BENDROJO TEISMO PIRMININKO NUTARTIS
2013 m. kovo 11 d.(*)
„Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas – Bendra užsienio ir saugumo politika – Ribojamosios priemonės Iranui – Lėšų ir ekonominių išteklių įšaldymas – Prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones – Skubos nebuvimas – Interesų palyginimas“
Byloje T‑110/12 R
Iranian Offshore Engineering & Construction Co., įsteigta Teherane (Iranas), atstovaujama advokatų J. Viñals Camallonga, L. Barriola Urruticoechea ir J. Iriate Ángel,
ieškovė,
prieš
Europos Sąjungos Tarybą, atstovaujamą P. Plaza García ir V. Piessevaux,
atsakovę,
dėl prašymo sustabdyti, pirma, 2011 m. gruodžio 1 d. Tarybos sprendimą 2011/783/BUSP, kuriuo iš dalies keičiamas Sprendimas 2010/413/BUSP dėl ribojamųjų priemonių Iranui (OL L 319, p. 71), tiek, kiek ieškovės pavadinimas įrašytas į 2010 m. liepos 26 d. Tarybos sprendimo 2010/413/BUSP dėl ribojamųjų priemonių Iranui, kuriuo panaikinama Bendroji pozicija 2007/140/BUSP (OL L 195, p. 39), II priedą, ir, antra, 2011 m. gruodžio 1 d. Tarybos įgyvendinimo reglamentą (ES) Nr. 1245/2011, kuriuo įgyvendinamas Reglamentas (ES) Nr. 961/2010 dėl ribojamųjų priemonių Iranui (OL L 319, p. 11), bei 2012 m. kovo 23 d. Tarybos reglamentą (ES) Nr. 267/2012 dėl ribojamųjų priemonių Iranui, kuriuo panaikinamas Reglamentas (ES) Nr. 961/2010 (OL L 88, p. 1), tiek, kiek šie reglamentai susiję su ieškove,
BENDROJO TEISMO PIRMININKAS
priima šią
Nutartį
Ginčo aplinkybės, procesas ir šalių reikalavimai
1 Ieškovės Irano bendrovės Iranian Offshore Engineering & Construction Co. specializacija – stabiliųjų ir mobiliųjų įrenginių jūroje inžinerija.
2 2010 m. liepos 26 d. Europos Sąjungos Taryba priėmė Sprendimą 2010/413/BUSP dėl ribojamųjų priemonių Iranui, kuriuo panaikinama Bendroji pozicija 2007/140/BUSP (OL L 195, p. 39). Sprendimo 2010/413 20 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad įšaldomos šio sprendimo I ir II prieduose pateiktuose sąrašuose nurodytų asmenų ir subjektų lėšos ir ekonominiai ištekliai.
3 Priėmusi Sprendimą 2010/413, 2010 m. spalio 25 d. Taryba priėmė Reglamentą (ES) Nr. 961/2010 dėl ribojamųjų priemonių Iranui, kuriuo panaikinamas Reglamentas (EB) Nr. 423/2007 (OL L 281, p. 1). Reglamento Nr. 961/2010 16 straipsnio 2 dalies a punkte numatyta, kad įšaldomos šio reglamento VIII priede išvardytų asmenų, subjektų ir organizacijų lėšos ir ekonominiai ištekliai.
4 2011 m. gruodžio 1 d. Taryba priėmė Sprendimą 2011/783/BUSP, kuriuo iš dalies keičiamas Sprendimas 2010/413 (OL L 319, p. 71) ir kuriuo Sprendimo 2010/413 II priede išvardytų asmenų ir subjektų sąrašas papildytas ieškovės pavadinimu, nurodant motyvą, kad ji yra „energetikos sektoriaus įmonė, [dalyvavusi] urano sodrinimo objekto Kome/Forde statyboje“, ir kad „Jungtinė Karalystė, Italija ir Ispanija [buvo] atsisakiusios suteikti leidimą eksportuoti“.
5 2011 m. gruodžio 1 d. Taryba priėmė Įgyvendinimo reglamentą (ES) Nr. 1245/2011, kuriuo įgyvendinamas Reglamentas Nr. 961/2010 (OL L 319, p. 11); juo Reglamento Nr. 961/2010 VIII priede pateiktas sąrašas papildytas ieškovės pavadinimu. Šiuo atžvilgiu nurodyti tokie patys motyvai kaip ir tie, kuriuos Taryba nurodė Sprendime 2011/783.
6 2011 m. gruodžio 5 d. raštu Taryba ieškovei pranešė apie jos įrašymą į Sprendimo 2010/413 II priede ir Reglamento Nr. 961/2010 VIII priede išvardytų asmenų ir subjektų sąrašą priėmus Sprendimą 2011/783 ir Reglamentą Nr. 1245/2011.
7 2012 m. kovo 23 d. Taryba priėmė Reglamentą (ES) Nr. 267/2012 dėl ribojamųjų priemonių Iranui, kuriuo panaikinamas Reglamentas Nr. 961/2010 (OL L 88, p. 1). Reglamentu Nr. 267/2012 pratęsiamas ieškovės lėšų ir ekonominių išteklių įšaldymas. Šiuo atžvilgiu Reglamento Nr. 267/2012 IX priedo I B skirsnio 85 punkte iš esmės nurodomi tokie patys motyvai kaip ir numatytieji prieduose, į kuriuos daroma nuoroda Sprendimo 2011/783 1 straipsnyje ir Reglamento Nr. 1245/2011 1 straipsnyje (toliau abu kartu – ginčijami aktai).
8 Pareiškimu, kurį Bendrojo Teismo kanceliarija gavo 2012 m. vasario 2 d., o vėliau dubliku, kuriuo iš esmės papildomi reikalavimai, ieškovė pareiškė šį ieškinį, kuriuo iš esmės prašo panaikinti ginčijamus aktus tiek, kiek jie su ja susiję.
9 Atskiru dokumentu, kurį Bendrojo Teismo kanceliarija gavo 2013 m. vasario 1 d., ieškovė pateikė šį prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, kuriame Bendrojo Teismo pirmininko iš esmės prašo:
– sustabdyti ginčijamų aktų vykdymą tiek, kiek jie su ja susiję, kol Bendrasis Teismas priims sprendimą dėl pagrindinio ieškinio,
– priteisti iš Tarybos bylinėjimosi išlaidas.
10 Pastabose dėl prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kurias Bendrojo Teismo kanceliarija gavo 2013 m. vasario 19 d., Taryba Bendrojo Teismo pirmininko prašo:
– atmesti prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo,
– priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.
11 Pagrindinėje byloje šalys buvo išklausytos ir atsakė į Bendrojo Teismo žodžiu pateiktus klausimus 2013 m. vasario 26 d. vykusiame posėdyje.
Dėl teisės
12 Bendrai analizuojant SESV 278 bei 279 straipsnius ir SESV 256 straipsnio 1 dalį matyti, kad laikinąsias apsaugos priemones taikantis teisėjas gali, jei mano, kad to reikalauja aplinkybės, nurodyti sustabdyti Bendrajame Teisme ginčijamo akto vykdymą arba nustatyti būtinas laikinąsias apsaugos priemones. Vis dėlto SESV 278 straipsnyje įtvirtintas principas, pagal kurį ieškinio pareiškimas nesustabdo ginčijamo akto galiojimo, nes Europos Sąjungos institucijų, įstaigų ar organų aktams taikoma teisėtumo prezumpcija. Tad tik išimtiniais atvejais laikinąsias apsaugos priemones taikantis teisėjas gali nurodyti sustabdyti tokio akto vykdymą arba nustatyti būtinas laikinąsias apsaugos priemones (šiuo klausimu žr. 2009 m. gruodžio 17 d. Bendrojo Teismo pirmininko nutarties Vereniging Milieudefensie ir Stichting Stop Luchtverontreiniging Utrecht prieš Komisiją, T‑396/09 R, neskelbiamos Rinkinyje, 31 punktą ir joje nurodytą teismų praktiką).
13 Be to, Bendrojo Teismo procedūros reglamento 104 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad prašymuose dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nurodomas ginčo dalykas, aplinkybės, dėl kurių reikia skubaus sprendimo, ir faktiniai bei teisiniai pagrindai, prima facie patvirtinantys prašomos laikinosios apsaugos priemonės reikalingumą. Taigi laikinąsias apsaugos priemones taikantis teisėjas gali sustabdyti akto vykdymą ir taikyti kitas laikinąsias apsaugos priemones, jei nustatyta, kad jų skyrimą prima facie pateisina faktinės ir teisinės aplinkybės (fumus boni juris) ir kad jos skubios dėl to, jog siekiant, kad būtų išvengta rimtos ir nepataisomos žalos tų priemonių prašančios šalies interesams, būtina, kad jos būtų priimtos ir pradėtų veikti prieš priimant sprendimą pagrindinėje byloje. Šios sąlygos yra kumuliacinės, todėl prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo turi būti atmestas, jei netenkinama bent viena iš šių sąlygų (1996 m. spalio 14 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutarties SCK ir FNK prieš Komisiją, C‑268/96 P(R), Rink. p. I‑4971 30 punktas).
14 Atlikdamas tokį bendrą vertinimą laikinąsias apsaugos priemones taikantis teisėjas turi didelę diskreciją ir atsižvelgęs į bylos ypatybes gali laisvai nuspręsti, kaip ir kokia tvarka šias įvairias sąlygas patikrinti, nes sprendžiant klausimą dėl reikalingumo taikyti laikinąsias apsaugos priemones jokia teisės norma nenumatoma jam privaloma iš anksto nustatyta analizės schema (1995 m. liepos 19 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutarties Komisija prieš Atlantic Container Line ir kt., C‑149/95 P(R), Rink. p. I‑2165, 23 punktas ir 2007 m. balandžio 3 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutarties Vischim prieš Komisiją, C‑459/06 P(R), neskelbiamos Rinkinyje, 25 punktas). Laikinąsias apsaugos priemones taikantis teisėjas prireikus taip pat turi pasverti šalių interesus nagrinėjamoje byloje (2001 m. vasario 23 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutarties Austrija prieš Tarybą, C‑445/00 R, Rink. p. I‑1461, 73 punktas).
15 Atsižvelgdamas į bylos medžiagą, laikinąsias apsaugos priemones taikantis teisėjas mano, jog informacijos visiškai pakanka, kad būtų priimtas sprendimas dėl šio prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nesant būtinybės pirmiau išklausyti šalių žodinių paaiškinimų.
16 Tokiomis bylos aplinkybėmis pirmiausia reikia išnagrinėti, ar tenkinama skubos sąlyga.
Dėl skubos
17 Ieškovė tvirtina, kad ji jau patiria rimtą ir nepataisomą žalą, kuri kuo toliau, tuo ilgiau bus juntama ir didės. Remdamasi prie prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones pridėtais dokumentais ji pabrėžia, kad ši žala yra labai įvairi ir daro poveikį ne tik įmonės gamybai, bet ir pačiai jos struktūrai. Šiomis aplinkybėmis ji nurodo [konfidencialu](1) Galiausiai sankcijos įgijo neleistiną eksteritorialų poveikį, kuris juntamas ir trečiosiose valstybėse.
18 Ieškovės teigimu, dėl ginčijamų aktų taikymo atsiradusi žala, gresianti pačios įmonės išlikimui, konkrečiai pasireiškia šiais dviem ypač neigiamais padariniais: vėluojama vykdyti projektus, kuriuos ji įsipareigojo įgyvendinti [konfidencialu] Be to, ieškovei sudėtinga gauti tam tikrų prekių ar įrenginių, kurie jai reikalingi statybos veiklai tinkamai atlikti. Dėl to, kad neturi galimybės tiesiogiai bendrauti su klientais ir tiekėjais, ji netenka klientų ir nevyksta statybos, taip pat apskritai menksta ieškovės komercinė reputacija ir prestižas. Kalbama apie žalą, kurios dydį nustatyti sunku, o įvertinti ekonomiškai iš esmės neįmanoma.
19 Šiuo klausimu primintina, kad pagal nusistovėjusią teismo praktiką skubą reikia įvertinti būtinumo priimti laikiną sprendimą atžvilgiu tam, kad būtų išvengta rimtos ir nepataisomos žalos šaliai, kuri prašo laikinosios apsaugos priemonės. Žalos neišvengiamumas neturi būti visiškai tiksliai nustatytas. Pakanka, kad jos atsiradimas būtų numatomas ir pakankamai tikėtinas (žr. 2007 m. birželio 7 d. Pirmosios instancijos teismo pirmininko nutarties IMS prieš Komisiją, T‑346/06 R, Rink. p. II‑1781, 121 ir 123 punktus ir juose nurodytą teismų praktiką). Vis dėlto šalis, kuri rėmėsi šia žala, privalo įrodyti faktines aplinkybes, kurios gali pagrįsti galimybę patirti rimtą ir nepataisomą žalą (1999 m. gruodžio 14 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutarties HFB ir kt. prieš Komisiją, C‑335/99 P(R), Rink. p. I‑8705, 67 punktas; 2001 m. lapkričio 15 d. Pirmosios instancijos teismo pirmininko nutarties Duales System Deutschland prieš Komisiją, T‑151/01 R, Rink. p. II‑3295, 188 punktas ir 2002 m. birželio 25 d. Pirmosios instancijos teismo pirmininko nutarties B prieš Komisiją, T‑34/02 R, Rink. p. II‑2803, 86 punktas), ir pateikti laikinąsias apsaugos priemones taikančiam teisėjui konkrečią ir tikslią išsamiais dokumentais pagrįstą informaciją, apibūdinančią ieškovo padėtį bei sudarančią galimybę įvertinti tikslias pasekmes, kurių tikriausiai kiltų, jei nebūtų taikomos prašomos priemonės. Prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones pateikusi šalis privalo pateikti įrodymus, grindžiančius informaciją, galinčią parodyti tikrą ir bendrą situaciją, kuri, jos nuomone, pateisina laikinųjų apsaugos priemonių skyrimą (šiuo klausimu žr. 2010 m. gegužės 7 d. Bendrojo Teismo pirmininko nutarties Almamet prieš Komisiją, T‑410/09 R, neskelbiamos Rinkinyje, 32, 57 ir 61 punktus).
20 Kadangi ieškovė šioje byloje tvirtina, kad gali patirti finansinio pobūdžio žalą, reikia pridurti, jog pagal nusistovėjusią teismo praktiką tokio pobūdžio žala, išskyrus išimtines aplinkybes, negali būti laikoma nepataisoma ar sunkiai pataisoma, nes vėliau ji gali būti finansiškai atlyginta. Prašoma laikinoji apsaugos priemonė pateisinama tokiu atveju, jeigu, nesant tokios priemonės, ieškovė atsidurtų tokioje padėtyje, kad iškiltų pavojus jos finansiniam gyvybingumui prieš priimant pagrindinės bylos procesą užbaigiantį sprendimą arba kad nepataisomai ir smarkiai pasikeis jos rinkos dalis, atsižvelgiant pirmiausia į jos įmonės dydį (žr. 2009 m. balandžio 28 d. Pirmosios instancijos teismo pirmininko nutarties United Phosphorus prieš Komisiją, T‑95/09 R, neskelbiamos Rinkinyje, 33–35 punktus ir juose nurodytą teismų praktiką).
21 Darytina išvada, kad ieškovė, siekdama parodyti tikrą ir bendrą savo ekonominę ir finansinę situaciją ir taip įrodyti tariamą rimtą ir nepataisomą finansinio pobūdžio žalą, privalėjo laikinąsias apsaugos priemones taikančiam teisėjui pateikti visą informaciją, kuria remdamasis jis galėtų įvertinti šią situaciją, visų pirma, jos įmonės ekonominius ir finansinius rodiklius, ir, be kita ko, apibūdinti šią situaciją prašyme taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Iš tikrųjų šis prašymas turi būti pakankamai aiškus ir tikslus, kad leistų atsakovei parengti pastabas, o laikinąsias apsaugos priemones taikančiam teisėjui priimti sprendimą dėl prašymo, esant reikalui, be papildomos informacijos, nes esminės faktinės ir teisinės aplinkybės, kuriomis jis grindžiamas, turi logiškai ir suprantamai išplaukti iš paties prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo teksto (2010 m. balandžio 30 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutarties Ziegler prieš Komisiją, C‑113/09 P(R), neskelbiamos Rinkinyje, 13 punktas ir 2010 m. rugpjūčio 31 d. Bendrojo Teismo pirmininko nutarties Babcock Noell prieš Entreprise commune Fusion for Energy, T‑299/10 R, neskelbiamos Rinkinyje, 17 punktas). Be to, informacija, galinti parodyti tokią tikrą ir bendrą situaciją, turi būti pagrįsta išsamiais nepriklausomo ir su prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones pateikusia šalimi nesusijusio eksperto patvirtintais dokumentais, kurie leistų įvertini minėtos informacijos teisingumą (šiuo klausimu žr. 2001 m. sausio 15 d. Pirmosios instancijos teismo pirmininko nutarties Le Canne prieš Komisiją, T‑241/00 R, Rink. p. II‑37, 35 punktą; 2006 m. spalio 13 d. Pirmosios instancijos teismo pirmininko nutarties Vischim prieš Komisiją, T‑420/05 R II, Rink. p. II‑4085, 83 punktą ir 2010 m. kovo 15 d. Bendrojo Teismo pirmininko nutarties GL2006 Europe prieš Komisiją, T‑435/09 R, neskelbiamos Rinkinyje, 34 punktą).
22 Konstatuotina, kad šis prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones neatitinka šioje teismo praktikoje primintų kriterijų.
23 Iš tikrųjų, nors prašyme taikyti laikinąsias apsaugos priemones nurodyti keli skaičiai, susiję su tariama finansinio pobūdžio žala, ieškovė neapibūdina savo įmonės finansinės situacijos. Ji, be kita ko, nenurodo nei įvairių išteklių, kuriais gali disponuoti, rūšių, nei koks ir kokios vertės visas kilnojamasis ir nekilnojamasis turtas jai priklauso. Be to, ji nenurodo nei jai priklausančių lėšų, kurioms taikomos ginčijamos įšaldymo priemonės, sumos, nei kokį procentą sudaro ši suma jos bendro finansinio turto atžvilgiu, nei veiklos Sąjungos rinkoje masto. Tad ieškovė akivaizdžiai nepateikė informacijos, galinčios parodyti tikrą ir bendrą situaciją, dėl kurios ji iš tikrųjų rėmėsi tariama rimta finansinio pobūdžio žala.
24 Konkrečiai kalbant apie prie prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones pridėtus dokumentus, pažymėtina, kad dviejuose 2013 m. sausio 30 d. dokumento, pasirašyto ieškovės generalinio direktoriaus, lapuose nurodyta ta pati žala kaip ir prašyme taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Aišku, kad šis dokumentas neatitinka sąlygų, nustatytų šio sprendimo 21 punkte primintoje teismo praktikoje, nes jame neparodoma tikra ir bendra ieškovės ekonominė finansinė situacija ir, be kita ko, jis nepatvirtintas nepriklausomo ir su ja nesusijusio eksperto.
25 Be to, primintina, kad lėšų įšaldymo sistema siekiama iš nurodytų asmenų ar subjektų atimti galimybę pasinaudoti ekonominiais ar finansiniais ištekliais, kurie galėtų būti naudojami remiant branduolinę veiklą, keliančią branduolinių ginklų platinimo riziką, ar branduolinių ginklų tiekimo sistemų kūrimo veiklą. Kad šis draudimas ir Sąjungos Irano Islamo Respublikai nustatytos sankcijos būtų veiksmingai taikomos, reikia užkirsti kelią tam, kad minėti asmenis ar subjektai apeitų jų lėšų ar ekonominių išteklių įšaldymo priemones ir tęstų paramą Irano branduolinei programai. Atsižvelgiant į tai, pagal lėšų ar ekonominių išteklių įšaldymui taikytinas Sąjungos teisės nuostatas kompetentingoms nacionalinėms institucijoms leidžiama išimties tvarka panaikinti tam tikrų lėšų, iš esmės reikalingų pagrindinėms išlaidoms padengti ir pagrindiniams poreikiams patenkinti arba įsipareigojimams pagal iki minėto sprendimo įšaldyti lėšas įsigaliojimo pasirašytas sutartis įvykdyti, įšaldymą (šiuo klausimu žr. 2012 m. birželio 14 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutarties Qualitest FZE prieš Tarybą, C‑644/11 P(R), 41, 42 ir 44 punktus ir 2012 m. spalio 25 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutarties Hassan prieš Tarybą, C‑168/12 P(R), 39 punktą).
26 Tad, nors ribojamosios priemonės, kaip antai nagrinėjamosios šioje byloje, turi didelį poveikį nustatytų asmenų, subjektų ir organizacijų teisėms ir laisvėms (šiuo klausimu žr. 2008 m. rugsėjo 3 d. Teisingumo Teismo sprendimo Kadi ir Al Barakaat International Foundation prieš Tarybą ir Komisiją, C‑402/05 P ir C‑415/05 P, Rink. p. I‑6351, 375 punktą ir 2010 m. balandžio 29 d. Teisingumo Teismo sprendimo M ir kt., C‑340/08, Rink. p. I‑3913, 65 punktą), minėtomis išimtinėmis nuostatomis leidžiama užtikrinti asmenų, subjektų ir organizacijų, kuriems taikomos minėtos priemonės, išlikimą ir išvengti pačiam jų egzistavimui kylančio pavojaus (šiuo klausimu žr. minėtos Nutarties Qualitest FZE prieš Tarybą 43 punktą).
27 Šioje byloje, vadovaujantis Sprendimo 2010/413 20 straipsnio 3, 4 ir 6 dalimis bei Reglamento Nr. 267/2012 24–26 straipsniais, išimties tvarka leidžiama užtikrinti, kad įšaldžius lėšas ir ekonominius išteklius ieškovei padarytos žalos dydis nebūtų toks, dėl kurio kiltų pavojus pačiam jos egzistavimui. Šiomis aplinkybėmis šį prašymą sustabdyti ginčijamų aktų vykdymą reikia vertinti atsižvelgiant į galimybę išimties tvarka taikyti ieškovei minėtas tam tikrų lėšų įšaldymą leidžiančias panaikinti procedūras (šiuo klausimu žr. minėtų nutarčių Qualitest FZE prieš Tarybą 66 punktą ir Hassan prieš Tarybą 40 punktą).
28 Tačiau ieškovė neužsiminė apie galimybę panaikinti tam tikrų lėšų įšaldymą pagal Sprendimo 2010/413 20 straipsnį ir Reglamento Nr. 267/2012 24–26 straipsnius. Konkrečiai kalbant, ji nenurodė, ar pateikė prašymą suteikti leidimą naudotis įšaldytomis lėšomis, ar kad jai dėl to iškilo sunkumų, ar kad toks prašymas buvo atmestas, dėl ko kompetentingos valstybės narės institucijos neišdavė tokio leidimo.
29 Tai dar viena priežastis, dėl kurios laikytina, kad tariama finansinio pobūdžio žala neįrodyta.
30 Kalbant apie žalos nepataisomumą, primintina, kad tokia finansinio pobūdžio žala, kaip antai aptariamoji šioje byloje, vėliau gali būti finansiškai atlyginta. Iš tikrųjų, jei ginčijami aktai būtų panaikinti, ieškovė, pagal SESV 268 ir 340 straipsnius pateikusi ieškinį dėl žalos atlyginimo, galėtų gauti finansinę kompensaciją, nes pagal nusistovėjusią teismo praktiką vien galimybės pareikšti tokį ieškinį pakanka, kad būtų patvirtinta, jog finansinė žala gali būti atlyginta, ir taip yra nepaisant neaiškaus aptariamo proceso rezultato (šiuo klausimu žr. 2001 m. gruodžio 14 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutarties Komisija prieš Euroalliages ir kt., C‑404/01 P(R), Rink. p. I‑10367, 70–75 punktus ir minėtos Nutarties Hassan prieš Tarybą 77–81 punktus).
31 Darytina išvada, kad šioje byloje sąlyga dėl skubos netenkinama.
32 Ši išvada nuosekliai dera su įvairių esamų interesų pusiausvyra.
Dėl interesų pusiausvyros
33 Pagal nusistovėjusią teismo praktiką laikinąsias apsaugos priemones taikantis teisėjas, pasverdamas įvairius esamus interesus, turi pirmiausia nustatyti, ar prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones pateikusios šalies interesas, kad būtų sustabdytas vykdymas, yra svarbesnis už interesą nedelsiant taikyti ginčijamą aktą, ir konkrečiai išnagrinėti, ar bylą iš esmės nagrinėjančiam teismui panaikinus tokį aktą padėtis, kuri susidarė dėl neatidėliotino jo taikymo, pasikeistų ir, atvirkščiai, ar šio akto vykdymo sustabdymas galėtų sudaryti kliūčių jo veikimui, jei pagrindinis ieškinys būtų atmestas (šiuo klausimu žr. 2003 m. birželio 26 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutarties Belgija ir Forum 187 prieš Komisiją, C‑182/03 R ir C‑217/03 R, Rink. p. I‑6887, 142 punktą ir minėtos Nutarties Babcock Noell prieš Entreprise commune Fusion for Energy 64 punktą).
34 Šiuo atveju, atrodo, ginčijamų aktų vykdymo sustabdymas galėtų sudaryti kliūčių jų veikimui, jei pagrindinis ieškinys būtų atmestas, ir dėl to būtų neįmanoma pakeisti situacijos. Iš tikrųjų dėl tokio sustabdymo ieškovei būtų leista nedelsiant atsiimti visas lėšas iš jų įšaldymą užtikrinti įpareigotų bankų ir iki sprendimo byloje dėl ieškinio esmės paskelbimo ištuštinti savo bankų sąskaitas. Taip ji galėtų pasinaudoti savo lėšomis ir apeiti jai taikomomis ribojamosiomis priemonėmis siekiamus tikslus, būtent daryti spaudimą Irano Islamo Respublikai, kad ši nutrauktų branduolinę veiklą, keliančią branduolinių ginklų platinimo riziką, ir branduolinių ginklų tiekimo sistemų kūrimo veiklą, ir šios situacijos nebūtų galima pakeisti vėliau pagrindinėje byloje priėmus sprendimą atmesti ieškinį. Tačiau pagal nusistovėjusią teismų praktiką teismo prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės negali pirma laiko neutralizuoti vėliau dėl esmės priimsimo sprendimo padarinių (minėtos Nutarties Komisija prieš Atlantic Container Line ir kt. 22 punktas ir 2002 m. gegužės 7 d. Pirmosios instancijos teismo pirmininko nutarties Aden ir kt. prieš Tarybą ir Komisiją, T‑306/01 R, Rink. p. II‑2387, 41 punktas).
35 Atvirkščiai, tuo atveju, jeigu prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones būtų atmestas, nes ieškovė neįrodė rimtos ir nepataisomos žalos atsiradimo, ir jei bylą iš esmės nagrinėjantis teismas panaikintų ginčijamus aktus, kiek jie susiję su ieškove, padėtį, susidariusią dėl jų vykdymo nedelsiant, būtų galima pakeisti.
36 Be to, reikia pažymėti, kad iš nusistovėjusios Teisingumo Teismo praktikos matyti, kad tokie aktai, kaip antai ginčijamieji, yra reglamentuojamojo pobūdžio (minėto Teisingumo Teismo sprendimo Kadi ir Al Barakaat International Foundation prieš Tarybą ir Komisiją 241–243 punktai ir 2011 m. lapkričio 16 d. Sprendimo Bank Melli Iran prieš Tarybą, C‑548/09 P, Rink. p. I‑11381, 45 punktas). Dėl reglamentuojamojo pobūdžio akto panaikinimo padarinių laiko atžvilgiu pažymėtina, kad Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 60 straipsnio antroje pastraipoje nustatyta, jog Bendrojo Teismo sprendimai, skelbiantys reglamentą negaliojančiu, įsigalioja tik pasibaigus apeliacinio skundo padavimo laikotarpiui arba, jeigu per tą laikotarpį paduodamas apeliacinis skundas, nuo Teisingumo Teismo sprendimo atmesti apeliacinį skundą dienos (2013 m. vasario 5 d. Bendrojo Teismo sprendimo Bank Saderat Iran prieš Tarybą, T‑494/10, 119–124 punktai).
37 Šis sankcijų palikimas galioti buvo pateisintas būtinybe suteikti Tarybai galimybę ištaisyti nustatytus pažeidimus, prireikus nustatant naujas priemones (minėto Sprendimo Bank Saderat Iran prieš Tarybą 125 punktas). Be to, net ir Teisingumo Teismas, remdamasis byla, kurioje priimtas minėtas Sprendimas Kadi ir Al Barakaat International Foundation prieš Tarybą ir Komisiją, nurodė tris mėnesius palikti galioti sankciją, kuri nustatyta jo panaikintomis priemonėmis, nes šių priemonių panaikinimas nedelsiant galėtų padaryti rimtą ir nepataisomą žalą jų veiksmingumui, kadangi iki jų galimo pakeitimo naujomis priemonėmis suinteresuotieji asmenys galėtų imtis priemonių, siekdami išvengti, kad lėšų įšaldymo priemonės jiems dar galėtų turėti veiksmingą poveikį (minėto Sprendimo Kadi ir Al Barakaat International Foundation prieš Tarybą ir Komisiją 373 ir 376 punktai).
38 Pirmesniame punkte išdėstyti reglamentams taikytini argumentai sistemingai taikomi ir sprendimams, kuriais įšaldomos lėšos ir ekonominiai ištekliai, ir tai daroma pagal SESV 264 straipsnio antrą pastraipą, pagal kurią Bendrajam Teismui leidžiama nurodyti, kurie paskelbto negaliojančiu akto padariniai lieka galutiniai. Todėl, būtent aptardamas Sprendimą 2010/413, iš dalies pakeistą Sprendimu 2011/783, Bendrasis Teismas minėtame Sprendime Bank Saderat Iran prieš Tarybą (126 punktas ir jame nurodyta teismų praktika) nusprendė, kad skirtumas tarp Reglamento Nr. 267/2012 panaikinimo įsigaliojimo dienos ir Sprendimo 2010/413 panaikinimo įsigaliojimo dienos galėtų labai pakenkti teisiniam saugumui, nes šiais dviem aktais Bank Saderat Iran nustatytos tokios pačios priemonės. Todėl jis paliko galioti Sprendimo 2010/413 padarinius, susijusius su ieškovu, iki Reglamento Nr. 267/2012 panaikinimo įsigaliojimo dienos.
39 Tad jei Bendrasis Teismas pagrindinėje byloje turėtų taikyti motyvus, kuriais rėmėsi byloje, kurioje priėmė minėtą Sprendimą Bank Saderat Iran prieš Tarybą, net panaikinus ginčijamus aktus šiuose aktuose nurodytas ieškovės pavadinimas nebūtų nedelsiant išbrauktas, todėl jos atžvilgiu priimtos galioti lėšų įšaldymo priemonės būtų paliktos galioti ir po sprendimo jas panaikinti paskelbimo dienos. Bet kuriuo atveju, net jei Sprendimo 2010/413, iš dalies pakeisto Sprendimu 2011/783, padariniai laiko atžvilgiu nebūtų suderinti su Reglamento Nr. 267/2012 panaikinimo padariniais, vis dėlto ieškovės atžvilgiu pagal minėtą reglamentą priimtos lėšų įšaldymo priemonės, vadovaujantis Teisingumo Teismo statuto 60 straipsnio antra pastraipa, būtų paliktos galioti po sprendimo jas panaikinti paskelbimo dienos, o ieškovės pavadinimas bet kuriuo atveju dėl šio sprendimo nebūtų nedelsiant išbrauktas.
40 Kadangi laikinųjų apsaugos priemonių taikymo procedūra yra papildoma pagrindinės procedūros, su kuria yra susijusi, atžvilgiu ir ja siekiama užtikrinti būsimo sprendimo dėl esmės visišką veiksmingumą (žr. 2012 m. lapkričio 16 d. Bendrojo Teismo pirmininko nutarties Akzo Nobel ir kt. prieš Komisiją, T‑345/12 R, 25 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką), o pagal Procedūros reglamento 107 straipsnio 3 dalį bet kuri laikinąsias apsaugos priemones taikančio teisėjo priemonė nustoja būti taikoma paskelbus galutinį sprendimą, darytina išvada, jog ieškovės interesu, kad jos lėšų ir ekonominių išteklių įšaldymas būtų laikinai panaikintas, siekiama to, ko ji negalėtų gauti net jei būtų priimtas sprendimas minėtas priemones panaikinti. Iš tikrųjų ieškovės siekiami tokio sprendimo padariniai – jos pavadinimo išbraukimas iš asmenų, kurių lėšos ir ekonominiai ištekliai įšaldyti, sąrašo – atsirastų tik po šio sprendimo paskelbimo dienos, kai pirmojoje instancijoje laikinąsias apsaugos priemones taikantis teisėjas nebeturės kompetencijos ratione temporis, o ieškovės pavadinimas bet kuriuo atveju galės būti paliktas minėtame sąraše priėmus naują ribojamąją priemonę, kuria pagal Teisingumo Teismo statuto 60 straipsnio antroje pastraipoje nustatytą terminą galėtų būti pakeista panaikinta priemonė. Šiomis aplinkybėmis laikinąsias apsaugos priemones taikantis teisėjas negali apginti ieškovės intereso laikinai panaikinti jos lėšų ir ekonominių išteklių įšaldymą laikinųjų apsaugos priemonių taikymo procedūroje.
41 Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad esamų skirtingų interesų pusiausvyra nepalanki ieškovei.
42 Todėl prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones turi būti atmestas, nenagrinėjant klausimo, ar fumus boni juris sąlyga yra įvykdyta.
43 Kalbant apie bylas dėl priemonių, kuriomis įšaldomos lėšos ir ekonominiai ištekliai, pažymėtina, kad pagreitinta procedūra pagal Procedūros reglamento 76a straipsnį, kurią ieškovė turėjo pradėti atskiru dokumentu paduodama prašymą tuo pačiu metu kaip ir ieškinį pagrindinėje byloje, būtų tinkamiausia siekiant skubiai užtikrinti teisminę gynybą.
Remdamasis šiais motyvais,
BENDROJO TEISMO PIRMININKAS
nutaria:
1. Atmesti prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.
2. Atidėti klausimo dėl bylinėjimosi išlaidų nagrinėjimą.
Priimta 2013 m. kovo 11 d. Liuksemburge.