TEISINGUMO TEISMO (trečioji kolegija) SPRENDIMAS
2009 m. birželio 4 d.(*)
„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – EB 81 straipsnio 1 dalis – Suderintų veiksmų sąvoka – Priežastinis ryšys tarp įmonių veiksmų suderinimo ir elgesio rinkoje – Vertinimas pagal nacionalinės teisės taisykles – Vieno susitikimo pakankamumas arba ilgalaikio ir reguliaraus derinimo būtinybė“
Byloje C‑8/08
dėl College van Beroep voor het bedrijfsleven (Nyderlandai) 2007 m. gruodžio 31 d. Nutartimi, kurią Teisingumo Teismas gavo 2008 m. sausio 9 d., pagal EB 234 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje
T-Mobile Netherlands BV,
KPN Mobile NV,
Orange Nederland NV,
Vodafone Libertel BV
prieš
Raad van bestuur van de Nederlandse Mededingingsautoriteit,
TEISINGUMO TEISMAS (trečioji kolegija),
kurį sudaro kolegijos pirmininkas A. Rosas, teisėjai A. Ó Caoimh, J. N. Cunha Rodrigues, J. Klučka (pranešėjas) ir U. Lõhmus,
generalinė advokatė J. Kokott,
posėdžio sekretorė R. Şereş, administratorė,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2009 m. sausio 15 d. posėdžiui,
išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:
– T-Mobile Netherlands BV, atstovaujamos advokatų I. VerLoren van Themaat ir V. H. Affourtit,
– KPN Mobile NV, atstovaujamos advokatų B. J. H. Braeken ir P. Glazener,
– Vodafone Libertel BV, atstovaujamos advokato G. van der Klis,
– Raad van bestuur van de Nederlandse Mededingingsautoriteit, atstovaujamos A. Prompers,
– Nyderlandų vyriausybės, atstovaujamos C. Wissels bei Y. de Vries ir M. de Grave,
– Europos Bendrijų Komisijos, atstovaujamos A. Bouquet ir S. Noë,
susipažinęs su 2009 m. vasario 19 d. posėdyje pateikta generalinės advokatės išvada,
priima šį
Sprendimą
1 Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl EB 81 straipsnio 1 dalies išaiškinimo.
2 Šis prašymas buvo pateiktas nagrinėjant bylą tarp T‑Mobile Netherlands BV (toliau – T‑Mobile), KPN Mobile NV (toliau – KPN), Orange Nederland NV (toliau – Orange) bei Vodafone Libertel NV (toliau – Vodafone) ir Raad van bestuur van de Nederlandse Mededingingsautoriteit (Nyderlandų konkurencijos tarnyba, toliau – Konkurencijos tarnyba) dėl pastarosios šioms įmonėms skirtų baudų už EB 81 straipsnio ir Konkurencijos įstatymo (Mededingingswet), kuris buvo iš dalies pakeistas 2004 m. gruodžio 9 d. Įstatymu dėl Konkurencijos įstatymo pakeitimo (Wet houdende wijziging van de Mededingingswet) (toliau – Konkurencijos įstatymas), 6 straipsnio 1 dalies pažeidimus.
I – Teisinis pagrindas
Bendrijos teisės aktai
3 2002 m. gruodžio 16 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1/2003 dėl konkurencijos taisyklių, nustatytų Sutarties 81 ir 82 straipsniuose, įgyvendinimo (OL L 1, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 2. t., p. 205), penktoje konstatuojamojoje dalyje nustatyta:
„Siekiant užtikrinti veiksmingą Bendrijos konkurencijos taisyklių laikymosi kontrolę ir tai, kad bus paisoma esminių teisių į gynybą, šiuo reglamentu turėtų būti reglamentuota Sutarties 81 ir 82 straipsniuose numatyta įrodinėjimo pareiga. <...> Šis reglamentas nepaliečia nei nacionalinių taisyklių, reguliuojančių įrodinėjimą, nei valstybių narių konkurencijos institucijų ir teismų pareigos nustatyti su byla susijusius faktus, jeigu tokios taisyklės ir įpareigojimai atitinka bendruosius Bendrijos teisės principus.“
4 Šio reglamento 2 straipsnyje „Įrodinėjimo pareiga“ nustatyta:
„Visuose nacionaliniuose ar Bendrijos procesuose dėl Sutarties 81 ir 82 straipsnių taikymo pareiga įrodyti Sutarties 81 straipsnio 1 dalies ar 82 straipsnio pažeidimą tenka šaliai ar institucijai, pareiškusiai, kad būta tokio pažeidimo. <…>“
5 Reglamento 3 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatyta:
„1. Valstybių narių konkurencijos institucijos ar nacionaliniai teismai, taikydami nacionalinius konkurencijos įstatymus susitarimams, įmonių asociacijų sprendimams ar suderintiems veiksmams tokia prasme, kaip apibrėžta Sutarties 81 straipsnio 1 dalyje, jei jie gali paveikti prekybą tarp valstybių narių tokia prasme, kaip apibrėžta minėtoje straipsnio dalyje, tokiems susitarimams, sprendimams ar suderintiems veiksmams taiko ir Sutarties 81 straipsnio nuostatas. <...>
2. Nacionaliniais konkurencijos įstatymais negali būti draudžiami susitarimai, įmonių asociacijų sprendimai ar suderinti veiksmai, kurie gali paveikti prekybą tarp valstybių narių, tačiau neribojantys konkurencijos, kaip apibrėžta Sutarties 81 straipsnio 1 dalyje <...>.“
Nacionalinės teisės aktai
6 Remiantis Konkurencijos įstatymo 1 straipsnio h punktu, „suderinti veiksmai“ – tai bet kokie suderinti veiksmai EB 81 straipsnio 1 dalies prasme.
7 Konkurencijos įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad draudžiami visi įmonių susitarimai, įmonių asociacijų sprendimai ir suderinti įmonių veiksmai, kurių tikslas ar poveikis yra konkurencijos trukdymas, ribojimas arba iškraipymas Nyderlandų rinkoje arba jos dalyje.
8 Pagal Konkurencijos įstatymo 88 straipsnį Konkurencijos tarnyba gali taikyti EB 81 straipsnį.
Pagrindinė byla ir prejudiciniai klausimai
Faktinės pagrindinės bylos aplinkybės
9 Iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad 2001 m. birželio 13 d. susitiko judriojo telefono ryšio paslaugas Nyderlandų rinkoje teikiančių operatorių atstovai.
10 Tuo metu judriojo telefono ryšio tinklus Nyderlanduose turėjo penki operatoriai: Ben Nederland BV (toliau – Ben, dabar – T‑Mobile), KPN, Dutchtone NV (toliau – Dutchtone, dabar – Orange), Libertel‑Vodafone NV (toliau – Libertel‑Vodafone, dabar – Vodafone) ir Telfort Mobiel BV (tapusi O2 (Netherlands) BV, toliau – 02 (Netherlands), o dabar – Telfort). 2001 m. šių penkių operatorių rinkos dalys atitinkamai sudarė 10,6 %, 42,1 %, 9,7 %, 26,1 % ir 11,4 %. Sukurti šeštą judriojo telefono ryšio tinklą buvo neįmanoma, nes nebebuvo išduodamos naujos licencijos. Taigi patekti į judriojo telefono ryšio paslaugų rinką buvo galima tik sudarius susitarimą su vienu ar keliais iš šių penkių operatorių.
11 Judriojo telefono ryšio paslaugų pasiūlymai skirstomi į išankstinio apmokėjimo paketus ir abonementus. Išankstinio mokėjimo paketams būdinga tai, kad klientas pokalbių kainą sumoka iš anksto. Pirkdamas išankstinio mokėjimo kortelę arba papildymą, jis gauna pokalbių laiko kreditą ir gali skambinti jo neviršydamas. Abonementams savo ruožtu būdinga tai, kad klientui, kuris moka ir fiksuotą abonentinį mokestį, galintį apimti pokalbio minučių kreditą, sąskaita už prakalbėtas pokalbio minutes išrašoma po tam tikro laiko.
12 2001 m. birželio 13 d. įvyko judriojo telefono ryšio paslaugas Nyderlandų rinkoje teikiančių operatorių atstovų susitikimas. Per šį susitikimą, be kita ko, buvo kalbėta apie standartinio abonementų platintojų atlyginimo sumažinimą nuo ar maždaug nuo 2001 m. rugsėjo 1 dienos. Iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad per šį susitikimą jo dalyviai taip pat aptarė tam tikrą konfidencialią informaciją.
13 2002 m. gruodžio 30 d. Sprendime Konkurencijos tarnyba konstatavo, kad Ben, Dutchtone, KPN, O2 (Netherlands) ir Libertel‑Vodafone sudarė susitarimą arba suderino savo veiksmus. Manydama, kad tai labai riboja konkurenciją ir todėl draudžiama Konkurencijos įstatymo 6 straipsnio 1 dalimi, Konkurencijos tarnyba skyrė šioms įmonėms baudas.
14 Įmonės apskundė šį Konkurencijos tarnybos sprendimą.
15 2004 m. rugsėjo 27 d. Sprendimu Konkurencijos tarnyba pripažino T‑Mobile, KPN, Orange, Libertel‑Vodafone ir O2 (Netherlands) pateiktus skundus iš dalies pagrįstais ir konstatavo, kad 2002 m. gruodžio 30 d. Sprendime aprašyti veiksmai pažeidžia ne tik Konkurencijos įstatymo 6 straipsnio 1 dalį bet ir EB 81 straipsnio 1 dalį. Todėl Konkurencijos tarnyba paliko galioti visas minėtoms bendrovėms skirtas baudas, sumažindama jų dydį.
16 T‑Mobile, Orange, Vodafone ir Telfort pareiškė skundą Rechtbank te Rotterdam dėl 2004 n. rugsėjo 27 d. Sprendimo. 2006 m. liepos 13 d. Sprendimu šis teismas panaikino minėtą sprendimą ir grąžino bylą Konkurencijos tarnybai nagrinėti iš naujo.
17 Dėl šio teismo sprendimo T‑Mobile, KPN, Orange ir Vodafone (toliau visi kartu – suinteresuotieji operatoriai) ir Konkurencijos tarnyba pateikė apeliacinį skundą College van Beroep voor het bedrijfsleven, kuris turi įvertinti, ar suderintų veiksmų sąvoka buvo teisingai išaiškinta, atsižvelgiant į nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką šioje srityje.
Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pozicija
18 College van Beroep voor het bedrijfsleven mano, kad reikia nuspręsti, pirma, ar informacijos apie abonementus pateikimo tikslas per 2001 m. birželio 13 d. susitikimą buvo konkurencijos ribojimas ir ar Konkurencijos tarnyba teisingai nenagrinėjo suderintų veiksmų poveikio, bei, antra, ar egzistuoja priežastinis ryšys tarp šio suinteresuotųjų operatorių veiksmų suderinimo ir jų elgesio rinkoje.
19 Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pirmiausia patikslina, kad pagrindinėje byloje nagrinėjami suderinti veiksmai nesusiję nei su suinteresuotųjų operatorių taikomomis galutinio vartojimo kainomis, nei su abonementų tarifais, pagal kuriuos judriojo telefono ryšio operatoriai išrašo sąskaitas galutiniams naudotojams. Jie susiję tik su atlyginimu, kurį judriojo telefono ryšio operatoriai ketina mokėti už paslaugas, kurias jiems teikia platintojai. Todėl minėtas teismas pabrėžia, kad negalima teigti, jog tiesioginis suderintų veiksmų tikslas – nustatyti abonementų kainas mažmeninėje rinkoje.
20 Be to, College van Beroep voor het bedrijfsleven nurodo, kad kyla abejonių dėl to, ar suinteresuotųjų operatorių suderinti veiksmai, susiję su atlyginimu abonentų platintojams, gali būti laikomi turinčiais tikslą trukdyti, riboti arba iškraipyti konkurenciją EB 81 straipsnio 1 dalies prasme. Jis tvirtina, jog Teisingumo Teismo praktiką konkurencijos srityje būtų galima aiškinti taip, kad susitarimo arba suderintų veiksmų tikslas yra riboti konkurenciją, jei patirtis rodo, kad neatsižvelgiant į ekonomines sąlygas šis susitarimas arba šie suderinti veiksmai visuomet arba beveik visuomet trukdo, riboja arba iškraipo konkurenciją. Anot prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusios teismo, taip yra tuo atveju, kai realios neigiamos pasekmės neginčijamos ir atsiranda neatsižvelgiant į atitinkamos rinkos požymius. Jo nuomone, todėl, siekiant išvengti, kad elgesys nebūtų laikomas ribojančiu konkurenciją, nors jis akivaizdžiai neturėjo ribojančio poveikio, visuomet reikia išnagrinėti suderintų veiksmų poveikį.
21 Galiausiai, kiek tai susiję su priežastiniu ryšiu tarp operatorių veiksmų suderinimo ir jų elgesio rinkoje, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas abejoja, kad galima vadovautis 1999 m. liepos 8 d. Sprendimuose Komisija prieš Anic Partecipazioni (C‑49/92 P, Rink. p. I‑4125) ir Hüls prieš Komisiją (C‑199/92 P, Rink. p. I‑4287) įtvirtinta prezumpcija, pagal kurią, išskyrus atvejus, kai esama suinteresuotųjų subjektų pateiktinų priešingų įrodymų, derinant veiksmus dalyvavusios ir toliau rinkoje veikiančios įmonės, nustatydamos savo elgesį rinkoje, atsižvelgia į informaciją, kuria buvo pasikeista su konkurentais. Taip visų pirma yra tuomet, kai veiksmai buvo reguliariai derinami ilgą laiką. Šis nacionalinis teismas klausia, ar pagal Bendrijos teisę jis turi taikyti šią prezumpciją, nepaisant to, kad egzistuoja kitokios įrodinėjimą reglamentuojančios nacionalinės nuostatos, ir ar tokia prezumpcija taikoma situacijoms, kai veiksmams suderinti skirtas tik vienas susitikimas.
22 Šiomis aplinkybėmis College van Beroep voor het bedrijfsleven nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir Teisingumo Teismui pateikti tokius prejudicinius klausimus:
„1. Kokius kriterijus reikia taikyti pagal EB 81 straipsnio 1 dalį nustatant, ar suderintais veiksmais siekiama trukdyti, riboti arba iškraipyti konkurenciją bendrojoje rinkoje?
2. Ar EB 81 straipsnį reikia aiškinti taip, kad nacionaliniam teismui taikant šią nuostatą priežastinio ryšio tarp veiksmų suderinimo ir elgesio rinkoje įrodymas turi būti pateiktas ir įvertintas pagal nacionalinę teisę, jeigu šios nuostatos nėra nepalankesnės už tas, kurios taikomos tokiems patiems nacionaliniams reikalavimams, ir dėl jų netampa praktiškai neįmanoma arba labai sunku pasinaudoti Bendrijos teisės suteikiamomis teisėmis?
3. Ar taikant suderintų veiksmų sąvoką pagal EB 81 straipsnį priežastinio ryšio tarp veiksmų suderinimo ir elgesio rinkoje prezumpcija visada galioja ir tuomet, kai veiksmai buvo suderinti vieną kartą ir derinant veiksmus dalyvavusi įmonė išlieka rinkoje, ar tik tais atvejais, kai veiksmai buvo derinami ilgą laiką ir reguliariai?“
Dėl prejudicinių klausimų
Dėl pirmojo klausimo
23 Pirmiausia reikia priminti, kad sąvokos: „susitarimas“, „įmonių asociacijų sprendimai“ ir „suderinti veiksmai“ subjektyviu požiūriu suvokiamos kaip tokio paties pobūdžio susitarimai, kurie skiriasi tik savo intensyvumu ir formomis (šiuo klausimu žr. minėto sprendimo Komisija prieš Anic Partecipazioni 131 punktą).
24 Todėl, kaip iš esmės pabrėžė generalinė advokatė savo išvados 38 punkte, kriterijai, kurie buvo nustatyti Teisingumo Teismo praktikoje siekiant įvertinti, ar elgesys turi tikslą ar poveikį trukdyti, riboti arba iškraipyti konkurenciją, taikomi neatsižvelgiant į tai, ar kalbama apie susitarimą, sprendimą arba suderintus veiksmus.
25 Šiuo atžvilgiu reikia pažymėti, kad Teisingumo Teismas jau yra nustatęs tam tikrus kriterijus, leidžiančius įvertinti, ar susitarimas, sprendimas ar suderinti veiksmai yra antikonkurencinio pobūdžio.
26 Dėl suderintų veiksmų sąvokos Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad tokie veiksmai yra įmonių tarpusavio koordinavimo forma, kuri, nors ir neišsivystė iki sutarties sudarymo tiesiogine prasme, tačiau sąmoningai leidžia pakeisti su rizika susijusią konkurenciją praktiniu bendradarbiavimu (žr. 1975 m. gruodžio 16 d. Sprendimo Suiker Unie ir kt. prieš Komisiją, 40/73‑48/73, 50/73, 54/73–56/73, 111/73, 113/73 ir114/73, Rink. p. 1663, 26 punktą ir 1993 m. kovo 31 d. Sprendimo Ahlström Osakeyhtiö ir kt. prieš Komisiją, C‑89/85, C‑104/85, C‑114/85, C‑116/85, C‑117/85 ir C‑125/85‑C-129/85, Rink. p. I‑1307, 63 punktą).
27 Kalbant apie antikonkurencinio suderintų veiksmų pobūdžio vertinimą, be kita ko, reikia vadovautis jais siekiamais objektyviais tikslais ir jų ekonominėmis bei teisinėmis aplinkybėmis (šiuo klausimu žr. 1983 m. lapkričio 8 d. Sprendimo IAZ International Belgium ir kt. prieš Komisiją, 96/82–102/82, 104/82, 105/82, 108/82 ir 110/82, Rink. p. 3369, 25 punktą ir 2008 m. lapkričio 20 d. Sprendimo Beef Industry Development Society ir Barry Brothers, C‑209/07, Rink. p. I‑0000, 16 ir 21 punktus). Be to, net jie šalių ketinimas nėra būtinas elementas ribojančiam suderintų veiksmų poveikiui konstatuoti, niekas nedraudžia Europos Bendrijų Komisijai arba Bendrijos teismams į tai atsižvelgti (šiuo klausimu žr. minėto sprendimo IAZ International Belgium ir kt. prieš Komisiją 23–25 punktus).
28 Dėl suderintų veiksmų, turinčių antikonkurencinį tikslą, atribojimo nuo turinčių antikonkurencinį poveikį reikia priminti, kad vertinant, ar tam tikriems veiksmams taikomas EB 81 straipsnio 1 dalyje nustatytas draudimas, antikonkurencinis tikslas ir poveikis yra ne kumuliatyvios, o alternatyvios sąlygos. Pagal nuo 1966 m. birželio 30 d. Sprendimo LTM (56/65, Rink. p. 337 ir 359) nusistovėjusią teismo praktiką alternatyvus šios sąlygos pobūdis, kurį parodo jungtukas „ar“, reiškia, jog pirmiausia reikia įvertinti patį suderintų veiksmų tikslą, atsižvelgiant į ekonominį kontekstą, kuriam esant jų turi būti imtasi. Vis dėlto, jei šių suderintų veiksmų analizė neleidžia nustatyti pakankamo žalos lygio konkurencijai, reikia nagrinėti jų poveikį ir, kad juos apimtų draudimas, įrodyti, jog konkurencija iš tikrųjų buvo smarkiai trukdoma, ribojama arba iškraipoma (šiuo klausimu žr. minėto sprendimo Beef Industry Development Society ir Barry Brothers 15 punktą).
29 Be to, reikia pabrėžti, kad norint įvertinti, ar suderintus veiksmus draudžia EB 81 straipsnio 1 dalis, nereikia nagrinėti konkretaus tokių veiksmų poveikio, jeigu jų tikslas – konkurencijos bendrojoje rinkoje trukdymas, ribojimas arba iškraipymas (šiuo klausimu žr. 1966 m. liepos 13 d. Sprendimą Consten ir Grundig prieš Komisiją, 56/64 ir 58/64, Rink. p. 429, 496; 2006 m. rugsėjo 21 d. Sprendimo Nederlandse Federatieve Vereniging voor de Groothandel op Elektrotechnisch Gebied prieš Komisiją, C‑105/04 P, Rink. p. I‑8725, 125 punktą ir minėto sprendimo Beef Industry Development Society ir Barry Brothers 16 punktą). „Pažeidimas dėl susitarimo tikslo“ ir „pažeidimas dėl susitarimo poveikio“ skiriasi tuo, jog tam tikros susitarimo tarp įmonių formos dėl paties savo pobūdžio gali būti laikomos žalingomis normaliai konkurencijai veikti (šiuo klausimu žr. minėto sprendimo Beef Industry Development Society ir Barry Brothers 17 punktą).
30 Šiomis sąlygomis, priešingai nei teigia prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, nereikia nagrinėti suderintų veiksmų poveikio, nes nustatytas jų antikonkurencinis tikslas.
31 Kalbant apie tokių suderintų veiksmų, kokie nagrinėjami pagrindinėje byloje, antikonkurencinio tikslo vertinimą, pirmiausia svarbu priminti, jog, kaip pažymėjo generalinė advokatė savo išvados 46 punkte, antikonkurenciniam tikslui pakanka, kad suderinti veiksmai galėtų sukelti neigiamas pasekmes konkurencijai. Kitaip tariant, atsižvelgiant į jų ekonomines ir teisines aplinkybes, jie turi paprasčiausiai trukdyti, riboti arba iškraipyti konkurenciją bendrojoje rinkoje. Klausimas, ar ir kiek tokio poveikio realiai būta, gali būti svarbus tik apskaičiuojant baudų dydį ir nustatant teisę į žalos atlyginimą.
32 Antra, tiek, kiek tai susiję su informacijos pasikeitimu tarp konkurentų, reikia nurodyti, kad suderintus veiksmus sudarantys koordinavimo ir bendradarbiavimo kriterijai turi būti suvokiami atsižvelgiant į EB sutarties konkurencijos nuostatų koncepciją, pagal kurią kiekvienas ūkio subjektas turi savarankiškai nustatyti politiką, kurios jis ketina laikytis bendrojoje rinkoje (žr. minėto sprendimo Suiker Unie ir kt. prieš Komisiją, 173 punktą; 1981 m. liepos 14 d. Sprendimo Züchner, 172/80, Rink. p. 2021, 13 punktą; minėto sprendimo Ahlström Osakeyhtiö ir kt. prieš Komisiją, 63 punktą ir 1998 m. gegužės 28 d. Sprendimo Deere prieš Komisiją, C‑7/95 P, Rink. p. I‑3111, 86 punktą).
33 Šis autonomijos reikalavimas neatima iš ūkio subjektų teisės protingai prisiderinti prie konstatuoto ar numanomo savo konkurentų elgesio, tačiau jis griežtai prieštarauja bet kokiam tiesioginiam ar netiesioginiam kontaktui tarp tokių ūkio subjektų, kuris gali turėti įtakos esamam ar potencialiam konkurento elgesiui rinkoje arba atskleisti tokiam konkurentui elgesį, kurio nuspręsta ar numatoma imtis šioje rinkoje, jei šių kontaktų tikslas ir poveikis – sukurti konkurencines sąlygas, kurios, atsižvelgiant į tiekiamų prekių ir teikiamų paslaugų pobūdį, įmonių dydį bei skaičių ir šios rinkos apimtį, neatitinka normalių sąlygų nagrinėjamoje rinkoje (šiuo klausimu žr. minėtų sprendimų Suiker Unie ir kt. prieš Komisiją 174 punktą; Züchner 14 punktą ir Deere prieš Komisiją 87 punktą).
34 Todėl sprendimo Deere prieš Komisiją 88 ir paskesniuose punktuose Teisingumo Teismas konstatavo, kad labai koncentruotoje oligopolinėje rinkoje, kokia yra atitinkama rinka pagrindinėje byloje, pasikeitimas informacija gali suteikti įmonėms galimybę susipažinti su pozicijomis rinkoje bei konkurentų komercine strategija ir labai pakeisti esančią ūkio subjektų konkurenciją.
35 Iš to matyti, kad konkurentų pasikeitimas informacija gali prieštarauti konkurencijos taisyklėms, jeigu jis sumažina ar panaikina netikrumą dėl atitinkamos rinkos veikimo ir todėl riboja įmonių konkurenciją (minėto sprendimo Deere prieš Komisiją 90 punktas ir 2003 m. spalio 2 d. Sprendimo Thyssen Stahl prieš Komisiją, C‑194/99 P, Rink. p. I‑10821, 81 punktas).
36 Trečia, kiek tai susiję su galimybe laikyti suderintus veiksmus turinčiais antikonkurencinį tikslą, net jei jie neturi tiesioginio ryšio su vartojimo kainomis, pasakytina, kad EB 81 straipsnio 1 dalies tekstas neleidžia manyti, jog draudžiami tik tokie suderinti veiksmai, kurie daro tiesioginį poveikį galutinių vartotojų mokėtinai kainai.
37 Atvirkščiai, iš EB 81 straipsnio 1 dalies a punkto matyti, kad suderinti veiksmai gali turėti antikonkurencinį tikslą, jeigu jais „tiesiogiai ar netiesiogiai nustatomos pirkimo ar pardavimo kainos arba kokios nors kitos prekybos sąlygos“. Pagrindinėje byloje, kaip tvirtina Nyderlandų vyriausybė savo rašytinėse pastabose, abonementų atveju platintojų atlyginimai yra lemiami kriterijai nustatant galutinio vartotojo mokėtiną kainą.
38 Bet kuriuo atveju, kaip pažymėjo generalinė advokatė savo išvados 58 punkte, EB 81 straipsniu, kaip ir kitomis Sutartyje išdėstytomis konkurencijos taisyklėmis, siekiama apsaugoti ne tik tiesioginius konkurentų arba vartotojų interesus, bet ir rinkos struktūrą ir kartu pačią konkurenciją.
39 Todėl, priešingai nei mano prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikę teismas, antikonkurencinio suderintų veiksmų tikslo konstatavimas negali būti tiesiogiai siejamas su vartojimo kainomis.
40 Ketvirta, dėl Vodafone argumento, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamų suderintų veiksmų tikslas negalėtų būti apriboti konkurenciją, nes standartinius platintojų atlyginimus bet kuriuo atveju būtų reikėję sumažinti atsižvelgiant į rinkos sąlygas, pasakytina, kad teisinga, jog iš šio sprendimo 33 punkto matyti, jog ūkio subjektams taikomas autonomijos reikalavimas neatima iš jų teisės protingai prisiderinti prie konkurentų esamo ar numanomo elgesio.
41 Tačiau, kaip pažymėjo generalinė advokatė savo išvados 66–68 punktuose, nors lygiagretus konkuruojančių įmonių elgesys nebūtinai paaiškinamas antikonkurenciniais suderintais veiksmais, pasikeitimą informacija, galintį pašalinti suinteresuotųjų asmenų netikrumą dėl atitinkamos įmonės prisitaikymo datos, apimties ir būdų, reikia laikyti turinčiu antikonkurencinį tikslą net ir tuomet, kai – taip yra pagrindinėje byloje – prisitaikymas susijęs su standartinio komisinio platintojų atlyginimo sumažinimu.
42 Tai, ar pagrindinėje byloje informacija, kuria buvo pasikeista per 2001 m. birželio 13 d. susitikimą, galėjo pašalinti tokį netikrumą, turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.
43 Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į pirmąjį klausimą reikia atsakyti, kad suderintais veiksmais siekiama antikonkurencinio tikslo EB 81 straipsnio 1 dalies prasme, jei dėl savo turinio ir tikslo bei atsižvelgiant į jų teisinį ir ekonominį kontekstą, jais trukdoma, ribojama arba iškraipoma konkurencija bendrojoje rinkoje. Nėra būtina, kad konkurencija būtų realiai trukdoma, ribojama ar iškraipoma ar kad būtų tiesioginis ryšys tarp šių suderintų veiksmų ir vartojimo kainų. Konkurentų pasikeitimu informacija siekiama antikonkurencinio tikslo, jei šis pasikeitimas gali pašalinti netikrumą dėl planuojamo suinteresuotųjų įmonių elgesio.
Dėl antrojo klausimo
44 Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas antruoju klausimu iš esmės klausia, ar nagrinėdamas priežastinį ryšį tarp rinkoje veikiančių įmonių veiksmų suderinimo ir jų elgesio rinkoje, kuris būtinas suderintiems veiksmams EB 81 straipsnio 1 dalies prasme konstatuoti, nacionalinis teismas turi taikyti Teisingumo Teismo praktikoje įtvirtintą priežastinio ryšio prezumpciją, pagal kurią įmonės, jei jos lieka aktyvios rinkoje, atsižvelgia į informaciją, kuria buvo pasikeista su konkurentais, ar vis dėlto jis gali taikyti nacionalinės teisės taisykles dėl įrodinėjimo pareigos.
45 Kaip nurodė generalinė advokatė savo išvados 76 punkte, šiuo klausimu siekiama išsiaiškinti, ar prezumpcija, kurią taiko Bendrijos teismai, taip pat privaloma nacionalinėms institucijoms ir nacionaliniams teismams, kai jie taiko EB 81 straipsnio 1 dalį.
46 Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nuomone, jei suderintų veiksmų sąvoka pagal EB 81 straipsnio 1 dalį apima šią prezumpciją, nacionalinis teismas privalo ją taikyti. Tačiau šis teismas mano, kad jei ši prezumpcija laikytina procesine taisykle, nacionaliniam teismui, vadovaujantis valstybių narių proceso autonomijos principu, leidžiama jos netaikyti.
47 T‑Mobile, KPN ir Vodafone pastebi, kad nei EB 81 straipsnyje, nei Teisingumo Teismo praktikoje nėra požymių, galinčių pagrįsti išvadą, jog priežastinio ryšio prezumpcija yra sudėtinė EB 81 straipsnio 1 dalyje esančios suderintų veiksmų sąvokos dalis. Todėl jos mano, kad pagal nusistovėjusią teismo praktiką, nesant atitinkamą sritį reglamentuojančių Bendrijos teisės nuostatų, paskirti kompetentingus teismus ir nustatyti procedūrines ieškinių, skirtų užtikrinti iš Bendrijos teisės asmenims kylančių teisių apsaugą, nagrinėjimo taisykles kiekviena valstybė narė turi pagal savo vidaus teisės sistemą su sąlyga, kad, pirma, tokios taisyklės nebus mažiau palankios nei taikomos panašiems nacionaline teise grindžiamiems ieškiniams (ekvivalentiškumo principas) ir, antra, dėl jų naudojimasis Bendrijos teisėje nustatytomis teisėmis netaps praktiškai neįmanomas arba pernelyg sudėtingas (veiksmingumo principas).
48 Nyderlandų vyriausybė ir Komisija savo ruožtu mano, kad priežastinio ryšio prezumpcija buvo įtvirtinta kaip patenkanti į suderintų veiksmų sąvoką pagal EB 81 straipsnio 1 dalį, o ne kaip nuo šios sąvokos nepriklausoma procesinė taisyklė ir todėl ji privaloma nacionaliniams teismams.
49 Šiuo atžvilgiu pirmiausia reikia priminti, kad, viena vertus, EB 81 straipsnio 1 dalis turi tiesioginį poveikį privačių asmenų santykiams ir suteikia teisės subjektams teises, kurias turi saugoti nacionaliniai teismai, ir, antra vertus, tai yra imperatyvi nuostata, reikalinga atliekant Europos bendrijai pavestas užduotis, kurią nacionaliniai teismai turi taikyti ex officio (šiuo klausimu žr. 1999 m. birželio 1 d. Sprendimo Eco Swiss, C‑126/97, Rink. p. I‑3055, 36 ir 39 punktus bei 2006 m. liepos 13 d. Sprendimo Manfredi ir kt., C‑295/04‑C-298/04, Rink. p. I‑6619, 31 ir 39 punktus).
50 Todėl taikant EB 81 straipsnį jo išaiškinimas, kurį pateikė Teisingumo Teismas, yra privalomas visiems valstybių narių nacionaliniams teismams.
51 Kalbant apie aiškinant EB 81 straipsnio 1 dalį Teisingumo Teismo suformuluotą priežastinio ryšio prezumpciją, pirmiausia reikia priminti, kad Teisingumo Teismas yra nusprendęs, jog – kaip išplaukia ir iš pačios nuostatos – suderintų veiksmų sąvoka greta suinteresuotųjų įmonių veiksmų suderinimo apima elgesį rinkoje po šio suderinimo ir priežastinį ryšį tarp šių dviejų elementų. Toliau Teisingumo Teismas konstatavo, kad, išskyrus suinteresuotųjų ūkio subjektų pateiktinų priešingų įrodymų atvejus, vis dėlto reikia preziumuoti, kad įmonės, kurios dalyvauja derinant veiksmus ir toliau veikia rinkoje, nustatydamos savo elgesį joje atsižvelgia į informaciją, kuria buvo pasikeista su konkurentais. Tai juo labiau taikoma tuomet, kai veiksmai buvo reguliariai derinami ilgą laiką. Galiausiai Teisingumo Teismas padarė išvadą, kad tokie suderinti veiksmai patenka į EB 81 straipsnio 1 dalies taikymo sritį, net jeigu rinkoje nekyla antikonkurencinių pasekmių (žr. minėto sprendimo Hüls 161–163 punktus).
52 Šiomis sąlygomis reikia konstatuoti, kad priežastinio ryšio prezumpcija išplaukia iš EB 81 straipsnio 1 dalies, kaip ją išaiškino Teisingumo Teismas, todėl ji yra sudėtinė taikytinos Bendrijos teisės dalis.
53 Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į antrąjį klausimą reikia atsakyti, kad, nagrinėdamas priežastinį ryšį tarp rinkoje veikiančių įmonių veiksmų suderinimo ir jų elgesio rinkoje, kuris būtinas suderintiems veiksmams EB 81 straipsnio 1 dalies prasme konstatuoti, nacionalinis teismas, išskyrus suinteresuotųjų ūkio subjektų pateiktinus priešingus įrodymus, turi taikyti Teisingumo Teismo praktikoje įtvirtintą priežastinio ryšio prezumpciją, pagal kurią įmonės, jei jos toliau veikia rinkoje, atsižvelgia į informaciją, kuria buvo pasikeista su konkurentais.
Dėl trečiojo klausimo
54 Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas trečiuoju klausimu iš esmės klausia, ar taikant suderintų veiksmų sąvoką pagal EB 81 straipsnį priežastinio ryšio tarp veiksmų suderinimo ir elgesio rinkoje prezumpcija galioja visais atvejais, net ir tuomet, kai veiksmams suderinti buvo skirtas tik vienas susitikimas.
55 T‑Mobile, KPN ir Vodafone iš esmės mano, jog iš minėtų sprendimų Komisija prieš Anic Partecipazioni ir Hüls prieš Komisiją negalima daryti išvados, kad priežastinio ryšio prezumpcija taikoma visais atvejais. Jų nuomone, šios prezumpcijos taikymą reikėtų apriboti atvejais, kurių faktai ir aplinkybės yra identiški nagrinėtiems minėtuose sprendimuose. Jos iš esmės teigia, kad tik tuomet, kai įmonės susitinka reguliariai, žinodamos, kad konfidencialia informacija buvo pasikeista per ankstesnius susitikimus, galima preziumuoti, kad šios įmonės sureguliavo savo elgesį rinkoje, suderindamos veiksmus. Be to, jos teigia, kad neracionalu manyti, jog įmonė gali grįsti savo elgesį rinkoje informacija, kuria buvo pasikeista per vieną susitikimą, ir juo labiau jeigu susitikimo tikslas teisėtas, kaip buvo pagrindinėje byloje.
56 Nyderlandų vyriausybė ir Komisija savo ruožtu teigia, kad iš teismo praktikos, ypač iš minėtų sprendimų Komisija prieš Anic Partecipazioni ir Hüls prieš Komisiją, aiškiai matyti, jog priežastinio ryšio prezumpcija nepriklauso nuo susitikimų, per kuriuos derinti veiksmai, skaičiaus. Jos pastebi, kad minėta prezumpcija pateisinama, jei įvykusių kontaktų, atsižvelgiant į jų kontekstą, turinį ir dažnumą, pakanka suderinti elgesį rinkoje, kuris gali trukdyti, riboti arba iškraipyti konkurenciją EB 81 straipsnio 1 dalies prasme, ir jeigu, be to, suinteresuotosios įmonės toliau veikia rinkoje.
57 Anot Nyderlandų vyriausybės, pagrindinė byla puikiai iliustruoja faktą, kad vieno susitikimo pakanka veiksmams suderinti. Viena vertus, 2001 m. birželio 13 d. susitikimas suteikė suinteresuotiesiems operatoriams galimybę suderinti veiksmus dėl atlyginimų platintojams sumažinimo. Kita vertus, šis susitikimas taip pat leido pašalinti netikrumą dėl klausimo, kuris operatorius sumažins klientų pritraukimo išlaidas, kada ir kuria dalimi jis tai padarys, ir dėl termino, per kurį kiti operatoriai padarys tą patį.
58 Šiuo atžvilgiu reikia pažymėti, kad iš sprendimo Komisija prieš Anic Partecipazioni 121 punkto ir sprendimo Hüls prieš Komisiją 162 punkto matyti, jog Teisingumo Teismas šios prezumpcijos taikymą susiejo tik su suderintų veiksmų egzistavimu ir su faktu, kad įmonė toliau veikia rinkoje. Papildymas, kad „tai juo labiau taikoma tuomet, kai veiksmai buvo reguliariai derinami ilgą laiką“, jokiu būdu nepagrindžia teiginio, jog priežastinio ryšio prezumpcija taikoma tik tuomet, kai įmonės susitinka reguliariai, ir neišvengiamai aiškintinas taip, kad ši prezumpcija sustiprėja, jei įmonės derino savo veiksmus reguliariai ilgą laiką.
59 Bet koks kitas aiškinimas iš esmės reikštų, kad vienintelis konkurentų pasikeitimas informacija niekuomet negali lemti Sutartyje įtvirtintoms konkurencijos taisyklėms prieštaraujančių suderintų veiksmų. Tačiau negalima atmesti galimybės, kad, nelygu rinkos struktūra, vieno kontakto, kaip pagrindinėje byloje, iš principo gali pakakti tam, kad suinteresuotosios įmonės suderintų savo elgesį rinkoje ir pakeistų su rizika susijusią konkurenciją praktiniu bendradarbiavimu.
60 Kaip teisingai nurodė Nyderlandų vyriausybė ir generalinė advokatė savo išvados 104 ir 105 punktuose, dažnumas, intervalai ir būdas, kuriais konkurentai, siekdami suderinti savo elgesį rinkoje, kontaktuoja tarpusavyje, priklauso nuo veiksmų derinimo tikslo ir aplinkybių rinkoje. Jeigu suinteresuotosios įmonės sukuria kartelį su kompleksine suderintų veiksmų sistema dėl daugybės jų elgesio rinkoje aspektų, joms gali reikėti reguliarių kontaktų ilgą laiką. Tačiau jeigu, kaip yra pagrindinėje byloje, veiksmų suderinimas yra vienkartinis, siekiant vieną kartą suderinti elgesį rinkoje pagal vienintelį konkurencijos parametrą, įgyvendinti suinteresuotųjų įmonių siekiamą antikonkurencinį tikslą gali pakakti ir vieno konkurentų kontakto.
61 Šiomis sąlygomis reikia konstatuoti, kad svarbus ne suinteresuotųjų įmonių susitikimų skaičius, o faktas, ar įvykęs kontaktas arba kontaktai suteikė joms galimybę atsižvelgti į su konkurentais pasikeistą informaciją nustatant savo elgesį atitinkamoje rinkoje ir sąmoningai pakeisti su konkurencija susijusią riziką praktiniu bendradarbiavimu. Jeigu galima nustatyti, jog šios įmonės suderino veiksmus ir toliau veikė šioje rinkoje, pateisinama reikalauti, kad jos pateiktų įrodymų, kad šis veiksmų suderinimas neturėjo įtakos jų elgesiui minėtoje rinkoje.
62 Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į trečiąjį klausimą reikia atsakyti, kad jeigu veiksmus suderinusi įmonė toliau veikia atitinkamoje rinkoje, priežastinio ryšio tarp veiksmų suderinimo ir šios įmonės elgesio rinkoje prezumpcija taikoma net tuomet, kai veiksmams suderinti buvo skirtas tik vienas suinteresuotųjų įmonių susitikimas.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
63 Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.
Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (trečioji kolegija) nusprendžia:
1. Suderintais veiksmais siekiama antikonkurencinio tikslo EB 81 straipsnio 1 dalies prasme, jei dėl savo turinio ir tikslo bei atsižvelgiant į jų teisinį ir ekonominį kontekstą jais trukdoma, ribojama arba iškraipoma konkurencija bendrojoje rinkoje. Nėra būtina, kad konkurencija būtų realiai trukdoma, ribojama ar iškraipoma ar kad būtų tiesioginis ryšys tarp šių suderintų veiksmų ir vartojimo kainų. Konkurentų pasikeitimu informacija siekiama antikonkurencinio tikslo, jei šis pasikeitimas gali pašalinti netikrumą dėl planuojamo suinteresuotųjų įmonių elgesio.
2. Nagrinėdamas priežastinį ryšį tarp rinkoje veikiančių įmonių veiksmų suderinimo ir jų elgesio rinkoje, kuris būtinas suderintiems veiksmams EB 81 straipsnio 1 dalies prasme konstatuoti, nacionalinis teismas, išskyrus suinteresuotųjų ūkio subjektų pateiktinus priešingus įrodymus, turi taikyti Teisingumo Teismo praktikoje įtvirtintą priežastinio ryšio prezumpciją, pagal kurią įmonės, jei jos toliau veikia rinkoje, atsižvelgia į informaciją, kuria buvo pasikeista su konkurentais.
3. Jeigu veiksmus suderinusi įmonė toliau veikia atitinkamoje rinkoje, priežastinio ryšio tarp veiksmų suderinimo ir šios įmonės elgesio rinkoje prezumpcija taikoma net tuomet, kai veiksmams suderinti buvo skirtas tik vienas suinteresuotųjų įmonių susitikimas.
Parašai.