Laikina versija

GENERALINĖS ADVOKATĖS

JULIANE KOKOTT IŠVADA,

pateikta 2024 m. sausio 11 d.(1)

Byla C‑48/22 P

Google LLC,

Alphabet, Inc.

prieš

Europos Komisiją

„Konkurencija – Piktnaudžiavimas dominuojančia padėtimi – Bendroji paieška internete – Specialioji prekių paieška internete – Sprendimas, kuriuo konstatuotas SESV 102 straipsnio ir EEE susitarimo 54 straipsnio pažeidimas – Piktnaudžiavimas sverto poveikiu – Nuopelnais paremta konkurencija – Nevienodas požiūris suteikiant pranašumą savo paslaugai – Palankesnis savo specialiosios paieškos rezultatų rodymas – Galimas išstūmimo iš rinkos poveikis – Priešingos padėties analizė – Hipotetinis toks pat produktyvus konkurentas“

I.      Įvadas

1.        Bendrovės Google LLC ir Alphabet Inc. (toliau – apeliantės) padavė apeliacinį skundą dėl 2021 m. lapkričio 10 d. Bendrojo Teismo sprendimo Google ir Alphabet / Komisija (Google Shopping)(2) (toliau – skundžiamas sprendimas). Juo Bendrasis Teismas iš esmės netenkino apeliančių ieškinio dėl 2017 m. birželio 27 d. Europos Komisijos sprendimo dėl Google Search (Shopping)(3) (toliau – ginčijamas sprendimas). Ginčijamame sprendime Komisija konstatavo, kad Google piktnaudžiavo dominuojančia padėtimi įvairiose nacionalinėse bendrosios paieškos internete ir specialiosios prekių paieškos internete rinkose, kaip tai suprantama pagal SESV 102 straipsnį. Piktnaudžiavimas pasireiškė visų pirma tuo, kad Google, rodydama paieškos rezultatus savo bendrųjų rezultatų tinklalapyje, konkurentų prekių palyginimo paslaugų rezultatus pateikdavo mažiau palankioje padėtyje nei savo pačios prekių palyginimo paslaugos rezultatus. Ieškiniu apeliantės reikalavo panaikinti ginčijamą sprendimą, o jei šis reikalavimas būtų netenkintas, – sumažinti šiuo sprendimu joms skirtą baudą.

2.        Šiame procese iškelti teisiniai klausimai dėl SESV 102 straipsnio turi didelę teisinę ir praktinę reikšmę.

3.        Pirma, reikia išsiaiškinti, kokiomis sąlygomis nevienodas požiūris, kurį dominuojanti įmonė taiko konkurentams, visų pirma suteikdama pranašumą savo pačios paslaugai skaitmeninėse rinkose, nukrypsta nuo (įprastų) nuopelnais paremtos konkurencijos priemonių, taigi gali būti kvalifikuojamas kaip piktnaudžiavimas. Visų pirma ginčijamasi dėl klausimo, ar šiuo tikslu taikytini, be kita, 1998 m. lapkričio 26 d. Sprendime Bronner(4) (toliau – Sprendimas Bronner) nustatyti griežti kriterijai, kuriais remiantis pripažįstamas piktnaudžiavimas atsisakant suteikti prieigą prie „esminio ištekliaus“.

4.        Antra, reikia patikslinti kitus kriterijus, kurie leistų nustatyti, ar veiksmai pažeidžia SESV 102 straipsnį. Tai apima klausimą, ar ir kaip Komisija, remdamasi priešingos padėties analize, turi įrodyti, kad tie veiksmai bent jau gali sukelti išstūmimo iš rinkos poveikį. Taip pat reikia išsiaiškinti, ar tam, kad būtų įrodytas išstūmimo iš rinkos poveikis tokiu kaip šis atveju, reikia, kad Komisija apsvarstytų tokio pat produktyvaus, arba efektyvaus, konkurento kriterijų(5).

II.    Faktinės aplinkybės

A.      Ginčo aplinkybės

5.        Ginčo aplinkybės išdėstytos skundžiamo sprendimo 1–20 punktuose, jas galima apibendrinti, kaip nurodyta toliau.

6.        Google buveinė yra Mauntin Vju, Kalifornijoje (Jungtinės Amerikos Valstijos); ji visame pasaulyje siūlo, be kita ko, įvairias paieškos internete funkcijas. Žinomiausia iš jų yra interneto adresu www.google.com ar atitinkamais regioniniais interneto adresais pasiekiama bendrosios paieškos sistema. Alphabet, kurios buveinė taip pat yra Mauntin Vju, nuo 2015 m. spalio 2 d. yra vienintelė Google akcininkė ir bendrovių grupės, kuriai priklauso Google, patronuojančioji bendrovė.

7.        Interneto vartotojai įvesdami paieškos žodžius Google tinklalapyje gali inicijuoti paieškos procesą. Paieškos rezultatai surūšiuojami pagal svarbą taikant skirtingus kriterijus ir įvairius algoritmus ir paskui parodomi.

8.        Šiuo atveju visų pirma yra reikšmingas informacijos bendrosios ir specialiosios paieškos internete skyrimas. Bendrosios paieškos dalykas gali būti daug paieškos tikslų ir žodžių. O specialiosios paieškos tikslas yra konkretus, susijęs su tam tikromis prekėmis, paslaugomis, turiniu arba informacija. Google pagal vartotojų įvestus paieškos žodžius atlieka bendrąją paiešką, specialiąją paiešką arba jas abi ir, taikydama algoritmus, pateikia jiems paieškos rezultatus.

9.        Byloje nagrinėjamu laikotarpiu Google konkuravo su kitais bendrosios paieškos sistemų valdytojais, kaip antai AltaVista, Yahoo, Bing ar Qwant, kurie iš dalies taip pat siūlė specializuotą paiešką (toliau – paieškos internete sistemos). Taip pat veikė specialiosios kainų palyginimo paieškos sistemų valdytojai, kaip antai Bestlist, Nextag, IdealPrice, Twenga, Kelkoo ar Prix.net (toliau – prekių palyginimo paslaugos arba prekių palyginimo paslaugų teikėjai).

10.      Ginčijamo sprendimo ir skundžiamo sprendimo dalykas yra prekių paieška ir jos rezultatų pateikimas Google bendrosios paieškos rezultatų tinklalapyje. Inicijavus prekių paiešką, parodomi paieškos internete sistemos arba prekių palyginimo paslaugos rezultatai – įvairūs interneto tinklalapiai, kuriuose galima įsigyti ieškotą prekę. Tai gali būti prekybininkų arba prekybos platformų, kaip antai eBay ar Amazon, interneto tinklalapiai.

11.      Google pirmą kartą 2002 m. (JAV) ir 2004 m. (Europoje) greta bendrosios paieškos pasiūlė atskiros prekių paieškos galimybę. Naudojant prekybininkų informacija užpildomą duomenų bazę, „prekių rodyklę“, paieškos rezultatai taikant specialiuosius algoritmus būdavo pagal išrūšiuojami ir parodomi svarbą. Tai buvo kiti paieškos algoritmai nei tie, kurie būdavo naudojami bendrajai paieškai internete taikant vadinamąjį crawling procesą, siekiant gauti informaciją iš interneto tinklalapių, ją indeksuoti, įtraukti į Google „interneto rodyklę“, pagal svarbą išrūšiuoti ir parodyti. Specialiosios prekių paieškos galimybę Google iš pradžių teikė atskirame interneto tinklalapyje Froogle.

12.      2003 m. (JAV) ir 2005 m. (Europoje) Google specialiosios prekių paieškos rezultatus pradėjo integruoti į bendrosios paieškos rezultatus. Iki 2007 m. prekių paieškos rezultatai būdavo sugrupuojami ir parodomi bendrosios paieškos rezultatų sąraše, optiškai pakeltame atskirame langelyje Product OneBox. Jame taip pat būdavo pateikiami prekybininkų tinklalapių ir Froogle tinklalapio saitai su didesnio prekybininkų ir prekybos platformų pasirinkimo galimybe. Šalia Product OneBox kaip bendrosios paieškos rezultatai būdavo rodomi kitų prekių palyginimo paslaugų tinklalapiai.

13.      Nuo 2007 m. Google, kaip pati nurodė, prekių paieškos rezultatus bendrosios paieškos rezultatų sąraše ėmė pateikti kitaip. Froogle ji pervadino į Product Search, Product OneBox – į Product Universal, dar vėliau – į Shopping Units. Be to, prekių paieškos rezultatus Google papildė nuotraukomis ir išsamesne informacija, visų pirma susijusia su prekių kaina ir klientų pateiktu prekių įvertinimu. Bendrosios paieškos rezultatuose, kuriuose taip pat buvo rodomi kitų prekių palyginimo paslaugų tinklalapiai, ir toliau būdavo pateikiamas tik paprastas mėlynos spalvos saitas be nuotraukų ar teksto. Mechanizmas Universal Search leido į Product Onebox, vėliau – į Product Universal įtrauktas prekes bendrųjų rezultatų tinklalapyje bendrosios paieškos rezultatų sąraše surikiuoti tam tikra tvarka. 2010 m. rugsėjo mėn. Google Europoje pradėjo teikti galimybę reklamos užsakovams ir interneto vartotojams, spustelėjus tekstą, ieškomų prekių nuotraukas ir siūlomas kainas matyti didesniu nei pradinio skelbimo teksto formatu.

14.      Be išskirtinio optinio prekių paieškos rezultatų Product Universal ar Shopping Units ir bendrosios paieškos rezultatų pateikimo, Google, kaip konstatuota ginčijamame sprendime(6), 2011 m. pradėjo taikyti specialiuosius tikslinimo algoritmus, konkrečiai – algoritmą Panda. Jis buvo taikomas tik bendrosios paieškos rezultatams, siekiant juos išrūšiuoti pagal svarbą, bet nebuvo taikomas naudojant Google prekių palyginimo paslaugą gautiems prekių paieškos rezultatams, kurie būdavo išskirtinai pateikiami Product Universal ar Shopping Units.

15.      Nuo 2013 m. prekių paieškos rezultatai Google paieškos internete sistemoje pradėti pateikti taip: Shopping Units po antrašte su paieškos žodžiu buvo pateikiamas Google prekių palyginimo paslaugos saitas, o po prekių vaizdais – prekybininkų ir prekybos platformų tinklalapių saitai. Kartu buvo pateikiamos nuotraukos, kainos ir klientų įvertinimai. O kitų prekių palyginimo paslaugų saitai buvo rodomi ne Shopping Units, bet, kaip ir anksčiau, tik kaip bendrosios paieškos rezultatai, naudojant paprastą mėlynos spalvos saitą.

16.      Remiantis skundžiamame sprendime apibendrintais ir apeliaciniame procese nebeginčytais Komisijos teiginiais(7), be kita ko, dėl algoritmo Panda taikymo, kitų prekių palyginimo paslaugų tinklalapiai bendrosios paieškos rezultatų sąraše dažnai būdavo parodomi daug žemiau, nes jais tik būdavo nurodomi kitų prekybininkų ir prekybos platformų tinklalapiai, o jie patys turinio neturėjo. Google prekių palyginimo paslaugai šie algoritmai nebuvo taikomi, nors ji turėjo daug konkurentų prekių palyginimo paslaugoms būdingų savybių, kurios būtų lėmusios tokį patį polinkį nukelti į blogesnę padėtį bendrųjų rezultatų sąraše. Taip, pradėjus taikyti Product Universal, Google prekių palyginimo paslaugos rezultatai daugeliu atvejų būdavo išdėstomi arba virš visų bendrosios paieškos rezultatų, arba po pirmųjų bendrųjų rezultatų, taigi labai gerai matomoje vietoje, o to tikslas, remiantis Google vidaus elektroniniu laišku, buvo „smarkiai padidinti duomenų srautą“. Kitų prekių palyginimo paslaugų saitų matomumas didžiausias buvo 2010 m. pabaigoje, o pradėjus taikyti algoritmą Panda Jungtinėje Karalystėje, Vokietijoje, Prancūzijoje, Italijoje ir Ispanijoje – staiga smarkiai sumažėjo. Jie ir toliau buvo rodomi tik paprasta mėlyna spalva, t. y. be papildomų nuotraukų ir informacijos apie prekes, kainas ir pardavėjus. Aplinkybė, kad Shopping Units, kuriuose buvo rodomi naudojant Google prekių palyginimo paslaugą gauti prekių paieškos rezultatai, nebuvo taikomi tie patys rikiavimo mechanizmai, visų pirma algoritmas Panda, ir šie rezultatai buvo pateikiami išskirtinai, langelyje (box), aukštai, labai gerai matomoje bendrosios paieškos rezultatų sąrašo vietoje, kartu naudojant raiškesnius grafinius elementus, įskaitant nuotraukas ir dinamišką informaciją, lėmė didesnį interneto vartotojų spustelėjimų rodiklį, vadinasi, ir daugiau pajamų, ko Google ir siekė.

17.      Nuo 2008 m. taikomų veiksmų derinys, kuriuo bendrosios paieškos rezultatų tinklalapyje buvo suteikiamas pranašumas pačios Google prekių palyginimo paslaugos rezultatams, palyginti su konkurentų prekių palyginimo paslaugų rezultatais (toliau – nagrinėjami veiksmai), yra šio proceso dalykas.

B.      Administracinė procedūra ir ginčijamas sprendimas

18.      Nuo 2009 m. Komisija gavo kelis skundus dėl pirma apibūdintos Google praktikos. 2010 m. lapkričio 30 d. Komisija pradėjo oficialią tyrimo procedūrą pagal Reglamento (EB) Nr. 773/2004(8) 2 straipsnio 1 dalį. Vykdydama šią procedūrą Komisija 2013 m. kovo 13 d. atliko išankstinį vertinimą pagal Reglamento (EB) Nr. 1/2003(9) 9 straipsnį. Pasiūlymus dėl įsipareigojimų, kuriuos Google pateikė laikotarpiu nuo 2013 m. balandžio mėn. iki 2014 m. sausio mėn., Komisija, išklausiusi pareiškėjus, atmetė. 2015 m. balandžio 15 d. Komisija pradėjo Reglamento (EB) Nr. 1/2003 7 straipsnio 1 dalyje numatytą pažeidimo nustatymo procedūrą ir pateikė Google skirtą prieštaravimo pareiškimą. 2016 m. liepos 14 d. buvo pateiktas papildomas prieštaravimo pareiškimas.

19.      Išsamesnė informacija apie administracinės procedūros eigą pateikta skundžiamo sprendimo 21–39 punktuose.

20.      2017 m. birželio 27 d. Komisija priėmė ginčijamą sprendimą.

21.      Šiame sprendime padaryta išvada, kad Google piktnaudžiavo dominuojančia padėtimi bendrosios paieškos internete ir specialiosios prekių paieškos rinkose, kaip tai suprantama pagal SESV 102 straipsnį ir EEE susitarimo 54 straipsnį. Piktnaudžiavimas pasireiškė tuo, kad Google bendrosios paieškos sistemos rezultatų sąraše savo prekių palyginimo paslaugos rezultatus pateikdavo optiškai raiškiau nei konkurentų prekių palyginimo paslaugų rezultatus ir tik pastariesiems taikė algoritmą Panda. Dėl tokios praktikos duomenų srautas iš Google bendrosios paieškos rezultatų tinklalapio į jos pačios prekių paieškos rezultatų tinklalapį padidėjo, o į konkurentų prekių palyginimo paslaugų tinklalapius – sumažėjo. Tai galėjo turėti konkurenciją ribojantį poveikį tiek įvairiose nacionalinėse bendrosios paieškos internete, tiek specialiosios prekių paieškos rinkose. Teritoriniu ir laiko aspektais Komisija nustatė tokį piktnaudžiavimą buvus nuo 2008 m. sausio mėn. iš viso 13 EEE šalių įvairiais laikotarpiais, konkrečiai – Belgijoje, Čekijoje, Danijoje, Vokietijoje, Ispanijoje, Prancūzijoje, Italijoje, Nyderlanduose, Austrijoje, Lenkijoje, Švedijoje, Jungtinėje Karalystėje ir Norvegijoje.

22.      Komisija šias išvadas ginčijamame sprendime iš esmės grindžia taip, kaip nurodyta toliau(10).

23.      Komisija skiria dvi skaitmenines rinkas – bendrosios paieškos internete rinką (toliau – bendrosios paieškos rinka) ir specialiosios prekių paieškos arba kainų palyginimo internete rinką (toliau – specialiosios prekių paieškos rinka), abi jos yra nacionalinio lygmens(11). Dėl pirmosios rinkos Komisija teigia, kad interneto tinklalapiuose – „dvilypėse“ platformose – teikiamos bendrosios paieškos paslaugos tarpusavyje konkuruoja dėl to, kad kuo daugiau interneto vartotojų būtų paskatinti (nemokamai) jomis naudotis ir taip būtų padidinta reklamos užsakovų paklausa, siekiant didinti (mokamą) komercinį naudojimąsi(12).

24.      Komisija konstatavo, kad yra labai didelių patekimo į nacionalines bendrosios paieškos rinkas kliūčių. Norint patekti į šias rinkas, reikia didelių investicijų. Paieškos internete sistema gali gerai veikti tik tuomet, kai pakankamai vartotojų pateikia didelį skaičių paieškos užklausų. Be to, siekiant užtikrinti pakankamą finansavimą, reikia, kad šios paieškos sistemos tinklalapyje būtų pateikiama pakankamai mokamų skelbimų. Abu aspektai naudingi rinkos lyderiui ir apsunkina naujų paslaugų teikėjų patekimą į šią rinką(13). Nuo 2008 m. – išskyrus Čekiją (čia – tik nuo 2011 m.) – Google visose nacionalinėse bendrosios paieškos rinkose EEE užima dominuojančią padėtį(14).

25.      Dėl nacionalinių specialiosios prekių paieškos rinkų Komisija nurodo, kad prekių palyginimo paslaugos sėkmė pirmiausia priklauso nuo sugeneruoto duomenų srauto, taigi nuo interneto vartotojų spustelėjimų atitinkamame interneto tinklalapyje skaičiaus. Pasiekę didelį duomenų srautą, prekių palyginimo paslaugų teikėjai gali įtikinti prekybininkus pateikti jiems daugiau duomenų apie savo prekes, taip išplėsti savo pasiūlą internete ir padaryti ją patrauklesnę prekybininkams, reklamos užsakovams, interneto vartotojams ir galimiems pirkėjams, o tai reiškia – pasididinti pajamas(15).

26.      Komisijos teigimu, dėl nagrinėjamų veiksmų duomenų srautas iš Google bendrųjų rezultatų tinklalapių į konkurentų prekių palyginimo paslaugų tinklalapius sumažėjo, o duomenų srautas iš šių tinklalapių į jos pačios prekių palyginimo paslaugos tinklalapį – atitinkamai padidėjo. Maždaug 95 % interneto vartotojų spustelėjimų teko pirmiesiems dešimčiai bendrosios paieškos rezultatų Google interneto tinklalapyje, dauguma jų – pirmiesiems trims–penkiems, ir taip sugeneravo didžiausią duomenų srautą. Blogesnis konkurentų prekių palyginimo paslaugų rezultatų išdėstymas jiems buvo labai nepalankus(16) ir to nebuvo galima veiksmingai kompensuoti kitais duomenų srauto šaltiniais(17).

27.      Komisijos manymu, nagrinėjami veiksmai galėjo turėti konkurenciją ribojantį poveikį nacionalinėse bendrosios paieškos ir specialiosios prekių paieškos rinkose. Pastarosiose rinkose nagrinėjami veiksmai galėjo nulemti konkurentų veiklos nutrūkimą, paskatos diegti inovacijas sumažėjimą ir vartotojų galimybių gauti prieigą prie geriausius rezultatus duodančių paslaugų apribojimą. Dėl to buvo paveikta šių rinkų konkurencinė struktūra. Specialiosios prekių paieškos srityje sugeneruotas pajamas Google naudojo bendrosios paieškos rinkose, siekdama sustiprinti savo bendrosios paieškos paslaugas ir taip įsitvirtinti dominuojančioje padėtyje šiose rinkose(18).

28.      Komisija už šiuos veiksmus Google skyrė 2 424 495 000 EUR baudą, už kurią kaip jos vienintelė akcininkė 523 518 000 EUR suma solidariai atsako Alphabet(19).

C.      Procesas Bendrajame Teisme ir skundžiamas sprendimas

29.      2017 m. rugsėjo 11 d. Bendrajame Teisme pareikštu ieškiniu apeliantės prašė panaikinti ginčijamą sprendimą. Jei šis reikalavimas būtų netenkintas, apeliantės prašė panaikinti joms skirtą baudą arba ją sumažinti.

30.      Procesas Bendrajame Teisme konkrečiai apibūdintas skundžiamo sprendimo 79–118 punktuose.

31.      Šiame procese Bureau européen des unions de consommateurs (BEUC), Infederation Ltd (toliau – Foundem), Verband Deutscher Zeitschriftenverleger e. V. (toliau – VDZ), BDZV – Bundesverband Digitalpublisher und Zeitungsverleger e. V. (toliau – BDZV), Visual Meta GmbH, Twenga, ELPA priežiūros institucijai, Kelkoo ir Vokietijos Federacinei Respublikai buvo leista įstoti į bylą palaikyti Komisijos reikalavimų. Computer & Communication Industry Association (toliau – CCIA) buvo leista įstoti į bylą palaikyti apeliančių reikalavimų.

32.      Skundžiamu sprendimu Bendrasis Teismas ginčijamą sprendimą panaikino tiek, kiek jame Komisija konstatavo SESV 102 straipsnio ir EEE susitarimo 54 straipsnio pažeidimą dėl to, kad Google piktnaudžiavo dominuojančia padėtimi 13 nacionalinių bendrosios paieškos rinkų. Kitų ieškinio reikalavimų Bendrasis Teismas netenkino, jis patvirtino ginčijamame sprendime pateiktą išvadą, kad Google piktnaudžiavo dominuojančia padėtimi 13 nacionalinių specialiosios prekių paieškos rinkų. Bendrasis Teismas, pasinaudojęs savo neribota diskrecija, patvirtino Komisijos apeliantėms paskirtą viso dydžio baudą.

III. Procesas Teisingumo Teisme ir šalių reikalavimai

33.      Procesiniu dokumentu (jį Teisingumo Teismo kanceliarija gavo 2022 m. sausio 20 d.) apeliantės padavė apeliacinį skundą dėl skundžiamo sprendimo.

34.      Procesiniu dokumentu (jį Teisingumo Teismo kanceliarija gavo 2022 m. vasario 2 d.) apeliantės paprašė jų apeliacinio skundo procesinio dokumento 2 priedą, kuriame apibūdintas ginčijamas sprendimas ir kuris atitinka jų ieškinio 1 priedą, į bylą įstojusių šalių atžvilgiu tvarkyti konfidencialiai. Pirmojoje instancijoje Bendrasis Teismas jau buvo tenkinęs tokį prašymą dėl konfidencialumo. 2022 m. kovo 22 d. nutartimi Teisingumo Teismo pirmininkas tenkino šį prašymą(20).

35.      Procesiniu dokumentu (jį Teisingumo Teismo kanceliarija gavo 2022 m. birželio 9 d.) bendrovė PriceRunner International AB (toliau – PriceRunner), remdamasi Teisingumo Teismo statuto 40 straipsnio antra pastraipa, pateikė prašymą leisti įstoti į bylą palaikyti Komisijos reikalavimų. 2022 m. rugsėjo 1 d. nutartimi Teisingumo Teismo pirmininkas tenkino šį prašymą. Nutartyje buvo nustatyta sąlyga, kad apeliacinio skundo procesinio dokumento 2 priedas PriceRunner atžvilgiu bus tvarkomas konfidencialiai, ir jai leista pateikti įstojimo į bylą paaiškinimą.

36.      Procesiniu dokumentu (jį Teisingumo Teismo kanceliarija gavo 2022 m. birželio 17 d., bendrovė FairSearch AISBL, remdamasi Teisingumo Teismo statuto 40 straipsnio antra pastraipa, pateikė prašymą leisti įstoti į bylą palaikyti Komisijos reikalavimų. 2022 m. rugsėjo 1 d. nutartimi Teisingumo Teismo pirmininkas netenkino šio prašymo.

37.      Apeliantės prašo:

–        panaikinti skundžiamą sprendimą,

–        panaikinti ginčijamą sprendimą arba, jei šis prašymas būtų netenkinamas, grąžinti bylą iš naujo nagrinėti Bendrajam Teismui,

–        priteisti iš Komisijos apeliacinio proceso ir proceso Bendrajame Teisme bylinėjimosi išlaidas,

–        priteisti iš PriceRunner su jos įstojimu į bylą susijusias išlaidas.

38.      Komisija prašo:

–        atmesti apeliacinį skundą,

–        priteisti iš apeliančių bylinėjimosi išlaidas.

39.      CCIA prašo panaikinti skundžiamą sprendimą, panaikinti ginčijamą sprendimą arba, jei šis prašymas būtų nepatenkintas, grąžinti bylą iš naujo nagrinėti Bendrajam Teismui ir priteisti iš Komisijos su jos įstojimu į bylą susijusias išlaidas.

40.      ELPA priežiūros institucija prašo atmesti apeliacinį skundą ir priteisti iš apeliančių bylinėjimosi išlaidas.

41.      BEUC prašo atmesti apeliacinį skundą ir priteisti iš apeliančių su jos įstojimu į bylą apeliaciniame procese susijusias išlaidas.

42.      Foundem prašo atmesti apeliacinį skundą kaip akivaizdžiai nepriimtiną arba kaip nepagrįstą ir priteisti iš apeliančių su jos įstojimu į bylą susijusias išlaidas.

43.      Kelkoo prašo atmesti apeliacinio skundo dalį, kurioje skundžiamos su faktų nustatymu susijusios Bendrojo Teismo išvados, kaip nepriimtiną, o likusias jo dalis – kaip nepagrįstas ir priteisti iš apeliančių su jos įstojimu į bylą susijusias išlaidas.

44.      Ladenzeile (anksčiau – Visual Meta GmbH), BDZV ir VDZ prašo atmesti apeliacinį skundą ir priteisti iš apeliančių bylinėjimosi išlaidas, įskaitant susijusias su jų įstojimu į bylą.

45.      Twenga prašo atmesti apeliančių nurodytus apeliacinio skundo pagrindus, patvirtinti skundžiamą sprendimą ir ginčijamą sprendimą ir priteisti iš apeliančių bylinėjimosi išlaidas.

46.      PriceRunner prašo atmesti apeliacinį skundą ir priteisti iš apeliančių su jos įstojimu į bylą susijusias išlaidas.

47.      2023 m. rugsėjo 19 d. vykusiame posėdyje šalys buvo išklausytos ir atsakė į Teisingumo Teismo klausimus.

48.      Atsižvelgdamos į vieną Teisingumo Teismo klausimą, kaip pažymėta teismo posėdžio protokole, apeliantės atsiėmė apeliacinį skundą tiek, kiek jis buvo susijęs su skundžiamo sprendimo dalimi, kuria Bendrasis Teismas jų ieškinio reikalavimą tenkino (rezoliucinės dalies 1 punktas).

IV.    Vertinimas

A.      Priimtinumas

49.      Foundems ir Kelkoos prašymai atmesti apeliacinį skundą kaip (akivaizdžiai) nepriimtiną negali būti tenkinami. Nei iš jų rašytinių pastabų, nei iš paaiškinimų teismo posėdyje nematyti pagrįstų šio prašymo motyvų.

50.      Visų pirma Foundems argumento, kad apeliacinis skundas grindžiamas klaidingu ar neišsamiu reikšmingų faktų pateikimu arba neleistinu jų įvertinimu iš naujo, nepakanka jurisprudencijoje pripažintiems reikalavimams dėl įrodymo, kad apeliacinis skundas yra nepriimtinas. Taip yra tik tuomet, kai apeliaciniu skundu siekiama, kad faktai arba įrodymai būtų apsvarstyti iš naujo, o tam Teisingumo Teismas apeliaciniame procese iš esmės neturi kompetencijos(21). To negalima pasakyti nė apie vieną šio apeliacinio skundo pagrindą. Be to, nei iš Foundems, nei iš Kelkoos argumentų aiškiai nematyti, ar tai, kad apeliaciniame skunde ginčijamos su faktų nustatymu susijusios Bendrojo Teismo išvados, tariamai skiriasi nuo to, kad jos tariamai teisiškai klaidingai įvertintos, ir, jei taip, kokiu mastu.

51.      Taigi apeliacinis skundas yra priimtinas.

B.      Apeliacinio skundo pagrindai

52.      Apeliantės reiškia keturis apeliacinio skundo pagrindus.

53.      Apeliacinio skundo pirmajame pagrinde apeliantės reiškia prieštaravimą iš esmės dėl to, kad Bendrasis Teismas, jų teigimu, neįvertino aplinkybės, jog Google neprivalėjo konkuruojantiems prekių palyginimo paslaugų teikėjams suteikti nediskriminacinės prieigos prie savo paieškos internete paslaugos, visų pirma prie prekių paieškai skirtų „langelių“ (box).

54.      Apeliacinio skundo antrajame pagrinde apeliantės reiškia prieštaravimą dėl kelių, jų manymu, Bendrojo Teismo padarytų teisės klaidų, kai jis pripažino, kad ginčijamame sprendime įrodyta, jog Google veiksmai nukrypo nuo įprastos nuopelnais paremtos konkurencijos priemonių.

55.      Apeliacinio skundo trečiajame pagrinde apeliantės teigia, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą vertindamas nagrinėjamų veiksmų ir jų tikėtino poveikio priežastinį ryšį, visų pirma dėl to, kad jis nekritikavo to, jog ginčijamame sprendime nebuvo atlikta priešingos padėties analizė.

56.      Apeliacinio skundo ketvirtajame pagrinde apeliantės Bendrajam Teismui reiškia priekaištą dėl to, kad jis, apeliančių manymu, padarė teisės klaidą, kai nusprendė, jog Komisija neprivalėjo apsvarstyti, ar dėl nagrinėjamų veiksmų toks pat produktyvus konkurentas galėjo būti išstumtas iš rinkos.

C.      Piktnaudžiavimas ar nuopelnais paremtos konkurencijos priemonės (apeliacinio skundo pirmasis ir antrasis pagrindai)?

1.      Įžanginės pastabos

57.      Apeliacinio skundo pirmasis ir antrasis pagrindai susiję su klausimu, ar Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, kai patvirtino, jog nagrinėjami veiksmai nukrypsta nuo įprastos nuopelnais paremtos konkurencijos priemonių, taigi yra piktnaudžiavimas, kaip tai suprantama pagal SESV 102 straipsnį. Apeliacinio skundo antrojo pagrindo dalykas yra įvairūs prieštaravimai dėl nuopelnais paremtos konkurencijos ir piktnaudžiavimo atskyrimo apskritai, o apeliacinio skundo pirmasis pagrindas susijęs su konkrečiu klausimu, ar taikytini kriterijai, pripažinti, be kita Sprendime Bronner(22) (toliau – Bronner kriterijai).

58.      Teisingumo Teismas nustatė Bronner kriterijus siekdamas ištirti, ar dominuojančios įmonės atsisakymas konkurentams suteikti (nediskriminacinę) prieigą prie esminio tarpinio produkto, pavyzdžiui, naudojimosi intelektinės nuosavybės teise licencijos arba jai priklausančia infrastruktūra, yra piktnaudžiavimas. Ši jurisprudencija jau seniai aptariama vartojant frazę „esminis išteklius“ (essential facility)(23). Kaip matyti ir šiuo atveju, dėl šių kriterijų taikymo srities smarkiai ginčijamasi. Mano manymu, ji ir toliau turėtų būti ribojama iš pradžių pripažintais atsisakymo tiekti arba suteikti prieigą atvejais. Todėl, kai tokio atsisakymo – kaip šiuo atveju – nėra ir kalbama tik apie netinkamas arba diskriminacines tiekimo arba prieigos sąlygas, šie kriterijai neturėtų būti taikomi.

59.      Siekdama išsiaiškinti, ar Bendrasis Teismas galėjo patvirtinti, kad nagrinėjami veiksmai yra piktnaudžiavimas, ir taip nepadarė teisės klaidos, priešingai tyrimo sekai, kurią Bendrasis Teismas taikė dėl ieškinio penktojo pagrindo(24), pirmiausia išnagrinėsiu apeliacinio skundo pirmąjį pagrindą (2 skirsnis), paskui – antrąjį (3 skirsnis).

2.      „Bronner“ kriterijų taikymas (apeliacinio skundo pirmasis pagrindas)

a)      Apeliacinio skundo pirmajame pagrinde pareikštų prieštaravimų apibendrinimas

60.      Apeliacinio skundo pirmajame pagrinde apeliantės reiškia prieštaravimą iš esmės dėl to, kad Bendrasis Teismas, neleistinai pakeitęs ginčijamame sprendime pateiktus motyvus, neatsižvelgė į Bronner kriterijus (pirma dalis), juos paskelbė netaikytinais (antra dalis) ir taip padarė teisės klaidą. Šie kriterijai taikytini bet kokiai dominuojančios įmonės pareigai suteikti konkurentams prieigą prie esminio ištekliaus, taigi iš principo bet kokiai nevienodo požiūrio formai. Google bendrųjų rezultatų tinklalapyje rodomi Shopping Units yra jos sukurta atskira infrastruktūra. Palankesnis Google prekių palyginimo paslaugos rezultatų išdėstymas yra nevienodos, bet su nuopelnais paremta konkurencija suderinamos prieigos prie šios infrastruktūros klausimas, kaip tai suprantama pagal Sprendimą Bronner. Remiantis ginčijamu sprendimu, Google turėtų konkuruojantiems prekių palyginimo paslaugų teikėjams suteikti lygiavertę prieigą prie Shopping Units. Bendrasis Teismas nepagrįstai atmetė šiuos argumentus.

61.      Komisija, remiama palaikyti jos reikalavimų į bylą įstojusių šalių, neigia, kad Bendrasis Teismas pakeitė ginčijamame sprendime pateiktus motyvus. Ji iš esmės remiasi argumentu, kad Shopping Units „langeliai“ nėra atskira infrastruktūra. Priešingai, jie buvo Google bendrųjų rezultatų tinklalapio dalis, o prieigą prie šio tinklalapio konkuruojantiems prekių palyginimo paslaugų teikėjams ji jau buvo suteikusi. Ginčijamame sprendime reiškiamu priekaištu iš esmės keliamas klausimas ne dėl prieigos prie atskiros infrastruktūros, o dėl Google praktikos savo prekių palyginimo paslaugos rezultatus savo bendrųjų rezultatų tinklalapyje išdėstyti palankiau nei konkurentų prekių palyginimo paslaugų rezultatus, ir prielaidos, kad dėl to konkurentai galėtų būti išstumti iš rinkos. Bronner kriterijai netaikytini nei bendrai, nei tokiu pranašumo suteikimo savo paslaugai atveju.

b)      Bendrojo Teismo teiginiai, dėl kurių reiškiami prieštaravimai

62.      Apeliacinio skundo pirmasis pagrindas susijęs su skundžiamo sprendimo 212–149 punktuose pateiktais argumentais, kurie buvo pateikti reaguojant į ieškinio penktojo pagrindo antrą dalį ir iš esmės yra susiję su toliau nurodytais teiginiais.

63.      Bendrasis Teismas pirmiausia nurodo ginčijamo sprendimo 649–651 konstatuojamąsias dalis, pagal kurias Bronner kriterijai šiomis faktinėmis aplinkybėmis netaikytini dėl trijų priežasčių. Pirma, piktnaudžiavimas sverto poveikiu yra nusistovėjusi ir savarankiška piktnaudžiavimo forma, kuri nukrypo nuo nuopelnais paremtos konkurencijos. Antra, nagrinėjami veiksmai buvo susiję ne su pasyviu Google atsisakymu suteikti prieigą prie jos bendrųjų rezultatų tinklalapių, o su aktyviais favoritizmo veiksmais, savo prekių palyginimo paslaugai suteikiant pranašumą, palyginti su konkurentų prekių palyginimo paslaugomis. Trečia, priešingai nei atveju, kuris buvo Sprendimo Bronner dalykas, šiuo atveju piktnaudžiavimui nutraukti dominuojančiai įmonei nebuvo būtina perleisti turto dalį ar sudaryti sutartis su asmenimis, kurių ji nepasirinko(25).

64.      Išdėstęs Bronner kriterijus, įskaitant prieigos prie esminių išteklių būtinumo siekiant išlaikyti konkurenciją arba suteikti galimybę jai vykti kriterijų(26), Bendrasis Teismas nagrinėjo, ar sąlygos, kuriomis Google konkuruojantiems prekių palyginimo paslaugų teikėjams suteikia prieigą prie savo bendrosios paieškos rezultatų tinklalapių, turi atitikti šiuos kriterijus(27).

65.      Pirma, Bendrasis Teismas, atsižvelgdamas į, be kita ko, ginčijamo sprendimo 7.2.4.2 dalį, 662 ir 699 konstatuojamąsias dalis ir 700 konstatuojamosios dalies c punktą, nusprendė, jog ginčijamu sprendimu iš esmės siekiama, kad konkuruojantiems prekių palyginimo paslaugų teikėjams – neatsižvelgiant į rezultatų pobūdį – būtų suteikiama tokia pati prieiga prie Google bendrosios paieškos rezultatų tinklalapių, kokią iki tol turėjo pati Google, kalbant apie jos prekių palyginimo paslaugą(28).

66.      Antra, Bendrasis Teismas, atsižvelgdamas į ginčijamo sprendimo 341, 342, 344 ir 649–652 konstatuojamąsias dalis, iš esmės konstatavo, kad siekdama įrodyti piktnaudžiavimą Komisija rėmėsi ne Bronner kriterijais, o jurisprudencija dėl piktnaudžiavimo sverto poveikiu. Komisija padarė išvadą, kad Google išnaudojo savo dominuojančią padėtį bendrosios paieškos rinkoje kaip svertą, siekdama sudaryti palankesnes sąlygas savo prekių palyginimo paslaugai specialiosios prekių paieškos rinkoje, o dėl šio favoritizmo galėjo būti arba buvo išstumti konkurentai iš galutinės grandies rinkos(29). Bendrasis Teismas pridūrė, kad „Google bendrųjų rezultatų tinklalapis turi esminiam ištekliui būdingų savybių <...>, t. y. <...> šiuo metu rinkoje nėra prieinamas joks realus ar potencialus pakaitalas, kuriuo šį tinklalapį būtų galima pakeisti taip, kad tai būtų ekonomiškai naudinga“. Šiuo klausimu Bendrasis Teismas nurodė skundžiamo sprendimo 170–173 punktus ir ginčijamo sprendimo 7.2.4 dalį. Paieškos duomenų srautas iš Google bendrųjų rezultatų tinklalapio sudarė didelę dalį duomenų srauto į konkurentų prekių palyginimo paslaugas ir jo nebuvo galima veiksmingai arba „ekonomiškai naudingai“ pakeisti kitais šiems konkurentams prieinamais duomenų srauto šaltiniais. Taigi Komisija nusprendė, kad šis duomenų srautas yra „neišvengiamai būtinas“ konkurentų prekių palyginimo paslaugoms(30). Ginčijamo sprendimo 7.3 dalyje Komisija galiausiai padarė išvadą, kad dėl nagrinėjamų veiksmų „galėjo būti pašalinta visa konkurencija“(31).

67.      Trečia, Bendrasis Teismas kiek sudėtingai argumentavo, kad nors nagrinėjami veiksmai „nėra nesusiję su prieigos problema“, pagal savo sudedamąsias dalis jie skiriasi nuo atsisakymo suteikti prieigą arba tiekti, kaip tai suprantama pagal Bronner kriterijus. Todėl šie kriterijai neturėtų būti taikomi tokiam savarankiškam elgesiui, net jeigu jis gali turėti tokį patį išstūmimo iš rinkos poveikį(32). „Atsisakymas“ suteikti prieigą reiškia, pirma, kad jis yra aiškus, t. y. kad yra „prašymas“ arba bet kuriuo atveju pageidavimas, kad būtų suteikta prieiga, ir paskesnis „atsisakymas“ ją suteikti. Antra, išstūmimas iš rinkos iš esmės turi būti sietinas su pačiu atsisakymu, o ne su kitais veiksmais, pavyzdžiui, piktnaudžiavimo svertu forma. Nesant aiškaus atsisakymo suteikti prieigą, panašų poveikį turinčių veiksmų negalima vertinti pagal tokiam atsisakymui taikomus griežtus kriterijus, jei šie veiksmai, atsižvelgiant į jų sudedamąsias dalis, kuriomis dėl jų pobūdžio nukrypstama nuo nuopelnais paremtos konkurencijos, sudaro atskirą SESV 102 straipsnio pažeidimą(33).

68.      Kaip nurodė Bendrasis Teismas, visi arba bent dauguma išstūmimo iš rinkos veiksmų gali būti laikomi implicitiniu atsisakymu tiekti, nes jais paprastai apsunkinamas patekimas į rinką. Vis dėlto Bronner kriterijai negali būti taikomi visiems šiems veiksmams. Antraip būtų nepaisoma SESV 102 straipsnio, kurio taikymo sritis negali būti apribota piktnaudžiavimo veiksmais, susijusiais su „neišvengiamai būtinomis“ prekėmis ir paslaugomis, kaip tai suprantama pagal šį sprendimą, turinio ir esmės(34). Be to, jurisprudencijoje, kurioje nagrinėjamos su galimybe naudotis paslauga susijusios problemos, kaip antai kalbant apie maržų mažinimą ir susijusius pardavimus, nebuvo reikalaujama įrodyti neišvengiamo būtinumo sąlygos(35).

69.      Taigi Bendrasis Teismas laikėsi nuomonės, kad Bronner kriterijai šiuo atveju netaikytini(36). Nevienodas požiūris pasinaudojant sverto poveikiu, kuriuo kaltinama Google, yra savarankiška piktnaudžiavimo forma(37).

70.      Galiausiai Bendrasis Teismas atmetė Google argumentą, kad piktnaudžiaujančios dominuojančią padėtį užimančios įmonės pareiga perleisti turtą, sudaryti sutartis arba suteikti galimybę naudotis savo paslaugomis nediskriminacinėmis sąlygomis būtinai reiškia, kad turi būti taikomi Bronner kriterijai. Iš tikrųjų piktnaudžiavimo teisinio kvalifikavimo kriterijai ir taisomosios priemonės, kuriomis būtų galima jį pašalinti, negali būti automatiškai siejami. Todėl kriterijus, susijęs su būtinybe perleisti turtą arba sudaryti sutartis tam, kad būtų nutrauktas pažeidimas, netaikomas esant aktyviems pažeidimams, kurie, kaip šioje byloje, skiriasi nuo paprasto atsisakymo tiekti(38).

c)      Vertinimas

1)      Ar nevienodas požiūris, pasireiškiantis pranašumo suteikimu savo paslaugai, yra savarankiška piktnaudžiavimo forma?

71.      Skundžiamo sprendimo 212 ir paskesniuose punktuose pateikti – kiek sudėtingi ir pertekliniai – Bendrojo Teismo argumentai yra nauji tuo aspektu, kad juose pirmą kartą jurisprudencijoje nevienodas požiūris, pasireiškiantis dominuojančios įmonės pranašumo suteikimu savo paslaugai pasinaudojant sverto poveikiu, aiškiai kvalifikuojamas kaip piktnaudžiavimas, kaip tai suprantama pagal SESV 102 straipsnį. Vis dėlto, kaip parodysiu toliau, toks aiškinimas gali būti grindžiamas suformuotoje jurisprudencijoje nustatytais sąvokos „piktnaudžiavimas“ taikymo kriterijais, taigi čia negalima įžvelgti jokios teisės klaidos.

72.      Nagrinėjami veiksmai iš esmės buvo tai, kad Google, pasinaudojusi sverto poveikiu, išnaudojo savo neginčytiną dominuojančią padėtį bendrosios paieškos pradinės grandies rinkoje tam, kad specialiosios prekių paieškos galutinės grandies rinkoje, kurioje ji dominuojančios padėties neužėmė, suteiktų konkurencinį pranašumą savo prekių palyginimo paslaugai, palyginti su konkurentų prekių palyginimo paslaugomis. Konkurencinis pranašumas pasireiškė tuo, kad Google teikė pranašumą savo prekių palyginimo paslaugai bendrųjų rezultatų tinklalapyje, kai interneto vartotojai pateikdavo konkrečias prekių paieškos užklausas. Taikydama specialius algoritmus, visų pirma algoritmą Panda, Google savo prekių palyginimo paslaugos rezultatus savo bendrųjų rezultatų tinklalapyje pateikdavo aukščiausioje vietoje ir su patraukliais vaizdais ir tekstais juos išskirdama Shopping Units langeliuose. Konkurentų prekių palyginimo paslaugų rezultatai šiame tinklalapyje būdavo rodomi tik blogesnėje padėtyje kaip mėlynos spalvos saitas. Be to, Komisija įrodė, ir Bendrasis Teismas patvirtino (dėl to nesiginčijama), kad šie veiksmai turėjo ilgalaikį poveikį vartotojų elgesiui ir duomenų srautui – Google naudai ir konkuruojančių prekių palyginimo paslaugų teikėjų nenaudai. Ginčijamo sprendimo 7.1 ir 7.2 dalyse šis nevienodas požiūris suteikiant pranašumą savo paslaugai kvalifikuojamas kaip savarankiška piktnaudžiavimo forma(39). Šis sprendimas grindžiamas, be kita ko, jurisprudencija dėl piktnaudžiavimo pasinaudojant sverto poveikiu(40).

73.      Kaip parodysiu toliau, nagrinėjami veiksmai yra nukrypimas nuo nuopelnais paremtos konkurencijos priemonių ir to negalima nuneigti remiantis Bronner kriterijais.

74.      Šiuo tikslu pirmiausia apsvarstysiu kriterijus, kurie jurisprudencijoje buvo išplėtoti nagrinėjant SESV 102 straipsnyje vartojamą sąvoką „piktnaudžiavimas“, visų pirma dominuojančios įmonės nevienodą požiūrį į konkurentus (apie tai – 2 skirsnyje). Paskui išnagrinėsiu Google argumentą, kad toks nevienodas požiūris gali būti piktnaudžiavimas tik jei tenkinami Bronner kriterijai (apie tai – 3 skirsnyje). Galiausiai nagrinėsiu konkrečius prieštaravimus dėl skundžiamo sprendimo 212 ir paskesniuose punktuose pateiktų teiginių (apie tai – 4 skirsnyje).

2)      Bendrieji kriterijai, pagal kuriuos nustatomas piktnaudžiavimas taikant nevienodą požiūrį į konkurentus

75.      Atspirties taškas identifikuojant esminius kriterijus, pagal kuriuos nustatomas nukrypimas nuo nuopelnais paremtos konkurencijos priemonių ir piktnaudžiavimas, yra SESV 102 straipsnio c punktas. Šia nuostata aiškiai reguliuojamas dominuojančios įmonės taikomo nevienodo požiūrio atvejis. Pagal šią nuostatą toks piktnaudžiavimas konkrečiai gali būti „nevienodų sąlygų taikymas lygiaverčiams sandoriams su kitais prekybos partneriais, dėl ko jie patenka į konkurencijos atžvilgiu nepalankią padėtį“.

76.      Šiame standartiniame pavyzdyje iš esmės turima omenyje tam tikrų dominuojančios įmonės prekybos partnerių arba konkurentų diskriminacija(41). Remiantis suformuota jurisprudencija, šios nuostatos a–d punktuose reguliuojami atvejai nėra galutinis piktnaudžiavimo būdų sąrašas(42). Todėl iš esmės įmanoma į šį konkretų standartinį pavyzdį panašias, taip pat neigiamą poveikį konkurencijai darančias nevienodo požiūrio formas kvalifikuoti kaip piktnaudžiavimą.

77.      Ši prielaida, viena vertus, atitinka pripažintą principą, pagal kurį dominuojančiai įmonei tenka ypatinga atsakomybė užtikrinti, kad ji savo elgesiu nepažeistų veiksmingos ir neiškraipytos konkurencijos vidaus rinkoje(43). Kita vertus, sąvoka „piktnaudžiavimas dominuojančia padėtimi vidaus rinkoje“, kaip ji suprantama pagal SESV 102 straipsnį, yra, nors ir neapibrėžta, bet objektyvi sąvoka, kurios sąlygos turi būti įrodomos kiekvienu konkrečiu atveju. Remiantis suformuota jurisprudencija, tai yra veiksmai, kuriais rinkoje, kurioje būtent dėl dominuojančios įmonės buvimo konkurencija jau yra sumažėjusi, naudojant priemones, nukrypstančias nuo įprastos ūkio subjektų nuopelnais paremtos konkurencijos, sudaromos kliūtys išlaikyti rinkoje dar esančią konkurenciją ar ją plėtoti(44). Nagrinėjant klausimą, ar tokios įmonės veiksmai yra piktnaudžiavimas, ar atitinka nuopelnais paremtos konkurencijos priemones, reikia atsižvelgti į visas konkretaus atvejo aplinkybes(45).

78.      Taigi nagrinėjant apeliacinio skundo pirmąjį pagrindą kyla klausimas, ar nevienodas požiūris suteikiant pranašumą savo paslaugai, kuriuo kaltinama Google, yra su SESV 102 straipsnio c punkte pateiktu standartiniu pavyzdžiu palygintinas veiksmas, kuriuo konkurentų prekių palyginimo paslaugos, esant konkurencijai, nepalankiai paveikiamos taip, kad nukrypsta nuo nuopelnais paremtos konkurencijos priemonių. Google dėl apeliacinio skundo pirmojo pagrindo, priešingai, laikosi nuomonės, kad teigiamai į šį klausimą būtų galima atsakyti tik tuomet, jei būtų tenkinami visi, siaurai aiškintini, Bronner kriterijai dėl atsisakymo suteikti prieigą arba tiekti, o šiuo atveju jie nėra tenkinami.

79.      Mano nuomone, šis argumentas nepagrįstas.

80.      Bronner kriterijai paprastai būna susiję su situacija, kai dominuojanti įmonė atsisako savo konkurentams suteikti prieigą prie savo infrastruktūros, kurią ji sukūrė savo veiklai. Iš jurisprudencijos matyti, kad toks atsisakymas gali būti laikomas piktnaudžiavimu tik tuomet, kai, pirma, dėl jo gali būti pašalinta bet kokia prieigos prašančio subjekto konkurencija atitinkamoje rinkoje, antra, atsisakymo negalima objektyviai pateisinti, trečia, ši infrastruktūra būtina konkurentui jo veiklai vykdyti, nes nėra faktinės ar potencialios šios infrastruktūros alternatyvos(46). Teisingumo Teismas jau Sprendime Magill, atsižvelgdamas į tokių ypatingų aplinkybių buvimą, pripažino atitinkamus kriterijus atsisakymo tiekti ar intelektinės nuosavybės teisės turėtojo atsisakymo suteikti licenciją atveju(47).

81.      Atsižvelgdama į ankstesnę Teisingumo Teismo jurisprudenciją laikausi nuomonės, kad Bronner kriterijai turėtų būti taikomi siaurai ir tik panašiais atsisakymo tiekti ar suteikti prieigą atvejais. To negalima pasakyti apie tokius veiksmus, kurie, kaip parodysiu šios išvados 88 ir paskesniuose punktuose, nėra lygintini su tokiu atsisakymu, bet vis dėlto dėl netinkamo ir diskriminacinio pobūdžio nukrypsta nuo nuopelnais paremtos konkurencijos priemonių.

82.      Pirmiausiu paaiškinsiu, kodėl Bendrasis Teismas galėjo preziumuoti, kad šie kriterijai šiuo atveju netaikytini, ir taip nepadarė teisės klaidos.

3)      Neegzistuojantis ypatingas piktnaudžiavimo atsisakant suteikti prieigą arba tiekti atvejis („Bronner“ kriterijai)

83.      Kaip pripažinta jurisprudencijoje, griežti Bronner kriterijai buvo nustatyti konkrečiomis atsisakymo suteikti prieigą arba tiekti aplinkybėms ir, atsižvelgiant į jais siekiamus tikslus, jų taikymo sritis yra labai siaura(48).

84.      Taip yra dėl to, kad šie kriterijai yra išimtinio pobūdžio ir nėra tinkami apskritai piktnaudžiavimui konstatuoti(49). Jais siekiama konkrečiu tokio atsisakymo atveju sukurti tinkamą pusiausvyrą tarp, viena vertus, dominuojančios įmonės iš principo išimtinio naudojimosi (intelektinės) nuosavybės teise ir laisve sudaryti sutartis ir, kita vertus, galimybės vykti konkurencijai arba jos išlaikymo.

85.      Kaip argumentuoja ir Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 217 punkte, griežti Bronner kriterijai, visų pirma būtinumo ir bet kokios konkurencijos pašalinimo grėsmės kriterijai, yra konkreti dviejų tikslų konfliktų išraiška(50).

86.      Viena vertus, šiais kriterijais atsižvelgiama į būtinumą apsaugoti (dominuojančios) įmonės pagrindinėmis teisėmis garantuojamą teisę ir laisvę pasirinkti prekybos partnerius ir disponuoti savo nuosavybe. Taip yra dėl to, kad bet kokia pagal SESV 102 straipsnį dominuojančiai įmonei konkurentų atžvilgiu nustatoma pareiga suteikti prieigą arba tiekti yra susijusi su intervencija į šią teisę ir šią laisvę, todėl turi būti atidžiai įvertinta ir pagrįsta(51).

87.      Kita vertus, ne tokie griežti Bronner kriterijai, kuriais remiantis pripažįstamas piktnaudžiavimas atsisakant suteikti prieigą arba tiekti, galėtų daryti pernelyg didelį neigiamą poveikį konkurencijai, taip pat vartotojų nenaudai. Tik tuomet, kai įmonei suteikiama galimybė išimtinai pačiai naudotis savo sukurtais ištekliais arba (intelektinės) nuosavybės teisėmis, didinama arba išlaikoma pirminė paskata į juos investuoti(52). Kitaip tariant, ši paskata yra esminis investicijų ir inovacijų, kuriomis kaip tik turėtų būti skatinamas konkurencijos procesas, variklis. Pagal SESV 102 straipsnį nustatyta pareiga suteikti prieigą arba tiekti galėtų sumažinti arba net panaikinti šią paskatą tiek dominuojančiai įmonei, tiek jos konkurentams. Taip yra dėl to, kad tokia pareiga leistų konkurentams naudotis dominuojančios įmonės investicijų ar inovacijų vaisiais, o patiems investuoti į konkuruojančią infrastruktūrą nereikėtų. Todėl toks elgesys, dar vadinamas naudojimusi nesusimokėjus (free riding), ilguoju laikotarpiu gali neigiamai paveikti konkurenciją ir net vartotojų gerovę. Pareiga suteikti prieigą arba tiekti grindžiamas konkurencijos rėmimas trumpuoju laikotarpiu negali kompensuoti tokio neigiamo poveikio(53). Taip pat reikia atsižvelgti į tai, kad SESV 102 straipsnio pagrindinis tikslas yra užtikrinti konkurenciją bendrai, įskaitant vartotojų interesus, o ne atskirų konkurentų interesus(54).

88.      Atsižvelgdama į šią Bronner kriterijų prasmę, negaliu daryti išvados, jog tam, kad būtų galima nustatyti piktnaudžiavimą, nagrinėjamų veiksmų, konkrečiai – nevienodo požiūrio suteikiant pranašumą savo paslaugai, kvalifikavimui konkurencijos teisės aspektu turėtų būti taikomi tokie griežti kriterijai. Be to, taip būtų nederamai sumažinamas praktinis SESV 102 straipsnio veiksmingumas(55).

89.      Priešingai, Teisingumo Teismas jau nusprendė, kad šie kriterijai netaikomi tuomet, kai dominuojanti įmonė – kitaip nei atveju, kuris buvo Sprendimo Bronner dalykas – prieigą prie savo infrastruktūros jau suteikė arba, kaip telekomunikacijų sektoriuje, dėl galiojančių teisės normų netgi privalo suteikti, bet šiai prieigai taiko netinkamas sąlygas. Taigi tokie veiksmai gali būti savarankiškos piktnaudžiavimo formos, jeigu jie atitinkamoje rinkoje bent jau gali sukelti antikonkurencinį ar netgi išstūmimo iš rinkos poveikį. Tai juo labiau atrodo tikėtina tuomet, kai prieiga prie tokios infrastruktūros, tam tikros paslaugos ar tam tikrų žaliavų ir medžiagų dominuojančios įmonės konkurentams yra būtina tam, kad jie galėtų pelningai veikti galutinės grandies rinkoje(56).

90.      Pranašumo savo paslaugai teikimas, kuriuo kaltinama Google, mano manymu, yra savarankiška piktnaudžiavimo forma – konkuruojantiems prekių palyginimo paslaugų teikėjams taikant netinkamas prieigos sąlygas, jeigu jis bent jau gali sukelti antikonkurencinį poveikį (šios išvados 159 ir paskesni punktai). Tokiai piktnaudžiavimo formai Bronner kriterijai netaikomi.

91.      Taip yra dėl to, kad, priešingai, nei argumentuoja apeliantės, šiuo atveju nėra atsisakymo suteikti prieigą arba tiekti, kaip tai suprantama pagal Bronner kriterijus. Be to, nėra taip, kad, netaikant šių kriterijų, būtų netinkamai apribojama Google teisė į jos bendrosios paieškos infrastruktūros nuosavybę arba laisvė sudaryti sutartis, ką jau kalbėti apie tai, kad būtų sumažinamas jos pasirengimas daryti investicijas ar diegti inovacijas. Priešingai, palaikyti Komisijos reikalavimų į bylą įstojusios šalys teismo posėdyje visų pirma įtikinamai argumentavo, kad Google jos niekada neprašė suteikti prieigos prie Shopping Units „langelių“, kaip tariamai atskiros infrastruktūros, arba sudaryti su tuo susijusios sutarties. Šios šalys kaip tik prašė juos panaikinti ir grįžti prie pirminės praktikos, kai paieškos rezultatai būdavo pateikiami ir rikiuojami tik pagal interneto vartotojų įvestų paieškos kriterijų svarbą.

92.      Kaip Bendrasis Teismas konstatavo skundžiamo sprendimo 177 ir 178 punktuose (ir taip jis nepadarė teisės klaidos), Google verslo modelis kaip tik grindžiamas tuo, kad siūloma iš esmės atvira infrastruktūra, siekiant pritraukti kuo daugiau interneto vartotojų ir sugeneruoti duomenų srautą tam, kad būtų pasiektas jos komercinei sėkmei būtinas teigiamas tinklo efektas. Todėl Google – pagal savo verslo modelio logiką – prieigą prie savo bendrųjų rezultatų tinklalapio konkuruojantiems prekių palyginimo paslaugų teikėjams teikia jau seniai. Vis dėlto konkurentų paieškos rezultatus Google, be kita ko, taikydama specialiuosius algoritmus, kurių netaikė savo prekių palyginimo paslaugai, pateikdavo taip ir tokioje vietoje, kad jie interneto vartotojams dažniausiai būdavo neįdomūs (nagrinėjami veiksmai). Kitaip tariant, toks nevienodas požiūris suteikiant pranašumą savo paslaugai buvo grindžiamas netinkamomis prieigos sąlygomis, kaip tai suprantama pagal šios išvados 89 punkte nurodytą jurisprudenciją, o šios sąlygos darė klaidinančią įtaką vartotojų elgesiui, kartu – neigiamą poveikį konkuruojančių prekių palyginimo paslaugų teikėjų veiklos prekių paieškos galutinės grandies rinkoje pelningumui. Kaip pagrįstai argumentavo ir Komisija, ir Bendrasis Teismas(57), šie veiksmai buvo atliekami pasinaudojant sverto poveikiu, kuris pasireiškė tuo, kad Google išnaudojo savo dominuojančią padėtį bendrosios paieškos internete rinkoje, siekdama susikurti konkurencinių pranašumų specialiosios prekių paieškos galutinės grandies rinkoje, kurioje ji tokios padėties (dar) neužėmė.

93.      Taigi galiausiai dėl skundžiamo sprendimo 212 ir paskesniuose punktuose pateiktų argumentų negalima reikšti jokių priekaištų.

94.      Kaip matyti ir iš skundžiamo sprendimo 234 ir paskesnių punktų, šią išvadą patvirtina visų pirma ankstesnė jurisprudencija dėl netinkamų prieigos arba tiekimo sąlygų, kurios kartu nulemia dominuojančios įmonės nevienodą požiūrį į konkurentus.

95.      Pranašumo suteikimo savo paslaugai atvejis turi tam tikrų panašumų su konkurentų maržų mažinimo, arba vadinamojo kainų spaudimo, atvejais(58). Tokiais atvejais dominuojančią padėtį pradinės grandies rinkoje užimanti, vertikaliai integruota telekomunikacijų įmonė išnaudoja aplinkybę, kad galutinės grandies rinkoje veikiantys konkurentai yra priklausomi nuo jos prieigos paslaugų, konkrečiai – prieigos prie vietinių linijų, ir už tai turi mokėti atlygį. Dėl savo kainodaros ir privilegijuotos, visų pirma pigesnės, prieigos tokia įmonė gali savo paslaugas galutinės grandies rinkoje galutiniams vartotojams teikti mažesnėmis kainomis, o konkurentai, net veikdami taip pat produktyviai, dėl didesnių prieigos išlaidų šioje rinkoje tokių kainų pasiūlyti negali, nes patirtų nuostolių(59). Dėl to konkurentų marža taip sumažėja, kad jie nebegali toliau produktyviai veikti ir galiausiai išstumiami iš rinkos. Konkrečiai tai yra dominuojančios įmonės piktnaudžiaujamojo pobūdžio kainodara, kuri galiausiai grindžiama jos nevienodu požiūriu į konkurentus, kiek tai susiję su prieigos prie esminio tarpinio produkto, kuris yra būtinas veiklai galutinės grandies rinkoje, sąlygų.

96.      Kaip argumentuoja ir Komisija, nagrinėjamus veiksmus, nors jie neapima piktnaudžiaujamojo pobūdžio kainodaros, tikrai galima lyginti su pirma apibūdinta praktika. Taip yra dėl to, kad, kaip paaiškinta šios išvados 72 punkte, Google išnaudojo savo dominuojančią padėtį bendrosios paieškos internete pradinės grandies rinkoje, siekdama sukurti konkurencinį pranašumą savo prekių palyginimo paslaugai specialiosios prekių paieškos galutinės grandies rinkoje ir nustumti konkurentų prekių palyginimo paslaugas į blogesnę padėtį. Pastarosios, remiantis neginčijamais Komisijos ir Bendrojo Teismo teiginiais, tam, kad būtų ekonomiškai naudingos ir galėtų išlikti šioje rinkoje, buvo priklausomos nuo duomenų srauto iš Google bendrųjų rezultatų tinklalapio.

97.      Be to, kaip argumentuoja Komisija ir palaikyti jos reikalavimų į bylą įstojusios šalys, atitinkamas duomenų srauto nukreipimas atsirado ne dėl geresnės Google prekių palyginimo paslaugos kokybės. Priešingai, jis atsirado tik dėl pranašumo suteikimo savo paslaugai ir sverto poveikio naudojant Google bendrųjų rezultatų tinklalapį, taigi dėl jos dominuojančios padėties bendrosios paieškos internete rinkoje išnaudojimo(60). Tai patvirtina ginčijamo sprendimo 343 konstatuojamojoje dalyje nurodyta aplinkybė, kad iš pradžių Google atskirame interneto tinklalapyje siūlyta prekių palyginimo paslauga Froogle nebuvo sėkminga ir tik ėmusis nagrinėjamų veiksmų situacija, kaip įrodyta, pasikeitė. Atitinkamai ginčijamo sprendimo 380 ir paskesnėse konstatuojamosiose dalyse nurodyta, kad Google prekių palyginimo paslauga turėjo daug konkurentų prekių palyginimo paslaugoms būdingų savybių, kurios, jei šiai paslaugai būtų taikyti tikslinimo algoritmai, būtų lėmusios tokį patį polinkį nukelti į blogesnę padėtį bendrųjų rezultatų sąraše(61).

98.      Taigi ši nevienodo požiūrio suteikiant pranašumą savo paslaugai forma yra nuo nuopelnais paremtos konkurencijos priemonių nukrypstantis elgesys ir piktnaudžiavimas tiek, kiek gali neigiamai paveikti konkurenciją (šios išvados 159 ir paskesni punktai).

99.      Toliau konkrečiai paaiškinsiu, kodėl apeliacinio skundo pirmajame pagrinde pareikšti prieštaravimai dėl atitinkamų Bendrojo Teismo (ir Komisijos) argumentų yra nepagrįsti.

4)      Konkretūs apeliacinio skundo pirmajame pagrinde pareikšti prieštaravimai

i)      Apeliacinio skundo pirmojo pagrindo pirma dalis

100. Apeliacinio skundo pirmojo pagrindo pirmoje dalyje apeliantės Bendrajam Teismui reiškia priekaištą dėl to, kad jis, jų manymu, skundžiamo sprendimo 224–228 punktuose neleistinai vietoj Komisijos vertinimo pateikė savo vertinimą. Apeliančių teigimu, Bendrasis Teismas šiuose punktuose nepagrįstai šį atvejį skyrė nuo atvejo, kuriuo buvo grindžiamas, be kita ko, Sprendimas Bronner, nors ginčijamame sprendime tai nebuvo įrodyta. Taigi jis klaidingai pripažino, kad Google privalėjo konkuruojantiems prekių palyginimo paslaugų teikėjams suteikti nediskriminacinę prieigą prie savo paieškos internete paslaugos, visų pirma prie prekių paieškai skirtų „langelių“. Be to, argumentais, dėl kurių reiškiamas prieštaravimas, Bendrasis Teismas neleistinai pakeitė ginčijamo sprendimo konstatuojamosiose dalyse pateiktus motyvus.

101. Mano manymu, apeliacinio skundo pirmojo pagrindo pirma dalis yra nepagrįsta.

102. Argumentais, dėl kurių reiškiamas prieštaravimas, Bendrasis Teismas pirmiausia konstatavo, kad, pirma, Google bendrųjų rezultatų tinklalapis turi esminiam ištekliui būdingų savybių(62), antra, atitinkamai sugeneruotą duomenų srautą Komisija laikė neišvengiamai būtinu konkurentų prekių palyginimo paslaugoms(63), trečia, Komisija padarė išvadą, kad dėl nagrinėjamų veiksmų galėjo būti pašalinta visa konkurencija(64).

103. Tiksliai tokio teiginio, kad Google bendrųjų rezultatų tinklalapis turi „esminiam ištekliui būdingų savybių“, ginčijamame sprendime nėra. Vis dėlto tai tėra pirminis, savarankiškas Bendrojo Teismo vertinimas, atsižvelgiant į ginčijamo sprendimo 341–343, 444 ir paskesnėse konstatuojamosiose dalyse, visų pirma 539 ir paskesnėse konstatuojamosiose dalyse, Komisijos pateiktus esminius motyvus dėl piktnaudžiavimo buvimo. Paskui Bendrasis Teismas šį vertinimą išplėtojo 225–227 punktuose. Su jais siejant reikia vertinti ir skundžiamo sprendimo 224 punkte pateiktus argumentus. Jais remiantis, konkuruojančių prekių palyginimo paslaugų teikėjai neturėjo ekonomiškai naudingos duomenų srauto iš Google bendrųjų rezultatų tinklalapio alternatyvos(65). Taigi Bendrojo Teismo vertinimas, kad duomenų srautas iš šio rezultatų tinklalapio turi esminio ištekliaus ar esminio tarpinio produkto kokybei būdingų savybių, negali būti laikomas neleistinu ginčijamame sprendime pateiktų motyvų pakeitimu.

104. Tai atitinkamai taikoma skundžiamo sprendimo 227 punkte pateiktam vertinimui, kad duomenų srautas iš Google bendrųjų rezultatų tinklalapio yra „neišvengiamai būtinas“ konkurentų prekių palyginimo paslaugoms. Tai nėra – priešingai, nei susidaro įspūdis iš apeliančių pastabų, – būtinumo ar neišvengiamumo kriterijaus, kaip jis suprantamas pagal Sprendimą Bronner, taikymas (tai būtų teisės klaida)(66). Bendrasis Teismas, skundžiamo sprendimo 227 ir 234 punktuose (pastarojo pabaigoje) vartodamas sąvoką „neišvengiamai būtinas“, rėmėsi kriterijais, kuriais grindžiama šios išvados 89 punkte nurodyta jurisprudencija, siekiant nustatyti piktnaudžiavimą netinkamų tiekimo sąlygų forma. Remiantis šia jurisprudencija, šios sąlygos gali reikšti piktnaudžiavimą visų pirma tuomet, kai prieiga prie infrastruktūros, paslaugos arba žaliavų ir medžiagų dominuojančios įmonės konkurentams yra būtina tam, kad jie galėtų pelningai veikti galutinės grandies rinkoje.

105. Taigi Bendrasis Teismas neleistinai nepakeitė ir ginčijamo sprendimo konstatuojamosiose dalyse pateiktų motyvų. Pirma, siekiant kvalifikuoti nagrinėjamus veiksmus kaip piktnaudžiavimą, ginčijamame sprendime taip pat remiamasi minėta jurisprudencija, nors ir ne taip aiškiai kaip Bendrojo Teismo sprendime(67). Antra, ginčijamo sprendimo 542 ir paskesnėse konstatuojamosiose dalyse išsamiai motyvuota, kodėl, Komisijos manymu, duomenų srautas iš Google bendrųjų rezultatų tinklalapio konkurentų prekių palyginimo paslaugoms yra nepakeičiamas, t. y. „neišvengiamai būtinas“. Beje, Bendrasis Teismas tai taip pat nurodo skundžiamo sprendimo 219 punkte.

106. Galiausiai apeliacinio skundo pirmojo pagrindo pirmoje dalyje reiškiamas – beveik niekuo neparemtas – prieštaravimas taip pat nepagrįstas.

107. Pagal šį prieštaravimą Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 228 punkte negalėjo nuspręsti, kad Komisija ginčijamo sprendimo 7.3 dalyje padarė išvadą, jog dėl nagrinėjamų veiksmų „galėjo būti pašalinta visa konkurencija“. Ši išvada tiksliai neatspindi ginčijamo sprendimo 589 ir paskesnių konstatuojamųjų dalių turinio – jose konkrečiai motyvuota, kodėl šie veiksmai gali turėti antikonkurencinį poveikį specialiosios prekių paieškos rinkose(68). Vis dėlto ginčijamo sprendimo 594 konstatuojamojoje dalyje, kuria Bendrasis Teismas aiškiai remiasi, paaiškinta, kad nagrinėjami veiksmai galėjo būti priežastis konkuruojantiems prekių palyginimo paslaugų teikėjams nutraukti savo prekių paieškos paslaugos teikimą(69). Bendrasis Teismas šį teiginį performulavo kiek išryškindamas, bet jį vis tiek galima suprasti taip, kad gali būti pašalinta konkurencija. Todėl negalima kalbėti apie tai, kad buvo neleistinai pakeisti ginčijamo sprendimo konstatuojamosiose dalyse pateikti motyvai.

108. Siekiant kaip nepagrįstą atmesti apeliančių prieštaravimą dėl to, kad, jų teigimu, Komisija ir Bendrasis Teismas taip taikydami Bronner kriterijus padarė teisės klaidą, pakanka nurodyti, kad šie kriterijai šiuo atveju netaikytini (šios išvados 75 ir paskesni punktai).

109. Taigi apeliacinio skundo pirmojo pagrindo pirmą dalį reikia atmesti.

ii)    Apeliacinio skundo pirmojo pagrindo antra dalis

110. Apeliacinio skundo pirmojo pagrindo antroje dalyje apeliantės reiškia prieštaravimą dėl, jų manymu, kelių Bendrojo Teismo skundžiamo sprendimo 229–248 punktuose padarytų teisės klaidų. Apeliančių teigimu, Bendrasis Teismas juose nepagrįstai nusprendė, kad Bronner kriterijai netaikytini, nors pagal ginčijamą sprendimą Google turi pareigą suteikti prieigą.

111. Pateikdamos pirmąjį prieštaravimą apeliantės teigia, jog Bendrasis Teismas dėl to, kad konstatuotą nevienodą požiūrį skundžiamo sprendimo 237–240 punktuose skyrė nuo atsisakymo suteikti prieigą atvejo, padarė teisės klaidą. Priešingai, nei preziumuojama skundžiamo sprendimo 239 punkte, atsisakymas suteikti prieigą, kuriuo kaltinama Google, yra atskira tokio nevienodo požiūrio forma. Shopping Units langeliai yra Google sukurta atskira infrastruktūra, kuria naudodamasi ji galėjo savo prekių palyginimo paslaugos rezultatus pateikti palankiau, bet kuri buvo neprieinama konkuruojantiems prekių palyginimo paslaugų teikėjams. Pastarieji turėjo tik mažiau palankią prieigą prie Google bendrųjų rezultatų tinklalapio. Taigi, priešingai, nei konstatuota skundžiamo sprendimo 232 punkte, nevienodas požiūris nėra su atsisakymu suteikti prieigą nesusijęs veiksmas. O tokiems veiksmams Bronner kriterijai turi būti taikomi.

112. Atsižvelgiant į šios išvados 75 ir paskesniuose punktuose pateiktus argumentus, pirmąjį prieštaravimą reikia atmesti.

113. Tuose punktuose paaiškinau, kodėl Bronner kriterijai negali būti taikomi šiuo nevienodo požiūrio suteikiant pranašumą savo paslaugai atveju. Taip yra dėl to, kad šiuo atveju kalbama ne apie atsisakymą suteikti prieigą prie infrastruktūros, paslaugos arba žaliavų ir medžiagų, kaip tai suprantama pagal Sprendimą Bronner, o apie netinkamų prieigos ar tiekimo sąlygų taikymą po to, kai prieiga jau buvo suteikta.

114. Taigi tai, kad apeliantės skiria prieigą prie, viena vertus, Google bendrųjų rezultatų tinklalapio ir, kita vertus, prie jame esančių atskirų Shopping Units langelių, kuriuose rodomi tik pačios Google prekių palyginimo paslaugos rezultatai, yra dirbtinė, jei ne savavališka. Visų pirma VDZ, BDZV ir Ladenzeile tai įtikinamai paaiškino teismo posėdyje.

115. Šie langeliai, nors Google bendrųjų rezultatų tinklalapyje pateikiami išskirtinai, yra ne atskira infrastruktūra, kaip techniniu aspektu visiškai atskiras rezultatų tinklalapis, o – remiantis nebeginčijamais Komisijos ir Bendrojo Teismo teiginiais(70) – tikslingai integruoti į Google bendrosios paieškos ir veikimo sistemą (priešingai nei jos ankstesnė savarankiška prekių paieškos paslauga Froogle), siekiant šioje sistemoje sugeneruotą tinklo efektą panaudoti specialiosios prekių paieškos rinkoje ir taip įgyti pranašumą. Specialieji algoritmai, dėl kurių taikymo Shopping Units langeliuose buvo rodomi tik Google prekių palyginimo paslaugos rezultatai, būdavo atitinkamai aktyvinami vartotojams pateikus užklausą jos bendrojoje paieškos sistemoje. Taigi dėl to atsirandantis mažiau palankus konkurentų prekių palyginimo paslaugų vertinimas susijęs su prieigos prie Google bendrųjų rezultatų tinklalapio būdu, o ne su prieigos prie tariamai atskiros infrastruktūros, t. y. Shopping Units langelių, klausimu. Kaip jau paaiškinta šios išvados 90 punkte, palaikyti Komisijos reikalavimų į bylą įstojusios šalys visų pirma teismo posėdyje įtikinamai argumentavo, kad niekada neprašė suteikti prieigos prie šių langelių, priešingai – prašė juos panaikinti.

116. Tokiomis aplinkybėmis visų pirma dėl skundžiamo sprendimo 240 punkte padarytos Bendrojo Teismo išvados negalima reikšti jokių priekaištų. Remiantis šia išvada, Komisija, siekdama šiuo atveju konstatuoti pažeidimą, neprivalėjo įrodyti, kad tenkinami Bronner kriterijai. Taigi Bendrasis Teismas galėjo šiame punkte konstatuoti, kad nagrinėjami veiksmai yra savarankiška piktnaudžiavimo sverto poveikiu forma, kuri apima „aktyvius“ veiksmus, pasireiškiančius pozityviais diskriminavimo veiksmais vertinant Google prekių palyginimo paslaugos rezultatus, ir jis taip nepadarė teisės klaidos.

117. Antrasis prieštaravimas yra tik kiek pakeista pirmojo prieštaravimo forma ir taip pat turi būti atmestas kaip nepagrįstas.

118. Juo apeliantės Bendrajam Teismui reiškia priekaištą dėl to, kad jis, jų manymu, visų pirma skundžiamo sprendimo 219 ir 243 punktuose, ginčijamą sprendimą neleistinai apibūdino kaip susijusį su prieigos arba tiekimo sąlygomis, o ne su prieigos prie atskiros infrastruktūros, kaip tokios, klausimu, ir taip padarė teisės klaidą. Vis dėlto dėl 113–116 punktuose išdėstytų priežasčių šis prieštaravimas nėra pagrįstas.

119. Pateikdamos trečiąjį prieštaravimą apeliantės kritikuoja skundžiamo sprendimo 232 ir 233 punktuose Bendrojo Teismo pateiktus argumentus, kuriais jis Bronner kriterijų taikymą paneigė ir dėl tos priežasties, kad šiuo atveju nebuvo nei aiškaus prašymo suteikti prieigą, nei aiškaus atsisakymo ją suteikti.

120. Šiais argumentais Bendrasis Teismas bent jau numanomai remiasi ginčijamo sprendimo 651 konstatuojamąja dalimi, pagal kurią Bronner kriterijai nagrinėjamiems veiksmams netaikytini. Nors nurodymas, kad nebuvo prašymo suteikti prieigą ir atsisakymo ją suteikti, neturi aiškaus atitikmens ginčijamo sprendimo motyvuose ir yra grindžiamas gana formalistiniu požiūriu, šie argumentai jokiu būdu nėra esminiai Bendrajam Teismui darant išvadą (kuri pati savaime nėra teisės klaida), kad Komisija šiuo atveju galėjo netaikyti Bronner kriterijų.

121. Taigi trečiasis prieštaravimas yra nepagrįstas ir taip pat turi būti atmestas.

122. Ketvirtasis prieštaravimas susijęs su skundžiamo sprendimo 240 punktu. Jame, apeliančių teigimu, Bendrasis Teismas nepagrįstai atmetė atsisakymo tiekti buvimą dėl to, kad buvo ne „pasyvus“ elgesys, o „aktyvus“ nevienodas požiūris.

123. Nagrinėjami veiksmai dėl šios išvados 75 ir paskesniuose punktuose nurodytų priežasčių susiję ne su atsisakymu suteikti prieigą, kaip tai suprantama pagal Bronner kriterijus, o su nevienodu požiūriu suteikiant pranašumą savo paslaugai, kuris galiausiai sietinas su specialiųjų algoritmų taikymu, todėl dėl Bendrojo Teismo sprendimo remiantis ginčijamo sprendimo 650 konstatuojamąja dalimi juos kvalifikuoti kaip „aktyvius“ veiksmus negalima reikšti jokių priekaištų.

124. Taigi šis prieštaravimas yra nepagrįstas ir taip pat turi būti atmestas.

125. Pateikdamos penktąjį prieštaravimą apeliantės kritikuoja skundžiamo sprendimo 246 punkte pateiktus argumentus. Pagal juos, apeliančių teigimu, Bendrasis Teismas nepagrįstai nusprendė, kad pažeidimo nutraukimo priemonės yra nereikšmingos vertinant piktnaudžiavimo, kuriuo kaltinama įmonė, teisinį pobūdį. Tokia sąsaja sukurta ginčijamo sprendimo 699 ir 700 konstatuojamosiose dalyse, atsižvelgiant į atsisakymą suteikti prieigą prie infrastruktūros, dėl kurio Komisija kaltina įmonę.

126. Kaip jau paaiškinta, šis prieštaravimas vėlgi grindžiamas klaidinga prielaida, kad nagrinėjami veiksmai yra atsisakymas suteikti prieigą arba tiekti, kaip tai suprantama pagal Bronner kriterijus.

127. Taigi penktąjį prieštaravimą taip pat reikia atmesti kaip nepagrįstą.

128. Vadinasi, reikia atmesti apeliacinio skundo pirmojo pagrindo antrą dalį ir atitinkamai pirmąjį pagrindą.

3.      Bendras vertinimas, ar yra nukrypimas nuo įprastos nuopelnais paremtos konkurencijos priemonių (apeliacinio skundo antrasis pagrindas)

a)      Apeliacinio skundo antrojo pagrindo dalykas

129. Apeliacinio skundo antrajame pagrinde apeliantės, palaikomos CCIA, teigia, kad Bendrasis Teismas padarė kelias teisės klaidas. Pirma, Bendrasis Teismas ginčijamame sprendime pateiktus motyvavimo elementus, susijusius tik su tariamu tikėtinu nagrinėjamų veiksmų poveikiu, o ne su pačiais veiksmais, laikė pakankamais siekiant konstatuoti, kad yra nukrypimas nuo nuopelnais paremtos konkurencijos priemonių. Antra, Bendrasis Teismas šiuo tikslu pasitelkė papildomus – ginčijamame sprendime nepateiktus – motyvavimo elementus. Trečia, jo vertinimas nebuvo pagrįstas ir šiais papildomais motyvavimo elementais. Be to, Bendrasis Teismas Google nurodytų konkurencijos skatinimo aspektų neįtraukė į šį vertinimą, o juos išnagrinėjo tik kaip galimą pateisinimą.

130. Komisija laikosi nuomonės, kad šie argumentai yra nepriimtini tiek, kiek jais skundžiami ginčijamame sprendime pateikti su nagrinėjamais veiksmais susiję teiginiai (pirma dalis), kurių apeliantės neginčijo Bendrajame Teisme. Be to, ginčijamame sprendime, nagrinėjamus veiksmus įvertinus ekonominiame kontekste, pakankamai motyvuota, kad jie nukrypo nuo nuopelnais paremtos konkurencijos. Tiek, kiek apeliantės skundžia papildomus Bendrojo Teismo argumentus (antra dalis), tai nėra pagrįsta. Šiais argumentais ne pakeisti ginčijamame sprendime pateikti motyvai, o tik papildomai paaiškinta, kodėl nagrinėjamais veiksmais nukrypta nuo nuopelnais paremtos konkurencijos. ir turinio požiūriu dėl šių Bendrojo Teismo argumentų negalima reikšti jokių priekaištų (trečia dalis).

131. Pirmiausia išnagrinėsiu, ar apeliacinio skundo antrojo pagrindo pirma dalis yra priimtina.

b)      Apeliacinio skundo antrojo pagrindo pirmos dalies priimtinumas

132. Apeliacinio skundo antrojo pagrindo pirma dalis visų pirma susijusi su ieškinio penktuoju pagrindu, kurį Bendrasis Teismas išnagrinėjo pirmiausia skundžiamo sprendimo 136 ir paskesniuose punktuose – antraštė „[Dėl penktojo pagrindo ir pirmojo pagrindo pirmos dalies, susijusių su tuo, kad] nagrinėjami veiksmai atitinka nuopelnais paremtą konkurenciją“.

133. Remiantis skundžiamo sprendimo 122 punkte pateikta santrauka, apeliantės šiame ieškinio pagrinde iš esmės teigė, kad nagrinėjami veiksmai iš tikrųjų yra Google bendrosios paieškos kokybės pagerinimas. Komisija neįrodė buvus šio pagerinimo požymių, kurie būtų nukrypę nuo nuopelnais paremtos konkurencijos, todėl piktnaudžiavimo negali būti. Priešingai, Komisija, neatsižvelgusi į griežtus Bronner kriterijus, nustatė Google pareigą konkurentams suteikti prieigą prie šio neišvengiamai būtino „esminio ištekliaus“. Be to, Bendrasis Teismas šiame 122 punkte nurodė, jog nagrinės argumentą, kad, diegdama specialiuosius paieškos rezultatus, Google nesiekė jokio antikonkurencinio tikslo, nes jais norėjo tik pagerinti savo teikiamos paieškos paslaugos kokybę(71).

134. Apeliacinio skundo antrojo pagrindo pirmoje dalyje visų pirma kritikuojami teiginiai, pateikti skundžiamo sprendimo 162 ir paskesniuose punktuose reaguojant į ieškinio penktąjį pagrindą. Juose Bendrasis Teismas nurodo priežastis, dėl kurių Komisija galėjo padaryti išvadą, kad nagrinėjami veiksmai nukrypo nuo nuopelnais paremtos konkurencijos. Todėl, priešingai, nei nurodė mananti Komisija, ieškinio penktajame pagrinde keliamos abejonės dėl ginčijamo sprendimo 341 ir paskesnėse konstatuojamosiose dalyse pateiktų teiginių, pagal kuriuos šie veiksmai nepatenka į nuopelnais paremtos konkurencijos sritį. Apeliacinio skundo antrojo pagrindo pirmoje dalyje šis aspektas vėl iškeliamas.

135. Pagal suformuotą jurisprudenciją, jeigu apeliantas ginčija Bendrojo Teismo pateiktą Sąjungos teisės išaiškinimą arba jos taikymą, pirmojoje instancijoje išnagrinėti teisės klausimai gali būti dar kartą išnagrinėti apeliaciniame procese. Kitaip apeliacinis procesas netektų dalies savo prasmės(72).

136. Taigi Komisijos pareikštą nepriimtinumu grindžiamą prieštaravimą reikia atmesti, vadinasi, apeliacinio skundo antrojo pagrindo pirma dalis yra priimtina.

c)      Apeliacinio skundo antrojo pagrindo pirmos dalies pagrįstumas

137. Vis dėlto manau, kad apeliacinio skundo antrojo pagrindo pirma dalis yra nepagrįsta.

138. Priešingai, nei teigia apeliantės, nėra tiesa, kad skundžiamo sprendimo 162 ir paskesniuose punktuose pateikti argumentai susiję tik su tariamu tikėtinu nagrinėjamų veiksmų poveikiu, o ne su pačiais veiksmais. Priešingai, Bendrasis Teismas, remdamasis ginčijamo sprendimo turiniu, teisiškai kvalifikuoja nagrinėjamus veiksmus, kaip tokius, siekdamas pagrįsti, kad jie nukrypo nuo nuopelnais paremtos konkurencijos priemonių ir dėl to atitinka sąvoką „piktnaudžiavimas“.

139. Šiuose argumentuose Bendrasis Teismas visų pirma remiasi ginčijamo sprendimo 344 konstatuojamąja dalimi, kurioje Komisija konstatavo konkurentų prekių palyginimo paslaugoms taikomą nevienodą požiūrį, pasireiškusį tuo, kad Google teikė pranašumą savo prekių palyginimo paslaugai(73). Bendrasis Teismas taip pat remiasi ginčijamame sprendime pateiktais teiginiais, kad dėl šio nevienodo požiūrio galėjo susilpnėti konkurencija rinkoje, konkrečiai, pirma, dėl duomenų srauto iš Google bendrųjų rezultatų tinklalapio reikšmės, antra, dėl vartotojų elgesio atliekant paiešką internete, trečia, dėl fakto, kad nukreiptas duomenų srautas sudarė didelę dalį duomenų srauto į konkurentų prekių palyginimo paslaugas ir jo nebuvo galima veiksmingai pakeisti kitais šaltiniais(74).

140. Bendrasis Teismas tai konkrečiai motyvavo taip, kaip nurodyta toliau.

141. Bendrasis Teismas pirmiausia priminė ginčijamo sprendimo 444–450 konstatuojamosiose dalyse apibūdintą duomenų srauto reikšmę ir su tuo susijusį teigiamą tinklo efektą komercinei prekių palyginimo paslaugos sėkmei; dėl duomenų srauto praradimo galima patekti į užburtą ratą ir galiausiai gali tekti pasitraukti iš rinkos(75). Paskui Bendrasis Teismas nagrinėjo ginčijamo sprendimo 454–461 ir 535 konstatuojamosiose dalyse pateiktą vartotojų elgesio analizę. Pagal ją vartotojai paprastai sutelkia dėmesį į pirmuosius tris–penkis paieškos rezultatus ir visiškai nekreipia dėmesio arba kreipia mažai dėmesio į paskesnius rezultatus, ypač į esančiuosius žemiau iš karto matomos ekrano dalies (fold)(76). Toliau Bendrasis Teismas rėmėsi ginčijamo sprendimo 7.2.4.1 ir 7.2.4.2 dalyse pateiktais teiginiais(77) dėl duomenų srauto, nukeipto iš Google bendrųjų rezultatų tinklalapio, poveikio. Šis srautas sudaro didelę dalį duomenų srauto į konkurentų prekių palyginimo paslaugas ir negali būti veiksmingai pakeistas kitais šaltiniais, kaip tekstiniai skelbimai, mobiliosios programėlės, tiesioginis srautas, nukreipimas į partnerių interneto svetaines, socialiniai tinklai ar kitos paieškos sistemos(78).

142. Bendrasis Teismas iš to padarė išvadą, jog Komisija nepadarė teisės klaidos, kai konstatavo, kad duomenų srauto iš Google bendrųjų rezultatų tinklalapio reikšmė ir aplinkybė, kad jo negalima veiksmingai pakeisti, yra svarbūs požymiai, galintys patvirtinti esant veiksmus, kurių negalima priskirti nuopelnais paremtai konkurencijai. Komisija neapsiribojo sverto poveikio konstatavimu, o remdamasi reikšmingais kriterijais teisiškai kvalifikavo su šiuo poveikiu susijusius Google veiksmus. Taigi, darant prielaidą, kad Komisija tinkamai įrodė favoritizmą ir jo poveikį, ji turėjo teisę nuspręsti, kad toks favoritizmas nukrypo nuo nuopelnais paremtos konkurencijos(79).

143. Šie argumentai rodo, kad Bendrasis Teismas išsamiai išnagrinėjo klausimą, ar Komisija ginčijamame sprendime teisėtai galėjo padaryti išvadą, kad patys nagrinėjami veiksmai – o ne tik jų poveikis – buvo nesuderinami su nuopelnais paremtos konkurencijos priemonėmis. Būtent taip ir buvo – tokios nuomonės laikėsi Komisija (ją patvirtino ir Bendrasis Teismas), atsižvelgusi į aplinkybę, kad Google šiais veiksmais siekė favoritizmo savo prekių palyginimo paslaugai, palyginti su konkurentų prekių palyginimo paslaugomis, ir jį realizavo. Komisijos ir Bendrojo Teismo manymu, tai buvo klausimo, ar Google, vertinant pagal atitinkamų skaitmeninių rinkų veikimo būdą, naudojo nuopelnais paremtos konkurencijos priemones, ar piktnaudžiavo, teisinis kvalifikavimas remiantis išsamiomis su faktų nustatymu susijusiomis išvadomis ir Komisijos pateiktais įrodymais.

144. Toks metodas suderinamas su jurisprudencijoje pripažintais reikalavimais. Pagal juos piktnaudžiaujamasis veiksmo pobūdis turi būti vertinamas ir įrodomas atsižvelgiant į visas reikšmingas faktines aplinkybes(80). Be to, kaip argumentuoja Komisija, nurodydama, be kita ko, skundžiamo sprendimo 152 punktą, klausimą, ar veiksmai nukrypsta nuo nuopelnais paremtos konkurencijos priemonių, koncepciniu aspektu reikia skirti nuo klausimo, ar dėl šių veiksmų gali būti ribojama konkurencija, nors abu šie kriterijai yra esminiai sąvokos „piktnaudžiavimas“ požymiai.

145. Apeliantės šiuo atžvilgiu negali remtis argumentu, kad Bendrasis Teismas ginčijamo sprendimo 341 konstatuojamąją dalį kritikavo atsižvelgdamas į CCIA pareikštą prieštaravimą dėl teisinio saugumo principo pažeidimo(81). Bendrojo Teismo manymu, ši konstatuojamoji dalis – vertinama izoliuotai – galėtų būti klaidingai suprasta taip, kad Komisija išvadą, jog nagrinėjami veiksmai nukrypo nuo nuopelnais paremtos konkurencijos, padarė remdamasi tik (galimu) išstūmimo iš rinkos poveikiu, kurį esant pati ir nustatė. Su tokiu vertinimu, kaip paaiškinau šios išvados 143 punkte, negaliu sutikti. Vis dėlto, kaip konstatuoja pats Bendrasis Teismas, ginčijamo sprendimo 341 konstatuojamąją dalį reikia vertinti siejant su 342 konstatuojamąja dalimi(82). Joje Komisija, siekdama konkrečiai pagrįsti nukrypimą nuo nuopelnais paremtos konkurencijos priemonių, atsižvelgė į aplinkybes, kurios apibūdintos šios išvados 139–141 punktuose, todėl Bendrasis Teismas galiausiai atmetė CCIA prieštaravimą(83). Vadinasi, apeliančių argumentai yra nepagrįsti.

146. Taigi apeliacinio skundo antrojo pagrindo pirma dalis negali būti laikoma pagrįsta ir turi būti atmesta.

d)      Papildomi motyvavimo elementai skundžiamame sprendime (apeliacinio skundo antrojo pagrindo antra dalis)

147. Apeliacinio skundo antrojo pagrindo antroje dalyje apeliantės reiškia prieštaravimą dėl to, kad, jų teigimu, Bendrasis Teismas, siekdamas konstatuoti nukrypimą nuo nuopelnais paremtos konkurencijos priemonių, pasitelkė papildomus motyvavimo elementus, kurių nebuvo ginčijamame sprendime. Apeliančių manymu, šiuo atžvilgiu Bendrasis Teismas savo argumentus pateikė vietoj Komisijos argumentų.

148. Šie papildomi motyvavimo elementai susiję, pirma, su griežtesniu teisiniu vertinimo kriterijumi, taikomu „superdominuojančioms“ įmonėms(84), antra, su vertinimu, kad, atsižvelgiant į iš esmės atvirą Google paieškos sistemos infrastruktūrą, tam tikrų savo specialiosios paieškos rezultatų išskyrimas, palyginti su konkurentų specialiaisiais rezultatais, „nėra visai normalus“(85), ir, trečia, su vertinimu, kad šie veiksmai yra diskriminaciniai(86).

149. Su apeliantėmis reikia sutikti tuo požiūriu, kad Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 176–185 punktuose teikia papildomus argumentus, kurie, bent jau dalis jų, neturi atitikmens ginčijamo sprendimo motyvuose.

150. Šiuose argumentuose Bendrasis Teismas, atsižvelgdamas į Google teikiamą iš esmės atvirą infrastruktūrą, jos prekių palyginimo paslaugos rezultatų išskyrimą, palyginti su konkurentų prekių palyginimo paslaugų rezultatais, vertina kaip ne visai normalų. Tokį nevienodą požiūrį taikantis subjektas turi jį pateisinti konkurencijos teisės aspektu(87). Tai matyti ir iš Reglamento (ES) 2015/2120(88), pagal kurį universaliųjų interneto paslaugų teikėjams nustatoma bendra pareiga taikyti vienodą požiūrį, t. y. visam duomenų srautui taikyti vienodas sąlygas be diskriminavimo, apribojimų ar kišimosi(89). Nukrypimas nuo nuopelnais paremtos konkurencijos priemonių yra juo akivaizdesnis, kad nagrinėjami veiksmai – po Froogle nesėkmės specialiosios prekių paieškos rinkoje – sietini su Google elgesio pasikeitimu bendrosios paieškos rinkoje, kurioje ji užima „superdominuojančią“ padėtį. Atsižvelgiant į šią Google padėtį, jos, kaip interneto „vartų“, vaidmenį ir labai dideles patekimo į bendrosios paieškos rinką kliūtis, jai teko didesnė pareiga savo elgesiu nepakenkti konkurencijai susijusioje specialiosios prekių palyginimo paieškos rinkoje(90).

151. Vis dėlto, mano manymu, ši apeliacinio skundo antrojo pagrindo antra dalis yra nepagrįsta. Taip yra dėl to, kad net jei Bendrasis Teismas šitaip neleistinai papildė arba netgi pakeitė ginčijamame sprendime pateiktus motyvus(91) – kaip paaiškinta šios išvados 138 ir paskesniuose punktuose, – skundžiamo sprendimo 162 ir paskesniuose punktuose pateikti argumentai buvo savaime pakankami tam, kad būtų galima nereikšti priekaištų dėl ginčijamame sprendime pateikto teiginio, jog nagrinėjami veiksmai nukrypo nuo nuopelnais paremtos konkurencijos priemonių(92).

152. Taigi Bendrojo Teismo pateiktų papildomų motyvų – bent jau esant tokioms aplinkybėms ir neatsižvelgiant į jų teisinį kvalifikavimą – būtų nereikėję. Be kita ko, nėra tiesa, kad šie argumentai, išskyrus argumentą, kad pranašumo savo paslaugai suteikimas, kuriuo kaltinama Google, atsižvelgiant į jos teikiamą iš esmės atvirą infrastruktūrą, yra ne visai normalus ir diskriminacinis, neturi jokio aiškaus pagrindo ginčijamame sprendime pateiktuose motyvuose.

153. Tai matyti iš toliau išdėstytų aplinkybių.

154. Pirma, kaip patvirtina skundžiamo sprendimo 180 punkto įžanginė formuluotė(93), Reglamento 2015/2120 (ginčijamame sprendime jis neminimas) vertinimą sudaro tik pagalbiniai argumentai, kuriais skundžiamo sprendimo 179 punkte pateikta išvada nėra grindžiama. Antra, skundžiamo sprendimo 182 ir 183 punktuose pateikta nuoroda į Google „superdominuojančią“ padėtį įvairiose (nacionalinėse) bendrosios paieškos rinkose bent jau numanomai grindžiama ginčijamo sprendimo 271–283 konstatuojamosiomis dalimis, kuriose Komisija nurodė, jog Google dalys atitinkamose rinkose dažniausiai siekė gerokai daugiau nei 90 %. Trečia, skundžiamo sprendimo 181 ir 184 punktuose pateikti teiginiai, kad Google savo elgesį šiose rinkose pakeitė po to, kai nutraukė savo specialiosios prekių paieškos paslaugos Froogle teikimą, sietini su ginčijamo sprendimo 343, 490 ir 491 konstatuojamosiose dalyse pateiktais teiginiais. Ketvirta, skundžiamo sprendimo 184 punkte pateiktuose argumentuose tik pakartojami ginčijamo sprendimo 344 konstatuojamojoje dalyje pateikti teiginiai dėl Google pranašumo suteikimo savo paslaugai(94). Galiausiai, penkta, skundžiamo sprendimo 185 punkto pabaigoje padarytoje išvadoje, kad nagrinėjami veiksmai viršija nuopelnais paremtą konkurenciją, nurodomi tik skundžiamo sprendimo 170–173 punktuose pateikti pagrindžiantys argumentai, o ne skundžiamo sprendimo 176 ir paskesniuose punktuose Bendrojo Teismo pateikti papildomi argumentai, dėl kurių apeliantės reiškia priekaištą.

155. Taigi apeliacinio skundo antrojo pagrindo antrą dalį taip pat reikia atmesti.

156. Apeliančių prieštaravimai dėl antros dalies yra nepagrįsti, todėl nereikia vertinti apeliacinio skundo antrojo pagrindo trečios dalies, t. y. klausimo, ar skundžiamo sprendimo 176 ir paskesniuose punktuose pateikti papildomi argumentai savaime yra teisės klaida. Tai susiję ir su prieštaravimu dėl to, kad Bendrasis Teismas nurodytų konkurencijos skatinimo aspektų neįtraukė į savo atliekamą vertinimą, o juos išnagrinėjo tik kaip galimą pateisinimą ir taip, apeliančių teigimu, padarė teisės klaidą.

157. Tiek, kiek šie prieštaravimai ar argumentai susiję su Bronner kriterijų taikymu, siekiant juos atmesti, galiausiai pakanka nurodyti argumentus, apibūdintus šios išvados 83 ir paskesniuose punktuose.

158. Taigi apeliacinio skundo antrąjį pagrindą reikia atmesti kaip nepagrįstą.

D.      Ar yra priežastinis ryšys tarp nagrinėjamų veiksmų ir galimo konkurenciją ribojančio poveikio? Ar būtina atlikti priešingos padėties analizę (apeliacinio skundo trečiasis pagrindas)?

1.      Apeliacinio skundo trečiojo pagrindo dalykas ir priimtinumas

159. Apeliacinio skundo trečiajame pagrinde apeliantės priekaištauja Bendrajam Teismui padarius kelias teisės klaidas dėl to, kad jis nekritikavo fakto, jog ginčijamame sprendime nebuvo atlikta priešingos padėties analizė. Apeliančių manymu, tik tokia analize galima įrodyti, kad tariamas galimas antikonkurencinis poveikis iš esmės sietinas su nagrinėjamais veiksmais, o ne su kitomis aplinkybėmis.

160. Šiuo apeliacinio skundo pagrinde kritikuojami teiginiai, pateikti skundžiamo sprendimo 368 ir paskesniuose punktuose reaguojant į ieškinio trečiojo pagrindo pirmą dalį. Jais Bendrasis Teismas atmetė prieštaravimus dėl to, kad, apeliančių teigimu, Komisija neįrodė, jog dėl nagrinėjamų veiksmų sumažėjo duomenų srautas ir tai buvo nenaudinga konkuruojantiems prekių palyginimo paslaugų teikėjams. Remiantis ieškinio argumentais, šis sumažėjimas buvo sietinas tik su – neginčijamu, bet Komisijos nekritikuotu, specialiųjų tikslinimo algoritmų poveikiu. O jie buvo skirti tik paieškos rezultatų kokybei pagerinti. Taigi priežastinis ryšys tarp kritikuojamo Google prekių palyginimo paslaugos skatinimo ir tariamo konkurentų prekių palyginimo paslaugų išstūmimo iš rinkos nebuvo įrodytas. Priešingai, Komisija turėjo nustatyti, kaip duomenų srautas būtų kitęs, jei Google prekių palyginimo paslaugos rezultatai nebūtų buvę palankiau išdėstomi ir pateikiami Shopping Units.

161. Apeliacinio skundo trečiąjį pagrindą sudaro trys dalys. Pirma, apeliančių teigimu, Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, kai skundžiamo sprendimo 377–379 punktuose nusprendė, kad tokią priešingos padėties analizę turėjo atlikti Google, o ne Komisija. Antra, Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, kai skundžiamo sprendimo 374 ir 376 punktuose konstatavo, kad siekiant atlikti tokią analizę neturi būti atsižvelgiama į abi nagrinėjamų veiksmų sudedamąsias dalis. Trečia, Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, kai skundžiamo sprendimo 572 punkte vertino šių veiksmų poveikį ir objektyvų pateisinimą.

162. Priešingai, nei nurodė manančios kai kurios palaikyti Komisijos reikalavimų į bylą įstojusios šalys, šio apeliacinio skundo pagrindo pirma ir antra dalys yra priimtinos. Jomis nesiekiama, kad Teisingumo Teismas iš naujo įvertintų faktus ar įrodymus. Šiose dalyse tik keliamas klausimas, ar teisėti yra kriterijai, kuriuos taikė Bendrasis Teismas, siekdamas išsiaiškinti, ar tam, kad įrodytų priežastinį ryšį tarp veiksmų, sudarytų iš įvairių sudedamųjų dalių, ir jų galimo antikonkurencinio poveikio, Komisija privalėjo atlikti priešingos padėties analizę, ir, jei taip, kokiu mastu.

2.      Apeliacinio skundo trečiojo pagrindo pirma dalis

163. Pirmoje dalyje apeliantės pirmiausia reiškia prieštaravimą dėl to, kad Komisija, jų teigimu, ginčijamo sprendimo 462 konstatuojamojoje dalyje iš tikrųjų konstatavo, jog nagrinėjami veiksmai turėjo realų poveikį konkurencijai, o ne tik galėjo jį turėti. Dėl šio poveikio esą sumažėjo duomenų srautas iš Google bendrųjų rezultatų tinklalapio į konkurentų prekių palyginimo paslaugas. Tuo rėmėsi ir Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 519 punkte. Todėl Komisija turėjo atlikti priešingos padėties analizę dėl šio realaus poveikio. Taigi Bendrasis Teismas negalėjo remtis tuo, kad Komisija preziumavo tik galimą šių veiksmų poveikį.

164. Mano manymu, apeliacinio skundo trečiojo pagrindo pirma dalis yra akivaizdžiai nepagrįsta.

165. Taip yra dėl to, kad, pirma, Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 67, 228, 450, 454, 519 ir 667 punktuose remiasi ginčijamo sprendimo 7.3 dalimi(95), kurioje Komisija paaiškino, kad nagrinėjami veiksmai galėjo turėti antikonkurencinį poveikį keliose nacionalinėse rinkose. Antra, skundžiamo sprendimo 438 ir paskesniuose punktuose ir 518 ir paskesniuose punktuose Bendrasis Teismas taip pat remiasi principu, kad siekdama įrodyti piktnaudžiavimą dominuojančia padėtimi Komisija turėjo tik įrodyti, kad nagrinėjami veiksmai galėjo turėti poveikį, taigi įrodyti realaus konkurenciją ribojančio poveikio nebuvo būtina. Be to, šių Bendrojo Teismo teiginių, pateiktų reaguojant į ieškinio ketvirtojo pagrindo pirmą ir ketvirtą dalis, apeliantės apeliaciniame skunde neskundė.

166. Apeliančių nurodytas, ginčijamo sprendimo 462 konstatuojamojoje dalyje pateiktas teiginys susijęs tik su nebeginčijamu faktiniu duomenų srauto iš Google bendrųjų rezultatų tinklalapio į konkurentų prekių palyginimo paslaugas sumažėjimu. Kaip pagrįstai argumentuoja Komisija, skundžiamo sprendimo 401–422 punktuose pateikti su tuo susiję teiginiai apeliaciniame skunde taip pat nekritikuojami. Todėl fakto, kad jais remiamasi skundžiamo sprendimo 519 punkte, negalima aiškinti taip, lyg Bendrasis Teismas būtų preziumavęs, kad Komisija norėjo ar turėjo įrodyti, jog nagrinėjami veiksmai turėjo realų poveikį konkurencijai. Taigi apeliančių argumentas, kad turėjo būti įrodytas priežastinis ryšys dėl realaus poveikio, yra nepagrįstas ir turi būti atmestas.

167. Apeliantės, palaikomos CCIA, taip pat priekaištauja Bendrajam Teismui, kad skundžiamo sprendimo 377–379 punktuose neatsižvelgė į tai, kad Komisija turėjo atlikti ir ginčijamame sprendime pagrįsti priešingos padėties analizę dėl tariamo realaus ar galimo konkurenciją ribojančio šių veiksmų poveikio, ir šiuo atžvilgiu neleistinai perkėlus įrodinėjimo pareigą.

168. Reikia pripažinti, kad su tuo susiję Bendrojo Teismo argumentai sunkiai suprantami. Skundžiamo sprendimo 377 punkte jis nurodė, kad priešingos padėties scenarijaus nustatymas tokiomis aplinkybėmis, kaip šioje byloje, gali būti savavališka ar gal net neįmanoma užduotis, jei šis priešingos padėties scenarijus „nebūtų realus rinkoje, kurios savybės iš pradžių buvo panašios į rinkos <...>, kurio[j]e šie veiksmai buvo įgyvendinti“. Iš esmės patikimas priešingos padėties scenarijus turi atitikti realią situaciją, „kuri nuo pat pradžių yra panaši, tačiau kurios raidai visi nagrinėjami veiksmai neturi poveikio“. Toliau Bendrasis Teismas iš esmės teigė, kad, priešingai, nei esant situacijai, kai gali būti tarpusavyje palyginami du realūs pokyčiai, potencialių pasekmių vertinimas, nors gali būti realistinis, turi parodyti tik tikėtiną situaciją. Skundžiamo sprendimo 378 ir 379 punktuose Bendrasis Teismas atmetė argumentą, kad Komisija privalo savo iniciatyva, reaguodama į kaltinamos įmonės pateiktą priešingos padėties analizę, arba sistemiškai nustatyti priešingos padėties scenarijų. Tai reikštų pareigą Komisijai įrodyti, kad nagrinėjami veiksmai turėjo realų poveikį, o tokios pareigos ji neturi. Be to, atitinkamos įmonės pateikta priešingos padėties analizė, kuria siekiama atremti Komisijos atliktą galimo šių veiksmų poveikio vertinimą, turi leisti nustatyti visą jų poveikį, o ne tik dalį.

169. Mano manymu, šių teiginių negalima suprasti taip, kad Bendrasis Teismas iš principo paneigė Komisijos pareigą atlikti priešingos padėties analizę dėl realaus ar galimo veiksmų poveikio, iš jų taip pat nematyti, kad įrodinėjimo pareiga būtų neleistinai perkelta kaltinamai įmonei. Priešingai, šie teiginiai turi būti vertinami ir suprantami tik bendrame Bendrojo Teismo atsakymo į ieškinio trečiojo pagrindo pirmoje dalyje pateiktus argumentus kontekste.

170. Kaip visų pirma matyti iš skundžiamo sprendimo 372 ir 374 punktų, juose Bendrasis Teismas prieštaravimą dėl to, kad nebuvo atlikta priešingos padėties analizė, atmetė iš esmės motyvuodamas tuo, kad šiuo argumentu ir jam pagrįsti pateiktais priešingos padėties scenarijais savavališkai suskaidomi iš dviejų neatsiejamų sudedamųjų dalių sudaryti nagrinėjami veiksmai. Šių sudedamųjų dalių derinio – pranašumo teikimo Google prekių palyginimo paslaugai savo paieškos rezultatus pateikiant išskirtinai, t. y. Shopping Units langeliuose, ir specialiųjų algoritmų taikymo siekiant konkurentų prekių palyginimo paslaugų rezultatus nukelti į prastesnę padėtį – bendro poveikio negalima vertinti jį išskaidant. Todėl skundžiamo sprendimo 376 punkte Bendrasis Teismas priėjo prie išvados, kad vienintelis pagrįstas priešingos padėties scenarijus būtų buvęs tas, kuris nebūtų buvęs grindžiamas nė viena iš šių sudedamųjų dalių, antraip jų bendras poveikis būtų suprantamas tik iš dalies.

171. Tai rodo, kad Bendrojo Teismo atsakymas į ieškinio argumentus pirmiausia pateiktas skundžiamo sprendimo 372–376 punktuose, o argumentai, pateikti 377–379 punktuose, prasidedantys žodžiais „[b]e to“, kaip teigia Komisija, turi tik papildomą ar pagalbinę funkciją.

172. Vis dėlto reikia sutikti su apeliančių ir CCIA nuomone, kad skundžiamo sprendimo 377 punkte daromas priešingos padėties analizių skyrimas pagal tai, ar analizė susijusi su realiu, ar su galimu poveikiu, nėra pagrįstas. Taip yra dėl to, kad abiem atvejais reikia ex post palyginti įvykusį realų pokytį atsižvelgiant į pažeidimą su hipotetiniu pokyčiu, tariant, kad pažeidimo nebuvo(96). Be to, neaišku, kodėl, kaip galbūt manė Bendrasis Teismas, Komisijos pareiga sistemiškai nustatyti priešingos padėties scenarijų tik galimo poveikio atveju reiškia, kad iš jos reikalaujama įrodyti realų poveikį.

173. Nepaisant to, iš šių argumentų nematyti, kad Bendrasis Teismas būtų manęs, jog Komisija neprivalo atsižvelgti į kaltinamos įmonės atliktą pagrįstą priešingos padėties analizę, iš kurios galėtų kilti klausimų dėl Komisijos teiginių, ar prireikus ją atmesti. Priešingai, skundžiamo sprendimo 380 ir paskesniuose punktuose Bendrasis Teismas išsamiai išnagrinėjo klausimą, ar Komisija galėjo atmesti per administracinę procedūrą Google pateiktas analizes(97) ir konstatuoti priežastinį ryšį tarp nagrinėjamų veiksmų, kuriais Google kaltinama, ir duomenų srauto iš jos bendrųjų rezultatų tinklalapio į konkurentų prekių palyginimo paslaugas sumažėjimo(98).

174. Taigi apeliančių argumentai tiek, kiek jais konkrečiai kritikuojami skundžiamo sprendimo 377–379 punktuose pateikti argumentai, yra nepagrįsti ir turi būti atmesti.

175. Klausimą, ar skundžiamo sprendimo 372–376 punktuose padaryta teisės klaida ir priešingos padėties analizė taip, kaip ją supranta apeliantės, vis dėlto turėjo būti atlikta, apsvarstysiu nagrinėdama apeliacinio skundo trečiojo pagrindo antrą dalį.

176. Taigi apeliacinio skundo trečiojo pagrindo pirmą dalį reikia atmesti.

3.      Apeliacinio skundo trečiojo pagrindo antra dalis

177. Antroje dalyje apeliantės, palaikomos CCIA, reiškia priekaištą Bendrajam Teismui dėl to, kad jis, jų manymu, klaidingai preziumavo, jog priešingos padėties analizė gali būti susijusi tik su nagrinėjamų veiksmų, kuriais Google kaltinama, abiejų sudedamųjų dalių, nurodytų šios išvados 170 punkte, deriniu. Skundžiamo sprendimo 374, 376 ir 525 punktuose padaryta teisės klaida, nes juose sąvoka „priešingos padėties analizė“ aiškinama klaidingai, ir taip yra dėl dviejų priežasčių. Pirma, tam, kad būtų atmestas piktnaudžiavimas, pakanka tarti, kad nėra vienos iš šių sudedamųjų dalių, t. y. kad rezultatai nebuvo išdėstomi ir pateikiami Shopping Units langeliuose. Antra, Bendrasis Teismas taikė kriterijų, kuris yra nesuderinamas su jurisprudencijoje pripažintais reikalavimais dėl realistinio, įtikinamo ar tikėtino priešingos padėties scenarijaus. Tariama prielaida, kad nėra abiejų šių sudedamųjų dalių, įskaitant specialiuosius tikslinimo algoritmus, kaip reikalaujama pagal skundžiamo sprendimo 376 punktą, viršija tai, kas būtina, yra nerealistiška ir neleistinai supainioja šių veiksmų derinio leistinos ir neleistinos sudedamųjų dalių poveikį.

178. Manau, kad apeliacinio skundo trečiojo pagrindo antra dalis taip pat yra nepagrįsta.

179. Kaip matyti iš skundžiamo sprendimo 372, 417, 419 ir 525 punktuose Bendrojo Teismo pateiktų teiginių, kurių apeliantės šiuo aspektu neginčijo, nagrinėjami veiksmai yra dviejų tarpusavyje neatsiejamų sudedamųjų dalių derinys – specialiųjų tikslinimo algoritmų, kuriais į prastesnę vietą nukeliami tik konkurentų prekių palyginimo paslaugų rezultatai, taikymo ir tik Google prekių palyginimo paslaugos rezultatų išskirtinio pateikimo Shopping Units langeliuose. Abi šios sudedamosios dalys sąveikauja siekiant tikslo suteikti pranašumą Google paslaugai. Taip yra dėl to, kad tik jų derinys paveikia vartotojų elgesį taip, kad būtent tokiu mastu duomenų srautas nukreipiamas į pačios Google prekių palyginimo paslaugą.

180. Priešingai, nei argumentuoja apeliantės, šios neardomos sąsajos negalima išardyti ir siekiant atlikti priežastinio ryšio tarp nagrinėjamų veiksmų ir jų (realaus ar galimo) poveikio priešingos padėties analizę. Tokiu metodu būtų neatsižvelgiama į bendrą techninį ir komercinį abiejų šių sudedamųjų dalių poveikį. Visų pirma būtų neįvertinta jų bendra įtaka vartotojų elgesiui. Taip yra dėl to, kad vartotojų spustelėjimų Google prekių palyginimo paslaugos naudai skaičiaus padidėjimas sietinas ne tik su palankesniu jos paieškos rezultatų išdėstymu ir pateikimu Shopping Units langeliuose, bet ir su lygiagrečiu, algoritmais valdomu konkurentų prekių palyginimo paslaugų rezultatų nukėlimu į prastesnę padėtį ir mažiau patraukliu jų pateikimu, nes dėl to sumažėja vartotojų dėmesys jiems. Taigi atsieta priešingos padėties analizė, kurios pageidauja apeliantės, būtų ne įtikinama ar realistinė, o veikiau savavališka(99).

181. Taigi Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 372 punkte galėjo konstatuoti, kad „šio [sudedamųjų dalių] derinio poveikio analizė negali būti atliekama atskiriant vieno[s] <...> [sudedamosios dalies] <...> poveikį nuo kito[s] <...> [sudedamosios dalies] <...> poveikio“, ir taip jis nepadarė teisės klaidos. Teisės klaida nebuvo padaryta ir skundžiamo sprendimo 376 punkte pateikiant vertinimą, kad vienintelis pagrįstas priešingos padėties scenarijus būtų buvęs toks, kuris nebūtų buvęs grindžiamas nė viena iš šių sudedamųjų dalių, „antraip šių [sudedamųjų dalių] derinio bendras poveikis būtų suprantamas tik iš dalies“.

182. Apeliantės negali šiuo atžvilgiu remtis argumentu, kad Komisija nekritikavo specialiųjų tikslinimo algoritmų, kaip tokių, taikymo. Kaip pagrįstai nusprendė Bendrasis Teismas, tai nėra svarbu. Taip yra dėl to, kad ginčijamame sprendime konstatuotas galimas neigiamas poveikis konkurencijai(100) tapo įmanomas tik dėl konkretaus šių veiksnių derinio – algoritmų taikymo ir palankesnio prekių paieškos rezultatų, gautų naudojant Google prekių palyginimo paslaugą, pateikimo.

183. Taigi dėl skundžiamo sprendimo 372–376 punktuose pateiktų teiginių negalima reikšti jokių priekaištų.

184. Vadinasi, apeliacinio skundo trečiojo pagrindo antrą dalį taip pat reikia atmesti.

4.      Apeliacinio skundo trečiojo pagrindo trečia dalis

185. Įvertinus apeliacinio skundo trečiojo pagrindo pirmą ir antrą dalis matyti, kad ir trečia dalis negali būti laikoma pagrįsta. Joje teigiama, kad Bendrasis Teismas, skundžiamo sprendimo 572 punkte vertindamas nagrinėjamų veiksmų poveikį ir jų objektyvų pateisinimą, padarė teisės klaidą.

186. Priešingai, Bendrasis Teismas galėjo remdamasis savo teiginiais dėl nagrinėjamų veiksmų abiejų sudedamųjų dalių nedalijamumo 572 punkte padaryti išvadą, kad galimas neigiamas nagrinėjamų veiksmų poveikis konkurencijai ir vartotojų gerovei negali būti kompensuojamas vien galimu didesniu produktyvumu, priskirtinu tik vienai iš šių sudedamųjų dalių, konkrečiai – specialiesiems tikslinimo algoritmams, ir taip jis nepadarė teisės klaidos. Tai pasakytina neatsižvelgiant į tai, ar buvo įrodytas konkretus produktyvumo padidėjimas dėl specialiųjų tikslinimo algoritmų taikymo(101).

187. Taigi apeliacinio skundo trečiojo pagrindo trečią dalį ir trečiąjį pagrindą reikia atmesti kaip nepagrįstus.

E.      Ar taikytinas tokio pat produktyvaus konkurento kriterijus (apeliacinio skundo ketvirtasis pagrindas)?

188. Apeliacinio skundo ketvirtajame pagrinde apeliantės reiškia priekaištą Bendrajam Teismui dėl to, kad jis nekritikavo Komisijos sprendimo nevertinti nagrinėjamų veiksmų poveikio tokiam pat produktyviam konkurentui. Apeliančių teigimu, remiantis jurisprudencijoje pripažintu SESV 102 straipsnio tikslu, apskritai konkurenciją ribojantis poveikis laikomas įrodytu tik tuomet, kai atitinkamas elgesys daro neigiamą poveikį esamiems arba hipotetiniams tokiems pat produktyviems konkurentams. Komisija ginčijamame sprendime nei tyrė konkurentų prekių palyginimo paslaugų produktyvumo, nei atsižvelgė į tokį hipotetinį konkurentą. Todėl Bendrasis Teismas, skundžiamo sprendimo 538 punkte nusprendęs, kad Komisija, nesant kainų konkurencijos, neprivalėjo taikyti tokio pat produktyvaus konkurento kriterijaus, padarė teisės klaidą.

189. Komisija, remiama palaikyti jos reikalavimų į bylą įstojusių šalių, tai paneigia argumentu, kad, nesant kainų konkurencijos, palyginimas su egzistuojančiu ar hipotetiniu tokiu pat produktyviu konkurentu nebuvo reikalingas. Google nėra kaltinama su kainomis susijusiu piktnaudžiavimu, todėl Komisija neprivalėjo taikyti tokio pat produktyvaus konkurento kriterijaus. Priešingai, įrodyti galimą poveikį konkurencijai Komisija gali bet kokia forma, o ginčijamame sprendime ji taip ir padarė.

190. Bendrasis Teismas konkurenciją ribojantį nagrinėjamų veiksmų poveikį nagrinėjo skundžiamo sprendimo 518 ir paskesniuose punktuose, o tokio pat produktyvaus konkurento kriterijų – 538–543 punktuose. Skundžiamo sprendimo 527 punkte Bendrasis Teismas pirmiausia patvirtino(102), kad Komisija pagrįstai konstatavo, jog dėl nagrinėjamų veiksmų duomenų srautas į konkurentų prekių palyginimo paslaugas sumažėjo, o į pačios Google prekių palyginimo paslaugą – padidėjo, taigi šių veiksmų poveikis reikšmingos Google konkurentų dalies padėčiai buvo pakankamas, kad būtų galima konstatuoti jų antikonkurencinį poveikį. Skundžiamo sprendimo 538–541 punktuose Bendrasis Teismas iš esmės padarė išvadą, kad Komisija šiuo tikslu neprivalėjo taikyti tokio pat produktyvaus konkurento kriterijaus. Tai būtų tikslinga tik esant kainų konkurencijai, o šiuo atveju jos nėra. Taigi Komisija turėjo įrodyti tik galimą konkurenciją ribojantį nagrinėjamų veiksmų poveikį(103). Šiuo atveju nėra svarbu, ar Google prekių paieškos sistema buvo veiksmingesnė nei konkuruojančių prekių palyginimo paslaugų teikėjų.

191. Mano manymu, Bendrasis Teismas, taip paneigdamas Komisijos pareigą taikyti tokio pat produktyvaus konkurento kriterijų, nepadarė teisės klaidos.

192. Taikant šį kriterijų įprastai reikia išnagrinėti, ar dėl dominuojančios įmonės kainų strategijos kyla grėsmė, kad iš rinkos bus išstumtas toks pat produktyvus kaip ši įmonė konkurentas(104). Tam reikalinga kainos ir sąnaudų analizė, kuri paprastai atliekama atsižvelgiant į pačios dominuojančios įmonės sąnaudų struktūrą(105).

193. Remiantis suformuota jurisprudencija, SESV 102 straipsniu nesiekiama užtikrinti, kad mažiau produktyvūs nei dominuojanti įmonė konkurentai liktų rinkoje. Šia nuostata saugoma nuopelnais paremta konkurencija, remiantis jos apibrėžtimi, gali lemti, kad konkurentai, kurie yra mažiau produktyvūs, todėl mažiau patrauklūs vartotojams, be kita ko, kainų, pasirinkimo, kokybės ar inovacijų atžvilgiu, gali išnykti iš rinkos arba tapti nereikšmingi(106).

194. Vis dėlto ši jurisprudencija neturėtų būti klaidingai suprantama taip, kad mažiau produktyvių, t. y mažesnių, konkurentų, kurie, priešingai nei dominuojanti įmonė, neturi pranašumo dėl dydžio ar sąnaudų arba negali jų kompensuoti, veikla apskritai nėra saugotina arba nevaidina jokio vaidmens siekiant išlaikyti veikiančią konkurenciją(107).

195. Priešingai, priklausomai nuo rinkos struktūros, visų pirma kai yra didelių kliūčių patekti į rinką, net ir mažiau produktyvi įmonė gali padidinti konkurencinį spaudimą ir taip daryti įtaką dominuojančios įmonės elgesiui(108). Tai juo labiau pasakytina tuomet, kai dėl tokios rinkos struktūros nėra tikėtina, kad kita įmonė gali būti tokia pat produktyvi kaip dominuojanti įmonė. Jei, be to, konkurencija rinkoje dėl dominuojančios įmonės buvimo yra taip susilpnėjusi, kad joje negali net atsirasti tokio pat produktyvumo konkurentų, neatsižvelgti į mažiau produktyvių įmonių daromą konkurencinį spaudimą jokiu būdu negalima. Taip yra dėl to, kad ir tokių įmonių daromu konkurenciniu spaudimu galima užkirsti kelią tam, kad dėl dominuojančios įmonės ūkinės veiklos dar labiau pablogėtų rinkos struktūra ir vartotojų pasirinkimo galimybės, ir taip padėti įgyvendinti pagal SESV 102 straipsnį siekiamą principinį tikslą – išlaikyti konkurenciją(109). Logiška, kad tokiais atvejais Teisingumo Teismas taip pat atmetė galimybę taikyti tokio pat produktyvaus konkurento kriterijų(110).

196. Taigi, priešingai, nei argumentuoja apeliantės, tokio pat produktyvaus konkurento kriterijus nėra taikomas apskritai, ką jau kalbėti apie šį kriterijų kaip sąlygą, būtiną nustatyti, ar dominuojančios įmonės elgesys suderinamas su nuopelnais paremtos konkurencijos priemonėmis(111). Teisingumo Teismas taip pat kelis kartus patvirtino šią nuomonę ir pabrėžė, kad konkurencijos institucijos iš principo nėra teisiškai įpareigotos taikyti šį kriterijų. Taip yra dėl to, kad tokio pat produktyvaus konkurento kriterijus tėra vienas iš kelių metodų, kuriuos galima taikyti siekiant įvertinti, ar su kainomis susiję veiksmai gali sukelti išstūmimo iš rinkos poveikį(112). Be to, jei šis kriterijus netaikomas, nei Komisija, nei Bendrasis Teismas negali turėti pareigos nagrinėti atitinkamų suinteresuotosios įmonės argumentų(113).

197. Visų pirma į tokio pat produktyvaus konkurento kriterijaus taikymo sritį neturėtų būti įtraukti veiksmai, niekaip nesusiję su kainų konkurencija, dėl kurių jis, remiantis Komisijos komunikatu dėl prioritetų(114), iš pradžių ir buvo nustatytas. Mano manymu, su tuo susiję neaiškūs teiginiai jurisprudencijoje turėtų būti jei ne ištaisyti, tai bent patikslinti(115).

198. Nagrinėjami veiksmai niekaip nesusiję su kainų konkurencija. Taigi Bendrasis Teismas galėjo konstatuoti, kad Komisija neprivalėjo tokio pat produktyvaus konkurento kriterijaus taikyti konkuruojantiems prekių palyginimo paslaugų teikėjams arba atitinkamiems hipotetiniams konkurentams tam, kad galėtų nustatyti, ar šie veiksmai galėjo sukelti išstūmimo iš rinkos poveikį, ir taip jis nepadarė teisės klaidos.

199. Vadinasi, apeliacinio skundo ketvirtasis pagrindas yra nepagrįstas ir taip pat turi būti atmestas.

F.      Tarpinė išvada

200. Remiantis pateiktais argumentais darytina išvada, kad turi būti atmesti visi keturi apeliacinio skundo pagrindai, taigi ir apeliacinis skundas.

V.      Bylinėjimosi išlaidos

201. Pagal Procedūros reglamento 184 straipsnio 2 dalį bylinėjimosi išlaidų klausimą sprendžia Teisingumo Teismas.

202. Remiantis Procedūros reglamento 138 straipsnio 1 dalimi, pagal 184 straipsnio 1 dalį taikoma apeliaciniame procese, pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jei laimėjusi šalis to reikalavo. Komisija ir palaikyti jos reikalavimų į bylą įstojusios šalys tokį prašymą pateikė, todėl iš apeliančių turi būti priteistos jų pačių bylinėjimosi išlaidos, taip pat apeliacinio proceso ir palaikyti Komisijos reikalavimų į bylą įstojusių šalių bylinėjimosi išlaidos.

203. Pagal Procedūros reglamento 140 straipsnio 1 ir 2 dalis (šis straipsnis taip pat taikomas apeliaciniame procese) į bylą įstojusios valstybės narės ir ELPA priežiūros institucija padengia savo išlaidas. Be to, pagal Procedūros reglamento 184 straipsnio 4 dalį, jeigu apeliacinį skundą pateikia ne pirmojoje instancijoje įstojusi į bylą šalis, Teisingumo Teismas gali iš šios šalies priteisti bylinėjimosi išlaidas tik tokiu atveju, jeigu ji dalyvavo teisme vykusio proceso rašytinėje arba žodinėje dalyje.

204. Taigi reikia nuspręsti, kad ELPA priežiūros institucija padengia savo bylinėjimosi išlaidas. Priimti sprendimo dėl Vokietijos Federacinės Respublikos, kuri nedalyvavo apeliaciniame procese, bylinėjimosi išlaidų, atsižvelgiant į skundžiamo sprendimo rezoliucinės dalies 5 punktą, nereikia.

205. Pagal Procedūros reglamento 140 straipsnio 3 dalį, taip pat taikomą apeliaciniame procese, Teisingumo Teismas gali nuspręsti, kad į bylą įstojusi šalis, kuri nenurodyta 1 ir 2 dalyse, padengia savo išlaidas. CCIA palaikė pralaimėjusiųjų apeliančių prašymus, todėl iš jos turi būti priteistos jos pačios bylinėjimosi išlaidos.

VI.    Išvada

206. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, siūlau Teisingumo Teismui priimti tokį sprendimą:

1.      Atmesti apeliacinį skundą.

2.      Google LLC ir Alphabet Inc. padengia savo pačių, apeliacinio proceso ir Komisijos, Bureau européen des unions de consommateurs (BEUC), Infederation Ltd, Verband Deutscher Zeitschriftenverleger e. V., BDZV – Bundesverband Digitalpublisher und Zeitungsverleger e. V., Visual Meta GmbH, Twenga ir Kelkoo bylinėjimosi išlaidas.

3.      ELPA priežiūros institucija ir Computer & Communication Industry Association padengia savo pačių bylinėjimosi išlaidas.

1      Originalo kalba: vokiečių.

2      T‑612/17, EU:T:2021:763.

3      Sprendimas byloje pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 102 straipsnį ir EEE susitarimo 54 straipsnį, C(2017) 4444 final (byla AT.39740 – Google Search (Shopping)).

4      C‑7/97, EU:C:1998:569, 37 ir paskesni punktai.

5      Anglų k. as-efficient-competitor-test arba AEC-test.

6      Žr. visų pirma ginčijamo sprendimo 356 ir paskesnes konstatuojamąsias dalis, taip pat skundžiamo sprendimo 59 ir paskesnius, 282 ir paskesnius ir 369 ir paskesnius punktus.

7      Skundžiamo sprendimo 59–62 punktai, taip pat žr. ginčijamo sprendimo 371 ir paskesnes konstatuojamąsias dalis.

8      2004 m. balandžio 7 d. Komisijos reglamentas dėl bylų nagrinėjimo Komisijoje pagal [SESV 101] ir [102] straipsnius tvarkos (OL L 123, 2004, p. 18; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 3 t., p. 81).

9      2002 m. gruodžio 16 d. Tarybos reglamentas dėl konkurencijos taisyklių, nustatytų [SESV 101] ir [102] straipsniuose, įgyvendinimo (OL L 1, 2003, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 2 t., p. 205).

10      Taip pat žr. skundžiamo sprendimo 40–78 punktus.

11      Ginčijamo sprendimo 154 ir paskesnės konstatuojamosios dalys.

12      Taip pat žr. skundžiamo sprendimo 43 punktą.

13      Ginčijamo sprendimo 254, 269, 270, 285 ir paskesnės konstatuojamosios dalys; taip pat žr. skundžiamo sprendimo 46 ir 47 punktus.

14      Ginčijamo sprendimo 264 ir paskesnės konstatuojamosios dalys, skundžiamo sprendimo 54 punktas.

15      Ginčijamo sprendimo 444 konstatuojamoji dalis, skundžiamo sprendimo 64 punktas.

16      Ginčijamo sprendimo 452 ir paskesnės konstatuojamosios dalys, skundžiamo sprendimo 65 punktas.

17      Ginčijamo sprendimo 539 ir paskesnės konstatuojamosios dalys, skundžiamo sprendimo 66 punktas.

18      Ginčijamo sprendimo 89 ir paskesnės konstatuojamosios dalys, skundžiamo sprendimo 67 punktas.

19      Ginčijamo sprendimo 710 ir paskesnės konstatuojamosios dalys ir 2 straipsnis, skundžiamo sprendimo 78 punktas.

20      2022 m. kovo 22 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutartis Google ir Alphabet / Komisija (C‑48/22 P, nepaskelbta Rink., EU:C:2022:207).

21      Šiuo klausimu žr. 2020 m. rugsėjo 3 d. Sprendimą Vereniging tot Behoud van Natuurmonumenten in Nederland ir kt. / Komisija (C‑817/18 P, EU:C:2020:637, 46 punktas) ir 2023 m. birželio 22 d. Sprendimą DI / ECB (C‑513/21 P, EU:C:2023:500, 53 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

22      1998 m. lapkričio 26 d. sprendimas (C‑7/97, EU:C:1998:569, 37 ir paskesni punktai).

23      Žr. naujausią generalinio advokato H. Saugmandsgaard Øe išvadą bylose Deutsche Telekom / Komisija ir Slovak Telekom / Komisija (C‑152/19 P ir C‑165/19 P, EU:C:2020:678, 56 ir paskesni punktai) ir generalinio advokato A. Rantos išvadą byloje Lietuvos geležinkeliai / Komisija (C‑42/21 P, EU:C:2022:537, 55 ir paskesni punktai).

24      Žr. skundžiamo sprendimo 136 ir paskesnius punktus.

25      Skundžiamo sprendimo 212 punktas.

26      Skundžiamo sprendimo 213–117 punktai.

27      Skundžiamo sprendimo 218 ir paskesni punktai.

28      Skundžiamo sprendimo 219–222 punktai.

29      Skundžiamo sprendimo 223 punktas.

30      Skundžiamo sprendimo 224–227 punktai, atsižvelgiant į ginčijamo sprendimo 285–305, 544, 568, 580 ir 588 konstatuojamąsias dalis.

31      Skundžiamo sprendimo 228 punktas su nuoroda į ginčijamo sprendimo 594 konstatuojamąją dalį.

32      Skundžiamo sprendimo 229–231 punktai su nuoroda į ginčijamo sprendimo 649 konstatuojamąją dalį.

33      Šiuo klausimu žr. mano dėl aiškumo performuluotus skundžiamo sprendimo 232 ir 233 punktus.

34      Skundžiamo sprendimo 234 punktas, kuriame remiamasi generalinio advokato H. Saugmandsgaard Øe išvada bylose Deutsche Telekom / Komisija ir Slovak Telekom / Komisija (C‑152/19 P ir C‑165/19 P, EU:C:2020:678, 85–89 punktai).

35      Skundžiamo sprendimo 235 punktas su nuoroda į 2011 m. vasario 17 d. Sprendimą TeliaSonera Sverige (C‑52/09, EU:C:2011:83, 55–58 punktai); 2014 m. liepos 10 d. Sprendimas Telefónica ir Telefónica de España / Komisija (C‑295/12 P, EU:C:2014:2062, 75 punktas) ir 2007 m. rugsėjo 17 d. Sprendimas Microsoft / Komisija (T‑201/04, EU:T:2007:289, 961 punktas).

36      Skundžiamo sprendimo 236 punktas su nuoroda į 1998 m. lapkričio 26 d. Sprendimą Bronner (C‑7/97, EU:C:1998:569, 48 ir 49 punktai).

37      Skundžiamo sprendimo 237–240 punktai su nuoroda į, be kita ko, generalinio advokato J. Mazák išvadą byloje TeliaSonera Sverige (C‑52/09, EU:C:2010:483, 32 punktas); 2021 m. kovo 25 d. Sprendimas Deutsche Telekom / Komisija (C‑152/19 P, EU:C:2021:238, 45 punktas).

38      Skundžiamo sprendimo 241–247 punktai.

39      Žr. ginčijamo sprendimo 331 ir paskesnes konstatuojamąsias dalis, visų pirma 334 konstatuojamąją dalį, taip pat 341 ir paskesnes konstatuojamąsias dalis.

40      1996 m. lapkričio 14 d. Sprendimas Tetra Pak / Komisija (C‑333/94 P, EU:C:1996:436, 25 punktas).

41      Šiuo klausimu žr. 2018 m. balandžio 19 d. Sprendimą MEO – Serviços de Comunicações e Multimédia (C‑525/16, EU:C:2018:270, 24 ir 25 punktai ir juose nurodyta jurisprudencija). Taip pat žr. generalinio advokato J. Mazák išvadą byloje TeliaSonera Sverige (C‑52/09, EU:C:2010:483, 32 punktas).

42      2010 m. spalio 14 d. Sprendimas Deutsche Telekom / Komisija (C‑280/08 P, EU:C:2010:603, 172 punktas), 2011 m. vasario 17 d. Sprendimas TeliaSonera Sverige (C‑52/09, EU:C:2011:83, 26 punktas) ir 2023 m. kovo 16 d. Sprendimas Towercast (C‑449/21, EU:C:2023:207, 46 punktas).

43      Suformuota jurisprudencija; žr., be kitų, 2020 m. sausio 30 d. Sprendimą Generics (UK) ir kt. (C‑307/18, EU:C:2020:52, 153 punktas) ir 2023 m. sausio 12 d. Sprendimą Lietuvos geležinkeliai / Komisija (C‑42/21 P, EU:C:2023:12, 76 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

44      Šiuo klausimu žr. 2023 m. sausio 12 d. Sprendimą Lietuvos geležinkeliai / Komisija (C‑42/21 P, EU:C:2023:12, 77 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

45      Šiuo klausimu žr. 2023 m. sausio 12 d. Sprendimą Lietuvos geležinkeliai / Komisija (C‑42/21 P, EU:C:2023:12, 78 punktas) ir 2023 m. sausio 19 d. Sprendimą Unilever Italia Mkt. Operations (C‑680/20, EU:C:2023:33, 40 ir 44 punktai ir juose nurodyta jurisprudencija).

46      Šiuo klausimu žr. 1998 m. lapkričio 26 d. Sprendimą Bronner (C‑7/97, EU:C:1998:569, 41 punktas), 2021 m. kovo 25 d. Sprendimą Deutsche Telekom / Komisija (C‑152/19 P, EU:C:2021:238, 44 punktas) ir 2023 m. sausio 12 d. Sprendimą Lietuvos geležinkeliai / Komisija (C‑42/21 P, EU:C:2023:12, 79 punktas). Taip pat žr. generalinio advokato A. Rantos išvadą byloje Lietuvos geležinkeliai / Komisija (C‑42/21 P, EU:C:2022:537, 61 punktas).

47      1995 m. balandžio 6 d. Sprendimas RTE ir ITP / Komisija (C‑241/91 P ir C‑242/91 P, EU:C:1995:98, 50 ir paskesni punktai). Taip pat žr. 2004 m. balandžio 29 d. Sprendimą IMS Health (C‑418/01, EU:C:2004:257, 35 ir paskesni punktai).

48      Šiuo klausimu žr. 2021 m. kovo 25 d. Sprendimą Deutsche Telekom / Komisija (C‑152/19 P, EU:C:2021:238, 45 ir paskesni punktai) ir 2023 m. sausio 12 d. Sprendimą Lietuvos geležinkeliai / Komisija (C‑42/21 P, EU:C:2023:12, 78 ir paskesni punktai).

49      Tai išryškinant suformuluota generalinio advokato H. Saugmandsgaard Øe išvadoje bylose Deutsche Telekom / Komisija ir Slovak Telekom / Komisija (C‑152/19 P ir C‑165/19 P, EU:C:2020:678, 63 punktas): „Sprendimo Bronner sąlygomis nustatomi itin aukšti teisiniai reikalavimai dėl piktnaudžiavimo nustatymo. SESV 102 straipsnio normų požiūriu jos tam tikra prasme yra „griežčiausias“ standartas“.

50      Apibendrinant žr. generalinio advokato A. Rantos išvadą byloje Lietuvos geležinkeliai / Komisija (C‑42/21 P, EU:C:2022:537, 63–65 punktai).

51      Šiuo klausimu žr. 2021 m. kovo 25 d. Sprendimą Deutsche Telekom / Komisija (C‑152/19 P, EU:C:2021:238, 46 punktas) ir generalinio advokato A. Rantos išvadą byloje Lietuvos geležinkeliai / Komisija (C‑42/21 P, EU:C:2022:537, 64 punktas).

52      Ši problema, dar vadinama sulaikymo problema (hold-up), išsamiau aprašyta Komisijos vertikaliųjų apribojimų gairių (OL C 248, 2022, p. 1) 16 konstatuojamosios dalies e ir f punktuose.

53      Šiuo klausimu žr. 2021 m. kovo 25 d. Sprendimą Deutsche Telekom / Komisija (C‑152/19 P, EU:C:2021:238, 47 punktas) ir generalinio advokato A. Rantos išvadą byloje Lietuvos geležinkeliai / Komisija (C‑42/21 P, EU:C:2022:537, 65 punktas).

54      Šiuo klausimu žr. 2022 m. gegužės 12 d. Sprendimą Servizio Elettrico Nazionale ir kt. (C‑377/20, EU:C:2022:379, 73 punktas). Taip pat žr. generalinio advokato A. Rantos išvadą byloje Lietuvos geležinkeliai / Komisija (C‑42/21 P, EU:C:2022:537, 65 punktas).

55      Žr. 2011 m. vasario 17 d. Sprendimą TeliaSonera Sverige (C‑52/09, EU:C:2011:83, 58 punkto pabaiga).

56      Šiuo klausimu žr. 2021 m. kovo 25 d. sprendimus Deutsche Telekom / Komisija (C‑152/19 P, EU:C:2021:238, 50 ir paskesni punktai) ir Slovak Telekom / Komisija (C‑165/19 P, EU:C:2021:239, 50 ir paskesni punktai). Taip pat žr. 2011 m. vasario 17 d. Sprendimą TeliaSonera Sverige (C‑52/09, EU:C:2011:83, 54–58 ir 70–72 punktai) ir 2014 m. liepos 10 d. Sprendimą Telefónica ir Telefónica de España / Komisija (C‑295/12 P, EU:C:2014:2062, 75 ir 96 punktai).

57      Ginčijamo sprendimo 331 ir paskesnės konstatuojamosios dalys ir 652 konstatuojamoji dalis; skundžiamo sprendimo 223 ir 237–240 punktai.

58      2010 m. spalio 14 d. Sprendimas Deutsche Telekom / Komisija (C‑280/08 P, EU:C:2010:603), 2011 m. vasario 17 d. Sprendimas TeliaSonera Sverige (C‑52/09, EU:C:2011:83), 2014 m. liepos 10 d. Sprendimas Telefónica ir Telefónica de España / Komisija (C‑295/12 P, EU:C:2014:2062) ir 2021 m. kovo 25 d. sprendimai Deutsche Telekom / Komisija (C‑152/19 P, EU:C:2021:238) ir Slovak Telekom / Komisija (C‑165/19 P, EU:C:2021:239).

59      Žr. situacijas, apibūdintas 2010 m. spalio 14 d. Sprendime Deutsche Telekom / Komisija (C‑280/08 P, EU:C:2010:603, 4 punktas) ir 2021 m. kovo 25 d. sprendimuose Deutsche Telekom / Komisija (C‑152/19 P, EU:C:2021:238, 16 punktas) ir Slovak Telekom / Komisija (C‑165/19 P, EU:C:2021:239, 16 punktas).

60      Žr. skundžiamo sprendimo 287 ir 288 punktus, pagal kuriuos nevienodą požiūrį lemia ne objektyvus skirtumas tarp dviejų rūšių paieškos rezultatų, o Google pasirinkimas konkurentų prekių palyginimo paslaugų rezultatus vertinti mažiau palankiai nei savo pačios prekių palyginimo paslaugos rezultatus, pateikiant ir išdėstant juos mažiau pastebimai.

61      Taip pat žr. skundžiamo sprendimo 61 punktą.

62      Skundžiamo sprendimo 224 punktas.

63      Skundžiamo sprendimo 227 punktas.

64      Skundžiamo sprendimo 228 punktas.

65      Skundžiamo sprendimo 226 punktas, atsižvelgiant į ginčijamo sprendimo 285–305, 544, 568, 580 ir 588 konstatuojamąsias dalis.

66      Šiuo klausimu žr., be kita ko, skundžiamo sprendimo 239 punktą.

67      Žr. ginčijamo sprendimo 335 ir paskesnes konstatuojamąsias dalis, remiantis jurisprudencija dėl maržų mažinimo atvejų.

68      Šio skirsnio antraštė anglų kalba, kuri yra originalo kalba: „The Conduct has potential anti-competitive effects on several markets“.

69      Originalo anglų kalba tekstas: „<...> the Conduct is capable of leading competing comparison shopping services to cease providing their services“ (išskirta tik čia).

70      Žr. skundžiamo sprendimo 333–335 punktus su nuoroda į ginčijamo sprendimo 414 ir paskesnes konstatuojamąsias dalis; šiuose punktuose Bendrasis Teismas atmetė ieškinio antrojo pagrindo antrą dalį.

71      Taip pat žr. skundžiamo sprendimo 136, 139, 142–145 ir 158 punktus.

72      Šiuo klausimu žr. 2015 m. gruodžio 3 d. Sprendimą Italija / Komisija (C‑280/14 P, EU:C:2015:792, 43 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

73      Skundžiamo sprendimo 168 punktas.

74      Skundžiamo sprendimo 169 punktas su nuorodomis į ginčijamo sprendimo 7.2.2–7.2.4 dalis.

75      Skundžiamo sprendimo 170 ir 171 punktai.

76      Skundžiamo sprendimo 172 punktas.

77      Ginčijamo sprendimo 539 ir paskesnės konstatuojamosios dalys.

78      Skundžiamo sprendimo 173 punktas.

79      Skundžiamo sprendimo 174 ir 175 punktai (išskirta tik čia).

80      Šiuo klausimu žr. 2023 m. sausio 12 d. Sprendimą Lietuvos geležinkeliai / Komisija (C‑42/21 P, EU:C:2023:12, 78 punktas) ir 2023 m. sausio 19 d. Sprendimą Unilever Italia Mkt. Operations (C‑680/20, EU:C:2023:33, 40 ir 44 punktai ir juose nurodyta jurisprudencija). Taip pat žr. generalinio advokato A. Rantos išvadą byloje Lietuvos geležinkeliai / Komisija (C‑42/21 P, EU:C:2022:537, 92 punktas).

81      Skundžiamo sprendimo 195 punktas.

82      Skundžiamo sprendimo 196 punktas.

83      Skundžiamo sprendimo 197 punktas.

84      Skundžiamo sprendimo 180, 182 ir 183 punktai.

85      Skundžiamo sprendimo 176–184 punktai.

86      Skundžiamo sprendimo 180 punktas; taip pat žr. skundžiamo sprendimo 240, 279 ir paskesnius punktus.

87      Skundžiamo sprendimo 176–179 punktai.

88      2015 m. lapkričio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) 2015/2120, kuriuo nustatomos priemonės, susijusios su atvira interneto prieiga, ir kuriuo iš dalies keičiami Direktyva 2002/22/EB dėl universaliųjų paslaugų ir paslaugų gavėjų teisių, susijusių su elektroninių ryšių tinklais ir paslaugomis, ir Reglamentas (ES) Nr. 531/2012 dėl tarptinklinio ryšio per viešuosius judriojo ryšio tinklus Sąjungoje (OL L 310, 2015, p. 1).

89      Skundžiamo sprendimo 180 punktas.

90      Skundžiamo sprendimo 181–184 punktai.

91      Dėl šio pakeitimo draudimo žr. 2014 m. balandžio 10 d. Sprendimą Areva ir kt. / Komisija (C‑247/11 P ir C‑253/11 P, EU:C:2014:257, 56 punktas), 2016 m. sausio 21 d. Sprendimą Galp Energía España ir kt. / Komisija (C‑603/13 P, EU:C:2016:38, 73 punktas) ir 2023 m. rugsėjo 28 d. Sprendimą Ryanair / Komisija (C‑321/21 P, EU:C:2023:713, 105 punktas).

92      Taip pat žr. šios išvados 83 ir paskesnius punktus.

93      „Be to, išsamumo sumetimais galima pažymėti <...>“. Anglų kalba: „It may be observed, for the sake of completeness <...>“, dar aiškiau prancūzų kalba: „Il peut d’ailleurs être observé, à titre surabondant <...>“.

94      Taip pat žr. ginčijamo sprendimo 378 ir paskesnes konstatuojamąsias dalis ir skundžiamo sprendimo 168 punktą.

95      Ginčijamo sprendimo 589 ir paskesnės konstatuojamosios dalys.

96      Dėl SESV 101 straipsnio pažeidimo žr. 2020 m. sausio 30 d. Sprendimą Generics (UK) ir kt. (C‑307/18, EU:C:2020:52, 118–121 punktai), 2020 m. balandžio 2 d. Sprendimą Budapest Bank ir kt. (C‑228/18, EU:C:2020:265, 55 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija) ir 2021 m. lapkričio 18 d. Sprendimą Visma Enterprise (C‑306/20, EU:C:2021:935, 74 punktas). Taip pat žr. mano išvadą byloje Komisija / Servier ir Servier Laboratories (C‑176/19 P, EU:C:2022:576, 288 ir paskesni punktai).

97      Ginčijamo sprendimo 7.2.3.2 dalis, 464 ir paskesnės konstatuojamosios dalys ir 523 ir paskesnės konstatuojamosios dalys.

98      Visų pirma žr. skundžiamo sprendimo 392 punktą.

99      Taikant tokį aiškinimą, dėl skundžiamo sprendimo 377 punkte Bendrojo Teismo pateikto teiginio taip pat negalima reikšti jokių priekaištų.

100      Ginčijamo sprendimo 344 ir paskesnės konstatuojamosios dalys ir 589 ir paskesnės konstatuojamosios dalys.

101      Šiuo klausimu žr. skundžiamo sprendimo 568, 577, 588 ir 590 punktus.

102      Su nuoroda į skundžiamo sprendimo 420, 506 ir 520–526 punktuose pateiktus teiginius.

103      Šiuo klausimu Bendrasis Teismas nurodo skundžiamo sprendimo 441 punkte pateiktą teiginį.

104      Šiuo klausimu žr. 2015 m. spalio 6 d. Sprendimą Post Danmark (C‑23/14, EU:C:2015:651, 53 punktas).

105      Žr. 2015 m. spalio 6 d. Sprendimą Post Danmark (C‑23/14, EU:C:2015:651, 54 punktas) ir 2023 m. sausio 19 d. Sprendimą Unilever Italia Mkt. Operations (C‑680/20, EU:C:2023:33, 56 punkto pabaiga).

106      Šiuo klausimu žr. 2012 m. kovo 27 d. Sprendimą Post Danmark (C‑209/10, EU:C:2012:172, 21 ir 22 punktai), 2017 m. rugsėjo 6 d. Sprendimą Intel / Komisija (C‑413/14 P, EU:C:2017:632, 134 punktas) ir 2022 m. gegužės 12 d. Sprendimą Servizio Elettrico Nazionale ir kt. (C‑377/20, EU:C:2022:379, 45 punktas).

107      Vis dėlto žr. generalinio advokato A. Rantos išvadą byloje Servizio Elettrico Nazionale ir kt. (C‑377/20, EU:C:2021:998, 45 punktas), kurioje ši jurisprudencija suprantama taip, kad pagal ją saugomos tik labiausiai nusipelniusios įmonės, kurios gali skatinti rinkos konkurencingumą, o ne mažiau pajėgios ir ne tokios produktyvios įmonės.

108      Šiuo klausimu žr. 2015 m. spalio 6 d. Sprendimą Post Danmark (C‑23/14, EU:C:2015:651, 60 punktas).

109      Šiuo klausimu žr. mano išvadą byloje Post Danmark (C‑23/14, EU:C:2015:343, 71 ir 73 punktai).

110      2015 m. spalio 6 d. Sprendimas Post Danmark (C‑23/14, EU:C:2015:651, 59 punktas) ir 2022 m. gegužės 12 d. Sprendimas Servizio Elettrico Nazionale ir kt. (C‑377/20, EU:C:2022:379, 101 punktas). Taip pat žr. mano išvadą byloje Post Danmark (C‑23/14, EU:C:2015:343, 71–73 punktai).

111      Remiantis 2022 m. gegužės 12 d. Sprendimu Servizio Elettrico Nazionale ir kt. (C‑377/20, EU:C:2022:379, 82 punktas), to negalima suprasti niekaip kitaip. Dėl išstūmimo iš rinkos veiksmų Teisingumo Teismas tame sprendime tokio pat produktyvaus konkurento kriterijų kvalifikavo kaip vieną iš kriterijų, leidžiančių nustatyti, ar dominuojančios įmonės elgesys turi būti laikomas pagrįstu įprastai konkurencijai priskiriamų priemonių naudojimu tik tuomet, kai šis kriterijus yra praktiškai įmanomas (išskirta tik čia).

112      2015 m. spalio 6 d. Sprendimas Post Danmark (C‑23/14, EU:C:2015:651, 57–61 punktai), 2022 m. gegužės 12 d. Sprendimas Servizio Elettrico Nazionale ir kt. (C‑377/20, EU:C:2022:379, 81 ir 82 punktai) ir 2023 m. sausio 19 d. Sprendimas Unilever Italia Mkt. Operations (C‑680/20, EU:C:2023:33, 56–58 punktai); taip pat žr. mano išvadą byloje Post Danmark (C‑23/14, EU:C:2015:343, 61, 63 ir 71–74 punktai).

113      Darant atvirkštinę išvadą, žr. 2017 m. rugsėjo 6 d. Sprendimą Intel / Komisija (C‑413/14 P, EU:C:2017:632, 141 punktas).

114      Žr. Komisijos komunikato – Komisijos įgyvendinimo prioritetų taikant [SESV 102] straipsnį dominuojančių įmonių piktnaudžiaujamam antikonkurenciniam elgesiui gairės (OL C 45, 2009, p. 7) – 23 ir paskesnius punktus. Taip pat žr. mano išvadą byloje Post Danmark (C‑23/14, EU:C:2015:343, 59 ir 60 punktai).

115      2023 m. sausio 19 d. Sprendimas Unilever Italia Mkt. Operations (C‑680/20, EU:C:2023:33, 59 punktas).