GENERALINIO ADVOKATO
MACIEJ SZPUNAR IŠVADA,
pateikta 2023 m. rugsėjo 7 d.(1)
Byla C‑361/22
Industria de Diseño Textil SA (Inditex)
prieš
Buongiorno Myalert SA
(Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas, Ispanija) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)
„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Prekių ženklai – Direktyva 89/104/EEB – Direktyva 2008/95/EB – Prekių ženklo suteikiamų teisių apribojimas – Prekių ženklo naudojimas, siekiant nurodyti prekės ar paslaugos paskirtį – Teisėtumo sąlygos“
I. Įvadas
1. Ginčas pagrindinėje byloje, dėl kurio pateiktas šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą, kilo tarp vieno informacinių paslaugų internetu ir mobiliojo ryšio tinklo teikėjo ir prekių ženklo ZARA savininko dėl tariamo šio prekių ženklo suteikiamų teisių pažeidimo. Informacinių paslaugų teikėjas vienos reklaminės kampanijos metu iš tikrųjų kaip dovaną siūlė dalyvauti loterijoje, kurios vienas iš prizų buvo ZARA dovanų kortelė, kurios vaizdas buvo pateiktas kaip minėtos reklaminės kampanijos dalis. Prekių ženklo savininkas pareiškė minėtam paslaugų teikėjui ieškinį dėl išimtinių teisių į prekių ženklą pažeidimo, nes šis tariamai pasinaudojo prekių ženklo reputacija ir pakenkė jo reputacijai.
2. Taigi, ginčas pagrindinėje byloje galėtų būti laikomas susijusiu ir su prekių ženklų teise, ir su nesąžiningos konkurencijos teise. Tačiau šioje byloje pateiktas prejudicinis klausimas yra susijęs tik su direktyvomis dėl prekių ženklų teisės.
3. Šioje srityje vienoje iš valstybių narių įregistruoto prekių ženklo savininkas turi teisę uždrausti bet kuriai trečiajai šaliai naudoti žymenis tam tikrais būdais, jei tais būdais nepaisoma jo intelektinės nuosavybės teisių, atsižvelgiant į šiose direktyvose nustatytas sąlygas.
4. Vis dėlto savininko išimtinė teisė nėra absoliuti. Taigi pagal direktyvų 89/104/EEB(2) ir 2008/95/EB(3) 6 straipsnio 1 dalies c punktą prekių ženklo savininkas negalėjo uždrausti trečiajai šaliai prekybos veikloje naudoti prekių ženklo, kai būtina nurodyti prekių ar paslaugų, pavyzdžiui, priedų ar atsarginių dalių, paskirtį. 2015 m. Direktyva 2008/95 buvo pakeista Direktyva (ES) 2015/2436(4), kurios 14 straipsnio 1 dalies c punkte, atrodo, bent jau pažodžiui, nustatytas platesnis prekių ženklo poveikio apribojimas nei direktyvų 89/104 ir 2008/95 6 straipsnio 1 dalies c punkte.
5. Manydamas, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamam elgesiui veikiau taikytinas šis platesnis apribojimas, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs nacionalinis teismas Teisingumo Teismo klausia, ar Direktyvos 2015/2436 14 straipsnio 1 dalies c punktu iš tikrųjų buvo pakeista nagrinėjamo apribojimo taikymo sritis, ar ši nuostata susijusi su veiksmais, kurie jau buvo numanomai numatyti direktyvų 89/104 ir 2008/95 6 straipsnio 1 dalies c punkte.
6. Nors prašymas priimti prejudicinį sprendimą susijęs su direktyvų 89/104 ir 2008/95 6 straipsnio 1 dalies c punktu, atsakymo į šį klausimą svarba gerokai peržengia nacionalinės prekių ženklų sistemos ribas.
7. Iš tikrųjų, pirma, šis atsakymas taip pat turės įtakos Europos Sąjungos prekių ženklų sistemai, grindžiamai Reglamentu (EB) Nr. 207/2009(5), kuris nuo 2017 m. spalio 1 d. pakeistas Reglamentu (ES) 2017/1001(6). Per tą laiką Reglamentas Nr. 207/2009 buvo iš dalies pakeistas Reglamentu (ES) 2015/2424(7). Apribojimas, analogiškas numatytajam Direktyvos 89/104 6 straipsnio 1 dalies c punkte, buvo įtvirtintas Reglamento Nr. 207/2009 12 straipsnio c punkte. Reglamentu 2015/2424 pastaroji nuostata buvo iš dalies pakeista iš esmės perimant Direktyvos 2015/2436 14 straipsnio 1 dalies c punkto formuluotę.
8. Antra, pagal Teisingumo Teismo suformuotą jurisprudenciją, Sąjungos teisės aktų leidėjui apribojant prekių ženklo savininkui suteikiamas teises, siekiama suderinti prekių ženklo suteikiamų teisių apsaugos, laisvo prekių judėjimo ir laisvės teikti paslaugas vidaus rinkoje pagrindinius interesus, kad teisės į prekių ženklą galėtų atlikti savo, kaip esminio neiškraipytos konkurencijos sistemos, kurią sutartimi siekiama įtvirtinti ir išsaugoti, elemento vaidmenį(8).
II. Teisinis pagrindas
A. Sąjungos teisė
1. Direktyva 89/104
9. Direktyvos 89/104 5 straipsnyje „Prekių ženklo suteikiamos teisės“ nustatyta:
„1. Įregistruotas prekių ženklas suteikia savininkui išimtines teises į jį. Savininkas turi teisę uždrausti trečiosioms šalims be jo sutikimo vartoti prekybos veikloje:
a) bet kokį žymenį, tapatų prekių ženklui, kuriuo žymimos prekės arba paslaugos yra tapačios toms prekėms arba paslaugoms, kurioms prekių ženklas yra įregistruotas;
b) bet kokį žymenį, kai dėl savo tapatumo ar panašumo į jo prekių ženklą ir dėl šiuo ženklu ir žymeniu žymimų prekių arba paslaugų tapatumo ar panašumo yra tikimybė, kad visuomenė gali juos supainioti dėl žymens asocijavimosi su prekių ženklu.
2. Bet kuri valstybė narė taip pat gali numatyti, jog savininkas turi teisę neleisti trečiosioms šalims be jo sutikimo naudoti prekybos veikloje bet kokį žymenį, tapatų arba panašų į prekių ženklą, kuriuo žymimos prekės arba paslaugos nėra panašios į tas, kurioms jis buvo įregistruotas, jeigu pastarasis turi gerą vardą valstybėje narėje ir jeigu dėl žymens vartojimo be tinkamos priežasties nesąžiningai pasinaudojama prekių ženklo privalumais arba pažeidžiamas skiriamasis prekių ženklo požymis ar pakenkiama jo geram vardui.
3. Vadovaujantis 1 ir 2 dalių nuostatomis, galima, inter alia, uždrausti:
a) tokiu žymeniu ženklinti prekes arba jų įpakavimą;
b) siūlyti prekes, išleisti jas į rinką arba tuo tikslu sandėliuoti tokiu žymeniu pažymėtas prekes arba siūlyti ar teikti juo paženklintas paslaugas;
c) importuoti ar eksportuoti tokiu žymeniu paženklintas prekes;
d) vartoti tokį žymenį komercinės veiklos dokumentacijoje arba reklamoje.
<…>“
10. Direktyvos 89/104 6 straipsnio „Prekių ženklo suteikiamų teisių apribojimas“ 1 dalyje nustatyta:
„1. Prekių ženklas nesuteikia jo savininkui teisės uždrausti trečiajai šaliai prekybos veikloje vartoti:
<…>
b) požymius, susijusius su prekių ir teikiamų paslaugų rūšimi, kokybe, kiekiu, paskirtimi, verte, geografine kilme, prekių pagaminimo ar paslaugų suteikimo laiku arba kitomis prekių ir paslaugų charakteristikomis;
c) prekių ženklą, kai būtina nurodyti prekių ar paslaugų, pavyzdžiui, priedų ar atsarginių dalių paskirtį;
su sąlyga, kad toks vartojimas neprieštarauja sąžiningai praktikai pramoninėje ir komercinėje veikloje.“
2. Direktyva 2008/95
11. Direktyva 89/104 buvo panaikinta ir pakeista Direktyva 2008/95, įsigaliojusia 2008 m. lapkričio 28 d. Direktyva 2008/95 nebuvo padaryta jokių esminių Direktyvos 89/104 5 straipsnio 2 dalies ar šios direktyvos 6 straipsnio 1 dalies b ir c punktų pakeitimų.
3. Direktyva 2015/2436
12. Direktyvos 2015/2436, kuria nuo 2019 m. sausio 15 d. panaikinta ir pakeista Direktyva 2008/95, 14 straipsnyje „Prekių ženklo poveikio apribojimas“ nustatyta:
„1. Prekių ženklas nesuteikia jo savininkui teisės uždrausti trečiajai šaliai vykdant komercinę veiklą naudoti:
<…>
c) prekių ženklą, kai siekiama identifikuoti prekes ar paslaugas arba daryti nuorodą į jas kaip priklausančias to prekių ženklo savininkui, visų pirma, kai naudoti prekių ženklą būtina siekiant nurodyti prekės ar paslaugos paskirtį, visų pirma kaip priedų ar atsarginių dalių.
2. 1 dalis taikoma tik tuomet, jei trečioji šalis ženklą naudoja laikydamasi sąžiningos pramoninės ar komercinės veiklos praktikos.
<…>“
B. Ispanijos teisė
13. Pagrindinės bylos faktinėms aplinkybėms taikytinos redakcijos 2001 m. gruodžio 7 d. Ley 17/2001 de Marcas (Prekių ženklų įstatymas) (BOE Nr. 294, 2001 m. gruodžio 8 d., p. 45579) (toliau – Prekių ženklų įstatymas) 34 straipsniu į Ispanijos teisinę sistemą perkeltas Direktyvos 89/104 5 straipsnis. Tame įstatymo straipsnyje nurodyta:
„1. Įregistruotas prekių ženklas suteikia savininkui išimtinę teisę naudoti jį prekyboje [versle].
2. Įregistruoto prekių ženklo savininkas turi teisę uždrausti visoms trečiosioms šalims be jo sutikimo prekyboje [versle] naudoti:
a) bet kokį žymenį, tapatų prekių ženklui, kuriuo žymimos prekės arba paslaugos yra tapačios toms prekėms arba paslaugoms, kurioms prekių ženklas yra įregistruotas;
b) bet kokį žymenį, kai dėl jo tapatumo prekių ženklui ar panašumo į jį ir dėl prekių ar paslaugų tapatumo ar panašumo kyla rizika, kad visuomenė bus suklaidinta; tikimybė suklaidinti apima riziką susieti žymenį su prekių ženklu;
c) bet kokį žymenį, tapatų prekių ženklui, kuriuo žymimos prekės arba paslaugos nėra panašios į tas, kurioms jis buvo įregistruotas, arba panašų į jį, jeigu tas prekių ženklas yra gerai žinomas arba turi gerą reputaciją Ispanijoje ir jeigu žymens naudojimas be teisėto pagrindo gali reikšti tam tikrą ryšį tarp šių prekių ar paslaugų ir prekių ženklo savininko arba apskritai jeigu dėl tokio naudojimo nesąžiningai pelnomasi iš įregistruoto prekių ženklo skiriamojo požymio, žinomumo ar reputacijos arba jiems pakenkiama.“
14. Prekių ženklų įstatymo 37 straipsnio 1 dalies c punkte, kuriuo į Ispanijos teisę perkeltas Direktyvos 89/104 6 straipsnio 1 dalies c punktas, numatyta:
„1. Su sąlyga, kad prekių ženklas naudojamas laikantis sąžiningos pramoninės ar komercinės veiklos praktikos, jis nesuteikia jo savininkui teisės uždrausti trečiosioms šalims vykdant komercinę veiklą naudoti:
<…>
c) prekių ženklą, kai jį naudoti būtina siekiant nurodyti prekių ar paslaugų paskirtį, ypač kaip priedų ar atsarginių dalių“.
15. Įsigaliojus Direktyvai 2015/2436, Ispanijos įstatymų leidėjas iš dalies pakeitė Prekių ženklų įstatymo 37 straipsnio 1 dalies c punktą, jis suformuluotas taip:
„1. Prekių ženklas nesuteikia jo savininkui teisės uždrausti trečiajai šaliai vykdant komercinę veiklą naudoti:
<…>
c) prekių ženklą, kai siekiama identifikuoti prekes ar paslaugas arba daryti nuorodą į jas kaip priklausančias to prekių ženklo savininkui, visų pirma kai naudoti prekių ženklą būtina siekiant nurodyti prekės ar paslaugos paskirtį, visų pirma kaip priedų ar atsarginių dalių.“
III. Pagrindinės bylos aplinkybės
16. Buongiorno Myalert SA (toliau – Buongiorno) yra bendrovė, kuri 2010 m. teikė informacines paslaugas internetu ir per mobiliojo ryšio tinklą. Tais pačiais metais ji pradėjo reklamos kampaniją, siekdama skatinti užsisakyti multimedijos turinio teikimo per SMS paslaugą, parduodamą pavadinimu „Club Blinko“; vykdydama šią kampaniją bendrovė kaip dovaną siūlė dalyvauti loterijoje, kurios prizas buvo 1 000 EUR vertės ZARA dovanų kortelė. Paspaudęs reklamjuostę, kad dalyvautų loterijoje, abonentas kitame ekrane pamatydavo stačiakampiu įrėmintą žymenį „ZARA“, forma primenantį dovanų korteles.
17. Bendrovė Industria de Diseño Textil SA (toliau – Inditex) pareiškė ieškinį Buongiorno dėl nacionalinio prekių ženklo, kuriuo saugomas žymuo „ZARA“, suteikiamų išimtinių teisių pažeidimo. Teikdama šį ieškinį, grindžiamą Prekių ženklų įstatymo 34 straipsnio 2 dalies b ir c punktais, Inditex rėmėsi pagrindais, atitinkamai susijusiais su galimybe supainioti ir pelnymusi iš prekių ženklo reputacijos bei šiai reputacijai padaryta žala.
18. Buongiorno neigė, kad buvo pažeistos prekių ženklo ZARA suteikiamos teisės, teigdama, kad šis žymuo kartkartėmis buvo naudojamas ne kaip prekių ženklas, o siekiant nurodyti, iš ko susideda viena iš loterijos laimėtojams siūlomų dovanų. Buongiorno teigimu, toks naudojimas „kaip nuorodos“ yra vienas iš teisėto trečiosioms šalims priklausančių skiriamųjų žymenų naudojimo atvejų, reglamentuojamų Prekių ženklų įstatymo 37 straipsnyje.
19. Pirmosios instancijos teismas atmetė Inditex prašymus. Nusprendęs, kad tai, kaip Buongiorno panaudojo prekių ženklą ZARA, nebuvo naudojimas „kaip nuorodos“, numatytas Prekių ženklų įstatymo 37 straipsnyje, šis teismas nusprendė, kad netenkinamos Prekių ženklų įstatymo 34 straipsnio 2 dalies b ir c punktuose numatytos sąlygos.
20. Inditex pateikė apeliacinį skundą dėl šio sprendimo, remdamasi išimtinių teisių į prekių ženklą pažeidimu pagal Prekių ženklų įstatymo 34 straipsnio 2 dalies c punktą. Antrosios instancijos teismas atmetė šį apeliacinį skundą nusprendęs, kad naudojant prekių ženklą ZARA nebuvo sumenkinta šio ženklo reputacija ir kad šia reputacija nebuvo naudojamasi neteisėtai.
21. Inditex pateikė kasacinį skundą Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas, Ispanija), kuris yra prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas šioje byloje.
22. Atsižvelgiant į tai, kad Direktyvos 2015/2436 14 straipsnio 1 dalies c punkte vartojama frazė „visų pirma“, kuria bendresnio pobūdžio elgesys („identifikuoti prekes ar paslaugas arba daryti nuorodą į jas kaip priklausančias to prekių ženklo savininkui“) – to nebuvo Direktyvos 89/104 6 straipsnio 1 dalies c punkte – susiejamas su konkretesniu elgesiu, kuris buvo paminėtas šioje antrojoje direktyvoje (kai naudoti prekių ženklą „būtina siekiant nurodyti prekės ar paslaugos paskirtį, visų pirma kaip priedų ar atsarginių dalių“), prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla abejonių dėl šios ištraukos, įtrauktos į šios pirmosios direktyvos 14 straipsnio 1 dalies c punktą, taikymo srities. Jam kyla klausimas, ar tai yra Direktyvos 89/104 6 straipsnio 1 dalies c punkte buvusio numanomo elemento paaiškinimas, o gal buvo išplėsta naudojimo „kaip nuorodos“ taikymo sritis. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo teigimu, Buongiorno veiksmams veikiau galėtų būti taikomas dabartinės redakcijos Direktyvos 2015/2436 14 straipsnio 1 dalies c punktas, o ne Direktyvos 89/104 6 straipsnio 1 dalies c punktas.
23. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad jis paragino pagrindinės bylos šalis pateikti savo pastabas dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą dėl Direktyvos 89/104 6 straipsnio 1 dalies c punkto išaiškinimo tikslingumo, o „tuo atveju, jeigu kasacinio skundo pagrindas, grindžiamas [Prekių ženklų įstatymo] 34 straipsnio 2 dalies c punkto pažeidimu, būtų pripažintas pagrįstu, reikėtų patikrinti, ar taikomas prekių ženklo poveikio ribojimas, kaip numatyta [minėto įstatymo] 37 straipsnio [1 dalies] c punkte“.
IV. Prejudicinis klausimas ir procesas Teisingumo Teisme
24. Šiomis sąlygomis Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas) 2022 m. gegužės 12 d. nutartimi, kurią Teisingumo Teismas gavo 2022 m. birželio 3 d., nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui prejudicinį klausimą, kuris suformuluotas taip:
„Ar [Direktyvos 89/104] 6 straipsnio 1 dalies c punktas turi būti aiškinamas taip, kad į teisės į prekių ženklą apribojimo taikymo sritį netiesiogiai patenka bendresni veiksmai, kurie dabar nurodyti [Direktyvos 2015/2436] 14 straipsnio 1 dalies c punkte, t. y. „prekių ženkl[o] [naudojimas], kai siekiama identifikuoti prekes ar paslaugas arba daryti nuorodą į jas kaip priklausančias to prekių ženklo savininkui?“
25. Rašytines pastabas pateikė pagrindinės bylos šalys, Ispanijos vyriausybė ir Europos Komisija. Posėdis nebuvo surengtas.
V. Analizė
A. Prejudicinio klausimo apibrėžimas
26. Savo prejudiciniu klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia sužinoti, ar Direktyvos 2008/95 6 straipsnio 1 dalies c punktas turi būti aiškinamas taip, kad į šios pirmosios nuostatos taikymo sritį patenka prekių ženklo naudojimas prekyboje siekiant „nurodyti prekės ar paslaugos, pavyzdžiui, priedų ar atsarginių dalių, paskirtį“, dabar nurodomas Direktyvos 2015/2436 14 straipsnio 1 dalies c punkte.
27. Iš pradžių, atsižvelgdamas į šalių rašytinėse pastabose išdėstytas pastabas, manau, kad tikslinga pateikti toliau išdėstytus argumentus dėl prejudicinio klausimo apimties.
28. Pirma, reikia pažymėti, kad pagrindinės bylos faktinės aplinkybės susiklostė 2010 m., o prejudiciniame klausime remiamasi Direktyvos 89/104 6 straipsnio 1 dalies c punktu. Ši direktyva buvo pakeista 2008 m. lapkričio 28 d. įsigaliojusia Direktyva 2008/95. Nors pastarąja direktyva nebuvo iš dalies pakeistas Direktyvos 89/104 6 straipsnio 1 dalies c punktas, vis dėlto atrodo, kad ji taikytina ginčui pagrindinėje byloje ratione temporis. Taigi, šioje išvadoje remsiuosi Direktyva 2008/95 ir jos 6 straipsnio 1 dalies c punktu, todėl siūlau atitinkamai performuluoti prejudicinį klausimą(9).
29. Antra, būtų galima bandyti performuluoti prejudicinį klausimą laikantis nuomonės, kad juo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2008/95 6 straipsnio 1 dalies c punktas turi būti aiškinamas taip, kad ši nuostata gali būti taikoma trečiosios šalies elgesiui, kai ji per reklaminę kampaniją naudoja prekių ženklą tam, kad nurodytų prizą, kurį vienas iš jos klientų gali laimėti burtų keliu. Vis dėlto atsakymas į klausimą, kaip jį suformulavo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, leis jam tinkamai išspręsti nagrinėjamą ginčą, todėl pakeisti šio teismo vaidmens ir iš naujo suformuluoti šio klausimo nereikia.
30. Trečia, Buongiorno nurodo, kad prejudiciniame klausime visiškai nekalbama apie Direktyvos 2008/95 6 straipsnio 1 dalies b punkte numatytą prekių ženklo suteikiamų teisių apribojimą: jame nustatyta, kad prekių ženklo savininkas negali uždrausti trečiajai šaliai prekybos veikloje [versle] vartoti nuorodas, susijusias su prekių ar teikiamų paslaugų rūšimi, kokybe, kiekiu, paskirtimi, verte, geografine kilme, prekės pagaminimo ar paslaugos suteikimo laiku arba kitomis prekių ir paslaugų charakteristikomis. Buongiorno teigia, kad šia nuostata ji jau rėmėsi pirmojoje instancijoje gindama savo elgesio teisėtumą. Vadinasi, ji mano, kad, siekdamas pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui naudingą ir išsamų atsakymą, Teisingumo Teismas taip pat turi išnagrinėti pateiktą prejudicinį klausimą, atsižvelgdamas į šią nuostatą.
31. Kadangi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas neišreiškė abejonių dėl Direktyvos 2008/95 6 straipsnio 1 dalies b punkto išaiškinimo, nesiūlau Teisingumo Teismui performuluoti prejudicinio klausimo, kad būtų išaiškinta ir ši nuostata. Teisę nustatyti Teisingumo Teismui pateiktinus klausimus turi tik nacionalinis teismas, o pagrindinės bylos šalys negali pakeisti jos turinio(10).
32. Atsižvelgdamas į tai, išsamumo dėlei pirmiausia norėčiau priminti, kad Direktyvos 2008/95 6 straipsnio 1 dalies b punktas gali būti taikomas tik tuo atveju, jei Buongiorno veiksmai laikomi „vartojimu“, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 5 straipsnį. Kadangi šis aspektas atrodo prieštaringas ir minėtos direktyvos 6 straipsnio 1 dalies c punkto taikymo požiūriu, prie šio punkto grįšiu nagrinėdamas prejudicinį klausimą iš esmės(11).
33. Antra, kaip nusprendė Teisingumo Teismas, Direktyvos 2008/95 6 straipsnio 1 dalies b punktas yra prieinamumo reikalavimo išraiška. Tam, kad trečioji šalis galėtų remtis prieinamumo reikalavimu, kurį išreiškia ši nuostata, būtina, kad naudojama nuoroda būtų savaime susijusi su tam tikra šios trečiosios šalies parduodamos prekės ar teikiamos paslaugos charakteristika(12). Be to, Teisingumo Teismas taip pat nusprendė, jog automobiliams įregistruotam prekių ženklui tapačiu žymeniu ženklinant šios markės automobilių modelius, siekiant tiksliai atgaminti šiuos automobilius, nesiekiama nurodyti šių modelių charakteristikų. Toks ženklinimas yra tik tikrųjų automobilių tikslaus atgaminimo dalis(13).
34. Nagrinėjamu atveju tai, kad trečioji šalis reklaminės kampanijos metu rodo tam tikro savininko prekių ženklą, kad paminėtų prizą, kurį jo klientai gali laimėti loterijoje, galbūt reiškia, kad jis nurodo veikiau to savininko prekės, o ne šios trečiosios šalies siūlomos daugialypės terpės turinio tiekimo paslaugos savybę. Net ir darant prielaidą, kad Inditex pardavinėjo dovanų korteles, pasižyminčias Buongiorno reklaminėje kampanijoje nurodytomis savybėmis, negalima laikyti, kad šių dovanų kortelių atgaminimu toje reklaminėje kampanijoje buvo siekiama nurodyti Buongiorno teikiamos paslaugos savybę.
35. Ketvirta, atsižvelgiant į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo aprašytas faktines aplinkybes, taip pat galima klausti, ar Buongiorno elgesys patenka į Direktyvos 2008/95 7 straipsnio „Prekių ženklo suteikiamų teisių pasibaigimas“ taikymo sritį. Pagal šią nuostatą prekių ženklas nesuteikia savininkui teisės uždrausti juo ženklinti prekes, kurios paties ženklo savininko arba su jo sutikimu pažymėtos tuo ženklu buvo išleistos į rinką Bendrijoje, išskyrus atvejus, kai savininkas turi teisėtų priežasčių nesutikti su tolesniu prekių naudojimu komercinėje veikloje.
36. Iš anksto nespręsdamas, kaip atsakyti į šį klausimą, pirmiausia turiu pažymėti, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas neprašo išaiškinti Direktyvos 2008/95 7 straipsnio. Antra, Inditex teigia, kad, nesant pirmojo prekės, t. y. dovanų kortelės, pardavimo arba pirmojo pateikimo į rinką su jos sutikimu, tuo momentu, kai Buongiorno naudojo jos prekių ženklą, jos teisė į prekių ženklą nebuvo pasibaigusi. Galiausiai, kitomis aplinkybėmis ši bendrovė tvirtina, kad neprekiauja ir tuo metu neprekiavo dovanų kortelėmis, turinčiomis reklaminėje kampanijoje nurodytas savybes. Taigi, tokia prekė neegzistavo.
37. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau prašyme priimti prejudicinį sprendimą išdėstytą prejudicinį klausimą nagrinėti tik atsižvelgiant į Direktyvos 2008/95 6 straipsnio 1 dalies c punkto ir Direktyvos 2015/2436 14 straipsnio 1 dalies c punkto santykį. Vis dėlto pirmiausia reikia išnagrinėti šalių argumentus, susijusius su prejudicinio klausimo priimtinumu.
B. Dėl priimtinumo
38. Teigdama, kad šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą yra nepriimtinas, Inditex nurodo du argumentus.
39. Pirma, Inditex pažymi, kad, kaip konstatavo pats prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas(14), Direktyvos 2008/95 6 straipsnio 1 dalies c punkto išaiškinimas jai gali būti naudingas tik tuo atveju, jei kasacinis skundas, dėl kurio šis teismas turi priimti sprendimą, būtų patenkintas dėl to, kad buvo pažeistas Prekių ženklų įstatymo 34 straipsnio 2 dalies c punktas, kuriuo, kaip nacionaline nuostata, kuria Ispanijos įstatymų leidėjas įgyvendino šios direktyvos 5 straipsnio 2 dalyje numatytą galimybę, suteikiama speciali apsauga vadinamiesiems „geros reputacijos“ prekių ženklams. Vis dėlto, Inditex nuomone, žymens, tapataus pastarojoje nuostatoje nurodytam [geram] reputaciją turinčiam prekių ženklui arba panašaus į jį, naudojimas jokiu būdu neatitinka sąžiningo pramoninio ar komercinio naudojimo, todėl trečioji šalis, naudojanti šį prekių ženklą, negali remtis minėtos direktyvos 6 straipsnio 1 dalies c punktu. Rizikuodamas iš anksto atskleisti argumentus, kuriuos išdėstysiu vėliau, pridursiu, kad Inditex argumentas, kuriuo ji siekė įrodyti, jog prejudicinis klausimas yra nepriimtinas, iš esmės taip pat gali būti analizuojamas kaip argumentas, susijęs su minėtų nuostatų aiškinimu(15).
40. Antra, Inditex teigia, kad atsakymas į prejudicinį klausimą bet kuriuo atveju nebūtų naudingas, nes jo akivaizdžiai nepakanka pagrindinėje byloje iškeltam teisės klausimui išspręsti. Prekių ženklo naudojimas „kaip nuorodos“ iš tikrųjų savaime nėra teisėtas. Kad toks naudojimas būtų teisėtas, reikia, kad jis atitiktų „sąžiningą pramoninį ar komercinį naudojimą“ ir tuo atveju, kai vykdomi sandoriai su kitų asmenų prekėmis, prekių ženklo suteikiamų teisių pasibaigimo taisykles.
41. Šiuo klausimu argumento, kad prejudicinis klausimas grindžiamas prielaida, dėl kurios prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas dar nėra priėmęs sprendimo, todėl klausimas turi būti laikomas per ankstyvu ir hipotetiniu(16), arba argumento, kad atsakymo į prejudicinį klausimą nepakaktų pagrindinei bylai išspręsti(17), nepakanka, kad būtų galima automatiškai padaryti išvadą, jog šis klausimas yra nepriimtinas.
42. Tik nacionalinis teismas, kuris nagrinėja ginčą ir turi prisiimti atsakomybę už priimtiną teismo sprendimą, turi, atsižvelgdamas į konkrečias pagrindinės bylos aplinkybes, vertinti klausimo, kurį pateikia Teisingumo Teismui, tinkamumą. Tuo atveju, kai pateikiami klausimai susiję su Sąjungos teisės išaiškinimu, iš principo Teisingumo Teismas turi priimti sprendimą. Tuo remiantis reikia daryti išvadą, kad prejudiciniam klausimui dėl Sąjungos teisės taikoma svarbos prezumpcija. Teisingumo Teismas gali atsisakyti priimti sprendimą dėl tokio klausimo, tik jeigu akivaizdu, kad prašomas Sąjungos teisės išaiškinimas visiškai nesusijęs su pagrindinės bylos aplinkybėmis arba dalyku, kai problema hipotetinė arba kai Teisingumo Teismas neturi būtinos faktinės ir teisinės informacijos, kad naudingai atsakytų į jam pateiktus klausimus(18).
43. Šiuo atveju taip nėra. Žinoma, norėdamas priimti sprendimą dėl kasacinio skundo, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi tam tikrus vertinimus atlikti anksčiau nei vertinimą, susijusį su prejudiciniame klausime iškeltu teisiniu klausimu (Direktyvos 2008/95 5 straipsnio 2 dalyje nurodytas [gerą] reputaciją turinčio prekių ženklo naudojimas), ir prireikus atlikti papildomus paskesnius įvertinimus (ar naudojimas atitiko sąžiningą pramoninės ar komercinės veiklos praktiką). Vis dėlto neaišku, ar Direktyvos 2008/95 6 straipsnio 1 dalies c punktas neturi būti taikomas tuo atveju, kai prekių ženklas pasirodo trečiosios šalies reklaminės kampanijos aplinkybėmis, nurodant prizą, kurį šios trečiosios šalies klientas gali laimėti loterijoje.
44. Be to, aiškiai nekvestionuodama prašymo priimti prejudicinį sprendimą priimtinumo, Komisija teigia, kad, kadangi atrodo, jog nacionalinis teismas nepadarė teisės klaidos, nusprendęs, kad prekių ženklo ZARA naudojimas nepatenka nė į vieną iš Prekių ženklų įstatymo 34 straipsnyje, kuriuo Ispanijos įstatymų leidėjas į nacionalinę teisę perkėlė Direktyvos 89/104 5 straipsnį, numatytų „prekių ženklo vartojimo“ atvejų, nereikia nagrinėti, ar nagrinėjamu atveju tenkinamos Prekių ženklų įstatymo 37 straipsnyje ir Direktyvos 2008/95 6 straipsnio 1 dalies c punkte nustatytos sąlygos. Vis dėlto manau, kad Komisijos argumentas negali lemti prejudicinio klausimo nepriimtinumo dėl tų pačių priežasčių, kurios nurodytos šios išvados 41 ir 42 punktų nuostatose dėl Inditex argumentų.
45. Iš tikrųjų, nors ir palankiai vertinu Komisijos argumentus, kuriais ji grindžia savo poziciją, kad Buongiorno veiksmai nebuvo vartojimas, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 89/104 5 straipsnį, reikia priminti, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas neišreiškė jokių abejonių dėl šios nuostatos aiškinimo, todėl negalima daryti išvados, kad prejudicinis klausimas yra nepriimtinas(19).
46. Tai reiškia, kad prejudicinis klausimas yra priimtinas.
C. Dėl esmės
47. Prieš pereidamas prie teisinio klausimo, iškelto prejudiciniu klausimu, trumpai išanalizuosiu aspektą, kuriuo šalys remiasi savo rašytinėse pastabose, susijusį su Buongiorno veiksmų, kuriuos sudaro „žymens, tapataus arba panašaus į gerą vardą turintį prekių ženklą, naudojimas“, kaip nurodyta Direktyvos 89/104 5 straipsnio 2 dalyje, kvalifikavimu.
48. Ši analizė svarbi dviem aspektais. Iš tikrųjų, pirma, tam, kad būtų galima taikyti Direktyvos 2008/95 6 straipsnį, trečiasis asmuo turi naudoti žymenį, o šiam naudojimui savininkas gali paprieštarauti pagal šios direktyvos 5 straipsnį. Kita vertus, Inditex argumentas dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą nepriimtinumo taip pat gali būti suprantamas kaip argumentas dėl bylos esmės, pagal kurį minėtos direktyvos 6 straipsnio 1 dalies c punktas bet kuriuo atveju negali būti taikomas tuo atveju, kai naudojimas yra susijęs su reputaciją turinčiu prekių ženklu, kaip nurodyta tos pačios direktyvos 5 straipsnio 2 dalyje.
1. Dėl reputaciją turinčio prekių ženklo naudojimo, nurodyto Direktyvos 2008/95 5 straipsnio 2 dalyje
49. Klausimas, ar trečiojo asmens veiksmai, susiję su prekių ženklu, gali būti teisėti atsižvelgiant į Direktyvos 2008/95 6 straipsnio 1 dalies c punkte įtvirtintą taisyklę, kyla tik tuo atveju, jei šie veiksmai laikomi vartojimu, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 5 straipsnį(20).
50. Nagrinėjamu atveju prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas šį klausimą pateikia tam atvejui, jei pritartų kasacinio skundo pagrindui, grindžiamam Prekių ženklų įstatymo 34 straipsnio 2 dalies c punkto, kuriuo Ispanijos teisės aktų leidėjas įgyvendino Direktyvos 2008/95 5 straipsnio 2 dalyje numatytą galimybę, pažeidimu. Kitaip tariant, prieš priimdamas sprendimą dėl argumento, susijusio su naudojimu kaip nuorodos, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turėtų laikytis nuomonės, kad Buongiorno elgesys yra žymens, tapataus reputaciją turinčiam prekių ženklui arba į jį panašaus, naudojimas, dėl kurio be tinkamos priežasties nesąžiningai pasinaudojama prekių ženklo skiriamuoju požymiu ar reputacija arba jiems kenkiama.
51. Kaip jau minėjau šios išvados 39 punkte, Inditex argumentas dėl prejudicinio klausimo hipotetinio pobūdžio yra suprantamas, nes, pasak šios bendrovės, prekių ženklo savininko teisė prieštarauti Direktyvos 2008/95 5 straipsnio 2 dalyje nurodytam naudojimui jokiu būdu nėra ribojama šios direktyvos 6 straipsnio 1 dalies c punkte numatytu prekių ženklo poveikio apribojimu.
52. Šiuo klausimu Inditex pirmiausia nurodo, kad, kaip reikalaujama pagal Direktyvos 2008/95 6 straipsnio 1 dalies c punktą, siejamą su šios direktyvos 6 straipsnio 1 dalimi in fine, prekių ženklo naudojimas kaip nuorodos turi atitikti sąžiningą pramoninį ar komercinį naudojimą. Jos teigimu, bylose Gillette Company ir Gillette Group Finland(21) Teisingumo Teismas nusprendė, kad prekių ženklo naudojimas neatitinka tokio sąžiningo naudojimo, ypač kai juo daromas poveikis prekių ženklo vertei, nesąžiningai pasinaudojant jo skiriamuoju požymiu ar reputacija. Ji taip pat nurodo, kad reputaciją turinčio prekių ženklo naudojimas, kaip nurodyta šios direktyvos 5 straipsnio 2 dalyje, yra žymens, tapataus reputaciją turinčiam prekių ženklui arba į jį panašaus, naudojimas, kai be tinkamos priežasties nesąžiningai pasinaudojama prekių ženklo pranašumais ar reputacija arba jiems padaroma žala.
53. Inditex teigimu, tokiomis aplinkybėmis Direktyvos 2008/95 6 straipsnio 1 dalies c punkte numatytos teisėto naudojimo sąlygos sutampa su reputaciją turinčio prekių ženklo naudojimo sąlygomis, o šiam naudojimui ženklo savininkas gali prieštarauti pagal šios direktyvos 5 straipsnio 2 dalį, todėl šios dvi nuostatos yra nesuderinamos tarpusavyje. Ji padarė išvadą, kad trečiasis asmuo, naudojantis reputaciją turintį prekių ženklą neteisėtai, kaip tai suprantama pagal minėtos direktyvos 5 straipsnio 2 dalį, negali remtis tuo, kad jį naudojo „kaip nuorodą“.
54. Nors ir pritariu šiam argumentui, manau, kad dėl sisteminio ir jurisprudencinio pobūdžio aplinkybių toks griežtas aiškinimas, kai iš anksto ir bet kokiu atveju paneigiamas bendras šių dviejų nuostatų taikomumas, negalimas.
55. Prieš išdėstydamas šiuos argumentus, turiu pažymėti, kad niekas neleidžia manyti, jog, įgyvendindamas Direktyvos 2008/95 5 straipsnio 2 dalyje numatytą teisę, Ispanijos teisės aktų leidėjas norėjo atmesti tokio bendro minėtų nuostatų taikymo galimybę. Todėl nereikia kelti klausimo, ar tokio įgyvendinimo atveju nacionalinės teisės aktų leidėjas gali nuspręsti netaikyti šios direktyvos 6 straipsnio 1 dalies c punkte numatyto apribojimo reputaciją turinčio prekių ženklo savininko teisėms.
a) Dėl Direktyvos 2008/95 5 straipsnio 2 dalies ir 6 straipsnio 1 dalies c punkto sąsajų
56. Kaip nusprendė Teisingumo Teismas, Direktyvos 2008/95 5 straipsnio 1 dalies a punkte numatyta apsauga skirta tik tam, kad prekių ženklo savininkas galėtų apsaugoti savo, kaip prekių ženklo savininko, konkrečius interesus, t. y. užtikrinti, kad prekių ženklas galėtų atlikti savo funkcijas. Iš to Teisingumo Teismas padarė išvadą, kad, pirma, naudotis šia teise galima, tik jei trečiajai šaliai naudojant žymenį kenkiama arba galėtų būti pakenkta prekių ženklo funkcijoms. Šios direktyvos 5 straipsnio 2 dalyje reputaciją turintiems prekių ženklams numatyta apsauga, kuri yra didesnė už numatytąją to paties straipsnio 1 dalyje. Šios apsaugos ypatingą sąlygą sudaro registruotam prekių ženklui tapataus ar į jį panašaus žymens naudojimas be tinkamos priežasties, dėl kurio nesąžiningai naudojamasi arba gali būti pasinaudota šio prekių ženklo skiriamuoju požymiu ar jo reputacija arba jiems kenkiama ar gali būti pakenkta(22).
57. Taigi, antra, skirtingai nei Direktyvos 2008/95 5 straipsnio 1 dalies b punkto atveju, galimybė pasinaudoti prekių ženklo savininko teise nesiejama su suinteresuotosios visuomenės suklaidinimo galimybės buvimu(23).
58. Nors Direktyvos 2008/95 5 straipsnio 2 dalyje išskiriami trys skirtingi pažeidimo atvejai, t. y. žala prekių ženklo skiriamajam požymiui, žala šio prekių ženklo reputacijai ir nesąžiningas pasinaudojimas minėto prekių ženklo pranašumais arba reputacija(24), nagrinėjamoje byloje Inditex, grįsdama ieškinį dėl išimtinių teisių į prekių ženklą pažeidimo, teigė, kad Buongiorno pasinaudojo jos prekių ženklo reputacija ir pakenkė šiai reputacijai.
59. Šiuo klausimu Teisingumo Teismas konstatavo, kad pažeidimo buvimo pagal Reglamento Nr. 207/2009 9 straipsnio 1 dalies c punktą, o kartu ir pagal Direktyvos 2008/95 5 straipsnio 2 dalį nagrinėjimas turi būti grindžiamas visapusiu vertinimu, kurį atliekant atsižvelgiama į visus svarbius konkretaus atvejo veiksnius, įskaitant, be kita ko, į prekių ženklo reputacijos stiprumą ir skiriamojo požymio laipsnį, prekių ženklų, dėl kurių kilo ginčas, panašumo laipsnį bei atitinkamų prekių ar paslaugų rūšį ir artimumo laipsnį(25).
60. Be to, jeigu reputaciją turinčio prekių ženklo savininkui pavyksta įrodyti, kad egzistuoja viena iš šios direktyvos 5 straipsnio 2 dalyje nurodytų grėsmių, trečioji šalis, naudojusi į reputaciją turintį prekių ženklą panašų ar jam tapatų žymenį, turi įrodyti, jog šis žymuo naudojamas esant tinkamai priežasčiai. Todėl trečiosios šalies rėmimasis „tinkama priežastimi“ naudoti tokį žymenį įpareigoja šio prekių ženklo savininką toleruoti šio žymens naudojimą(26).
61. Iš pirmo žvilgsnio pagrindas dėl pateisinamos priežasties naudoti žymenį, tapatų reputaciją turinčiam prekių ženklui arba panašų į jį, lemia tą patį rezultatą kaip ir Direktyvos 2008/95 6 straipsnio 1 dalyje numatytas pagrindas dėl prekių ženklo poveikio apribojimo. Abiem atvejais savininkas turi toleruoti žymens, tapataus jo prekių ženklui ar panašaus į jį, naudojimą.
62. Atsižvelgiant į tai, kad trečioji šalis galėtų remtis Direktyvos 2008/95 6 straipsnio 1 dalies c punkte numatytu prekių ženklo poveikio apribojimu, žymens naudojimas turi atitikti šioje nuostatoje numatytas sąlygas ir, kaip reikalaujama pagal šios direktyvos 6 straipsnio 1 dalį in fine, atitikti sąžiningą pramoninį ar komercinį naudojimą.
63. Tokiomis aplinkybėmis būtina apibrėžti sąvokas „tinkama priežastis“ ir „sąžiningas pramoninis ar komercinis naudojimas“, vartojamas atitinkamai Direktyvos 2008/95 5 straipsnio 2 dalyje ir 6 straipsnio 1 dalies in fine, siekiant nustatyti, ar „tinkamos priežasties“, kaip ji suprantama pagal pirmąją nuostatą, nebuvimas reiškia, kad naudojimas jokiu būdu nėra „sąžiningas“, kaip tai suprantama pagal šią antrąją nuostatą.
64. Šiuo klausimu, pirma, šios dvi sąvokos skiriasi pažodžiui, todėl negalima daryti prielaidos, kad jų prasmė yra tapati.
65. Antra, sisteminiu lygmeniu Direktyvos 2008/95 6 straipsnio 1 dalies c punkte nėra jokios išlygos, galinčios paneigti šios nuostatos taikymą šios direktyvos 5 straipsnio 2 dalyje nurodyto reputaciją turinčio prekių ženklo pažeidimo atveju. Tiesa, galima teigti, kad tokia išlyga į minėtos direktyvos tekstą nebuvo įtraukta dėl to, kad šioje pirmoje nuostatoje numatytas apribojimas būtinai turi būti perkeltas į nacionalinę teisę, o kiekviena valstybė narė turi nuspręsti, ar nori įgyvendinti antroje nuostatoje numatytą galimybę. Tačiau Sąjungos prekių ženklų sistemoje galima rasti nuostatų, panašių į tos pačios direktyvos 5 straipsnio 2 dalį ir 6 straipsnio 1 dalies c punktą, todėl valstybėms narėms nelieka jokios veiksmų laisvės(27).
66. Trečia, sąžiningos praktikos sąlyga iš esmės yra lojalumo prievolės išraiška teisėtų prekių ženklo savininko interesų atžvilgiu(28). Kita vertus, sąvoka „tinkama priežastis“ skirta aptariamų interesų pusiausvyrai atrasti atsižvelgiant į šį žymenį naudojančios trečiosios šalies interesus, turint omenyje Direktyvos 2008/95 5 straipsnio 2 dalies specifiką, ir į plačią paties prekių ženklo apsaugą(29). Sąvoka „tinkama priežastis“ gali apimti ne tik objektyviai būtinas priežastis, bet ir priežastis, susijusias su subjektyviais trečiosios šalies, kuri naudoja žymenį, tapatų reputaciją turinčiam prekių ženklui arba panašų į jį, interesais(30).
67. Nors kai kurie veiksniai, į kuriuos reikia atsižvelgti vertinant kiekvieną iš šių dviejų sąlygų, gali sutapti, šių vertinimų metodas nėra vienodas. Paprastai kalbant, reikalaujant „teisingos priežasties“, daugiau dėmesio skiriama trečiosios šalies perspektyvai ir interesams, o reikalaujant „sąžiningo naudojimo“, žvelgiama iš savininko perspektyvos. Remiantis šia pastaba, taip pat gali skirtis svarba, teikiama vienam aspektui, į kurį atsižvelgiama atliekant abu šiuos vertinimus.
68. Ketvirta, tas pats pasakytina apie aplinkybes, kurios, pirma, sudaro vieną iš trijų Direktyvos 2008/95 5 straipsnio 2 dalyje numatytų žalos reputaciją turinčiam prekių ženklui atvejų ir į kurias, kita vertus, atsižvelgiama vertinant „sąžiningo naudojimo“ sąlygą, kaip ji suprantama pagal šios direktyvos 6 straipsnio 1 dalies paskutinį sakinį. Kaip Inditex nurodo šiam teiginiui iliustruoti, Teisingumo Teismas byloje Gillette Company ir Gillette Group Finland(31) nusprendė, jog žymens naudojimas yra nesuderinamas su sąžininga praktika, ypač kai tai daro įtaką prekių ženklo vertei, nesąžiningai naudojantis jo skiriamuoju požymiu ar reputacija. Tačiau pagal šios direktyvos 5 straipsnio 2 dalį, siekiant konstatuoti reputaciją turinčio prekių ženklo pažeidimą, pakanka, kad trečioji šalis nesąžiningai pasinaudotų šio prekių ženklo reputacija, tačiau jos elgesys neturi įtakos minėto prekių ženklo vertei.
69. Vis dėlto išvados, kurias galima padaryti iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos, taip pat yra rimtas ženklas, kad Direktyvos 2008/95 6 straipsnio 1 dalies c punkte numatytas apribojimas gali būti taikomas ir tais atvejais, kai savininkas a priori gali remtis nacionalinės teisės nuostata, įgyvendinančia šios direktyvos 5 straipsnio 2 dalyje numatytą galimybę.
b) Dėl reikšmingos jurisprudencijos
70. Byloje, kurioje priimtas Sprendimas Adam Opel(32), Teisingumo Teismui buvo pateiktas klausimas dėl Direktyvos 89/104 5 straipsnio 1 dalies a punkto. Nors iš pradžių Teisingumo Teismas nusprendė, kad, turint omenyje pagrindinės bylos aplinkybes, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui taip pat reikėjo pateikti šios direktyvos 5 straipsnio 2 dalies išaiškinimą, jis vis dėlto paliko prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui užduotį įvertinus faktus nustatyti, ar dėl nagrinėjamo naudojimo be tinkamos priežasties nesąžiningai pasinaudojama įregistruoto prekių ženklo skiriamuoju požymiu ar jo reputacija, o gal jiems pakenkiama(33). Antra, Teisingumo Teismas išaiškino minėtos direktyvos 6 straipsnio 1 dalies b punktą, kartu remdamasis tos pačios direktyvos 6 straipsnio 1 dalies c punktu(34). Šiuo klausimu turiu pabrėžti, kad tiek Direktyvos 89/104 6 straipsnio 1 dalies b punkte, tiek jos 6 straipsnio 1 dalies c punkte nustatytiems apribojimams taikoma sąlyga, kad naudojimas neprieštarautų sąžiningai praktikai pramoninėje ir komercinėje veikloje.
71. Panašiai buvo ir Sprendime adidas ir adidas Benelux(35): atsižvelgdamas į tai, kad nebuvo ginčijama, jog byla susijusi su reputaciją turinčiu prekių ženklu, Teisingumo Teismas išaiškino, pirma, Direktyvos 89/104 5 straipsnio 2 dalį ir, antra – be jokių išlygų – šios direktyvos 6 straipsnio 1 dalies b punktą(36).
72. Atsižvelgiant į tai, kiek tai susiję su Direktyvos 2008/95 6 straipsnio 1 dalies a punkte numatyto prekių ženklo poveikio apribojimu, kuriam taip pat taikoma sąžiningo naudojimo sąlyga, Teisingumo Teismas Sprendime Céline(37) nusprendė, kad atitiktis šiai sąlygai turi būti vertinama visų pirma atsižvelgiant į tai, kad tai yra prekių ženklas, kuris valstybėje narėje, kurioje jis įregistruotas ir kurioje prašoma jį apsaugoti, turi tam tikrą reputaciją, kuria galėtų pasinaudoti trečiasis asmuo parduodamas savo prekes ar paslaugas. Remiantis tuo sprendimu, galima teigti, kad jei siekiant nustatyti, ar trečioji šalis gali remtis vienu iš šios direktyvos 6 straipsnio 1 dalyje numatytų prekių ženklo poveikio apribojimų, dera atsižvelgti ir į atitinkamo prekių ženklo reputaciją, negalima teigti, kad bet kokiam reputaciją turinčio prekių ženklo pažeidimui, kaip jis suprantamas pagal šios direktyvos 5 straipsnio 2 dalį, šie apribojimai netaikomi.
73. Iš šios jurisprudencijos darau išvadą, kad, kaip mano Teisingumo Teismas, nebūtinai egzistuoja prieštaravimas tarp, viena vertus, naudojimo, kuriam reputaciją turinčio prekių ženklo savininkas a priori gali prieštarauti remdamasis nacionaline nuostata, įgyvendinančia Direktyvos 2008/95 5 straipsnio 2 dalyje numatytą galimybę, ir, kita vertus, trečiojo asmens pasinaudojimo šios direktyvos 6 straipsnio 1 dalies c punkte numatytu apribojimu.
74. Dabar reikia susitelkti į Direktyvos 2008/95 6 straipsnio 1 dalies c punkto aiškinimą.
2. Dėl Direktyvos 2008/95 6 straipsnio 1 dalies c punkto
75. Aiškinant Sąjungos teisės nuostatą reikia atsižvelgti ne tik į jos sąlygas ir tikslus, kurių ja siekiama, bet ir į jos kontekstą. Sąjungos teisės nuostatos genezė taip pat gali atskleisti jos aiškinimui svarbių elementų(38).
76. Šiuo klausimu, pirma, remiantis pažodiniu Direktyvos 2008/95 6 straipsnio 1 dalies c punkto ir Direktyvos 2015/2436 14 straipsnio 1 dalies c punkto palyginimu galima daryti išvadą, kad vienintelis naudojimas, kuriuo prekių ženklo poveikis buvo apribotas („prekių [ženklo naudojimas], kai būtina nurodyti prekių ar paslaugų, pavyzdžiui, priedų ar atsarginių dalių paskirtį“), dabar yra viena iš teisėto naudojimo, kuriam prekių ženklo savininkas negali prieštarauti, hipotezių. Direktyvos 2015/2436 14 straipsnyje nustatyta, pirma, kad dabar jis apima prekių ženklo naudojimą siekiant identifikuoti prekes ar paslaugas kaip priklausančias to prekių ženklo savininkui ir, antra, kad į jį perkeltas Direktyvos 2008/95 6 straipsnio 1 dalies c punkto norminis turinys, o prieš jį įrašytas žodžių junginys „visų pirma“.
77. Be to, šią aplinkybę patvirtina su Direktyva 2015/2436 susijusių parengiamųjų darbų analizė.
78. Iš Komisijos pateikto pasiūlymo visų pirma matyti, kad „manoma, kad <…> dera nustatyti bendrus aiškius apribojimus dėl prekių ženklo naudojimo kaip nuorodos(39). Taigi, Komisija nemanė, kad Direktyvos 2015/2436 14 straipsnio 1 dalies c punkte tik paaiškinamos ar patikslinamos Direktyvos 89/104 6 straipsnio 1 dalies c punkto ribos. Žodžiai „tikslinga numatyti“ rodo šios institucijos ketinimą siūlyti įvesti prekių ženklo poveikio apribojimą, skirtą apskritai naudojimui kaip nuorodai. Be to, nuo pat pradžių būtent dėl bendro pobūdžio šis apribojimas skyrėsi nuo direktyvose 89/104 ir 2008/95 nustatyto apribojimo, nes pastarasis apribojimas yra specifinis ir dėl to siauresnis.
79. Be to, šiuo klausimu pirminė šio pasiūlymo dėl direktyvos 25 konstatuojamosios dalies formuluotė, kurioje daroma nuoroda į naudojimą kaip nuorodą, buvo aiškesnė nei Direktyvos 2015/2436 27 konstatuojamosios dalies formuluotė, susijusi su ketinimu išplėsti anksčiau Direktyvos 2008/95 6 straipsnio 1 dalies c punkte nustatyto apribojimo taikymo sritį(40). 25 konstatuojamojoje dalyje buvo nurodyta, kad „savininkui neturėtų būti suteikta teisė uždrausti teisingai ir sąžiningai naudoti(41) ženklą siekiant identifikuoti ar daryti nuorodą į prekes ar paslaugas kaip priklausančias savininkui“(42).
80. Galiausiai aplinkybė, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas siekė išplėsti Direktyvos 2015/2436 14 straipsnio 1 dalies c punkte dabar numatyto apribojimo taikymo sritį, nekelia abejonių dėl diskusijų, vykusių per parengiamuosius darbus.
81. Kadangi pirminiame Komisijos pasiūlyme terminais, beveik identiškais vartojamiems Direktyvos 2015/2436 14 straipsnio 1 dalies c punkte, buvo kalbama apie atvejį, „kai naudoti prekių ženklą būtina siekiant nurodyti prekės ar paslaugos paskirtį, visų pirma kaip priedų ar atsarginių dalių“, Parlamentas pasiūlė įvesti keletą papildomų teisėto naudojimo pavyzdžių(43), t. y. visų pirma naudojimą „siekiant atkreipti vartotojų dėmesį į perparduodamas tikras prekes, kurias iš pradžių pardavė prekių ženklo savininkas arba kurios buvo parduodamos su savininko leidimu“, ir naudojimą „parodijos, meninės išraiškos, kritikos ar komentaro tikslais“. Tačiau Taryba šiam pasiūlymui nepritarė(44).
82. Komisija galiausiai parėmė Tarybos poziciją(45), pasiūliusi bent iš dalies atskleisti Parlamento poziciją Direktyvos 2015/2436 27 konstatuojamojoje dalyje, kurioje nurodyta, jog „[t]rečiosioms šalims naudojant prekių ženklą siekiant atkreipti vartotojų dėmesį į perparduodamas originalias prekes, kurias iš pradžių pardavė prekių ženklo savininkas arba kurios buvo parduodamos su jo leidimu Sąjungoje, toks naudojimas turėtų būtų laikomas teisingu, jei jis tuo pačiu metu atitinka sąžiningą pramoninės ir komercinės veiklos praktiką. Trečiosioms šalims naudojant prekių ženklą meninės raiškos tikslu, toks naudojimas turėtų būtų laikomas teisingu, jei jis tuo pačiu metu atitinka sąžiningą pramoninės ir komercinės veiklos praktiką. Be to, ši direktyva turėtų būti taikoma taip, kad būtų užtikrinta visapusiška pagarba pagrindinėms teisėms ir laisvėms, visų pirma saviraiškos laisvei“.
83. Trečia, atrodo, kad siauresnę Direktyvos 2008/95 6 straipsnio 1 dalies c punkto taikymo sritį, palyginti su Direktyvos 2015/2436 14 straipsnio 1 dalies c punkto taikymo sritimi, patvirtina atitinkamos Teisingumo Teismo jurisprudencijos analizė.
84. Šiuo klausimu, remdamasis sprendimais Gillette Company ir Gillette Group Finland(46) bei Portakabin(47), nacionalinis teismas pažymi, kad Teisingumo Teismas, atrodo, apribojo Direktyvos 89/104 6 straipsnio 1 dalies c punkte numatyto apribojimo taikymo sritį naudojimu, būtinu produkto paskirčiai nurodyti.
85. Šiuose sprendimuose Teisingumo Teismas išaiškino, kad į Direktyvos 2008/95 6 straipsnio 1 dalies c punkto taikymo sritį turi patekti tik tos situacijos, kurios atitinka šios nuostatos tikslą. Teisingumo Teismo nuomone, šios nuostatos tikslas – leisti prekių ar paslaugų, kurios papildo prekių ženklo savininko siūlomas prekes ar paslaugas, tiekėjams naudoti tą prekių ženklą visuomenei informuoti apie jų ir minėto prekių ženklo savininko prekių ar paslaugų praktinį ryšį(48).
86. Be to, Sprendime Adam Opel(49) Teisingumo Teismas trumpai paminėjo Direktyvos 89/104 6 straipsnio 1 dalies c punktą ir nusprendė, kad prekių ženklu, kurį sudaro gamintojo logotipas, žymint automobilių modelius nebuvo siekiama nurodyti šių žaislinių modelių paskirties. A contrario, galima daryti išvadą, kad žymėjimui prekių ženklu, kuriuo žymima trečiosios šalies prekė, siekiant nurodyti šios prekės paskirties vietą, gali būti taikomas šioje nuostatoje numatytas apribojimas.
87. Atrodo, kad Teisingumo Teismas Sprendime BMW(50) taip pat nusprendė, kad tik naudojimas, nurodantis trečiosios šalies prekės ar paslaugos paskirtį, yra teisėtas naudojimas pagal Direktyvos 2008/95 6 straipsnio 1 dalies c punktą. Teisingumo Teismas tame sprendime nurodė, kad „prekių ženklo naudojimas siekiant informuoti visuomenę, kad reklamuotojas remontuoja ir prižiūri šiuo prekių ženklu pažymėtas prekes, yra naudojimas nurodant paslaugos paskirtį, kaip tai suprantama pagal [šią nuostatą]. Iš tikrųjų, kaip ir prekių ženklo naudojimas automobiliams, kuriems tinka neoriginali atsarginė dalis, identifikuoti, aptariamas naudojimas yra skirtas produktams, kurie yra teikiamos paslaugos objektas, identifikuoti“(51).
88. Ketvirta, aiškinimui, kad Direktyvos 89/104 6 straipsnio 1 dalies c punkto taikymo sritis buvo ganėtinai siaura, palyginti su Direktyvos 2015/2436 14 straipsnio 1 dalies c punkto taikymo sritimi, plačiai pritaria doktrinos autoriai.
89. Iš tikrųjų bendrojo taikymo kaip nuorodos apribojimą, iš dalies pakeičiant Direktyvos 2008/95 6 straipsnio 1 dalies c punktą ir Reglamento Nr. 207/2009 12 straipsnio c punktą, doktrinos autoriai siūlė dar prieš priimant Direktyvą 2015/2436 ir Reglamentą 2015/2424(52). Kaip nurodžiau šios išvados 78 ir 79 punktuose, Sąjungos teisės aktų leidėjas ketino laikytis šių autorių propaguojamo požiūrio. Be to, kalbėdami apie Direktyvos 2015/2436 14 straipsnio 1 dalies c punkto ir Reglamento 2015/2424 12 straipsnio 1 dalies c punkto formuluotes, šie autoriai teigia, kad jų taikymo sritis yra platesnė už analogiškų Direktyvos 2008/95 ir Reglamento Nr. 207/2009 nuostatų taikymo sritį(53).
90. Atsižvelgdamas į šiuos argumentus, susijusius su pažodiniu Direktyvos 2008/95 6 straipsnio 1 dalies c punkto aiškinimu ir šios nuostatos kilme, taip pat į jurisprudencijos ir doktrinos nuostatas, siūlau į prejudicinį klausimą atsakyti, kad ši nuostata turi būti aiškinama taip: prekių ženklo naudojimas vykdant komercinę veiklą, „kai siekiama identifikuoti prekes ar paslaugas arba daryti nuorodą į jas kaip priklausančias to prekių ženklo savininkui“, šiuo metu minimas Direktyvos 2015/2436 14 straipsnio 1 dalies c punkte, nepatenka į šios pirmosios nuostatos taikymo sritį, nebent tai būtų naudojimas, būtinas siekiant nurodyti šios trečiosios šalies prekės ar paslaugos paskirtį(54).
VI. Išvada
91. Atsižvelgdamas į pirmiau išdėstytus argumentus, siūlau Teisingumo Teismui į Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas, Ispanija) pateiktą prejudicinį klausimą atsakyti taip:
2008 m. spalio 22 d. Pirmosios Tarybos direktyvos 2008/95/EB valstybių narių įstatymams, susijusiems su prekių ženklais, suderinti 6 straipsnio 1 dalies c punktas
turi būti aiškinamas taip:
prekių ženklo naudojimas vykdant komercinę veiklą, „kai siekiama identifikuoti prekes ar paslaugas arba daryti nuorodą į jas kaip priklausančias to prekių ženklo savininkui“, šiuo metu minimas 2015 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2015/2436 valstybių narių teisės aktams, susijusiems su prekių ženklais, suderinti 14 straipsnio 1 dalies c punkte, nepatenka į šios pirmosios nuostatos taikymo sritį, nebent tai būtų naudojimas, būtinas siekiant nurodyti šios trečiosios šalies prekės ar paslaugos paskirtį.