TEISINGUMO TEISMO (penktoji kolegija) SPRENDIMAS
2024 m. sausio 11 d.(*)
„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Elektros energijos vidaus rinka – Direktyva 2009/72/EB – 3 straipsnio 5 ir 7 dalys – Vartotojų apsauga – Teisė pakeisti tiekėją – Ne namų ūkio vartotojas – Mažosios įmonės sudaryta terminuota elektros energijos tiekimo fiksuota kaina sutartis – Sutartyje numatyta bauda dėl sutarties nutraukimo prieš terminą – Nacionalinis reguliavimas, pagal kurį baudos dydis ribojamas iki „sąnaudų ir žalos atlyginimo, kylančių iš sutarties“
Byloje C‑371/22
dėl Sąd Okręgowy w Warszawie (Varšuvos apygardos teismas, Lenkija) 2022 m. gegužės 12 d. nutartimi, kurią Teisingumo Teismas gavo 2022 m. birželio 8 d., pagal SESV 267 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje
G sp. z o.o.
prieš
W S.A.
TEISINGUMO TEISMAS (penktoji kolegija),
kurį sudaro kolegijos pirmininkas E. Regan, teisėjai Z. Csehi, M. Ilešič, I. Jarukaitis (pranešėjas) ir D. Gratsias,
generalinis advokatas A. Rantos,
kancleris A. Calot Escobar,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį,
išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:
– Lenkijos vyriausybės, atstovaujamos B. Majczyna,
– Graikijos vyriausybės, atstovaujamos K. Boskovits ir C. Kokkosi,
– Europos Komisijos, atstovaujamos M. Owsiany-Hornung ir T. Scharf,
susipažinęs su 2023 m. rugsėjo 7 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,
priima šį
Sprendimą
1 Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2009 m. liepos 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/72/EB dėl elektros energijos vidaus rinkos bendrųjų taisyklių, panaikinančios Direktyvą 2003/54/EB (OL L 211, 2009, p. 55), 3 straipsnio 5 ir 7 dalių išaiškinimo.
2 Šis prašymas pateiktas nagrinėjant G sp. z o.o. (toliau – bendrovė G) ir energijos tiekėjo W S.A. (toliau – tiekėjas W) ginčą dėl sutartyje numatytos baudos mokėjimo, nes bendrovė G prieš terminą nutraukė šalių sudarytą terminuotą elektros energijos tiekimo fiksuota kaina sutartį.
Teisinis pagrindas
Sąjungos teisė
Direktyva 2009/72
3 Direktyvos 2009/72 1, 3, 7, 8, 42, 51, 52, 54 ir 57 konstatuojamosios dalys buvo suformuluotos taip:
„(1) Nuo 1999 m. Bendrijoje pradėjus palaipsniui kurti elektros energijos vidaus rinką buvo siekiama visiems Europos Sąjungos vartotojams – ir piliečiams, ir verslo subjektams – suteikti tikrą pasirinkimo galimybę, sukurti naujų verslo galimybių ir didinti tarpvalstybinę prekybą siekiant didesnio našumo, konkurencingų kainų ir aukštesnio lygio paslaugų standartų <…>
<…>
(3) Laisves, kurios Sąjungos piliečiams garantuojamos Sutartimi, <…> galima pasiekti tik visiškai atviros rinkos sąlygomis, kai vartotojams suteikiama galimybė laisvai rinktis savo tiekėjus, o visiems tiekėjams – laisvai tiekti savo vartotojams.
<…>
(7) 2007 m. sausio 10 d. [Europos] Komisijos komunikate „Europos energetikos politika“ pabrėžiama elektros energijos vidaus rinkos sukūrimo ir vienodų galimybių visoms Bendrijoje įsisteigusioms elektros energijos įmonėms užtikrinimo svarba. <…>
(8) Siekdamos užtikrinti konkurenciją ir elektros energijos tiekimą konkurencingiausiomis kainomis, valstybės narės ir nacionalinės reguliavimo institucijos turėtų padėti naujiems elektros energijos iš įvairių rūšių energijos išteklių tiekėjams ir naujiems energijos gamintojams patekti į tarpvalstybinę rinką.
<…>
(42) Visai Bendrijos pramonei ir prekybai, įskaitant mažąsias ir vidutinio dydžio įmones, bei visiems Sąjungos piliečiams, kurie naudojasi vidaus rinkos teikiama ekonomine nauda, taip pat turėtų būti užtikrintas aukštas vartotojų apsaugos lygis <…>. Tiems vartotojams taip pat turėtų būti užtikrinama teisė pasirinkti, teisė į sąžiningą elgesį su jais, į atstovavimą ir į ginčų sprendimo priemones.
<…>
(51) Vartotojų interesai turėtų būti svarbiausias šios direktyvos objektas, o paslaugų kokybės užtikrinimas turėtų būti viena iš pagrindinių elektros energijos įmonių pareigų. Turi būti stiprinamos ir užtikrinamos esamos vartotojų teisės, jos turėtų būti skaidresnės. Nustatant vartotojų apsaugą, reikėtų užtikrinti, kad visi vartotojai platesniu Bendrijos mastu iš konkurencingos rinkos gautų naudos. Vartotojų teisių laikymąsi turėtų užtikrinti valstybės narės arba, valstybei narei nusprendus, reguliavimo institucijos.
(52) Vartotojus reikėtų aprūpinti aiškia ir suprantama informacija apie jų teises, susijusias su energetikos sektoriumi. <…>
<…>
(54) Veiksmingos ir visiems vartotojams prieinamos ginčų sprendimo priemonės užtikrina geresnę vartotojų apsaugą. <…>
<…>
(57) Sąžiningos konkurencijos ir įvairių tiekėjų lengvos prieigos skatinimas bei naujos elektros energijos gamybos pajėgumų didinimo skatinimas turėtų būti itin svarbūs valstybėms narėms siekiant užtikrinti, kad vartotojai visiškai pasinaudotų liberalizuotos elektros energijos vidaus rinkos galimybėmis.“
4 Šios direktyvos 1 straipsnyje „Dalykas ir taikymo sritis“ buvo nustatyta:
„Šia direktyva nustatomos elektros energijos gamybos, perdavimo, skirstymo ir tiekimo bendrosios taisyklės ir vartotojų apsaugos nuostatos siekiant patobulinti ir integruoti konkurencingas Bendrijos elektros energijos rinkas. <…>“
5 Minėtos direktyvos 2 straipsnis buvo suformuluotas taip:
„Šioje direktyvoje taikomos šios sąvokų apibrėžtys:
<…>
7. vartotojas – elektros energijos didmeninis ar galutinis vartotojas;
<…>
9. galutinis vartotojas – elektros energiją savo asmeniniam vartojimui perkantis vartotojas;
10. namų ūkio vartotojas – vartotojas, perkantis elektros energiją savo namų ūkio vartojimui, išskyrus komercinę ar profesinę veiklą;
11. ne namų ūkio vartotojas – fizinis ar juridinis asmuo, perkantis elektros energiją ne savo namų ūkio vartojimui, įskaitant gamintojus ir didmeninius vartotojus;
12. reikalavimus atitinkantis vartotojas – vartotojas, kuris gali pirkti elektros energiją iš jo pasirinkto tiekėjo, kaip apibrėžta 33 straipsnyje;
<…>“
6 Šios direktyvos 3 straipsnio „Įpareigojimai teikti viešąsias paslaugas ir vartotojų apsauga“ 3–5 ir 7 dalyse buvo numatyta:
„3. Valstybės narės užtikrina, kad visiems namų ūkio vartotojams ir, kai valstybės narės mano, kad to reikia, mažosioms įmonėms (t. y. įmonėms, kuriose dirba mažiau kaip 50 darbuotojų, o metinė apyvarta arba balansas neviršija 10 milijonų [eurų]) būtų teikiamos universaliosios paslaugos <…>
<…>
4. Valstybės narės užtikrina, kad tiekėjui sutikus visi vartotojai turėtų teisę iš jo gauti elektros energiją nepaisant to, kurioje valstybėje narėje tiekėjas įregistruotas <…>
5. Valstybės narės užtikrina, kad:
a) vartotojui pageidaujant pakeisti tiekėją laikantis sutartyje numatytų sąlygų, pakeitimą per tris savaites atliktų atitinkamas (‑i) operatorius (‑iai); <…>
<…>
Valstybės narės užtikrina, kad a ir b punktuose nurodytos teisės būtų suteikiamos vartotojams jų nediskriminuojant sąnaudų, pastangų arba laiko požiūriu.
<…>
7. Valstybės narės imasi tinkamų priemonių galutiniams vartotojams apsaugoti <…>. Jos užtikrina aukštą vartotojų apsaugos lygį, ypač susijusį su sutarties sąlygų, bendros informacijos ir ginčų sprendimo mechanizmų skaidrumu. Valstybės narės užtikrina, kad reikalavimus atitinkantis vartotojas faktiškai galėtų lengvai pasirinkti naują tiekėją. Bent namų ūkio vartotojų atžvilgiu tos priemonės apima I priede nustatytas priemones.“
7 Direktyvos 2009/72 33 straipsnio „Rinkos atvėrimas ir abipusiškumas“ 1 dalyje buvo nurodyta:
„Valstybės narės užtikrina, kad reikalavimus atitinkančiais vartotojais būtų:
<…>
c) nuo 2007 m. liepos 1 d. – visi vartotojai.“
8 Šios direktyvos I priedo „Vartotojų apsaugos priemonės“ 1 dalyje buvo numatyta:
„Nepažeidžiant Bendrijos taisyklių dėl vartotojų apsaugos, <…> 3 straipsnyje nurodytos priemonės skirtos užtikrinti, kad vartotojai:
a) turėtų teisę sudaryti sutartį su savo elektros energijos paslaugų tiekėju, kurioje nurodoma:
<…>
– sutarties galiojimo laikotarpis, paslaugų teikimo atnaujinimo bei nutraukimo ir sutarties pratęsimo ir nutraukimo sąlygos bei informacija, ar numatyta teisė be mokesčio nutraukti sutartį;
<…>
Sąlygos turi būti sąžiningos ir iš anksto gerai žinomos. Bet kuriuo atveju ši informacija turėtų būti pateikta prieš sudarant ar patvirtinant sutartį. <…>
<…>
e) nebūtų apmokestinami už tiekėjo pakeitimą;
<…>“
9 Direktyva 2009/72 nuo 2021 m. sausio 1 d. buvo panaikinta ir pakeista 2019 m. birželio 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2019/944 dėl elektros energijos vidaus rinkos bendrųjų taisyklių, kuria iš dalies keičiama Direktyva 2012/27/ES (OL L 158, 2019, p. 125), kaip numatyta Direktyvos 2019/944 72 straipsnio pirmoje pastraipoje.
Direktyva 2019/944
10 Direktyvos 2019/944 4 straipsnyje „Laisvas tiekėjo pasirinkimas“ numatyta:
„Valstybės narės užtikrina, kad visi vartotojai galėtų pirkti elektros energiją iš jų pasirinkto gamintojo ir užtikrina, kad visi vartotojai galėtų laisvai vienu metu turėti elektros energijos tiekimo sutartis su daugiau nei vienu tiekėju su sąlyga, kad įdiegti reikiami prijungimo ir apskaitos taškai.“
11 Šios direktyvos 12 straipsnio „Keitimo teisė ir tiekėjo pakeitimo mokesčių taisyklės“ 3 dalyje nustatyta:
„<…> [V]alstybės narės gali leisti tiekėjams <…> taikyti sutarties nutraukimo mokesčius vartotojams, kai tie vartotojai savanoriškai nutraukia terminuotas elektros energijos tiekimo fiksuota kaina sutartis dar nepasibaigus jų galiojimui, su sąlyga, kad tokie mokesčiai yra numatyti sutartyje, kurią tas vartotojas savanoriškai sudarė, ir kad tokie mokesčiai aiškiai pranešami vartotojui prieš sudarant sutartį. Tokie mokesčiai turi būti proporcingi ir neturi viršyti tiesioginių ekonominių nuostolių, kuriuos dėl vartotojo sutarties nutraukimo patiria tiekėjas <…>, įskaitant bet kokių susietųjų investicijų ar paslaugų, kurios jau suteiktos vartotojui pagal sutartį, išlaidas. Tiesioginių ekonominių nuostolių įrodinėjimo pareiga tenka tiekėjui <…>, o leistinumą taikyti sutarties nutraukimo mokesčius stebi reguliavimo institucija arba kita kompetentinga nacionalinė institucija.“
Lenkijos teisė
12 Pagrindinėje byloje taikytinos redakcijos 1997 m. balandžio 10 d. Ustawa – Prawo energetyczne (Energetikos įstatymas) (Dz. U., Nr. 54, 348 pozicija, toliau – Energetikos įstatymas) 4j straipsnio 3a dalyje numatyta:
„Galutinis vartotojas gali nutraukti sudarytą terminuotą sutartį, pagal kurią elektros energijos įmonė jam tiekia dujinį kurą arba elektros energiją, nepatirdamas kitų sąnaudų ir neturėdamas mokėti kitokio žalos atlyginimo, nei kylančių iš sutarties, pateikęs elektros energijos įmonei rašytinį pareiškimą.“
13 Pagrindinėje byloje taikytinos redakcijos 1964 m. balandžio 23 d. Ustawa – Kodeks cywilny (Civilinio kodekso įstatymas) (Dz. U., Nr. 16, 93 pozicija, toliau – Civilinis kodeksas) 483 straipsnio 1 dalyje numatyta:
„Sutartyje galima nustatyti, kad žala, padaryta dėl nepiniginės prievolės neįvykdymo arba netinkamo įvykdymo, bus atlyginta sumokant nustatytą sumą (sutartinę baudą).“
14 Civilinio kodekso 484 straipsnis suformuluotas taip:
„1. Prievolės neįvykdymo arba netinkamo įvykdymo atveju kreditorius turi teisę į nustatyto dydžio sutartinę baudą, neatsižvelgiant į patirtos žalos dydį. Reikalavimas atlyginti žalą, viršijančią numatytos baudos dydį, yra neleistinas, nebent šalys susitaria kitaip.
2. Jeigu įvykdyta esminė prievolės dalis, skolininkas gali prašyti sumažinti sutartinę baudą; tas pats taikytina ir tuo atveju, jei sutartinė bauda yra akivaizdžiai per didelė.“
Pagrindinė byla ir prejudiciniai klausimai
15 2010 m. sausio 1 d. bendrovė G, mažoji įmonė, kurioje dirba mažiau kaip 50 darbuotojų, su tiekėju W sudarė bendrąją sutartį (toliau – bendroji sutartis), pagal kurią tiekėjas įsipareigojo parduoti elektros energiją K. (Lenkija) esančiam kaimo turizmo ūkiui.
16 2015 m. vasario 23 d. šalys sudarė susitarimą, pagal kurį bendrovė G įsipareigojo vykdyti bendrąją sutartį bent iki 2016 m. gruodžio 31 d. Jos taip pat susitarė, kad turi teisę nutraukti aptariamą sutartį iš anksto įspėjus ir kad bendrovei G nusprendus nutraukti sutartį prieš pasibaigiant laikotarpiui, kuriam sudaryta sutartis, tiekėjas W galės reikalauti sumokėti sumą, atitinkančią elektros energijos, kurią minėta bendrovė įsipareigojo iš jo pirkti, bet už ją dar nesumokėjo ir jos dar nesuvartojo, kainą; ši kaina buvo nurodyta minėtame susitarime.
17 2015 m. sausio 30 d. bendrovė G su Z S.A., kitu elektros energijos tiekėju, sudarė elektros energijos tiekimo sutartį dėl to paties kaimo turizmo ūkio. 2015 m. vasario 25 d. Z, remdamasis tuo tikslu jam suteiktu įgaliojimu, pranešė tiekėjui W apie sutarties sudarymą ir tuo atveju, jei tiekėjas su tuo nesutiktų, įspėjo apie bendrosios sutarties nutraukimą.
18 2016 m. kovo 9 d. tiekėjas W pateikė bendrovei G debeto avizą dėl 63 959,70 Lenkijos zlotų (PLN) (apie 14 161 euras) baudos, kuri turėjo būti sumokėta už bendrosios sutarties nutraukimą prieš terminą, anksčiau laiko pakeitus elektros energijos tiekėją. Kadangi bendrovė G iki nurodytos datos reikalautos sumos nesumokėjo, tiekėjas W 2016 m. lapkričio 21 d. pareiškė ieškinį Sąd Rejonowy dla m. st. Warszawy w Warszawie (Varšuvos miesto apylinkės teismas, Lenkija), prašydamas iš šios bendrovės priteisti minėtą sumą su palūkanomis.
19 2020 m. vasario 7 d. teismas ieškinį patenkino. Jis, be kita ko, pripažino, kad tiekėjas W pagrįstai reikalavo sumokėti sutartyje numatytą baudą, nes jo ir bendrovės G sudaryta sutartis buvo nutraukta prieš sutartą terminą dėl tiekėjo keitimo pagal naujai su Z sudarytą sutartį. Šiuo aspektu jis pažymėjo, pirma, kad pagal Civilinio kodekso 484 straipsnio 1 dalį reiškiant reikalavimą dėl sutartyje numatytos baudos nereikia įrodyti nuostolių, ir, antra, kad reikalaujama suma atitinka tai, kas buvo nustatyta šio sprendimo 16 punkte minėtame susitarime.
20 Bendrovė G dėl šio sprendimo pateikė apeliacinį skundą Sąd Okręgowy w Warszawie (Varšuvos apygardos teismas), prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui, jame teigė, be kita ko, kad pagal Direktyvos 2009/72 3 straipsnio 5 dalį iš jos negali būti reikalaujama sutartyje numatytos baudos. Šiuo klausimu ji pabrėžė, kad tiekėjas W nepatyrė žalos, jis tik negavo pelno. Atsikirsdamas tiekėjas tvirtino, kad pagal Civilinio kodekso 484 straipsnio 1 dalį sutartyje numatytos baudos dydis nepriklauso nuo patirtos žalos dydžio.
21 Pirmiausia prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymėjo, kad nors Direktyva 2009/72 ratione temporis taikoma jo nagrinėjamoje byloje, Direktyvos 2019/944 4 straipsniu ir 12 straipsnio 3 dalimi ji buvo patikslinta ir tie patikslinimai, anot jo, gali turėti įtakos Direktyvoje 2009/72 numatytų vartotojų teisių įgyvendinimui.
22 Dėl ginčo pagrindinėje byloje jis nurodė, pirma, kad pagal Energetikos įstatymo 4j straipsnio 3a dalį leidžiama nutraukti terminuotą sutartį nepatiriant kitų sąnaudų ir neturint mokėti kitokio žalos atlyginimo nei kyla iš sutarties, tačiau šiame įstatyme nenumatyta jokių minėtų sąnaudų ir žalos atlyginimo apskaičiavimo kriterijų, net ir proporcingumo kriterijaus, ir neatmetama galimybė reikalauti fiksuoto dydžio žalos atlyginimo. Jis taip pat pažymėjo, kad teismas gali sumažinti sutartinę baudą, kaip ji suprantama pagal Civilinį kodeksą, tik suinteresuotosios šalies prašymu ir kad būtent ji turi įrodyti, kad bauda yra per didelė.
23 Be to, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodė, kad pagal doktriną sutartinių santykių su vartotojais atveju galima panaikinti akivaizdžiai per didelę žalos atlyginimo už sutarties nutraukimą sumą, tačiau negalima patikrinti tokią baudą nustatančių sąlygų galimo nesąžiningumo, kai sutartiniai santykiai sieja su mažąja įmone.
24 Šiuo klausimu jis nurodo, kad Energetikos įstatyme nėra jokios nuorodos į vartotojų apsaugą ir nenumatyta nei galimybės savo iniciatyva sumažinti baudą ne namų ūkio vartotojams, nei jos apskaičiavimo kriterijų. Tačiau, viena vertus, pagal Direktyvos 2009/72 3 straipsnio 5 dalį valstybės narės turi užtikrinti, kad vartotojams būtų suteikta teisė pakeisti tiekėją jų nediskriminuojant sąnaudų, pastangų arba laiko požiūriu. Kita vertus, jos 3 straipsnio 7 dalyje minima būtinybė užtikrinti, kad šia teise būtų galima faktiškai pasinaudoti lengvai, o tai reiškia, kad ją įgyvendinant reikia išlaikyti tinkamą proporciją tarp sutartyje numatytos baudos dydžio ir kitos sutarties šalies patirtų sąnaudų. Be to, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodė, kad nors pagal Direktyvos 2009/72 3 straipsnio 7 dalį, siejamą su jos I priedu, namų ūkio vartotojas tiekėjo keitimo atveju neturi nieko mokėti, Energetikos įstatyme to nenumatyta.
25 Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nuomone, dėl to, kad pagal nacionalinę teisę leidžiama sutartyje numatyti baudą, tačiau nėra nustatyta jos dydžio apskaičiavimo kriterijų, gali netekti reikšmės vartotojų apsaugos tikslas, kuriuo vadovavosi Sąjungos teisės aktų leidėjas, priimdamas Direktyvos 2009/72 3 straipsnio 5 ir 7 dalis ir Direktyvos 2019/944 12 straipsnio 3 dalį, ir vartotojų laisvė nutraukti sutartis, taip pat gali būti iškreiptos vienodos prieigos prie vartotojų garantijos Sąjungos elektros energijos įmonėms.
26 Atsižvelgiant į visus šiuos aspektus, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla klausimas, ar Direktyvos 2009/72 3 straipsnio 5 ir 7 dalys užkerta kelią galimybei taikyti vartotojui sutartyje numatytą baudą už terminuotam laikotarpiui sudarytos energijos tiekimo sutarties nutraukimą tuo atveju, kai vartotojas ketina pakeisti tiekėją, neatsižvelgiant į patirtą žalą ir nesant galiojančiame įstatyme nustatytų mokesčių apskaičiavimo ir sumažinimo kriterijų.
27 Antra, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui neaišku dėl galimybės sutartimi nustatyti energijos vartotojams mokesčius už elektros energijos tiekimo sutarties nutraukimą prieš terminą tiekėjo keitimo atveju, jeigu šie mokesčiai de facto atitinka nepanaudotos energijos sąnaudas, atsižvelgiant į tikslą faktiškai užtikrinti galimybę lengvai ir nediskriminuojamai pakeisti energijos tiekėją ir į būtinybę paisyti proporcingumo tikslo. Jo nuomone, Direktyvos 2019/944 12 straipsnio 3 dalyje šiuo klausimu pateikiama naudingų gairių dėl Direktyvos 2009/72 3 straipsnio 5 ir 7 dalių aiškinimo, visų pirma turint omenyje nuorodą į tiekėjo patirtus „tiesiogin[ius] ekonomin[ius] nuostol[ius]“ ir proporcingumą.
28 Atsižvelgdamas į tai, jis teigia, kad sutartyje numatyta „take or pay“ tipo bauda reiškia, kad visa finansinė rizika tenka vartotojams. Todėl ji akivaizdžiai per didelė ir gali priversti vartotoją toliau vykdyti sutartį, nors jis to nenori. Vis dėlto tokių sutarčių atveju „tiesiogin[iai] ekonomin[iai] nuostol[iai]“ gali atitikti sąnaudas, susijusias su energijos tiekimu vartotojui ir su būtinybe prižiūrėti visą infrastruktūrą, su jau sudarytų perdavimo arba paskirstymo sutarčių sąnaudomis ir darbo užmokesčiais. Taigi jam kyla klausimas dėl „mokesčių, susijusių su [energijos tiekėjo] tiesioginiais ekonominiais nuostoliais, tinkamo proporcingumo“ sąvokos aiškinimo ir jis siekia sužinoti, ar pagal Direktyvą 2009/72 reikalaujama, kad nacionalinis reguliavimas aiškiai numatytų, kaip tuos mokesčius skaičiuoti.
29 Šiomis aplinkybėmis Sąd Okręgowy w Warszawie (Varšuvos apygardos teismas) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:
„1. Ar [Direktyvos 2009/72] 3 straipsnio 5 ir 7 dalys, pagal kurias reikalaujama, kad energijos vartotojo (mažosios įmonės) teisės keičiant energijos tiekėją būtų įgyvendinamos laikantis principo, pagal kurį užtikrinama, kad reikalavimus atitinkantys vartotojai faktiškai galėtų lengvai pakeisti tiekėją ir kad šis pakeitimas būtų vykdomas jų nediskriminuojant sąnaudų, pastangų arba laiko požiūriu, turi būti aiškinamos taip, kad pagal jas energijos vartotojui, jeigu jis pageidauja pakeisti energijos tiekėją, neleidžiama taikyti baudos už terminuotos energijos tiekimo sutarties nutraukimą, neatsižvelgiant į patirtos žalos dydį ([Civilinio kodekso] 483 straipsnio 1 dalis ir 484 straipsnio 1 ir 2 dalys), kai [Energetikos įstatyme] nenustatyta jokių tokių mokesčių apskaičiavimo ar jų mažinimo kriterijų?
2. Ar [Direktyvos 2009/72] 3 straipsnio 5 ir 7 dalys, pagal kurias reikalaujama, kad keičiant energijos tiekėją energijos vartotojo (mažosios įmonės) teisės būtų įgyvendinamos jo nediskriminuojant sąnaudų, pastangų arba laiko požiūriu ir laikantis principo, pagal kurį užtikrinama, kad reikalavimus atitinkantys vartotojai faktiškai galėtų lengvai pakeisti tiekėją, turi būti aiškinamos taip, kad pagal jas sutarties nuostatų neleidžiama aiškinti taip, kad, jei su tiekėju sudaryta terminuota energijos tiekimo sutartis nutraukiama prieš terminą, vartotojams (mažosioms įmonėms) pagal „take or pay“ („imk arba mokėk“) taisyklę galima taikyti mokesčius, kurie de facto atitinka nesuvartotos energijos kainą iki [pradinio] sutarties galiojimo pabaigos?“
Dėl prejudicinių klausimų
30 Pirmiausia pažymėtina, kad nors prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas prašymo motyvuose nurodo įvairias Direktyvos 2019/944 nuostatas, ši direktyva panaikino ir pakeitė Direktyvą 2009/72 tik nuo 2021 m. sausio 1 d. Taigi, atsižvelgiant į pagrindinėje byloje susiklosčiusių aplinkybių datą, jai tebetaikoma Direktyva 2009/72. Todėl nagrinėjamu atveju nebereikia aiškinti Direktyvos 2019/944, kuri, beje, formaliai nenurodyta prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimuose. Antra, nors prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas bendrai kalba apie energijos tiekimą, pagrindinėje byloje nagrinėjamas tik elektros energijos tiekimas. Be to, pagal Direktyvos 2009/72 1 straipsnį ji skirta tik elektros energijos vidaus rinkai.
31 Šiomis aplinkybėmis laikytina, kad dviem klausimais, kuriuos reikia nagrinėti kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2009/72 3 straipsnio 5 ir 7 dalys turi būti aiškinamos kaip draudžiančios nacionalinį reguliavimą, pagal kurį mažoji įmonė, prieš terminą nutraukusi terminuotą elektros energijos tiekimo fiksuota kaina sutartį siekdama pakeisti tiekėją, privalo sumokėti sutartyje numatytą baudą, kurios dydis gali atitikti visą elektros energijos, kurią ji įsipareigojo pirkti, kainą, net jeigu elektros energija nebuvo ir nebus suvartota, nors minėtas reguliavimas nenumato baudos apskaičiavimo ar galimo jų sumažinimo kriterijų.
32 Aiškinant Sąjungos teisės nuostatą reikia atsižvelgti ne tik į jos formuluotę, bet ir į kontekstą bei teisės akto, kuriame ji įtvirtinta, tikslus.
33 Pirma, dėl prašomų išaiškinti nuostatų formuluotės pažymėtina, kad Direktyvos 2009/72 3 straipsnio 5 dalies a punkte nurodyta, jog valstybės narės užtikrina, kad vartotojui pageidaujant pakeisti tiekėją laikantis sutartyje numatytų sąlygų, pakeitimą per tris savaites atliktų atitinkamas (-i) operatorius (-iai). Šios direktyvos 3 straipsnio 5 dalies antroje pastraipoje papildomai nustatyta, jog valstybės narės užtikrina, kad šios 5 dalies pirmoje pastraipoje nurodytos teisės vartotojams būtų suteikiamos jų nediskriminuojant išlaidų, pastangų ir laiko požiūriu. Be to, 3 straipsnio 7 dalyje nurodyta, kad valstybės narės imasi tinkamų priemonių galutiniams vartotojams apsaugoti ir visų pirma užtikrina, kad būtų taikomos tinkamos priemonės pažeidžiamiems vartotojams apsaugoti, užtikrinančios aukštą vartotojų apsaugos lygį, ypač kiek tai susiję su bendrųjų sutarties sąlygų skaidrumu, ir kad reikalavimus atitinkantis vartotojas faktiškai galėtų lengvai pasirinkti naują tiekėją. Šioje nuostatoje taip pat įtvirtinta, kad bent namų ūkio vartotojų atžvilgiu šios priemonės apima minėtos direktyvos I priede nustatytas priemones.
34 Šios direktyvos 2 straipsnio 9 punkte sąvoka „galutinis vartotojas“ apibrėžta kaip „elektros energiją savo asmeniniam vartojimui perkantis vartotojas“, o 2 straipsnio 12 punkte sąvoka „reikalavimus atitinkantis vartotojas“ – kaip „vartotojas, kuris gali pirkti elektros energiją iš jo pasirinkto tiekėjo, kaip apibrėžta [Direktyvos 2009/72] 33 straipsnyje“. Taigi nuo 2007 m. liepos 1 d. pastaroji sąvoka apima „visus vartotojus“, kaip numatyta šios direktyvos 33 straipsnio 1 dalies c punkte.
35 Taip pat svarbu pažymėti, kad, kaip savo išvados 17 išnašoje nurodė generalinis advokatas, Direktyvoje 2009/72 nepateikta joje vartojamos „vartotojo“ sąvokos apibrėžties, tačiau ją galima kildinti iš jos 1 konstatuojamosios dalies, kurioje nurodyta, kad kuriant elektros energijos vidaus rinką siekiama suteikti tikrą pasirinkimo galimybę „visiems <…> Sąjungos vartotojams – ir piliečiams, ir verslo subjektams“, ir iš jos 42 konstatuojamosios dalies, pagal kurią, nesant priešingos nuorodos minėtos direktyvos nuostatoje, ši sąvoka direktyvoje suprantama plačiai, todėl iš esmės apima visus „galutinius vartotojus“, t. y. tiek „namų ūkio vartotojus“, tiek „galutinius ne namų ūkio vartotojus“, įskaitant mažąsias įmones.
36 Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad pagal Direktyvos 2009/72 3 straipsnio 5 ir 7 dalių, siejamų su šio sprendimo 34 ir 35 punktuose minėtomis reikšmingomis apibrėžtimis, formuluotes iš esmės tik reikalaujama, kad nacionalinis reguliavimas, kaip antai aprašytas šio sprendimo 31 punkte, pirma, užtikrintų, kad galutinis vartotojas faktiškai galėtų, jei to nori, lengvai pakeisti elektros energijos tiekėją, laikydamasis savo elektros energijos tiekimo sutarties bendrųjų sąlygų, antra, užtikrintų, kad sutarties sąlygos, kaip antai aprašytos minėtame 31 punkte, būtų skaidrios, ir, trečia, numatytų tarp vartotojų ir jų elektros energijos tiekėjo galinčių kilti ginčų sprendimo mechanizmą.
37 Tai, kad pagal tokį nacionalinį reguliavimą leidžiama terminuotoje elektros energijos tiekimo fiksuota kaina sutartyje numatyti pareigą mokėti baudą, kai vartotojas prieš terminą nutraukia sutartį, siekdamas pakeisti tiekėją, net jeigu ji pasižymi šio sprendimo 31 punkte aprašytais požymiais, ir tiek, kiek pagal tą reguliavimą reikalaujama, pirma, kad tokia sutarties sąlyga būtų suformuluota aiškiai, kad klientas prieš pasirašydamas sutartį galėtų suprasti jos reikšmę, ir jai būtų pritarta laisva valia, taip tenkinant šioje formuluotėje nustatytą skaidrumo sąlygą, ir, antra, numatoma galimybė kilus ginčui imtis administracinių arba teisminių teisių gynimo priemonių, nebūtinai sudaro kliūčių faktinei vartotojo galimybei lengvai pakeisti tiekėją.
38 Vis dėlto galima pažymėti, kad Direktyvos 2009/72 3 straipsnio 5 dalyje nurodyta, jog tiekėjas keičiamas laikantis sutartyje numatytų sąlygų.
39 Be to, kaip jau buvo nurodyta šio sprendimo 33 punkte, šios direktyvos 3 straipsnio 7 dalies paskutiniame sakinyje numatyta, kad bent jau namų ūkio vartotojų atžvilgiu valstybės narės, siekdamos užtikrinti aukštą vartotojų apsaugos lygį, turi imtis minėtos direktyvos I priede nustatytų priemonių. Kaip matyti iš I priedo, jos apima priemones, kuriomis siekiama užtikrinti, kad vartotojai pagal minėto priedo 1 dalies a punktą turėtų teisę sudaryti sutartį su elektros energijos paslaugų tiekėju, kurioje nurodyta, ar numatyta teisė be mokesčio nutraukti sutartį, o pagal jo 1 dalies e punktą – kad vartotojai nebūtų apmokestinami už tiekėjo pakeitimą. Iš šios direktyvos 2 straipsnio 10 punkto matyti, kad sąvoka „namų ūkio vartotojas“ suprantama kaip „vartotojas, perkantis elektros energiją savo namų ūkio vartojimui, išskyrus komercinę ar profesinę veiklą“, o 2 straipsnio 11 punkte sąvoka „ne namų ūkio vartotojas“ apibrėžta kaip „fizinis ar juridinis asmuo, perkantis elektros energiją ne savo namų ūkio vartojimui, įskaitant gamintojus ir didmeninius vartotojus“.
40 Kadangi Direktyvos 2009/72 3 straipsnio 7 dalyje aiškiai numatyta, kad taikydamos šios direktyvos I priede nurodytas priemones valstybės narės gali diferencijuoti vartotojus, perkančius elektros energiją savo namų ūkio vartojimui, ir vartotojus, perkančius elektros energiją komercinei ar profesinei veiklai, šio 3 straipsnio 7 dalis visiškai nedraudžia nacionalinio reguliavimo, kaip antai aprašyto šio sprendimo 31 punkte, o veikiau, priešingai, parodo, kad valstybės narės gali laisvai numatyti, jog nusprendusi prieš terminą nutraukti terminuotą elektros energijos tiekimo fiksuota kaina sutartį siekdama pakeisti tiekėją mažoji įmonė privalo sumokėti šioje sutartyje numatytą baudą.
41 Antra, dėl Direktyvos 2009/72 3 straipsnio 5 ir 7 dalių konteksto pirmiausia pažymėtina, kad pagal jokias Direktyvos 2009/72 nuostatas nereikalaujama, kad valstybės narės galutiniams ne namų ūkio vartotojams, net jei tai yra mažosios įmonės, numatytų galimybę be mokesčio ar panašių priemonių pakeisti tiekėją.
42 Be to, šios direktyvos 3 straipsnio 4 dalyje iš esmės nustatyta, kad valstybės narės užtikrina, kad, tiekėjui sutikus, visi vartotojai turėtų teisę iš jo gauti elektros energiją.
43 Galiausiai Direktyvos 2009/72 51 konstatuojamojoje dalyje priminta, kad vartotojų interesai turėtų būti svarbiausias šios direktyvos objektas ir kad kompetentingos nacionalinės institucijos turi užtikrinti, kad būtų paisoma jų teisių, šios direktyvos 52 konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad vartotojai turi būti aprūpinti „aiškia ir suprantama informacija apie jų teises, susijusias su energetikos sektoriumi“, o jos 54 konstatuojamojoje dalyje patikslinta, kad ginčų sprendimo priemonės, kurios turi būti numatytos pagal šios direktyvos 3 straipsnio 7 dalį, būtų prieinamos „visiems vartotojams“.
44 Taigi konstatuotina, kad iš konteksto neišplaukia, jog atitinkamoms valstybėms narėms nenumačius kitiems nei namų ūkio vartotojams galimybės naudotis Direktyvos 2009/72 I priede nurodytomis priemonėmis, pagal prašomas išaiškinti nuostatas iš principo būtų draudžiamas toks nacionalinis reguliavimas, koks aprašytas šio sprendimo 31 punkte. Tačiau iš minėto konteksto iš esmės matyti, kad šis nacionalinis reguliavimas turi užtikrinti, kad vartotojai turėtų teisę pasirinkti tiekėją, būtų aiškiai ir suprantamai informuoti apie savo teises ir turėtų galimybę, naudodamiesi ginčų sprendimo mechanizmais, reikalauti, kad jų būtų paisoma.
45 Trečia, dėl Direktyva 2009/72 siekiamų tikslų pažymėtina, kad, kaip matyti iš jos 1 straipsnio, jos tikslas – nustatyti elektros energijos gamybos, perdavimo, skirstymo ir tiekimo bendrąsias taisykles ir vartotojų apsaugos nuostatas siekiant patobulinti ir integruoti konkurencingas Sąjungos elektros energijos rinkas. Šiomis aplinkybėmis, kaip matyti iš minėtos direktyvos 3, 7 ir 8 konstatuojamųjų dalių, ja, be kita ko, siekiama sukurti visiškai atvirą ir konkurencingą elektros energijos vidaus rinką, kuri leistų visiems vartotojams laisvai rinktis savo tiekėjus, o tiekėjams – laisvai tiekti savo vartotojams prekes, skatinti konkurenciją vidaus rinkoje siekiant užtikrinti elektros tiekimą kuo mažiausia kaina ir sukurti vienodas konkurencijos sąlygas šioje rinkoje, kad būtų užbaigtas elektros energijos vidaus rinkos kūrimas (šiuo klausimu žr. 2019 m. spalio 17 d. Sprendimo Elektrorazpredelenie Yug, C‑31/18, EU:C:2019:868, 39 punktą ir 2020 m. birželio 11 d. Sprendimo Prezident Slovenskej republiky, C‑378/19, EU:C:2020:462, 22 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
46 Šia linkme tos pačios direktyvos 57 konstatuojamojoje dalyje taip pat nurodyta, kad sąžiningos konkurencijos ir įvairių tiekėjų lengvos prieigos skatinimas, taip pat naujų elektros energijos gamybos pajėgumų didinimo skatinimas turėtų būti itin svarbūs valstybėms narėms siekiant užtikrinti, kad vartotojai visiškai pasinaudotų liberalizuotos elektros energijos vidaus rinkos galimybėmis.
47 Šiuo aspektu pažymėtina, kad, kaip savo išvados 50 punkte nurodė generalinis advokatas, terminuotos elektros energijos tiekimo fiksuota kaina sutartys gali apsaugoti vartotojus, užtikrindamos jiems mažą ir stabilią elektros energijos kainą ir suteikdamos tikrumą, kad sąnaudos, kurių jie patirs, nekis visą sutarties galiojimo laikotarpį. Tačiau siekdamas įvykdyti iš tokių sutarčių kylančius įsipareigojimus atitinkamas elektros energijos tiekėjas gali būti patyręs konkrečių išlaidų, galėjusių lemti papildomas jo sąnaudas, palyginti su neterminuota sutartimi be fiksuotos kainos garantijos, pavyzdžiui, norėdamas apsisaugoti nuo sąnaudų nepastovumo didmeninėje rinkoje. Taigi galimybė taikyti sutartyje numatytą baudą vartotojui, jeigu jis prieš terminą nutraukia tokios rūšies terminuotą sutartį su fiksuotos kainos garantija, gali leisti tiekėjui kompensuoti konkrečias sąnaudas, kurių jis patiria dėl šios rūšies sutarčių, kartu išvengiant pareigos perkelti visiems vartotojams su tokios rūšies sutartimis susijusią finansinę riziką, dėl kurios jiems galėtų padidėti elektros energijos kainos, o tai galiausiai prieštarautų tikslui užtikrinti vartotojams kuo mažesnes kainas.
48 Vis dėlto taip pat reikia atsižvelgti į bendrą Direktyvos 2009/72 tikslą užbaigti elektros energijos vidaus rinkos kūrimą ir į konkretesnius šios direktyvos 51 ir 57 konstatuojamosiose dalyse nurodytus tikslus suteikti vartotojams galimybę naudotis konkurencingos ir liberalizuotos rinkos privalumais. Šių tikslų įgyvendinimui būtų pakenkta, jeigu pagal nacionalinį reguliavimą būtų leidžiama nustatyti baudą, neproporcingą išlaidoms, kylančioms dėl sutarties, bet ne visiškai amortizuotoms dėl jos nutraukimo prieš terminą. Tokia bauda faktiškai gali dirbtinai atgrasyti atitinkamus vartotojus nuo terminuotos elektros energijos tiekimo fiksuota kaina sutarties nutraukimo siekiant pakeisti tiekėją, taigi ir sudaryti jiems kliūtis visapusiškai pasinaudoti konkurencingos ir liberalizuotos elektros energijos vidaus rinkos privalumais.
49 Atsižvelgiant į tai, kad pateikti klausimai susiję su nacionaliniu reguliavimu, pagal kurį, viena vertus, numatyta, jog sąnaudos ir žalos atlyginimas, kuriuos galima nustatyti sutartyje tuo atveju, kai galutinis ne namų ūkio vartotojas prieš terminą nutraukia elektros energijos tiekimo sutartį, turi būti padengti neatsižvelgiant į žalą, kurią gali patirti pirminis tiekėjas, ir, kita vertus, nenustatyta jokių kriterijų, pagal kuriuos ginčą nagrinėjanti administracinė arba teisminė institucija galėtų tas sumas apskaičiuoti arba galimai sumažinti, pažymėtina, kad Direktyvoje 2009/72 šiuo klausimu tikrai nieko nenurodyta.
50 Vis dėlto pagal Teisingumo Teismo suformuotą jurisprudenciją valstybės narės savo kompetenciją turi įgyvendinti atsižvelgdamos į Sąjungos teisę, todėl negali pakenkti Direktyvos 2009/72 veiksmingumui (pagal analogiją žr. 2005 m. birželio 30 d. Sprendimo Candolin ir kt., C‑537/03, EU:C:2005:417, 25–27 punktus ir 2015 m. gruodžio 17 d. Sprendimo Szemerey, C‑330/14, EU:C:2015:826, 42 punktą).
51 Atsižvelgiant į tai, kas konstatuota šio sprendimo 48 punkte, taip būtų, jeigu taikydama ginčų sprendimo mechanizmą, kurį valstybės narės pagal šią direktyvą turi numatyti elektros energijos vartotojams, administracinė ar teisminė institucija, į kurią kreiptasi, negalėtų įvertinti sutartyje numatytos baudos, kaip antai nagrinėjamos pagrindinėje byloje, dydžio ir prireikus įpareigoti ją sumažinti ar netgi panaikinti, paaiškėjus, kad, atsižvelgiant į visas nagrinėjamo atvejo aplinkybes, ši suma yra neproporcinga, palyginti su dėl tokios sutarties, kaip nagrinėjama pagrindinėje byloje, patirtomis išlaidomis, ne visiškai amortizuotomis dėl sutarties nutraukimo prieš terminą, todėl galutinio vartotojo teisė turėti faktinę galimybę lengvai pakeisti tiekėją praktiškai netektų prasmės ir būtų pakenkta šio sprendimo 45, 46 ir 48 punktuose primintiems Direktyvos 2009/72 tikslams.
52 Nors tokį sutartyje numatytos baudos dydžio proporcingumo vertinimą turi atlikti tik potencialų ginčą nagrinėsianti nacionalinė institucija, siekiant pateikti naudingą atsakymą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui vis dėlto reikia pažymėti, kad atliekant šį vertinimą galima atsižvelgti, be kita ko, į pradinę nagrinėjamos sutarties trukmę, į tai, kiek laiko yra likę iki sutarties pabaigos jos nutraukimo momentu, į elektros energijos kiekį, kuris buvo nupirktas vykdant šią sutartį, tačiau kurio klientas galiausiai nesuvartos, ir į priemones, kuriomis disponuoja deramai rūpestingas tiekėjas, kad sumažintų galimus ekonominius nuostolius, kurių būtų patyręs dėl sutarties nutraukimo prieš terminą.
53 Nagrinėjamu atveju iš Teisingumo Teismui pateiktos bylos medžiagos nematyti, kad Lenkijos Respublika būtų ketinusi išplėsti Direktyvos 2009/72 I priede nurodytų priemonių, kurias valstybės narės pagal šios direktyvos 3 straipsnio 7 dalį privalo numatyti namų ūkio vartotojams, taikymą galutiniams ne namų ūkio vartotojams ar mažosioms įmonėms. Be to, iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą tikrai matyti, kad taikytinas nacionalinis reguliavimas iš esmės numato, kad sutarties šalys gali laisvai nustatyti baudos, taikytinos galutiniam vartotojui prieš terminą nutraukus terminuotą elektros energijos tiekimo fiksuota kaina sutartį siekiant pakeisti tiekėją, dydį ir kad sutarta suma turi būti mokama neatsižvelgiant į patirtos žalos dydį. Vis dėlto iš nutarties taip pat matyti, kad pagal Lenkijos civilinio kodekso 484 straipsnio 2 dalį kilus ginčui šiuo klausimu galima kreiptis į teisminę instituciją ir prašyti sumažinti baudą, „jei įvykdyta esminė prievolės dalis“ arba jeigu bauda yra „akivaizdžiai per didelė“. Be to, iš Teisingumo Teismui pateiktos bylos medžiagos negalima daryti išvados, kad Lenkijos teisėje neužtikrinamos kitos šio sprendimo 36 punkte primintos sąlygos, kurių laikytis reikalaujama pagal Direktyvą 2009/72. Šiomis aplinkybėmis ir su sąlyga, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas tai galutinai patikrins ir įvertins, darytina išvada, kad pagal šios direktyvos 3 straipsnio 5 ir 7 dalis nedraudžiama taikyti nacionalinio reguliavimo, kaip antai nagrinėjamo pagrindinėje byloje, galutiniam ne namų ūkio vartotojui, kaip jis suprantamas pagal minėtą direktyvą.
54 Šiuo klausimu taip pat reikėtų pridurti, kad net jeigu atlikęs šiuos patikrinimus prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turėtų konstatuoti, kad bendrovė G, kurią jis kvalifikuoja kaip „mažąją įmonę“, neatitinka dviejų kumuliacinių Direktyvos 2009/72 3 straipsnio 3 dalyje nustatytų tokio kvalifikavimo sąlygų, tai neturėtų įtakos atsakymo, pateikto siekiant išspręsti ginčą pagrindinėje byloje, reikšmei, nes, kaip matyti iš šio sprendimo 44 punkte išdėstytų argumentų, šis atsakymas iš esmės aktualus visiems galutiniams ne namų ūkio vartotojams, kaip jie suprantami pagal minėtą direktyvą, ir negalima daryti išvados, kad bendrovė G neatitinka šio kvalifikavimo, tačiau tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.
55 Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į abu pateiktus klausimus atsakytina: Direktyvos 2009/72 3 straipsnio 5 ir 7 dalys turi būti aiškinamos kaip nedraudžiančios nacionalinio reguliavimo, pagal kurį mažoji įmonė, prieš terminą nutraukusi terminuotą elektros energijos tiekimo fiksuota kaina sutartį siekdama pakeisti tiekėją, privalo sumokėti sutartyje numatytą baudą, kurios dydis gali atitikti visą elektros energijos, kurią ji įsipareigojo pirkti, kainą, net jeigu elektros energija nebuvo ir nebus suvartota, nors pagal minėtą reguliavimą nenumatyta tokios baudos apskaičiavimo ar galimo jos sumažinimo kriterijų, jeigu pagal šį reguliavimą, pirma, užtikrinama, kad tokia sutarties sąlyga turi būti aiški, suprantama ir jai turi būti pritarta laisva valia, ir, antra, yra numatyta galimybė imtis administracinių arba teisminių teisių gynimo priemonių, kurias nagrinėdama institucija, į kurią kreiptasi, galėtų įvertinti baudos proporcingumą, atsižvelgdama į visas konkretaus atvejo aplinkybes, ir prireikus ją sumažinti arba panaikinti.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
56 Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.
Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (penktoji kolegija) nusprendžia:
2009 m. liepos 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/72/EB dėl elektros energijos vidaus rinkos bendrųjų taisyklių, panaikinančios Direktyvą 2003/54/EB, 3 straipsnio 5 ir 7 dalys
turi būti aiškinamos taip:
jomis nedraudžiamas nacionalinis reguliavimas, pagal kurį mažoji įmonė, prieš terminą nutraukusi terminuotą elektros energijos tiekimo fiksuota kaina sutartį siekdama pakeisti tiekėją, privalo sumokėti sutartyje numatytą baudą, kurios dydis gali atitikti visą elektros energijos, kurią ji įsipareigojo pirkti, kainą, net jeigu elektros energija nebuvo ir nebus suvartota, nors pagal minėtą reguliavimą nenumatyta tokios baudos apskaičiavimo ar galimo jos sumažinimo kriterijų, jeigu pagal šį reguliavimą, pirma, užtikrinama, kad tokia sutarties sąlyga turi būti aiški, suprantama ir jai turi būti pritarta laisva valia, ir, antra, yra numatyta galimybė imtis administracinių arba teisminių teisių gynimo priemonių, kurias nagrinėdama institucija, į kurią kreiptasi, galėtų įvertinti baudos proporcingumą, atsižvelgdama į visas konkretaus atvejo aplinkybes, ir prireikus ją sumažinti arba panaikinti.
Parašai.