BENDROJO TEISMO (septintoji kolegija) SPRENDIMAS
2014 m. kovo 14 d.(*)
„Konkurencija – Administracinė procedūra – Sprendimas, kuriuo prašoma pateikti informacijos – Prašomos informacijos reikalingumas – Pakankamai svarūs įrodymai – Teisminė kontrolė – Proporcingumas“
Byloje T‑296/11
Cementos Portland Valderrivas, SA, įsteigta Pampelune (Ispanija), atstovaujama advokatų L. Ortiz Blanco, A. Lamadrid de Pablo ir N. Ruiz García,
ieškovė,
prieš
Europos Komisiją, atstovaujamą F. Castilla Contreras, C. Urraca Caviedes ir C. Hödlmayr, padedamų advokato A. Rivas,
atsakovę,
dėl prašymo panaikinti 2011 m. kovo 30 d. Komisijos sprendimą C(2011) 2368 galutinis dėl procedūros pagal Tarybos reglamento (EB) Nr. 1/2003 18 straipsnio 3 dalį taikymo (byla 39520 – Cementas ir susiję produktai)
BENDRASIS TEISMAS (septintoji kolegija),
kurį sudaro pirmininkas A. Dittrich, teisėjai I. Wiszniewska-Białecka ir M. Prek (pranešėjas),
posėdžio sekretorius: J. Palacio González, vyriausiasis administratorius,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2013 m. vasario 6 d. posėdžiui,
priima šį
Sprendimą
Faktinės bylos aplinkybės ir procedūra
1 2008 m. spalio mėn. ir 2009 m. spalio mėn. Europos Bendrijų Komisija, remdamasi 2002 m. gruodžio 16 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1/2003 dėl konkurencijos taisyklių, nustatytų [SESV 101] ir [SESV 102] straipsniuose, įgyvendinimo (OL L 1, 2003, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 2 t., p. 205) 20 straipsniu, atliko kelis patikrinimus cemento sektoriuje veikiančių bendrovių patalpose. Atlikus šiuos patikrinimus buvo išsiųsti prašymai pateikti informacijos pagal Reglamento Nr. 1/2003 18 straipsnio 2 dalį. Ieškovės Cementos Portland Valderrivas, SA patalpose nebuvo atliktas patikrinimas ir jai nebuvo išsiųstas prašymas pateikti informacijos.
2 2010 m. lapkričio 17 d. raštu Komisija informavo ieškovę apie ketinimą adresuoti jai sprendimą, kuriuo prašoma pateikti informacijos pagal Reglamento Nr. 1/2003 18 straipsnio 3 dalį, ir pateikė klausimyno, kurį ketino pridėti prie šio sprendimo, projektą.
3 2010 m. gruodžio 23 d. raštu ieškovė pateikė pastabas dėl šio klausimyno projekto.
4 2010 m. gruodžio 6 d. Komisija informavo ieškovę, kad nusprendė jos ir kitų septynių cemento sektoriuje veikiančių bendrovių atžvilgiu pradėti procedūrą pagal Reglamento Nr. 1/2003 11 straipsnio 6 dalį dėl įtariamų SESV 101 straipsnio pažeidimų, kuriais siekiama „riboti prekybos srautus Europos ekonominėje erdvėje (EEE), įskaitant importo į EEE ribojimus iš EEE nepriklausančių šalių, pasidalyti rinkas, koordinuoti kainas ir vykdyti susijusią antikonkurencinę veiklą cemento rinkoje ir susijusių produktų rinkose“.
5 2011 m. kovo 30 d. Komisija priėmė Sprendimą C(2011) 2368 galutinis dėl procedūros pagal Reglamento Nr. 1/2003 18 straipsnio 3 dalį taikymo (byla 39520 – Cementas ir susiję produktai) (toliau – ginčijamas sprendimas).
6 Ginčijamame sprendime Komisija nurodė, kad pagal Reglamento Nr. 1/2003 18 straipsnį tam, kad atliktų savo pareigas, skirtas jai šiuo reglamentu, ji gali paprastu prašymu ar sprendimu paprašyti įmonių ir įmonių asociacijų pateikti visą reikiamą informaciją (ginčijamo sprendimo 3 konstatuojamoji dalis). Priminusi, kad ieškovė buvo informuota apie Komisijos ketinimą priimti sprendimą pagal Reglamento Nr. 1/2003 18 straipsnio 3 dalį ir kad ieškovė pateikė pastabas dėl klausimyno projekto (ginčijamo sprendimo 4 ir 5 konstatuojamosios dalys), Komisija priėmė sprendimą ir paprašė ieškovės ir Europos Sąjungoje esančių tiesiogiai ar netiesiogiai jos valdomų dukterinių bendrovių atsakyti į I priede pateiktą klausimyną, sudarytą iš 94 puslapių ir vienuolikos klausimų grupių (ginčijamo sprendimo 6 konstatuojamoji dalis). Nurodymai, kaip atsakyti į šį klausimyną, pateikti ginčijamo sprendimo II priede, o naudotini atsakymų pavyzdžiai – to paties sprendimo III priede.
7 Komisija taip pat priminė įtariamų pažeidimų aprašymą, pateiktą šio teismo sprendimo 4 punkte (ginčijamo sprendimo 2 konstatuojamoji dalis).
8 Atsižvelgusi į prašomos informacijos pobūdį ir kiekį bei į įtariamų konkurencijos taisyklių pažeidimų sunkumą Komisija nusprendė, kad ieškovei reikia suteikti dvylikos savaičių terminą atsakyti į dešimt pirmųjų klausimų grupių ir dvi savaites – į vienuoliktąją klausimų grupę „Kontaktai ir susitikimai“ (ginčijamo sprendimo 8 konstatuojamoji dalis).
9 Ginčijamo sprendimo rezoliucinė dalis išdėstyta taip:
„1 straipsnis
[Ieškovė] kartu su ES esančiomis tiesiogiai ar netiesiogiai jos valdomomis dukterinėmis bendrovėmis pateikia šio sprendimo I priede nurodytą informaciją naudodama to sprendimo II ir III prieduose pateiktą prašomą formą: atsakymams į 1–10 klausimus pateikti suteikiamas dvylikos savaičių terminas, o į 11 klausimą – dviejų savaičių terminas nuo pranešimo apie šį sprendimą įteikimo datos. Visi priedai yra sudedamoji šio sprendimo dalis.
2 straipsnis
[Ieškovė] ir ES esančios tiesiogiai ar netiesiogiai jos valdomos dukterinės bendrovės yra šio sprendimo adresatės.“
10 2011 m. balandžio 15 d. ieškovė pateikė atsakymą į vienuoliktąją klausimų grupę. 2011 m. gegužės 3 d. Komisija paprašė patikslinti šį atsakymą. 2011 m. gegužės 31 d. ieškovė atsakė Komisijai.
11 2011 m. gegužės 9 d. ieškovė paprašė Komisijos atleisti ją nuo pareigos atsakyti į ginčijamą sprendimą atsižvelgiant į finansinę žalą, patiriamą dėl didelės darbo naštos, kuri jai tenka dėl ypač sunkios ekonominės padėties, ir paprašė bet kuriuo atveju pratęsti terminą atsakymui pateikti.
12 2011 m. gegužės 19 d. įvyko Komisijos atstovų ir ieškovės susitikimas.
13 2011 m. gegužės 25 d. ieškovė paprašė Komisijos aštuonioms savaitėms pratęsti terminą, nustatytą atsakymui į dešimt pirmųjų klausimų grupių pateikti, arba vis dėlto priimti neišsamų atsakymą.
14 2011 m. birželio 1 d. Komisija atsisakė suteikti prašomą pratęsimą ir paprašė ieškovės nurodyti konkrečius klausimus, į kuriuos atsakyti būtų reikalingas papildomas terminas.
15 2011 m. birželio 7 d. ieškovė paprašė skirti papildomą dviejų savaičių terminą iki 2011 m. liepos 11 d. atsakyti į 1B, 3, 5, 9A ir 9B klausimus.
16 Pareiškimu, kurį Bendrojo Teismo kanceliarija gavo 2011 m. birželio 10 d., ieškovė pateikė šį ieškinį dėl ginčijamo sprendimo panaikinimo.
17 Atskiru dokumentu, kuri Bendrojo Teismo kanceliarija gavo 2011 m. birželio 15 d., ieškovė pateikė prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kuriame Bendrojo Teismo pirmininko paprašė sustabdyti ginčijamo sprendimo vykdymą.
18 2011 m. birželio 23 d. raštu Komisija informavo ieškovę, kad jai suteikiamos penkios papildomos savaitės atsakyti į dešimt pirmųjų klausimų grupių, t. y. iki 2011 m. rugpjūčio 2 d.
19 2011 m. liepos 29 d. Nutartimi Comentos Portland Valderrivas prieš Komisiją (T‑296/11 R, neskelbiamas Rinkinyje) Bendrojo Teismo pirmininkas atmetė prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
20 2011 m. rugpjūčio 2 d. ieškovė pateikė atsakymą į dešimt pirmųjų klausimų grupių.
21 Remdamasis teisėjo pranešėjo pranešimu, Bendrasis Teismas (septintoji kolegija) nusprendė pradėti žodinę proceso dalį.
22 Per 2013 m. vasario 6 d. posėdį buvo išklausytos šalių pastabos ir atsakymai į Bendrojo Teismo žodžiu pateiktus klausimus. Teismo posėdžio pabaigoje Bendrasis Teismas nusprendė pratęsti žodinę proceso dalį.
23 2013 m. kovo 25 d., taikydamas Procedūros reglamento 64 straipsnyje numatytas proceso organizavimo priemones, Bendrasis Teismas paprašė Komisijos pateikti jam įrodymų sąrašą ir jų santrauką, kuriais remdamasi ji pagal Reglamento Nr. 1/2003 18 straipsnio 3 dalį pradėjo procedūrą ieškovės atžvilgiu.
24 2013 m. balandžio 11 d. Komisija atsisakė patenkinti šį prašymą. 2013 m. gegužės 14 d. nutartimi Bendrasis Teismas pareikalavo, kad Komisija jam pateiktų minėtų įrodymų sąrašą ir jų santrauką. Pagal Procedūros reglamento 67 straipsnio 3 dalies pirmą pastraipą ir siekiant suderinti, viena vertus, rungimosi principą ir, kita vertus, procedūros parengtinio tyrimo stadijos, per kurią atitinkama įmonė neturi nei teisės būti informuota apie svarius įrodymus, kuriais remiasi Komisija, nei teisės susipažinti su byla, ypatumus, 2013 m. gegužės 14 d. nutartimi buvo apribota teisė susipažinti su informacija, kurią Komisija pateikė tik ieškovės advokatams, su kuriais sudarė konfidencialumo įsipareigojimą.
25 Komisija per nustatytą terminą patenkino šį reikalavimą – pateikė Bendrajam Teismui įrodymų sąrašą ir jų santrauką, kuriais remdamasi ji pagal Reglamento Nr. 1/2003 18 straipsnio 3 dalį pradėjo procedūrą ieškovės atžvilgiu.
26 2013 m. birželio 19 d. ieškovės advokatai Bendrojo Teismo kanceliarijoje susipažino su šio sprendimo 23 punkte nurodytais dokumentais ir 2013 m. liepos 15 d. pateikė savo pastabas dėl Komisijos pateiktų dokumentų. Galiausiai 2013 m. rugsėjo 18 d. Komisija atsakė į ieškovės advokatų pastabas.
27 Žodinė procedūros dalis buvo baigta 2013 m. rugsėjo 27 d.
Šalių reikalavimai
28 Ieškovė Bendrojo Teismo prašo:
– panaikinti ginčijamą sprendimą,
– priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.
29 Komisija Bendrojo Teismo prašo:
– atmesti ieškinį,
– priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.
Dėl teisės
30 Ieškiniui pagrįsti ieškovė nurodo vienintelį ieškinio pagrindą, susijusį su Reglamento Nr. 1/2003 18 straipsnio ir proporcingumo principo pažeidimu. Šį ieškinio pagrindą iš esmės sudaro keturios dalys, susijusios, pirma, su ginčijamo sprendimo savavališku pobūdžiu, antra, su prašomos informacijos reikalingumo nebuvimu, trečia, su prašomos informacijos pobūdžiu, ketvirta, su prašymo pateikti informacijos neproporcingumu.
Dėl ieškinio vienintelio pagrindo pirmosios dalies, susijusios su ginčijamo sprendimo savavališku pobūdžiu
31 Ieškovė iš esmės mano, kad jei ginčijamame sprendime nurodomi tik įtariami pažeidimai, tai nesuteikia pakankamos apsaugos nuo Komisijos piktnaudžiavimo įgaliojimais, kurie jai suteikti pagal Reglamento Nr. 1/2003 18 straipsnį. Ji privalo turėti pažeidimo buvimo įrodymų. Tačiau nei ginčijamas sprendimas, nei jo priėmimo aplinkybės neleidžia manyti, kad Komisija turi tokių įrodymų. Tai veikiau parodo, kad ginčijamas sprendimas yra tiriamojo pobūdžio (fishing expedition), nes yra skirtas galimiems konkurencijos teisės pažeidimo įrodymams nustatyti. Ieškovė taip pat siūlo, kad Bendrasis Teismas paprašytų pateikti įrodymų, kuriais remiasi Komisija.
32 Komisija nurodo, kad vykdydama pareigą motyvuoti sprendimą, kuriuo prašoma pateikti informacijos, ji privalo aiškiai nurodyti įtariamus pažeidimus, kuriuos ketina patikrinti, tačiau neprivalo nurodyti turimų įrodymų. Be to, ji teigia, kad priimdama ginčijamą sprendimą turėjo tokių įrodymų.
33 Siekiant atsakyti į šią ieškinio pagrindo dalį, primintina, kad pagal Reglamentą Nr. 1/2003 Komisijos vykdoma administracinė procedūra skirstoma į dvi atskiras vieną po kitos einančias stadijas – parengtinio tyrimo ir ginčo, kurių kiekviena pagrįsta individualia vidaus logika. Parengtinio tyrimo stadija, per kurią Komisija naudojasi Reglamente Nr. 1/2003 numatytais tyrimo įgaliojimais ir kuri trunka iki pranešimo apie kaltinimus priėmimo, skirta Komisijai leisti surinkti visą svarbią konkurencijos normų pažeidimą ar jo nebuvimą patvirtinančią informaciją bei suformuluoti pirminę poziciją dėl procedūros ir jos vėlesnės eigos. Atvirkščiai, nuo pranešimo apie kaltinimus iki galutinio sprendimo priėmimo trunkanti ginčo stadija skirta tam, kad Komisija priimtų galutinį sprendimą dėl inkriminuojamo pažeidimo (šiuo klausimu žr. 2008 m. liepos 8 d. Bendrojo Teismo sprendimo AC‑Treuhand prieš Komisiją, T‑99/04, Rink. p. II‑1501, 47 punktą).
34 Viena vertus, parengtinio tyrimo stadija prasideda tą dieną, kai Komisija, naudodamasi Reglamento Nr. 1/2003 18 ir 20 straipsniais jai suteiktais įgaliojimais, imasi priemonių, kuriomis reiškiami kaltinimai padarius pažeidimą ir kurios turi didelę įtaką įtariamų įmonių padėčiai. Kita vertus, tik administracinio ginčo stadijos pradžioje suinteresuotoji įmonė pranešimu apie kaltinimus informuojama apie visus esminius įrodymus, kuriais per šią procedūros stadiją remiasi Komisija, ir apie tai, kad ši įmonė turi teisę susipažinti su bylos medžiaga, kad galėtų veiksmingai pasinaudoti teise į gynybą. Todėl tik išsiuntus pranešimą apie kaltinimus suinteresuotoji įmonė gali visiškai pasinaudoti teise į gynybą. Iš tiesų, jei ši teisė apimtų ir laikotarpį iki pranešimo apie kaltinimus išsiuntimo, Komisijos tyrimas nebūtų veiksmingas, nes suinteresuotoji įmonė jau per parengtinio Komisijos tyrimo stadiją galėtų identifikuoti Komisijai žinomą informaciją, taigi ir informaciją, kuri galėtų būti nuo jos dar slepiama (šiuo klausimu žr. šio sprendimo 33 punkte minėto Sprendimo AC‑Treuhand prieš Komisiją 48 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).
35 Tačiau tyrimo priemonės, kurių Komisija ėmėsi parengtinio tyrimo stadijoje, be kita ko, patikrinimai ir prašymas pateikti informacijos, pagal savo pobūdį reiškia kaltinimą padarius pažeidimą ir gali turėti didelę įtaką įtariamų įmonių padėčiai. Dėl to svarbu vengti šioje administracinės procedūros stadijoje negrįžtamai pažeisti teisę į gynybą, nes patvirtintos tyrimo priemonės gali turėti lemiamą reikšmę renkant įmonių veiksmų, už kuriuos joms gali kilti atsakomybė, neteisėtumo įrodymus (šiuo klausimu žr. 1989 m. rugsėjo 21 d. Teisingumo Teismo sprendimo Hoechst prieš Komisiją, 46/87 ir 227/88, Rink. p. 2859, 15 punktą ir šio sprendimo 33 punkte minėto Sprendimo AC‑Treuhand prieš Komisiją 50 ir 51 punktus).
36 Šiomis aplinkybėmis reikia priminti, kad pagal Reglamento Nr. 1/2003 18 straipsnio 3 dalimi Komisijai nustatyta pareiga nurodyti prašymo pateikti informacijos teisinį pagrindą ir tikslą yra esminis reikalavimas, kad būtų nurodytas suinteresuotųjų įmonių pateikti prašomos informacijos pagrįstumas ir kad jos galėtų suvokti bendradarbiavimo pareigos apimtį, kartu apsaugant jų teisę į gynybą. Tuo remiantis darytina išvada, kad Komisija gali reikalauti pateikti tik tą informaciją, kuria remdamasi galėtų patikrinti įtarimus dėl pažeidimo, kuriais grindžiamas atliekamas tyrimas ir kurie yra nurodyti prašyme pateikti informacijos (šiuo klausimu ir pagal analogiją žr. 1991 m. gruodžio 12 d. Bendrojo Teismo sprendimo SEP prieš Komisiją, T‑39/90, Rink. p. II‑1497, 25 punktą ir 1995 m. kovo 8 d. Sprendimo Société Générale prieš Komisiją, T‑34/93, Rink. p. II‑545, 40 punktą).
37 Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, negalima reikalauti, kad Komisija per išankstinio tyrimo stadiją nurodytų ne tik ketinamus patikrinti įtarimus dėl pažeidimo, bet ir požymius, t. y. įrodymus, kuriais remdamasi ji įtaria esant padarytą SESV 101 straipsnio pažeidimą. Iš tiesų tokia pareiga paneigtų teismų praktikoje nustatytą tyrimo veiksmingumo apsaugos ir suinteresuotosios įmonės teisės į gynybą apsaugos pusiausvyrą.
38 Vis dėlto negalima daryti išvados, jog Komisija iki sprendimo pagal Reglamento Nr. 1/2003 18 straipsnio 3 dalį priėmimo neprivalo turėti įrodymų, kuriais remdamasi įtaria, kad yra padarytas SESV 101 straipsnio pažeidimas.
39 Iš tiesų primintina, kad reikalavimas saugoti bet kurio – fizinio ar juridinio – asmens privačios veiklos sferą nuo valstybės institucijų savavališko ar neproporcingo kišimosi yra bendrasis Sąjungos teisės principas (2012 m. kovo 22 d. Bendrojo Teismo sprendimo Slovak Telekom prieš Komisiją, T‑458/09 ir T‑171/10, 81 punktas).
40 Taigi, siekiant laikytis šio bendrojo principo, sprendimu, kuriuo prašoma pateikti informacijos, turi būti siekiama surinkti dokumentus, reikalingus tam tikrų faktinių ir teisinių aplinkybių, apie kurias Komisija jau turi tam tikros informacijos, tikrumui ir apimčiai patikrinti, esant pakankamai svarių įrodymų įtarti, jog atitinkama įmonė pažeidė konkurencijos taisykles (šiuo klausimu ir pagal analogiją žr. 2002 m. spalio 22 d. Teisingumo Teismo sprendimo Roquette Frères, C‑94/00, Rink. p. I‑1911, 54 ir 55 punktus).
41 Šiuo atveju ieškovė aiškiai paprašė Bendrojo Teismo pareikalauti iš Komisijos pateikti turimus įrodymus tam, kad Bendrasis Teismas galėtų įsitikinti, jog ginčijamas sprendimas nėra savavališko pobūdžio. Pagrįsdama tokį prašymą, ieškovė abejoja, kad Komisija turėjo tokios informacijos iki ginčijamo sprendimo priėmimo. Ji daro prielaidą, kad Komisija, užuot patikrinusi tam tikrų faktinių ir teisinių aplinkybių, informacijos apie kurias jau turi, tikrumą ir apimtį, iš tikrųjų mėgina rasti įrodymų, kurie parodytų pažeidimo buvimą. Savo argumentus ji grindžia ypač didele jai adresuoto ginčijamo sprendimo apimtimi ir ta aplinkybe, kad Komisija jos patalpose neatliko nė vieno patikrinimo pagal Reglamento Nr. 1/2003 20 straipsnio 4 dalį ir neatsiuntė prašymo pateikti informacijos pagal to paties reglamento 18 straipsnio 2 dalį.
42 Kadangi Bendrajam Teismui buvo pateiktas prašymas šiuo klausimu ir ieškovė pateikė tam tikrų įrodymų, keliančių abejonių dėl įrodymų, kurių pagrindu Komisija pagal Reglamento Nr. 1/2003 18 straipsnio 3 dalį priėmė sprendimą, pakankamo svarumo, jis mano turintis išnagrinėti šiuos įrodymus ir patikrinti, ar jie pakankamai svarūs.
43 Dėl šių įrodymų pakankamo svarumo vertinimo pažymėtina, kad jis turi būti atliktas atsižvelgiant į tą aplinkybę, kad ginčijamas sprendimas priimamas parengtinio tyrimo stadijoje, kuri skirta Komisijai leisti surinkti visą svarbią konkurencijos normų pažeidimą ar jo nebuvimą patvirtinančią informaciją ir suformuluoti pirminę poziciją dėl procedūros ir jos vėlesnės eigos. Kad tai padarytų, Komisija turi teisę išsiųsti prašymą pateikti informacijos pagal Reglamento Nr. 1/2003 18 straipsnį arba imtis patikrinimų pagal to paties reglamento 20 straipsnį. Iš tiesų negalima šioje stadijoje, iki sprendimo, kuriuo prašoma pateikti informacijos, priėmimo, reikalauti, kad Komisija turėtų pažeidimo buvimą patvirtinančių įrodymų. Vadinasi, pakanka, kad minėti įrodymai sukeltų pagrįstą įtarimą dėl įtariamų pažeidimų padarymo ir Komisija galėtų prašyti pateikti papildomos informacijos, priimdama sprendimą pagal Reglamento Nr. 1/2003 18 straipsnio 3 dalį.
44 Atsakydama į 2013 m. gegužės 14 d. nutartį, Komisija pateikė Bendrajam Teismui įrodymų, kuriuos ji turėjo ir kurie, jos nuomone, pateisino ginčijamo sprendimo priėmimą.
45 Remdamasis Komisijos pateikta santrauka ir joje esančiomis įrodymų ištraukomis, Bendrasis Teismas mano, kad Komisija pagrįstai galėjo adresuoti ieškovei sprendimą, kuriuo prašoma pateikti informacijos dėl visų ginčijamame sprendime nurodytų įtariamų pažeidimų. Šie įtariami pažeidimai patikslinti ginčijamo sprendimo 2 konstatuojamojoje dalyje ir juos darant siekta „riboti prekybos srautus Europos ekonominėje erdvėje (EEE), įskaitant importo į EEE ribojimus iš EEE nepriklausančių šalių, pasidalyti rinkas, koordinuoti kainas ir vykdyti susijusią antikonkurencinę veiklą cemento rinkoje ir susijusių produktų rinkose“.
46 Pirma, kiek tai susiję su prekybos srautų Europos ekonominėje erdvėje (EEE) ribojimu, įskaitant importo į EEE ribojimus iš EEE nepriklausančių šalių, Bendrasis Teismas mano, kad santraukoje ir dokumento [konfidencialu] ištraukose pateikta nuoroda leidžia Komisijai teisėtai siekti gauti informaciją, susijusią su ieškovės veiksmais. Taip pat nuorodos santraukoje ir dokumento [konfidencialu] ištraukose.
47 Be to, iš santraukos ir dokumento ištraukų matyti [konfidencialu]. Konstatuotina, kad toks dokumentas galėjo leisti Komisijai pagrįstai įtarti ieškovę dalyvavus [konfidencialu] atliekant prekybos srautų ribojimo veiksmus.
48 Antra, kiek tai susiję su įtariamais pažeidimais, padarytais dalijantis rinkas, kelių rūšių Komisijos pateikti įrodymai yra pakankamai svarūs įrodymai, jai leidę adresuoti ieškovei prašymą pateikti informacijos šiuo klausimu. Visų pirma Komisijos padaryta prielaida dėl rinkų pasidalijimo principo buvimo [konfidencialu].
49 Antra, pažymėtina, kad [konfidencialu]. Pavyzdžiui, dokumentas [konfidencialu]. Tai irgi taikytina dokumentui [konfidencialu].
50 Trečia, Komisija iš esmės remiasi [konfidencialu].
51 Galiausiai, ketvirta, kadangi Komisija turėjo [konfidencialu].
52 Trečia, kiek tai susiję su kainų koordinavimu ir kita susijusia antikonkurencine veikla, nurodyta ginčijamo sprendimo 2 konstatuojamojoje dalyje, [konfidencialu]. Pirma, [konfidencialu].
53 Antra, dokumentas [konfidencialu].
54 Trečia, Komisija gali teisėtai daryti išvadą, remdamasi nuoroda, pateikta santraukoje ir dokumento ištraukose [konfidencialu].
55 Galiausiai, ketvirta, taip pat pagrįstai darytina išvada remiantis santrauka ir dokumento ištraukomis [konfidencialu].
56 Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Komisija turėjo pakankamai svarių įrodymų, leidžiančių jai siekti gauti iš ieškovės papildomos informacijos atsižvelgiant į visus įtariamus pažeidimus, išvardytus ginčijamo sprendimo 2 konstatuojamojoje dalyje.
57 Šios išvados negali paneigti argumentai, pateikti pastabose dėl Komisijos atsakymo į tyrimo priemones.
58 Šie argumentai iš esmės grindžiami skirtingu Komisijos pateiktų įrodymų aiškinimu. Pavyzdžiui, teigiama, kad [konfidencialu].
59 Konstatuotina, kad tokiais argumentais neatsižvelgiama į konkrečias aplinkybes, kuriomis buvo priimtas ginčijamas sprendimas, nes iš tikrųjų jais norima pasakyti, kad Komisijos turima informacija negali įrodyti ieškovės dalyvavimo darant įtariamus pažeidimus, nurodytus ginčijamame sprendime. Tačiau dėl šio sprendimo 43 punkte nurodytų priežasčių Komisija negali būti įpareigota to įrodyti, antraip įgaliojimai, suteikti Komisija pagal Reglamento Nr. 1/2003 18 ir 20 straipsnius, taptų visiškai neveiksmingi. Todėl tai, kad turimi įrodymai gali būti aiškinami skirtingai, nereiškia, kad jie nėra pakankamai svarūs, kaip tai suprantama pagal šio sprendimo 40 punkte nurodytą teismo praktiką, nes Komisijos aiškinimui teiktina pirmenybė.
60 Be to, taip pat pažymima aplinkybė [konfidencialu].
61 Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, reikia atmesti šio ieškinio pagrindo pirmą dalį.
Dėl ieškinio vienintelio pagrindo antrosios dalies, susijusios su prašomos informacijos reikalingumo nebuvimu
62 Ieškovė iš esmės ginčija informacijos, kurią pateikti prašoma ginčijamame sprendime, reikalingumą, kaip jis suprantamas pagal Reglamento Nr. 1/2003 18 straipsnio 1 dalį. Jos argumentavimas gali būti suskirstytas į du kaltinimus. Pateikdama pirmąjį kaltinimą ieškovė nurodo, kad ginčijamame sprendime yra daug atvejų, kai prašoma informacija neatitinka šio reikalavimo dėl reikalingumo, nes nėra susijusi su ginčijamame sprendime nurodytais įtariamais pažeidimais. Pateikdama antrąjį kaltinimą ieškovė ginčija prašomos informacijos, kurią Komisija jau turi arba kuri yra viešai prieinama, reikalingumą. Galiausiai pastabose dėl Komisijos atsakymo į Bendrojo Teismo paskirtas tyrimo priemones yra nurodytas trečiasis kaltinimas dėl prašymo pateikti informacijos reikalingumo, susijęs su tuo, kad nėra ryšio tarp Komisijos turimų įrodymų ir ieškovei atsiųsto klausimyno.
63 Komisija prašo atmesti šią ieškinio pagrindo dalį.
64 Kiek tai susiję su kaltinimu, pateiktu pastabose dėl Komisijos atsakymo, Bendrasis Teismas mano, kad jis turi būti atmestas nenagrinėtas. Iš tiesų konstatuotina, kad toks kaltinimas, nors pagal Procedūros reglamento 48 straipsnio 2 dalį yra priimtinas, nes pagrįstas faktiniais įrodymais, su kuriais ieškovė neturėjo galimybės susipažinti ieškinio pareiškimo dieną, vis dėlto neatitinka to paties reglamento 44 straipsnio 1 dalies c punkto, nes jame apsiribojama bendra kritika nepaaiškinant konkrečių priežasčių, kodėl nėra sąryšio tarp klausimyno ir Komisijos turimų įrodymų. Taigi turi būti nuspręsta, jog šis kaltinimas nėra pakankamai aiškus ir tikslus, kad atsakovas galėtų pasirengti gynybai, o Bendrasis Teismas – nagrinėti ieškinį, prireikus nesiremdamas jokia papildoma informacija, ir jis turi būti pripažintas nepriimtinu (šiuo klausimu žr. 1998 m. gegužės 14 d. Bendrojo Teismo sprendimo Mo och Domsjö prieš Komisiją, T‑352/94, Rink. p. II‑1989, 333 ir 334 punktus). Galiausiai, net jei šis kaltinimas būtų paremtas išsamiais argumentais, siekiant užginčyti Komisijos pateiktų įrodymų įrodomąją galią, jis būtų atmestas dėl šio sprendimo 43–49 punktuose išdėstytų priežasčių.
Dėl tam tikros prašomos informacijos reikalingumo ginčijimo atsižvelgiant į prielaidas, kurias Komisija ketina patikrinti
65 Kaip jau buvo pabrėžta šio sprendimo 36 punkte, Komisija gali reikalauti pateikti tik tą informaciją, kuria remdamasi ji galės patikrinti įtariamus pažeidimus, kuriais pateisinama tai, kad atliekamas tyrimas, ir kurie yra nurodyti prašyme pateikti informacijos (šiuo klausimu ir pagal analogiją žr. šio sprendimo 36 punkte minėto Sprendimo SEP prieš Komisiją 25 punktą ir šio sprendimo 36 punkte minėto Sprendimo Société Générale prieš Komisiją 40 punktą).
66 Atsižvelgiant į didelius Komisijos įgaliojimus atlikti tyrimus ir patikrinimus, būtent Komisija turi įvertinti informacijos, kurios ji prašo iš atitinkamų įmonių, reikalingumą (šiuo klausimu žr. 1982 m. gegužės 18 d. Teisingumo Teismo sprendimo AM & S Europe prieš Komisiją, 155/79, Rink. p. 1575, 17 punktą ir Sprendimo Orkem prieš Komisiją, 374/87, Rink. p. 3283, 15 punktą). Dėl Bendrojo Teismo atliekamos šio Komisijos vertinimo kontrolės reikia priminti, kad, remiantis teismų praktika, „reikiamos informacijos“ sąvoka turi būti aiškinama atsižvelgiant į tikslus, kurių siekiant Komisijai buvo suteikti aptariami įgaliojimai atlikti tyrimą. Taigi sąsajos tarp prašymo pateikti informacijos ir įtariamo pažeidimo reikalavimas įvykdomas, jeigu šioje procedūros stadijoje minėtas prašymas teisėtai gali būti laikomas turinčiu ryšį su tariamu pažeidimu, t. y. jei Komisija gali pagrįstai įtarti, jog dokumentas padės jai nustatyti įtariamą pažeidimą (šio sprendimo 36 punkte minėto Sprendimo SEP prieš Komisiją 29 punktas ir 39 punkte minėto Sprendimo Slovak Telekom prieš Komisiją 42 punktas).
67 Bendrasis Teismas pažymi, kad vieninteliai klausimai, dėl kurių reikalingumo ieškovė šiuo pagrindu abejoja, – tai 5 klausimo AG punktas ir 5 klausimo AH punktas, juose jos yra prašoma dėl kiekvienos gamyklos nurodyti, pirma, išmetamo anglies dioksido (CO2) kiekį pagal atitinkamai gamyklai suteiktinas tonas ir, antra, atitinkamos gamyklos iš tikrųjų panaudojamų taršos leidimų vidutinę kainą.
68 Bendrasis Teismas pažymi, jog ieškovė neprieštarauja Komisijai ginantis nurodytam tvirtinimui, kad išmetamas CO2 yra vienos svarbiausių cemento gamybos sąnaudų, kurios sudaro vieną didžiausių klientams ir vartotojams taikomos kainos dalių.
69 Be to, primintina, kad vienas iš Komisijos tiriamų įtariamų pažeidimų susijęs su galimu kainų koordinavimu tarp konkuruojančių įmonių. Taigi konstatuotina, kad informacija apie vieną atitinkamų produktų dalį gali būti pagrįstai laikoma turinčia ryšį su tokiu įtariamu pažeidimu.
70 Todėl šį kaltinimą reikia atmesti.
Dėl tam tikros prašomos informacijos reikalingumo ginčijimo remiantis tuo, kad Komisija jau turi šią informaciją arba ji yra viešai prieinama
71 Ieškovė iš esmės nurodo, kad informacija, kurią Komisija jau turi arba kuri yra viešai prieinama, nelaikytina reikalinga, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 1/2003 18 straipsnio 1 dalį.
72 Tiesa, kad Bendrasis Teismas savo 2003 m. rugsėjo 30 d. Sprendime Atlantic Container Line ir kt. prieš Komisiją (T‑191/98, T‑212/98‑T‑214/98, Rink. p. II‑3275, 425 punktas) pabrėžė, jog prašymai pateikti informacijos siekiant gauti informacijos apie Komisijos jau turimą dokumentą negali būti laikomi pagrįstais tyrimo poreikiais.
73 Tačiau konstatuotina, kad ieškovei prieš tai nebuvo siunčiamas prašymas pateikti informacijos pagal Reglamento Nr. 1/2003 18 straipsnio 2 dalį. Todėl ginčijamo sprendimo I priede esantis klausimynas bet kuriuo atveju negali būti laikomas ieškovės įpareigojimu pateikti informaciją, kurią Komisija jau turi.
74 Dėl kritikos, kad tam tikra prašoma pateikti informacija yra viešajame sektoriuje, todėl yra prieinama Komisijai ir jai nėra būtinybės reikalauti ją pateikti, pažymėtina, kad vienintelis ieškovės pateiktas pavyzdys – tai „tikslų adresą atitinkantys pašto indeksai“.
75 Vis dėlto pažymėtina, kad tokia informacija yra logiškas ieškovės tiesiog turimos informacijos papildymas. Iš tiesų galimas tos informacijos viešumas nesudaro kliūčių ją laikyti reikiama, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 1/2003 18 straipsnio 1 dalį.
76 Taigi šį antrąjį kaltinimą ir dėl tos priežasties – ieškinio pagrindo antrą dalį reikia atmesti.
Dėl ieškinio vienintelio pagrindo trečiosios dalies, susijusios su prašomos informacijos pobūdžiu
77 Ieškovė iš esmės nurodo, kad Reglamento Nr. 1/2003 18 straipsnio 3 dalis tik įgalioja Komisiją reikalauti iš ūkio subjektų turimos informacijos ar duomenų, bet neįgalioja reikalauti, kad įmonė apdorotų šią informaciją siekiant ją pateikti tokia forma, kuri palengvintų Komisijos darbą, ir taip suformuluoti įrodymus, kuriuos Komisija ketina panaudoti prieš ją.
78 Komisija prašo atmesti šią ieškinio pagrindo dalį.
79 Reikia priminti, kad, remiantis Reglamento Nr. 1/2003 23 konstatuojamąja dalimi, „Komisija turi turėti teisę visoje [Sąjungoje] reikalauti pateikti tokią informaciją, kurios reikia siekiant nustatyti pagal [SESV 101] straipsnį draudžiamus susitarimus, sprendimus ar suderintus veiksmus ar pagal [SESV 102] draudžiamą piktnaudžiavimą dominuojančia padėtimi“. Joje priduriama, kad „vykdant Komisijos sprendimą įmonės negali būti priverstos pripažinti, kad padarė pažeidimą, tačiau bet kuriuo atveju jos privalo atsakyti į faktinius klausimus ir pateikti dokumentus, netgi jei šia informacija gali būti pasinaudota įrodant, kad jos ar kita įmonė pažeidimą padarė“.
80 Taigi, kadangi informacijos teikimą pagal Reglamento Nr. 1/2003 18 straipsnį reikia suprasti ne tik kaip dokumentų pateikimą, bet ir kaip pareigą atsakyti į su tais dokumentais susijusius klausimus, Komisija gali prašyti pateikti ne tik duomenis, kurie egzistuoja nepriklausomai nuo bet kokių suinteresuotosios įmonės veiksmų. Todėl Komisija gali įmonei pateikti klausimus, į kuriuos pateikus atsakymus tie duomenys tampa oficialūs (šiuo klausimu ir pagal analogiją žr. generalinio advokato M. Darmon išvados, pateiktos nagrinėjant šio sprendimo 66 punkte minėtą Sprendimą Orkem prieš Komisiją, Rink. p. I-3301, 55 punktą).
81 Vis dėlto pažymėtina, kad naudojantis šia prerogatyva privalu laikytis bent dviejų principų. Pirma, kaip pažymėta Reglamento Nr. 1/2003 23 konstatuojamojoje dalyje, įmonei pateikti klausimai negali versti jos prisipažinti padarius pažeidimą. Antra, atsakymų į šiuos klausimus pateikimas neturi būti našta, neproporcinga su tyrimo poreikiams (šio sprendimo 36 punkte minėto Sprendimo SEP prieš Komisiją 51 punktas; šio sprendimo 72 punkte minėto Sprendimo Atlantic Container Line ir kt. prieš Komisiją 418 punktas ir šio sprendimo 39 punkte minėto Sprendimo Slovak Telekom prieš Komisiją 81 punktas).
82 Nors šioje byloje nėra teigiama, kad kai kurie ieškovei pateikti klausimai įpareigoja pateikti atsakymus, kuriais ji būtų priversta pripažinti pažeidimo buvimą, kurį turėtų įrodyti Komisija, reikia konstatuoti, kad ieškovė pabrėžia neproporcingą naštos, atsiradusios dėl pareigos atsakyti į klausimyną, pobūdį. Kadangi šis kaltinimas sutampa su ketvirtąja ieškinio pagrindo dalimi, susijusia su proporcingumo principo pažeidimu, jis ir bus išnagrinėtas nagrinėjant šią dalį.
83 Išskyrus šią išlygą, reikia atmesti trečią ieškinio pagrindo dalį.
Dėl ieškinio vienintelio pagrindo ketvirtosios dalies, susijusios su proporcingumo principo pažeidimu
84 Šioje dalyje ieškovė iš esmės teigia, kad ginčijamu sprendimu jai buvo nustatyta neproporcinga darbo našta, atsižvelgiant, pirma, į prašomos informacijos apimtį ir išsamumą, taip pat į būtinybę pateikti ją konkrečia forma, antra, į terminą atsakymui pateikti ir, trečia, į tos naštos poveikį ieškovės finansinei padėčiai. Galiausiai ieškovė teigia, kad, atsižvelgęs į bendrą šių skirtingų aplinkybių poveikį, Bendrasis Teismas bet kuriuo atveju turėtų pripažinti, kad buvo pažeistas proporcingumo principą.
85 Komisija prašo atmesti šią ieškinio pagrindo dalį.
86 Iš nusistovėjusios teismų praktikos matyti, kad prašymuose pateikti informacijos, kuriuos Komisija pateikia įmonėms, turi būti laikomasi proporcingumo principo, o įmonei nustatyta pareiga pateikti informacijos jai neturi būti neproporcinga našta, palyginti su tyrimo poreikiais (šio sprendimo 36 punkte minėto Sprendimo SEP prieš Komisiją 51 punktas; šio sprendimo 72 punkte minėto Sprendimo Atlantic Container Line ir kt. prieš Komisiją 418 punktas ir šio sprendimo 39 punkte minėto Sprendimo Slovak Telekom prieš Komisiją 81 punktas).
87 Pateikdama pirmąjį kaltinimą ieškovė kritikuoja prašomos informacijos apimtį ir pernelyg didelį išsamumą, taip pat Komisijos primestą atsakymo formą. Kaip pavyzdį ji nurodo 1B klausimą, į kurį atsakant reikia pateikti informaciją apie visus nacionalinius pirkimus, susijusius su penkiais produktais (cementas, birusis CEM I, klinkeris, užpildai ir aukštakrosnių maltas granuliuotas šlakinis cementas, taip pat aukštakrosnių granuliuotas šlakinis cementas), kuriuos ieškovės kontroliuojamos įmonės atliko per dešimties metų laikotarpį, ir įpareigojama atsakymus paskirstyti remiantis 37 parametrais.
88 Tiesa, negalima pagrįstai užginčyti klausimyne prašomos pateikti informacijos svarbos, ypač dėl jo 1B klausimo, taip pat labai tikslių duomenų pateikimo. Iš to neišvengiamai kyla, kad dėl pareigos atsakyti į šį klausimyną ieškovei atsirado ypač sunki našta.
89 Tačiau negalima daryti išvados, kad ši našta yra neproporcinga, atsižvelgiant į tyrimo poreikius, be kita ko, susijusius su įtariamais pažeidimais, kuriuos ketina patikrinti Komisija, ir į šios procedūros aplinkybes.
90 Šiuo atžvilgiu, pirma, reikia priminti, kad ginčijamas sprendimas buvo priimtas vykstant procedūrai dėl pažeidimų, padarytų siekiant „riboti prekybos srautus Europos ekonominėje erdvėje (EEE), įskaitant importo į EEE ribojimus iš EEE nepriklausančių šalių, pasidalyti rinkas, koordinuoti kainas ir vykdyti susijusią antikonkurencinę veiklą cemento rinkoje ir susijusių produktų rinkose“. Reikia konstatuoti, kad tokia ypač plati taikymo sritis, taip pat Komisijos tiriamų įtariamų pažeidimų sunkumas gali pagrįsti didesnio informacijos kiekio pateikimą.
91 Antra, taip pat svarbu priminti, kad ginčijamas sprendimas buvo priimtas atliekant tyrimą dėl konkurenciją ribojančių veiksmų, kuriuos vykdant dalyvavo ne tik ieškovė, bet ir septynios kitos cemento sektoriuje veikiančios įmonės. Taigi atsižvelgiant į informacijos, kurią reikia patikrinti, kiekį, neatrodo, kad Komisija neproporcingai reikalauja pateikti atsakymus tokia forma, kuri leistų juos palyginti.
92 Taigi pirmąjį kaltinimą reikia atmesti.
93 Pateikdama antrąjį kaltinimą, ieškovė remiasi aplinkybe, kad dvylikos ir dviejų savaičių terminai, nustatyti atitinkamai atsakymams į dešimt pirmųjų ir vienuoliktąją klausimų grupes pateikti, atsižvelgiant į pateiktinos informacijos apimtį, yra neproporcingi.
94 Komisija ginčija ieškovės argumentus. Ji primena, kad ieškovei buvo suteiktas septyniolikos, o ne dvylikos, kaip buvo iš pradžių numatyta, savaičių terminas atsakymui į dešimt pirmųjų klausimų grupių pateikti.
95 Bendrasis Teismas preliminariai pažymi, kad nors ieškovė vykstant administracinei procedūrai paprašė Komisijos pratęsti dvylikos savaičių terminą atsakymams į dešimt pirmųjų klausimų grupių pateikti, tokio prašymo dėl vienuoliktosios klausimų grupės ji nepateikė – to pakanka tam, kad būtų nustatyta, jog, jos nuomone, šis terminas buvo pakankamas (šiuo klausimu ir pagal analogiją žr. 1998 m. gegužės 14 d. Bendrojo Teismo sprendimo Finnobard prieš Komisiją, T‑338/94, Rink. p. II‑1617, 54 punktą).
96 Siekiant įvertinti, ar našta, atsiradusi dėl pareigos per dvylika savaičių atsakyti į dešimt pirmųjų klausimų grupių, gali būti neproporcinga, reikia atsižvelgti į aplinkybę, kad ieškovei, kaip sprendimo, kuriuo prašoma pateikti informacijos pagal Reglamento Nr. 1/2003 18 straipsnio 3 dalį, adresatei, gali būti skirta ne tik vienkartinė arba periodinė bauda už neišsamią arba pavėluotai pateiktą ar išvis nepateiktą informaciją pagal atitinkamai Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 1 dalies b punktą ir 24 straipsnio 1 dalies d punktą, bet ir bauda pagal minėto reglamento 23 straipsnio 1 dalies b punktą už pateiktą informaciją, kurią Komisija įvertino kaip neteisingą ar klaidinančią.
97 Iš to matyti, kad ypač svarbu išnagrinėti, ar terminas, nustatytas sprendime, kuriuo prašoma pateikti informacijos, yra tinkamas. Iš tiesų reikia, kad per tą terminą adresatas galėtų ne tik fiziškai pateikti atsakymą, bet ir įsitikinti, jog pateikta informacija yra išsami, teisinga ir neklaidinanti.
98 Tiesa, kaip jau minėta 88 punkte, negalima paneigti, kad dėl prašomos informacijos apimties, taip pat dėl ypač griežtos formos, kuria pateiktini atsakymai, atsirado ypač didelė darbo našta.
99 Tačiau Bendrasis Teismas teigia, kad ieškovė, atsižvelgiant į jos ekonominį pajėgumą, pagrįstai galėjo būti laikoma galinčia šio sprendimo 97 punkte nurodytus reikalavimus atitinkantį atsakymą pateikti per nustatytą terminą, kuris iš esmės galiausiai buvo pratęstas iki 17 savaičių.
100 Taigi antrąjį kaltinimą reikia atmesti.
101 Pateikdama trečiąjį kaltinimą ieškovė remiasi žala, kurią patyrė dėl pareigos atsakyti į klausimyną atsiradus darbo naštai, ir primena, kad prašė atleisti nuo įpareigojimo į jį atsakyti. Be finansinių sąnaudų, atsakymų rengimas turėjo neigiamą poveikį – į tai turėjo būti įtraukti administracijos darbuotojai ir paralyžiuotas jų darbas tokiu cemento sektoriui ir konkrečiai ieškovei ekonomiškai ypač sunkiu metu.
102 Pirma, kiek tai susiję su ieškovės finansine žala, patirta atsakant į klausimyną, primintina, kad dėl šio sprendimo 88–91 punktuose minėtų priežasčių buvo padaryta išvada, jog našta, atsiradusi dėl pareigos atsakyti į klausimyną, atsižvelgiant į šios bylos aplinkybes, nėra akivaizdžiai per didelė. Tariamai didelės finansinės sąnaudos, patirtos dėl minėto atsakymo, yra tik šios naštos rodiklis. Taigi, nepaisant tariamo didumo, minėtos finansinės sąnaudos pačios savaime negali įrodyti proporcingumo principo pažeidimo.
103 Antra, kiek tai susiję su tvirtinimu, esą buvo paralyžiuotas ieškovės administracijos darbuotojų darbas, pažymėtina, kad tai tėra jokiu tikru įrodymu neparemtas teiginys. Iš tiesų vienintelis su šiuo klausimu susijęs priedas – priedas A 13 – susideda iš vienos lentelės, joje ieškovė pateikia sąnaudų, kurių teigia patyrusi dėl pareigos atsakyti į klausimyną, ir tam skirtų valandų apskaičiavimą. Pats savaime šis priedas negali įrodyti ieškovės teiginio, esą buvo paralyžiuotas administracinių išteklių darbas, tikrumo.
104 Taigi reikia atmesti trečiąjį kaltinimą.
105 Galiausiai pateikdama ketvirtąjį kaltinimą ieškovė teigia, kad, atsižvelgdamas kartu į prašomos informacijos apimtį ir išsamumą, įpareigojimą ją pateikti privaloma forma, prašomos informacijos pobūdį, termino atsakymui pateikti trumpumą ir patirtas finansines sąnaudas, Bendrasis Teismas bet kuriuo atveju turėtų pripažinti, kad buvo pažeistas proporcingumo principas.
106 Bendrasis Teismas mano, kad šios bylos aplinkybėmis tokiems argumentams negalima pritarti.
107 Iš tiesų, kaip pažymėta šio sprendimo 102 punkte, ieškovės nurodytos didelės finansinės sąnaudos yra tik naštos, atsiradusios dėl pareigos atsakyti į klausimyną, rodiklis. Taigi, kadangi, pirma, buvo nustatyta, jog minėta našta nebuvo akivaizdžiai per didelė, atsižvelgiant į įtariamus pažeidimus, kuriuos Komisija ketino patikrinti, ir, antra, į tai, kad galiausiai nustatytas terminas leido jai įveikti šią naštą, aiškiai matyti, kad tvirtinimą dėl proporcingumo principo pažeidimo reikia atmesti.
108 Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia atmesti ieškinio pagrindo ketvirtą dalį ir atitinkamai – visą ieškinį.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
109 Pagal Procedūros reglamento 87 straipsnio 2 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jeigu laimėjusi šalis to reikalavo. Kadangi ieškovė pralaimėjo, ji turi padengti savo ir Komisijos bylinėjimosi išlaidas, įskaitant išlaidas, susijusias su laikinųjų apsaugos priemonių taikymo procedūra.
Remdamasis šiais motyvais,
BENDRASIS TEISMAS (septintoji kolegija)
nusprendžia:
1. Atmesti ieškinį.
2. Cementos Portland Valderrivas, SA padengia bylinėjimosi išlaidas, įskaitant išlaidas, susijusias su laikinųjų apsaugos priemonių taikymo procedūra.
Dittrich | Wiszniewska-Białecka | Prek |
Paskelbta 2014 m. kovo 14 d. viešame posėdyje Liuksemburge.
Parašai.