TEISINGUMO TEISMO (trečioji kolegija) SPRENDIMAS
2024 m. sausio 11 d.(*)
„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Intelektinė ir pramoninė nuosavybė – Žmonėms skirtas vaistas – Papildomos apsaugos liudijimas (PAL) – Direktyva 2004/48/EB – 9 straipsnio 7 dalis – Produktų pateikimas rinkai pažeidžiant PAL suteiktas teises – PAL pagrindu paskirtos laikinosios priemonės – Vėlesnis PAL panaikinimas ir priemonių atšaukimas – Pasekmės – Teisė gauti tinkamą kompensaciją už laikinosiomis priemonėmis padarytą žalą – Prašymą taikyti šias priemones pateikusio asmens atsakomybė už jomis padarytą žalą – Nacionalinės teisės normos, kuriose numatyta atsakomybė be kaltės“
Byloje C‑473/22
dėl markkinaoikeus (Ekonominių bylų teismas, Suomija) 2022 m. liepos 14 d. nutartimi, kurią Teisingumo Teismas gavo 2022 m. liepos 14 d., pagal SESV 267 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje
Mylan AB
prieš
Gilead Sciences Finland Oy,
Gilead Biopharmaceutics Ireland UC,
Gilead Sciences Inc.
TEISINGUMO TEISMAS (trečioji kolegija),
kurį sudaro kolegijos pirmininkė K. Jürimäe (pranešėja), teisėjai N. Piçarra, M. Safjan, N. Jääskinen ir M. Gavalec,
generalinis advokatas M. Szpunar,
kancleris A. Calot Escobar,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį,
išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:
– Mylan AB, atstovaujamos asianajajat A. Jäälinoja ir B. Rapinoja,
– Gilead Sciences Finland Oy, Gilead Biopharmaceutics Ireland UC ir Gilead Sciences Inc., atstovaujamų asianajajat R. Hilli ir M. Segercrantz,
– Suomijos vyriausybės, atstovaujamos M. Pere,
– Nyderlandų vyriausybės, atstovaujamos M. K. Bulterman ir J. M. Hoogveld,
– Europos Komisijos, atstovaujamos S. L. Kalėdos, P.-J. Loewenthal, J. Ringborg, J. Samnadda ir I. Söderlund,
susipažinęs su 2023 m. rugsėjo 21 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,
priima šį
Sprendimą
1 Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/48/EB dėl intelektinės nuosavybės teisių gynimo (OL L 157, 2004, p. 45; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 17 sk., 2 t., p. 32) 9 straipsnio 7 dalies išaiškinimo.
2 Šis prašymas pateiktas nagrinėjant Mylan AB ginčą su Gilead Sciences Finland Oy, Gilead Biopharmaceutics Ireland UC ir Gilead Sciences Inc. (toliau kartu – Gilead ir kt.) dėl žalos, kurią Mylan patyrė Gilead ir kt. prašymu jai nustačius laikinąją priemonę, kuri vėliau atšaukta, atlyginimo.
Teisinis pagrindas
Tarptautinė teisė
3 Sutarties dėl intelektinės nuosavybės teisių aspektų, susijusių su prekyba (toliau – TRIPS sutartis), pateiktos 1994 m. balandžio 15 d. Marakeše pasirašytos Pasaulio prekybos organizacijos (PPO) steigimo sutarties, kuri patvirtinta 1994 m. gruodžio 22 d. Tarybos sprendimu 94/800/EB dėl daugiašalių derybų Urugvajaus raunde (1986–1994) priimtų susitarimų patvirtinimo Europos bendrijos vardu jos kompetencijai priklausančių klausimų atžvilgiu (OL L 336,1994, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 11 sk., 21 t. p. 80), 1C priede, preambulės pirmoje pastraipoje nurodyta:
„Siekdamos sumažinti tarptautinės prekybos iškraipymus ir trukdymus ir atsižvelgdamos į būtinybę skatinti efektyvią ir tinkamą intelektinės nuosavybės teisių apsaugą, taip pat siekdamos užtikrinti, kad pačios intelektinės nuosavybės teisių užtikrinimo priemonės ir tvarka netaptų teisėtos prekybos kliūtimis.“
4 TRIPS sutarties 1 straipsnio „Įsipareigojimų pobūdis ir apimtis“ 1 dalyje numatyta:
„Valstybės narės įgyvendina šios Sutarties nuostatas. Valstybės narės gali, bet neprivalo, savo įstatymuose numatyti didesnę apsaugą, negu reikalauja ši Sutartis, su sąlyga, kad tokia apsauga neprieštarautų šios Sutarties nuostatoms. Valstybės narės savo teisės sistemoje ir praktikoje gali nustatyti atitinkamą šios Sutarties nuostatų vykdymo būdą.“
5 Šio susitarimo 50 straipsnio „Laikinosios priemonės“ 7 dalyje numatyta:
„Kai laikinosios priemonės atšaukiamos arba kai jos nustoja galioti dėl kokios nors pareiškėjo veiklos ar neveikimo, arba jei vėliau paaiškėja, kad intelektinės nuosavybės teisės pažeidimo ar pažeidimo grėsmės nebuvo, teismai turi teisę įpareigoti pareiškėją, esant atsakovo prašymui, suteikti atsakovui atitinkamą kompensaciją už šiomis priemonėmis sukeltą bet kokią žalą.“
Sąjungos teisė
6 Direktyvos 2004/48 4, 5, 7, 8, 10 ir 22 konstatuojamosiose dalyse nurodyta:
„(4) Tarptautiniu lygiu visos valstybės narės ir pati [Europos] Bendrija savo kompetencijos ribose privalo laikytis [TRIPS sutarties].
(5) TRIPS sutartyje visų pirma yra nuostatos dėl intelektinės nuosavybės teisių gynimo priemonių, kurios yra bendri tarptautiniu lygiu taikomi standartai, įgyvendinami visose valstybėse narėse. Ši direktyva nepažeidžia valstybių narių tarptautinių įsipareigojimų, įskaitant įsipareigojimus pagal TRIPS sutartį.
<…>
(7) Iš Komisijos šiuo klausimu vykdytų konsultacijų aiškėja, kad nepaisant TRIPS sutarties, valstybių narių intelektinės nuosavybės teisių gynimo priemonės dar labai skiriasi. Pavyzdžiui, valstybėse narėse labai skiriasi laikinųjų priemonių, kurios visų pirma naudojamos įrodymams užtikrinti, taikymas, žalos apskaičiavimas ar draudimų taikymas. <…>
(8) Valstybių narių intelektinės nuosavybės teisių gynimo sistemų skirtumai neleidžia tinkamai veikti Vidaus rinkai ir užtikrinti vienodą intelektinės nuosavybės teisių apsaugą visoje Bendrijoje. <…>
<…>
(10) Šios direktyvos tikslas – suderinti [valstybių narių teisės aktus], kad vidaus rinkoje būtų užtikrintas aukštas, vienodas ir vieningas [intelektinės nuosavybės] apsaugos lygis.
<…>
(22) Taip pat labai svarbu numatyti laikinas priemones, kuriomis tuoj pat sustabdomas pažeidimas, nelaukiant sprendimo dėl nusikaltimo sudėties [dėl bylos esmės], tačiau paisant gynybos teisių, užtikrinant laikinųjų priemonių proporcingumą pagal bylos ypatybes ir pateikiant garantijas atsakovo išlaidoms ir patirtai žalai padengti nepateisinamo reikalavimo atveju. Tokios priemonės ypač pateisinamos, kai delsimas intelektinės nuosavybės teisės turėtojui padarytų esminę nepataisomą žalą.“
7 Šios direktyvos 1 straipsnyje nustatyta:
„Ši direktyva nustato priemones, procedūras ir gynybos būdus[, reikalingus siekiant] užtikrinti intelektinės nuosavybės teisių gynimą. Šioje direktyvoje terminas „intelektinės nuosavybės teisės“ apima pramoninės nuosavybės teises.“
8 Šios direktyvos 2 straipsnio „Taikymo sritis“ 3 dalyje numatyta:
„Ši direktyva neturi poveikio:
<…>
b) valstybių narių tarptautiniams įsipareigojimams ir visų pirma TRIPS sutarčiai, įskaitant įsipareigojimus, susijusius su baudžiamosiomis procedūromis ir bausmėmis;
<…>“
9 Direktyvos 2004/48 II skyriuje „Priemonės, procedūros ir gynybos būdai“ yra 3–15 straipsniai. Jos 3 straipsnyje „Bendrasis įsipareigojimas“ numatyta:
„1. Valstybės narės numato priemones, procedūras ir gynybos būdus, būtinus užtikrinti intelektinės nuosavybės teisių, kurioms taikoma ši direktyva, vykdymą. Tos priemonės, procedūros ir gynybos būdai turi būti sąžiningi, teisingi, neturi būti komplikuoti ar brangūs, ar sukelti nepagrįstą vėlavimą ar delsimą.
2. Tos priemonės, procedūros ir gynybos būdai taip pat turi būti veiksmingi, proporcingi ir atgrasantys; jie turi būti taikomi tokiu būdu, kad nebūtų sukuriamos kliūtys teisėtai prekybai ir numatytų apsaugos priemones nuo piktnaudžiavimo jomis.“
10 Minėtos direktyvos 7 straipsnis „Įrodymų užtikrinimo priemonės“ suformuluotas taip:
„1. Valstybės narės užtikrina, kad, net prieš pradedant procesą dėl bylos esmės, kompetentingos teismo institucijos šalies, pateikusios pagrįstai turimus įrodymus paremti pretenzijas, kad yra pažeistos ar gali būti pažeistos [jos] intelektinės nuosavybės teisės, prašymu galėtų reikalauti tinkamų veiksmingų laikinųjų priemonių [nurodyti taikyti greitas ir veiksmingas laikinąsias priemones] užtikrinti su įtariamu pažeidimu susijusius įrodymus, atsižvelgiant į slaptą informaciją [slaptos informacijos apsaugą]. Tokiomis priemonėmis gali būti teises pažeidžiančių prekių išsamus aprašymas, imant ar neimant pavyzdžius, arba tokių prekių ir atitinkamais atvejais medžiagų ir priemonių, kurios yra naudojamos tokių prekių gamybai ir (arba) platinimui, ir su jomis susijusių dokumentų poėmis. Tokios priemonės taikomos, jei reikia, neišklausius kitos šalies, visų pirma tuomet, kai delsimas galėtų padaryti esminę nepataisomą žalą teisių turėtojui arba kai yra akivaizdi grėsmė, kad įrodymai gali būti sunaikinti.
<…>
4. Kai įrodymų užtikrinimo priemonės yra atšaukiamos arba kai jos nustoja galioti dėl pareiškėjo veikimo ar neveikimo, arba kai po to yra nustatoma, kad intelektinės nuosavybės teisės pažeidimo ar grėsmės pažeidimui nebuvo, teismo institucijos turi teisę atsakovo prašymu reikalauti pareiškėjo suteikti atsakovui tinkamą kompensaciją už tomis priemonėmis padarytus nuostolius.
<…>“
11 Tos pačios direktyvos 9 straipsnyje „Laikinosios ir prevencinės priemonės“ nustatyta:
„1. Valstybės narės užtikrina, kad pareiškėjo prašymu teismo institucijos galėtų:
a) įtariamam pažeidėjui nustatyti laikinąjį draudimą, skirtą užkirsti kelią bet kokiam gresiančiam intelektinės nuosavybės teisių pažeidimui, arba laikinai ir pagal nacionalinės teisės aktus nustatant pakartotinę nuobaudą, tęsti šių teisių tariamus pažeidimus arba, jei jie tęsiami, reikalauti pateikti užstatą, kuris užtikrintų kompensaciją teisių turėtojui; laikinasis draudimas tomis pačiomis sąlygomis taip pat gali būti taikomas tarpininkui, kurio paslaugas naudoja trečioji šalis, pažeisdama intelektinės nuosavybės teises; draudimui, taikomam tarpininkams, kurių paslaugas naudoja trečioji šalis, pažeisdama autorių teises ar gretutines teises, taikoma [2001 m. gegužės 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2001/29/EB dėl autorių teisių ir gretutinių teisių informacinėje visuomenėje tam tikrų aspektų suderinimo (OL L 167, 2001, p. 10; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 17 sk., 1 t., p. 230)];
b) reikalauti atlikti poėmį [nurodyti taikyti areštą] arba pristatyti intelektinės nuosavybės teisių pažeidimu įtariamas prekes, siekiant, kad jos nepatektų ar nejudėtų prekybos kanaluose.
2. Jei pažeidimas įvykdytas komerciniu mastu, valstybės narės užtikrina, kad, nukentėjusiai šaliai įrodžius aplinkybes, dėl kurių gali kilti grėsmė žalos atlyginimui, teismo institucijos galėtų reikalauti įtariamo pažeidėjo prevencinio kilnojamojo ir nekilnojamojo turto poėmio [arešto], įskaitant jo banko sąskaitų ir kitokių lėšų blokavimą. Tuo tikslu kompetentingos institucijos gali reikalauti pateikti banko, finansinius ar komercinius dokumentus arba leisti tinkamai susipažinti su susijusia informacija.
3. Teismo institucijos, taikydamos šio straipsnio 1 ir 2 dalyje minėtas priemones, turi teisę reikalauti, kad pareiškėjas pateiktų bet kokius prieinamus įrodymus, kurių pakaktų įsitikinti, jog pareiškėjas yra teisių turėtojas ir kad pareiškėjo teisė yra pažeidžiama arba kad gresia toks pažeidimas.
4. Valstybės narės užtikrina, kad šio straipsnio 1 ir 2 dalyse minėtos priemonės būtų taikomos, jeigu reikalinga, neišklausius atsakovo, ypač tuomet, kai bet koks delsimas galėtų padaryti esminę nepataisomą žalą teisių turėtojui. Tokiu atveju, šalims apie tai pranešama be delsimo, ne vėliau kaip tuoj pat pritaikius priemones.
Priemonių peržiūrėjimas, įskaitant teisę būti išklausytam, taikomas atsakovo prašymu, siekiant per pagrįstą laikotarpį po pranešimo apie priemones nuspręsti, ar priemonės turėtų būti pakeistos, atšauktos ar patvirtintos.
5. Valstybės narės užtikrina, kad 1 ir 2 dalyse minėtos laikinosios priemonės būtų atšauktos arba jų poveikis būtų kitaip panaikintas atsakovo prašymu, jeigu pareiškėjas per pagrįstą laikotarpį nepradeda proceso kompetentingame teisme, kuris priimtų sprendimą dėl bylos esmės; tokį pagrįstą laikotarpį nustato teismo institucija, reikalaujanti taikyti [taikanti] priemones, jei tai leidžiama pagal valstybės narės teisės aktus, o, nesant tokio nustatymo, šis laikotarpis neturi būti ilgesnis kaip 20 darbo dienų arba 31 kalendorinė diena, atsižvelgiant į tai, kuris laikotarpis yra ilgesnis.
6. Kompetentingos teismo institucijos, taikant 1 ir 2 dalyse minėtas laikinąsias priemones, iš pareiškėjo gali reikalauti pakankamo užstato ar vienodo užtikrinimo, kuriuo būtų galima kompensuoti bet kokią atsakovo patirtą žalą, numatytą šio straipsnio 7 dalyje.
7. Kai laikinosios priemonės yra atšaukiamos arba kai jos nustoja galioti dėl pareiškėjo veikimo ar neveikimo, arba kai po to yra nustatoma, kad intelektinės nuosavybės teisių pažeidimo ar grėsmės pažeidimui nebuvo, teismo institucijos turi teisę atsakovo prašymu reikalauti pareiškėjo suteikti atsakovui tinkamą kompensaciją už tomis priemonėmis sukeltus nuostolius.“
Suomijos teisė
12 Oikeudenkäymiskaari (Teismo proceso kodeksas) 7 skyriuje yra 11 straipsnis, iš kurio matyti, kad tuo atveju, kai laikinoji priemonė buvo be pagrindo paskirta šalies prašymu, ši šalis turi atlyginti priešingai šaliai žalą, patirtą dėl šios priemonės ir jos įgyvendinimo, įskaitant patirtas išlaidas.
Pagrindinė byla ir prejudiciniai klausimai
13 2009 m. gruodžio 3 d. Patentti – ja rekisterihallitus (Nacionalinis patentų ir registracijos biuras, Suomija), remdamasis Suomijos Respublikoje galiojančiu Europos patentu Nr. EP 0 915 894, išdavė Gilead ir kt. papildomos apsaugos liudijimą Nr. 266 „Tenofoviro dizoproksilis (TD) ir jo druskos, hidratai, tautomerai ir solvatai, derinyje su emtricitabinu“ (toliau – nagrinėjamas PAL) dėl antiretrovirusinio vaistinio preparato, skirto ŽIV sergantiems asmenims gydyti.
14 2017 m. pavasarį Mylan dalyvavo dviejų Suomijos sveikatos apsaugos rajonų organizuojamuose viešuosiuose pirkimuose, siekdama tiekti savo generinį vaistą „EMTRICITABINE / TENOFOVIR DISOPROXIL MYLAN 200 mg/245 mg, plėvele dengtos tabletės“ (toliau – nagrinėjamas generinis vaistas). Ji laimėjo abu šiuos pirkimus.
15 Europos patentas Nr. EP 0 915 894 nustojo galioti 2017 m. liepos 25 d.
16 2017 m. rugsėjo 15 d. Gilead ir kt. kreipėsi į Markkinaoikeus (Ekonominių bylų teismas, Suomija) su ieškiniu prieš Mylan dėl nagrinėjamo PAL pažeidimo. Gilead ir kt. taip pat pateikė prašymą taikyti laikinąsias priemones Mylan atžvilgiu. Ši bendrovė nesutiko su ieškiniu dėl pažeidimo ir prašymu taikyti laikinąsias priemones. 2017 m. lapkričio 30 d. ji tame pačiame teisme taip pat pareiškė ieškinį dėl nagrinėjamo PAL pripažinimo negaliojančiu.
17 2017 m. gruodžio 21 d. sprendimu Markkinaoikeus (Ekonominių bylų teismas) patenkino Gilead ir kt. prašymą taikyti laikinąsias priemones nagrinėjamo PAL pagrindu ir uždraudė Mylan siūlyti, teikti rinkai ir naudoti nagrinėjamą generinį vaistą nagrinėjamo PAL galiojimo laikotarpiu, taip pat šiais tikslais importuoti, gaminti ir laikyti šį vaistą, priešingu atveju skiriant 500 000 EUR baudą. Be to, jis nustatė, kad šios priemonės galios tol, kol bus priimtas sprendimas dėl bylos esmės arba kol bus nuspręsta kitaip.
18 Vėliau Mylan prašymu minėtos laikinosios priemonės 2019 m. balandžio 11 d. Korkein oikeus (Aukščiausiasis Teismas, Suomija) sprendimu buvo panaikintos.
19 2019 m. rugsėjo 25 d. sprendimu markkinaoikeus (Ekonominių bylų teismas) panaikino nagrinėjamą PAL. Šis sprendimas buvo apskųstas Korkein oikeus (Aukščiausiasis Teismas), kuris 2020 m. lapkričio 13 d. sprendimu atmetė Gilead ir kt. prašymą pripažinti skundą priimtinu, todėl markkinaoikeus (Ekonominių bylų teismas) sprendimas tapo galutinis.
20 Taigi, remdamasi Teismo proceso kodekso 7 skyriaus 11 straipsniu, kuriuo į Suomijos teisę perkeliama Direktyvos 2004/48 9 straipsnio 7 dalis, Mylan paprašė markkinaoikeus (Ekonominių bylų teismas), kuris šioje byloje yra prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, priteisti iš Gilead ir kt. 2 367 854,99 EUR dydžio žalos atlyginimą, pridedant delspinigius, kaip kompensaciją už žalą, padarytą laikinosiomis priemonėmis, kurios nepagrįstai pritaikytos remiantis PAL, kuris vėliau panaikintas.
21 Mylan teigimu, 2019 m. rugsėjo 12 d. Sprendime Bayer Pharma (C‑688/17, toliau – Sprendimas Bayer Pharma, EU:C:2019:722) Teisingumo Teismo pateiktas 9 straipsnio 7 dalies aiškinimas neleidžia daryti išvados, kad pagal šią direktyvą yra draudžiama taikyti Suomijos teisėje numatytą atsakomybės be kaltės principą. Atvirkščiai, Gilead ir kt. teigia, kad Sprendime Bayer Pharma ši nuostata išaiškinta taip, kad pareiga atlyginti žalą negali būti nustatyta vien dėl to, kad nagrinėjamas PAL, kurio pažeidimu pateisintas nutarties dėl laikinųjų priemonių priėmimas, vėliau buvo panaikintas.
22 Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad pagal Suomijos jurisprudenciją ir doktriną Teismo proceso kodekso 7 skyriaus 11 straipsnyje yra numatyta atsakomybė be kaltės, t. y. griežtoji atsakomybė. Taigi bet kuris asmuo, kurio prašymu pritaikoma laikinoji priemonė, privalo atlyginti žalą, jei vėliau panaikinamas intelektinės nuosavybės dokumentas, kuriuo remiantis buvo pritaikyta ši laikinoji priemonė.
23 Vis dėlto jis pažymi, kad pagal suformuotą Suomijos jurisprudenciją net ir šioje nuostatoje numatytais atvejais žalos atlyginimo suma gali būti sumažinta dėl to, kad atsakovas pats sudarė sąlygas atsirasti žalai arba nesiėmė pagrįstų priemonių, kad jos išvengtų arba ją apribotų, ir taip prisidėjo prie jos atsiradimo.
24 Be to, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pabrėžia, kad skiriant laikinąją priemonę taip pat atsižvelgiama į Suomijos teisės sistemoje įtvirtintą atsakomybės be kaltės principą. Tam, kad tokia priemonė galėtų būti taikoma, reikia įvertinti tikimybę, kad intelektinės nuosavybės dokumentas, kuriuo grindžiama ši priemonė, bus panaikintas išnagrinėjus galimą ieškinį dėl negaliojimo. Kalbant apie atitinkamai patiriamą žalą, pažymėtina, kad reikėtų palyginti žalą, dėl laikinosios priemonės taikymo atsirandančią asmeniui, kurio atžvilgiu ji nustatoma, ir žalą, kuri atsirastų pareiškėjui, jeigu ši priemonė nebūtų taikoma.
25 Vis dėlto atsižvelgiant į aiškinimą, kurį Teisingumo Teismas pateikė Sprendime Bayer Pharma, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla klausimas, ar atsakomybe be kaltės grindžiama žalos atlyginimo sistema gali būti laikoma suderinama su Direktyvos 2004/48 9 straipsnio 7 dalimi.
26 Šiomis aplinkybėmis Markkinaoikeus (Ekonominių bylų teismas) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:
„1. Ar Suomijoje galiojančios žalos atlyginimą reglamentuojančios teisės nuostatos, grindžiamos atsakomybe nesant kaltės, <…> laikytinos suderinamomis su [Direktyvos 2004/48] 9 straipsnio 7 dalimi?
2. Jeigu į pirmąjį klausimą būtų atsakyta neigiamai: kokio pobūdžio atsakomybe už žalą tokiu atveju yra grindžiama atsakomybė pagal [Direktyvos 2004/48] 9 straipsnio 7 dalį? Ar preziumuotina, kad ši atsakomybė yra tam tikra atsakomybės esant kaltei forma, atsakomybės dėl piktnaudžiavimo teise forma ar atsakomybė kuriuo nors kitu pagrindu?
3. Darant nuorodą į antrąjį klausimą: į kokias aplinkybes reikia atsižvelgti vertinant, ar turi būti taikoma atsakomybė?
4. Ar, kiek tai susiję su trečiuoju klausimu, atliekant vertinimą reikia remtis vien patenkinant prašymą taikyti laikinąsias priemones žinomomis aplinkybėmis, ar, pavyzdžiui, galima atsižvelgti į tai, kad intelektinės nuosavybės teisė, kurios tariamu pažeidimu buvo pagrįstos laikinosios priemonės, vėliau, jau po nurodymo jas taikyti, buvo pripažinta negaliojančia ex tunc, ir, jeigu taip, kokią reikšmę turi ši aplinkybė?“
Dėl prejudicinių klausimų
Dėl pirmojo klausimo
27 Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2004/48 9 straipsnio 7 dalis turi būti aiškinama taip, kad pagal ją nedraudžiamos nacionalinės teisės nuostatos, kuriose numatytas bet kokios žalos, kurią sukėlė laikinoji priemonė, kaip ji suprantama pagal šią nuostatą, atlyginimo mechanizmas, grindžiamas šių priemonių prašytojo atsakomybės be kaltės sistema, kai teismas vis dėlto gali koreguoti žalos atlyginimo sumą, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, įskaitant galimą atsakovo prisidėjimą prie žalos atsiradimo.
28 Direktyvos 2004/48 9 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatyta, kad intelektinės nuosavybės teisės turėtojas gali prašyti kompetentingų teisminių institucijų taikyti įvairias šioje nuostatoje išvardytas laikinąsias priemones, kurios, be kita ko, leidžia nedelsiant nutraukti tos teisės pažeidimą nelaukiant sprendimo dėl bylos esmės. Vis dėlto, kaip nurodyta šios direktyvos 22 konstatuojamojoje dalyje, šios laikinosios priemonės turi būti priimtos paisant teisių į gynybą, būti proporcingos kiekvieno konkretaus atvejo aplinkybėms ir apimti garantijas, būtinas atsakovo išlaidoms ir žalai dėl nepagrįsto prašymo padengti.
29 Šiuo klausimu minėtos direktyvos 9 straipsnio 7 dalyje numatyta: kai laikinosios priemonės atšaukiamos arba kai jos nustoja galioti dėl pareiškėjo veikimo ar neveikimo, arba kai po to yra nustatoma, kad intelektinės nuosavybės teisių pažeidimo ar jo grėsmės nebuvo, teismo institucijos turi teisę atsakovo prašymu nurodyti, kad pareiškėjas suteiktų atsakovui tinkamą kompensaciją už tomis priemonėmis sukeltus nuostolius.
30 Taigi iš šios nuostatos formuluotės aiškiai matyti, kad teisminė institucija, kuriai pateiktas toks prašymas, turi išnagrinėti, ar įvykdytos trys šioje nuostatoje numatytos sąlygos. Pirma, ji turi patikrinti, ar laikinosios priemonės yra panaikintos arba nebetaikomos dėl pareiškėjo veiksmų ar neveikimo, arba ar buvo šio pareiškėjo intelektinės nuosavybės teisės pažeidimas arba grėsmė, kad ji bus pažeista, ar ne. Antra, jis turi įvertinti, ar egzistuoja žala. Trečia, jis turi nustatyti, ar tarp šios žalos ir šių priemonių yra priežastinis ryšys.
31 Vis dėlto reikia konstatuoti, kad minėtoje nuostatoje tarp šių sąlygų nepaminėtas prašymą taikyti laikinąsias priemones pateikusio asmens kaltės buvimas.
32 Siekiant nustatyti, ar pagal Direktyvos 2004/48 9 straipsnio 7 dalį valstybėms narėms nustatyta konkreti prašymą taikyti laikinąsias priemones pateikusio asmens atsakomybės sistema, reikia atsižvelgti į šios nuostatos kontekstą, teisės aktų, kuriuose ji įtvirtinta, tikslus ir jos genezę.
33 Šiuo atžvilgiu reikia priminti, kad remiantis suformuota jurisprudencija šios direktyvos nuostatos skirtos reglamentuoti ne visiems su intelektinės nuosavybės teisėmis susijusiems aspektams, o tik tiems, kurie susiję, pirma, su šių teisių gynimu ir, antra, su jų pažeidimais, užtikrinant, kad egzistuotų veiksmingi teisių gynimo būdai bet kokiam esamos intelektinės nuosavybės teisės pažeidimui išvengti, jam nutraukti ar jo pasekmėms pašalinti. Taip Sąjungos teisės aktų leidėjas nusprendė apskritai atlikti minimalų suderinimą, susijusį su intelektinės nuosavybės teisių gynimu (šiuo klausimu žr. 2022 m. balandžio 28 d. Sprendimo Koch Media, C‑559/20, EU:C:2022:317, 31 ir 32 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją).
34 Konkrečiau kalbant apie teisę į žalos, kurią atsakovas patyrė dėl laikinųjų priemonių, atlyginimą, pažymėtina, kad minėtos direktyvos 9 straipsnio 7 dalies formuluotė iš esmės atitinka TRIPS sutarties 50 straipsnio 7 dalies formuluotę. Tačiau šios sutarties 1 straipsnio 1 dalyje aiškiai numatyta, kad Pasaulio prekybos organizacijos narės savo teisės sistemoje ir praktikoje gali nustatyti tinkamą šios Sutarties nuostatų įgyvendinimo būdą.
35 Taigi Direktyvos 2004/48 9 straipsnio 7 dalyje pakartodamas labai plačią TRIPS sutarties 50 straipsnio 7 dalies formuluotę Sąjungos teisės aktų leidėjas išreiškė savo valią, pirma, nederinti taisyklių, susijusių su kompensacija atsakovui, labiau, nei reikalaujama pagal šią sutartį, ir, antra, palikti valstybėms narėms diskreciją, kaip konkrečiai įgyvendinti pareiškėjo atsakomybės sistemą.
36 Darytina išvada, kad Direktyvos 2004/48 9 straipsnio 7 dalis, siejama su TRIPS sutarties 50 straipsnio 7 dalimi, turi būti aiškinama taip, kad joje numatytas minimalus intelektinės nuosavybės teisių gynimo standartas, iš principo paliekant valstybėms narėms diskreciją prireikus pasirinkti atsakomybės be kaltės sistemą arba kalte grindžiamą atsakomybės sistemą.
37 Sprendime Bayer Pharma Teisingumo Teismas išties nusprendė, kad pagal šios direktyvos 9 straipsnio 7 dalį iš principo nedraudžiami nacionalinės teisės aktai, kuriuose numatyta, jog atsakovui neatlyginama žala, kurią jis patyrė dėl laikinųjų priemonių, jeigu jis nesielgė taip, kaip paprastai galima tikėtis, kad elgsis bet kuris rūpestingas asmuo, siekdamas išvengti žalos arba ją sumažinti, nors patentas, kurio pagrindu tokios priemonės pritaikytos, vėliau panaikintas. Tačiau Teisingumo Teismas aiškiai nurodė, kad tokie teisės aktai suderinami su šia nuostata tik su sąlyga, kad teismas, prieš nuspręsdamas dėl galimo tokio neatlyginimo, turi galimybę atsižvelgti į visas bylos aplinkybes (šiuo klausimu žr. Sprendimo Bayer Pharma 71 punktą).
38 Vis dėlto atsižvelgiant į konkretų atvejį, kuriuo Teisingumo Teismas apsiribojo pateikdamas atsakymą minėtame sprendime, iš to sprendimo negalima daryti išvados, kad Direktyvos 2004/48 9 straipsnio 7 dalyje žalos atlyginimas atsakovui numatytas tik tuomet, jeigu prašymą taikyti laikinąsias priemones pateikęs asmuo yra kaltas. Kaip matyti iš Sprendimo Bayer Pharma 51 punkto, Teisingumo Teismas tik norėjo priminti teisminei institucijai, kad ji turi įvertinti konkrečias nagrinėjamos bylos aplinkybes prieš nuspręsdama, ar reikia iš ieškovo priteisti atsakovui „tinkamą“ kompensaciją, t. y. pateisinamą, atsižvelgiant į šias aplinkybes.
39 Iš tiesų, nors kompetentingų nacionalinių teismų įgaliojimams skirti tokią kompensaciją griežtai taikomos Direktyvos 2004/48 9 straipsnio 7 dalyje nustatytos sąlygos, tai, kad šios sąlygos įvykdytos konkrečioje byloje, nereiškia, kad šie teismai automatiškai ir bet kuriuo atveju privalo priteisti iš pareiškėjo atlyginti bet kokią žalą, kurią atsakovas patyrė dėl minėtų priemonių (šiuo klausimu žr. Sprendimo Bayer Pharma 52 punktą).
40 Vadinasi, kai valstybės narės perkelia Direktyvos 2004/48 9 straipsnio 7 dalį į nacionalinę teisę, jos turi atsižvelgti į reikalavimą, kad teismas turi galėti atsižvelgti į visas nagrinėjamos bylos aplinkybes, įskaitant šalių elgesį (šiuo klausimu žr. Sprendimo Bayer Pharma 71 punktą), neatsižvelgiant į nustatytą atsakomybės sistemą.
41 Valstybių narių turima diskrecija dėl tokio perkėlimo taip pat apribota Direktyvos 2004/48 3 straipsnio reikalavimais. Iš tiesų šių valstybių numatytos priemonės intelektinės nuosavybės teisių paisymui pagal šią direktyvą užtikrinti, remiantis šiuo 3 straipsniu visų pirma turi būti teisingos, proporcingos ir atgrasančios, taip pat taikomos taip, kad nebūtų sukuriama kliūčių teisėtai prekybai, kurios apsauga pagal TRIPS sutarties preambulės pirmą pastraipą yra vienas iš šios sutarties tikslų, ir būtų numatytos apsaugos priemonės nuo piktnaudžiavimo jomis.
42 Siekiant nustatyti, ar atsakomybės be kaltės sistema atitinka Direktyvos 2004/48 3 straipsnio reikalavimus, reikia tą sistemą vertinti atsižvelgiant į šios direktyvos 9 straipsnyje numatytas laikinąsias priemones ir išnagrinėti, ar jų deriniu sukurta struktūra yra teisinga, proporcinga ir ar ji nesudaro kliūčių teisėtai prekybai, kartu išsaugodama atgrasomąjį poveikį.
43 Nagrinėjamu atveju iš prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo paaiškinimų matyti, kad pagal pagrindinėje byloje nagrinėjamus nacionalinės teisės aktus pareiškėjas, kurio prašymu laikinoji priemonė skirta be reikalo arba nepagrįstai, turi atlyginti atsakovui žalą, atsiradusią dėl laikinosios priemonės ir jos vykdymo, taip pat dėl to patirtas išlaidas. Taigi pagal tokius teisės aktus nebūtina, kad pareiškėjas padarytų pažeidimą, kad kiltų jo atsakomybė. Darytina išvada, kad bet kuris asmuo, prašantis taikyti laikinąją priemonę, privalo atlyginti šia priemone padarytą žalą, jeigu intelektinės nuosavybės teisė, kuria remiantis buvo nustatyta minėta priemonė, vėliau pripažįstama negaliojančia. Vis dėlto pagal nacionalinę jurisprudenciją žalos atlyginimo suma gali būti sumažinta, jeigu atsakovas pats sudarė sąlygas atsirasti žalai arba nesiėmė pagrįstų priemonių, kad išvengtų žalos arba ją apribotų, ir taip prisidėjo prie jos atsiradimo.
44 Pirma, dėl to, ar proporcinga ir teisinga laikinųjų priemonių sistema, apimanti atsakomybės be kaltės sistemą, siekiant užtikrinti žalos atlyginimą atsakovui, patyrusiam žalos, kurią sukėlė nepagrįstos laikinosios priemonės, reikia konstatuoti, kad Direktyvoje 2004/48 Sąjungos teisės aktų leidėjas numatė teisines priemones, leidžiančias bendrai sumažinti riziką, kad dėl laikinųjų priemonių atsakovas patirs žalos, ir taip jį apsaugoti (šiuo klausimu žr. 2022 m. balandžio 28 d. Sprendimo Phoenix Contact, С-44/21, EU:C:2022:309, 44 punktą). Taip Sąjungos teisės aktų leidėjas siekė užtikrinti aukšto intelektinės nuosavybės teisių apsaugos lygio ir atsakovo teisių ir laisvių pusiausvyrą.
45 Iš Direktyvoje 2004/48 numatytų priemonių, procedūrų ir žalos atlyginimo būdų matyti, kad teisines priemones, skirtas intelektinės nuosavybės teisių apsaugai užtikrinti, papildo su jomis glaudžiai susiję ieškiniai dėl žalos atlyginimo. Taigi, viena vertus, šios direktyvos 7 straipsnio 1 dalyje ir 9 straipsnio 1 dalyje numatytos prevencinės ir laikinosios priemonės, skirtos visų pirma užkirsti keliui bet kokiam gresiančiam intelektinės nuosavybės teisės pažeidimui, apimančios, be kita ko, prekių, kurios, kaip įtariama, pažeidžia tokią teisę, konfiskavimą. Kita vertus, siekiant užtikrinti šio sprendimo 44 punkte nurodytą pusiausvyrą, minėtos direktyvos 7 straipsnio 4 dalyje ir 9 straipsnio 7 dalyje yra numatytos priemonės, leidžiančios atsakovui reikalauti žalos atlyginimo tuo atveju, kai vėliau paaiškėja, kad intelektinės nuosavybės teisė nebuvo pažeista arba nebuvo grėsmės, kad ji bus pažeista. Taigi, kaip matyti iš tos pačios direktyvos 22 konstatuojamosios dalies, šios žalos atlyginimo priemonės yra garantijos, kurias teisės aktų leidėjas laikė būtinomis, atsižvelgiant į jo numatytas greitas ir veiksmingas laikinąsias priemones (2015 m. liepos 16 d. Sprendimo Diageo Brands, C‑681/13, EU:C:2015:471, 74 punktas).
46 Negalima teigti, kad atsakomybės be kaltės mechanizmas, kaip antai nagrinėjamas pagrindinėje byloje, pažeistų pirmesniame punkte aprašytą pusiausvyrą, atgrasydamas intelektinės nuosavybės teisės turėtoją nuo kreipimosi į teismą ir rėmimosi šia teise. Iš tiesų laikinosios priemonės yra skirtos užkirsti keliui gresiančiam tokios teisės pažeidimui arba neleisti toliau daryti tariamo pažeidimo. Tačiau, jei galiausiai paaiškėja, kad ši teisė nebuvo pažeista, laikinųjų priemonių pagrindas išnyksta, o tai iš principo įpareigoja pareiškėją atlyginti bet kokią šiomis nepagrįstomis priemonėmis padarytą žalą. Dėl pastarojo aspekto vis dėlto reikia pažymėti, kad atsakomybės be kaltės mechanizmas, kaip antai nagrinėjamas pagrindinėje byloje, pagal kurį bylą nagrinėjantis teismas gali atsižvelgti į visas bylos aplinkybes, įskaitant galimą atsakovo prisidėjimą prie žalos atsiradimo, leidžia, be kita ko, pakoreguoti žalos atlyginimo sumą ir taip sumažinti galimą atgrasomąjį poveikį intelektinės nuosavybės teisės turėtojui.
47 Tai, kad tokių priemonių prašytojas turi įvertinti jų įgyvendinimo riziką, atitinka riziką, kurią atsakovas prisiima nuspręsdamas prekiauti produktais, galinčiais reikšti pažeidimą. Taigi pareiškėjo prisiimama rizika grindžiamas atsakomybės be kaltės mechanizmas yra proporcingas Sąjungos teisės aktų leidėjo tikslui užtikrinti intelektinės nuosavybės teisių paisymą ir kartu bendrai sumažinti riziką, kad dėl laikinųjų priemonių atsakovas patirs žalos.
48 Be to, pareiškėjo ir atsakovo teisių pusiausvyrą visiškai užtikrina toks atsakomybės be kaltės mechanizmas, koks nagrinėjamas pagrindinėje byloje. Iš tiesų tai, kad atsakovas neturi įrodyti pareiškėjo kaltės, yra atsvara tam, kad šis pareiškėjas galėjo pasinaudoti tokiomis priemonėmis, neprivalėdamas pateikti galimo pažeidimo galutinio įrodymo, kaip numatyta Direktyvos 2004/48 9 straipsnio 3 dalyje.
49 Antra, kalbant apie teisėtos prekybos kliūčių nebuvimą, reikia pažymėti, kad intelektinės nuosavybės teisės galiojimo prezumpcija leidžia tos teisės turėtojui imtis veiksmų ir prašyti laikinųjų priemonių iki bet kokio ieškinio dėl esmės. Vis dėlto šis asmuo turi pareikšti ieškinį dėl pažeidimo per Direktyvos 2004/48 9 straipsnio 5 dalyje nustatytą terminą, o po šio ieškinio paprastai eina atsakovo pareikštas ieškinys arba priešieškinis dėl minėtos teisės negaliojimo. Jeigu pasibaigus šioms procedūroms intelektinės nuosavybės teisė, kuria buvo grindžiamos laikinosios priemonės, panaikinama atgaline data, kaip yra pagrindinėje byloje, tuomet reikia konstatuoti, kad atsakovo veiksmai, kuriems šiomis priemonėmis buvo užkirstas kelias, visiškai atitiko teisėtą prekybą ir jiems neturėjo būti kliudoma. Be to, tokiu atveju negalima remtis aukštu intelektinės nuosavybės apsaugos lygiu, kurio siekė Sąjungos teisės aktų leidėjas, nes atgaline data panaikinta intelektinės nuosavybės teisė laikoma niekada neegzistavusia. Iš to matyti, kad laikinųjų priemonių sistema, apimanti tokią atsakomybės be kaltės sistemą, kokia nagrinėjama pagrindinėje byloje, nesudaro kliūčių teisėtai prekybai.
50 Trečia, dėl laikinųjų priemonių sistemos, kaip antai numatytosios Direktyvos 2004/48 9 straipsnyje, apimančios tokią atsakomybės be kaltės sistemą, kokia apibūdinta šio sprendimo 43 punkte, atgrasomojo pobūdžio reikia pažymėti: kadangi reikalavimą dėl žalos atlyginimo nagrinėjantis teismas, nustatydamas žalos atlyginimo sumą, gali atsižvelgti į visas bylos aplinkybes, įskaitant atsakovo elgesį, tokia atsakomybės be kaltės sistema negali kelti abejonių dėl laikinųjų priemonių sistemos atgrasomojo pobūdžio. Iš tiesų teisė į žalos atlyginimą yra griežtai apribota atsakovo patirta žala, padaryta nepagrįstomis laikinosiomis priemonėmis, kurių prašė nagrinėjamos intelektinės nuosavybės teisės turėtojas. Šiuo atžvilgiu šios direktyvos 9 straipsnio 7 dalyje numatyta teise į žalos atlyginimą negalima remtis siekiant, kad būtų padengta žalos dalis, kurią lėmė šio atsakovo elgesys ir dėl kurios galėjo padidėti žala, iš pradžių sukelta laikinųjų priemonių.
51 Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į pirmąjį klausimą reikia atsakyti, kad Direktyvos 2004/48 9 straipsnio 7 dalis turi būti aiškinama taip, kad pagal ją nedraudžiamos nacionalinės teisės nuostatos, kuriose numatytas bet kokios žalos, kurią sukėlė laikinoji priemonė, kaip ji suprantama pagal šią nuostatą, atlyginimo mechanizmas, grindžiamas šių priemonių prašytojo atsakomybės be kaltės sistema, kai teismas gali koreguoti žalos atlyginimo sumą, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, įskaitant galimą atsakovo prisidėjimą prie žalos atsiradimo.
Dėl antrojo–ketvirtojo klausimų
52 Atsižvelgiant į atsakymą, pateiktą į pirmąjį klausimą, ir kadangi antrasis–ketvirtasis klausimai pateikti tik tuo atveju, jei į pirmąjį klausimą būtų atsakyta neigiamai, į šiuos klausimus atsakyti nereikia.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
53 Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.
Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (trečioji kolegija) nusprendžia:
2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/48/EB dėl intelektinės nuosavybės teisių gynimo 9 straipsnio 7 dalis
turi būti aiškinama taip:
pagal ją nedraudžiamos nacionalinės teisės nuostatos, kuriose numatytas bet kokios žalos, kurią sukėlė laikinoji priemonė, kaip ji suprantama pagal šią nuostatą, atlyginimo mechanizmas, grindžiamas šių priemonių prašytojo atsakomybės be kaltės sistema, kai teismas gali koreguoti žalos atlyginimo sumą, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, įskaitant galimą atsakovo prisidėjimą prie žalos atsiradimo.
Parašai