TEISINGUMO TEISMO (ketvirtoji kolegija) SPRENDIMAS
2023 m. rugsėjo 14 d.(*)
„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Akcizai – Direktyva 2008/118/EB – 16 straipsnis – Apmokestinamų prekių sandėlio režimas – Leidimo įgaliotajam sandėlio savininkui steigti ir eksploatuoti apmokestinamų prekių sandėlį išdavimo sąlygos – Šių sąlygų nesilaikymas – Galutinis leidimo panaikinimas ir finansinės sankcijos skyrimas, taikomi kumuliatyviai – Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 50 straipsnis – Principas ne bis in idem – Proporcingumas“
Byloje C‑820/21
dėl Administrativen sad Sofia-grad (Sofijos administracinis teismas, Bulgarija) 2021 m. gruodžio 9 d. nutartimi, kurią Teisingumo Teismas gavo 2021 m. gruodžio 28 d., pagal SESV 267 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje
„Vinal“ AD
prieš
Direktor na Agentsia „Mitnitsi“
TEISINGUMO TEISMAS (ketvirtoji kolegija),
kurį sudaro kolegijos pirmininkas C. Lycourgos, teisėjai L. S. Rossi, J.‑C. Bonichot (pranešėjas), S. Rodin ir O. Spineanu-Matei,
generalinė advokatė T. Ćapeta,
kancleris A. Calot Escobar,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį,
išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:
– „Vinal“ AD, atstovaujamos аdvоkаt N. Boshnakova-Dimova,
– Direktor na Agentsia „Mitnitsi“, atstovaujamo P. Gerenski ir P. Tonev,
– Bulgarijos vyriausybės, atstovaujamos M. Georgieva, T. Mitova, E. Petranova ir L. Zaharieva,
– Ispanijos vyriausybės, atstovaujamos I. Herranz Elizalde,
– Italijos vyriausybės, atstovaujamos G. Palmieri, padedamos avvocato dello Stato A. Collabolletta,
– Europos Komisijos, atstovaujamos M. Björkland ir D. Drambozova,
atsižvelgęs į sprendimą, priimtą susipažinus su generalinės advokatės nuomone, nagrinėti bylą be išvados,
priima šį
Sprendimą
1 Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl vienodo požiūrio principo ir 2008 m. gruodžio 16 d. Tarybos direktyvos 2008/118/EB dėl bendros akcizų tvarkos, panaikinančios Direktyvą 92/12/EEB (OL L 9, 2009, p. 12), 16 straipsnio 1 dalies išaiškinimo.
2 Šis prašymas pateiktas nagrinėjant įgalioto sandėlio savininko „Vinal“ AD ir Direktor na Agentsia „Mitnitsi“ (Muitinės agentūros direktorius, Bulgarija) ginčą dėl sprendimo, kuriuo šis panaikino leidimą eksploatuoti apmokestinamų prekių sandėlį, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 2008/118, dėl sunkaus akcizų tvarkos pažeidimo, už kurį taip pat skirta finansinė sankcija.
Teisinis pagrindas
Sąjungos teisė
Direktyva 2008/118/EB
3 Direktyvos 2008/118 10, 15 ir 16 konstatuojamosiose dalyse buvo nurodyta:
„(10) Mokesčio rinkimo ir grąžinimo tvarka daro poveikį tinkamam vidaus rinkos veikimui ir todėl turi atitikti nediskriminacinius kriterijus.
<…>
(15) Kadangi gamybos ir sandėliavimo vietose reikėtų atlikti tikrinimus, siekiant užtikrinti, kad mokestinė skola būtų surinkta, tokiems patikrinimams palengvinti reikia išlaikyti sandėlių, kuriems leidimus išduoda kompetentingos valdžios institucijos, sistemą.
(16) Taip pat reikia nustatyti reikalavimus, kurių turėtų laikytis įgalioti sandėlio savininkai ir prekybininkai, neturintys įgalioto sandėlio savininko statuso.“
4 Direktyvos 2008/118 4 straipsnyje buvo numatyta:
„Šios direktyvos ir jos įgyvendinimo nuostatų tikslais taikomos šios sąvokos:
1) įgaliotas sandėlio savininkas – fizinis ar juridinis asmuo, kuriam valstybės narės kompetentingos institucijos suteikė leidimą vykdant savo veiklą apmokestinamų prekių sandėlyje gaminti, perdirbti, laikyti, priimti ar išsiųsti akcizais apmokestinamas prekes, kurioms pritaikytas akcizų mokėjimo laikino atidėjimo režimas;
<…>
11) apmokestinamų prekių sandėlis – vieta, kurioje įgaliotas sandėlio savininkas valstybės narės, kurioje yra apmokestinamų prekių sandėlis, kompetentingų institucijų nustatytomis sąlygomis ir vykdydamas savo veiklą gamina, perdirba, laiko, priima ar iš kurios išsiunčia akcizais apmokestinamas prekes, kurioms pritaikytas akcizų mokėjimo laikino atidėjimo režimas.“
5 Vadovaujantis šios direktyvos 7 straipsnio 1 dalimi prievolė apskaičiuoti akcizus atsiranda išleidimo vartoti momentu ir išleidimo vartoti valstybėje narėje.
6 Tos direktyvos 8 straipsnio 1 dalies a punkte buvo numatyta:
„Asmuo, kuriam tenka prievolė mokėti apskaičiuotus akcizus, yra:
a) akcizais apmokestinamų prekių išleidimo iš akcizų mokėjimo laikino atidėjimo režimo atveju, kaip nurodyta 7 straipsnio 2 dalies a punkte:
i) įgaliotas sandėlio savininkas, registruotas gavėjas ar bet kuris kitas asmuo, kuris išleidžia arba kurio vardu iš mokėjimo laikino atidėjimo režimo išleidžiamos akcizais apmokestinamos prekės, o neteisėto išgabenimo iš akcizais apmokestinamų prekių sandėlio atveju – bet kuris tame išgabenime dalyvavęs asmuo;
<…>“
7 Tos pačios direktyvos 15 straipsnis buvo suformuluotas taip:
„1. Kiekviena valstybė narė nustato akcizais apmokestinamų prekių, kurioms taikoma ši direktyva, gamybos, perdirbimo ir laikymo taisykles.
2. Akcizais apmokestinamų prekių gamyba, perdirbimas ir laikymas turi būti vykdomi apmokestinamų prekių sandėlyje, jei akcizai nesumokėti.“
8 Direktyvos 2008/118 16 straipsnyje buvo nurodyta:
„1. Įgaliotam sandėlio savininkui leidžiama steigti ir eksploatuoti apmokestinamų prekių sandėlį, jei jis turi valstybės narės, kurioje yra sandėlis, kompetentingų institucijų leidimą.
Šiam leidimui taikomos sąlygos, kurias turi teisę nustatyti institucijos siekdamos užkirsti kelią bet kokiam galimam slėpimui ar piktnaudžiavimui.
2. Įgaliotas sandėlio savininkas privalo:
a) prireikus pateikti garantiją, kuria apdraudžia nuo rizikos, susijusios su akcizais apmokestinamų prekių gamyba, perdirbimu ir laikymu;
b) laikytis valstybės narės, kurios teritorijoje yra apmokestinamų prekių sandėlis, nustatytų reikalavimų;
c) tvarkyti kiekvieno mokestinio sandėlio atsargų ir akcizais apmokestinamų prekių gabenimo apskaitą;
d) visas akcizais apmokestinamas prekes, kurioms pritaikytas akcizų mokėjimo laikino atidėjimo režimas, priimti į savo mokestinį [apmokestinamų prekių] sandėlį ir užbaigus gabenimą jas įtraukti į sandėlio apskaitą, išskyrus atvejus, kai taikoma 17 straipsnio 2 dalis;
e) leisti atlikti visus stebėsenos veiksmus ir atsargų patikrinimus.
<…>“
9 2019 m. gruodžio 19 d. Tarybos direktyvos (ES) 2020/262, kuria nustatoma bendra akcizų tvarka (nauja redakcija) (OL L 58, 2020, p. 4) ir kuria nuo 2023 m. vasario 13 d. panaikinta Direktyva 2008/118, 15 straipsnio 1 dalyje numatytos nuostatos yra identiškos Direktyvos 2008/118 16 straipsnio 1 dalies nuostatoms.
Rekomendacija 2000/789/EB
10 2000 m. lapkričio 29 d. Komisijos rekomendacijos 2000/789/EB, kurioje nustatytos gairės dėl leidimų įgaliotiems sandėlių savininkams išdavimo pagal Tarybos direktyvą 92/12/EEB, kiek tai susiję su akcizais apmokestinamais produktais (OL L 314, 2000, p. 29), 2 straipsnio 1 dalyje nurodyta:
„Nors valstybių narių prašoma 1 straipsnyje nurodytiems asmenims išduodant leidimus taikyti griežtus kriterijus, turėtų būti užtikrinta prekybos lengvinimo ir kontrolės veiksmingumo pusiausvyra.“
11 Šios rekomendacijos 7 straipsnyje pažymėta:
„1. Leidimas iš esmės turėtų būti atšauktas arba panaikintas tik dėl rimtų priežasčių ir valstybių narių kompetentingoms institucijoms atidžiai išnagrinėjus sandėlio savininko padėtį.
2. Leidimas gali būti atšauktas arba panaikintas, pavyzdžiui, šiais atvejais:
– su leidimu susijusių reikalavimų nesilaikymas,
– nepateiktas reikiamo dydžio užstatas,
– pakartotinis galiojančių nuostatų nesilaikymas,
– dalyvavimas nusikalstamose veikose,
– mokesčių vengimas arba sukčiavimas.“
Bulgarijos teisė
12 Pagrindinėje byloje taikytinos redakcijos Zakon za aktsizite i danachnite skladove (Akcizų ir apmokestinamų prekių sandėlių įstatymas, toliau – ZADS) 3 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyta, kad įgaliotieji sandėlių savininkai ir pagal šį įstatymą įregistruoti asmenys yra apmokestinamieji asmenys, kaip tai suprantama pagal šį įstatymą.
13 ZADS 4 straipsnio 18 punktas suformuluotas taip:
„Pažeidimas yra „sunkus“, jei dėl jo priimamas sprendimas skirti galutinę administracinę sankciją – baudą, kuri yra didesnė nei 15 000 [Bulgarijos levų (BGN) (apie 7 600 EUR)].“
14 ZADS 47 straipsnio 1 dalyje nustatyta:
„Įgaliotas sandėlio savininkas gali būti asmuo, kuris:
<…>
5. Nėra padaręs sunkaus arba pakartotinio pažeidimo, kaip tai yra suprantama pagal šį įstatymą, išskyrus atvejus, kai administracinė procedūra baigta susitarimu.“
15 ZADS 53 straipsnio 1–4 dalyse numatyta:
„1. Leidimo eksploatuoti apmokestinamų prekių sandėlį galiojimas baigiasi:
<…>
3) panaikinus leidimą;
<…>
2. Leidimas eksploatuoti apmokestinamų prekių sandėlį panaikinamas, jeigu:
1) įgaliotas apmokestinamų prekių sandėlio savininkas nebeatitinka 47 straipsnyje numatytų sąlygų; <…>
<…>
3. Leidimas panaikinamas muitinės agentūros direktoriaus sprendimu, nuo priėmimo dienos laikinai vykdytinu, jei teismas nenusprendžia kitaip.
4. Pagal 3 dalį priimtą sprendimą galima apskųsti Administrativnoprotsesualen kodeks [(Administracinio proceso kodeksas)] nustatyta tvarka.“
16 ZADS 107h straipsnio 1 dalyje nustatyta:
„Prieš priimant sprendimą skirti administracinę sankciją, bet ne vėliau kaip per 30 dienų nuo pažeidimą konstatuojančio akto pateikimo, kaip tai suprantama pagal šį įstatymą, institucija, turinti įgaliojimus skirti administracinę sankciją, ir pažeidėjas gali sudaryti susitarimą, kuriuo užbaigiama administracinės sankcijos skyrimo procedūra, išskyrus atvejus, kai inkriminuojami veiksmai yra nusikalstama veika.“
17 ZADS 112 straipsnio 1 dalyje nustatyta:
„Asmuo, kuriam tenka prievolė mokėti akcizus, bet kuris jų nesurenka, baudžiamas pinigine bauda, dvigubai didesne už nesurinktus akcizus; baudos dydis negali būti mažesnis kaip 500 BGN.“
Pagrindinė byla ir prejudiciniai klausimai
18 Vinal yra Bulgarijoje įsteigta bendrovė, turinti leidimą eksploatuoti apmokestinamų prekių sandėlį, todėl gali gaminti, sandėliuoti, priimti ir išsiųsti akcizais apmokestinamus alkoholinius produktus.
19 2017 m. buvo atliktas šios bendrovės mokestinis patikrinimas.
20 2017 m. gruodžio 22 d. Bulgarijos muitinė pateikė pranešimą apie mokesčio perskaičiavimą dėl 4 261,89 BGN (apie 2 180 EUR) sumos už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2017 m. gegužės 3 d. Šis sprendimas nebuvo užginčytas ir tapo galutinis 2018 m. sausio 5 d.
21 Be to, dėl 2017 m. gegužės 3–10 d. laikotarpio Bulgarijos muitinė taip pat priėmė aktą, kuriuo konstatuojamas šios bendrovės administracinis pažeidimas, nevykdžius pareigos surinkti mokėtinus akcizus.
22 Dėl to 2018 m. sausio 24 d. Bulgarijos muitinė, vadovaudamasi ZADS 112 straipsnio 1 dalimi, skyrė Vinal baudą, lygią dvigubai nesurinktų akcizų sumai, t. y. 248 978 BGN (apie 128 000 EUR).
23 Ši sankcija buvo patvirtinta 2020 m. sausio 16 d. teismo sprendimu; jis tapo galutinis.
24 2020 m. vasario 11 d. Muitinės agentūros direktorius, remdamasis šiuo galutiniu teismo sprendimu, panaikino Vinal išduotą leidimą eksploatuoti apmokestinamų prekių sandėlį.
25 Ši bendrovė kreipėsi į Administrativen sad Sofia-grad (Sofijos administracinis teismas, Bulgarija) su prašymu panaikinti [Muitinės agentūros direktoriaus] sprendimą.
26 Šiam teismui kyla klausimų dėl taikytinų nacionalinės teisės aktų atitikties Sąjungos teisei, visų pirma Direktyvai 2008/118.
27 Šiomis aplinkybėmis Administrativen sad Sofia-grad (Sofijos administracinis teismas) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:
„1. Kaip turi būti aiškinama Direktyvos [2008/118] 16 straipsnio 1 dalies nuostata, pagal kurią leidimui steigti ir eksploatuoti apmokestinamų prekių sandėlį taikomos sąlygos, kurias turi teisę nustatyti institucijos, siekdamos užkirsti kelią bet kokiam galimam slėpimui ar piktnaudžiavimui? Koks turi būti šių sąlygų turinys, kad būtų pasiekti tikslai užkirsti kelią slėpimui arba piktnaudžiavimui?
2. Kaip, atsižvelgiant į Direktyvos [2008/118] 10 konstatuojamąją dalį, turi būti aiškinamas draudimas diskriminuoti?
3. Kaip turi būti aiškinamos minėtos nuostatos ir ar jos turi būti aiškinamos taip, kad jomis nedraudžiamos nacionalinės teisės normos, pavyzdžiui, įtvirtintos ZADS 53 straipsnio 1 dalies 3 punkte, siejamame su 47 straipsnio 1 dalies 5 punktu, jeigu pagal šias teisės normas, be jau paskirtos sankcijos už tą pačią veiką, taip pat numatytas besąlygiškas leidimo panaikinimas, nukreiptas į ateitį, nedelsiant ir neribotam laikui?“
Dėl prejudicinių klausimų
Dėl pirmojo ir trečiojo klausimų
28 Pirmuoju ir trečiuoju klausimais, kuriuos reikia nagrinėti kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2008/118 16 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad pagal ją draudžiamos nacionalinės teisės normos, kuriose numatyta, kad tuo atveju, jei padaromas akcizų tvarkos pažeidimas, kuris pagal nacionalinės teisės normas laikomas sunkiu, už tą pačią veiką jau skyrus finansinę sankciją, kumuliatyviai panaikinamas akcizais apmokestinamų prekių sandėlio eksploatavimo leidimas.
29 Reikia priminti, kad pagal Direktyvos 2008/118 15 straipsnio 1 dalį kiekviena valstybė narė nustato akcizais apmokestinamų prekių gamybos, perdirbimo ir laikymo taisykles, laikydamasi šios direktyvos, o šio 15 straipsnio 2 dalyje, be kita ko, nurodyta, kad akcizais apmokestinamų prekių gamyba, perdirbimas ir laikymas vykdomi apmokestinamų prekių sandėlyje, jei akcizai nesumokėti.
30 Kiek tai susiję su leidimo tokiam sandėliui išdavimo tvarka, Direktyvos 2008/118 16 straipsnio 1 dalies pirmoje pastraipoje nurodyta, kad įgaliotam sandėlio savininkui leidžiama steigti ir eksploatuoti apmokestinamų prekių sandėlį, jeigu jis turi valstybės narės, kurioje yra sandėlis, kompetentingų institucijų leidimą, o antroje pastraipoje nurodyta, kad šiam leidimui taikomos „sąlygos, kurias turi teisę nustatyti institucijos[,] siekdamos užkirsti kelią bet kokiam galimam slėpimui ar piktnaudžiavimui“.
31 Be to, iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad Direktyvos 2008/118 taikymo srityje sukčiavimo ir piktnaudžiavimo prevencija apskritai yra bendras tiek Sąjungos teisės, tiek valstybių narių teisės tikslas. Iš tiesų, pirma, pastarosios turi teisėtą interesą imtis atitinkamų priemonių savo finansiniams interesams apsaugoti ir, antra, kovoti su galimu sukčiavimu, mokesčių vengimu ir piktnaudžiavimu yra šia direktyva siekiamas tikslas, kaip tai patvirtina jos 15 ir 16 konstatuojamosios dalys ir 16 straipsnis (šiuo klausimu žr. 2022 m. sausio 13 d. Sprendimo MONO, C‑326/20, EU:C:2022:7, 28 ir 32 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją ir 2023 m. kovo 23 d. Sprendimo Dual Prod, C‑412/21, EU:C:2023:234, 25 punktą).
32 Nagrinėjamu atveju iš Teisingumo Teismo turimos bylos medžiagos matyti, kad ir Vinal skirta finansinė sankcija, ir jos leidimo eksploatuoti apmokestinamų prekių sandėlį panaikinimas buvo nustatyti dėl to, kad ši bendrovė pažeidė akcizų tvarką ir šis pažeidimas pagal nacionalinės teisės normas yra laikomas sunkiu. Draudimas daryti tokį pažeidimą pagal savo pobūdį atitinka vieną iš sąlygų, kurias valdžios institucijos turi teisę nustatyti, kad užkirstų kelią bet kokiam galimam sukčiavimui ar piktnaudžiavimui, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2008/118 16 straipsnio 1 dalį.
33 Be to, svarbu pažymėti, kad nei iš Direktyvos 2008/118 16 straipsnio 1 dalies teksto, nei iš jos tikslo, nei iš kitų šios direktyvos nuostatų nematyti, kad tokia sankcijų sistema neatitiktų šios direktyvos.
34 Vis dėlto pagal suformuotą jurisprudenciją, nors nesuderinus Sąjungos teisės aktų dėl sankcijų, taikomų, kai nesilaikoma šiais teisės aktais nustatytoje tvarkoje numatytų sąlygų, valstybės narės turi teisę pasirinkti, kaip jos mano, tinkamas sankcijas, savo kompetenciją jos turi įgyvendinti laikydamosi Sąjungos teisės ir jos bendrųjų principų, tarp kurių, be kita ko, yra ne bis in idem principas, įtvirtintas Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 50 straipsnyje, ir proporcingumo principas (šiuo klausimu žr. 2022 m. sausio 13 d. Sprendimo MONO, C‑326/20, EU:C:2022:7, 34 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją ir 2022 m. vasario 24 d. Sprendimo Agenzia delle dogane e dei monopoli ir Ministero dell’Economia e delle Finanze, C‑452/20, EU:C:2022:111, 36 punktą).
35 Šiuo atžvilgiu svarbu pažymėti, kad net jei formaliai prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas savo klausime apsiribojo Direktyvos 2008/118 16 straipsnio 1 dalies išaiškinimu, ši aplinkybė netrukdo Teisingumo Teismui išdėstyti visų Sąjungos teisės išaiškinimo aspektų, kurie galėtų būti naudingi sprendimui to teismo nagrinėjamoje byloje priimti, neatsižvelgiant į tai, ar tas juos nurodė savo pateiktame klausime. Šiuo atžvilgiu Teisingumo Teismas turi iš visos nacionalinio teismo pateiktos informacijos ir, be kita ko, iš sprendimo ar nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą motyvuojamosios dalies, atrinkti Sąjungos teisės klausimus, aiškintinus atsižvelgiant į bylos dalyką (šiuo klausimu žr. 2022 m. vasario 24 d. Sprendimo Agenzia delle dogane e dei monopoli ir Ministero dell’Economia e delle Finanze, C‑452/20, EU:C:2022:111, 19 punktą).
Dėl „ne bis in idem“ principo
36 Dėl Chartijos 50 straipsnio taikymo pagrindinei bylai reikia pažymėti, kad jos taikymo sritis, kiek tai susiję su valstybių narių veiksmais, yra apibrėžta jos 51 straipsnio 1 dalyje, pagal kurią Chartijos nuostatos skirtos valstybėms narėms tik tais atvejais, kai šios įgyvendina Sąjungos teisę; šioje nuostatoje patvirtinama Teisingumo Teismo suformuota jurisprudencija, pagal kurią Sąjungos teisės sistemoje užtikrinamos pagrindinės teisės gali būti taikomos visais atvejais, kuriuos reglamentuoja Sąjungos teisė, tačiau negali peržengti šių atvejų ribų (2019 m. lapkričio 19 d. Sprendimo A. K. ir kt. (Aukščiausiojo Teismo Drausmės kolegijos nepriklausomumas), C‑585/18, C‑624/18 ir C‑625/18, EU:C:2019:982, 78 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
37 Nagrinėjamu atveju iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad abiem pagrindinėje byloje nagrinėjamomis priemonėmis baudžiama už akcizus reglamentuojančių nacionalinės teisės nuostatų, kuriomis užtikrinamas Direktyvos 2008/118 perkėlimas į nacionalinę teisę, pažeidimą.
38 Vadinasi, kai valstybė narė priima tokias priemones, ji įgyvendina šią direktyvą, taigi ir Sąjungos teisę, kaip tai suprantama pagal Chartijos 51 straipsnio 1 dalį. Tad ji turi laikytis Chartijos nuostatų (šiuo klausimu žr. 2023 m. kovo 23 d. Sprendimo Dual Prod, C‑412/21, EU:C:2023:234, 26 punktą).
39 Chartijos 50 straipsnyje numatyta, kad „[n]iekas negali būti antrą kartą teisiamas ar baudžiamas už nusikalstamą veiką, dėl kurios [Europos] Sąjungoje jis jau buvo galutinai išteisintas ar pripažintas kaltu pagal įstatymą“.
40 Taigi pagal šioje nuostatoje nurodytą ne bis in idem principą draudžiama kumuliatyviai vykdyti persekiojimą ir taikyti baudžiamojo pobūdžio sankcijas už tą pačią to paties asmens veiką (2022 m. kovo 22 d. Sprendimo bpost, C‑117/20, EU:C:2022:202, 24 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
41 Reikia priminti, kad ne bis in idem principui taikyti reikia dviejų sąlygų: pirma, turi būti priimtas ankstesnis galutinis sprendimas (bis sąlyga) ir, antra, ankstesnis sprendimas ir vėlesnis persekiojimas ar sprendimai turi būti susiję su tomis pačiomis faktinėmis aplinkybėmis (idem sąlyga) (2022 m. kovo 22 d. Sprendimo bpost, C‑117/20, EU:C:2022:202, 28 punktas ir 2023 m. kovo 23 d. Sprendimo Dual Prod, C‑412/21, EU:C:2023:234, 51 punktas).
42 Dėl idem sąlygos pažymėtina, kad pagal ją esminės faktinės aplinkybės turi būti identiškos, o ne tik panašios. Faktinių aplinkybių tapatumas turi būti suprantamas kaip konkrečių aplinkybių, atsiradusių dėl įvykių, kurie iš esmės yra tokie patys, nes juose dalyvauja tas pats asmuo, ir kurie neatskiriamai tarpusavyje susiję laiko ir erdvės atžvilgiu, visuma (šiuo klausimu žr. 2022 m. kovo 22 d. Sprendimo bpost, C‑117/20, EU:C:2022:202, 36 ir 37 punktus).
43 Nagrinėjamu atveju iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamos priemonės buvo priimtos to paties juridinio asmens, t. y. Vinal, atžvilgiu ir dėl tų pačių faktinių aplinkybių.
44 Dėl bis sąlygos reikia priminti: kad būtų laikoma, jog teismo sprendimu galutinai nuspręsta dėl faktinių aplinkybių, dėl kurių pradėtas antras procesas, būtina ne tik tai, kad šis sprendimas būtų tapęs galutinis, bet ir tai, kad jis būtų priimtas įvertinus bylos esmę (šiuo klausimu žr. 2022 m. kovo 22 d. Sprendimo bpost, C‑117/20, EU:C:2022:202, 29 punktą).
45 Nagrinėjamu atveju iš prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pateiktos informacijos, atrodo, matyti, kad būtent taip yra šiuo atveju, nes sprendimas panaikinti leidimą eksploatuoti apmokestinamų prekių sandėlį buvo priimtas po to, kai sprendimas, kuriuo skiriama finansinė sankcija, priimtas įvertinus bylos esmę, tapo galutinis.
46 Šiomis aplinkybėmis, siekiant išsiaiškinti, ar taikytinas Chartijos 50 straipsnis, reikia nustatyti, ar pagrindinėje byloje nagrinėjamos priemonės, t. y. finansinė sankcija, nustatyta pagal ZADS 112 straipsnio 1 dalį, ir apmokestinamų prekių sandėlio eksploatavimo leidimo panaikinimas pagal ZADS 53 straipsnio 2 dalies 1 punktą, siejamą su jo 47 straipsniu, gali būti kvalifikuojamos kaip „baudžiamojo pobūdžio sankcijos“, kaip tai suprantama pagal Chartiją.
47 Iš suformuotos Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad sankcijų baudžiamasis pobūdis ne bis in idem principo taikymo tikslais priklauso nuo trijų kriterijų. Pirmasis – tai teisinis pažeidimo kvalifikavimas vidaus teisėje, antrasis – pats pažeidimo pobūdis ir trečiasis – suinteresuotajam asmeniui gresiančios sankcijos griežtumo laipsnis (2023 m. kovo 23 d. Sprendimo Dual Prod, C‑412/21, EU:C:2023:234, 27 punktas ir 2023 m. gegužės 4 d. Sprendimo MV‑98, C‑97/21, EU:C:2023:371, 38 punktas).
48 Šiuo atveju, kiek tai susiję su pirmuoju kriterijumi, iš prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pateiktos informacijos matyti, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamos priemonės pagal Bulgarijos teisę yra laikomos administracinėmis sankcijomis.
49 Vis dėlto neatsižvelgiant į baudžiamojo persekiojimo ir sankcijų kvalifikavimą vidaus teisėje Chartijos 50 straipsnis apima persekiojimą ir sankcijas, kurie turi būti laikomi esančiais baudžiamojo pobūdžio remiantis kitais dviem šio sprendimo 47 punkte nurodytais kriterijais (šiuo klausimu žr. 2023 m. kovo 23 d. Sprendimo Dual Prod, C‑412/21, EU:C:2023:234, 29 punktą ir 2023 m. gegužės 4 d. Sprendimo MV‑98, C‑97/21, EU:C:2023:371, 41 punktą).
50 Vertinant antrą kriterijų, susijusį su pačiu pažeidimo pobūdžiu, reikia patikrinti, ar aptariama priemone siekiama baudžiamojo tikslo, tačiau vien aplinkybė, kad ja taip pat siekiama prevencinio tikslo, nereiškia, kad ta priemonė negali būti kvalifikuojama kaip baudžiamoji sankcija. Iš tiesų baudžiamosios sankcijos jau vien dėl savo pobūdžio skirtos ir nubausti už neteisėtus veiksmus, ir jų prevencijai užtikrinti. Tačiau priemonė, kuria siekiama tik atlyginti dėl atitinkamo pažeidimo padarytą žalą, nėra baudžiamojo pobūdžio (2021 m. birželio 22 d. Sprendimo Latvijas Republikas Saeima (Baudos taškai), C‑439/19, EU:C:2021:504, 89 punktas; 2023 m. kovo 23 d. Sprendimo Dual Prod, C‑412/21, EU:C:2023:234, 30 punktas ir 2023 m. gegužės 4 d. Sprendimo MV‑98, C‑97/21, EU:C:2023:371, 42 punktas).
51 Nagrinėjamu atveju atrodo, kad ir finansine sankcija, ir sprendimu panaikinti leidimą eksploatuoti apmokestinamų prekių sandėlį siekiama tiek atgrasymo, tiek baudimo už akcizų tvarkos pažeidimus tikslų ir nesiekiama atlyginti tais pažeidimais padarytos žalos.
52 Vis dėlto svarbu pažymėti, kad sprendimas panaikinti apmokestinamų prekių sandėlio eksploatavimo leidimą, kaip antai numatytas ZADS 53 straipsnio 2 dalyje, yra konkrečiai susijęs su akcizais apmokestinamų prekių, kurioms taikomas akcizų mokėjimo laikino atidėjimo režimas, judėjimo sistema, kuri nustatyta Direktyvoje 2008/118 ir kurią taikant įgaliotieji akcizais apmokestinamų prekių sandėlių savininkai vaidina pagrindinį vaidmenį (pagal analogiją žr. 2016 m. birželio 2 d. Sprendimo Kapnoviomichania Karelia, C‑81/15, EU:C:2016:398, 31 punktą). Iš tiesų iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad toks sprendimas gali būti taikomas tik ūkio subjektams, kurie turi akcizais apmokestinamų prekių sandėlio įgalioto savininko veiklos leidimą, kaip tai suprantama pagal šią direktyvą, atimant dėl tokio leidimo gautiną pelną (pagal analogiją žr. 2023 m. kovo 23 d. Sprendimo Dual Prod, C‑412/21, EU:C:2023:234, 32 punktą).
53 Vadinasi, sprendimas panaikinti apmokestinamų prekių sandėlio eksploatavimo leidimą yra skirtas ne visuomenei apskritai, bet konkrečios kategorijos adresatams, kurie privalo atitikti valstybių narių išduodamo leidimo, kuriuo jiems suteikiamos tam tikros prerogatyvos, sąlygas, nes jie vykdo Sąjungos teisės specialiai reguliuojamą veiklą. Taigi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi išnagrinėti, ar tokiu sprendimu sustabdomas Vinal naudojimasis šiomis prerogatyvomis dėl to, kad kompetentinga administracinė institucija nusprendė, jog šio leidimo išdavimo sąlygos nebėra tenkinamos, o tai patvirtintų išvadą, kad šiuo sprendimu nesiekiama represinio tikslo (šiuo klausimu žr. 2023 m. kovo 23 d. Sprendimo Dual Prod, C‑412/21, EU:C:2023:234, 33 punktą).
54 Vis dėlto iš Teisingumo Teismo turimos bylos medžiagos nematyti, kad Vinal skirta finansinė sankcija galėtų būti taikoma tik ūkio subjektams, turintiems akcizais apmokestinamų prekių sandėlio įgalioto savininko leidimą, todėl jai negalima pritaikyti šio sprendimo 52 ir 53 punktuose išdėstytų argumentų.
55 Dėl trečiojo kriterijaus, susijusio su skirtos sankcijos griežtumo laipsniu, reikia konstatuoti, kad šis griežtumo laipsnis turi būti vertinamas atsižvelgiant į atitinkamose nuostatose numatytą maksimalią bausmę (2023 m. gegužės 4 d. Sprendimo MV‑98, C‑97/21, EU:C:2023:371, 46 punktas).
56 Šiuo atveju, viena vertus, kalbant apie finansinę sankciją, tai, kad jos suma negali būti mažesnė nei 500 BGN (apie 250 eurų), kad ji paprastai atitinka dvigubą nesurinktą sumą ir kad pagrindinėje byloje nagrinėjamose nacionalinės teisės normose nenumatyta jokios maksimalios šios sumos ribos, taigi nagrinėjamu atveju buvo skirta maždaug 128 000 EUR bauda, rodo, kad ši sankcija yra griežta (pagal analogiją žr. 2023 m. gegužės 4 d. Sprendimo MV‑98, C‑97/21, EU:C:2023:371, 48 punktą), o to gali pakakti, kad ji būtų kvalifikuota kaip baudžiamojo pobūdžio sankcija.
57 Šiuo klausimu reikia priminti, kad 30 % mokėtino pridėtinės vertės mokesčio dydžio bauda, pridedama prie šio mokesčio sumokėjimo, galėjo būti laikoma didelio griežtumo laipsnio, kuris gali patvirtinti analizę, kad tokia sankcija yra baudžiamojo pobūdžio, kaip tai suprantama pagal Chartijos 50 straipsnį (šiuo klausimu žr. 2018 m. kovo 20 d. Sprendimo Menci, C‑524/15, EU:C:2018:197, 33 punktą).
58 Kita vertus, nors leidimo eksploatuoti apmokestinamų prekių sandėlį panaikinimas iš tiesų turi vienintelį poveikį – iš atitinkamo įgalioto sandėlio savininko atimamos su apmokestinamų prekių sandėlio režimu susijusios prerogatyvos – ir netrukdo šiam sandėlio savininkui toliau vykdyti ekonominę veiklą, kuriai toks leidimas nereikalingas (šiuo klausimu žr. 2023 m. kovo 23 d. Sprendimo Dual Prod, C‑412/21, EU:C:2023:234, 37 punktą), tokio panaikinimo pasekmės jam lieka gana didelės, nes, be kita ko, šios priemonės poveikis neribojamas laiko atžvilgiu (šiuo klausimu žr. 2023 m. gegužės 4 d. Sprendimo MV‑98, C‑97/21, EU:C:2023:371, 47 punktą).
59 Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad abi pagrindinėje byloje nagrinėjamos priemonės gali būti baudžiamojo pobūdžio sankcijos, tačiau tai remdamasis pirma išdėstytais paaiškinimais turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.
60 Jeigu taip ir yra, jų kumuliacija lemia Chartijos 50 straipsnyje garantuojamos pagrindinės teisės apribojimą.
61 Taigi, jeigu išnagrinėjęs pirma nurodytas sąlygas prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad dviejų pagrindinėje byloje nagrinėjamų priemonių kumuliacija yra Chartijos 50 straipsnyje garantuojamos pagrindinės teisės apribojimas, jis turi nustatyti, ar šis apribojimas vis dėlto galėtų būti laikomas pateisinamu pagal Chartijos 52 straipsnio 1 dalį (šiuo klausimu žr. 2022 m. kovo 22 d. Sprendimo bpost, C‑117/20, EU:C:2022:202, 40 punktą ir 2023 m. kovo 23 d. Sprendimo Dual Prod, C‑412/21, EU:C:2023:234, 58 ir 59 punktus).
62 Remiantis Chartijos 52 straipsnio 1 dalies pirmu sakiniu, bet koks Chartijoje pripažintų teisių ir laisvių įgyvendinimo apribojimas turi būti numatytas įstatymo ir nekeisti šių teisių ir laisvių esmės. Pagal šios nuostatos antrą sakinį, remiantis proporcingumo principu, minėtų teisių ir laisvių apribojimai galimi tik tuo atveju, jeigu jie būtini ir tikrai atitinka Sąjungos pripažintus bendrojo intereso tikslus arba reikalingi kitų teisėms ir laisvėms apsaugoti.
63 Nagrinėjamu atveju, kiek tai susiję, pirma, su Chartijos 52 straipsnio 1 dalies pirmame sakinyje nustatytomis sąlygomis, reikia pažymėti, kad, viena vertus, reikalavimas, pagal kurį sankcijų kumuliacijos galimybė turi būti numatyta įstatyme, atrodo, yra įvykdytas, nes ZADS aiškiai numatytas abiejų pagrindinėje byloje nagrinėjamų priemonių taikymas kumuliatyviai, be kita ko, tuo atveju, kai akcizų tvarkos pažeidimas laikomas sunkiu.
64 Kita vertus, iš suformuotos jurisprudencijos taip pat matyti, kad tokia galimybė kumuliatyviai taikyti persekiojimą ir sankcijas atitinka esminį Chartijos 50 straipsnio turinį tik su sąlyga, kad nacionalinės teisės normos neleidžia persekioti ir bausti už tas pačias veikas, pripažįstant tą patį pažeidimą ar siekiant to paties tikslo, o tik numato galimybę kumuliatyviai taikyti persekiojimą ir sankcijas pagal skirtingas teisės normas (šiuo klausimu žr. 2022 m. kovo 22 d. Sprendimo bpost, C‑117/20, EU:C:2022:202, 43 punktą ir 2023 m. kovo 23 d. Sprendimo Dual Prod, C‑412/21, EU:C:2023:234, 63 punktą).
65 Nagrinėjamu atveju tokia sąlyga atrodo įvykdyta, nes dviejų pagrindinėje byloje nagrinėjamų priemonių taikymo sritis skiriasi, eksploatavimo leidimo panaikinimas susijęs tik su tam tikrais pažeidimais, už kuriuos skirta finansinė sankcija, ir kiekviena iš jų siekiama atskirų tikslų.
66 Antra, kiek tai susiję su Chartijos 52 straipsnio 1 dalies antrame sakinyje nustatytomis sąlygomis, įskaitant sąlygą, susijusią su būtinybe, kad sankcijų sistema atitiktų bendrojo intereso tikslą, iš Teisingumo Teismo turimos bylos medžiagos matyti, kad pagrindinėje byloje nagrinėjama sistema iš tikrųjų atitinka tokį tikslą, nes ja ne tik siekiama užtikrinti tinkamą specialaus akcizų mokėjimo laikino atidėjimo režimo, kuris grindžiamas dideliu administratoriaus ir ūkio subjektų tarpusavio pasitikėjimu, veikimą, bet ir apskritai kovoti, be kita ko, su sukčiavimu mokesčių srityje, o tai, beje, atitinka Direktyva 2008/118 siekiamą tikslą (šiuo klausimu žr. 2017 m. birželio 29 d. Sprendimo Komisija / Portugalija, C‑126/15, EU:C:2017:504, 59 punktą).
67 Atsižvelgiant į svarbą, kuri šiam bendrojo intereso tikslui teikiama Sąjungos teisėje, kumuliatyvus persekiojimo ir baudžiamojo pobūdžio sankcijų taikymas gali būti pateisinamas, jei, siekiant tokio tikslo, šis persekiojimas ir sankcijos turi papildomų tikslų, kurie tam tikrais atvejais yra susiję su kitais to paties atitinkamo neteisėto elgesio aspektais (pagal analogiją žr. 2018 m. kovo 20 d. Sprendimo Menci, C‑524/15, EU:C:2018:197, 44 punktą; 2018 m. kovo 20 d. Sprendimo Garlsson Real Estate ir kt., C‑537/16, EU:C:2018:193, 46 punktą; 2018 m. kovo 20 d. Sprendimo Di Puma ir Zecca, C‑596/16 ir C‑597/16, EU:C:2018:192, 42 punktą ir 2022 m. kovo 22 d. Sprendimo Nordzucker ir kt., C‑151/20, EU:C:2022:203, 52 punktą).
68 Taip a priori yra pagrindinėje byloje nagrinėjamų nacionalinės teisės normų atveju. Iš tiesų atrodo teisėta, kad valstybė narė, viena vertus, siekia atgrasyti nuo akcizų nesurinkimo ir už tai bausti, numatydama pakankamai didelę finansinę sankciją, ir, kita vertus, atgrasyti nuo šiurkščių minėtą režimą reglamentuojančių taisyklių pažeidimų ir už juos bausti, nustatydama papildomą sankciją, kokia galėtų būti šiuos pažeidimus padariusiam įgaliotam sandėlio savininkui suteikto eksploatavimo leidimo panaikinimas (pagal analogiją žr. 2018 m. kovo 20 d. Sprendimo Menci, C‑524/15, EU:C:2018:197, 45 punktą). Kaip matyti, be kita ko, iš Bulgarijos vyriausybės pateiktų pastabų, ši antroji priemonė reiškia prarastą muitinės administracijos pasitikėjimą, kad bus laikomasi taisyklių, susijusių su apmokestinamų prekių sandėlio veikimu, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 2008/118, ir jos siekį išvengti recidyvo rizikos.
69 Galiausiai dėl proporcingumo principo laikymosi reikia priminti, kad pagal jį reikalaujama, kad nacionalinės teisės normose numatyta persekiojimo ir sankcijų kumuliacija neviršytų to, kas tinkama ir būtina šių teisės normų teisėtiems tikslams pasiekti, todėl, kai galima rinktis iš kelių tinkamų priemonių, reikia taikyti mažiausiai suvaržančią, o jos sukelti nepatogumai neturi būti neproporcingi siekiamiems tikslams (2022 m. kovo 22 d. Sprendimo bpost, C‑117/20, EU:C:2022:202, 48 punktas; 2023 m. kovo 23 d. Sprendimo Dual Prod, C‑412/21, EU:C:2023:234, 66 punktas ir 2023 m. gegužės 4 d. Sprendimo MV‑98, C‑97/21, EU:C:2023:371, 56 punktas).
70 Pirma, kalbant apie tokios kumuliacijos tinkamumą, reikia pažymėti, jog tam, kad sankcija užtikrintų realų atgrasomąjį poveikį, pažeidėjai iš tikrųjų neturi gauti ekonominės naudos, atsirandančios dėl akcizų tvarkos pažeidimų, o sankcijos turi būti tokios, kad jų poveikis būtų proporcingas pažeidimų sunkumui ir veiksmingai atgrasytų bet kurį asmenį nuo tokio pobūdžio pažeidimų darymo (pagal analogiją žr. 2022 m. vasario 24 d. Sprendimo Agenzia delle dogane e dei monopoli ir Ministero dell’Economia e delle Finanze, C‑452/20, EU:C:2022:111, 44 punktą).
71 Atrodo, kad taip yra sistemos, kaip antai nagrinėjamos pagrindinėje byloje, atveju, pagal kurią suinteresuotasis asmuo netenka dvigubos nesurinktų akcizų sumos ir galimybės naudotis tokių akcizų mokėjimo laikino atidėjimo režimu, taikomu apmokestinamų prekių sandėliui.
72 Be to, tokia sistema leidžia susilpninti ar net pašalinti ekonominius sumetimus, dėl kurių įgalioti sandėlių savininkai gali nesilaikyti akcizų tvarkos (pagal analogiją žr. 2022 m. vasario 24 d. Sprendimo Agenzia delle dogane e dei monopoli ir Ministero dell’Economia e delle Finanze, C‑452/20, EU:C:2022:111, 45 punktą).
73 Taigi atrodo, kad ta sistema, viena vertus, gali neutralizuoti finansinę naudą, gautą dėl pažeidimo, ir, kita vertus, paskatinti įgaliotus sandėlių savininkus laikytis akcizų tvarkos (pagal analogiją žr. 2022 m. vasario 24 d. Sprendimo Agenzia delle dogane e dei monopoli ir Ministero dell’Economia e delle Finanze, C‑452/20, EU:C:2022:111, 46 punktą), taip pat apriboti recidyvo riziką, kuri gali būti laikoma didesne sunkių pažeidimų atveju.
74 Taigi tokios nacionalinės teisės normos, kokios nagrinėjamos pagrindinėje byloje, atrodo tinkamos siekiamam teisėtam tikslui kovoti su galimu sukčiavimu ir piktnaudžiavimu įgyvendinti (pagal analogiją žr. 2022 m. vasario 24 d. Sprendimo Agenzia delle dogane e dei monopoli ir Ministero dell’Economia e delle Finanze, C‑452/20, EU:C:2022:111, 47 punktą).
75 Antra, kalbant apie tokios persekiojimo ir sankcijų kumuliacijos būtinumą, reikia konkrečiau išsiaiškinti, ar yra nustatytos aiškios ir tikslios taisyklės, leidžiančios teisės subjektams numatyti veiksmus ir neveikimą, kurie gali būti persekiojimo ir sankcijų kumuliacijos objektas, ir užtikrinančios skirtingų institucijų veiksmų koordinavimą, ar abi procedūros buvo vykdomos pakankamai koordinuotai ir panašiu metu ir ar į sankciją, tam tikrais atvejais skirtą per pirmesnę procedūrą, buvo atsižvelgta vertinant paskesnę sankciją, todėl atitinkamiems asmenims dėl tokios kumuliacijos atsirandanti našta neviršija to, kas griežtai būtina, o skirtų sankcijų visuma atitinka padarytų pažeidimų sunkumą (šiuo klausimu žr. 2022 m. kovo 22 d. Sprendimo bpost, C‑117/20, EU:C:2022:202, 51 punktą ir 2023 m. kovo 23 d. Sprendimo Dual Prod, C‑412/21, EU:C:2023:234, 67 punktą).
76 Be to, reikia pažymėti, kad reikalavimas, pagal kurį institucija, vertindama antrąją sankciją, turi atsižvelgti į pirmąją sankciją, be išimčių taikomas visoms kumuliatyviai skiriamoms sankcijoms, taigi ir tokio paties pobūdžio sankcijų, ir skirtingo pobūdžio sankcijų, kaip antai finansinių sankcijų ir sankcijų, kuriomis ribojama teisė vykdyti tam tikrą profesinę veiklą, kumuliacijai (šiuo klausimu žr. 2022 m. gegužės 5 d. Sprendimo BV, C‑570/20, EU:C:2022:348, 50 punktą).
77 Nagrinėjamu atveju iš Teisingumo Teismui pateiktos bylos medžiagos, atrodo, matyti, kad nacionalinės teisės normose aiškiai ir tiksliai numatyta, kokiomis aplinkybėmis už akcizų tvarkos pažeidimą gali būti kumuliatyviai taikoma finansinė sankcija ir apmokestinamų prekių sandėlio eksploatavimo leidimo panaikinimas, tačiau tai turi įvertinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas. Be to, iš šios bylos medžiagos neatrodo, kad šias dvi priemones priėmė skirtingos institucijos, kurių koordinavimą reikėtų užtikrinti.
78 Iš Teisingumo Teismo turimos bylos medžiagos taip pat matyti, kad muitinės administracija yra teisiškai įpareigota panaikinti leidimą eksploatuoti apmokestinamų prekių sandėlį, kai, kaip šiuo atveju, dėl įgalioto sandėlio savininko yra priimtas galutinis sprendimas skirti didesnę nei 15 000 BGN (apie 7 600 eurų) finansinę sankciją, o jos suma automatiškai nustatoma dvigubinant nesurinkto akcizo sumą, kaip minėta šio sprendimo 56 punkte.
79 Taigi neatrodo, jog pagal tokias teisės normas, kokios nagrinėjamos pagrindinėje byloje, leidžiama atsižvelgti į pirmosios sankcijos griežtumą, vertinant antrąją sankciją, arba leidžiama institucijai įvertinti, ar šių dviejų sankcijų kumuliacija kiekvienu konkrečiu atveju neviršija to, kas griežtai būtina, tačiau tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.
80 Iš to, kas išdėstyta, matyti: jeigu finansinė sankcija ir sprendimas panaikinti apmokestinamų prekių sandėlio eksploatavimo leidimą turi būti laikomi baudžiamojo pobūdžio sankcijomis, pagal Chartijos 50 straipsnį gali būti draudžiama taikyti sprendimą, kuriuo panaikintas Vinal leidimas eksploatuoti savo apmokestinamų prekių sandėlį ir kurio teisėtumas ginčijamas prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme, tačiau tai turi patikrinti šis teismas.
Dėl proporcingumo principo
81 Net darant prielaidą, kad finansinė sankcija arba sprendimas panaikinti leidimą eksploatuoti apmokestinamų prekių sandėlį nėra baudžiamoji sankcija, kaip tai suprantama pagal Chartijos 50 straipsnį, ir kad todėl šis straipsnis jokiu atveju negali drausti šių dviejų priemonių kumuliacijos, šis sprendimas dėl panaikinimo, kuris yra prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamo ginčo dalykas, dar turėtų atitikti proporcingumo principą, kaip bendrąjį Sąjungos teisės principą.
82 Šis principas įpareigoja valstybes nares imtis tokių priemonių, kurios, leisdamos veiksmingai pasiekti vidaus teisės tikslus, neviršytų to, kas būtina, ir kuo mažiau prieštarautų atitinkamuose Sąjungos teisės aktuose nustatytiems kitiems tikslams ir principams. Šiuo klausimu Teisingumo Teismo jurisprudencijoje pažymima, kad, kai galima rinktis iš kelių tinkamų priemonių, reikia taikyti mažiausiai varžančią, o sukelti nepatogumai neturi būti neproporcingi siekiamiems tikslams (1990 m. lapkričio 13 d. Sprendimo Fedesa ir kt., C‑331/88, EU:C:1990:391, 13 punktas ir 2023 m. kovo 23 d. Sprendimo Dual Prod, C‑412/21, EU:C:2023:234, 71 punktas).
83 Siekiant konkrečiai įvertinti, ar sankcija atitinka proporcingumo principą, visų pirma reikia atsižvelgti į pažeidimo, už kurį šia sankcija siekiama nubausti, pobūdį ir sunkumą (pagal analogiją žr. 2013 m. birželio 20 d. Sprendimo Rodopi‑M 91, C‑259/12, EU:C:2013:414, 38 punktą).
84 Šiuo klausimu iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad muitinės administracija panaikina leidimą eksploatuoti apmokestinamų prekių sandėlį, kai įgaliotas sandėlio savininkas nesilaikė nacionalinės teisės normose numatytų sąlygų eksploatacijos leidimui gauti, ir kad taip yra, be kita ko, tuomet, kai, kaip šiuo atveju, šis sandėlio savininkas padarė pažeidimą, kuris pagal nacionalinę teisę laikomas „sunkiu“ ir už kurį buvo skirta galutinė finansinė sankcija.
85 Pagal ZADS 4 straipsnio 18 punktą akcizų tvarkos pažeidimas kvalifikuojamas kaip „sunkus“, kai už akcizų tvarkos nesilaikymą skiriama didesnė nei 15 000 BGN (apie 7 600 eurų) bauda.
86 Kadangi pagal ZADS 112 straipsnio 1 dalį pagrindinėje byloje nagrinėjama piniginė sankcija visada yra dvigubai didesnė už nesurinktų akcizų sumą, atrodo, kad akcizų tvarkos pažeidimas pagal nacionalinę teisę yra laikomas „sunkiu“, o tai automatiškai lemia eksploatavimo leidimo panaikinimą, kai pažeidimas, dėl kurio skirta finansinė sankcija, yra susijęs su nesurinktų akcizų suma, viršijančia 7 500 BGN (apie 3 800 eurų) – tai reiškia tam tikro sunkumo sukčiavimą.
87 Be to, svarbu atsižvelgti į galimą panaikinimo priemonės, kaip antai nagrinėjamos pagrindinėje byloje, poveikį įgalioto sandėlio savininko pagrįstai teisei vykdyti ekonominę veiklą (pagal analogiją žr. 2022 m. vasario 24 d. Sprendimo Agenzia delle dogane e dei monopoli ir Ministero dell’Economia e delle Finanze, C‑452/20, EU:C:2022:111, 48 punktą).
88 Šiuo atžvilgiu reikia priminti, kad, kaip pabrėžta šio sprendimo 58 punkte, eksploatavimo leidimo panaikinimo pasekmės įgalioto sandėlio savininko ekonominei veiklai yra sunkios, nes toks panaikinimas nėra apribotas laiko atžvilgiu.
89 Be to, iš Teisingumo Teismo turimos bylos medžiagos visų pirma matyti, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamos nacionalinės teisės normos neleidžia suinteresuotajam asmeniui vėliau gauti naujo eksploatavimo leidimo.
90 Bulgarijos vyriausybė šiuo klausimu teigia, kad šis draudimas pateisinamas būtinybe išvengti recidyvo rizikos. Vis dėlto, nors neatrodo nepagrįsta, kad įgaliotajam sandėlio savininkui, kuris, pavyzdžiui, dalyvavo sukčiaujant stambiu mastu, būtų galutinai atimta galimybė naudotis apmokestinamų prekių sandėliams taikomu akcizų mokėjimo laikino atidėjimo režimu, taip nebūtinai yra lengvesnių pažeidimų atveju.
91 Iš to matyti, kad net jei teisės naudotis apmokestinamų prekių sandėliams taikomu akcizų mokėjimo laikino atidėjimo režimu atėmimas, atrodo, yra proporcinga priemonė, atsižvelgiant į tokio pažeidimo, koks numatytas ZADS 53 straipsnio 2 dalies 1 punkte, sunkumą, vis dėlto prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi nustatyti, ar galutinis teisės naudotis tokiu režimu atėmimas taip pat yra proporcinga priemonė, atsižvelgiant į šio pažeidimo sunkumą.
92 Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į pirmąjį ir trečiąjį klausimus, išnagrinėtus kartu, reikia atsakyti, kad Direktyvos 2008/118 16 straipsnio 1 dalis, siejama su proporcingumo principu, turi būti aiškinama taip, kad pagal ją nedraudžiamos nacionalinės teisės normos, kuriose už akcizų tvarkos pažeidimą, pagal nacionalinės teisės normas laikomą sunkiu, yra numatytas leidimo eksploatuoti apmokestinamų prekių sandėlį panaikinimas, taikomas kumuliatyviai su finansine sankcija, jau skirta už tas pačias veikas, jeigu šis panaikinimas, atsižvelgiant, be kita ko, į jo galutinumą, nėra pažeidimo sunkumui neproporcinga priemonė.
93 Be to, jeigu šios dvi sankcijos yra baudžiamojo pobūdžio, Chartijos 50 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį nedraudžiamos tokios nacionalinės teisės normos, jeigu:
– galimybė kumuliatyviai taikyti šias dvi sankcijas yra numatyta įstatyme,
– nacionalinės teisės normos neleidžia persekioti ir bausti už tas pačias veikas, pripažįstant tą patį pažeidimą ar siekiant to paties tikslo, o tik numato galimybę kumuliatyviai taikyti persekiojimą ir sankcijas pagal skirtingus teisės aktus,
– šiuo persekiojimu ir sankcijomis siekiama vienas kitą papildančių tikslų, kurie tam tikrais atvejais yra susiję su kitais to paties nagrinėjamo neteisėto elgesio aspektais, ir
– yra nustatytos aiškios ir tikslios taisyklės, leidžiančios numatyti veiksmus ir neveikimą, kurie gali būti persekiojimo ir sankcijų kumuliacijos objektas ir dėl kurių skirtingos institucijos gali derinti veiksmus, kad abu procesai būtų vykdomi pakankamai koordinuotai ir panašiu laiku ir kad į sankciją, tam tikrais atvejais skirtą per pirmesnę procedūrą, būtų atsižvelgta vertinant paskesnę sankciją, todėl atitinkamiems asmenims dėl tokios kumuliacijos atsirandanti našta neviršytų to, kas griežtai būtina, o skirtų sankcijų visuma atitiktų padarytų pažeidimų sunkumą.
Dėl antrojo klausimo
94 Antruoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas prašo Teisingumo Teismo išaiškinti nediskriminavimo principą, kaip jis suprantamas pagal Direktyvos 2008/118 10 konstatuojamąją dalį.
95 Šiuo atžvilgiu reikia priminti, kad šioje konstatuojamojoje dalyje numatyta: mokesčio rinkimo ir grąžinimo tvarka daro poveikį tinkamam vidaus rinkos veikimui, todėl turi atitikti nediskriminacinius kriterijus.
96 Vis dėlto nei iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, nei iš Teisingumo Teismo turimos bylos medžiagos nematyti, kad pagrindinė byla susijusi su akcizų surinkimo ir grąžinimo tvarka.
97 Nei iš šios nutarties, nei iš šios bylos medžiagos taip pat nematyti, kad Bulgarijos muitinė būtų skirtingai vertinusi Vinal, palyginti su kitais panašioje padėtyje esančiais ūkio subjektais.
98 Taigi reikia priminti, kad nacionalinis teismas pačioje nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą turi paaiškinti pagrindinės bylos faktines ir teisines aplinkybes ir pateikti būtinus paaiškinimus dėl prašomų išaiškinti Sąjungos teisės nuostatų pasirinkimo priežasčių ir ryšio, kuris, jo manymu, egzistuoja tarp šių nuostatų ir jo nagrinėjamam ginčui taikytinų nacionalinės teisės aktų (šiuo klausimu žr. 2020 m. birželio 4 d. Sprendimo C. F. (Mokestinis patikrinimas), C‑430/19, EU:C:2020:429, 23 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
99 Vadinasi, nutartis dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą akivaizdžiai neatitinka Procedūros reglamento 94 straipsnio c punkte nustatytų reikalavimų, kiek tai susiję su antruoju klausimu, tad jis turi būti atmestas kaip nepriimtinas.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
100 Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.
Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (ketvirtoji kolegija) nusprendžia:
2008 m. gruodžio 16 d. Tarybos direktyvos 2008/118/EB dėl bendros akcizų tvarkos, panaikinančios Direktyvą 92/12/EEB, 16 straipsnio 1 dalis, siejama su proporcingumo principu, turi būti aiškinama taip, kad pagal ją nedraudžiamos nacionalinės teisės normos, kuriose už akcizų tvarkos pažeidimą, pagal nacionalinės teisės normas laikomą sunkiu, yra numatytas leidimo eksploatuoti apmokestinamų prekių sandėlį panaikinimas, taikomas kumuliatyviai su finansine sankcija, jau skirta už tą pačią veiką, jeigu šis panaikinimas, atsižvelgiant, be kita ko, į jo galutinumą, nėra pažeidimo sunkumui neproporcinga priemonė.
Jeigu šios dvi sankcijos yra baudžiamojo pobūdžio, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 50 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį nedraudžiamos tokios nacionalinės teisės normos, jeigu:
– galimybė kumuliatyviai taikyti šias dvi sankcijas yra numatyta įstatyme,
– nacionalinės teisės normos neleidžia persekioti ir bausti už tas pačias veikas, pripažįstant tą patį pažeidimą ar siekiant to paties tikslo, o tik numato galimybę kumuliatyviai taikyti persekiojimą ir sankcijas pagal skirtingus teisės aktus,
– šiuo persekiojimu ir sankcijomis siekiama vienas kitą papildančių tikslų, kurie tam tikrais atvejais yra susiję su kitais to paties nagrinėjamo neteisėto elgesio aspektais, ir
– yra nustatytos aiškios ir tikslios taisyklės, leidžiančios numatyti veiksmus ir neveikimą, kurie gali būti persekiojimo ir sankcijų kumuliacijos objektas ir dėl kurių skirtingos institucijos gali derinti veiksmus, kad abu procesai būtų vykdomi pakankamai koordinuotai ir panašiu laiku ir kad į sankciją, tam tikrais atvejais skirtą per pirmesnę procedūrą, būtų atsižvelgta vertinant paskesnę sankciją, todėl atitinkamiems asmenims dėl tokios kumuliacijos atsirandanti našta neviršytų to, kas griežtai būtina, o skirtų sankcijų visuma atitiktų padarytų pažeidimų sunkumą.
Parašai.