GENERALINIO ADVOKATO
NICHOLAS EMILIOU IŠVADA,
pateikta 2023 m. rugsėjo 7 d.(1)
Byla C-517/22 P
Eurobolt BV,
Fabory Nederland BV,
ASF Fischer BV
prieš
Europos Komisiją,
Stafa Group BV
(Apeliacinis skundas – Dempingas – Antidempingo muito, nustatyto importuojamoms Kinijos kilmės geležinėms arba plieninėms tvirtinimo detalėms, taikymo išplėtimas iš Malaizijos siunčiamoms importuojamoms detalėms – Galutinio antidempingo muito pakartotinis nustatymas – Įgyvendinimo reglamento (ES) 2020/611 galiojimas – Teisinis pagrindas – Reglamento (ES) 2016/1036 13 ir 14 straipsniai – Reglamento (EB) Nr. 91/2009 galiojimas – Teisingumo Teismo sprendimas APEX)
I. Įvadas
1. Savo apeliaciniame skunde Eurobolt BV, Fabory Nederland BV ir ASF Fischer BV (toliau – apeliantės) – trys Nyderlanduose įsikūrusios bendrovės, importuojančios ir parduodančios geležines ir plienines tvirtinimo detales – prašo Teisingumo Teismo panaikinti Bendrojo Teismo sprendimą(2), kuriuo jis atmetė jų ieškinį dėl 2020 m. balandžio 30 d. Komisijos įgyvendinimo reglamento (ES) 2020/611(3), kuriuo tam tikroms iš Malaizijos siunčiamoms importuojamoms geležinėms arba plieninėms tvirtinimo detalėms, deklaruojamoms arba nedeklaruojamoms kaip Malaizijos kilmės, vėl nustatomas galutinis antidempingo muitas, Tarybos reglamentu (EB) Nr. 91/2009(4) nustatytas tam tikroms importuojamoms Kinijos Liaudies Respublikos kilmės geležinėms arba plieninėms tvirtinimo detalėms, panaikinimo.
2. Grįsdamos apeliacinį skundą apeliantės nurodo septynis teisinius pagrindus. Vis dėlto, atsižvelgdamas į Teisingumo Teismo prašymą, šios išvados analizėje apsiribosiu tik šeštuoju apeliacinio skundo pagrindu, grindžiamu tuo, kad Bendrasis Teismas, konstatuodamas, jog ginčijamas reglamentas turi tinkamą teisinį pagrindą, netinkamai aiškino ir taikė 2016 m. birželio 8 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2016/1036 dėl apsaugos nuo importo dempingo kaina iš Europos Sąjungos narėmis nesančių valstybių(5) 13 straipsnio 1 dalį, ESS 5 straipsnio 1 ir 2 dalis ir gero administravimo principą.
3. Trumpai tariant, tam, kad išnagrinėtų šį apeliacinio skundo pagrindą, Teisingumo Teismas turės atsakyti į klausimą: ar reglamento, kuriuo nustatytas antidempingo muitas trečiosios valstybės kilmės importui, panaikinimas dėl galimos neatitikties Pasaulio prekybos organizacijos (PPO) taisyklėms draudžia Komisijai išplėsti šio muito taikymą importui iš kitos trečiosios valstybės dėl priemonių vengimo, net jei šis išplėtimas susijęs su laikotarpiu iki reglamento panaikinimo ir importas buvo užregistruotas laikantis atitinkamų antidempingo taisyklių?
II. Teisinis pagrindas
4. Nagrinėjamai bylai aktualiu laikotarpiu antidempingo priemonių priėmimas pirmiausia buvo reglamentuojamas Tarybos reglamentu (EB) Nr. 1225/2009(6), vėliau – Tarybos reglamentu (EB) Nr. 384/96(7) ir galiausiai jau minėtu Reglamentu 2016/1036 (toliau – pagrindinis reglamentas)(8).
5. Pagrindinio reglamento 13 straipsnyje „Vengimas“ numatyta:
„1. Kai galiojančių priemonių yra vengiama, pagal šį reglamentą nustatyti antidempingo muitai gali būti išplečiami <…> importui iš trečiųjų valstybių <…>.
<…>
3. <…> Tyrim[ai] pradedam[i] Komisijai priėmus reglamentą, kuriame taip pat gali būti nurodyta muitinių institucijoms registruoti importą pagal 14 straipsnio 5 dalį <…>.
Kai galutinai patvirtinti faktai pateisina priemonių taikymo išplėtimą, Komisija tai atlieka laikydamasi 15 straipsnio 3 dalyje nurodytos nagrinėjimo procedūros. Išplėtimas įsigalioja tą dieną, kurią buvo nustatyta registracija pagal 14 straipsnio 5 dalį <…>.“
6. Pagrindinio reglamento 14 straipsnio „Bendrosios nuostatos“ 5 dalyje nustatyta:
„Komisija, per tinkamą laiką informavusi valstybes nares, gali nurodyti muitinių institucijoms imtis reikalingų veiksmų registruoti importą, kad vėliau tokiam importui būtų galima pritaikyti priemones nuo tos registracijos datos. <…> Registruoti importą privaloma ne ilgesnį kaip devynių mėnesių laikotarpį.“
7. 2016 m. vasario 26 d. Komisijos įgyvendinimo reglamento (ES) 2016/278, kuriuo panaikinamas galutinis antidempingo muitas, kuris buvo nustatytas tam tikroms importuojamoms Kinijos Liaudies Respublikos kilmės geležinėms arba plieninėms tvirtinimo detalėms ir kurio taikymas buvo išplėstas tam tikroms iš Malaizijos siunčiamoms importuojamoms geležinėms arba plieninėms tvirtinimo detalėms, deklaruojamoms arba nedeklaruojamoms kaip Malaizijos kilmės (toliau – panaikinimo reglamentas)(9), 2 straipsnyje nustatyta:
„1 straipsnyje nurodytas antidempingo muitų panaikinimas įsigalioja nuo šio reglamento įsigaliojimo dienos, kaip nustatyta 3 straipsnyje, ir negali būti pagrindas grąžinti iki tos datos surinktus muitus.“
8. Panaikinimo reglamento 14 konstatuojamosios dalies formuluotė yra panaši.
9. Ginčijamo reglamento 1 straipsnio 1 ir 3 dalimis iš esmės išplėstas pradinio reglamento 1 straipsnio 2 dalimi nustatytų antidempingo muitų taikymas tam tikroms „iš Malaizijos siunčiamoms importuojamoms geležinėms arba plieninėms tvirtinimo detalėms, <…> deklaruojamoms arba nedeklaruojamoms kaip Malaizijos kilmės <…>“, „kurių registracija vykdyta pagal Reglamento (ES) Nr. 966/2010 2 straipsnį ir Reglamento (EB) Nr. 1225/2009 13 straipsnio 3 dalį ir 14 straipsnio 5 dalį <…>“.
10. Ginčijamo reglamento 2 straipsnyje nustatyta:
„1. Pagal Įgyvendinimo reglamentą (ES) Nr. 723/2011 surinkti muitai negrąžinami.
2. Visas sumas, kurias kompensavo po Teisingumo Teismo sprendimo Eurobolt byloje C-644/17 (EU:C:2019:555), jas išmokėjusios institucijos susigrąžina.“
III. Bylos faktinės aplinkybės
11. Svarbiausias faktines aplinkybes, išdėstytas skundžiamame sprendime, galima apibendrinti, kaip išdėstyta toliau.
A. Pradinio reglamento priėmimas ir panaikinimas
12. 2009 m. Taryba nustatė, kad eksportuojantys Kinijos gamintojai pardavinėjo Sąjungos rinkoje tvirtinimo detales dempingo kainomis. Todėl 2009 m. sausio 26 d. Taryba priėmė pradinį reglamentą.
13. Nustačius galutinį antidempingo muitą, Europos Komisija gavo įrodymų, kad šių priemonių buvo vengiama perkraunant produktus Malaizijoje. Todėl 2010 m. spalio 27 d. ji priėmė Komisijos reglamentą (ES) Nr. 966/2010 dėl galimo antidempingo priemonių, nustatytų [pradiniu reglamentu], vengimo importuojant tam tikras iš Malaizijos siunčiamas geležines arba plienines tvirtinimo detales, deklaruojamas arba nedeklaruojamas kaip Malaizijos kilmės, tyrimo inicijavimo ir įpareigojimo registruoti tokius importuojamus produktus(10). Kaip matyti iš to reglamento 18 konstatuojamosios dalies ir 2 straipsnio, muitinėms buvo nurodyta imtis reikiamų priemonių importui į Sąjungą registruoti pagal pagrindinio reglamento 13 straipsnio 3 dalį ir 14 straipsnio 5 dalį, siekiant užtikrinti, kad, jei tyrimo metu būtų nustatytas priemonių vengimas, atitinkamo dydžio antidempingo muitai galėtų būti taikomi atgaline data nuo tokio iš Malaizijos siunčiamo importo registracijos dienos.
14. Remdamasi Reglamento Nr. 1225/2009 13 straipsniu, 2011 m. liepos 18 d. Taryba priėmė Tarybos įgyvendinimo reglamentą (ES) Nr. 723/2011, kuriuo išplečiamas galutinio antidempingo muito, nustatyto Reglamentu (EB) Nr. 91/2009 tam tikroms importuojamoms Kinijos Liaudies Respublikos kilmės geležinėms arba plieninėms tvirtinimo detalėms, taikymas tam tikroms iš Malaizijos siunčiamoms importuojamoms geležinėms arba plieninėms tvirtinimo detalėms, deklaruojamoms arba nedeklaruojamoms kaip Malaizijos kilmės(11).
15. Po dviejų procesų PPO sprendžiamosiose institucijose ir PPO ginčų sprendimo tarybai (toliau – GST) priėmus šių institucijų ataskaitas(12), 2016 m. vasario 26 d. Komisija priėmė panaikinimo reglamentą.
B. Nyderlandų teismuose nagrinėtas ginčas ir Teisingumo Teismo sprendimas Eurobolt, C-644/17
16. Komisijos atlikto tyrimo dėl priemonių vengimo laikotarpiu ieškovės importavo tvirtinimo detales iš Malaizijos. Šis importas buvo užregistruotas pagal Reglamento Nr. 966/2010 2 straipsnį ir Reglamento Nr. 1225/2009 13 straipsnio 3 dalį ir 14 straipsnio 5 dalį.
17. Nuo 2012 m. sausio mėn. iki 2013 m. spalio mėn. Nyderlandų muitinė pateikė pranešimus apie antidempingo muitų, kuriuos ieškovės turėjo sumokėti už importuojamas tvirtinimo detales, išieškojimą pagal Įgyvendinimo reglamentą Nr. 723/2011. Per Nyderlandų teisės aktuose nustatytą terminą ieškovės užginčijo šiuos pranešimus apie išieškojimą pagal Reglamento (EEB) Nr. 2913/92(13) 243 straipsnį.
18. 2017 m. lapkričio 17 d. Hoge Raad der Nederlanden (Nyderlandų Aukščiausiasis Teismas) kreipėsi į Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą dėl Įgyvendinimo reglamento Nr. 723/2011 galiojimo, nagrinėdamas Eurobolt pateiktą kasacinį skundą byloje dėl antidempingo muitų, sumokėtų remiantis šiuo įgyvendinimo reglamentu.
19. 2019 m. liepos 3 d. Sprendime Eurobolt(14) Teisingumo Teismas nusprendė, kad šis įgyvendinimo reglamentas yra ydingas dėl esminio procedūrinio reikalavimo pažeidimo. Iš esmės Teisingumo Teismas nustatė, kad prieš priimant išplėstąją antidempingo priemonę nebuvo tinkamai konsultuotasi su patariamuoju komitetu, kaip numatyta pagrindinio reglamento 15 straipsnio 2 dalyje. Pagal šią nuostatą patariamajam komitetui visa svarbi informacija turėjo būti pateikta ne vėliau kaip likus dešimčiai darbo dienų iki šio komiteto posėdžio. Vis dėlto Eurobolt pateiktos pastabos, kurios turėjo būti laikomos „svarbia informacija“ pagal pagrindinio reglamento 15 straipsnio 2 dalį, valstybėms narėms buvo perduotos tik likus dviem dienoms iki patariamojo komiteto posėdžio. Todėl Teisingumo Teismas padarė išvadą, kad Įgyvendinimo reglamentas Nr. 723/2011 negalioja, nes buvo priimtas pažeidžiant pagrindinio reglamento 15 straipsnio 2 dalį.
C. Ginčijamo reglamento priėmimas
20. Po 2019 m. liepos 3 d. Teisingumo Teismo sprendimo Eurobolt Komisija Įgyvendinimo reglamentu (ES) 2019/1374(15) atnaujino tyrimą dėl priemonių vengimo, siekdama ištaisyti Teisingumo Teismo nustatytą procesinį neteisėtumą. Iš Įgyvendinimo reglamento 2019/1374 17 konstatuojamosios dalies matyti, jog atnaujinant tyrimą dėl priemonių vengimo buvo siekiama užtikrinti, kad būtų laikomasi visų procedūrinių reikalavimų pagal patariamojo komiteto procedūrą. Todėl nagrinėjimo procedūros komitetas gavo Eurobolt pastabas per atitinkamose nuostatose nustatytą terminą.
21. Gavusi patariamojo komiteto rekomendaciją, 2020 m. balandžio 30 d. Komisija priėmė ginčijamą reglamentą, kuriuo vėl nustatė vengimo muitus.
IV. Skundžiamas sprendimas ir procesas Teisingumo Teisme
22. 2020 m. liepos 28 d. apeliantės Bendrajame Teisme pareiškė ieškinį dėl ginčijamo reglamento panaikinimo. Savo ieškinyje apeliantės rėmėsi trimis pagrindais.
23. 2022 m. gegužės 18 d. Bendrasis Teismas priėmė skundžiamą sprendimą, kuriuo atmetė ieškinį ir priteisė iš apeliančių bylinėjimosi išlaidas.
24. 2022 m. rugpjūčio 2 d. Teisingumo Teismui pateiktame apeliaciniame skunde apeliantės prašo: i) panaikinti skundžiamą sprendimą, ii) patenkinti pirmojoje instancijoje pareikštą ieškinį ir panaikinti ginčijamą reglamentą, kiek jis susijęs su apeliantėmis, arba, nepatenkinus šio reikalavimo, grąžinti bylą Bendrajam Teismui nagrinėti iš naujo ir iii) priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.
25. Komisija prašo Teisingumo Teismo atmesti apeliacinį skundą ir priteisti iš apeliančių bylinėjimosi išlaidas.
26. 2023 m. gegužės 23 d. Teisingumo Teismas apeliantėms pateikė tam tikrus klausimus, į kuriuos jos atsakė 2023 m. birželio 9 d. raštu.
27. Abi šalys išdėstė savo nuomonę 2023 m. liepos 6 d. surengtame Teisingumo Teismo posėdyje.
V. Apeliacinio skundo šeštojo pagrindo vertinimas
28. Kaip minėta šios išvados įvade, mano analizė apsiribos apeliančių apeliacinio skundo šeštuoju pagrindu, kuriuo ginčijami skundžiamo sprendimo 123–155 punktai.
29. Šiuose punktuose Bendrasis Teismas atmetė kaip nepagrįstą apeliančių antrąjį pagrindą, kuriame jos teigė, kad ginčijamu reglamentu tiek, kiek jis neturi tinkamo teisinio pagrindo, pažeidžiama pagrindinio reglamento 13 straipsnio 1 dalis, ESS 5 straipsnio 1 ir 2 dalys ir gero administravimo principas.
A. Šalių argumentai
30. Iš pradžių apeliantės pabrėžia, kad, jų nuomone, Bendrasis Teismas neatsižvelgė į jų reikalavimo esmę: kadangi pradinis reglamentas buvo neteisėtas ir dėl šios priežasties 2016 m. panaikintas, jis negalėjo būti tinkamas teisinis pagrindas 2020 m. priimti ginčijamą „tik papildomą“ reglamentą. Todėl Komisija, priimdama ginčijamą reglamentą, neturėjo galiojančio teisinio pagrindo. Toliau apeliantės pateikia įvairių argumentų savo teiginiams pagrįsti.
31. Pirma, apeliantės tvirtina, kad Bendrasis Teismas klaidingai rėmėsi Teisingumo Teismo sprendimu APEX(16) atmesdamas jų ieškinį. Sprendime APEX ginčijamo akto teisinio pagrindo teisėtumas nebuvo ginčijamas. Todėl apeliantės teigia, kad toje byloje priimtame sprendime nėra jokių gairių dėl šioje byloje jų iškelto klausimo. Jų nuomone, esminis elementas šioje byloje yra tai, kad neteisėtu pripažintas pradinis reglamentas negali būti ginčijamo reglamento teisinis pagrindas.
32. Antra, apeliantės teigia, kad Bendrasis Teismas klaidingai nurodė SESV 207 straipsnį kaip teisinį pagrindą apskritai priimti antidempingo priemones. Apeliantės dar kartą pabrėžia, kad ginčijamo reglamento teisinis pagrindas turėjo būti galiojantis reglamentas, kuriuo nustatomi tariamai išvengti antidempingo muitai. Nesant tinkamo teisinio pagrindo, ginčijamu reglamentu, apeliančių nuomone, pažeidžiamos ESS 5 straipsnio 1 ir 2 dalys, kuriose įtvirtintas kompetencijos suteikimo principas.
33. Trečia, apeliančių teigimu, Bendrasis Teismas klaidingai konstatavo, kad pradinio reglamento panaikinimas neturi įtakos jo galiojimui. Apeliantės pabrėžia, jog Komisija panaikino šį reglamentą dėl to, kad jis yra neteisėtas, nes buvo pripažintas prieštaraujančiu PPO susitarimams. Taigi, jų nuomone, ginčijamo reglamento priėmimas reiškia neteisėto reglamento atnaujinimą.
34. Ketvirta, apeliantės tvirtina, kad Bendrojo Teismo argumentai, susiję su jų negalėjimu remtis PPO teise kaip Sąjungos teisės aktų galiojimo parametru, yra nereikšmingi. Apeliantės pabrėžia, kad, kaip pripažino pats Bendrasis Teismas, jos neteigė, jog pradiniame reglamente padaryti PPO teisės pažeidimai daro ginčijamą reglamentą negaliojantį. Iš tikrųjų jos teigė, kad pradinis reglamentas negali būti ginčijamo reglamento teisinis pagrindas.
35. Komisija tvirtina, kad apeliančių kritika dėl skundžiamo sprendimo yra nepagrįsta. Bendrasis Teismas nepadarė teisės klaidos vertindamas apeliančių argumentus dėl tariamo tinkamo teisinio pagrindo ginčijamam reglamentui nebuvimo. Visų pirma Komisija tvirtina, kad pradinis reglamentas, – kuris, jos nuomone, jokiu būdu nėra neteisėtas, kaip teigia apeliantės, – negali būti laikomas ginčijamo reglamento teisiniu pagrindu (arba vienu iš teisinių pagrindų). Komisija pabrėžia, kad ginčijamas reglamentas teisingai grindžiamas pagrindinio reglamento 13 ir 14 straipsniais.
B. Analizė
36. Apeliančių argumentai man neatrodo įtikinami.
37. Pirmiausia, nemanau, kad Bendrasis Teismas nesuprato apeliančių skundo esmės. Mano nuomone, pirmosios instancijos teisme pateikti argumentai skundžiamo sprendimo 123–155 punktuose išdėstyti tiksliai ir išnagrinėti tinkamai. Visų pirma manau, kad yra klaidingos abi prielaidos, kuriomis apeliantės grindžia įvairius savo argumentus (tinkamo teisinio pagrindo nebuvimas ir pradinio reglamento neteisėtumas).
38. Toliau pateiksiu savo išvados motyvus.
1. Bendrojo Teismo teisingai nustatytas teisinis pagrindas
39. Pirma, atrodo, kad apeliančių teiginiai grindžiami klaidingu sąvokos „teisinis pagrindas“ Sąjungos teisės sistemoje supratimu. Iš esmės teisinis pagrindas kildinamas iš Sąjungos teisės nuostatos, kuria atitinkamai (-oms) Sąjungos institucijai (-oms) suteikiami įgaliojimai veikti tam tikroje Sąjungos kompetencijos srityje, kai tenkinamos atitinkamos sąlygos. Sąjungos institucijų veiksmų teisinio pagrindo reikalavimas visų pirma kyla iš ESS 13 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto įgaliojimų suteikimo institucijoms principo, pagal kurį „[k]iekviena institucija veikia neviršydama Sutartyse jai suteiktų įgaliojimų ir laikydamasi jose nustatytų procedūrų, sąlygų bei tikslų“(17).
40. Atsižvelgiant į tai, man visiškai aišku, kad Komisijos įgaliojimai išplėsti jau nustatytų antidempingo muitų importui iš trečiosios šalies taikymą importui iš kitos trečiosios šalies, kai vengiama priemonių, kyla iš pagrindinio reglamento nuostatų. Šiuos įgaliojimus Komisijai suteikė Sąjungos teisės aktų leidėjas (nagrinėjamoje byloje – Parlamentas ir Taryba) pagrindiniu teisės aktu, kuriuo reglamentuojama apsauga nuo importo dempingo kaina iš trečiųjų šalių.
41. Būtent pagrindinio reglamento 13 straipsnyje (pavadintame „Vengimas“) visų pirma i) numatyta, kad „kai galiojančių priemonių vengiama, antidempingo muitai, nustatyti [pagal tą reglamentą], gali būti išplečiami <…>“ (1 dalis); ii) Komisijai pavedama atlikti tyrimą (3 dalis); taip pat iii) Komisija įvardijama kaip institucija, atsakinga už muitų išplėtimą, veikianti pagal reglamente nurodytą įgyvendinimo akto priėmimo procedūrą (3 dalis)(18). Be to, to paties reglamento 14 straipsnio 1 dalyje (dėl „Bendrųjų nuostatų“) patikslinama, kad visi antidempingo muitai, taigi ir išplėstieji, turi būti nustatyti „reglamentu“.
42. Taigi ginčijamo reglamento preambulėje esanti nuoroda į šias dvi nuostatas teisingai nurodo teisines nuostatas, iš kurių Komisija kildina savo įgaliojimus išplėsti nagrinėjamų muitų taikymą tokiam importui, kokį vykdė apeliantės.
43. Vadinasi, apeliantės klaidingai teigia, kad ginčijamas reglamentas yra arba turėjo būti grindžiamas pradiniu reglamentu. Kaip teisingai nurodo Komisija, (galiojančio) pradinio reglamento buvimas yra tik viena iš sąlygų, kurios turi būti įvykdytos, kad būtų galima išplėsti šių muitų taikymo sritį.
44. Ši sąlyga išplaukia iš pagrindinio reglamento 13 straipsnio 1 dalies(19). Juk savaime suprantama, kad antidempingo muitai gali būti išplėsti tik tuo atveju, jei jie buvo nustatyti teisėtai. Vis dėlto – galbūt verta tai dar kartą pabrėžti – įgaliojimai išplėsti antidempingo muitų taikymo sritį Komisijai suteikiami ne aktu, kuriuo nustatomi antidempingo muitai (t. y. pradiniu reglamentu), o, kaip paaiškinta, pagrindiniu reglamentu.
45. Taigi Bendrasis Teismas nepadarė teisės klaidos skundžiamo sprendimo 126–128 punktuose konstatuodamas, kad pagrindinio reglamento 13 straipsnis ir 14 straipsnio 1 dalis yra tinkamas ginčijamo reglamento teisinis pagrindas.
46. Šiomis aplinkybėmis norėčiau pridurti, kad Bendrasis Teismas taip pat buvo teisus, skundžiamo sprendimo 136 punkte nurodydamas ne tik pagrindinio reglamento 13 straipsnį, bet ir SESV 207 straipsnį, kaip nuostatas, pagal kurias Komisijai suteikiama kompetencija priimti kovos su priemonių vengimu reglamentus. Iš tiesų SESV 207 straipsnio 2 dalis yra pirminės teisės nuostata, kuria Parlamentas ir Taryba įgaliojami „[patvirtinti] priemones, apibrėžiančias bendros prekybos politikos įgyvendinimo sistemą“. Pagrindinis reglamentas, kuriuo savo ruožtu Komisija įgaliojama patvirtinti tam tikras kovos su priemonių vengimu priemones, neabejotinai yra viena iš priemonių, apibrėžiančių bendros prekybos politikos įgyvendinimo sistemą, kaip nurodyta SESV 207 straipsnyje.
47. Taigi apeliančių teiginys, kad Bendrasis Teismas suklydo darydamas nuorodą į SESV 207 straipsnį ir dėl to nenustatė SESV 5 straipsnio 1 ir 2 dalyse įtvirtinto kompetencijos suteikimo principo(20) pažeidimo, yra nepagrįstas.
48. Remdamasis tuo, kas pirmiau išdėstyta, pereinu prie antrojo aspekto, kurį norėčiau aptarti dėl prielaidų, kuriomis apeliantės grindžia savo argumentus.
2. Pradinio reglamento galiojimas
49. Antroji prielaida, kuria apeliantės grindžia savo argumentus, yra ta, kad pradinis reglamentas buvo neteisėtas.
50. Mano nuomone, šis argumentas taip pat neteisingas.
51. Kaip paaiškinsiu toliau, nei tai, kad pradinį reglamentą panaikino Sąjungos teisės aktų leidėjas, nei jo galima neatitiktis PPO susitarimams nereiškia jo neteisėtumo.
52. Pradinį reglamentą Komisija panaikino pagal Reglamento (ES) 2015/476(21) 1 straipsnio 1 dalies a punktą. Pagal šią nuostatą, kai GST patvirtina ataskaitą dėl Sąjungos priemonės, kurios, be kita ko, taikomos pagal pagrindinį reglamentą, „Komisija <…> gali imtis vienos ar kelių iš toliau išvardytų priemonių, kurios, jos manymu, būtų tinkamos: a) atšaukti arba iš dalies pakeisti ginčijamą priemonę arba b) patvirtinti kitas specialias įgyvendinimo priemones, kurios laikomos tinkamomis konkrečiomis aplinkybėmis, kad būtų užtikrinta, jog Sąjunga vykdys ataskaitoje pateiktas rekomendacijas ir sprendimus“.
53. Reglamento 2015/476 1 straipsnio 1 dalies a punkto formuluotėje aiškiai nurodyta, kad nepalankios GST išvados dėl galimos Sąjungos priemonės neatitikties PPO susitarimams ipso facto nereiškia atitinkamo Sąjungos teisės akto negaliojimo. Remdamosi tokiomis išvadomis, Sąjungos institucijos turi padaryti reikiamas išvadas dėl to, ką reikia daryti, kad būtų atkurtas nuoseklumas, ir šiuo atžvilgiu jos turi tam tikrą veiksmų laisvę. Iš tikrųjų Reglamento 2015/476 1 straipsnio 1 dalies a punkte nurodyta, kad Komisija „gali“ imtis vienos ar kelių priemonių, „kurios, jos nuomone, būtų tinkamos“.
54. Tai, kas išdėstyta pirmiau, atitinka PPO susitarimų nuostatas. Pagal Susitarimo dėl ginčų sprendimo taisyklių ir tvarkos (toliau – GSS) 19 straipsnį, „kolegija arba Apeliacinė taryba padarę išvadą, kad <…> priemonė prieštarauja [PPO susitarimams], rekomenduoja, kad aptariamoji šalis narė suderintų tą priemonę su ta sutartimi“. Šios institucijos gali tik „pasiūlyti, kaip atitinkama narė galėtų įgyvendinti rekomendacijas“. Iš tiesų yra gerai žinoma, kad „PPO narės gali savo nuožiūra nuspręsti, kaip priemonę, kuri pripažinta neatitinkančia PPO reikalavimų, suderinti su PPO įsipareigojimais“(22). Šiuo atžvilgiu PPO narėms pagal GSS 21 straipsnio 3 dalį paprastai suteikiamas „pagrįstas laikotarpis“ nuoseklumui atkurti.
55. Šiomis aplinkybėmis mane šiek tiek glumina apeliančių teiginiai, išsakyti tiek pirmojoje instancijoje(23), tiek nagrinėjant šią bylą(24), kad jos netvirtina, kad tariamas pradiniu reglamentu padarytas PPO taisyklių pažeidimas daro ginčijamą reglamentą negaliojantį. Iš tiesų vienas iš pagrindinių apeliančių argumentų iš esmės yra tas, kad Komisija panaikino pradinį reglamentą, nes šis reglamentas buvo neteisėtas dėl jo neatitikties PPO susitarimams, o šis neteisėtumas savo ruožtu turi įtakos ginčijamo reglamento galiojimui.
56. Per posėdį paklaustos apie šį akivaizdų prieštaravimą, apeliantės nurodė, kad jos nesiremia PPO taisyklėmis, siekdamos pripažinti negaliojančiu pradinį reglamentą, o tik teigia, kad jis yra neteisėtas. Man atrodo, kad apeliančių argumentai šiuo klausimu artimi sofizmui: mano nuomone, neteisėtumas yra priemonės neatitiktis aukštesnio rango teisės normoms, o negaliojimas yra akivaizdi iš to išplaukianti pasekmė nagrinėjamos priemonės atžvilgiu. Šioms sąvokoms tinka posakis „dvi to paties medalio pusės“.
57. Šiaip ar taip, turiu konstatuoti, kad skundžiamame sprendime neįžvelgiu teisės klaidos dėl Bendrojo Teismo išvadų, kad, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, nei pradinio reglamento, nei ginčijamo reglamento teisėtumas negalėjo būti vertinamas pagal nagrinėjamas PPO taisykles ir sprendimus. Visų pirma šio sprendimo 144 ir 150 punktuose teisingai atspindėti ir taikomi principai, kylantys iš suformuotos Sąjungos teismų praktikos šiuo klausimu. Iš tiesų neseniai Teisingumo Teismas Sprendimu Donex jau patvirtino, kad pradinio reglamento galiojimo negalima vertinti remiantis 2011 m. ir 2016 m. GST ataskaitomis, minimomis šios išvados 15 punkte(25).
58. Atsižvelgdamas į tai, dabar pereisiu prie apeliančių teiginio, kad Komisijai panaikinus pradinį reglamentą, motyvuojant reikalavimu užtikrinti tarptautinio susitarimo laikymąsi, pradinis reglamentas tampa neteisėtas.
59. Šis argumentas yra neteisingas. Paprasčiausias Sąjungos teisės akto panaikinimas, neatsižvelgiant į motyvus, dėl kurių jis buvo panaikintas, negali būti prilyginamas konstatavimui, kad toks aktas yra neteisėtas. Panaikintas teisės aktas nebegalioja, todėl juo negali būti reglamentuojamos ateityje susidarysiančios situacijos. Priešingai, jo panaikinimas paprastai nekelia abejonių dėl to, kad juo gali būti reglamentuojamos situacijos, kurios susiklostė praeityje jo galiojimo laikotarpiu.
60. Reikia priminti, kad Sąjungos teisės sistemoje tik Europos Sąjungos Teisingumo Teismas, remdamasis Sutartimis jam suteikta išimtine jurisdikcija, gali spręsti, ar Sąjungos aktas yra teisėtas, ar ne(26).
61. Natūralu, kad, Teisingumo Teismui pripažinus pradinį reglamentą negaliojančiu, dėl tokio pripažinimo ex tunc poveikio būtų padaryta įtaka ir ginčijamo reglamento galiojimui(27). Vis dėlto, kaip nurodo Komisija, Sąjungos teismai šio reglamento nepripažino neteisėtu nei tada, kai jo galiojimas buvo ginčijamas pagal SESV 263 straipsnį(28), nei nagrinėjant prašymus priimti prejudicinį sprendimą(29).
62. Šiomis aplinkybėmis norėčiau pridurti, kad būtent dėl šios priežasties apeliančių situacija iš esmės skiriasi nuo situacijos, kuri buvo nagrinėjama Teisingumo Teismo nesenai priimtame Sprendime Vitol(30), kuriuo apeliantės plačiai rėmėsi teismo posėdyje. Apeliančių nuomone, šis sprendimas patvirtina, kad jos gali sėkmingai remtis Sąjungos akto (nagrinėjamoje byloje – pradinio reglamento) neteisėtumu, siekdamos užginčyti kito susijusio Sąjungos akto (nagrinėjamoje byloje – ginčijamo reglamento) galiojimą.
63. Vis dėlto nesuprantu, kaip Teisingumo Teismo išvados byloje Vitol galėtų būti svarbios šiai bylai. Toje byloje nacionalinis teismas, vykdydamas prejudicinio sprendimo procedūrą, kreipėsi į Teisingumo Teismą su klausimu dėl reglamento, kuriuo nustatomi antidempingo muitai, kurių negaliojimą Bendrasis Teismas jau buvo pripažinęs pagal SESV 263 straipsnį priimtu sprendimu, tuo metu jau įgijusio res judicata galią, galiojimo. Nors šalys, pareiškusios ieškinį prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme, nebuvo tos pačios šalys, kurios Bendrajame Teisme sėkmingai pasiekė panaikinimą, Teisingumo Teismas konstatavo, jog iš Bendrojo Teismo padarytų išvadų dėl to, kad ginčijamu reglamentu buvo pažeista tam tikra pagrindinio reglamento nuostata, turi būti padarytos visos tinkamos išvados. Kadangi aptariami pažeidimai turėjo įtakos ir šalių, kurios kreipėsi į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusį teismą, teisinei padėčiai, Teisingumo Teismui nebuvo sunku pripažinti ginčijamą reglamentą negaliojančiu(31).
64. Šiaip ar taip, šioje byloje nėra jokių ankstesnių Sąjungos teismų išvadų dėl pradinio reglamento tariamo negaliojimo. Iš tikrųjų yra priešingai, kaip paaiškinau šios išvados 61 punkte.
65. Be to, norėčiau pridurti, kad apeliantės taip pat nepasinaudojo SESV 277 straipsnio nuostatomis, siekdamos remtis pradinio reglamento netaikymu dėl jo tariamo neteisėtumo. Teismo posėdyje apeliantės tarsi užsiminė, kad netiesiogiai pirmojoje instancijoje ir (arba) šioje byloje jos visgi rėmėsi neteisėtumo pagrindu. Vis dėlto, mano nuomone, dvi šiuo klausimu apeliančių nurodytos pastabų ištraukos nepagrindžia šio teiginio.
66. Dėl šių priežasčių galima teigti, jog Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 138 punkte teisingai konstatavo, kad pradinio reglamento panaikinimas neturi įtakos šio reglamento galiojimui.
3. Pradinio reglamento panaikinimas, įsigaliojantis „ex nunc“
67. Akivaizdu, kad jei Sąjungos teisės aktų leidėjas būtų nusprendęs panaikinti pradinį reglamentą ex tunc, t. y. panaikinti jo poveikį atgaline data, ginčijamu reglamentu nustatytų pareigų išplėtimas būtų buvęs nebeįmanomas.
68. Vis dėlto Sąjungos teisės aktų leidėjas, nusprendęs panaikinti pradinį reglamentą, pasielgė kitaip. Iš pačios panaikinimo reglamento formuluotės matyti, kad pradinis reglamentas buvo panaikintas ex nunc. Panaikinimo reglamento 2 straipsnyje nustatyta, kad „[nagrinėjamų] antidempingo muitų panaikinimas įsigalioja nuo [to] reglamento įsigaliojimo dienos <…> ir negali būti pagrindas grąžinti iki tos datos surinktus muitus“. Ši nuostata atkartojama to paties reglamento 14 konstatuojamojoje dalyje, kurioje nurodoma: „[g]inčijamų priemonių panaikinimas turėtų galioti nuo j[o] įsigaliojimo dienos, todėl nėra pagrindo kompensuoti iki tos dienos surinktų muitų“.
69. Šiuo atžvilgiu Sąjungos teisės aktų leidėjo pasirinkimas atitinka Reglamente 2015/476 kodifikuotus principus. Šio reglamento 3 straipsnyje nustatyta, kad „[b]et kurios pagal šį reglamentą patvirtintos priemonės pradedamos taikyti nuo jų įsigaliojimo dienos ir nedaro įtakos muitų, surinktų iki tos dienos, grąžinimui, nebent būtų nurodyta kitaip“. Reglamento 7 konstatuojamojoje dalyje pakartojamos 3 straipsnio nuostatos ir paaiškinamas jų pagrindas. Šioje konstatuojamojoje dalyje nurodyta: „<…> [r]ekomendacijos, pateiktos GST patvirtintose ataskaitose, įsigalios tik ateityje. Todėl vertėtų tiksliai apibrėžti, kad bet kokios pagal šį reglamentą taikytinos priemonės pradės veikti tik nuo jų įsigaliojimo dienos, nebent būtų nustatyta kita data, ir todėl neturės įtakos muitų, surinktų iki tos dienos, grąžinimui“.
70. Iš to, kas išdėstyta pirmiau, išplaukia, kad pradinio reglamento panaikinimas neturėjo įtakos jokiai situacijai, kuri ratione temporis buvo reglamentuojama pradinio reglamento nuostatomis. Taigi, kadangi Sąjungos teisės aktų leidėjas patvirtino, kad antidempingo muitai nuo pradinio reglamento įsigaliojimo dienos iki šio reglamento panaikinimo dienos buvo surenkami teisingai, nėra pagrindo laikyti negaliojančiu šių muitų išplėtimo importui, kuriuo bandoma apeiti Sąjungos prekybos priemonę.
71. Kaip teisingai nurodyta skundžiamo sprendimo 129 punkte, tam, kad toks išplėtimas būtų teisėtas tokiomis aplinkybėmis, kokios nagrinėjamos šioje byloje, reikia, kad i) išplėtimas būtų susijęs tik su laikotarpiu iki šių priemonių galiojimo pabaigos ir ii) būtų nurodyta registruoti atitinkamą importą remiantis pagrindinio reglamento 13 straipsnio 3 dalimi ir 14 straipsnio 5 dalimi. Neginčijama, kad nagrinėjamu atveju šios sąlygos yra įvykdytos(32).
72. Atsižvelgiant į tai, Bendrasis Teismas, mano nuomone, taip pat teisingai rėmėsi Teisingumo Teismo sprendimu byloje APEX, atmesdamas apeliančių argumentus šiuo klausimu.
4. Bendrojo Teismo rėmimasis Sprendimu APEX
73. Byloje APEX, kurioje nagrinėtas prejudicinis klausimas dėl kito reglamento, kuriuo antidempingo muitai išplečiami dėl jų vengimo, galiojimo, viena iš pastabas pateikusių šalių teigė, kad ginčijamas reglamentas turi būti laikomas negaliojančiu, nes buvo priimtas tuo metu, kai reglamentas, kuriuo iš pradžių buvo nustatyti šie muitai, jau negaliojo.
74. Teisingumo Teismas atmetė šį teiginį nusprendęs, kad pagal pagrindinio reglamento 13 straipsnį galima priimti sprendimą išplėsti antidempingo priemonių taikymą dėl priemonių vengimo, net jei pradinis reglamentas, kuriuo nustatyti muitai, nustojo galioti. Tokio aiškinimo, kaip konstatavo Teisingumo Teismas, nuostatos formuluotė neeliminuoja ir, dar svarbiau, jį patvirtina jos aiškinimas atsižvelgiant į kontekstą ir tikslą. Šiomis aplinkybėmis Teisingumo Teismas taip pat atmetė argumentą, pagal kurį pagalbinis priemonės, kuria dėl vengimo išplečiami muitai, pobūdis – elementas, kurį Teisingumo Teismas pabrėžė ankstesniame sprendime(33) – prieštarautų tokiam aiškinimui. Teisingumo Teismas nusprendė, kad „nors iš šio teiginio matyti, kad išplėtimo priemonės negali galioti ilgiau nei priemonės, kurių taikymas jomis išplečiamas, iš šių priemonių tarpusavio ryšio negalima daryti išvados, kad sprendimas nustatyti pirmąsias priemones turi būti priimtas prieš baigiantis antrųjų galiojimo terminui“(34).
75. Apeliantės nesutinka su Sprendimo APEX reikšmingumu šiai bylai, motyvuodamos tuo, kad priimant tą sprendimą nebuvo nagrinėjamas pradinio reglamento galiojimo klausimas. Vis dėlto, kaip paaiškinau ankstesniuose šios išvados punktuose, ir šiuo atveju nėra jokių požymių, kad pradinis reglamentas yra neteisėtas.
76. Vien tai, kad Komisija, naudodamasi jai suteikta politine diskrecija šiuo klausimu, nusprendė panaikinti minėtą reglamentą anksčiau, nei iš pradžių buvo numatyta, kad jis nustos galioti(35), nėra svarbu. Teisingumo Teismo išvados byloje APEX vis tiek yra labai svarbios šioje byloje.
77. Per posėdį apeliantės teigė, kad net jei Teisingumo Teismas laikytų pradinį reglamentą galiojančiu, abi bylos vis tiek skirtųsi, nes laikotarpis, praėjęs nuo pradinio reglamento galiojimo pabaigos iki vengimo muitų nustatymo (arba pakartotinio nustatymo), šioje byloje būtų reikšmingesnis nei nagrinėtas Sprendime APEX. Turiu pasakyti, kad, nesant jokių kitų paaiškinimų šiuo klausimu, nesuprantu, kaip dėl šio faktinio elemento (trumpesnės ar ilgesnės minėto laikotarpio trukmės) būtų galima abejoti pirmiau atliktu teisiniu vertinimu.
78. Juk būtų keista daryti išvadą, kad tam tikru laikotarpiu (atitinkančiu faktinę pradinio reglamento galiojimo trukmę) Sąjungos institucijos galėjo pagrįstai nustatyti antidempingo muitą importui iš trečiosios šalies, bet ne importui, kuris buvo nukreiptas per kitą trečiąją šalį siekiant apeiti Sąjungos prekybos priemonę. Tokia išvada de facto paskatintų prekybininkus ateityje bandyti apeiti Sąjungos prekybos priemones, nes sąžiningi importuotojai būtų baudžiami, o nesąžiningiems importuotojams sudaromos palankios sąlygos(36). Tai prieštarautų pačiam pagrindinio reglamento 13 straipsnio tikslui.
79. Taigi nemanau, kad skundžiamo sprendimo 129 ir 134 punktuose, kuriuose Bendrasis Teismas, grįsdamas savo išvadas, rėmėsi Sprendimu APEX, padaryta teisės klaida.
80. Galiausiai, mano nuomone, nėra reikalo konkrečiai nagrinėti apeliančių nurodomo gero administravimo principo pažeidimo. Šiuo atžvilgiu jos nepateikė jokio konkretaus atskiro argumento.
81. Trumpai tariant, šeštuoju apeliacinio skundo pagrindu apeliantės kėlė klausimą, ar reglamento, kuriuo nustatytas antidempingo muitas importuojamiems trečiosios valstybės kilmės produktams, panaikinimas dėl galimos neatitikties PPO taisyklėms neleidžia Komisijai išplėsti šio muito taikymo importuojamiems produktams iš kitos trečiosios valstybės, motyvuojant vengimu, net jei šis išplėtimas susijęs su laikotarpiu iki reglamento panaikinimo ir importas buvo registruojamas laikantis atitinkamų antidempingo taisyklių.
82. Šioje išvadoje stengiausi paaiškinti, kodėl, priešingai nei apeliantės, manau, kad į šį klausimą reikia atsakyti neigiamai.
VI. Išvada
83. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui atmesti Eurobolt BV, Fabory Nederland BV ir ASF Fischer BV apeliacinio skundo šeštąjį pagrindą.