TEISINGUMO TEISMO (penktoji kolegija) SPRENDIMAS
2018 m. liepos 25 d.(*)(i)
„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Teismų bendradarbiavimas baudžiamosiose bylose – Europos arešto orderis – Pagrindų sprendimas 2002/584/TVR – 1 straipsnio 2 dalis, 3 straipsnio 2 punktas ir 4 straipsnio 3 punktas – Atsisakymo vykdyti pagrindai – Ikiteisminio tyrimo nutraukimas – Ne bis in idem principas – Prašomas perduoti asmuo, kuris ankstesnėje byloje dėl tos pačios veikos turėjo liudytojo statusą – Kelių Europos arešto orderių išdavimas dėl to paties asmens“
Byloje C-268/17
dėl Županijski Sud u Zagrebu (Zagrebo apygardos teismas, Kroatija) 2017 m. gegužės 16 d. sprendimu, kurį Teisingumo Teismas gavo 2017 m. gegužės 18 d., pagal SESV 267 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje dėl Europos arešto orderio, išduoto dėl
AY,
TEISINGUMO TEISMAS (penktoji kolegija),
kurį sudaro kolegijos pirmininkas J. L. da Cruz Vilaça, teisėjai E. Levits, A. Borg Barthet, M. Berger (pranešėja) ir F. Biltgen,
generalinis advokatas M. Szpunar,
posėdžio sekretorius M. Aleksejev, administratorius,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2018 m. vasario 28 d. posėdžiui,
išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:
– AY, atstovaujamo odvjetnici L. Valković ir G. Mikuličić, QC M. Lester, baristerių S. Abram ir P. FitzGerald, solisitoriaus M. O’Kane,
– Ured za suzbijanje korupcije i organiziranog kriminaliteta, atstovaujamos T. Laptoš, V. Marušić ir D. Hržina,
– Kroatijos vyriausybės, atstovaujamos T. Galli,
– Čekijos vyriausybės, atstovaujamos M. Smolek, J. Vláčil ir O. Serdula,
– Airijos, atstovaujamos M. Browne, L. Williams ir A. Joyce, padedamų BL G. Mullan
– Vengrijos vyriausybės, atstovaujamos M.Z. Fehér, G. Koós ir M. M. Tátrai,
– Austrijos vyriausybės, atstovaujamos G. Eberhard,
– Rumunijos vyriausybės, atstovaujamos C.R. Canţăr, R. Mangu ir C.M. Florescu,
– Europos Komisijos, atstovaujamos E. Gane, C.‑M. Florescu ir R.‑M. Mangu,
susipažinęs su 2018 m. gegužės 16 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,
priima šį
Sprendimą
1 Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2002 m. birželio 13 d. Tarybos pagrindų sprendimo 2002/584/TVR dėl Europos arešto orderio ir perdavimo tarp valstybių narių tvarkos (OL L 190, 2002, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 19 sk., 6 t., p. 34), iš dalies pakeisto 2009 m. vasario 26 d. Tarybos pamatiniu sprendimu 2009/299/TVR (OL L 81, 2009, p. 24) (toliau – Pagrindų sprendimas 2002/584), 1 straipsnio 2 dalies, 3 straipsnio 2 punkto ir 4 straipsnio 3 punkto išaiškinimo.
2 Šis prašymas pateiktas nagrinėjant bylą, susijusią su Županijski Sud u Zagrebu (Zagrebo apygardos teismas, Kroatija) Europos arešto orderiu (toliau – EAO), išduotu dėl Vengrijos piliečio AY.
Teisinis pagrindas
3 Pagrindų sprendimo 2002/584 1 straipsnyje nustatyta:
„1. Europos arešto orderis yra teisminis sprendimas, kurį išduoda [priima] valstybė narė, kad kita valstybė narė areštuotų [suimtų] ir perduotų prašomą perduoti asmenį, siekiant patraukti baudžiamojon atsakomybėn arba vykdyti laisvės atėmimo bausmę [siekiant vykdyti baudžiamąjį persekiojimą arba laisvės atėmimo bausmę], arba sprendimą dėl įkalinimo.
2. Valstybės narės vykdo [EAO], remdamosi tarpusavio pripažinimo principu ir vadovaudamosi šio pagrindų sprendimo nuostatomis.
3. Šis pagrindų sprendimas nekeičia pareigos gerbti pagrindines teises ir pagrindinius teisinius principus, įtvirtintus Europos Sąjungos sutarties 6 straipsnyje.“
4 Pagrindų sprendimo 2 straipsnio „[EAO] taikymo sritis“ 1 ir 2 dalyse numatyta:
„1. Europos arešto orderis gali būti išduotas už veiką, baustiną pagal išduodančios valstybės narės teisę laisvės atėmimo bausme arba įkalinimu, kurio ilgiausias terminas ‐ bent 12 mėnesių, arba, kai bausmė arba sprendimas dėl įkalinimo jau yra priimtas, – bent keturi mėnesiai.
2. Už šias nusikalstamas veikas, jei išduodančioje valstybėje narėje už jas baudžiama laisvės atėmimu arba įkalinimu, kurio ilgiausias terminas ‐ bent treji metai, ir laikantis jų apibrėžimo išduodančios valstybės narės teisėje, taikomas perdavimas pagal Europos arešto orderį, atsižvelgiant į šio pamatinio [Pagrindų] sprendimo reikalavimus ir netikrinant veikos dvigubo baudžiamumo principo:
<…>
– korupcija,
<…>“
5 Minėto pagrindų sprendimo 3 straipsnyje „[EAO] privalomo nevykdymo pagrindai“ nustatyta:
„Vykdančiosios valstybės narės teisminė institucija (toliau –vykdančioji teisminė institucija) atsisako vykdyti Europos arešto orderį šiais atvejais:
<…>
2) jei vykdančiajai teisminei institucijai yra pranešta, kad prašomam perduoti asmeniui kurioje nors valstybėje narėje yra priimtas galutinis teismo sprendimas už tą pačią veiką [kad dėl tos pačios prašomo perduoti asmens veikos valstybėje narėje yra priimtas galutinis teismo sprendimas], jei paskyrus bausmę, toji bausmė yra atlikta arba atliekama, arba nebegali būti atlikta pagal nuteisusios valstybės narės įstatymus;
<…>“
6 Pagrindų sprendimo 2002/584 4 straipsnyje „[EAO] neprivalomo nevykdymo pagrindai“ nustatyta:
„Vykdančioji teisminė institucija gali atsisakyti vykdyti [EAO]:
<…>
(3) kai vykdančiosios valstybės narės teisminės institucijos yra nusprendusios netraukti baudžiamojon atsakomybėn [nepradėti baudžiamojo persekiojimo] už nusikalstamą veiką, dėl kurios yra išduotas [EAO], arba sustabdyti teismo procesą [nutraukti jį], arba kai prašomam perduoti asmeniui kurioje nors valstybėje narėje už tą pačią veiką [kai dėl tos pačios prašomo perduoti asmens veikos valstybėje narėje] yra priimtas galutinis teismo sprendimas, ir dėl to teismo procesas toliau negali būti vykdomas;
<…>“
Pagrindinė byla ir prejudiciniai klausimai
7 2014 m. kovo 31 d. Kroatijoje Vengrijos piliečiui ir Vengrijos bendrovės valdybos pirmininkui AY buvo pareikšti kaltinimai dėl aktyviosios korupcijos veiksmų. Ured za suzbijanje korupcije organiziranog i kriminaliteta (Kovos su korupcija ir organizuotu nusikalstamumu tarnyba, Kroatija) surašytame kaltinamajame akte jis buvo apkaltintas tuo, kad neteisėtai pervedė didelę pinigų sumą aukštas pareigas einančiam Kroatijos politikui už tai, kad būtų sudaryta sutartis.
8 Tyrimas dėl AY pradėtas Kroatijoje 2011 m. birželio 10 d. Priimant sprendimą pradėti šį tyrimą buvo kreiptasi į kompetentingą Vengrijos instituciją su prašymu suteikti tarptautinę teisinę pagalbą apklausiant AY kaip įtariamąjį ir įteikiant jam šaukimą.
9 Kroatijos valdžios institucijos pakartojo šį prašymą teismo pavedime. Tačiau Vengrija jo neįvykdė, motyvuodama tuo, kad vykdymas pakenktų Vengrijos nacionaliniams interesams. Todėl 2012 m. gruodžio mėn. Kroatijos atliekamas tyrimas buvo sustabdytas.
10 Vis dėlto remdamasis Kroatijos valdžios institucijų pateikta informacija 2011 m. liepos 14 d. Vengrijos generalinis prokuroras pradėjo ikiteisminį tyrimą, grindžiamą tuo, jog yra pagrįstų priežasčių įtarti, kad padaryta tarptautinio masto aktyviosios korupcijos nusikalstama veika, numatyta Vengrijos baudžiamajame kodekse. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad šis tyrimas buvo baigtas 2012 m. sausio 20 d. Vengrijos centrinio tyrimų biuro sprendimu, motyvuojant tuo, kad padaryti veiksmai neatitinka Vengrijos teisėje numatytos nusikalstamos veikos požymių.
11 Tas ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas ne dėl AY kaip įtariamojo veiksmų, o tik siekiant nustatyti nežinomo vykdytojo nusikalstamos veikos požymius. Vykdant šį tyrimą AY buvo apklaustas tik kaip liudytojas. Be to, nebuvo apklaustas aukštas pareigas einantis Kroatijos politikas, kuriam tariamai buvo pervesti pinigai.
12 Kroatijos Respublikai įstojus į Europos Sąjungą, bet dar neiškėlus baudžiamosios bylos Kroatijoje, 2013 m. spalio 1 d. Kovos su korupcija ir organizuotu nusikalstamumu tarnyba išdavė EAO dėl AY.
13 2013 m. spalio 7 d. Fővárosi Törvényszék (Sostinės apygardos teismas, Vengrija) atsisakė vykdyti šį EAO, motyvuodamas tuo, kad iš turimos informacijos matyti, jog Vengrijoje jau buvo iškelta baudžiamoji byla dėl tos pačios veikos, kuria grindžiamas EAO, tačiau ji buvo nutraukta.
14 Atsisakius vykdyti EAO AY buvo pastebėtas Vokietijoje ir Austrijoje, tačiau šios dvi valstybės narės nurodė, kad nusprendė nesiimti veiksmų dėl per Interpolą padaryto įrašo apie tarptautinę paiešką, antraip galėtų būti pažeistas ne bis in idem principas. Tada Interpolo sekretoriatas nusprendė išbraukti įrašą apie tarptautinę AY paiešką ir neleisti Kroatijos Respublikai naudotis Interpolo kanalais, kiek tai susiję su AY, motyvuodamas tuo, kad gali būti pažeistas ne bis in idem principas, ir Vengrijos nurodytais nacionalinio saugumo sumetimais.
15 Pareiškus AY kaltinimus Kroatijoje, 2015 m. gruodžio 15 d. buvo išduotas naujas EAO (šį kartą jį išdavė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo kolegija, atsakinga už EAO), bet Vengrija jo taip niekada ir neįvykdė.
16 2017 m. sausio 27 d. prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas dar kartą nusiuntė šį EAO kompetentingai Vengrijos institucijai. Šiuo klausimu šis teismas pažymėjo: kadangi jame buvo pradėtas baudžiamasis procesas dėl AY, o ankstesnis prokuratūros EAO buvo išduotas iki šios šio proceso pradžios – orderį išdavusioje valstybėje narėje pasikeitė aplinkybės.
17 Kadangi per 60 dienų nuo antro EAO išsiuntimo nebuvo atsakyta, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas kreipėsi į Kroatijos nacionalinį narį Eurojuste. Šis teismas teigia, kad atlikęs tarpininko funkciją šis narys perdavė Vengrijos kompetentingos institucijos nuomonę, kurioje ši nurodė, kad nemano privalanti vykdyti išduotą EAO, dėl kurio vykstant ikiteisminiam tyrimui Kroatijoje jau buvo priimtas sprendimas. Todėl ji neturėtų paisyti Pagrindų sprendime 2002/584 numatytų nagrinėjimo terminų. Be to, buvo pažymėta, kad Vengrijoje nėra teisėtų galimybių sulaikyti AY arba pradėti naują 2015 m. gruodžio 15 d. Kroatijoje išduoto antro arešto orderio vykdymo procedūrą. Identiška Vengrijos kompetentingos institucijos nuomonė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui buvo pateikta ir 2017 m. balandžio 4 d.
18 Šiomis aplinkybėmis, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, pirma, išreiškia abejonių dėl nevykdymo pagrindų, numatytų Pagrindų sprendimo 2002/584 3 straipsnio 2 dalyje ir 4 straipsnio 3 dalyje, aiškinimo. Iš tiesų šis teismas mano, kad būtent prašomas perduoti asmuo yra EAO subjektas, todėl sprendimas, nurodytas motyvuojant EAO nevykdymą, turi būti susijęs su prašomu perduoti asmeniu, kaip su įtariamuoju arba kaltinamuoju. Jei byloje, kurioje priimtas šis sprendimas, prašomas išduoti asmuo buvo apklaustas kaip liudytojas, toks sprendimas negali būti pagrindas atsisakyti vykdyti EAO. Todėl sprendimas, kuriuo Vengrijoje nutraukiamas ne dėl AY pradėtas ikiteisminis tyrimas, negali būti atsisakymo perduoti pagrindas.
19 Antra, minėtas teismas mano, kad siekiant išsiaiškinti, kokios yra vykdančioji valstybės narės pareigos tuo atveju, kai iki baudžiamojo proceso pradžios ir jam prasidėjus įvairios kompetentingos institucijos yra išdavusios kelis EAO, būtina kreiptis į Teisingumo Teismą.
20 Atsižvelgdamas į tai, Županijski sud u Zagrebu (Zagrebo apygardos teismas, Kroatija) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:
„1. Ar Pagrindų sprendimo 2002/584 4 straipsnio 3 punktas turi būti aiškinamas taip, kad sprendimas nepradėti baudžiamojo persekiojimo dėl nusikalstamos veikos, dėl kurios yra išduotas [EAO], arba nutraukti jį, yra susijęs tik su nusikalstama veika, dėl kurios išduotas [EAO], o gal ši nuostata turi būti suprantama taip, kad sprendimas atsisakyti vykdyti baudžiamąjį persekiojimą arba jį nutraukti turi būti susijęs ir su prašomu perduoti asmeniu, kuris šiame baudžiamajame procese yra įtariamasis arba kaltinamasis?
2. Ar valstybė narė, remdamasi Pagrindų sprendimo 2002/584 4 straipsnio 3 punktu, gali atsisakyti vykdyti išduotą [EAO], jei kitos valstybės narės teisminė institucija nusprendė arba nepradėti baudžiamojo persekiojimo dėl nusikalstamos veikos, dėl kurios išduotas [EAO], arba nutraukti jį, jeigu šiame baudžiamajame procese prašomas išduoti asmuo turėjo liudytojo, o ne įtariamojo arba kaltinamojo statusą?
3. Ar sprendimas nutraukti ikiteisminį tyrimą, kuriame prašomas perduoti asmuo nebuvo laikomas įtariamuoju, o buvo apklaustas kaip liudytojas, yra pagrindas kitoms valstybėms narėms nesiimti veiksmų dėl išduoto [EAO], kaip numatyta Pagrindų sprendimo 2002/584 3 straipsnio 2 punkte?
4. Koks pagrindų sprendimo 3 straipsnio 2 punkte numatyto privalomo atsisakymo perduoti pagrindo (tuo atveju, jei „vykdančiajai teisminei institucijai yra pranešta, kad prašomam perduoti asmeniui kurioje nors valstybėje narėje yra priimtas galutinis teismo sprendimas už tą pačią veiką [kad dėl tos pačios prašomo perduoti asmens veikos valstybėje narėje yra priimtas galutinis sprendimas]“) ir pagrindų sprendimo 4 straipsnio 3 punkte numatyto neprivalomo atsisakymo perduoti pagrindo (tuo atveju, jei „prašomam perduoti asmeniui kurioje nors valstybėje narėje už tą pačią veiką [dėl tos pačios prašomo perduoti asmens veikos valstybėje narėje] yra priimtas galutinis teismo sprendimas, ir dėl to teismo procesas toliau negali būti vykdomas), santykis?
5. Ar Pagrindų sprendimo 2002/584 1 straipsnio 2 dalis turi būti aiškinama taip, kad vykdančioji valstybė privalo priimti sprendimą dėl bet kurio jai perduoto [EAO], net ir tada, kai ji jau yra priėmusi sprendimą dėl ankstesnio [EAO], kurį kita valstybė narė išdavė dėl to paties prašomo perduoti asmens toje pačioje baudžiamojoje byloje, o naujas [EAO] išduotas dėl jį išdavusioje valstybėje pasikeitusių aplinkybių (priimta nutartis perduoti bylą teismui, tad baudžiamoji byla nagrinėjama teisiamajame posėdyje, nusikalstamos veikos padarymo įrodymams taikomi griežtesni kriterijai, nauja kompetentinga teisminė institucija arba teismas)?“
Procesas Teisingumo Teisme
21 Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas paprašė šį prašymą nagrinėti pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 107 straipsnyje numatytą prejudicinio sprendimo priėmimo skubos tvarka procedūrą. Grįsdamas tokį prašymą šis teismas pažymėjo, kad prašomas išduoti asmuo gali būti laikinai sulaikytas ir kad jam yra skirta kardomoji priemonė suėmimas.
22 2017 m. birželio 1 d. penktoji kolegija, remdamasi teisėjo pranešėjo pasiūlymu ir išklausiusi generalinį advokatą, nusprendė netenkinti šio prašymo. Vis dėlto, atsižvelgęs į pagrindinės bylos aplinkybes, 2017 m. birželio 9 d. sprendimu Teisingumo Teismo pirmininkas pagal Procedūros reglamento 53 straipsnio 3 dalį nusprendė, kad šios bylos nagrinėjimui turi būti teikiama pirmenybė.
Dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą priimtinumo
23 AY ginčija prašymo priimti prejudicinį sprendimą priimtinumą, motyvuodamas tuo, kad atsakymai į pateiktus klausimus nėra svarbūs Kroatijoje jam nedalyvaujant nagrinėjamai bylai. Klausiama, ar kitos valstybės narės privalėjo ir privalo vykdyti dėl jo išduotus pirmą ir antrą EAO. Tačiau šių klausimų nebūtina nagrinėti tam, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas galėtų priimti sprendimą dėl pateiktų kaltinimų.
24 Šiuo aspektu reikia priminti, kad pagal Teisingumo Teismo suformuotą jurisprudenciją, šiam teismui ir nacionaliniams teismams bendradarbiaujant, kaip numatyta SESV 267 straipsnyje, tik bylą nagrinėjantis nacionalinis teismas, atsakingas už sprendimo priėmimą, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes turi įvertinti, ar jo sprendimui priimti būtinas prejudicinis sprendimas, ir Teisingumo Teismui pateikiamų klausimų svarbą. Todėl iš principo Teisingumo Teismas turi priimti sprendimą tuo atveju, kai pateikiami klausimai susiję su Sąjungos teisės išaiškinimu (2017 m. spalio 12 d. Sprendimo Sleutjes, C‑278/16, EU:C:2017:757, 21 punktas ir nurodyta jurisprudencija).
25 Remiantis tuo, darytina išvada, kad nacionalinio teismo pateiktiems klausimams dėl Sąjungos teisės išaiškinimo, atsižvelgiant į jo paties nurodytas faktines aplinkybes ir teisinius pagrindus, kurių Teisingumo Teismas neprivalo tikrinti, taikoma svarbos prezumpcija. Teisingumo Teismas gali atmesti nacionalinio teismo pateiktą prašymą tik jeigu akivaizdu, kad prašomas Sąjungos teisės išaiškinimas visiškai nesusijęs su pagrindinėje byloje nagrinėjamo ginčo aplinkybėmis ar dalyku, jeigu problema hipotetinė arba jeigu Teisingumo Teismas neturi informacijos apie faktines ir teisines aplinkybes, būtinos tam, kad naudingai atsakytų į jam pateiktus klausimus (2017 m. spalio 12 d. Sprendimo Sleutjes, C‑278/16, EU:C:2017:757, 22 punktas ir nurodyta teismo praktika).
26 Nagrinėjamu atveju Teisingumo Teismui pateiktoje bylos medžiagoje nėra aiškiai nurodyta, kad nagrinėjamas atvejis atitinka vieną iš šių prielaidų. Iš tiesų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme šiuo metu nagrinėjamos dvi skirtingos bylos dėl AY, būtent jam nedalyvaujant nagrinėjama baudžiamoji byla nuosprendį priimančioje šio teismo kolegijoje ir atitinkamoje srityje kompetenciją turinčios kolegijos nagrinėjama byla dėl EAO išdavimo. Šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas pastarojoje byloje.
27 Šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad kreipiasi į Teisingumo Teismą, kad remdamasis į užduotus klausimus pateiktais atsakymais galėtų priimti sprendimą atšaukti dėl AY išduotą EAO. Todėl negalima teigti, kad pateikti klausimai nėra susiję su prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamos bylos aplinkybėmis ar dalyku.
28 Kad ir kaip būtų, prašymo priimti prejudicinį sprendimą priimtinumo nepaneigia tai, kad pateikti klausimai susiję su vykdančiosios teisminės institucijos pareigomis, nors prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas yra EAO išdavusi teisminė institucija. Iš tiesų išdavus EAO prašomas perduoti asmuo gali būti sulaikytas, todėl orderio išdavimas kelia grėsmę jo asmeninei laisvei. Vis dėlto, kiek tai susiję su EAO vykdymo procedūra, Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad pagrindines teises pirmiausia turi užtikrinti išduodančioji valstybė narė (2018 m. sausio 23 d. Sprendimo Piotrowski, C‑367/16, EU:C:2018:27, 50 punktas).
29 Taigi siekiant užtikrinti šias teises (o tai gali lemti situaciją, kai teisminė institucija priims sprendimą atšaukti jos išduotą EAO) svarbu, kad tokia institucija turėtų galimybę pateikti Teisingumo Teismui prašymą priimti prejudicinį sprendimą.
30 Reikia pažymėti, kad pagrindinėje byloje tolesnis EAO galiojimas arba jį atšaukiančio sprendimo priėmimas priklauso nuo klausimo, ar Pagrindų sprendimas 2002/584 turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį vykdančiosios valstybės narės teisminė institucija tokiomis aplinkybėmis, kokios nagrinėjamos šiuo atveju, gali, o tam tikrais atvejais net privalo, nepriimti sprendimo dėl jai pateikto EAO arba atsisakyti jį vykdyti.
31 Taigi šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą yra priimtinas.
Dėl prejudicinių klausimų
Dėl penktojo klausimo
32 Penktuoju klausimu, kurį reikia nagrinėti pirmiausiai, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Pagrindų sprendimo 2002/584 1 straipsnio 2 dalis turi būti aiškinama taip, kad vykdančiosios valstybės narės teisminė institucija privalo priimti sprendimą dėl bet kurio jai perduoto EAO, net jei šioje valstybėje narėje jau buvo priimtas sprendimas dėl ankstesnio EAO, išduoto dėl to paties asmens ir dėl tos pačios veikos, o antras EAO buvo išduotas tik todėl, kad prašomam perduoti asmeniui išduodančioje valstybėje narėje pareikšti kaltinimai.
33 Kaip matyti iš Pagrindų sprendimo 2002/584 1 straipsnio 2 dalies formuluotės, valstybės narės privalo vykdyti EAO, remdamosi tarpusavio pripažinimo principu ir vadovaudamosi šio pagrindų sprendimo nuostatomis. Išskyrus atvejus, kai yra išimtinių aplinkybių, vykdančiosios teisminės institucijos gali atsisakyti vykdyti tokį orderį tik pagrindų sprendime išsamiai išvardytais nevykdymo atvejais, o EAO vykdymas gali būti susietas tik su viena iš pagrindų sprendime išsamiai išvardytų sąlygų. Taigi minėtame pagrindų sprendime aiškiai išdėstyti EAO privalomo (3 straipsnis) ir neprivalomo (4 ir 4a straipsniai) EAO nevykdymo pagrindai (žr. 2017 m. rugpjūčio 10 d. Sprendimo Tupikas, C‑270/17 PPU, EU:C:2017:628, 50 ir 51 punktus).
34 Šiomis aplinkybėmis Pagrindų sprendimo 2002/584 15 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad „vykdančioji teisminė institucija, laikydamasi šiame pamatiniame [pagrindų] sprendime nustatytų terminų ir sąlygų, nusprendžia, ar asmuo turi būti perduotas“. Be to, pagrindų sprendimo 17 straipsnio 1 ir 6 dalyse nustatyta, kad „[EAO] nagrinėjamas ir vykdomas skubos tvarka“ ir kad „[a]tsisakius vykdyti [tokį orderį], visais atvejais privaloma nurodyti atsisakymo priežastis“. Pagrindų sprendimo 22 straipsnyje taip pat numatyta, kad „[v]ykdančioji teisminė institucija išduodančiajai teisminei institucijai nedelsdama praneša apie sprendimą dėl veiksmų, kurių būtina imtis dėl [EAO]“.
35 Taigi, kaip pažymėjo generalinis advokatas savo išvados 38 punkte, vykdančiosios valstybės narės valdžios institucija, kuri nereaguoja į išduotą EAO ir neperduoda jį išdavusiai teisminei institucijai jokio sprendimo, pažeidžia įsipareigojimus pagal Pagrindų sprendimo 2002/584 nuostatas.
36 Vadinasi į penktąjį klausimą reikia atsakyti, kad Pagrindų sprendimo 2002/584 1 straipsnio 2 dalis turi būti aiškinama taip, kad vykdančiosios valstybės narės teisminė institucija privalo priimti sprendimą dėl bet kurio jai perduoto EAO, net jei šioje valstybėje narėje jau buvo priimtas sprendimas dėl ankstesnio EAO, išduoto dėl to paties asmens ir dėl tos pačios veikos, o antras EAO buvo išduotas tik todėl, kad prašomam perduoti asmeniui išduodančioje valstybėje narėje pareikšti kaltinimai.
Dėl pirmojo–ketvirtojo klausimų
37 Pirmuoju–ketvirtuoju klausimais, kuriuos reikia nagrinėti kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Pagrindų sprendimo 2002/584 3 straipsnio 2 punktas ir 4 straipsnio 3 punktas turi būti aiškinami taip, kad prokuratūros sprendimu, pavyzdžiui, pagrindinėje byloje nagrinėjamu Vengrijos centrinio tyrimų biuro sprendimu nutraukti dėl nežinomo vykdytojo pradėtą ikiteisminį tyrimą, kurį vykdant asmuo, dėl kurio išduotas EAO, buvo apklaustas tik kaip liudytojas, galima remtis siekiant pagrįsti atsisakymą vykdyti šį EAO pagal vieną iš šių nuostatų.
Dėl Pagrindų sprendimo 2002/584 3 straipsnio 2 punkto
38 Pagrindų sprendimo 2002/584 3 straipsnio 2 dalyje numatytas privalomo nevykdymo pagrindas, pagal kurį vykdančiosios valstybės narės teisminė institucija turi atsisakyti vykdyti EAO, jeigu jai yra pranešta, kad dėl prašomo perduoti asmens kurioje nors valstybėje narėje yra priimtas galutinis teismo sprendimas dėl tos pačios veikos, jei paskirta bausmė yra atlikta arba atliekama, arba nebegali būti atlikta pagal nuteisusios valstybės narės įstatymus.
39 Šia nuostata siekiama išvengti, kad asmuo būtų iš naujo persekiojamas arba teisiamas pagal baudžiamąją teisę už tą pačią veiką (2010 m. lapkričio 16 d. Sprendimo Mantello, C‑261/09, EU:C:2010:683, 40 punktas); ji atspindi Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 50 straipsnyje įtvirtintą ne bis in idem principą, pagal kurį niekas negali būti du kartus teisiamas ar baudžiamas už tą pačią nusikalstamą veiką.
40 Viena iš atsisakymo vykdyti EAO sąlygų yra tai, kad dėl prašomo perduoti asmens turi būti „priimtas galutinis teismo sprendimas“.
41 Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad nors Pagrindų sprendimo 2002/584 3 straipsnio 2 punkto formuluotėje padaryta nuoroda į „teismo sprendimą“, šią nuostatą taip pat galima taikyti sprendimams, kuriuos priima valdžios institucija, turinti dalyvauti vykdant baudžiamąjį teisingumą atitinkamoje nacionalinės teisės sistemoje, ir kuriais valstybėje narėje galutinai nutraukiamas baudžiamasis persekiojimas, net jei šie sprendimai priimami nedalyvaujant teismui ir ne teismo sprendimo forma (pagal analogiją žr. 2016 m. birželio 29 d. Sprendimo Kossowski, C‑486/14, EU:C:2016:483, 39 punktą ir nurodytą jurisprudenciją).
42 Teisingumo Teismo jurisprudencijoje nurodyta: laikoma, kad galutinis teismo sprendimas dėl tos pačios veikos, kaip tai suprantama pagal Pagrindų sprendimo 2002/584 3 straipsnio 2 dalį, dėl prašomo perduoti asmens yra priimtas tais atvejais, kai baudžiamasis persekiojimas po baudžiamojo proceso yra negalimas arba kai valstybės narės teisminės institucijos yra priėmusios sprendimą, kuriuo kaltinamasis buvo galutinai išteisintas dėl tariamos veikos (2010 m. lapkričio 16 d. Sprendimo Mantello, C‑261/09, EU:C:2010:683, 45 punktas ir nurodyta jurisprudencija)
43 „Galutinio teismo sprendimo“ priėmimas, kaip tai suprantama pagal Pagrindų sprendimo 2002/584 3 straipsnio 2 punktą, reiškia, kad prašomas perduoti asmuo anksčiau buvo persekiojamas baudžiamąja tvarka (šiuo klausimu žr. 2010 m. lapkričio 16 d. Sprendimo Mantello, C‑261/09, EU:C:2010:683, 46 ir 47 punktus; 2014 m. birželio 5 d. Sprendimo M, C‑398/12, EU:C:2014:1057, 31 ir 32 punktus ir 2016 m. birželio 29 d. Sprendimo Kossowski, C‑486/14, EU:C:2016:483, 34 ir 35 punktus).
44 Be to, ne bis in idem principas taikomas tik tiems asmenims, dėl kurių valstybėje narėje yra priimtas galutinis teismo sprendimas (žr. 2006 m. rugsėjo 28 d. Sprendimo Gasparini ir kt., C‑467/04, EU:C:2006:610, 37 punktą). Jis netaikomas asmenims, pavyzdžiui, liudytojams, kurie per ikiteisminį tyrimą buvo tik apklausti.
45 Nagrinėjamu atveju iš Teisingumo Teismui pateiktos bylos medžiagos matyti, kad Kroatijos teismo pavedimu Vengrijoje pradėtas tyrimas, kuris buvo nutrauktas 2012 m. sausio 20 d. Vengrijos centrinio tyrimų biuro sprendimu, buvo vykdomas dėl nežinomo asmens. Jis nebuvo vykdomas dėl AY, kaip įtariamojo ar kaltinamojo, nes kompetentinga Vengrijos institucija apklausė šį asmenį tik kaip liudytoją. Taigi, negali būti laikoma, kad dėl AY buvo priimtas galutinis teismo sprendimas, kaip tai suprantama pagal Pagrindų sprendimo 2002/584 3 straipsnio 2 dalį, nes dėl jo nebuvo vykdomas baudžiamasis persekiojimas.
46 Todėl prokuratūros sprendimu, pavyzdžiui, pagrindinėje byloje nagrinėjamu Vengrijos centrinio tyrimų biuro sprendimu nutraukti dėl nežinomo vykdytojo pradėtą ikiteisminį tyrimą, kurį vykdant asmuo, dėl kurio išduotas EAO, buvo apklaustas tik kaip liudytojas, negalima remtis siekiant pagrįsti atsisakymą vykdyti šį EAO pagal Pagrindų sprendimo 2002/584 3 straipsnio 2 punktą.
Dėl Pagrindų sprendimo 2002/584 4 straipsnio 3 punkto
47 Pagrindų sprendimo 4 straipsnio 3 punkte nurodyti trys neprivalomi nevykdymo pagrindai.
48 Pagal šio Pagrindų sprendimo 4 straipsnio 3 punkte numatytą pirmą nevykdymo pagrindą vykdančioji teisminė institucija gali atsisakyti vykdyti EAO, kai vykdančiosios valstybės narės teisminės institucijos yra nusprendusios nevykdyti baudžiamojo persekiojimo už nusikalstamą veiką, dėl kurios yra išduotas EAO.
49 Vis dėlto nagrinėjamas Vengrijos centrinio tyrimų biuro sprendimas nėra susijęs su atsisakymu vykdyti baudžiamąjį persekiojimą, todėl šis nevykdymo pagrindas neturi reikšmės tokiomis aplinkybėmis, kokios nagrinėjamos šioje byloje.
50 Pagal Pagrindų sprendimo 2002/584 4 straipsnio 3 punkte numatytą antrą nevykdymo pagrindą, galima atsisakyti vykdyti EAO, kai vykdančiojoje valstybėje narėje teisminės institucijos yra nusprendusios nutraukti persekiojimą už EAO nurodytą nusikalstamą veiką.
51 Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad Pagrindų sprendimo 2002/584 4 straipsnio 3 punkto pirma dalis, kurioje išdėstytas šis nevykdymo pagrindas, susijusi tik su „nusikalstama veika, dėl kurios yra išduotas EAO“, o ne su prašomu perduoti asmeniu.
52 Taip pat reikia priminti: kadangi atsisakymas vykdyti EAO yra išimtis, tokio orderio nevykdymo pagrindai turi būti aiškinami siaurai (žr. 2018 m. sausio 23 d. Sprendimo Piotrowski, C‑367/16, EU:C:2018:27, 48 punktą ir nurodytą jurisprudenciją).
53 Vis dėlto, kaip teigia Komisija, toks aiškinimas, pagal kurį remiantis Pagrindų sprendimo 2002/584 4 straipsnio 3 punkte numatytu antru nevykdymo pagrindu galima atsisakyti vykdyti EAO, jei šis orderis yra išduotas dėl veikos, dėl kurios jau yra priimtas ankstesnis sprendimas, neatsižvelgiant į asmens, dėl kurio vykdomas persekiojimas, tapatybę, būtų akivaizdžiai per platus, todėl kiltų pavojus, kad pareiga vykdyti EAO bus piktnaudžiaujama.
54 Iš tiesų, kaip matyti iš šio pagrindų sprendimo 1 straipsnio 1 dalies, EAO yra teisminis sprendimas, kuriuo siekiama, kad prašomas perduoti asmuo būtų suimtas ir perduotas. Todėl EAO neišduodamas tik dėl nusikalstamos veikos, jame būtinai turi būti nurodytas konkretus asmuo.
55 Be to, šiuo nevykdymo pagrindu nesiekiama apsaugoti asmens nuo galimos pareigos dalyvauti vykdant tolesnius tyrimus dėl tų pačių veikų keliose valstybėse narėse (pagal analogiją žr. 2016 m. birželio 29 d. Sprendimo Kossowski, C‑486/14, EU:C:2016:483, 45 punktą ir nurodytą jurisprudenciją).
56 Iš tiesų Pagrindų sprendimas 2002/584 priimtas kuriant Europos laisvės, saugumo ir teisingumo erdvę, kurioje laisvas asmenų judėjimas užtikrinamas kartu taikant atitinkamas nusikalstamumo prevencijos ir kovos su nusikalstamumu priemones (pagal analogiją žr. 2016 m. birželio 29 d. Sprendimo Kossowski, C‑486/14, EU:C:2016:483, 46 punktą).
57 Taigi Pagrindų sprendimo 4 straipsnio 3 punkte numatytas antras nevykdymo pagrindas turi būti aiškinamas atsižvelgiant į būtinybę skatinti nusikalstamumo prevenciją ir kovoti su šiuo reiškiniu (pagal analogiją žr. 2016 m. birželio 29 d. Sprendimo Kossowski, C‑486/14, EU:C:2016:483, 47 punktą).
58 Reikia konstatuoti, kad tokiomis aplinkybėmis, kokios nagrinėjamos šioje byloje, kai, pirma, ikiteisminis tyrimas buvo vykdomas dėl nežinomo vykdytojo, o ne dėl EAR nurodyto prašomo perduoti asmens, ir, antra, dėl šio asmens nebuvo priimta sprendimo nutraukti šį ikiteisminį tyrimą, nėra tokio asmens sąsajos su Pagrindų sprendimo 2002/584 4 straipsnio 3 punkto pirmoje dalyje numatytu baudžiamuoju persekiojimu, kuri pateisina atsisakymą vykdyti EAO.
59 Tokį aiškinimą patvirtina Pagrindų sprendimo 2002/584 genezė, nes iš Komisijos pradinio pasiūlymo (COM [2001] 522 final, p. 18) matyti, kad šio pagrindų sprendimo 4 straipsnio 3 punkto pirma dalis pakartoja 1957 m. gruodžio 13 d. Paryžiuje pasirašytos Europos konvencijos dėl ekstradicijos 9 straipsnio antrą sakinį. Pagal tą nuostatą „galima nesutikti ją taikyti, jeigu prašomosios Šalies kompetentinga valdžia nusprendžia teismo proceso dėl minėto nusikaltimo nebepradėti arba jį baigti [galima atsisakyti ekstradicijos, jei prašomosios Šalies kompetentingos valdžios institucijos nusprendė nepradėti persekiojimo arba nutraukti dėl tos pačios veikos ar kelių veikų vykdomą persekiojimą]“. Šiuo klausimu konvencijos aiškinamojoje ataskaitoje paaiškinama, kad minėta nuostata turi būti taikoma tuo atveju, kai „dėl“ asmens priimamas sprendimas, užkertantis kelią persekiojimui ar jį nutraukiantis (žr. Europos konvencijos dėl ekstradicijos aiškinamąją ataskaitą, p. 9 [Paryžius, Europos sutarčių serija Nr. 24, 1957 m. gruodžio 13 d.]).
60 Taigi tokiomis aplinkybėmis, kokios išdėstytos šio sprendimo 58 punkte, minėtu sprendimu negalima remtis siekiant pagrįsti atsisakymą vykdyti EAO pagal Pagrindų sprendimo 2002/584 4 straipsnio 3 dalyje numatytą antrą nevykdymo pagrindą.
61 Galiausiai pagal Pagrindų sprendimo 2002/584 4 straipsnio 3 punkte numatytą trečią nevykdymo pagrindą vykdančioji teisminė institucija gali atsisakyti vykdyti EAO, kai dėl prašomo perduoti asmens valstybėje narėje yra priimtas galutinis teismo sprendimas dėl tos pačios veikos ir dėl to šis persekiojimas toliau negali būti vykdomas.
62 Šiuo klausimu pakanka pažymėti, kad šis nevykdymo pagrindas negali būti taikomas tokiu atveju, koks nagrinėjamas šioje byloje, nes nėra įvykdytos jo taikymo sąlygos.
63 Taigi atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į pirmąjį–ketvirtąjį klausimus reikia atsakyti, kad Pagrindų sprendimo 2002/584 3 straipsnio 2 punktas ir 4 straipsnio 3 punktas turi būti aiškinami taip, kad prokuratūros sprendimu, pavyzdžiui, pagrindinėje byloje nagrinėjamu Vengrijos centrinio tyrimų biuro sprendimu nutraukti dėl nežinomo vykdytojo pradėtą ikiteisminį tyrimą, kurį vykdant asmuo, dėl kurio išduotas EAO, buvo apklaustas tik kaip liudytojas, nevykdant dėl jo baudžiamojo persekiojimo ir nepriimant dėl jo šio sprendimo, negalima remtis siekiant pagrįsti atsisakymą vykdyti šį EAO pagal vieną iš šių nuostatų.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
64 Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.
Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (penktoji kolegija) nusprendžia:
1. 2002 m. birželio 13 d. Tarybos pagrindų sprendimo 2002/584/TVR dėl Europos arešto orderio ir perdavimo tarp valstybių narių tvarkos, iš dalies pakeisto 2009 m. vasario 26 d. Pamatiniu sprendimu 2009/299/TVR, 1 straipsnio 2 dalis turi būti aiškinama taip, kad vykdančiosios valstybės narės teisminė institucija privalo priimti sprendimą dėl bet kurio jai perduoto Europos arešto orderio, net jei šioje valstybėje narėje jau buvo priimtas sprendimas dėl ankstesnio Europos arešto orderio, išduoto dėl to paties asmens ir dėl tos pačios veikos, bet antras Europos arešto orderis buvo išduotas tik todėl, kad prašomam perduoti asmeniui išduodančioje valstybėje narėje pareikšti kaltinimai.
2. Pagrindų sprendimo 2002/584, iš dalies pakeisto Pamatiniu sprendimu 2009/299, 3 straipsnio 2 punktas ir 4 straipsnio 3 punktas turi būti aiškinami taip, kad prokuratūros sprendimu, pavyzdžiui, pagrindinėje byloje nagrinėjamu Vengrijos centrinio tyrimų biuro sprendimu nutraukti dėl nežinomo vykdytojo pradėtą ikiteisminį tyrimą, kurį vykdant asmuo, dėl kurio išduotas Europos arešto orderis, buvo apklaustas tik kaip liudytojas, nevykdant dėl jo baudžiamojo persekiojimo ir nepriimant dėl jo šio sprendimo, negalima remtis siekiant pagrįsti atsisakymą vykdyti šį Europos arešto orderį pagal vieną iš šių nuostatų.
Parašai.
i 60, 63 punktuose ir rezoliucinės dalies 2 punkte kalbinio pobūdžio pataisymai padaryti paskelbus šį tekstą pirmą kartą.