TEISINGUMO TEISMO (ketvirtoji kolegija) SPRENDIMAS
2024 m. sausio 11 d.(*)
„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Prekių ženklai – Direktyva 2008/95/EB – 6 straipsnio 1 dalies c punktas – Prekių ženklo poveikio apribojimas – Prekių ženklo naudojimas, siekiant nurodyti prekės ar paslaugos paskirtį – Direktyva (ES) 2015/2436 – 14 straipsnio 1 dalies c punktas“
Byloje C‑361/22
dėl Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas, Ispanija) 2022 m. gegužės 12 d. nutartimi, kurią Teisingumo Teismas gavo 2022 m. birželio 3 d., pagal SESV 267 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje
Industria de Diseño Textil SA (Inditex)
prieš
Buongiorno Myalert SA
TEISINGUMO TEISMAS (ketvirtoji kolegija),
kurį sudaro kolegijos pirmininkas C. Lycourgos, teisėjai O. Spineanu-Matei (pranešėja), J.-C. Bonichot, S. Rodin ir L. S. Rossi,
generalinis advokatas M. Szpunar,
kancleris A. Calot Escobar,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį,
išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:
– Industria de Diseño Textil SA (Inditex), atstovaujamos abogados F. Arroyo Álvarez de Toledo ir R. Bercovitz Álvarez,
– Buongiorno Myalert SA, atstovaujamos abogado J. J. Marín López ir procuradora A. Vázquez Pastor,
– Ispanijos vyriausybės, atstovaujamos I. Herranz Elizalde,
– Europos Komisijos, atstovaujamos P. Němečková ir J. Samnadda,
susipažinęs su 2023 m. rugsėjo 7 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,
priima šį
Sprendimą
1 Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 1988 m. gruodžio 21 d. Pirmosios tarybos direktyvos 89/104/EEB valstybių narių įstatymams, susijusiems su prekių ženklais, suderinti (OL L 40, 1989, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 17 sk., 1 t., p. 92) 6 straipsnio 1 dalies c punkto išaiškinimo.
2 Šis prašymas pateiktas nagrinėjant Industria de Diseño Textil SA (toliau – Inditex) ir Buongiorno Myalert SA (toliau – Buongiorno) ginčą dėl tariamo nacionalinio prekių ženklo, kurio savininkė yra Inditex, suteikiamų teisių pažeidimo dėl to, kad Buongiorno tariamai be Inditex sutikimo naudojo šiam prekių ženklui tapatų žymenį.
Teisinis pagrindas
Sąjungos teisė
Pirmoji direktyva 89/104
3 Pirmosios direktyvos 89/104 5 straipsnio „Prekių ženklo suteikiamos teisės“ 1 ir 2 dalyse nustatyta:
„1. Įregistruotas prekių ženklas suteikia savininkui išimtines teises į jį. Savininkas turi teisę uždrausti trečiosioms šalims be jo sutikimo vartoti prekybos veikloje:
a) bet kokį žymenį, tapatų prekių ženklui, kuriuo žymimos prekės arba paslaugos yra tapačios toms prekėms arba paslaugoms, kurioms prekių ženklas yra įregistruotas;
b) bet kokį žymenį, kai dėl savo tapatumo ar panašumo į jo prekių ženklą ir dėl šiuo ženklu ir žymeniu žymimų prekių arba paslaugų tapatumo ar panašumo yra tikimybė, kad visuomenė gali juos supainioti dėl žymens asocijavimosi su prekių ženklu.
2. Bet kuri valstybė narė taip pat gali numatyti, jog savininkas turi teisę neleisti trečiosioms šalims be jo sutikimo naudoti prekybos veikloje bet kokį žymenį, tapatų arba panašų į prekių ženklą, kuriuo žymimos prekės arba paslaugos nėra panašios į tas, kurioms jis buvo įregistruotas, jeigu pastarasis turi gerą vardą valstybėje narėje ir jeigu dėl žymens vartojimo be tinkamos priežasties nesąžiningai pasinaudojama prekių ženklo privalumais arba pažeidžiamas skiriamasis prekių ženklo požymis ar pakenkiama jo geram vardui.“
4 Pirmosios direktyvos 89/104 6 straipsnio „Prekių ženklo suteikiamų teisių [Prekių ženklo poveikio] apribojimas“ 1 dalyje nurodyta:
„Prekių ženklas nesuteikia jo savininkui teisės uždrausti trečiajai šaliai prekybos veikloje vartoti:
<…>
c) prekių ženklą, kai būtina nurodyti prekių ar paslaugų, pavyzdžiui, priedų ar atsarginių dalių paskirtį;
su sąlyga, kad toks vartojimas neprieštarauja sąžiningai praktikai pramoninėje ir komercinėje veikloje.“
5 Pirmoji direktyva 89/104 buvo panaikinta 2008 m. spalio 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2008/95/EB valstybių narių teisės aktams, susijusiems su prekių ženklais, suderinti (OL L 299, p. 25), įsigaliojusia 2008 m. lapkričio 28 d.
Direktyva 2008/95
6 Direktyvos 2008/95 5 straipsnio „Prekių ženklo suteikiamos teisės“ 1 ir 2 dalyse numatyta:
„1. Įregistruotas prekių ženklas suteikia savininkui išimtines teises į jį. Savininkas turi teisę uždrausti trečiosioms šalims be jo sutikimo vartoti prekybos veikloje:
a) bet kokį žymenį, tapatų prekių ženklui, kuriuo žymimos prekės arba paslaugos yra tapačios toms prekėms arba paslaugoms, kurioms prekių ženklas yra įregistruotas;
b) bet kokį žymenį, kai dėl savo tapatumo ar panašumo į prekių ženklą ir dėl šiuo prekių ženklu ir žymeniu žymimų prekių arba paslaugų tapatumo ar panašumo yra galimybė suklaidinti dalį visuomenės; suklaidinimo galimybė apima žymens asocijavimosi su prekių ženklu galimybę.
2. Bet kuri valstybė narė taip pat gali numatyti, jog savininkas turi teisę neleisti visoms trečiosioms šalims be jo sutikimo naudoti prekybos veikloje bet kokį žymenį, tapatų arba panašų į prekių ženklą, kuriuo žymimos prekės arba paslaugos nėra panašios į tas, kurioms jis buvo įregistruotas, jeigu pastarasis turi reputaciją valstybėje narėje ir jeigu dėl žymens naudojimo be tinkamos priežasties nesąžiningai pasinaudojama prekių ženklo pranašumais arba pažeidžiamas skiriamasis prekių ženklo požymis ar pakenkiama jo reputacijai.“
7 Direktyvos 2008/95 6 straipsnio „Prekių ženklo suteikiamų teisių [Prekių ženklo poveikio] apribojimas“ 1 dalyje nustatyta:
„Prekių ženklas nesuteikia jo savininkui teisės uždrausti trečiajai šaliai prekybos veikloje vartoti:
<…>
c) prekių ženklą, kai būtina nurodyti prekių ar paslaugų, pavyzdžiui, priedų ar atsarginių dalių paskirtį,
jei toks naudojimas atitinka sąžiningą pramoninį ar komercinį naudojimą.“
8 Nuo 2019 m. sausio 15 d. Direktyva 2008/95 buvo panaikinta ir pakeista 2015 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva (ES) 2015/2436 valstybių narių teisės aktams, susijusiems su prekių ženklais, suderinti (OL L 336, 2015, p. 1).
Direktyva 2015/2436
9 Direktyvos 2015/2436 14 straipsnio „Prekių ženklo poveikio apribojimas“ 1 ir 2 dalyse nustatyta:
„1. Prekių ženklas nesuteikia jo savininkui teisės uždrausti trečiajai šaliai vykdant komercinę veiklą naudoti:
<…>
c) prekių ženklą, kai siekiama identifikuoti prekes ar paslaugas arba daryti nuorodą į jas kaip priklausančias to prekių ženklo savininkui, visų pirma, kai naudoti prekių ženklą būtina siekiant nurodyti prekės ar paslaugos paskirtį, visų pirma kaip priedų ar atsarginių dalių.
2. 1 dalis taikoma tik tuomet, jei trečioji šalis ženklą naudoja laikydamasi sąžiningos pramoninės ar komercinės veiklos praktikos.“
Ispanijos teisės aktai
10 2001 m. gruodžio 7 d. Ley 17/2001 de Marcas (Prekių ženklų įstatymas Nr. 17/2001) (BOE, Nr. 294, 2001 m. gruodžio 8 d. p. 45579; toliau – Prekių ženklų įstatymas) redakcijos, kuria į nacionalinę teisę buvo perkeltas Pirmosios direktyvos 89/104 5 straipsnis, 34 straipsnyje nustatyta:
„1. Įregistruotas prekių ženklas suteikia savininkui išimtinę teisę naudoti jį komercinėje veikloje.
2. Įregistruoto prekių ženklo savininkas turi teisę uždrausti visoms trečiosioms šalims be jo sutikimo komercinėje veikloje naudoti:
a) bet kokį žymenį, tapatų prekių ženklui, kuriuo žymimos prekės arba paslaugos yra tapačios toms prekėms arba paslaugoms, kurioms prekių ženklas yra įregistruotas;
b) bet kokį žymenį, kai dėl jo tapatumo prekių ženklui ar panašumo į jį ir dėl prekių ar paslaugų tapatumo ar panašumo kyla rizika, kad visuomenė bus suklaidinta; tikimybė suklaidinti apima riziką susieti žymenį su prekių ženklu;
c) bet kokį žymenį, tapatų prekių ženklui, kuriuo žymimos prekės arba paslaugos nėra panašios į tas, kurioms jis buvo įregistruotas, arba panašų į jį, jeigu tas prekių ženklas yra gerai žinomas arba turi gerą reputaciją Ispanijoje ir jeigu žymens naudojimas be teisėto pagrindo gali reikšti tam tikrą ryšį tarp šių prekių ar paslaugų ir prekių ženklo savininko arba apskritai jeigu dėl tokio naudojimo nesąžiningai pelnomasi iš įregistruoto prekių ženklo skiriamojo požymio, žinomumo ar reputacijos arba jiems pakenkiama.“
11 Pirmosios direktyvos 89/104 6 straipsnio 1 dalies c punktas į Ispanijos teisę buvo perkeltas pirminės Prekių ženklų įstatymo redakcijos 37 straipsnio 1 dalies c punktu, o jame nustatyta:
„Su sąlyga, kad prekių ženklas naudojamas laikantis sąžiningos pramoninės ar komercinės veiklos praktikos, jis nesuteikia jo savininkui teisės uždrausti trečiosioms šalims vykdant komercinę veiklą naudoti:
<…>
c) prekių ženklą, kai jį naudoti būtina siekiant nurodyti prekių ar paslaugų paskirtį, visų pirma kai jos naudojamos kaip priedai ar atsarginės dalys.“
12 Prekių ženklų įstatymo 37 straipsnis buvo iš dalies pakeistas 2018 m. gruodžio 21 d. Real Decreto-ley 23/2018 de transposición de directivas en materia de marcas, transporte ferroviario y viajes combinados y servicios de viaje vinculados (Karaliaus dekretas įstatymas Nr. 23/2018, kuriuo perkeliamos direktyvos dėl prekių ženklų, geležinkelių transporto ir kelionės paketų ir susijusių kelionės paslaugų rinkinių) (BOE, Nr. 312, 2001 m. gruodžio 27 d., p. 127305), siekiant į nacionalinę teisę perkelti Direktyvos 2015/2436 14 straipsnio 1 dalies c punktą.
13 Iš dalies pakeisto Prekių ženklų įstatymo 37 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta:
„1. Prekių ženklas nesuteikia jo savininkui teisės uždrausti trečiajai šaliai vykdant komercinę veiklą naudoti:
<…>
c) prekių ženklą, kai siekiama identifikuoti prekes ar paslaugas arba daryti nuorodą į jas kaip priklausančias to prekių ženklo savininkui, visų pirma kai naudoti tą prekių ženklą būtina siekiant nurodyti prekės ar paslaugos paskirtį, ypač kai jos naudojamos kaip priedai ar atsarginės dalys.
2. 1 dalis taikoma tik tuomet, jei trečioji šalis prekių ženklą naudoja laikydamasi sąžiningos pramoninės ar komercinės veiklos praktikos.“
Pagrindinė byla ir prejudicinis klausimas
14 Buongiorno yra informacinių paslaugų internetu ir per mobiliojo ryšio tinklą teikėja. 2010 m. ši paslaugų teikėja pradėjo reklamos kampaniją, siekdama skatinti užsisakyti mokamą multimedijos turinio teikimo per SMS paslaugą, parduodamą pavadinimu „Club Blinko“. Užsisakius šią paslaugą buvo galima dalyvauti loterijoje, kurios vienas iš prizų buvo 1 000 EUR vertės „ZARA dovanų kortelė“. Paspaudęs reklamjuostę, kad dalyvautų loterijoje, abonentas kitame ekrane pamatydavo stačiakampiu įrėmintą žymenį ZARA, forma primenantį dovanų korteles.
15 Inditex kreipėsi į Juzgado de lo Mercantil nº 2 de Madrid (Madrido komercinių bylų teismas Nr. 2, Ispanija) su ieškiniu Buongiorno dėl nacionalinio prekių ženklo, kuriuo saugomas žymuo ZARA (toliau – prekių ženklas ZARA), suteikiamų išimtinių teisių pažeidimo. Teikdama šį ieškinį, grindžiamą Prekių ženklų įstatymo 34 straipsnio 2 dalies b ir c punktais, Inditex rėmėsi pagrindais, atitinkamai susijusiais su galimybe supainioti ir pelnymusi iš prekių ženklo reputacijos bei šiai reputacijai padaryta žala.
16 Buongiorno neigė, kad buvo pažeistos prekių ženklo ZARA suteikiamos teisės, teigdama, kad šis žymuo kartkartėmis buvo naudojamas ne kaip prekių ženklas, o siekiant nurodyti, iš ko susideda viena iš loterijos laimėtojams siūlomų dovanų. Buongiorno teigimu, toks naudojimas „kaip nuorodos“ yra vienas iš teisėto trečiosioms šalims priklausančių skiriamųjų žymenų naudojimo atvejų, reglamentuojamų tiek pirminės, tiek iš dalies pakeistos Prekių ženklų įstatymo redakcijos 37 straipsnyje.
17 Pirmosios instancijos teismas atmetė Inditex ieškinį. Nusprendęs, kad tai, kaip Buongiorno panaudojo prekių ženklą ZARA, nebuvo naudojimas „kaip nuorodos“, numatytas pirminės Prekių ženklų įstatymo redakcijos 37 straipsnyje, minėtas teismas nurodė, kad nebuvo įvykdytos Prekių ženklų įstatymo 34 straipsnio 2 dalies b ir c punktuose numatytos sąlygos.
18 Dėl tokio sprendimo Inditex pateikė apeliacinį skundą Audiencia Provincial de Madrid (Madrido provincijos teismas, Ispanija), remdamasi išimtinių teisių į prekių ženklą pažeidimu pagal Prekių ženklų įstatymo 34 straipsnio 2 dalies c punktą. Audiencia Provincial de Madrid (Madrido provincijos teismas, Ispanija) atmetė šį apeliacinį skundą nusprendęs, kad naudodama prekių ženklą ZARA Buongiorno nepakenkė šio prekių ženklo reputacijai ir kad šia reputacija nebuvo naudojamasi neteisėtai.
19 Inditex pateikė kasacinį skundą Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas, Ispanija), prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui.
20 Tas teismas nurodė, kad pagrindinės bylos aplinkybėms ratione temporis taikytinos pirminės Prekių ženklų įstatymo redakcijos 37 straipsnio c punktu buvo perkeltas Pirmosios direktyvos 89/104 6 straipsnio 1 dalies c punktas, kurio formuluotė Direktyvoje 2008/95 nebuvo iš esmės pakeista.
21 Minėtas teismas patikslino, kad dabartinės Prekių ženklų įstatymo redakcijos 37 straipsnio 1 dalies c punktu į nacionalinę teisę buvo perkeltas Direktyvos 2015/2436 14 straipsnio 1 dalies c punktas, nes šia direktyva buvo panaikinta ir pakeista Direktyva 2008/95.
22 Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymėjo, kad Direktyvos 2015/2436 14 straipsnio 1 dalies c punkte yra nurodyti bendro pobūdžio veiksmai, t. y. pateikiama frazė „identifikuoti prekes ar paslaugas arba daryti nuorodą į jas kaip priklausančias to prekių ženklo savininkui“, po kurios vartojamas žodžių junginys „visų pirma“; toliau išdėstoma nuoroda į konkretesnius veiksmus, t. y. pateikiama frazė „kai naudoti prekių ženklą būtina siekiant nurodyti prekės ar paslaugos paskirtį, visų pirma kaip priedų ar atsarginių dalių“. Kadangi Pirmosios direktyvos 89/104 6 straipsnio 1 dalies c punkte buvo nurodyti tik konkretesni veiksmai, šiam teismui kyla abejonių dėl Direktyvos 2015/2436 14 straipsnio 1 dalies c punkte pateiktos nuorodos į bendro pobūdžio elgesį taikymo srities. Minėtam teismui kilo klausimas, ar ši nuoroda yra Pirmosios direktyvos 89/104 6 straipsnio 1 dalies c punkte buvusio numanomo elemento paaiškinimas, o gal Direktyvoje 2015/2436 buvo išplėsta naudojimo „kaip nuorodos“ taikymo sritis.
23 Šiuo aspektu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas patikslino, kad klausimas kyla atsižvelgiant į 2005 m. kovo 17 d. Sprendime Gillette Company et Gillette Group Finland (C‑228/03, EU:C:2005:177) ir 2010 m. liepos 8 d. Sprendime Portakabin (C‑558/08, EU:C:2010:416, 63 ir 64 punktai) pateiktą Pirmosios direktyvos 89/104/EB 6 straipsnio 1 dalies c punkto išaiškinimą. Tas teismas teigė, kad Teisingumo Teismas, atrodo, apibrėžė prekių ženklo poveikio apribojimo taikymo sritį naudojimu, būtinu prekės paskirčiai nurodyti, juo labiau kad jis išaiškino, jog Direktyvos 89/104 6 straipsnio 1 dalies c punktu siekiamas tikslas yra „leisti prekių ar paslaugų, kurios papildo prekių ženklo savininko siūlomas prekes ar paslaugas, tiekėjams naudoti tą prekių ženklą visuomenei informuoti apie jų ir minėto prekių ženklo savininko prekių ar paslaugų praktinį ryšį“.
24 Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodė, kad atsakymas į prejudicinį klausimą turės reikšmės pagrindinės bylos baigčiai. Jis patikslino, kad, jeigu patenkins kasacinio skundo pagrindą, susijusį su nuostatos, suteikiančios apsaugą reputaciją turintiems prekių ženklams, aiškinimu ir taikymu, jis turės išnagrinėti, ar Buongiorno atliekamam prekių ženklo ZARA naudojimui taikomas apribojimas, numatytas pirminės Prekių ženklų įstatymo redakcijos 37 straipsnio 1 dalies c punkte, kuris ratione temporis taikomas ginčui, dėl kurio pateiktas kasacinis skundas, nes šis apribojimas atitinka Pirmosios direktyvos 89/104 6 straipsnio 1 dalies c punkte numatytą apribojimą. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo teigimu, Buongiorno veiksmams veikiau galėtų būti taikomas Direktyvos 2015/2436 14 straipsnio 1 dalies c punktas, o ne šios direktyvos 6 straipsnio 1 dalies c punktas.
25 Šiomis aplinkybėmis Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:
„Ar [Pirmosios direktyvos 89/104] 6 straipsnio 1 dalies c punktas turi būti aiškinamas taip, kad į teisės į prekių ženklą apribojimo taikymo sritį netiesiogiai patenka bendresni veiksmai, kurie dabar nurodyti [Direktyvos 2015/2436] 14 straipsnio 1 dalies c punkte, t. y. „prekių ženkl[o] [naudojimas], kai siekiama identifikuoti prekes ar paslaugas arba daryti nuorodą į jas kaip priklausančias to prekių ženklo savininkui?“
Dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą priimtinumo
26 Inditex mano, kad prašymas priimti prejudicinį sprendimą yra nepriimtinas dėl dviejų priežasčių.
27 Iš esmės Inditex nurodo, pirma, kad, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nuomone, Pirmosios direktyvos 89/104 6 straipsnio 1 dalies c punkto išaiškinimas yra svarbus tik tuo atveju, jei kasacinis skundas galėtų būti patenkintas dėl Prekių ženklų įstatymo 34 straipsnio 2 dalies c punkto pažeidimo, t. y. dėl to, kad buvo pakenkta reputaciją turinčiam prekių ženklui. Inditex teigimu, tokiu atveju kitam asmeniui priklausančio prekių ženklo naudojimas neatitiktų „sąžiningos pramoninės ar komercinės veiklos praktikos“, kaip tai suprantama pagal pirminės Prekių ženklų įstatymo redakcijos 37 straipsnio 1 dalies c punktą. Kadangi atsakymas į klausimą nėra lemiamas prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui priimant sprendimą, prašymas priimti prejudicinį sprendimą yra nepriimtinas.
28 Primintina, kad pagal Teisingumo Teismo suformuotą jurisprudenciją, Teisingumo Teismui ir nacionaliniams teismams bendradarbiaujant pagal SESV 267 straipsnį, tik pagrindinę bylą nagrinėjantis nacionalinis teismas, atsakingas už sprendimo priėmimą, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes turi įvertinti tai, ar jo sprendimui priimti būtinas prejudicinis sprendimas, ir Teisingumo Teismui pateikiamų klausimų svarbą. Todėl iš principo Teisingumo Teismas turi priimti sprendimą tuo atveju, kai pateiktas klausimas susijęs su Sąjungos teisės nuostatos išaiškinimu arba galiojimu (2023 m. kovo 16 d. Sprendimo Beobank, C‑351/21, EU:C:2023:215, 43 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
29 Tuo remiantis reikia daryti išvadą, kad prejudiciniam klausimui dėl Sąjungos teisės taikoma svarbos prezumpcija. Teisingumo Teismas gali atsisakyti priimti sprendimą dėl tokio klausimo, tik jeigu akivaizdu, kad prašomas Sąjungos teisės nuostatos išaiškinimas arba galiojimo vertinimas visiškai nesusijęs su pagrindinėje byloje nagrinėjamo ginčo aplinkybėmis ar dalyku, jeigu problema hipotetinė arba Teisingumo Teismas neturi informacijos apie faktines ir teisines aplinkybes, būtinos tam, kad naudingai atsakytų į jam pateiktą klausimą (2023 m. kovo 16 d. Sprendimo Saatgut-Treuhandverwaltung (KWS Meridian), C‑522/21, EU:C:2023:218, 26 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
30 Šiuo atveju iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad pagrindinė byla susijusi su tariamu trečiosios šalies atliekamu nacionalinio prekių ženklo naudojimu be šio prekių ženklo savininko leidimo ir kad šios bylos šalys nesutaria, be kita ko, dėl pirminės Prekių ženklų įstatymo redakcijos 37 straipsnio 1 dalies c punkto taikymo. Iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą taip pat matyti, kad nacionaliniam teismui kyla klausimas dėl Pirmosios direktyvos 89/104 6 straipsnio 1 dalies c punkto, kuris susijęs su nacionalinio prekių ženklo poveikio apribojimu ir kuris į Ispanijos teisę buvo perkeltas minėtu 37 straipsniu, taikymo srities.
31 Šiomis aplinkybėmis nėra akivaizdu, kad prašomas Pirmosios direktyvos 89/104 6 straipsnio 1 dalies c punkto išaiškinimas visiškai nesusijęs su pagrindinės bylos faktinėmis aplinkybėmis ar dalyku ar kad iškelta problema yra hipotetinė.
32 Be to, dėl Inditex teiginio, kad prejudicinis klausimas yra hipotetinis, nes Pirmosios direktyvos 89/104 6 straipsnio 1 dalies c punkte numatytos teisėto naudojimo sąlygos sutampa su reputaciją turinčio prekių ženklo naudojimo, dėl kurio jo savininkas gali prieštarauti pagal šios direktyvos 5 straipsnio 2 dalį, sąlygomis, todėl šios dvi nuostatos yra nesuderinamos tarpusavyje, reikia pažymėti, kad šie argumentai susiję su minėtos direktyvos 6 straipsnio 1 dalies paskutinio sakinio išaiškinimu. Taigi šiais Inditex argumentais siekiama iškelti kitokį klausimą dėl 6 straipsnio 1 dalies aiškinimo nei tas, kurį pateikė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, ir iš to negalima daryti išvados, kad pateiktas klausimas yra akivaizdžiai hipotetinis.
33 Antra, Inditex teigia, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, atrodo, laikėsi nuomonės, jog pagal Direktyvos 2015/2436 14 straipsnio 1 dalies c punkto formuluotę leidžiama naudoti pagrindinėje byloje nagrinėjamą prekių ženklą, nes – priešingai, nei matyti iš pažodinio Pirmosios direktyvos 89/104 6 straipsnio 1 dalies c punkto aiškinimo – tai yra jo naudojimas „kaip nuorodos“. Jis pažymi, kad, jei pats prekių ženklo naudojimas siekiant „identifikuoti prekes ar paslaugas arba daryti nuorodą į jas kaip priklausančias to prekių ženklo savininkui“ nėra teisėtas, jis vis dėlto taip pat turi atitikti „sąžiningą pramoninės ir komercinės veiklos praktiką“ ir prekių ženklo suteikiamų teisių pasibaigimo taisykles tuo atveju, kai vykdomi sandoriai su kitų asmenų prekėmis. Taigi atsakymas į prejudicinį klausimą bet kuriuo atveju nebūtų naudingas, nes jo nepakanka pagrindinėje byloje iškeltam teisės klausimui išspręsti.
34 Tai, kad siekdamas išspręsti šią bylą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas taip pat gali būti įpareigotas išnagrinėti kitas nuostatas nei nurodytosios jo klausime arba į jas atsižvelgti, neleidžia daryti išvados, kad šis klausimas nesusijęs su ginčo dalyku, todėl nepriimtinas.
35 Taigi abu Inditex argumentai, pateikti ginčijant prašymo priimti prejudicinį sprendimą priimtinumą, turi būti atmesti.
36 Savo pastabose Europos Komisija, nors aiškiai ir netvirtina, kad prašymas priimti prejudicinį sprendimą yra nepriimtinas, pažymi, kad klausimas dėl Direktyvos 2008/95 6 straipsnio 1 dalies c punkto, ratione temporis taikomo pagrindinėje byloje, aiškinimo kyla tik tuo atveju, jei Buongiorno atliekamas prekių ženklo ZARA naudojimas yra pagal šios direktyvos 5 straipsnį draudžiamas naudojimas, kurį atlieka trečiosios šalys komercinėje veikloje. Kadangi neatrodo, jog nacionalinis pirmosios instancijos teismas padarė teisės klaidą, kai nusprendė, kad prekių ženklo ZARA naudojimas nepatenka nė į vieną iš Prekių ženklų įstatymo 34 straipsnyje, kuriuo į Ispanijos teisę perkeltas minėtas 5 straipsnis, numatytų prekių ženklo naudojimo atvejų, nebūtina nagrinėti, ar įvykdytos šio įstatymo 37 straipsnyje, kuriuo į nacionalinę teisę perkeltas Direktyvos 2008/95 6 straipsnio 1 dalies c punktas, nustatytos sąlygos.
37 Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad Komisijos argumentai reiškia, jog Teisingumo Teismas turi priimti sprendimą dėl Direktyvos 2008/95 5 straipsnio išaiškinimo. Todėl juos reikia atmesti dėl tų pačių motyvų, kokie nurodyti šio sprendimo 34 punkte.
38 Taigi prašymas priimti prejudicinį sprendimą laikytinas priimtinu.
Dėl prejudicinio klausimo
39 Iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad pagrindinės bylos faktinės aplinkybės susiklostė 2010 m. Kadangi Pirmoji direktyva 89/104 buvo panaikinta ir pakeista Direktyva 2008/95, įsigaliojusia 2008 m. lapkričio 28 d., pagrindinės bylos faktinių aplinkybių atsiradimo momentu ratione temporis taikytina nuostata yra Direktyvos 2008/95 6 straipsnio 1 dalies c punktas, o ne Pirmosios direktyvos 89/104 6 straipsnio 1 dalies c punktas, kurį pakeitė pirmiau nurodyta nuostata. Vis dėlto svarbu patikslinti, kad šių dviejų nuostatų tekstas yra identiškas.
40 Iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą taip pat matyti, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui nekyla abejonių dėl to, kad pagal Direktyvos 2008/95 6 straipsnio 1 dalies c punktą prekių ženklo naudojimu turi būti siekiama identifikuoti prekes ar paslaugas arba daryti nuorodą į jas „kaip priklausančias to prekių ženklo savininkui“. Reikia pažymėti, kad nors nuo šiol Direktyvos 2015/2436 14 straipsnio 1 dalies c punkto formuluotėje aiškiai įtvirtintas šis reikalavimas, jo buvimas buvo akivaizdus iš jurisprudencijos, susijusios su Pirmosios direktyvos 89/104 6 straipsnio 1 dalies c punkto aiškinimu (šiuo klausimu žr. 2005 m. kovo 17 d. Sprendimo Gillette Company ir Gillette Group Finland, C‑228/03, EU:C:2005:177, 33 ir 34 punktus ir 2010 m. liepos 8 d. Sprendimo Portakabin, C‑558/08, EU:C:2010:416, 64 punktą).
41 Taigi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo abejonės dėl Direktyvos 2008/95 6 straipsnio 1 dalies c punkto aiškinimo kyla dėl jį pakeitusios nuostatos, t. y. Direktyvos 2015/2436 14 straipsnio 1 dalies c punkto, skirtingos formuluotės, kiek tai susiję su trečiosios šalies atliekamo prekių ženklo naudojimo, kurio šio prekių ženklo savininkas negali uždrausti, jei šiuo naudojimu nėra siekiama tik nurodyti šios trečiosios šalies parduodamos prekės ar jos siūlomos paslaugos paskirtį, apimtimi.
42 Taigi, siekiant prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui pateikti naudingą atsakymą, klausimą reikia performuluoti taip, kad juo šis teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2008/95 6 straipsnio 1 dalies c punktas turi būti aiškinamas taip, kad jis apima bet kokį trečiosios šalies atliekamą prekių ženklo naudojimą komercinėje veikloje siekiant – laikantis sąžiningos pramoninės ar komercinės veiklos praktikos – identifikuoti prekes ar paslaugas arba daryti nuorodą į jas kaip priklausančias to prekių ženklo savininkui, o gal jis apima tik tokį šio prekių ženklo naudojimą, kuris būtinas siekiant nurodyti šios trečiosios šalies parduodamos prekės arba jos siūlomos paslaugos paskirtį.
43 Svarbu priminti, kad pagal suformuotą jurisprudenciją aiškinant Sąjungos teisės nuostatą būtina atsižvelgti ne tik į jos formuluotę, bet ir į jos kontekstą bei aktu, kuriame ji įtvirtinta, siekiamus tikslus. Sąjungos teisės nuostatos genezė taip pat gali suteikti reikšmingos informacijos ją aiškinant (2023 m. kovo 16 d. Sprendimo CRCAM, C‑337/21, EU:C:2023:207, 31 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
44 Pagal Direktyvos 2008/95 6 straipsnio 1 dalies c punkto formuluotę prekių ženklas nesuteikia jo savininkui teisės uždrausti trečiajai šaliai komercinėje veikloje naudoti prekių ženklo, kai jį naudoti būtina siekiant nurodyti prekių ar paslaugų paskirtį, visų pirma kai jos naudojamos kaip priedai ar atsarginės dalys.
45 Priešingai, Direktyvos 2015/2346 14 straipsnio 1 dalies c punkte pirmiausia nurodyta, kad jis apima prekių ženklo naudojimą siekiant identifikuoti prekes ar paslaugas kaip priklausančias to prekių ženklo savininkui, o toliau į jį perkeltas minėto 6 straipsnio 1 dalies c punkto norminis turinys, prieš kurį įtvirtintas žodžių junginys „visų pirma“.
46 Taigi iš pažodinio šių dviejų nuostatų palyginimo matyti, kad naudojimas, dėl kurio gali būti apribotas prekių ženklo poveikis pagal Direktyvos 2008/95 6 straipsnio 1 dalies c punktą, nuo šiol yra vienas iš teisėto naudojimo, dėl kurio prekių ženklo savininkas negali prieštarauti pagal Direktyvos 2015/2436 14 straipsnio 1 dalies c punktą, atvejų.
47 Darytina išvada, kad Direktyvos 2008/95 6 straipsnio 1 dalies c punkto taikymo sritis yra siauresnė nei Direktyvos 2015/2436 14 straipsnio 1 dalies c punkto, nes šio 6 straipsnio 1 dalies c punktas susijęs tik su prekių ženklo naudojimu komercinėje veikloje, kai naudoti prekių ženklą būtina siekiant nurodyti prekės ar paslaugos paskirtį.
48 Tokį Direktyvos 2008/95 6 straipsnio 1 dalies c punkto aiškinimą patvirtina tiek šios direktyvos, ypač šios nuostatos, tikslai, kaip jie apibrėžti jurisprudencijoje, tiek šią nuostatą pakeitusios nuostatos, t. y. Direktyvos 2015/2436 14 straipsnio 1 dalies c punkto, genezės analizė.
49 Pirma, iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad, apribojant pagal Direktyvos 2008/95 5 straipsnį prekių ženklo savininkui suteikiamų teisių poveikį, šios direktyvos 6 straipsniu siekiama suderinti prekių ženklu suteikiamų teisių apsaugos, laisvo prekių judėjimo ir laisvės teikti paslaugas vidaus rinkoje pagrindinius interesus taip, kad prekių ženklo suteikiamos teisės galėtų atlikti savo, kaip esminio sąžiningos konkurencijos sistemos, kurią siekiama nustatyti ir išsaugoti Sutartimi, elemento, funkciją (šiuo klausimu žr. 2005 m. kovo 17 d. Sprendimo Gillette Company ir Gillette Group Finland, C‑228/03, EU:C:2005:177, 29 punktą).
50 Konkrečiau dėl Direktyvos 2008/95 6 straipsnio 1 dalies c punkto Teisingumo Teismas nurodė, kad ši nuostata taikoma ne tik tais atvejais, kai prekių ženklą būtina naudoti siekiant nurodyti prekės paskirtį, „visų pirma [kai ji naudojama] kaip priedai ar atsarginės dalys“ (šiuo klausimu žr. 2005 m. kovo 17 d. Sprendimo Gillette Company ir Gillette Group Finland, C‑228/03, EU:C:2005:177, 32 punktą). Vis dėlto į šio 6 straipsnio 1 dalies c punkto taikymo sritį turi patekti tik tos situacijos, kurios atitinka šios nuostatos tikslą (2010 m. liepos 8 d. Sprendimo Portakabin, C‑558/08, EU:C:2010:416, 64 punktas).
51 Šiuo klausimu Teisingumo Teismas patikslino, kad Direktyvos 2008/95 6 straipsnio 1 dalies c punkto tikslas yra leisti prekių ar paslaugų, kurios papildo prekių ženklo savininko siūlomas prekes ar paslaugas, tiekėjams naudoti tą prekių ženklą siekiant suprantamai ir išsamiai informuoti visuomenę apie jų parduodamų prekių ar teikiamų paslaugų paskirtį arba, kitaip tariant, apie jų ir minėto prekių ženklo savininko prekių ar paslaugų praktinį ryšį (šiuo klausimu žr. 2005 m. kovo 17 d. Sprendimo Gillette Company ir Gillette Group Finland, C‑228/03, EU:C:2005:177, 33 ir 34 punktus ir 2010 m. liepos 8 d. Sprendimo Portakabin, C‑558/08, EU:C:2010:416, 64 punktą).
52 Iš to matyti, kad remiantis jurisprudencija Direktyvos 2008/95 6 straipsnio 1 dalies c punkto taikymo sritis susijusi su prekių ženklo naudojimu siekiant identifikuoti prekes ar paslaugas arba daryti nuorodą į jas kaip priklausančias to prekių ženklo savininkui tik tuo atveju, kai toks naudojimas apribojamas situacija, kai naudoti prekių ženklą būtina siekiant nurodyti šios trečiosios šalies parduodamos prekės ar jos teikiamos paslaugos paskirtį. Tačiau, atsižvelgiant į Direktyvos 2015/2436 14 straipsnio 1 dalies c punktą, tokia situacija atitinka tik vieną iš atvejų, kai prekių ženklo savininkas negali uždrausti naudoti prekių ženklo.
53 Antra, kadangi savo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti Direktyvos 2008/95 6 straipsnio 1 dalies c punkto taikymo sritį, atsižvelgiant į jį pakeitusios nuostatos norminį turinį, pastarosios nuostatos genezė gali atskleisti aspektų, svarbių 6 straipsnio 1 dalies c punkto aiškinimui.
54 Šiuo klausimu iš Pasiūlymo dėl Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos valstybių narių teisės aktams, susijusiems su prekių ženklais, suderinti (COM(2013) 162 final) matyti, jog „manoma, kad dera nustatyti bendrus aiškius apribojimus dėl prekių ženklo naudojimo kaip nuorodos“. Taigi, kaip generalinis advokatas iš esmės nurodė išvados 78 punkte, žodžiai „dera nustatyti“ rodo, kad Komisija ketino siūlyti įtvirtinti prekių ženklo poveikio apribojimą, skirtą apskritai prekių ženklo naudojimui kaip nuorodos, ir išplėsti apribojimo, dabar numatyto Direktyvos 2015/2436 14 straipsnio 1 dalies c punkte, taikymo sritį, bet nesiekė siūlyti tik paaiškinti ar patikslinti Direktyvos 89/104 6 straipsnio 1 dalies c punkto ribas.
55 Be to, kaip generalinis advokatas pažymėjo išvados 79 punkte, Komisijos ketinimą išplėsti Direktyvos 2008/95 6 straipsnio 1 dalies c punkte anksčiau nustatyto apribojimo taikymo sritį galima matyti iš Pasiūlymo dėl Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos valstybių narių teisės aktams, susijusiems su prekių ženklais, suderinti (COM(2013) 162 final) 25 konstatuojamosios dalies formuluotės, kurioje nurodyta, kad „savininkui neturėtų būti suteikta teisė uždrausti teisingai ir sąžiningai naudoti prekių ženklą siekiant identifikuoti ar daryti nuorodą į prekes ar paslaugas kaip priklausančias savininkui“.
56 Taigi Direktyvos 2015/2436 14 straipsnio 1 dalies c punkto genezė patvirtina aiškinimą, kad Direktyvos 2008/95 6 straipsnio 1 dalies c punkto taikymo sritis yra siauresnė nei minėto 14 straipsnio 1 dalies c punkto taikymo sritis.
57 Nagrinėjamu atveju nacionalinis teismas, atsižvelgdamas į visas pagrindinės bylos aplinkybes, turi, be kita ko, nustatyti, ar savo reklamos kampanijoje, pradėtoje siekiant skatinti užsisakyti vieną iš jos paslaugų, leidžiančių dalyvauti loterijoje, kurios vieną iš prizų sudarė „ZARA dovanų kortelė“, kai abonentas kitame ekrane pamatydavo stačiakampiu įrėmintą žymenį ZARA, forma primenantį dovanų korteles, Buongiorno naudojo prekių ženklą ZARA, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2008/95 5 straipsnį, ir, jei taip, pagal šios direktyvos 6 straipsnio 1 dalį įvertinti, ar toks naudojimas buvo būtinas siekiant nurodyti Buongiorno siūlomos paslaugos paskirtį, taip pat prireikus įvertinti, ar toks naudojimas atitiko sąžiningą pramoninės ir komercinės veiklos praktiką.
58 Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į pateiktą klausimą reikia atsakyti: Direktyvos 2008/95 6 straipsnio 1 dalies c punktas turi būti aiškinamas taip, kad jis apima trečiosios šalies atliekamą prekių ženklo naudojimą komercinėje veikloje siekiant, laikantis sąžiningos pramoninės ar komercinės veiklos praktikos, identifikuoti prekes ar paslaugas arba daryti nuorodą į jas kaip priklausančias to prekių ženklo savininkui tik tuo atveju, kai toks prekių ženklo naudojimas būtinas siekiant nurodyti šios trečiosios šalies parduodamos prekės arba jos siūlomos paslaugos paskirtį.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
59 Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.
Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (ketvirtoji kolegija) nusprendžia:
2008 m. spalio 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/95/EB valstybių narių teisės aktams, susijusiems su prekių ženklais, suderinti 6 straipsnio 1 dalies c punktas
turi būti aiškinamas taip:
jis apima trečiosios šalies atliekamą prekių ženklo naudojimą komercinėje veikloje siekiant, laikantis sąžiningos pramoninės ar komercinės veiklos praktikos, identifikuoti prekes ar paslaugas arba daryti nuorodą į jas kaip priklausančias to prekių ženklo savininkui tik tuo atveju, kai toks prekių ženklo naudojimas būtinas siekiant nurodyti šios trečiosios šalies parduodamos prekės arba jos siūlomos paslaugos paskirtį.
Parašai.