TEISINGUMO TEISMO (penktoji kolegija) SPRENDIMAS
2024 m. sausio 11 d.(*)
„Apeliacinis skundas – SESV 340 straipsnio antra pastraipa – Europos Sąjungos deliktinė atsakomybė – Reglamentas (EB) Nr. 1073/1999 – Europos kovos su sukčiavimu tarnybos (OLAF) atliekami tyrimai – OLAF atliekamas išorės tyrimas – Byla „Eurostatas“ – OLAF prieš baigiant tyrimą nacionalinėms teisminėms institucijoms perduota informacija, susijusi su veikomis, dėl kurių gali būti vykdomas baudžiamasis persekiojimas – Europos Komisijos prieš baigiantis OLAF tyrimui pateiktas skundas – Nacionalinis baudžiamasis procesas – Galutinis pagrindo priimti sprendimą nebuvimas – Pakankamai aiškus Sąjungos teisės normos, kuria siekiama suteikti teisių privatiems asmenims, pažeidimas – Apeliantų galimai patirta neturtinė ir turtinė žala – Ieškinys dėl žalos atlyginimo“
Byloje C‑363/22 P
dėl 2022 m. birželio 6 d. pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 56 straipsnį pateikto apeliacinio skundo
Planistat Europe SARL, įsteigta Paryžiuje (Prancūzija),
Hervé-Patrick Charlot, gyvenantis Paryžiuje,
atstovaujami avocat F. Martin Laprade,
apeliantai,
dalyvaujant kitai proceso šaliai
Europos Komisijai, atstovaujamai J. Baquero Cruz ir F. Blanc,
atsakovei pirmojoje instancijoje,
TEISINGUMO TEISMAS (penktoji kolegija),
kurį sudaro kolegijos pirmininkas E. Regan, teisėjai Z. Csehi, M. Ilešič (pranešėjas), I. Jarukaitis ir D. Gratsias,
generalinė advokatė L. Medina,
kancleris A. Calot Escobar,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį,
susipažinęs su 2023 m. liepos 13 d. posėdyje pateikta generalinės advokatės išvada,
priima šį
Sprendimą
1 Apeliaciniu skundu Planistat Europe SARL ir Hervé-Patrick Charlot prašo panaikinti 2022 m. balandžio 6 d. Europos Sąjungos Bendrojo Teismo sprendimą Planistat Europe ir Charlot / Komisija (T‑735/20, EU:T:2022:220, toliau – skundžiamas sprendimas), kuriuo jis atmetė apeliantų ieškinį, kuriuo jie prašė atlyginti, pirma, žalą, H.‑P. Charlot patirtą dėl to, kad Europos kovos su sukčiavimu tarnyba (OLAF) nacionalinėms institucijoms perdavė informaciją, susijusią su veikomis, kurios gali būti kvalifikuojamos kaip baudžiamosios, ir dėl minėtoms institucijoms pateikto Europos Komisijos skundo, ir, antra, turtinę žalą, kurią apeliantai patyrė dėl Planistat Europe ir Komisijos sudarytų sutarčių nutraukimo.
I. Teisinis pagrindas
2 1999 m. gegužės 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1073/1999 dėl Europos kovos su sukčiavimu tarnybos (OLAF) atliekamų tyrimų (OL L 136, 1999, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 1 sk., 3 t., p. 91), ratione temporis taikomo šioje byloje, 1, 5, 10 ir 13 konstatuojamosiose dalyse buvo nustatyta:
„(1) kadangi institucijos ir valstybės narės didelę reikšmę teikia [Europos] Bendrijų finansinių interesų apsaugai ir kovai su Bendrijų finansiniams interesams kenkiančiu sukčiavimu bei kitomis neteisėtomis veikomis; <…>
<…>
(5) kadangi Komisijos įsteigtos [OLAF] atsakomybė neapsiriboja finansinių interesų apsauga, bet apima ir visas veiklos rūšis, susijusias su Bendrijos interesų saugojimu nuo neteisėtos veikos, galinčios užtraukti administracinę ar baudžiamąją atsakomybę;
<…>
(10) kadangi šie tyrimai turi būti atliekami laikantis Sutarties, pirmiausia Protokolo dėl Europos Bendrijų privilegijų ir imunitetų, taip pat Pareigūnų tarnybos nuostatų ir kitų Europos Bendrijų tarnautojų įdarbinimo sąlygų <…> ir visapusiškai gerbiant žmogaus teises ir pagrindines laisves, ypač sąžiningumo principą, atitinkamų asmenų teisę reikšti savo nuomonę apie su jais susijusius faktus, ir principą, kad tyrimų išvados gali būti grindžiamos tik įrodomąją vertę turinčiais faktiniais duomenimis; kadangi tuo tikslu institucijos, įstaigos, tarnybos ir organizacijos turi nustatyti sąlygas, kuriomis tokie vidaus tyrimai yra atliekami; kadangi dėl tos priežasties reikėtų iš dalies pakeisti [šiuos] nuostatus siekiant nustatyti pareigūnų ir kitų tarnautojų teises ir pareigas, susijusias su vidaus tyrimais;
<…>
(13) kadangi kompetentingos nacionalinės valdžios institucijos arba institucijos, įstaigos, tarnybos ir organizacijos atitinkamai turėtų spręsti, kokių veiksmų turėtų būti imtasi baigus tyrimus ir remiantis [OLAF] parengta ataskaita; kadangi vis dėlto [OLAF] direktoriui turėtų būti pavesta tiesiogiai perduoti atitinkamos valstybės narės teisminėms institucijoms vidaus tyrimų metu [OLAF] gautą informaciją apie aplinkybes, galinčias užtraukti baudžiamąją atsakomybę.“
3 Šio reglamento 2 straipsnyje „Administraciniai tyrimai“ nurodyta:
„Šiame reglamente „administraciniai tyrimai“ (toliau – tyrimai) – tai visi inspektavimai, patikrinimai ir kitos priemonės, kurių imasi [OLAF] darbuotojai atlikdami savo pareigas pagal 3 ir 4 straipsnius, siekiant 1 straipsnyje nustatytų tikslų ir nustatant, jei būtina, tiriamos veiklos neteisėtą pobūdį. Šie tyrimai neturi įtakos valstybių narių teisei kelti baudžiamąsias bylas.“
4 Šio reglamento 8 straipsnyje „Konfidencialumas ir duomenų apsauga“ buvo numatyta:
„1. Išorės tyrimų metu gauta bet kurios formos informacija yra saugoma taikant atitinkamas nuostatas.
2. Vidaus tyrimų metu siunčiamai ar gaunamai informacijai, neatsižvelgiant į jos formą, taikomi profesinės paslapties reikalavimai ir ji saugoma atitinkamomis nuostatomis, kurios taikomos Europos Bendrijų institucijoms.
Tokia informacija gali būti perduota tik tiems asmenims, kurie dirba Europos Bendrijų institucijose arba valstybėse narėse ir kurie pagal savo pareigas turi būti susipažinę su ja, ir ši informacija negali būti naudojama kitais, o ne kovos su sukčiavimu, korupcija ar kita neteisėta veika tikslais.
3. Direktorius užtikrina, kad [OLAF] darbuotojai ir kiti jam pavaldūs asmenys laikytųsi Bendrijos ir nacionalinių nuostatų, reglamentuojančių asmens duomenų apsaugą, pirmiausia tų, kurios išdėstytos 1995 m. spalio 24 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 95/46/EB dėl asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo [(OL L 281, 1995, p. 31; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 13 sk., 15 t., p. 355)].
4. [OLAF] direktorius ir 11 straipsnyje nurodyto priežiūros komiteto nariai užtikrina, kad šis straipsnis bei Sutarties 286 ir 287 straipsniai būtų taikomi.“
5 Šio reglamento 9 straipsnyje „Tyrimo ataskaita ir veiksmai po tyrimų“ buvo nustatyta:
„1. Baigusi tyrimą, [OLAF] direktoriui vadovaujant parengia ataskaitą, nurodydama nustatytus faktus, finansinius nuostolius, jeigu jie buvo padaryti, ir tyrimo išvadas, įskaitant [OLAF] direktoriaus rekomendacijas dėl veiksmų, kurių turėtų būti imtasi.
2. Rengiant tokias ataskaitas, atsižvelgiama į atitinkamos valstybės narės nacionaliniuose teisės aktuose nustatytus procedūrinius reikalavimus. Šiuo pagrindu parengtos ataskaitos laikomos priimtinais įrodymais administracine ir teismine tvarka nagrinėjant bylas valstybėje narėje, kai nustatoma, kad tai yra būtina, pateikiamais tuo pačiu būdu ir tomis pačiomis sąlygomis kaip ir nacionalinės administracijos inspektorių parengtos administracinės ataskaitos. Joms taikomos tos pačios vertinimo taisyklės kaip ir nacionalinės administracijos inspektorių parengtoms administracinėms ataskaitoms ir jos yra lygiavertės šioms ataskaitoms.
3. Po išorės tyrimo parengtos ataskaitos ir visi vertingi su šiuo tyrimu susiję dokumentai siunčiami atitinkamų valstybių narių kompetentingoms institucijoms laikantis išorės tyrimus reglamentuojančių taisyklių.
4. Po vidaus tyrimo parengtos ataskaitos ir visi vertingi su šiuo tyrimu susiję dokumentai siunčiami atitinkamai institucijai, įstaigai, tarnybai ir organizacijai. Dėl vidaus tyrimo institucija, įstaiga, tarnyba ir organizacija imasi tokių veiksmų, konkrečiai – drausminių ar teisinių, kokių reikalauja tokių tyrimų rezultatai, ir apie tai praneša [OLAF] direktoriui, laikydamasi jo ataskaitos išvadose nustatyto galutinio termino.“
6 Reglamento Nr. 1073/1999 10 straipsnis „[OLAF] siunčiama informacija“ buvo suformuluotas taip:
„1. Nepažeisdama šio reglamento 8, 9 ir 11 straipsnių bei [1996 m. lapkričio 11 d. Tarybos reglamento (Euratomas, EB) Nr. 2185/96 dėl Komisijos atliekamų patikrinimų ir inspektavimų vietoje siekiant apsaugoti Europos Bendrijų finansinius interesus nuo sukčiavimo ir kitų pažeidimų (OL L 292, 1996, p. 2; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 9 sk., 1 t., p. 303)] nuostatų [OLAF] gali bet kada siųsti atitinkamų valstybių narių kompetentingoms institucijoms išorės tyrimų metu gautą informaciją.
2. Nepažeisdamas šio reglamento 8, 9 ir 11 straipsnių, [OLAF] direktorius atitinkamos valstybės narės teisminėms institucijoms siunčia vidaus tyrimų, susijusių su veikomis, galinčiomis užtraukti baudžiamąją atsakomybę, metu [OLAF] gautą informaciją. Laikydamasis tyrimo reikalavimų, jis tuo pačiu metu informuoja atitinkamą valstybę narę.
3. Nepažeisdama šio reglamento 8 ir 9 straipsnių, [OLAF] gali bet kada siųsti atitinkamai institucijai, įstaigai, tarnybai ir organizacijai vidaus tyrimų metu gautą informaciją.“
II. Ginčo aplinkybės
7 Ginčo aplinkybes Bendrasis Teismas išdėstė skundžiamo sprendimo 2–18 punktuose; kiek tai reikalinga šiam procesui, jas galima apibendrinti taip, kaip nurodyta toliau.
8 1996 m. Europos Bendrijų statistikos tarnyba (Eurostatas) sukūrė prekybos statistine informacija vietų („datashops“) tinklą. Valstybėse narėse šios „datashops“, neturinčios teisinio subjektiškumo, iš esmės buvo integruotos į nacionalinius statistikos institutus, išskyrus Belgiją, Ispaniją ir Liuksemburgą, kur jas valdė komercinės bendrovės. Tam buvo sudaryti trišaliai susitarimai tarp Eurostato, Europos Bendrijų leidinių biuro (OPOCE) ir „datashop“ priglaudusio subjekto.
9 1996–1999 m. Planistat Europe, vadovaujama H.‑P. Charlot, pasirašė preliminariąsias sutartis su Eurostatu dėl įvairių paslaugų teikimo, įskaitant, be kita ko, „datashops“ aprūpinimą personalu.
10 Nuo 2000 m. sausio 1 d. Planistat Europe buvo patikėtas Briuselio (Belgija), Madrido (Ispanija) ir Liuksemburgo (Liuksemburgas) „datashops“ valdymas. Ji turėjo pervesti Komisijai visą šių trijų „datashops“ apyvartą.
11 1999 m. rugsėjo mėn. Eurostato vidaus audito tarnyba parengė ataskaitą, kurioje nustatyta „datashops“ valdymo, kurį užtikrino Planistat Europe, pažeidimų.
12 2000 m. kovo 17 d. Komisijos Finansų kontrolės generalinis direktoratas perdavė šią ataskaitą OLAF.
13 2003 m. kovo 18 d., atlikusi vidaus tyrimą, kurio tikslas – patikrinti „datashops“ tinklo sukūrimo tvarką, sąskaitų išrašymo sistemas, finansinio paketo naudojimą ir galimą Europos Sąjungos pareigūnų dalyvavimą, OLAF nusprendė pradėti išorės tyrimą OF/2002/0510 dėl Planistat Europe.
14 2003 m. kovo 19 d. OLAF nusiuntė Prancūzijos teisminėms institucijoms informaciją dėl veikų, kurios, kaip ji manė, gali būti kvalifikuojamos kaip baudžiamosios (toliau – 2003 m. kovo 19 d. pranešimas). Šiuo pagrindu 2003 m. balandžio 4 d. Respublikos Paryžiaus prokuroras (Prancūzija) pradėjo ikiteisminį tyrimą Tribunal de grande instance de Paris (Paryžiaus apygardos teismas, Prancūzija) dėl nusikalstamu būdu gauto turto įgijimo ar slėpimo ir bendrininkavimo piktnaudžiaujant pasitikėjimu.
15 2003 m. gegužės 16 d. apie šį informacijos perdavimą buvo pranešta spaudoje ir dėl jo Europos Parlamento nariai raštu pateikė Komisijai klausimus.
16 Komisija ir OLAF paskelbė keletą pranešimų spaudai, Planistat Europe buvo paminėta tik dviejuose iš jų. Taigi 2003 m. liepos 9 d. Komisijos pranešime spaudai Planistat Europe buvo paminėta pirmą kartą, o 2003 m. liepos 23 d. pranešime spaudai Komisija patvirtino savo sprendimą nutraukti su Planistat Europe sudarytas sutartis.
17 2003 m. liepos 10 d. Komisija Respublikos Paryžiaus prokurorui pateikė skundą dėl X ir civilinį ieškinį dėl piktnaudžiavimo pasitikėjimu ir visų kitų veikų, kurios galėtų būti nustatytos iš skunde nurodytų faktinių aplinkybių.
18 2003 m. rugsėjo 10 d. H.‑P. Charlot pateikti kaltinimai dėl nusikalstamu būdu gauto turto įgijimo ar slėpimo ir piktnaudžiavimo pasitikėjimu.
19 2003 m. liepos 23 d. Komisija nutraukė su Planistat Europe sudarytas sutartis.
20 2003 m. rugsėjo 25 d. OLAF baigė vidaus tyrimą IO/2000/4097 ir išorės tyrimą OF/2002/0510.
21 2013 m. rugsėjo 9 d. Tribunal de grande instance de Paris (Paryžiaus apygardos teismas) ikiteisminio tyrimo teisėjas priėmė nutartį nutraukti Prancūzijos teisminėse institucijose iškeltą baudžiamąją bylą visiems asmenims, dėl kurių buvo pradėtas tyrimas, o Komisija ją apskundė.
22 2014 m. birželio 23 d. sprendimu Cour d’appel de Paris (Paryžiaus apeliacinis teismas, Prancūzija) atmetė Komisijos skundą, patvirtindamas nutartį nutraukti bylą.
23 2016 m. birželio 15 d. sprendimu Cour de cassation (Kasacinis Teismas, Prancūzija) atmetė Komisijos pateiktą apeliacinį skundą, taip užbaigdamas teismo procesą.
24 2020 m. rugsėjo 10 d. apeliantai Komisijai išsiuntė oficialų pranešimą, kuriame prašyta jiems sumokėti 11,6 mln. EUR siekiant atlyginti žalą, patirtą dėl, be kita ko, Komisijos pateikto skundo ir šia tema paskelbtų pranešimų spaudai.
25 2020 m. spalio 15 d. Komisija atmetė apeliantų prašymą, nurodžiusi, kad nėra įvykdytos Sąjungos deliktinės atsakomybės atsiradimo sąlygos.
III. Procesas Bendrajame Teisme ir skundžiamas sprendimas
26 2020 m. gruodžio 15 d. Bendrojo Teismo kanceliarijoje pagal SESV 268 straipsnį pateiktu ieškiniu Planistat Europe ir H.‑P. Charlot prašo atlyginti, pirma, neturtinę žalą, kurią H. P. Charlot patyrė dėl to, kad OLAF perdavė nacionalinėms institucijoms informaciją, susijusią su veikomis, kurios gali būti kvalifikuojamos kaip baudžiamosios, taip pat dėl Komisijos šioms institucijoms pateikto skundo nepasibaigus OLAF tyrimui, ir, antra, turtinę žalą, kurią jie patyrė dėl Planistat Europe ir Komisijos sudarytų sutarčių nutraukimo.
27 Grįsdami šį ieškinį apeliantai tvirtino, kad OLAF ir Komisija pažeidė rūpestingumo pareigą, gero administravimo ir nekaltumo prezumpcijos principus ir teisę į gynybą, įtvirtintus Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje (toliau – Chartija). Jie iš esmės rėmėsi OLAF ir Komisijos padarytais pažeidimais dėl, pirma, informacijos, susijusios su veikomis, kurios gali būti kvalifikuojamos kaip baudžiamosios, perdavimo nacionalinėms teisminėms institucijoms ir, antra, dėl to, kad pateikė skundą dėl X, dėl kurio apeliantams buvo iškelta baudžiamoji byla, ir nepagrįstai tęsė šį procesą. Apeliantų teigimu, šie OLAF ir Komisijos padaryti pažeidimai turėjo tiesioginį priežastinį ryšį su neturtine ir turtine žala, kurią jie prašo atlyginti.
28 Bendrasis Teismas atmetė ieškinį kaip iš dalies nepriimtiną dėl Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 46 straipsnyje numatyto penkerių metų senaties termino ir iš dalies nepagrįstą.
IV. Šalių reikalavimai Teisingumo Teisme
29 Apeliaciniame skunde apeliantai Teisingumo Teismo prašo:
– panaikinti skundžiamą sprendimą tiek, kiek juo pripažinta, kad dėl dalies ieškinio reikalavimų yra suėjęs senaties terminas, ir kiek juo atmestas ieškinys dėl Komisijos deliktinės atsakomybės,
– patenkinti pirmosios instancijos teisme pareikštus reikalavimus,
– įpareigoti Komisiją viešai pripažinti padarius dėl jų vertinimo klaidą,
– priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.
30 Komisija Teisingumo Teismo prašo:
– atmesti apeliacinį skundą ir
– priteisti iš apeliantų bylinėjimosi išlaidas.
V. Dėl apeliacinio skundo
31 Pirmiausia primintina, kad pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 169 straipsnio 1 dalį „apeliaciniu skundu reikalaujama visiškai arba iš dalies panaikinti Bendrojo Teismo sprendimą, koks jis yra rezoliucinėje dalyje“. Be to, pagal šio reglamento 170 straipsnio 1 dalį apeliaciniu skundu, jeigu jis pripažįstamas pagrįstu, reikalaujama visiškai arba iš dalies patenkinti pirmojoje instancijoje pareikštus reikalavimus ir negalima pareikšti bet kokių naujų reikalavimų.
32 Apeliantų trečiuoju reikalavimu, kuriuo prašoma įpareigoti Komisiją viešai pripažinti padarius dėl jų vertinimo klaidą, nesiekiama nei panaikinti Bendrojo Teismo sprendimo, nei patenkinti pirmojoje instancijoje pareikštų reikalavimų, nes, kaip matyti iš skundžiamo sprendimo ir kaip patvirtina pirmojoje instancijoje pareikšto ieškinio tekstas, esantis pagal Procedūros reglamento 167 straipsnio 2 dalį Teisingumo Teismui perduotoje bylos medžiagoje, pirmojoje instancijoje apeliantai nepateikė tokio reikalavimo. Vadinasi, trečiasis apeliantų reikalavimas yra naujas ir turi būti atmestas kaip nepriimtinas.
33 Grįsdami apeliacinį skundą apeliantai remiasi trimis pagrindais. Pirmajame apeliacinio skundo pagrinde, kuris pateiktas kaip pagrindinis, jie teigia, kad Bendrasis Teismas padarė klaidą, nes klaidingai aiškino faktinę aplinkybę, dėl kurios apeliantai nurodė patyrę žalą. Antrajame apeliacinio skundo pagrinde, kuris pateikiamas tuo atveju, jei nebūtų patenkintas pirmasis pagrindas, apeliantai teigia, kad Bendrasis Teismas padarė klaidų, susijusių su Sąjungos deliktinės atsakomybės atsiradimu. Trečiajame apeliacinio skundo pagrinde jie tvirtina, kad Bendrasis Teismas padarė klaidą, kai nusprendė, kad nebūtina nagrinėti nurodytos žalos realumo ir priežastinio ryšio buvimo.
A. Dėl pirmojo pagrindo
34 Pateikdami pirmąjį pagrindą, kurį sudaro dvi dalys, susijusios atitinkamai su neturtine ir turtine žala, apeliantai tvirtina, kad skundžiamo sprendimo 36 punkte pripažinęs, jog jie kaltino Komisiją padarius neturtinę žalą H.‑P. Charlot dėl to, kad jam iškelta baudžiamoji byla Prancūzijos teisėsaugos institucijose, ir turtinę žalą dėl visų su Planistat Europe sudarytų sutarčių nutraukimo, Bendrasis Teismas iškraipė jų argumentus. Dėl šio iškraipymo Bendrasis Teismas padarė klaidą apibrėždamas pažeidimus, sukėlusius žalą, kurią jie prašo atlyginti, o tai turi įtakos visai jo analizei, visų pirma skundžiamo sprendimo 116 punktui, kuriame Bendrasis Teismas atmetė jų ieškinį kaip iš dalies nepriimtiną ir iš dalies nepagrįstą.
1. Dėl pirmojo pagrindo pirmos dalies
a) Šalių argumentai
35 Pirmojo pagrindo pirmoje dalyje apeliantai tvirtina, kad Bendrasis Teismas padarė klaidą, kai klaidingai apibrėžė nurodytą neturtinę žalą sukėlusią aplinkybę.
36 Šiuo klausimu jie teigia, kad Bendrasis Teismas iškraipė jų argumentus, kai nusprendė, kad jų ieškinys pateiktas tik dėl neturtinės žalos, patirtos OLAF perdavus 2003 m. kovo 19 d. pranešimą, o ne dėl žalos, atsiradusios dėl to, kad šis perdavimas buvo „plačiai nušviestas žiniasklaidoje“. Jie tvirtina, kad Bendrasis Teismas suklydo apibrėždamas pažeidimus, sukėlusius žalą, kurią jie prašo atlyginti.
37 Šiuo aspektu iš pirmojoje instancijoje pareikšto ieškinio matyti, kad, apeliantų teigimu, OLAF ir Komisija padarė kelias klaidas, nes, pirma, 2003 m. kovo 19 d. pranešime Prancūzijos teisminėms institucijoms nurodė „melagingus kaltinimus“ ir, antra, pateikė šio sprendimo 17 punkte nurodytą civilinį ieškinį, situaciją plačiai nušvietė žiniasklaidoje ir pateikė pranešimą spaudai, kuriame sąmoningai „nutekino“ su minėtu pranešimu susijusią informaciją ir skleidė „šmeižikiškus“ teiginius. Dėl šių pažeidimų padaryta žala bendrovės Planistat Europe vadovo H.‑P. Charlot garbei ir reputacijai.
38 Komisija mano, kad apeliantų argumentai grindžiami klaidingu skundžiamo sprendimo aiškinimu.
b) Teisingumo Teismo vertinimas
39 Visų pirma konstatuotina, kad, priešingai, nei iš esmės teigia apeliantai, Bendrasis Teismas atsižvelgė į tai, kad jie nurodė neturtinę žalą, patirtą dėl to, kad OLAF perduotas 2003 m. kovo 19 d. pranešimas buvo plačiai nušviestas žiniasklaidoje. Iš skundžiamo sprendimo 47 punkto matyti, kad Bendrasis Teismas atsižvelgė į šią nurodytą neturtinę žalą ir nusprendė, kad ji yra momentinė, todėl pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 46 straipsnį ir šio sprendimo 34 ir 35 punktuose nurodytus jurisprudencijoje įtvirtintus principus jai suėjo senaties terminas. Darytina išvada, kad tiek, kiek pirmojo pagrindo pirmoje dalyje apeliantai tvirtina, kad Bendrasis Teismas iškraipė jų pirmojoje instancijoje pareikštą ieškinį, nes neatsižvelgė į nurodytą neturtinę žalą, patirtą dėl minėto pranešimo aptarimo žiniasklaidoje, ši dalis grindžiama klaidingu skundžiamo sprendimo aiškinimu, todėl ją reikia atmesti kaip nepagrįstą.
40 Be to, kadangi šią pagrindo pirmą dalį reikia suprasti kaip grindžiamą apeliantų argumentų iškreipimu, nes Bendrasis Teismas neatsižvelgė į tai, kad nurodyta žala atsirado dėl pranešimo perdavimo ir jo aptarimo žiniasklaidoje, primintina, jog pagal suformuotą jurisprudenciją iš SESV 256 straipsnio 1 dalies antros pastraipos, Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 58 straipsnio pirmos pastraipos ir Procedūros reglamento 168 straipsnio 1 dalies d punkto bei 169 straipsnio 2 dalies matyti, kad apeliaciniame skunde turi būti tiksliai nurodyti sprendimo, kurį prašoma panaikinti, ginčijami punktai ir teisiniai argumentai, kuriais konkrečiai grindžiamas šis prašymas, nes priešingu atveju apeliacinis skundas ar atitinkamas pagrindas bus nepriimtinas (2023 m. rugsėjo 21 d. Sprendimo China Chamber of Commerce for Import and Export of Machinery and Electronic Products ir kt. / Komisija, C‑478/21 P, EU:C:2023:685, 162 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
41 Šiose nuostatose nustatytų reikalavimų motyvuoti netenkina apeliacinis skundas, kuriame apsiribojama Bendrajame Teisme jau pateiktų ieškinio pagrindų ir argumentų, įskaitant tuos, kurie buvo grindžiami šio teismo aiškiai atmestomis aplinkybėmis, pakartojimu ar pateikimu iš naujo ir kuriame netgi nėra argumentų, kuriais būtent siekiama konkrečiai identifikuoti skundžiamame sprendime ar nutartyje esančią teisės klaidą. Toks apeliacinis skundas yra vien prašymas iš naujo išnagrinėti Bendrajame Teisme pareikštą ieškinį, o tai nepatenka į Teisingumo Teismo jurisdikciją (šiuo klausimu žr. 2023 m. balandžio 27 d. Sprendimo PL / Komisija, C‑537/21 P, EU:C:2023:363, 125 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
42 Šiuo aspektu pažymėtina, kad, nors apeliantai tvirtina, jog Bendrajame Teisme jų pateiktus argumentus šis teismas skundžiamame sprendime išdėstė klaidingai, jie nenurodo jokios teisės klaidos, kurią lėmė šis esą klaidingas išdėstymas ir kuri padaryta tame sprendime (šiuo klausimu žr. 2015 m. birželio 4 d. Sprendimo Andechser Molkerei Scheitz / Komisija, C‑682/13 P, EU:C:2015:356, 59 punktą).
43 Konkrečiai kalbant, kaip teisingai pažymėjo Komisija, apeliantai nepateikia jokių argumentų, kad užginčytų skundžiamo sprendimo 47 punkte pateiktą ir šio sprendimo 39 punkte primintą Bendrojo Teismo išvadą ar skundžiamo sprendimo 34 ir 35 punktuose nurodytus jurisprudencijoje įtvirtintus principus.
44 Taigi reikia atmesti apeliacinio skundo pirmojo pagrindo pirmą dalį kaip iš dalies nepriimtiną ir iš dalies nepagrįstą.
2. Dėl pirmojo pagrindo antros dalies
a) Šalių argumentai
45 Pirmojo pagrindo antroje dalyje apeliantai tvirtina, kad Bendrasis Teismas padarė klaidą, kai nusprendė, jog nurodytą turtinę žalą sukėlė 2003 m. Planistat Europe ir Komisijos sudarytų sutarčių nutraukimas, nors iš pirmojoje instancijoje pareikšto ieškinio aiškiai matyti, kad šią žalą sudaro šios bendrovės akcijų vertės praradimas ir „beveik visiškas klestinčios įmonės išnykimas“ bei „uždusimas“ dėl OLAF ir Komisijos šmeižikiškų veiksmų. Priešingai nei momentinė žala, atsiradusi dėl sutarčių nutraukimo, ši žala yra tęstinė. Kadangi 2016 m. birželio 15 d. Cour de cassation (Kasacinis teismas) patvirtino Tribunal de grande instance de Paris (Paryžiaus apygardos teismas) ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartį nutraukti bylą, kuria buvo patvirtintas H.‑P. Charlot nekaltumas, šį šmeižikišką elgesį a posteriori galima kvalifikuoti kaip „neteisėtą“. Taigi apeliantai tvirtina, kad Bendrasis Teismas turėjo visiškai kitaip išnagrinėti šio sprendimo 24 punkte nurodytą jų prašymą atlyginti žalą, visų pirma kiek tai susiję su jų ieškinio Sąjungai senaties terminu deliktinės atsakomybės srityje.
46 Komisija nesutinka su šiais argumentais.
b) Teisingumo Teismo vertinimas
47 Nors pirmojoje instancijoje pareikštame ieškinyje apeliantai tvirtino, kad jų patirtą turtinę žalą sudaro Planistat Europe akcijų vertės sumažėjimas ir „beveik visiškas klestinčios įmonės išnykimas“ bei „uždusimas“ dėl OLAF ir Komisijos šmeižikiškų veiksmų, vis dėlto, kaip nurodyta pačiame ieškinyje, šį vertės sumažėjimą lėmė, pirma, sutarčių su Komisija vykdymo sustabdymas, o vėliau ir nutraukimas ir, antra, su kitais klientais sudarytų sutarčių nutraukimas. Taigi negalima teigti, kad Bendrasis Teismas iškraipė jų argumentus šiuo klausimu, todėl pirmojo pagrindo antrą dalį, kiek ji susijusi su galimu apeliantų argumentų iškraipymu, reikia atmesti kaip nepagrįstą.
48 Be to, konstatuotina, kad, kiek tai susiję su šios bendrovės su Komisija sudarytų sutarčių nutraukimu, apeliantai priekaištauja Bendrajam Teismui tik dėl to, kad jis skundžiamo sprendimo 58–61 punktuose konstatavo, jog ši turtinė žala yra momentinio pobūdžio, todėl prašymo atlyginti šią žalą senaties terminas jau suėjo, tačiau nenurodo, kodėl šiuose motyvuose padaryta teisės klaida, ir taip nepaiso šio sprendimo 40 ir 41 punktuose primintos jurisprudencijos, nes šia jų apeliacinio skundo dalimi, pakartojant pirmojoje instancijoje pateiktus argumentus, siekiama, kad būtų iš naujo išnagrinėtas jų ieškinys Bendrajame Teisme, todėl ją reikia atmesti kaip nepriimtiną.
49 Dėl turtinės žalos, atsiradusios dėl su kitais klientais sudarytų sutarčių nutraukimo, primintina, kad skundžiamo sprendimo 62 punkte Bendrasis Teismas konstatavo, jog apeliantai nepateikė jokių įrodymų, kurie leistų nustatyti, be kita ko, tikslų tokios žalos atsiradimo momentą.
50 Pagal suformuotą jurisprudenciją, Bendrajam Teismui nustačius ar įvertinus faktines aplinkybes, Teisingumo Teismas pagal SESV 256 straipsnį turi jurisdikciją tik patikrinti šių aplinkybių teisinį kvalifikavimą ir teisines išvadas, kurios jomis remiantis buvo padarytos (2021 m. spalio 14 d. Sprendimo NRW.Bank / CRU, C‑662/19 P, EU:C:2021:846, 35 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija). Taigi faktinių aplinkybių vertinimas nėra Teisingumo Teismo kontrolei pateiktinas teisės klausimas, nebent būtų iškraipyti Bendrajam Teismui pateikti įrodymai (2021 m. kovo 25 d. Sprendimo Deutsche Telekom / Komisija, C‑152/19 P, EU:C:2021:238, 68 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
51 Kadangi apeliantai nenurodo jokio faktinių aplinkybių ar įrodymų iškraipymo, jų argumentus šiuo klausimu taip pat reikia atmesti kaip nepriimtinus.
52 Taigi pirmojo pagrindo antrą dalį reikia atmesti kaip iš dalies nepagrįstą ir iš dalies nepriimtiną.
53 Vadinasi, reikia atmesti visą pirmąjį pagrindą.
B. Dėl antrojo pagrindo
54 Antrąjį pagrindą, kuriame apeliantai nurodo teisės klaidą, susijusią su Sąjungos deliktinės atsakomybės atsiradimu, sudaro trys dalys, iš esmės grindžiamos, pirma, Bendrojo Teismo padaryta klaida dėl OLAF ir Komisijos šmeižikiškų veiksmų apeliantų atžvilgiu neteisėtumo, antra, klaida dėl OLAF veiksmų neteisėtumo, nes neturėdama pakankamų įrodymų ji perdavė Prancūzijos valdžios institucijoms informaciją apie veikas, kurios gali būti kvalifikuotos kaip baudžiamosios, ir, trečia, klaida, susijusią su Komisijos veiksmų neteisėtumu.
1. Dėl apeliacinio skundo antrojo pagrindo antros dalies pirmojo argumento
a) Šalių argumentai
55 Pateikdami antrojo pagrindo antros dalies pirmąjį argumentą apeliantai teigia, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, kai nusprendė, kad OLAF nepadarė pažeidimo perdavusi Prancūzijos teisminėms institucijoms informaciją apie veikas, kurios gali būti kvalifikuotos kaip baudžiamosios.
56 Apeliantai taip pat iš esmės teigia, kad aptariamas neteisėtumas buvo OLAF rūpestingumo pareigos pažeidimo pasekmė ir kad ji turėjo patikrinti informaciją, kurią perdavė nacionalinėms valdžios institucijoms.
57 Apeliantai tvirtina, kad Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 82–92 punktuose klaidingai konstatavo, kad remiantis Reglamento Nr. 1073/1999 10 straipsniu ir 13 konstatuojamąja dalimi OLAF turi teisę kreiptis į teisminę instituciją ir prieš pasibaigiant išorės tyrimui, jeigu mano turinti informacijos ar įrodymų, suteikiančių pagrindą pradėti ikiteisminį tyrimą arba naudingų tokiam tyrimui. Šiuo klausimu Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 88 punkte konstatavo, kad 2003 m. kovo 19 d. OLAF jau turėjo informaciją ir įrodymų, kuriais remiantis galima manyti, jog nagrinėjamos veikos galėjo būti kvalifikuojamos kaip baudžiamosios. To sprendimo 90 ir 91 punktuose Bendrasis Teismas padarė klaidingą išvadą, kad OLAF nepadarė jokio pažeidimo ir, be kita ko, nepažeidė nei gero administravimo, nei pagrįsto termino laikymosi principų.
58 Anot apeliantų, perduodama klaidingą informaciją Prancūzijos institucijoms, OLAF nesiėmė pakankamų atsargumo priemonių, todėl pažeidė jai tenkančią pareigą patikrinti duomenis, taigi ir gero administravimo principą.
59 Komisija tvirtina, kad antrojo pagrindo antros dalies pirmąjį argumentą reikia atmesti kaip iš dalies akivaizdžiai nepriimtiną ir iš dalies nepagrįstą.
60 Komisijos nuomone, apeliantai siekia, kad faktinės aplinkybės būtų išnagrinėtos iš naujo, tačiau nenurodo, kad šios aplinkybės buvo iškraipytos, ir neįvardija teisės klaidos, kurią padarė Bendrasis Teismas.
61 Dėl esmės Komisija teigia, kad apeliantų pateikti argumentai nepagrįsti. Remiantis Bendrojo Teismo vertinimu, 2003 m. kovo 19 d. pranešimo išsiuntimo dieną OLAF turėjo pakankamai informacijos, kad ją perduotų; Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 87 ir 89 punktuose teisingai pažymėjo, kad jis atsižvelgė, pirma, į tai, kad minėtame pranešime pateikta informacija buvo surinkta atlikus tyrimą, pradėtą 1999 m. pagal Eurostato parengtą audito ataskaitą, ir, antra, į tai, kad tyrimas OF/2002/0510 buvo vidaus tyrimo IO/2000/4097 išorinis aspektas.
62 Be to, anot Komisijos, tai, kad Prancūzijos teismai padarė kitokią išvadą nei OLAF, negali paneigti OLAF tyrimo ir savaime neįrodo, kad OLAF padarė pažeidimą, kuris yra gero administravimo principo pažeidimas apeliantų atžvilgiu.
b) Teisingumo Teismo vertinimas
1) Dėl priimtinumo
63 Konstatuotina, kad, nors kai kurie antrojo pagrindo antros dalies pirmajam argumentui pagrįsti pateikti motyvai galėjo būti aiškesni, vis dėlto jais iš esmės siekiama užginčyti ne patį Bendrojo Teismo atliktą faktinių aplinkybių vertinimą, bet šio teismo išvadą, kad konstatuotos faktinės aplinkybės neleidžia manyti, jog OLAF padarė pažeidimą perdavusi informaciją nacionalinėms teisminėms institucijoms, kitaip tariant, Bendrojo Teismo atliktą šių faktinių aplinkybių teisinį kvalifikavimą. Remiantis šio sprendimo 50 punkte priminta jurisprudencija, teisinis faktinių aplinkybių kvalifikavimas yra teisės klausimas, kuris gali būti keliamas apeliaciniame skunde ir patenka į Teisingumo Teismo kontrolės kompetenciją.
64 Vadinasi, antrojo pagrindo antros dalies pirmasis argumentas yra priimtinas.
2) Dėl esmės
65 Pateikdami antrojo pagrindo antros dalies pirmąjį argumentą apeliantai iš esmės tvirtina, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, kai nusprendė, kad OLAF nepažeidė gero administravimo principo, kai informavo Prancūzijos teismines institucijas prieš parengdama išorės tyrimo ataskaitą.
66 Primintina, kad viena iš Sąjungos deliktinės atsakomybės atsiradimo pagal SESV 340 straipsnio antrą pastraipą sąlygų yra reikalavimas nustatyti pakankamai aiškų teisės normos, kuria siekiama suteikti teisių privatiems asmenims, pažeidimą (2017 m. gegužės 30 d. Sprendimo Safa Nicu Sepahan / Taryba, C‑45/15 P, EU:C:2017:402, 29 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
67 Toks pažeidimas yra tuomet, kai atitinkama institucija akivaizdžiai ir šiurkščiai nesilaiko nustatytų diskrecijos ribų. Šiuo aspektu reikia atsižvelgti į pažeistos normos aiškumo ir tikslumo laipsnį, taip pat į diskrecijos, kurią Sąjungos institucijai suteikia pažeista norma, apimtį (2017 m. gegužės 30 d. Sprendimo Safa Nicu Sepahan / Taryba, C‑45/15 P, EU:C:2017:402, 30 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
68 Kaip išvados 42 punkte priminė generalinė advokatė, Chartijos 41 straipsnyje įtvirtinta teisė į gerą administravimą apima Sąjungos administracijos, kuri turi veikti rūpestingai ir apdairiai, rūpestingumo pareigą, o šios pareigos nesilaikymas yra teisės normos, kuria siekiama suteikti teisių privatiems asmenims, pažeidimas (šiuo klausimu žr. 2008 m. gruodžio 16 d. Sprendimo Masdar (UK) / Komisija, C‑47/07 P, EU:C:2008:726, 91–93 punktus).
69 Konkrečiau kalbant apie gero administravimo principo ir nuo jo neatsiejamos rūpestingumo pareigos poveikį OLAF galimybei perduoti informaciją nacionalinėms teisminėms institucijoms, iš Reglamento Nr. 1073/1999 10 straipsnio 1 dalies matyti, kad „[OLAF] gali bet kada siųsti atitinkamų valstybių narių kompetentingoms institucijoms išorės tyrimų metu gautą informaciją“.
70 Iš šio reglamento 1 konstatuojamosios dalies taip pat matyti, kad šia galimybe turi būti naudojamasi atsižvelgiant į Sąjungos finansinių interesų apsaugos ir kovos su Sąjungos finansiniams interesams kenkiančiu sukčiavimu bei kitomis neteisėtomis veikomis tikslus.
71 Be to, pagal šio reglamento 5 konstatuojamąją dalį OLAF atsakomybė neapsiriboja finansinių interesų apsauga, bet apima ir visas veiklos rūšis, susijusias su Sąjungos interesų saugojimu nuo neteisėtų veiksmų, galinčių užtraukti administracinę ar baudžiamąją atsakomybę. Taigi būtent siekdama šių tikslų OLAF atlieka vidaus ir išorės tyrimus, kurių rezultatai, remiantis to paties reglamento 9 straipsniu, pateikiami tyrimo ataskaitoje, kuri išorės tyrimo atveju siunčiama valstybių narių kompetentingoms institucijoms, o atlikus vidaus tyrimą – atitinkamai institucijai, įstaigai, tarnybai ar organizacijai, kaip nurodyta atitinkamai šio straipsnio 3 ir 4 dalyse.
72 Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad OLAF parengtos ataskaitos „laikomos priimtinais įrodymais administracine ir teismo tvarka nagrinėjant bylas valstybėje narėje, kai nustatoma, kad tai yra būtina, pateikiamais tokiu pat būdu ir tokiomis pat sąlygomis kaip ir nacionalinės administracijos inspektorių parengtos administracinės ataskaitos“.
73 Taigi, kaip nurodyta Reglamento Nr. 1073/1999 13 konstatuojamojoje dalyje, galutinėje OLAF ataskaitoje pateiktos išvados automatiškai nereiškia, kad bus pradėtas teismo procesas, nes kompetentingos valdžios institucijos gali pačios nuspręsti, kokių veiksmų reikia imtis po tokios ataskaitos, ir todėl tik jos gali priimti sprendimus, galinčius pakeisti asmenų, dėl kurių rekomenduojama pradėti tokius procesus, teisinę padėtį.
74 Kaip išvados 45 punkte pažymėjo generalinė advokatė, nacionalinės institucijos, kurios turi platesnius tyrimo įgaliojimus nei ši tarnyba, gali papildyti ir patikrinti OLAF pateiktus įrodymus.
75 Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad, nors OLAF turi ne tik galimybę, bet ir pareigą net ir prieš pasibaigiant jos tyrimui ir prieš parengdama galutinę ataskaitą perduoti kompetentingoms nacionalinėms institucijoms, įskaitant teismines institucijas, visą svarbią informaciją, galinčią pateisinti šių institucijų priemones, įskaitant baudžiamojo tyrimo pradėjimą, vis dėlto, kaip išvados 47 punkte pažymėjo generalinė advokatė, priimdama sprendimą perduoti informaciją OLAF turi atsižvelgti į savo rūpestingumo pareigą, nurodytą šio sprendimo 68 punkte, ir elgtis apdairiai, nes ji veikia ne kaip „šiaip pranešėja“, o kaip tyrimo įgaliojimus turinti tarnyba, ir toks informacijos perdavimas vyksta tarp dviejų tokius įgaliojimus turinčių institucijų. Taip yra juo labiau todėl, kad kreipimasis į nacionalines institucijas gali būti civilinių ir baudžiamųjų teismo procesų pagrindas.
76 Vadinasi, siekdama laikytis rūpestingumo pareigos, prieš perduodama informaciją pagal Reglamentą Nr. 1073/1999 nacionalinėms valdžios institucijoms OLAF pagal šio reglamento 10 konstatuojamąją dalį turi įsitikinti, kad ši informacija yra pakankamai patikima ir, tikėtina, pateisintų šių institucijų pagal jų kompetenciją patvirtinamas priemones, be kita ko, prireikus teisminio tyrimo pradėjimą.
77 Taigi, kaip išvados 49 punkte nurodė generalinė advokatė, kai, kaip nagrinėjamu atveju, Bendrasis Teismas turi nustatyti, ar perduodama informaciją nacionalinėms valdžios institucijoms OLAF laikėsi rūpestingumo pareigos, jis turi patikrinti, ar informacijos perdavimo momentu OLAF turėjo daugiau informacijos nei vien abejonė, tačiau nereikalaujama aiškaus įrodymo, kuriam nebereikia kitų tyrimo veiksmų.
78 Vadinasi, nagrinėjamu atveju Bendrasis Teismas turėjo patikrinti 2003 m. kovo 19 d. pranešime pateiktos informacijos ar įrodymų patikimumą ir turinį, taip pat tai, ko siekiant ši informacija ar įrodymai buvo perduoti Prancūzijos teisminėms institucijoms, ir nustatyti, ar ši informacija ar įrodymai galėjo pateisinti teisminio tyrimo pradėjimą arba būti naudingi tokiam tyrimui. Šiuo tikslu Bendrasis Teismas turėjo nustatyti, ar OLAF turėjo pakankamai tikslių faktinių duomenų, įrodančių, kad buvo pakankamai pagrindo manyti, jog siųstoje informacijoje buvo faktinių aplinkybių, kurias buvo galima kvalifikuoti pagal baudžiamąją teisę.
79 Skundžiamo sprendimo 87 punkte Bendrasis Teismas konstatavo, kad iš 2003 m. kovo 19 d. pranešimo matyti, jog jame nurodyta informacija buvo surinkta atlikus tyrimą, pradėtą remiantis Eurostato vidaus audito ataskaita, parengta 1999 m. rugsėjo mėn., t. y. beveik prieš trejus su puse metų, ir kad šiame pranešime apibūdinta institucinė sistema, kuriai esant vyko tyrimas, pateikta per tyrimą nustatytų faktinių aplinkybių istorija, pradedant nuo „datashops“ tinklo sukūrimo 1995 ir 1996 m., paaiškinti finansiniai ryšiai šiame tinkle ir išsamiai išdėstytos per tyrimą nustatytos aplinkybės. To sprendimo 88 punkte Bendrasis Teismas konstatavo, kad 2003 m. kovo 19 d. OLAF jau turėjo informacijos ir įrodymų, kuriais remiantis galima manyti, jog nagrinėjamos veikos galėjo būti kvalifikuojamos kaip baudžiamosios.
80 Taigi Bendrasis Teismas nepatikrino 2003 m. kovo 19 d. pranešime pateiktos informacijos ar įrodymų patikimumo ir turinio, taip pat neišsiaiškino, ko siekiant ši informacija ar įrodymai buvo perduoti Prancūzijos teisminėms institucijoms ir ar ši informacija arba įrodymai galėjo pateisinti teisminio tyrimo pradėjimą arba būti naudingi tokiam tyrimui. Šiuo aspektu Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą.
81 Vadinasi, antrojo pagrindo antros dalies pirmąjį argumentą reikia pripažinti pagrįstu.
2. Dėl antrojo pagrindo pirmos dalies
a) Šalių argumentai
82 Antrojo pagrindo pirmoje dalyje apeliantai tvirtina, jog Bendrasis Teismas turėjo pripažinti, kad OLAF ir Komisija pateikė melagingą pareiškimą, kuris patenka į šmeižto sąvoką ir kurį 25 iš 27 Sąjungos šalių pripažįsta ir nusikalstama veika, ir civilinės teisės pažeidimu. Bendrasis Teismas padarė klaidą, skundžiamo sprendimo 74 ir 76 punktuose konstatavęs, jog apeliantai, siekdami įrodyti, kad būta melagingo pareiškimo, rėmėsi Prancūzijos baudžiamosios teisės nuostatomis, Prancūzijos teismų praktika bei Prancūzijos teisės doktrina. Apeliantų nuomone, Bendrasis Teismas jų argumentus turėjo išnagrinėti atsižvelgdamas į Chartijos 7 straipsnyje įtvirtintą teisę į privatų gyvenimą ir Chartijos 41 straipsnyje įtvirtintą teisę į gerą administravimą. Prancūzijos teismų praktiką dėl melagingo pareiškimo apeliantai nurodė tik kaip pavyzdį, kad įrodytų, jog taip pažeidžiami bendrieji principai, kurie yra bendri valstybėms narėms.
83 Komisija mano, kad šie argumentai yra nepriimtini, nes jie nebuvo pateikti pirmojoje instancijoje. Nagrinėjant ieškinį Bendrajame Teisme apeliantai teigė, kad buvo pateikti melagingi pareiškimai, ir aiškiai rėmėsi Prancūzijos baudžiamuoju kodeksu bei su juo susijusia nacionaline teismų praktika. Jų ieškinyje nepateikta jokių argumentų dėl šmeižto, kuriuo būtų pažeistas bendrasis Sąjungos teisės principas. Be to, ieškinyje negalima nustatyti argumentų, susijusių su šmeižtu, pažeidžiant Sąjungos teisės nuostatą ar bendrąjį principą. Bet kuriuo atveju minėti argumentai nepagrįsti, nes melagingas pareiškimas suponuoja, kad aplinkybės, apie kurių klaidingumą pareiškimą pateikęs asmuo žino, skleidžiamos siekiant pakenkti, o to nagrinėjamu atveju apeliantai neįrodė.
b) Teisingumo Teismo vertinimas
84 Dėl antrojo pagrindo pirmos dalies priimtinumo primintina, kad pagal suformuotą jurisprudenciją leisti šaliai Teisingumo Teisme pirmą kartą nurodyti pagrindą, kuris nebuvo nurodytas Bendrajame Teisme, reikštų leisti jai pateikti Teisingumo Teismui, kurio kompetencija apeliaciniame procese yra ribota, nagrinėti platesnės apimties ginčą nei tas, kurį nagrinėjo Bendrasis Teismas. Apeliaciniame procese Teisingumo Teismas turi jurisdikciją tik ištirti Bendrajame Teisme nagrinėtų pagrindų teisinį vertinimą (2023 m. balandžio 27 d. Sprendimo Casa Regina Apostolorum della Pia Società delle Figlie di San Paolo / Komisija, C‑492/21 P, EU:C:2023:354, 100 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
85 Vis dėlto nagrinėjamu atveju konstatuotina, kad, priešingai, nei teigia Komisija, apeliantai pirmojoje instancijoje pareikštame ieškinyje tvirtino, kad, be melagingo pareiškimo, t. y. informacijos perdavimo Prancūzijos teisminėms institucijoms, taip pat būta šmeižikiško pranešimo, t. y. spaudai buvo nutekinta su šiuo perdavimu susijusi informacija, ir kad šiuo klausimu jie aiškiai nurodė, be kita ko, Chartijos 41 straipsnyje įtvirtinto gero administravimo principo, taip pat teisės į gynybą, teisės į nekaltumo prezumpciją ir konfidencialumo pareigos, kurios taip pat įtvirtintos Chartijoje, pažeidimą.
86 Taigi reikia atmesti Komisijos teiginius dėl antrojo pagrindo pirmos dalies priimtinumo.
87 Dėl šios dalies pagrįstumo pažymėtina, kad skundžiamo sprendimo 74 punkte Bendrasis Teismas konstatavo, jog apeliantai rėmėsi Prancūzijos baudžiamosios teisės nuostatomis, Prancūzijos teismų praktika ir Prancūzijos teisės doktrina šioje srityje. Vis dėlto to sprendimo 75 punkte jis konstatavo, kad, nors Sąjungos teismai turi išimtinę jurisdikciją nagrinėti ieškinius dėl Sąjungos institucijų padarytos žalos atlyginimo, apeliantų nurodytų faktinių aplinkybių aiškinimas ir teisinis vertinimas pagal Prancūzijos baudžiamąją teisę nepriskiriamas Sąjungos teismų jurisdikcijai. Šiomis aplinkybėmis Bendrasis Teismas to sprendimo 76 punkte atmetė kaip netinkamus apeliantų argumentus, grindžiamus melagingu pareiškimu.
88 Kaip išvados 83 punkte iš esmės pažymėjo generalinė advokatė, šie Bendrojo Teismo motyvai grindžiami akivaizdžiai klaidingu ieškinio pirmojoje instancijoje supratimu. Iš šio ieškinio matyti, kad, kaip jau buvo nurodyta šio sprendimo 85 punkte, grįsdami savo argumentus dėl OLAF ir Komisijos veiksmų neteisėtumo, t. y. melagingo pranešimo, apeliantai rėmėsi bendraisiais Sąjungos teisės principais, visų pirma Chartijos 41 straipsnyje įtvirtintu gero administravimo principu. Nors grįsdami šiuos argumentus apeliantai rėmėsi Prancūzijos teise, akivaizdu, kad tai buvo tik pavyzdys.
89 Vadinasi, Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, kai atmetė šiuos argumentus kaip netinkamus.
90 Taigi reikia pritarti antrojo pagrindo pirmai daliai.
91 Tuo remiantis reikia panaikinti skundžiamą sprendimą, kiek juo Bendrasis Teismas atmetė ieškinį dėl neturtinės žalos, kurią H.‑P. Charlot patyrė dėl Prancūzijos teisminėse institucijose jam iškeltos baudžiamosios bylos, atlyginimo, ir nebereikia nagrinėti šio pagrindo antros dalies antrojo argumento, šio pagrindo trečios dalies ir apeliacinio skundo trečiojo pagrindo. Likusią apeliacinio skundo dalį reikia atmesti.
VI. Dėl bylos grąžinimo Bendrajam Teismui
92 Pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 61 straipsnio pirmą pastraipą, kai apeliacinis skundas yra pagrįstas, Teisingumo Teismas panaikina Bendrojo Teismo sprendimą. Jis gali pats paskelbti galutinį sprendimą, jei toje bylos stadijoje tai galima padaryti, arba grąžinti bylą Bendrajam Teismui.
93 Nagrinėjamu atveju, kaip konstatuota nagrinėjant antrojo pagrindo antros dalies pirmąjį argumentą, skundžiamo sprendimo 82–92 ir 104 punktuose Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, nes neišnagrinėjo 2003 m. kovo 19 d. pranešime pateiktos informacijos ir įrodymų patikimumo ir turinio, taip pat to, ko siekiant ši informacija ar įrodymai buvo perduoti Prancūzijos teisminėms institucijoms, ir nenustatė, ar ši informacija ar įrodymai galėjo pateisinti teisminio tyrimo pradėjimą arba būti naudingi tokiam tyrimui. Be to, išnagrinėjus antrojo pagrindo pirmą dalį matyti, kad Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 74–76 punktuose padarė teisės klaidą, kai atmetė kaip netinkamus apeliantų argumentus, kuriais OLAF ir Komisija kaltinamos pateikusios melagingą pareiškimą.
94 Skundžiamame sprendime Bendrasis Teismas padarė išvadą, kad nėra pakankamai aiškaus Sąjungos teisės normos pažeidimo, nenagrinėjęs kitų kumuliacinių sąlygų, kurios yra būtinos Sąjungos deliktinei atsakomybei atsirasti (šiuo klausimu žr. 2007 m. balandžio 19 d. Sprendimo Holcim (Deutschland) / Komisija, C‑282/05 P, EU:C:2007:226, 57 punktą ir 2019 m. rugsėjo 10 d. Sprendimo HTTS / Taryba, C‑123/18 P, EU:C:2019:694, 108 punktą).
95 Tokiomis aplinkybėmis Teisingumo Teismas mano, kad negali priimti sprendimo dėl prašymo atlyginti neturtinę žalą, kurią H.‑P. Charlot patyrė dėl Prancūzijos teisminėse institucijose jam iškeltos baudžiamosios bylos, ir kad reikia grąžinti bylą Bendrajam Teismui, kad šis iš naujo išnagrinėtų, ar padarytas pakankamai aiškus Sąjungos teisės normos pažeidimas, dėl kurio atsiranda Sąjungos deliktinė atsakomybė. Jei tai išnagrinėjus paaiškėtų, kad buvo padarytas toks pažeidimas, Bendrasis Teismas turėtų išnagrinėti kitas būtinas Sąjungos deliktinės atsakomybės atsiradimo sąlygas.
VII. Dėl bylinėjimosi išlaidų
96 Kadangi byla grąžinama Bendrajam Teismui, reikia atidėti bylinėjimosi išlaidų, patirtų per šį apeliacinį procesą, klausimo nagrinėjimą.
Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (penktoji kolegija) nusprendžia:
1. Panaikinti 2022 m. balandžio 6 d. Europos Sąjungos Bendrojo Teismo sprendimą Planistat Europe ir Charlot / Komisija (T‑735/20, EU:T:2022:220), kiek tuo sprendimu Bendrasis Teismas atmetė ieškinį dėl neturtinės žalos, kurią Hervé-Patrick Charlot patyrė dėl Prancūzijos teisminėse institucijose jam iškeltos baudžiamosios bylos, atlyginimo.
2. Atmesti likusią apeliacinio skundo dalį.
3. Grąžinti bylą Europos Sąjungos Bendrajam Teismui.
4. Atidėti bylinėjimosi išlaidų klausimo nagrinėjimą.
Parašai.