Laikina versija
GENERALINIO ADVOKATO
MACIEJ SZPUNAR IŠVADA,
pateikta 2024 m. sausio 11 d.(1)
Byla C‑632/22
AB Volvo
prieš
Transsaqui SL,
dalyvaujant
Ministerio Fiscal
(Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas, Ispanija) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)
(Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Sunkvežimių gamintojų kartelis – Reikalavimas atlyginti žalą – Bylos iškėlimo dokumento įteikimas patronuojančiosios bendrovės patronuojamajai bendrovei – Reglamentas (EB) Nr. 1393/2007)
1. Šis Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas, Ispanija) prašymas priimti prejudicinį sprendimą suteikia Teisingumo Teismui galimybę išaiškinti Reglamento (EB) Nr. 1393/2007(2) taikymo sritį tuo atveju, kai ieškovas ketina įteikti bylos iškėlimo dokumentą bendrovės, kuriai jis ketina pareikšti ieškinį dėl žalos atlyginimo, patronuojamajai bendrovei.
2. Esminis klausimas – ar bylos iškėlimo patronuojančiajai bendrovei dokumentai gali būti įteikti jos patronuojamajai bendrovei, atsižvelgiant į Teisingumo Teismo sprendimą Sumal(3), kuriame Teisingumo Teismas konstatavo, kad, esant sunkvežimių gamintojų karteliui, kuriam Europos Komisija skyrė sankcijas, ieškiniai gali būti pareikšti ir patronuojančiajai bendrovei, ir jos patronuojamosioms bendrovėms.
Teisinis pagrindas
Europos Sąjungos teisė
3. Reglamento Nr. 1393/2007 1 straipsnio „Taikymo sritis“ 1 dalyje nurodyta:
„Šis reglamentas taikomas nagrinėjant civilines ir komercines bylas, kai teisminis arba neteisminis dokumentas turi būti perduodamas iš vienos valstybės narės į kitą, kad būtų joje įteiktas. Jis netaikomas visų pirma mokesčių, muitų ar administraciniams klausimams arba valstybės atsakomybei už veiksmus ir neveikimą įgyvendinant valstybės valdžią (acta iure imperii).“
Ispanijos teisė
4. Ispanijos Konstitucijos 24 straipsnyje nustatyta:
„1. Visi asmenys turi teisę gauti veiksmingą gynybą teismuose, naudodamiesi savo teisėmis ir siekdami teisėtų interesų, ir gynyba turi būti suteikta visais atvejais.
2. Be to, visi asmenys įstatyme nurodytame bendrosios kompetencijos teisme turi teisę į gynybą ir teisę gauti advokato pagalbą, teisę būti informuoti apie jiems pareikštą kaltinamą, teisę į viešą procesą, kuris nėra nepagrįstai vilkinamas ir per kurį suteikiamos visos garantijos, teisę naudotis tinkamomis įrodinėjimo priemonėmis siekiant apsiginti, teisę neduoti parodymų prieš save, neprisipažinti kaltais ir teisę į nekaltumo prezumpciją.“
5. Ley 1/2000, de 7 de enero, de Enjuiciamiento Civil (2000 m. sausio 7 d. Įstatymas Nr. 1/2000 dėl civilinio proceso kodekso)(4) 55 straipsnio „Pranešimų įteikimas šalims, kurios dar neatvyko į teismą arba kurioms neatstovauja teisinis atstovas. Adresas“ redakcijoje, taikytinoje ginčui pagrindinėje byloje, numatyta:
„1. Kai šalims neatstovauja teisinis atstovas arba kai sprendžiamas klausimas dėl teismo procesinių dokumentų pirmojo įteikimo ar šaukimo atsakovui, informavimo veiksmai vykdomi išsiunčiant dokumentus bylos šalių adresais.
<…>
3. Informavimo tikslais kaip dokumentų išsiuntimo adresas gali būti nurodomas: savivaldybės registre įrašytas arba kitais tikslais oficialiai užregistruotas adresas, o įmonių ir kitų subjektų arba asmenų, kurie verčiasi profesija, dėl kurios turi būti registruoti kaip profesinės asociacijos nariai, atveju – ir adresas, nurodytas atitinkamai oficialiame registre arba profesinių asociacijų leidiniuose. Adresu šiais tikslais taip pat gali būti laikoma nelaikinos profesinės veiklos ar darbo vieta.
<…>
Jei ieškinys adresuojamas juridiniam asmeniui, taip pat galima nurodyti bet kurio asmens, kuris yra komercinės įmonės administratorius, vadovas ar įgaliotas asmuo, arba bet kurios asociacijos, įtrauktos į oficialų registrą, valdybos pirmininko, nario ar vadovo adresą.“
Pagrindinės bylos aplinkybės, procesas ir prejudiciniai klausimai
6. 2008 m. Transsaqui SL įsigijo du Volvo sunkvežimius.
7. 2016 m. liepos 19 d. Komisija priėmė sprendimą dėl procedūros pagal SESV 101 straipsnį ir 1992 m. gegužės 2 d. Europos ekonominės erdvės susitarimo(5) 53 straipsnį (byla AT.39824 – Sunkvežimiai) (pranešta Dokumentu C(2016) 4673) (toliau –2016 m. liepos 19 d. Komisijos sprendimas)(6). Šis sprendimas, be kita ko, buvo skirtas ir AB Volvo. Jame Komisija konstatavo, kad keli sunkvežimių gamintojai, įskaitant Volvo, dalyvavo kartelyje ir šis dalyvavimas pasireiškė vienu tęstiniu SESV 101 straipsnio ir EEE susitarimo 53 straipsnio pažeidimu. Nustatyta, kad subjektai, kuriems skirtas sprendimas, dalyvavo slaptame susitarime ir (arba) yra už jį atsakingi. Šiuos kartelinius susitarimus sudarė susitarimai ir (arba) suderinti veiksmai dėl sunkvežimių kainų Europos ekonominėje erdvėje (EEE) nustatymo ir bendrų kainų didinimo siekiant EEE mastu suderinti bendras kainas ir pagal EURO 3–6 standartus reikalaujamų išmetamųjų teršalų technologijų taikymo pradžios laiką ir išlaidų perkėlimą. Nustatyta, kad Volvo pažeidimas truko nuo 1997 m. sausio 17 d. iki 2011 m. sausio 18 d.
8. 2018 m. liepos 12 d. Transsaqui kreipėsi į Juzgado de lo Mercantil nº 1 de Valencia (Valensijos komercinių bylų teismas Nr. 1, Ispanija) ir pareiškė Volvo ieškinį, jame reikalavo atlyginti žalą, patirtą dėl jai nustatyto papildomo mokesčio, susijusio su 2016 m. liepos 19 d. Komisijos sprendime nurodytu sunkvežimių gamintojų karteliu. Reikalavimo suma buvo 24 420,69 EUR – t. y. permokos vertė. Kaip savo ieškinio teisinį pagrindą Transsaqui nurodė 2007 m. liepos 3 d. Ley 15/2007de Defensa de la Competencia (Konkurencijos apsaugos įstatymas Nr. 15/2007)(7) 72 ir 76 straipsnius, 2016 m. liepos 19 d. Komisijos sprendimą ir Direktyvą 2014/104/ES(8).
9. Nors Volvo buveinė registruota Geteborge, Švedijoje, ieškovė kaip atsakovės adresą procesiniams dokumentams įteikti nurodė atsakovės patronuojamosios bendrovės Ispanijoje Volvo Group España SAU adresą Madride (Ispanija).
10. Juzgado de lo Mercantil nº 1 de Valencia (Valensijos komercinių bylų teismas Nr. 1) leido nagrinėti ieškinį, paskui ieškinio ir kartu su juo pateiktų dokumentų kopijos buvo išsiųstos registruotu paštu Volvo Group España adresu Madride. Vis dėlto pašto siuntą buvo atsisakyta priimti, ranka užrašius pastabą, kurioje nurodytas Volvo adresas Švedijoje. Atsižvelgdamas į tai, Juzgado de lo Mercantil nº 1 de Valencia (Valensijos komercinių bylų teismas Nr. 1) suteikė Transsaqui galimybę dalyvauti teismo posėdyje, kad ji galėtų pateikti pastabas šiuo klausimu. Transsaqui teigė, kad Volvo Group España elgesys, t. y. atsisakymas priimti įteikiamus procesinius dokumentus, siekiant pateikti atsiliepimą į bendrovei Volvo pareikštą ieškinį, buvo tik nesąžiningas siekis vilkinti bylos nagrinėjimą, atsižvelgiant į tai, kad bendrovei Volvo priklausė 100 % Volvo Group España akcinio kapitalo, o tai reiškia, kad pagal konkurencijos teisę jos abi sudarė vieną įmonę.
11. 2019 m. gegužės 22 d. sprendimu Juzgado de lo Mercantil nº 1 de Valencia (Valensijos komercinių bylų teismas Nr. 1) nurodė įteikti dokumentus atsakovei Volvo jos patronuojamosios bendrovės Volvo Group España adresu, laikantis „įmonės vientisumo principo“. Šiuo tikslu jis Madrido teismams išsiuntė teisminio bendradarbiavimo prašymą. 2019 m. rugsėjo 5 d. per Madrido teismus bandyta įteikti teismo procesinius dokumentus pirma nurodytu adresu, tačiau advokatas, prisistatęs „Volvo Group España teisiniu atstovu“, atsisakė juos priimti, nurodydamas, kad teismo procesinius dokumentus reikėtų įteikti Volvo adresu Švedijoje. Antrasis Madrido teismų bandymas įteikti dokumentus patronuojamosios bendrovės adresu Madride buvo sėkmingas. Juos priėmė asmuo, kuris nurodė esantis iš teisės departamento.
12. Kadangi Juzgado de lo Mercantil nº 1 de Valencia (Valensijos komercinių bylų teismas Nr. 1) nusprendė, kad teismo procesiniai dokumentai buvo tinkamai įteikti, o atsakovė Volvo per nustatytą terminą neatvyko į bylos nagrinėjimą, ji buvo pripažinta neatvykusia į teismo posėdį, ir bylos nagrinėjimas buvo tęsiamas. Atitinkamą sprendimą bandyta įteikti Volvo jos patronuojamosios bendrovės Volvo Group España adresu, tačiau ši bendrovė vėl atsisakė priimti dokumentus, teigdama, kad tai neteisingas adresas. 2020 m. vasario 26 d. Juzgado de lo Mercantil nº 1 de Valencia (Valensijos komercinių bylų teismas Nr. 1) priėmė sprendimą ir, patenkinęs Transsaqui ieškinį, priteisė iš Volvo sumokėti jai 24 420,69 EUR kompensaciją su teisės aktuose nustatytomis palūkanomis ir bylinėjimosi išlaidas.
13. Juzgado de lo Mercantil nº 1 de Valencia (Valensijos komercinių bylų teismas Nr. 1) apie minėtą sprendimą bendrovei Volvo pranešė registruotu laišku patronuojamosios bendrovės adresu Madride, laišką 2020 m. kovo 10 d. priėmė ir gavimo patvirtinimą pasirašė ten buvęs asmuo. Kadangi teismo sprendimas buvo galutinis, bylinėjimosi išlaidos buvo apmokestintos remiantis Transsaqui prašymu dėl apmokestinimo. Teismas jį įteikė Volvo minėtu adresu Madride, kad ji galėtų pateikti pastabas, ir buvo pasirašytas pranešimo gavimo patvirtinimas. Atsižvelgdamas į tai, kad atsakovė per nustatytą terminą neginčijo išlaidų, teismas patvirtino 8 310,64 EUR sumą ir apie savo sprendimą pranešė Volvo registruotu laišku, išsiųstu minėtu patronuojamosios bendrovės adresu Madride; atitinkamas gavimo patvirtinimas buvo pasirašytas. Transsaqui prašymu teismo sprendimas pradėtas vykdyti priimant teismo sprendimus pateikti Volvo reikalavimą sumokėti iš jos lėšų, kurie 2021 m. kovo 17 d. buvo įteikti patronuojamosios bendrovės Volvo Group España adresu Madride.
14. Paskesniuose Juzgado de lo Mercantil nº 1 de Valencia (Valensijos komercinių bylų teismas Nr. 1) siųstuose raštuose Volvo Group España, atsakydama į kiekvieną bandymą pranešti apie teismo sprendimą, paaiškino priežastis, dėl kurių atsisakė priimti Volvo adresuotus teismo procesinius dokumentus ir pranešimus, nes pastarosios buveinė buvo Švedijoje. Tiksliau, ji teigė, kad, pirma, nors Volvo Group España ir Volvo priklauso tai pačiai įmonių grupei, abi turi skirtingą juridinio asmens statusą, o pirmoji įmonė nevadovauja antrajai ir neturi teisės priimti teismo procesinių dokumentų antrosios įmonės vardu; antra, pagal Ispanijos proceso taisykles atsakovui teismo procesiniai dokumentai turi būti įteikiami jo registruotoje buveinėje, o įvairūs Ispanijos teismai, nagrinėdami ginčus dėl sunkvežimių gamintojų kartelio, nusprendė, kad teismo procesiniai dokumentai turi būti įteikti patronuojančiosios bendrovės, kuri yra atsakovė, registruotoje buveinėje kitoje valstybėje narėje, o ne patronuojamosios bendrovės registruotoje buveinėje Ispanijoje, nepaisant įmonių ryšių; trečia, tais atvejais, kai bendrovės, kuri yra atsakovė, buveinė yra kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje, teismo procesiniai dokumentai turi būti įteikiami pagal Reglamentą Nr. 1393/2007, ir, ketvirta, ieškovas negali apeiti procesinių dokumentų įteikimą reglamentuojančių taisyklių, kreipdamasis į atsakovą alternatyviais, ne atsakovės, adresais, nes priešingu atveju tai yra pagrindas peržiūrėti priimtą sprendimą.
15. 2021 m. birželio 15 d. Volvo kreipėsi į Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas, Ispanija), prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusį teismą, ir paprašė peržiūrėti atsakovei nedalyvaujant priimtą Juzgado de lo Mercantil nº 1 de Valencia (Valensijos komercinių bylų teismas Nr. 1) galutinį sprendimą, kuriuo ji buvo įpareigota atlyginti žalą Transsaqui dėl konkurencijos teisės pažeidimo. Volvo teigė, kad prašymą pateikė per įstatyme nustatytą trijų mėnesių laikotarpį nuo tos dienos, kai sužinojo apie peržiūros pagrindą, nes apie apkaltinamąjį nuosprendį „netiesiogiai sužinojo“ tuo metu, kai 2021 m. kovo 17 d. jos patronuojamosios bendrovės adresu Ispanijoje buvo įteikti vykdomieji raštai dėl nuosprendžio vykdymo.
16. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 47 straipsnis, siejamas su SESV 101 straipsniu, turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį negalima įteikti teismo šaukimo patronuojančiajai bendrovei, kurios registruota buveinė yra kitoje valstybėje narėje, šios bendrovės patronuojamosios bendrovės buveinės adresu.
17. Šiomis aplinkybėmis 2022 m. spalio 7 d. nutartimi, kurią Teisingumo Teismas gavo 2022 m. spalio 10 d., Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:
„1. Ar šioje nutartyje aprašyto ginčo dėl sunkvežimių gamintojų kartelio aplinkybėmis [Chartijos] 47 straipsnis, aiškinamas atsižvelgiant į [SESV] 101 straipsnį, gali būti aiškinamas taip, kad patronuojančiajai bendrovei, kuriai pareikštas ieškinys dėl žalos, padarytos konkurenciją ribojančiais veiksmais, atlyginimo, teismo procesiniai dokumentai turi būti laikomi tinkamai įteiktais, jeigu jie buvo įteikti (arba bandyta juos įteikti) patronuojamosios bendrovės, kurios buveinė yra valstybėje, kur vyksta teismo procesas, adresu, o patronuojančioji bendrovė, kurios buveinė yra kitoje valstybėje narėje, neatvyko į teismo procesą ir nagrinėjimas vyko už akių?
2. Jei į šį klausimą būtų atsakyta teigiamai, ar toks Chartijos 47 straipsnio aiškinimas yra suderinamas su Chartijos 53 straipsniu, atsižvelgiant į Ispanijos Konstitucinio Teismo praktiką dėl teismo procesinių dokumentų įteikimo patronuojančiosioms bendrovėms, kurių buveinė sunkvežimių gamintojų karteliniuose ginčuose yra kitoje valstybėje narėje?“
18. Rašytines pastabas pateikė Volvo, Transsaqui, Čekijos ir Ispanijos vyriausybės, taip pat Komisija. 2023 m. spalio 18 d. surengtame teismo posėdyje dalyvavo Volvo, Transsaqui, Ispanijos vyriausybė ir Komisija.
Vertinimas
Dėl pirmojo klausimo
19. Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar pagal SESV 101 straipsnį ir Chartijos 47 straipsnį galima teisinius dokumentus, skirtus vienoje valstybėje narėje įsteigtai patronuojančiajai bendrovei, teisėtai įteikti kitoje valstybėje narėje esančiai šios bendrovės patronuojamajai bendrovei.
Pirminės pastabos
20. Remiantis nutartyje priimti prejudicinį sprendimą pateikta informacija, nacionaliniame teisme nagrinėjama byla patenka į Reglamento Nr. 1215/2012(9) taikymo sritį. Pagal šio reglamento nuostatas asmenims, kurių nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra valstybėje narėje, ieškiniai iš esmės turi būti pareiškiami tos valstybės narės teismuose(10). Vis dėlto jiems gali būti iškelta byla kitos valstybės narės teismuose, be kita ko, dėl civilinės teisės pažeidimų, delikto arba kvazidelikto. Tokiais atvejais asmenims, kurių nuolatinė gyvenamoji vieta (buveinė) yra valstybėje narėje, ieškinys gali būti pareiškiamas kitoje valstybėje narėje, t. y. vietos, kurioje įvyko žalą sukėlęs įvykis, teismuose(11).
21. Transsaqui įsteigta Ispanijoje. Sunkvežimiai buvo įsigyti Ispanijoje, kur padaryta žala. Vadovaujantis Teisingumo Teismo suformuota jurisprudencija, darytina išvada, kad Ispanijos teismai pagal Reglamento Nr. 1215/2012 7 straipsnio 2 dalį turi jurisdikciją nagrinėti ieškinį dėl deliktinės atsakomybės prieš Švedijoje įsteigtą bendrovę, jei žalą sukėlęs įvykis įvyko vietoje, kurioje jie turi jurisdikciją.
Reglamentas Nr. 1393/2007
22. Nors atrodo, kad pagrindinės bylos šalys neginčija Ispanijos teismų jurisdikcijos, jos nesutaria dėl to, ar pagal Reglamento Nr. 1393/2007 nuostatas bylos iškėlimo dokumentas iš Ispanijos turėjo būti įteiktas Švedijoje.
23. Volvo teigia, kad bylos iškėlimo dokumentas turėjo būti įteiktas pagal šį reglamentą ir kad Transsaqui negali apeiti bylos iškėlimo dokumento įteikimą reglamentuojančių nuostatų, naudodama alternatyvius adresus, nesusijusius su Volvo. Transsaqui teigia, kad Volvo elgiasi procesiškai nesąžiningai ir kad pagal konkurencijos teisę Volvo ir jos patronuojamoji įmonė Ispanijoje yra viena įmonė, nors jas sudaro atskiri juridiniai asmenys, ir galiausiai, kad ji negalėtų pareikšti ieškinio, jei iš jos būtų reikalaujama apmokėti vertimo į švedų kalbą išlaidas.
24. Atsižvelgiant į šį ginčą, prieš pereinant prie dviejų nuostatų, kurias nacionalinis teismas aiškiai nurodė savo pirmajame klausime(12), nagrinėjimo reikia nustatyti, ar Reglamento Nr. 1393/2007 nuostatos yra susijusios su nagrinėjama byla.
– Taikymo sritis
25. Tinkamam vidaus rinkos veikimui būtinas tam tikras reguliavimas ir suderinimas tarptautinio civilinio proceso srityje, todėl Sąjungos teisės aktų leidėjas(13) palaipsniui sukūrė sistemą, numatančią valstybių narių civilinio proceso koordinavimą(14) ir teisminį bendradarbiavimą. Įteiktinų dokumentų perdavimas tarp valstybių narių priklauso pastarajai kategorijai. Šiuo tikslu(15) Reglamente Nr. 1393/2007 numatytas susijęs teisminių ir neteisminių dokumentų civilinėse ir komercinėse bylose įteikimo tarp valstybių narių mechanizmas.
26. Pagal Reglamentą Nr. 1393/2007 yra du pagrindiniai teisminių dokumentų įteikimo būdai: i) tiesioginis įteikimas, t. y. prašančioji šalis gali įteikti dokumentą tiesiogiai adresatui per įgaliotus asmenis valstybėje narėje, kurioje dokumentas įteikiamas; ir ii) perdavimas per kompetentingas institucijas, kai prašančioji šalis gali perduoti dokumentą valstybės narės, kurioje dokumentas turi būti įteiktas, kompetentingoms institucijoms. Kompetentingos institucijos įteikia dokumentą adresatui pagal tos valstybės narės nacionalinę teisę.
27. Reglamentas Nr. 1393/2007 pirmiausia suprantamas kaip susijęs su įteiktinų dokumentų perdavimo būdu.
28. Klausimas, ar įteiktini dokumentai yra perduoti ir kada, tikriausiai yra sudėtingesnis. Reglamento Nr. 1393/2007 1 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad jis „taikomas nagrinėjant civilines ir komercines bylas, kai teisminis arba neteisminis dokumentas turi būti perduodamas iš vienos valstybės narės į kitą, kad būtų joje įteiktas“(16). Kyla klausimas, pagal kurią teisę sprendžiama, ar dokumentai turi būti įteikiami užsienyje: pagal patį reglamentą ar pagal nacionalinę teisę?
29. Tokia Reglamento Nr. 1393/2007 1 straipsnio 1 dalies formuluotė galėtų būti suprantama kaip reiškianti, kad Reglamento Nr. 1393/2007 taikymo sritis nustatoma tik pagal nacionalinę teisę(17), o tai reikštų, kad valstybės narės turi viršenybę nustatant, ar įteiktini dokumentai yra perduoti ir kada.
30. Teisingumo Teismas iki šiol sprendė kitaip.
31. Byloje Alder(18) Teisingumo Teismo buvo paprašyta įvertinti, ar su Sąjungos teise suderinama nacionalinės proceso teisės norma, kurioje numatyta, kad teisminiai dokumentai, adresuoti (iš A valstybės narės) šaliai, kurios gyvenamoji vieta arba nuolatinė gyvenamoji vieta yra kitoje valstybėje narėje (B valstybėje narėje), dedami į bylos medžiagą (esančią A valstybėje narėje) ir laikomi faktiškai įteiktais, jei ši šalis nepaskyrė atstovo, kuris būtų įgaliotas priimti dokumentus ir gyventų valstybėje narėje (A valstybėje narėje), kurioje vyksta teismo procesas.
32. Sprendime Alder(19) Teisingumo Teismas atmetė argumentą, kad Reglamento Nr. 1393/2007 taikymo sritis turi būti nustatyta nacionalinėje proceso teisėje. Teisingumo Teismas nustatė, kad Reglamento Nr. 1393/2007 1 straipsnio 1 dalis neleidžia taikyti nacionalinės civilinio proceso teisės. Teisingumo Teismas tai iš esmės padarė remdamasis sisteminiu Reglamento Nr. 1393/2007 konstatuojamųjų dalių ir nuostatų aiškinimu, taip pat a contrario argumentacija: tik reglamento 1 straipsnio 2 dalyje(20) ir 8 konstatuojamojoje dalyje(21) yra aiški nuoroda į situaciją, kai šis reglamentas netaikomas, visomis kitomis aplinkybėmis jis taikomas. Visų pirma Teisingumo Teismas aiškiai pritarė generalinio advokato Y. Bot išvadai(22) ir nustatė, kad abiem minėtais atvejais(23), „jei teisminio dokumento gavėjas gyvena užsienyje, šio dokumento įteikimas neišvengiamai patenka į Reglamento Nr. 1393/2007 taikymo sritį, taigi, vadovaujantis šio reglamento 1 straipsnio 1 dalimi, jis turi būti vykdomas pačiame reglamente šiuo tikslu nustatytomis priemonėmis“(24).
33. Iš esmės Teisingumo Teismas nustatė, kad „[p]alikus nacionalinės teisės aktų leidėjui užduotį nustatyti, kokiomis aplinkybėmis pasireiškia toks privalėjimas, būtų kliudoma vienodai taikyti Reglamentą Nr. 1393/2007, nes neatmestina, jog valstybės narės šiuo klausimu numato skirtingus sprendimo būdus“(25).
34. Manau, kad Teisingumo Teismo pateiktas Reglamento Nr. 1393/2007 1 straipsnio 1 dalies aiškinimas visiškai atitinka sklandų bendradarbiavimą civilinėse ir komercinėse bylose ir vidaus rinkos nuostatų logiką(26).
35. Taigi galima patikimai daryti prielaidą, kad Reglamente Nr. 1393/2007 įtvirtintas bendrasis principas, pagal kurį atsakovui, kurio nuolatinė gyvenamoji vieta (buveinė) yra kitoje valstybėje narėje nei ta, kurioje pradėta procedūra, adresuoti dokumentai turi būti privalomai įteikiami atsakovo valstybėje narėje. Be to, šis principas atitinka visos Sąjungos civilinio proceso teisės sistemos, kurioje nuolatinės gyvenamosios vietos (buveinės) sąvoka yra pagrindinė, logiką.
36. Beje, norėčiau pažymėti, kad šis principas nereiškia, jog šis reglamentas apima visus teisminių ir neteisminių dokumentų įteikimo tarpvalstybiniu lygiu aspektus. Be abejo, yra atvejų, kai tam tikri konkretūs paslaugos aspektai turi būti nustatyti nacionalinėje teisėje(27). Vis dėlto tai nekeičia fakto, kad nacionalinė teisė negali pakeisti situacijų, kai dokumento įteikimas asmeniui, kurio nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra kitoje valstybėje narėje, patenka į reglamento taikymo sritį.
– Pasekmės nagrinėjamai bylai
37. Grįžtant prie nagrinėjamos bylos, pažymėtina, kad pirma išdėstyti argumentai rodo, jog Reglamento Nr. 1393/2007 nuostatos yra taikytinos.
38. Visuotinai žinoma, kad Volvo buveinė(28) yra kitoje valstybėje narėje (Švedijoje) nei ta, kurioje jai buvo iškelta byla (Ispanijoje). Taip pat nustatyta, kad Volvo ir jos patronuojamosios bendrovės yra skirtingi juridiniai asmenys. Be to, Volvo nepaskyrė savo patronuojamosios bendrovės įgaliotąja atstove Ispanijoje teisinių dokumentų įteikimo tikslais.
39. Taigi aptariami teismo dokumentai turi būti įteikiami pagal Reglamento Nr. 1393/2007 nuostatas. Šiuo atžvilgiu, siekiant užtikrinti veiksmingą ir operatyvų teisminį procesą ir tinkamą teisingumo vykdymą, Reglamente Nr. 1393/2007 nustatytas tiesioginio teisminių ir neteisminių dokumentų perdavimo tarp valstybių narių paskirtų subjektų principas.
40. Šiuo atžvilgiu, kaip pabrėžė Komisija, principas, pagal kurį asmuo, kuriam iškelta civilinė byla, turi teisę, kad bylos iškėlimo dokumentas jam asmeniškai būtų įteiktas prieš pakankamą laiko tarpą, kad jis galėtų pasirengti gynybai, yra esminis teisės į teisingą bylos nagrinėjimą aspektas. Šiuo atveju tiek Reglamento Nr. 1215/2012 28 straipsniu, tiek Reglamento Nr. 1393/2007 19 straipsniu užtikrinamos į teismą neatvykusių atsakovų teisės. Tokiu atveju prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi sustabdyti bylos nagrinėjimą, kol bus nustatyta, kad dokumentas atsakovui buvo įteiktas pagal Reglamentą Nr. 1393/2007.
41. Iš to išplaukia, kad kitoje valstybėje narėje (Švedijoje) įsteigta patronuojančioji bendrovė turi teisę nedalyvauti procese, jei bylos iškėlimo dokumentas buvo įteiktas kitoje valstybėje narėje (Ispanijoje) įsteigtos patronuojamosios bendrovės buveinės vietoje. Atitinkamai iš patronuojamosios bendrovės (esančios Ispanijoje) negalima reikalauti, kad ji priimtų kitoje valstybėje narėje (Švedijoje) įsikūrusiai patronuojančiajai bendrovei skirtą procesinį dokumentą.
SESV 101 straipsnis ir Chartijos 47 straipsnis
42. Toliau nagrinėsiu, ar SESV 101 straipsnis ir Chartijos 47 straipsnis verčia abejoti šia preliminaria išvada.
43. Volvo tvirtina, kad ieškiniai dėl žalos, padarytos konkurencijos teisės pažeidimu, atlyginimo visiškai patenka į Reglamento Nr. 1393/2007 materialinę taikymo sritį ir kad jo taikymas teisminėms teisių gynimo priemonėms konkurencijos bylose apskritai arba 2016 m. liepos 19 d. Komisijos sprendimu grindžiamoms priemonėms negali būti atmestas remiantis Chartijos 47 straipsniu ir SESV 101 straipsniu.
44. Čekijos vyriausybė ir Komisija iš esmės pritaria šiam vertinimui.
45. Transsaqui, priešingai, iš Sprendimo Sumal daro išvadą, kad jame išplėtota sąvoka „ekonominis vienetas“ arba „įmonė“ taikytina ir procesinėje srityje, atsižvelgiant į tai, kad Teisingumo Teismas šiame sprendime nusprendė, jog patronuojamajai bendrovei gali būti iškelta byla dėl kartelio.
46. Atsižvelgdama į šį sprendimą Transsaqui mano: kadangi patronuojamajai bendrovei gali būti iškelta byla ir ji gali būti solidariai atsakinga kartu su patronuojančiąja bendrove už žalą, padarytą dėl kartelio, nes jos sudaro vieną įmonę, turi būti galimybė šiai patronuojamajai bendrovei įteikti įmonei skirtą teismo šaukimą.
47. Transsaqui priduria, kad nagrinėjamu atveju dėl proceso ekonomiškumo nebūtų prasmės įteikti teismo šaukimą Švedijoje, kai teisinis veiksmas, kuriuo grindžiamas visas procesas, t. y. sunkvežimių pardavimas, buvo atliktas Ispanijoje.
48. Transsaqui mano, jog Chartijos 47 straipsnis, siejamas su SESV 101 straipsniu, gali būti aiškinamas taip, kad patronuojančiajai bendrovei, kuriai pareikštas ieškinys dėl kartelio padarytos žalos atlyginimo, šaukimas į teismą įteiktas teisėtai, kai teismo procesinis dokumentas buvo įteiktas jos patronuojamosios bendrovės, kurios buveinė yra valstybėje, kurioje iškelta byla, adresu, o patronuojančioji bendrovė, kurios buveinė yra kitoje valstybėje narėje, neatvyko į teismo procesą ir nagrinėjimas vyko už akių.
49. Sprendime Sumal Teisingumo Teismas konstatavo, kad nagrinėjant ieškinį dėl žalos atlyginimo, grindžiamą tuo, kad buvo padarytas Komisijos sprendime konstatuotas SESV 101 straipsnio 1 dalies pažeidimas, teisės subjektas, kuris tame sprendime nenurodytas kaip konkurencijos teisės pažeidėjas, vis dėlto gali būti pripažintas atsakingu remiantis šiuo pagrindu dėl kito teisės subjekto padaryto pažeidimo, jei abu šie asmenys priklauso tam pačiam ekonominiam vienetui, taigi sudaro pažeidimą padariusią įmonę, kaip ji suprantama pagal SESV 101 straipsnį(29). Šiuo klausimu Teisingumo Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad subjekto, kuris turi atlyginti žalą, padarytą pažeidus SESV 101 straipsnį, nustatymą tiesiogiai reglamentuoja Sąjungos teisė(30) ir kad SESV 101 straipsnyje įtvirtinta sąvoka „įmonė“ yra savarankiška Sąjungos teisės sąvoka(31).
50. Mano nuomone, SESV 101 straipsniu ir Chartijos 47 straipsniu nekvestionuojamas iš Reglamento Nr. 1393/2007 kylantis pagrindinis principas, kad atsakovui, kurio nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra kitoje valstybėje narėje, adresuoti dokumentai turi būti įteikiami toje valstybėje narėje. Kitaip tariant, nagrinėjamu atveju Reglamento Nr. 1393/2007 nuostatos negali ir neturi būti netaikomos. Paprasčiausiai Sprendime Sumal šiuo klausimu nėra jokių nuorodų.
51. Pirma, Teisingumo Teismo argumentacija Sprendime Sumal yra sutelkta tik į materialinės teisės aspektus. Šiuo atveju normalu numatyti tam tikrą lankstumą, kad nukentėjusieji nuo konkurencijos teisę pažeidžiančių veiksmų galėtų siekti tinkamo žalos atlyginimo. Labai svarbu, kad asmuo žinotų, į kurį subjektą jis gali kreiptis dėl žalos atlyginimo. Šiuo atveju sąvoka „ekonominės veiklos bendrumas“ neleidžia atsakovui, tarkime, perkelti kapitalo iš patronuojančiosios bendrovės į patronuojamąją bendrovę, ir atvirkščiai. Sutelkdamas dėmesį į „tą patį ekonominį vienetą“ Teisingumo Teismas suderino teisinę tikrovę su ekonomine tikrove. O kalbant apie taisykles, reglamentuojančias bylos iškėlimo dokumento įteikimo būdus, priešingai, reikėtų vengti bet kokių dviprasmybių. Juk tai yra esminis teisės į gynybą civiliniame procese aspektas.
52. Antra, visų reikalavimų, reglamentuojančių tinkamą teismo dokumento įteikimą, laikymasis yra opus klausimas, ypač atsižvelgiant į procesinius padarinius, atsirandančius dėl dokumento įteikimo. Pavyzdžiui, civilinis procesas paprastai teisiškai ir formaliai pradedamas iš karto, kai tik įteikiamas bylos iškėlimo dokumentas. O dokumento neįteikimas arba netinkamas įteikimas gali būti pagrindas atsisakyti pripažinti(32) arba vykdyti teismo sprendimą(33). Apskritai tinkamas teismo dokumento įteikimas yra proceso teisingumo klausimas.
53. Trečia, Reglamento Nr. 1393/2007 nuostatų sušvelninimas leidžiant įteikti dokumentą kitam (juridiniam) asmeniui (šiuo atveju patronuojamajai bendrovei) galiausiai gali reikšti abipusio pasitikėjimo teisminiu bendradarbiavimu trūkumą. Abipusis pasitikėjimas suponuoja ir yra grindžiamas prielaida, kad pradėjus procesą buvo laikomasi procedūrinių reikalavimų, ypač tiesiogiai išplaukiančių iš Sąjungos teisės (šiuo atveju Reglamento Nr. 1393/2007), ir kad jie buvo įvykdyti. Šio reglamento nuostatas papildžius SESV 101 straipsnio ir Chartijos 47 straipsnio bendru aiškinimu, mano nuomone, tai ne pasitarnautų teisminiam bendradarbiavimui, o būtų mažas, bet reikšmingas žingsnis jį panaikinant de facto.
54. Galiausiai norėčiau aptarti per posėdį kilusį dokumentų vertimo klausimą. Transsaqui tvirtino, kad tokiai mažai įmonei, kaip ji, būtų gana sudėtinga įteikti dokumentą bendrovei Volvo Švedijoje pagal Reglamentą Nr. 1393/2007. Tiksliau, ji teigė, kad Volvo nesutiktų priimti ispanų kalba parengtų dokumentų. Mano nuomone, šis klausimas yra visiškai hipotetinis dėl toliau nurodytų priežasčių. Pirma, pagrindinėje byloje nagrinėjamu atveju net nebuvo bandoma įteikti bylos iškėlimo dokumento Švedijoje pagal reglamentą. Antra, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas net ir netiesiogiai nekelia jokio klausimo dėl Reglamento Nr. 1393/2007 aiškinimo. Šiomis aplinkybėmis bet kokie svarstymai, ar reglamento taikymas galėjo apsunkinti Transsaqui galimybę kreiptis į teismą šioje konkrečioje byloje, yra tik hipotetinio pobūdžio. Galiausiai manau, kad šios aplinkybės yra nesusijusios su pagrindine teisine problema, kuri keliama Teisingumo Teismui pateiktuose klausimuose.
55. Apibendrindamas galiu pasakyti, kad nematau galimybių šioje byloje taikyti SESV 101 straipsnį ir Chartijos 47 straipsnį.
Direktyva 2014/104
56. Jeigu SESV 101 straipsnis neturi jokios įtakos nagrinėjamai bylai, tas pats plačiai taikytina ir žemesnės galios Direktyvos 2014/104 nuostatoms.
57. Vis dėlto išsamumo sumetimais reikia pabrėžti, kad jokioje Direktyvos 2014/104 nuostatoje nėra reglamentuojamas teismo šaukimo ar teismo dokumentų įteikimo klausimas. O šios direktyvos 11 konstatuojamojoje dalyje, kuri neabejotinai laikytina teisine tautologija, nurodyta, kad jei nėra atitinkamų Sąjungos teisės nuostatų, ieškiniai dėl žalos atlyginimo reglamentuojami valstybių narių nacionalinėmis taisyklėmis ir procedūromis ir kad šios taisyklės ir procedūros turi atitikti veiksmingumo ir lygiavertiškumo principus.
58. Vis dėlto atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamoje byloje susiklosčiusiai situacijai taikytina Sąjungos procesinė teisė, t. y. Reglamentas Nr. 1393/2007, šiuo atžvilgiu nėra vietos nacionalinei procesinei autonomijai ir veiksmingumo bei lygiavertiškumo principams. Dėl Direktyvoje 2014/104 pateiktos nuorodos į nacionalinę teisę negali būti keičiami Sąjungos teisėje nustatyti principai, pavyzdžiui, Reglamente Nr. 1393/2007 įtvirtintas bendrasis principas, kad atsakovui, kurio nuolatinė gyvenamoji vieta (buveinė) yra kitoje valstybėje narėje nei ta, kurioje pradėtas procesas, adresuoti dokumentai privalomai turi būti įteikti atsakovo valstybėje narėje.
Baigiamieji argumentai
59. Galiausiai norėčiau pažymėti, kad, kaip suprantu, Teisingumo Teismas, priimdamas Sprendimą Sumal, jau žinojo apie šią problemą. Iš tiesų savo išvadoje toje byloje generalinis advokatas G. Pitruzzella, kurio išvados iš esmės laikėsi Teisingumo Teismas, aiškiai pripažįsta, kad „jeigu nukentėjusiajam būtų suteikta teisė imtis veiksmų prieš jo valstybėje narėje įsisteigusią patronuojamąją bendrovę, būtų išvengta praktinių sunkumų, susijusių su šaukimo į teismą įteikimu užsienyje ir galimo apkaltinamojo nuosprendžio vykdymu“(34). Galiu tik pritarti šiam teiginiui. Paprasčiau tariant, ieškovams tenka rinktis, ar kreiptis į patronuojančiąją bendrovę, ar į jos patronuojamąją bendrovę, ar į abi. Vis dėlto dėl kiekvienu iš šių atvejų taikytinos procesinės teisės pasirinkimo nėra. Ieškovas negali pasirinkti pareikšti ieškinį patronuojamajai bendrovei ir įteikti bylos iškėlimo dokumentą patronuojančiajai bendrovei, arba atvirkščiai. Nė vienos iš šių situacijų esmė neturi įtakos procedūrai.
Siūlomas atsakymas
60. Taigi į pirmąjį klausimą siūlau atsakyti taip, kad Reglamento Nr. 1393/2007 1 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad pagal ją negalima teisinių dokumentų, skirtų vienoje valstybėje narėje įsteigtai patronuojančiajai bendrovei, teisėtai įteikti kitoje valstybėje narėje esančiai šios bendrovės patronuojamajai bendrovei. SESV 101 straipsnis ir Chartijos 47 straipsnis šios išvados nekeičia.
Dėl antrojo klausimo
61. Jei į pirmąjį klausimą būtų atsakyta teigiamai, antruoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia sužinoti, ar Chartijos 53 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį valstybei narei leidžiama reikalauti, kad bylos iškėlimo dokumentas būtų įteiktas bendrovės, kuriai jis yra skirtas, registruotos buveinės adresu, o ne šios bendrovės patronuojamosios bendrovės adresu.
62. Atsižvelgiant į pasiūlytą atsakymą į pirmąjį klausimą, į antrąjį klausimą atsakyti nereikia. Šis klausimas grindžiamas prielaida, kad jeigu Chartijos 47 straipsnis ir SESV 101 straipsnis lemtų Reglamente Nr. 1393/2007 nustatytų dokumentų įteikimo taisyklių pakeitimą, Tribunal Constitucional (Konstitucinis Teismas) jurisprudencija galėtų būti laikoma prieštaraujančia Sąjungos teisei. Viena vertus, atsižvelgiant į Sąjungos teisės viršenybės principą, atsakymas atrodo akivaizdus. Kita vertus, būtų sunku šiuo klausimu priimti vienareikšmišką sprendimą, tiksliai nežinant nei paties sprendimo konteksto, nei motyvų, dėl kurių jis buvo priimtas, ypač atsižvelgiant į pagrindinių teisių apsaugos pagal nacionalinę teisę kontekstą.
63. Kadangi nekvestionuoju prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nurodytos nacionalinių teismų jurisprudencijos dėl SESV 101 straipsnio ir Chartijos 47 straipsnio, nėra reikalo šią jurisprudenciją vertinti atsižvelgiant į Chartijos 53 straipsnį ir pereiti prie galimo galbūt viena kitai prieštaraujančių pagrindinių teisių pusiausvyros nustatymo. Kitaip tariant, Reglamento Nr. 1393/2007 nuostatos, mano nuomone, nagrinėjamos bylos tikslais visapusiškai leidžia išnagrinėti ir pasverti galimai konkuruojančias tarpusavyje įvairių šalių teises ir interesus.
Išvada
64. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas, Ispanija) pateiktus prejudicinius klausimus:
2007 m. lapkričio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1393/2007 dėl teisminių ir neteisminių dokumentų civilinėse arba komercinėse bylose įteikimo valstybėse narėse (dokumentų įteikimas) ir panaikinančio Tarybos reglamentą (EB) Nr. 1348/2000 1 straipsnio 1 dalis
turi būti aiškinama taip, kad pagal ją negalima teisinių dokumentų, skirtų vienoje valstybėje narėje įsteigtai patronuojančiajai bendrovei, teisėtai įteikti kitoje valstybėje narėje esančiai šios bendrovės patronuojamajai bendrovei.
SESV 101 straipsnis ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnis nekeičia šios išvados.