių ši pareiga netaikoma, iškraipo byloje surinktus įrodymus. Be to, ji neįrodė, kad logotipo DGP žymėjimas ant pakuočių, kurios tvarkomos kitoje sistemoje nei DSD, prieštarautų šiam skaidrumo tikslui. Iš tiesų minėto logotipo žymėjimas ant pakuotės, apie kurią buvo pranešta DSD sistemoje, aiškiai nurodo vartotojams ir suinteresuotosioms valdžios institucijoms, neatsižvelgiant į tai, ar minėta pakuotė iš tiesų bus tvarkoma šioje arba kitoje sistemoje, kokioms nagrinėjamoms pakuotėms daugiau nebetaikoma pareiga jas surinkti prekybos vietose arba netoli jų, nors apie tai ir buvo pranešta DSD.

119    Iš to, kas pasakyta, aišku, kad trečiasis apeliacinio skundo pagrindas turi būti atmestas.

 Dėl ketvirtojo apeliacinio skundo pagrindo, susijusio su Bendrijos prekių ženklų teisės pažeidimu

 Šalių argumentai

120    DSD teigia, kad skundžiamo sprendimo 161 punkte padaryta išvada, jog DGP reikalaujamo išimtinumo pripažinimas „tik užkirstų kelią pakuočių gamintojams ir platintojams pasirinkti kombinuotą sistemą ir įteisintų apeliantės teisę imti mokestį už paslaugą, kurios, kaip įrodė dėl šios paslaugos suinteresuotieji asmenys, ji realiai neatliko“, prieštarauja Direktyvos 89/104 5 straipsniui, kuriuo prekių ženklo savininkui suteikiama išimtinė teisė. Minėta išvada pažeidžia Bendrijos prekių ženklų teisę.

121    Komisijos manymu, direktyvos 5 straipsnyje apibūdintas išimtinumas skiriasi nuo to, kuris nagrinėjamas skundžiamo sprendimo 161 punkte. Šioje skundžiamo sprendimo santraukoje Pirmosios instancijos teismas tik padarė išvadas iš šio sprendimo 156–157 punktuose nurodytų argumentų, pagal kurias logotipas DGP išreiškia tik tvarkymo galimybę, o jo kilmės nuorodai joks poveikis nedaromas, net jei šiuo logotipu pažymėta pakuotė gali būti tvarkoma ir kitur.

122    Komisija priduria, kad ginčijamas sprendimas nenulemia nepagrįsto prekių ženklo naudojimo, t. y. šiuo prekių ženklu naudojasi asmenys, su kuriais DSD nėra sudariusi sutarties.

123    Vfw pažymi, kad logotipas DGP nėra prekių ženklas klasikine šios sąvokos prasme. Ji primena, kad prekių ženklas apibūdina prekes ir paslaugas, kurios yra tapačios ar panašios į tas, kurioms prekių ženklas buvo įregistruotas. Logotipas DGP naudojamas tik tam, kad nurodytų dalyvavimą kolektyvinėje sistemoje, o ne kad identifikuotų tapačias ar panašias prekes ir paslaugas.

 Teisingumo Teismo vertinimas

124    Visų pirma pažymėtina, kad Vfw argumentas, jog logotipo DGP iš tiesų negalima laikyti prekių ženklu, negali būti patvirtintas. Iš tiesų neginčytina, kad minėtas logotipas buvo įregistruotas Vokietijos patentų ir prekių ženklų biure kaip prekių ženklas atliekų surinkimo, rūšiavimo ir utilizavimo paslaugoms.

125    Dėl tariamo Pirmosios instancijos teismo neatsižvelgimo į Direktyvos 89/104 5 straipsnį primintina, kad pagal šio straipsnio 1 dalies a punktą įregistruotas prekių ženklas suteikia jo savininkui išimtines teises į jį ir leidžia uždrausti trečiosioms šalims be jo sutikimo prekybos veikloje naudoti bet kokį žymenį, tapatų prekių ženklui, kuriuo žymimos prekės arba paslaugos yra tapačios toms prekėms arba paslaugoms, kurioms prekių ženklas įregistruotas.

126    Teigdama, kad Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 161 straipsnyje pripažino išimtinę teisę naudoti logotipą, kurio savininkė ji yra, ir šiame kontekste nurodydama Direktyvos 89/104 5 straipsnį, DSD tvirtina, kad Pirmosios instancijos teismas turėjo konstatuoti, jog ginčijamas sprendimas jai neteisėtai sukliudė uždrausti tretiesiems asmenims naudoti jos logotipui tapatų žymenį. DSD šį argumentą nurodė posėdyje, pažymėdama, kad, remiantis ginčijamajame sprendime nurodytais įpareigojimais ir Pirmosios instancijos teismo patvirtinimu, logotipas DGP praktiškai tapo visiems prieinamas.

127    Siekiant atsakyti į šiuos argumentus, reikia nustatyti skirtumą tarp to, kai logotipą DGP naudoja DSD kontrahentai ir kai tą patį logotipą galbūt naudoja trečiosios šalys.

128    Dėl DSD kontrahentų logotipo DGP naudojimo pažymėtina, kad iš paties Direktyvos 89/104 5 straipsnio matyti, jog ši nuostata neapima atvejo, kai trečiasis asmuo naudoja prekių ženklą su jo savininko sutikimu. Šis atvejis pirmiausia yra tuomet, kai savininkas pagal licencinės sutarties sąlygas suteikia savo kontrahentams teisę naudoti prekių ženklą.

129    Darytina išvada, kad DSD negali veiksmingai remtis išimtine teise, kurią jai suteikia logotipas DGP, kiek tai susiję su gamintojų ir platintojų šio logotipo naudojimu, kurie su ja sudarė minėto logotipo naudojimo sutartį. Iš tiesų Direktyvos 89/104 8 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad prekių ženklo savininkas gali panaudoti to ženklo suteikiama teise prieš licencijos turėtoją, pažeidusį bet kurią šioje direktyvoje nustatytą sutarties dėl licencijos nuostatą. Tačiau, kaip pažymėjo generalinis advokatas savo išvados 192 punkte, šioje byloje DSD pati sukūrė sistemą, kuri įpareigoja žymėti logotipą DGP ant visų pakuočių, apie kurias buvo pranešta, net jei kai kurios jų ir nebus surenkamos pagal šią sistemą. Neginčytina, kad naudoti logotipą DGP ant visų pakuočių, apie kurias buvo pranešta DSD, įpareigoja licencijos sutartis, ir todėl toks naudojimas atitinka šią sutartį.

130    Kadangi DSD teigia, kad Komisijos priemonėmis siekiama sudaryti sąlygas logotipo DGP licencijos turėtojams jį naudoti iš dalies nemokamai, pakanka priminti, kad ginčijamu sprendimu siekiama tik vieno tikslo ir poveikio – sukliudyti DSD gauti atlygį už surinkimo ir utilizavimo paslaugas, kai įrodoma, kad ji šių paslaugų nesuteikė. Tokios priemonės nėra nesuderinamos su Direktyvos 89/104 taisyklėmis.

131    Be to, kaip Pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo skundžiamo sprendimo 194 punkte, negalima atmesti galimybės, kad logotipo DGP žymėjimas ant pakuočių, nesvarbu, ar jos priklauso DSD sistemai, gali būti apmokestinamas suma, kuri net jeigu nebūtų tikroji kaina už surinkimo ir utilizavimo paslaugas, turėtų būti mokama DSD kaip atlygis vien už prekių ženklo naudojimą.

132    Dėl galimo kitų trečiųjų asmenų nei DSD kontrahentų logotipo DGP naudojimo pažymėtina, kad nei ginčijamame, nei skundžiamame sprendimuose nekonstatuojama, kad toks naudojimas yra leidžiamas pagal prekių ženklų teisę. Šiuo klausimu Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 180 punkte teisingai pažymėjo, kad ginčijamame sprendime apibrėžti įpareigojimai yra susiję tik su santykiais tarp DSD ir „pakuočių gamintojų ir platintojų, kurie yra arba DSD kontrahentai pagal logotipo naudojimo sutartį <...>, arba (DGP) prekių ženklo naudojimo licencijos turėtojai kitoje valstybėje narėje pagal surinkimo ar utilizavimo sistemą, kurioje naudojamas šiam prekių ženklui atitinkantis logotipas <...>“.

133    Taigi galimas kitų trečiųjų asmenų nei DSD kontrahentų logotipo DGP naudojimas nėra klausimas, į kurį turi atsakyti Komisija ar Pirmosios instancijos teismas. Be to, niekas nekliudo DSD pateikti ieškinį prieš tokius trečiuosius asmenis kompetentinguose nacionaliniuose teismuose.

134    Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, ketvirtasis apeliacinio skundo pagrindas turi būti taip pat atmestas.

 Dėl penktojo apeliacinio skundo pagrindo, susijusio su 82 straipsnio pažeidimu

 Šalių argumentai

135    Apeliantė teigia, kad Pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą be pakankamų motyvų ir, priešingai nei rodo bylos medžiagoje pateikti įrodymai, jog DSD, suteikdama DGP logotipo naudojimo licencijas neatsižvelgiant į tai, ar naudojamasi DSD sistema, ir reikalaudama sumokėti licencijos mokestį, įskaitant tą atvejį, kai licencijos turėtojas pateikia įrodymą, jog jis nenaudojo minėtos sistemos, pažeidė 82 straipsnį.

136    DSD manymu, jei Pirmosios instancijos teismo būtų teisingai atlikęs teisinę analizę, jis būtų nustatęs, kad DSD nesuteikia savo logotipo naudojimo licencijos neatsižvelgdama į tai, ar naudojamasi DSD sistema, todėl ginčijamas sprendimas turi būti aiškinamas ta prasme, kad atsisakymas suteikti tokią licenciją yra piktnaudžiavimas. Tad sprendimu DSD yra įpareigojama suteikti licenciją. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad nebuvo įvykdytos tokį įpareigojimą pateisinančios sąlygos. Toks neatsižvelgiamas yra teisės klaida.

137    DSD priduria, kad skundžiamas sprendimas suteikia galimybę iš dalies dalyvauti DSD sistemoje, – net jei tik 0,1 % pakuočių būtų žymimos logotipu DGP, – nors DSD negali patikrinti tokio silpno dalyvavimo tikimybės ir teisėtumo. Konkrečiau kalbant, DSD negali patikrinti, ar sąlygos, dėl kurių, atsižvelgiant į ginčijamą sprendimą, būtina žymėti logotipą DGP ant visų prekių, nors tik dalis jų priklauso DSD sistemai, yra įvykdytos. Pavyzdys dėl galimo nežymaus ir savavališko dalyvavimo DSD sistemoje, nors logotipas DGP buvo žymimas ant visų pakuočių, dar labiau įrodytų tai, jog ginčijamas sprendimas įpareigoja suteikti minėto logotipo naudojimo licenciją.

138    Komisija, Landbell ir BellandVision teigia, kad ginčijamas ir skundžiamas sprendimai nėra grindžiami prielaida, jog logotipo DGP naudojimo licencija buvo suteikta neatsižvelgiant į tai, ar naudojamasi DSD sistema; jie susiję su mokesčio už suteiktas paslaugas dydžiu. Be to, dėl šių sprendimų ir nutarimo DSD nebuvo įpareigota suteikti logotipo DGP naudojimo licencijos gamintojams ir platintojams, kuriems ir nenorėjo jos suteikti.

139    Vfw manymu, šis pagrindas grindžiamas klaidingu bylos dalyko supratimu, kad Komisija siekia ne nustatyti DSD pareigą suteikti tokią licenciją, o sukliudyti šiai įmonei pasinaudoti dominuojančia padėtimi, pašalinant kitų sistemų keliamą konkurenciją.

140    Interseroh taip pat pažymi, kad Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime niekaip neragina DSD suteikti logotipo DGP naudojimo licencijos, neatsižvelgiant į tai, ar naudojamasi DSD sistema. Skundžiamu sprendimu DSD taip pat neįpareigojama suteikti šią licenciją.

 Teisingumo Teismo vertinimas

141    Kaip Pirmosios instancijos teismas priminė skundžiamo sprendimo 121 punkte, iš EB 82 straipsnio antrosios pastraipos a punkto matyti, kad toks piktnaudžiavimas, be kita ko, gali būti nesąžiningų pirkimo ar pardavimo kainų arba kokių nors kitų nesąžiningų prekybos sąlygų tiesioginis ar netiesioginis nustatymas.

142    Tame pačiame skundžiamo sprendimo punkte Pirmosios instancijos teismas priminė nusistovėjusią teismo praktiką, pagal kurią piktnaudžiaujama dominuojančia padėtimi, kai tokią padėtį užimanti įmonė už savo paslaugas reikalauja mokėti nesąžiningas ar neproporcingas kainas, atsižvelgiant į suteiktų paslaugų ekonominę vertę (žr., be kita ko, 1986 m. lapkričio 11 d. Teisingumo Teismo sprendimo British Leyland prieš Komisiją, 226/84, Rink. p. 3263, 27 punktą ir 2001 m. gegužės 17 d. Sprendimo TNT Traco, C‑340/99, Rink. p. I‑4109, 46 punktą).

143    Kaip Pirmosios instancijos teismas nusprendė skundžiamo sprendimo 164 punkte, atsižvelgdamas į šio sprendimo 119–163 punktuose atliktą analizę, ginčijamo sprendimo 1 straipsnyje DSD inkriminuojami veiksmai, kuriais reikalaujama pervesti mokestį už visas Vokietijoje į prekybą pateiktas pakuotes, pažymėtas logotipu DGP, nors šios bendrovės klientai įrodė, kad jie, kiek tai susiję su jų pakuotėmis, iš dalies arba visiškai nesinaudoja DSD sistema, laikytinas piktnaudžiavimu dominuojančia padėtimi šios nuostatos ir nurodytos teismo praktikos prasme. Be to, iš šio sprendimo 107–117 punktų ir 126–133 punktų matyti, kad šis Pirmosios instancijos teismo vertinimas yra pakankamai motyvuotas ir jame nėra faktų ar teisės klaidų, kurias nurodė DSD, remdamasi savo išimtinėmis teisėmis, susijusiomis su logotipu DGP.

144    Pirmosios instancijos teismas taip pat teisingai skundžiamo sprendimo 91 punkte nusprendė, kad piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi atveju pagal Reglamento Nr. 17 3 straipsnio 1 dalį Komisija turi įgaliojimus įpareigoti DSD nutraukti konstatuotą pažeidimą.

145    Kaip Pirmosios instancijos teismas pažymėjo tame pačiame savo sprendimo punkte, ginčijamo sprendimo 3 straipsnyje nustatyta pareiga iš visų logotipo naudojimo sutarties kontrahentų neimti mokesčio už Vokietijoje su logotipu DGP platinamas pakuotes, dėl kurių nesinaudojama jos atliekų šalinimo pareigos perėmimo paslauga ir dėl kurių nutarime dėl pakuočių nustatyti reikalavimai įvykdomi kitaip, yra niekas kitas, o išvados, kad buvo piktnaudžiaujama dominuojančia padėtimi, ir Komisijos minėtų įgaliojimų įpareigoti DSD nutraukti pažeidimą įgyvendinimo padarinys.

146    Be kita ko, priešingai nei teigia DSD, ginčijamo sprendimo 3 straipsnyje nustatyta pareiga niekaip nereiškia pareigos suteikti logotipo DGP naudojimo licenciją. Iš tiesų minėtame sprendime nėra nieko, kas apribotų DSD laisvę pasirinkti, su kuriais asmenimis sudaryti logotipo naudojimo sutartį ir kuriems pagal šią sutartį ji gali suteikti minėtą licenciją. Ginčijamu sprendimu DSD tėra įpareigojama nereikalauti iš savo kontrahentų mokesčio už surinkimo ir utilizavimo paslaugas, kurių ji nesuteikė.

147    Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Pirmosios instancijos teismas nepažeidė 82 straipsnio, vadinasi, reikia atmesti penktą apeliacinio skundo pagrindą.

 Dėl šeštojo apeliacinio skundo pagrindo, susijusio su Reglamento Nr. 17 3 straipsnio ir proporcingumo principo pažeidimu

 Šalių argumentai

148    DSD visų pirma teigia, kad nutarimas dėl pakuočių ir prekių ženklų teisės draudžia, kad jai būtų taikomas įpareigojimas suteikti logotipo DGP naudojimo licenciją. Taigi ginčijamo sprendimo 3 ir paskesniuose straipsniuose nustatytomis priemonėmis siekiama nustatyti jai tokią pareigą. Neatsižvelgdamas į neteisėtą šių priemonių pobūdį, Pirmosios instancijos teismas pažeidė Reglamento Nr. 17 3 straipsnį, kuriame nurodyta, kad jeigu Komisija nustato EB 81 straipsnio arba EB 82 straipsnio pažeidimą, ji gali priimti sprendimą, reikalaujantį, kad suinteresuotosios įmonės minėtą pažeidimą nutrauktų.

149    Antra, DSD pažymi, kad nutarimas dėl pakuočių ir prekių ženklų teisės draudžia, jog būtų kliudoma reikalauti jos klientų žymėti pakuotes, ant kurių pažymėtas logotipas DGP, jei jos nėra tvarkomos DSD sistemoje, žymeniu, kuris leistų neutralizuoti jos prekių ženklo skiriamąjį požymį. Skundžiamo sprendimo 200 punkte atmesdamas šį esminį DSD argumentą, pagal kurį pakuotes, pažymėtas DGP logotipu ir tvarkomas DSD sistemoje, turi būti galima atskirti nuo tų, ant kurių toks logotipas pažymėtas, bet kurios nėra tvarkomos šioje sistemoje, Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad ginčijamo sprendimo 3 straipsniu pažeidžiamas Reglamento Nr. 17 3 straipsnis ir proporcingumo principas.

150    Komisijos, Landbell ir BellandVision manymu, pagal šį pagrindą nurodytas pirmasis argumentas grindžiamas klaidinga mintimi, kad Pirmosios instancijos teismas rėmėsi atskiros licencijos naudoti logotipą DGP prielaida.

151    Dėl antrojo DSD argumento Komisija teigia, kad nei pagal nutarimą dėl pakuočių, nei pagal prekių ženklų teisę nereikalaujama žymėti skirtingas pakuotes, priskiriant jas DSD arba kitam tvarkytojui. Landbell ir BellandVision sutinka su šiais argumentais ir priduria, kad aiškinamoji nuoroda, pagal kurią pakuotė netvarkoma DSD sistemoje, nepašalina DSD piktnaudžiaujančio elgesio.

 Teisingumo Teismo vertinimas

152    Taigi, kaip buvo konstatuota šio sprendimo 146 punkte, ginčijamame sprendime DSD nenustatomas įpareigojimas suteikti logotipo DGP naudojimo licenciją.

153    Pirmasis argumentas, nurodytas grindžiant šeštąjį pagrindą, negali būti priimtas.

154    Dėl DSD argumento, kad DGP logotipu pažymėtas ir DSD sistemoje tvarkomas pakuotes turi būti galima atskirti nuo tų, ant kurių žymimas šis logotipas, bet kurios nėra tvarkomos šioje sistemoje, Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 200 punkte konstatavo, kad atsižvelgiant į tai, jog egzistuoja kombinuotos sistemos, tokio DSD pageidaujamo atskyrimo daryti negalima.

155    Ši išvada nėra klaidinga. Kaip buvo nurodyta šio sprendimo 129 punkte, pati DSD savo kontrahentus įpareigoja žymėti logotipą DGP ant visų pakuočių, apie kurias jai pranešta. Kaip pažymėjo generalinis advokatas savo išvados 240 punkte, negalima iš anksto nustatyti, kur ir kaip pakuotė cirkuliuos. Todėl žymimos prekės pakavimo ar pardavimo momentu neįmanoma atskirti DGP logotipu pažymėtų prekių, kurios iš tiesų tvarkomos DSD sistemoje, nuo tų, kurios yra pažymėtos tuo pačiu logotipu, bet tvarkomos kitoje sistemoje.

156    Taigi antrasis argumentas, kuriuo grindžiamas šeštasis pagrindas, taip pat yra nepagrįstas.

157    Tad minėtą pagrindą reikia atmesti.

 Dėl septintojo apeliacinio skundo pagrindo, susijusio su procesiniais pažeidimais

 Šalių argumentai

158    DSD kaltina Pirmosios instancijos teismą, kad jis pakeitė Komisijos motyvus savaisiais ir neatsižvelgė į administracinę procedūrą reglamentuojančias taisykles, visų pirma teisę būti išklausytam.

159    Pirmosios instancijos teismas padarė naujas išvadas, pagrįstas šalių posėdyje padarytais pareiškimais. DSD nurodo į likus vos trims savaitėms iki posėdžio arba per jį pateiktus atsakymus į Pirmosios instancijos teismo užduotus detalius klausimus, nenurodydama, kokias reiktų padaryti išvadas ar kaip šie klausimai buvo susiję su ginčijamajame sprendime padarytomis išvadomis.

160    Minėtos Pirmosios instancijos teismo išvados taip pat yra naujos, atsižvelgiant į tai, kad jų dalykas nėra nurodytas nei ginčijamajame sprendime, nei DSD ar Komisijos rašytiniuose pareiškimuose.

161    DSD visų pirma nurodo dvi išvadas, būtent skundžiamo sprendimo 139 ir 154 punktuose nurodytą išvadą, pagal kurią DSD patikėtos pakuotės gali būti lygiagrečiai tvarkomos kolektyvinėje ir individualioje sistemose, ir skundžiamo sprendimo 137 ir 139 punktuose nurodytą antrąją išvadą, pagal kurią nutarime dėl pakuočių numatyti įvairūs koregavimo mechanizmai, leidžiantys gamintojams ir platintojams prisiimti iš nutarimo kylančius įsipareigojimus ir patikėti a posteriori pakuotes individualiai arba kolektyvinei sistemai.

162    Komisijos, Vfw, Landbell ir BellandVision manymu, skundžiamame sprendime nėra jokio naujo įrodymo atsižvelgiant į tuos, kurie jau buvo išnagrinėti vykstant administracinei procedūrai, o vėliau – proceso Pirmosios instancijos teisme, rašytinėje dalyje.

 Teisingumo Teismo vertinimas

163    Primintina, kad tik Pirmosios instancijos teismas sprendžia dėl galimos būtinybės papildyti informaciją, kurią jis turi apie nagrinėjamas bylas. Procesinių dokumentų įrodomoji galia priklauso nuo jo atlikto nepriklausomo faktinių aplinkybių vertinimo, kurio Teisingumo Teismas netikrina apeliaciniame procese, išskyrus Pirmosios instancijos teismui pateiktų įrodymų iškraipymo atveju ar kai iš bylos medžiagos matyti, kad šio teismo išvados iš esmės netikslios (visų pirma žr. 2001 m. liepos 10 d. Sprendimo Ismeri Europa prieš Audito rūmus, C‑315/99 P, Rink. p. I‑5281, 19 punktą ir 2008 m. rugsėjo 11 d. Sprendimo Vokietija prieš Kronofrance, C‑75/05 P ir C‑80/05 P, Rink. p. I‑0000, 78 punktą).

164    Taigi negalima priekaištauti Pirmosios instancijos teismui, kad jis – prieš pradėdamas posėdį ir jam vykstant – pateikė šalims daug detalių klausimų, siekdamas papildyti turimą informaciją, ir iš šalių atsakymų į šiuos klausimus padarė tam tikras išvadas.

165    Be to, reikia konstatuoti, kad Pirmosios instancijos teismas nepažeidė tokio bylos dalyko, koks yra nustatytas DSD ieškinyje, ir nepridėjo naujų įrodymų prie tų, kurie jau buvo nurodyti ginčijamame sprendime. Kalbant konkrečiai apie galimybę kombinuoti keletą surinkimo ir utilizavimo sistemų, iš šio sprendimo 20 ir 23 konstatuojamųjų dalių matyti, kad Komisija išnagrinėjo kombinuotų sistemų klausimą savo tyrime ir todėl šis klausimas nėra naujas Pirmosios instancijos teismo prie bylos medžiagos pridėtas įrodymas.

166    Darytina išvada, kad septintasis apeliacinio skundo pagrindas turi būti atmestas.

 Dėl aštuntojo apeliacinio skundo pagrindo, susijusio su pagrindinės teisės užtikrinti protingą sprendimo priėmimo terminą pažeidimu

 Šalių argumentai

167    DSD teigia, kad Pirmosios instancijos teismas pažeidė procesines normas ir jos interesus, nes nesilaikė pagrindinės teisės išnagrinėti bylą per protingą terminą, nustatytos 1950 m. lapkričio 4 d. Romoje pasirašytos Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje (toliau – EŽTK) ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos, paskelbtos 2000 m. gruodžio 7 d. Nicoje (OL C 364, p. 1, toliau – Chartija), 47 straipsnyje.

168    DSD primena, kad Pirmosios instancijos teismo procesas buvo pradėtas 2001 m. liepos 5 dieną ir užbaigtas 2007 m. gegužės 24 dieną. Net atsižvelgiant į pradėtų procesų Bendrijos teismuose nesklandumams, ši 5 metų ir 9 mėnesių trukmė yra pernelyg ilga. Šiuo klausimu ji pažymi, kad tarp pranešimo apie proceso rašytinės dalies pabaigą – 2002 m. rugsėjo 9 d. – ir sprendimo pradėti žodinę proceso dalį bei prašymo atsakyti į tam tikrus klausimus per posėdį – 2006 m. birželio 19 d. – praėjo daugiau nei 45 mėnesiai, tačiau jokia priemonė per šį laiką nebuvo nustatyta.

169    DSD taip pat pažymi, kad pernelyg ilga proceso trukmė sudaro sunkų jos interesų pažeidimą, kuriuo, be kita ko, buvo pakenkta jos sutartiniam ir verslo modeliui bei panaikinta galimybė gauti adekvatų atlygį vien už logotipo DGP naudojimą.

170    DSD manymu, iš bendrai skaitomų Teisingumo Teismo statuto 58 ir 61 straipsnių matyti, kad kai pagrindas, kuriuo grindžiamas apeliacinis skundas, kuriuo buvo pažeisti apeliantės interesai ir kuris susijęs su proceso Pirmosios instancijos teisme pažeidimu, yra pagrįstas, Teisingumo Teismas turi panaikinti Pirmosios instancijos teismo sprendimą. Šią taisyklę pateisina, kaip pripažino Teisingumo Teismas minėtame sprendime Baustahlgewebe prieš Komisiją, proceso ekonomijos priežastys ir siekis užtikrinti neatidėliotiną ir veiksmingą tokio pažeidimo atitaisymą.

171    Taip pat DSD, remdamasi Teisingumo Teismo statuto 58 ir 61 straipsniais, mano, kad toks proceso Pirmosios instancijos teisme pažeidimas pateisina Pirmosios instancijos teismo sprendimo panaikinimą, neatsižvelgiant į tai, ar šis pažeidimas turi poveikį bylos baigčiai.

172    Komisija, Landbell ir BellandVision pažymi, kad šioje byloje niekas nesuteikia pagrindo manyti, kad proceso trukmė ir bylos baigtis yra tarpusavyje susijusios. Be to, sprendimo panaikinimas gali tik dar labiau prailginti proceso trukmę.

173    Bet kuriuo atveju proceso trukmę pateisina bylos sudėtingumas, dėl kurio DSD pati kalta, nes ji pateikė didelės apimties pareiškimus su daugeliu priedų. Tas pats buvo ir byloje T‑289/01, kurioje priimtas 2007 m. gegužės 24 d. Sprendimas Duales System Deutschland prieš Komisiją (Rink. p. II‑1691); jį Pirmosios instancijos teismas nagrinėjo lygiagrečiai su byla T‑151/01, kurioje priimtas skundžiamas sprendimas.

174    Komisija DSD teiginius, susijusius su jos interesų pažeidimu, laiko netiksliais. Dėl DSD verslo modelio Komisija pažymi, kad kiekviena pagal 82 straipsnį priimta nuostata, kuria įpareigojama nutraukti piktnaudžiavimą, neišvengiamai lemia atitinkamos įmonės verslo politikos pasikeitimą.

175    Vfw pažymi, kad DSD nepatyrė jokio nepatogumo dėl proceso trukmės, nes ji galėjo tęsti savo veiklą, o jos padėtis rinkoje nelabai susilpnėjo. Be kita ko, net darant prielaidą, kad buvo pažeisti apeliantės interesai, skundžiamo sprendimo panaikinimas būtų neproporcinga priemonė.

 Teisingumo Teismo vertinimas

176    Kaip matyti iš Teisingumo Teismo statuto 58 straipsnio pirmosios pastraipos ir teismo praktikos, Teismas turi kompetenciją kontroliuoti, ar apeliantės interesus pažeidžiančius proceso pažeidimus padarė Pirmosios instancijos teismas, ir privalo įsitikinti, kad laikytasi bendrųjų Bendrijos teisės principų (minėto sprendimo Baustahlgewebe prieš Komisiją 19 punktas ir 2000 m. birželio 15 d. Sprendimo TEAM prieš Komisiją, C‑13/99 P, Rink. p. I‑4671, 36 punktas).

177    Dėl šiame pagrinde nurodyto pažeidimo primintina, jog EŽTK 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nustatant kiekvieno asmens pilietines teises ir pareigas ar jam pareikštą baudžiamąjį kaltinimą, jis turi teisę, kad jo byla būtų nagrinėjama per įmanomai trumpiausią laiką lygybės ir viešumo sąlygomis pagal įstatymą sudaryto nepriklausomo ir nešališko teismo.

178    Kaip bendrasis Bendrijos teisės principas, tokia teisė taikoma teisme nagrinėjant ieškinį dėl Komisijos sprendimo (šiuo klausimu žr. minėto sprendimo Baustahlgewebe prieš Komisiją 21 punktą ir 2008 m. liepos 1 d. Sprendimo Chronopost ir La Poste prieš UFEX ir kt., C‑341/06 P ir C‑342/06 P, Rink. p. I‑0000, 45 punktą).

179    Be to, minėta teisė buvo iš naujo patvirtinta Chartijos 47 straipsnyje. Kaip Teisingumo Teismas ne kartą nusprendė, šis straipsnis yra susijęs su veiksminga teismine gynyba (2007 m. kovo 13 d. Sprendimo Unibet, C‑432/05, Rink. p. I‑2271, 37 punktas; 2008 m. rugsėjo 3 d. Sprendimo Kadi ir Al Barakaat International Foundationprieš Tarybą ir Komisiją, C‑402/05 P ir C‑415/05 P, Rink. p. I‑0000, 335 punktas; 2008 m. gruodžio 16 d. Sprendimo Masdar (UK) prieš Komisiją, C‑47/07 P, Rink. p. I‑0000, 50 punktas).

180    Kadangi Komisija ir Vfw ginčija ryšį tarp proceso trukmės ir DSD interesų bei iškelia klausimą, ar šis pagrindas iš tiesų yra susijęs su proceso pažeidimu, kuriuo pažeidžiami apeliantės interesai Teisingumo Teismo statuto 58 straipsnio prasme, pažymėtina, kad įmonė, pateikianti ieškinį dėl sprendimo, kuriuo ji buvo įpareigota pritaikyti savo su klientais sudarytą tipinę sutartį, panaikinimo, dėl akivaizdžių verslo politikos priežasčių turi tam tikrą interesą, kad argumentai, kuriais ji teigia, jog minėtas sprendimas yra neteisėtas, būtų išnagrinėti per protingą terminą. Tai, kad kitose bylose Teisingumo Teismas išnagrinėjo proceso trukmės klausimą pagal ieškinį dėl Komisijos sprendimų, kuriais skiriamos baudos už konkurencijos teisės pažeidimus (visų pirma žr. minėto sprendimo Baustahlgewebe prieš Komisiją 21 punktą; 2003 m. spalio 2 d. Sprendimo Thyssen Stahl prieš Komisiją, C‑194/99 P, Rink. p. I‑10821, 154 punktą ir minėto sprendimo Sumitomo Metal Industries ir Nippon Steel prieš Komisiją 115 punktą), o šioje byloje tokia bauda nebuvo skirta DSD, šiomis aplinkybėmis nėra svarbu.

181    Taip pat reikia priminti, kad Bylos išnagrinėjimo termino protingumą reikia vertinti pagal kiekvienos bylos aplinkybes, kaip antai bylos sudėtingumas ir šalių elgesys (šiuo klausimu žr. minėto sprendimo Sumitomo Metal Industries ir Nippon Steel prieš Komisiją 116 punktą ir nurodytą teismo praktiką ir 2009 m. kovo 26 d. Sprendimo Efkon prieš Parlamentą ir Tarybą, C‑146/08 P, 54 punktą).

182    Šiuo atžvilgiu Teisingumo Teismas yra pažymėjęs, kad šių kriterijų sąrašas nėra baigtinis ir kad termino protingumo vertinimas nereikalauja sistemiškai išnagrinėti visų bylos aplinkybių atsižvelgiant į kiekvieną jų, kai proceso trukmė atrodo pagrįsta vienos jų atžvilgiu. Taigi bylos sudėtingumas arba vilkinimu pasižymintis apeliantės elgesys gali būti laikomas pateisinančiu terminą, kuris iš pirmo žvilgsnio atrodo per ilgas (2002 m. spalio 15 d. Sprendimo Limburgse Vinyl Maatschappij ir kt. prieš Komisiją, C‑238/99 P, C‑244/99 P, C‑245/99 P, C‑247/99 P, C‑250/99 P–C‑252/99 P ir C‑254/99 P, Rink. p. I‑8375, 188 punktas ir minėto sprendimo Thyssen Stahl prieš Komisiją 156 punktas).

183    Šioje byloje visų pirma reikia konstatuoti, kad Pirmosios instancijos teismo proceso trukmės – maždaug 5 metai ir 9 mėnesiai – negali pateisinti jokia bylos aplinkybė.

184    Panašu, kad nuo pranešimo apie proceso rašytinės dalies pabaigą – 2002 m. rugsėjo – iki proceso žodinės dalies pradžios – 2006 m. birželio – praėjo 3 metai ir 9 mėnesiai. Šio laikotarpio trukmė negali būti pateisinama bylos aplinkybėmis, kaip antai, bylos sudėtingumas, šalių elgesys ar procesiniai nesklandumai.

185    Kiek tai susiję su bylos sudėtingumu, konstatuotina, kad DSD ieškinys dėl ginčijamo sprendimo ir Sprendimo 2001/837, reikalaujant išsamesnio nutarimo dėl pakuočių, DSD sutartinių ryšių, Komisijos sprendimų ir DSD nurodytų argumentų tyrimo, nebuvo tokio sunkumo ar apimties, kuri sukliudytų Pirmosios instancijos teismui susisteminti bylos medžiagą ir pasirengti žodinei proceso daliai per trumpesnį nei 3 metų ir 9 mėnesių laikotarpį.

186    Be kita ko, kaip Teisingumo Teismas jau pažymėjo, nagrinėjant bylą dėl konkurencijos taisyklių pažeidimo, pagrindinis teisinio saugumo, kuris turi būti užtikrintas ūkio subjektams, reikalavimas bei tikslas užtikrinti, kad konkurencija vidaus rinkoje neiškreipta, yra labai svarbūs ne tik pačiai apeliantei ir jos konkurentams, bet ir trečiosioms šalims, atsižvelgiant į didelį suinteresuotųjų šalių skaičių ir finansinius interesus, kuriais rizikuojama (minėto sprendimo Baustahlgewebe prieš Komisiją 30 punktas). Šioje byloje, atsižvelgiant į DSD užimamą dominuojančią padėtį, į paslaugų rinkos, kurioje savo veiklą vykdo ji ir konkurentai, dydį, į galimus bylos sprendimo poveikius tolesnei veiklai ir supakuotų prekių gamintojų bei platintojų mokėtinus mokesčius, taip pat byloje dėl ginčo iškilusius klausimus, susijusius su ypač plačiu logotipo DGP panaudojimu, laikotarpis nuo žodinės proceso dalies pabaigos iki kitos proceso dalies laikytinas pernelyg ilgu.

187    Be to, kaip tai pažymėjo generalinis advokatas savo išvados 293–299 punktuose, minėtas laikotarpis nebuvo pertrauktas nei Pirmosios instancijos teismui priimant proceso organizavimo ir tyrimo priemones, nei dėl šalių kaltės įvykusių proceso nesklandumų.

188    Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Pirmosios instancijos teisme vykdomame procese nebuvo laikomasi reikalavimų, susijusių su protingu sprendimo priėmimo terminu.

189    Dėl padarinių, kurie atsirado nesilaikant proceso Pirmosios instancijos teisme protingo termino, DSD nurodo Teisingumo Teismo statuto 61 straipsnio pirmojoje pastraipoje nustatytą taisyklę, pagal kurią, jei apeliacinis skundas yra pagrįstas, Teisingumo Teismas panaikina Pirmosios instancijos teismo sprendimą. Kadangi šis pagrindas yra susijęs su protingo sprendimo priėmimo termino nesilaikymu, kuris yra proceso pažeidimas, pažeidžiantis apeliantės interesus šio Statuto 58 straipsnio prasme, konstatavus šį pažeidimą, DSD manymu, būtinai turi būti panaikintas skundžiamas sprendimas, neatsižvelgiant į tai, ar minėtas pažeidimas turėjo poveikį bylos baigčiai. Jei Teisingumo Teismas minėto sprendimo nepanaikintų, jis pažeistų savo Statuto 31 straipsnį.

190    Šiais argumentais DSD siūlo Teisingumo Teismui remtis savo praktika, pagal kurią pažeidus bylos nagrinėjimo per protingą terminą principą skundžiamas sprendimas turi būti panaikinamas tik tuomet, jei yra įrodymų, kad pernelyg ilga procedūros trukmė turi poveikį bylos baigčiai (šiuo klausimu žr. minėto sprendimo Baustahlgewebe Komisiją 49 punktą). Šioje byloje DSD tokių įrodymų nepateikė.

191    Iš tiesų, kaip pažymėjo DSD, sprendimo nepriėmimas per protingą terminą yra proceso pažeidimas (šiuo klausimu žr. minėto sprendimo Baustahlgewebe prieš Komisiją 48 punktą).

192    Teisingumo Teismo statuto 61 straipsnio pirmoji pastraipa visuomet turi būti aiškinama ir taikoma veiksmingai.

193    Taigi, kadangi nėra jokio įrodymo, kad protingo sprendimo priėmimo termino nesilaikymas galėjo turėti poveikį bylos baigčiai, skundžiamo sprendimo panaikinimas neatitaisys Pirmosios instancijos teismo padaryto veiksmingos teisminės gynybos principo pažeidimo.

194    Be to, kaip pažymėjo generalinis advokatas savo išvados 305 ir 306 punktuose, atsižvelgiant į būtinybę laikytis Bendrijos konkurencijos teisės, Teisingumo Teismas, remdamasis tik tuo, kad byla neišnagrinėta per protingą terminą, negali leisti apeliantei ginčyti pažeidimo, kai visi jo pagrindai, kuriais prieštaraujama Pirmosios instancijos teismo išvadoms, susijusioms su šiuo pažeidimu ir su juo susijusia administracine procedūra, buvo atmesti kaip nepagrįsti.

195    Taigi, kaip savo išvados 307 punkte ir paskesniuose pažymėjo generalinis advokatas, tai, kad Pirmosios instancijos teismas nesilaikė protingo sprendimo priėmimo termino, gali pagrįsti pagal EB 235 straipsnį ir 288 straipsnio antrąją pastraipą pareikštą ieškinį atlyginti žalą, kuriuo remdamasi Bendrija pagal bendrus valstybių narių įstatymams būdingus principus atlygina bet kokią žalą, kurią eidamos savo pareigas padaro jos institucijos.

196    Todėl DSD argumentai, kad dėl protingo sprendimo priėmimo termino nesilaikymo turi būti panaikintas skundžiamas sprendimas, siekiant ištaisyti šį proceso pažeidimą, yra nepagrįsti. Tad aštuntas pagrindas turi būti atmestas.

197    Kadangi visi apeliantės nurodyti apeliacinio skundo pagrindai buvo atmesti, reikia atmesti visą apeliacinį skundą.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

198    Pagal Procedūros reglamento 69 straipsnio 2 dalį, taikomą apeliacinėse bylose pagal šio reglamento 118 straipsnį, pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jei laimėjusi šalis to reikalavo. Kadangi Komisija, Interseroh, Vfw, Landbell ir BellandVision reikalavo priteisti bylinėjimosi išlaidas iš DSD, o ši pralaimėjo bylą, ji turi jas padengti.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (didžioji kolegija) nusprendžia:

1.      Atmesti apeliacinį skundą.

2.      Der Grüne Punkt – Duales System Deutschland GmbH padengia savo pačios bei Europos Bendrijų Komisijos, Interseroh Dienstleistungs GmbH, Vfw GmbH, Landbell AG für Rückhol-Systeme ir BellandVision GmbH šioje instancijoje patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Parašai.

* Proceso kalba: vokiečių.