TEISINGUMO TEISMO (septintoji kolegija) SPRENDIMAS
2023 m. rugsėjo 14 d.(*)
„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Teismų bendradarbiavimas civilinėse bylose – Reglamentas (EB) Nr. 593/2008 – Sutartinėms prievolėms taikytina teisė – Taikymo sritis – Sutartys dėl pakaitinio naudojimosi nekilnojamuoju turtu – Teisminė priemonė, kuria siekiama, kad šios sutartys būtų pripažintos negaliojančiomis – Šalys, kurios yra Jungtinės Karalystės piliečiai – Taikytinos teisės pasirinkimas – 3 straipsnis – Pasirinkimo laisvė – 4 straipsnio 1 dalies b ir c punktai – Teisė, taikytina nesant šalių pasirinkimo – 6 straipsnis – Vartojimo sutartys – Ribos“
Byloje C‑632/21
dėl Juzgado de Primera Instancia e Instrucción no 2 de Granadilla de Abona (Granadilja de Abona pirmosios instancijos ir tyrimo teismas Nr. 2, Ispanija) 2021 m. spalio 13 d. nutartimi, kurią Teisingumo Teismas gavo 2021 m. spalio 14 d., pagal SESV 267 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje
JF,
NS
prieš
Diamond Resorts Europe Limited (Sucursal en España),
Diamond Resorts Spanish Sales SL,
Sunterra Tenerife Sales SL
TEISINGUMO TEISMAS (septintoji kolegija),
kurį sudaro kolegijos pirmininkė M. L. Arastey Sahún, teisėjai F. Biltgen (pranešėjas) ir J. Passer,
generalinis advokatas M. Szpunar,
kancleris A. Calot Escobar,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį,
išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:
– JF ir NS, atstovaujamų procurador A. García Cami, ir abogada L. Mancera Molero,
– Diamond Resorts Europe Limited (Sucursal en España), Diamond Resorts Spanish Sales SL ir Sunterra Tenerife Sales SL, atstovaujamų abogados M.-D. Gómez Dabic ir J. M. Macías Castaño,
– Ispanijos vyriausybės, atstovaujamos A. Ballesteros Panizo,
– Čekijos vyriausybės, atstovaujamos L. Halajová, M. Smolek ir J. Vláčil,
– Europos Komisijos, atstovaujamos I. Galindo Martín ir W. Wils,
atsižvelgęs į sprendimą, priimtą susipažinus su generalinio advokato nuomone, nagrinėti bylą be išvados,
priima šį
Sprendimą
1 Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl Konvencijos dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės, pateiktos pasirašyti 1980 m. birželio 19 d. Romoje (OL L 266, 1980, p. 1, toliau – Romos konvencija), 4 straipsnio 3 dalies ir 5 straipsnio ir 2008 m. birželio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 593/2008 dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės („Roma I“) (OL L 177, 2008, p. 6, toliau – reglamentas „Roma I“) 4 straipsnio 1 dalies b ir c punktų, 6 straipsnio 1 dalies ir 24 straipsnio išaiškinimo.
2 Šis prašymas pateiktas nagrinėjant JF ir NS ginčą su Diamond Resorts Europe Limited (Sucursal en España) (toliau – Diamond Resorts Europe), Diamond Resorts Spanish Sales SL ir Sunterra Tenerife Sales SL dėl prašymo pripažinti negaliojančiomis ieškovų pagrindinėje byloje ir Diamond Resorts Europe sudarytas sutartis dėl pakaitinio naudojimosi nekilnojamuoju turtu.
Teisinis pagrindas
Pirmasis protokolas
3 Pirmojo protokolo dėl Europos Bendrijų Teisingumo Teismo jurisdikcijos aiškinti Konvenciją dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės, pateiktą pasirašyti 1980 m. birželio 19 d. Romoje (OL C 48, 1989, p. 1, toliau – Pirmasis protokolas), įsigaliojusio 2004 m. rugpjūčio 1 d., 1 straipsnyje nustatyta:
„Europos Bendrijų Teisingumo Teismas turi jurisdikciją teikti nutarimus, aiškinančius:
a) [Romos konvenciją];
<…>“
4 Šio protokolo 2 straipsnyje numatyta:
„Kiekvienas iš toliau nurodytų teismų gali prašyti Teisingumo Teismą priimti preliminarų nutarimą [prejudicinį sprendimą] klausimu, iškilusiu jame nagrinėjamoje byloje ir susijusiu su 1 straipsnyje nurodytų teisės aktų nuostatų aiškinimu, jei tas teismas mano, kad teismo sprendimui priimti reikia nutarimo [prejudicinio sprendimo] šiuo klausimu:
a) <…>
– Ispanijoje:
Tribunal Suprême
<…>
b) [s]usitariančiųjų [v]alstybių teismai, veikiantys kaip apeliaciniai teismai.“
Sąjungos teisė
Reglamentas „Roma I“
5 Reglamento „Roma I“ 6, 7, 23 ir 27 konstatuojamosiose dalyse nustatyta:
„(6) Tam, kad būtų užtikrintas geresnis ginčo baigties nuspėjamumas, teisinis tikrumas ir laisvas teismo sprendimų judėjimas, tinkamas vidaus rinkos veikimas sukuria poreikį, kad valstybių narių teisės kolizijos taisyklės nukreiptų į tą pačią nacionalinę teisę, nesvarbu kurioje valstybėje yra teismas, kuriame iškelta byla.
(7) Šio reglamento materialinė taikymo sritis ir nuostatos turėtų atitikti 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamentą (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo („Briuselis I“) [(OL L 12, 2001, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 19 sk., 4 t., p. 42)] ir 2007 m. liepos 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 864/2007 dėl nesutartinėms prievolėms taikytinos teisės („Roma II“) [(OL L 199, 2007, p. 40)].
<…>
(23) Sutarčių su šalimis, kurios laikomos silpnesnėmis, atveju tos šalys turėtų būti apsaugotos tokių teisės kolizijos taisyklių, kurios šioms šalims yra palankesnės nei bendrosios normos.
<…>
(27) Reikėtų numatyti įvairių išimčių, taikomų bendrosioms normoms dėl taikytinos teisės pasirinkimo vartojimo sutarčių atveju. Pagal vieną iš minėtųjų išimčių bendrosios normos neturi būti taikomos sutartims, susijusioms su daiktine teise į nekilnojamąjį turtą arba nekilnojamojo turto nuoma, išskyrus sutartis, susijusias su teise tam tikru laiku naudotis nekilnojamaisiais daiktais, kaip apibrėžta 1994 m. spalio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 94/47/EB dėl pirkėjų apsaugos, susijusios su teisės tam tikru laiku naudotis nekilnojamaisiais daiktais pirkimo sutarčių tam tikrais aspektais [(OL L 280, 1994, p. 83; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 6 sk., 4 t., p. 280)].“
6 Šio reglamento 1 straipsnio „Taikymo sritis“ 1 dalyje nustatyta:
„Šis reglamentas teisės kolizijos atvejais taikomas sutartinėms prievolėms civilinėse ir komercinėse bylose.
Jis netaikomas fiskaliniams, muitų ir administraciniams klausimams.“
7 Šio reglamento 3 straipsnyje „Pasirinkimo laisvė“ numatyta:
„1. Sutarčiai taikoma šalių pasirinkta teisė. Pasirinkimas turi būti tiksliai išreikštas ar aiškiai parodytas sutarties sąlygomis arba bylos aplinkybėmis. Šalys gali pasirinkti visai sutarčiai ar tik jos daliai taikytiną teisę.
2. Šalys gali bet kuriuo metu susitarti sutarčiai taikyti kitą teisę, nei pagal pirmesnį šalių pasirinkimą pagal šį straipsnį ar kitas šio reglamento nuostatas taikyta teisė. Pakeitimai dėl taikytinos teisės, padaryti po sutarties sudarymo, neturi įtakos formaliam jos galiojimui pagal 11 straipsnį ir negali neigiamai paveikti trečiųjų šalių teisių.
3. Tais atvejais, kai visi kiti situacijai svarbūs elementai pasirinkimo metu yra kitoje valstybėje nei ta, kurios teisė pasirinkta, šalių pasirinkimas neturi kliudyti taikyti tos kitos valstybės teisės nuostatų, nuo kurių negali būti nukrypstama sutartimi.
4. Tais atvejais, kai visi kiti situacijai svarbūs elementai pasirinkimo metu yra vienoje ar keliose valstybėse narėse, šalių pasirinkta kita nei valstybės narės taikytina teisė tinkamais atvejais neturi kliudyti taikyti Bendrijos teisės nuostatų, kaip jos įgyvendinamos ginčo nagrinėjimo vietos valstybėje narėje, nuo kurių negali būti nukrypstama susitarimu.
5. Šalių susitarimo dėl taikytinos teisės pasirinkimo buvimas ir galiojimas nustatomas pagal 10, 11 ir 13 straipsnių nuostatas.“
8 To paties reglamento 4 straipsnyje „Teisė, taikytina šalims nepasirinkus sutarties teisės“ numatyta:
„1. Tiek, kiek šalys nepasirinko sutarčiai taikytinos teisės pagal 3 straipsnį, ir nedarant poveikio 5–8 straipsnių taikymui, sutarčiai taikytina teisė nustatoma taip:
<…>
b) paslaugų teikimo sutarčiai taikoma paslaugų teikėjo įprastos gyvenamosios vietos valstybės teisė;
c) sutarčiai, susijusiai su daiktine teise į nekilnojamąjį turtą arba su nekilnojamojo turto nuoma, taikoma turto buvimo vietos valstybės teisė;
d) nepaisant c punkto, nekilnojamojo turto nuomos laikinam asmeniniam naudojimui ne ilgiau nei šešiems mėnesiams iš eilės, sutarčiai taikoma nuomotojo įprastos gyvenamosios vietos valstybės teisė, jei nuomininkas yra fizinis asmuo, kurio įprasta gyvenamoji vieta yra toje pačioje valstybėje;
<…>“
9 Reglamento „Roma I“ 6 straipsnyje „Vartojimo sutartys“ numatyta:
„1. Nedarant poveikio 5 ir 7 straipsnių taikymui, sutarčiai, sudarytai tarp fizinio asmens, siekiančio tikslų, kurie gali būti laikomi nesusijusiais su jo darbu ar profesine veikla (vartotojas), ir kito asmens, atliekančio savo darbą arba vykdančio profesinę veiklą, (profesionalas), taikoma vartotojo įprastos gyvenamosios vietos valstybės teisė, jei profesionalas:
a) vykdo komercinę ar profesinę veiklą vartotojo įprastos gyvenamosios vietos valstybėje; arba
b) bet kokiomis priemonėmis kreipia šią veiklą į tą valstybę ar kelias valstybes, tarp kurių yra ta valstybė,
ir ta sutartis patenka į tokios veiklos sritį.
2. Nepaisant 1 dalies, šalys, laikydamosi 3 straipsnio, gali pasirinkti 1 dalies reikalavimams atitinkančiai sutarčiai taikytiną teisę. Tačiau toks pasirinkimas negali atimti iš vartotojo apsaugos, kurią jam teikia nuostatos, nuo kurių negalima nukrypti susitarimu pagal teisę, kuri nepasirinkus teisės būtų taikoma 1 dalies pagrindu.
3. Jei 1 dalies a arba b punkto reikalavimai neįvykdyti, vartotojo ir profesionalo sutarčiai taikytina teisė nustatoma pagal 3 ir 4 straipsnius.
4. 1 ir 2 dalys netaikomos:
a) paslaugų teikimo sutartims, kai paslaugos vartotojui turi būti teikiamos tik kitoje valstybėje nei jo įprastos gyvenamosios vietos valstybė;
<…>
c) sutarčiai, susijusiai su daiktine teise į nekilnojamąjį turtą arba nekilnojamojo turto nuoma, išskyrus sutartį, susijusią su teise tam tikru laiku naudotis nekilnojamaisiais daiktais, kaip apibrėžta [Direktyvoje 94/47];
<…>“
10 Šio reglamento 9 straipsnis „Viršesnės privalomos nuostatos“ suformuluotas taip:
„1. Viršesnės privalomos nuostatos yra nuostatos, kurių laikymąsi valstybė laiko itin svarbiu jos viešųjų interesų, pavyzdžiui, politinės, socialinės ar ekonominės sandaros, apsaugai tiek, kad jos taikomos visais atvejais, kuriuos jos apima, neatsižvelgiant į pagal šį reglamentą sutarčiai taikytiną teisę.
2. Jokios šio reglamento nuostatos negali riboti ginčo nagrinėjimo vietos teisės viršesnių privalomų nuostatų taikymo.
3. Valstybės, kurioje turi būti arba buvo vykdomos iš sutarties kylančios prievolės, teisėje numatytos viršesnės privalomos nuostatos, gali būti taikomos tiek, kiek pagal šias viršesnes privalomas nuostatas sutarties vykdymas yra neteisėtas. Sprendžiant, ar taikyti tas nuostatas, turi būti atsižvelgiama į jų pobūdį ir tikslą bei į jų taikymo arba netaikymo pasekmes.“
11 Minėto reglamento 24 straipsnyje „Santykis su Romos konvencija“ numatyta:
„1. Šis reglamentas taikomas vietoje Romos konvencijos valstybėse narėse, išskyrus valstybių narių teritorijas, kurios patenka į Romos konvencijos teritorinę taikymo sritį, ir kurioms pagal [EB] 299 straipsnį šis reglamentas netaikomas.
2. Kadangi šis reglamentas taikomas vietoje Romos konvencijos, bet kuri nuoroda į tą Konvenciją laikoma nuoroda į šį reglamentą.“
12 To paties reglamento 28 straipsnyje „Taikymas laike“ nustatyta:
„Šis reglamentas taikomas sutartims, sudarytoms nuo 2009 m. gruodžio 17 d.“
Direktyva 94/47
13 Direktyva 94/47 siekiama suvienodinti valstybių narių įstatymus ir kitus teisės aktus, reglamentuojančius pirkėjų apsaugą, tiesiogiai ar netiesiogiai sudarant teisės tam tikru laiku naudotis vienu ar daugiau nekilnojamųjų daiktų sutartis.
Direktyva 2008/122/EB
14 2009 m. sausio 14 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2008/122/EB dėl vartotojų apsaugos, susijusios su kai kuriais pakaitinio naudojimosi, ilgalaikio atostogų produkto, perpardavimo ir keitimosi sutarčių aspektais (OL L 33, 2009, p. 10), buvo panaikinta ir pakeista Direktyva 94/47.
Reglamentas „Briuselis Ia“
15 2012 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (OL L 351, 2012, p. 1, toliau – reglamentas „Briuselis Ia“) buvo panaikintas ir pakeistas Reglamentas Nr. 44/2001, kuris pakeitė 1968 m. rugsėjo 27 d. Konvenciją dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose vykdymo (OL L 299, 1972, p. 32).
16 Reglamento „Briuselis Ia“ 7 straipsnio 1 punkte numatyta:
„Asmeniui, kurio nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra valstybėje narėje, ieškinys kitoje valstybėje narėje gali būti pareikštas:
1) a) bylose, kylančiose iš sutarčių – atitinkamos prievolės įvykdymo vietos teismuose;
b) pagal šią nuostatą ir jeigu nesusitarta kitaip, atitinkamos prievolės įvykdymo vieta yra:
<…>
– teikiant paslaugas – vieta valstybėje narėje, kurioje pagal sutartį paslaugos buvo arba turėjo būti suteiktos <…>“.
17 Šio reglamento 24 straipsnio 1 punkte nustatyta:
„Toliau išvardyti valstybės narės teismai turi išimtinę jurisdikciją, neatsižvelgiant į ginčo šalių nuolatinę gyvenamąją (buveinės) vietą:
1) nagrinėti ieškinius, kurių dalykas yra daiktinės teisės į nekilnojamąjį turtą arba nekilnojamojo turto nuoma, – turto buvimo vietos valstybės narės teismai.
Tačiau valstybės narės, kurioje yra atsakovo nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta, teismai taip pat turi jurisdikciją nagrinėti ieškinius, kurių dalykas yra nekilnojamojo turto nuoma laikinam privačiam naudojimui ne ilgesniam kaip šešių mėnesių iš eilės laikotarpiui, jeigu nuomininkas yra fizinis asmuo ir jeigu nuomojamos nuosavybės savininko ir nuomininko nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra toje pačioje valstybėje narėje“.
Susitarimas dėl Jungtinės Karalystės išstojimo
18 Susitarimas dėl Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės išstojimo iš Europos Sąjungos ir Europos atominės energijos bendrijos (OL L 29, 2020, p. 7), pasirašytas Briuselyje ir Londone 2020 m. sausio 24 d., įsigaliojo 2020 m. vasario 1 d. (toliau – Susitarimas dėl išstojimo).
19 Šio susitarimo 66 straipsnyje „Taikytina teisė bylose, kylančiose iš sutarčių ir dėl deliktinės atsakomybės“ nustatyta:
„Jungtinėje Karalystėje toliau nurodyti aktai taikomi taip:
a) reglamentas [„Roma I“] taikomas sutartims, sudarytoms iki pereinamojo laikotarpio pabaigos;
<…>“
20 To paties susitarimo 126 straipsnyje „Pereinamasis laikotarpis“ numatyta:
„Nustatomas pereinamasis, arba įgyvendinimo, laikotarpis, kuris prasideda šio Susitarimo įsigaliojimo dieną ir pasibaigia 2020 m. gruodžio 31 d.“
Ispanijos teisės aktai
21 1998 m. gruodžio 15 d. Ley 42/1998 sobre derechos de aprovechamiento por turno de bienes inmuebles de uso turístico y normas tributarias (Įstatymas Nr. 42/1998 dėl pakaitinio naudojimosi nekilnojamuoju turtu turistiniais tikslais teisių ir mokesčių priemonių; BOE, Nr. 300, 1998 m. gruodžio 16 d., p. 42076) 1 straipsnio 1 dalyje reglamentuojamas pakaitinio naudojimosi nekilnojamuoju turtu teisės suteikimas, įgyvendinimas, perdavimas ir išnykimas, o tai jos turėtojui suteikia teisę tam tikru kiekvienų metų laikotarpiu išimtinai naudotis gyvenamuoju būstu, kuris gali būti naudojamas savarankiškai dėl to, kad turi atskirą išėjimą į viešąjį kelią arba į pastato, kurio dalis jis yra, bendrąją dalį, ir kuriame nuolat yra tam tikslui tinkami baldai, taip pat teisę į papildomų paslaugų teikimą. Galimybė naudotis neapima gyvenamojo būsto ar jo kilnojamųjų daiktų pakeitimų. Pakaitinio naudojimosi teisė gali būti suteikta kaip daiktinė teisė.
22 Šio įstatymo antroje papildomojoje nuostatoje nurodyta, kad „visoms sutartims dėl teisių naudotis vienu ar daugiau Ispanijoje esančių nekilnojamojo turto objektų per nustatytą laikotarpį arba per metus, kuriuos galima nustatyti, taikomos šio įstatymo nuostatos, neatsižvelgiant į jų sudarymo vietą ir datą“.
23 2012 m. liepos 6 d. Ley 4/2012 de contratos de aprovechamiento por turno de bienes de uso turístico, de adquisición de productos vacacionales de larga duración, de Reventa y de intercambio y normas tributarias (Įstatymas 4/2012 dėl pakaitinio naudojimosi turizmo prekėmis sutarčių, ilgalaikių atostogų gaminių sutarčių, perpardavimo ir mainų sutarčių ir mokesčių priemonių) (BOE, Nr. 162, 2012 m. liepos 7 d., p. 49192) 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teisių į pakaitinį naudojimąsi prekėmis ir ilgalaikiais atostogų gaminiais prekybos, pardavimo ir perpardavimo sutartims, taip pat mainų sutartims taikomos šio įstatymo nuostatos, kai šias sutartis sudaro pardavėjas ar tiekėjas ir vartotojas.
24 Pagal Įstatymo 4/2012 2 straipsnį pakaitinio naudojimosi sutartis – tai sutartis, galiojanti ilgiau nei vienus metus, pagal kurią vartotojas už atlygį įgyja teisę naudotis vienu ar keliais nakvynei skirtais gyvenamaisiais būstais daugiau nei vieną apsilankymą.
Pagrindinė byla ir prejudiciniai klausimai
25 Ieškovai pagrindinėje byloje yra Jungtinės Karalystės vartotojai, gyvenantys Jungtinėje Karalystėje, kurie atitinkamai 2008 m. balandžio 14 d. ir 2010 m. birželio 28 d. sudarė dvi sutartis su Diamond Resorts Europe, Anglijos bendrove, veikiančia kaip Diamond Resorts grupės filialas Ispanijoje.
26 Kiekvienoje iš šių sutarčių buvo numatyta skirti tam tikrus taškus, leidžiančius ieškovams pagrindinėje byloje nustatytą laikotarpį naudotis gyvenamaisiais būstais įvairiose Europos šalyse, taip pat ir Ispanijoje. Pagal minėtas sutartis ieškovams pagrindinėje byloje buvo suteiktas ne konkretus gyvenamasis būstas ar konkretus laikotarpis kiekvienais metais, o veikiau būstų, dėl kurių prieinamumo jie turėjo kreiptis iš anksto, kad galėtų jais pasinaudoti pageidaujamu momentu, katalogas.
27 Ieškovai pagrindinėje byloje prašo pripažinti minėtas sutartis negaliojančiomis, nes jos neatitinka įstatymuose 42/1998 ir 4/2012 numatytų reikalavimų, pagal kuriuos, be kita ko, reikalaujama, kad teisė naudotis pakaitiniu nekilnojamuoju turtu būtų įregistruota Ispanijos nekilnojamojo turto registre, būtų tiksliai nustatytas vartotojams suteikiamas gyvenamasis būstas ir nurodyta sutarčių trukmė. Šiomis aplinkybėmis ieškovai pagrindinėje byloje mano, kad pagal nagrinėjamas sutartis įgytos teisės turi būti laikomos „naudojimosi nekilnojamuoju turtu daiktinėmis teisėmis“.
28 Ieškovai pagrindinėje byloje taip pat pareiškė ieškinį kitoms bendrovėms, priklausančioms tai pačiai grupei kaip ir Diamond Resorts Europe, tačiau nesusijusioms su pagrindinėje byloje nagrinėjamomis sutartimis.
29 Diamond Resorts Europe tvirtina, kad šios sutartys susijusios ne su daiktinėmis teisėmis, o su asmeninėmis teisėmis. Ji mano, kad minėtoms sutartims turi būti taikoma Anglijos teisė, nes ieškovai pagrindinėje byloje yra Jungtinės Karalystės piliečiai, joje turi įprastinę gyvenamąją vietą ir įmonių grupės buveinės vieta taip pat yra Jungtinėje Karalystėje.
30 Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad nagrinėjamoms sutartims taikytinos teisės nustatymas priklauso nuo atsakymo į klausimą, kurios Romos konvencijos ir reglamento „Roma I“ nuostatos taikytinos, ir kad šis atsakymas turi įtakos šių sutarčių galiojimui. Šiuo klausimu jų pasirašymo metu galiojusiuose Ispanijos teisės aktuose, t. y. Įstatyme 42/1998, nustatyta, kad jos laikomos sutartimis, kuriose nustatomos daiktinės teisės į nekilnojamąjį turtą, o jų galiojimui įtvirtinti visi formalūs reikalavimai, kurių Anglijos teisėje nenustatyta. Vis dėlto galiojančiuose Ispanijos teisės aktuose, t. y. Įstatyme 4/2012, įtvirtinta II antraštinė dalis, kuri aiškinama taip, kad tokios sutartys laikomos asociatyvaus pobūdžio sutartimis, todėl joms taikomos šios antraštinės dalies nuostatos. Kadangi šiame įstatyme numatyti formalūs reikalavimai yra ne tokie griežti, atsižvelgiant į šį įstatymą šios sutartys galioja.
31 Minėto teismo teigimu, kiek tai susiję su taikytinos teisės nustatymu, galimi skirtingi aiškinimai. Pirma, kai kalbama apie vartotojo ir pardavėjo ar tiekėjo, turinčio filialą Ispanijoje, santykius, kai atitinkama sutartis pasirašyta Ispanijoje ir šalių prievolės susijusios su Ispanijoje esančiu nekilnojamuoju turtu, reikia taikyti Ispanijos teisę.
32 Antra, tokią situaciją būtų galima analizuoti atsižvelgiant į pasirinkimo laisvę pagal reglamento „Roma I“ 3 straipsnio 1 dalį, turint omenyje tai, kad iš anksto parengta sąlyga, kurioje numatyta, kad atitinkamai sutarčiai taikoma Anglijos teisė, turi būti laikoma ne laisvai sudarytu susitarimu dėl šios teisės taikymo, bet aplinkybe, kurią kaip šią sąlygą į sutartį įtraukė šalis, siekdama išvengti Ispanijos teisės aktų, t. y. Įstatymo 42/1998, taikymo.
33 Diamond Resorts Europe teigimu, pagal Romos konvencijos 5 straipsnį ir reglamento „Roma I“ 6 straipsnį, kiek tai susiję su santykiais su vartotojais, pirmenybė turi būti teikiama bendrajam valstybės, kurioje yra atitinkamo vartotojo įprastinė gyvenamoji vieta, teisės taikymo principui. Taigi taikytina Anglijos teisė.
34 Šiomis aplinkybėmis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui visų pirma kyla klausimas, ar reglamentas „Roma I“, kuriuo Romos konvencija buvo pakeista išsamesnėmis nuostatomis, gali būti taikomas sutartims, sudarytoms iki šio reglamento įsigaliojimo, ar vis dėlto toliau taikomi ankstesni teisės aktai.
35 Be to, atsižvelgdamas į Jungtinės Karalystės išstojimą iš Europos Sąjungos, šis teismas mano, kad reikia nustatyti, ar Sąjungos teisės nuostatos toliau taikomos šios valstybės piliečiams.
36 Galiausiai minėtas teismas kelia klausimą dėl šalis siejančių sutartinių santykių pobūdžio nustatymo, t. y. klausimą, ar nagrinėjamos teisės yra daiktinės ar asociatyvaus pobūdžio asmeninės teisės. Galbūt jas netgi būtų galima laikyti teisėmis į nekilnojamojo turto nuomą, nes tokiu atveju pagal reglamento „Roma I“ 4 straipsnį būtų suteikiamos dvi galimybės, t. y. taikyti valstybės, kurioje yra atitinkamas nekilnojamasis turtas, teisę arba taikyti vartotojo įprastinės gyvenamosios vietos valstybės teisę, atsižvelgiant į tai, ar nuomos terminas yra atitinkamai ilgesnis ar trumpesnis nei šeši mėnesiai.
37 Šiomis aplinkybėmis Juzgado de Primera Instancia e Instrucción no 2 de Granadilla de Abona (Granadilja de Abona pirmosios instancijos ir tyrimo teismas Nr. 2, Ispanija) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:
„1. Ar [Romos konvencija] ir [reglamentas „Roma I“] turi būti laikomi taikytinais sutartims, kurių abi šalys yra Jungtinės Karalystės piliečiai?
Jei atsakymas į pirmąjį klausimą būtų teigiamas:
2. Ar [reglamentą „Roma I“] reikia aiškinti taip, kad jis taikomas sutartims, kurios buvo sudarytos prieš jam įsigaliojant, kaip numatyta šio reglamento 24 straipsnyje? Jei atsakymas į šį klausimą būtų neigiamas, ar sutartis dėl pakaitinio naudojimosi nekilnojamuoju turtu naudojant klubo taškus patenka į [Romos konvencijos] 4 straipsnio 3 dalies arba 5 straipsnio taikymo sritį, taip pat ir tuo atveju, kai vartotojas kaip taikytiną teisę pasirenka kitos nei jo įprastinės gyvenamosios vietos valstybės teisę? Jei atsakymas būtų toks, kad sutartis gali patekti į abiejų nuostatų taikymo sritį, kuri nuostata turėtų viršenybę?
3. Neatsižvelgiant į atsakymus į antrąjį klausimą, ar sutartis dėl pakaitinio naudojimosi nekilnojamuoju turtu naudojant klubo taškus turi būti laikoma sutartimi, pagal kurią įgyjama daiktinių teisių į nekilnojamąjį turtą arba asociatyvaus pobūdžio asmeninių teisių?
– Jei laikoma, kad įgyjama daiktinių teisių, kuri [reglamento „Roma I“] nuostata – 4 straipsnio [1 dalies] c punktas ar 6 straipsnio 1 dalis – turi taikymo viršenybę siekiant nustatyti taikytiną teisę, taip pat ir tuo atveju, kai vartotojas kaip taikytiną teisę pasirenka kitos nei jo įprastinės gyvenamosios vietos valstybės teisę?
– Jei laikoma, kad įgyjama asmeninių teisių, ar jos turėtų būti laikomos susijusiomis su nekilnojamojo turto nuoma, kaip numatyta [šio reglamento] 4 straipsnio [1 dalies] c punkte, ar su paslaugų teikimu, kaip numatyta [šio] 4 straipsnio [1 dalies] b punkte? Kad ir kaip būtų, ar [minėto reglamento] 6 straipsnio 1 dalis turi taikymo viršenybę vartotojų ir (arba) naudotojų atžvilgiu, taip pat ir tuo atveju, kai vartotojas kaip taikytiną teisę pasirenka kitos nei jo įprastinės gyvenamosios vietos valstybės teisę?
4. Ar visais pirma nurodytais atvejais galima laikyti, kad su [Romos konvencijos] ir [reglamento „Roma I“] nuostatomis dėl taikytinos teisės suderinamos nacionalinės teisės akto nuostatos, kuriose numatyta, kad „visoms sutartims, susijusioms su teisėmis naudotis vienu ar daugiau Ispanijos teritorijoje esančių nekilnojamojo turto objektų per apibrėžtą arba apibrėžiamą metų laikotarpį, taikomos šio įstatymo nuostatos, neatsižvelgiant į tokių sutarčių sudarymo vietą ir datą?“
Dėl Teisingumo Teismo jurisdikcijos
38 Pirmiausia reikia priminti, kad pagal Pirmojo protokolo 1 straipsnį Teisingumo Teismas turi jurisdikciją aiškinti Romos konvenciją.
39 Pirmojo protokolo 2 straipsnio a punkte pateikiamas išsamus sąrašas susitariančiųjų valstybių teismų, turinčių galimybę prašyti Teisingumo Teismo priimti prejudicinį sprendimą jų nagrinėjamoje byloje iškilusiu klausimu, susijusiu, be kita ko, su šios konvencijos nuostatų išaiškinimu, kai jie mano, jog teismo sprendimui priimti reikia prejudicinio sprendimo šiuo klausimu. Pagal šio 2 straipsnio b punktą ši galimybė taip pat pripažįstama susitariančiųjų valstybių teismams, kai jie priima sprendimus apeliacine tvarka.
40 Pirma, reikia konstatuoti, kad Juzgado de Primera Instancia e Instrucción no 2 de Granadilla de Abona (Granadilja de Abona pirmosios instancijos ir tyrimo teismas Nr. 2) nėra šiame sąraše, kuriame, kiek tai susiję su Ispanijos Karalyste, nurodytas tik Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas). Antra, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo, kaip pirmosios instancijos teismo, pagrindinėje byloje taip pat neprašoma priimti sprendimo apeliacine tvarka, kaip tai suprantama pagal minėtą 2 straipsnio b punktą.
41 Darytina išvada, kad Pirmojo protokolo 2 straipsnyje numatytos sąlygos nėra įvykdytos ir kad Teisingumo Teismas neturi jurisdikcijos priimti sprendimo dėl prejudicinių klausimų, kiek jie susiję su Romos konvencijos aiškinimu.
42 Vis dėlto Teisingumo Teismas turi jurisdikciją priimti prejudicinį sprendimą dėl šiuose klausimuose nurodytų reglamento „Roma I“ nuostatų, dėl kurių nėra apribojimų, susijusių su teismais, kuriems leidžiama kreiptis į Teisingumo Teismą, išaiškinimo.
Dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą priimtinumo
43 Nors Ispanijos vyriausybė išreiškė nuomonę dėl kiekvieno iš prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo prejudicinių klausimų, ji pirmiausia teigia, kad visas prašymas priimti prejudicinį sprendimą yra nepriimtinas, nes neatitinka SESV 267 straipsnyje ir Teisingumo Teismo procedūros reglamento 94 straipsnyje numatytų sąlygų, kadangi minėtas teismas nenurodė pagrindinėje byloje nagrinėjamų sutarčių sąlygų.
44 Svarbu priminti, kad pagal suformuotą jurisprudenciją Teisingumo Teismui ir nacionaliniams teismams bendradarbiaujant, kaip numatyta SESV 267 straipsnyje, tik bylą nagrinėjantis nacionalinis teismas, atsakingas už sprendimo priėmimą, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes turi įvertinti, ar jo sprendimui priimti būtinas prejudicinis sprendimas ir Teisingumo Teismui pateikiamų klausimų svarbą. Todėl iš principo Teisingumo Teismas turi priimti sprendimą tuo atveju, kai pateikiami klausimai susiję su Sąjungos teisės išaiškinimu (2022 m. sausio 13 d. Sprendimo Regione Puglia, C‑110/20, EU:C:2022:5, 23 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
45 Teisingumo Teismas gali atsisakyti priimti sprendimą dėl nacionalinio teismo pateikto prejudicinio klausimo, tik jeigu akivaizdu, kad prašomas Sąjungos teisės išaiškinimas visiškai nesusijęs su pagrindinėje byloje nagrinėjamo ginčo aplinkybėmis ar dalyku, jeigu problema hipotetinė arba Teisingumo Teismas neturi informacijos apie faktines ir teisines aplinkybes, būtinas tam, kad naudingai atsakytų į jam pateiktus klausimus (2022 m. sausio 13 d. Sprendimo Regione Puglia, C‑110/20, EU:C:2022:5, 24 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
46 Nagrinėjamu atveju, nors prašyme priimti prejudicinį sprendimą tiksliai nenurodytos pagrindinėje byloje nagrinėjamų sutarčių sąlygos ir nepateikiamas tikslus nagrinėjamų prievolių teisinis kvalifikavimas, vis dėlto prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, pirma, tiksliai nurodė sąsają tarp Sąjungos teisės nuostatų, kurias prašo išaiškinti, ir ginčo, dėl kurio į jį kreiptasi, ir, antra, paaiškino, kodėl šio ginčo išsprendimas priklauso nuo Teisingumo Teismo atsakymų į pateiktus klausimus.
47 Be to, pagal Procedūros reglamento 94 straipsnį prašyme priimti prejudicinį sprendimą pateikiama pakankamai faktinių ir teisinių aplinkybių, kad ne tik suinteresuotosios šalys galėtų pateikti pastabas pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 23 straipsnį, bet ir Teisingumo Teismas galėtų naudingai atsakyti į pateiktus klausimus.
48 Taigi reikia atmesti Ispanijos vyriausybės pateiktą nepriimtinumu grindžiamą prieštaravimą, kiek jis susijęs su visu prašymu priimti prejudicinį sprendimą, ir pripažinti šį prašymą priimtinu.
Dėl prejudicinių klausimų
Dėl pirmojo klausimo
49 Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar reglamento „Roma I“ nuostatos taikomos sutartims, kurių abi šalys yra tos pačios valstybės, šiuo atveju Jungtinės Karalystės, piliečiai.
50 Šiuo klausimu iš reglamento „Roma I“ 1 straipsnio formuluotės matyti, kad šis reglamentas teisės kolizijos atvejais taikomas sutartinėms prievolėms civilinėse ir komercinėse bylose.
51 Taigi šio reglamento nuostatos taikomos visiems sutartiniams santykiams, turintiems užsienio elementą, o minėto reglamento 1 straipsnyje nepatikslinama ir nereikalaujama, kad šis užsienio elementas būtų susijęs su atitinkamų susitariančiųjų šalių pilietybe ar nuolatine gyvenamąja (buveinės) vieta.
52 Iš to matyti, kad nors abi pagrindinėje byloje nagrinėjamas sutartis sudariusios šalys turi tą pačią pilietybę, šios sutartys gali patekti į reglamento „Roma I“ taikymo sritį, jeigu jose yra vienas ar daugiau kitų užsienio elementų.
53 Nagrinėjamu atveju iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad minėtos sutartys, sudarytos dviejų Jungtinės Karalystės piliečių ir pagal Anglijos ir Velso teisę įsteigtos bendrovės, turėjo būti vykdomos įvairiose Europos šalyse, įskaitant, be kita ko, Ispaniją.
54 Be to, reikia pažymėti, kad Jungtinės Karalystės išstojimas iš Sąjungos neturi įtakos reglamento „Roma I“ nuostatų taikymui pagrindinėje byloje.
55 Kalbant apie pereinamuoju laikotarpiu taikytinas taisykles, numatytas Susitarimo dėl išstojimo 66 straipsnio a punkte ir 126 straipsnyje, pažymėtina, kad jos buvo parengtos atsižvelgiant į Jungtinės Karalystės teismuose ir institucijose nagrinėjamas bylas, todėl jos neturi įtakos Ispanijos teismo, į kurį kreiptasi pagrindinėje byloje, pozicijai.
56 Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad reglamento „Roma I“ nuostatos taikomos valstybės narės teisme nagrinėjant bylą dėl sutarčių, kurių abi šalys yra Jungtinės Karalystės piliečiai, su sąlyga, kad jose yra užsienio elementas.
Antrasis ir trečiasis klausimai
57 Antruoju ir trečiuoju klausimais, kuriuos reikia nagrinėti kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, kokia reglamento „Roma I“ nuostata turi būti taikoma siekiant nustatyti sutarčiai dėl pakaitinio naudojimosi nekilnojamuoju turtu naudojant klubo taškus taikytiną teisę.
58 Konkrečiau kalbant, šis teismas siekia išsiaiškinti, ar tokia sutartis turi būti laikoma susijusia su daiktinių teisių į nekilnojamąjį turtą įgijimu, dėl ko būtų taikomas šio reglamento 4 straipsnio 1 dalies c punktas, ar su asmeninių teisių įgijimu, o tokiu atveju būtų taikomas arba minėto reglamento 4 straipsnio 1 dalies c punktas, arba to paties reglamento 4 straipsnio 1 dalies b punktas, nes ši sutartis turėtų būti laikoma sudaryta atitinkamai dėl nekilnojamojo turto nuomos arba paslaugų teikimo.
59 Bet kuriuo atveju minėtas teismas siekia sužinoti, ar, kiek tai susiję su vartojimo sutartimi, pirmiausia nereikia taikyti reglamento „Roma I“ 6 straipsnio 1 dalies nuostatų, ir jam kyla klausimas dėl to, kokią įtaką turi atitinkamo vartotojo galimybė laisvai pasirinkti kitą taikytiną teisę nei jo įprastinės gyvenamosios vietos valstybės teisė.
60 Prieš atsakant į šiuos klausimus svarbu patikslinti reglamento „Roma I“ taikymo sritį ratione temporis.
61 Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad pagal reglamento „Roma I“ 28 straipsnį šis reglamentas taikomas tik sutartiniams santykiams, susiklosčiusiems sutarties šalių abipusiu susitarimu, sudarytu nuo 2009 m. gruodžio 17 d. Sąjungos teisės aktų leidėjas atmetė galimybę taikyti minėtą reglamentą nedelsiant; dėl taikymo nedelsiant šis reglamentas būtų taikomas ir iki minėtos datos sudarytų sutarčių būsimoms pasekmėms (žr. 2016 m. spalio 18 d. Sprendimo Nikiforidis, C‑135/15, EU:C:2016:774, 31 ir 33 punktus).
62 Iš jurisprudencijos matyti, kad reglamento „Roma I“ taikymas priklauso nuo atitinkamos sutarties sudarymo datos (šiuo klausimu žr. 2021 m. kovo 25 d. Sprendimo Obala i lučice, C‑307/19, EU:C:2021:236, 56 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
63 Taigi reglamento „Roma I“ nuostatos taikomos tik sutartims, sudarytoms po 2009 m. gruodžio 17 d., o ne iki šios datos sudarytų sutarčių būsimoms pasekmėms.
64 Pirmoji pagrindinėje byloje nagrinėjama sutartis, pasirašyta 2008 m. balandžio 14 d., nepatenka į reglamento „Roma I“ taikymo sritį laiko atžvilgiu.
65 Taigi reglamento „Roma I“ nuostatų aiškinimas, kurį Teisingumo Teismas pateiks prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui, atsakydamas į jo pateiktus klausimus, bus susijęs tik su antrąja pagrindinėje byloje nagrinėjama sutartimi, pasirašyta 2010 m. birželio 28 d. (toliau – ginčijama sutartis).
66 Kiek tai susiję su pakaitinio naudojimosi nekilnojamuoju turtu naudojant klubo taškus sutarčiai taikytinos teisės nustatymo klausimu, reikia priminti, kad iš reglamento „Roma I“ 6 konstatuojamosios dalies matyti, jog šiuo reglamentu siekiama nustatyti kolizines teisės normas, kuriose daroma nuoroda į tą pačią nacionalinę teisę, nesvarbu, kurioje valstybėje yra teismas, kuriame iškelta byla, tam, kad būtų užtikrintas geresnis ginčo baigties nuspėjamumas, teisinis tikrumas ir laisvas teismo sprendimų judėjimas.
67 Reglamento „Roma I“ II skyriuje numatytos vienodos taisyklės, kuriose įtvirtinamas principas, pagal kurį pirmenybė teikiama šalių, kurioms šio reglamento 3 straipsnyje pripažįstama laisvė pasirinkti sutarčiai taikytiną teisę, valiai.
68 Šiuo klausimu pagal minėto reglamento 3 straipsnio 1 dalį reikalaujama, kad taikytinos teisės pasirinkimas būtų tiksliai nustatytas arba kad tai būtų aiškiai matyti iš sutarties sąlygų ar bylos aplinkybių.
69 Šalims nepasirinkus taikytinos teisės, reglamento „Roma I“ 4 straipsnio 1 dalyje yra numatyti sąsajos kriterijai atsižvelgiant į skirtingas sutarčių rūšis, tarp kurių yra prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nurodytos sutartys, t. y. sutartys, susijusios su daiktine teise į nekilnojamąjį turtą arba nekilnojamojo turto nuoma, ir paslaugų teikimo sutartys.
70 Nagrinėjamu atveju iš Teisingumo Teismo turimos bylos medžiagos matyti, kad ginčijamoje sutartyje Anglijos teisė yra nurodyta kaip šiai sutarčiai taikytina teisė ir kad tokia sutartis buvo sudaryta su vartotoju.
71 Pagal reglamento „Roma I“ 6 straipsnio 2 dalį sutartyje, kurią vartotojas sudaro su pardavėju ar tiekėju, šalys gali pasirinkti šiai sutarčiai taikytiną teisę, tačiau toks pasirinkimas negali atimti iš vartotojo apsaugos, kuri jam suteikiama pagal nuostatas, nuo kurių negalima nukrypti susitarimu pagal teisę, kuri nepasirinkus teisės būtų taikoma remiantis šio reglamento 6 straipsnio 1 dalimi, numatančioje, kad tokiai sutarčiai taikoma vartotojo įprastinės gyvenamosios vietos valstybės teisė (šiuo klausimu žr. 2022 m. vasario 10 d. Sprendimo ShareWood Switzerland, C‑595/20, EU:C:2022:86, 15 ir 16 straipsnius).
72 Be to, būtina, kad nagrinėjama sutartis atitiktų šio 6 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas, t. y. kad vartotojas šią sutartį sudarytų tokiu tikslu, kuris gali būti laikomas nesusijusiu su jo darbu arba profesine veikla, kad pardavėjas ar tiekėjas vykdytų savo profesinę veiklą valstybėje, kurioje yra vartotojo įprastinė gyvenamoji vieta, arba bet kokiomis priemonėmis šią veiklą kreiptų į tą valstybę ar kelias valstybes, tarp kurių yra ta valstybė, ir kad ši sutartis būtų šios veiklos dalis.
73 Nagrinėjamu atveju, jeigu ginčijama sutartis atitiktų reglamento „Roma I“ 6 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas, o tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, dėl šalių pasirinktos taikytinos teisės pagal šio 6 straipsnio 2 dalį atitinkamas vartotojas negali prarasti apsaugos, kuri jam suteikiama pagal jo įprastinės gyvenamosios vietos valstybės teisės imperatyvias nuostatas.
74 Vis dėlto taip negali būti pagrindinėje byloje nagrinėjamu atveju, nes pasirinkta taikytina teisė yra valstybės, kurioje yra atitinkamų vartotojų įprastinė gyvenamoji vieta, teisė, t. y. Anglijos teisė.
75 Aiškinimas, pagal kurį, siekiant nustatyti vartojimo sutartims taikytiną teisę, galima nukrypti nuo reglamente „Roma I“ numatytų kolizinių normų, remiantis tuo, kad kita teisė būtų palankesnė vartotojui, neišvengiamai labai pakenktų bendram sutartinių santykių, susijusių su vartotojais, teisės numatomumo reikalavimui, taigi ir teisinio saugumo principui (pagal analogiją žr. 2013 m. rugsėjo 12 d. Sprendimo Schlecker, C‑64/12, EU:C:2013:551, 35 punktą).
76 Be to, kadangi reglamento „Roma I“ 6 straipsnis yra ne tik konkretus, bet ir išsamus, šiame straipsnyje nustatytos kolizinės normos negali būti pakeistos ar papildytos kitomis šiame reglamente įtvirtintomis kolizinėmis normomis, išskyrus atvejus, kai konkrečioje šio straipsnio nuostatoje yra aiški nuoroda į jas (pagal analogiją žr. 2022 m. spalio 20 d. Sprendimo ROI Land Investments, C‑604/20, EU:C:2022:807, 40 ir 41 punktus).
77 Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į antrąjį ir trečiąjį klausimus reikia atsakyti taip:
– reglamento „Roma I“ 6 straipsnio 2 dalis turi būti aiškinama taip, kad tuo atveju, kai vartojimo sutartis atitinka šio 6 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas, šios sutarties šalys pagal šio reglamento 3 straipsnį gali pasirinkti sutarčiai taikytiną teisę, tačiau su sąlyga, kad dėl tokio pasirinkimo atitinkamas vartotojas nepraras apsaugos, kuri jam suteikiama pagal nuostatas, nuo kurių negalima nukrypti susitarimu pagal teisę, kuri nepasirinkus teisės būtų taikoma remiantis minėto 6 straipsnio 1 dalimi, kurioje numatyta, kad tokiai sutarčiai taikoma vartotojo įprastinės gyvenamosios vietos valstybės teisė;
– atsižvelgiant į imperatyvų ir išsamų to paties 6 straipsnio 2 dalies pobūdį, nuo šios nuostatos negalima nukrypti ir teisės akto, kuris tariamai palankesnis vartotojui, naudai.
Dėl ketvirtojo klausimo
78 Ketvirtuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Sąjungos teisė turi būti aiškinama taip, kad pagal ją draudžiami nacionalinės teisės aktai, pagal kuriuos visoms sutartims, susijusioms su pakaitinio naudojimosi nekilnojamuoju turtu, taikomos šių teisės aktų nuostatos, neatsižvelgiant į tai, ar šalys pasirinko atitinkamai sutarčiai taikytiną teisę.
79 Kaip ir dauguma šalių, pateikusių rašytines pastabas pagrindinėje byloje, primintina, kad pagal reglamento „Roma I“ 9 straipsnį šio reglamento nuostatos negali riboti teismo, į kurį kreiptasi, privalomų nuostatų, kurių laikymąsi valstybė laiko itin svarbiu jos viešųjų interesų, pavyzdžiui, politinės, socialinės ar ekonominės sandaros, apsaugai –tiek, kad jos taikomos visais atvejais, kuriuos jos apima, neatsižvelgiant į pagal šį reglamentą sutarčiai taikytiną teisę, taikymo (šiuo klausimu žr. 2013 m. spalio 17 d. Sprendimo Unamar, C‑184/12, EU:C:2013:663, 48 punktą).
80 Vis dėlto, net nesiremdamas šiuo 9 straipsniu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas ketvirtajame klausime tik cituoja ištrauką iš Įstatymo 42/1998 antros papildomos nuostatos, pagal kurią visoms sutartims dėl teisių, susijusių su pakaitinio naudojimosi nekilnojamuoju turtu Ispanijoje, taikomos šio įstatymo nuostatos, tačiau nesiremia Įstatymo 4/2012 turiniu, kuriame, atrodo, numatytos ne tokios griežtos nuostatos, susijusios su tokiu naudojimusi, ir, kaip matyti iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, šis teismas neatmeta galimybės, kad jis taip pat gali būti taikomas.
81 Kadangi toje nutartyje nėra nei tikslaus reikšmingų nagrinėjamų nacionalinės teisės aktų nuostatų turinio, nei pirminio paaiškinimo dėl šiais teisės aktais nustatytų pareigų procedūrinių aspektų ar išimtinių aplinkybių, kurios pateisintų atsižvelgimą į viešojo intereso pagrindus, kuriuos pagal šias nuostatas siekiama apsaugoti, Teisingumo Teismas negali žinoti priežasčių, dėl kurių prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas kelia klausimą dėl minėtų teisės aktų suderinamumo su Sąjungos teise.
82 Šiomis aplinkybėmis ir atsižvelgiant į tai, kad ketvirtasis klausimas neatitinka Procedūros reglamento 94 straipsnio reikalavimų, Teisingumo Teismas negali pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui naudingo atsakymo į šį klausimą. Todėl šį klausimą reikia pripažinti nepriimtinu.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
83 Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.
Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (septintoji kolegija) nusprendžia:
1. 2008 m. birželio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 593/2008 dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės („Roma I“) nuostatos taikomos valstybės narės teisme nagrinėjant bylą dėl sutarčių, kurių abi šalys yra Jungtinės Karalystės piliečiai, su sąlyga, kad jose yra užsienio elementas.
2. Reglamento Nr. 593/2008 6 straipsnio 2 dalis
turi būti aiškinama taip:
– tuo atveju, kai vartojimo sutartis atitinka šio 6 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas, šios sutarties šalys pagal šio reglamento 3 straipsnį gali pasirinkti sutarčiai taikytiną teisę, tačiau su sąlyga, kad dėl tokio pasirinkimo atitinkamas vartotojas nepraras apsaugos, kuri jam suteikiama pagal nuostatas, nuo kurių negalima nukrypti susitarimu pagal teisę, kuri nepasirinkus teisės būtų taikoma remiantis minėto 6 straipsnio 1 dalimi, kurioje numatyta, kad tokiai sutarčiai taikoma vartotojo įprastinės gyvenamosios vietos valstybės teisė;
– atsižvelgiant į imperatyvų ir išsamų to paties 6 straipsnio 2 dalies pobūdį, nuo šios nuostatos negalima nukrypti ir teisės akto, kuris tariamai palankesnis vartotojui, naudai.
Parašai.