Laikina versija

GENERALINIO ADVOKATO

NICHOLAS EMILIOU IŠVADA,

pateikta 2023 m. rugsėjo 14 d.(1)

Byla C-582/21

FY

prieš

Profi Credit Polska S.A. w Bielsku Białej

(Sąd Okręgowy Warszawa – Praga w Warszawie (Varšuvos Pragos apygardos teismas, Lenkija) prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Direktyva 93/13/EEB – Nesąžiningos sąlygos sutartyse su vartotojais – Prašymas atnaujinti proceso, kuriame teismo sprendimas buvo priimtas už akių, nagrinėjimą – Res judicata galia – Bylos atnaujinimo pagrindai – Lygiavertiškumo ir veiksmingumo principai – Sąjungos teisę atitinkantis nacionalinės teisės aiškinimas“

I.      Įvadas

1.        Nagrinėjamoje byloje pristatomas naujas požiūris į vartotojams teiktiną procesinę apsaugą nuo nesąžiningų sutarčių sąlygų. Konkrečiai kalbant, Teisingumo Teismo prašoma išaiškinti, ar užtikrinant šią apsaugą būtina panaikinti nacionalinį res judicata poveikį, kad būtų galima atnaujinti procesą, tariamai pažeistą dėl to, kad nacionalinis teismas savo iniciatyva nepatikrino galimo nagrinėjamų sutartinių santykių nesąžiningumo.

2.        Nacionalines faktines ir teisines aplinkybes, kurioms esant kilo šis klausimas, galima apibendrinti, kaip nurodyta toliau. Apeliantei pagrindinėje byloje – FY – buvo nurodyta grąžinti likusią paskolos, kurią ji paėmė vartojimo paskolų bendrovėje Profi Credit Polska, sumą. Jos prievolė mokėti buvo užfiksuota teismo sprendimu, priimtu už akių, remiantis skolininkės pasirašytu paprastuoju vekseliu in blanco, kurį Profi Credit Polska vėliau užpildė ir juo rėmėsi.

3.        Nacionalinis teismas priėmė sprendimą už akių, neturėdamas paskolos sutarties sąlygų. Taigi jis nenagrinėjo galimo šių sąlygų nesąžiningumo. Nors FY nesiekė ginčyti šio sprendimo, vėliau ji pareiškė, kad sąlygos, kuriomis jis buvo priimtas, neatitiko po kelių mėnesių priimtų Teisingumo Teismo sprendimų. Taigi FY pateikė prašymą atnaujinti procesą.

4.        Pagal nacionalinę teisę toks prašymas gali būti tenkinamas, kai, be kita ko: i) nacionalinė nuostata, kuria remiamasi nagrinėjant šią bylą teisme, vėliau nacionalinio konstitucinio teismo buvo pripažinta nesuderinama su aukštesnės galios teisės norma; arba kai ii)  iš atitinkamos šalies „buvo neteisėtai atimta galimybė imtis teisių gynimo priemonių“.

5.        Šiomis aplinkybėmis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, ar, atsižvelgiant į pirmąją galimybę, pagal lygiavertiškumo principą reikalaujama, kad procesas nacionaliniu lygmeniu būtų atnaujintas remiantis vėlesniu Teisingumo Teismo sprendimu, priimtu kaip prejudicinis sprendimas pagal SESV 267 straipsnį.

6.        Be to, minėtam teismui kyla klausimas, ar dėl pareigos aiškinti nacionalinę teisę pagal Sąjungos teisę, atsižvelgiant į antrąją galimybę, reikia manyti, kad iš šalies „neteisėtai atimama galimybė imtis teisių gynimo priemonių“, kai nacionalinis teismas neišnagrinėja galimo vartojimo sutarties sąlygų nesąžiningumo.

II.    Teisinis pagrindas

A.      Sąjungos teisė

7.        Pagal Direktyvos 93/13/EEB(2) 6 straipsnio 1 dalį „[v]alstybės narės nustato, kad nesąžiningos sąlygos[,] naudojamos sutartyje, kurią pardavėjas ar tiekėjas sudaro su vartotoju taip, kaip numatyta jų nacionalinės teisės aktuose, nebūtų privalomos vartotojui, ir kad sutartis ir toliau būtų šalims privaloma tomis sąlygomis, jei ji gali išlikti be nesąžiningų nuostatų“.

8.        Pagal Direktyvos 93/13 7 straipsnio 1 dalį „[v]alstybės narės užtikrina, kad vartotojų ir konkurentų naudai egzistuotų pakankamos ir veiksmingos priemonės, užkertančios kelią nuolatiniam nesąžiningų sąlygų naudojimui sutartyse, pardavėjų ar tiekėjų sudaromose su vartotojais“.

B.      Lenkijos teisė

1.      Lenkijos Konstitucija

9.        Remiantis Lenkijos Konstitucijos 190 straipsnio 4 dalimi, „Konstitucinio Teismo sprendimas dėl norminio teisės akto, kuriuo remiantis buvo priimtas įsiteisėjęs teismo sprendimas, galutinis administracinis sprendimas arba sprendimas kitose bylose, prieštaravimo Konstitucijai, tarptautinei sutarčiai arba įstatymui yra pagrindas atnaujinti procesą, panaikinti sprendimą arba priimti kitokį sprendimą pagal principus ir tvarką, nustatytus atitinkamai bylai taikomose teisės normose“.

2.      Civilinio proceso kodeksas

10.      Nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą pateikta toliau nurodyta informacija apie taikytiną nacionalinę teisę. Kodeks postępowania cywilnego (Civilinio proceso kodeksas, toliau – KPC) 339 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu atsakovas neatvyko į paskirtą teismo posėdį arba atvyko, bet nedalyvauja teismo posėdyje, teismas priima sprendimą už akių.

11.      KPC 399 straipsnio 1 dalyje numatyta galimybė prašyti atnaujinti procesą, kuris buvo užbaigtas įsiteisėjusiu teismo sprendimu.

12.      KPC 401 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad procesą gali būti prašoma atnaujinti dėl negaliojimo, jeigu šalis neturėjo procesinio teisnumo ar veiksnumo, jai nebuvo tinkamai atstovaujama arba jei iš jos buvo neteisėtai atimta galimybė imtis teisių gynimo priemonių.

13.      Remiantis KPC 407 straipsnio 1 dalimi, prašymas atnaujinti procesą turi būti pateiktas per tris mėnesius; šis terminas pradedamas skaičiuoti nuo tos dienos, kai šalis sužinojo apie proceso atnaujinimo pagrindą, o jeigu šis pagrindas yra negalėjimas imtis teisių gynimo priemonių arba tinkamo atstovavimo nebuvimas, – nuo tos dienos, kai šalis, jos valdymo organas arba teisinis atstovas sužinojo apie teismo sprendimą.

14.      KPC 401¹ straipsnyje numatyta, kad atnaujinti procesą galima prašyti ir tuo atveju, kai Konstitucinis Teismas konstatuoja, kad teisės aktas, kuriuo remiantis buvo priimtas teismo sprendimas, prieštarauja Konstitucijai, ratifikuotai tarptautinei sutarčiai arba įstatymui.

15.      Pagal CPK 407 straipsnio 2 dalį prašymas atnaujinti procesą turi būti paduodamas per tris mėnesius nuo Konstitucinio Teismo sprendimo įsigaliojimo.

16.      Remiantis KPC 410 straipsnio 1 dalimi, teismas atmeta prašymą, jeigu jis paduotas pasibaigus nustatytam terminui, jei yra nepriimtinas arba neturi teisinio pagrindo.

III. Faktinės aplinkybės, procesas nacionaliniuose teismuose ir prejudiciniai klausimai

17.      2015 m. birželio 16 d. FY sudarė paskolos sutartį su vartojimo paskolų bendrove Profi Credit Polska. Paskolos grąžinimas buvo užtikrintas FY pasirašytu paprastuoju vekseliu in blanco.

18.      2017 m. spalio 30 d. Profi Credit Polska pareiškė FY ieškinį Sąd Rejonowy dla Warszawy Pragi – Południe w Warszawie (Varšuvos pietų Pragos apylinkės teismas, Lenkija; toliau – apylinkės teismas) dėl mokėtinos sumos ir sutartyje nustatytų palūkanų sumokėjimo. Nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą nenurodytos aplinkybės, dėl kurių buvo pareikštas šis ieškinys. Šiaip ar taip, atrodo svarbu tai, kad prie ieškinio buvo pridėtas tik paprastasis vekselis (kurį ši bendrovė užpildė, nurodydama mokėtiną sumą) ir pranešimas apie paskolos sutarties nutraukimą.

19.      Konstatavęs, kad nėra pagrindo išduoti mokėjimo įsakymą, apylinkės teismas paskyrė teismo posėdžio datą(3). Dokumentai FY buvo laikomi įteiktais. 2018 m. balandžio 17 d. šis teismas priėmė sprendimą už akių, juo įpareigojo FY sumokėti reikalaujamą sumą (atmetė tik ieškinio dalį, susijusią su reikalaujamomis palūkanomis), remdamasis tik paprastojo vekselio ir ieškinio turiniu. Teismas neprašė, kad Profi Credit Polska pateiktų paskolos sutartį, taigi jis nenagrinėjo, ar šioje sutartyje yra nesąžiningų sąlygų. Šis sprendimas už akių buvo paskelbtas vykdytinu nedelsiant ir FY jo neapskundė.

20.      Nepaisant to, 2019 m. birželio 25 d. FY apylinkės teismui pateikė prašymą atnaujinti procesą. Ji teigė, kad šis teismas neteisingai aiškino Direktyvą 93/13 ir visų pirma neatsižvelgė į Teisingumo Teismo sprendimą Profi Credit Polska I(4) (priimtą po sprendimo už akių priėmimo). FY nuomone, nepatikrinęs nagrinėjamų sutarties sąlygų nesąžiningumo, apylinkės teismas taip atėmė iš jos galimybę imtis teisių gynimo priemonių, kaip tai suprantama pagal KPC 401 straipsnio 2 dalį.

21.      2020 m. rugpjūčio 27 d. nutartimi apylinkės teismas atmetė šį prašymą, konstatavęs, kad jis pateiktas pavėluotai ir neturi jokio teisinio pagrindo. Jis taip pat pažymėjo, kad FY turėjo siekti apginti savo poziciją (byloje, kurioje buvo priimtas teismo sprendimas už akių), tačiau to nepadarė.

22.      FY apskundė tokią nutartį Sąd Okręgowy Warszawa – Praga w Warszawie (Varšuvos Pragos apygardos teismas, Lenkija), kuris yra prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pagrindinėje byloje.

23.      Nagrinėjant bylą tame teisme Rzecznik Finansowy (finansų ombudsmenas) pažymėjo, kad proceso, per kurį buvo priimtas teismo sprendimas už akių, atnaujinimo pagrindas gali būti grindžiamas plačiu KPC 401¹ straipsnio, susijusio su proceso atnaujinimu remiantis (vėlesniu) nacionalinio Konstitucinio Teismo sprendimu, aiškinimu. Rzecznik Finansowy nuomone, apylinkės teismo sprendimas už akių buvo priimtas pažeidžiant teismo pareigą ex officio išnagrinėti nagrinėjamos paskolos sutarties sąlygas(5). Jis atkreipė dėmesį į Konstitucinio Teismo  ir Teisingumo Teismo vaidmens panašumą, grįsdamas argumentą, kad pagal lygiavertiškumo principą Teisingumo Teismo sprendimas taip pat gali būti tinkamas pagrindas atnaujinti procesą.

24.      Papildomai finansų ombudsmenas nurodė, kad atnaujinti nagrinėjamą procesą gali būti įmanoma ir remiantis KPC 401 straipsnio 2 dalimi, nes tai, kad teismas neatlieka ex officio kontrolės, patenka į šios nuostatos taikymo sritį (ir prilygsta galimybės imtis teisių gynimo priemonių iš šalies atėmimui)(6). Be to, jis sutiko su FY dėl ginčijamų sąlygų nesąžiningumo.

25.      Šiomis aplinkybėmis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla abejonių, kaip teisingai elgtis.

26.      Viena vertus, jis pabrėžia res judicata principo svarbą ir atkreipia dėmesį į tai, kad jokioje Sąjungos teisės ar nacionalinės teisės nuostatoje nacionaliniams teismams nenustatyta pareigos atnaujinti procesą, užbaigtą įsiteisėjusiu sprendimu, kad būtų atsižvelgta į Teisingumo Teismo sprendimą, kuriuo išaiškinta Sąjungos teisė.

27.      Kita vertus, jam kyla klausimas, ar, remiantis lygiavertiškumo principu arba pareiga nacionalinę teisę aiškinti taip, kad ji atitiktų Sąjungos teisę, galima prieiti prie priešingos išvados.

28.      Svarbu tai, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, jog, atsižvelgiant į Teisingumo Teismo sprendimus Profi Credit Polska I, Profi Credit Polska II(7) ir Kancelaria Medius, „labai tikėtina“, kad sprendimas už akių buvo priimtas „akivaizdžiai pažeidžiant“ nacionalines taisykles, kuriomis Direktyvos 93/13 6 ir 7 straipsniai perkelti į nacionalinę teisę(8). Vis dėlto jis paaiškina, kad negali to vertinti, nes jo galimybės patikrinti, pirma, ar buvo laikomasi terminų, ir, antra, ar prašymas atnaujinti procesą grindžiamas vienu iš teisės aktuose numatytų pagrindų, yra ribotos. Būtent šiomis procesinėmis aplinkybėmis reikia patikrinti, ar aiškinamasis prejudicinis sprendimas gali būti toks pagrindas.

29.      Šiomis aplinkybėmis Sąd Okręgowy Warszawa – Praga w Warszawie (Varšuvos Pragos apygardos teismas, Lenkija) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

„1.      Ar ESS 4 straipsnio 3 dalis ir 19 straipsnio 1 dalis, atsižvelgiant į [Teisingumo Teismo] jurisprudencijoje įtvirtintą lygiavertiškumo principą, turi būti aiškinamos taip, kad pagal SESV 267 straipsnio pirmą pastraipą priimtas [Teisingumo Teismo] sprendimas dėl Sąjungos teisės išaiškinimo yra pagrindas atnaujinti civilinį procesą, užbaigtą įsiteisėjusiu teismo sprendimu, jeigu pagal nacionalinės teisės nuostatą, kaip antai [KPC] 401¹ straipsnį, leidžiama atnaujinti procesą, kai jau įsiteisėjęs teismo sprendimas buvo priimtas remiantis nuostata, kuri Trybunał Konstytucyjny [Konstitucinis Teismas, Lenkija] sprendimu buvo pripažinta nesuderinama su aukštesnės galios teisės aktu?

2.      Ar pagal iš ESS 4 straipsnio 3 dalies ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo jurisprudencijos kylantį Sąjungos teisę atitinkančio nacionalinės teisės aiškinimo principą reikalaujama, kad nacionalinės teisės nuostata, kaip antai [KPC] 401 straipsnio 2 dalis, būtų aiškinama plačiai, taip, kad joje apibrėžtas proceso atnaujinimo pagrindas apimtų už akių priimtą įsiteisėjusį teismo sprendimą, kuriame teismas, pažeisdamas įpareigojimus, kylančius iš Teisingumo Teismo sprendimo byloje [Profi Credit Polska I], neišnagrinėjo vartotojo su paskolos davėju sudarytos sutarties sąlygų nesąžiningumo klausimo ir tik patikrino formalų vekselio galiojimą?“

30.      Rašytines pastabas pateikė Lenkijos vyriausybė ir Europos Komisija. Abi šalys pateikė argumentus žodžiu per 2023 m. sausio 24 d. vykusį teismo posėdį.

IV.    Analizė

31.      Nagrinėdamas šioje byloje pateiktų klausimų esmę pirmiausia pateiksiu preliminarias pastabas dėl pozicijos, kurios Sąjungos teisėje laikomasi dėl res judicata nacionalinio poveikio, ypač vartotojų apsaugos srityje, ir dėl teisinio saugumo, kurio konkreti išraiška yra res judicata galia (1).

32.      Antra, paaiškinsiu, jog pagal lygiavertiškumo principą nereikalaujama, kad civilinio proceso atnaujinimas taptų galimas remiantis Teisingumo Teismo priimtu aiškinamuoju prejudiciniu sprendimu, kai pagal nacionalinę teisę tai įmanoma remiantis tam tikrais nacionalinio konstitucinio teismo sprendimais (2).

33.      Trečia, norint atsakyti į antrąjį klausimą (dėl pareigos pateikti Sąjungos teisę atitinkantį aiškinimą), reikės išsiaiškinti kelis kitus iš jo kylančius klausimus. Atsižvelgdamas į tai paaiškinsiu, jog dėl veiksmingos vartotojų apsaugos nuo nesąžiningų sąlygų savaime nereikalaujama, kad valstybės narės numatytų ypatingąją teisių gynimo priemonę, kai nacionalinis teismas nepatikrino, ar vartotojui privalomos sutarties sąlygos iš tiesų yra nesąžiningos. Vis dėlto taip pat paaiškinsiu, kad dėl konkrečių aplinkybių, kuriomis, regis, buvo priimtas ir įsiteisėjo sprendimas už akių, atitinkamam vartotojui būtina suteikti teisių gynimo priemonę. Nors galimybė patenkinti FY prašymą atnaujinti procesą, mano nuomone, priklausys nuo Lenkijos teisėje numatytų aiškinimo galimybių (ir taikomų terminų), paaiškinsiu, kad Teisingumo Teismo jurisprudencijoje FY numatytos kitos procesinės galimybės, kuriomis pasinaudojus gali būti atkurta jos teisė nebūti saistomai nesąžiningų (kaip teigiama) sutarties sąlygų (3).

1.      Sąjungos teisė, nacionalinis „res judicata“ poveikis ir teisinio saugumo principas

34.      Iš pradžių reikėtų pažymėti, kad ypatingosios teisių gynimo priemonės, kaip antai nagrinėjamos pagrindinėje byloje, apskritai leidžia panaikinti įsiteisėjusius teismo sprendimus. Taigi dėl savo pobūdžio šios priemonės daro poveikį res judicata galios principui, dėl kurio priešingu atveju neleidžiama kvestionuoti įsiteisėjusių teismo sprendimų.  

35.      Res judicata galios principas yra teisinio saugumo principo išraiška  (9), tačiau jo veikimas ne visada yra absoliutus (kaip rodo ypatingųjų teisių gynimo priemonių buvimas). Šiuo klausimu iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad, be šio principo išimčių, kurias gali nustatyti nacionalinės teisės aktų leidėjas, gali būti numatyta papildomų išimčių, reikalaujamų pagal Sąjungos teisę.

36.      Klausimas, ar pagal Sąjungos teisę tam tikrais atvejais gali būti reikalaujama neatsižvelgti į nacionalinį res judicata poveikį, nesant konkrečių taisyklių šiuo klausimu, nagrinėjamas per klasikinę lygiavertiškumo ir veiksmingumo principų, kuriais apibrėžiamas valstybių narių procesinės autonomijos įgyvendinimas pagal ESS 4 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą lojalaus bendradarbiavimo pareigą, prizmę.  Taigi Sąjungos teisėje bendra pozicija yra tokia, kad pagal ją nereikalaujama, kad nacionalinis res judicata poveikis būtų panaikintas siekiant ištaisyti vidaus situacijos nesuderinamumą su Sąjungos teise, nebent pagal vieną iš minėtų principų turi būti daroma priešinga išvada(10).

37.      Atsižvelgiant į tai, paprastai vertinimas atliekamas atsargiai. Teisingumo Teismas yra ne kartą priminęs res judicata galios principo, kuris pateisinamas interesu užtikrinti teisės ir teisinių santykių stabilumą, taip pat gerą teisingumo vykdymą, svarbą(11). Kaip jau yra pažymėta, šis principas taip pat tarnauja ginčo šalių interesams, kad jų byla būtų galutinai išspręsta, ir dėl šios priežasties gali būti laikomas garantija, kylančia iš teisės į veiksmingą teisminę gynybą, ir kartu padeda siekti platesnio tikslo – viešojo intereso turėti teisinę sistemą, kurios stabilumu visuomenė gali pasitikėti(12).

38.      Atitinkamai ypatingosios teisių gynimo priemonės, kaip res judicata galios principo išimtys, turi būti nagrinėjamos apdairiai. Nors konkrečios jų taikytinumo sąlygos gali skirtis priklausomai nuo nagrinėjamos teisinės sistemos, šios priemonės atspindi subtilią pusiausvyrą, kurią nacionalinės teisės aktų leidėjas nustato tarp bendro intereso užtikrinti teisinį saugumą ir intereso pasiekti teisingą rezultatą konkrečiomis ir ribotomis aplinkybėmis(13).

39.      Apdairus jų reglamentavimas atspindi jau primintą faktą, kad jos daro įtaką teisinių santykių stabilumui ir trukdo teisinio saugumo principui, implicitiškai kylančiam iš Europos žmogaus teisių konvencijos (EŽTK)(14) 6 straipsnio, kuris laikomas „vienu iš pagrindinių teisinės valstybės principo aspektų“(15). Dėl šios priežasties buvo manoma, kad galutiniai teismo sprendimai turėtų būti palikti nepakeisti, nebent priešinga išvada turi būti daroma dėl svarbių ir įtikinamų aplinkybių, pavyzdžiui, esminių trūkumų ištaisymo arba neįvykdyto teisingumo(16).

40.      Šios bendrosios pastabos, žinoma, yra svarbios vertinant ir šią bylą ir reiškia, kad norint pateikti atsakymą į abu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pateiktus klausimus šioje byloje teks patikrinti minėtus principus, kuriais siekiama sustiprinti Sąjungos teisės taikymą ypač sudėtingomis ir subtiliomis aplinkybėmis.

2.      Lygiavertiškumo principas ir Konstitucinio Teismo sprendimai

41.      Siekdamas pasiūlyti atsakymą į pirmąjį prejudicinį klausimą, pirmiausia išsamiau aptarsiu apribojimus, kurie Sąjungos teisėje apskritai ir ypač lygiavertiškumo principu nustatomi nacionaliniam res judicata poveikiui (a). Apibrėžęs taikytiną analitinę sistemą nurodysiu Konstitucinio Teismo sprendimų kategoriją, kurią reikia nagrinėti atsižvelgiant į šią sistemą. Nagrinėjant šią bylą dėl šio aspekto kilo daug diskusijų (b). Tuo remdamasis išdėstysiu priežastis, dėl kurių manau, kad dėl atitinkamų nacionalinių sprendimų ir Teisingumo Teismo aiškinamųjų prejudicinių sprendimų savybių skirtumų negalima remiantis lygiavertiškumo principu reikalauti, kad šie sprendimai būtų (naujas) teisinis pagrindas taikyti nagrinėjamą ypatingąją teisių gynimo priemonę (c).

a)      Lygiavertiškumo principas ir nacionalinis „res judicata“ poveikis

42.      Kaip jau minėjau, tam tikromis sąlygomis lygiavertiškumo principas gali turėti įtakos nacionalinio res judicata poveikio apimčiai.

43.      Kalbant konkrečiai, pagal šį principą valstybėms narėms draudžiama nustatyti mažiau palankias procesines taisykles ieškiniams, susijusiems su Sąjungos teisės pažeidimu, palyginti su taisyklėmis, taikomomis panašiai procedūrai, grindžiamai nacionalinės teisės pažeidimu(17). Šiuo atveju tai reiškia, kad jei nacionalinėje teisėje numatytos nacionalinio res judicata poveikio išimtys, kad būtų galima ištaisyti iš nacionalinės teisės kylančių teisių pažeidimus, šios išimtys taip pat turi būti taikomos panašiems ieškiniams, grindžiamiems Sąjungos teisės pažeidimu.

44.      Siekiant nustatyti, ar apskritai nacionalinis ieškinys gali būti laikomas panašiu į ieškinį, pareikštą siekiant apginti iš Sąjungos teisės kylančias teises, iš esmės reikia atsižvelgti į atitinkamą jų tikslą (dalyką), pagrindą ir pagrindines savybes(18).

45.      Vis dėlto šioje byloje klausimas kyla ne dėl to, ar tam tikros dvi procedūros turi būti laikomos panašiomis (ir todėl joms turi būti taikomos vienodos sąlygos)(19), o dėl to, ar viena procedūra turi būti įmanoma remiantis aiškinamuoju prejudiciniu sprendimu, kai ji gali būti pradėta dėl tam tikros rūšies nacionalinio teismo sprendimo.

46.      Anksčiau dėl panašių aplinkybių buvo priimti sprendimai Impresa Pizzarotti(20), XC ir Hochtief(21).

47.      Situacija, kurią vainikavo Sprendimas Impresa Pizzarotti, buvo susijusi su (paskutinės instancijos) nacionaliniu teismu, kuris, kaip atrodė, turėjo gana plačius įgaliojimus papildyti galutinius savo paties sprendimus, kad ištaisytų vidaus teisės pažeidimus, taikydamas mechanizmą, vadinamą „laipsniškai besiformuojančia res judicata galia“(22). Teisingumo Teismas padarė išvadą, jog tokiomis aplinkybėmis turi būti galima pasinaudoti šiuo mechanizmu, kad situacija vėl atitiktų atitinkamus Sąjungos teisės aktus (viešųjų pirkimų srityje).

48.      Sprendime Hochtief, kuris buvo priimtas byloje dėl viešųjų pirkimų, Teisingumo Teismas taip pat pateikė gana platų teiginį, kad tais atvejais, kai proceso taisyklės leidžia pakeisti įsiteisėjusį teismo sprendimą, kad situacija taptų suderinama su anksčiau priimtu teismo sprendimu, kai apie pastarąjį žinojo ir teismas, ir šalys, šia galimybe taip pat turėtų būti pasinaudota pirmiausia, kad situacija taptų suderinama su ankstesniu Teisingumo Teismo sprendimu(23).

49.      Atsižvelgiant į tai, atidžiai išnagrinėjus Teisingumo Teismo motyvus matyti, kad šios sąlygos, pagal kurias leidžiama panaikinti įsiteisėjusi teismo sprendimą, buvo pateiktos kaip hipotetinis scenarijus, kurį turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas. Šis scenarijus buvo sumodeliuotas siekiant atspindėti situaciją, susiklosčiusią toje byloje dėl prejudicinio sprendimo, į kurį tariamai nebuvo atsižvelgta vėlesnėje proceso stadijoje, kai jo buvo prašoma. Mano nuomone, liko nenustatyta, ar nacionalinės taisyklės, pagal kurias buvo leidžiama pakeisti res judicata galią, iš tikrųjų atitiko šį hipotetinį scenarijų(24).

50.      Galiausiai Sprendime XC Teisingumo Teismas atmetė galimybę taikyti lygiavertiškumo principą, kad dėl EŽTK pažeidimo būtų atnaujintas baudžiamosios bylos nagrinėjimas, kartu apimant įtariamus Sąjungos teisės užtikrinamų pagrindinių teisių pažeidimus. Teisingumo Teismas savo motyvus grindė tuo, kad nagrinėjama nacionalinė teisių gynimo priemonė yra „glaudžiai susijusi“ su procesu EŽTT(25). Ši teisių gynimo priemonė iš tiesų buvo nustatyta iš esmės siekiant įgyvendinti EŽTT sprendimus, priimtus, kaip suprantu, individualiai susijusiose bylose(26). Iš principo dėl šių sprendimų galima kreiptis ir juos priimti tik išnaudojus visas nacionalines teisių gynimo priemones. Teisingumo Teismas tokią situaciją supriešino su logika, kuria grindžiamas Sąjungos teise grindžiamų teisių teisminis užtikrinimas, kurio prašoma prieš priimant galutinį nacionalinio teismo sprendimą, ypač pagal prejudicinio sprendimo procedūros mechanizmą.

51.      Nors ši jurisprudencija, žinoma, yra naudingas orientyras, nė vienas iš pirma trumpai pakomentuotų sprendimų konkrečiai netinka šioje byloje nagrinėjamai situacijai. Iš tiesų lygiavertiškumo principo pasekmių nagrinėjimas būtinai priklauso nuo konkretaus atvejo aplinkybių, nes reikia palyginti konkrečius nagrinėjamų teisių gynimo priemonių požymius.

52.      Tam, kad būtų galima atlikti tokią analizę šioje byloje, dabar paaiškinsiu, kokie Konstitucinio Teismo sprendimai šiuo tikslu laikytini svarbiais.

b)      Šiai bylai svarbūs Konstitucinio Teismo sprendimai

53.      Nors pirmojo prejudicinio klausimo formuluotėje konkrečiai nenurodyta, iš jos galima spręsti, kad Konstitucinio Teismo sprendimai, kuriais galima remtis atnaujinant procesą pagal KPC 401¹ straipsnį, turi būti priimti jau po to, kai įsiteisėja teismo sprendimas, priimtas byloje, kurios nagrinėjimą prašoma atnaujinti. Iš tiesų, kaip suprantu, šiame klausime nurodyto KPC 401¹ straipsnio loginis pagrindas apima nuostatą, kad būtent iš vėlesnio Konstitucinio Teismo sprendimo paaiškėja, jog ankstesnio teismo sprendimo pagrindas yra neteisėtas.

54.      Be to, trys minėti aiškinamieji prejudiciniai sprendimai(27), kuriuos prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas vertino kaip galimus šios bylos nagrinėjimo atnaujinimo pagrindus, buvo priimti teismui priėmus sprendimą už akių. Todėl pirmasis prejudicinis klausimas turi būti suprantamas taip, kad juo siekiama sužinoti, ar gali būti nustatytas atitinkamų Konstitucinio Teismo sprendimų ir Teisingumo Teismo aiškinamųjų prejudicinių sprendimų, kurie abiem atvejais buvo priimti įsiteisėjus teismo sprendimui, kurį prašoma panaikinti, lygiavertiškumas.

55.      Atsižvelgdamas į tai, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas paaiškino, kad Konstitucinio Teismo sprendimai, kurie gali būti pagrindas atnaujinti procesą pagal KPC 401¹ straipsnį, yra dviejų kategorijų. Vienais atvejais jie vadinami „paprastais sprendimais“, o kitais atvejais – „neigiamais aiškinamaisiais sprendimais“(28).

56.      Atsakydamas į Teisingumo Teismo pateiktą klausimą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas patikslino, kad pirmuoju klausimu jis siekia išsiaiškinti, kokių pasekmių abiem šioms kategorijoms sukelia lygiavertiškumo principas.

57.      Šiuo klausimu norėčiau pažymėti tai, kas išdėstyta toliau.

58.      Kaip paaiškinta nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, kai Konstitucinis Teismas „paprastu sprendimu“ nustato, kad nagrinėjama nacionalinė nuostata prieštarauja aukštesnės galios teisės aktui, nagrinėjama nacionalinė nuostata netenka teisinės galios.

59.      Regis, tiek Lenkijos vyriausybė, tiek Komisija sutinka su šia pozicija ir su tuo, kad Konstitucinio Teismo „paprastas sprendimas“ yra pagrindas atnaujinti civilinį procesą pagal KPC 401¹ straipsnį.

60.      Vis dėlto atrodo, kad nesutariama dėl kategorijos „neigiami aiškinamieji sprendimai“.

61.      Atrodytų, kad aiškinamajame sprendime Konstitucinis Teismas išreiškia poziciją, ar tam tikras nacionalinės teisės nuostatos aiškinimas yra suderinamas, ar nesuderinamas su tam tikru peržiūros kriterijumi. Pažymėtina, kad, kai tokiu sprendimu pasiekiamas neigiamas rezultatas, kuriuo tam tikras aiškinimas nepripažįstamas neteisėtu („neigiamas aiškinamasis sprendimas“), aiškinamas teisės aktas lieka galioti.

62.      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pripažįsta, kad nors, siekiant atnaujinti administracinę bylą, galima remtis „neigiamu aiškinamuoju sprendimu“, Lenkijos teisėje nėra aišku, ar tai įmanoma civilinės bylos (kaip antai nagrinėjama pagrindinė byla) atveju. Šis teismas pripažįsta, kad daugiausia linkstama prie neigiamo atsakymo. Vis dėlto jis pats laikosi nuomonės, kad galimas teigiamas atsakymas.

63.      Atsižvelgdama į tai Komisija per teismo posėdį pažymėjo, kad būtent Lenkijos vyriausybė gali geriau įvertinti šį klausimą. Vis dėlto Komisija atkreipė dėmesį į tai, kad pagal nacionalinę teisę Konstitucinio Teismo sprendimai laikomi privalomais erga omnes, neišskiriant skirtingų rūšių sprendimų, kuriuos šis teismas gali priimti.

64.      Lenkijos vyriausybė teigė, kad „neigiamas aiškinamasis sprendimas“ neturi įtakos aiškinamos nuostatos galiojimui, todėl negali būti pagrindas atnaujinti civilinį procesą. Teismo posėdyje ji pabrėžė, kad savo poziciją grindžia Sąd Najwyższy (Aukščiausiasis Teismas, Lenkija) sprendimu, kuriuo, jos nuomone, reglamentuojamas šis klausimas(29).

65.      Pažymėtina, kad tai, ar Konstitucinio Teismo „neigiamas aiškinamasis sprendimas“ yra pagrindas atnaujinti civilinį procesą pagal KPC 401¹ straipsnį, žinoma, nėra klausimas, kurį turi spręsti Teisingumo Teismas. Procesas pagal SESV 267 straipsnį grindžiamas aiškiu funkcijų atskyrimu, ir šiomis aplinkybėmis nacionaliniai teismai turi išimtinę kompetenciją aiškinti nacionalinę teisę. Dėl šios priežasties prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pastabos dėl tokios teisės turinio šioje byloje negali būti kvestionuojamos(30).

66.      Taigi toliau remiuosi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo iškelta prielaida, pagal kurią „neigiamas aiškinamasis sprendimas“ gali būti pagrindas atnaujinti civilinį procesą pagal KPC 401¹ straipsnį, ir į savo analizę įtrauksiu šią sprendimų kategoriją.

c)      Iš lygiavertiškumo principo kylančios pasekmės

67.      Savo vertinimą dėl pasekmių, kylančių iš lygiavertiškumo principo šioje byloje, pradėsiu aptardamas nagrinėjamos ypatingosios teisinės gynybos priemonės tikslą. Šiomis aplinkybėmis paaiškinsiu, kad ši teisių gynimo priemonė galbūt susijusi su, kaip atrodo, tiesiogine Konstitucinio Teismo pozicija dėl (žemesnės galios) nacionalinės teisės nuostatos nesuderinamumo su aukštesnės galios teisės norma arba dėl tam tikro tokio žemesnės galios teisės akto aiškinimo neteisėtumo (i).

68.      Toliau aptarsiu konkrečias aiškinamųjų prejudicinių sprendimų savybes, kurios yra: pateikti autoritetingą Sąjungos teisės išaiškinimą vykstant platesniam teismų dialogui, kai tikslias pasekmes konkrečiam nacionalinės teisės aktui (kaip žemesnės galios teisės aktui) turi nustatyti nacionalinis teismas ir kai tiksli šių pasekmių forma priklauso nuo kelių kintamųjų. Dėl šio specifinio aspekto, mano nuomone, labai sunku pasiekti, kad šie sprendimai atitiktų konkrečią nagrinėjamos ypatingosios teisių gynimo priemonės logiką, nepaveikiant teisinio saugumo reikalavimo (ii).

69.      Jei šis esminis skirtumas nebūtų laikomas kliūtimi taikyti lygiavertiškumo principą, papildomai aptarsiu, kaip reikėtų apibrėžti galimų „lemiamų“ prejudicinių sprendimų kategoriją, kad ir toliau būtų užtikrintas lygiavertiškumo principo ribų ir teisinio saugumo reikalavimo laikymasis (iii). Plėtodamas šį papildomą svarstymą aptarsiu taikytinų terminų klausimą. Šis bylos aspektas savaime parodo sunkumus, kurių kyla integruojant prejudicinių sprendimų logiką į nagrinėjamos ypatingosios teisinės gynybos priemonės mechanizmą (iv).

i)      Nagrinėjami vidaus ieškiniai: jų tikslas ir funkcinis ryšys

70.      Kalbant apie šios išvados 44 punkte minimą trijų aspektų – tikslo, pagrindo ir pagrindinių savybių – patikrinimo metodą, matyti, kad tikslas, kurio siekiama atitinkamomis procedūromis, galinčiomis pasibaigti Konstitucinio Teismo priimtu sprendimu, kuriuo galima remtis pagal KPC 401¹ straipsnį, iš esmės yra gauti pripažinimą, kad tam tikra nacionalinės teisės nuostata (ne)suderinama su aukštesnės galios teisės aktu ir dėl to negalioja, arba pripažinimą, kad tam tikras šios nuostatos aiškinimas yra nesuderinamas su aukštesnės galios teisės aktu.

71.      Taigi atrodo, kad KPC 401¹ straipsnyje numatytos ypatingosios teisinės gynybos priemonės paskirtis yra leisti panaikinti galutinį teismo sprendimą po to, kai teisinis pagrindas, kuriuo šis sprendimas grindžiamas, neteko teisinės galios arba kai paaiškėjo, kad šis sprendimas grindžiamas neleistinu nacionalinės teisės aiškinimu.

72.      Paprasčiau tariant ir pakartojant Teisingumo Teismo teiginius Sprendime XC, atrodo, kad tarp KPC 401¹ straipsnyje nustatytos teisių gynimo priemonės ir nacionalinės teisės nuostatos, kuria remtasi byloje, kurios nagrinėjimą prašoma atnaujinti, pripažinimo nesuderinama (arba jos aiškinimo neteisėtumo) esama funkcinio ryšio.

73.      Vis dėlto, priešingai nei Sprendime XC, šioje byloje ryšys yra šiek tiek silpnesnis, nes tam, kad būtų galima atnaujinti procesą pagal KPC 401¹ straipsnį, „lemiamas“ Konstitucinio Teismo sprendimas nebūtinai turi būti priimtas byloje, kuri yra konkrečiai susijusi su byla, kurios nagrinėjimą prašoma atnaujinti.

74.      Iš tiesų atrodo, kad šia teisių gynimo priemone gali pasinaudoti bet kuri šalis, kurios byla buvo išspręsta remiantis nacionalinės teisės pagrindu, vėliau pripažintu neteisėtu, su sąlyga, kad prašymas atnaujinti procesą pateikiamas per taikytiną terminą.

75.      Dėl šios priežasties ir, priešingai nei esant situacijai, dėl kurios buvo priimtas Sprendimas XC, neatrodo svarbu, kad aiškinamasis prejudicinis sprendimas apskritai yra ex ante priemonė, kuria reikalavimų laikymasis užtikrinamas dar prieš priimant galutinį nacionalinio teismo sprendimą. Tai, žinoma, pasakytina apie konkrečias bylas, kuriose prašoma tokio sprendimo. Vis dėlto, mano nuomone, ši konkreti aplinkybė netenka lemiamos reikšmės, kai funkcinis ryšys tarp ypatingosios teisinės gynybos priemonės ir „lemiamo“ Konstitucinio Teismo sprendimo išplečiamas ir apima bet kokį vėlesnį šio teismo sprendimą, kuriuo ginčijamas teisinis pagrindas pripažįstamas negaliojančiu arba kuriuo pateiktas nacionalinės teisės aiškinimas nepripažįstamas neteisėtu.

76.      Vis dėlto tai ne visi aiškinamuosius prejudicinius sprendimus apibūdinantys specifiniai požymiai, į kuriuos reikia atsižvelgti.

77.      Šioje byloje lemiamą reikšmę turi skirtinga logika, pagal kurią nustatomos pasekmės, kylančios iš aptariamų atitinkamų kategorijų teismo sprendimų.

78.      Kaip suprantu, kai Konstitucinis Teismas pripažįsta nacionalinės teisės nuostatą nesuderinama su aukštesnės galios teisės aktu, nelieka daug erdvės diskusijoms dėl teisinių pasekmių, kurių toks pripažinimas sukelia atitinkamam žemesnės galios teisės aktui. Kaip minėta, ši teisės norma pripažįstama nesuderinama ir pašalinama iš teisinės sistemos. Nagrinėjama ypatingoji teisių gynimo priemonė vėliau leidžia šias pasekmes sukonkretinti teismo sprendimų, priimtų remiantis tokiu (pripažintu negaliojančiu) teisiniu pagrindu, lygmeniu.

79.      Tą patį mutatis mutandis galima teigti ir dėl „neigiamų aiškinamųjų sprendimų“.

80.      Nors tokiais sprendimais išaiškinta nacionalinės teisės nuostata lieka galioti be pakeitimų, negalėjimas pateikti tam tikro ginčijamo žemesnės galios teisės normos aiškinimo, kaip ir „paprastų sprendimų“ pasekmių atveju, yra tiesioginė Konstitucinio Teismo sprendimo pasekmė. Ši nuostata galutinių teismo sprendimų, kuriuose pateikiamas toks neleistinas žemesnės galios teisės normos aiškinimas, lygmeniu „paverčiama“ galimybe juos panaikinti pasinaudojant nagrinėjama ypatingąja teisių gynimo priemone.

81.      Priešingai, aiškinamųjų prejudicinių sprendimų pagrindinis tikslas – pateikti Sąjungos teisės (kaip nagrinėjamos aukštesnės galios teisės) išaiškinimą. Nors dėl to jie yra svarus pagrindas, iš kurio turi būti kildinamos atitinkamos pasekmės konkrečiai, galbūt nesuderinamai nacionalinės teisės normai, šias konkrečias pasekmes, priėmus prejudicinį sprendimą ir toliau nagrinėjant pagrindinę bylą, turi nustatyti atitinkamas nacionalinis teismas. Svarbu tai, kad tiksli šių pasekmių forma paprastai priklausys nuo kelių kintamųjų.

82.      Šis aspektas, mano nuomone, turi esminę reikšmę galimybei lengvai nustatyti, ar konkretus prejudicinis sprendimas in fine sukels teisinių pasekmių, kurios gali būti laikomos panašiomis į tas, kurias sukelia atitinkami Konstitucinio Teismo sprendimai. Tai savo ruožtu turi svarbią reikšmę galimybei numatyti situacijas, kurioms esant galėtų būti taikoma tokia ypatingoji teisių gynimo priemonė, išplėsta, kaip numatyta šioje byloje nagrinėjamu atveju. Toliau šį klausimą aptarsiu išsamiau.

ii)    Nagrinėjamai bylai svarbios konkrečios aiškinamųjų prejudicinių sprendimų savybės

83.      Kaip jau trumpai pažymėjau, pagrindinis prejudicinio (aiškinamojo) sprendimo priėmimo procedūros tikslas – pateikti nacionaliniams teismams Sąjungos teisės aiškinimo gaires, kurių jiems reikia sprendžiant jų nagrinėjamus ginčus (jos mikro tikslas), ir kartu užtikrinti vienodą Sąjungos teisės aiškinimą ir taikymą visoje Europos Sąjungoje (jos makro tikslas)(31).

84.      Svarbu tai, kad prejudicinis sprendimas priimamas vykstant platesniam teismų dialogui, kurį sudaro prejudicinio sprendimo procedūros ir kuriame Teisingumo Teismo vaidmenį vėliau papildo atitinkamo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo dalyvavimas: nors Teisingumo Teismo vaidmuo yra pateikti privalomą Sąjungos teisės išaiškinimą, už iš šio išaiškinimo kylančias pasekmes konkrečioje byloje yra atsakingi nacionaliniai teismai, veikdami pagal pagrindinį Sąjungos teisės viršenybės principą(32).

85.      Be to, nustačius Sąjungos teisės ir nacionalinės teisės koliziją, sprendimas priklausys nuo kelių kintamųjų.

86.      Kalbant apie Sąjungos teisę, pažymėtina, kad tai, ar dėl nustatyto nacionalinės teisės nesuderinamumo su Sąjungos teise nacionalinės teisės nuostata bus panaikinta, visų pirma priklauso nuo atitinkamos Sąjungos teisės nuostatos konkretaus pobūdžio (pavyzdžiui, jos taikytinumo horizontaliuose santykiuose arba jos tiesioginio veikimo, kai kalbama apie vertikalius santykius, pažymint, kad tiesioginis veikimas yra sąlyga, leidžianti Sąjungos teisėje reikalauti, kad nacionalinė teisė būtų panaikinta)(33).

87.      Kalbant apie nacionalinę teisę, pažymėtina, kad tai, ar dėl nustatyto nesuderinamumo nacionalinė teisė bus faktiškai netaikoma, priklausys nuo aiškinimo galimybių konkrečioje teisės sistemoje. Net jei galiausiai iš prejudicinio sprendimo aišku, kad tam tikra nacionalinės teisės nuostata nesuderinama su Sąjungos teise, tai nebūtinai reiškia jos teisinio galiojimo pabaigą, nes nacionalinis teismas gali rasti būdą, kaip ją išaiškinti laikantis Sąjungos teisės. Iš esmės pirmiausia turi būti apsvarstyta ši galimybė ir tik tada, kai dėl jos nesuderinamumas negali būti pašalintas, aptariamas nesuderinamas teisės aktas turi būti panaikintas (kai tokių veiksmų būtina imtis pagal Sąjungos teisę)(34).

88.      Ši logika, mano nuomone, gana smarkiai kontrastuoja su logika, kuria grindžiami atitinkami abiejų kategorijų Konstitucinio Teismo sprendimai. Kaip jau paaiškinau, kai tokiuose sprendimuose nustatomas nesuderinamumas, juose taip pat tiesiogiai nurodomos konkrečios pasekmės, kylančios konkrečiam žemesnės galios teisės aktui (t. y. jo negaliojimas arba galimybės priimti tam tikrą aiškinimą nebuvimas).

89.      Norėčiau pridurti, jog šiam skirtumui neturi įtakos tai, kad abi lyginamų teismo sprendimų kategorijos, regis, turi erga omnes poveikį(35).

90.      Toks prima facie bendrumas per teismo posėdį sukėlė tam tikrų diskusijų(36).

91.      Vis dėlto, mano nuomone, pirma pateikti argumentai parodo, kad erga omnes poveikio sąlygos abiem lyginamais atvejais turi iš esmės skirtingą prasmę ir pasekmes. Svarbu tai, kad faktas, jog abiem atvejais priimti teismo sprendimai yra visuotinai privalomi, nepaaiškina, kaip jie sąveikauja su nesuderinamais žemesnės galios teisės aktais.

92.      Skirtumas, kurį šiuo klausimu įvardijau šioje išvadoje, mano nuomone, turi svarbią reikšmę galimybei numatyti (remiantis vien teismo sprendimo motyvais) konkrečias situacijas, kuriose nagrinėjama ypatingoji teisių gynimo priemonė būtų taikoma, jeigu ją reikėtų taikyti priėmus aiškinamuosius prejudicinius sprendimus: taip gali būti vienais atvejais, bet nebūtinai kitais.

93.      Kitaip tariant, tokiomis aplinkybėmis taikant lygiavertiškumo principą tektų mokėti didelę kainą – sumažėtų teisinis saugumas. Iš tiesų, norint nustatyti „lemiamas“ situacijas, reikėtų atlikti atskirą tarpinę analizę (galbūt – išklausyti šalis), ar konkretus prejudicinis sprendimas in fine sukelia pasekmių, kurias galima prilyginti vieno iš atitinkamų Konstitucinio Teismo sprendimų pasekmėms.

94.      Vis dėlto, jei poreikis pradėti tokią diskusiją nebus laikomas kliūtimi „aktyvuoti“ lygiavertiškumo principą, toliau papildomai aptarsiu, kaip reikėtų apibrėžti galimų „lemiamų“ prejudicinių sprendimų kategoriją, kad ir toliau būtų užtikrintas lygiavertiškumo principo ribų ir teisinio saugumo reikalavimo laikymasis.

iii) Papildomas atitinkamos kategorijos „lemiamų“ aiškinamųjų prejudicinių sprendimų paaiškinimas

95.      Pirma, reikėtų nuspręsti, ar atitinkamos kategorijos aiškinamasis prejudicinis sprendimas leidžia daryti išvadą, kad tam tikra nacionalinės teisės nuostata turi būti panaikinta, ar leidžia (tik) atmesti tam tikrą nacionalinės teisės aiškinimą kaip nesuderinamą su Sąjungos teise.

96.      Atsakymas į šį klausimą galbūt priklauso nuo to, ar atitinkamas nacionalinis lyginamasis objektas yra Konstitucinio Teismo „paprastas sprendimas“, ar „neigiamas aiškinamasis sprendimas“. Primenu, kad iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios kategorijos sprendimais nesuderinamas žemesnės galios teisės aktas pripažįstamas negaliojančiu, o antrosios – tik atmetamas vienas iš jo aiškinimo būdų.

97.      Atrodo, kad į šį klausimą galima atsakyti paprastai: galimos prejudicinio sprendimo pasekmės niekada tiksliai neatitiks pirmosios kategorijos sprendimo pasekmių (nes Teisingumo Teismas niekada negali pripažinti nacionalinės teisės nuostatos negaliojančia)(37), tačiau gali atitikti, kaip iš esmės teigia Komisija, antrosios kategorijos sprendimus(38).

98.      Vis dėlto toks atribojimas, ko gero, ne visai įtikinamas. Pažymėtina, kad priėmus aiškinamąjį prejudicinį sprendimą nacionalinė teisė gali būti faktiškai nebetaikoma. Taigi galima teigti, kad galiausiai nėra didelio skirtumo, ar nacionalinę nuostatą pripažinti negaliojančia, ar palikti ją galioti, panaikinant realią galimybę ja reguliuoti visuomeninius santykius.

99.      Be to, nustačius (priešingai mano pagrindiniam siūlymui pirmesnėje šios išvados dalyje), kad tiesioginių teisinių pasekmių (nacionalinei teisei), kaip tiesioginio prejudicinio sprendimo rezultato, nebuvimas netrukdo taikyti lygiavertiškumo principo, tą patį galbūt reikėtų pasakyti ir apie skirtumą tarp (tiesioginio) nacionalinės teisės pripažinimo negaliojančia ir šios teisės panaikinimo (dėl kurio, beje, nacionalinės teisės aktų leidėjas vėliau gali ją faktiškai panaikinti).

100. Galiausiai taip pat reikėtų priminti, kad, siekiant taikyti lygiavertiškumo principą, lyginant atitinkamas teisių gynimo priemones ar sprendimus patikrinama, ar šios priemonės arba sprendimai yra panašūs. Tam, kad būtų galima taikyti lygiavertiškumo principą, jie iš tiesų neturi būti vienodi.

101. Vis dėlto, nors toks požiūris neatrodo problemiškas kalbant apie įprastas teisių gynimo priemones, manau, kad, kalbant apie ypatingąsias teisių gynimo priemones, jis turėtų būti vertinamas santūriau dėl to, kad tokios priemonės turi įtakos tokiems pagrindiniams principams, kaip res judicata galios ir teisinio saugumo principai.

102. Taigi, mano nuomone, turėtų būti svarbus skirtumas, susijęs su konkrečiomis teisinėmis pasekmėmis aptariamai žemesnės galios teisės normai, o tai reiškia, kad šiomis konkrečiomis aplinkybėmis atitinkamas nacionalinis lyginamasis kriterijus turėtų būti tik „neigiamas aiškinamasis sprendimas“, o ne „paprastas sprendimas“.

103. Be to, dėl tų pačių priežasčių turėtų būti lyginami tik tie prejudiciniai sprendimai, dėl kurių tampa negalimas tam tikras nacionalinės teisės aiškinimas, bet dėl kurių nekyla pareigos jos netaikyti. Iš tiesų tai būtų kitos, labiau invazinės teisinės pasekmės, kurių, regis, nesukelia „neigiamas aiškinamasis sprendimas“.

104. Antra, mano nuomone, į atitinkamą prejudicinių sprendimų kategoriją galėtų būti įtraukti tik tie sprendimai, kurie susiję su lygiai tais pačiais teisės aktais kaip ir sprendimai, kuriais remtasi priimant galutinį sprendimą, kurį prašoma panaikinti. Bet koks platesnis atitinkamo lyginamojo objekto apibrėžimas peržengtų atitinkamos kategorijos Konstitucinio Teismo sprendimų ribas (ir šiuo klausimu taip pat turėtų neigiamą poveikį teisinio saugumo reikalavimui).

105. Iš tiesų atrodo, kad šie teismo sprendimai susiję su konkrečiu teisės aktu arba nacionalinės teisės nuostata. Kaip suprantu, negalima sėkmingai pateikti prašymo taikyti nagrinėjamą ypatingąją teisių gynimo priemonę pagal analogiją, t. y. remiantis tariamu negaliojimu arba tariamai nesuderinamu nacionalinės nuostatos, kuri skiriasi nuo Konstitucinio Teismo faktiškai nagrinėtos nuostatos, nors ir yra panaši į ją, aiškinimu.

106. Trečia, atsižvelgiant į tai, kad pati „aiškinamųjų sprendimų“ paskirtis yra išreikšti poziciją, ar tam tikras nacionalinės teisės aiškinimas yra suderinamas su aukštesnės galios teisės aktu, suprantu, kad atsakymas į šį klausimą matyti iš jų rezoliucinės dalies, kaip Lenkijos vyriausybė iš esmės paaiškino per teismo posėdį.

107. Nors laikantis lygiavertiškumo principo (ir vėlgi teisinio saugumo reikalavimo) reikėtų vienodai apibrėžti atitinkamą aiškinamųjų prejudicinių sprendimų kategoriją, toks apibrėžimas galėtų lemti nepagrįstus rezultatus, atsižvelgiant į logiką, kuria grindžiami šie sprendimai.

108. Nors tam tikrais atvejais Teisingumo Teismas gali pateikti atitinkamą pastabą sprendimo rezoliucinėje dalyje, kitais atvejais tokia pastaba gali išplaukti iš jo motyvuojamosios dalies. Tai rodo, kad pagrindinė šių sprendimų paskirtis – pateikti Sąjungos teisės išaiškinimą, o tai, į ką konkrečiai juose koncentruojamasi, priklauso nuo to, kaip suformuluoti klausimai, taip pat nuo konkrečių nacionalinio teisinio ir faktinio konteksto aspektų.

109. Be to, reikėtų pabrėžti, kad sąlygos, kuriomis galima pasiekti, kad galutinis teismo sprendimas būtų panaikintas, apima esminį terminų aspektą. Šiuo tikslu pagal teisinio saugumo principą būtina aiškiai nustatyti momentą, nuo kada jie pradedami skaičiuoti. Šioje byloje tas momentas, atrodo, yra atitinkamo Konstitucinio Teismo sprendimo paskelbimas. Vis dėlto prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, regis, mano galintis remtis bet kuriuo iš trijų skirtingų prejudicinių sprendimų, kad galbūt patenkintų jam pateiktą prašymą atnaujinti procesą. Vien toks požiūris, mano nuomone, atskleidžia sunkumus, kylančius integruojant prejudicinių sprendimų logiką į nagrinėjamos ypatingosios teisių gynimo priemonės mechanizmą.

iv)    Kuris šiai bylai svarbios Teisingumo Teismo jurisprudencijos aspektas yra lemiamas vertinant taikytinus terminus?

110. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodė tris aiškinamuosius prejudicinius sprendimus (Profi Credit Polska I, Profi Credit Polska II ir Kancelaria Medius), iš kurių, jo nuomone, matyti, kad teismo sprendimas už akių buvo priimtas pažeidžiant nacionalinės teisės normas, kuriomis į nacionalinę teisę perkelti Direktyvos 93/13 6 ir 7 straipsniai. Priminsiu, jog šis nurodomas pažeidimas pasireiškė tuo, kad apylinkės teismas šį sprendimą priėmė nepatikrinęs ginčijamų sutarčių sąlygų galimo nesąžiningumo ir, neturėdamas šių sąlygų, nepaprašė jų pateikti.

111. Nors neabejotinai sutinku su prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiu teismu, kad ši jurisprudencija yra svarbi vertinant sąlygas, kuriomis buvo priimtas teismo sprendimas už akių, ir gali lemti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo siūlomą išvadą(39), manau, kad tik vienas iš šių sprendimų (Kancelaria Medius) iš tikrųjų atitinka parametrus, kuriuos papildomai pasiūliau pirmesnėje šios išvados dalyje. Vis dėlto šis prejudicinis sprendimas nėra pirmas, kuris galbūt leidžia daryti panašias išvadas.

112. Reikia paaiškinti, jog Sprendime Kancelaria Medius Teisingumo Teismas aiškino konkrečias Direktyvos 93/13 nuostatas kaip draudžiančias tokį nacionalinės teisės aiškinimą(40), kuris, kaip nurodo Komisija, atrodo toks pat kaip ir nagrinėjamasis pagrindinėje byloje(41). Be to, šis teiginys pateiktas sprendimo rezoliucinėje dalyje (ir nors joje nesuderinami teisės aktai konkrečiai neįvardyti, jie nurodyti kitose Teisingumo Teismo sprendimo dalyse).

113. Tiksliau, iš to sprendimo matyti, kad tuo atveju, kai nacionalinis teismas abejoja dėl nesąžiningo sutarties sąlygų pobūdžio ir neturi dokumento, kuriame jos užfiksuotos, jis turi turėti galimybę prašyti jį pateikti (patikrinti šias sąlygas)(42).

114. Nors atrodo, kad ši išvada gana gerai atitinka pagrindinėje byloje susiklosčiusią situaciją, tas sprendimas faktiškai grindžiamas ankstesne jurisprudencija, įskaitant (be kita ko) kitus du prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nurodytus sprendimus.

115. Pirma, Sprendime Profi Credit Polska I Teisingumo Teismas padarė išvadą, kad pagal Direktyvą 93/13 draudžiamos nacionalinės teisės normos, pagal kurias nacionalinis teismas negali ex officio patikrinti galimo vartojimo sutarties sąlygų nesąžiningumo, jei, trumpai tariant, išsamios naudojimosi teise pateikti prieštaravimą dėl mokėjimo įsakymo taisyklės yra pernelyg griežtos. Nagrinėjamoje byloje dėl itin griežto taikytinų taisyklių pobūdžio Teisingumo Teismas padarė išvadą, kad taip iš tiesų yra(43).

116. Šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad nors pagrindinė byla nėra susijusi su mokėjimo įsakymu (taigi ir su tais pačiais nacionalinės teisės aktais), aptariamo teismo sprendimo už akių apskundimo sąlygos yra vienodai griežtos.

117. Antra, Sprendime Profi Credit Polska II Teisingumo Teismas konkrečiai aptarė pasekmes, kylančias dėl to, kad nacionalinis teismas negali atlikti kontrolės ex officio, ir aiškiai nurodė, kad nacionalinis teismas, turintis abejonių dėl nesąžiningo sutarties sąlygų pobūdžio, gali prašyti pateikti atitinkamus dokumentus(44).

118. Trečia, privalomas tokio aktyvaus vaidmens pobūdis, mano nuomone, buvo nurodytas Sprendime Lintner (priimtame prieš priimant Sprendimą Kancelaria Medius)(45).

119. Įvertinus šiuos jurisprudencijos aspektus, kyla klausimas, į kurį Teisingumo Teismo sprendimą reikėtų atsižvelgti siekiant nustatyti, ar buvo laikytasi prašymo atnaujinti procesą pateikimo termino.

120. Šiuo etapu, mano nuomone, būtų naudinga priminti, kad Komisija šioje byloje pritarė „neigiamo aiškinamojo sprendimo“ ir aiškinamojo prejudicinio sprendimo lygiavertiškumui. Vis dėlto ji taip pat pridūrė, kad taip turėtų būti tik tuo atveju, jei išvada dėl nacionalinės teisės nesuderinamumo yra aiški.

121. Toks aiškumo reikalavimas, ko gero, labiausiai sietinas su Sprendimu Kancelaria Medius. Vis dėlto, kaip ką tik paaiškinau, šis sprendimas (beje, priimtas be generalinio advokato išvados)(46), tikrai nėra pirmas, kuriame nagrinėjamas pagrindinėje byloje kilęs bendras klausimas.

122. Pažymėtina, kad pagal byloje esančią informaciją prašymas dėl proceso atnaujinimo turi būti pateiktas per tris mėnesius nuo atitinkamo Konstitucinio Teismo sprendimo paskelbimo(47).

123. Iš prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pateiktos informacijos darau išvadą, kad FY pateikė prašymą praėjus maždaug devyniems mėnesiams nuo Sprendimo Profi Credit Polska I paskelbimo, todėl jos prašymas galėjo būti pateiktas pavėlavus šešis mėnesius, tačiau tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas. Galbūt dėl šios priežasties prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas svarsto galimybę nustatyti tariamą sprendimo už akių trūkumą taip pat remiantis vėlesniais sprendimais Profi Credit Polska II arba Kancelaria Medius (priimtais atitinkamai praėjus maždaug 4 ir 12 mėnesių nuo FY prašymo pateikimo).

124. Turiu pasakyti, kad šie svarstymai mane šiek tiek glumina, nes, mano nuomone, sunku pripažinti, kad dėl lygiavertiškumo principo gali būti pasiektas toks rezultatas, dėl kurio nagrinėjamas terminas galėtų būti pradedamas skaičiuoti su kiekvienu nauju Teisingumo Teismo prejudiciniu sprendimu, kuriame būtų papildomai paaiškinta, kokių pasekmių pagal Sąjungos teisę kyla aiškinant tam tikrą nacionalinės teisės nuostatą.

125. Reikėtų priminti, kad šioje byloje nagrinėjamo proceso atnaujinimas yra ypatingoji teisių gynimo priemonė, kuri pagal savo pobūdį yra res judicata galios principo išimtis. Taigi, siekiant laikytis teisinio saugumo principo, turi būti aiškiai apibrėžtos sąlygos, kuriomis tokia teisių gynimo priemonė gali būti taikoma, kad būtų užtikrintas nuspėjamumas, o tai apima konkretų laikotarpį, per kurį galima pasinaudoti tokia teisių gynimo priemone.

126. Taigi dėl šio reikalavimo reikia nustatyti, kuris prejudicinis sprendimas yra pirmasis, leidžiantis daryti išvadą, kad galutiniame teismo sprendime buvo remiamasi su Sąjungos teise nesuderinamu nacionalinės teisės aiškinimu. Vis dėlto ir dėl mano nurodytų priežasčių tai gali būti šiek tiek sudėtinga, jei bus siekiama tokio pat nominalaus aiškumo dėl to, kokia teisė yra nesuderinama su Sąjungos teise ir kokios yra konkrečios tokios išvados pasekmės.

127. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, į pirmąjį prejudicinį klausimą siūlau atsakyti taip, kad pagal lygiavertiškumo principą, kaip vieną iš ESS 4 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos lojalaus bendradarbiavimo pareigos apraiškų, nereikalaujama, kad, remiantis Teisingumo Teismo sprendimu, pagal SESV 267 straipsnį priimtu byloje, kurioje aiškinama Sąjungos teisės nuostata, būtų prieinama ypatinga teisių gynimo priemonė, kuri leistų atnaujinti civilinę bylą remiantis nacionalinio konstitucinio teismo sprendimu: i) kuriuo nacionalinės teisės nuostata, kuria remiamasi šioje byloje, pripažįstama nesuderinama su aukštesnės galios teisės norma, todėl negaliojančia; arba ii) kuriuo tam tikras nacionalinės teisės nuostatos, kuria remiamasi šioje byloje, aiškinimas pripažįstamas nesuderinamu su aukštesnės galios teisės norma.

3.      Sąjungos teisę (ir platesnius veiksmingumo ir lygiavertiškumo aspektus) atitinkantis aiškinimas

128. Antruoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, ar pareiga nacionalinę teisę aiškinti laikantis Sąjungos teisės reiškia, kad KPC 401 straipsnio 2 dalyje numatytas civilinės bylos atnaujinimo pagrindas turi būti aiškinamas plačiai, kad pagal įstatyme įtvirtintą sąvoką „neteisėtas galimybės imtis teisių gynimo priemonių iš šalies atėmimas“ apimtų ir nacionalinio teismo pareigos savo iniciatyva patikrinti, ar į vartojimo sutartį įtrauktos sąlygos nėra nesąžiningos, pažeidimą.

129. Siekdamas pateikti naudingą atsakymą į antrąjį prejudicinį klausimą, pirmiausia paaiškinsiu priežastis, kurios, tikėtina, paskatino jį pateikti. Šiuo tikslu būtina atidžiau išnagrinėti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pateiktą informaciją apie tai, kaip suprantama įstatyme įtvirtinta sąvoka „neteisėtas galimybės imtis teisių gynimo priemonių iš šalies atėmimas“ (a).

130. Atsižvelgdamas į antrojo klausimo formuluotę, paaiškinsiu, kad tikslus rezultatas, kurio galima pasiekti Sąjungos teisę atitinkančiu išaiškinimu, priklauso nacionalinio teismo kompetencijai (b).

131. Svarbu tai, jog tam, kad toks aiškinimo metodas apskritai būtų tinkamas, pirmiausia reikia išsiaiškinti, kokia yra tiksli Sąjungos teisės norma, kurios laikymąsi reikia užtikrinti. Šiuo klausimu atrodo, jog prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimas grindžiamas prielaida, kad pagal Sąjungos teisę valstybės narės turi numatyti ypatingąją teisių gynimo priemonę, kuri leistų ginčyti galutinį teismo sprendimą, priimtą neišnagrinėjus vartojimo sutarties sąlygų. Nesant konkrečios Sąjungos teisės taisyklės šiuo klausimu, patikrinsiu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo prielaidą, nagrinėdamas, ar tokios taisyklės buvimą galima kildinti iš lygiavertiškumo principo (c) arba iš veiksmingumo principo (d).

a)      Sąvoka „neteisėtas galimybės imtis teisių gynimo priemonių iš šalies atėmimas“

132. Iš bylos medžiagos matyti, kad situacija, kai iš šalies buvo neteisėtai atimta galimybė imtis teisių gynimo priemonių, pagal Lenkijos teisę yra atskiras pagrindas atnaujinti civilinį procesą. Šis pagrindas nurodytas KPC 401 straipsnio 2 dalyje kartu su pagrindais, susijusiais su asmeniu, kuris „neturėjo procesinio teisnumo ar veiksnumo, arba jam nebuvo tinkamai atstovaujama“.

133. Pagal KPC 401 straipsnio 2 dalies pirmo sakinio formuluotę šie pagrindai susiję su proceso negaliojimu, taigi, kaip suprantu, su tam tikrais procesiniais trūkumais, dėl kurių įsiteisėjusiu teismo sprendimu užbaigtas procesas tapo neteisėtas(48). Atsižvelgiant į tai, procesinių trūkumų, dėl kurių procesas gali būti atnaujintas, sąrašas, kaip numatyta KPC 401 straipsnio 2 dalyje, yra palyginti trumpas, o tai, matyt, lemia išimtinis ypatingųjų teisių gynimo priemonių pobūdis apskritai(49).

134. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas paaiškina, kad konkretus neteisėto galimybės imtis teisių gynimo priemonių atėmimo atvejis apima situaciją, kai šalis negalėjo dalyvauti konkrečiame procese arba didelėje jo dalyje dėl teismo arba priešingos šalies padaryto procesinių taisyklių pažeidimo.

135. Lenkijos vyriausybė teismo posėdyje taip pat paaiškino, kad galimybės imtis teisių gynimo priemonių paprastai neteisėtai atimamos tada, kai atsakovui nebuvo tinkamai pranešta apie jam iškeltą bylą.

136. Vis dėlto prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas taip pat paaiškina, kad šią sąvoką Aukščiausiasis Teismas taikė tais atvejais, kai proceso atnaujinimo buvo prašoma remiantis (vėlesniu ir pagal faktines aplinkybes susijusiu) EŽTT sprendimu, kuriame konstatuota, kad buvo pažeista teisė į teisingą bylos nagrinėjimą, garantuojama EŽTK 6 straipsnio 1 dalyje(50).

137. Kadangi nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą daugiau informacijos nėra, o prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi tai patikrinti, suprantu, kad tokia išvada buvo padaryta dėl to, kad nacionalinis teismas nemotyvavo, kodėl atmetė šalies prašymą dėl teisinės pagalbos, susijusį su kasacinio skundo pateikimu (šiuo tikslu teisinis atstovavimas buvo privalomas). Be to, suprantu, kad aptariama situacija buvo laikoma trukdančia kasatoriui pasinaudoti šia procesine teisių gynimo priemone.

138. Atrodo, kad šis nacionalinės jurisprudencijos elementas paskatino prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusį teismą paklausti, ar nagrinėjamas proceso atnaujinimo pagrindas turėtų būti aiškinamas (taip pat) plačiai, kad apimtų nacionalinio teismo neveikimą, kai jis, pažeisdamas Teisingumo Teismo jurisprudencijoje nurodytus reikalavimus, savo iniciatyva neišnagrinėjo į vartojimo sutartį įtrauktų sąlygų teisėtumo. Būtent šiomis aplinkybėmis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, ar toks aiškinimas galėtų būti privalomas pagal principą, pagal kurį nacionalinė teisė turi būti aiškinama laikantis Sąjungos teisės. Prie šio klausimo dabar ir pereisiu.

b)      Pareiga pateikti Sąjungos teisę atitinkantį nacionalinės teisės aiškinimą ir Teisingumo Teismo jurisdikcijos ribos

139. Pagal suformuotą jurisprudenciją nacionaliniai teismai turi „kiek įmanoma aiškinti nacionalinės teisės nuostatas taip, kad jos prisidėtų prie Sąjungos teisės įgyvendinimo“(51). Nors šiuo tikslu nacionaliniai teismai, trumpai tariant, turi naudoti visas galimas priemones, numatytas konkrečioje teisės sistemoje šiam tikslui pasiekti, šis metodas negali būti pagrindas nacionalinę teisę aiškinti contra legem(52).

140. Iš šio aprašymo matyti, kad nors Sąjungos teisę atitinkančio aiškinimo metodu siekiama užtikrinti visišką Sąjungos teisės veiksmingumą(53), jo taikymas ir jo ribų nustatymas neišvengiamai paliekamas nacionalinių teismų kompetencijai, remiantis gairėmis, kurias Teisingumo Teismas gali pateikti, jei įmanoma, remdamasis byloje esančia informacija(54).

141. Iš tiesų, atsižvelgiant į Teisingumo Teismo ir nacionalinių teismų funkcijų atskyrimą pagal SESV 267 straipsnyje numatytą procedūrą, nacionalinės teisės aiškinimas priklauso išimtinei nacionalinių teismų jurisdikcijai(55). Vadinasi, Teisingumo Teismas negali oficialiai konstatuoti, ar tam tikras aiškinimo rezultatas nacionaliniu lygmeniu yra privalomas pagal Sąjungos teisę atitinkančio aiškinimo principą, nes tai, ar taip gali būti pasiekta atitiktis Sąjungos teisei, priklauso nuo nagrinėjamos nacionalinės nuostatos taikymo srities ir jos „aiškinimo lankstumo“.

142. Vis dėlto, siekiant padėti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui, ne tik dėl Sąjungos teisę atitinkančio aiškinimo principo svarbos, Sąjungos teisės lygmeniu būtina nustatyti tikslią „teisėtumo priemonę“, kuria turi būti užtikrinta tokia atitiktis.

143. Šiuo požiūriu antrasis prejudicinis klausimas, atrodo, grindžiamas prielaida, kad pagal Sąjungos teisę, konkrečiai – Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalį ir 7 straipsnio 1 dalį, reikalaujama galimybės atnaujinti civilinę bylą, užbaigtą įsiteisėjusiu teismo sprendimu, siekiant ištaisyti nurodomą nacionalinio teismo neveikimą, kai jis nepatikrino vartojimo sutarties sąlygų teisėtumo. Kadangi taikytinoje nacionalinėje teisėje, atrodo, nėra aiškaus teisinio pagrindo atnaujinti civilinį procesą, kuris atitiktų tokį scenarijų, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas svarsto galimybę KPC 401 straipsnio 2 dalį aiškinti plačiai, kad jis apimtų tokį pagrindą.

144. Atsižvelgdamas į Lenkijos vyriausybės ir Komisijos iš esmės išsakytas pozicijas, pažymiu, kad civilinio proceso atnaujinimas siekiant ištaisyti pasekmes, kilusias dėl to, kad nacionalinis teismas savo iniciatyva neperžiūrėjo vartojimo sutarties sąlygų, neabejotinai padidintų vartotojų apsaugos veiksmingumą. Vis dėlto Teisingumo Teismas nuosekliai pabrėžia, kad pagal procesinės autonomijos principą būtent valstybės narės nustato vidaus procedūras, skirtas sutarties sąlygos nesąžiningumo faktui ištirti, laikydamosi lygiavertiškumo ir veiksmingumo principų(56).

145. Taigi, šiuo klausimu nesant aiškios nuostatos Sąjungos teisėje, daugiau nieko nepatikrinus, negalima daryti prielaidos, kad, nacionaliniam teismui neįvykdžius vieno iš Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalyje ir 7 straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų byloje, užbaigtoje įsiteisėjusiu teismo sprendimu, savaime darytina išvada, kad valstybės narės turi numatyti ypatingąją teisių gynimo priemonę, kad būtų galima panaikinti tokį įsiteisėjusį teismo sprendimą.

146. Tokią pareigą, mano nuomone, būtų galima nustatyti tik dėl lygiavertiškumo principo arba remiantis argumentais, susijusiais su teisių, kylančių iš Sąjungos teisės, veiksmingumu. Šiuos aspektus paeiliui nagrinėsiu dviejose tolesnėse šios išvados dalyse.

c)      Lygiavertiškumo principo aspektai

147. Kaip jau priminta šios išvados 43 punkte, pagal lygiavertiškumo principą valstybėms narėms draudžiama nustatyti mažiau palankias procedūrines taisykles ieškiniams, susijusiems su Sąjungos teisės pažeidimu, palyginti su taisyklėmis, taikomomis panašiems ieškiniams dėl nacionalinės teisės pažeidimo.

148. Šiomis aplinkybėmis, ir kaip primena Komisija, Teisingumo Teismas yra ne kartą išaiškinęs, kad Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalis (kurioje iš esmės reikalaujama, kad nesąžiningos sąlygos nebūtų privalomos vartotojams) yra „lygiaver[tė] nacionalinėms normoms, kurios vidaus teisės sistemoje priskiriamos imperatyvių normų kategorijai“(57). Teisingumo Teismas taip pat pažymėjo (vartotojų bylose, taip pat apskritai), kad „nacionalinėje teisėje įtvirtintos sąlygos, kad būtų galima savo iniciatyva nurodyti [Sąjungos] teisės taisyklę, [neturi būti] mažiau palankios nei tos, kurios reglamentuoja tos pačios kategorijos vidaus teisės normų taikymą savo iniciatyva“(58).

149. Taigi, jei būtų nustatyta, kad civilinės bylos atnaujinimo pagrindas, grindžiamas galimybės imtis teisių gynimo priemonių iš šalies atėmimu, nacionalinėje teisėje taikomas taip, kad jis apima nacionalinių teismų neveikimą, kai jie savo iniciatyva nekelia viešosios tvarkos klausimų, tuomet būtų taikomas lygiavertiškumo principas, kad šis pagrindas apimtų pagrindinėje byloje susiklosčiusią situaciją(59).

150. Atsižvelgdamas į tai, noriu pabrėžti, jog iš byloje esančios informacijos nematyti, kad iš tikrųjų buvo taikomas ką tik nurodytas KPC 401 straipsnio 2 dalies aiškinimas. Todėl galimas poreikis tokiomis aplinkybėmis taikyti lygiavertiškumo principą išlieka hipotetinė situacija, kurią turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

d)      Vartotojų teisės nebūti saistomiems nesąžiningų sutarties sąlygų apsaugos veiksmingumas

151. Remiantis prielaida, kurią suponuoja prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimas, kaip paaiškinta šios išvados 143 punkte, nėra aišku, ar siekiant teisių, kurias vartotojai įgyja pagal Sąjungos teisę ir konkrečiai pagal Direktyvą 93/13, veiksmingumo reikia, kad būtų galima pasinaudoti ypatinga teisių gynimo priemone, kai teigiama, kad šios teisės nebuvo tinkamai apsaugotos. Tai apima atvejus, svarbius būtent šiai bylai, kai tvirtinama, kad nacionalinis teismas savo iniciatyva nepatikrino vartojimo sutarties sąlygų galimo nesąžiningumo.

152. Mano nuomone, visai nenuostabu, kad toks klausimas keliamas atsižvelgiant į gana plačią vartotojų teisių apsaugą, iki šiol užtikrinamą Teisingumo Teismo jurisprudencijoje pagal Sąjungos teisę, ypač Direktyvą 93/13.

153. Dabar jau suformuotoje jurisprudencijoje Teisingumo Teismas yra išaiškinęs, kad iš minėtos direktyvos kyla nacionalinių teismų pareiga savo iniciatyva tikrinti, ar vartojimo sutarčių sąlygos yra nesąžiningos. Nesant poreikio išsamiai analizuoti šią jurisprudenciją(60), Teisingumo Teismas pirmiausia patvirtino, kad ši pareiga priklauso nuo to, ar nacionalinis teismas turi galimybę remtis „šiuo tikslu reikalingo[mis] teisinė[mis] ir faktinė[mis] aplinkybė[mis]“(61). Be to, vėlesniuose sprendimuose jis patvirtino, kad tais atvejais, kai nacionalinis teismas neturi galimybės remtis tokia bylai reikšminga informacija (tačiau abejoja dėl ginčijamų sąlygų sąžiningumo), jis turi turėti galimybę prašyti ją pateikti(62).

154. Atitinkami nacionalinių teismų pareigos laikytis tokio iniciatyvaus požiūrio aspektai buvo laipsniškai kildinami iš Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalies ir 7 straipsnio 1 dalies, kuriose iš valstybių narių iš esmės reikalaujama užtikrinti, kad nesąžiningos sąlygos nebūtų privalomos vartotojams, ir numatyti „tinkamas ir veiksmingas priemones“, užkertančias kelią tolesniam tokių sąlygų naudojimui.

155. Nekyla abejonių, kad dėl nacionaliniams teismams nustatytų pareigų kai kuriose teisės sistemose teko gerokai pakoreguoti teisėjo vaidmenį, nes paprastai tikimasi, kad civiliniame procese jis vadovausis faktiniais šalių teiginiais. Be to, neabejotina, kad šiuo metu reikalaujamas apsaugos lygis gali skirtis nuo reikalavimų kitose Sąjungos teisės srityse, kuriose privatūs subjektai taip pat gali atsidurti pažeidžiamose situacijose(63).

156. Šie specifiniai, o kai kuriais atvejais ir naujai nustatyti, reikalavimai nacionaliniams teismams vartotojų apsaugos srityje dabar atrodo gana gerai žinomi ir integruoti.

157. Taigi, nors iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos aišku, kad į vartojimo sutartį įtrauktų sąlygų peržiūra ex officio iš esmės turi būti atliekama tam tikru proceso etapu, manau, kad tokios peržiūros nebuvimo pasekmės galutiniam (įsiteisėjusiam) teismo sprendimui yra nevienareikšmės. Visų pirma, nors tokios peržiūros nebuvimas tam tikrais atvejais gali užkirsti kelią res judicata galiai, mano nuomone, tai nereiškia, kad į šią galią gali tekti visada neatsižvelgti, kai neatlikta vartotojo sutarties sąlygų peržiūra (i). Be to, manau, kad griežtos sąlygos, kuriomis galėjo būti ginčijamas pagrindinėje byloje nagrinėjamas teismo sprendimas už akių, reiškia, kad nukentėjęs vartotojas turi turėti galimybę pasinaudoti teisių gynimo priemone, kad ištaisytų susidariusią padėtį. Ši teisių gynimo priemonė gali būti proceso atnaujinimas, jei toks rezultatas gali būti pasiektas Sąjungos teisę atitinkančiu aiškinimu, tačiau jis nebūtinai turi būti pasiektas būtent tokia forma (ii).

i)       Veiksmingumo ir nacionalinio „res judicata“ poveikio aspektai

158. Remiantis tuo, ką jau minėjau šioje išvadoje, Sąjungos teisės pozicija dėl nacionalinio res judicata poveikio yra tokia, kad nėra bendros pareigos, pagal kurią būtų reikalaujama galimybės ginčyti įsiteisėjusius teismų sprendimus, kuriais pažeidžiama Sąjungos teisė, visų pirma nustatant specifinę teisių gynimo priemonę(64).

159. Vis dėlto tiesa, kad keliose bylose Teisingumo Teismas padarė priešingą išvadą, remdamasis veiksmingumo, kurį reikia užtikrinti tam tikroms Sąjungos teisės normoms, argumentais.

160. Pirmiausia taip buvo tuo atveju, kai galutiniu nacionalinio teismo sprendimu, kuriuo pažeista Sąjungos teisė, buvo užkirstas kelias susigrąžinti neteisėtai suteiktą valstybės pagalbą, o tai turėjo neigiamos įtakos Sąjungos ir valstybių narių kompetencijos pasidalijimui šioje srityje(65).

161. Antra, tokia išvada buvo padaryta ir tais atvejais, kai nacionalinis res judicata poveikis buvo apibrėžtas taip plačiai, kad kitose panašiose bylose tapo struktūriškai neįmanoma pasiekti Sąjungos teisę atitinkančių rezultatų. Tokią išvadą Teisingumo Teismas padarė bylose, susijusiose su PVM ir vėlgi su valstybės pagalba(66).

162. Nė viena iš šių dviejų kategorijų (vertinant jas pagal apimamą sritį ar, dar svarbiau, pagal kilusius struktūrinius sunkumus) neatrodo svarbi pagrindinėje byloje.

163. Trečia, Teisingumo Teismas gana griežtai vertino nacionalinį res judicata poveikį vartotojų apsaugos srityje. Kalbant konkrečiau, jis aiškiai nurodė, kad, siekiant užtikrinti veiksmingą vartotojų teisės nebūti saistomiems sutarčių sąlygų, kurios pagal Direktyvą 93/13 laikomos nesąžiningomis, apsaugą, į nacionalinę res judicata galią neturi būti atsižvelgiama nei įprasto proceso apeliacinės bylos nagrinėjimo etapu, nei vykdymo procese.

164. Dėl pirmojo aspekto Teisingumo Teismas Sprendime Unicaja Banco(67) įpareigojo neatsižvelgti į pirmosios instancijos teismo sprendimo galutinį pobūdį, kai šiuo sprendimu vartotojui buvo iš esmės užkirstas kelias susigrąžinti dalį specialistui sumokėtos sumos, remiantis nesąžininga pripažinta „apatinės ribos sąlyga“. Iš tiesų, nors šiuo pirmosios instancijos teismo sprendimu buvo nurodyta grąžinti pagal tokią sąlygą sumokėtas sumas, jame, remiantis (tuometine) nacionalinio aukščiausiojo teismo praktika, tokiai restitucinei prievolei buvo nustatytas laiko apribojimas(68).

165. Vėliau Teisingumo Teismas nusprendė, kad toks laiko apribojimas prieštarauja Direktyvai 93/13(69). Vis dėlto šis sprendimas buvo priimtas jau pasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminams toje byloje, kai apeliacinį skundą pateikė tik suinteresuotas bankas (ginčydamas pirmosios instancijos teismo sprendimą priteisti iš jo visas bylinėjimosi išlaidas). Šis apeliacinis skundas buvo patenkintas. Atsakydamas į Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas, Ispanija) pateiktą klausimą Teisingumo Teismas išaiškino, kad apeliacinės instancijos teismas iš tiesų turėjo panaikinti res judicata galią įgijusio pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį ir savo iniciatyva iškelti laiko apribojimo nesąžiningumo klausimą, nors, viena vertus, ši pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis nebuvo ginčijama ir, kita vertus, susidariusi situacija pablogino banko, kuris pateikė apeliacinį skundą, siekdamas užginčyti kitą pirmosios instancijos teismo sprendimo aspektą, teisinę padėtį.

166. Dėl antrojo aspekto, minėto šios išvados 164 punkte, pažymėtina, kad Teisingumo Teismas pareikalavo panaikinti teismo sprendimų, priimtų bylose dėl mokėjimo įsakymo arba išieškojimo iš hipoteka įkeisto turto procedūros, res judicata galią.

167. Kalbant konkrečiau, Sprendime Finanmadrid EFC Teisingumo Teismas pareikalavo panaikinti res judicata galią mokėjimo įsakymo procedūros vykdymo etapu, nurodęs, kad nacionalinis teismas turi savo iniciatyva įvertinti, ar pagrindinės sutarties sąlyga yra nesąžininga, kai pagal nacionalinę teisę šis teismas tokių įgaliojimų neturėjo ir sutarties sąlygos nebuvo peržiūrėtos ankstesniais proceso etapais(70).

168. Be to, Sprendime Banco Primus Teisingumo Teismas šį požiūrį taikė tiems atvejams, kai hipotekos priverstinio išieškojimo byloje kontrolė buvo atlikta, tačiau buvo apsiribota tik tam tikromis pagrindinės sutarties sąlygomis. Teisingumo Teismas iš esmės padarė išvadą, kad pagal Direktyvą 93/13 vartotojams teiktina apsauga būtų „neišsami ir nepakankama“, jei hipotekos teismui būtų užkirstas kelias savo iniciatyva nagrinėti kitų nepatikrintų sąlygų nesąžiningumą(71).

169. Sprendime Ibercaja Banco(72) panašiai ir iš principo buvo reikalaujama per išieškojimo iš hipoteka įkeisto turto procedūrą neatsižvelgti į nacionalinį res judicata poveikį, kai nacionalinis teismas išnagrinėjo ginčijamas sutarties sąlygas, tačiau galutiniame sprendime tai nebuvo aiškiai nurodyta. Teisingumo Teismas pabrėžė, kad tokiomis aplinkybėmis vartotojas nebuvo informuotas apie šią atliktą kontrolę ir jam nebuvo net glaustai nurodyti motyvai, dėl kurių teismas nusprendė, kad nagrinėjamos sąlygos nėra nesąžiningos, o tai sutrukdė šiam vartotojui priimti informacija pagrįstą sprendimą dėl to, ar reikėjo apskųsti šį sprendimą(73).

170. Prima facie iš šios jurisprudencijos galima daryti išvadą, kad teismo sprendimo res judicata galios bet kuriuo nagrinėjamu atveju nereikėtų tikrinti vartotojams suteikiamos apsaugos veiksmingumo požiūriu tik tada, kai šis sprendimas buvo priimtas išnagrinėjus atitinkamas sutarties sąlygas (ir tik tada, kai aiškiai nurodomas tokio nagrinėjimo rezultatas)(74).

171. Vis dėlto, mano nuomone, tokia bendra išvada nėra visiškai teisinga.

172. Pirma, pažymėtina, kad dėl tokios išvados abu šioje byloje keliami klausimai iš karto taptų neaktualūs, nes logiška jos pasekmė būtų ta, kad res judicata galios sukeliami teisiniai padariniai paprasčiausiai bus netaikomi: nepaisant to, kad teismo sprendimas, priimtas neišnagrinėjus pagrindinių sutartinių santykių, formaliai tapo galutinis, jis negali užkirsti kelio tam tikros formos pakartotiniam bylinėjimuisi. Dėl šios priežasties nekiltų poreikio svarstyti klausimo dėl ypatingųjų teisių gynimo priemonių, nes, kaip jau paaiškinau, tai yra išimtinės priemonės, leidžiančios pakeisti įsiteisėjusį teismo sprendimą.

173. Antra, ir tai yra dar svarbiau, mano nuomone, sunku numatyti platesnes tokio Teisingumo Teismo jurisprudencijos aiškinimo pasekmes, ypač atsižvelgiant į jo jurisprudenciją, susijusią su vartotojo pareikšto ieškinio dėl nepagrįsto praturtėjimo senatimi(75).

174. Trečia, ir tai vienodai svarbu, pirma aptarta jurisprudencija turi būti aiškinama atsižvelgiant į ankstesnę Teisingumo Teismo jurisprudenciją, susijusią su „visišku vartotojo neveiklumu“(76), kurios nuolatinę svarbą Teisingumo Teismas neseniai patvirtino.

175. Reikėtų paaiškinti, jog Teisingumo Teismas ankstesniame Sprendime Asturcom Telecomunicaciones pažymėjo, kad pagal veiksmingumo principą nacionaliniam teismui, nagrinėjančiam ieškinį dėl arbitražo sprendimo (priimto nedalyvaujant vartotojui) vykdymo, nenustatoma pareigos savo iniciatyva vertinti, ar vartojimo sutartyje nustatyta arbitražinė išlyga yra nesąžininga, jei vartotojas nesiekė panaikinti šio sprendimo ir jei šiuo tikslu nustatytas taikytinas dviejų mėnesių terminas negali būti laikomas probleminiu(77).

176. Teisingumo Teismas rėmėsi šia ankstesne jurisprudencija neseniai priimtame, šioje išvadoje jau aptartame Sprendime Unicaja Banco, siekdamas patvirtinti, kad faktinės aplinkybės, kuriomis remiantis buvo priimtas šis sprendimas, nebuvo susijusios su visišku vartotojo neveikimu: nors jis neginčijo pagrindinėje byloje aptariamo pirmosios instancijos teismo sprendimo, taip buvo todėl, kad Teisingumo Teismo sprendimas Gutierrez Naranjo, kuriuo pripažinta, kad nacionalinė jurisprudencija, kuria buvo grindžiamas tas pirmosios instancijos teismo sprendimas, nesuderinama su Direktyva 93/13, buvo priimtas tik pasibaigus apeliacinio skundo padavimo toje byloje terminams(78).

177. Atsižvelgdamas į tai manau, kad galimai neišnagrinėjus vartojimo sutarties sąlygų nesąžiningumo reali res judicata galia vis dėlto gali išlikti, visų pirma jeigu vartotojas nedalyvavo nė vienu bylos nagrinėjimo etapu.

178. Taigi reikia išnagrinėti, ar tokia situacija susiklostė pagrindinėje byloje nagrinėjamomis aplinkybėmis.

179. Iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad FY nedalyvavo procese, kuriame priimtas teismo sprendimas už akių, ir nesiekė apskųsti šio sprendimo (nors apie šį sprendimą jai buvo tinkamai pranešta). Vertinant pagal pirma nurodytą Teisingumo Teismo jurisprudenciją, šios aplinkybės prima facie rodo jos pasyvumą.

180. Vis dėlto konkreti FY situacija turi būti vertinama atsižvelgiant į bendrą nagrinėjamų taikytinų nacionalinių proceso taisyklių kontekstą.

181. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi tai patikrinti, tačiau atrodo, kad procesinės taisyklės, taikomos sprendimui už akių, neleido atitinkamam pirmosios instancijos teismui peržiūrėti aptariamų sutarties sąlygų, nes tas teismas turėjo pasikliauti faktiniais ieškovo teiginiais(79).

182. Mano nuomone, iš Sprendimo Profi Credit Polska I matyti, kad toks procedūrinis sprendimas savaime nėra nesuderinamas su Direktyvos 93/13 reikalavimais, jeigu ši kontrolė gali būti atliekama antrąja instancija ir jeigu apeliacinio skundo sąlygos apibrėžtos taip, kad vartotojui nebūtų pernelyg sunku ar neįmanoma veiksmingai jį pateikti.

183. Šiuo klausimu iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad teismo sprendimas už akių tapo iš karto vykdytinas ir kad jį buvo galima apskųsti per dvi savaites, o FY turėjo pateikti pagrindus ir įrodymus, kuriais nori remtis.

184. Kaip pažymi ir prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, ir Komisija, šios sąlygos atrodo gana panašios į tas, kurias Teisingumo Teismas Sprendime Profi Credit Polska I(80) pripažino pernelyg griežtomis. Manau, jog kartu su aplinkybe, kad pirmosios instancijos teisme nebuvo išnagrinėtas galimas sąlygų nesąžiningumas, tokios sąlygos iš tiesų gali lemti panašią išvadą, t. y. kad jomis neleidžiama užtikrinti iš Direktyvos 93/13 kylančių vartotojo teisių paisymo. Atsižvelgiant į tai, šioje byloje pateikti klausimai nėra susiję su šiuo konkrečiu aspektu, todėl prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui reikia patikrinti, ar šis taikytinų proceso taisyklių apibūdinimas yra teisingas.

185. Jei būtų patvirtintas pernelyg griežtas jų pobūdis, mano nuomone, tai reikštų, kad negalima laikyti, jog FY nesiėmė visiškai jokių veiksmų.

186. Tokiu atveju laikausi nuomonės, kad dėl vartotojų teisės nebūti saistomiems nesąžiningų sutarties sąlygų veiksmingumo FY turi būti suteikta teisių gynimo priemonė.

187. Vis dėlto nemanau, kad ši teisių gynimo priemonė būtinai turi būti proceso atnaujinimas. Šį klausimą aptarsiu kitoje šios išvados dalyje.

ii)    Galimi teisių gynimo būdai, skirti vartotojo teisei nebūti saistomam tariamai nesąžiningos sutarties sąlygos atkurti

188. Pirmiausia pažymėtina, kad jau priminiau, jog nacionalinio teismo pareiga tikrinti sutarties sąlygų, turinčių neigiamos įtakos vartotojams, teisėtumą gali būti taikoma ir vykdymo procese(81). Šiuo klausimu iš byloje turimos informacijos neaišku, ar vykdymo procedūra buvo pradėta, ar baigta, o gal FY jau savanoriškai įvykdė sprendimą už akių. Vis dėlto, jei teismo sprendimas dar galėtų būti vykdomas ir jei tokia vykdymo procedūra būtų pradėta, mano nuomone, iš pirma minėtos jurisprudencijos aišku, kad tokiomis aplinkybėmis FY turėtų turėti galimybę remtis galimu pagrindinės sutarties nesąžiningumu(82).

189. Antra, mano nuomone, taip pat darytina išvada, kad ypatingos procesinės aplinkybės, kuriomis buvo priimtas ir įsiteisėjo sprendimas už akių, leidžia daryti išvadą, kad jo res judicata galia negali užkirsti kelio FY remtis galimai nesąžiningu aptariamų sąlygų pobūdžiu ir pareikšti ieškinį dėl atitinkamų sumų grąžinimo.

190. Mano manymu, tokį aiškinimą patvirtina Sprendimas Ibercaja Banco, kuriame Teisingumo Teismas patvirtino vartotojo teisę reikalauti kompensacijos (kaip suprantu, iš konkretaus specialisto), kai nacionalinis teismas tinkamai neįvykdė savo pareigos patikrinti galimą pagrindinės paskolos sutarties nesąžiningumą, tačiau išieškojimo iš hipoteka įkeisto turto procedūra jau buvo baigta ir dėl to nuosavybės teisė į konkretų nekilnojamąjį turtą buvo perleista trečiajam asmeniui(83). Manau, kad šis argumentas a fortiori turi būti taikomas tuo atveju, kai piniginį atlygį vartotojas sumokėjo specialistui (pagal sutarties sąlygą, kuri turi būti laikoma nesąžininga ir dėl to negaliojančia) ir kai sąlygos ginčyti už akių priimtą teismo sprendimą buvo nesuderinamos su Direktyvoje 93/13 numatytu vartotojų apsaugos lygiu, kaip jau minėjau šioje išvadoje.

191. Galiausiai atitinkama nacionalinė teisių gynimo priemonė taip pat galėtų būti nagrinėjamos ypatingosios teisių gynimo priemonės formos, jeigu nacionalinėje teisėje neteisėto galimybės imtis teisių gynimo priemonių atėmimo sąvoką leidžiama aiškinti taip, kad ji apimtų nagrinėjamą situaciją.

192. Šiuo klausimu byloje esanti informacija leidžia manyti, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas galėtų įvertinti, ar taikytiną procesinę sistemą, apibūdintą šios išvados 183 ir 184 punktuose, galima būtų laikyti trukdančia FY pasinaudoti konkrečia teisių gynimo priemone, panašiai kaip, atrodo, nusprendė (su sąlyga, kad tai patikrins prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas) Aukščiausiasis Teismas, kai nacionalinis teismas nenurodė motyvų, kodėl ieškovui buvo atsisakyta suteikti teisinę pagalbą kasaciniam skundui paduoti(84).

193. Atsižvelgiant į tai, net jei toks Sąjungos teisę atitinkantis aiškinimas pasirodytų įmanomas, nagrinėjamas prašymas vis tiek turėtų būti pateiktas laikantis taikomo termino(85). Kaip suprantu iš KPC 407 straipsnio 1 dalies formuluotės, šis terminas pradedamas skaičiuoti nuo momento, kai atitinkama šalis sužino apie „teismo sprendimą“(86). Nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą nepateikta išsamesnės informacijos apie tai, kaip ši taisyklė turi būti suprantama. Iš pirmo žvilgsnio jos formuluotę suprantu kaip nuorodą į galutinį teismo sprendimą, priimtą byloje, kurioje iš atsakovo tariamai buvo atimta galimybė imtis teisių gynimo priemonių. Žinoma, tokį aiškinimą turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

194. Vis dėlto, jei prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas padaro išvadą, kad nagrinėjama ypatingoji teisių gynimo priemonė negali būti taikoma dėl Sąjungos teisę atitinkančio aiškinimo apribojimų arba dėl taikomų terminų, nemanau, kad dėl nagrinėjamos vartotojų teisės veiksmingumo reikalavimo kiltų pareiga suteikti galimybę pasinaudoti aptariama ypatingąja teisių gynimo priemone, neatsižvelgiant į sąlygas, kuriomis ji gali būti taikoma, kaip jos apibrėžtos nacionalinėje teisėje.

195. Teisingumo Teismas yra išaiškinęs, kad vartotojams suteikiamos procesinės apsaugos tinkamas ir veiksmingas pobūdis turi būti vertinamas atsižvelgiant į jau turimas teisių gynimo priemones(87).

196. Šiuo klausimu iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad šioje byloje aptartas nacionalinio teismo neveikimas suteikia pagrindą taikyti kitą ypatingąją teisių gynimo priemonę, t. y. ypatingąjį skundą. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad taikyti šią teisių gynimo priemonę gali tik ombudsmenas ir generalinis prokuroras, todėl šitaip peržiūrėtų bylų yra mažai. Vis dėlto akivaizdu, kad ši teisių gynimo priemonė yra dalis bendro nacionalinio procesinio konteksto.

197. Be to, manau (ir galbūt tai net svarbiau), kad esama Teisingumo Teismo jurisprudencija gana išsamiai atspindi įvairius vidaus proceso aspektus, kurie priešingu atveju gali trukdyti vartotojams (kurie nebuvo visai neveiklūs) prieštarauti vykdomojo dokumento, kurio galimas nesąžiningumas nebuvo peržiūrėtas, vykdymui arba gauti kompensaciją už tai, ką jie sumokėjo (arba prarado) tokiu neteisėtu pagrindu.

198. Tokiomis aplinkybėmis nematau būtinybės nustatyti papildomą apsaugos lygmenį, dėl kurio pagal Sąjungos teisę būtų reikalaujama atnaujinti procesą, ypač jei atsižvelgsime į išimtinį tokios teisių gynimo priemonės pobūdį.

199. Kaip jau paaiškinau šioje išvadoje, ypatingų teisių gynimo priemonių taikymas paprastai grindžiamas nacionalinės teisės aktų leidėjo nustatyta bendra konkuruojančių vertybių pusiausvyra. Reikalavimas išplėsti šių teisių gynimo priemonių (materialinę ar asmeninę) taikymo sritį, kad būtų kompensuota būtent už tai, kad nacionalinis teismas neišnagrinėjo vartojimo sutarties teisėtumo, gali pažeisti šią bendrą pusiausvyrą, jei, pavyzdžiui, kitose teisės srityse nebūtų panašios procesinės apsaugos, nors šiose srityse taip pat gali pasitaikyti situacijų, kai neteisėtai atsisakoma suteikti apsaugą, kuri kitu atveju turi būti užtikrinta pažeidžiamiausioje padėtyje esantiems asmenims(88).

200. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes manau, jog nustatant pareigą užtikrinti veiksmingą vartotojų teisių apsaugą pagal Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalį ir 7 straipsnio 1 dalį nereikalaujama, kad būtų numatyta išimtinė teisių gynimo priemonė, kurią taikant būtų galima atnaujinti procesą, užbaigtą galutiniu teismo sprendimu, priimtu neišnagrinėjus galimo vartojimo sutarties sąlygų nesąžiningumo. Vis dėlto dėl šios pareigos būtina numatyti teisių gynimo priemonę, kuri turi būti nustatyta atitinkamoje nacionalinėje teisės sistemoje, kai toks galutinis teismo sprendimas buvo priimtas ir įsiteisėjo pagal procesines taisykles, kuriomis neleidžiama užtikrinti iš Direktyvos 93/13 kylančių vartotojo teisių paisymo.

V.      Išvada

201. Siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į Sąd Okręgowy Warszawa – Praga w Warszawie (Varšuvos Pragos apygardos teismas, Lenkija) pateiktus klausimus:

1.      Lygiavertiškumo principas, kaip viena iš ESS 4 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos lojalaus bendradarbiavimo pareigos apraiškų,

turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį nereikalaujama ypatingos teisių gynimo priemonės, leidžiančios atnaujinti civilinę bylą:

–        remiantis nacionalinio konstitucinio teismo sprendimu, kuriuo nacionalinė teisės nuostata, kuria remiamasi toje byloje, pripažįstama nesuderinama su aukštesnės galios teisės aktu, todėl negaliojančia, arba

–        kuriuo tam tikras nacionalinės teisės nuostatos, kuria remiamasi toje byloje, aiškinimas pripažįstamas nesuderinamu su aukštesnės galios teisės aktu;

kuri būtų prieinama remiantis Teisingumo Teismo sprendimu, priimtu byloje pagal SESV 267 straipsnį dėl tam tikros Sąjungos teisės nuostatos išaiškinimo.

2.      1993 m. balandžio 5 d. Tarybos direktyvos 93/13 dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais 6 straipsnio 1 dalis ir 7 straipsnio 1 dalis

turi būti aiškinamos taip, kad pagal šias nuostatas nereikalaujama, kad būtų numatyta išimtinė teisių gynimo priemonė, kurią taikant būtų leidžiama atnaujinti procesą, užbaigtą galutiniu teismo sprendimu, priimtu neišnagrinėjus vartojimo sutarties sąlygų galimo nesąžiningumo. Vis dėlto šios nuostatos turi būti aiškinamos taip, kad pagal jas reikalaujama sudaryti galimybę pasinaudoti teisių gynimo priemone ir kad ji būtų nurodyta atitinkamoje nacionalinėje teisės sistemoje, kai toks galutinis teismo sprendimas buvo priimtas ir įsiteisėjo, remiantis procesinėmis taisyklėmis, kurios neleidžia užtikrinti iš Direktyvos 93/13 kylančių vartotojo teisių paisymo.

1      Originalo kalba: anglų.

2      1993 m. balandžio 5 d. Tarybos direktyva dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais (OL L 95, 1993, p. 29; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 15 sk., 2 t., p. 288).

3      Nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą nenurodoma, dėl kokių priežasčių prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nusprendė, kad negali išduoti mokėjimo įsakymo.

4      2018 m. rugsėjo 13 d. Sprendimas Profi Credit Polska (C‑176/17, EU:C:2018:711; toliau – Sprendimas Profi Credit Polska I).

5      Finansų ombudsmenas nurodė Sprendimą Profi Credit Polska I ir 2018 m. lapkričio 28 d. Nutartį PKO Bank Polski (C‑632/17, EU:C:2018:963).

6      Remdamasis 2020 m. birželio 4 d. Sprendimu Kancelaria Medius (C‑495/19, EU:C:2020:431) (toliau – Sprendimas Kancelaria Medius).

7      2019 m. lapkričio 7 d. Sprendimas Profi Credit Polska (C‑419/18 ir C‑483/18, EU:C:2019:930) (toliau – Sprendimas Profi Credit Polska II).

8      Dėl šių nuostatų turinio žr. šios išvados 7 ir 8 punktus.

9      1999 m. birželio 1 d. Sprendimas Eco Swiss (C‑126/97, EU:C:1999:269, 46 punktas).

10      Žr., pvz., 2019 m. rugsėjo 11 d. Sprendimą Călin (C‑676/17, EU:C:2019:700, 28–30 punktai ir juose nurodyta jurisprudencija) (toliau – Sprendimas Călin).

11      Žr., pvz., 2018 m. spalio 24 d. Sprendimą XC ir kt. (C‑234/17, EU:C:2018:853, 52 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija) (toliau – Sprendimas XC).

12      Žr. šiuo klausimu ir plačiau Turmo, A., Res Judicata in European Union Law – A multi-faceted principle in a multilevel judicial system, EU Law Live Press, 2022, p. 46.

13      Taip pat žr. Wiśniewski, T., „Extraordinary remedies in Polish civil procedure“, Studia Prawnicze – Legal Studies, Nr. 4 (220), 2019, p. 107–132, ypač p. 107.

14      2020 m. gegužės 19 d. EŽTT sprendimas REDQUEST LIMITED prieš Slovakiją, ECLI:CE:ECHR:2020:0519JUD000274917, 29 punktas (toliau – EŽTT sprendimas REDQUEST).

15      2009 m. birželio 25 d. EŽTT sprendimas OOO LINK OIL SPB prieš Rusiją, ECLI:CE:ECHR:2009:0625DEC004260005 (toliau – EŽTT sprendimas Link Oil; tekstas nesuskirstytas punktais).

16      EŽTT sprendimo REDQUEST 29 punktas; Sprendimas Link Oil ir 2015 m. birželio 9 d. EŽTT sprendimo PSMA, SPOL. S R.O. prieš Slovakiją, ECLI:CE:ECHR:2015:0609JUD004253311, 68–70 punktai.

17      Žr., be kita ko, 2022 m. gegužės 17 d. Sprendimą Unicaja Banco (C‑869/19, EU:C:2022:397, 22 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija) (toliau – Sprendimas Unicaja Banco).

18      Ten pat, 23 punktas, Sprendimo Călin 35 punktas ir Sprendimo XC 27 punktas. Kai kuriais atvejais Teisingumo Teismas yra nurodęs tik „tikslą (dalyką)“ ir „pagrindines savybes“, kaip antai 2010 m. sausio 26 d. Sprendime Transportes Urbanos y Servicios Generales (C‑118/08, EU:C:2010:39, 35 punktas) (toliau – Sprendimas Transportes Urbanos). Šios dvi pozicijos bet kuriuo atveju mažai skiriasi, nes kategorija „pagrindinės savybės“ yra pakankamai plati, kad apimtų bet kurį svarbų teisminio nagrinėjimo aspektą.

19      Žr., pvz., Sprendimą Transportes Urbanos.

20      2014 m. liepos 10 d. Sprendimas Impresa Pizzarotti (C‑213/13, EU:C:2014:2067) (toliau – Sprendimas Impresa Pizzarotti).

21      2019 m. liepos 29 d. Sprendimas Hochtief Solutions Magyarországi Fióktelepe (C‑620/17, EU:C:2019:630) (toliau – Sprendimas Hochtief).

22      Sprendimo Impresa Pizzarotti 55 punktas.

23      Sprendimo Hochtief 63 punktas.

24      Iš tiesų to sprendimo 63 punkte Teisingumo Teismas padarė išvadą, kad „prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi patikrinti, ar Vengrijos proceso teisės normos apima galimybę peržiūrėti įsiteisėjusį teismo sprendimą siekiant ištaisyti dėl šio sprendimo susiklosčiusią situaciją, kad ji atitiktų ankstesnį galutinį teismo sprendimą, apie kurį teismas, priėmęs pirmąjį sprendimą, ir bylos, kurioje jis priimtas, šalys jau žinojo. Jeigu būtų tokia galimybė <...>“. Išskirta mano.

25      Sprendimo XC 31 ir 34 punktai.

26      Šiuo klausimu žr. generalinio advokato M. Bobek išvadą byloje Călin (C-676/17, EU:C:2019:94, 72–74 punktai).

27      Žr. šios išvados 28 punktą.

28      Taip pat žr. Granat, M. ir Granat, K., The Constitution of Poland: A Contextual Analysis, Hart Publishing, 2019, p. 147–148. Iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą ir Lenkijos vyriausybės paaiškinimų, pateiktų per teismo posėdį, taip pat matyti, kad, nors yra trijų rūšių procedūros, per kurias Konstitucinis Teismas gali priimti sprendimą, kuris gali tapti pagrindas atnaujinti procesą pagal KPC 401¹ straipsnį (kai į šį teismą kreipiasi: i) tam įgaliota valstybės institucija, ii) nacionalinis teismas jo nagrinėjamoje byloje, arba iii) individualus pareiškėjas), klausimas, kuria iš šių procedūrų buvo veiksmingai pasinaudota, neturi įtakos tam, ar nagrinėjamas proceso atnaujinimo pagrindas gali būti taikomas.

29      2009 m. gruodžio 17 d. Sąd Najwyższy sprendimas Nr. III PZP 2/09.

30      Žr., pvz., 2020 m. kovo 4 d. Sprendimą Telecom Italia (C‑34/19, EU:C:2020:148, 56 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija) (toliau – Sprendimas Telecom Italia).

31      Visų pirma žr. 2021 m. spalio 6 d. Sprendimą Consorzio Italian Management ir Catania Multiservizi (C‑561/19, EU:C:2021:799, 27–30 punktai ir juose nurodyta jurisprudencija). Dėl „mikro tikslo“ ir „makro tikslo“ žr. generalinio advokato M. Bobek išvadą byloje Consorzio Italian Management ir Catania Multiservizi (C-561/19, EU:C:2021:291, 55 punktas).

32      Šiuo klausimu žr. 2019 m. birželio 24 d. Sprendimą Popławski (C‑573/17, EU:C:2019:530, 53 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija) (toliau – Sprendimas Popławski).

33      Kaip išaiškinta Sprendimo Popławski 64 punkte.

34      Šia tema žr. Sprendimo Kancelaria Medius 47–51 punktus, kuriuose Teisingumo Teismas, prieš primindamas (papildomą) pareigą netaikyti ginčijamos nacionalinės teisės normos, pasiūlė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui pirmiausia paieškoti Sąjungos teisę atitinkančio aiškinimo galimybių.

35      Norėčiau priminti, kad aiškinamasis prejudicinis sprendimas yra privalomas ne tik jo taikymo nagrinėjant ginčą konkrečiame prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme tikslais (poveikis inter partes), bet jo turi būti paisoma ir kitose bylose, kuriose ta pati išaiškinta Sąjungos teisės norma tampa svarbi (teisinis poveikis erga omnes), o tai atitinka šios išvados 83 punkte apibūdintus prejudicinio sprendimo procedūros mikro tikslus ir makro tikslus.

36      Ta pati diskusija taip pat buvo susijusi su ex tunc teisiniu poveikiu. Pagal suformuotą jurisprudenciją turi būti laikoma, kad Teisingumo Teismo išaiškinta konkreti Sąjungos teisės norma turi tokią prasmę nuo įsigaliojimo momento. 2023 m. liepos 6 d. Sprendimas Minister for Justice and Equality (Prašymas duoti sutikimą – Pirminio Europos arešto orderio poveikis) (C‑142/22, EU:C:2023:544, 32 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija). Šiuo klausimu Komisija pažymėjo, kad Konstitucinio Teismo sprendimų teisinės pasekmės atgaline data apima (bent jau) tokį laikotarpį, kad būtų galima atnaujinti procesą. Savo ruožtu Lenkijos vyriausybė nurodė, kad Konstitucinio Teismo sprendimai galioja į ateitį (pro futuro).

37      Šiuo klausimu žr. Lenaerts, K., Maselis, I. ir Gutman, K., EU Procedural Law, Oxford European Union Law Library, 2015, p. 238.

38      Primenu, jog Lenkijos vyriausybė teigia, kad neigiamų aiškinamųjų sprendimų kategorija nėra pagrindas atnaujinti civilinį procesą, kuris priešingu atveju numatytas KPC 401¹ straipsnyje. Žr. šios išvados 64 punktą.

39      Vis dėlto šis klausimas nėra šios bylos dalykas, todėl nėra nagrinėjamas. Žr. šios išvados 28 punktą.

40      Žr. Sprendimo Kancelaria Medius rezoliucinę dalį ir 53 punktą.

41      Atsižvelgdamas į tai pažymiu, kad konkrečios taisyklės, nurodytos Sprendime Kancelaria Medius, kyla iš KPC 339 straipsnio 2 dalies, pakartotos šio sprendimo 8 punkte, o nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą šioje byloje nurodoma tik KPC 339 straipsnio 1 dalis dėl galimybės apskritai priimti teismo sprendimą už akių. Žr. šios išvados 10 punktą.

42      Sprendimo Kancelaria Medius 37–40 punktai.

43      Sprendimo Profi Credit Polska I 64–71 punktai. Šiose taisyklėse buvo nustatyta: i) dviejų savaičių terminas prieštaravimui pateikti; ii) pareiga: a) nurodyti, ar įsakymas ginčijamas visiškai, ar iš dalies, b) išdėstyti argumentus, faktines aplinkybes ir įrodymus, c) sumokėti tris kartus didesnes išlaidas nei priešinga šalis.

44      Sprendimo Profi Credit Polska II 77 punktas.

45      2020 m. kovo 11 d. Sprendimas Lintner (C‑511/17, EU:C:2020:188, 37 punktas). Dėl pastabos dėl privalomojo kontrolės pobūdžio žr. generalinės advokatės L. Medina išvadą byloje Tuk Tuk Travel (C‑83/22, EU:C:2023:245, 32 išnaša).

46      Primenu, jog pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 20 straipsnio paskutinę pastraipą byla gali būti sprendžiama be generalinio advokato išvados, jeigu joje nekyla jokio naujo teisės klausimo.

47      Pagal KPC 407 straipsnio 2 dalį. Žr. šios išvados 15 punktą.

48      Galbūt naudinga pažymėti, kad abu šioje byloje nurodyti pagrindai, regis, susiję su skirtingų rūšių pažeidimais: materialiniais (KPC 401¹ straipsnis, nurodytas pateikiant pirmąjį prejudicinį klausimą) arba procedūriniais (KPC 401 straipsnio 2 dalis, nurodyta pateikiant antrąjį prejudicinį klausimą). Vis dėlto abu pagrindai pateikti nurodant tą patį menamą pažeidimą – kad nacionalinis teismas nesiėmė atlikti kontrolės ex officio. Manyčiau, kad tokį pažeidimą galima priskirti arba prie materialinių, arba prie procedūrinių pažeidimų, bet ne prie abiejų. Vis dėlto bylos medžiagoje nepateikta daugiau informacijos apie tai, kaip atriboti materialinius ir procesinius nacionalinės teisės pažeidimus, dėl kurių gali būti taikoma nagrinėjama išimtinė teisių gynimo priemonė. Todėl šioje išvadoje remiamasi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo prielaida, kad šiomis aplinkybėmis galimas dvejopas klasifikavimas.

49      Atrodo, kad iš pažiūros siaurą šios nuostatos taikymo sritį patvirtina KPC 379 straipsnis (jo dalis nurodyta nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą), kuriame pateikiamas platesnis šešių kategorijų procesinių pažeidimų, dėl kurių procesas pripažįstamas negaliojančiu, sąrašas (bet šie pagrindai nebūtinai savaime leidžia atnaujinti procesą), tačiau tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

50      2007 m. balandžio 17 d. Lenkijos Aukščiausiojo Teismo sprendimas Nr. I PZ 5/07 ir, kaip suprantu, 2006 m. birželio 27 d. EŽTT sprendimas Tabor prieš Lenkiją (ECLI:CE:ECHR:2006:0627JUD001282502), tačiau tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

51      Žr., be kita ko, 2015 m. lapkričio 11 d. Sprendimą Klausner Holz Niedersachsen (C‑505/14, EU:C:2015:742, 31 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija) (toliau – Sprendimas Klausner).

52      Ten pat, 32 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija.

53      Sprendimo Popławski 55 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija.

54      Žr., pvz., 2017 m. birželio 29 d. Sprendimą Popławski (C‑579/15, EU:C:2017:503, 39 ir 40 punktai ir juose nurodyta jurisprudencija) ir Sprendimo Klausner 32–37 punktus.

55      Šiuo klausimu žr. Sprendimo Telecom Italia 56 punktą.

56      Žr., pvz., 2022 m. gegužės 17 d. Sprendimą Ibercaja Banco (C‑600/19, EU:C:2022:394, 39 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija) (toliau – Sprendimas Ibercaja Banco).

57      2009 m. spalio 6 d. Sprendimas Asturcom Telecomunicaciones (C‑40/08, EU:C:2009:615, 52 punktas) (toliau – Sprendimas Asturcom Telecomunicaciones) arba šiuo klausimu Sprendimo Ibercaja Banco 43 punktas.

58      Vartotojų teisių apsaugos srityje žr., pvz., Sprendimo Asturcom Telecomunicaciones 49 punktą. Taip pat žr. 1995 m. gruodžio 14 d. Sprendimą van Schijndel ir van Veen (C‑430/93 ir C‑431/93, EU:C:1995:441, 13 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija) arba 2016 m. kovo 17 d. Sprendimą Bensada Benallal (C‑161/15, EU:C:2016:175, 30, 31 ir 35 punktai).

59      Žinoma, tai priklauso nuo taikomų terminų. Žr. KPC 407 straipsnio 1 dalį, pacituotą šios išvados 13 punkte.

60      Žr. apžvalgą Werbrouck, J. ir Dauw, E., „The national courts’ obligation to gather and establish the necessary information for the application of consumer law: The endgame?“, European Law Review, 46 t., Nr. 3, 2021, p. 325–344.

61      Kaip primenama, pavyzdžiui, Sprendimo Profi Credit Polska I 42 punkte ir jame nurodytoje jurisprudencijoje. Taip pat žr. 2009 m. birželio 4 d. Sprendimą Pannon GSM (C‑243/08, EU:C:2009:350, 32 punktas).

62      Žr. šios išvados 117 ir 118 punktus.

63      Dėl palyginimo žr. 2023 m. birželio 22 d. Sprendimą K. B. ir F. S. (Nagrinėjimas savo iniciatyva baudžiamosios teisės srityje) (C‑660/21, EU:C:2023:498) (toliau – Sprendimas K. B. ir F. S. (Nagrinėjimas savo iniciatyva baudžiamosios teisės srityje)), kuriame konstatuota, kad taikytinos Sąjungos teisės nuostatos iš principo nedraudžia nacionalinės teisės aktų, kuriais baudžiamąją bylą nagrinėjančiam teismui draudžiama savo iniciatyva, siekiant pripažinti procesą negaliojančiu, kelti klausimą dėl kompetentingoms institucijoms nustatytos pareigos nedelsiant informuoti įtariamuosius ar kaltinamuosius apie jų teisę tylėti pažeidimo.

64      Generalinio advokato H. Saugmandsgaard Øe išvada byloje XC ir kt. (C‑234/17, EU:C:2018:391, 41 punktas) (toliau – išvada byloje XC). Taip pat žr. 2017 m. sausio 26 d. Sprendimą Banco Primus (C‑421/14, EU:C:2017:60, 47 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija) (toliau – Sprendimas Banco Primus) arba Sprendimo XC 51 punktą.

65      2007 m. liepos 18 d. Sprendimas Lucchini (C‑119/05, EU:C:2007:434, 63 punktas). Vėliau Teisingumo Teismas pabrėžė išimtinį tokios išvados pobūdį; žr. Sprendimo Impresa Pizzarotti 61 punktą.

66      Dėl PVM srities žr. 2009 m. rugsėjo 3 d. Sprendimą Fallimento Olimpiclub (C‑2/08, EU:C:2009:506, 29–31 punktai) arba 2020 m. liepos 16 d. Sprendimo UR (Advokatų apmokestinimas PVM) (C‑424/19, EU:C:2020:581) 32 ir 33 punktus. Valstybės pagalbos srityje žr. Sprendimo Klausner 43–45 punktus. Taip pat žr. išvados byloje XC 61 punktą.

67      Nurodytas šios išvados 17 išnašoje.

68      Pripažinus „apatinės ribos sąlygą“ negaliojančia, restituciniai padariniai buvo tik sumos, vartotojo sumokėtos po to, kai buvo priimtas sprendimas, kuriuo konstatuotas ginčijamos sąlygos nesąžiningumas.

69      2016 m. gruodžio 21 d. Sprendimas Gutiérrez Naranjo ir kt. (C‑154/15, C‑307/15 ir C‑308/15, EU:C:2016:980, 72–75 punktai).

70      2016 m. vasario 18 d. Sprendimas Finanmadrid EFC (C‑49/14, EU:C:2016:98, 45–54 punktai).

71      Sprendimo Banco Primus 52 punktas.

72      Žr. šios išvados 56 išnašą.

73      Sprendimo Ibercaja Banco 49 punktas. Taip pat žr. 2022 m. gegužės 17 d. Sprendimą SPV Project 1503 ir kt. (C‑693/19 ir C‑831/19, EU:C:2022:395, 65 ir 66 punktai) (toliau – Sprendimas SPV Project 1503).

74      Sprendimo Ibercaja Banco 50 punktas.

75      Žr., pvz., 2021 m. balandžio 22 d. Sprendimą Profi Credit Slovakia (C‑485/19, EU:C:2021:313, 63–66 punktai).

76      Sprendimo Asturcom Telecomunicaciones 47 punktas.

77      Sprendimo Asturcom Telecomunicaciones 33–48 punktai. Iš šio sprendimo matyti, kad tokia pareiga galėtų atsirasti tik dėl lygiavertiškumo principo, jei nacionalinis teismas galėtų atlikti tokį vertinimą nagrinėdamas panašius nacionalinio pobūdžio ieškinius. Žr. šio sprendimo 53 punktą ir rezoliucinę dalį. Taip pat žr. 2015 m. spalio 1 d. Sprendimą ERSTE Bank Hungary (C‑32/14, EU:C:2015:637, 62 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija) (toliau – Sprendimas ERSTE Bank Hungary).

78      Sprendimo Unicaja Banco 28 ir 38 punktai. Taip pat žr. šio sprendimo rezoliucinę dalį.

79      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas šioje byloje pateikė tik KPC 339 straipsnio 1 dalies, susijusios su bendra galimybe priimti sprendimą už akių, tekstą. Kaip jau minėjau, Sprendime Kancelaria Medius nagrinėtos nacionalinės taisyklės taip pat buvo susijusios su KPC 339 straipsnio 2 dalimi, kuria įtvirtinta nacionalinio teismo pareiga atsižvelgti į ieškovo faktinius teiginius. Žinoma, tokios taisyklės svarbą ir tikslų turinį šioje byloje turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

80      Toje byloje taikytinų teisės normų aprašymą žr. šios išvados 43 išnašoje. Pažymėtina, kad vienintelis skirtumas susijęs su išlaidomis. Skirtingai nuo Sprendime Profi Credit Polska I nagrinėtos situacijos, nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą tik nurodoma, kad šiuo atveju mokėtini „mokesčiai“ turi būti sumažinti per pusę.

81      Žr. šios išvados 167–169 ir 175 bei 176 punktus.

82      Bylos medžiagoje nėra jokios informacijos apie taikytinas vykdymo užtikrinimo taisykles.

83      Žr. Sprendimo Ibercaja Banco 57–59 punktus.

84      Kaip aptarta šios išvados 136 ir 137 punktuose.

85      Panašiai, kaip pažymėjau nagrinėdamas lygiavertiškumo principą. Žr. šios išvados 149 punktą ir 59 išnašą.

86      Žr. šios išvados 13 punktą.

87      Sprendimo ERSTE Bank Hungary 52 punktas.

88      Palyginimui žr. Sprendime K. B. ir F. S. (Nagrinėjimas savo iniciatyva baudžiamosios teisės srityje) aprašytą situaciją, kuri apibendrinta šios išvados 63 išnašoje.