TEISINGUMO TEISMO (šeštoji kolegija) SPRENDIMAS
2023 m. rugsėjo 14 d.(*)
„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Teismų bendradarbiavimas baudžiamosiose bylose – Susitarimas dėl perdavimo tvarkos tarp Europos Sąjungos valstybių narių ir Islandijos Respublikos bei Norvegijos Karalystės – 1 straipsnio 3 dalis – Pagrindinės teisės – Valstybės narės atsisakymas vykdyti Norvegijos Karalystės išduotą arešto orderį – Norvegijos Karalystės išduotas naujas arešto orderis dėl to paties asmens už tą pačią veiką – Kitos valstybės narės atliekamas nagrinėjimas – Atsižvelgimas į atsisakymą vykdyti pirmąjį arešto orderį“
Byloje C‑71/21
dėl Sofiyski gradski sad (Sofijos miesto teismas, Bulgarija) 2021 m. vasario 4 d. sprendimu, kurį Teisingumo Teismas gavo 2021 m. vasario 4 d., pagal SESV 267 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje arešto orderio vykdymo; orderis išduotas dėl
KT,
dalyvaujant
Sofiyska gradska prokuratura,
TEISINGUMO TEISMAS (šeštoji kolegija),
kurį sudaro kolegijos pirmininkas P. G. Xuereb, Teisingumo Teismo pirmininko pavaduotojas L. Bay Larsen (pranešėjas) ir teisėjas T. von Danwitz,
generalinis advokatas G. Pitruzzella,
kancleris A. Calot Escobar,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį,
išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:
– Airijos, atstovaujamos M. Browne, A. Joyce ir J. Quaney, padedamų BL M. Gráinne,
– Vengrijos vyriausybės, atstovaujamos M. Z. Fehér ir R. Kissné Berta,
– Austrijos vyriausybės, atstovaujamos J. Schmoll, C. Leeb ir A. Posch,
– Europos Komisijos, atstovaujamos S. Grünheid ir I. Zaloguin,
atsižvelgęs į sprendimą, priimtą susipažinus su generalinio advokato nuomone, nagrinėti bylą be išvados,
priima šį
Sprendimą
1 Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl ESS 6 straipsnio, SESV 21 straipsnio 1 dalies ir 67 straipsnio 1 dalies, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 6 straipsnio ir 45 straipsnio 1 dalies, Europos Sąjungos ir Islandijos Respublikos bei Norvegijos Karalystės susitarimo dėl perdavimo tvarkos tarp Europos Sąjungos valstybių narių ir Islandijos bei Norvegijos (OL L 292, 2006, p. 2), Europos Sąjungos vardu patvirtinto 2014 m. lapkričio 27 d. Tarybos sprendimu 2014/835/ES dėl Europos Sąjungos ir Islandijos Respublikos bei Norvegijos Karalystės susitarimo dėl perdavimo tvarkos tarp Europos Sąjungos valstybių narių ir Islandijos bei Norvegijos sudarymo (OL L 343, 2014, p. 1) ir įsigaliojusio 2019 m. lapkričio 1 d. (toliau – Susitarimas dėl perdavimo tvarkos), 1 straipsnio 2 ir 3 dalių, taip pat 1950 m. lapkričio 4 d. Romoje pasirašytos Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – EŽTK) 8 straipsnio išaiškinimo.
2 Šis prašymas pateiktas nagrinėjant bylą dėl KT arešto orderio, išduoto Hordalando (Norvegija) regiono prokuratūros, vykdymo Bulgarijoje.
Teisinis pagrindas
Susitarimas dėl perdavimo tvarkos
3 Susitarimo dėl perdavimo tvarkos preambulėje nustatyta:
„Europos Sąjunga
ir
Islandijos Respublika
bei
Norvegijos Karalystė,
toliau – Susitariančiosios Šalys,
norėdamos pagerinti Europos Sąjungos valstybių narių ir Islandijos [Respublikos] bei Norvegijos [Karalystės] teismų bendradarbiavimą baudžiamosiose bylose nepažeidžiant asmens laisvės apsaugos taisyklių,
atsižvelgdamos į tai, kad dabartiniai Susitariančiųjų Šalių santykiai reikalauja glaudaus bendradarbiavimo kovojant su nusikalstamumu,
išreikšdamos abipusį pasitikėjimą Susitariančiųjų Šalių teisinių sistemų struktūromis ir funkcionavimu bei visų Susitariančiųjų Šalių gebėjimu užtikrinti teisingą bylos nagrinėjimą,
atsižvelgdamos į tai, kad Islandij[os] [Respublika] ir Norvegij[os] [Karalystė] išreiškė savo pageidavimą sudaryti susitarimą, kuris joms leistų paspartinti priemones, susijusias su įtariamųjų ir nuteistųjų perdavimu tarp jų ir Europos Sąjungos valstybių narių, ir taikyti perdavimo tarp jų ir valstybių narių tvarką,
<…>“
4 Šio susitarimo 1 straipsnio 1–3 dalys suformuluotos taip:
„1. Siekdamos patraukti baudžiamojon atsakomybėn ar vykdyti bausmę, Susitariančiosios Šalys pagal šio Susitarimo nuostatas įsipareigoja gerinti perdavimą tarp valstybių narių ir Norvegijos Karalystės bei Islandijos Respublikos, atsižvelgdamos į 1996 m. rugsėjo 27 d. Konvencijos dėl ekstradicijos tarp Europos Sąjungos valstybių narių sąlygas kaip į būtiniausius reikalavimus.
2. Susitariančiosios Šalys įsipareigoja pagal šio Susitarimo nuostatas užtikrinti, kad ekstradicijos tarp valstybių narių ir Norvegijos Karalystės bei Islandijos Respublikos sistema būtų grindžiama perdavimo mechanizmu pagal arešto orderį laikantis šio Susitarimo sąlygų.
3. Šis Susitarimas nekeičia pareigos gerbti pagrindines teises ir pagrindinius teisinius principus, įtvirtintus [EŽTK], arba, kai yra vykdomas valstybės narės teisminės institucijos, [ESS] 6 straipsnyje nurodytus principus.“
5 Šio susitarimo 2 straipsnio 5 dalyje nurodyta:
„Arešto orderis – teisminis sprendimas, kurį išduoda valstybė, kad kita valstybė areštuotų ir perduotų prašomą perduoti asmenį, siekiant jį patraukti baudžiamojon atsakomybėn arba vykdyti laisvės atėmimo bausmę, arba sprendimą dėl įkalinimo.“
6 To paties susitarimo 4–8 straipsniuose numatyti arešto orderio nevykdymo pagrindai ir sąlygos, su kuriomis gali būti siejamas arešto orderio vykdymas.
7 Susitarimo dėl perdavimo tvarkos 4 straipsnio 2 punkte nustatyta:
„Valstybės nustato prievolę vykdančiajai teisminei institucijai atsisakyti vykdyti arešto orderį šiais atvejais:
<…>
2) jei vykdančiajai teisminei institucijai yra pranešta, kad prašomam perduoti asmeniui trečiojoje valstybėje dėl tos pačios veikos yra priimtas galutinis teismo sprendimas, jei skyrus bausmę, toji bausmė yra atlikta arba tuo metu atliekama, arba pagal bausmę paskyrusios valstybės teisę nebegali būti atliekama;
<…>“
8 Šio susitarimo 34 straipsnio 1 dalis suformuluota taip:
„Nepažeidžiant toliau išvardytų konvencijų nuostatų taikymo valstybių ir trečiųjų valstybių santykiams, šis Susitarimas nuo jo įsigaliojimo dienos pakeičia šių konvencijų, taikomų Norvegijos [Karalystės] ir Islandijos [Respublikos] bei valstybių narių santykiams ekstradicijos srityje, atitinkamas nuostatas:
a) 1957 m. gruodžio 13 d. Europos konvencijos dėl ekstradicijos, jos 1975 m. spalio 15 d. papildomo protokolo, jos 1978 m. kovo 17 d. antrojo papildomo protokolo ir 1977 m. sausio 27 d. Europos konvencijos dėl kovos su terorizmu nuostatas, susijusias su ekstradicija, su pakeitimais, padarytais 2003 m. protokolu, kai jis įsigalios;
<…>“
Pagrindų sprendimas 2002/584/TVR
9 2002 m. birželio 13 d. Tarybos pagrindų sprendimo 2002/584/TVR dėl Europos arešto orderio ir perdavimo tarp valstybių narių tvarkos (OL L 190, 2002, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 19 sk., 6 t., p. 34), iš dalies pakeisto 2009 m. vasario 26 d. Tarybos pamatiniu sprendimu 2009/299/TVR (OL L 81, 2009, p. 24) (toliau – Pagrindų sprendimas 2002/584), 1 straipsnis suformuluotas taip:
„1. Europos arešto orderis yra teisminis sprendimas, kurį išduoda valstybė narė, kad kita valstybė narė areštuotų [suimtų] ir perduotų prašomą perduoti asmenį, siekiant patraukti baudžiamojon atsakomybėn arba vykdyti laisvės atėmimo bausmę [siekiant vykdyti baudžiamąjį persekiojimą arba laisvės atėmimo bausmę], arba sprendimą dėl įkalinimo.
2. Valstybės narės vykdo Europos arešto orderį, remdamosi tarpusavio pripažinimo principu ir vadovaudamosi šio pagrindų sprendimo nuostatomis.
3. Šis pagrindų sprendimas nekeičia pareigos gerbti pagrindines teises ir pagrindinius teisinius principus, įtvirtintus [ESS] 6 straipsnyje.“
10 Pagrindų sprendimo 2002/584 3–5 straipsniuose nurodyti Europos arešto orderio nevykdymo pagrindai ir sąlygos, su kuriomis gali būti siejamas Europos arešto orderio vykdymas.
11 Šio pagrindų sprendimo 3 straipsnio 2 punkte nustatyta:
„Vykdančiosios valstybės narės teisminė institucija (toliau – vykdančioji teisminė institucija) atsisako vykdyti Europos arešto orderį šiais atvejais:
<…>
2) jei vykdančiajai teisminei institucijai yra pranešta, kad prašomam perduoti asmeniui [dėl prašomo perduoti asmens] kurioje nors valstybėje narėje yra priimtas galutinis teismo sprendimas už tą pačią veiką, jei paskyrus bausmę, toji bausmė yra atlikta arba atliekama, arba nebegali būti atlikta pagal nuteisusios valstybės narės įstatymus;
<…>“
12 Šio pagrindų sprendimo 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta:
„Nepažeidžiant toliau išvardytų konvencijų nuostatų taikymo valstybių narių ir trečiųjų valstybių santykiams, šis pamatinis sprendimas nuo 2004 m. sausio 1 d. pakeičia šių konvencijų, taikomų valstybių narių tarpusavio santykiams ekstradicijos srityje, atitinkamas nuostatas:
a) 1957 m. gruodžio 13 d. Europos konvencijos dėl ekstradicijos, jos 1975 m. spalio 15 d. papildomo protokolo, jos 1978 m. kovo 17 d. antrojo papildomo protokolo ir 1977 m. sausio 27 d. Europos konvencijos dėl kovos su terorizmu nuostatas, susijusias su ekstradicija;
<…>“
Pagrindinė byla ir prejudiciniai klausimai
13 Norvegijoje vykdomas KT, gyvenančio Bulgarijoje su savo vaikais, baudžiamasis persekiojimas dėl Norvegijos teritorijoje padarytų veikų, kurias šį baudžiamąjį persekiojimą vykdančios institucijos kvalifikavo kaip sukčiavimą, dėl kurio padaryta žala Norvegijos socialinio draudimo sistemai.
14 Vykdydama šį baudžiamąjį persekiojimą kompetentinga Norvegijos institucija 2018 m. liepos 26 d. išdavė KT arešto orderį, jis buvo išplatintas per Šengeno informacinę sistemą (SIS).
15 2019 m. lapkričio 25 d. atvykęs į Lenkiją KT buvo laikinai sulaikytas, vadovaujantis SIS perspėjimu dėl jo suėmimo.
16 2019 m. lapkričio 27 d. kompetentinga Norvegijos institucija, remdamasi Susitarimu dėl perdavimo tvarkos, išdavė arešto orderį.
17 2020 m. sausio 15 d. Sąd Okręgowy w Warszawie (Varšuvos apygardos teismas, Lenkija) atsisakė vykdyti šį arešto orderį, remdamasis šio susitarimo 1 straipsnio 3 dalimi, ir teigė, kad perdavus KT Norvegijos valdžios institucijoms būtų pažeistas EŽTK 8 straipsnis. Anot šio teismo, dėl tokio perdavimo vaikai būtų apgyvendinti globėjų šeimoje ir galutinai nutrūktų jų ryšys su tėvu. Šis teismas taip pat teigė, kad Norvegijos valdžios institucijos nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje gali pasinaudoti kitomis teismų bendradarbiavimo baudžiamosiose bylose su Bulgarijos Respublika formomis.
18 2020 m. vasario 24 d. Sąd Apelacyjny w Warszawie (Varšuvos apeliacinis teismas, Lenkija) nutraukė kompetentingos prokuratūros skundo dėl šio sprendimo nagrinėjimą.
19 2020 m. kovo 10 d. KT atvyko į Bulgarijos teritoriją ir buvo laikinai sulaikytas, vadovaujantis SIS perspėjimu dėl jo suėmimo, kuris vis dar galiojo.
20 2020 m. kovo 12 d. Hordalando, Sognės ir Fjurdanės (Norvegija) regiono prokuratūra išdavė naują arešto orderį dėl KT, vykdydama tą patį baudžiamąjį persekiojimą ir remdamasi tais pačiais motyvais, kuriais remiantis buvo išduotas 2019 m. lapkričio 27 d. arešto orderis.
21 2020 m. kovo 16 d. Sofiyska gradska prokuratura (Sofijos miesto prokuratūra, Bulgarija) kreipėsi į Sofiyski gradski sad (Sofijos miesto teismas, Bulgarija), kuris yra prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, su prašymu vykdyti 2020 m. kovo 12 d. išduotą arešto orderį.
22 Šiomis aplinkybėmis šiam teismui kyla klausimas, pirma, ar toje pačioje baudžiamojoje byloje galima išduoti kelis arešto orderius dėl to paties asmens.
23 Šiuo aspektu jis nurodo, kad, atsižvelgiant į Susitarimo dėl perdavimo tvarkos nuostatų ir atitinkamų Pagrindų sprendimo 2002/584 nuostatų panašumus, būtų galima pagal analogiją taikyti 2018 m. liepos 25 d. Sprendimą AY (Arešto orderis – Liudytojas) (C‑268/17, EU:C:2018:602), kuriame Teisingumo Teismas į šį klausimą atsakė teigiamai. Vis dėlto jis pažymi, kad, skirtingai nei byloje, kurioje priimtas tas sprendimas, abu pagrindinėje byloje nagrinėjami arešto orderiai buvo išduoti toje pačioje atitinkamo baudžiamojo proceso stadijoje. Be to, šiame susitarime nėra nuostatos, atitinkančios šio pagrindų sprendimo 1 straipsnio 2 dalį, kurioje įtvirtinta pareiga vykdyti Europos arešto orderius.
24 Antra, šiam teismui kyla klausimas dėl to, kokią įtaką gali turėti valstybės narės teismo anksčiau pateiktas atsisakymas vykdyti Norvegijos Karalystės išduotą arešto orderį dėl to paties asmens, prašomo perduoti nagrinėjant tą pačią baudžiamąją bylą.
25 Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas priduria, kad KT sveikatos būklė yra nestabili ir kad jis turėjo būti ne kartą hospitalizuotas.
26 Tokiomis aplinkybėmis Sofiyski gradski sad (Sofijos miesto teismas) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:
„1. Ar pagal [Susitarimo dėl perdavimo tvarkos] 1 straipsnio 2 ir 3 dalių nuostatas leidžiama išduoti kitą arešto orderį, siekiant vykdyti asmens, kurį valstybė narė atsisakė perduoti remdamasi šio susitarimo 1 straipsnio 3 dalimi, aiškinama kartu su ESS 6 straipsniu ir [EŽTK] 8 straipsniu, baudžiamąjį persekiojimą toje pačioje byloje?
2. Ar pagal [Susitarimo dėl perdavimo tvarkos] 1 straipsnio 3 dalies, [SESV] 21 straipsnio 1 dalies ir 67 straipsnio 1 dalies ir [Chartijos] 6 straipsnio ir 45 straipsnio 1 dalies nuostatas leidžiama, kad valstybė narė, kuriai išsiųstas arešto orderis, vėl priimtų sprendimą toje pačioje byloje, kurioje kita valstybė narė atsisakė perduoti tą patį asmenį, kad būtų vykdomas jo baudžiamasis persekiojimas nagrinėjant tą pačią bylą, motyvuodama tuo, kad prašomas perduoti asmuo pasinaudojo teise laisvai judėti ir išvyko iš valstybės, kuri atsisakė jį perduoti, į valstybę, kuriai išsiųstas naujas arešto orderis?“
Dėl proceso Teisingumo Teisme
27 Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas paprašė šį prašymą nagrinėti pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 107 straipsnyje numatytą prejudicinio sprendimo priėmimo skubos tvarka procedūrą.
28 2021 m. vasario 22 d. Teisingumo Teismas, atsižvelgęs į teisėjo pranešėjo siūlymą ir susipažinęs su generalinio advokato nuomone, nusprendė netenkinti šio prašymo, nes neįvykdytos Procedūros reglamento 107 straipsnyje numatytos skubos sąlygos.
Dėl prejudicinių klausimų
Dėl pirmojo klausimo
29 Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Susitarimo dėl perdavimo tvarkos 1 straipsnio 3 dalis turi būti aiškinama taip, kad pagal ją draudžiama paeiliui išduoti kelis arešto orderius dėl prašomo perduoti asmens, kad valstybė, šio susitarimo šalis, jį perduotų po to, kai kita valstybė, šio susitarimo šalis, atsisakė vykdyti pirmąjį dėl šio asmens išduotą arešto orderį.
30 Pirmiausia primintina, kad Susitarimo dėl perdavimo tvarkos nuostatos yra labai panašios į atitinkamas Pagrindų sprendimo 2002/584 nuostatas (2020 m. balandžio 2 d. Sprendimo Ruska Federacija, C‑897/19 PPU, EU:C:2020:262, 74 punktas).
31 Šiomis aplinkybėmis pažymėtina, kad jokioje šio susitarimo nuostatoje neatmetama galimybė paeiliui išduoti kelis arešto orderius dėl asmens, įskaitant atvejus, kai atsisakyta vykdyti pirmąjį dėl to asmens išduotą Europos arešto orderį.
32 Be to, iš šio susitarimo 1 straipsnio 1 ir 2 dalių, siejamų su jo preambule, matyti, kad juo siekiama pagerinti ir paspartinti valstybių narių ir Norvegijos Karalystės bei Islandijos Respublikos teismų bendradarbiavimą baudžiamosiose bylose, taikant perdavimo mechanizmą, grindžiamą glaudžiu šių valstybių bendradarbiavimu ir išreikštu tarpusavio pasitikėjimu jų teisinių sistemų struktūromis ir funkcionavimu, taip pat gebėjimu užtikrinti teisingą bylos nagrinėjimą.
33 Be to, Susitarimo dėl perdavimo tvarkos 34 straipsnio 1 dalyje, kaip ir Pagrindų sprendimo 2002/584 31 straipsnio 1 dalyje, nurodyta, kad šis susitarimas valstybių narių ir Norvegijos Karalystės bei Islandijos Respublikos santykiuose pakeičia atitinkamas jame išvardytų konvencijų nuostatas, tarp kurių, be kita ko, yra 1957 m. gruodžio 13 d. Paryžiuje pasirašyta Europos konvencija dėl ekstradicijos.
34 Taigi šiame susitarime numatyta perdavimo sistema, kaip ir šiuo pagrindų sprendimu, siekiama nustatyti paprastesnę ir veiksmingesnę nuteistų ar įtariamų pažeidus baudžiamąjį įstatymą asmenų perdavimo sistemą, palengvinti ir paspartinti valstybių, šio susitarimo šalių, teismų bendradarbiavimą, taip pat kovoti su prašomo perduoti asmens, esančio kitoje teritorijoje nei ta, kurioje jis, kaip teigiama, įvykdė nusikalstamą veiką, nebaudžiamumu.
35 Taigi automatinis draudimas valstybės, Susitarimo dėl perdavimo tvarkos šalies, išduodančiajai institucijai išduoti naują arešto orderį, jei kita valstybė, šio susitarimo šalis, atsisakė vykdyti pirmąjį arešto orderį, pakenktų šiame susitarime nustatytos perdavimo sistemos veiksmingumui ir kiltų asmenų, bandančių išvengti teisingumo, nebaudžiamumo rizika.
36 Toks išdavimas gali pasirodyti būtinas, ypač po to, kai pašalintos aplinkybės, kliudžiusios vykdyti ankstesnį arešto orderį, arba kai sprendimas atsisakyti vykdyti šį arešto orderį neatitiko Susitarimo dėl perdavimo tvarkos, siekiant užbaigti prašomo perduoti asmens perdavimo procedūrą ir norint įgyvendinti šiuo susitarimu siekiamą kovos su nebaudžiamumu tikslą (pagal analogiją žr. 2023 m. sausio 31 d. Sprendimo Puig Gordi ir kt., C‑158/21, EU:C:2023:57, 141 punktą).
37 Vis dėlto pažymėtina, kad, pirma, šio susitarimo 1 straipsnio 3 dalyje numatyta, jog šis susitarimas nekeičia pareigos gerbti pagrindines teises ir pagrindinius teisės principus, įtvirtintus EŽTK, arba, kai jį vykdo valstybės narės teisminė institucija, – ESS 6 straipsnyje, kuriame, be kita ko, minimos Chartijoje įtvirtintos pagrindinės teisės, nurodytus principus.
38 Vadinasi, esant grėsmei, kad bus pažeistos Chartijoje įtvirtintos pagrindinės teisės, vykdančioji teisminė institucija, tinkamai išnagrinėjusi situaciją, gali išimties tvarka nevykdyti arešto orderio, remdamasi Susitarimo dėl perdavimo tvarkos 1 straipsnio 3 dalimi (pagal analogiją žr. 2023 m. sausio 31 d. Sprendimo Puig Gordi ir kt., C‑158/21, EU:C:2023:57, 72 punktą).
39 Taigi arešto orderio, kurį vykdant būtų pažeista Chartija ir dėl to pirmesniame punkte nurodytomis sąlygomis vykdančioji teisminė institucija turėtų atsisakyti jį vykdyti, išdavimas yra nesuderinamas su šio sprendimo 32 punkte primintais tarpusavio pasitikėjimo ir glaudaus bendradarbiavimo kovojant su nusikalstamumu principais (pagal analogiją žr. 2023 m. sausio 31 d. Sprendimo Puig Gordi ir kt., C‑158/21, EU:C:2023:57, 142 punktą).
40 Taigi, jei aplinkybės nepasikeitė, išduodančioji teisminė institucija negali išduoti naujo arešto orderio dėl asmens po to, kai vykdančioji teisminė institucija atsisakė vykdyti ankstesnį dėl šio asmens išduotą arešto orderį, laikydamasi Susitarimo dėl perdavimo tvarkos 1 straipsnio 3 dalyje įtvirtintų jai skirtų įpareigojimų (pagal analogiją žr. 2023 m. sausio 31 d. Sprendimo Puig Gordi ir kt., C‑158/21, EU:C:2023:57, 143 punktą).
41 Antra, kadangi arešto orderio išdavimas gali lemti asmens, dėl kurio jis išduotas, suėmimą, taigi būtų apribota jo asmeninė laisvė, teisminė institucija, ketinanti išduoti arešto orderį, turi išnagrinėti, ar, atsižvelgiant į konkretaus atvejo ypatumus, toks išdavimas yra proporcingas (pagal analogiją žr. 2023 m. sausio 31 d. Sprendimo Puig Gordi ir kt., C‑158/21, EU:C:2023:57, 144 punktą).
42 Atlikdama tokį nagrinėjimą ši teisminė institucija, be kita ko, turi atsižvelgti į nusikalstamos veikos, už kurią persekiojamas prašomas perduoti asmuo, pobūdį ir sunkumą, anksčiau dėl šio asmens išduoto vieno ar kelių arešto orderių poveikį jam ir į galimybes vykdyti galimą naują arešto orderį (pagal analogiją žr. 2023 m. sausio 31 d. Sprendimo Puig Gordi ir kt., C‑158/21, EU:C:2023:57, 145 punktą).
43 Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į pirmąjį klausimą reikia atsakyti, kad Susitarimo dėl perdavimo tvarkos 1 straipsnio 3 dalis turi būti aiškinama taip, kad pagal ją nedraudžiama paeiliui išduoti kelių arešto orderių dėl prašomo perduoti asmens, kad valstybė, šio susitarimo šalis, jį perduotų po to, kai kita valstybė, šio susitarimo šalis, atsisakė vykdyti pirmąjį dėl šio asmens išduotą arešto orderį, su sąlyga, kad vykdant naują arešto orderį nebus pažeista ši nuostata ir šio arešto orderio išdavimas yra proporcingas.
Dėl antrojo klausimo
44 Antruoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Susitarimas dėl perdavimo tvarkos, SESV 21 straipsnio 1 dalis ir 67 straipsnio 1 dalis, Chartijos 6 straipsnis ir 45 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinami taip, kad pagal juos valstybei narei draudžiama atsisakyti vykdyti arešto orderį vien dėl to, kad kita valstybė narė atsisakė vykdyti pirmąjį arešto orderį, Islandijos Respublikos ar Norvegijos Karalystės išduotą dėl to paties asmens ir už tą pačią veiką.
45 Šiuo klausimu pažymėtina, kad Susitarime dėl perdavimo tvarkos nėra nuostatos, atitinkančios Pagrindų sprendimo 2002/584 1 straipsnio 2 dalį, kurioje įtvirtinta pareiga vykdyti Europos arešto orderius.
46 Atsižvelgiant į tai, kaip pažymėta šio sprendimo 32–34 punktuose, šiame susitarime numatyta perdavimo sistema, kaip ir šiuo pagrindų sprendimu, siekiama nustatyti paprastesnę ir veiksmingesnę nuteistų ar įtariamų pažeidus baudžiamąjį įstatymą asmenų perdavimo sistemą, palengvinti ir paspartinti valstybių narių ir Islandijos Respublikos bei Norvegijos Karalystės teismų bendradarbiavimą, taip pat kovoti su prašomo perduoti asmens, esančio kitoje teritorijoje nei ta, kurioje jis, kaip teigiama, įvykdė nusikalstamą veiką, nebaudžiamumu.
47 Be to, šio susitarimo struktūra yra tokia pati kaip ir pagrindų sprendimo, o jo 4–8 straipsniuose, kaip ir pagrindų sprendimo 3–5 straipsniuose, išvardyti arešto orderio nevykdymo pagrindai ir sąlygos, su kuriomis gali būti siejamas arešto orderio vykdymas.
48 Vadinasi, nepaisant to, kad Susitarime dėl perdavimo tvarkos šiuo klausimu nėra aiškios nuostatos, valstybės, šio susitarimo šalys, iš principo privalo vykdyti kitos valstybės, šio susitarimo šalies, išduotą arešto orderį ir gali atsisakyti jį vykdyti tik remdamosi tame susitarime įtvirtintais pagrindais.
49 Konkrečiai kalbant, kaip priminta šio sprendimo 38 punkte, esant grėsmei, kad bus pažeistos Chartijoje įtvirtintos pagrindinės teisės, vykdančioji teisminė institucija, tinkamai išnagrinėjusi situaciją, gali išimties tvarka nevykdyti arešto orderio, remdamasi Susitarimo dėl perdavimo tvarkos 1 straipsnio 3 dalimi.
50 Pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją tuo atveju, kai yra svarių ir pagrįstų priežasčių manyti, kad perdavus prašomą perduoti asmenį išduodančiajai valstybei kils pavojus, jog reikšmingai sumažės tikėtina jo gyvenimo trukmė arba greitai, reikšmingai ir nepataisomai pablogės jo sveikatos būklė, taip pat reikia atsižvelgti į šią nuostatą (pagal analogiją žr. 2023 m. balandžio 18 d. Sprendimo E. D. L. (Liga grindžiamas atsisakymo perduoti pagrindas), C‑699/21, EU:C:2023:295, 42, 50 ir 52 punktus).
51 Vis dėlto jokioje Susitarimo dėl perdavimo tvarkos nuostatoje nenumatyta galimybės atsisakyti vykdyti arešto orderį, jei valstybė, šio susitarimo šalis, atsisakė vykdyti pirmąjį dėl to paties asmens išduotą arešto orderį už tą pačią veiką.
52 Taigi konstatuotina, kad vykdančiosios institucijos sprendimas atsisakyti vykdyti arešto orderį negali būti prilygintas „galutiniam teismo sprendimui“, kaip jis suprantamas pagal minėto susitarimo 4 straipsnio 2 punktą, nes tik toks sprendimas gali kliudyti vykdyti šio asmens baudžiamąjį persekiojimą už tą pačią veiką išduodančiojoje valstybėje arba pradėti tokį persekiojimą bet kurioje kitoje valstybėje.
53 Šiuo aspektu primintina, kad laikoma, kad galutinis teismo sprendimas dėl tos pačios veikos, kaip tai suprantama pagal Pagrindų sprendimo 2002/584 3 straipsnio 2 punktą, kuri iš esmės atitinka minėto susitarimo 4 straipsnio 2 punktą, dėl prašomo perduoti asmens yra priimtas tais atvejais, kai baudžiamasis persekiojimas po baudžiamojo proceso yra negalimas arba kai valstybės narės teisminės institucijos yra priėmusios sprendimą, kuriuo kaltinamasis buvo galutinai išteisintas dėl tariamos veikos (šiuo klausimu žr. 2010 m. lapkričio 16 d. Sprendimo Mantello, C‑261/09, EU:C:2010:683, 45 punktą)
54 Prašymo perduoti nagrinėjimas nereiškia, kad vykdančioji valstybė vykdo prašomo perduoti asmens baudžiamąjį persekiojimą, ir neapima bylos nagrinėjimo iš esmės.
55 Šiomis aplinkybėmis, nors valstybės narės vykdančiosios institucijos sprendimas atsisakyti vykdyti Islandijos Respublikos arba Norvegijos Karalystės remiantis Susitarimo dėl perdavimo tvarkos 1 straipsnio 3 dalį išduotą arešto orderį, žinoma, turi paskatinti kitos valstybės narės vykdančiosios institucijos, gavusios naują arešto orderį, šios valstybės narės išduotą dėl to paties asmens ir dėl tos pačios veikos, budrumą, dėl šios aplinkybės antrosios valstybės narės vykdančioji institucija negali būti atleista nuo pareigos išnagrinėti prašymą perduoti asmenį ir priimti sprendimą dėl arešto orderio.
56 Kitokios išvados negalima padaryti remiantis SESV 21 straipsnio 1 dalimi ar 67 straipsnio 1 dalimi, taip pat Chartijos 6 straipsniu ar 45 straipsnio 1 dalimi.
57 Iš Susitarimo dėl perdavimo tvarkos 2 straipsnio 5 dalies matyti, kad sąvoka „arešto orderis“, kaip ji suprantama pagal šį susitarimą, apibrėžta kaip valstybės, šio susitarimo šalies, priimtas teismo sprendimas, kad kita valstybė, to paties susitarimo šalis, suimtų prašomą perduoti asmenį ir jį perduotų, siekiant vykdyti jo baudžiamąjį persekiojimą arba laisvės atėmimo bausmę, arba sprendimą dėl įkalinimo.
58 Vadinasi, Susitarime dėl perdavimo tvarkos numatyto perdavimo mechanizmo dalykas – suimti ir perduoti prašomą perduoti asmenį, kad padaryta nusikalstama veikla neliktų nebaudžiama ir kad būtų vykdomas to asmens baudžiamasis persekiojimas arba jis atliktų jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę (pagal analogiją žr. 2022 m. birželio 30 d. Sprendimo Spetsializirana prokuratura (Informacija apie nacionalinį sprendimą dėl suėmimo), C‑105/21, EU:C:2022:511, 74 punktą).
59 Taigi asmens, kurį prašoma perduoti išdavus arešto orderį, suėmimas yra neatsiejama šiame susitarime numatytos perdavimo sistemos dalis.
60 Nors toks laikinas suėmimas yra prašomo perduoti asmens teisės laisvai judėti, taip pat jo teisės į laisvę ir saugumą ribojimas, jis turi būti laikomas pateisinamu teisėtu tikslu išvengti šio asmens nebaudžiamumo, o šis tikslas atitinka ESS 3 straipsnio 2 dalyje numatytos laisvės, saugumo ir teisingumo erdvės be vidaus sienų, kurioje užtikrinamas laisvas asmenų judėjimas, kontekstą (pagal analogiją žr. 2021 m. gegužės 12 d. Sprendimo Bundesrepublik Deutschland (Interpolo raudonasis pranešimas), C‑505/19, EU:C:2021:376, 86 punktą).
61 Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į antrąjį klausimą reikia atsakyti, kad Susitarimas dėl perdavimo tvarkos turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį valstybei narei draudžiama atsisakyti vykdyti arešto orderį vien dėl to, kad kita valstybė narė atsisakė vykdyti pirmąjį arešto orderį, Islandijos Respublikos ar Norvegijos Karalystės išduotą dėl to paties asmens ir už tą pačią veiką.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
62 Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.
Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (šeštoji kolegija) nusprendžia:
1. Europos Sąjungos ir Islandijos Respublikos bei Norvegijos Karalystės susitarimo dėl perdavimo tvarkos tarp Europos Sąjungos valstybių narių ir Islandijos bei Norvegijos, Europos Sąjungos vardu patvirtinto 2014 m. lapkričio 27 d. Tarybos sprendimu 2014/835/ES dėl Europos Sąjungos ir Islandijos Respublikos bei Norvegijos Karalystės susitarimo dėl perdavimo tvarkos tarp Europos Sąjungos valstybių narių ir Islandijos bei Norvegijos sudarymo, 1 straipsnio 3 dalis
turi būti aiškinama taip:
pagal ją nedraudžiama paeiliui išduoti kelių arešto orderių dėl prašomo perduoti asmens, kad valstybė, šio susitarimo šalis, jį perduotų po to, kai kita valstybė, šio susitarimo šalis, atsisakė vykdyti pirmąjį dėl šio asmens išduotą arešto orderį, su sąlyga, kad vykdant naują arešto orderį nebus pažeista ši nuostata ir šio arešto orderio išdavimas yra proporcingas.
2. Europos Sąjungos ir Islandijos Respublikos bei Norvegijos Karalystės susitarimas dėl perdavimo tvarkos tarp Europos Sąjungos valstybių narių ir Islandijos bei Norvegijos, Europos Sąjungos vardu patvirtintas Sprendimu 2014/835,
turi būti aiškinamas taip:
pagal jį valstybei narei draudžiama atsisakyti vykdyti arešto orderį vien dėl to, kad kita valstybė narė atsisakė vykdyti pirmąjį arešto orderį, Islandijos Respublikos ar Norvegijos Karalystės išduotą dėl to paties asmens ir už tą pačią veiką.
Parašai.