PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMO (ketvirtoji kolegija) SPRENDIMAS
2008 m. rugsėjo 9 d.(*)
„ERPF – Finansinės paramos sumažinimas – Finansavimo planų pakeitimai be Komisijos pritarimo – „Esminio pakeitimo“ sąvoka – Reglamento (EEB) Nr. 4253/88 24 straipsnis – Ieškinys dėl panaikinimo“
Sujungtose bylose T‑349/06, T‑371/06, T‑14/07, T‑15/07 ir byloje T‑332/07,
Vokietijos Federacinė Respublika, atstovaujama M. Lumma bei bylose T‑349/06, T‑371/06, T‑14/07 ir T‑15/07 ir C. Schulze‑Bahr, padedamų advokato C. Von Donat,
ieškovė,
prieš
Europos Bendrijų Komisiją, atstovaujamą G. Wilms ir L. Flynn,
atsakovę,
dėl prašymų panaikinti 2006 m. rugsėjo 25 d. Sprendimus C (2006) 4193 galutinis ir C (2006) 4194 galutinis, 2006 m. lapkričio 3 d. Sprendimus C (2006) 5163 galutinis ir C (2006) 5164 galutinis bei 2007 m. birželio 25 d. Sprendimą C (2007) 2619 galutinis, kuriais buvo sumažinta Europos regioninės plėtros fondo (ERPF) parama, suteikta atitinkamai 1997–1999 m. programai Tikslas Nr. 2 Šiaurės Reino-Vestfalijos žemė, 1994–1999 m. veiklos programai Resider – Šiaurės Reino-Vestfalijos žemė, veiklos programoms Šiaurės Reino-Vestfalijos žemė pagal bendrą iniciatyvą VMĮ (vidutinės ir mažos įmonės) ir bendrą iniciatyvą Rechar II bei veiklos programai struktūrinei Bendrijos paramai nuo 1994 m. iki 1996 m. regionuose, priskirtuose Tikslui Nr. 2 Šiaurės Reino-Vestfalijos žemė,
EUROPOS BENDRIJŲ PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMAS (ketvirtoji kolegija),
kurį sudaro pirmininkas O. Czúcz (pranešėjas), teisėjai J. D. Cooke ir I. Labucka,
posėdžio sekretorė K. Andová, administratorė,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2008 m. vasario 26 d. (T‑349/06, T‑371/06, T‑14/07 ir T‑15/07) bei 2008 m. birželio 10 d. (T‑332/07) posėdžiams,
priima šį
Sprendimą
Teisinis pagrindas
1 Nuo 1989 m. iki 1999 m. EB 158 straipsnyje numatytą ekonominę ir socialinę sanglaudą įgyvendinančios normos buvo nustatytos 1988 m. birželio 24 d. Tarybos reglamentu (EEB) Nr. 2052/88 dėl struktūrinių fondų uždavinių, jų efektyvumo bei jų veiklos koordinavimo tarpusavyje, taip pat su Europos investicijų banko operacijomis ir kitais esamais finansiniais instrumentais (OL L 185, p. 9). Šis reglamentas buvo svarbiausias aktas, reglamentuojantis struktūrinius fondus, visų pirma Europos regioninės plėtros fondą (ERPF). Reglamentas Nr. 2052/88 buvo pakeistas 1993 m. liepos 20 d. Tarybos reglamentu (EEB) Nr. 2081/93 (OL L 193, p. 5).
2 Reglamento Nr. 2052/88 1 straipsnyje apibrėžiami prioritetiniai tikslai, kuriuos Bendrija siekia įgyvendinti naudodama struktūrinius fondus.
3 Reglamento Nr. 2052/88 4 straipsnis susijęs su papildymu, partneryste ir technine pagalba. Jame numatyta:
„1. Bendrijos veikla skirta atitinkamai nacionalinei veiklai papildyti arba paremti. Ji yra nustatoma esant glaudžiam Komisijos, atitinkamos valstybės narės, kompetentingų institucijų ir įstaigų, valstybės narės paskirtų nacionaliniame, regioniniame, vietos ar kitame lygyje, <...> bendradarbiavimui, kai visos šalys yra bendro tikslo siekiantys partneriai. Šis bendradarbiavimas toliau vadinamas „partneryste“. Partnerystė apima veiklos parengimą, finansavimą, taip pat išankstinį įvertinimą, priežiūrą ir įgyvendinimo įvertinimą.
Partnerystė įgyvendinama visiškai laikantis kiekvieno partnerio atitinkamų institucinių, teisinių ir finansinių galių.
<…>“ (Neoficialus vertimas)
4 Reglamento Nr. 2052/88 5 straipsnio „Paramos formos“ 2 dalies a punkte numatyta, kad, „kalbant apie struktūrinius fondus <…>, finansinė parama gali būti suteikta (visų pirma) bendrai finansuojant veiklos programas“. Pagal šio straipsnio 5 dalį „veiklos programa“ – tai „darni daugiamečių priemonių visuma, kurias įgyvendinti galima naudojant vieną ar kelis struktūrinius fondus“. (Neoficialus vertimas)
5 Pagal Reglamento Nr. 2052/88 8–10 ir 11 a straipsnius valstybių narių parengtuose planuose turi būti pateikiamas šio reglamento 1 straipsnyje nurodytiems tikslams pasiekti tinkamos strategijos ir pagrindinių šiam tikslui pasirinktų prioritetinių sričių aprašymas, skaičiais išreiškiant priemonėje numatytą pažangą, jeigu dėl jos pobūdžio tai įmanoma, bei nuorodos dėl fondų paramos naudojimo. Pagal šias nuostatas, remdamasi tokiais planais, Komisija pagal šio reglamento 4 straipsnio 1 dalyje nurodytą partnerystę bei pritariant atitinkamai valstybei narei nustato Bendrijos paramos sistemą, apimančią prioritetines sritis, kurioms įgyvendinti suteikiama Bendrijos parama, ir orientacinį finansavimo planą, kuriame nurodyta paramos suma ir šaltinis.
6 1988 m. gruodžio 19 d. Taryba priėmė Reglamentą (EEB) Nr. 4253/88, nustatantį Reglamento (EEB) Nr. 2052/88 įgyvendinimo nuostatas dėl įvairių struktūrinių fondų veiklos koordinavimo tarpusavyje ir su Europos investicijų banko operacijomis bei kitais esamais finansiniais instrumentais (OL L 374, p. 1). Reglamentas Nr. 4253/88 buvo pakeistas 1993 m. liepos 20 d. Tarybos reglamentu (EEB) Nr. 2082/93 (OL L 193, p. 20).
7 Reglamento Nr. 4253/88 8 straipsnio 3 dalyje pakartojamos kai kurios Reglamento Nr. 2052/88 8–10 ir 11 a straipsnių nuostatos ir numatyta, kad „kiekvienoje Bendrijos paramos sistemoje turi būti nurodytos“ visų pirma „prioritetinės sritys, kurių atžvilgiu numatyta bendra Bendrijos ir atitinkamos valstybės narės veikla, atsižvelgiant į (Reglamento Nr. 2052/88) 1 straipsnyje nustatytus tikslus, jų specifinius tikslus, jas išreiškiant skaičiais, jei dėl jų pobūdžio įmanoma“, bei „orientacinis finansavimo planas, kuriame nurodytas įvairioms paramos formoms numatytas finansinis paketas“. (Neoficialus vertimas)
8 Reglamento Nr. 4253/88 14 straipsnis susijęs su paraiškų nagrinėjimu fondų paramai gauti. Šioje nuostatoje, be kita ko, numatyta:
„1. Paraiškas struktūrinių fondų paramai gauti <…> rengia valstybė narė arba jos paskirtos kompetentingos valdžios institucijos <…> ir jas pateikia Komisijai <…>
2. Paraiškose nurodoma būtina informacija <…> ir visų pirma siūlomos veiklos <…> bei jos specifinių tikslų aprašymas. Be to, paraiškose pateikiamas <...> siūlomas finansavimo planas <…>.
3. Komisija išnagrinėja paraiškas siekdama visų pirma:
<…>
– įvertinti, koks siūlomos veiklos įnašas jos specifiniams tikslams įgyvendinti, ir veiklos programos atveju – ar suderinamos ją sudarančios priemonės,
– patikrinti, ar administracinės ir finansinės priemonės tinka veiksmingam veiklos įgyvendinimui užtikrinti,
– nustatyti tikslias atitinkamo fondo ar fondų paramos teikimo taisykles <…>.
Komisija priima sprendimą dėl fondų paramos <…>, tik jei tenkinamos šiame straipsnyje reikalaujamos sąlygos <…>“. (Neoficialus vertimas)
9 Reglamento Nr. 4253/88 24 straipsnyje „Paramos sumažinimas, sustabdymas ir nutraukimas“ nurodyta:
„1. Jeigu paaiškėja, kad veikla arba priemonė nepateisina dalies arba visos jai skirtos finansinės paramos, Komisija partnerystės pagrindu atlieka atitinkamą patikrinimą, visų pirma prašydama, kad valstybė narė arba šiai veiklai įgyvendinti jos paskirtos institucijos per nustatytą terminą pateiktų savo pastabas.
2. Po šio patikrinimo Komisija gali sumažinti arba sustabdyti atitinkamai veiklai arba priemonei skirtą paramą, jeigu atlikus patikrinimą nustatomas pažeidimas arba esminis pakeitimas, turintis įtakos veiklos arba priemonės pobūdžiui arba jos įgyvendinimo sąlygoms, dėl kurio nebuvo prašoma Komisijos patvirtinimo.
3. Bet kuri nepagrįstai gauta suma turi būti grąžinta Komisijai <...>“ (Neoficialus vertimas)
10 Galiausiai Reglamento Nr. 4253/88 25 straipsnio, susijusio su fondų paramos įgyvendinimo priežiūra, 5 dalyje nurodyta:
„Priežiūros komitetas <…>, neviršydamas turimų biudžeto lėšų ir laikydamasis biudžeto taisyklių, koreguoja parengtą finansavimo planą, įskaitant galimą lėšų perskirstymą tarp Bendrijos finansavimo šaltinių ir iš to išplaukiančius paramos dydžio pakeitimus. <…>
Apie šiuos pakeitimus nedelsiant pranešama Komisijai ir atitinkamai valstybei narei. Jie taikomi gavus Komisijos ir atitinkamos valstybės narės patvirtinimą, kuris turi būti pateiktas per dvidešimt darbo dienų nuo šio pranešimo gavimo, kurio datą patvirtina Komisija pateikusi gavimo patvirtinimą.
Sprendimą dėl kitų pakeitimų priima Komisija bendradarbiaudama su atitinkama valstybe nare, gavusi priežiūros komiteto nuomonę.“ (Neoficialus vertimas)
Ginčo aplinkybės
Sprendimai dėl finansinės paramos suteikimo
11 1994 m. gruodžio 14 d. Sprendimu C(94) 3379 Komisija bendrojo programavimo dokumento forma patvirtino laikotarpiui nuo 1994 m. iki 1996 m. Bendrijos paramos sistemą ir veiklos programą struktūrinei Bendrijos paramai regionuose, priskirtuose Tikslui Nr. 2 Vokietijos Šiaurės Reino-Vestfalijos žemė. Šis sprendimas buvo kelis kartus iš dalies pakeistas ir jo galutinėje redakcijoje buvo nuspręsta iš ERPF suteikti finansinę paramą, kurios visa suma yra 241 292 000 eurų, o projektams įgyvendinti nustatytą terminą pratęsti iki 2000 m. gruodžio 31 dienos.
12 1995 m. liepos 11 d. Sprendimu C (95) 1427 Komisija suteikė Bendrijos finansinę paramą su Vokietijos Šiaurės Reino-Vestfalijos žeme susijusiai veiklos programai, kuri buvo pradėta pagal Bendrijos iniciatyvą MVĮ (mažos ir vidutinės įmonės) ir apima laikotarpį nuo 1994 m. iki 1999 metų. Šis sprendimas buvo kelis kartus pakeistas. Šio sprendimo galutinėje redakcijoje nurodyta, kad visa ERPF finansinės paramos suma yra 8 206 000 eurų.
13 1995 m. liepos 27 d. Sprendimu C (95) 1738 Komisija suteikė Bendrijos finansinę paramą laikotarpiui nuo 1994 m. lapkričio 28 d. iki 1997 m. gruodžio 31 d. veiklos programai, kuri buvo pradėta pagal Bendrijos iniciatyvą Resider II, siekiant ekonominės Šiaurės Reino-Vestfalijos žemės juodosios metalurgijos teritorijų pertvarkos. Šis sprendimas buvo kelis kartus iš dalies pakeistas. Minėto sprendimo galutinėje redakcijoje numatyta, kad programos trukmė pratęsta iki 1999 m. gruodžio 31 d. ir kad visa finansinės paramos suma yra 152 184 777 eurai, suteikiant 75 063 840 eurų iš ERPF.
14 1995 m. liepos 27 d. Sprendimu C (95) 1739 Komisija pritarė finansinės paramos laikotarpiui nuo 1994 m. lapkričio 28 d. iki 1997 m. gruodžio 31 d. suteikimui veiklos programai vykdant bendrą iniciatyvą Rechar II, kuria siekiama pertvarkyti Šiaurės Reino-Vestfalijos žemės kasyklas. Šis sprendimas taip pat buvo kelis kartus iš dalies pakeistas. Jo galutinėje redakcijoje nurodyta, kad paramos teikimo laikotarpis pratęstas iki 1999 m. gruodžio 31 d. ir kad ERPF paramos suma yra 52 237 708 eurai.
15 1997 m. gegužės 7 d. Sprendimu C (97) 1120 Komisija bendrojo programavimo dokumento forma patvirtino Bendrijos paramos sistemą ir veiklos programą laikotarpiui nuo 1997 m. sausio 1 d. iki 1999 m. gruodžio 31 d., susijusią su struktūrine Bendrijų parama su Tikslu Nr. 2 susijusiems Vokietijos Šiaurės Reino-Vestfalijos žemės regionams. Šis sprendimas buvo kelis kartus iš dalies pakeistas ir jo galutinėje redakcijoje buvo nuspręsta iš ERPF suteikti finansinę paramą, kurios visa suma yra 324 534 806 eurai, o projektų įgyvendinimui nustatytą terminą pratęsti iki 2002 m. rugsėjo 30 dienos.
16 1994 m. gruodžio 14 d. Sprendimo C (94) 3379 ir 1997 m. gegužės 7 d. Sprendimo C (97) 1120 4 straipsnyje numatyta, kad detali informacija dėl finansinės paramos, įskaitant fondo paramą, suteikimo įvairioms prioritetinėms sritims bei priemonėms numatyta kiekvienai programai sudarytame finansavimo plane. Kitų trijų nurodytų sprendimų dėl paramos suteikimo 2 straipsnio antrojoje pastraipoje nurodyta, kad finansinės paramos, įskaitant fondo įnašą įvairioms paprogramėms ir programas sudarančioms priemonėms, suteikimo taisyklės nurodytos kiekvieno šių sprendimų priede esančiame finansavimo plane. Įvairių programų finansavimo planai suskirstyti pagal prioritetines sritis ir priemones.
Administracinė procedūra
17 Atsižvelgusi į struktūrinių fondų finansuojamų programų, susijusių su programavimo laikotarpiu nuo 1994 m. iki 1999 m., užbaigimą 1999 m. gruodžio 31 d., Komisija 1999 m. rugsėjo 9 d. patvirtino struktūrinių fondų veiklos priemonių finansavimo užbaigimo (1994–1999 m.) gaires (toliau – gairės) ir jas pateikė valstybės narėms. Pagal gairių versiją vokiečių kalba:
„6. Finansavimo planai
6.1 Finansavimo planas negali būti keičiamas po galutinės įsipareigojimams prisiimti nustatytos datos.
6.2 Programos turi būti baigiamos finansuoti remiantis galiojančia finansavimo plano versija (apskritai tai yra finansavimo planas, suskirstytas į tris lygius, t. y. programa, paprogramė, priemonė). Valstybių narių parengtos atskaitos turi būti tokios pat išsamios, kaip ir prie sprendimų dėl veiklos priemonių patvirtinimo pridėti finansavimo planai, todėl paprastai jose turi būti nurodytos realiai patirtos išlaidos, suskirstytos pagal priemones.
Kiekvieno fondo įnašas kiekvienai priemonei gali viršyti 20 %, tik jeigu nepadidinama visa galiojančiame finansavimo plane nustatyta paprogramės suma.
Tačiau priemonių padidėjimas paprogramėse negali viršyti 10 % kiekvieno fondo įnašo į visą finansavimo plane numatytos minėtos paprogramės sumą.
Reikia pažymėti, kad lankstumo išlyga taikoma tik to paties fondo atžvilgiu ir kad nesant paprogramės 10 % lankstumas taikomas programos lygmeniu.“
18 Kad būtų sumažintas prašymų pakeisti programas arba finansavimo planus skaičius, Komisijos atstovas Tikslo Nr. 2 priežiūros komitete per 1999 m. lapkričio 11 ir 12 d. šio komiteto susirinkimus paragino valstybes nares dažniau naudotis gairių 6.2 punkte nurodyta lankstumo išlyga.
19 Išnagrinėjusios projektus, kuriems prašymai finansuoti buvo pateikti per paskutinį 1999 m. ketvirtį, už programas atsakingos Vokietijos valdžios institucijos nustatė, kad buvo pateiktas vienas prašymas tam tikroms numatytoms priemonėms suteikti per didelį finansavimą, palyginti su šiuo atžvilgiu finansavimo planuose suteiktomis lėšomis, o kitoms priemonėms buvo prašoma mažesnių, nei numatyta sumų. Todėl nacionalinės valdžios institucijos nusprendė tarp kiekvienos programos įvairių priemonių perskirstyti lėšas taip, kad lėšos, nepanaudotos priemonėms, kurioms jos buvo numatytos, būtų panaudotos su kitomis priemonėmis susijusiems projektams finansuoti. Taip perskirsčius nebuvo viršyta visa kiekvienai programai suteiktos paramos suma, bet buvo padidinta su tam tikromis prioritetinėmis sritimis susijusi suma ir sumažinta su kitomis sritimis susijusi suma.
20 Įgyvendinant programas, ERPF finansinis įnašas buvo sumokėtas dalimis pagal prašymus sumokėti ir prie programų pridėtas taikymo taisykles. Įgyvendinus programas, Vokietijos Federacinė Respublika paprašė Komisijos pervesti likusią kiekvienai programai skirtą sumą.
21 2003 m. birželio 3 d. laišku Komisija nurodė Vokietijos Federacinei Respublikai, kad remiantis gairių 6.2 punkte numatyta lankstumo išlyga perskirstyti lėšas galima tik tarp tai pačiai prioritetinei sričiai priskirtų priemonių ir kad draudžiama perskirstyti tarp sričių.
22 2004 m. vasario 25 d. laišku Vokietijos Federacinė Respublika atsakė į 2003 m. birželio 3 d. Komisijos laišką ir ginčijo jame nurodytą gairių 6.2 punkto aiškinimą.
23 2004 m. kovo 23 d. laišku dėl visų programų, kurioms buvo suteikta Bendrijos finansinė parama, Komisijos generalinis direktoratas (GD) „Regioninė politika“ pranešė Vokietijos Federacinei Respublikai, kad neketina toliau prieštarauti dėl lankstumo išlygos taikymo. GD „Regioninė politika“ pranešė, kad todėl likusi ERPF suteiktų asignavimų dalis bus išmokėta. Vokietijos Federacinė Respublika į šį laišką atsakė 2004 m. balandžio 26 d. laišku, prašydama Komisijos jai atsiųsti pranešimus apie finansavimo kiekvienai programai baigimą.
Ginčijami sprendimai
24 2006 m. rugsėjo 25 d. Sprendimu C (2006) 4193 galutinis Komisija sumažino 5 488 569,24 euro ERPF paramą, suteiktą Tikslo Nr. 2 1997–1999 m. programai Šiaurės Reino-Vestfalijos žemė.
25 2006 m. rugsėjo 25 d. Sprendimu C (2006) 4194 galutinis Komisija sumažino 2 268 988,33 euro ERPF paramą, suteiktą 1994–1999 m. veiklos programai Resider – Šiaurės Reino-Vestfalijos žemė.
26 2006 m. lapkričio 3 d. Sprendimu C (2006) 5163 galutinis Komisija sumažino 981 529,62 euro ERPF paramą, suteiktą Šiaurės Reino-Vestfalijos žemės veiklos programai vykdant bendrą iniciatyvą VMĮ.
27 2006 m. lapkričio 3 d. Sprendimu C (2006) 5164 galutinis Komisija sumažino 2 322 116,26 euro ERPF paramą, suteiktą Šiaurės Reino-Vestfalijos žemės veiklos programai vykdant bendrą iniciatyvą Rechar II.
28 2007 m. birželio 25 d. Sprendimu C (2007) 2619 galutinis Komisija sumažino 5 958 401,64 euro ERPF paramą, suteiktą Šiaurės Reino-Vestfalijos žemės Tikslo Nr. 2 veiklos programai.
29 Šiuose penkiuose sprendimuose (toliau – ginčijami sprendimai) Komisija Bendrijos paramos sumažinimą motyvavo vienodai. Komisija nurodė, kad iš principo Bendrijos lėšomis subsidijuojamos programos turėjo būti įgyvendintos pagal jos priimtus sprendimus dėl paramos suteikimo ir patvirtintas finansines lenteles ir kad nebuvo galima daryti jokių pakeitimų po galutinės įsipareigojimams prisiimti numatytos datos, nes programavimo laikotarpis jau buvo pasibaigęs. Komisija nurodė, jog nors artėjo laikotarpio pabaiga, vis dėlto paaiškėjo, kad nacionalinės valdžios institucijos įgyvendinant programas negalės užtikrinti tokio paties įvykdymo lygio, koks nurodytas sprendimų dėl patvirtinimo prieduose esančiose finansinėse lentelėse, ir kad todėl ji nurodė savo tarnyboms ir pranešė valstybėms narėms, kad baigiant mokėti paramą pagal gairių 6.2 punktą bus taikomas tam tikras lankstumas. Tačiau, Komisijos nuomone, viršijant gairių 6.2 punkte nustatytas ribas buvo padarytas esminis pakeitimas Reglamento Nr. 4253/88 24 straipsnio 2 dalies prasme, dėl kurio valstybės narės turėjo pateikti prašymą vėliausiai paskutinę įsipareigojimams prisiimti numatytą dieną. Kalbėdama apie gairių 6.2 punkte numatyto lankstumo apimtį, Komisija nurodė, kad minėtame punkte leidžiama taikyti finansinį lankstumą tik tarp priemonių, priklausančių tai pačiai prioritetinei sričiai, nes jei būtų įtvirtintas lankstumas tarp prioritetinių sričių, būtų leidžiama pakeisti finansavimo planuose nustatytas sumas. Ji tvirtino, kad gairių versijose anglų ir prancūzų kalbomis nurodyta, kad lankstumas taikomas trijuose lygiuose (programa, paprogramė arba prioritetinė sritis ir priemonė) ir kad, net jei versijoje vokiečių kalba nurodytos tik paprogramės, laikantis vienodo požiūrio principo, ji negali taikyti gairių skirtingai atsižvelgiant į tai, ar nagrinėjamos programos susijusios su Vokietijos Federacine Respublika, ar kitomis valstybėmis narėmis. Galiausiai Komisija tvirtino, kad šiuo atveju, priešingai nei tvirtino nacionalinės valdžios institucijos, nagrinėjamos programos buvo suskirstytos į tris lygius, t. y. programa, paprogramės arba prioritetinės sritys ir priemonės, ir kad minėtos valdžios institucijos, finansinėse lentelėse nurodydamos sritis ir paprogrames, o ne kartu su ERPF finansuojamas priemones atitinkančias sumas, pačios manė, kad prioritetinės sritys sudaro paprogrames.
30 Komisija padarė išvadą, kad nagrinėjama Bendrijos parama turėjo būti sumažinta motyvuojant tuo, kad nacionalinės valdžios institucijoms nesilaikant finansinių lentelių ir viršijant lankstumo ribas, buvo padaryti esminiai pakeitimai, kurių ji nebuvo prašoma patvirtinti.
Procesas ir šalių reikalavimai
31 2006 m. gruodžio 4 d. (bylose T‑349/06 ir T‑371/06), 2007 m. sausio 15 d. (bylose T‑14/07 ir T‑15/07) ir 2007 m. rugsėjo 4 d. (byloje T‑332/07) Pirmosios instancijos teismui pateiktais pareiškimais Vokietijos Federacinė Respublika pareiškė šiuos ieškinius.
32 2008 m. sausio 16 d. Pirmosios instancijos teismo ketvirtosios kolegijos pirmininko nutartimi bylos T‑349/06, T‑371/06, T‑14/07 ir T‑15/07 buvo sujungtos, kad būtų bendrai vykdoma žodinė proceso dalis bei priimtas sprendimas pagal Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento 50 straipsnį.
33 Vokietijos Federacinė Respublika Pirmosios instancijos teismo prašo:
– panaikinti ginčijamus sprendimus,
– priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.
34 Komisija Pirmosios instancijos teismo prašo:
– atmesti ieškinį,
– priteisti iš Vokietijos Federacinės Respublikos bylinėjimosi išlaidas.
Dėl teisės
35 Atsižvelgdamas į šių bylų tarpusavio ryšį ir išklausęs šalis, Pirmosios instancijos teismas mano, jog tikslinga sujungti T‑332/07 bylą su bylomis T‑349/06, T‑371/06, T‑14/07, T‑15/07, kad būtų priimtas sprendimas pagal Procedūros reglamento 50 straipsnį.
36 Vokietijos Federacinė Respublika iš esmės remiasi bendru visoms byloms pagrindu, susijusiu su Reglamento Nr. 4253/88 24 straipsnio pažeidimu. Šiuo atžvilgiu ji priekaištauja Komisijai, pirma, dėl to, kad ši manė, jog nacionalinės valdžios institucijų atlikti lėšų perskirstymai buvo „esminiai pakeitimai“, kurių ji nepatvirtino, ir, antra, dėl to, kad ji nepasinaudojo šios nuostatos jai suteikta diskrecija nuspręsti, ar finansinė parama pagrįsta.
37 Be to, byloje T‑332/07 Vokietijos Federacinė Respublika remiasi pagrindu, susijusiu su faktinių aplinkybių vertinimo klaida, kurią reikia išnagrinėti pirmiausia.
Dėl pagrindo, susijusio su byloje T‑332/07 nurodyta faktinių aplinkybių vertinimo klaida
Šalių argumentai
38 Vokietijos Federacinė Respublika tvirtina, kad Komisija klaidingai įvertino faktines aplinkybes byloje T‑332/07 ginčijamo sprendimo 17 konstatuojamojoje dalyje manydama, kad ERPF išlaidos nagrinėjamoje programoje numatytų priemonių daliai, t. y. 3.1, 3.3 ir 5.1 priemonės, buvo mažesnės nei nurodytos galiojančiame finansavimo plane. Ji teigia, kad prašymas buvo pateiktas dėl viso turimos sumokėti sumos likučio sumokėjimo ir kad dėl šių priemonių nebuvo pateiktas prašymas suteikti tik vieną ERPF paramos dalį, palyginti su nustatyta finansavimo dalimi. Ji tvirtina, kad galutiniai gavėjai iš Vokietijos valdžios institucijų gavo daug didesnes sumas, nei Komisija buvo nusprendusi sumokėti, nes nacionalinė įnašo į bendrą finansavimą dalis tam tikrais atvejais buvo padidinta. Todėl ji mano, kad Komisija turėjo sumokėti ERPF įnašą, atitinkantį numatytą finansavimo plane, pagal tai, ko buvo prašoma.
39 Komisija neigia, kad ji padarė faktinių aplinkybių vertinimo klaidą.
Pirmosios instancijos teismo vertinimas
40 Reikia pripažinti, kad vienintelis šios bylos medžiagoje esantis dokumentas, kuriame detaliai nurodytos realiai patirtos išlaidos, suskirstytos priemonių lygmeniu, kaip numatyta gairių 6.2 punkte, yra ginčijamo sprendimo priede esanti lentelė. Tačiau atrodo, kad šį dokumentą bent iš dalies parengė Komisija, nes jame nurodytos ir sumos, kurias ji nusprendė sumokėti išnagrinėjusi prašymą sumokėti paramą. Iš to matyti, kad, nesant kitų įrodymų, Pirmosios instancijos teismas negali išnagrinėti, ar minėtame prašyme sumokėti, ir visų pirma išlaidų atskaitoje Vokietijos Federacinė Respublika, kaip ji teigia, prašė sumokti visą finansavimo plane nagrinėjamoms priemonėms numatytą ERPF įnašą, ar, kaip teigia Komisija, jame ji nurodė mažesnes sumas nei numatytos minėtame plane. Bet kuriuo atveju net darant prielaidą, kad ginčijamo sprendimo priede esančioje lentelėje nurodyta Vokietijos Federacinės Respublikos prašyme sumokėti Komisijai pateikta realiai patirtų išlaidų atskaita, reikia pripažinti, jog iš to aiškiai matyti, kad Vokietijos Federacinė Respublika joje nurodė, kad gavėjai gavo iš ERPF mažesnes nei numatytos finansavimo plane sumas.
41 Reikia pridurti, jog teiginio, kad gavėjai iš Vokietijos valdžios institucijų gavo daug didesnes sumas nei sumas, kurias nusprendė sumokėti Komisija, nepakanka įrodyti, kad vertindama faktines aplinkybes ši padarė klaidą. Iš tiesų Komisija neginčija šios aplinkybės ir ginčijamo sprendimo 17 konstatuojamojoje dalyje pati teigia, kad nagrinėjamoms priemonėms įgyvendinti iš viso buvo patirta daugiau išlaidų, nei numatyta finansavimo plane. Tačiau nors, nepaisant šio išlaidų padidinimo, Vokietijos valdžios institucijos prašyme sumokėti nurodė mažesnes sumas nei numatytos finansavimo plane, Vokietijos Federacinė Respublika negali kaltinti Komisijos vertinant faktines aplinkybes padarius klaidą, nes ji savo sprendimą priima remdamasi minėtu prašymu sumokėti. Kadangi Vokietijos Federacinė Respublika neįrodė, kad savo prašyme sumokėti ji nurodė ERPF įnašo sumą, atitinkančią numatytąją finansavimo plane, šis pagrindas negali būti pripažintas pagrįstu.
Dėl pagrindo, susijusio su Reglamento Nr. 4253/88 24 straipsnio pažeidimu
Šalių argumentai
42 Vokietijos Federacinė Respublika tvirtina, kad Komisija pažeidė Reglamento Nr. 4253/88 24 straipsnį, nes ji sumažino nagrinėjamą finansinę paramą, nors nebuvo įvykdytos šioje nuostatoje numatytos sąlygos.
43 Pirmiausia Vokietijos Federacinė Respublika teigia, kad finansavimo planai yra orientacinio pobūdžio ir pagal savo pobūdį jie yra laikini. Ji mano, kad dėl šios priežasties kiekvieno pakeitimo nereikia laikyti esminiu. Jos nuomone, veiklos programos pakeitimai yra esminiai, tik jei jie daro įtaką bendrai programos struktūrai ar kliudo įgyvendinti Komisijos sprendime dėl Bendrijos paramos patvirtinimo numatytus plėtros tikslus.
44 Dėl nagrinėjamų atvejų ji mano, kad nacionalinės valdžios institucijų atliktas lėšų perskirstymas nei kiekybiniu, nei kokybiniu atžvilgiu negali būti laikomas esminiu pakeitimu. Taigi ji tvirtina, kad minėtas perskirstymas, atitinkantis tik labai nedidelę visos iš ERPF suteiktos Bendrijos paramos procentinę dalį, nesudarė kliūčių įgyvendinant tikslus, kurių siekiama Komisijos patvirtintomis programomis, ir nepakeitė nei bendros ERPF finansinės paramos sumos, nei ERPF įnašo įvairioms priemonėms dalies. Todėl ji mano, kad jis neviršija sprendime suteikti paramą nustatyto teisinio ir finansinio pagrindo.
45 Antra, Vokietijos Federacinė Respublika ginčija ginčijamuose sprendimuose nurodytą Komisijos teiginį, kad nepateikus prašymo pakeisti sprendimus suteikti paramą, finansinių lentelių nesilaikymas, viršijant remiantis lankstumo išlyga leistinas ribas, turi būti laikomas esminiu pakeitimu, nes juo pakeičiama įvairių prioritetinių sričių ar priemonių svarba. Šiuo atžvilgiu ji tvirtina, kad Komisija negalėjo laikytis nuomonės, jog padarytas lėšų perskirstymas yra esminis pakeitimas remdamasi tik tuo, kad jis neatitinka gairių. Ji tvirtina, kad gairėmis siekiama tik apibrėžti pakeitimus, kurie gali būti atliekami neprašant Komisijos patvirtinimo, ir jose neapibrėžiama, ką apima esminis pakeitimas ir ko neapima.
46 Taigi ji teigia, kad gairės neleidžia paaiškinti, kodėl 20 % fondo finansinio įnašo perskirstymas tarp priemonių nėra esminis pakeitimas Reglamento Nr. 4253/88 24 straipsnio prasme, nors toks būtų perskirstant tarp programos sričių. Gairėse taip pat nenurodyta, kodėl sričių nustatymas yra toks svarbus įgyvendinant programas, kad siekiant nustatyto tikslo tarp įvairioms sritims priklausančių priemonių neturi būti atliekamas lėšų perskirstymas. Be to, Vokietijos Federacinė Respublika mano, kad remiantis gairėmis negalima išsiaiškinti, kokiomis sąlygomis ERPF parama nebepateisinama, ir nustatyti, ar numatytų ribų viršijimas visais atvejais turi būti laikomas esminiu pakeitimu bei, jei taip būtų, sužinoti to motyvus.
47 Trečia, Vokietijos Federacinė Respublika tvirtina, kad bet kuriuo atveju Komisija negalėjo prieštarauti atliktam lėšų perskirstymui, nes jis atitiko gaires, ir kad ji pranešė valstybėms narėms, jog leis formaliai nepatvirtintus, bet jas atitinkančius pakeitimus. Grįsdama šį teiginį, Vokietijos Federacinė Respublika nurodo, kad nagrinėjamos programos nebuvo suskirstytos į paprogrames ir kad todėl lankstumo išlyga turi būti suprantama taip, kad gairių 6.2 punkto trečiojoje pastraipoje numatyta 10 % paprogramės sumos riba taikytina arba vienam ir tam pačiam fondui, arba visai atitinkamai programai. Ji mano, kad net jei remtumėmės griežčiausiu iš šių dviejų aiškinimu, tai tik reikštų, kad padidinimas neturi lemti ERPF finansinės paramos padidinimo. Ji tvirtina, kad prašymuose sumokėti likusią dalį šių ribų buvo laikomasi.
48 Kalbėdama apie ginčijamuose sprendimuose minimą argumentą, kad, atsižvelgiant į gairių versijas skirtingomis kalbomis, „programos sritys“ turi būti prilyginamos gairėse nurodytoms „paprogramėms“, Vokietijos Federacinė Respublika tvirtina, kad gairių 6.2 punkte nurodyta lankstumo išlyga turi būti vertinama atsižvelgiant į jos kontekstą ir aiškinama pagal teisės aktų, kuriems ji priklauso, prasmę ir tikslus (2003 m. sausio 9 d. Teisingumo Teismo sprendimo Givane ir kt., C‑257/00, Rink. p. I‑345, 37 punktą).
49 Taigi ji pabrėžia, jog norint nustatyti, ar, nesant paprogramių, programų ar prioritetinių sričių lygmeniu turi būti taikoma lankstumo išlyga, reikia išnagrinėti paprogramių ir programos sričių reikšmę sudarant programas.
50 Šiuo klausimu ji tvirtina, kad, pirma, paprogramės yra numatytos tik prireikus vieną programos dalį atskirti nuo likusių jos dalių, pavyzdžiui, kai programai yra skirta finansinė parama iš kelių struktūrinių fondų, ir mano, kad todėl gairių 6.2 punkte įtvirtintas draudimas tarp paprogramių perskirstyti lėšas turi būti laikomas draudimu perskirstyti iš skirtingų struktūrinių fondų arba skirtingiems šalies regionams suteiktą finansavimą. Ji teigia, jog kadangi šiuo atveju lėšos nebuvo perskirstytos tarp skirtingų fondų, nėra pagrindo apriboti perskirstymą tarp prioritetinių sričių.
51 Antra, ji tvirtina, jog kadangi Bendrijos teisėje nenumatyta jokia pareiga skirtingoms prioritetinėms sritims suteikti maksimalias sumas, nėra nei būtina, nei logiška apriboti gairių 6.2 punkte įtvirtintos lankstumo išlygos taikymą programos sričių lygmeniu.
52 Trečia, ji tvirtina, kad programos sritys buvo nustatytos daug anksčiau, nei Komisija priėmė gaires, ir kad todėl, jei Komisija pageidautų taikyti lankstumo išlygą tik tarp prioritetinių sričių, ji turėtų atsižvelgti į jų apibrėžimo kriterijus.
53 Bet kuriuo atveju Vokietijos Federacinė Respublika tvirtina, kad ginčijamuose sprendimuose Komisijos pateikti argumentai siekiant padaryti išvadą, kad buvo viršytos gairių 6.2 punkte numatytos ribos, yra klaidingi. Taigi ji teigia, pirma, kad ginčijamuose sprendimuose nurodytose anketose nepateikiama jokios informacijos, kuria remiantis būtų galima daryti išvadą, jog „sritis“ galima prilyginti „paprogramėms“, ir kad Reglamento Nr. 4253/88 8 straipsnio 3 dalyje, kuria remėsi Komisija atsiliepime į ieškinį, nenumatyta, kad reikia taip atskirti prioritetines sritis, kad ginčijamas lėšų perskirstymas būtų esminis pakeitimas. Antra, ji teigia, kad nuoroda į gairių versijas kitomis kalbomis nėra pakankamas motyvas, nes versija vokiečių kalba yra vienareikšmiška, o versijos anglų ir prancūzų kalbomis neleidžia įtikinamai palaikyti Komisijos aiškinimo. Be to, nuoroda į programų baigimą kitose valstybėse narėse taip pat nėra pakankamas motyvas, nes Vokietijos Federacinė Respublika neturi duomenų apie šias programas ir negali vertinti jų teisėtumo.
54 Ketvirta, Vokietijos Federacinė Respublika mano, kad tuo atveju, jei atliktiems pakeitimams nebūtų taikomos gairės, Komisija būtų turėjusi išanalizuoti, ar jie yra esminiai, ir jei taip, ar jie pateisina Bendrijos paramos sumažinimą. Jos manymu, bet kuriuo atveju vien pakeitimo laikymas esminiu nepateisina paramos sumažinimo, nes jo nepateikimas iš anksto Komisijai yra paprastas procedūros taisyklių pažeidimas. Bylose T‑349/06, T‑371/06, T‑14/07 ir T‑15/07 ji konkrečiau teigia, kad proporcingumo principas nepateisina, kad Komisija sumažindama nagrinėjamoms programoms suteiktą finansinę paramą remtųsi formos ar procedūros taisyklių pažeidimu.
55 Taigi ji mano, kad Komisija turėjo išnagrinėti, ar nereikėjo suteikti leidimo lėšų perskirstymui, atliktam atsižvelgiant į tai, kad visų pirma juo nebuvo pažeistas bendras programų ir Bendrijos įnašo tikslas ir kad jis apėmė mažesnes nei kituose Komisijos anksčiau patenkintuose prašymuose atlikti pakeitimus nurodytas sumas. Bylose T‑349/06, T‑371/06, T‑14/07 ir T‑15/07 Vokietijos Federacinė Respublika teigia, jog Komisija taip pat turėjo atsižvelgti į tai, kad, pirma, nuo 1999 m. spalio mėn. vidurio ji negalėjo išnagrinėti naujų prašymų atlikti pakeitimus ir, antra, kad pateikusi gaires ji sukėlė nacionalinės valdžios institucijoms teisėtų lūkesčių, jog orientacinius finansavimo planus jos gali įgyvendinti reikiamai lanksčiai.
56 Pirma, kalbėdama apie tai, kad atliekant lėšų perskirstymą nebuvo pažeisti bendrų programų ir Bendrijos įnašo tikslai, Vokietijos Federacinė Respublika visų pirma teigia, kad jei lėšas naudojant kitaip, nei numatyta sprendime dėl patvirtinimo, nurodyti tikslai gali būti pasiekti geriausiomis arba analogiškomis sąlygomis, Komisija neturėtų sudaryti sunkumų plėtros tikslui įgyvendinti sustabdydama patvirtinto bendro finansavimo teikimą. Be to, Vokietijos Federacinė Respublika mano, kad ginčijami sprendimai prieštarauja partnerystės principui, nes dėl finansavimo planų griežtumo nacionalinės valdžios institucijoms sudaro kliūčių prisiimti atsakomybę dėl konkretaus lėšų naudojimo per paskutinį programavimo laikotarpio ketvirtį. Šiuo klausimu ji nurodo, kad ERPF finansavimu siekiama ne skatinti Komisijos projektus, bet paremti valstybių narių projektus, ir kad taikant programas būtinas tam tikras lankstumas, nes apie įgyvendinamus projektus vykdant programą iš anksto nežinoma.
57 Antra, Vokietijos Federacinė Respublika tvirtina, jog dėl to, kad Komisija 1999 m. pabaigoje negalėjo išnagrinėti prašymų atlikti pakeitimus, nacionalinės valdžios institucijos turėjo ir toliau nagrinėti pateiktus projektus, negalėdamos pasitelkti Komisijos tarnybų, ir taip buvo būtent baigiant programavimą, kai pateikiama didžiausia projektų dalis. Ji mano, kad negalėjimas nuo 1999 m. spalio vidurio iki gruodžio pabaigos pakeisti programų būtų lėmęs netenkinantį programų užbaigimą, o tai prieštarautų Bendrijos interesui.
58 Trečia, dėl to, kad Komisija pateikdama gaires nacionalinės valdžios institucijoms sukėlė teisėtų lūkesčių, kad orientacinius finansavimo planus jos gali įgyvendinti lanksčiai, Vokietijos Federacinė Respublika tvirtina, jog Komisija turėjo atsižvelgti į tai, kad ji pati ragino valstybes nares nepateikti prašymų atlikti pakeitimus, kad gairių versija vokiečių kalba akivaizdžiai galėjo būti aiškinama tik kaip leidžianti atlikti lėšų perskirstymą tarp programos sričių ir kad baigiant programas ji suteikė sritims tokią reikšmę, kurios šios neturėjo jas tvirtinant.
59 Komisija ginčija visus šiuos argumentus.
Pirmosios instancijos teismo vertinimas
60 Pirma, dėl Vokietijos Federacinės Respublikos teiginio, kad finansavimo planai yra tik orientaciniai ir laikini, reikia nurodyti, kad iš teismo praktikoje išaiškintų taikytinų teisės aktų matyti, jog, kaip teigia Komisija, visa struktūrinių fondų suteikta finansinė parama turi būti naudojama pagal ją patvirtinantį sprendimą, o būtent pagal šio sprendimo priede esančią finansinę lentelę, nes ji yra programavimo priemonė, atspindinti Komisijos ir nacionalinės valdžios institucijų bendru sutarimu patvirtintą poziciją.
61 Taigi pirmiausia reikia nurodyti, kad kitaip nei Reglamento Nr. 2052/88 8–10 ir 11 a straipsniai ir Reglamento Nr. 4253/88 8 straipsnio 3 dalis, susiję su Bendrijos paramos sistema, pastarojo reglamento nuostatoje, susijusioje su veiklos programomis, t. y. 14 straipsnyje, nenumatyta, kad prie prašymo pridedamas finansavimo planas yra tik orientacinis.
62 Antra, iš Reglamento Nr. 4253/88 21 straipsnio 1 dalies, pagal kurią finansinė parama turi būti sumokama pagal biudžetinius įsipareigojimus, matyti, kad finansinė parama turi būti baigta teikti remiantis galiojančiu finansavimo planu (2007 m. birželio 27 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Nuova Gela Sviluppo prieš Komisiją, T‑65/04, Rink. p. II‑0000, 36 ir 37 punktai). Toks pats reikalavimas įtvirtintas ir 1994 m. gruodžio 14 d. Sprendimo C (94) 3379 bei 1997 m. gegužės 7 d. Sprendimo C (97) 1120 4 straipsnyje, taip pat kitų sprendimų suteikti paramą 2 straipsnio antrojoje pastraipoje (žr. šio sprendimo 16 punktą).
63 Trečia, reikia pažymėti, kad Reglamento Nr. 4253/88 25 straipsnio 5 dalyje numatyta procedūra, kurios reikia laikytis norint padaryti finansavimo planų pakeitimus. Taigi šioje nuostatoje numatyta, kad sprendimą dėl finansavimo planų pakeitimų turi priimti arba priežiūros komitetas, arba Komisija bendradarbiaudama su valstybe nare, gavusi priežiūros komiteto nuomonę. Tuo atveju, kai sprendimą dėl pakeitimų priima priežiūros komitetas, apie juos nedelsiant turi būti pranešama Komisijai ir suinteresuotajai valstybei narei ir jie taikomi tik gavus tiek Komisijos, tiek valstybės narės patvirtinimą. Remiantis teismo praktika, vien šios nuostatos nesilaikymas gali pagrįsti finansinės paramos sumažinimą (pagal analogiją žr. 2006 m. lapkričio 22 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Italija prieš Komisiją, T‑282/04, Rink. p. II‑0000, 72 ir 78 punktus).
64 Iš to matyti, kad, priešingai nei tvirtina Vokietijos Federacinė Respublika, Komisijos patvirtinto finansavimo plano pakeitimai, padaryti be jos sutikimo, iš esmės lemia nagrinėjamai programai suteiktos paramos sumažinimą, nepaisant jų kiekybinės ar kokybinės svarbos.
65 Antra, iš šio sprendimo 60–64 punktuose nurodytų vertinimų aišku, kad Vokietijos Federacinės Respublikos argumentai, pateikti siekiant užginčyti faktą, jog gairėse numatytų ribų viršijimo gali pakakti manyti, kad ginčijamas lėšų perskirstymas yra esminis pakeitimas, turi būti atmesti, nes bet kuriuo atveju Reglamento Nr. 4253/88 24 straipsnio taikymas minėtam perskirstymui išplaukia iš taikomų teisės aktų ir sprendimų suteikti paramą.
66 Trečia, kalbant apie Vokietijos Federacinės Respublikos argumentus, kad Komisija negali prieštarauti padarytiems pakeitimams, nes jie atitinka gaires, reikia priminti, pirma, kad Vokietijos valdžios institucijų atliktas lėšų perskirstymas tarp įvairių priemonių nereiškia, jog pagal kiekvieną finansavimo planą priemonėms, kurių suma padidėjo, suteikta suma buvo padidinta daugiau nei 20 %, bet lemia pagal finansavimo planus sritims paskirtų sumų viršijimą. Kita vertus, reikia pripažinti, kad šio sprendimo 17 punkte nurodytoje gairių 6.2 punkto versijoje vokiečių kalba nedaroma jokios nuorodos į prioritetines sritis ir kad a fortiori minėtame punkte aiškiai nenurodyta, jog draudžiama perskirstyti lėšas tarp įvairių sričių. Šiomis aplinkybėmis, siekiant išnagrinėti pateiktų argumentų pagrįstumo klausimą, pagal teismų praktiką reikia atlikti lingvistinį, istorinį, konteksto ir teleologinį gairių 6.2 punkto aiškinimą (dėl metodologijos žr. 2002 m. lapkričio 20 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Lagardère ir Canal+ prieš Komisiją, T‑251/00, Rink. p. II‑4825, 72 ir tolesnius punktus, bei 2005 m. spalio 6 d. Sprendimo Sumitomo Chemical ir Sumika Fine Chemicals prieš Komisiją, T‑22/02 ir T‑23/02, Rink. p. II‑4065, 41 ir tolesnius punktus).
67 Kalbant apie lingvistinį aiškinimą, reikia atsižvelgti į tai, jog kadangi Bendrijos teisės aktai surašyti daugeliu kalbų ir įvairios kalbinės versijos taip pat yra autentiškos, Bendrijos teisės nuostatos aiškinimas reikalauja kalbinių versijų palyginimo (1982 m. spalio 6 d. Teisingumo Teismo sprendimo Cilfit ir kt., 283/81, Rink. p. 3415, 18 punktas ir Sprendimo Sumitomo Chemical ir Sumika Fine Chemicals prieš Komisiją, nurodyto šio sprendimo 66 punkte, 42 punktas). Iš tiesų būtinybė vienodai aiškinti Bendrijos nuostatas neleidžia, kad viena jų kalbinių versijų būtų vertinama atskirai, tačiau reikalauja, kad jos būtų aiškinamos ir taikomos atsižvelgiant į versijas kitomis oficialiosiomis kalbomis (1967 m. gruodžio 5 d. Teisingumo Teismo sprendimą van der Vecht, 19/67, Rink. p. 445 ir 456), net jei tai reiškia, kad nagrinėjama nuostata turi būti aiškinama ir taikoma tokiu būdu, kuris skiriasi nuo tiesioginės ir įprastos žodžių, esančių vienoje ar kitoje kalbinėje versijoje, reikšmės, prieštaraujant teisinio saugumo reikalavimams (šiuo klausimu žr. 1977 m. kovo 3 d. Teisingumo Teismo sprendimo North Kerry Milk Products, 80/76, Rink. p. 425, 11 punktą).
68 Šioje byloje reikia pažymėti, kad iš tiesų egzistuoja skirtumas tarp gairių 6.2 punkto versijos vokiečių kalba ir versijų kitomis kalbomis. Visose versijose minėto punkto pirmojoje pastraipoje nurodyta, kad finansinė parama programoms baigiama teikti remiantis galiojančia finansavimo plano versija ir kad apskritai tai yra planas, suskirstytas į tris lygius. Visose versijose pirmas ir trečias lygiai įvardyti „programa“ ir „priemonės“. Tačiau kalbant apie tarpinį lygį versijoje vokiečių kalba nurodyta tik „paprogramė“ (Unterprogramm), o versijose kitomis kalbomis nurodyta „paprogramė/prioritetinė sritis“ („delprogram/prioriteret“ danų kalba, „sub-programme/priority axis“ anglų kalba, „subprograma/eje prioritario“ ispanų kalba, „alaohjelma/toimintalinja“ suomių kalba, „sous-programme/axe prioritaire“ prancūzų kalba, „subprogramma/prioritaire doelstelling“ olandų kalba, „subprograma/eixo prioritário“ portugalų kalba ir „underprogram/prioriterat område“ švedų kalba). Kitose gairių 6.2 punkto nuostatose nėra skirtumo tarp kalbinių versijų, nes minėto 6.2 punkto antrojoje, trečiojoje ir ketvirtojoje pastraipose visomis kalbomis teikiama nuoroda tik į žodį „paprogramė“.
69 Todėl kyla klausimas, ar gairių versijose kitomis kalbomis nei vokiečių 6.2 punkto pirmojoje pastraipoje teikiama nuoroda į „paprogramė/prioritetinė sritis“ yra būtina, kad šią nuostatą būtų galima suprasti taip, kaip, atrodo, ją suprato valstybės narės, peržiūrėjusios versijas kitomis kalbomis, t. y. ta prasme, kad to paties punkto kitose pastraipose esanti nuoroda tik į „paprogramę“ turi būti suprantama kaip nurodanti taip pat prioritetines sritis. Siekiant atsakyti į šį klausimą, remiantis konteksto, istoriniu ir teleologiniu aiškinimais, reikia nustatyti, ar „paprogramės“ ir „prioritetinės sritys“ iš esmės yra du skirtingi žodžiai tarpiniam programų lygiui nurodyti, kaip teigia Komisija, ar tai dvi visiškai skirtingos programavimo dalys, kurios neturi būti tapatinamos taikant gaires, kaip tvirtina Vokietijos Federacinė Respublika.
70 Antra, aiškinant kontekstą, reikia pažymėti, kad gairių 6.2 punkto kontekstą sudaro ne tik kitos gairių nuostatos, kurios reglamentuoja kitus nei finansinės paramos programoms teikimo baigimas klausimus ir todėl jose nėra 6.2 punkto aiškinimui naudingų elementų, bet taip pat visos nagrinėjamai finansinei paramai taikomos nuostatos ir, visų pirma, sprendimai suteikti paramą. Tačiau nors skaitant minėtais sprendimais patvirtintas programas aišku, kad jos yra sudarytos iš prioritetinių sričių arba prioritetų ir kad jos nesuskirstytos į paprogrames, trijų iš penkių sprendimų suteikti paramą, t. y. 1995 m. liepos 11 d. Sprendimas C (95) 1427, 1995 m. liepos 27 d. Sprendimas C (95) 1738 ir 1995 m. liepos 27 d. Sprendimas C (95) 1739 (žr. šio sprendimo 12–14 punktus) 2 straipsnyje nurodyta, kad finansinės paramos suteikimo sąlygos, įskaitant fondų įnašus į įvairias programas sudarančias paprogrames (Teilprogramm) bei į priemones, yra nustatytos minėtų sprendimų prieduose esančiuose finansavimo planuose.
71 Net jeigu gairėse naudojamas vokiškas žodis (Unterprogramm) nėra identiškas esančiam šio sprendimo 70 punkte minėtuose sprendimuose suteikti paramą (Teilprogramm), iš šių sprendimų aiškiai matyti, kad Komisija ne tik nuo programų baigimo momento, bet nuo jų patvirtinimo manė, kad „paprogramės“ ir „prioritetinės sritys“ sudaro vieną ir tą patį programavimo lygį, t. y. tarpinį lygį, esantį tarp programų ir priemonių. Kadangi šioje byloje galiausiai reikia nustatyti, ar nacionalinės valdžios institucijos, kurioms pavesta įgyvendinti šias programas, gali Komisijos parengtas gaires pagrįstai suprasti ta prasme, kad draudimas perskirstyti lėšas tarp „paprogramių“ reiškia tą patį draudimą tarp „prioritetinių sričių“ ir kad todėl dėl bet kokio perskirstymo tarp sričių reikia pateikti formalų prašymą leisti atlikti pakeitimus, reikia manyti, kad, nepaisant tikslaus žodžių „paprogramės“ ir „prioritetinės sritys“ apibrėžimo, sprendimų suteikti paramą formuluotė turėjo leisti nacionalinės valdžios institucijoms suprasti, kad Komisijos vartojamas žodis „paprogramė“ visose gairių versijos vokiečių kalba pastraipose turi būti suprantamas kaip reiškiantis taip pat programų „prioritetines sritis“ arba bent jau turėti abejonių dėl gairių 6.2 punkto aiškinimo.
72 Kalbant apie istorinį ir teleologinį aiškinimą, reikia nurodyti, jog kadangi dėl bet kokio be Komisijos pritarimo atlikto finansavimo plano pakeitimo gali būti sumažinama parama (žr. šio sprendimo 64 punktą), gairės turi būti suprantamos kaip skirtos programų užbaigimui palengvinti taip, kad Komisija remdamasi Reglamento Nr. 4253/88 24 straipsniu jai suteikta diskrecija nuspręsti, ar reikia sumažinti ar sustabdyti Bendrijos paramos teikimą, pritartų dėl tam tikro lankstumo ir kad todėl dėl numatytas sąlygas atitinkančių pakeitimų parama nebūtų sumažinama, net jeigu šie pakeitimai nebuvo jai pateikti tvirtinti. Iš to matyti, kad gairių 6.2 punktas turi būti aiškinamas griežtai, t. y. taip, kad pakeitimų, dėl kurių Komisija pranešė apie savo ketinimą nesumažinti suteiktos paramos ir kurie iš esmės galėjo būti atlikti neprašant jos patvirtinimo, būtų kuo mažiau. Iš tiesų reikia priminti, kad Reglamente Nr. 4253/88 numatyta formali procedūra, susijusi su finansavimo planų pakeitimu, kuri privaloma tiek valstybėms narėms, tiek Komisijai, ir kad todėl atvejų, kai valstybės narės galėtų būti atleidžiamos nuo pareigos laikytis šios procedūros nerizikuodamos, kad parama bus sumažinta, turėtų būti kuo mažiau.
73 Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, reikia manyti, kad lėšų perskirstymui tarp programų prioritetinių sričių, kurį atliko Vokietijos valdžios institucijos, gairės netaikomos.
74 Kiti Vokietijos Federacinės Respublikos argumentai negali paneigti šios išvados. Vokietijos Federacinė Respublika teigia, kad draudimas perskirstyti sumas tarp sričių nėra pateisinamas, nes toks perskirstymas nedaro esminės įtakos nurodytų programų ir tikslų vykdymui. Tačiau reikia nurodyti, kad nors šie vertinimai yra svarbūs siekiant nustatyti, ar minėtą perskirstymą galėjo patvirtinti Komisija, jei jis būtų buvęs jai pateiktas, jie nesvarbūs nagrinėjant aptariamo perskirstymo suderinamumo su gairių 6.2 punktu klausimą. Iš tiesų šioje byloje nereikia nustatyti, ar perskirstymui tarp sričių galėjo pritarti Komisija, jei jis būtų buvęs jai pateiktas, bet išsiaiškinti, ar dėl gairių apie jį galėjo būti nepranešta Komisijai taip nelemiant paramos sumažinimo.
75 Ketvirta, kalbant apie Vokietijos Federacinės Respublikos teiginį, kad Komisija turėjo naudotis Reglamento Nr. 4253/88 24 straipsnio 2 dalies jai suteikta diskrecija nuspręsti, ar parama buvo suteikta pagrįstai, reikia nurodyti, pirma, kad nepaisant ginčijamuose sprendimuose nurodyto Komisijos teiginio, kad gairėse apibrėžiama, ką ji laiko esminiu pakeitimu, minėtas gaires galima aiškinti tik kaip apibrėžiančias atvejus, kai Komisija mano, kad dėl finansavimo plano pakeitimų nepateisinamas paramos sumažinimas. Iš tiesų reikia priminti, kad galimybė sumažinti paramą pakeitus finansavimo planus išplaukia iš taikytinų teisės aktų ir sprendimų suteikti Bendrijos paramą šiose bylose nagrinėjamoms programoms ir nepriklauso nuo Komisijos diskrecijos. Tačiau ji gali nuspręsti, kad dėl tam tikrų pakeitimų parama nebus mažinama atsižvelgiant į aplinkybes, susijusias su programavimo laikotarpio pabaiga, ir šią nuomonę pranešti valstybėms narėms siekdama užtikrinti savo sprendimų baigti paramos teikimą skaidrumą ir garantuoti lygybę tarp įvairių valstybių narių. Taigi, remiantis teismų praktika, kai tik Komisija nurodo valstybėms narėms, kaip ji ketina naudotis savo diskrecija, ji negali nuo to nukrypti nepažeidusi vienodo požiūrio principo (šiuo klausimu žr. 2005 m. birželio 28 d. Teisingumo Teismo sprendimo Dansk Rørindustri ir kt. prieš Komisiją, C‑189/02 P, C‑202/02 P, C‑205/02 P iki C‑208/02 P ir C‑213/02 P, Rink. p. I‑5425, 211 punktą). Iš tiesų išnagrinėdama, kaip to prašo Vokietijos Federacinė Respublika, ar pakeitimai galėjo būti patvirtinti, jei apie juos jai būtų buvę pranešta laiku, Komisija Vokietijos Federacinei Respublikai suteiktų pranašumą valstybių narių, kurios nusprendė nedaryti pakeitimų, neatitinkančių gairėse numatytų sąlygų, neprašiusios Komisijos patvirtinimo, atžvilgiu.
76 Bet kuriuo atveju reikia pripažinti, kad Vokietijos Federacinė Respublika nepateikė įrodymo, jog nuspręsdama sumažinti nagrinėjamą finansinę paramą Komisija pažeidė proporcingumo principą.
77 Iš tiesų, pirma, kalbant apie teiginį, kad perskirstant lėšas nebuvo pakenkta bendrajam programų ir Bendrijos įnašo tikslui, reikia priminti, kad pagal teismų praktiką siekiant gauti specifinę paramą nepakanka įrodyti, jog projektas buvo įgyvendintas (šiuo klausimu žr. 2006 m. sausio 19 d. Sprendimo Comunità montana della Valnerina prieš Komisiją, C‑240/03 P, Rink. p. I‑731, 77 ir 78 punktus). Iš tiesų remiantis Bendrijos teisės aktais parengta subsidijavimo sistema grindžiama visų pirma tam tikrų gavėjo įsipareigojimų, kurie yra numatytos finansinės paramos gavimo sąlyga, įvykdymu. Jei gavėjas neįvykdo visų ar dalies įsipareigojimų, kaip antai susijusių su teisinio ir finansinio pagrindo paisymu, šio reglamento 24 straipsnis leidžia Komisijai iš naujo išnagrinėti įsipareigojimų pagal sprendimą suteikti minėtą paramą apimtį. Iš nusistovėjusios teismo praktikos matyti, kad įsipareigojimų, kurių laikymasis yra esminis tinkamam Bendrijos finansavimo sistemos veikimui, neįvykdymas gali būti sankcionuojamas Bendrijos teisės aktais suteiktos teisės praradimu, bet tai nereiškia, kad pažeidžiamas proporcingumo principas (1999 m. spalio 12 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Conserve Italia prieš Komisiją, T‑216/96, Rink. p. II‑3139, 101 ir 103 punktai, ir 2002 m. rugsėjo 26 d. Sprendimo Sgaravatti Mediterranea prieš Komisiją, T‑199/99, Rink. p. II‑3731, 134 ir 135 punktai).
78 Šioje byloje reikia konstatuoti, jog jei būtų pripažinta, kaip prašo Vokietijos Federacinė Respublika, kad Komisija neturėjo sumažinti nagrinėjamos paramos dėl to, kad buvo pasiekti programų ir minėtos paramos tikslai, reikštų, kad Vokietijos Federacinė Respublika nebūtų baudžiama už savo įsipareigojimo vykdyti minėtas programas pagal Komisijos patvirtintus finansavimo planus pažeidimą. Taigi dėl tokio sprendimo šis įsipareigojimas prarastų prasmę, nes tam, kad gautų visą suteiktą finansavimą, nacionalinės valdžios institucijoms pakaktų įrodyti, kad programos buvo įgyvendintos tinkamai.
79 Beje, prašydama sumokėti visą finansinę paramą Vokietijos Federacinė Respublika negali remtis Reglamento Nr. 2052/88 4 straipsnyje nurodytu partnerystės principu (žr. šio sprendimo 3 punktą). Nors, kaip primena Vokietijos Federacinė Respublika, bendru Bendrijos finansavimu iš tiesų siekiama skatinti ne Komisijos, bet valstybių narių projektus, vis dėlto pagal EB 274 straipsnį Komisija yra atsakinga už Bendrijos biudžeto vykdymą ir struktūriniams fondams taikomuose reglamentuose numatyta, kad priimdama savo sprendimus suteikti paramą ji turi patvirtinti finansavimo planus ir tiesiogiai arba netiesiogiai patvirtinti visus jų pakeitimus. Tokiomis aplinkybėmis reikia konstatuoti, kad nors Vokietijos Federacinės Respublikos siūlomu sprendimu atsižvelgiama į nacionalinės valdžios institucijų kompetenciją, juo nepaisoma taikomais teisės aktais Komisijai suteiktos kompetencijos. Tačiau Reglamento Nr. 2052/88 4 straipsnio 1 dalyje konkrečiai nurodyta, kad „Bendrijos veikla <…> rengiama esant glaudžiam Komisijos, atitinkamos valstybės narės, kompetentingų institucijų ir įstaigų, valstybės narės paskirtų <...> bendradarbiavimui“, kuriuo remiantis rengiama, finansuojama, prižiūrima ir vertinama veikla, ir jis turi būti įgyvendinamas laikantis kiekvieno partnerio atitinkamų institucinių, teisinių ir finansinių galių.
80 Antra, dėl argumento, kad Komisija nuo 1999 m. spalio mėn. vidurio negalėjo išnagrinėti naujų prašymų leisti atlikti pakeitimus, pakanka konstatuoti, kad Komisija šį argumentą ginčija nurodydama, jog per 1999 m. paskutinius du mėnesius ji priėmė 418 sprendimų dėl pakeitimų ir taip pat nagrinėjo prašymus leisti atlikti pakeitimus, kuriuos po 1999 m. spalio mėn. vidurio jai pateikė valstybės narės, įskaitant Šiaurės Reino-Vestfalijos žemę. Ji priduria, kad prašymai, kurie negalėjo būti išnagrinėti iki 1999 m. gruodžio 31 d. dėl to, kad jie buvo pateikti per vėlai, galėjo būti patenkinti net po šios datos tais atvejais, jei jie nedarė įtakos Bendrijos biudžetui.
81 Trečia, dėl teiginių, kad Komisija skatino nacionalinės valdžios institucijas nepateikti naujų prašymų leisti atlikti pakeitimus ir kad gairių versijoje vokiečių kalba aiškiai nurodyta, kad ginčijamo lėšų perskirstymo Komisija nepatvirtino, reikia priminti, jog bylos aplinkybėmis nacionalinės valdžios institucijoms turėjo būti pakankamai aišku, kad Komisija manė, jog nagrinėjamų programų finansavimo planuose minėtos prioritetinės sritys yra paprogramės gairių 6.2 punkto prasme ir kad todėl, nepaisant galimų neaiškumų gairių versijoje vokiečių kalba, šios valdžios institucijos galėjo suprasti, kad Komisija nepritaria lėšų perskirstymui tarp prioritetinių sričių nepaprašius jos patvirtinimo pagal Reglamento Nr. 4253/88 25 straipsnį. Šiuo atžvilgiu dėl Vokietijos Federacinės Respublikos argumento, kad Komisija turėjo atsižvelgti į tai, kad programavimo laikotarpio pabaigoje padaugėja pateiktų projektų ir dėl to padaugėja būtinų finansavimo planų pakeitimų, reikia nurodyti, kad būtent dėl šios aplinkybės Komisija pateikė valstybėms narėms gaires ir jas paragino remtis minėtų gairių 6.2 punktu siekiant sumažinti prašymų leisti atlikti pakeitimus skaičių.
82 Atsižvelgiant į visus šiuos vertinimus, reikia manyti, kad Vokietijos Federacinė Respublika neįrodė, kad Komisija pažeidė Reglamento Nr. 4253/88 24 straipsnio 2 dalį. Todėl visą ieškinį reikia atmesti.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
83 Pagal Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento 87 straipsnio 2 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jeigu laimėjusi šalis to prašė. Kadangi Vokietijos Federacinė Respublika pralaimėjo bylą, ji turi padengti Komisijos išlaidas pagal jos pateiktus reikalavimus.
Remdamasis šiais motyvais,
PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMAS (ketvirtoji kolegija)
nusprendžia:
1. Bylą T‑332/07 sujungti su bylomis T‑349/06, T‑371/06, T‑14/07 ir T‑15/07, kad būtų priimtas sprendimas.
2. Atmesti ieškinius.
3. Priteisti iš Vokietijos Federacinės Respublikos bylinėjimosi išlaidas.
Paskelbta 2008 m. rugsėjo 9 d. viešame posėdyje Liuksemburge.