TEISINGUMO TEISMO SPRENDIMAS
1966 m. liepos 13 d.(*)
Sujungtose bylose 56/64 ir 58/64,
Établissements Consten S.A.R.L., įsikūrusi Courbevoie (Senos departamentas), atstovaujama Paryžiaus Cour d'Appel advokato J. Lassier, nurodžiusi adresą dokumentams įteikti Liuksemburge: avocat-avoué J. Welter kontora, 6, Rue Willy-Georgen,
ieškovė byloje 56/64,
ir
Grundig‑Verkaufs GMBH, ribotos atsakomybės bendrovė, veikianti pagal Vokietijos teisę, įsikūrusi Fürth (Bavarija), atstovaujama direktoriaus Max Grundig, padedamo Kelno advokatūros advokatų H. Hellmann ir K. Pfeiffer, nurodžiusi adresą dokumentams įteikti Liuksemburge: avocat-avoué A. Neyens kontora, 9, Rue des Glacis,
ieškovė byloje 58/64,
palaikomos
Italijos Respublikos vyriausybės, atstovaujamos įgaliotojo ministro ir Užsienio reikalų ministerijos diplomatinės teisės skyriaus vedėjo pavaduotojo A. Maresca, padedamo Valstybės generalinio advokato pavaduotojo P. Peronaci, nurodžiusios adresą dokumentams įteikti Liuksemburge: Italijos ambasada, 5 Rue Marie‑Adélaide,
įstojusios į bylas 56/64 ir 58/64 šalies,
Vokietijos Federacinės Respublikos vyriausybės, atstovaujamos Ministerialrat U. Everling ir Regierunsgrat H. Peters, nurodžiusios adresą dokumentams įteikti Liuksemburge: Vokietijos Federacinės Respublikos ambasada, 3 Boulevard Royal,
įstojusios į bylą 58/64 šalies,
prieš
Europos Ekonominės Bendrijos Komisiją, atstovaujamą teisės patarėjų G. Le Tallec (byloje 56/64) ir J. Thiesing (byloje 58/64), nurodžiusią adresą dokumentams įteikti Liuksemburge: secrétariat du Service juridique des exécutifs européens, 2, Place de Metz,
atsakovę,
palaikomą akcinės bendrovės Willy Leissner, įsikūrusios Strasbūre, atstovaujamos Strasbūro advokatūros nario C. Lapp, nurodžiusios adresą dokumentams įteikti Liuksemburge: notaro H. Glaesener biuras, 20 Rue Glesener,
ribotos atsakomybės bendrovės UNEF, veikiančios pagal Prancūzijos teisę, įsikūrusios Paryžiuje, atstovaujamos Paryžiaus Cour d'Appel advokato R. Collin, ir Briuselio Cour d'Appel advokato P. A. Franck, nurodžiusios adresą dokumentams įteikti Liuksemburge: avocat-avoué E. Arendt kontora, 6, Rue Willy‑Goergen,
įstojusių į bylas šalių,
dėl Komisijos 1964 m. rugsėjo 23 d. Sprendimo dėl procedūros pagal Sutarties 85 straipsnį (IV/A‑00004‑03344 Grundig–Consten) panaikinimo,
TEISINGUMO TEISMAS,
kurį sudaro pirmininkas Ch. L. Hammes, kolegijų pirmininkai L. Delvaux ir W. Strauß, teisėjai A. M. Donner, A. Trabucchi (pranešėjas), R. Lecourt ir R. Monaco,
generalinis advokatas K. Roemer,
kancleris A. Van Houtte,
priima šį
Sprendimą
Dėl prieštaravimo, susijusio su ginčijamo teisės akto kvalifikavimu
Ieškovė Consten teigia, jog buvo padarytas esminis procedūrinio reikalavimo pažeidimas, nes ginčijamas teisės aktas Oficialiajame leidinyje yra vadinamas direktyva, o tokio pobūdžio teisės aktas negali būti adresuojamas asmenims.
Tuo atveju, kai teisės aktas yra skirtas tam tikroms jame išvardytoms įmonėms, tik adresatams įteiktas tekstas yra autentiškas.
Aptariamame tekste yra žodžiai: „Komisija priėmė šį sprendimą“.
Dėl šios priežasties šis argumentas yra nepagrįstas.
Dėl prieštaravimo, susijusio su teisės į gynybą pažeidimu
Ieškovė Consten teigia, jog Komisija pažeidė jos teisę į gynybą nepateikdama jai visos bylos medžiagos.
Ieškovė Grundig pareiškia tokį patį prieštaravimą, ypač susijusį su Prancūzijos bei Vokietijos valdžios institucijų pateiktais dviem dokumentais, į kuriuos Komisija atsižvelgė priimdama savo sprendimą.
Sutarties 85 straipsnio taikymo procedūra Komisijoje yra administracinė procedūra, pagal kurią suinteresuotiesiems asmenims turi būti suteikta galimybė pirmiausia pareikšti savo pastabas dėl prieštaravimų, kurie, Komisijos nuomone, jiems privalo būti pateikti.
Dėl to suinteresuoti asmenys turi būti informuoti apie faktus, kuriais grindžiami šie prieštaravimai.
Vis dėlto nėra būtina pateikti visos bylos medžiagos.
Šioje byloje matyti, jog 1963 m. gruodžio 20 d. Komisijos pranešime pateikiami visi faktai, reikalingi nustatyti, į kokius prieštaravimus buvo atsižvelgta.
Minėtas pranešimas ieškovėms buvo perduotas tinkamai ir jos galėjo pateikti savo pastabas raštu bei žodžiu.
Ginčijamame sprendime remiamasi tik tais prieštaravimais, kurie buvo minėtos procedūros objektas.
Ieškovė Consten teigia, jog sprendimas pažeidžia jos teisę į gynybą taip pat dėl to, kad jame nebuvo atsižvelgta į esminius Komisijai ieškovės pateiktus argumentus, būtent – į prašymus atlikti papildomą tyrimą.
Esant tokio pobūdžio neteisminei procedūrai administracija neprivalo pateikti motyvų, dėl ko atmetami šalių argumentai.
Dėl šios priežasties šalių teisės į gynybą pažeidimo procedūros Komisijoje metu nenustatyta.
Šis argumentas nėra pagrįstas.
Dėl prieštaravimo, susijusio su pažeidimo fakto konstatavimu rezoliucinėje sprendimo dalyje
Vokietijos vyriausybė pritaria teiginiui, jog buvo padarytas esminis procedūrinis pažeidimas, motyvuodama tuo, kad pažeidimo fakto konstatavimas turėjo figūruoti tik motyvuojamojoje, o ne rezoliucinėje sprendimo dalyje.
Toks pažeidimo fakto konstatavimas yra šalių pareigos nutraukti pažeidimą pagrindas.
Tokios konstatavimo pasekmės suinteresuotų įmonių teisinei padėčiai nepriklauso nuo jo vietos sprendime.
Dėl šios priežasties šis prieštaravimas neatskleidžia jokio teisinio intereso, kurį reikėtų apginti, ir yra atmestinas.
Dėl argumentų, susijusių su 85 straipsnio 1 dalies taikymu išimtinio platinimo sutartimis
Ieškovės teigia, jog 85 straipsnio 1 dalies draudimas taikomas tik vadinamiesiems horizontaliesiems susitarimams.
Italijos vyriausybė, be kita ko, tvirtina, jog išimtinio platinimo sutartys nėra „įmonių susitarimai“, apie kuriuos kalbama minėtoje nuostatoje, nes susitariančiųjų šalių padėtis yra nevienoda.
Kalbant apie šias sutartis, konkurencijos laisvė gali būti ginama tik remiantis Sutarties 86 straipsniu.
Nei Sutarties 85, nei 86 straipsnių formuluotės nesuteikia pagrindo nustatyti tokią specifinę šių dviejų straipsnių taikymo sritį pagal susitariančiųjų šalių ekonominę padėtį.
85 straipsnyje, kuris bendrai taikomas visiems susitarimams, iškreipiantiems konkurenciją bendrosios rinkos viduje, susitarimai neskiriami pagal tai, ar jie sudaromi tarp tame pačiame ekonominės veiklos lygyje konkuruojančių ūkio subjektų, ar tarp nekonkuruojančių, skirtinguose ekonominės veiklos lygiuose veikiančių ūkio subjektų.
Iš esmės skirtumas negali būti daromas ten, kur tokio skirtumo nenumato Sutartis.
Be to, negalima atmesti galimo 85 straipsnio taikymo išimtinio platinimo sutarčiai remiantis vien tuo, kad išimtines platinimo teises suteikęs asmuo bei platintojas nekonkuruoja tarpusavyje ir jų padėtis yra nevienoda.
Remiantis 85 straipsnio 1 dalimi konkurencija gali būti iškreipiama ne tik tokiais susitarimais, kurie riboja juos sudariusių šalių tarpusavio konkurenciją, bet ir tokiais, kurie riboja arba užkerta kelią konkurencijai tarp vienos iš susitariančiųjų šalių ir trečiųjų asmenų.
Dėl šios priežasties neturi reikšmės tai, ar susitariančiosios šalys savo ekonominės padėties ir ekonominės veiklos atžvilgiu yra lygios.
Šią išvadą patvirtina faktas, kad tokiu susitarimu užkirsdamos kelią trečiųjų asmenų konkurencijai arba ją apribodamos gaminių atžvilgiu šalys gali siekti sukurti ar užtikrinti sau nepagrįstą naudą vartotojo ar naudotojo sąskaita, o tai prieštarauja pagrindiniams 85 straipsnio tikslams.
Tokiu atveju yra įmanoma, jog susitarimas, sudarytas tarp skirtinguose ekonominės veiklos lygiuose veikiančių ekonominės veiklos subjektų, nors ir nesukuriantis sąlygų piktnaudžiauti dominuojančia padėtimi, gali turėti įtakos prekybai tarp valstybių narių ir tuo pat metu jo tikslas ar išdava gali būti kelio konkurencijai užkirtimas, jos ribojimas arba iškreipimas, o tai draudžia 85 straipsnio 1 dalis.
Be to, neverta lyginti gamintojo, sudariusio su jo prekių platintoju išimtinio platinimo sutartį, padėties, kuriai taikytinas 85 straipsnis, su gamintojo, kuris kokiu nors būdu, pavyzdžiui, naudodamasis komerciniu atstovavimu, įtraukia į savo veiklą ir savo produkcijos platinimą, padėtimi, kuriai 85 straipsnis netaikytinas.
Teisiniu požiūriu minėtos situacijos yra skirtingos.
Kita vertus, jos turi būti vertinamos skirtingai, nes dviejų ekonominių apyvartų, iš kurių viena yra įtraukta į gamintojo verslą, o kita – neįtraukta, efektyvumas nebūtinai turi būti vienodas.
Nors pagal 85 straipsnį draudimas taikytinas kelių įmonių tarpusavio susitarimui, jeigu yra įvykdytos kitos sąlygos, ir netaikytinas situacijai, kai viena įmonė turi nuosavą platinimo tinklą, tai nereiškia, kad vien pritaikius ekonominę analogiją, kuri nėra išsami ir prieštarauja minėtam straipsniui, turi būti pripažinta teisėta susitarimo tarp įmonės gamintojos bei įmonės platintojos sukurta situacija.
Jeigu pirmuoju atveju Sutarties 85 straipsniu buvo siekiama nepažeisti vidinės įmonės organizavimo struktūros, ir leisti ginčyti ją remiantis 86 straipsniu tik tada, kai įmonė taip rimtai pažeidžia konkurenciją, kad gali būti pripažįstama piktnaudžiaujančia dominuojančia padėtimi, tokia pati sąlyga negali būti taikoma tada, kai kliūtys konkurencijai kyla dėl susitarimo, pasirašyto tarp dviejų skirtingų įmonių, kuris paprastai turi būti uždraudžiamas.
Galiausiai gamintojo ir platintojo susitarimas, kuriuo gali būti siekiama atnaujinti nacionalines prekybos kliūtis tarp valstybių narių, gali prieštarauti pagrindiniams Bendrijos tikslams.
EEB sutartis, kurios preambulėje ir turinyje numatoma panaikinti kliūtis tarp valstybių narių ir kurios daugelyje nuostatų griežtai pasisakoma prieš jų pakartotiną atsiradimą, negalėjo leisti įmonėms atkurti tų kliūčių.
85 straipsnio 1 dalis yra skirta šiam tikslui siekti, net jeigu kalbama apie susitarimus, sudaromus tarp įmonių, kurių ekonominė padėtis yra skirtinga.
Taigi pirmiau minėti argumentai nėra pagrįsti.
Dėl prieštaravimo, paremto Tarybos reglamentu Nr. 19/65
Ieškovė Grundig kelia klausimą, ar 85 straipsnio 1 dalyje numatytas draudimas būtų taikomas ginčijamam susitarimui dar prieš priimant Tarybos reglamentą Nr. 19/65 dėl Sutarties 85 straipsnio 3 dalies taikymo tam tikroms susitarimų ir suderintų veiksmų rūšims.
Šį argumentą ieškovė pirmą kartą pateikė savo dublike.
Faktas, jog reglamentas buvo priimtas po to, kai ieškinys jau buvo pareikštas, nepateisina šio uždelsimo.
Šiuo argumentu iš esmės siekiama įrodyti, jog iki minėto reglamento priėmimo Komisija neturėjo taikyti 85 straipsnio 1 dalies, nes neturėjo įgaliojimų taikyti išimčių remiantis susitarimų kategorijomis.
Kadangi minėta aplinkybė egzistavo dar iki Reglamento Nr. 19/65 priėmimo, šis reglamentas pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 42 straipsnį nereiškia naujos aplinkybės, kuri galėtų pateisinti pavėluotą argumento pateikimą, atsiradimo.
Dėl šios priežasties prieštaravimas yra nepriimtinas.
Dėl prieštaravimų, susijusių su sąvoka „susitarimai, kurie gali paveikti valstybių narių tarpusavio prekybą“
Ieškovės ir Vokietijos vyriausybė teigia, jog Komisija rėmėsi klaidingu susitarimo, kuris gali paveikti valstybių narių tarpusavio prekybą, sąvokos aiškinimu ir neįrodė, kad nesant ginčijamo susitarimo tokia prekyba būtų buvusi intensyvesnė.
Atsakovė tvirtina, kad šis 85 straipsnio 1 dalies reikalavimas yra tenkinamas tada, kai dėl susitarimo prekyba tarp valstybių narių plėtojasi kitaip, nei ji plėtotųsi be iš susitarimo kilusių suvaržymų, ir kai susitarimo įtaka turi tam tikros reikšmės rinkos sąlygoms.
Anot atsakovės, nagrinėjama byla yra būtent tas atvejis, ypač atsižvelgiant į kliūtis, kurios atsiranda bendrojoje rinkoje dėl minimo susitarimo, importuojant bei eksportuojant Grundig produkciją į Prancūziją ir iš jos.
Teisės aktuose, reguliuojančiuose kartelius, susitarimo, „kuris gali paveikti valstybių narių tarpusavio prekybą“ sąvoka siekiama apibrėžti sričių, kurias atitinkamai reguliuoja Bendrijos teisė ir nacionalinė teisė, ribas.
Iš tiesų tik tada, kai susitarimas gali paveikti valstybių narių tarpusavio prekybą, jo sukeltiems konkurencijos pokyčiams taikomas Bendrijos teisės draudimas, numatytas 85 straipsnyje; priešingu atveju tokie susitarimai nepatenka į šio draudimo sferą.
Šiuo požiūriu svarbu tai, ar susitarimas gali tiesiogiai ar netiesiogiai, faktiškai ar potencialiai paveikti valstybių narių tarpusavio prekybos laisvę taip, kad galėtų pakenkti vieningos rinkos, kuriamos tarp valstybių, tikslų įgyvendinimui.
Susitarimo sąlygoto valstybių narių tarpusavio prekybos apimčių padidėjimo, net ir nemažo, nepakanka, kad būtų atmesta tikimybė, jog susitarimas gali „paveikti“ tokią prekybą pirmiau minėtu būdu.
Šioje byloje sutartis tarp Grundig ir Consten neleidžia kitoms įmonėms, išskyrus Consten, importuoti Grundig produkcijos į Prancūziją ir draudžia įmonei Consten reeksportuoti šią produkciją į kitas bendrosios rinkos valstybes, o tai neginčijamai veikia valstybių narių tarpusavio prekybą.
Tokių prekybos laisvės apribojimų bei apribojimų, kurie gali atsirasti tretiesiems asmenims dėl to, kad Prancūzijoje Consten vardu užregistruotas GINT prekių ženklas, kuriuo Grundig žymi visą savo produkciją, pakanka, kad būtų įvykdytas aptariamas reikalavimas.
Dėl šių priežasčių pirmiau išdėstyti prieštaravimai turi būti atmesti.
Dėl prieštaravimų, susijusių su konkurencijos ribojimo kriterijumi
Ieškovės ir Vokietijos vyriausybė teigia, jog dėl to, kad Komisija savo tyrime apsiribojo tik Grundig produkcija, sprendimas paremtas klaidinga konkurencijos ir 85 straipsnio 1 dalyje numatytų draudimų sistemos sąvoka.
Ši sąvoka taikytina konkurencijai tarp panašių prekių, pažymėtų skirtingais prekių ženklais.
Komisija, prieš paskelbdama taikytina 85 straipsnio 1 dalį, vadovaudamasi sveiku protu, turėjo įvertinti ekonomines ginčijamo susitarimo pasekmes konkurencijai tarp skirtingų prekinių ženklų.
Egzistuoja prielaida, jog vertikalieji išimtinio platinimo susitarimai nepažeidžia konkurencijos, ir šioje byloje nėra nieko, kas galėtų paneigti šią prielaidą.
Priešingai, ginčijamas susitarimas tik padidino konkurenciją tarp panašių prekių, žymimų skirtingais prekių ženklais.
Konkurencijos laisvės principas apima įvairius konkurencijos etapus ir aspektus.
Nors konkurencija tarp gamintojų paprastai labiau pastebima, nei konkurencija tarp tuo pačiu prekių ženklu žymimos produkcijos platintojų, tai nereiškia, kad susitarimui, siekiančiam apriboti konkurenciją tarp platintojų, 85 straipsnio 1 dalies draudimas neturėtų būti taikomas vien todėl, kad šis susitarimas gali sustiprinti konkurenciją tarp gamintojų.
Taikant 85 straipsnio 1 dalį nebūtina atsižvelgti į konkrečias susitarimo pasekmes, jeigu paaiškėja, kad juo siekiama užkirsti kelią konkurencijai, ją apriboti arba iškreipti.
Dėl šios priežasties faktas, jog ginčijamame sprendime neišanalizuotos susitarimo pasekmės konkurencijai tarp panašių gaminių, pažymėtų skirtingais prekių ženklais, savaime nereiškia sprendimo trūkumo.
Lieka išsiaiškinti, ar skundžiamu sprendimu 85 straipsnio 1 dalies draudimas buvo pagrįstai pritaikytas ginčijamam susitarimui dėl to, kad jis apribojo konkurenciją vien Grundig produkcijos platinimo atžvilgiu.
Ginčijamame sprendime konstatuotas pažeidimas atsiranda dėl aptariamu susitarimu Consten naudai sukurtos absoliučios teritorinės apsaugos pagal Prancūzijos įstatymus.
Ieškovės ketino iš esmės dviem būdais pašalinti bet kokią konkurencijos didmeninės prekybos Grundig produkcija srityje galimybę susitarime numatytoje teritorijoje.
Pirma, Grundig įsipareigojo netiekti susitarime numatytai teritorijai skirtos produkcijos tretiesiems asmenims, net ir netiesiogiai.
Ribojantis tokio įsipareigojimo pobūdis yra akivaizdus, jei jis vertinamas atsižvelgiant į draudimą eksportuoti, kuris buvo nustatytas ne tik Consten, bet ir visiems kitiems išimtiniams Grundig platintojams bei Vokietijos didmenininkams.
Antra, Consten, įregistruodama Prancūzijoje GINT prekių ženklą, kuriuo Grundig žymi visus savo gaminius, siekė sustiprinti ginčijamu susitarimu suteikiamą apsaugą nuo paralelinio Grundig gaminių importo į Prancūziją rizikos, užtikrindama papildomą apsaugą, kylančią iš teisės į pramoninę nuosavybę.
Dėl šios priežasties joks trečiasis asmuo negalėjo importuoti Grundig produkcijos iš kitų Bendrijos valstybių narių ir jos perparduoti Prancūzijoje nesusidurdamas su didele rizika.
Taigi atsakovė tinkamai atkreipė dėmesį į visą Grundig sukurtą platinimo sistemą.
Norint išsiaiškinti tikrąją susitariančiųjų šalių valią, susitarimą reikia nagrinėti tų ekonominių bei teisinių aplinkybių, kurios egzistavo šalims jį sudarant, atžvilgiu. Tačiau toks veikimo būdas nelaikytinas neteisėtu kišimusi į teisinius sandorius ar aplinkybes, kurie nebuvo procedūros Komisijoje objektas.
Apibūdinta situacija izoliuoja Prancūzijos rinką ir sudaro galimybę nustatyti nagrinėjamai produkcijai kainas, apsaugotas nuo efektyvios konkurencijos.
Be to, kuo geriau gamintojams pavyksta individualizuoti savo prekių ženklus vartotojų akyse, tuo labiau mažėja konkurencijos tarp gamintojų efektyvumas.
Taip pat svarbu skatinti konkurenciją tarp prekiautojų, nes platinimo išlaidos stipriai veikia savikainą.
Konkurencija tarp to paties prekių ženklo produkcijos platintojų skatina prekiautojų pastangas.
Susitarimas, kuriuo siekiama izoliuoti Grundig produkcijos rinką Prancūzijoje ir dirbtinai išsaugoti Bendrijoje atskiras nacionalines labai plačiai žinomu prekių ženklu žymimos produkcijos rinkas, iškraipo konkurenciją bendrojoje rinkoje.
Dėl šios priežasties ginčijamame sprendime pagrįstai teigiama, jog susitarimas pažeidžia 85 straipsnio 1 dalį, ir jokie vėlesni svarstymai, susiję tiek su ekonominiais duomenimis (Prancūzijos ir Vokietijos kainų skirtumais, reprezentaciniu numatomo prietaiso pobūdžiu, Consten patiriamomis išlaidomis), tiek su kriterijų, kuriais rėmėsi Komisija, lygindama situacijas Prancūzijos ir Vokietijos rinkose, tikslumu, tiek su kitomis įmanomomis teigiamomis susitarimo pasekmėmis, esant visiems aukščiau minėtiems apribojimams, negali sąlygoti kitokio sprendimo pagal 85 straipsnio 1 dalį.
Dėl prieštaravimų, susijusių su draudimo apimtimi
Ieškovė Grundig ir Vokietijos vyriausybė priekaištauja dėl to, kad Komisija ginčijamo sprendimo rezoliucinėje dalyje nenurodė, jog draudimas netaikomas toms susitarimo nuostatoms, kurios nebuvo pripažintos galinčiomis riboti konkurenciją, todėl netinkamai apibrėžė pažeidimą.
Iš ginčijamo sprendimo motyvų, taip pat iš jo 3 straipsnio akivaizdu, kad Grundig įsipareigojimas tiesiogiai netiekti prekių Prancūzijoje niekam kitam, išskyrus Consten, nesudaro pažeidimo fakto, konstatuoto rezoliucinės sprendimo dalies 1 straipsnyje.
Toks pažeidimas atsiranda dėl nuostatų, kuriomis kartu su suteikiamomis išimtinėmis platinimo teisėmis siekiama, pasitelkus nacionalinę teisę, kliudyti paraleliniam Grundig produkcijos importui į Prancūziją, sukuriant absoliučią teritorinę apsaugą išimtinio platintojo naudai.
85 straipsnio 2 dalies nuostata dėl absoliutaus negaliojimo taikoma tik toms susitarimo dalims, kurioms taikytinas draudimas, arba visam susitarimui, jei minėtų dalių neįmanoma išskirti.
Komisija turėjo ginčijamo sprendimo rezoliucinėje dalyje apsiriboti pažeidimo konstatavimu tik tose susitarimo dalyse, kurioms taikomas draudimas, arba sprendimo įžanginėje dalyje išdėstyti priežastis, dėl kurių, jos nuomone, minėtų dalių negalima išskirti.
Iš sprendimo 1 straipsnio išplaukia, jog pažeidimas buvo konstatuotas viso susitarimo atžvilgiu, nors Komisija nepakankamai motyvavo būtinybę pripažinti negaliojančiu visą susitarimą, nes nebuvo nustatyta, kad visos jo nuostatos pažeidžia 85 straipsnio 1 dalį.
Situacija, pripažinta nesuderinama su 85 straipsnio 1 dalimi, susiklostė ne dėl visų susitarimo nuostatų veikimo ir bendro susitarimo poveikio, o dėl tam tikrų konkrečių 1957 m. balandžio 1 d. susitarimo sąlygų, susijusių su absoliučia teritorine apsauga, bei dėl papildomo susitarimo dėl GINT prekių ženklo poveikio.
Ginčijamo sprendimo 1 straipsnis turi būti panaikintas, nes juo be jokių pagrįstų priežasčių, remiantis 85 straipsnio 2 dalimi, pripažįstamos negaliojančiomis visos susitarimo nuostatos.
Dėl argumentų, susijusių su pažeidimo konstatavimu susitarime dėl prekių ženklo GINT
Ieškovės priekaištauja dėl to, jog Komisija pažeidė EEB Sutarties 36, 222 bei 234 straipsnius ir viršijo savo įgaliojimus paskelbdama, kad susitarimas dėl prekių ženklo GINT įregistravimo Prancūzijoje buvo skirtas garantuoti absoliučią teritorinę apsaugą Consten, ir taip ginčijamo sprendimo rezoliucinės dalies 3 straipsniu atimdama bet kokią galimybę Consten reikalauti pripažinti savo teises pagal nacionalinius įstatymus dėl prekių ženklų, siekiant uždrausti paralelinį importą.
Ieškovės konkrečiai pabrėžia, jog kritiškai vertinamas poveikis konkurencijai atsirado ne dėl paties susitarimo, o dėl prekių ženklo įregistravimo pagal Prancūzijos įstatymus, suteikiančio savininkui pirminę teisę į prekių ženklą, iš kurios pagal nacionalinius įstatymus kildinama absoliuti teritorinė apsauga.
Consten vienintelė Prancūzijoje pagal susitarimą gali naudoti GINT prekių ženklą, kuris gali būti panašiai naudojamas ir kitose valstybėse, tuo siekiant sudaryti galimybę kontroliuoti paralelinį importą bei jam kliudyti.
Dėl šios priežasties susitarimu, kuriuo Grundig, turinti teisę į šį prekių ženklą dėl jo tarptautinės registracijos, įgaliojo Consten savo vardu jį įregistruoti Prancūzijoje, siekiama riboti konkurenciją.
Nors Consten, įregistravusi GINT prekių ženklą, pagal Prancūzijos įstatymus įgijo į jį pirmines teises, ji galėjo įregistruoti ženklą tik remdamasi susitarimu su Grundig.
Dėl šios priežasties šiam susitarimui taikomas 85 straipsnio 1 dalyje numatytas draudimas.
Šis draudimas būtų neveiksmingas, jeigu Consten galėtų ir toliau naudotis prekių ženklu siekdama to paties tikslo, koks buvo numatytas susitarime, pripažintame neteisėtu.
Sutarties 36, 222 ir 234 straipsniai, kuriais rėmėsi ieškovės, nepašalina Bendrijos teisės pasekmių naudojimuisi nacionalinėmis teisėmis į pramoninę nuosavybę.
Sutarties 36 straipsnis, ribojantis I antraštinės dalies 2 skyriuje numatytų normų dėl prekybos liberalizavimo taikymo sritį, negali apriboti 85 straipsnio taikymo srities.
222 straipsnyje tik apsiribojama teiginiu, jog „Sutartis jokiu būdu nepažeidžia valstybių narių normų, reglamentuojančių nuosavybės sistemą“.
Ginčijamo sprendimo rezoliucinės dalies 3 straipsnyje nurodytas draudimas naudotis nacionalinių įstatymų suteikiamomis teisėmis į prekių ženklą, siekiant sudaryti kliūtis paraleliniam importui, neturi įtakos šių teisių suteikimui ir apriboja naudojimąsi jomis tiek, kiek tai reikalinga 85 straipsnio 1 dalyje nustatytam draudimui įgyvendinti.
Komisijos teisė nustatyti tokį draudimą, numatyta Tarybos reglamento Nr. 17/62 3 straipsnyje, yra suderinama su Bendrijos konkurencijos sistema, kurią sudaro nedelsiant veikiančios ir tiesiogiai asmenims taikomos taisyklės.
Tokia taisyklių visuma dėl savo pirmiau aptarto pobūdžio bei funkcionavimo neleidžia netinkamai naudotis bet kokiomis teisėmis, kurias suteikia nacionaliniai prekių ženklų įstatymai, turint tikslą trukdyti Bendrijos kartelių teisės veikimui.
234 straipsnis, kuriuo siekiama apsaugoti trečiųjų valstybių teises, šiuo atveju netaikytinas.
Dėl šių priežasčių pirmiau nurodyti argumentai yra nepagrįsti.
Dėl prieštaravimų, susijusių su suinteresuotų trečiųjų šalių neišklausymu
Ieškovės ir Vokietijos vyriausybė teigia, jog ginčijamo sprendimo rezoliucinės dalies 3 straipsnis iš esmės taikomas visam Grundig produkcijos platinimui bendrojoje rinkoje.
Taip Komisija viršijo savo kompetenciją ir pažeidė visų suinteresuotųjų asmenų teisę būti išklausytiems.
Šio sprendimo 3 straipsnyje numatomas draudimas Grundig trukdyti paprastiems bei išimtiniams jos produkcijos platintojams eksportuoti prekes į Prancūziją tiesiogiai kyla iš draudimo nustatyti absoliučią teritorinę apsaugą, kuri buvo sukurta Consten naudai.
Taigi šis draudimas neperžengia procedūros, kurios rezultatas yra 85 straipsnio 1 dalies taikymas susitarimui tarp Grundig ir Consten, ribų.
Be to, ginčijamas sprendimas tiesiogiai nedaro įtakos susitarimų tarp Grundig ir didmenininkų bei išimtinių platintojų, išskyrus Consten, teisinei galiai.
Jis tik apsiriboja Grundig veiksmų, susijusių su paraleliniu jos produkcijos importu į Prancūziją, laisvės suvaržymu.
Nors pageidautina, jog Komisija kuo labiau išplėstų savo tyrimą subjektams, kuriuos gali paveikti jos sprendimai, vien tik suinteresuotumo užkirsti kelią paskelbti negaliojančiu susitarimą, kuriame jie nedalyvauja, siekiant išsaugoti de facto iš jo gaunamą naudą, nepakanka, kad kitiems Grundig platintojams būtų suteikta teisė būti ex officio Komisijos pakviestiems dalyvauti procese, kuriame nagrinėjamas santykis tarp Consten ir Grundig.
Dėl šių priežasčių šis argumentas yra nepagrįstas.
Dėl prieštaravimų, susijusių su 85 straipsnio 3 dalies taikymu
Dėl taikymo sąlygų
Ieškovės, kurių keletą argumentų palaiko Vokietijos vyriausybė, teigia, inter alia, jog šioje byloje yra tenkinamos visos sąlygos, reikalingos taikyti išimčiai, kurios buvimas ginčijamame sprendime yra neigiamas.
Atsakovė remiasi prielaida, jog suinteresuotoms įmonėms tenka pareiga įrodyti, kad sąlygos išimčiai taikyti yra įvykdytos.
Įmonės turi teisę į tai, jog jų prašymai taikyti 85 straipsnio 3 dalį Komisijos būtų išnagrinėti tinkamai.
Dėl šios priežasties Komisija negali apsiriboti vien reikalavimu įmonėms pateikti įrodymus, patvirtinančius, kad išimčiai nustatytos sąlygos yra įvykdytos, tačiau, remdamasi tinkamo administravimo principu ir pasinaudodama turimomis priemonėmis, turi pati išsiaiškinti reikiamus faktus bei aplinkybes.
Be to, vykdydama savo įgaliojimus Komisija būtinai turi atlikti išsamius ekonominius vertinimus.
Atliekant teisminę šių vertinimų kontrolę, būtina atsižvelgti į jų pobūdį ir apsiriboti Komisijos nustatytų faktų tikrumo bei jos padarytų teisinių išvadų ištyrimu.
Tokios kontrolės metu pirmiausia turi būti išnagrinėti sprendimų motyvai, juose išdėstant faktus bei argumentus, kuriais grindžiami minėti vertinimai.
Ginčijamame sprendime teigiama, jog pagrindinė priežastis, dėl kurios buvo atsisakyta taikyti išimtį, yra ta, kad nebuvo įvykdytas 85 straipsnio 3 dalies a punkte numatytas reikalavimas.
Vokietijos vyriausybė prieštarauja minimam sprendimui dėl to, kad jame neatsakyta į klausimą, ar tam tikri veiksniai, ypač išankstiniai prognozių užsakymai, garantinės bei priežiūros paslaugos, kurių palankias pasekmes pripažino Komisija, galėtų išlikti, nesant absoliučios teritorinės apsaugos sąlygos.
Ginčijamame sprendime pripažįstama tik hipotetinė galimybė, kad ginčijamas išimtinio platinimo susitarimas prisideda prie gamybos bei platinimo tobulinimo.
Toliau ginčijamame sprendime analizuojamas klausimas, ar „bus galima ir toliau gerinti produkcijos platinimą pasitelkiant išimtinio platinimo susitarimus, jeigu bus leistas paralelinis prekių importas“.
Išanalizavus argumentus, susijusius su išankstiniais prognozių užsakymais, rinkų stebėjimu, garantinėmis bei priežiūros paslaugomis, sprendime daroma išvada, kad „jokia kita priežastis, kuri sąlygotų absoliučios teritorinės apsaugos poreikį, nebuvo pasiūlyta ar paminėta“.
Prekių gamybos ar platinimo tobulinimas, reikalingas išimčiai suteikti, turi būti vertinamas atsižvelgiant į 85 straipsnio prasmę.
Pirma, šio tobulinimo negalima prilyginti visiems privalumams, kuriuos dėl tokio susitarimo gauna jo šalys ir kurie susiję su jų gamybine bei platinimo veikla. Tokių privalumų buvimo faktas paprastai yra neginčijamas ir patvirtina, kad jie yra neatskiriami nuo tokio susitarimo esmės.
Toks subjektyvus metodas, kuriuo remiantis sąvokos „tobulinimas“ turinys priklauso nuo aptariamų sutartinių santykių tam tikrų ypatumų, yra nesuderinamas su 85 straipsnio tikslais.
Be to, pats faktas, jog Sutartis numato, kad konkurencijos apribojimo negalima atskirti nuo aptariamo „tobulinimo“, aiškiai rodo, kokia turi būti tokio tobulinimo svarba.
Toks tobulinimas turi turėti objektyvių apčiuopiamų privalumų, kurie atsvertų neigiamas pasekmes konkurencijai.
Vokietijos vyriausybės argumentas, paremtas prielaida, jog būtina išsaugoti visas tobulinimą skatinančias susitarimo sudėtines dalis, kurias numatė susitariančiosios šalys, leidžia manyti, kad jau yra pateiktas teigiamas atsakymas į klausimą, ar visos šios nuostatos ne tik skatina, bet ir yra būtinos nagrinėjamų prekių gamybai arba platinimui gerinti.
Dėl šio fakto šiuo argumentu siekiama ne tik sumenkinti būtinumo reikalavimą, bet taip pat supainioti partnerių specifinių interesų tenkinimą su objektyviais pagerinimais, numatytais Sutartyje.
Vertindama tyrimui pateiktų skirtingų veiksnių santykinę svarbą, Komisija, priešingai, turėjo tiek įvertinti jų veiksmingumą, atsižvelgdama į objektyviai įmanomą nustatyti prekių gamybos bei platinimo tobulinimą, tiek nuspręsti, ar iš to kylančios naudos pakaktų pagrįsti išvadą, kad to sąlygoti konkurencijos apribojimai buvo neišvengiami.
Su tuo, kas pirmiau išdėstyta, yra nesuderinamas argumentas, paremtas reikalingumu išsaugoti visus šalių susitarimus, nes šie gali prisidėti prie siekiamo tobulinimo.
Dėl šių priežasčių Federalinės vyriausybės prieštaravimas, grindžiamas klaidingomis prielaidomis, negali būti pagrindas pripažinti Komisijos įvertinimą negaliojančiu.
Ieškovės teigia, jog dėl leidimo vykdyti paralelinį importą išimtinis atstovas nebegalės rengti prognozių.
Tam tikras netikslumas yra būdingas visoms būsimo pardavimo galimybių prognozėms.
Tokios prognozės turėtų iš esmės remtis daugeliu kintančių ir netikslių veiksnių.
Paralelinio importo leidimas iš tikrųjų gali padidinti riziką išimtiniam platintojui, kuris iš anksto pateikia neatšaukiamus užsakymus dėl tam tikro kiekio prekių, kurį jis mano galėsiantis parduoti.
Vis dėlto tokia rizika būdinga bet kokiai komercinei veiklai, todėl ja negalima pateisinti išskirtinės apsaugos.
Ieškovės priekaištauja, jog Komisija, remdamasi konkrečiais įrodymais, neištyrė, ar yra įmanoma teikti garantines bei priežiūros paslaugas, netaikant absoliučios teritorinės apsaugos.
Ieškovės ypač pabrėžia reikšmę, kurią Grundig ženklo reputacijai turi tinkamas tokių paslaugų teikimas visiems į rinką patiektiems Grundig prietaisams.
Paralelinio importo leidimas priverstų Consten atsisakyti teikti minėtas paslaugas prietaisams, kuriuos importuoja jos konkurentai, patys teikiantys tokias paslaugas nepatenkinamai.
Toks atsisakymas taip pat prieštarautų vartotojų interesams.
Kalbant apie nemokamą garantinę priežiūrą, sprendime teigiama, jog pirkėjas paprastai gali įgyvendinti teisę į tokią priežiūrą tik jo tiekėjo atžvilgiu ir pagal su tiekėju sutartas sąlygas.
Ieškovės rimtai neginčija šio argumento.
Būgštavimai, jog netinkamas paslaugų teikimas gali pakenkti Grundig produkcijos reputacijai, nėra pagrįsti.
Bendrovė UNEF, pagrindinė Consten konkurentė, vėliau negu Consten pradėjusi pardavinėti Prancūzijoje Grundig produkciją ir turėjusi susidurti su didele rizika, vis dėlto teikia nemokamas garantines ir mokamas priežiūros paslaugas tokiomis sąlygomis, kurios, atrodo, nepakenkė Grundig prekių ženklo reputacijai.
Niekas netrukdo ieškovėms atitinkamomis reklamos priemonėmis informuoti vartotojų apie paslaugų pobūdį bei kitus privalumus, kuriuos gali pasiūlyti oficialus Grundig produkcijos platinimo tinklas.
Netiesa, jog reklama, kurios imasi Consten, turi būti tiek pat naudinga ir paraleliniams importuotojams.
Dėl šių priežasčių ieškovių pateikti prieštaravimai nėra pagrįsti.
Ieškovės priekaištauja Komisijai, jog ši neišanalizavo, ar absoliuti teritorinė apsauga vis dar buvo būtina tam, kad būtų amortizuotos didelės Consten išlaidos, patirtos pradėjus tiekti Grundig produkciją į Prancūzijos rinką.
Atsakovė atsikerta, jog prieš priimant ginčijamą sprendimą ji nežinojo apie jokias tiekimo į rinką išlaidas, kurios prieš tai nebuvo amortizuotos.
Šio teiginio ieškovės neginčijo.
Komisija neprivalo ex officio tirti šio klausimo.
Be to, ieškovių argumentai iš esmės patvirtina, kad nesant absoliučios teritorinės apsaugos išimtinis platintojas nebūtų sutikęs su sutartomis sąlygomis.
Vis dėlto ši aplinkybė nėra susijusi su 85 straipsnio 3 dalyje numatytu platinimo tobulinimu.
Dėl šių priežasčių prieštaravimas negali būti priimtas.
Ieškovė Grundig taip pat teigia, kad be absoliučios teritorinės apsaugos išimtinis platintojas nenorės skirti pakankamai lėšų, reikalingų rinkai stebėti, nes jo pastangų rezultatais galės naudotis paraleliniai importuotojai.
Atsakovė atsikerta, jog toks rinkos stebėjimas, kurio pagrindinis tikslas – techniškai patobulinti Prancūzijai skirtas prekes taip, kaip pageidauja Prancūzijos vartotojai, bus naudingas tik Consten.
Iš tiesų Consten kaip išimtinei platintojai vienintelei bus tiekiami specialiai Prancūzijos rinkai pritaikyti prietaisai, o tam ginčijamas spendimas nekelia grėsmės.
Dėl šios priežasties prieštaravimas yra nepagrįstas.
Prieštaravimai, pateikti dėl sprendimo dalies, susijusios su 85 straipsnio 3 dalies a punkto numatytų sąlygų buvimu šioje byloje, nagrinėjant juos tiek atskirai, tiek kartu, nėra pagrįsti.
Kadangi turi būti įvykdytos visos sąlygos, reikalingos suteikti 85 straipsnio 3 dalyje numatytą išimtį, nereikia nagrinėti argumentų, susijusių su kitais išimčiai taikomais reikalavimais.
Prieštaravimai dėl sąlyginės išimties nesuteikimo
Ieškovė Grundig, manydama, kad atsisakymas suteikti išimtį buvo pagrįstas absoliučios teritorinės apsaugos suteikimu Consten, teigia, jog pagal Tarybos reglamento Nr. 17/62 7 straipsnio 1 dalį Komisija turėjo leisti sudaryti išimtinio platinimo sutartį, su sąlyga, kad ji nekliudys paraleliniam importui.
Nepritaikius tokios sąlyginės išimties, rezoliucinė sprendimo dalis viršija paties sprendimo motyvaciją ir jo tikslą – uždrausti absoliučią teritorinę apsaugą.
Panaikinus ginčijamo sprendimo dalį, tolesnės diskusijos dėl šio prieštaravimo nereikalingos.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 69 straipsnio 3 dalį, jeigu dalis kiekvienos šalies reikalavimų patenkinama, o dalis atmetama, Teismas gali nurodyti kiekvienai šaliai padengti visas ar dalį savo išlaidų.
Šioje byloje susiklostė būtent tokia situacija.
Taigi bylinėjimosi išlaidas padengs, viena vertus, ieškovės ir įstojusios į bylas šalys – Italijos Respublikos bei Vokietijos Federacinės Respublikos vyriausybės, kita vertus, atsakovė bei įstojusios į bylas įmonės Leissner ir UNEF.
Susipažinęs su procesiniais dokumentais,
susipažinęs su teisėjo pranešėjo pranešimu,
išklausęs šalių žodines pastabas,
susipažinęs su generalinio advokato išvada,
remdamasis Europos Ekonominės Bendrijos steigimo sutartimi, būtent jos 3, 36, 85, 86, 222 bei 234 straipsniais,
remdamasis Tarybos reglamentais Nr. 17/62 ir Nr. 19/65,
remdamasis Protokolu dėl Europos Ekonominės Bendrijos Teisingumo Teismo statuto,
remdamasis Teisingumo Teismo procedūros reglamentu,
TEISINGUMO TEISMAS,
atmesdamas visus kitus bendresnius ar priešingus reikalavimus, nusprendžia:
1. Panaikinti 1964 m. rugsėjo 23 d. Europos Ekonominės Bendrijos Komisijos sprendimą dėl Sutarties 85 straipsnio procedūros (IV‑A/00004‑03344, Grundig‑Consten), paskelbtą 1964 m. spalio 20 d. Europos Bendrijų oficialiajame leidinyje (p. 2545/64) tiek, kiek jo 1 straipsnyje skelbiama, kad 85 straipsnį pažeidžia visas 1957 m. balandžio 1 d. susitarimas, įskaitant tas jo dalis, kuriose minėto pažeidimo nenustatyta.
2. Atmesti kaip nepagrįstą likusią ieškinių dalį bylose 56/64 ir 58/64.
3. Nurodyti ieškovėms, atsakovei bei įstojusioms į bylas šalims padengti savo bylinėjimosi išlaidas.
Priimta Teisingumo Teismo 1966 m. liepos 13 d. Liuksemburge.
Donner | Trabucchi Lecourt | Monaco |
Paskelbta 1966 m. liepos 13 d. viešame posėdyje Liuksemburge.
A. Van Houtte | | Ch. L. Hammes |